Skirtingomis ligomis sergančių šunų, kuriems pasireiškė alopecija, odos bei plaukų folikulų histomorfologija

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Simona Briliūtė

Skirtingomis ligomis sergančių šunų, kuriems pasireiškė

alopecija, odos bei plaukų folikulų histomorfologija

Histomorphological changes of the skin and hair follicles

caused by different diseases in dogs with alopecia

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: Prof., dr. Vita Riškevičienė

2 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Skirtingomis ligomis sergančių šunų, kuriems pasireiškė alopecija, odos bei plaukų folikulų histomorfologija“:

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) Simona Briliūtė _(parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data)

Simona Briliūtė

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Prof., dr. Vita Riškevičienė

(data) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE Prof., habil., dr. Saulius Petkevičius

(aprobacijos data ) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Plaukai ... 11

1.2.1. Plauko struktūra ... 12

1.2.2. Plauko augimo ciklas ... 13

1.2.3. Pigmentacija ... 14

1.3. Odos struktūros pažeidimai ... 14

1.3.1. Imuninės kilmės odos pažeidimai ... 14

1.3.2. Hiperadrenokorticizmas... 17

1.3.3. Simetrinė alopecija ... 19

1.3.4. Spalvos silpnėjimo alopecija ... 20

1.3.5. Dermatomiozitas ... 21

1.3.6. Odos riebalinių liaukų uždegimas ... 22

1.3.7. Vilkligė ... 24 1.4. Odos biopsija ... 25 MEDŽIAGOS IR METODAI ... 26 2. 2.1. Tyrimo medžiaga ... 26 2.2. Tyrimo metodika ... 26

2.2.1. Odos biopsijos atlikimas ... 26

2.2.2. Histopatologinės medžiagos paruošimas mikroskopiniam tyrimui ... 28

2.2.3. Mikroskopinis tyrimas ... 29

3. REZULTATAI ... 30

3.1. Sveikos odos tyrimas ... 30

4

4.REZULTATŲ APTARIMAS ... 55

IŠVADOS ... 58

PADĖKA ... 60

5

SANTRAUKA

Skirtingomis ligomis sergančių šunų, kuriems pasireiškė alopecija, odos bei plaukų folikulų histomorfologija

Simona Briliūtė Magistro baigiamasis darbas

Tyrimas buvo atliktas Lietuvoje, Vilniaus mieste esančioje smulkių gyvūnų klinikoje. Mokslinis tiriamasis darbas susideda iš 65 puslapių, kuriuos sudaro 9 lentelės, 25 paveikslai bei 58 literatūros šaltiniai.

Tyrimo tikslas: Išanalizuoti skirtingomis ligomis sergančių šunų, kuriems pasireiškė alopecija, histomorfologinius pokyčius odoje ir plaukų folikuluose.

Tyrimo medžiagos ir metodai: Tyrimui atlikti buvo vertinama šunų oda, kuriems pasireiškė alopecija, sukelta skirtingų, pakankamai retų, ligų: jatrogeninės kilmės hiperadrenokorticizmo, simetrinės alopecijos, spalvos silpnėjimo alopecijos, dermatomiozito, odos riebalinių liaukų uždegimo, vilkligės, folikulito ir alerginio dermatito. Sveiko šuns oda buvo naudojama kaip kontrolinis mėginys.

Odos ir plauko histomorfologiniams pokyčiams įvertinti buvo atlikta odos biopsija. Paimti odos mėginiai buvo fiksuoti 10 proc. formalino tirpale, plauti, dehidratuoti, užlieti parafinu, pjaustomi ir dažomi eozino – hematoksilino dažais. Preparatai buvo vertinami optiniu mikroskopu (OLYMPUS BX 41, Japonija).

Tyrimo rezultatai ir išvados: Buvo nustatyta, kad jatrogeninės kilmės hiperadrenokorticizmas odos epidermyje sukėlė keratinocitų atrofiją, hiperkeratinizaciją bei hiperpigmentaciją. Dermoje – kolageninių ir elastinių skaidulų mineralizaciją su gausia uždegiminių ląstelių infiltracija, plauko folikulų atrofiją bei keratinizaciją, dominavo telogeninė plauko augimo ciklo fazė.

Sezoninės simetrinės alopecijos atveju dermoje nustatytos ryškios melanino sankaupos aplink prakaito liaukas bei prakaito liaukų epitelio hiperkeratinizacija. Nustatyta dominuojanti kenogeno plauko folikulo augimo ciklo fazė su ryškia folikulų atrofija ir folikulinio epitelio hiperkeratoze ir išsidėsčiusiomis pigmento salelėmis aplink plauko folikulą.

Spalvos silpnėjimo alopecijos atveju nustatyta epidermio hiperkeratinizacija ir didelės pavienės melanino sankaupos. Dauguma folikulų išsiplėtę, suapvalėjusios formos, hiperkeratinizuoti, folikulo apvalkale rasta laisvo melanino.

Dermatomiozito atveju pažeistos odos epidermyje nustatyta nežymi hiperpigmentacija ir hiperkeratinizacija, derma infiltruota uždegiminėmis ląstelėmis, riebalinės liaukos atrofuotos,

6 kapiliarų raumeninis sluoksnis degeneruotas. Plauko folikulai atrofuoti, apsupti limfocitų, didžioji dauguma folikulų telogeninėje augimo ciklo fazėje.

Odos riebalinių liaukų uždegimo pažeistoje odoje, nustatyta intensyvi odos epidermio hiperkeratozė. Dermoje riebalinės liaukos gausiai infiltruotos uždegiminėmis ląstelėmis. Atrofuoti plauko folikulai su uždegiminėmis ląstelėmis periferijoje.

Vilkligės atveju nustatyta epidermio keratinocitų hiperplazija su hiperkeratinizacija, ryški pamatinio sluoksnio depigmentacija, dermoje keletas uždegiminių ląstelių, paviršiniame dermos sluoksnyje yra laisvo melanino.

Folikulito atveju nustatyta epidermio hiperkeratinizacija, su nedideliais hiperpigmentacijos židiniais.

Alerginio dermatito atveju epidermyje nustatyta hiperkeratinizacija ir hiperpigmentacija, pavienės uždegiminės ląstelės, dermoje gausi uždegiminių ląstelių infiltracija aplink kapiliarus. Plauko folikule pakitimų nenustatyta.

Raktažodžiai: alopecija, histomorfologiniai pokyčiai, oda, plaukų folikulai, šunys.

SUMMARY

Histomorphological changes of the skin and hair follicles caused by different diseases in dogs with alopecia

Simona Briliūtė Master’s Thesis

The study was performed at small animal clinic in Vilnius, Lithuania. The MsSc Thesis consists of 65 pages including - 9 Tables, 25 Pictures and 58 sources of literature.

The objectives of the study: To analyse histomorphological changes of the skin and hair follicles caused by different diseases in dogs with alopecia.

Materials and Methods of the study: Тhe dogs skin with alopecia symptoms caused by iatrogenic hyperadrenocorticism, flank alopecia, color dilution alopecia, dermatomyositis, inflammations of the sebaceous glands in the skin or sebadenitis, lupus, folliculitis and allergic dermatitis was analyzed. The skin of healthy dog was used as a control.

The skin biopsy was done to find out histomorphological changes of the skin and hair. Collected skin samples were kept at 10 % formalin solution, washed, dehydrated, flooded in

7 paraffin, cut and stained with eosin - hematoxylin paint. Preparations were assesed using optical microscope (Olympus BX 41, Japan).

Results and conclusions: It was estimated, that iatrogenic origin hyperadrenocorticism in the skin epidermis caused atrophy of keratinocytes with hyperkeratinization and hyperpigmentation. Furthermore, in the derma – collagen and elastic fibers mineralization with inflammatory cell infiltration, atrophy of hair follicle and keratinization, dominant telogen phase of the hair growth cycle was estimated.

The seasonal flank alopecia caused clear deposits of melanin around the sweat glands and epithelium hyperkeratinization of the sweat glands. It was estimated dominant kenogen hair follicle phase of the growth cycle with clear atrophy of follicles, hyperkeratosis of follicular epithelium and pigmented islets location around the hair follicle.

In the case of the color dilution alopecia the epidermal hyperkeratinization and individual high deposits of melanin were found. Most of the follicles were dilated with more rounded shape and free melanin in the shell of the follicle.

In damaged skin with dermatomyositis a slight hyperpigmentation and hyperkeratinization of the epidermis, derma infiltrated by inflammatory cells, also atrophy of sebaceous glands and degenerated capillary muscle layer was found. Hair follicles were atrophied, surrounded by lymphocytes, most of the follicles were in the telogen phase of the growth cycle.

The intensive hyperkeratosis in the epidermis in damaged skin with the sebaceous adenitis were established. Sebaceous glands of derma were abundantly infiltrated with inflammatory cells. Atrophied hair follicles with peripheral infiltration of inflammatory cells were detected.

In the case of lupus keratinocytes hyperplasia with hyperkeratinization in the epidermis, clear depigmentation of the epidermis basal layer, few inflammatory cells in the derma, free melanin in the surface layer of the derma were found.

In the case of folliculitis hyperkeratinization in the epidermis, with slight focus of hyperpigmentation was estimated.

In the case of allergic dermatitis hyperkeratinization and hyperpigmentation in epidermis, isolated inflammatory cells, the intensive infiltration of inflammatory cells around the capillaries in the dermis layer was established. No changes in the hair follicle was established.

8

ĮVADAS

Alopecija – vienas dažniausiai diagnozuojamų patologinių procesų šunims. Alopeciją sukelti gali labai daug ir įvairių priežasčių, todėl kiekvienu atveju šio proceso patogenezė gali būti visiškai skirtinga, o tai, savo ruožtu sukelia ir skirtingus morfologinius pokyčius odoje ir plaukų folikuluose (1). Odos pažeidimais pasireiškiančios šunų ligos veterinarinėje praktikoje vidutiniškai sudaro 30 proc. visų diagnozuojamų šunų ligų (2).

