LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Elita Malinovskytė
Arklių šlubavimo tyrimas atliekant galūnių lenkimo
testus
Examination of horse lameness doing limb flexion tests
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. Kęstutis Maslauskas
2
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių šlubavimo tyrimas atliekant galūnių lenkimo testus“.
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Elita Malinovskytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Elita Malinovskytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
Kęstutis Maslauskas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,
pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 6 ĮVADAS... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10 1.1. Šlubavimas ... 10 1.2. Šlubavimo klasifikacija ... 10 1.3. Šlubavimo priežastys ... 11
1.4. Tradicinio šlubavimo tyrimo eiga ... 14
1.5. Šlubavimo tyrimas atliekant galūnių lenkimo testus ... 15
1.5.1. Priekinių kojų lenkimo testai ... 17
1.5.2. Galinių kojų lenkimo testai... 21
1.5.3. Rezultatų vertinimas po galūnių lenkimo testų ... 24
1.5.4. Lenkimo testų reikšmė ... 26
2. TYRIMO METODIKA... 28
2.1.Tyrimo objektas ir vieta ... 28
2.2. Klinikinis arklių šlubavimo tyrimas ... 28
2.2.1. Galūnių lenkimo testų atlikimas ... 28
2.3. Lenkimo testų atsako įvertinimas ... 30
2.4. Statistinių duomenų apdorojimas ... 30
3. REZULTATAI ... 31
3.1. Arklių šlubavimo tyrimas Prancūzijos arklių klinikoje ... 31
3.2. Šlubuojančių arklių duomenų tyrimas stambiųjų gyvulių klinikoje ... 36
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 52
IŠVADOS ... 55
4
SANTRAUKA
Darbo pavadinimas: Arklių šlubavimo tyrimas atliekant galūnių lenkimo testus.
Magistro darbas buvo atliktas arklių klinikoje „Clinique Equine de Conques“, Prancūzijoje, 2014 metais liepos-rugpjūčio mėnesiais ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijos stambiųjų gyvulių klinikoje 2012-2014 metais.
Darbo objektas: šlubuojantys arkliai.
Darbo tikslas: ištirti arklių šlubavimą, įvertinti, nuo ko jis priklauso, pagrindines priežastis bei įsisavinti galūnių lenkimo testus atliekant arklių šlubavimo diagnostiką.
Darbo uždaviniai:
1. Įsisavinti arklių šlubavimo tyrimą atliekant galūnių lenkimo testus.
2. Įvertinti arklių šlubavimą priklausomai nuo veislės, amžiaus, lyties, šlubuojančios galūnės.
3. Įvertinti dažniausias pažeidimų galūnėse sritis ir priežastis.
4. Palyginti atliktų tyrimų rezultatus su Lietuvos stambiųjų gyvulių klinikoje surinktais duomenimis.
Tyrimo metu buvo atliekami pilnas priekinės ir galinės kojos lenkimo testai, tiriamas šlubavimas bei renkami duomenys apie šlubavusius arklius LSMU stambiųjų gyvulių klinikoje. Tirtas šlubavimas priklausomai nuo veislės, amžiaus, lyties, sezono, šlubuojančios galūnės. Darbe nagrinėtos galūnių pažeidimo vietos bei pagrindinės šlubavimo priežastys.
Arklių klinikoje „Clinique Equine de Conques“ ištirti 32 šlubuojantys arkliai per tris mėnesius. Taip pat darbe buvo tirta informacija apie 320 šlubuojančių arklių, kurie buvo gydyti ir registruojami stambiųjų gyvulių klinikos stacionaro ir ambulatorinėse kortelėse. Šlubuojantys arkliai 2012-2014 metais LSMU Veterinarijos akademijos stambiųjų gyvulių klinikoje sudarė 28,27% visų gydytų arklių. Daugiausia šlubuojančių arklių buvo prancūzų ristūnai Lietuvos (30,94%) ir prancūzų jojamieji (71,88%) Prancūzijos arklių klinikoje. Dažniausiai nustatytas šlubavimas patinams Lietuvoje (53,44%) ir „Clinique Equine de Conques“ klinikoje (66%). Stambiųjų gyvulių klinikoje šlubavimo atvejų daugiausia pasitaikė liepos (10,94%) - rugpjūčio (11,88%) mėnesiais. Lietuvos klinikoje buvo registruojamas šlubavusių arklių amžius ir gauti rezultatai, jog dažniausiai šlubavo 2 metų (14,69%) ir 6 metų arkliai (12,81%), o Prancūzijos klinikoje - 6 metų amžiaus (34,38%).
5
Gauti rezultatai iš registruotų duomenų stambiųjų gyvulių klinikoje, kad dažniau arkliai šlubavo priekinėmis galūnėmis - 38,13%, 2012-2014 metais priekine galūne šlubavo 1,45 karto daugiau arklių nei galine galūne. Lietuvos stambiųjų gyvulių klinikoje 1,09 karto ir 1,88 karto Prancūzijos arklių klinikoje arkliai šlubavo priekine kaire dažniau nei priekine dešine.
Šlubavimo tyrimo metu pagal stambiųjų gyvulių klinikoje suregistruotus duomenis buvo stengiamasi sužinoti, kurioje galūnės srityje yra pažeidimas. Nustatyta, kad kanopos pažeidimai sudarė – 20,94% visų šlubavimo atvejų. Taip pat nemažai pasitaikė šlubavimo atvejų, kai pažeista vieta buvo čiurna – 13,75%, o kulno sąnario pažeidimai sudarė 7,19%. Tyrimų metu nustatytos dažniausios šlubavimo priežastys: kanopos pažeidimai Lietuvos klinikoje sudarė 20,31%, iš jų varlės kaulo sindromas – 34% ir Prancūzijos arklių klinikoje - 31,25%; sąnarių pažeidimai - Lietuvoje 18,75% bei Prancūzijos arklių klinikoje - 15,63%.
Darbas susideda iš: 60 puslapių, 3 lentelių, 42 paveikslų, 40 naudotų literatūros šaltinių.
6
SUMMARY
The title of this research: Examination of horse lameness doing limb flexion tests.
The Master work was completed in French clinic „Clinique Equine de Conques“ at 2014 years july-august and in Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary academy large animal clinic in the period of 2012-2014 years.
The object of this research: lame horses.
The aim of this research: to do lameness examination in horses and to find out lameness dependence, main causes and to learn limb flexion tests for diagnosis of horse lameness.
The tasks of this research:
1. To learn lamenes examination in horses doing limb flexion tests. 2. To evaluate horse lameness according to breed, age, gender, lame limb. 3. To find out the site of injury and main causes of lameness.
4. To compare research results with findings from Lithuanian Large animal clinic.
Doing analysis with full forelimb and hindlimb flexion tests lameness was examinated in French equine clinic and was collected information about lame horses at LUHS, large animal clinic. In this research was examinated lameness according to breed, age, gender, season, lame limb. Also, this work analysed the sites of injury as well as the main causes of horse lameness.
During three months 32 lame horses were examinated in France „Clinique Equine de Conques“. This research also contains information about 320 lame horses from large animal clinic stacionary and ambulatory. These 320 lame horses made up 28,27% of all treated horses at LUHS, Veterinary academy, large animal clinic in 2012-2014 years. Most of the lame horses were French trotters in Lithuanian (30,94%) and French riding horses (71,88%) in French clinic.
In most cases lameness prevailed among males in Lithuanian (53,44%) and also in „Clinique Equine de Conques“ - 66%. Most lameness cases were in july (10,94%) – august (11,88%) in large animal clinic. The research showed that the lameness prevailed among 2 years-old (14,69%) and 6 years-old (12,81%) lame horses in Lithuanian clinic, while – 6 years-old (34,38%) lame horses prevailed in French clinic.
The results from large animal clinic registration shows that horses were more frequently found with lame on forelimbs - 38,13%, The fact is that forelimb lameness was defined 1,45 times more often than hindlimb in 2012-2014 years. Also, it was noticed that horses were lame on the left
7
forelimb 1,09 more cases than the right forelimb in Lithuanian and 1,88 times more in French clinic.
The interest of this lameness examination was to find out the site of injury. The investigation in large animal clinic showed that the hoof damage was - 20,94%, while the other cases were fetlock – 13,75% and tarsal damage - 7,19%. Also, it was noticed that the main causes of lameness were hoof damage (20,31%,) in Lithuania, from them 34% navicular bone disesase, and hoof damage - 31,25% in Fench equine clinic. Also diseases related to joints were 18,75% in Lithuania and 15,63% in French equine clinic.
Work consists of: 60 pages, 3 tables, 42 illustrations, 40 sources of used literature.
8
ĮVADAS
Arkliai nuo senų laikų buvo vertinami, naudojami darbuose, kinkomi į vežimus. Pastaruosius 5000 metų žmonės naudojo arklius ir juos augino (Marlitt Wendt, 2011). Vėliau vystantis miestams ir atsiradus kitoms modernioms darbo ir keliavimo priemonėms, arkliai pradėti naudoti sporte: dailiajame jojime, konkūruose ir lenktynėse. Ir dabar daugelyje šalių yra labai populiarus žirgų sportas, žirgai yra brangiai įkainuojami, prižiūrimi, veisiami ir mylimi, pavyzdžiui Prancūzijoje. Arklių sportinės karjeros metu dėl galūnių apkrovimo ir traumų išsivysto šlubavimas. Taigi, svarbu tirti rizikos veiksnius ir šlubavimą sukeliančias pagrindines priežastis (Murray et al., 2010), kad galima būtų sumažinti šlubavimo atvejų skaičių (tinkamai prižiūrint kanopas, parenkant atitinkamus krūvius arkliams) bei skirti tinkamiausią gydymą.
