LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Mingailė Bujokaitė
Dažniausiai pasitaikančios šunų plaučių ir pleuros
ligos: klinikinių atvejų analizė „X“ veterinarijos
gydykloje 2014 – 2016 m.
The most common canine pulmonary and pleural
diseases: the analysis of clinical cases from „X“
veterinary clinic in 2014 – 2016
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc., dr. Aidas Grigonis
2
DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ
GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikančios šunų plaučių ir pleuros ligos: klinikinių atvejų analizė „X“ veterinarijos gydykloje 2014 – 2016 m.“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE (aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,
(parašas)pavardė) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10 1.1. Plaučių ligos ... 10 1.1.1. Plaučių edema ... 10 1.1.2. Plaučių uždegimas ... 121.1.3. Ūmus kvėpavimo sistemos sutrikimas ... 16
1.1.4. Plaučių navikai ... 17
1.1.5. Plaučių sukrėtimas/sumušimas ... 19
1.2. Pleuros ligos ... 20
1.2.1. Pneumotoraksas ... 20
1.2.2. Skysčių kaupimasis pleuros ertmėje, pleuritas ... 21
2. TYRIMŲ METODIKA ... 25
2.1. Bendrieji diagnostikos metodai ... 25
2.2. Specialieji diagnostikos metodai ... 26
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 28
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
IŠVADOS ... 38
4
SANTRUMPOS
ALT (GPT) – alaninotransaminazė AST (GOT) – asparaginotransaminazė RBC – eritrocitai
HB - hemoglobinas
MCV – vidutinis eritrocito tūris HCT - hematokritas
MCH – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite MCHC – hemoglobino vidutinė koncentracija
RDW – eritrocitų pasiskirstymas ploto vienete procentais MPV – vidutinis trombocitų tūris
PDW – trombocitų pasiskirstymas PCT – trombocitų hematokritas CREA - kreatininas
BUN – azotinės medžiagos kraujyje UREA - šlapalas
GLU - gliukozė
T-PRO – bendri baltymai ALB - albuminai
5
SANTRAUKA
Dažniausiai pasitaikančios šunų plaučių ir pleuros ligos: klinikinių atvejų analizė „X“ veterinarijos gydykloje 2014 – 2016 m.
Mingailė Bujokaitė Magistro baigiamasis darbas
Tyrimui medžiaga buvo renkama „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje Vilniuje ir apima 2014 – 2016 metus. Darbo apimtis 41 puslapiai, jame pateikiama 12 paveikslų, 1 lentelė, panaudoti 47 literatūros šaltiniai.
Pagrindinis darbo tikslas buvo atlikti dažniausiai sutinkamų šunų plaučių ir pleuros ligų analizę: galimas priežastis, predisponuojančius veiksnius, įvertinti diagnostikai naudojamus metodus, išanalizuoti gydymo ypatybes, įvertinti prognozę.
Atlikus duomenų analizę, buvo nustatyta, kad šuns lytis ir amžius neturi apčiuopiamos įtakos plaučių ir pleuros ligų pasireiškimui, tačiau navikinės plaučių patologijos pasireiškė tik 10 metų ir vyresnio amžiaus šunims. Taip pat nustatyta, kad grynaveisliai gyvūnai plaučių ir pleuros ligomis sirgo 2,4 karto dažniau nei mišrūnai. Pagrindinės priežastys, sukeliančios ligą, yra infekcijos (39 proc.) ir traumos (25 proc.). Taip pat buvo nustatyta, kad plaučių uždegimu sirgo daugiausiai visų tiriamųjų šunų (32 proc.), kas yra 5 proc. daugiau nei sirgusių plaučių edema (27 proc.). Pastaroji pasireiškė 16 proc. dažniau nei pleuritas (11 proc.), pneumotoraksas (11 proc.) ir plaučių navikai (11 proc.). Plaučių sumušimas nustatytas rečiausiai – 7 proc. atitinkamai.
Vertinant diagnostikos metodų taikymo dažnumą nustatyta, kad dažniausiai atliekamas bendrasis klinikinis tyrimas (100 proc.), kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai (64 proc.) bei rentgeninis tyrimas (48 proc.). Diagnostikos metodai buvo taikyti ligos priežasties išsiaiškinimui, proceso sudėtingumo nustatymui, organizmo bendros būklės įvertinimui bei efektyvaus gydymo pritaikymui. Dažniausi klinikiniai požymiai buvo tachipnėja, kosulys, dusulys, atkosimos iššskyros, krepitacija plaučiuose ir karkalai, anoreksija, vangumas, fizinio krūvio netoleravimas, žiaukčiojimas, gleivinių cianozė.
Visiems pacientams taikytas medikamentinis gydymas. Siekiant sustabdyti bakterinę infekciją ir jos plitimą naudotas enrofloksacinas, amoksicilinas, klavulano rūgštis, tilozinas. Šie preparatai naudojami sergant pneumonija, pleuritu, esant trauminės kilmės pneumotoraksui, plaučių sumušimui, naudojami profilaktiškai chirurginių operacijų metu. Skysčių pertekliui iš organizmo pašalinti 45 proc. atvejų naudotas kilpinis dieretikas furozemidas. Esant skausmui bei siekiat slopinti uždegiminius procesus organizme naudojami nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai karprofenas, metamizolas arba steroidiniai priešuždegiminiai vaistai, tokie kaip prednizolonas bei deksametazonas. Pastarieji papildomai slopina imunines reakcijas. Bendrai organizmo būklei
6
pagerinti, paciento būklei stabilizuoti tiriamaisiais atvejais buvo naudota skysčių terapija (73 proc.) bei deguonies terapija (45 proc.). Gydant skysčiais infuzuojamielektrolitų tirpalai, izotoniniai tirpalai, gliukozė – procedūra kontraindikuotina arba griežtai kontroliuojama prasidėjus plaučių edemai, ar ėmus skysčiams kauptis pleuros ertmėje. Oksigenacija atlikta deguonies kamerose arbanaudojant deguonies kaukes. Chirurginis gydymo būdas (14 proc.) taikytas prasidėjus pneumotoraksui.
Plaučių ir pleuros ligos pažeidžia vieną svarbiausių organų sistemą, tad ir sutrikimų baigtys gali būti tiek geros, tiek letalios. Iš 44 pacientų, 64 proc. šunų pasveiko, o 36 proc. nugaišo arba buvo nugaišinti.
7
SUMMARY
The most common canine pulmonary and pleural diseases: the analysis of clinical cases from „X“ veterinary clinic in 2014 – 2016
Mingailė Bujokaitė Master‘s thesis
The research material was collected in the small animal clinic X in Vilnius and spans the period of year 2014-2016. The thesis consists of 41 pages, it includes 12 figures and 1 table. 47 bibliography sources are referenced in this thesis.
The main goal of this work is to analyze the main lung and pleural diseases in dogs: their causes and predispositions, evaluate diagnostic methods and to analyze the characteristics of treatment, to evaluate the prognosis.
After analyzing the data it was concluded, that the sex and the age of the dog has no significant impact on the manifestation of lung and pleural diseases. Lung neoplasia pathologies, however, were manifest only in 10+ year old dogs. It was also concluded, that pure-breed animals of those investigated had the diseases 2,4 times more often than mix-breed dogs. The main reasons for the manifestation of those diseases were infections (39%) and trauma (25%). Furthermore, it was concluded, that most of the dogs investigated had the lung inflammation (32%), which was 5% more than those with lung edema (27%). The latter was 16% more common than pleuritis (11%), pneumothorax (11%) and lung neoplasia (11%). Lung contusion was the least common (7% of the cases in accord with the subject of this master thesis, respectively).
The evaluation of the frequency of the diagnostic methods applied revealed that the most significant methods in the lung and pleural diseases are a general clinical examination (100%), blood tests (64%) and the x-rays study (48%). Diagnostic methods had been applied to reveal the cause of the disease, to reveal the complexity of the disease, to evaluate the general status of the patient and in order to apply an effective treatment. The most common clinical symptoms were tachipnea, cough, shortness of breath, secretion from nose or mouth, crepitation and rales of lungs, anorexia, depression, exercise intolerance, coughing which relates with vomiting, retching, mucous cyanosis.
In each case the medication was used as a method of treatment. To eliminate and stop the bacterial infection enrofloxacin, tylosin, amoxicillin and clavulanic acid were used. These are indicated for the treatment of pneumonia and pleuritis of various origins, also for the treatment of traumatic pneumothorax and lung contusion, used as an anti-bacterial background during the surgical interventions. To remove the excess fluid from the body, diuretics, for example, furosemide, were used in 45% of the cases. In order to manage the pain and inflammation processes
8
in the organism, non-steroidal anti-inflammatory drugs, for example, carprofen, metamizole, or steroidal anti-inflammatory medication, for example, prednisone and dexamethasone, were used. The latter further inhibit immune reactions. To improve the overall body condition or to stabilize patient‘s condition, fluid therapy (73%) and oxygen therapy (45%) were used for the investigated cases. During the fluid therapy the electrolyte solutions, physiological solutions, glucose were used, but there are contraindications or this method must be strictly controlled in the cases of pulmonary edema and pleural effusion. Oxygenation was carried out in the oxygen chambers or using oxygen masks. Surgical treatment (14%) was used in the exceptional pneumothorax cases.
Lung and pleural diseases affects one of the most important of organ systems, thus, possible outcomes includes both good and lethal. Out of the 44 lungs and pleural disease cases in dogs, 64% of the patients recovered and 36% died or were euthanized.
9
ĮVADAS
Deguonis yra vienas svarbiausių cheminių junginių reikalingas gyvam organizmui. Jei gyvūno kvėpavimo sistema sutrinka, deguonis nėra pasisavinamas organizmo arba pasisavinamas nepakankamai. Plaučiai pagrindinis organas atsakingas už deguonies patekimą į kraują bei anglies dioksido pašalinimą iš jo. Plaučiai parenchiminis organas, sudarytas iš alveolių, bronchiolių bei smulkių bronchų. Pleura dengia plaučius bei krūtinės sieną, sudaro pleuros ertmę bei atlieka apsauginę funkciją (1).
