LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas Stambiųjų gyvūnų klinika
Dovilė Dambrauskaitė
Įvairių veiksnių įtaka arklių dieglių pasireiškimui
The influence of various factors on the occurrence of equine colic
Veterinarinė medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. dr. Zoja Miknienė
DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Įvairių veiksnių įtaka arklių dieglių pasireiškimui“
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2021 – 01 - 1 4 Dovilė Dambrauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲKALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2020 – 12 - 20 Vida Rumšienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Lekt. dr. Zoja Miknienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
Doc. Dr. Arūnas Rutkauskas
(aprobacijos data) (katedros vedėjo (-os) vardas, (parašas)
pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1) Lekt. dr. Aušra Gabinaitienė
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
Turinys ... 3 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9 1.1. Diegliai ... 9 1.1.1. Tikrieji diegliai ... 9 1.1.2. Netikrieji diegliai ... 10 1.1.3. Dieglių simptomai ... 101.2. Arklių virškinamojo kanalo įpatumai ... 11
1.2.1. Skrandis ... 11
1.2.2. Plonasis ţarnynas ... 11
1.2.3. Storasis ţarnynas ... 12
1.3. Pakitimai sukeliantys dieglius atsiţvelgiant į anatominę lokalizaciją ... 13
1.3.1. Skrandis ... 13 1.3.1.1.Skrandţio išsiplėtimas ... 13 1.3.1.2.Skrandţio uţsikimšimas ... 13 1.3.2. Plonasis ţarnynas ... 14 1.3.2.1.Paprastoji obstrukcija ... 14 1.3.2.2.Funkcinė obstrukcija ... 14 1.3.2.3.Stranguliacinė obstrukcija ... 14
1.3.2.4.Duodenitas - proksimalinis jejunitas ... 15
1.3.3.Storasis ţarnynas ... 15
1.3.3.1.Aklosios ţarnos uţsikimšimas, įsimovimas į kitą ţarną ... 15
1.3.3.3.Stranguliacinė obstrukcija ... 16
1.3.4.Ne virškinamasis kanalas ... 17
1.4.Rizkos veiksniai lemiantys dieglių atsiradimą ... 18
1.4.1.Vidiniai veiksniai ... 18
1.4.2.Išoriniai veiksniai ... 18
1.4.2.1.Šėrimas ir girdymas ... 18
1.4.2.2.Aplinka ir prieţiūra ... 19
1.4.2.3.Treniruotės ir transportavimas ... 19
1.4.2.4.Virškinamojo kanalo parazitai ... 20
1.4.2.5.Meteorologinės sąlygos ... 20
1.4.2.6.Mėnulio fazės ... 20
2.TYRIMO METODIKA ... 22
3.TYRIMŲ REZULTATAI ... 24
3.1.Į kliniką atvykusių diegliavusių arklių diagnozių analizė ... 24
3.2.Dieglių rizikos veiksnių analizė ... 26
3.2.1.Pacientų palyginimas atsiţvelgiant į lytį, amţių ir veislę ... 26
3.2.2.Pacientų pasiskirstymas atsiţvelgiant į poţymių pasireiškimo datą ... 27
3.2.3.Diegliuojančių pacientų pasiskirstymas esant skirtingoms mėnulio fazėms ... 29
4.REZULTATŲ APTARIMAS ... 32
IŠVADOS ... 35
REKOMENDACIJOS ... 36
SANTRAUKA
Įvairių veiknsių įtaka arklių dieglių pasireiškimui Dovilė Dambrauskaitė
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų Unuversiteto Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimo laikotarpis nuo 2013 sausio – 2020 lapkričio mėn.
Darbo apimtis: 42 puslapiai, 1 lentelė, 16 paveikslėlių,77 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: nustatyti rizikos veiksnius, kurie lemia arklių dieglių pasireiškimą į Stambiųjų gyvūnų kliniką atvykusiems arkliams.
Tyrimo metodika: išanalizuoti (n = 139) dieglių simptomus rodę į kliniką atveţti arkliai. Buvo atliekamas retrospektyvus tyrimas analizuojant duomenis esančius GYKIS pacientų duomenų sistemoje. Buvo vertinamas gyvūnų amţius, lytis ir veislė, analizuojama, kokiu metų laiku pasireiškė simptomai, taip pat susisteminti duomenys apie pačią ligą, nustatytas klinikines diagnozes. Atskirai buvo analizuota mėnulio fazių įtaka dieglių pasireiškimui, lokalizacijai virškinamajame kanale, taikyto gydymo pobūdţiui ir ligos baigčiai.
Tyrimo rezultatai ir išvados: iš visų diegliavusių arklių tikrieji diegliai nustatyti 88 proc., o netikrieji 12 proc., pacientų. Daţniausia nustatyta tikrųjų dieglių klinikinė diagnozė gaubtinės ţarnos dislokacija/uţsisukimas 28,8 proc., ir gaubtinės ţarnos obstipacija 18,7 proc., Buvo nustatyta, kad lytis, amţius, sezoniškumas ir mėnulio fazės turėjo statistiškai reikšmingos įtakos dieglių pasireiškimui (p < 0,05). Didţiausia rizika pasireikšti diegliams nustatyta kastratams, arkliams nuo 2 - 10 metų amţiaus, taip pat vasaros metu ir esant jaunaties bei pilnaties mėnulio fazėms.
Visų mėnulio fazių metų, daţniausia dieglių lokalizacija buvo storasis ţarnynas, tačiau pilnaties metu rastas statistiškai reikšmingas skirtumas (p < 0,05). Tarp mėnulio fazių ir taikyto gydymo bei ligos baigties statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta (p > 0,05). Daţniausias buvo pasirinktas medikamentinis gydymas - 59 proc., ir didţioji dalis pacientų pasveiko - 56,8 proc.
SUMMARY
The influence of various factors on the occurrence of equine colic Dovilė Dambrauskaitė
Masters‘s Thesis
The study was performed at the Clinic of Large Animals of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences. The research period: from January 2013 to November 2020.
The extent of work: 42 pages, 1 table, 16 figures, 77 references.
The aim of research: to determine the risk factors influencing the occurrence of equine colic in horses presented to the Clinic of Large Animals.
Study methodology: (n=139) horses displaying the symptoms of colic and presented to the Clinic were analysed. A retrospective study was performed by analysing the data stored in the patient database GYKIS. Each animal was assessed in terms of age, sex and breed. The time of year when the symptoms occurred was also analysed. Data on the condition itself and the previous clinical diagnoses was systematised. A separate analysis was conducted on the impact of moon phases on the occurrence of colic, its localization in the digestive tract, the type of treatment applied and the outcome of the disease.
Results and conclusions of the study: 88 percent of all horses with symptoms were diagnosed with colic, with the remaining 12 percent of patients being false colic. The most common clinical diagnoses in confirmed cases of colic were large colon displacement/torsion (28.8 percent) and colon obstipation (18.7 percent). The analysis showed that sex, age, seasonality and moon phases had a statistically significant influence on the occurrence of colic (p < 0,05). Geldings as well as horses between 2 and 10 years old were most prone to colic. The risk also increased in summer and during new or full moon.
The most common localization of colic during all moon phases was the large intestine. However, a statistically significant difference was observed during full moon (p < 0,05). No statistically significant differences were identified between the moon phase and the treatment applied or the final outcome (p > 0,05). Medical treatment was the most common type of treatment applied (59 percent), with majority of patients recovering (56.8 percent).
SANTRUMPOS
LSMU – Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas VA – Veterinarijos akademija
proc. – procentai n – narių skaičius m. – metai
HYPP - Hyperkalemic Periodic Paralysis p - patikimumas
pav. – paveikslas Ţr. – ţiūrėti
ĮVADAS
Yra ţinoma, jog ţirgai turi gana jautrią virškinamojo kanalo sistemą. Išskirtinė ţarnyno
anatomija ir išsidėstymas lemia, kad virškinimo proceso metu gali atsirasti įvairių sutrikimų (1). Skrandţio ir ţarnyno ligos yra daţnai pasitaikančios arkliams, ir tai svarbiausia
prieţastis, dėl kurios kreipiamasi skubios pagalbos (2). Dieglių sąvoka yra plati ir apibrėţiama kaip kompleksas simptomų, kuriuos rodo gyvūnas, kai jaučia skausmą kylantį pilve. Pasireiškus diegliams, ţirgai rodo tam tikrus tipinius klinikinius poţymius: voliojimasis ant ţemės, ţiūrėjimas ir spardymas sau į pilvą, prakaitavimas, pakyla kūno temperatūra, daţnas atsistojimas ir atsigulimas, padaţnėjęs širdies ir kvėpavimo ritmas (3). Arklių diegliai yra viena iš opiausių problemų su kuriomis susiduria veterinarijos gydytojai (4). Tai savininkams kelia didelį nerimą ir susirūpinimą, ir tik nedaugelis iš jų turi supratimą apie šį susirgimą (5).
Daugumai arklių, kuriems pasireiškia diegliai, savijauta pagerėja taikant medikamentinį gydymą, tačiau yra kita dalis, kurių būklė yra sunki, todėl gali prireikti intensyvaus medicininio ar chirurginio gydymo. Arkliams, kurių būklė yra sunki ir sparčiai blogėja dėl atsiradusių paţeidimų ţarnyne, hipovolemijos ir sisteminio uţdegiminio atsako (6).
Suprasti veiksnius, kurie kelia didelę riziką pasireikšti diegliams, yra labai svarbu tiek savininkams, tiek veterinarijos gydytojams (7). Rizikos veiksnių ţinojimas ne tik leidţia identifikuoti tam tikrus specifinius dieglius, bet ir sutelkti dėmesį į arklius, kurie ţymiai jautresni šiems veiksniams (8). Be to, tai svarbu kryptingam valdymui, dieglių patogenezės supratimui, bei planuojant efektyvias kontrolės priemones prieš dieglių pasireiškimą (9).
Darbo tikslas: nustatyti rizikos veiksnius, kurie lemia arklių dieglių pasireiškimą į Stambiųjų gyvūnų kliniką atvykusiems arkliams.