Gydymo praktikoje susiduriama su daugeliu priežasčių, galinčių sukelti odos struktūrinius pažeidimus, todėl svarbu tiksliai diagnozuoti ligą, siekiant paskirti tinkamą gydymą ir stabilizuoti sutrikusius procesus (3).

Odos pažeidimų priežastimi gali būti autoimuninės kilmės susirgimai, genetinės ir endokrinologinės ligos, parazitų sukeltos infekcijos, įvairios kilmės alerginės reakcijos (4) ir daugelis kitų priežasčių (5).

Daugelio endokrininių, genetinių ar net alerginių ligų, sukelti pažeidimai odoje, gali pasireikšti panašiais ar net tokiais pačiais klinikiniais požymiais kaip pavyzdžiui, odos hiperpigmentacija, hiperkeratinizacija, alopecija, bet atlikus histomorfologinius tyrimus paaiškėja, kad šių požymių atsiradimo mechanizmai yra visiškai skirtingi (5,6). Todėl remiantis vien tik klinikiniais požymiais ir taikant bendruosius tyrimo metodus, diagnozuoti susirgimo priežastį ir paskirti tinkamą gydymą ganėtinai sunku ar net neįmanoma. Taikant specialiuosius tyrimo metodus gaunami informatyvesni rezultatai, todėl ligų diagnozavimas ir gydymas tampa tikslesnis (7).

Pastaruoju metu vis dažniau veterinarinėje medicinoje naudojamas specialusis histomorfologinis tyrimo metodas, kurio metu, taikant odos biopsiją ir atliekant odos histologinių preparatų vertinimą, nustatomi konkretūs odos morfologinės struktūros pažeidimai. Tai vienas informatyviausių tyrimo metodų, naudojamų dermatologijos srityje tiek žmonių, tiek veterinarinėje medicinoje (8). Taikant histopatologinį odos tyrimo metodą, nustatomi specifiniai odos struktūros pažeidimai, pavyzdžiui, jatrogeninės kilmės hiperadrenokorticizmo atveju, įvertinus dermos sluoksnio struktūrą, tarp kolageninių ir elastinių skaidulų randamos kalcio druskos (9,10) tai vienas iš specifinių požymių, galinčių padėti diagnozuoti ligą bei paaiškinti pasireiškiančių klinikinių požymių odoje atsiradimo priežastį bei patogenezę. Šis tyrimo metodas veterinarinėje dermatologijos srityje yra taikomas tuomet, kai atliekant bendruosius tyrimus gauti rezultatai nėra informatyvus, o pasireiškę klinikiniai požymiai būdingi daugeliui ligų, galinčių sukelti odos struktūros pažeidimus (7).

Tuo vadovaujantis mes išsikėlėme sau darbo tikslą: išanalizuoti skirtingomis ligomis sergančių šunų, kuriems pasireiškė alopecija, odos bei plaukų folikulų histomorfologinius pokyčius.

9 Šiam darbo tikslui įgyvendinti buvo suformuluoti ir sprendžiami šie darbo uždaviniai:

1. Įvertinti sveikų šunų odos histomorfologinę struktūrą.

2. Išanalizuoti skirtingų susirgimų, kurių metu pasireiškia alopecija, klinikinius atvejus. 3. Nustatyti histomorfologinius pokyčius, pasireiškiančius odoje ir plauko folikule, sergant

10

LITERATŪROS APŽVALGA

1.

1.1. Sveikų šunų odos morfologinė struktūra ir funkcija

Oda – didžiausias ir vienas iš svarbiausių organų žinduolių organizme, kuris sudaro 12-24 proc. kūno svorio. Organizme oda atlieka daug svarbių funkcijų: yra apsauginis barjeras nuo biologinio, cheminio, fizinio ir mechaninio aplinkos poveikio; atlieka termoreguliacijos funkciją; dėl odoje išsidėsčiusių nervinių galūnėlių užtikrinama jutiminė funkcija; odoje vyksta sintezė (pvz.: vitamino D, melanino ir kt.) ir ekskrecija (prakaito ir riebalų) (11).

Oda sudaryta iš trijų sluoksnių: epidermio, dermos ir riebalinio audinio (1 pav.). Kiekviename sluoksnyje esančios struktūros atlieka skirtingas funkcijas (11).

Epidermis – paviršinis odos sluoksnis, kuriame lokalizuojasi keratinocitai, melanocitai, Langerhanso bei Merkelio ląstelės. Tarpus tarp ląstelių užpildo lipidinės ląstelės.

 Keratinocitai yra pagrindinės odos struktūrinės ląstelės, sudarančios 85 proc. visų epidermio ląstelių. Jos gamina odos struktūrą palaikantį baltymą keratiną, dalyvauja imuninės sistemos procesų reguliavime gaminant citokinus.

 Melanocitai priskiriami dendritinėms ląstelėms. Šių ląstelių melanosomose gaminamas pigmentas melaninas. Melanosomos judėdamos link dendritinių ląstelių ataugų migruoja į šalia esančias epidermio ląsteles. Melanocitai išsidėstę ant epidermio pamatinės membranos, plauko folikulo maišelyje bei prakaito ir riebalų liaukų latakėliuose.

 Langerhanso vienabranduolės dendritinės ląstelės, atlieka fagocitinę funkciją, pristato antigenus T limfocitams.

 Merkelio ląstelės – neuroektoderminės kilmės, išsidėsčiusios visuose odos sluoksniuose, taip pat yra dermos ir folikulinio epitelio sudedamoji dalis, kuri atlieka mechanoreceptorių funkciją ir yra prisitaikymo prie aplinkos sensorius (12).

Esant skirtingam ląstelių išsidėstymui ir diferenciacijos laipsniui išskiriami 5 epidermio sluoksniai:

 Pamatinis sluoksnis (stratum basale) – sudarytas iš kamieninių ląstelių: melanocitų, Langerhanso ir Merkelio ląstelių, lokalizuotų ant pamatinės membranos.

 Dygliuotasis sluoksnis (stratum spinosusm) – jame išsidėstę diferencijuoti keratinocitai, gaminantys keratiną. Jiems agreguojantis susidaro filamentai, kurie kondensuojasi bei sudaro desmosomas, jungiančias keratinocitus. Dėl desmosomų bei keratinocitų filamentų išsidėstymo susidaro dygliuota sluoksnio struktūra.

11  Grūdėtasis sluoksnis (stratum granulosum) – šio sluoksnio keratinocitų ląstelės dar labiau

diferencijuotos, kubo formos, užpildytos keratino ir hialino granulėmis.

 Skaidrusis sluoksnis (stratum lucidum) – jame ląstelės keratinizuotos bei hialinizuotos. Šis sluoksnis randamas tik šunų ir kačių pėdutėse bei nosies epidermyje.

 Raginis sluoksnis (stratum corneum) – sudaro paviršinį epidermio sluoksnį, kuriame išsidėsčiusios plokščios, bebranduolės, keratinizuotos ląstelės. Tai vienintelis sluoksnis, kurio ląstelės atsinaujina (13).

Derma – dar kitaip vadinama tikrąja oda, sudaryta iš kelių tiksliai neapibrėžtų sluoksnių: paviršinio spenelinio bei giliojo retikulinio. Dermoje išsidėsčiusios kraujagyslės aprūpina epidermį maisto medžiagomis, atlieka termoreguliacinę funkciją. Nervinės galūnėlės, esančios dermoje ir aplink plaukų folikulus, suteikia jutiminę funkciją, dėl ko oda yra jautri aplinkos poveikiui. Šiame odos sluoksnyje vyksta baltymo kolageno sintezė, kuris odai suteikia elastiškumo ir paslankumo (14).

Riebalinis audinys – giliausias ir tankiausias odos sluoksnis, kurį sudaro jungiamasis audinys, elastinės skaidulos ir adipocitai. Šio sluoksnio nėra šunų išorinės ausies odoje, lūpose, skruostuose, akies voke ir išangėje. Riebalinis audinys yra geras energijos šaltinis, taip pat saugo giliau esančius organus nuo mechaninio poveikio bei palaiko odos struktūrą. Šis odos sluoksnis yra steroidinių hormonų rezervuaras, dalyvauja steroidų metabolizme bei estrogenų gamyboje (6).

1. pav.Šuns sveikos odos struktūra (15).

1.2. Plaukai

Plaukai yra priskiriami odos dariniams, kaip ir nagai bei prakaito ir riebalų liaukos. Šunų oda yra padengta kailiu, kuris apsaugo nuo žalingo aplinkos poveikio (UV spindulių, ir kt.); vykdo termoreguliaciją; sensorinė apsauga leidžia orientuotis aplinkoje; taip pat įrodyta, jog kailio spalva

12 lemia seksualinį potraukį tarp tos pačios rūšies individų (11,16). Pagal kailio struktūrą tai yra, plaukų ilgį, storį, pigmentaciją bei paviršių, plaukai yra skirstomi į šešias grupes:

1. Tiesus – stiprus ir ilgas, giliai pigmentuotas, priskiriamas prie pagrindinių plaukų. Plauko struktūroje stora šerdis ir plona žievė.

2. Šiurkštus – trumpesnis nei tiesus plaukas, distalinė dalis panaši į tiesaus plauko, tačiau šerdinė dalis yra plonesnė. Proksimalinės dalies du trečdaliai yra šiurkštūs ir gali būti šiek tiek banguotu paviršiumi. Pamatinė plauko dalis plonesnė ir švelnesnė nei proksimalinė. 3. Šiurkščiai banguotas – yra plonesnis ir trumpesnis nei šiurkštus plaukas, gerai išreikštas

plauko banguotumas su šiurkščiu paviršiumi. Šio plauko šerdinė ir žievinė dalys yra plonesnės nei šiurkštaus plauko.