Plaučių ir pleuros ligomis gali sirgti įvairaus amžiaus, skirtingos lyties ir įvairių veislių šunys. Degeneraciniai plaučių pakitimai nustatomi kaip pirminė liga ar kitų organų sistemų susirgimų sukelti antriniai pažeidimai. Plaučių ligos būna infekcinės ar uždegiminės kilmės, idiopatinės ligos, imuninės kilmės ligos, parazitų sukelti susirgimai, plaučių kraujagyslių sistemos sutrikimai, navikiniai plaučių dariniai bei krūtinės srities traumos. Pleuros ligos dažniausiai būna trauminės, uždegiminės kilmės, esant įgimtoms patologijoms (2).
Diagnozuoti plaučių ir pleuros ligas tapo lengviau dėl tobulėjančių diagnostikos metodų ir priemonių. Šiuo metu veterinarijos klinikose neišsiverčiama be biocheminių bei morfologinių kraujo tyrimų, rentgeninių, histologinių bei citologinių tyrimų, kas smarkiai palengvina krūtinės ląstos ligų diagnozavimą. Žinoma, negalima pamiršti ir klinikinių tyrimų: gyvenimo bei ligos anamnezės surinkimo, apžiūros, apčiuopos, auskultacijos, perkusijos (3).
Šunų, sergančių plaučių ir pleuros ligomis, gydymui dažnai naudojama palaikomoji terapija, skysčių infuzijos, oksigenacija, antimikrobinė terapija, gydymas priešuždegiminiais vaistais, lavažai bei drenažai, chirurginės intervencijos. Remiantis literatūra kiekvienu ligos atveju labai svarbi teisinga diagnozė, laiku suteikta pirmoji pagalba bei nuolatinis paciento stebėjimas. Atsižvelgiant į šiuos faktorius bei gyvūno būklės sunkumą prognozė gali būti nuo geros iki labai blogos (4).
Darbo tikslas:
Atlikti dažniausiai pasitaikančių šunų pleuros ir plaučių ligų analizę. Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti dažniausiai pasitaikančių šunų pleuros ir plaučių ligų
priežastinius veiksnius, įvertinti veislės, lyties ir amžiaus įtaką.
2. Išanalizuoti šunų pleuros ir plaučių ligų diagnostikos metodus.
3. Išanalizuoti taikomus gydymo metodus, pateikti medikamentinio
10
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Plaučių ligos
1.1.1. Plaučių edema
Dažniausiai pasitaikantis plaučių pažeidimas yra plaučių edema. Esant plaučių audinio skysčių balanso pakitimui, jų perteklius keliauja iš parenchimos į alveoles, taip apsunkindamas dujų apykaitą sistemoje. Priežastys gali būti įvairiausios: pakilęs spaudimas plaučių kraujotakoje, pakitęs kraujagyslių sienelių pralaidumas, sumažėjęs onkotinis slėgis kraujagyslėse, plaučių edema dėl nenustatytų mechanizmų esant galvos traumoms, dėl medikamentų poveikio, taip pat, dėl navikinių darinių krūtinės srityje (2).
Kraujospūdis kyla esant širdies funkcijos sutrikimams, intersticinio skysčio pertekliui, neurogeniniams sutrikimams, kai kraujagyslių sienelių pralaidumas nepastovus bei kintantis. Kraujagyslių sienelių pralaidumas gali kisti esant aspiraciniam sindromui: skrandžio turinio patekimas į kvėpavimo takus, vandens perteklius (arba kitaip „skendimas“), hipertoninio skysčio patekimas į plaučius. Taip pat toks reiškinys pasitaiko įkvėpus dirginančių dujų, tokių kaip, grynas deguonis, dūmai, chloras, amoniakas ar kita (5). Vidiniai ar išoriniai toksinai gali veikti sienelių pralaidumą: nuodai, padidėjęs šlapalo kiekis kraujyje, kraujagysles veikiančios medžiagos, kurios gali būti išskiriamos sergant pankreatitu. Kraujagyslių pralaidumas greitai padidėja esant ūmiam kvėpavimo nepakankamumui, plaučių išsiplėtimui, diseminuotai intravaskulinei koaguliopatijai (6). Tokiais atvejai, net nesant pakilusiam kraujospūdžiui, gali prasidėti ūmi plaučių edema. Kraujo spaudimas gali pakilti kartu su padidėjusiu kraujagyslių sienelių pralaidumu esant ūmiam kvėpavimo sutrikimo sindromui, sepsio, traumų, chirurginės intervencijos metu ar paveikus organizmą elektros srove (7).
Viena iš plaučių edemos priežasčių dar gali būti sumažėjęs onkotinis slėgis arba kitaip – hipoproteinemija. Ją gali sukelti lėtinės kepenų ligos, menkavertė mityba arba sumažėjęs medžiagų pasisavinamumas, padidėjęs baltymų netekimas sergant enteropatijomis ar nefropatijomis, lėtinis kraujavimas tam tikroje organų sistemose, kraujo plazmos praradimas stipriai nudegus odą (8). Plaučių edema gali prasidėti patyrus galvos traumą ar dėl nepalankaus šalutinio medikamentų poveikio. Limfinės sistemos nepakankamumas gali turėti įtakos metastazių susidarymui plaučių audinyje bei plaučių edemai (5).
Kad plaučių audinyje skysčiai cirkuliuotų tvarkingai, reikalingas hidrostatinio ir onkotinio slėgių balansas, kraujagyslių sienelių struktūros vientisumas bei lankstumas, gerai veikianti audinių limfinė sistema. Skysčių ir vandens judėjimas iš plaučių kraujagyslių į intersticinį audinį paprastai yra nenuolatinis veiksmas (7). Greitas skysčių ir baltymų pašalinimas vyksta per limfagysles, limfmazgius ir, galiausiai, per terminalinius krūtinės limfos takus. Plaučių edema daro įtaką vienam
11
ar keliems faktoriams vienu metu: padidėja plaučių kraujagyslių hidrostatinis slėgis, sumažėja plazmos onkotinis slėgis, kinta kapiliarų pralaidumas, vystosi plaučių limfagyslių sistemos nepakankamumas. Susidaręs sekretas kaupiasi plaučių audinyje ir taip susidaro uždara grandinė ligos patogenezėje (9).
Klinikiniai požymiai pakankamai ryškūs. Dusulys arba trumpi įkvėpimai ir jų intensyvumas glaudžiai susiję su edemos priežastimi bei jos sunkumu. Dažnai matyti sunkūs tiek įkvėpimas, tiek ir iškvėpimas. Krenkštimas atsiranda esant jau sunkiai edemos formai, pasitaiko su sekretu iš plaučių, kuris gali būti putotas ar net su kraujo priemaiša (10). Gyvūno irzlumas - nespecifinis plaučių edemos požymis. Cianozė kartu su fizinio krūvio netoleravimu rodo, kad deguonis pasisavinamas sunkiai dėl skysčių pertekliaus plaučių audinyje. Auskultuojant plaučius girdimas specifinis traškėjimas tiek iškvepiant, tiek įkvepiant orą. Girdimi pakitę širdies ritmo garsai, tokie kaip ūžesiai, papildomi širdies tvinksniai, dūžių dvigubėjimas, aritmijos (11).
Dėl širdies nepakankamumo susiformavusi plaučių edema diagnozuojama auskultuojant širdį. Girdimi ūžesiai, pakitusi tvinksnio vieta, aritmijos. Taip pat atliekamas pilnas širdies veiklos tyrimas, rentgeninis tyrimas siekiant aptikti širdies išsiplėtimą, plaučių venų išsiplėtimą, oro ertmes plaučių parenchimoje ar intersticiniame audinyje (12). Edema susidariusi ne dėl širdies patologijos diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais, kurie dažniausiai ir parodo, jog tai yra plaučių liga. Svarbi anamnezė, kurios dėka galima sužinoti plaučių funkcijos sutrikimo priežastį: traumos, apsinuodijimai įkvepiamais toksinais, skendimas, nudegimai. Reikalinga ir ligos istorija: skirti vaistiniai preparatai, skysčių terapija, buvę susirgimai pvz., edema, ascitas, hidrotoraksas (13). Norint diagnozuoti plaučių edemą bei įvertinti bendrą gyvūno būklę, reikalinga krūtinės ląstos rentgenograma, morfologiniai kraujo tyrimai, biocheminiai kraujo tyrimai bei biocheminiai šlapimo tyrimai (9).
Plaučių edema vienas dažniausiai sutinkamų patologinių procesų plaučiuose, ją reikia diferencijuoti nuo pneumonijos, plaučių sumušimo, sukrėtimo, alerginių plaučių ligų, aspiracijos (14).
Gydymas nuo plaučių edemos vyksta keliomis pakopomis. Kova su edema prasideda jos priežasties likvidavimu (15). Tuo pačiu reikėtų užtikrinti pakankamą audinių oksigenaciją: naudojamos deguonies kaukės, specialūs narvai. Būtina įsitikinti, kad kvėpavimo takai švarūs, kvėpavimas neapsunkintas, nesukelti didelio streso šuniui, jog jis nepradėtų lekuoti ar dažniau nei įprastai kvėpuoti (3). Jei atvejis kritinis, gyvūno kvėpavimo takai uždaryti ir jis pats kvėpuoti negali, reikalinga intubacija ir dirbtinis ventiliavimas. Esant plaučių edemai turi būti taikoma ir diuretikų terapija (6). Galiausiai pradedamas paciento monitoringas: įvertinama kvėpavimo kokybė ir deguonies pasisavinimas audiniuose, kvėpavimo dažnis bei įkvėpimo gylis. Atliekama arterinio kraujo dujų analizė, stebima burnos, akių, lytinių organų gleivinių spalva (16). Užrašoma
12
elektrokardiograma tikrinant širdies būklę, ritmą. Atliekama krūtinės srities rentgenogramą siekiant nustatyti, ar pašalinta edemos priežastis ir ar gydymas duoda teigiamų rezultatų. Nuotrauka padeda aptikti antrines plaučių ligas ar ligų komplikacijas (17). Stebint paciento būklę svarbu stebėti jo kraujo morfologinius rodiklius (ypač PCV), kraujospūdį, šalinimo sistemos funkciją bei bendrą kūno svorį (2).