Darbo uţdaviniai:
1. Atlikti diegliuojančių arklių išsamią anamnezės, klinikinio tyrimo ir ligos istorijų analizę, ir nustatyti klinikines diagnozes diegliuojantiems arkliams.
2. Nustatyti ir įvertinti diegliuojančių arklių rizikos veiksnius, kurie galėtų turėti įtakos arklių dieglių pasireiškimui.
1.
LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Diegliai
Diegliai yra viena iš ekonomiškai svarbių ligų, kuri smarkiai paveikia ţirgų augintojų industriją (10). Ši sąvoka yra bendras terminas, naudojamas apibūdinti skausmą, kylantį pilve. Diegliai daţniausiai pasireiškia dėl sutrikimų virškinamajame kanale, tačiau kartais gali kilti dėl kitų pilvo ertmėje esančių organų sistemų sutrikimų (11). Todėl dieglius galima suskirstyti į dvi dideles kategorijas: diegliai, kylantys virškinamajame kanale ir diegliai nesusiję su virškinamuoju kanalu (12).
1.1.1. Tikrieji diegliai
Įvairios virškinamojo kanalo ligos gali sukelti pilvo skausmus arkliams (8). Daugelis dieglių atvejų yra susiję su įprastu ţarnyno motorikos sutrikimu, kurį gali sukelti tam tikri veiksniai, tokie kaip šėrimo dieta, netinkamas valdymas, virškinamojo kanalo parazitai. Remiantis G. B. Edwards (2013), gali būti išskiriama keletas faktorių, kurie lemia dieglių atsiradimą virškinamajame kanale
(5):
Padidėjęs ţarnų sienelės tempimas - bene daţniausiai aptinkama prieţastis, kuri yra susijusi su intensyviais fermentaciniais procesais, dideliu skysčių ar dujų susikaupimu, arba atsiradusia obstrukcija dėl uţsikimšimo, ţarnų dislokacijos ar tiesiog stranguliacinės obstrukcijos.
Kita daţna prieţastis yra ţarnyno spazmai, kurie siejami su nenormaliu ţarnų susitraukinėjimu ir suintensyvėjusia peristaltika.
Dėl ţarnų dislokacijos, uţsisukimo, įkritimo į išvarţą ar ţarnos įsimovimo į kitą ţarną, gali atsirasti skausmas susijęs su padidėjusiu pasaito įtempimu.
Esant įvairioms stranguliacinėms obstrukcijoms, pasireiškia ţarnyno ischemija, dėl kraujagyslių okliuzijos, vėliau pasireiškia ţarnų hipoksija ir galiausiai nekrozė, dėl ko sukeliamas pilvo skausmas.
Ţarnų gleivinės sudirginimas ir uţdegimas, kurį gali sukelti ūmi salmoneliozės infekcijos, pasireiškiantis lengvais diegliais.
1.1.2. Netikrieji diegliai
Netikrieji diegliai atsiranda dėl kitų vidaus organų funkcinių ar mechaninių sutrikimų. Šie diegliai pasireiškia tokiais pat simptomais kaip ir tikrieji degliai, kartu gali sutrikti ir virškinamojo kanalo veikla, dėl to gali būti sunku juos diferencijuoti ir tai sukelia sunkumų diagnozuojant prieţastis. Ypač svarbios yra ne virškinamajame kanale kilusių dieglių prieţastys (13).
Šie diegliai gali būti susiję su šalinimo sistemos sutrikimais, su judėjimo aparato, raumenų ir kaulų sutrikimais, kvėpavimo sistemos bei neurologinėmis ligomis, reprodukcinės sistemos problemomis (14).
1.1.3. Dieglių simptomai
Klinikiniai dieglių poţymiai pasireiškia pasikeitusia elgsena ir aktyvumu, kas ir nurodo skausmą, kylantį pilve. Nors šie poţymiai yra bendri, tačiau kiekvienas ţirgas individualiai gali rodyti skirtingai išreikštus poţymius ir jų intensyvumą (15). Pavyzdţiui, diegliuojantis kumeliukas daţniausiai gulasi ant nugaros ir voliojasi ant ţemės. Kai kurie vyresni arkliai ir tam tikros veislės, gali būti labiau pakantūs skausmui nei kiti (16). Tokie ţirgai jausdami skausmą kylantį pilve gali rodyti neišraiškingus poţymius, tokius kaip liūdnumas ar nenoras judėti. Tačiau daugelis arklių diegliuodami rodo tam tikrus būdingus poţymius, priklausomai nuo skausmo intensyvumo (15). Pasak L. L. Southwood (2013), dieglių poţymiai daţnai apibūdinami kaip lengvi, vidutinio sunkumo ir sunkūs (17) :
Lengvieji dieglių poţymiai apima retkarčiais ţvalgymąsi sau į šoną (ţr. 1 pav.) ir spardymą sau į pilvą, sumaţėjusį apetitą, gulėjimą, tarpais voliojimąsi.
Vidutinio sunkumo poţymiai apima daţnesnį voliojimąsi (ţr. 2 pav.), arklys gali būti išsiblaškęs ir eidamas nuolatos sustoja. Arklys gali prakaituoti.
Sunkūs dieglių poţymiai pasireiškia nuolatiniu arklio voliojimusi ir trankymusi, sunku arklį vesti, jis nuolatos nori gultis. Arklys daţniausiai būna smarkiai suprakaitavęs ir daţnai matosi nutrynimai galvos srityje, dubens kaulų gumburo bei galūnių (17).
Nors šie poţymiai leidţia suprasti, kad arklys jaučia skausmą pilve, tačiau nėra aišku, kuri virškinamojo kanalo dalis paveikta (18).
1.2. Arklių virškinamojo kanalo įpatumai
Svarbu ţinoti, kaip vidaus organai išsidėsto pilvo ertmėje, nes norint atlikti arklio tyrimą ir nustatyti galimus pakitimus rektinio, auskiltacijos, perkusijos ar abdominocentezės metodu, reikia ţinoti, kur ir koks organas anatomiškai išsidėsto. Tačiau reikia nepamiršti, kad dėl laisvų jungčių, ţarnos kartais gali pasislinkti iš savo anatominės pozicijos (19).
1.2.1. Skrandis
Arklys yra monogastrinis gyvūnas, su palyginus maţu skrandţiu, kuriame telpa nuo 8 iki 10 litrų turinio (20). Skrandis išsidėsto kairėje pilvo pusėje, apgaubtas šonkaulių lanko, tarp 9 – 15 tarpšonkaulinio tarpo (21). Arklių skrandis yra suskirstytas į dvi dalis : neliaukinę ir liaukinę (22). Jungtis tarp liaukinės ir neliaukinės dalies suformuoja sulenktą kraštą, vadinama Margo plicatus (21) ir tai yra unikalus arklių bruoţas. Skrandţio opos daţniausiai formuojasi palei Margo plicatus, neliaukinėje dalyje (23). Jungtis tarp distalinės ir kardialinės stemplės dalių sudaro stiprų vienos krypties sfinkterį, kuris leidţia dujoms ir skysčiams judėti į skrandį, bet neleidţia grįţti atgal stipriai uţspausdamas įėjimą į skrandį (20). Įvykus skrandţio išsiplėtimui, kardialinės dalies sfinkteris yra mechaniškai suspaudţiamas. Sudirginama parasimpatinė sistema, ji padidina kardialinio stemplės sfinkterio tonusą, kuris veikia kaip apsaugos mechanizmas nuo gastroezofaginio refliukso (24).
1.2.2. Plonasis ţarnynas
Plonąjį ţarnyną sudaro dvylikapirštė, tuščioji ir klubinė ţarna (20). Visos trys dalys prie dorsalinės pilvo sienos tvirtinasi pasaitu. Tai plonas, vėduoklės formos audinys, kuriame išsidėsto
2 pav. Arklys nervingai voliojasi ant žemės
jausdamas skausmą pilve (16)
1 pav. Arklys neramus, žvalgosi sau į šoną
(https://www.equinemedicine.org/symptoms-horse-colic/)
kraujagyslės, limfagyslės ir nervai (25). Dvylikapirštė ţarna yra suskirstyta į regionus : kranialinė, nusileidţiančioji ir kylančioji (21). Ši ţarna išsidėsto arklio dešinėje pilvo pusėje ir prie pilvo sienos tvirtinasi trumpu pasaitu. Kadangi dvylikapirštės ţarnos pasaitas yra trumpas, tai dislokacija, uţsisukimas ir stranguliacija yra beveik neįmanoma. Tačiau dvylikapirštėje ţarnoje yra „S“ formos išlinkimas, dėl ko sunkiau judėti turiniui, jis gali imti kauptis ir ţarna išsiplečia (26).
Suaugusių arklių tuščioji ţarna yra apie 25 metrų ilgio, o jos pasaitas yra ilgas, dėl to linkiai gali laisvai judėti (21). Skirtingai nuo dvylikapirštės, kurią palaiko trumpas pasaitas, ir neleidţia jai uţsismaukti, tuščioji ţarna yra susijungusi su pilvo siena ilgu plačiu pasaitu, kuris leidţia ţarnai laisvai judėti, dėl to atsiranda rizika uţsisukimui ar stranguliacijai (26).
Trumpiausia, paskutinė plonojo ţarnyno dalis yra klubinė ţarna, kurios ilgis maţdaug 50 centimetrų. Klubinė ţarna turi storą raumeninę sienelę, ir turinį tolyn nustumia sienelėje esančiais speneliais į aklosios ţarnos spindį. Klubinė į akląją ţarną patenka kildama aukštyn, dėl to pasitaiko klubinės ţarnos uţsikimšimai (21).