4. Banguotai šiurkštus – šio tipo plaukas sudaro didžiąją kailio dalį. Plaukai yra švelnūs, ilgi, du trečdaliai proksimalinės dalies nestipriai šiurkštaus paviršiaus. Plauko struktūroje dominuoja ploniausia šerdinė dalis.

5. Labai banguotas – sudaro kailio poplaukį. Labai trumpi ir ploni plaukai, kurių šerdinė ir žievinė dalys plonos.

6. Banguotas – tai patys ploniausi ir trumpiausi poplaukį sudarantys plaukai, su netolygiai išreikšta šerdine dalimi. Šio tipo plaukai per visą savo ilgį yra banguoti su nežymiu šiurkščiu paviršiumi plauko stiebo viršūnėje (5).

Kiti autoriai, E. Griffin ir H. Miller (17), išskiria ne plauko tipus, o kailio tipą, pagal tai kokie plaukai dominuoja, skiriami trys kailio tipai:

1. Normalus – susideda tiek iš pirminių tiek antrinių plaukų.

2. Trumpas – skirstomas į kelis potipius: storas ir plonas. Tai pats tankiausias kailis, kuriame lyginat su normalaus tipo kailiu, dominuoja pirminiai plaukai.

3. Ilgas – šiame kailio tipe didžiąją plaukų dalį (80 proc.) sudaro antriniai plaukai. Taip pat, kaip ir trumpų plaukų kailio tipe, yra išskiriami storo ir plono kailio potipiai (17).

1.2.1. Plauko struktūra

Plaukas – lanksti keratinizuota struktūra, kuri auga ir formuojasi odos dermos sluoksnyje. Plaukai išsidėstę visame kūno paviršiuje, išskyrus sritis kojų pėdutėse bei ribose tarp gleivinių ir odos audinio (akių vokai, išangė). Kiekvienas plaukas turi distalinę ir stiebo dalis. Distaline yra vadinama ta plauko dalis, kuri apima plauko folikulą, šaknį ir plauko svogūnėlį, esantį dermos speneliniame sluoksnyje. Stiebo dalis, sudaro visą plauko ilgį, kuris auga virš odos. Stiebas struktūriškai skirstomas į tris dalis: paviršinis sluoksnis – kutikulė, po juo plauko žievė, joje tankiai

13 išsidėsčiusios keratininės ląstelės, o po žievės sluoksniu randama šerdis, sudaryta iš netaisyklingos kubinės ar plokščios formos keratinocitų (18).

Plauko folikulas – užuomazginė plaukų augimo vieta dermos sluoksnyje. Ką tik atvestas jauniklis gimsta su atitinkamu susiformavusių folikulų skaičiumi, iš kurių 8-12 savaičių bėgyje intensyviai pradeda augti plaukai. Folikulai išsidėstę dermos sluoksnyje ir kartu su plauko svogūnėliu siekia riebalinį audinį. Plauko folikulą sudaro: vidinis ir išorinis šaknies apvalkalas, spenelis ir plauko matrica. Į folikulą atsiveria plauko pašiaušiamojo raumens skaidulos, kurios liečiasi per dermos spenelinį sluoksnį su epidermiu ir įnervuoja autonomines nervines skaidulas. Prakaito liaukos taip pat atsiveria į plauko folikulą. Jos išskiria aliejaus konsistencijos skystį, kuris, manoma, dalyvauja androgenų ir steroidų sintezėje. Plauko sekretas, išsiskirdamas per plauką, apsaugo odą nuo bakterijų ir drėgmės poveikio (19).

1.2.2. Plauko augimo ciklas

Plaukų augimo ciklas skirstomas į šias fazes: augimo (anageno), regresijos (katageno), ramybės (telogeno) ir šėrimosi (egzogeno) (17). Tačiau kiti autoriai išskiria tik augimo, regresijos ir ramybės stadijas (16).

 Augimo – pati ilgiausia plauko augimo stadija, kurios metu galutinai susiformuoja plaukas.  Regresijos – pereinamoji fazė tarp augimo ir ramybės stadijų. Jos metu stabdoma plauko

gamyba.

 Ramybės – šioje stadijoje plauko folikulo skersmuo mažėja. Formuojasi naujas folikulas, kuris seną plauką stumia į išorę taip iššaukdamas kailio šėrimąsi arba egzogeninę ciklo fazę (20).

Vadovaujantis L. Olivieri su bendraautoriais (2014) atliktų tyrimų duomenimis, kuriuose aprašomas lazerio terapijos efektyvumas gydant alopecijas, yra išskiriama dar viena plaukų augimo ciklo fazė, kurios metu po egzogeninės stadijos plauko folikulas lieka tuščias ir plaukai iš to folikulo nebeauga, todėl sustoja plauko augimo ciklas. Ši fazė vadinama kenogeno arba ilsėjimosi faze (21).

Plaukų augimo ciklas kiekvienai gyvūnų rūšiai tęsiasi skirtingą laikotarpį. Tam įtakos gali turėti šuns amžius, lytis, genetiniai veiksniai, neuroendokrininė reguliacija bei aplinkos poveikis organizmui (16). Plauko augimo ciklą taip pat reguliuoja šviesos intensyvumas, aplinkos temperatūra, gyvūno mityba, hormonų apykaita (estrogenai, androgenai bei skydliaukės hormonai) (19).

14 1.2.3. Pigmentacija

Plaukų ir kailio spalva priklauso nuo pigmento melanino. Skiriami keli melanino tipai: eumelaninas, kuris suteikia juodą ir rudą plauko spalvą ir feomelaninas, kuris suteikia plaukui šviesius atspalvius. Konkretus melanino tipas yra genetiškai paveldimas, todėl kiekvienas gyvūnas turi atitinkamą veislei ir rūšiai būdingą kailio spalvą. Plauko svogūnėlyje esantys melanocitai, gamina melaniną, kuris kaupiasi melanosomose. Melanosomos perneša pigmentą į plauko žievę arba sluoksnį tarp plauko žievės ir šerdies. Čia patekęs pigmentas kumuliuojasi ir suteikia plaukui spalvą (17).

1.3. Odos struktūros pažeidimai

Odos pažeidimai yra vieni dažniausiai pasitaikančių patologinių procesų, nustatomų šunims. Dažniausiai pasitaikantis odos pažeidimas yra dermatitas – kompleksas odos ligų, kurių priežastimi gali būti imuninės reguliacijos sutrikimai, alerginės reakcijos, odos apsauginio barjero pažeidimai, endokrininės ligos, genetiškai paveldimi sutrikimai bei autoimuniniai susirgimai, parazitinės bei infekcinės ligos ir daug kitų priežasčių (1).

1.3.1. Imuninės kilmės odos pažeidimai Atopinis dermatitas

Struktūriniai odos pažeidimai yra vadinami atopiniu dermatitu (AD). Tai uždegiminių odos ligų visuma, lydima klinikinių simptomų, kuriuos sukelia odos apsauginio barjero pažeidimai (14). Apsauginio barjero pažeidimai pasireiškia sutrikus keramidų sintezei. Sutrikus keramidų metabolizmui odoje, pasikeičia raginio sluoksnio struktūra, oda tampa pralaidesnė ir labiau pažeidžiama, nes keramidai formuoja apsauginę odos epidermio plėvelę, kuri saugo odą nuo išdžiūvimo bei kenksmingų aplinkos faktorių (3).

Esant pažeistai odos apsauginio barjero funkcijai, padidėja perkutaninė alergenų absorbcija. Tam įtakos gali turėti įgimto ar įgyto imuniteto nepakankamumas ar mechaniniai odos apsauginio barjero pažeidimai. Patekusius alergenus į odą fagocituoja epidermio Langerhanso ląstelės. Pasireiškus imuniniam atsakui, suintensyvėja IgE gamyba. Pakartotinai patekęs tas pats alergenas jungiasi su IgE, kuris yra ant putliųjų ląstelių receptorių. Susidaręs antikūnio ir antigeno kompleksas iššaukia putliųjų ląstelių degranuliaciją, granulėse esantys citokinai mobilizuoja antigenus, o mediatoriai sukelia vietinę anafilaksinę reakciją, pažeidžiamas odos apsauginis barjeras ir pasireiškia progresuojantis uždegimas (22,23).

15 M. Maden ir V. Altunok (2012) atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 84 benamiai šunys, iš kurių 21 sveikas, o 63 turintys odos pažeidimų. Gauti tyrimo rezultatai parodė, jog esant alerginiams odos susirgimams IgE kiekis kraujo serume padidėja 3 kartus, lyginat gautus tyrimo rezultatus su sveikų šunų kraujo serumais. Sveikų šunų kraujo serume vidutiniškai buvo nustatoma 0,029 g/L IgE, o sergančių odos ligomis šunų kraujo serume – 0,092 g/L (24).

Piodermija

Kita, viena dažniausių, odos susirgimus sukeliančių priežasčių yra įvairi bakterinė infekcija sukelianti piodermiją.

Piodermija – odos uždegimas, kurį sukelia gram neigiamos bakterijos. Pagal odos pažeidimo gylį yra skiriama išorinė, paviršinė ir gilioji piodermija.

Išorinės ir paviršinės piodermijos metu pažeidžiami epidermio sluoksniai nesiekiantys pamatinės membranos, skiriančios epidermį nuo dermos. Abiem atvejais odos paviršiuje susidaro pūslelių pavidalo dariniai (papulės, pustulės), užpildyti uždegiminio skysčio. Epidermis gali būti hiperpigmentuotas, dėl nuolatinio niežulio ir odos dirginimo.