1.1.2. Plaučių uždegimas
Pneumonija arba plaučių uždegimas yra uždegiminis procesas, dažniausiai apimantis plaučių parenchimą. Bronchopneumonija yra plaučių uždegimas, prasidedantis terminalinėse bronchiolėse. Ten įkvėpimo metu susidaro puiki galimybė uždegimo sukėlėjams patekti į plaučių parenchimą. Lobarinė arba skiltinė pneumonija dažniausiai apima konkrečias vieną ar kelias plaučių skiltis. Intersticinė pneumonija – plaučių intersticinio audinio uždegimas (1).
Infekcinės pneumonijos priežasčių yra daug. Priklausomai nuo geografinės padėties bei patogeno paplitimo, uždegimą gali sukelti gramteigiamos, gramneigiamos, anaerobinės bakterijos, virusai, mikroskopiniai grybai. Taip pat įtakos turi ir tai, kokioje aplinkoje, populiacijoje gyvena imlus organizmas arba kokia mikrobiologinė įvairovė yra tam tikrove vietovėje esant tam tikroms aplinkos sąlygoms (4).
Nepažeista plaučių parenchima yra sterili. Infekcijos sukėlėjai pasiskirsto joje ir sudaro patologinius uždegimo židinius. Infekcijos patekimo ir perdavimo būdų yra daug. Vienas iš jų oro lašelinis arba inhaliacinis būdas – tai dažniausiai paplitęs užsikrėtimo būdas. Sukėlėjas gali būti pernešamas iš viršutinių kvėpavimo takų įkvėpimo metu (18). Gali būti ir antrinė infekcija ar superinfekcija, pavyzdžiui virusinę infekciją lydinti bakterinė infekcija, aspiracija. Sisteminė mikozė dažniausiai būna pirminė infekcija, kuria užsikrečiama inhaliaciniu būdu. Retesni atvejai, kai infekcija plinta krauju. Šį reiškinį galima pastebėti sumažėjus organizmo atsparumui (2). Tiesioginis infekcijos sukėlėjų patekimas į plaučius pasitaiko esant žaizdoms, migruojantiems svetimkūniams, perforuotai stemplei, veikiant jatrogeniniams veiksniams: diagnostikos priemonės ar chirurginės operacijos (19). Patogeniniai organizmai sklinda iš alveolių į intersticinį audinį tiesiogiai arba per poras. Plaučių uždegimo sukėlėjas gali keliauti smulkiais oro takais arba sklisti intersticiniu audiniu, kuriuo dažniausiai naudojasi virusai ir mikoplazmos. Įvairios spragos organizmo imuninėje sistemoje gali būti kaip predisponuojantis faktorius susirgti plaučių uždegimu (20). Žemas motininių antikūnų lygis, neefektyvi vakcinacija, imunosupresiją lemiantys vaistai, skurdi mityba bei kitos ligos ar traumos. Esant skysčiams plaučiuose ar plaučiu atelektazei sumažėja kvėpavimo sistemos funkcija. Tai taip pat gali turėti įtakos pneumonijai (18).
Vystantis plaučių uždegimui, pacientai, sergantys bronchitu, įgimta patologija ar navikiniu susirgimu gali tik kosėti ar dusti, o jokių kitų simptomų gali ir nebūti. Staigiai pakitus būklei
13
pasireiškia vangumas ar agresyvumas, svorio kritimas, išliesėjimas, apetito praradimas, karščiavimas (14). Viršutinių kvėpavimo takų susirgimai gali komplikuoti į plaučių uždegimą. Kai uždegimas jau apėmęs plaučių audinį, prasideda karščiavimas, atsiranda depresija ir vangumas, anoreksija, kosulys bei dusulys, dažnas kvėpavimas (4).
Plaučių uždegimo simptomai dažniausiai siejami su infekciniu procesu kvėpavimo takuose ir jis gali būti ne tik plaučių parenchimoje. Apžiūros metu kreipiamas dėmesys į oro judėjimą viršutiniuose kvėpavimo takuose, stebimi kvėpavimo judesiai (21).Gyvūnų savininkų pastabos ir nusiskundimai, gyvenimo anamnezė, gali būti puikios užuominos aiškinantis uždegimo etiologiją. Būtina pasižymėti amžių ir vakcinavimo reguliarumą, įvertinti gyvenimo sąlygas ir ryšį su kitais gyvūnais, keliavimo istoriją bei vietas, sužinoti apie visus naudojamus medikamentus, ligas, kuriomis gyvūnas sirgo ar laikinus kitų sistemų negalavimus (5). Auskultuojant kvėpavimo takus garsas būna labai nepastovus. Galima išgirsti akcentuotą bronchuose kylantį garsą, traškėjimus plaučiuose, iškvėpimo garsas būna stipresnis nei įkvėpimo. Perkutuojant krūtinės ląstą gali būti girdimi duslūs garsai (1).
Laboratoriniai tyrimai taip pat suteikia nemažai informacijos. Hemograma gali parodyti besimptomę pirminę ligą arba, jei tik šiuo metu pasireiškė pneumonija, leukocitozę su branduolio poslinkiu leukoformulėje į kairę. Biocheminiai kraujo rodikliai dažniausiai būna fiziologinės normos ribose arba atspindi pirminį susirgimą (21). Rentgeninis tyrimas aktualus diferencijuojant pneumoniją nuo kitų susirgimų bei vertinant plaučių audinį ir jo infiltraciją. Bronchopneumonijai dažnai būdingi pokyčiai, matomi kranioventralinėje krūtinės ląstos dalyje – matomas atskirų skilčių pažeidimas arba uždegiminiai židiniai pasklidę visame audinyje (11). Eksudatas gali būti aptinkamas oro pripildytose dalyse arba pasiskirstęs parenchimoje (22). Lobarinė pneumonija aptinkama tik tam tikroje skiltyje arba apima tik tam tikrus skilčių segmentus. Intersticinės pneumonijos atveju rentgeno nuotraukose galime matyti generalizuotą tinklinį raštą, apimantį daugiau ar mažiau visas plaučių skiltis (17). Eksudato plaučiuose citologinis tyrimas gali būti labai informatyvus, padedantis tiksliai identifikuoti patologinį procesą ir nustatyti galimą infekcijos sukėlėją. Mėginiai citologiniams tyrimams imami iš trachėjos, endoskopu siekiant bronchus, bronchoskopijos metu, sterilia adata mėginiai paimami iš plaučių. Jei yra bakterinė pneumonija, sekreto mėginiuose aptinkami leukocitai, nebent pacientui buvo naudoti imunosupresantai, tuomet epitelinių ląstelių randama nedaug (23). Virusinę pneumoniją sunku atskirti ir citologiniu tyrimu nustatyti, nes ji retai pasireiškia be antrinės bakterinės infekcijos. Siekiant nustatyti infekciją sukėlusi agentą, reikalingas pasėlio mitybinėje terpėje tyrimas. Mėginys bakterijoms nustatyti gali būti imamas iš įvairiausių vietų: tai gali būti kvėpavimo takų sekretas, kraujas, plaučių audinys, paimtas atlikus biopsiją, krūtinės ląstoje susikaupę skysčiai (18). Nustatyti sukėlėją svarbu prognozuojant tolimesnę ligos eigą bei paskiriant gydymą antibakteriniais vaistais. Histopaloginiai
14
ar serologiniai tyrimai atliekami sudėtingesniais atvejais, patologiniam procesui užsitęsus ar esant lėtinei ligos eigai (1).
Plaučių uždegimas turi būti diferencijuojamas nuo aspiracijos, pleuros ertmės ligų, eozinofilinės plaučių ligos, lėtinių bronchitų, kurie kyla dėl infekcijų ar alerginės reakcijos, plaučių edemos, plaučių sumušimų ir navikinių darinių plaučių audinyje (20).
Gydymas priklauso nuo ligos etiologijos bei klinikinės išraiškos. Atlikus visus diagnostinius tyrimus identifikuojamas uždegimo sukėlėjas ir nustatoma priežastis, įvertinama gyvūno būklė, amžius, kreipiamas dėmesys į kitas sistemines ligas ar patologinius procesus, pačios ligos sunkumą bei užkrečiamumą (24). Minint infekcinių ligų sukėlėjus šunims iš gramteigiamų dažniausiai nustatomi streptokokai, stafilokokai ir anaerobai, o iš gramneigiamų Bordetella spp., Pasteurella spp., Echerichia coli (18). Labai sunkios būklės gyvūnai turėtų būti pradėti gydyti platesnio spektro antimikrobinėmis medžiagomis, kol bus identifikuotas tikrasis infekcijos sukėlėjas. Naudojami penicilinai, aminopenicilinai, enrofloksacinas. Kai šuns būklė stabili arba gerėja, skiriama gydymas antibakteriniais vaistais mažiausiai dviems savaitėms, jie naudojami į vidų arba parenteriai. Daugumai pacientų užtenka 2 savaičių gydymo kurso, jei pneumonijos nelydi komplikacijos (25). Susidarius abscesams gydymas gali užtrukti mėnesį ir ilgiau. Virusinės infekcijos likviduojamos panašiai, tačiau sukelia daugiau komplikacijų. Jų atveju ypač svarbus bendras organizmo stiprinimas bei gydymas nuo antrinės bakterinės infekcijos (23). Kvėpavimo funkcijai palaikyti ir palengvinti galima taikyti deguonies terapiją talpinant šunį į specialią kamerą arba naudojant inhaliacines kaukes. Jei krūtinės ląstoje kaupiasi eksudatas, jo kiekis mažinamas diuretikais (26).