1.2.3. Storasis ţarnynas
Arkliai turi didţiausią ir sudėtingiausią storąjį ţarnyną iš visų naminių gyvūnų. Šioje dalyje pašaras uţsilaiko ilgiausiai, dėl to gali prasidėti rūgimo procesai (27). Storasis ţarnynas apima akląją, gaubtinę ir tiesiąją ţarnas, bei analinį kanalą. Akloji ţarna yra gana didelė, kabliuko formos talpa, kurioje vyksta fermentaciniai procesai. Ši ţarna gali talpinti apie 30 litrų ir daugiau turinio (21) ir tai yra pirminė vieta, kurioje pašaras susimaišo su mikroorganizmais, skaidančiais celiuliozę ir pakeičiančiais ją į lakiąsias riebalų rūgštis. Išėjimas iš aklosios ţarnos į dešinę ventralinę ţarną yra aklosios viduryje ir turinys turi kilti aukštyn į siauresnio diametro spindį, dėl to daţnai ši ţarnyno dalis uţsikemša ir sukelia pilvo skausmus (26). Akloji ţarna tvirtinasi prie dešiniosios ventralinės didţiosios gaubtinės ţarnos cekokoline raukšle (21).
Kai pašaras praeina akląją ţarną, jis patenka į didţiąją gaubtinę ţarną (26). Pirmiausia pašaras nukeliauja į dešinę ventralinę gaubtinę ţarną, po to patenka į kairiąją ventralinę gaubtinę ţarną, abi dalys susijungia ir sulaiko augalų skaidulas, kol jos bus pilnai suvirškintos (26, 20). Kairioji ventralinė gaubtinė ţarna formuoja Flexura pelvina (dubens linkį) ir jos diametras sumaţėja. Dėl Flexura pelvina diametro sumaţėjimo šioje vietoje daţniausiai atsiranda uţsikimšimai. Uţ dubens linkio ţarnos diametras padidėja, kai pereina į kairiąją dorsalinę gaubtinę ţarną, ir jis tampa didţiausias dešiniojoje dorsalinėje gaubtinė ţarnoje. Pereinant iš kairiosios dorsalinės gaubtinės ţarnos į dešinę dorsalinę gaubtinę ţarną, suformuojamas Diaphragmatic flexure (diafragminis linkis) (26). Šios ţarnos susisuka taip, jog primena arklio pasagą (27). Dešinioji dorsalinė ir dešinioji ventralinė gaubtinės ţarnos yra susijungusios trumpa raukšle ir bendru pasaitu tvirtinasi
prie pilvo sienos bei aklosios ţarnos pagrindo. Priešingai, kairioji ventralinė ir kairioji dorsalinė gaubtinės ţarnos nėra prisitvirtinusios prie pilvo sienos, dėl to šios dalys gali lengvai dislokuoti ir uţsisukti (20).
Toliau pašaras juda iš dešiniosios dorsalinės gaubtinės ţarnos į skersininę gaubtinę ţarną, kurios diametras apie 10 centimetrų ir kuri tvirtinasi dorsaliai pilvo ertmėje tvirtu, trumpu skaiduliniu pasaitu. Galiausiai suvirškintas pašaras patenka į nusileidţiančiąją gaubtinę ţarną, kuri yra 3 - 3,6 metrų ilgio (20).
1.3. Pakitimai sukeliantys dieglius atsiţvelgiant į anatominę lokalizaciją
1.3.1. Skrandis
1.3.1.1. Skrandţio išsiplėtimas
Skrandţio išsiplėtimas klasifikuojamas į pirminį, antrinį ir idiopatinį. Pirminio skrandţio išsiplėtimo prieţastys gali būti skrandţio uţsikimšimas, grūdų suėdimas ir uţgėrimas vandeniu, staigus vandens gėrimas po treniruočių, aerofagija, parazitai. Antrinis skrandţio išsiplėtimas pasireiškia daţniau ir atsiranda dėl obstrukcijų plonajame ar storajame ţarnyne (24).
Negydant skrandţio išsiplėtimo, gali įvykti plyšimas. Jei skrandţio išsiplėtimo pirminė prieţastis yra ţarnų nepraeinamumas, daţniausiai tai atsiranda dėl nepraeinamumo plonajame ţarnyne. Skysčiai iš plonojo ţarnyno grįţta į skrandţio spindį ir jame kaupiasi, dėl to skrandis plečiasi ir per nasogastrinį vamzdelį gaunamas refliuksas. Skrandţio plyšimas yra mirtina skrandţio išsiplėtimo komplikacija. Skrandis daţniausiai plyšta išilgai per didţiąją kreivę (28).
1.3.1.2. Skrandţio uţsikimšimas
Skrandţio uţsikimšimas nėra daţna dieglius sukelianti prieţastis. Nors tai gali būti siejama su tam tikru pašaru, tokiu kaip runkelių minkštimas, granuliuotas pašaras, šiaudai ir mieţiai. Taip pat prie šio sutrikimo gali prisidėti dantų ligos, nepakankamas vandens suvartojimas, per greitas pašaro suėdimas (28).
1.3.2. Plonasis ţarnynas
1.3.2.1. Paprastoji obstrukcija
Klubinės ţarnos uţsikimšimas yra vienas iš daţniausių nestranguliacinės plonojo ţarnyno obstrukcijos reiškinys, kai spindį uţkemša pašaras, bet kraujotaka nėra sutrikdoma (29). Šį sutrikimą gali sukelti smulkus, daug nesuvirškinamų skaidulinių medţiagų turintis pašaras, Bermudų Pakrantės šienas ir uţsikrėtimas plokščiosiomis kirmelėmis – Anaplacephala perfoliata. Taip pat sumaţėjęs vandens suvartojimas siejamas su šiuo sutrikimu. Uţsikimšimas atsiranda dėl to, kad pašaras kaupiasi klubinėje ţarnoje, kol uţkemša ţarnos spindį. Prasideda spazminiai ţarnos susitraukimai, vyksta vandens absorbcija iš klubinės ţarnos, dėl to pašaras išsausėja ir tai sustiprina uţsikimšimą (30).
Uţsikrėtimas Parascaris equorum yra gana paplitęs jaunų ţirgų tarpe. Dėl didėjančio jų atsparumo naudojamiems antihelmintiniams vaistams, didėja ir sergamumas. Dieglių poţymiai atsiranda dėl didelės šių parazitų invazijos, todėl atsiranda ūmi plonojo ţarnyno obstrukcija (31). Tai pasireiškia po antihelmintinių preparatų skyrimo, kurie stipriai veikia Parascaris equorum. Šie preparatai paralyţiuoja askarides, dėl to ţarnų spindyje ima kauptis kirminų masės. Taip pat teigiama, kad paţeidus askaridţių paviršių, jos paleidţia skystį su antigenais, kurie slopina ţarnų raumenų veikimą ir taip padidina ţarnų nepraeinamumo tikimybę (28).
1.3.2.2. Funkcinė obstrukcija
Arklių ţolės liga yra polineuropatija, kuri paveikia tiek centrinę, tiek periferinę nervų sistemą. Šis sutrikimas labiausiai būdingas ganomiems arkliams (32). Tiksli etiologija nėra ţinoma, bet tai siejama su Clostridium botulinum C tipo sukelta toksikoze (17). Klinikiniai poţymiai pasireiškia lengvais dieglių simptomais, padidėjusiu širdies susitraukimų daţniu, raumenų drebuliu, prakaitavimu, sunkiu rijimu, svorio maţėjimu ir kartais staigiu gaišimu (33). Be šių pasireiškiančių simptomų šis sutrikimas sukelia ţarnyno peristaltikos susilpnėjimą, kuris vėliau pereina į paralyţių (34).
1.3.2.3. Stranguliacinė obstrukcija
Pilvo ertmės lipoma - tai riebalinio audinio auglys su lygiomis sienelėmis. Jis gali susiformuoti iš plonųjų ţarnų, aklosios, didţiosios ar maţosios gaubtinės ţarnos pasaito arba taukinės (35). Lipomos gali būti diagnozuojamos atsitiktinai, atliekant operaciją, tačiau šis darinys gali sukelti stranguliacinę ir kartais nestranguliacinę obstrukciją (36). Kojele prisitvirtinusi prie
pasaito, lipoma gali suformuoti įvairaus dydţio kotelį, kuris gali apsivynioti aplink plonąjį ţarnyną ir sukelti to ţarnyno segmento stranguliacinę obstrukciją (35). Nustatyta, kad vyresnio amţiaus arkliams yra didesnė rizika susiformuoti lipomai (36).
Epiploic foramen - natūrali ertmė, kuri susidaro tarp taukinės ir pilvaplėvės. Daţniausiai ţarnyno dalis, kuri įstringa šioje ertmėje yra plonasis ţarnynas (37). Plonajai ţarnai įstrigus šioje ertmėje yra sukeliama stranguliacinė obstrukcija (38). Kadangi ţarnos išsiplečia dėl skysčių ir pritekėjusio kraujo, daţnai pasireiškia ir paveikto segmento uţsisukimas (28).
Yra manoma, kad ţarnų invaginacijos pasireiškia dėl ţarnyno peristaltikos sutrikimo, kurį gali sukelti daugelis veiksnių, tokių kaip staigus pašaro pasikeitimas, neoplazijos, svetimkūniai, parazitai, taip pat virškinimo sutrikimai dėl skrandţio – dvylikapirštės opų ar enterito. Daţniausiai pasireiškia tuščiosios į tuščiają, klubinės į klubinę ar klubinės į akląją ţarną įsimovimai (39).
1.3.2.4. Duodenitas - proksimalinis jejunitas
Tai idiopatinė ir mirtina liga arkliams, sukelianti pilvo skausmą, pasireiškianti proksimalinės ţarnyno dalies uţdegimu, vėliau skysčių kaupimusi skrandyje ir plonąjame ţarnyne (40). DPJ etiologija nėra gerai ţinoma, bet yra manoma, kad kai kurių infekcijų sukėlėjai, toksinai ar šėrimas gal predisponuoti šios ligos atsiradimą (41). Neseniai atlikto tyrimo metu ţirgai buvo uţkrėsti Clostridium difficile toksinu ir klinikiniai poţymiai pasireiškė dviem iš šešių arklių. Skrodimo metu visiems šešiems arkliams buvo aptikta paţeidimų būdingų DPJ. Kitiems arkliams tiriant refliukso turinį buvo išskirtos Salmonella spp., ir Clostridium perfringens (42).