Šlubavimo tyrimas – sudėtingas procesas, prasidedantis nuo žinių apie arklį surinkimo; arklio stebėjimo poilsio ir judesio metu; raumenų, sausgyslių ir kaulų apčiuopos; manipuliacinių testų; diagnostinės anestezijos; rentgeno; ultragarso bei magnetinio rezonanso tyrimų (Marshall et al., 2012; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011; Brazil et al., 2010). Tai ypač svarbu ir aktualu, kol nėra pažeidimų padarinių. Ankstyvas judėjimo trūkumų atpažinimas atlieka pagrindinį vaidmenį sporto medicinos valdyme, stengiantis užkirsti kelią ligos pablogėjimui ar katastrofinei traumai (Weishaupt, 2008).
Šlubavimo tyrimo metu atliekama apžiūra, apčiuopa ir kanopos tyrimas, tada galūnių lenkimo testai, kurių metu prasideda tikslesnis diagnozavimas: kuria galūne arklys šlubuoja, koks šlubavimo laipsnis, kurioje galūnės srityje galėtų būti pažeidimas. Jie taip pat taikomi, kai arkliai parduodami (Armentrout et al., 2012), bet studijos apie lenkimo testų efektyvumą yra retai atliekamos (Starke et al., 2012). Užsienio šaltiniuose pateikta pažangių tyrimų apie šlubavimą, lenkimo testus, kai yra naudojami jutiminiai davikliai, registruojantys arklio judesių amplitudės pokyčius. Užsienyje atliekamų tyrimų metu vertinami lenkimo testai, jų svarba diagnozuojant šlubavimą.
Taigi, mūsų tyrimai buvo atliekami, kad lenkimo testų pagalba būtų įvertintas šlubavimas Prancūzijos arklių klinikoje „Clinique Equine de Conques“ ir juos galima būtų palyginti su Lietuvos stambiųjų gyvulių klinikoje surinktais duomenimis apie šlubuojančius arklius. Prancūzijoje atliktų tyrimų metu buvo siekiama nustatyti dažniausias šlubavimo priežastis ir jas palyginti su Lietuvoje nustatomais galūnių pakitimais.
Darbo tikslas: ištirti arklių šlubavimą, įvertinti, nuo ko jis priklauso, pagrindines priežastis bei įsisavinti galūnių lenkimo testus atliekant arklių šlubavimo diagnostiką.
9
Darbo uždaviniai:
5. Įsisavinti arklių šlubavimo tyrimą atliekant galūnių lenkimo testus.
6. Įvertinti arklių šlubavimą priklausomai nuo veislės, amžiaus, lyties, šlubuojančios galūnės.
7. Įvertinti dažniausias pažeidimų galūnėse sritis ir šlubavimo priežastis.
8. Palyginti atliktų tyrimų rezultatus su Lietuvos stambiųjų gyvulių klinikoje surinktais duomenimis.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Šlubavimas
Šlubavimas – labiausiai paplitusi arklių sveikatos problema daugelyje šalių (Starke, 2012; Egenvall at al., 2009; Dyson et al., 2008; Keegan, 2007). Tai neįprasta stovėsena ar bėgsena, kurią sukelia struktūriniai ar funkciniai judėjimo sistemos sutrikimai (Adams, Stashak, 2011).
1.2. Šlubavimo klasifikacija
Literatūros šaltiniuose yra pateikta daug šlubavimo klasifikacijos būdų. Daugeliu atvejų aprašytas pirminis – pagrindinis šlubavimas, dėl kurio akivaizdžiai matomi galūnių statymo pakitimai bėgimo metu. Dėl pirminio šlubavimo ir dėl perkrautų kitų galūnių, kuriomis arklys nešlubuoja, atsiranda kompensacinis, antrinis ar taip vadinamas - papildomas šlubavimas. Taipogi, šlubavimą galima suklasifikuoti pagal tai, kurioje galūnės srityje nustatomas (Adams, Stashak, 2011). Išskiriamos šios pagrindinės šlubavimo formos (Adams, Stashak, 2011) :
1. Šlubavimas atsiremiant galūne – pasireiškia, kai arklys atsiremia kanopa ir svoris tenka pažeistai galūnei. Tai statinės sistemos (kaulų, raiščių, sausgyslių) ligos požymis ir šlubavimą sukėlusi priežastis dažniausiai būna apatinėje kojos dalyje (žemiau riešo, kulno sąnarių). Išimtį sudaro trigalvio peties raumens funkcijos sutrikimas (raumens trūkimas, stipininio nervo paralyžius), dėl kurių taip pat atsiranda šlubavimas atsirėmimo metu. Arklys remdamasis skaudama koja, stengiasi greičiau perkelti sveikąją. Iš šono stebint atrodo, kad sveikosios kojos žingsnis yra trumpesnis, nes skaudamąją galūnę į priekį kelia įprastai Tai dažniausiai nustatomas šlubavimas arkliams (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
2. Šlubavimas perkeliant koją – dėl motorinio aparato funkcijos sutrikimo skaudama koja perkeliama ne visiškai – sutrumpėja priekinė žingsnio dalis. Šlubavimo priežastimi dažnai būna ašinio skeleto ar viršutinių galūnės dalių patologiniai pokyčiai (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
3. Mišrus šlubavimas – pasireiškia ir atsirėmimo, ir perkėlimo metu (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
4. Pirminis – pagrindinis šlubavimas – eisenos pasikeitimai, kurie pastebimi prieš lenkimo testus. Gali būti sunku pastebėti pirminį šlubavimą, kai šlubuojama keliomis galūnėmis ar keliose galūnės vietose. Nustatomas prieš papildomo – kompensacinio šlubavimo tyrimą (Adams, Stashak, 2011).
11
5. Kompensacinis ar papildomas šlubavimas – skausmas pažeistoje galūnėje gali iššaukti netolygų svorio perskirstymą kitoje ar kitose galūnėse, tokiu atveju matomas kompensuojamasis šlubavimas. Dažnai būna, kad arklys šlubuoja viena priekine galūne, o papildomas šlubavimas matomas priešingoje priekinėje galūnėje (Adams, Stashak, 2011). Arklio šlubavimas užpakaline galūne gali pasireikšti kartu kaip papildomas šlubavimas ir priešinga priekine galūne, pavyzdžiui: arklys yra šlubas kaire užpakaline ir dešine priekine galūnėmis arba gali imituoti priekinės galūnės šlubavimą: kai yra šlubas dešine galine, tada ir dešine priekine galūne pradeda šlubuoti (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011). Taip pat gali pasitaikyti, kad arklys yra šlubas viena galine koja, ir pradeda šlubuoti ir kita galine koja (Adams, Stashak, 2011).
1.3. Šlubavimo priežastys
1. Įgimti pakitimai (Adams, Stashak, 2011).
1. Įgyti pakitimai: atsitiktinės uždaros ar atviros traumos, galūnių pažeidimai, sunkaus fizinio krūvio metu patirtos traumos, ortopedinės traumos sportiniams ir laisvalaikio žirgams (Egenvall et al., 2010), buvusių traumų vietoje susiformavę randai, sukeliantys šlubavimą (Adams, Stashak, 2011).
1 pav. Arkliui nustatytas
šlubavimas galine dešine koja dėl susidariusios kraujosruvos (Asmeninė nuotrauka).
2 pav. Arklys sunkiai perkėlė priekinę dešinę koją dėl durtinės žaizdos alkūnės srityje (Asmeninė nuotrauka).
12
2. Sausgyslių makščių, bursų, sąnarių bei raumenų uždegimai (Adams, Stashak, 2011).
3 pav. Arkliui nustatytas riešo sąnario uždegimas ir atlikta artrodezė klinikoje „Clinique Equine de Conques“ (Asmeninė nuotrauka).
3. Kraujo apytakos sutrikimai: uždegimas, trombozė (Adams, Stashak, 2011).
4. Nervų veiklos sutrikimai: nervo uždegimas, parezė, paralyžius (Adams, Stashak, 2011).
5. Metaboliniai sutrikimai, nepilnavertis šėrimas (Adams, Stashak, 2011).
Dėl netinkamo šėrimo (per daug žalios žolės) galimas laminitas – kai tampa skausmingos kanopos, dažnai visų keturių galūnių arba tik priekinių kojų. Arklys šlubuoja ir stengiasi perkelti daugiau svorio ant galūnių, kurios nėra pažeistos (Duncanson, 2010).
6. Osteochondritas – dėl susilpnėjusio sąnarinio paviršiaus ir prasidėjusios nekrozės, sukeliančios uždegimą, galimas kremzlės atplaišos atsiskyrimas nuo kaulo, tai sukelia šlubavimą ir aštri atplaiša gali pažeisti sąnarinius paviršius (Higgins, Snyder, 2006).
7. Antkaulio augimas – pasireiškia nuo 8 mėnesių iki 2 metų kumeliukams plaštakos ir slėsnos kaulų apatinėse dalyse, kai nėra subalansuotas šėrimas, dėl išsivysčiusio uždegimo pradeda formuotis naujas kaulas (Higgins, Snyder, 2006).
8. Galūnių iškrypimai į vidinę ar išorinę pusę – nustatomi kumeliukams, gali būti įgimti ar įgyjami dėl sutrauktų sausgyslių (Higgins, Snyder, 2006).
13
9. Galūnių kaulų lūžiai (Higgins, Snyder, 2006).
10. Osteoartritas (degeneruojanti sąnarių liga) – pasireiškia, kai nusidėvi sąnarinės kremzlės (Higgins, Snyder, 2006).
11. Nekrotinis pododermatitas (Higgins, Snyder, 2006).
12. Kanopos pažeidimai: kanopos disbalansas, netinkamos pasagos, sukeliančios kanopos pažeidimus (Duncanson, 2010). Kanopos judėjimo mechanizmo analizė yra viena dažniausių šlubavimo tyrimo sričių (Weller et al., 2013) ir kanopos skausmingumas labai dažnai sukelia šlubavimą (Murray, 2010).