Gilioji piodermija pasireiškia, kai sukėlėjas lokalizuojasi žemiau epidermio pamatinės membranos, apima dermą bei gilesnius odos sluoksnius. Pažeidimų metu odos paviršiuje susidaro hemoraginės pūslės, mazgeliai, gali atsiverti opos su hemoraginiu ar pūlingu eksudatu (25). Giliosios piodermijos metu, niežulys būna silpnai išreikštas, tačiau pažeistos vietos būna skausmingos.

Piodermijos klinikinei diagnostikai ir gydymui, svarbiausią reikšmę turi pasireiškę, aiškiai matomi klinikiniai požymiai, kurie skirstomi į (2):

1. Eritemos, erozijos, vandeningas eksudatas (Seborėjinė pioderma);

1.1 Šio tipo pažeidimų priežastimi dažniausiai būna alerginės ar endokrininės kilmės dermatozės, kurių metu pažeistose odos vietose išsivysto bakterinis odos sindromas – pasireiškiantis difuzine eritema, oda pasidaro gleivėta, taukuota, padengta keratoseborėjiniu eksudatu. Sergančių šunų oda skleidžia nemalonų kvapą, būna dirgli, ją niežti. Pažeidimai lokalizuojasi pilvo ir tarpupirščių srityse. Histologiškai odoje randamas didelis kiekis bakterijų ir pavieniai neutrofilai.

1.2 Odos raukšlių uždegimas – dažniausiai pasireiškia galvos srityje, brachiocefalinių veislių šunims (buldogmas) bei persų veislės katėms. Taip pat gali pasireikšti nutukusioms kalėms vulvos srityje. Ne išimtis yra šarpėjų veislės šunys, kuriems pažeidimai išplinta viso kūno paviršiuje.

16 2.1 Impetiga – paviršinio odos sluoksnio pažeidimai, kurių metu, plauko folikulai lieka nepažeisti. Dažniausiai pasireiškia jauniems šuniukams, kurie prastai šeriami, turi endoparazitų arba serga virusinėmis ligomis.

2.2 Bakterinis folikulitas – dažniausiai pasitaikanti piodermos rūšis, trumpaplaukių šunų populiacijoje. Pažeidžiamas plauko folikulas, pasireiškia židininė ar generalizuota alopecija.

3. Šlapios opos;

3.1 Piotrauminis dermatitas – jį sukelia mechaniniai odos vientisumo pažeidimai, kuriuose normalios odos mikrofloros bakterijos pradeda intensyviai daugintis, todėl odos paviršiuje susidaro opos su išsiskiriančiu pūlingu eksudatu. Šio tipo dermatito sukeltos odos žaizdos, sukelia niežulį, yra skausmingos ir dirglios. Diferencijuoti šį pažeidimą nuo kitų rūšių odos pažeidimų yra sunku, nes histomorfologiniai pažeidimai gali atsirasti ir gilesniuose sluoksniuose bei pažeisti jų struktūrą. Šį dermatitą reiktų diferencijuoti nuo bakterinio folikulito bei furunkuliozės.

4. Sausos opos;

4.1 Furunkuliozė – plauko folikulo pažeidimai, kurie sukelia uždegimines reakcijas dermos ir riebalinio audinio sluoksniuose. Pasireiškiantys požymiai būdingi plaukuotose kūno srityse: hemoraginės pūslės, su pūlingai kraujingu eksudatu. Dažnai pūslės gali būti panašios į sukietėjusias nuospaudas. Pažeistose srityse oda būna patinusi ir skausminga. Kadangi ši odos patologija apima sritis esančias žemiau epidermio pamatinės membranos, ji priskiriama giliajai piodermijai. Etiologinės priežastys, sukeliančios pažeidimus: genetiniai sutrikimai, parazitinės ligos, endokrininės sistemos disbalansas bei alerginiai susirgimai.

5. Mazgeliai ir aplinkinių audinių patinimas.

5.1 Abscesas – odos tynis, kurio ertmėje kaupiasi pūliai ir nekrozuoti audiniai. Abscesui trūkus, pūliai apima aplinkinius audinius, pasiskirsto tarp odos plaukų, susidaro šašas ir kelias antrinėms infekcijoms (2).

C. Lodh ir S. Das (2012) atliko tyrimą apie bakterinio dermatito paplitimą Vakarų Bengalijoje. Iš 8981 jų analizuotų klinikinių atvejų, dermatologinių susirgimų nustatyta 1003, iš kurių 136 (13,6 proc.) buvo priskirti bakterinės kilmės dermatitui. Nustatyta, kad jautriausia tiriamųjų šunų amžiaus grupė nuo 1 iki 3 metų (46, 32 proc.), lytis didelės įtakos neturėjo, nors 7,35 proc. dažniau bakterinis dermatitas pasireikšdavo patelėms. Šio tipo odos pažeidimai dažniausiai nustatyti vokiečių aviganių veislės šunims ir sudarė 21,35 proc. klinikinių atvejų (26).

17 1.3.2. Hiperadrenokorticizmas

Hiperadrenokorticizmas – vienas iš dažniausiai pasitaikančių šunų endokrininių susirgimų, būdingas vidutinio ir senyvo amžiaus šunims. Kušingo sindromas gali pasireikšti, esant hipofizės ar prieinkstinių liaukų navikams (27).

Sergant centriniu, hipofizės navikų sukeltu hiperadrenokorticizmu, hipofizės ląstelės produkuoja didelį kiekį adrenokortikotropinio hormono (ACTH), kuris intensyviai stimuliuoja prieinkstines liaukas gaminti didesnį kiekį kortizolio.

Sergant prieinkstinių liaukų navikų sukeltu hiperadrenokorticizmu, kortizolį sekretuoja prieinkstinių liaukų žievės navikas ir sekrecija nepriklauso nuo hipofizės adrenokortikotropinio hormono (ACTH).

Hiperadrenokorticizmas taip pat pasireiškia, kaip jatrogeninės kilmės prieinkstinių liaukų funkcijos sutrikimas, kurį sukelia gydymas gliukokortikoidiniais preparatais (28).

Hiperadrenokorticizmo atvejų metu klinikiniai požymiai skirstomi į bendrus, specifinius bei retus. Prie bendrų priskiriami požymiai neretai būdingi esant kitiems organizmo sutrikimams, ar vyresnio amžiaus šunims: polidipsija, poliurija, bulimija, raumenų silpnumas, išdidėjusi blužnis, pilvo padidėjimas ir nukarimas, alopecija. Specifiniai požymiai dažniausiai pasireiškia odos pažeidimais: suplonėjusiu odos epidermio sluoksniu ir hiperpigmentacija, susidariusiais komedonais, sutrikusiu plaukų augimo ciklu (29).

G. Marin ir kt., (28) metais atliko tyrimą, kurio metu buvo analizuojama 18 šunų, kuriems diagnozuotas hiperadrenokorticizmas. Visiems šunims bendras klinikinis požymis buvo polidipsija/poliurija (100 proc. tirtų šunų), 55,5 proc. (10 šunų) pasireiškė bilateralinė simetrinė alopecija, sumažėjęs raumenų tonusas bei letargija, 50 proc. silpnumas, bulimija. Kiti odos pažeidimai, tokie kaip odos kalcifikacija ir hiperpigmentacija nustatyta 27,7 proc., dermatitas 22,2 proc. ir komedonai 16,6 proc. šunų (28).

Odos kalcifikacija – nėra labai dažnai pasireiškiantis sutrikimas. Šio sutrikimo metu netirpios kalcio druskos kaupiasi odos dermos sluoksnyje tarp kolageninių ir elastinių skaidulų (2 pav.), retais atvejais epidermyje ir poodyje (10). Tai vienas iš nustatomų histopatologinių pokyčių, tiriant odos histologinę struktūrą, hiperadrenokorticizmo atveju, norint išsiaiškinti odos alopecijos priežastis. Odos kalcifikacija gali būti kalcifilaksinė, distrofinė, metastazinė, idiopatinė ir jatrogeninė (10,30).

Kalcifilaksinė forma – nustatoma tuomet, kai kalcio druskos nusėda dermos kraujagyslėse. Priežastis sukelianti šią kalcifikacijos formą yra lėtinis inkstų nepakankamumas.

18 Distrofinė odos kalcinozė pasireiškia esant autoimuninės kilmės susirgimams, odos navikams, kolageninių ir elastinių skaidulų pažeidimams, infekcijai ar traumai. Tai viena dažniausiai nustatomų odos kalcinozės formų.

Metastazinės formos priežastys susijusios su kalcio kaupimusi odos sluoksniuose, kurio priežastimi gali būti lėtinis inkstų nepakankamumas, hiperparatiroidizmas, vitamino D hipervitaminozė, kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimas.

Idiopatinės kalcinozės priežastys nėra žinomos, tačiau jos metu epidermio paviršiuje susidaro mazgeliai.

Jatrogeninės kilmės forma gali pasireikšti po injekcijų, kalcio turinčiais preparatais (30,31).

2 pav. Šuns odos kalcinozė. 1 – epidermis, 2 – derma, 3 – kalcio druskos nusėdusios dermos sluoksnyje

tarp kolageninių ir elastinių skaidulų, 4 – uždegiminių ląstelių infiltracija (10).

Hiperadrenokorticizmo atveju, vienintelės gyvūnų rūšys, kurioms pasireiškia odos metastazinė kalcinozė yra šunys ir šinšilos (10).