1.3.3. Storasis ţarnynas
1.3.3.1. Aklosios ţarnos uţsikimšimas, įsimovimas į kitą ţarną
Daug faktorių gali lemti aklosios ţarnos uţsikimšimą (43). Uţsikimšimas apibūdinamas kietos, sausos pašaro masės susikaupimu aklojoje ţarnoje, kuri sukelia obstrukciją ir trukdo pašarui judėti toliau. Paprastai aklosios ţarnos sienelė lieka nepakitusi ir nesustorėja, o serozinio sluoksnio spalva nepakinta. Persipildţius ţarnai gali įvykti aklosios ţarnos perforacija arba plyšimas (44).
Aklosios ţarnos įsimovimas daţniausiai pasireiškia vienmečiams ir suaugusiems arkliams (45). Ţarnos įsimovimas yra apibūdinamas kaip vienos dalies ţarnyno invaginaciją į šalia esantį kitą ţarnos segmentą. Esant aklosios ţarnos įsimovimui į akląją, jos viršūnė įsiverčia į aklosios ţarnos kūną. Progresuojant būklei aklosios ţarnos viršūnė ir kūnas įsiverčia į dešinę ventralinę gaubtinės ţarnos angą. Invaginacija gali atsirasti dėl vietinio peristaltikos sutrikimo, uţdegiminių procesų ţarnos sienelėje, galimai dėl pokyčių šėrimo racione, kolito arba tiflito (46).
1.3.3.2. Gaubtinės ţarnos paprastoji obstrukcija
Gaubtinės ţarnos uţsikimšimas yra viena iš daţniausių dieglių prieţasčių ir atsiranda, kai pašaras sukelia virškinamojo kanalo obstrukciją (47). Yra nustatyta keletas veiksnių, kurie gali sukelti šį sutrikimą, tokie kaip arklio dienos reţimo pasikeitimas, ilgas arklio laikymas garde, priekandţiavimas ir oro siurbimas. Daţniausiai gaubtinės ţarnos vieta, kurioje įvyksta uţsikimšimas yra dubens linkis (48).
Smėlinė enteropatija yra gerai ţinoma dieglių forma, kai smėlio dalelės ima kauptis didţiojoje gaubtinėje ţarnoje. Tai daţniau pasireiškia arkliams, laikomiems smėlinguos regionuose (49). Smėlis, patekęs į virškinamąjį kanalą, gali sukelti ūmų arba vis pasikartojantį dieglių pasireiškimą, diarėją, svorio kritimą ir aktyvumo sumaţėjimą. Laisvai ganomiems arkliams nedidelis smėlio kiekis gali būti aptinkamas virškinamajame kanale (50).
Didţioji gaubtinė ţarna yra judriausia arklių virškinamojo trakto dalis, nes ji yra maţai prisitvirtinusi prie pilvo sienos ir gali laisvai judėti visomis kryptimis (51). Įstrigimas ant inksto bluţnies raiščio yra daţnai pasitaikanti didţiosios gaubtinės ţarnos dislokacijos forma, kai kairioji ventralinė ir dorsalinė dalys migruoja tarp bluţnies ir pilvo sienos ir uţstringa ant inksto bluţnies raiščio (52). Tokia didţiosios gaubtinės ţarnos dislokacija sukelia obstrukciją be stranguliacijos. Diagnozuoti nėra sunku. Atlikus apčiuopą per tiesiąją ţarną, galima jausti dislokuotą gaubtinę ţarną ant inksto bluţnies raiščio (53). Dešinės dorsalinės gaubtinės ţarnos dislokacija gali atsirasti dėl retropulsinių dubens linkio judesių, tuomet kairioji gaubtinė ţarna pradeda judėti į kranialinę pusę link dešinės pilvo sienos, kol dešinės ventralinė ir dorsalinė gaubtinės ţarnos dalys atsiduria tarp aklosios ţarnos ir dešinės pilvo sienos (51).
1.3.3.3. Stranguliacinė obstrukcija
Gaubtinės ţarnos uţsisukimas atsiranda, kai paslankūs storojo ţarnyno segmentai apsisuka aplink savo pasaitą ir taip sukelia gaubtinės ţarnos spindţio obstrukciją (54). Gaubtinės ţarnos uţsisukimas yra viena daţniausių prieţasčių sukeliančių storojo ţarnyno nepraeinamumą. Šis sutrikimas gali pasireikšti bet kokioje storojo ţarnyno vietoje ir greitai nesuteikiant pagalbos gali baigtis mirtimi (55). Kokia bus klinikinė išraiška, priklauso nuo sukimosi laipsnio ir išemijos. Dalinis uţsisukimas (< 270o
) gali nesukelti stipraus skausmo. Dėl to arkliai rodo silpnus dieglių poţymius, arba gali nebūti jokių klinikinių poţymių. Kai uţsisukimas sudaro 360o
<, tai sukelia didţiulį skausmą ir arklys gali nugaišti per kelias valandas (56). Negydant ţarnoje sutrinka kraujotaka, vystosi išemija ir gali prasidėti sienelės perforacija. Vienas iš rizikos faktorių gali būti
šėrimas, kai pašaras sudarytas iš daug skaidulų turinčių komponentų (55), ganymasis vešliose ganyklose. Taip pat šis sutrikimas gali pasireikšti kumelėms po kumeliavimosi (56).
1.3.4. Ne virškinamasis kanalas
Organizmo sistema Sutrikimai, kurie gali būti painiojami su virškinamajame kanale kylančiais diegliais
Raumenų - skeleto
Laminitas
Rabdomiolizė/Netipinė miopatija
Priešgaktinės sausgyslės plyšimas/pilvo sienelės plyšimas
HYPP
Širdies - kraujagyslių
Hemotoraksas/hemoperitoneumas
Pilvo/krūtinės arterijos pyšimas
Širdies ritmo sutrikimai/perikarditas
Aortoiliakinė trombozė
Bluţnies plyšimas/hematoma
Bluţnies abscesai/navikai Reprodukcinė
Gimdos uţsisukimas
Gimdos/kiaušidţių arterijų plyšimas
Abortas/priešlaikinis kumeliavimasis/distokija Sėklinio virţelio uţsisukimas
Kvėpavimo Pleuropneumonija/pleuritas Šlapimo Šlaplės/šlapimtakio obstrukcija Uroperitoneumas
Kepenų/metabolinė/endokrininė
Išvarginto arklio sindromas Hiperlipidemija
Ūmi kepenų nekrozė (Hepatitas B) Cholangiohepatitas Pankreatitas Neurologinė Hipokalcemia Tetanija Botulizmas Priepuoliai Encefalitas
Kita Pilvo ertmės abscesai/neoplazijos Peritonitas
1 lentelė. Pakitimai atsiradę ne virškinamajame kanale, kurie sukelia pilvo
1.4. Rizkos veiksniai lemiantys dieglių atsiradimą
1.4.1. Vidiniai veiksniai
Amţius, lytis ir veislė yra siejami su padidėjusia rizika pasireikšti diegliams. Nors diegliai gali paveikti bet kokio amţiaus arklius, bet tam tikros rūšies diegliai labiau būdingi atskirai amţiaus grupei (58). Jaunesni nei 2 metų ir vyresni nei 10 metų amţiaus arkliai turi maţesnę riziką pasireikšti diegliams. Vidutinio amţiaus arkliams diegliai pasireiškia daţniau nei vyresniems arkliams, tačiau pastariesiems daţniau prireikia chirurginio gydymo (59). Taip pat yra pastebėta, kad kai kurios dieglių formos pasireiškia jaunesnio amţiaus gyvūnams (ţarnų invaginacija, uţsikrėtimas maţaisiais strongilais), o tuo tarpu stranguliacinė lipoma daţniau pasireiškia vyresniems arkliams (58).
Nors deigliai gali paveikti bet kurios veislės arklius, yra atlikta keletas tyrimų ir nustatyta, kad Arabų veislės ar grynakraujai arkliai turi didesnę riziką pasireikšti šiam sutrikimui. Amerikos ristūnams ir karštakraujams erţilams labai daţnai atsiranda kirkšninės išvarţos, dėl to, kad jų kirkšniniai ţiedai yra padidėję (59). Kai kurios dieglių formos yra specifinės skirtingos lyties gyvūnams, kaip gimdos uţsisukimas kumelėms ar kapšelio išvarţa erţilams. Nors ir nėra pagrįsta epidemiologiniais tyrimais, bet pastebėta, kad gaubtinės ţarnos uţsisukimas daţniau pasireiškia kumelėms (58).
1.4.2. Išoriniai veiksniai
1.4.2.1.Šėrimas ir girdymas
Arklių mityba yra susijusi su gera arklių sveikata (60). Įvairios šėrimo dietos gali predisponuoti dieglių pasireiškimą (58). Pašaro rūšis, staigus pašaro pakeitimas ir maitinimo būdas yra svarbūs rizikos veiksniai dieglių atsiradimui (61). Daţnai arkliai šeriami kaitaliojant pašarą ir sudarant racioną, kuriame yra daug nestruktūrinių angliavandenių ir maţai ląstelienos. Tie arkliai, kurie ruošiami varţyboms, ar laikomi ir naudojami kitose aktyviose veiklose, daţniausiai šeriami pašaru, kuriame daug kramolo ir cukraus bei maţai ţolės (8). Per didelis grūdų kiekis racione padidina riziką pasireikšti diegliams ir laminitui. Grūdų dietos sumaţina gaubtinėje ţarnoje esančio turinio vandens kiekį, nes sumaţėja skaidulų, kurios sulaiko vandenį. Dėl to turinys sunkiau juda, ir gali pasireikšti diegliai dėl uţsikimšimo (59). Grūdai taip pat padidina dujų gamybą bei gali pakisti ţarnų peristaltika, dėl ko pasireiškia ţarnų dislokacijos (62). Taip pat šeriant prastos kokybės šienu, kuris yra sunkiai virškinamas ir keičia ţarnyno terpę - pH, mikroflorą, lakiųjų riebalų rūgščių
ganyklose, kuriose yra trumpa ţolė arba visai jos nėra, atsiranda rizika pasireikšti smėliniams diegliams (64). Arklių ganymas vešliose ganyklose, šėrimas sultingais dobilais gali sukelti timpaninius dieglius (59). Kadangi šėrimas yra laikomas vienas iš svarbiausių veiksnių, galinčių lemti dieglių atsiradimą, teisingai taikant šėrimą, galima sumaţinti dieglių pasireiškimo riziką (58).