13. Pado pūlinys – susiformuoja, kai po traumos (gali būti ir dėl netinkamų pasagų) susidariusioje kraujo susitelkimo vietoje patenka bakterijos ir vystosi pūlingas uždegimas (Duncanson, 2010).
14. Varlės kaulo sindromas, varlės kaulo srityje atsiradęs skausmingumas (Sardari, Kazemi, 2008) – prasidėjusi varlės kaulo rezorbcija, dažniausiai pasireiškia abipusiu priekinių galūnių šlubavimu šokinėjantiems per kliūtis 8-12 metų arkliams (Duncanson, 2010).
15. Cistos: galimas kulnies kauliuko panašus į cistą pažeidimas (Dyson, 2013) bei vidinio šlaunikaulio gumburo pokremzlinis cistinis pažeidimas (Santschi et al., 2014).
16. Raiščių ir sausgyslių pažeidimai (įtrūkimai, plyšimai): paviršinės pirštų lenkiamosios sausgyslės uždegimas plaštakos, slėsnos ir čiurnos srityse; giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės uždegimas; giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės priedinio raiščio uždegimas; palmarinio ir plantarinio žiedinio raiščio uždegimas; palaikomojo raiščio uždegimas (Higgins, Snyder, 2006). Kituose šaltiniuose pateikiama degeneruojantis palaikomojo raiščio uždegimas, ypač Peru Paso arkliams (Mero, Scarlett, 2005).
Kelio sąnario vidinio ar šoninio kolateralinio raiščio ir menisko raiščio trūkimas – pasireiškia dėl traumų (Higgins, Snyder, 2006).
Šoninės pirštų lenkiamosios sausgyslės uždegimas su kulno sausgyslių makšties uždegimu – lemia užpakalinių galūnių šlubavimą (Davis et al., 2014).
17. Nugaros patologijos (m. longissimus dorsi) (Adams, Stashak, 2011; Dickason et al., 2010; Meschan et al., 2007; Landman et al., 2004) – 41,1% arklių buvo nustatytas pirminis šlubavimas dėl nugaros patologijų (Dickason et al., 2010; Meschan et al., 2007; Landman et al., 2004). Nugaros skausmas yra viena iš 10 dažniausių šlubavimo priežasčių Polo poniams (Biermann et al., 2014). Netinkamai pritaikyti balnai yra susiję su arklių nugaros skausmais (Greve, Dyson, 2014).
18. Netaisyklingai pritaikyti balnai - daro spaudimą nugaros raumenims (Dickason et al., 2010) ir sukelia arklio judėjimo pakitimus, šlubavimą galinėmis kojomis (Greve, Dyson, 2014).
14
19. Treniravimo ypatumai: lenktyniniai žirgai šlubuodavo 1,9 karto dažniau nei kitų sporto šakų (Murray, 2010). Tyrimai su lenktyniniais žirgais parodė, kad traumos pasireiškimo rizika priklauso nuo trenerių ir treniravimo strategijų (Egenvall at al., 2010). Kai būdavo apšylama prieš treniruotes arklį vaikant ratu, 0,8 karto mažiau pasitaikė šlubavimo atvejų (Murray, 2010). Apšylant arklio raumenys prisitaiko prie įvairių pratimų (Murray, 2010; Cressey et al., 2007).
20. Nesaugi treniruočių aplinka – netinkamos dažniausiai uždaros, gilios, smėlio arenos nevienodu paviršiumi, nes paskatina galūnių pažeidimus ir šlubavimo išsivystymą (Murray, 2010; Parkin, 2007; Verheyen et al., 2005). Arkliai, kurie buvo treniruojami arenoje su smėliu, 1,36 karto dažniau šlubavo nei arkliai, kurie buvo treniruojami kitokio paviršiaus arenoje (Murray, 2010).
1.4. Tradicinio šlubavimo tyrimo eiga
1. Išsami ligos istorija su anamneze. (Adams, Stashak, 2011).
1. Arklio vizualinis tyrimas poilsio metu, apžiūra iš priekio, iš galo ir šono, stebimas kanopų pastatymas (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010).
2. Raumenų, sausgyslių ir kaulų apčiuopa, nugaros, kaklo ir kanopos tyrimas (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010). Apčiuopiami arklio nugaros, galūnių raumenys, jų tonusas. Nustatomas nugaros skausmingumas, braukiant ir sudarant spaudimą ties kiekvienu iš nugaros slankstelių (Adams, Stashak, 2011), atliekami lenkimo testai dorsaliai, ventraliai ir lateraliai įvertinti stuburo lakstumą (Biermann et al., 2014). Kaklas lenkiamas į vieną ir kitą šoną, žemyn ir ištiesiamas stengiantis įvertinti lankstumą ir skausmingumą (Adams, Stashak, 2011). Ištiriama kanopa: apžiūrimas padas, kanopos varlė, patikrinama kanopos sienos temperatūra, čiuopiama, ar nėra pirštų pulsacijos. Kanopai tirti naudojami kanopos testeriai – specialios replės su didelėmis užapvalintomis žnyplėmis, nustatomas kanopos jautrumas, skausmingumas, jos gali padėti surasti kanopos pūlinį, laminitą, sumušimą, pirštakaulio lūžimą ar išplitusį pėdos kaulėjimą. Tiriami priedinis, palaikomasis raiščiai, lenkiamosios pirštų sausgyslės (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010).
3. Arklio judesių, galūnių statymo stebėjimas judesio metu - tiesia linija einant ir arkliui bėgant risčia pirmyn-atgal ir ratu (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010). Atliekama prieš ir po manipuliacinių testų.
4. Manipuliaciniai testai – galūnių lenkimo testai (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011; Brazil et al., 2010). Jie yra atliekami pagrindinio šlubavimo paaštrinimui, nustatymui bei pastebėti paslėptą šlubavimą, suvokti skausmo šaltinį galūnėje ar keliose galūnėse (Ross, Dyson, 2011).
15
5. Diagnostinė anestezija (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011; Brazil et al., 2010). Naudojami vietiniai anestetikai numalšinti skausmą ir jautrumą tam tikroje galūnės dalyje, kad būtų surasta ir patvirtinta galūnės pažeidimo sritis (Brazil et al., 2010).
6. Diagnostinis vaizdavimas (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010). Šlubavimo diagnozavimui naudojami: rentgenas, ultragarsas, branduolinė scintigrafija, magnetinis rezonansas bei diagnostinė artroskopija (Brazil et al., 2010).
Galūnių apčiuopa ir kanopos tyrimas yra dažniausiai daromi prieš arklio stebėjimą einant žingine ir bėgant risčia ratu (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010). Tačiau, kai kurie veterinarijos gydytojai teikia pirmenybę žingsnio ir risčios pratimams prieš apčiuopos atlikimą. Galiausiai atliekama diagnostinė anestezija ir rentgenas, siekiant nustatyti specifinę šlubavimo priežastį ir pasveikimo prognozę (Adams, Stashak, 2011).
1.5. Šlubavimo tyrimas atliekant galūnių lenkimo testus
Manipuliaciniai testai atliekami paaštrinti pagrindinį šlubavimą ar pastebėti paslėptą šlubavimą, surasti skausmo šaltinį galūnėje. Jie gali būti naudingi, kai pirminis-pagrindinis šlubavimas pasireiškia toje srityje, kur sulenkiama, bet yra tik įtariamas (Ross, Dyson, 2011). Taipogi, galūnių lenkimo testai padeda įtarti būsimas sąnarių ligas, būsimą šlubavimą (Ross, Dyson, 2011; Brazil et al., 2010).
Geriausia, kai lenkimo testas pirma atliekamas sveikoje galūnėje, o po to įtariamoje galūnėje. Pasitaiko atvejų, kai po atlikto lenkimo testo šluboje galūnėje arkliui sudėtinga atlikti lenkimo testą sveikai galūnei. Pagrindinis šlubavimas gali paryškėti dėl krūvio, tenkančio priešingai galūnei (galūnės lenkimo testo metu). Dažniausiai tai pastebima šlubuojantiems priekinėmis kojomis arkliams. Po lenkimo testo šlubiems abejomis galūnėmis arkliams gali būti matomas panašus teigiamas testo rezultatas ir priešingoje nešluboje galūnėje (Ross, Dyson, 2011).
Lenkimo testai atliekami: laikant tam tikrą sąnarį sulenktoje pozicijoje tam tikrą laiką, dažniausiai apie vieną minutę. Galima laikyti ir 30 sekundžių, priklausomai nuo lenkimo testo metodikos (Adams, Stashak, 2011, Brazil et al., 2010). Lenkimo testo atlikimo trukmė gali būti individualus veterinaro pasirinkimas. Geriausia atlikti lenkimo testą nuo 45 sekundžių iki 1 minutės, kad gautume tikslų atsakymą (Ross, Dyson, 2011). Atlikti tyrimų rezultatai rodo, kad sveiką galūnę sulenkus 60 sekundžių gaunama daugiau teigiamų testo atsakymų nei sulenkus 5 sekundėms (Armentrout et al., 2012).
Kai kurie gydytojai atlieka lenkimo testus su didesne lenkimo jėga per trumpesnį laiką. Ši technika tinkama, kai atliekami apatinės galūnės dalies lenkimo testai. Taip pat lenkimo jėga
16
priklauso nuo arklio dydžio bei lenkiamo sąnario. Jėga, su kuria atliekami lenkimo testai suaugusiems žirgams, negali būti naudojama kumeliukams bei arkliams, kuriems įtariamas osteoartritas ar sąnarių lūžiai, minkštųjų audinių pažeidimai (Ross, Dyson, 2011).