Metastazinės kalcinozės atveju, dėl jatrogeninės kilmės hiperadrenokorticizmo, prieinkstinės liaukos išskiria didesnį kiekį kortizolio, kuris veikia prieskydines liaukas ir sukelia paratiroidinio hormono hipersekreciją. Šio hormono perteklius sukelia hipofosfatemiją ir hiperkalcemiją bei vitamino D kiekio mažėjimą. Sutrikus kalcio apykaitai organizme, Ca perteklius kaupiasi odos sluoksniuose, dermos kraujagyslėse, taip pat gali kauptis ir kituose organuose – inkstuose, šlapimo pūslėje ar plaučiuose (9).

Kaupiantis kalcio druskoms dermoje, tarp kolageninių ir elastinių skaidulų, sutrikdoma plauko folikulo mityba. Sutrikus folikulo aprūpinimui maisto medžiagomis, plaukas atrofuoja ir pereina į egzogeninę ciklo fazę, dėl šios priežasties pasireiškia alopecija (10).

4

3

1

2

19 Metastazinės odos kalcinozės sukeliami histopatologiniai pokyčiai gali būti nustatomi naudojant histomorfologinį tyrimo metodą, kurio metu galima identifikuoti, kuriose odos struktūrose kaupiasi kalcio druskos, nustatyti uždegimines ląsteles, plauko folikulo struktūrą bei augimo ciklo fazę, dermos retikulinio sluoksnio kolageninių ir elastinių skaidulų struktūrą ir jų pažeidimo lygį. Nustačius histopatologinius pažeidimus, galima identifikuoti sukeltos patologijos kilmę ir paskirti efektingą gydymą (10).

1.3.3. Simetrinė alopecija

Simetrinė alopecija (flank alopecia) – tai sezoniškai pasikartojanti hipotrichozė, kurios metu kailis simetriškai išplinka įvairiose kūno vietose ir apima šias sritis: ausies kaušelio pagrindą, smilkinių zoną, lateralinį galūnių paviršių, krūtinę, tarpvietę bei nugaros šonus. Šis odos pažeidimas linkęs recidyvuoti tuo pačiu metų laiku, dažniausiai lapkričio – kovo mėnesiais ir tęsiasi vidutiniškai nuo 3 iki 5 mėnesių. Plauko reguliarus augimo ciklas atsistato per 3-8 mėnesius (32).

Recidyvuojanti simetrinė alopecija, kiekvienais metais gali apimti vis didesnius kūno paviršiaus plotus (33). Ši liga priskiriama neuždegiminės kilmės susirgimams, todėl tiesioginės įtakos bendrai gyvūno sveikatos būklei neturi, nors dėl nuplikusios odos plotų gyvūno išvaizda dažnai pasidaro nepriimtina savininkams, nes šia liga sergantys šunys ne tik kad negali dalyvauti parodose dėl eksterjero pokyčių, bet jie apskritai neturėtų būti toliau veisiami ir turėtų būti šalinami iš veisimo programos.

Šio susirgimo patogenezė nėra tiksliai žinoma. I. Vandenabeele ir kt., (2005) tiriant 2 metų Tibeto terjero simetrinę alopeciją, manė, jog šio susirgimo pasireiškimas siejasi tik su fotoperiodu, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta sąsaja ne tik su fotoperiodu, bet ir melatonino trūkumu, kurio sintezė yra genetiškai užkoduota.

Melatoninas yra hormonas, sintetinamas konkorežinėje liaukoje, didžiausias jo kiekis į kraują išskiriamas nakties (tamsiu paros) metu (34). Melatoninas atlieka svarbų vaidmenį plauko folikulo vystymosi procese. Jo sintezę reguliuoja mikro RNR – trumpos sekos nukleotidų molekulė, esanti RNR. Mikro RNR skatina baltymų, triptofano hidroksilazės, seratonino N-acetil-transferazės ir hidroksiindolo O-metil-transferazės, kurie dalyvauja melatonino sintezėje ir atlieka katalizatorių funkciją (35,36).

Esant melatonino kiekio trūkumui, sutrinka plauko augimo ciklas. Normalus plauko augimo ciklas prasideda anageno ir baigiasi telogeno fazėje. Procentinis kiekis folikulų, pagal plauko augimo ciklo fazę, sveikoje odoje yra toks: anageno 39,9 proc., katageno 2,4 proc., telogeno ir kenogeno 30,6 proc. Tačiau šios ligos metu, dėl sutrikusio ciklo, pažeidimo vietoje dominuoja kenogeno ciklo fazė, kurioje tam tikrą laiką plauko folikulas lieka tuščias (3 pav.) (33).

20 T. Muntener ir kt., (33) atliko tyrimą, kuriame buvo tiriama dominuojanti plauko augimo ciklo fazė esant įvairios kilmės alopecijoms, tyrimas parodė, jog simetrinės alopecijos atveju 66,3 proc. folikulų yra kenogeno fazėje. Kiti susirgimai, kurių metu taip pat dominavo ši fazė buvo hiperadrenokorticizmas 64, 98 proc. ir hipotiroidizmas 51,17 proc. Normaliai šios fazės folikulų odoje gali būti iki 14,1 proc. (33).

3 pav. Plauko augimo ciklo fazės. (1 – kenogeno fazė, 2 – katageno fazė, 3 – derma) (33).

1.3.4. Spalvos silpnėjimo alopecija

Spalvos silpnėjimo alopecija (color dilution alopecia, (CDA), Colour Mutant Alopecia —

Blue Doberman Syndrome — Blue Dog Disease) – gana retai pasitaikantis genetinis susirgimas,

pasireiškiantis melsvo ar rausvo atspalvio kailio šunims.

Spalvos geno mutacija dažniau pasireiškia Veimaranerių bei nykštukinių pinčerių veislės šunims. Tačiau pavieniai atvejai nustatyti ir kitų veislių šunims, tokiems kaip Jorkšyro terjerams, airių seteriams, pudeliams, šnauceriamas, vipetams, Čihuahuoa bei čiau čiau.

Pirmieji neryškūs klinikiniai požymiai gali būti pastebimi nuo 4 iki 18 mėnesių amžiaus šunims, tačiau dažniausiai odos struktūros pokyčiai diagnozuojami 3-6 metų amžiaus sulaukusiems šunims, nes iki šio amžiaus liga yra latentinė (37).

Šis sindromas siejasi su fenotipiniu plauko spalvos išblukimu. Sutrikimas pasireiškia dėl autosominio recesyvinio geno, atsakingo už plauko spalvos ryškumą, mutacijos. Genas žymimas – d, o šio geno alelis – d1, kuris koduoja pigmento išsidėstymą plauko struktūroje (38).

Šio alelio mutacijos gali sukelti odos struktūros pokyčius, tokius kaip netolygų pigmento pasiskirstymą plauko žievėje ir šerdyje, epidermio ir plauko folikulo epitelio hiperkeratinizaciją, melanizacijos sutrikimus. Dėl didelio melanino kiekio kaupimosi melanosomose ir pigmento nuosėdų atsidėjimo epidermio ir dermos sluoksniuose, sutrikdomas plauko folikulo ciklas, todėl dominuojanti plauko augimo ciklo fazė tampa telogeno. Esant plauko išblukimo geno mutacijai

21 išvardinti pokyčiai odoje gali būti nustatomi nebūtinai visi. Dažniausiai yra nustatoma hipotrichozė, netolygus pigmento išsidėstymas bei odos epidermio hiperkeratinizacija (37).

Hipotrichozė lokalizuojasi bilateraliniame galūnių paviršiuje, galvos smilkinių zonose bei nugaros šonuose. Pažeistos vietos išsausėja, pasidengia pleiskanomis, dėl sutrikusios plauko folikulų mitybinės funkcijos, gali susidaryti papulės, kurios tampa vartais antrinės kilmės bakterijoms, sukeliančioms bakterinį folikulitą (37).

Išblukusios spalvos alopeciją reikia diferencijuoti nuo demodekozės, bakterinio folikulito, dermatofitozių bei endokrininių ligų (hiperadrenokorticizmo, hipotireozės), sukeliančių alopecijas. Atmetus šiuos susirgimus, norint nustatyti tikslią diagnozę būtini odos histomorfologiniai tyrimai bei plauko trichoskopija (39).

1.3.5. Dermatomiozitas

Dermatomiozitas – vienas iš autoimuninių susirgimų, kurio metu sisteminė uždegiminė reakcija pasireiškia raumeniniame audinyje ir odoje. Pažeidimai gali sukelti poūmę ir lėtinę šių organų uždegimo eigą: raumenų silpnumą bei odos struktūros pažeidimus (40,41).

Dermatomiozitas yra būdingas visiems skeleto raumenims. Dermatomiozitas dažniau pasireiškia Koli bei Šetlando aviganiams, jauniems, 6 mėnesių amžiaus šunims (42).

Pažeidimo metu, uždegimas lokalizuotas kraujagyslėse, kurios raumenį aprūpina krauju, todėl tai sukelia paviršinių raumeninių skaidulų atrofiją (43). Kuo raumuo turi glaudesnį kontaktą su oda tuo ryškesni pažeidimai nustatomi šuns odoje. Pagrindiniu antikūnų taikiniu tampa kraujagyslių endotelio ląstelės. Daugiažidininiai kraujagyslių endotelio pažeidimai sukelia pakitimus odoje ir raumeniniame audinyje. Išeminė vaskuliopatija, kuri sukelia endotelio ląstelių edemą, uždegiminių ląstelių infiltraciją, vaskuliarizaciją bei nekrozę. Pasireiškusi odos hipoksija sukelia plauko folikulo ir riebalinių liaukų atrofiją (4 pav.) ar kitus lėtinės hipoksijos sukeliamus struktūrinius pažeidimus odos sluoksniuose. Pagrindinė šios patologijos lokalizacija yra tose srityse, kur raumuo turi didesnį sąlyti su odos sluoksniais – galva, galūnės. Neretai tai gali atrodyti kaip įprastos traumos. Galvos srityje susidaro papulės, fistulės ar vezikulės, sukeliančios simetrinę alopeciją aplink ausies kaušelį, skruostus ir akis. Alopecijos židiniai gali būti pastebėti ir kitose kūno dalyse, tokiose kaip galūnės ar uodega (42).