Ţirgai, kurie turi nuolatinę prieigą prie vandens šaltinio, įgyja maţesnę tikimybę pasireikšti diegliams. Vandens trūkumas gali būti susijęs su gaubtinės ţarnos uţsikimšimu (8).
1.4.2.2. Aplinka ir prieţiūra
Laikymo sąlygos taip pat prisideda prie dieglių pasireiškimo. Kuo didesnis arklių skaičius laikomas ploto vienete, tuo didesnė rizika pasireikšti diegliams (7). Arklių gyvenamosios vietos pasikeitimai, ypač nuo laikymo ganyklose pereinant prie laikymo garduose. Ilgesnis ganiavos laikas yra siejamas su sumaţėjusia rizika pasireikšti diegliams (58). Taip pat nustatyta, kad storojo ţarnyno peristaltika lėtesnė arklių, kurie ilgą laiką laikomi arklidėse, palyginus su arkliais kurie ganosi laisvai, dėl to arklidėse uţdaryti arkliai turi didesnę riziką pasireikšti diegliams lyginant su tais, kurie laikomi ganyklose (65).
Nors nėra nustatytas ryšys tarp pasireiškusių dieglių ir dantų tvarkymo daţnio, bet yra manoma, kad dantų sutrikimai lemia tam tikrų dieglių pasireiškimą, tokių kaip nepraeinamumas, didţiosios gaubtinės ţarnos uţsikimšimas (58). Esant įvairioms dantų patologijoms, arkliai pašaro normaliai nesukramto ir nesuvilgo seilėmis, dėl to neapdorotos stambios pašaro dalelės, patekusios į virškinamąjį kanalą, sunkiai virškinamos ir dėl to kyla diegliai (9).
1.4.2.3. Treniruotės ir transportavimas
Nėra tiesioginio transportavimo poveikio arklių dieglių atsiradimui (8). B. Padalino su bendraautoriais (2016) atliktame tyrime nustatė, kad transportuojant arkliams išsivystė gaubtinės ţarnos uţsikimšimas ir išsiplėtimas, bei arklių uţsikrėtimas salmonelioze. Todėl galima manyti, kad transportavimas sutrikdo virškinamojo kanalo būklę ir prisideda prie dieglių vystymosi (66), nes pasikeičia aplinka, ribojamas vanduo ir pašaras, arkliui sukeliamas stresas (8).
Treniruotės taip pat gali būti rizikos veiksnys pasireikšti diegliams. Dėl pasikeitusio treniruočių grafiko, intensyvumo gali sumaţėti storojo ţarnyno peristaltika. Dėl šių prieţasčių atsiranda gaubtinės ţarnos obstrukcija ir išsiplėtimas (67).
1.4.2.4. Virškinamojo kanalo parazitai
Uţsikrėtimas parazitais (askaridėmis, kaspinuočiais ar strongilais) gali prisidėti prie dieglių atsiradimo. Ţarnų obstrukcija esant didelei askaridţių invazijai neretai pasitaiko kumeliukams. Uţsikrėtimas kaspinuočiais yra siejamas su klubinės ţarnos ir aklosios ţarnos invaginacijomis (59).
1.4.2.5. Meteorologinės sąlygos
Vis dar yra diskutuojama apie skirtingų temperatūrų ir oro sąlygų įtaką dieglių pasireiškimui. Klinikinė patirtis ir kai kurie epidemiologiniai tyrimai nustatė, kad yra ryšys tarp temperatūros kintamųjų ir dieglių pasireiškimo daţnio. G. Bentz su bendraautoriais (2014) nustatė, kad šilta oro temperatūra yra susijusi su padidėjusia organizmo dehidratacija, o vėliau ir su padidėjusiu dieglių pasireiškimu. Šaltas oras taip pat siejamas su padidėjusiu dieglių atvejų pasireiškimu, dėl sumaţėjusio vandens suvartojimo (68). Ţiemą, kai uţšąla vandens šaltiniai, o vasarą, tvyrant karščiams, dėl per didelio prakaitavimo maţėja suvartoto vandens kiekis, lyginant su išeikvojimu (69). Nors išsami ţarnyno patofiziologija pasireiškiant diegliams nėra ţinoma, bet bendras uţdegiminis atsakas būdingas visų tipų diegliams. Yra pripaţinta, kad ţema temperatūra sukelia fiziologinį atsaką, kuris susijęs su antioksidacine, neuroendokrinine ir imunine sistema. Yra tam tikras ryšys tarp oro sąlygoto streso ir antioksidacinės apsauginės sistemos ţmonėms ir gyvūnams. Nustatyta, kad temperatūros sukeltas stresas gali daryti įtaką virškinamojo kanalo mikrobiotos pokyčiams, ir tai gali sukelti ţarnyno struktūrinius ir funkcinius sutrikimus (70).
1.4.2.6. Mėnulio fazės
Diskusijos apie tai, kaip Mėnulis sukelia biologinį poveikį, prasidėjo jau senai ir tęsiasi iki šiol. Romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas ir istorikas Plinijus Vyresnysis teigė, kad mėnulio jėga „prasiskverbia į viską“, įskaitant augalus, ţuvis, gyvūnus ir ţmones. Šiomis dienomis yra ţinomas elektromagnetinio lauko poveikis Ţemei, ir tai kad elektromagnetinė spinduliuotė veikia gyvūnus ir 10-20 proc., ţmonių (71). Nustatyta, kad Mėnulio ciklas veikia melatonino gamybą kai kurių rūšių gyvūnams. S. Kalra su bendraautoriais (2012) nustatė ryšį tarp mėnulio fazės ir dieglių atsiradimo dėl inkstų sutrikimų. Didţiausias sergamumas buvo pastebėtas per pilnatį, o maţiausias priešingomis mėnulio fazės dienomis. Manoma, kad gal mėnulio ciklas veikia skysčių balansą ir keičia šlapimo koncentraciją, dar neišaiškintais būdais, ir taip veikia inkstų funkciją ir inkstų dieglių daţnį (72). Taip pat buvo pastebėtas silpnas bet reikšmingas ryšys tarp dieglių pasireiškimo arkliams ir mėnulio fazės. Didţiausias dieglių procentas buvo uţfiksuotas 3 - 5 dienos prieš pilnatį
ir pilnaties fazėmis. A. Beckstett (2019) tyrimuose nustatė, kad Mėnulis daro poveikį ţmonėms ir gyvūnams, pradedant vaisingumo lygmeniu, hormonų svyravimu ir baigiant imuniniu atsaku (73).
2. TYRIMO METODIKA
Baigiamojo magistro darbas atliktas LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Buvo atliktas retrospektyvus tyrimas, kurio metu buvo analizuoti duomenys sukaupti gykis duomenų bazėje.
Į tyrimą buvo įtraukti arkliai, kurie atvyko į LSMU VA Stambiųjų gyvūnų kliniką 2013 – 2020 metais su dieglių poţymiais. Iš viso buvo atrinkti (n = 139) arkliai, remiantis GYKIS duomenų bazės gydomų gyvūnų registracijos ţurnalu.
Retrospektyvinės analizės metu buvo analizuojama surinkta gyvenimo ir ligos anamnezė apie pacientą, analizuotas atliktas bendras klinikinis tyrimas bei specialieji tyrimai ir gauti jų rezultatai, analizuota nustatyta klinikinė diagnozė, bei ligos baigtis. Remiantis surinkta ir aprašyta anamneze buvo susisteminti ir vertinti duomenys apie poţymių pasireiškimo datą - metų laiką (pavasaris, vasara, ruduo, ţiema) bei mėnulio fazę (jaunatis, delčia, priešpilnis, pilnatis).
Taip pat surinkti ir susisteminti duomenys apie pacientus atsiţvelgiant į lytį (kumelė, erţilas, kastratas), veislę, amţių (< 2 m., 2-10 m., 10 m. < ).
Iš atliktų tyrimų ir nustatytos diagnozės diegliai suskirstyti į tikruosius dieglius, kurie kyla virškinamajame kanale ir netikruosius – dėl kitų organų sistemų sutrikimų. Taip pat, atsiţvelgiant į nustatytą diagnozę tikrieji diegliai buvo sugrupuoti atsiţvelgiant į jų pasireiškimo lokalizaciją virškinamajame kanale: skrandis, plonasis ţarnynas, storasis ţarnynas, plonasis ir storasis ţarnynas, jeigu netikrieji diegliai, tuomet buvo priskiriama - ne virškinamasis kanalas.
Buvo vertinamas pasirinktas gydymo metodas ir atsiţvelgus į tai sugrupuota: medikamentinis, medikamentinis ir chirurginis arba tik chirurginis. Analizuota ligos baigtis ir atsiţvelgiant į tai suskirstyta į: pasveiko, eutanazuotas arba nugaišo.
139 tiriamųjų duomenys buvo sukaupti, susiteminti ir analizuoti naudojant Microsoft Ofice Excel programą. Pateikiami kokybinių parametrų absoliutūs skaičiai (n) ir procentinės dalys (proc.). Kokybinių poţymių tarpusavio priklausomumas vertintas taikant Chi - kvadrato (x2) nepriklausomumo testą. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo visiems Chi – kvadrato (x2
) testams: P = 0,95.