Visą gydymo laikotarpį pacientas turi būti nuosekliai stebimas. Klinikinės apžiūros metu kreipiamas dėmesys į gyvūno būklę, nuotaiką, savininko pastebėjimus, kvėpavimo dažnį, plaučiuose girdimus garsus, ar yra kosulys, karščiavimas, kokia kitų organizmo sistemų būklė, funkcija. Rentgeno nuotraukas stebėti ligos eigai rekomenduojama daryti kas 3–7 dienas (pagal poreikį), kol pastebimi teigiami gydymo rezultatai (27). Jeigu pasirinktas gydymas neduoda teigiamų rezultatų, reikia rinktis kitas gydymo schemas. Bandomos antro pasirinkimo antimikrobinės medžiagos, pirmojo pasirinkimo medikamentų padidintos dozės, skirtingi jų aplikavimo būdai (28). Jei norimas rezultatas dar nepasiektas, reikia atkreipti dėmesį ar pilnai laikomasi gydymo instrukcijos, ar nepraleistos tokios uždegimo komplikacijos, kaip bakteremija, ar nesusidurta su superinfekcija. Visada yra galimybė, jog diagnozė klaidinga, tad jei reikia, būtina kartoti diagnostinius tyrimus (5).
Aspiracinį plaučių uždegimą sukelia bet kokios pašalinės medžiagos įkvėpimas. Gali būti ūmus ir labai staigus sutrikimas arba lėtinis, kai pašalinė medžiaga yra įkvepiama mažais kiekiais (1). Skiriamos kelios aspiracijos formos. Esant stemplės patologijoms, pasireiškus vėmimui, regurgitacijai, kai gyvūnas be sąmonės, virškinamojo trakto turinys gali patekti į plaučius. Pašalinės
15
medžiagos iš aplinkos ar aplinkinių audinių: tam tikrų medžiagų aerozoliai (asbestas, sunkieji metalai, dulkės, chemikalai), su burna, dantimis bei dantenomis susiję sekretai, užkratai, pūliai ar auglio audiniai. Aspiracija atsiradusi dėl gydytojo kaltės: netinkama intubacija į kvėpavimo takus, komplikacijos aplikuojant vaistus oraliai (29).
Aspiracijos atvejų priežasčių gali būti labai daug ir įvairių. Gyvūno sąmonės sutrikimai, tokie kaip anestezija, traukuliai, galvos traumos. Nevisiškas epigločio užsidarymas, ko pasekmė yra, jog ryjant ar esant regurgitacijai turinys patenka į trachėją, bronchus bei plaučius (30).
Pažeidimo sunkumas priklauso nuo daugybės faktorių: aspiracijos turinio kiekio, jo pH (dažniausiai aspiruoto skrandžio turinio ph 2,5 ar mažesnis), turinio toksiškumo. Pati aspiracija sukelia keletą pagrindinių problemų: momentinį alveolių sienelių pažeidimą, kraujavimą ir plaučių edemą dėl kraujagyslių sudirginimo, epitelinių ląstelių nekrozę, uždegiminių ląstelių pagausėjimą, alveolių subliuškimą (31). Kaip komplikacija aspiracijos metu gali susidaryti puiki terpė bakterinei infekcijai. Patogenai į kvėpavimo takus patenka kartu su aspiracijos turiniu, kuris pažeidžia plaučius ir sumažiną natūralų apsaugos barjerą (18).
Ūmi aspiracinė pneumonija pasireiškia kvėpavimo funkcijos sutrikimu, tachikardija, kraujospūdžio sumažėjimu, čiauduliu, kosuliu, žiaukčiojimu. Jai progresuojant kyla bendra kūno temperatūra, gali pasireikšti skausmas, gleivinių, odos cianozė, dusimas. Esant lėtinei aspiracinės pneumonijos formai anamnezėje turėtų būt duomenys susiję su vėmimu ar regurgitacija. Taip pat pasireiškia kosulys, neretai su sekretu, dusulys bei cianozė, rodantys deguonies nepriteklių, lokalizuotas traškėjimas auskultuojant krūtinės ląstą, depresija, anoreksija, fizinio krūvio netoleravimas, bendras gyvūno vangumas, karščiavimas (24).
Diagnozė įtariama vien sužinojus išsamią gyvūno anamnezę ar ligos istoriją, taip pat gelbsti nors ir nespecifiniai, tačiau gana aiškūs simptomai. Morfologinis kraujo tyrimas aspiracinio plaučių uždegimo atveju dažnai parodo smarkią leukocitozę su poslinkiu į kairę, kai tuo tarpu biocheminiai rodikliai yra be didelių nukrypimų nuo normos ribos. Nebent jau pasireiškusi preinkstinė azotemija (11). Rentgenologiškai galime matyti ryškų uždegiminių židinių pasiskirstymą – ventralinėse bei vidurinėse skiltyse. Alveolinės infiltracijos, atliekant bronchogramas, matomos periferijoje. Būdingi skysčiai pleuros ertmėje, tačiau gali būti pastebima tik įgudusia akimi, kaip ir kitos krūtinės srities patologijos, tokios kaip stemplės išsiplėtimas (20). Kvėpavimo trakto sekreto tyrimai naudingi, kai atliekamas jų citologinis tyrimas ir pasėlio tyrimai. Atliekant citologinius tyrimus aspiracinės pneumonijos atveju rasime žuvusių epitelinių ląstelių, neutrofilų, bei bakterijų. Dažniau nustatomi natūraliai organizme randami patogenai, o sterili pneumonija aptinkama retai (14).
Aspiracinę pneumoniją reikia diferencijuoti nuo krauju pernešamos infekcijos. Jos atveju uždegimo židinėliai rentgeno nuotraukoje išsidėstę difuziškai, pažeistos kelios plaučių skiltys ar net
16
visos. Dar panašiai pasireiškia ūmus kvėpavimo sistemos sutrikimo sindromas bei plaučių edema. Šiems sutrikimams aspiracija ir plaučių uždegimas gali būti kaip predisponuojantis faktorius (32).
Gydant aspiracinę pneumoniją svarbu pirmiausiai išvalyti kvėpavimo takus. Rekomenduojama bronchoskopo pagalba pašalinti patekusi turinį, tačiau jokiu būdu neatlikinėti bronchų bei plaučių lavažo, kuris šiuo atveju gali tik dar labiau suintensyvinti skysčių kaupimąsi pleuros ertmėje (21). Kai kvėpavimo takai švarūs reikia užkirsti kelią tolimesnei galimai aspiracijai įvykti. Puikus būdas tai padaryti – intubuoti pacientą. Toliau padidiname deguonies pasisavinimą organizme. Jei gyvūno kvėpavimo funkcija nesutrikusi, galima naudoti deguonies kameras ar kaukes. Jeigu pacientas pats nekvėpuoja, reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija deguonimi, prisotintu oru (33). Aklai skirti antibiotikus aspiracinio plaučių uždegimo atveju nerekomenduojama. Patartina antimikrobinių medžiagų tinkamumą pagrįsti pasėlio tyrimu. Dažnai bakterijų, patekusių iš virškinamojo trakto, atsparumas būna labai didelis. Kortikosteroidų taip pat nepatartina skirti, nes ląstelių lygmenyje pažeidimai dėl atspiracijos atsiranda momentaliai, o steroidiniai priešuždegiminiai vaistai gali tik padidinti antrinės infekcijos riziką. Geriausiai šiuo atvejų veikia palaikomoji terapija: audinių prisotinimas deguonimi, kvėpavimo funkcijos palaikymas, bendros organizmo būklės stebėjimas (27). Jei jau tikrai aspiracija įvyko, reikia stebėti gyvūną dėl galimai besivystančios pneumonijos ar infekcijos. Būtina atlikti periodišką krūtinės ląstos auskultaciją, tikrinti bendrą kūno temperatūrą, sunkesniais atvejais kartoti rentgeninį tyrimą kas 1–3 paras, tą patį atlikti ir su bendruoju kraujo morfologiniu bei biocheminiu tyrimu. Jei tik įmanoma, būtina gydyti antrinius susirgimus, kurie gali sukelti komplikacijas ar antrines infekcijas (24).
1.1.3. Ūmus kvėpavimo sistemos sutrikimas
Šis sindromas yra plaučių liga, kuri pasireiškia esant tam tikriems organizmo sutrikimams ar traumoms. Pagrindinis simptomas – ūmaus ir stipraus skausmo požymiai. Pastebimas rentgeno nuotraukose kaip išplitę plaučių infiltratai, dar kitaip vadinamas – plaučių šoko sindromas. Daugelis problemų gali būti šio sindromo priežastys: šokas – kraujo apytakos sutrikimas, infekcija, trauma – krūtinės srities ar kitokia, aspiracijos sindromas, įkvėptos kenksmingos dujos – dūmai, chemikalai, ilgai trunkanti inhaliacija 100 procentų deguonimi, daugybinės transfuzijos, diseminuota intravaskulinė koaguliopatija (DIC), pankreatitas, nudegimai, širdies funkcijos sutrikimai, sudėtingesnės chirurginės intervencijos (34).
Difuzinis ir išplitęs plaučių pažeidimas, kuriam įtakos turi alveolių membranos pralaidumo pokytis. Edema atsiranda dėl padidėjusio kapiliarų pralaidumo, pakitusios limfos tėkmės, onkotinio slėgio nestabilumo, surfaktanto kiekio sumažėjimo. Dėl to smarkiai sumažėja funkcionuojančio plaučių audinio plotas, kvėpavimo funkcija apsunkinama. Pasireiškia hipoksemija dėl plaučių
17
ventiliacijos bei kraujo perfuzijos sutrikimo (5). Pakyla kraujo spaudimas dėl kraujagyslių susitraukimo, galimos mikroembolijos ir kapiliarinių tinklelių nepraeinamumo. Histologiniai pakitimai esant ūmiam respiratorinės sistemos sindromui nėra specifiniai ir nėra geri indikatoriai nustatinėjant sutrikimų priežastis. Šio sindromo simptomai yra puikiai apibūdinti ir pasireiškia gana ryškiai, tačiau nėra žinoma aiški ligos etiologija bei patogenezė (19).