22 4 pav. Dermatomiozito histologinis vaizdas šuns odoje: A: 1 – riebalinių liaukų atrofija, 2 plauko

folikulo atrofija, B: 3 – plazminių ląstelių infiltracija dermoje (42).

Dar viena iš priežasčių, galinčių sukelti dermatomiozitą yra pasiutligės vakcina. Manoma, jog pasiutligės vakcinos antigenai pažeidžia odos kraujagyslių sienelę ir plauko folikulo epitelį. Šie reiškiniai būdingi mažų veislių šunimis, dėl per didelio pasiutligės antigenų kiekio kraujyje, lyginant su jų kūno svoriu (42).

1.3.6. Odos riebalinių liaukų uždegimas

Odos riebalinių liaukų uždegimas – susirgimas dar kitaip vadinamas sebadenitu. Sebadenitas gali pasireikšti tiek šunims, tiek ir kitų rūšių gyvūnams: katėms, triušiams ir arkliams. Manoma, jog tai autoimuninės kilmės uždegiminio proceso pasekmė odos riebalinėse liaukose.

Esant riebalinių liaukų uždegimui, pakinta jų struktūra bei funkcija, sutrinka sekreto gamyba bei jo išskyrimas į odos paviršių (44,45).

Riebalinės liaukos išsidėsčiusios visame odos paviršiuje, ten kur odą dengia kailis. Jų išskiriamas sekretas formuoja apsauginį epidermio barjerą, palaiko tinkamą drėgmę odoje. Sekreto apsauginis barjeras savo chemine sudėtimi apsaugo odą nuo patogeninių mikroorganizmų bei neleidžia jiems patekti į gilesnius odos sluoksnius. Šio susirgimo priežastys nėra gerai žinomos, tačiau manoma, jog ligai pasireikšti įtakos gali turėti autoimuninė organizmo reakciją į odos riebalinių liaukų ląsteles. Taip pat uždegimui įtakos gali turėti lipidų metabolizmo sutrikimai organizme, odos hiperkeratinizacija, sukelianti riebalų liaukų latakų obstrukciją (46).

Sebadenitas dažniau diagnozuojamas pudelių, Japonijos akitų bei vižlų veislės šunims. Esant šiam susirgimui pasireiškia drėgnos pleiskanos odos paviršiuje, folikulų iškritimas, prasta kailio išvaizda su alopecijos židiniais bei šlapiuojančiomis žaizdomis (45,47).

23 Skirtingų veislių šunims pasireiškia skirtingi klinikiniai požymiai. Nustatyta, kad tam įtakos turi kailio tipas (48). Ilgaplaukių veislių šunims (pudeliams) odos pažeidimai dažniau sukelia plauko folikulo atrofiją, o trumpaplaukiams (Japonijos akitoms, vižlams) pažeidimai išreikšti ryškiau ir apima gilesnius odos sluoksnius. Derma, plauko folikulai ir riebalinės liaukos būna gausiai infiltruoti uždegiminėmis ląstelėmis (49).

5 pav. Odos riebalinių liaukų uždegimas (sebadenitas). (1 – epidermis, 2 – derma, 3 – plauko

folikulas, 4 – riebalinės liaukos, 5 – odos riebalinių liaukų infiltracija uždegiminėmis ląstelėmis.)

(50).

Esant riebalinių liaukų uždegimui, odos histologinėje struktūroje randama uždegiminių ląstelių infiltracija aplink plauko folikulo epitelį, riebalinių liaukų distrofija arba jų sunykimas (5 pav.), taip pat yra nustatoma hipotrichozė bei plaukų folikulų hiperkeratozė (6 pav.), dominuojanti telogeninė plauko augimo ciklo fazė, po kurios egzogeninės fazės metu plaukas iškrenta su keratinizuota distaline dalimi (7 pav.) (47,51). Odos struktūriniai pažeidimai gali sudaryti sąlygas pasireikšti antrinės kilmės bakterinėms odos ligoms, tokioms kaip piodermija, folikulitas ar furunkuliozė (45,52). 2 1 3 4 5

24 6 pav. Hipotrichozė. (1 – epidermis, 2 – derma, 3 – plauko folikulo hiperkeratozė) (50).

7 pav. Egzogeninė plauko augimo fazė (1 – iškritusio plauko distalinės dalies keratinizacija) (53).

1.3.7. Vilkligė

Vilkligė – autoimuninis susirgimas, kurio metu organizmas į melanocitus reaguoja, kaip į antigeną. Šis sutrikimas gali pasireikšti kaip generalizuota forma, kurios metu palaipsniui oda praranda pigmentą. Pigmentacijos pokyčiai pastebimi odoje, kailyje bei burnos gleivinėje (54). Šis sutrikimas dažniausiai diagnozuojamas Koli, Rotveilerių, Dobermanų, Bulmastifų bei vokiečių aviganių veislių šunims (55).

Autoimuninė sistema į melanocitus reaguoja kaip į antigeną, reakcijoje dalyvaujant T limfocitams (55). Vilkligės metu mažėja melanocitų kiekis epidermyje, o jų vietą užima

1

2 3

25 Langerhanso ląstelės. Visos iki šiol iškeltos hipotezės apie šios ligos etiologiją, siejamos su melanocitų destrukcija, kurią sukelia autoimuninis organizmo atsakas (56).

Vilkligės atveju depigmentuotos odos epidermyje nustatomas melanocitų ir melanino kiekio sumažėjimas, arba visiškas nebuvimas, dermoje matomos pavienės uždegiminių ląstelių sankaupos, būdingos daugiažidininės hiperkeratozės (54).

1.4. Odos biopsija

Nustatant odos struktūros pažeidimus bei jų pobūdį, galima identifikuoti ligas, kurių nepavyksta nustatyti bendraisiais tyrimo metodais. Esant nustatytam pažeidimų pobūdžiui, lengviau paskiriamas tinkamas ir efektyvus gydymas.

Odos biopsija – vienas iš saugiausių odos mėginio paėmimo būdų dermatologijos srityje, taikomų histomorfologinio tyrimo metu. Priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, reikalingo odos mėginio dydžio bei įtariamos klinikinės diagnozės, parenkami tinkamiausi biopsijos technikos būdai ir priemonės. Nors biopsija priskiriama vienai iš saugiausių priemonių, norint paimti mėginį histomorfologiniam tyrimui bei nustatyti odos pažeidimus, reikėtų atsižvelgti į tai, jog atliekant šią procedūrą galimas gausus kraujavimas pjūvio vietoje, infekcijos rizika, negrįžtami kosmetiniai pažeidimai – randai bei padidėjęs odos jautrumas, sugijus žaizdai, biopsijos ėmimo vietoje.

Atliekamos procedūros metu naudojamas prakalo tipo biopsijos įrankis (angl. punch biopsy). Procedūrai atlikti reikalingi sterilūs, vienkartiniai sukamieji peiliukai. Jie būna įvairaus dydžio ir skiriami pagal išpjauto odos mėginio skersmenį. Optimalus dydis, kuris dažniausiai naudojamas pažeistos odos mėginiui paimti, yra 6 mm skersmens peiliukas. Šio įrankio sukamosios galvutės skersmens pakanka histomorfologiniam tyrimui reikiamo audinio gabalėliui paimti, norint nustatyti histopatologinius pokyčius odoje. Mažesnio skersmens peiliukai (4 mm) naudojami imant mėginį iš plonesnių odos vietų: ausies kaušelio, pėdutės ir nosies. Pasirenkant didesnio skersmens įrankius, didėja rizika infekcijai (7).

26

MEDŽIAGOS IR METODAI

2.

2.1. Tyrimo medžiaga

2013–2015 metais smulkių gyvūnų klinikoje „Toto“ buvo renkami šunų odos pažeidimų klinikiniai duomenys ir taikyta odos biopsijos histopatologinio tyrimo rezultatų analizė odoje ir plauko folikule. Surinkta bendra šuns identifikacinė informacija, anamnezė, klinikiniai požymiai, taikytos diagnostikos priemonės bei odos histopatologinio tyrimo rezultatų analizė, gydymas ir ligos baigtis. Tirta sveiko šuns oda ir vertinama normali jos histomorfologinė struktūra bei plauko augimo ciklas.

2.2. Tyrimo metodika

Odos mėginys buvo imamas mūvint sterilias vienkartines pirštines. Esant negausiems odos pažeidimams, mėginys imamas riboje tarp sveiko ir pažeisto audinio, jei pažeidimai gausūs, procedūra atliekama imant po kelis mėginius ir iš sveiko audinio, ir iš pažeisto.

Paruošta tyrimui oda turi būti švari, tačiau dezinfekcinės medžiagos nebuvo naudojamos, tam, kad nesukeltų odos audinio ląstelių edemos.

Odos biopsijos atlikimo vietoje buvo atliekama vietinė nejautra naudojant 20 mg/ml Lidokaino hidrocholorido injekcinį tirpalą („AB“ SANITAS, Lietuva) (8 pav.). Insulininiu švirkštu keliose vietose aplink pažeistą sritį į riebalinį audinį buvo leidžiama 0,5 ml preparato. Svarbu, kad nejautrą sukeliančios preparato medžiagos nepatektų į paviršinį epidermį ir dermos sluoksnius, nes veiklioji medžiaga esanti anestetikuose sukelia putliųjų ląstelių degranuliaciją, todėl histologiniuose preparatuose būna artefaktai, dėl kurių negalima kokybiškai įvertinti mėginio.