GYKIS pacientų duomenų analizė
n =139
Anamnezė Duomenų apie pacieną Ligos analizė analizė Lytis: Kumelė Erţilas Kastratas Amţiaus grupė: < 2 m. 2 – 10 m. 10 < m. Veislė Mėnulio fazė: Jaunatis Delčia Priešpilnis Pilnatis Mėnuo: Sausis Vasaris Kovas Balandis Geguţė Birţelis Liepa Rugpjūtis Rugsėjis Spalis Lapkritis Gruodis Metų laikas: Pavasaris Vasara Ruduo Ţiema Ligos baigtis: Pasveiko Eutanazuotas Nugaišo Gydymas: Medikamentinis Medikamentinis ir chirurginis Chirurginis Diagnozė Dieglių klasifikacija: Tikrieji Netikrieji
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Į kliniką atvykusių diegliavusių arklių diagnozių analizė
LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikoje atliktas retrospektyvus tyrimas siekiant išsiaiškinti, kokie veiksniai galėjo turėti įtakos dieglių pasireiškimui į kliniką atvykusiems diegliuojantiems arkliams, bei veiksnių įtaka lokalizacijai virškinamajame kanale.
Į tyrimą buvo įtraukti (n=139) į kliniką atveţti diegliavę arkliai. Išanalizavus jų anamnezės, klinikinio tyrimo ir ligos istorijos duomenis, buvo atlikta pasireiškusių dieglių analizė. Atsiţvelgiant į tai, ar virškinamajame kanale ar ne virškinamajame kanale atsiradę pakitimai sukėlė dieglių simptomus, diegliai buvo suskirstyti į tikruosius (susiję su virškinamuoju kanalu) ir netikruosius (susiję su pakitimais kitose organizmo sistemose). Atliktus tyrimą gauta, kad daugiausiai į Stambiųjų gyvūnų kliniką atvyko arklių dėl tikrųjų dieglių, tai sudarė 88 proc., o maţiau dėl netikrųjų 12 proc. (ţr. 4 pav.).
Toliau buvo atlikta diegliuojančių arklių diagnozių analizė. Diagnozės buvo išskirstytos atskirai, atsiţvelgus, ar tai tikrieji ar netikrieji diegliai. Atlikus tyrimą gauta, kad daţniausia tikrųjų dieglių nustatyta diagnozė (ţr. 5 pav.) buvo gaubtinės ţarnos dislokacija/uţsisukimas 28,8 proc., bei gaubtinės ţarnos obstipacija 18,7 proc. Šiek tiek maţiau nustatyta peristaltikos sutrikimų 7,2 proc., ir aklosios/gaubtinės ţarnos meteorizmo 6,5 proc., atvejų. Rečiausiai pasitaikė virškinamojo kanalo parazitų (helmintų) 2,2 proc., invaginacijų, aklosios ţarnos dislokacijų/uţsisukimų ir tromboembolinių dieglių 1,4 proc., ir tik 0,7 proc., skrandyje aptikas bezoaras.
122 17
Diegliai atsiţvelgiant į klasifikaciją
Tikrieji Netikrieji
Išanalizavus netikrųjų dieglių diagnozes gauta, kad daugiausiai dieglių simptomus rodţiusiems arkliams buvo diagnozuotos kvėpavimo sistemos bei skeleto – raumenų ligos 3,6 proc., kiek maţiau nustatyta reprodukcinės sistemos sutrikimų - 2,2 proc., o maţiausiai peritonito, širdies bei kraujagyslių sistemos, intoksikacijų ir sepsio atvejų 0,7 proc., (ţr. 6 pav.).
5 pav. Tikrųjų dieglių pasiskirstymas tarp pacientų, atsižvelgiant į nustatytą klinikinę diagnozę. 0 1 2 3 4 5 Peritonitas
Reprodukcinė sistema Skeleto-raumenų sistema Intoksikacija Sepsis Širdies ir kraujagyslių sistema Kvėpavimo sistema 1 3 5 1 1 1 5 Populiacijos dydis (n) Diagn oz ės
6 pav. Netikrųjų dieglių pasiskirstymas tarp pacientų atsižvelgiant į nustatytą diagnozę
0 10 20 30 40
Aklosios/gaubtinės ţarnos meteorizmas Skrandţio opaligė Pirminis skrandţio išsiplėtimas Gaubtinės ţarnos obstipacija Gaubtinės ţarnos dislokacija/uţsisukimas Bezoaras skrandyje Ingvinalinė išvarţa Invaginacija Virškinamojo kanalo parazitai (helmintai) Plonųjų ţarnų dislokacija/stranguliacija Aklosios ţarnos dislokacija/uţsisukimas Tromboemboliniai diegliai Peristaltikos sutrikimai 9 5 7 26 40 1 7 2 3 8 2 2 10 Populiacijos dydis (n) K li n ik in ės d iagn oz ės
3.2. Dieglių rizikos veiksnių analizė
3.2.1. Pacientų palyginimas atsiţvelgiant į lytį, amţių ir veislę
Buvo atliktas palyginimas tarp dieglių pasireiškimo ir lyties. Nustatyta, kad daţniau tikrieji diegliai pasireiškė kastratams iš (n = 65) 45,3 proc., (p < 0,05; p = 0,02) lyginant su kumelėmis, kurios sudarė 35,3 proc., populiacijos ir erţilais 7,2 proc. (ţr. 7 pav.). Tiriamųjų amţius buvo nuo 6 mėnesių iki 29 metų. Arkliai atsiţvelgiant į amţių buvo suskirstyti į tris grupes: 1 grupė – iki 2 metų amţiaus, 2 grupė – 2 - 10 m., ir 3 grupė – vyresni nei 10 metų. Nustatyta, kad daugiausiai į
kliniką atveţtų diegliavusių pacientų buvo 2 amţiaus grupėje iš (n = 80) 54,7 proc., (p < 0,05; p = 0,04) lyginant su trečia amţiaus grupe 28,8 proc., ir 1 amţiaus grupe 4,3 proc.
(ţr. 8pav.). 0 10 20 30 40 50 60 70
Kumelė Erţilas Kastratas
49 10 63* 11 4 2 P op u li ac ijos d yd is (n) Lytis Tikrieji Netikrieji * - p < 0,05
7 pav. Pacientų pasiskirstymas atsižvelgiant į lytį
0 10 20 30 40 50 60 70 80 ( < 2 m.) ( 2 - 10 m. ) ( > 10 m. ) 6 76* 40 3 4 10 P op u li ac ijos d yd is (n) Amţiaus grupės Tikrieji Netirkieji * - p < 0,05
Išanalizuotas diegliavusių arklių pasiskirstymas atsiţvelgiant į veislę. Kadangi į kliniką atvykusių pacientų veislių įvairovė buvo labai didelė, tos veislės, kurių skaičius (n) nesiekė 4, buvo įtrauktos į vieną grupę – kitos veislės. Šios veislė yra: Prancūzų ristūnai, Fryzai, Olandų šiltakraujai, Airijos jojamieji, Vokietijos jojamieji, Holšteinai, Ispanų jojamieji, Peršeronas, Danų šiltakraujai ir Belgų šiltakraujai. Tos veislės, kurių skaičius (n) siekė 4 ir daugiau indivių, išskirtos atskirai (ţr. 9 pav.). Nustatyta, kad daugiausiai į kliniką atveţtų diegliavusių arklių buvo Trakėnų veislės 14,4 proc., ir Anglų grynakraujų 10,8 proc., o maţiausiai nustatyta ponių 5 proc., Amerikos ristūnų, Arabų veislės ir Oldenburgų tik po 2,9 proc.
3.2.2. Pacientų pasiskirstymas atsiţvelgiant į poţymių pasireiškimo datą
Analizuojant dieglių simptomų pasireiškimo datą, buvo atliktas palyginimas tarp ligos pasireiškimo ir metų laikų bei mėnesių. Suskirsčius pacientus (ţr. 10 pav.), gauta, kad didţiausias tikrųjų dieglių atvejų skaičius uţfiksuotas vasarą iš (n = 45) tai sudarė 25,2 proc., gauti duomenys skiriasi statistiškai reikšmingai (p < 0,05; p = 0,04). Kiek maţiau nustatyta pavasarį 23,7 proc., maţiausiai rudenį 20,9 proc., ir ţiemą 18 proc.
8 pav. Pacientų pasiskirstymas atsižvelgiant į amžiaus grupę.
0 5 10 15 20 Lietuvos sunkusis Vietiniai arkliai Anglų grynakraujai Oldenburgas Baltijos hanoveris Trakėnai Poniai Mišrūnai Arabų veislės Ţemaitukai Lietuvos jojamieji Amerikos ristūnai Latvijos jojamieji Kitos veislės 9 10 15 4 9 20 7 10 4 9 9 4 11 18 Populiacijos dydis (n) V eisl ės
Atlikta dieglių simptomų analizė atsiţvelgiant į ligos pasireiškimo mėnesį (ţr. 11 pav.) gauti rezultatai rodo, kad didţiausias diegliavusių arklių dėl tikrųjų dieglių skaičius buvo liepos mėnesį iš (n = 23) 15,1 proc., šiek tiek maţiau dieglių atvejų geguţės mėnesį iš (n = 14) 9,4 proc. Maţiausiai atvejų uţfiksuota sausio 4,3 proc., ir rugpjūčio mėnesiais 2,9 proc.
Pavasaris Vasara Ruduo Ţiema
Tikrieji 33 35 29 25 Netikrieji 1 10 2 4 33 35* 29 25 1 10 2 4 0 5 10 15 20 25 30 35 40 P op u li ac ijos d yd is (n)
10 pav. Pacientų pasiskirstymas skirtingais metų laikais (* - p <0,05)
6 8 11 9 13 10 21 4 8 11 10 11 3 0 0 0 1 5 2 3 0 1 1 1 0 5 10 15 20 25 P op u li ac ijos d yd is (n) Mėnesiai Tikrieji Netirkieji
3.2.3. Diegliuojančių pacientų pasiskirstymas esant skirtingoms mėnulio fazėms
Taip pat buvo atliktas palyginimas tarp mėnulio fazių ir dieglių pasireiškimo (ţr. 12 pav.). Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp tikrųjų dieglių pasireiškimo ir mėnulio fazių gautas esant jaunačiai ir pilnačiai. Pilnaties metu iš (n = 57) atvejų, tikrieji diegliai sudarė 39,6 proc., (p < 0,05; p = 0,04), o jaunaties iš (n = 38) 20,1 proc., (p < 0,05; p = 0,008). Maţiausiai nustatyta priešpilnio 17,3 proc., ir delčios metu 10,7 proc.