Pagrindiniai ūmaus respiratorinės sistemos sutrikimai pasireiškia nespecifiniais simptomais: kvėpavimo nepakankamumas bei hiperventiliacija (deguonies terapija rezultatų neduoda), tachikardija, gyvūno nervingumas, pakitęs elgesys, traškėjimas ir švilpimas auskultuojant plaučius (2).
Toliau sindromas pasireiškia ūmiai ir ryškiais klinikiniais požymiais, kurie taip pat sparčiai gali vystytis – nuo kelių valandų iki kelių dienų. Krūtinės ląstos rentgenogramoje matoma plaučių edema be ryškių širdies pakitimų. Arterinio kraujo dujų svyravimai nėra normalūs: hipoksemija – dažniausiai stipri ir progresuojanti laikui bėgant; vienas klasikinių sindromo požymiu yra hipokapnija, respiratorinė alkalozė (5).
Ūmų kvėpavimo sistemos sindromą reikia diferencijuoti nuo kitų priežasčių, kurios gali sukelti plaučių edemą: širdies nepakankamumas, plaučių sukrėtimas, ūmi pneumonija, aspiracija (1). Stengiamasi pašalinti sindromą sukėlusią priežastį arba gydoma pirminė organizmo liga. Būtina užtikrinti deguonies pasisavinimą audiniuose, intubuoti pacientą, esant reikalui mechaniškai ventiliuoti plaučius. Naudojamos veninės infuzijos, tačiau pasirenkamas minimalus skysčių kiekis. Tokia skysčių terapija palaiko kraujospūdį bei papildomai nesikaupia plaučiuose (3). Rekomenduojama įsivesti plaučių arterijos kateterį, jog būtų galimybė nuolatos stebėti spaudimą bei kraujo dujas (16). Steroidų efektyvumas nepatvirtintas šiuo atveju, tad be palaikomosios terapijos joks specifinis gydymas netaikomas. Pacientas stebimas atliekant rengeninį tyrimą kas dieną, plaučių arterijos kateterio pagalba stebimos kraujo dujos bei širdies funkcija. Būtina vykdyti ir kitų organizmo sistemų funkcijų stebėjimą, ypač šalinimo sistemos (14). Net laiku suteikus pagalbą ir nuosekliai rūpinantis gyvūno būkle pasireiškus sindromui, sutrikimai gali nevaldomai progresuoti ir turi įtakos dažnam mirtingumui. Ūmaus respiracinės sistemos sutrikimo atveju prognozė būna bloga (5).
1.1.4. Plaučių navikai
Tai krūtinės srities navikiniai dariniai, kylantys iš plaučių parenchimos, pleuros ir bronchų sienelės. Veterinarinėje medicinoje visi šie navikai laikomi piktybiniais. Pirminiai plaučių navikai dažniausiai būna karcinomos (adenokarcinomos, bronchoalveolinės karcinomos, anaplastinės karcinomos) bei sarkomos (limfosarkomos bei kitos nediferencijuojamos sarkomos). Plaučių metastazės pasitaiko dažniau nei pirminiai plaučių navikai (2).
18
Plaučių vėžio etiologija kaip ir kitų organizmo sistemų navikų susidarymas nėra iki galo suprastas, priežastys tik nuspėjamos ir labiausiai tikėtini predisponuojantys faktoriai yra aplinkos toksinai (dūmai, dulkės, dujos, smulkios dalelės patenkančios su oru), genetinės mutacijos, paveldėjimas, kitų organų ligos, imuninės sistemos defektai. Navikų susidarymo patogenezėje gali dalyvauti įvairių rūšių pakitusios ląstelės: epitelinės, įvairių sluoksnių, parenchiminės, jungiamojo audinio ląstelės (4).
Plaučių naviko požymiams įtakos turi keli veiksniai: naviko tipas, topografija, stadija ir augimo greitis, buvusios ar esamos komplikacijos plaučiuose (infekcijos, lėtinės kvėpavimo sistemos ligos). Dažniausias ir nespecifinis simptomas yra kosulys, gali būti ir su kraujingu sekretu iš plaučių (21). Dusulys pasireiškia, kai darinys yra pakankamai didelis arba kliudo pagrindiniams kvėpavimo takams bei susikaupia skysčiai pleuros ertmėje. Sisteminiai požymiai kaip svorio mažėjimas, anoreksija, vangumas ir karščiavimas progresuoja navikui vystantis ir didėjant (2).
Diagnozei simptomai nėra reikšmingi, kadangi jie nėra specifiniai, tačiau iš ligos anamnezės galima gauti užuominų dėl metastazių plaučiuose. Pagrindinis diagnostikos metodas yra rentgenografija. Krūtinės srityje pastebimi dariniai arba infiltracijos. Nuotraukose galima pamatyti atskirų skilčių infiltracijas kartu su bronchų susiaurėjimu, pavienius padidėjusius mazginius darinius, daugybinius darinius, navikus. Infekcija ar subliuškusios alveolės, navikinės masės išplitimai intersticiniame audinyje, difuzinis navikinio audinio pasklidimas plaučiuose gali būti kaip komplikacija (17). Galutinė diagnozė bei naviko tipas nustatoma histopatologiniais arba citologiniaisi tyrimais. Kaip mėginys gali būti imamas kvėpavimo takų sekretas, pleuros ertmėje susikaupę skysčiai (nors juose retai randama navikinių ląstelių), plaučių audinio ar navikinio audinio dalis. Plaučių navikus reikia skirti nuo plaučių abscesų, pneumonijų (bakterinių, grybinių), audinio granuliacinių ligų (2).
Chemoterapija ryškių rezultatų neduoda esant plaučių navikams (išskyrus esant limfosarkomai), o chirurginis jų šalinimas taip pat atliekamas tik esant tam tikroms indikacijoms. Jeigu navikas pažeidęs tik pavienę plaučių skiltį ar yra lokalizuotas krūtinės sienoje, jei pašalinus nėra sutrikdoma kvėpavimo organų veikla bei likusi sistemos dalis kompensuoja jos funkciją, chirurginė naviko rezekcija gali būti atlikta. Jeigu skysčių kaupimasis pleuros ertmėje progresuoja, krūtinės tarpusienis pažeistas, limfiniai mazgai pažeisti, darinys plinta link trachėjos, chirurginė intervencija visiškai neveiksminga (35). Galiausiai taikomas paciento monitoringas – atliekamos rutininės rentgenogramos, tiek pooperaciniu periodu, tiek sekant klinikinius požymius, klinikinė apžiūra, turint omenyje navikinių darinių atsinaujinimą ar metastazes. Bet kokiu atveju prognozė abejotina, kadangi plaučių navikai piktybiniai ir linkę atsinaujinti (1).
19
1.1.5. Plaučių sukrėtimas/sumušimas
Tai bukas arba besiskverbiantis plaučių parenchimos arba su ja susijusių kvėpavimo takų, bronchiolių, smulkių bronchų pažeidimas. Autoįvykiai, kurių metu partrenkiamas šuo, žmonių smurtas, šautinės, kąstinės, durtinės žaizdos, iš išorės ar vidaus svetimkūnių padarytos žaizdos (36). Dažnai tokios traumos asocijuojasi su pneumotoraksu, hemotoraksu, kadangi įvyksta sukrėtimas (staigi kompresija ir dekompresija krūtinės srityje), spaudimo pakitimas, alveolių kapiliarų trūkimas, kraujo patekimas į alveoles bei intersticinį audinį, hematomų susidarymas. Pažeidimas dažniausiai pasireiškia abiejose krūtinės pusėse, o hipoksemija ir kvėpavimo funkcijos sutrikimas priklauso nuo traumos dydžio ir sutrikimų sudėtingumo (34).
Klinikiniai požymiai pasireiškia ūmiai, dažniausiai iškart po traumos ar praėjus trumpam laikui. Progresuojantis dusulys, įkvėpimai trumpi ir negilūs, kvėpavimo dažnis didelis. Bendras gyvūno silpnumas, susijaudinimas, esant dideliam pažeidimui net plika ausimi girdimi traškėjimai, švilpimai krūtinės ląstoje. Gali pasireikšti šokas kartu su audinių cianoze, gleivinių cianoze (37).
Diagnozė nustatoma iš anamnezės (duomenys apie buvusią traumą), simptomai pastebėti klinikinės apžiūros metu, atliekamas rentgeninis tyrimas. Rentgenogramoje priklausomai nuo pažeidimo galime matyti nelygius plaučių kontūrus, infiltracinius darinius, pažeidimo lopus, nevientisą parenchimos struktūrą (38). Sutrikimai progresuoja daug greičiau neiinfekcinės ligos, plaučių edema dažniausiai aptinkama kartu su skysčių išsiliejimu pleuros ertmėje, pneumotoraksu, pastarasis dažnas esant šonkaulių lūžiams (2).
Plaučių sukrėtimą reikia diferencijuoti nuo plaučių edemos, kuri esant galvos traumai gali pasireikšti kaip neurologinis sutrikimas, taip pat ne dėl širdies problemų susidariusios edemos priežastis būna ūmus respiratorinės sistemos sindromas (32). Vidinis kraujavimas gali būti įtariant apsinuodijimą varfarinu (nors taip pat būdingas hemotoraksas), diseminuotą intravaskulinę koaguliopatiją, trombocitopeniją. Esant panašiems simptomas taip pat reikėtų skirti aspiracinius sutrikimus (34).