Odos mėginiui paimti buvo naudojamas sterilus, vienkartinis prakalo tipo peiliukas, 6 mm skersmens pjaunama galvute (BIOPSY PUNCH, Kai Medical, Japonija) (9 pav.).

Mėginio ėmimo vietoje oda įtempiama laisva ranka, kita ranka sterilus vienkartinis 6 mm skersmens peiliukas priglaudžiamas prie pažeistos odos, sukamaisiais judesiais įpjaunama oda iki riebalinio audinio. Pasiekus riebalinį audinį įrankis ištraukiamas ir steriliu pincetu atidalinamas išpjautas odos mėginys jo nepažeidžiant.

Paimtas odos audinio gabaliukas padedamas ant lygaus paviršiaus popierinio kartono gabaliuko, jame rodykle nurodoma plaukų augimo kryptis. Paimtas odos mėginys nedelsiant fiksuojamas 10 proc. formalino vandeniniu tirpalu (10 pav.).

27 Mėginio paėmimo vietoje, kad išvengtume infekcijos sukėlėjų, susidariusios žaizdos kraštai suartinami netirpiais, monofilamentiniais siūlais Nylon 4/0 (11 pav.), uždedamos mazginės siūlės. Po 10-14 dienų siūlai ištraukiami.

8 pav. Insulininis švirkštas ir Lidokainas, vietinei anestezijai atlikti.

9 pav. Biopsy Punch, prakalo tipo peiliukas.

28 11 pav. Nylon 4/0 sterilūs, netirpūs siūlai odos žaizdai užsiūti.

2.2.2. Histopatologinės medžiagos paruošimas mikroskopiniam tyrimui

Histopatologinis medžiagos paruošimas vyksta etapais: paimto audinio plovimas, dehidratacija, užliejimas, pjaustymas, dažymas ir preparatų paruošimas.

 Plovimas – šio etapo metu iš paimto odos bioptato pašalinama fiksuojamoji medžiaga (vandeninis formalino tirpalas). Plovimas atliekamas vandeniu, 24 h.

 Dehidratacija – prieš tiriamosios medžiagos užliejimą, būtina iš odos mėginio pašalinti vandenį, tai atliekama naudojant skirtingos koncentracijos spiritą, siekiant išvengti audinio pakitimų.

 Užliejimas – fiksuoti, išplauti ir dehidratuoti mėginiai prieš pjaustymą užliejami stingstančia medžiaga (parafinu).

 Pjaustymas – parafino blokuose sustingusi tiriamoji medžiaga pjaustoma specialiu rotacinio mikrotomo prietaisu.

 Dažymas – paruošti supjaustyti tiriamosios medžiagos mėginiai dažomi dvigubu dažymo būdu, naudojant dviejų rūšių dažus: bazinius (hematoksiliną) ir rūgštinius (eoziną).

 Preparatų paruošimas – ant paruoštų objektinių stiklelių dedami nudažyti preparatai, o ant jų Kanados balzamu priklijuojamas dengiamasis stiklelis. Preparatas 24 h laikomas prislėgtas. Atlikus visus etapus, preparatas tinkamas mikroskopiniam tyrimui (12 pav.).

29 12 pav. Paruošti odos histologiniai preparatai.

2.2.3. Mikroskopinis tyrimas

Paruošti odos mėginių preparatai buvo vertinami naudojant optinį mikroskopą (OLYMPUS

BX 41, Japonija). Mikroskopuojant buvo naudojami 40 ir 100 kartų didinantys objektyvai. Mažuoju

(40 kartų) padidinimu buvo vertinama bendra odos struktūra, epidermio ir dermos vientisumas, o didžiuoju (100 kartų) padidinimu vertinamos ląstelės ir plauko folikulo struktūros.

30

3. REZULTATAI

3.1. Sveikos odos tyrimas

Šuo, nykštukinis pinčeris, patelė, 3 metų amžiaus.

Anamnezė

Šuo kliniškai sveikas. Odos problemų niekada neturėjo. Vaistais, galinčiais turėti įtakos odos histologinei sandarai, gydytas nebuvo. Odos biopsijos mėginys buvo paimtas iš dešinės pusės kirkšnies srities.

Odos histomorfologinio tyrimo rezultatai

Vaizdą padidinus 40 kartų yra matomos pagrindinės odos struktūros: epidermis, derma, įvairių fazių plauko folikulai (13 pav.). Histomorfologinių pokyčių odoje nenustatyta.

13 pav. Sveiko šuns odos histologinis vaizdas: 1 – epidermis, 2 – atsisluoksniavusios epidermio

raginio sluoksnio ląstelės, 3 – derma, dermoje išsidėstę plauko folikulai: 4 – katageno augimo ciklo fazė, 5 – telogeno fazė, 6 – rodyklė žymi plauko matricą. (Padidinta 40 kartų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu.)

Vaizdą padidinus 100 kartų vertinamas vaizdas aiškiau parodo matomų struktūrų sluoksnius bei ląstelių išsidėstymą (14 pav.) Nevienodame aukštyje išsidėsčiusios epidermio ląstelės apibrėžia

1

2

3

4

5

6

31 epidermio sluoksnio ribas, aiškiai matomas pamatinis sluoksnis, skiriantis epidermį nuo dermos bei raginis epidermio sluoksnis, kuris nuolat atsinaujina ir atlieka odos apsauginio barjero funkciją. Matyti atsisluoksniavusios epidermio raginio sluoksnio ląstelės bei derma, dar kitaip vadinama tikrąja oda, kurią sudaro spenelinis sluoksnis bei retikulinis sluoksniai. Retikuliniame sluoksnyje matyti išsidėsčiusios elastinės ir kolageninės skaidulos. Dermoje matyti katageno augimo ciklo fazės plauko folikulas sudarytas iš folikulo epitelinio sluoksnio, o folikulo viduje matomi melanocitai. Histomorfologinių pokyčių odoje nenustatyta.

14 pav. Sveikos odos histologinis vaizdas: 1- epidermis, (a) – pamatinis sluoksnis, (b) – raginis

epidermio sluoksnis, (c) – epidermio raginio sluoksnio ląstelės, 2 – derma, (d) – spenelinis ir (e) – retikulinis dermos sluoksniai, elastinės (f) ir kolageninės (g) skaidulos, 3 – plauko folikulas, (h) – folikulo epitelinis sluoksnis, (i) –melanocitai. (Padidinta 100 kartų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu)

1

c

2

h

3

a

b

d

e

f

g

i

32

3.2. Įvairių ligų sukelti šunų odos struktūros ir plauko folikulų pažeidimai

Tyrimų metu buvo aprašytos ir išanalizuotos aštuonios, pakankamai retos (išskyrus alerginį dermatitą), skirtingos ligos, kurių metu šunims pasireiškė alopecija. Tyrime dalyvavo šunys sergantys jatrogeninės kilmės hiperadrenokorticizmu, simetrine alopecija, spalvos silpnėjimo alopecija, dermatomiozitu, odos riebalinių liaukų uždegimu, vilklige, folikulitu ir alerginiu dermatitu.

JATROGENINĖS KILMĖS HIPERADRENOKORTICIZMAS

Šuo, prancūzų buldogas, patinas, 7 metų amžiaus.

Anamnezė

Šuo nuo metų amžiaus turi odos problemų, 2009 m. šuniui buvo nustatyta alergija ėdalui. Nuo 2009 m. pavasario iki 2010 m. šuo buvo gydomas steroidiniais preparatais – deksametazono natrio fosfatu. Gyvūnas nuolat laižydavosi kojas, tarpupirščių oda buvo paraudusi. Šuniui buvo paskirtas ėdalas, kurio sudėtyje nėra vištienos. Po paskirto gydymo ir pakeisto ėdalo ligos požymiai susilpnėjo.

Vėliau, iki šuo sulaukė 6,5 metų amžiaus, odos pažeidimai pasireikšdavo retai, bet kartais šuo ir vėl pradėdavo laižytis galūnes, o šeimininkai problemą spręsdavo duodami šuniui gliukokortikoidų.

2015-05-06 savininkai vėl kreipėsi į veterinarijos kliniką skųsdamiesi, jog jau metai laiko gyvūnui intensyviai slenka plaukai, pasireiškė poliurija ir polidipsija, padidėjo apetitas, šuo pradėjo netoleruoti didesnio fizinio krūvio. Šuo visus metus buvo gydomas kitoje klinikoje iki kreipėsi į mūsų kliniką. Visą tą laikotarpį gydymui buvo naudojami steroidiniai preparatai nuo uždegimo.

Klinikiniai požymiai

Kaip matyti 15 paveiksle (A ir B) pacientui buvo nustatyta simetriška abiejų kūno pusių alopecija, tačiau ryškesni pažeidimai nustatyti kranialinėje kūno dalyje. Pažeistose vietose oda sustorėjusi, susidariusios kraujuojančios žaizdos dėl nuolatinio kasymosi ir mechaninio dirginimo. Nepažeistose vietose, tarp plaukų gausu pleiskanų. Pilvas išsipūtęs ir nukaręs. Kojų tarpupirščiai paraudę, sudirginti.

33

15 pav. Jatrogeninės kilmės hiperadrenokorticizmu sergančio šuns alopecija ir odos kalcinozė

(Nuotraukose šuo iki diagnozės nustatymo ir gydymo).

Laboratorinių tyrimų rezultatai Šlapimo tyrimas

Fiziologinės normos ribose. Biocheminis kraujo tyrimas

 LDH (laktato dehidrogenazė) 308 U/l (norma 24-201 U/l). Šio fermento kiekio padidėjimas kraujyje rodo uždegiminius procesus, kurie gali būti susiję su kasos, kepenų bei inkstų pažeidimais. Pažeidus organo ląsteles, laktato dehidrohenazės koncentracija kraujyje didėja, tačiau nenusako, kurio organo pažeidimai vyrauja. Reikėtų papildomų specialiųjų kraujo tyrimų, kurie leistų išsamiai nustatyti pažeistą organą, dėl kurio pasireiškė uždegimas.