Atlikus palyginimą tarp mėnulio fazių ir ir diegliavusių arklių lyties, delčios ir pilnaties metu gautas statistiškai reikšmingas skirtumas. Esant delčiai iš visų (n = 38) diegliavusių arklių, kastratai sudarė 17,3 proc., (p < 0,05; p = 0,01), o pilnaties metu iš (n = 57) diegliavo 24,5 proc., kumelių (p < 0,05; p = 0,04) (ţr. 13 pav.). 28* 15 24 55* 10 2 3 2 0 10 20 30 40 50 60
Jaunatis Delčia Priešpilnis Pilnatis
P op u li ac ijos d yd is (n) Mėnulio fazės Tikrieji Netikrieji * - p < 0,05 0 10 20 30 40
Jaunatis Delčia Priešpilnis Pilnatis 12 3 11 34* 2 5 3 4 24 9* 13 19 P u p u li ac ijos d yd is (n) Mėnulio fazės Kumelė Erţilas Kastratas * - p < 0,05
Nustatyta, kad visų mėnulio fazių metu daţniausia dieglių lokalizacija buvo storasis ţarnynas, iš viso nustatyta (n = 68) atvejai. Duomenys statistiškai reikšmingai skyrėsi esant pilnačiai. Gauta, kad iš (n = 57) diegliavusių arklių pilnaties metu 23,7 proc., nustatyti pakitimai storajame ţarnyne (p < 0,05; p = 0,03). Esant jaunačiai storajame ţarnyne nustatyti pakitimai apėmė 10,1 proc., priešpilnio metu 9,4 proc., o maţiausiai 5,8 proc., delčios metu. Maţiausiai dieglių nustatyta, dėl pakitimų skrandyje. Jaunaties metu nustatyta 4,3 proc., priešpilnio 2,8 proc., o delčios ir pilnaties metu tik 2,1 proc., (ţr. 15 pav.).
Aiškinantis, kaip mėnulio fazės veikia dieglių pasireiškimą, buvo atliktas mėnulio fazių ir parinkto gydymo palyginimas, taip pat ligos baigtis.
Daţniausiai taikytas gydymas visų mėnulio fazių metu buvo medikamentinis iš viso (n = 82), tai sudarė 59 proc., atvejų, medikamentinis ir chirurginis 25,2 proc., o maţiausiai pasirinktas
chirurginis 15,8 proc. Tačiau šie duomenys statistiškai reikšminga nesiskiria (p > 0,05) (ţr. 15 pav.).
Palyginus ligos baigtis, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p > 0,05). Visų mėnulio fazių metu pacientai daţniausiai pasveiko. Iš viso pasveiko ( n = 79) arkliai, tai sudarė 56,8 proc., buvo eutanazuota (n = 38) 27,3 proc., o nugaišo (n = 22) 15,8 proc., (ţr. 16 pav.).
14 pav. Mėnulio fazių įtaka dieglių lokalizacijai virškinamajame kanale
0 5 10 15 20 25 30 35
Jaunatis Delčia Priešpilnis Pilnatis 6 3 4 3 6 3 5 7 14 8 13 33* 2 1 2 12 10 2 3 2 P op il iacijo s d yd is (n) Mėnulio fazės Skrandis Plonasis ţarnynas Storasis ţarnynas
Plonasis ir storasis ţarnynas Ne virškinamasis kanalas
0 20 40 60 Jaunatis Delačia Priešpilnis Pilnatis 25 10 18 29 9 5 4 17 4 2 5 11 Populiacijos dydis (n) M ėn u li o f az ės Medikamentinis Medikamentinis ir chirurginis Chirurginis
15 pav. Mėnulio fazių ir taikyto gydymo palyginimas (p > 0,05)
0 10 20 30 40 50 60 Jaunatis Delčia Priešpilnis Pilnatis 27 9 14 29 4 7 9 18 7 1 4 10 Populiacijos dydis (n) M ėn u li o f az ės Pasveiko Eutanazuota Nugaišo
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Į tyrimą buvo įtraukti 139 diegliavę arkliai, kurie atvyko į LSMU VA Stambiųjų gyvūnų kliniką. Buvo nustatyta, kad 88 proc., diegliavo dėl tikrųjų dieglių, o 12 proc., buvo nustatyti netikrieji diegliai. Tikrųjų dieglių daţniausia klinikinė diagnozė buvo gaubtinės ţarnos dislokacija/uţsisukimas ir gaubtinės ţarnos obstipacija. Remiantis K. M. Jennings su bendraautoriais (2014) tyrimu, taip pat nustatyta, kad daţniausiai arkliai diegliuoja dėl gaubtinės ţarnos dislokacijos/uţsisukimo ir obstipacijos (47). Obstipacijai pasireikšti didelę riziką kelia dubens linkis, kai ţarnos diametras labai sumaţėja (26). Taip pat tai siejama su ţarnų prisitvirtinimu pilvo ertmėje, nes gaubtinė ţarna yra maţai prisitvirtinusi prie pilvo sienos ir gali laisvai judėti, dėl to yra didelė rizika dislokacijoms ir uţsisukimui (51).
Netikrųjų dieglių atveju nustatyta, kad arkliai rodė dieglių simptomus, nors sutrikimai nesusiję su virškinamuoju kanalu. Daugiausiai tokių diagnozių nustatyta esant skeleto - raumenų ir kvėpavimo sistemos ligoms 3,6 proc. Šie sutrikimai gali būti susiję su netinkama arklių prieţiūra, treniruočių planavimu. Kvėpavimo sistemos ligos gali kilti dėl netinkamų laikymo sąlygų. Galimai, šie arkliai rodo dieglių simptomus, nors tai nesusiję su virškinamuoju kanalu, nes nervingai reaguoja į prastą savijautą, ar jaučiamą skausmą.
Atlikus diegliuojančių arklių pasiskirstymo palyginimą tarp lyčių, nustatyta, kad kastratai diegliavo daţniau - 45,3 proc., lyginant su kumelėmis - 35,3 proc., ir erţilais - 7,2 proc., ir tai buvo statistiškai reikšmingas skirtumas (p < 0,05). Yra nustatyta, kad kai kurie dieglių tipai gali būti būdingi skirtingoms lytims. Erţilams specifinės kirkšnies išvarţos, o kumelėms pasitaiko gimdos uţsisukimai (8). G. Kaya su bendraautoriais (2009) atliktame tyrime nustatyta, kad kastratams yra didesnė rizika pasireikšti diegliams (74), susijusiems su riebalinio audinio auglio, lipomos, atsiradimu. Tačiau D. C. Archer su bendraautoriais (2006) atliko tyrimą ir nustatė, kad kastratai turi maţesnę riziką pasireikšti diegliams arba, kad nėra jokio ryšio tarp lyties ir susirgimo. Siejama dieglių rizika su lytimi, gali būti painiojama su kitais faktoriais, tokiais kaip arklio panaudojimas ir su tuo susijęs valdymas. Kumeliavimasis arba 60 – 150 dienų periodas po kumeliavimosi siejamas su padidėjusia dieglių rizika kumelėms (8).
Didţioji dalis diegliavusių pacientų priklausė amţiaus grupei nuo 2 – 10 metų, ir tai buvo statistiškai reikšmingas skirtumas. A. N. White (2009) tyrime nustatyta, kad arkliai, kurie yra jaunesni nei 2 metų ir vyresni nei 10 metų amţiaus turi maţesnę riziką pasireikšti diegliams (59). T. Mair su bendraautoriais (2002) taip pat nurodo, kad kai kurie diegliai labiau pasireiškia esant tam tikrai amţiaus grupei. Jaunesnio amţiaus arkliams daţniau pasireiškia ţarnų invaginacijos, uţsikrėtimas maţaisiais strongilais, lyginant su vyresnio amţiaus arkliais, kuriems daţniau
Buvo nustatyta, kad iš visų atvykusių diegliavusių arklių didţiąją dalį sudaro Trakėnų veislės - 14,4 proc, bei Anglų grynakraujai - 10,8 proc., arkliai. Viena vertus, mokslinėje literatūroje pateikiama įrodymų apie veislės įtaką dieglių pasireiškimui (59), kita vertus, kai kurie tyrėjai neranda jokios reikšmingos sąsajos (12). G. Kaya su bendraautoriais (2009) nurodo, kad tai nulemti gali individualūs veiksniai, o pagrindinis faktorius yra veislės pasiskirstymas pagal kilmę. Tai ir nulemia, kad skirtinguose regionuose arklių savininkai taiko skirtingas valdymo strategijas (74).
Palyginus, kuriuo metų laiku pasireiškia diegliai, nustatyta, kad didţioji dalis pacientų diegliavo vasaros sezonu - 25,5 proc., ir buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas. Nustatyta, kad didţiausias diegliavusių pacientų skaičius dėl tikrųjų dieglių buvo uţfiksuotas liepos mėnesį - 15,1 proc. G. Kaya su bendraautoriais (2009) atliktame tyrime buvo nustatyta padidėjusi rizika pasireikšti diegliams vasarą, o kito tyrimo metu nustatytas padidėjęs sergamumas pavasario ir rudens sezonu (74). Dieglių pasireiškimas kai kuriems arkliams gali sutapti su tam tikru sezonu -skirtingais metų laikais gali pasireikšti tam tikro tipo diegliai (8). Nustatyta, padidėjusi rizika pasireikšti diegliams susijusi su orų pokyčiai. Yra ryšys tarp oro sąlygų pokyčių sukelto streso ir antioksidacinės organzimo apsauginės sistemos tiek ţmonėms, tiek gyvūnams. Temperatūros streso poveikis gali sukelti virškinamojo kanalo mikrobiotos pokyčius, dėl to atsiranda struktūriniai ir funkciniai pakitimai ţarnyne (70).Vasaros metu daugiau dieglių gali atsirasti dėl sumaţėjusio vandens suvartojimo, todėl sutrinka virškinimas ir pasireiškia diegliai (74). Su dieglių pasireiškimu skirtingais metų laikais, siejami valdymo veiksniai, kurie gali skirtis priklausomai nuo sezono. Tai ganymosi laikas, pašarų tipas ir kiekis, treniruočių krūvis (75).