Gydoma deguonies terapija: naudojamos deguonies kaukės ar kameros, trachėjinė intubacija ir dirbtinis ventiliavimas indikuotini ramiems, sunkios būklės arba seduotiems pacientams. Kraujo spaudimo palaikymui, sumažėjus kraujo forminių elementų skaičiui, naudojamas donoro kraujas ar kristaloidų tirpalai intraveninėmis infuzijomis. Naudotini trumpo veikimo steroidiniai priešuždegiminiai vaistai, kurie galimai sulėtinaplaučių reakciją į sužalojimus bei mažina šoko riziką. Diuretikai yra kontraindikuotini, nebent pasireiškusi plaučių edema ir kraujo spaudimas normos ribose (23). Toliau gyvūnui vykdomas monitoringas, ypač kreipiamas dėmesys į gyvybinius rodiklius, jei reikalinga, audinių ir plaučių papildoma oksigenacija pratęsiama dar kelias dienas. Kartoti plaučių rentgenogramą, stebėti ligos eigą, komplikacijas. Nemažai informacijos suteikia arterinio kraujo dujų tyrimai, kurie parodo organizmo reakciją į gydymą (14). Traumos pasekmė
20
gali būti prieširdžių ir skilvelių aritmijos, todėl rekomenduojama atlikti kardiologinį tyrimą, ypač EKG. Prognozė esant smulkiam plaučių sukrėtimui be jokių kitų papildomų sutrikimų yra gera, tačiau jei trauma pažeidžia didesnę dalį plaučių skilčių prognozė yra abejotina (2).
1.2.
Pleuros ligos
1.2.1. Pneumotoraksas
Pneumotoraksas tai tokia būklė, kai laisvas oras patenka į pleuros ertmę. Jis skirstomas į atvirą, uždarą ir vožtuvinį. Atviras pneumotoraksas susidaro kai yra tiesioginis kelias tarp krūtinės ertmės ir išorės. Uždaras pneumotoraksas kai išorės oras patenka į pleuros ertmę, nors krūtinės siena nėra pažeista. Įtemptasis pneumotoraksas susidaro progresuojant uždarajam pneumotoraksui. Dažniausiai pleuroje esantis plyšys sudaro vienos krypties vožtuvą, tad įkvėpimo metu oras pleuros ertmėje kaupiasi, o iškvėpimo metu jis nepasišalina. Toks pneumotoraksas dažniausiai sukelia hipoksemiją, šoką ir mirtį, jei nėra sutvarkomas (39).
Pneumotorakso dažna priežastis būna trauma: kąstinė, durtinė ar šautinė žaizdos, autoįvykiai, šonkaulių lūžiai. Taip pat pasitaiko ir jatrogeninių faktorių: krūtinės ląstos atvėrimo operacijos, chirurginės intervencijos netoli krūtinės sienos, šonkaulių ar diafragmos (2).
Pleuros ertmėje padidėjus slėgiui plaučiai subliukšta, ko pasekmė yra tai, jog išsivysto hipoksemija ir prasideda deguonies ventiliacijos - perfuzijos neatitikimai. Sumažėja plaučių kraujagyslių spaudimas, prasideda kvėpavimo acidozė bei hipoventiliacija. Esant įtemptajam pneumotoraksui mažinama venų perfuzija bei kraujo grįžimas į širdį dėl subliuškusių plaučių venų, kas mažina širdies funkciją ir didina riziką šokui prasidėti (1).
Klinikinių požymių sunkumas priklauso nuo pneumotorakso sunkumo ir plaučių parenchimos ligų. Lengvesnės formos pneumotoraksas gali pasireikšti tik nežymiais kvėpavimo funkcijos sutrikimais bei fizinio krūvio netoleravimu. Sunkaus pneumotorakso atveju matysime ryškiai sutrikusią kvėpavimo funkciją dėl slėgio pakitimo, audinių ir gleivinių cianozę, dusulį net ramybės būsenoje, pacientas vengia judėjimo, guli pozicijoje, kai letenos bei kaklas ištiesti ir atitraukti kuo toliau nuo kūno (5). Galimai pasireiškia šokas, jei dar papildomai randame žaizdų, dėl kurių gyvūnas galėjo netekti kraujo. Ilgalaikis vidutinio sunkumo pneumotoraksas gali pasireikšti sausu kosuliu (būdingesnis veislėms šunų, kurių krūtinės apvalios) (34).
Diagnozė įtariama jau remiantis anamneze: buvo trauma, o galbūt nežymūs kvėpavimo sistemos sutrikimai jau anksčiau, esant didesniam fiziniui krūviui. Klinikinė apžiūra: ar nepažeista krūtinės siena, nėra žaizdų, sumušimų, paviršinių hematomų. Galima atlikti perkusiją, rekomenduojama dorsaliau, oringa pleuros ertmė skamba kaip būgnas. Auskultuojant galime girdėti širdies aritmijas, plaučių bei kvėpavimo garsai pradingę arba labai neryškūs, kadangi oru garsas
21
sklinda daug sunkiau (39). Patikrinami šonkauliai, ar nejuntama lūžių, ar gyvūnui nėra skausminga jų palpacija. Rentgenogramoje reikia atkreipti dėmesį į širdies siluetą. Esant pneumotoraksui jis gali būti kiek pakilęs virš krūtinkaulio. Atelektazė bei plaučių skilčių susitraukimas taip pat pastebimas. Esant vožtuviniui pneumotoraksui, dažnais atvejais pasireiškia šokas, tad rentgenogramoje matome mažą širdies siluetą bei pagrindinių didžiųjų kraujagyslių subliuškimą (17). Diagnostinė torakotomija taikoma, kai kiti diagnostikos metodai mažai efektyvūs arba įtariamas pneumotoraksas, kuriam sutvarkyti vis tiek prireiktų operacijos (40).
Diferencinė diagnostika atliekama remiantis klinikiniais požymiais bei rentgeniniu tyrimu, kur pneumotorakso nederėtų maišyti su pleuros ertmės ligomis, skysčių kaupimusi ar diafragmine išvarža. Esant dusuliui, žinant jog buvo trauma, reikėtų diferencijuoti pneumotoraksą nuo plaučių sukrėtimo, sumušimo, inhaliacinės pneumonijos bei pilvo skausmų dėl ko šuniui gali staigiai sutrikti kvėpavimas (2).
Esant lengvam pneumotorakso atvejui specialus gydymas nėra reikalingas jei gyvūnas nejaučia didelio diskomforto ramybės būsenoje. Tiesiog reikia pašalinti priežastį, stebėti gyvūno būklę, gyvybinius rodiklius, ypač kvėpavimo dažnį bei kokybę – jei dusulys progresuoja, tai ženklas, jog reikalingas tolimesnis gydymas (5). Atviro pneumotorakso atveju būtina atkurti neigiamą slėgį krūtinės ląstoje: žaizdą uždengti, panaudoti spaudžiantį tvarstį – taip stabilizuojamas pacientas. Jei yra plaučių parenchimos pažeidimai, sukrėtimas turi būti gydomas lygiagrečiai pneumotoraksui. Papildoma oksigenacija bei poilsio režimas taip pat rekomenduotini (28). Torakocentezė atliekama, kai pneumotoraksas pasireiškia su kvėpavimo sutrikimu. Jai atlikti užtenka paprastos adatos, trijų kelių išsišakojimo bei švirkšto orui ištraukti. Jeigu oro kiekis labai didelis ir adatos neužtenka, galima naudoti specialius krūtinės srities kateterius. Pastebėjus, jog pleuros ertmė per parą vėl prisipildo oro, reikalinga vėl jį pašalinti arba panaudoti chirurginę intervenciją ieškant defekto (41). Deguonies ir skysčių terapija rekomenduojama naudoti tol kol paciento būklė bus stabili. Pacientui periodiškai tikrinamas kvėpavimo dažnis, kapiliarų prisipildymo laikas, gleivinių spalva, širdies dažnis bei ritmas (4).
1.2.2. Skysčių kaupimasis pleuros ertmėje, pleuritas
Pleuros ertmė yra erdvė tarp visceralinio ir parietalinio pleuros sluoksnių. Visceralinis sluoksnis dengia plaučius ir krauju jį aprūpina plaučių kraujotaka. Parietalinis sluoksnis dengia krūtinės sieną su šonkauliais ir krauju yra aprūpinamas iš sisteminė kraujotakos. Skysčiai susirenka ir kaupiasi pleuros ertmėje. Šunims skysčių kaupimasis klasifikuojamas į: transudatinį, modifikuotą transudatinį, eksudatinį (septinis ar aseptinis), neoplastinį, limfos bei kraujo. Pleuritas – pleuros uždegimas, kurio priežastis dažnai būna įvairių skysčių kaupimasis pleuros ertmėje (42). Skysčių
22
kaupimosi pleuros ertmėje pagrindas yra kraujotakos sutrikimas, kuris paveikia kapiliarų hidrostatinį slėgį, onkotinį slėgį ir limfos nutekėjimą. Transudato kaupimasis pleuros ertmėje gali prasidėti dėl širdies funkcijos nepakankamumo, kadangi parietalinis jos lapelis aprūpinamas krauju būtent iš sisteminės kraujotakos (4). Venose pakilęs hidrostatinis slėgis daro įtaką padidėjusiai skysčių produkcijai. Esant kepenų ligoms būdingas ascitas, kurio skysčiai kaupiasi ir gali pereiti per diafragmą į pleuros ertmę. Inkstų ligos, enteropatijos, lėtinis kraujavimas gali sąlygoti hipoproteinemiją. Jos atveju mažėja kapiliarų onkotinis slėgis ir taip skysčiai gausiau patenką į pleuros ertmę (43). Modifikuotas transudatas susidaro esant ilgalaikiam transudato kaupimuisi pleuros ertmėje. Ląstelių skaičius jame didesnis: gausiau randama neutrofilų, mezoteliocitų, eritrocitų, proteinų (42). Pleuros ertmėje kaupiasi septinis (piotoraksas) ir aseptins eksudatas. Septiniam eksudatui kauptis turi įtakos susirgimo priežastis. Dirginantys ar migruojantys svetimkūniai, kastinės žaizdos, stemplės perforacija, kraujo infekcijos, abscesai plaučiuose, tarpusienyje ar pilvo ertmėje dažnai siejami su dideliu skaičiumi anaerobinių ar aerobinių mikroorganizmų (44). Aseptinio eksudato dažniausios priežastys būna pankreatitas, uremija, plaučių skilties užsisukimas, navikai, pleuritas. Neoplastinio skysčių kaupimosi pleuros ertmėje atveju taip pat susidaro aseptinis eksudatas (43). Limfa pleuros ertmėje kaupiasi dėl traumos, esant pakitimams limfagyslių sistemoje (navikiniams pakitimams ar tromboembolizmui) (45). Hemotoraksas nustatomas, kai randamas kraujas pleuros ertmėje. Jam daugiausiai įtakos turi įvairios traumos, kraujo krešėjimo sutrikimai, navikiniai procesai, kurie paliečia didesnes krūtinės srities kraujagysles. Normalu, jog keletas mililitrų skysčio būna pleuros ertmėje. Jis mažina trintį tarp širdies, plaučių ir parietalinės pleuros. Skystis yra transudatas, gaminamas parietalinės pleuros ir absorbuojamas tiek parietalinės, tiek visceralinės pleuros kapiliarų bei limfagyslių sistemos. Sutrikus vienam iš procesų dėl įvairių jau minėtų priežasčių skysčiai kaupiasi pleuros ertmėje (46).