Po lenkimo testo arklys nedelsiant paleidžiamas bėgti risčia, lyginama su arklio bėgimu prieš lenkimo testą (Ross, Dyson, 2011; Brazil et al., 2010). Arklys po lenkimo testo turėtų bėgti risčia mažiausiai apie 12-15 metrų nuo tyrėjo (Ross, Dyson, 2011) arba geriau apie 20-30 metrų nubėgti risčia ir grįžti atgal. Geriausiai, kai šlubavimo tyrimas yra įrašomas ir šlubavimo pasireiškimą galima patvirtinti (Adams, Stashak, 2011).
Lenkimo testų privalumai:
1. Nustatomas šlubavimas, išryškėja paslėptas šlubavimas tariamai sveikam arkliui (Brazil et al., 2010).
2. Paaštrinamas nežymus šlubavimas (Brazil et al., 2010).
3. Lenkimo testai padeda surasti lemiančius šlubavimą pakitimus (Brazil et al., 2010). 4. Galima įtarti ir nuspėti būsimas su sąnariais susijusias problemas, nuspėti būsimą šlubavimo pasireiškimą, paskirti prevencines priemones (Ross, Dyson, 2011; Brazil et al., 2010; Busschers, Weeren, 2001).
5. Nustatomas šlubavimo laipsnis (Adams, Stashak, 2011). Lenkimo testų trūkumai:
1. Šie testai nėra labai jautrūs ir specifiški, dažnai pasitaiko klaidingai teigiamų ir klaidingai neigiamų rezultatų. Vyresniems, naudojamiems sporte žirgams dažnai pasitaiko klaidingai teigiami lenkimo testų atsakymai. Daugiau nei 60% iš 100 sveikų arklių turėjo teigiamą atsaką į galūnės apatinės dalies lenkimo testą (Adams, Stashak, 2011). Pasitaiko daugiau klaidingų-teigiamų rezultatų nei klaidingų-neigiamų (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011; Brazil et al., 2010). Klaidingai teigiami tyrimų rezultatai dažniau pasitaiko priekinėse galūnėse, atliekant čiurnos lenkimo testą (Adams, Stashak, 2011).
2. Sudėtinga įvertinti, ar arklys tikrai teigiamai reaguoja į lenkimo testą (Brazil et al., 2010).
3. Lenkimo testų metu svarbus yra veterinaro jėgos stiprumas, sąnarių sulenkimo stiprumas bei trukmė, nes nuo šių požymių priklauso rezultatas. Todėl tas pats asmuo turi atlikti lenkimo testus tokia pačia trukme (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
4. Beveik neįmanoma sulenkti vieno sąnario, nepaveikus kitų sąnarių ar šalia esančių audinių (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
17
1.5.1. Priekinių kojų lenkimo testai
1. Arklio priekinės galūnės apatinės dalies lenkimo testas: tai dažniausiai atliekamas testas, kai sulenkiama per čiurnos sąnarį, viršutinius ir apatinius tarppirštakaulinius sąnarius (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011). Kitaip dar šis testas vadinamas kaip pirštakaulių, čiurnos lenkimo testas ar kai sulenkiami visi trys sąnariai vienu metu (Adams, Stashak, 2011).
4 pav. Priekinės galūnės apatinės dalies lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
Kituose šaltiniuose pateikiama, kad priekinės galūnės apatinės dalies lenkimo testas yra dažnai klaidingai prilyginamas čiurnos lenkimo testui, nes galima atlikti atskirą čiurnos lenkimo testą (Ross, Dyson, 2011).
Čiurnos lenkimo testas atliekamas: viena ranka uždedama ant plaštakos ar slėsnos kaulų ir su kita ranka galūnė už čiurnikaulio patraukiama aukštyn (Adams, Stashak, 2011), nesulenkiant per riešą (Ross, Dyson, 2011).
5 pav. Čiurnos lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
Pirštakaulių lenkimo testas: su viena ranka laikant per čiurną ištiestą koją, su kita ranka pakeliama aukštyn kanopa, taip sulenkiami pirštakauliai, tačiau sudėtinga sulenkti tik pirštakaulių sąnarius, nesulenkus per čiurną (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011). Sulenkus laikoma apie 30 sekundžių (Adams, Stashak, 2011).
18
6 pav. Pirštakaulių sąnarių lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
Teigiamas atsakas į lenkimo testą gali būti dėl pirštakaulių, čiurnos, apatinio sezamiškojo kaulo (varlės kaulo) ar bursos būklės pokyčių. Taip pat šlubavimo priežastimi gali būti: palmarinio pėdos paviršiaus skausmas, lenkiamosios pirštų sausgyslės makšties uždegimas, osteoartritas, čiurnos sąnario kaulų lūžiai, palmarinėje čiurnos dalyje esančių minkštųjų audinių pažeidimas, palaikomojo raiščio viršutinės dalies bei viršutinių sezamiškųjų kaulų (pupkaulių) pažeidimai (Ross, Dyson, 2011).
2. Riešo lenkimo testas: labiausiai specifiškas lenkimo testas, tačiau jį atliekant nežymiai sulenkiami alkūnės ir peties sąnariai. Paėmus už plaštakos pakeliama aukštyn apatinė galūnės dalis ir sulenkiama per riešą, laikoma 60 sekundžių (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011). Sveikų arklių pėda turi pasiekti alkūnkaulio ataugos kaudalinę dalį. Šis testas labai naudingas, kai šlubavimo priežastis - riešo problemos. Retai pasitaiko klaidingai teigiamų atsakymų (skirtingai nei čiurnos lenkimo testo metu pasitaiko daug klaidingai teigiamų atsakymų). Taipogi, būna neigiamų riešo lenkimo testų rezultatų, nors arkliams padarius galūnių rentgeno nuotraukas yra nustatomas osteochondritas (Adams, Stashak, 2011).
19
Teigiamas riešo lenkimo testas gali parodyti riešo uždegimą, riešo priedinio kauliuko lūžį, paviršinės ir giliosios pirštų lenkiamųjų sausgyslių uždegimą, trečiojo plaštakos kaulo dislokuotą lūžį prie palaikomojo raiščio pradžios (Ross, Dyson, 2011).
Kartais po riešo lenkimo testo arklys pradeda šlubuoti priešinga šonine galūne, tai dažniausiai pastebima jauniems lenktyniniams žirgams. Tai parodo šlubavimą abejomis priekinėmis galūnėmis Šlubavimas išsivysto dėl varlės kaulo sindromo, giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės pažeidimų (Ross, Dyson, 2011).
3. Alkūnės sąnario lenkimo testas: pakeliama už dilbio kaulų paraleliai grindims (netraukiant į priekį), tokiu būdu sulenkiama alkūnė, o riešas ir apatinė galūnės dalis kabo laisvai. Palaikoma 60 sekundžių. Atliekant galūnės viršutinės dalies lenkimo testą sunku visiškai atskirti ir sulenkti alkūnę atskirai nuo peties. Šis testas atliekamas nedažnai, įtariant alkūnės sąnaryje esančius pakitimus, dėl kurių arklys galėtų šlubuoti (Adams, Stashak, 2011).
8 pav. Alkūnės lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
4. Peties arba priekinės galūnės viršutinės dalies lenkimo testas: atliekamas traukiant galūnę į priekį ir aukštyn arba traukiant atgal. Pirmuoju atveju labai panašu į alkūnės lenkimo testą: sulenkiama per alkūnę ir ištiesiama per peties sąnarį. Laikoma 60 sekundžių. Tai paaštrina problemą alkūnės kaudalinėje dalyje (olecranon, biceps brachii). Arkliams su mentės antsąnarinio gumburėlio lūžiu atsakas į šį testą dažnai būna teigiamas. Traukiant galūnę atgal: viena ranka imama už alkūninės ataugos ir traukiama atgal arba suimama viena ranka už dilbio kaulų, o kita ranka už pėdos ir traukiama galūnė kaudaliai. Taip laikoma 60 sekundžių arba kiek arklys gali kentėti tokią pozą, po to arklys paleidžiamas tiesia linija risčia bei vertinamas šlubavimo stiprumas (Adams, Stashak, 2011).
20
9 pav. Priekinės galūnės viršutinės dalies lenkimo testas traukiant galūnę į priekį (Adams, Stashak, 2011).
10 pav. Priekinės galūnės viršutinės dalies lenkimo testas traukiant galūnę atgal (Adams, Stashak, 2011).
5. Pilnas priekinės galūnės lenkimo testas: paimama už kanopos ir pakeliama, sulenkiama per čiurnos, riešo ir alkūnės sąnarius, priešinga ranka laikoma ant plaštakos ir galūnė patraukiama į priekį, kad būtų ištiestas petys (Adams, Stashak, 2011).
11 pav. Pilnas priekinė galūnės lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
Kituose šaltiniuose pateikiama – galūnės viršutinės dalies manipuliacija, kuri išskiriama į: galūnės viršutinės dalies lenkimą ir tiesimą. Viršutinės dalies lenkimas: viena ranka paimama už čiurnos, kita – už dilbio kaulų ir visa galūnė traukiama atgal, peties sąnarys yra sulenkiamas, bet alkūnė ištiesiama. Viršutinės dalies tiesimas: abiem rankomis apglėbiama čiurna ir galūnė
21
traukiama į priekį, stengiantis pilnai ištiesti visą priekinę galūnę. Peties sąnarys yra ištiesiamas, o alkūnės sąnarys sulenkiamas. Stengiamasi taip ištiestą ar sulenktą galūnę palaikyti apie 45 sekundes, taip ilgai kiek įmanoma, nes dažniausiai šis testas trunka tik kelias sekundes (arkliui nepatogi poza). Kartais šis testas atliekamas 6-8 kartus, kad būtų galima įvertinti šlubavimo pasireiškimą. Kai arklys yra šlubas dėl priežasties alkūnės srityje, teigiamai reaguoja į galūnės viršutinės dalies ištiesimą, o kai priežastis būna peties sąnario pažeidimai, tada - į sulenkimą. Arkliams, kurie teigiamai reagavo į riešo lenkimą, būna teigiamas ir galūnės viršutinės dalies lenkimo testas, nes tuo pačiu sulenkiamas ir riešas (Ross, Dyson, 2011).