Buvo atliktas palyginimas tarp dieglių pasireiškimo ir skirtingų mėnulio fazių. Palyginus dieglių skaičių skirtingų mėnulio fazių metu, gauta, kad statistiškai reikšmingai daugiau tikrųjų dieglių atvejų nustatyta pilnaties - 39,6 proc., ir jaunaties - 20,1 proc., metu. Vertinant pacientų lyties pasiskirstymą atsiţvelgiant į mėnulio fazę, gauta, kad statistiškai patikimai delčios metu daugiau diegliavo kastratai 6,5 proc., o pilnaties metu kumelės 24,5 proc. Mėnulio poveikis gyviems organizmams yra analizuojamas iki šiol. Ţmonės jau seniai pastebėjo mėnulio įtaką potvyniams ir atoslūgiams. I. Niutonas pagrindė šį vykstantį procesą, dėl to atsirado įvairūs tyrimai, kurie bando aiškinti mėnulio poveikį ţmonėms ir gyvūnams, nes didţiąją jų dalį sudaro vanduo (76). A. Beckstett (2019) atliko tyrimą, kurio metu buvo nustatytas ryšys tarp mėnulio fazės ir dieglių pasireiškimo. Didţiausias susirgimų daţnis buvo nustatytas priešpilnio ir pilnaties metu (73).
Daţniausia dieglių lokalizacija virškinamajame kanale visų mėnulio fazių metu buvo storasis ţarnynas. Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo nustytas pilnaties metu - 23,7 proc. Šiuo atveju gauti duomenys atitinka atliktų ir aprašytų mokslinėje literatūroje tyrimų rezultatus, kurie nurodo, kad arkliai daţniausiai diegliuoja dėl pakitimų storajame ţarnyne. Palyginus taikytą gydymą ir ligos
baigtis atsiţvelgiant į mėnulio fazę, statistišai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Esant visoms mėnulio fazėms daţniausias parinktas gydymas buvo medikamentinis - 59 proc., ir didţioji dauguma pacientų pasveiko - 56,8 proc. Teigiama, kad įvairūs pokyčiai organizme gali atsirasti dėl sutrigdyto ţemės elektromagnetinio lauko, arba dėl mėnulio traukos jėgos pokyčių ţemėje skirtingų mėnulio fazių metu. Taip pat skirtingus organizmus gali paveikti skirtingų mėnulio periodų skleidţiama bangos amplitudė, kuri yra didţiausia jaunaties ir pilnaties metu, o maţiausia priešpilnio ir delčios metu (77).
Galima manyti, kad mėnulio fazės lemia dieglių atsiradimą arkliams. Tačiau, kad būtų galima tai įrodyti dar reikia atlikti daugiau, bei ilgesnio laikotarpio tyrimų skirtinguose regionuose. Tai leistų teigti apie dieglių priklausomybę nuo mėnulio fazės, nes šiuo metu yra atlikta per maţai tyrimų ir nėra išaiškintas ryšys tarp skirtingų mėnulio fazių ir dieglių atvejų.
IŠVADOS
1. Atlikta arklių anamnezės, klinikinio tyrimo ir ligos istorijų analizė. Daţniausia nustatyta klinikinė diagnozė gaubtinės ţarnos dislokacija/uţsisukumas - 28,8 proc., ir gaubtinės ţarnos obstipacija - 18,7 proc.
2. Diegliams pasireikšti didesnė riziką nustatyta kastratams, arkliams nuo 2 – 10 amţiaus, taip pat vasaros sezono metu ir esant jaunaties bei pilnaties mėnulio fazėms.
3. Daţniausia nustatyta dieglių lokalizacija buvo storasis ţarnynas. Statistiškai reikšmingai duomenys skyrėsi esant pilnačiai 23,7 proc.
REKOMENDACIJOS
1. Rekomenduojama per pilnatį ir jaunatį būti pasiruošusiems priimti į kliniką daugiau diegliuojančių pacientų.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Costa MC, Silva G, Ramos RV, Steampfil HR, Arroyo LG, Kim P, et al. Characterization and comparison of the bacterial microbiota in different gastrointestinal tract compartments in horses. The Veterinary Journal. 2015; 205(1):74-80.
2. Blikslager AT, Mair TS. Trends in the management of horses referred for evaluation of colic: 2004–2017. Equine Veterinary Education. 2020; 33(1):13-56.
3. Bihougen T, Bekele F. Colic in Equine : A Review Article. International Journal Advanced Research in Biological Sciences. 2018; 5(5):185–195.
4. Mehdi S, Mohammad VA. Farm-based prospective study of equine colic incidence and associated risk factors. Journal of Equine Veterinary Science. 2006; 26(4):171–174.
5. Mair T, Love S, Schumacher J, Smith R, Frazer G. Equine Medicine, Surgery and Reproduction. Second ed. Chapter 2. Elsevier Heatlth Sciences; 2013; p.28–35.
6. Curtis L, Burford JH, Thomas JSM, Curran ML, Bayes TC, England GCW, et al. Prospective study of the primary evaluation of 1016 horses with clinical signs of abdominal pain by veterinary practitioners, and the differentiation of critical and non-critical cases. Acta veterinaria Scandinavica. 2015; 57:69. DOI: 10.1186/s13028-015-0160-9
7. Curtis L, Burford J H, England Gary CW, Freeman SL. Risk factors for acute abdominal pain (colic) in the adult horse: A scoping review of risk factors, and a systematic review of the effect of management-related changes. Plos One. 2019; 14(7). https://doi.org/10.1371/journal.pone.0219307
8. Archer DC, Proudman CJ. Epidemiological clues to preventing colic. Veterinary Journal. 2006;172(1):29–39.
9. Scantlebury CE, Archer DC, Proudman CJ, Pinchbeck GL. Recurrent colic in the horse: Incidence and risk factors for recurrence in the general practice population. Equine Veterinary Journal. 2011; (39):81-88.
10. Waxman SJ. Use of transabdominal ultrasonography in the acute abdomen: Has it really revolutionised our colic work-ups? Equine Veterinary Education. 2020; 32(1):22–24.
11. Gitari A, Nguhiu J, Varma V, Mogoa E. Occurrence, treatment protocols, and outcomes of colic in horses within Nairobi County, Kenya. Veterinary World. 2017; 10(10):1255–1263. 12. Abutarbush S M, Carmalt J L, Shoemaker R W. Causes of gastrointestinal colic in horses in
western Canada: 604 cases (1992 to 2002). The Canadian veterinary journal. 2005; 46(9):800–805.
https://thehorse.com/157326/equine-colic-imitators/ (Ţiūrėta 2020-09-09). 15. Bentz G. Bradford. Understanding equine colic. 2004; p.26-29.
16. Paradis RM. Equine Neaonatal Medicine. Elsevier. 2006; p.191-229.
17. Southwood LL. ed. Practical Guide to Equine Colic. John Wiley & Sons. 2013; p.1–38. 18. Burke M, Blikslager A. Advances in Diagnostics and Treatments in Horses with Acute Colic
and Postoperative Ileus. Veterinary Clinics of North America: Equine Practice. 2018; 34(1):81-96.
19. Budras KD, Sack WO, Rock S. Anatomy of the horse. 6th Edition. Hannover: Schluetesche, Germany. 2012; p.64-70.
20. Moore N. James. Overview of Colic in Horses. MSD Veterinary Manual. 2013. Priega per internetą: https://www.msdvetmanual.com/digestive-system/colic-in-horses/overview-of-colic-in-horses (Ţiūrėta 2020-09-13)
21. Blikslager AT, White NA, Moore JN, Mair TS. The equine acute abdomen. 3rd Edition. John Wiley & Sons. 2017; p.205-263.
22. Ericsson AC, Johnson PJ, Lopes MA, Perry SC, Lanter HR. A Microbiological Map of the Healthy Equine Gastrointestinal Tract. Plos One. 2016; 11(11): https://doi.org/10.1371/journal.pone.0166523.
23. Luthersson N, Nielsen KH, Parris P, Parkin TDH. The prevalance and anatomical distribution of equine gastric ulceration syndrome (EGUS) in 201 horses in Denmark. Equine Veterinary Journal. 2010; 41(7):619-624.
24. Sanchez LC. Disorders of the Gastrointestinal System. In: Reed MS, Bayly MW, Sellon CD. Equine Internal Medicine. 4 th Edition. Elsevier. 2018; p.709-808.
25. Whyard MJ, Brounts HS. Complications and survival in horses with surgically confirmed right dorsal displacement of large colon. The Canadian Veterinary Journal. 2019; 60(4):381-385.
26. Larson E. The Equine Digestive Tract and How it Relates to Colic. The Horse. Sep 7, 2011. Prieiga per internetą: https://thehorse.com/119818/the-equine-digestive-tract-and-how-it-relates-to-colic/ (Ţiūrėta 2020-10-01)
27. Fails DA, Magee C, Frandson DR. Anatomy and Physiology of Farm Animals. 8th Edition. John Wiley-Blackwell. 2018; p.370-388.
28. Moore NJ. Diseases Associated with Colic by Anatomic Location. MSD Veterinary Manual. 2013. Prieiga per internetą: https://www.msdvetmanual.com/digestive-system/colic-in-horses/diseases-associated-with-colic-by-anatomic-location (Ţiūrėta 2020-10-01)
29. Heather AD, Munsterman A. Ileal impaction and jejunal enterotomy in a 4-month-old Arabian filly. The Canadian Veterinary Journal. 2012; 53(1):71–74.