Klinikiniai skysčių kaupimosi pleuros ertmėje požymiai priklauso nuo ligos trukmės bei jos sudėtingumo. Esant švelniai ligos eigai kliniškai požymiai gali net nepasireikšti. Savininkai tik pastebi, jog jų gyvūno elgesys pakito taip, lyg vienu ar kitu momentu jis jaustų skausmą. Dažnai pasitaiko, jog būtent atliekant rentgenogramą dėl kitų priežasčių netyčia yra aptinkamas ir šis sutrikimas (17). Kai kaupiasi skysčiai pleuros ertmėje gali pasireikšti dusulys (kartu su cianoze arba be jos), kvėpavimas atvira burna, dažnas kvėpavimas arba lekavimas. Bendras organizmo išsekimas, apetito praradimas, letargija – stebimi esant lėtineiligos eigai. Pacientas gali rodyti skausmą, kai nervų galūnėlės parietalinėje pleuroje apimamos uždegimo – dažnas reiškinys kartu sergant ir pleuritu. Ilgai trunkantys pleuros pažeidimai dar gali pasireikšti minkštu, sausu kosuliu, ascitu, jei pasireiškia hipoproteinemija (3).
Tiksli skysčių kaupimosi pleuros ertmėje diagnozė ypač svarbi skiriant tinkamą gydymą ir taip lengviau prognozuojant ligos baigtį. Pirminė apžiūra: gyvūno apžiūra ir apčiuopa, bendros kūno
23
temperatūros matavimas, krūtinės srities perkusija (skysčių riba gali būti rasta remiantis skirtingo rezonanso garsais), auskultacija (galimai aptinkami širdies veiklos pakitimai, ūžesiai, aritmijos, bendri širdies garsai duslesni, sunku interpretuoti kvėpavimo garsus, kadangi skysčiai trukdo – ryškiau girdisi įkvėpimas, patys garsai atrodo „nustumti“ ventraliai krūtinėje), esant sausajam pleuritui galimai išgirsti trynimosi garsus (1). Rentgeninis tyrimas reikalingas patvirtinti diagnozei. Rekomenduojama atlikti lateralinę ir dorsoventralinę rentgenogramas (ventrodorsalinė pozicija gali apsunkinti gyvūno kvėpavimo funkciją). Lateralinėje rentgenogramoje matomas neryškus širdies siluetas bei skysčių sankaupos ventralinėje dalyje. Dorsoventralinės pozicijos rentgenogramose matome pleuros linijos nevientisumą bei šonkaulių - diafragmos kampų dingimą (17). Morfologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai atliekami norint įvertinti bendrą organizmo būklę. Torakocentezė atliekama skysčiams pašalinti bei jų mėginiui tyrimams paimti. Gydymas neturėtų būti skiriamas aklai, reikalingas pleuros skysčio įvertinimas (42).
Skysčių kaupimosi pleuros ertmėje atveju klaidinga diagnozė ar diagnozės nenustatymas kartu su simptomatine terapija gali duoti tik trumpalaikių rezultatų arba jų išvis nebus. Besikaupiant skysčiams pleuros ertmėje ir pasirodžius pirmiesiems simptomas rekomenduojama bent dalį transudato pašalinti, kad palengvėtų kvėpavimas. Būtina užtikrinti pakankamą deguonies pasisavinimą organizme, stebėti pacientą, jo visus gyvybinius rodiklius. Kaupiantis transudatui pradėti gydyti širdies veiklos sutrikimus, jei nustatyta ir hipoproteinemija – pasirūpinti kepenų ir inkstų veiklos užtikrinimu (28). Jei transudatas kaupiasi dėl traumos, kraujavimo, gali tekti atlikti plazmos transfuziją. Taip pat, norint atstatyti kapiliarų hidrostatinį slėgį rekomenduojama naudoti diuretikus (5). Nustačius pūlių kaupimąsi pleuros ertmėje būtinas pleuros ertmės lavažas bei sistemiškai veikiantys antibakteriniai vaistai (geriausiakai nustatomas bakterijų jautrumas antimikrobinei medžiagai). Pleuros ertmei praplauti naudojamas sterilus 0,9 proc. natrio chlorido tirpalas, į kurį gali būti papildomai įdėta antikoagulianto (pvz., heparino). Atliekant pleuros ertmės praplovimus, tirpalą reikia palikti valandai ir po to visą jį išleisti (dalis rezorbuojasi, tad ištraukiamas mažesnis nei buvo suleista kiekis). Sistemiškai veikiantys antibakteriniai vaistai gali būti skiriami iki mėnesio (44). Chirurginė intervencija piotorakso atveju reikalinga, kai įtariamas abscesas plaučiuose, kurį reikia pašalinti. Nuo navikų sąlygoto skysčių kaupimosi gydoma chirurgiškai šalinant priežastis, jei įmanoma arba tiesiog lengvinant simptomatiką ir periodiškai išleidžiant skysčius iš krūtinės ląstos (47). Kaupiantis limfai krūtinės ląstoje būtina pašalinti visą skystį ir drenavimas turi tęstis tol, kol limfos kaupimasis liausis. Chilotorakso atveju rekomenduojama skirti mažo kaloringumo dietą. Hemotorakso atveju visas kraujas turi būti pašalintas iš pleuros ertmės, turi būti pašalintos kraujo krešėjimo problemos (45).
Bet koks kvėpavimo sistemą veikiantis ligų kompleksas reikalauja, jog būtų periodiškai vertinama paciento gleivinių spalva, bendra kūno temperatūra, kvėpavimo dažnis, širdies dažnis bei
24
neurologinė būklė. Vertinant gydymo rezultatus atliekamas rentgeninis tyrimas, ultragarsinis tyrimas, tiriamas skystis, paimtas iš pleuros ertmės (kaip kinta jo spalva, konsistencija, sudėtis), pasirūpinama, kad būtų kompensuota gyvūno elektrolitų, baltymų netektis (5).
25
2.
TYRIMŲ METODIKA
Duomenys buvo rinkti „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje Vilniuje 2014–2016 metais. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta kompiuterine programa „Microsoft Excel 2007“. Tiriamojoje darbo dalyje buvo apžvelgti visi duomenys, aiškinamasi, kokie veiksniai galėjo turėti įtakos šunų sergamumui plaučių ligomis, vertinami anamnezės duomenys bei taikyti diagnostikos metodai ir jų metu gauti duomenys. Taip pat buvo apžvelgta, kokios priežastys lėmė vienų ar kitų plaučių ir pleuros ligų atsiradimą, buvo nagrinėjamos gydymo strategijos, spėjamos kiekvieno atvejo baigtys. Pacientai buvo tiriami naudojant bendruosius ir specialiuosius diagnostikos metodus.
2.1.
Bendrieji diagnostikos metodai
Anamnezė – informacija apie sergantį gyvūną ir jo ligą, kurią suteikia savininkas. Gyvenimo anamnezė – gyvenamoji vieta, aplinka, sąlygos, galimas jų pasikeitimas, mitybos ypatumai ir racionas, atliekamos higieninės procedūros, fizinis režimas, kontaktavimas su kitais gyvūnais, naudojamos profilaktinės priemonės nuo vidaus ir išorės parazitų, profilaktika prieš infekcines ligas (vakcinacija), buvę ir esami diagnozuoti sveikatos sutrikimai, alergijos, naudojami medikamentai. Ligos anamnezė – pastebėti susirgimo požymiai, dėl kurių kreipiasi savininkas – kaip pakito gyvūno elgesys, savininko pastebėjimai dėl jo būklės, kada išryškėjo ligos požymiai, kokie tie požymiai, kokį laiką jie jau stebimi, ar buvo pasitaikęs panašus sveikatos sutrikimas, kokia diagnozė, taikytas gydymas, ar šiuo atveju imtasi kokių nors priemonių simptomams malšinti bei gyvūnui gydyti, simptomai progresuoja, nekinta ar regresuoja (2).