1.5.2. Galinių kojų lenkimo testai
Galinių kojų lenkimo testai nėra specifiški, bet jie gali būti naudingi paaštrinti pagrindinį šlubavimą ar rasti paslėpto šlubavimo priežastis. Manoma, kad galinių kojų testų pagalba sunku atskirti skausmo šaltinį, kuris sukelia šlubavimą (Ross, Dyson, 2011).
1. Galūnės viršutinės dalies - kulno lenkimo testas: šiuo lenkimo testu sulenkiama čiurna, kulnas, kelias ir klubas. Kulno lenkimo testas atliekamas: su rankomis apimama slėsnos kaulų apatinio trečdalio plantarinė dalis ir galūnė pakeliama paraleliai grindims, tokiu būdu sulenkiamas kulno sąnarys (Marshall et al., 2012; Armentrout et al., 2012).
22
Tuo pačiu vienodu laipsniu sulenkiamas ir kelias bei čiurna. Dar kitaip šis testas daromas, kai paimama už kanopos galiuko ir čiurnikaulio-apynagės bei slėsnos-čiurnikaulio sąnariai ištiesiami, o kulnis sulenkiama. Šio lenkimo testo metu pasitaiko, kad arklys pradeda šlubuoti ta galūne, ant kurios stovėjo, kai kita buvo sulenkta. Tada galima įtarti viršutinės dalies (kryžkaulio-klubakaulio) problemas, sukeliančias šlubavimą (Adams, Stashak, 2011).
2. Kelio sąnario lenkimo testas: atliekamas, kai arklys skausmingai reaguoja į kulnies lenkimo testą. Tikslas - atskirti, ar skausmas kyla dėl kulnies, ar dėl kelio sąnario pakitimų. Šis testas įvykdomas, kai atitraukiama atgal užpakalinė galūnė ir pakeliama už apatinės blauzdikaulio dalies (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
13 pav. Kelio sąnario lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
3. Kulno tiesimo testas: tiesiamas kulno sąnarys, spaudžiant žemyn kulnakaulį ir traukiant už apatinės galūnės dalies. Gali būti klaidingai teigiamų rezultatų dėl skausmo kitose galūnės dalyse (Ross, Dyson, 2011).
4. Galinės kojos apatinės dalies lenkimo testas: atliekamas kaip ir priekinės kojos apatinės dalies lenkimo testas, stengiantis galūnę laikyti kuo žemiau grindinio. Šiuo lenkimu taip pat veikiami pirštakaulių sąnariai. Šis testas nėra specifinis skausmo vietos suradimui apatinėje galūnės dalyje, nes neišvengiamai kažkiek lenkiasi ir viršutinė galūnės dalis. Arkliams su skausmingu kelio sąnariu dažnai po šio testo paryškėja šlubavimas. Teigiamas atsakas būna arkliams su pirštų lenkiamosios sausgyslės makšties uždegimu ar giliosios pirštų lenkiamosios
23
sausgyslės uždegimu. Arkliai su plaštakos trečiojo kaulo nepilnu lūžiu ar viršutinio pirštakaulio nepilnais lūžiais nestipriai reaguoja į šį testą (Ross, Dyson, 2011).
14 pav. Galinės kojos apatinės dalies lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
5. Čiurnos ir tarpirštakaulinių sąnarių lenkimo testas: sulenkiama atskirai čiurna, ir atskirai sulenkiami pirštakauliai. Tačiau šiuos testus sunku atlikti ir jie nėra labai reikšmingi (Ross, Dyson, 2011). Kituose šaltiniuose teigiama, kad sulenkti galinės arklio kojos čiurną atskirai nuo pirštakaulių yra daug sudėtingiau nei priekinėje galūnėje (Adams, Stashak, 2011).
6. Pilnas užpakalinės galūnės lenkimo testas: atliekamas, kai sulenkiami visi sąnariai vienu metu. Paaštrina šlubavimą ir pagal tai galima spręsti, ar reikalingi atskiri galūnių lenkimo testai (Adams, Stashak, 2011). Paėmus už kanopos, sulenkiama per čiurnos, kulno ir kelio sąnarius (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
24
1.5.3. Rezultatų vertinimas po galūnių lenkimo testų
Atlikus lenkimo testą, arklys paleidžiamas risčia tiesia linija pirmyn-atgal apie 12-15 metrų nuo egzaminuotojo ir tuo metu, stebint 3-5 pirmus šuolius vertinamas šlubavimas, (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011). Teigiamas lenkimo testo atsakymas būna, kai pastebimas aiškus šlubavimas ar sustiprėjęs pagrindinis šlubavimas. Kartais švelnus, nežymus šlubavimas po lenkimo testo pastebimas keliuose pirmuose šuoliuose ir sveikiems žirgams. Tokiu atveju testo rezultatas palyginamas su kitos galūnės testo atsakymu. Dažniausiai sveiki žirgai greitai apšyla ir nebūna matomo nežymaus šlubavimo.
Pastovus 1-2 laipsniais paryškėjęs šlubavimas pirmuose žingsniuose – laikomas teigiamu atsakymu į lenkimo testą. Esant galinių kojų šlubavimui teigiamas atsakas visada būna kartu su nenoromis nuleidžiamais kulnais ir arklys kelis pirmus šuolius gali nusileisti tik ant kanopos priekio (Ross, Dyson, 2011).
Arklio judėjimo įvertinimui po lenkimo testo svarbu stebėti žingsnio charakterį, kurį apibūdina:
1. Žingsnio fazė (šlubavimo metu gali būti sutrumpėjusi ir priekinė, ir galinė fazės) (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010).
2. Kanopos skridimo perkėlimo kampas - jis gali būti sumažėjęs dėl nepilno priekinių ar galinių kojų sąnarių sulenkimo (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010).
3. Kanopos skridimo trajektorija (taisyklinga ar netaisyklinga) (Adams, Stashak, 2011; Brazil et al., 2010).
4. Kanopos nusileidimas: kuria kanopos dalimi nusileidžia arklys ant pagrindo (Adams, Stashak, 2011).
5. Sąnarių ištiesimo laipsnis: arkliui šlubuojant gali būti nepilnas (Adams, Stashak, 2011).
6. Sąnarių sulenkimo kampas (gali būti padidėjęs dėl kompensacinių mechanizmų) (Adams, Stashak, 2011).
7. Dubens kaulų simetrija judesio metu (taisyklinga ar netaisyklinga) (Adams, Stashak, 2011).
8. Galvos ir dubens srities judesiai (Adams, Stashak, 2011). Galima pastebėti, kaip arkliai stengiasi pernešti svorį, kad šlubai galūnei tektų mažiau krūvio (Adams, Stashak, 2011). Dažniausiai matomas linksėjimas galva, kai arklys šlubuoja priekinėmis galūnėmis: kelia galvą, kai šlubai galūnei tenka svoris ir leidžia galvą, kai sveika galūne atsiremia į pagrindą (Keegan et al., 2011). Taip pat matomi dubens srities pakilimas ir nusileidimas šlubuojant užpakalinėmis
25
galūnėmis: dubens sritis ir klubagumbis šlubos galūnės pusėje labiau pakyla ir nusileidžia, matomi didesni svyravimai nei sveikosios pusėje (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011; Keegan et al., 2011; Brazil et al., 2010; Christovao, 2006).
Po lenkimo testų vertinamas šlubavimas pagal pasireiškimo stiprumą ir skiriami šlubavimo laipsniai (Marshall et al., 2012; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011):
0 – šlubavimas nėra matomas jokiomis aplinkybėmis (Marshall et al., 2012; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
1 – šlubavimą sunku nustatyti, nėra aiškiai matomas ir pastovus, pastebimas tik tam tikromis aplinkybėmis (perkeliant svorį, bėgant ratu risčia, ant kieto pagrindo) (Marshall et al., 2012; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
2 – šlubavimą sunku nustatyti arkliui einant ar bėgant risčia tiesia linija, pastoviai ir aiškiai šlubavimas pasireiškia esant tam tikroms aplinkybėms (perkeliant svorį, bėgant ratu risčia, ant kieto pagrindo) (Marshall et al., 2012; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
3 – arklio šlubavimas yra pastoviai nustatomas bėgant risčia visomis aplinkybėmis (Marshall et al., 2012; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
4 – akivaizdus ir aiškus šlubavimas: linksėjimas galva, pasistūmimai visu kūnu ar sutrumpėjusi žingsnio fazė (Marshall et al., 2012; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
5 – minimalus svorio pernešimas judesio metu arba negalėjimas pajudėti poilsio metu (Marshall et al., 2012; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
Tada arklys vaikomas ratu apie 10 metrų spinduliu į abi puses (į kairę, kai kairė priekinė ir galinė kojos rato centre, ir į dešinę, kai dešinė priekinė ir galinė kojos rato centre) ant kieto, ir minkšto pagrindo (Mitchell, 2013; Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011). Arklio vaikymas ratu visada paaštrina šlubavimą ir suteikia papildomos informacijos, padeda nustatyti papildomą šlubavimo priežastį, kuri prieš tai nebuvo pastebėta (Ross, Dyson, 2011; Brazil et al., 2010). Ypač naudingas vaikymas ratu abipusio šlubavimo atvejais, kai šlubavimas nediagnozuotas prieš tai, arkliui bėgant risčia tiesioje linijoje. Tokį simetriškai abipusį šlubavimą arkliui bėgant tiesia linija negalima aptikti, bėgimas risčia ratu palengvina pilną šlubavimo išaiškinimą, aptikimą ir įvertinimą (Starke et al., 2012). Arkliams, kuriems nustatytas palaikomojo raiščio ar pirštų lenkiamųjų sausgyslių uždegimas, ryškiau matomas šlubavimas bėgant risčia ratu ant minkšto paviršiaus (Ross, Dyson, 2011).