 GPT/ALT (alaninaminotransferazė) 146 U/l (norma 8,2-94 U/l). Šio fermento didžiausi kiekiai randami kepenyse, jis katalizuoja chemines reakcijas, kurių metu amino grupės pernešamos nuo aminorūgščių. Esant kepenų ląstelių pažeidimams, kraujo plazmoje padidėja alaninaminotransferazės koncentracija.

Padidėjus LDH ir ALT, galime spręsti apie kepenų pažeidimus, kuriuos sukėlė intensyvus steroidinių vaistų naudojimas.

Odos biopsija

34 1 lentelė. Odos histopatologinio tyrimo rezultatai.

Etiologinė diagnozė

Histopatologiniai pokyčiai Morfologinė diagnozė Epidermyje Dermoje Plauko folikule

1. Pirminis/an-trinis hiperadreno-korticizmas 2. Jatrogeninės kilmės hiperadreno-korticizmas Keratinocitų atrofija su hiperkeratini-zacija ir hiperpigmen-tacija. Kolageninių skaidulų mineralizaci-ja su gausia uždegiminių ląstelių infiltracija. Plauko folikulai atrofuoti, keratinizuoti, telogeninėje augimo fazėje. Odos kalcinozė ir atrofinė dermatopatija.

Tyrimo rezultatų interpretacija

Dėl intensyvaus kortikosteroidinių preparatų vartojimo yra slopinama prieskydinių liaukų funkcija, todėl sumažėja išskiriamo parathormono kiekis, kuris atsakingas už kalcio metabolizmą organizme. Nors mes neatlikome parathormono tyrimų, histopatologinio tyrimo rezultatai rodo (1 lentelė), kad dermoje tarp kolageninių ir elastinių skaidulų yra susikaupęs didelis kiekis kalcio. Susikaupęs kalcis odoje sutrikdo audinio mitybą, todėl odoje įvyko epidermio atrofija, hiperkeratinizacija bei hiperpigmentacija. Oda sustorėjo ir pasidarė tamsesnės spalvos nei įprastai, dermoje plauko folikulai liko telogeno fazėje. Šios stadijos metu plaukas neatsistato, negrįžta į anageno (augimo) fazę, todėl plaukai iškrito, o odos paviršiuje susidarė alopecijos plotai.

Galutinė diagnozė

Vadovaujantis tyrimų duomenimis šuniui buvo nustatytas ir patvirtintas jatrogeninės kilmės hiperadrenokorticizmas.

Gydymas

Paskirtas preparatas Vetoryl (Dechra Veterinary Products, Kanada) 30 mg, veiklioji medžiaga trilostanas. Preparatas mažina kortizolio gamybą antinksčiuose, slopindamas fermento 3-β hidroksisteroiddehidrogenazės aktyvumą, kuris dalyvauja kortizolio gamyboje.

Odos pažeidimams gydyti paskirtas DMSO gelis (Clinic Service co, JAV) (veiklioji medžiaga dimetilsulfoksidas), kuris mažina odos pabrinkimą, skatina žaizdų gijimą bei mažina skausmą blokuodamas somatosensorines aferentines nervines skaidulas.

35 Uždegimui mažinti paskirta sisteminė antimikrobinė terapija – plataus veikimo spektro cefaleksinų grupės antimikrobinis preparatas Kefavet (Orion corporation, Suomija) 500 mg tabletės (veiklioji medžiaga cefaleksino monohidratas).

Ligos baigtis

Pacientas sveiksta. Po 2 savaičių polidipsija ir poliurija dingo, pažeistos odos plotai gyja. Gydymas tęsiamas.

SIMETRINĖ ALOPECIJA

Šuo, rusų toiterjeras, patelė, 3 metų amžiaus.

Anamnezė

Savininkai pastebėjo, jog jau nuo vienerių metų amžiaus, kiekvieną rudenį, kalytė pradeda plikti smilkinių zonos bei ausies kaušelio pagrindo srityse. Kiekvienais metais plinkantys plotai didėja.

Pirmų metų rudenį šuo plikti pradėjo nuo ausų kaušelio pagrindo, o šiemet alopecija pasireiškė ir ant priekinių kojų. Pavasario laikotarpiu plaukuotumas pažeistose zonose atsistato, bet nepilnai. Šuo pažeistų vietų nesikaso, bendra organizmo būklė nepasikeitusi. Šeria aukščiausios klasės, kastruotiems, mažų veislių šunims skirtu ėdalu.

Klinikiniai požymiai:

Alopecijos apimtose kūno srityse alergijos požymių nėra, oda nepažeista, tačiau smulkių, sausų pleiskanų gausu tiek išplikusiose, tiek plaukuotose zonose.

Alopecija buvo apėmusi abiejų ausų kaušelio pagrindą, abiejų smilkinių zonas, priekinių galūnių lateralinį paviršių, o pilvo srityje nuo krūtinkaulio iki tarpvietės plaukai labai reti (16 pav.).

36

16 pav. Šuo, sergantis simetrine alopecija. Pažeista smilkinių sritis (A) ir ausų kaušelio pagrindas

(B).

Laboratorinių tyrimų rezultatai

Kraujo morfologiniai ir biocheminiai rodikliai buvo fiziologinės normos ribose. Skydliaukės hormonai buvo normos ribose.

Plauko trichoskopija

Alopecijos srityje plauko struktūrinės dalys – žievė ir šerdis, buvo plonesnės, nei sveikoje zonoje esančių plaukų, pigmentas pasiskirstęs tolygiai, plauko paviršius deformuotas, stiebas be pakitimų.

Odos biopsija

2 lentelė. Odos histopatologinio tyrimo rezultatai

Etiologinė diagnozė

Histopatologiniai pokyčiai Morfologinė diagnozė Epidermyje Dermoje Plauko folikule

Simetrinė alopecija. Hiperkerato-zė, hiperplazija pavienės melanino salelės. Zona tarp epidermio ir dermos neryški. Ryškios melanino sankaupos aplink prakaito liaukas, prakaito liaukų epitelio hiperkeratiniz acija. Dominuoja kenogeno ciklo fazė, folikulų atrofija, folikulinio epitelio hiperkeratozė, pigmento salelės aplink plauko folikulą. Neuždegiminės kilmės hipotrichozė. A B

37 Tyrimo rezultatų interpretacija

Gautieji tyrimo rezultatai parodė (2 lentelė), kad tai genetinis defektas, kurio metu blokuojami katalizatoriai, dalyvaujantys melatonino sintezėje. Hormonas melatoninas organizme reikalingas plauko augimo ciklui, taip pat odos bei plaukų pigmentacijai. Dalyvaudamas plauko augimo cikle, melatoninas aktyvina anageno ciklo fazės susidarymą, kuri inicijuoja plauko susidarymą. Esant melatonino trūkumui organizme, sutrinka plauko augimo ciklas. Tyrimai parodė, kad odoje nėra anageno ciklo fazės folikulų, o dominuoja kenogeno (ilsėjimosi) fazės folikulai. Jos metu plauko folikulas lieka tuščias ir jame nesiformuoja naujas plaukas, todėl pasireiškia plauko folikulo atrofija, kuri ir buvo nustatyta. Nustatytos nebūdingas melanino sankaupos prakaito ir plauko folikulo epitelyje.

Galutinė diagnozė

Vadovaujantis tyrimų duomenimis šuniui buvo nustatyta ir patvirtinta hipotrichozė dėl pasikartojančios sezoninės simetrinės alopecijos.

Gydymas

Stimuliuojamas plauko augimo ciklas šampūnais bei maisto papildais. Galimas gydymas melatonino preparatais, tačiau mažai efektingas. Rekomenduota kontroliuoti šuns kailio priežiūrą, vengti dažno šukavimo.

Ligos baigtis

Liga nepagydoma, kosmetiniai odos defektai išliks visą likusį gyvūno gyvenimą, bet bendrai gyvūno sveikatos būklei tai įtakos neturi.

SPALVOS SILPNĖJIMO ALOPECIJA

Veimaranerių veislės šuo, patinas, 4 metų amžiaus.

Anamnezė

Šuo prieš pusę metų pradėjo gausiai šertis, pastebėję pokyčius šeimininkas kreipėsi į kliniką. Atlikti fT4 (laisvas tiroksino) ir TSH (tireostimuliuojančio hormono) tyrimai buvo normos ribose. Šuo pasilaižo plinkančias kūno vietas, tačiau nesikaso. Buvo koreguota mityba paskiriant hipoalerginį ėdalą bei maisto papildus, tačiau požymiai neišnyko.

38 Klinikiniai požymiai

Viso kūno dangoje alergijos požymių nėra. Alopecijos sritys apima abiejų nugaros šonų lateralinį paviršių. Išplikimo zonos neryškios, maždaug 5 cm dydžio, išsidėsčiusios simetriškai abiejose nugaros pusėse. Dešininės pusės lateralinio paviršiaus išplikusių plotų oda šiek tiek paraudusi, susidariusios kelios nežymios papulės. Viso kūno paviršiaus plaukų danga reta, ryškiausiai išreikšta kaudalinė kūno dalis (17 pav.).

17 pav. Šuns, sergančio spalvos silpnėjimo alopecija, nugaros šonų kairės (A) ir dešinės (B) pusių

lateralinis paviršius.

Laboratorinių tyrimų rezultatai Trichoskopinis tyrimas

18 pav. Šuns, sergančio spalvos silpnėjimo alopecija, plauko mikroskopinis vaizdas: 1 – plauko

paviršius, 2 – žievė, 3 – šerdis, 4 – laisvas melaninas, 5 – melaninas grupelės.

4 5