Arklių dieglių priežasčių, diagnozių ir gydymo analizė Stambiųjų gyvūnų klinikoje

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Emilija Paulavičiūtė

Arklių dieglių priežasčių, diagnozių ir gydymo analizė

Stambiųjų gyvūnų klinikoje

Analysis of causes, diagnosis and treatment of horse colic in

large animal clinic

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika

2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių dieglių priežasčių, diagnozių ir gydymo analizės Stambiųjų gyvūnų klinikoje“:

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

data Emilija Paulavičiūtė parašas

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

data Emilija Paulavičiūtė parašas

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

data Algis Noreika parašas

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

aprobacijos data klinikos vedėjas parašas

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) Lekt. dr. Z. Miknienė____________________________________________________

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1. Arklių virškinimo kanalo specifika ... 9

1.1.1. Anatomija ir virškinimas ... 9

1.1.2. Šėrimas ir energijos balansai ... 10

1.2.Diegliai ... 12

1.2.1.Dieglių priežastys ... 13

1.2.2.Arklių dieglių dažniausios diagnozės ... 15

1.2.3.Diagnozavimo metodai ... 17

1.2.4.Diegliuojančių arklių gydymas ... 20

2.TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 27

2.1. Tyrimo objektai ... 27 2.2. Tyrimų schema ... 27 2.3. Tyrimų metodai ... 28 3. TYRIMO REZULTATAI ... 32 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 39 IŠVADOS ... 42 REKOMENDACIJOS ... 43 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 44 PRIEDAI ... 51

4

SANTRAUKA

Arklių dieglių priežasčių, diagnozių ir gydymo analizė Stambiųjų gyvūnų klinikoje Emilija Paulavičiūtė

Magistro baigiamasis darbas

Tyrimas atliktas 2016 sausio – 2018 birželio mėn. laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universito Veterinarijos akademijos (VA) Stambiųjų gyvūnų klinikoje.

Darbo apimtis: 54 puslapiai, 3 lentelės, 13 paveikslų, 70 literatūros šaltinių, 2 priedai.

Darbe nagrinėti 32 diegliavusių arklių atvejai: rinkta anamnezė, analizuotos pirminės dieglių priežastys, atliktas arklio bendrasis ir specialieji tyrimai, vertinti tyrimų rodikliai, formuluotos diagnozės, skirtas konservatyvusis arba chirurginis gydymas. Tirti abiejų lyčių, įvairaus amžiaus ir paskirties diegliavę arkliai įvairiu metų laiku.

Nustatytas didesnis diegliuojančių pacientų sergamumas vasaros metu (40,63 proc.), tačiau patikima sergamumo priklausomybė nuo lyties nenustatyta. Pusei pacientų pirminės dieglių priežasties įvardinti nepavyko, o nustatyta dažniausiai dieglius sukėlusi pirminė priežastis buvo per greitai pakeistas pašaras (25 proc.).

Arkliai dažniausiai diegliavo dėl skausmo storojoje žarnoje (53 proc.), o plonojoje ir storojoje žarnoje kartu (22 proc.), plonojoje žarnoje (16 proc.), skrandyje (9 proc.) rečiau. Gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija ir enteralgija yra dažniausios (56,3 proc.) diegliavusių arklių diagnozės.

Bendras gydytų 32 diegliavusių arklių išgyvenamumas siekė 59,38 proc. 21 diegliuojančiam arkliui taikant tik konservatyvųjį gydymą išgyvenamumas siekė 80,95 proc. (n=17), o eutanazuota 9,52 proc. (n=2). Operuotų 11 arklių išgyvenamumas siekė 18,18 proc (n=2), ant stalo eutanazuota 72,7 proc. (n=8).

Nustatyta, kad medikamentinis ir chirurginis gydymo metodai diegliuojantiems arkliams gydyti yra efektyvūs kai jie taikomi laiku.

5

SUMMARY

Analysis of causes, diagnosis and treatment of horse colic in large animal clinic Emilija Paulavičiūtė

Master‘s degree thesis

The research was carried out from January 2016 to June 2018 in the Lithuanian University of Health Sciences Veterinary academy‘s Large Animal Clinic.

Thesis consist of: 54 pages, 3 tables, 13 pictures, 70 references, 2 annex.

The thesis analises 32 cases of colic horses: anamnesis collected, primary causes of colic analyzed, general and special studies of the horse were carried out, research results were evaluated, diagnoses were formulated, conservative or surgical treatment was prescribed. It analysed both sexes, various ages, and in various seasons.