Objektyvus šlubavimo įvertinimas ratu ant skirtingų paviršių yra pagrindinė, svarbi dalis šlubavimo diagnozavime ir tyrime (Pfau et al., 2014; Starke et al., 2012), ypač kai šlubavimas yra susijęs su kanopos ligomis (Mitchell, 2013). Buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad šlubuojantiems priekinėmis kojomis arkliams matoma galvos judėjimo asimetrija, kai pažeista galūnė buvo rato
26
viduje ant abiejų paviršių (Mitchell, 2013), ypač ant kieto paviršiaus (Pfau et al., 2014). Kai arklys risčiuoja ratu, atliekama judėjimo analizė, ypač kreipiamas dėmesys į galvos / kaklo ir kūno judesius pernešant svorį (Starke et al., 2012; Clayton et al., 2006) ir dubens asimetrijos matavimų įvairumą ant minkšto paviršiaus (Walker et al., 2010). Ankstesnėse studijose buvo nagrinėjama daugiausia galvos ir kryžkaulio judesių asimetrija ant minkšto paviršiaus (Starke et al., 2012).
Šlubavimas negali būti išaiškintas remiantis vien lenkimo testų atsakymais, labai svarbu kartu visada, kai tik įmanoma, taikyti ir diagnostinę analgeziją, kad galėtume nustatyti skausmo šaltinio vietą (Ross, Dyson, 2011)
1.5.4. Lenkimo testų reikšmė
Naujausiuose šaltiniuose pateikiama, jog siekiant įvertinti arklių galūnių lenkimo testus yra naudojami judesio davikliai, Davikliais matuojama dubens judesių amplitudė, vertikalaus judesio asimetrija abiejų dešinės ir kairės užpakalinių galūnių šuoliams ir didžiausios bei mažiausios dubens judesių aukščio amplitudės vidurkis tarp dešinės ir kairės užpakalinių galūnių šuolių (Marshall et al., 2012).
Tyrimo metu buvo atliekamas užpakalinių galūnių viršutinės dalies lenkimo testas (60 sekundžių), po kurio arklys buvo leidžiamas risčia mažiausiai apie 10 šuolių. Teigiamas ar neigiamas atsakas į lenkimo testą buvo tvirtinamas patyrusių tyrėjų. Gauti rezultatai parodė, jog teigiamas atsakymas į lenkimo testą pasižymėjo ryškiu dubens judesių amplitudės, vertikalaus judesio asimetrijos bei didžiausios dubens judesių aukščio amplitudės padidėjimu. Taigi, galima daryti išvadą, kad dubens judesių simetrijos pasikeitimai rodo teigiamą atsaką į lenkimo testą (Marshall et al., 2012).
Buvo atliktas kitas tyrimas, kurio metu buvo lyginami prie arklių kūno pritvirtintų daviklių parodymai apie šlubavimo pasireiškimą su subjektyviu šlubavimo tyrėjų įvertinimu. Tirti buvo 106 arkliai, kuriems buvo pritvirtinti davikliai bei buvo atliekami galūnių lenkimo testai, šlubavimo įvertinimas vaikant ratu. Daviklių parodymai bei tyrėjų išvados koreliavo tarpusavyje. Buvo padaryta išvada, kad daviklių įvertinimas gali papildyti, bet ne pakeisti subjektyvų arklių šlubavimo vertinimą (Keegan et al., 2013).
Lenkimo testų efektyvumo įvertinimui sveikiems arkliams buvo atlikti bandymai. 13 arklių buvo pritvirtinti jutiminiai davikliai ant klubagumbio ir virš kryžkaulio. Vertikali judesio simetrija buvo matuojama arkliui bėgant risčia, prieš ir po užpakalinės galūnės viršutinės dalies lenkimo testo su lenkimo pakartojimu po 5 minučių. Buvo pastebėta, kad po lenkimo testo kažkiek padaugėjo šuolių skaičius (Starke et al., 2012). Pagrindinis pasikeitimas – kryžkaulio pakilimo į viršų judesių
27
sumažėjimas buvusioje sulenktoje galūnėje ir padaugėjimas nesulenktoje galūnėje, taip pat klubo pakilimas buvusioje sulenktoje galūnėje (Starke et al., 2012; Adams, Stashak, 2011). Šie tyrimai parodė, kad po lenkimo testų padidėja judesių asimetrija lengvai šlubuojančioje galūnėje. Užpakalinės galūnės viršutinės dalies lenkimo testas, kai yra atidžiai atliekamas, gali paaštrinti sunkiai pastebimą judesių asimetriją, bet individualus atsakas į lenkimą yra labai skirtingas kiekvienam arkliui. Šie lenkimo testai gali padėti klinikinio tyrimo metu, kai lengvas šlubavimas dar nėra matomas vizualiai (Starke et al., 2012).
28
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo objektas ir vieta
Baigiamojo darbo tyrimo objektas – šlubuojantys arkliai. Tyrimai buvo atliekami 2014 metų liepos – rugsėjo mėnesiais Prancūzijos arklių klinikoje „Clinique Equine de Conques“ ir 2012-2014 metais (iki 2014 metų 10 mėnesio) buvo renkami duomenys apie šlubuojančius arklius iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos stambiųjų gyvulių klinikos.
2.2. Klinikinis arklių šlubavimo tyrimas
Buvo mokomasi atpažinti šlubuojančius arklius, kuria galūne arklys šlubuoja, tirti šlubavimo pasireiškimą pagal tradicinę šlubavimo tyrimo metodiką. Buvo trumpai susipažinta su visa šlubavimo tyrimo metodika, kadangi šlubavimo diagnozavimo tyrimo dalys yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir sudėtinga nustatyti šlubavimo priežastį atliekant tik kažkurią tyrimo dalį. Tačiau labiausiai buvo nagrinėjami lenkimo testai, nes tai beveik visada (išskyrus, kai žinoma šlubavimo priežastis ar arklys neprimena galūnės) taikomas šlubavimo tyrimas.
Pirmiausia prieš lenkimo testus buvo surenkama informacija apie arklį, buvusias ligas, sužinoma, ar arklys dalyvauja sportinėse varžybose. Įvertinama vizualiai arklio stovėsena. Apčiuopos metodu atliekama raumenų, sausgyslių ir kaulų apžiūra. Nustatomas nugaros skausmingumas, braukiant ir sudarant spaudimą ties kiekvienu iš nugaros slankstelių (Adams, Stashak, 2011). Kaklas lenkiamas į vieną ir kitą šoną, žemyn ir ištiesiamas stengiantis įvertinti lankstumą ir skausmingumą (Adams, Stashak, 2011). Kanopai tirti naudojami kanopos testeriai – specialios replės, kuriomis atliekamas spaudimas į kanopos vidinę dalį ir taip nustatomas kanopos skausmingumas (galima šlubavimo priežastis). Po šių tyrimų atliekamas vizualinis stebėjimas arkliui einant ir bėgant risčia tiesia linija į priekį nuo tyrėjo ir atgal. Pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į galūnių lenkimo testus diagnozuojant arklių šlubavimą.
2.2.1. Galūnių lenkimo testų atlikimas
Buvo atliekami lenkimo testai: laikant tam tikrą sąnarį sulenktoje pozicijoje tam tikrą laiką, dažniausiai apie vieną minutę. Galima laikyti ir 30 sekundžių, priklausomai nuo lenkimo testo metodikos (Adams, 2011, Brazil et al., 2010).
29
Praktikoje dažniausiai atliekami atskirai priekinių ir galinių kojų pilni lenkimo testai, kai galūnė sulenkiama per kelis sąnarius vienu metu.
1. Pilnas priekinės galūnės lenkimo testas (21 pav.): paimama už kanopos ir pakeliama, sulenkiama per čiurnos, riešo ir alkūnės sąnarius, priešinga ranka laikoma ant plaštakos ir galūnė patraukiama į priekį, kad būtų ištiestas petys (Adams, Stashak, 2011).
2. Pilnas užpakalinės galūnės lenkimo testas (22 pav): paėmus už kanopos, sulenkiama per čiurnos, kulno ir kelio sąnarius (Adams, Stashak, 2011; Ross, Dyson, 2011).
21 pav. Pilnas priekinės galūnės lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
22 pav. Pilnas užpakalinės galūnės lenkimo testas (Adams, Stashak, 2011).
30
Po galūnių lenkimo testų buvo atliekama kojos įtartinoje pažeidimo vietoje vietinė anestezija. Stengiamasi įsitikinti, ar būtent šioje galūnės srityje yra pažeidimas, dėl kurio pasireiškia šlubavimas. Tada patvirtinimui ir galutinės šlubavimo priežasties išaiškinimui būdavo atliekami tyrimai rentgenu.
2.3. Lenkimo testų atsako įvertinimas
Lietuvos stambiųjų gyvulių klinikos duomenyse po lenkimo testų užrašomas įvertinimas, pavyzdžiui: PK +, PD -, GK +++, GK -.
Galūnės:
1. PK (Left forelimb LF) – priekinė kairė koja; 2. PD (Right forelimb RF) – priekinė dešinė koja; 3. GK (Left hindlimb LH) – galinė kairė koja; 4. GD (Right hindlimb RH) – galinė dešinė koja.
Minusu ir pliusu pateikiamas atsako į lenkimo testą buvimas ar nebuvimas, pliusais – atsako stiprumas (kartu ir šlubavimo ryškumas).
1. - reiškia nėra atsako;
2. + silpnas, neaštrus šlubavimas; 3. ++ vidutinis šlubavimas; 4. +++ sunkus šlubavimas.