Klinikiniai tyrimai – gyvūno apžiūra, krūtinės palpacija, auskultacija, perkusija. Gyvūno apžiūros metu stebimi kvėpavimo judesiai, bendra gyvūno savijauta, būklė, palpuojant įvertinami paviršiniai pakitimai krūtinės srityje, aptinkamos traumos, sumušimai, paviršiniai krūtinės ląstos pažeidimai. Auskultuojant galime įvertinti dujų judėjimą kvėpavimo takuose, kvėpavimo organuose, pleuros ertmėje esančius skysčius galima atskirti iš skirtingų garsų, tokių, kaip krepitacija, karkimas. Auskultacija buvo atlikta visiems tiriamiesiems šunims. Jos atlikimui labai svarbi tyli aplinka norint gauti teisingus ir neiškreiptus rodiklius. Būtina skirti laiko gyvūnui apsiprasti prie aplinkos ir nurimti, jei šuo lekuoja auskultacijos metu trumpam laikui uždengiamas snukis. Krūtinės ląstos perkusija informatyvi vertinant skysčio ar oro sankaupos tikimybę pleuros ertmėje bei pokyčius plaučių audinyje remiantis garso duslumu.
26
2.2.
Specialieji diagnostikos metodai
Rentgeninis plaučių tyrimas – pakitimų krūtinės srityje aptikimas rentgenogramose. Tyrimui atlikti buvo naudojama skaitmeninė „Medical econet mex-20“ rentgeninė įranga. Svarbus tinkamas paciento fiksavimas ir guldymas atliekant tyrimą, fotografuojama gyvūnui gulint ant šono (dešinioji ir kairioji lateralinės rentgenogramos), ant pilvo (dorsoventralinė rentgenograma) ar ant nugaros (ventrodorsalinė rentgenograma). Jei reikalinga, atliekama gyvūno sedacija arba pilna nejautra siekiant taisyklingos padėties bei geros rentgenogramos reazoliucijos. Rentgeno nuotraukose galima matyti pleuros ar plaučių sustorėjimą ar suapvalėjimą, skysčio sankaupą pleuros ertmėje, pneumotoraksą, hidrotoraksą/hemotoraksą, navikinius darinius ar kitus patologinius pokyčius, pvz., uždegimo židinius, topografinius organų pakitimus esant diafragminei išvaržai.
Laboratoriniai tyrimai – kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai bei gautų rezultatų analizė, citologiniai išskyrų iš kvėpavimo takų, krūtinės ląstos punktatų tyrimai. Kraujo morfologinio ir biocheminio tyrimo pagalba nustatoma bendra gyvūno organizmo būklė, todėl pagrindiniai motyvai juos atlikti yra diferencinė diagnostika ligų, turinčių panašius simptomus, identifikuoti sistemines ligas, dėl kurių galėjo atsirasti plaučių ir kraujotakos juose sutrikimai, vaistų poveikio įvertinimas ne tik kvėpavimo sistemai, bet ir kitoms organizmo sistemoms, optimaliausios dozės parinkimas kiekvienam pacientui. Dažnai esant tam tikriems pakitimams plaučiuose, kraujo morfologinio tyrimo rezultatuose yra matomi uždegiminio proceso požymiai, rodiklių pakilimas, kuris gali rodyti infekcinius ar alerginius susirgimus. Kraujo biocheminio tyrimo rezultatai gali suteikti informacijos apie gyvūno organizmo kitų sistemų veiklą bei leidžia išnagrinėti jų sąsajas su kvėpavimo sistema bei jos pakitimais. Citologiniai skysčių tyrimai suteikia informacijos apie išskyrų kilmę sudėtį, padeda diferencijuoti skirtingas plaučių ir pleuros ligas.
Kraujo mėginiai tyrimams buvo imti iš priekinės kojos poodinės venos (v. cephalica), užpakalinės kojos šoninės poodinės venos (v. saphena) arba jungo venos (v. jugularis). Kraujo ėmimo metu buvo laikomasi antiseptikos ir aseptikos taisyklių: pašalinami plaukai, nuvaloma dūrio vieta, paviršius nuvalomas spiritu. Mėginys kuo steriliau paimamas vienkartine adata, adata ir švirkštu arba specialia adata su vakutaineriu. Kraujo morfologiniams tyrimams naudojami mėgintuvėliai su antikoaguliantu EDTA arba heparinu, o biocheminiams tyrimams naudojami mėgintuvėliai be antikoagulianto. Kraujo tyrimai atlikti „MS4-5 VET“ automatiniu kraujo morfologijos analizatoriumi, kuris apskaičiuoja RBC, HB, MCV, HCT, MCH, MCHC, RDW, retikuliocitus (absoliutus skaičius ir procentai), leukocitus, limfocitus (absoliutus skaičius ir procentai), monocitus (absoliutus skaičius ir procentai), granuliocitus (absoliutus skaičius ir procentai) ir trombocitus (absoliutus skaičius, MPV, PDW ir PCT). Duomenys pateikiami SI matavimo vienetais ir atspausdinami su fiziologinės normos rodikliais. Biocheminiai kraujo tyrimai atlikti analizatoriumi „SPOTCHEM-EZ“. Priklausomai nuo pasirinktos pavienės testų ar multitestų
27
juostelės jis apskaičiuoja inkstų (CREA, BUN), kepenų (GOT, GPT) funkcinio pajėgumo rodiklius, kraujo cukrų (GLU) bei baltymus (T-PRO, ALB). Duomenys pateikiami SI matavimo vienetais ir atspausdinami be fiziologinių normų.
28
3.
TYRIMŲ REZULTATAI
Tyrimui pasirinkti 44 šunų plaučių ir pleuros ligų atvejai, kurie buvo užfiksuoti smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje „X“ Vilniuje.
1 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas plaučių ir pleuros ligomis.
Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad iš 44 plaučių ir pleuros ligomis sirgusių šunų, 24 buvo patinai, o likusios 20 patelės (1 pav.). Šunų sirgimas plaučių ir pleuros ligomis nepriklauso nuo jų lyties (p>0,05).
2 pav. Grynaveislių ir mišrūnų sergamumas plaučių ir pleuros ligomis. 55% 45% Patinai Patelės 70% 30% Grynaveisliai Mišrūnai
29
31 šuo buvo grynaveislis, o 13 – mišrūnai. Dėl tam tikrų anatominių ypatumu ar genetinio paveldimumo, grynaveisliai šunys linkę labiau sirgti plaučių ir pleuros ligomis (2 pav.). Plaučių edema mišrūnai sirgo 2 kartus dažniau nei grynaveisliai šunys (p<0,05). Visais plaučių uždegimo atvejais sirgo grynaveisliai šunys (p<0,05).
3 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas plaučių ir pleuros ligomis.
Iš tiriamųjų 44 šunų 30 proc. buvo mišrūnai, 9 proc. – prancūzų buldogai, 9 proc. – Jorkšyro terjerai, po 5 proc. – šarpėjai, toiterjerai, vokiečių aviganiai, belgų aviganiai, anglų kokerspanieliai, taksai bei Labradoro retriveriai, po 2 proc. – foksterjerai, pinčeriai, mopsai, bulmastifai, Berno zenenhundai, anglų buldogai, škotų terjerai, vipetai ir pekinesai (3 pav.).
0 2 4 6 8 10 12 14 Šar pė ja s P ra nc ūz ų buldogas Jorkšyr o te rje ra s Toiter je ra s Vokie čių aviga nis F okst erje ra s B elgų aviga nis Anglų koke rspa nielis P inč eris Ta ksa s Miš rūna s Mo ps as B ulm ast ifa s B erno z ene nhunda s Ang lų bu ld og as Š kot ų te rje ra s Vipe ta s Pekine sa s La br adoro re trive ri s 2 4 4 2 2 1 2 2 1 2 13 1 1 1 1 1 1 1 2 S k aičiu s Veislė
Veislės šunų, kurie sirgo plaučių ir pleuros
ligomis
30
4 pav. Sergamumas plaučių ir pleuros ligomis.
Dažniausiai iš tirtų atvejų buvo nustatytas plaučių uždegimas - 14 atvejų. Kiek rečiau diagnozuota plaučių edema – 12 atvejų. Po 5 kartus šunys sirgo plaučių navikiniais susirgimais, pleuritu ir pneumotoraksu. Plaučių sukrėtimas ir sumušimas nustatytas 3 kartus (4 pav.).
5 pav. Skirtingo amžiaus šunų sergamumas plaučių ir pleuros ligomis.
Plaučių ir pleuros ligomis sirgusių šunų amžius buvo labai įvairus. Jauniausi šunys 1 – erių metų, o vyriausi 15 – os metų. Apskaičiuotas sirgusių šunų bendras amžiaus vidurkis yra 8±0,6 metai. Pneumonija sirgusių šunų amžiaus vidurkis yra 8,1±0,9, plaučių edema – 9,4±1,2, plaučių navikais – 11,4±0,9, pleuritu – 4,4±1,2, pneumotoraksu – 5,4±1,2, plaučių sumušimu - 4,3±1,3 metai. 20 šunų (45 proc.) buvo nuo 1 m. iki 7 metų, o 24 šunys (55 proc.) – nuo 8 m. iki 15 m. (5 pav.). 11% 27% 11% 11% 32% 7%
Plaučių ir pleuros ligos
pneumotoraksas plaučių edema pleuritas navikas pneumonija sumušimas 0 1 2 3 4 5 6 7 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Šu nų s ka ičius Amžius metais
Sirgusių šunų amžiaus kreivė
31
6 pav. Atliktų diagnostinių tyrimų skaičius kiekvieno šuns atveju.
Diagnozuojant plaučių ir pleuros ligas visais atvejais (100 proc.) taikytas klinikinis tyrimas. Citologiniai skysčių tyrimai atlikti 34 proc. atvejų, rentgeninis tyrimas – 48 proc. atvejų, o kraujo tyrimai – 64 proc. atvejų (6 pav.).
7 pav. Plaučių navikai. Laterolateralinė (kairėje) ir dorsoventralinė (dešinėje) pozicijos (Autorės fotografijos). 0 10 20 30 40 50 Kraujo tyrimai Rentgeninis tyrimas Citologinis tyrimas Klinikinis tyrimas 28 21 15 44 16 23 29 0 Atvejų skaičius Diagn ostik os m etodas Atlikta Neatlikta