Prancūzijos kompiuteriniuose duomenyse būdavo pateikiamas lenkimo testas ir atsakas, pavyzdžiui: pilnas priekinės galūnės lenkimo testas: neigiamas. Taip pat pateikiami vaikymo ratu rezultatai: būdavo rašoma, kuri galūnė yra rato viduje, ir nurodamas šlubavimo laipsnis ta galūne.
2.4. Statistinis duomenų apdorojimas
Atlikti tyrimų duomenys statistiškai apdoroti naudojant Microsoft Excel 2007 programą. Buvo atliekama neparametrinė analizė (skaičiuotas x2 nepriklausomumo kriterijus). Duomenys laikomi statistiškai patikimi, kai p<0,05.
31
3. REZULTATAI
3.1. Arklių šlubavimo tyrimas Prancūzijos arklių klinikoje
Buvo tirti 32 šlubuojantys arkliai liepos-rugsėjo mėnesiais Prancūzijos arklių klinikoje „Clinique Equine de Conques“. Arkliams buvo atliekami galūnių lenkimo testai, vaikymas ratu, vėliau priklausomai nuo ligos atvejo – tam tikros galūnės srities anestezija, rentgenas, kad galima būtų išsiaiškinti šlubavimo priežastį. Pasitaikė šlubavimo atvejų, kai arklys neprimindavo galūnės ir buvo aiški šlubavimo priežastis: kraujosruva, žaizda. Tokiu atveju įsitikinus, kad nėra pažeistos svarbios galūnės struktūros (sausgyslės, raiščiai), būdavo paskiriamas gydymas.
Tirti arkliai buvo lyginami pagal veislę, lytį, amžių, šlubuojančią galūnę. Buvo nustatytos pagrindinės pasitaikiusios šlubavimo priežastys. Tyrimo metu nebuvo daug įvairių veislių šlubuojančių arklių.
23 pav. Tiriamų šlubuojančių arklių suskirstymas pagal veisles.
Prancūzijos klinikoje daugiausia šlubavimo atvejų buvo nustatyta, kai šlubuodavo prancūzų jojamieji – 71,88% ir mišrūnai – 18,75% (23 pav.). Lyginant su LSMU VA stambiųjų gyvulių klinikoje gydytais šlubuojančiais arkliais, galima pastebėti – Lietuvos klinikoje dažniausiai pasitaikė šlubuojančių prancūzų ristūnų – 30,94% (3 lentelė).
32
24 pav. Šlubuojančių arklių procentinė išraiška pagal lytį.
Užsienio klinikoje daugiausiai šlubuojančių arklių buvo: 21 patinas ir 11 patelių. 1,9 karto dažniau šlubavo patinai nei patelės (24 pav.). Lyginant su Lietuvos klinikoje gydytais arkliais, taipogi šlubavo 1,19 karto dažniau patinai nei patelės (30 pav.).
25 pav. Šlubuojančių arklių pasiskirstymas pagal amžių.
25 paveiksle pavaizduotas Prancūzijos klinikoje šlubavusių arklių amžius. Užsienio klinikoje šlubavusių arklių amžius dažniausiai buvo nuo 4 iki 10 metų. Daugiausia šlubavimo atvejų pasitaikė, kai arkliai šlubavo 4-6 metų amžiaus – 34,38%. Lietuvos stambiųjų gyvulių klinikoje
33
dažniausiai nustatyti šlubavimo atvejai, kai šlubavo 2 metų (14,69%) ir 6 metų (12,81%) arkliai (31 pav.). Rezultatai rodo, kad šlubavimas dažniau pasireiškia arkliams nuo 2 iki 10 metų amžiaus.
26 pav. Šlubavimo atvejų paskirstymas pagal tai, kuria galūne arklys šlubavo.
Klinikoje „Clinique Equine de Conques“ dažniausiai arkliai šlubavo priekine kaire galūne – 46,88%, tai 1,88 karto dažniau nei priekine dešine, nemažai pasitaikė šlubavimo atvejų, kai arkliai šlubuodavo priekine dešine – 25%. Ir palyginus arklių procentinę išraišką, kurie šlubavo su priekine kaire koja ir kurie šlubavo su galine kaire galūne, 5 kartais dažniau nustatyta atvejų, kai arkliai šlubavo priekine kaire galūne (26 pav.). Taipogi ir 2012-2014 metais Lietuvos stambiųjų gyvulių klinikoje arklių šlubavimas buvo dažnesnis su priekine kaire galūne, sudarė - 30,58% visų per trejus metus pasitaikiusių šlubavimo atvejų (35 pav.).
34
27 pav. Prancūzijos klinikoje „Clinique Equine de Conques“ buvo tirta šlubavusių arklių priklausomybė tarp lyties ir šlubuojančios galūnės.
27 paveiksle pavaizduota patinų ir patelių šlubavimas tam tikromis galūnėmis. Daugiausia patinų šlubavo priekinėmis galūnėmis – 53,13%, kai tuo tarpu patelių šlubavo – 21,88%, Prancūzijos klinikoje 2,43 karto daugiau patinų šlubavo priekine galūne nei patelių, o Lietuvos stambiųjų gyvulių klinikoje patinų šlubuojančių priekine galūne buvo 1,15 karto daugiau nei patelių (36 pav.). Galinėmis kojomis šlubavimas pagal lytį nežymiai skyrėsi, tik 3,13 procento. Taip pat ir priekinėmis bei galinėmis kojomis šlubavo panašus procentas patelių ir patinų. Gauti rezultatai nėra statistiškai reikšmingi (p>0,05).
35
28 pav. Pagrindinės šlubavimo priežastys, nustatytos arkliams Prancūzijos klinikoje „Clinique Equine de Conques“ liepos-rugsėjo mėnesiais.
Užsienio klinikoje nustatytos šlubavimo priežastys labai panašios į Lietuvoje pasitaikančias šlubavimą sukeliančias priežastis. Dažniausios būtų: kanopos pažeidimai, sąnarių pažeidimai, osteochondritas (OCD), sausgyslių bei raiščių pažeidimai. Užsienio klinikoje dažniausiai pasitaikė šlubavimo atvejų dėl kanopos pažeidimų – 31,25% (28 pav.) kaip ir Lietuvoje - 20,31% atvejų – kanopos pažeidimai (41 pav.). Nemažai arklių Prancūzijos klinikoje šlubavo dėl sąnarių pažeidimų – 15,63% (28 pav.).
36
29 pav. Prancūzijos arklių klinikoje nustatyti dažniausi kanopos pažeidimai, dėl kurių arkliai šlubavo.
Prancūzijos arklių klinikoje dažniausiai kanopos pažeidimus sukeldavo netinkamas kaustymas, kai kanopos priekis būdavo per ilgas, per smailas, ar nepakankamai užapvalintas. Netinkamas kaustymas nustatytas 3 iš 10 arklių. Varlės kaulo sindromas nustatytas 2 iš 10 arklių (29 pav.), o Lietuvos klinikoje per trejus metus jis nustatytas 22 arkliams iš 65 arklių, kuriems buvo nustatyti kanopos pažeidimai (42 pav.). Rezultatai nėra statistiškai patikimi (p>0,05).
37
3.2. Šlubuojančių arklių duomenų tyrimas stambiųjų gyvulių klinikoje
LSMU Veterinarijos akademijos Neužkrečiamųjų ligų katedros stambiųjų gyvulių klinikoje 2012-2014m. iki 10 mėn. iš viso buvo gydyti 1132 arkliai. Buvo tirtas stacionare ir ambulatorijoje gydytų arklių šlubavimo pasireiškimas. Šlubavusių arklių skaičius buvo lyginamas su bendru stambiųjų gyvulių klinikoje gydytų arklių skaičiumi, palygintas šlubavimo pasireiškimas priklausomai nuo veislės, lyties, amžiaus, sezoniškumo. Tyrimo metu nustatytos galūnės, kuriomis dažniausiai arkliai šlubavo, pažeidimo vieta ir pagrindinės priežastys, sukeliančios šlubavimą.
1 lentelė. LSMU Veterinarijos akademijos stambiųjų gyvulių klinikoje 2012-2014 metais šlubavusių ir kitomis ligomis sirgusių arklių skaičius
Pacientai
Šlubuojantys arkliai Bendras klinikoje gydytų arklių skaičius
Stacionaras Ambulatorija Stacionaras + ambulatorija Stacionaras Ambulatorija Stacionaras + ambulatorija Pacientų skaičius 2012 m 23 72 95 87 251 338 Pacientų skaičius 2013 m. 9 120 129 67 399 466 Pacientų skaičius 2014 m. 21 75 96 71 257 328 Iš viso per 3 metus 53 267 320 225 907 1132
2012 metais stacionare iš visų gydytų arklių nustatyta šlubuojančių – 26,44 %, iš ambulatorijoje gydytų arklių – 28,69% ir bendrai 2012 metais gydytų arklių tarpe buvo 28,11% šlubuojančių arklių.
38
2013 metais stacionare buvo gydyta 13,43% šlubuojančių arklių, ambulatorijoje – 30,07%, bendrai – 27,68% arkliai, kuriems buvo nustatytas šlubavimas.
2014 metais buvo pastebėta, kad šlubuojančių arklių stacionare – 29,58%, padaugėjo 1,11 kartais palyginus su 2012 ir 2,20 kartais palyginus su 2013 metais esančiais stacionare šlubuojančiais arkliais, ambulatorijoje gydytų nustatyta 29,18%, tai 1,02 kartais daugiau šlubavimo atvejų nei buvo 2012 metais ir 1,03 kartais mažiau palyginus su 2013 metais, kai buvo 30,07% šlubuojančių arklių. Bendrai per 2014 metus nustatyta – 29,27% šlubavusių arklių, galima teigti, kad šlubavimo atvejų 2014 metais padaugėjo palyginus su 2012 (1,04 kartais) ir 2013 metais (1,06 kartais).
Iš viso per 3 metus (nuo 2012 iki 2014 metų 10 mėnesio) stacionare nustatyta - 23,56% šlubuojančių arklių, ambulatorijoje – 29,44% ir bendrai palyginus šlubuojančių arklių skaičių su gydytų arklių skaičiumi per trejus metus nustatyta 28,27% arklių, kuriems buvo nustatytas šlubavimas.
2 lentelė. 2012-2014m. stacionare ir ambulatorijoje gydytų šlubuojančių arklių suskirstymas pagal veisles.
Veislė Stacionaras Ambulatorija Pacientų skaičius 2012 m. Pacientų skaičius 2013 m. Pacientų skaičius 2014 m. Iš viso Pacientų skaičius 2012 m. Pacientų skaičius 2013 m. Pacientų skaičius 2014 m. Iš viso Amerikos ristūnai 1 0 3 4 4 6 1 11 Amerikos miniatiūri-niai pominiatiūri-niai 1 0 0 1 0 0 0 0 Andalūzai 0 0 0 0 0 1 0 1 Baltijos hanoveriai 0 1 1 2 9 4 1 14 Budionai 0 0 1 1 2 4 0 6 Estijos jojamieji 1 0 0 1 0 0 0 0 Holšteinai 2 0 0 2 2 3 6 11
39 Hanoveriai 1 0 1 2 0 0 0 0 Latvijos jojamieji 5 0 1 6 0 9 3 12 Lietuvos jojamieji 2 0 2 4 5 4 1 10 Lietuvos sunkieji 1 0 0 1 0 1 4 5 Mišrūnai 1 0 0 1 2 15 11 28 Poniai 0 0 0 0 0 1 0 1 Prancūzų ristūnai 2 2 2 6 30 46 17 93 Rusų ristūnai 0 0 0 0 0 0 1 1 Stambieji žemaitukai 0 2 2 4 0 0 1 1 Šetlando poniai 0 0 2 2 0 1 0 1 Trakėnai 1 4 3 8 5 12 16 33 Žemaitukai 1 0 0 1 1 5 0 6 Nežinoma veislė 4 0 3 7 12 8 13 33 Iš viso pacientų 23 9 21 53 72 120 75 267
2012 metais daugiausia 21,74% stacionare gydytų šlubuojančių arklių buvo latvijos jojamieji, kai 2013 metais vyravo trakėnų veislės arkliai – 44,44%, o 2014 metais – trakėnai (14,29%) ir amerikos ristūnai (14,29%). Per trejus metus stacionare gydomi dėl šlubavimo arkliai buvo dažniausiai trakėnų veislės – 15,09%. Ambulatorijoje gydytų dėl šlubavimo arklių 2012 metais daugiausia buvo – prancūzų ristūnai 41,67%, 2013 metais (38,33%) ir 2014 metais (22,67%) – irgi prancūzų ristūnai. Nuo 2012 iki 2014 metų ambulatorijoje gydytų arklių, kuriems buvo nustatytas šlubavimas, dažniausiai pasitaikanti veislė buvo – prancūzų ristūnai 34,83%.
40
3 lentelė. 2012-2014m. gydytų šlubuojančių arklių suskirstymas pagal veisles.
Veislė Pacientų skaičius 2012 m. Pacientų skaičius 2013 m. Pacientų skaičius 2014 m. Pacientų skaičius 2012-2014m. Amerikos ristūnai 5 6 4 15 Amerikos miniatiūriniai poniai 1 0 0 1 Andalūzai 0 1 0 1 Baltijos hanoveriai 9 5 2 16 Budionai 2 4 1 7 Estijos jojamieji 1 0 0 1 Holšteinai 4 3 6 13 Hanoveriai 1 0 1 2 Latvijos jojamieji 5 9 4 18 Lietuvos jojamieji 7 4 3 14 Lietuvos sunkieji 1 1 4 6 Mišrūnai 3 15 11 29 Poniai 0 1 0 1 Prancūzų ristūnai 32 48 19 99 Rusų ristūnai 0 0 1 1 Stambieji žemaitukai 0 2 3 5 Šetlando poniai 0 1 2 3 Trakėnai 6 16 19 41 Žemaitukai 2 5 0 7 Nežinoma veislė 16 8 16 40
Iš viso pacientų 95 129 96 320
2012 metais kartu iš stacionare ir ambulatorijoje gydytų arklių dažniausiai pasitaikė, kad šlubuodavo prancūzų ristūnų veislės arkliai – 33,68%, taip pat ir 2013 metais jie sudarė – 37,21%, o 2014 metais prancūzų ristūnai kaip ir trakėnai sudarė 19,79%. Nuo 2012 metų iki 2014 metų spalio mėnesio buvo nustatyta daugiausia šlubavimo atvejų būtent prancūzų ristūnams – 30,94%.
41
30 pav. 2012-2014m. gydytų šlubuojančių arklių procentinė išraiška pagal lytį.
30 paveiksle pavaizduotas šlubavusių arklių paskirstymas pagal lytį. 2012 metais: tiek patelių, tiek patinų nustatyta po 46 ir stambiųjų gyvulių klinikos duomenyse nebuvo pateikta lytis – 3 arklių. Tuo tarpu 2013 metais 1,29 kartais daugiau patinų ( n = 72 ) šlubuodavo nei patelių ( n = 56 ) ir 2014 metais patinams ( n = 53) 1,26 karto dažniau nustatytas šlubavimas nei patelėms ( n = 42) ir abejais metais nebuvo pateikta lytis 1 arklio. Bendrai nuo 2012 iki 2014 metų galima teigti, kad patinams ( n = 171) 1,19 karto dažniau pasitaikydavo šlubavimas nei patelėms ( n = 144), o per trejus metus nebuvo pateikta lytis 5 arkliams.
42
31 pav. 2012-2014 metų LSMU Veterinarijos akademijos stambiųjų gyvulių klinikoje gydytų šlubuojančių arklių amžius.
31 paveiksle pavaizduotas šlubuojančių arklių amžius labai įvairus, bet pagal surinktus duomenis dažniausiai arkliai pradeda šlubuoti nuo 2 iki 8 metų. Iš grafiko galima aiškiai pastebėti, kad ties 2 ir 6 metais kreivės pakyla, būtent šiame amžiuje dažniausiai stambiųjų klinikoje gydyti arkliai šlubavo, taip pat ir 16 metų daugiau arklių šlubavo, 2012-2014 metais nustatyta - 3,13% šlubavimo atvejų. 2012 metais galima pastebėti, kad 2 metų arklių, kuriems buvo nustatytas šlubavimas, yra daugiausiai – 23,16%, 2013 metais taip pat vyrauja 2 metų šlubuojantys arkliai – 14,73%, o 2014 metais dažniausiai šlubavimas nustatytas 6 metų arkliams – 15,63%. Lyginant rezultatus per visus trejus metus buvo gauta, kad dažniau šlubavo 2 metų arkliai – 14,69%. Nęnurodytas amžius buvo: 2012m. – 9,47%; 2013m. – 3,88%; 2014m. – 8,33%; 2012-2014m. – 6,88% Stambiųjų gyvulių klinikoje gydytų šlubuojančių arklių.
43
32 pav. 2012-2014 metais šlubavimo pasireiškimas arklių tarpe pagal sezoniškumą.
32 paveiksle pavaizduoti 2012-2014 metais dažniausi šlubavimo atvejai buvo nustatyti vasarą, liepos-rugpjūčio mėnesiais. Liepos mėnesį pasitaikė šlubavimo atvejų – 10,94% ir rugpjūčio mėnesį daugiausia – 11, 88% visų šlubavimo atvejų. Taip pat nustatyta nemažai šlubuojančių arklių balandžio mėnesį – 10,31%.
44
34 pav. 2012-2014 metais šlubavimo atvejų paskirstymas pagal tai, kuria galūne arklys šlubavo.
34 paveiksle pavaizduotos šlubavimas pagal galūnes, kuriomis arkliai šlubavo. 2012m. (37,89%), 2013m. (33,33%), 2014 metais (44,79%) ir per visus trejus metus dažniausiai arkliai šlubavo priekine galūne – 38,13% palyginus su arklių, kurie šlubavo galine koja, procentine išraiška 2012m. – 30,53%; 2013m. – 20,93%; 2014 m. – 29,17% bei per visus trejus metus – 26,25%. 2012-2014 metais priekine galūne šlubavo 1,45 karto daugiau arklių nei galine galūne. Keturiomis galūnėmis šlubavo – 4,38% arklių 2012-2014 metais. Per trejus metus nedaugelis arklių šlubavo kartu ir priekine, ir galine koja– 8,75%. Abejomis priekinėmis galūnėmis nuo 2012 iki 2014 metų šlubavę arkliai sudarė – 4,69%, o abejomis galinėmis – 5,63%, šlubavo 1,2 karto daugiau arklių nei abejomis priekinėmis galūnėmis. Per trejus metus 12,19% atvejų buvo nenustatyta, kuria galūne arklys šlubuoja.
45
35 pav. 2012-2014 metais šlubavimo atvejų paskirstymas pagal tai, kuria priekine ar kuria galine galūne arklys šlubavo.
35 paveiksle pavaizduoti šlubavimo tam tikra galūne duomenys. 2012 metais daugiausia – 23,16% arklių šlubavo priekine dešine, kai 2013 (20,16%) ir 2014 metais (25%) - priekine kaire. Nuo 2012 iki 2014 metų dažniausiai arkliai šlubavo priekine kaire galūne – 19,69%, tai 1,09 karto dažniau nei priekine dešine (18,13%) ir 1,47 karto daugiau pasitaikė šlubavimo atvejų, kai arkliai šlubavo priekine kaire nei galine kaire (13,44%).