A higher incidence of colic patients during the summer (40.63%) has been identified, but no reliable incidence of gender dependence has been established. Half of the patients had unidentified primary colic cause, and the most common cause of colic that was indentified was a change of food which was too fast (25%).

Horses were most likely to suffer from pain in the large intestine (53%). In the small and large intestine (22%), the small intestine (16%), and the stomach (9%) less frequently. Colon dislocation, constipation, and enteralgia are the most common (56.3%) diagnosis of colic horses.

The overall survival rate of treated 32 horses was 59.38%. For 21 only medicaly treated colic horses, the survival rate was 80.95% (n = 17) and euthanized by 9.52%. (n = 2). The survival of 11 operated horses was 18.18 percent (n = 2), and 72.7 percent were euthanized on the table. (n = 8).

We have found that medical and surgical treatment methods for treating horses are effective when applied on time.

6

SANTRUMPOS

cm. – centimetras

DSS – dioctyl sodium sulfosuccinate (dioktil natrio sukcinatas); EDTA – etilendiamintetraacto rūgštis;

Hb – hemoglobinas; HTC – hematokritas; i.m. – į raumenį; i.v. – į veną;

k/min – kartai per minutę;

kcal/kg – kilokalorijos kilogramui; KPL – kapiliarų prisipildymo laikas; l/h – litrai per valandą;

LYM – limfocitai;

LPS – lipopolisacharidas;

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; Mcal/d – megakalorijos per dieną;

MCH – vidutinis hemoglobino tūris;

MCHC – vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite; MCV – vidutinis eritrocito tūris;

mg/kg – miligramai kilogramui;

min. – minutė;

µg/kg – mikrogramai kilogramui;

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo; PLT – trombocitai;

proc. – procentai; pvz. – pavyzdžiui;

RBC – raudonieji kraujo kūneliai; SGK – Stambiųjų gyvūnų klinika;

SVNU – steroidiniai vaistai nuo uždegimo; VA – veterinarijos akademija;

val. – valanda;

7

ĮVADAS

Diegliai yra dažnai sutinkama arklių problema Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje. Jie sukelia reikšmingus finansinius nuostolius arklininkyste užsiimantiems asmenims ir didelį nerimą diegliuojančio arklio savininkui (14).

Diegliai – stipri skausmo išraiška, kylanti vidaus organuose. Tai ne liga, o daugybės simptomų derinys, todėl veterinarijos gydytojo tikslas yra kuo greičiau nustatyti vidaus organą, kuriame kyla skausmas. Šiandieną naudojami įvairūs diagnozavimo būdai, stengiantis nustatyti tikslų skausmo šaltinį, jo priežastį. Nustatyti skausmą sukėlusią priežastį dažnai būna sunku, nes priežasčių yra begalės, o laiko intervalas labai svarbus skiriant gydymą, jei norima arklį išgelbėti. Arklio savininkas dažnai negeba įvardinti galimą diegliavimo priežastį, nes jis su arkliu bendrauja tik trumpą dienos laiką: šeriant, valant gardą, treniruojantis ir kitą. Arklio savininkas ar prižiūrėtojas pastebi jau pasireiškusius dieglių simptomus ir dėl jų kreipiasi pagalbos į veterinarijos gydytoją.

Veterinarijos gydytojas turi bendradarbiauti su paciento savininku, siekdamas susirinkti kuo išsamesnę gyvūno laikymo ir gyvūno ligos anamnezes, galinčias padėti išsiaiškinti dieglių priežastis. Dažniausiai identifikuojamos priežastys yra pašaro pasikeitimas, stresas dėl arklio pervedimo iš vienos vietos į kitą (pvz., iš levados į arklidę, atskiriant nuo bandos), peršėrimas arba atsitiktinis arklio persiėdimas koncentruotuoju pašaru, grūdinėmis kultūromis (arklidėje laikomais miežiais, kviečiais), vandens trūkumas, kumelingumo patologija ir begalės kitų (14).

Pasireiškus dieglių simptomams atliekamas bendras klinikinis tyrimas ir specialieji tyrimai: tyrimas per tiesiąją žarną, skrandžio zondavimas, pilvo ertmės ir organų ultragarsinis tyrimas, kraujo tyrimai, atliekama abdominocentezė, tiriamas paimtas punktatas, bei kiti tyrimai pagal poreikį. Kiekvienu arklio dieglių atveju ypač svarbu nustatyti gydymo taktiką: ar arkliui indikuotinas medikamentinis ar skubus chirurginis gydymas (14). Analizuojant į Stambiųjų gyvūnų kliniką pristatytus diegliuojančius arklius, remiantis surinktais anamnezės duomenimis, tenka pastebėti, kad dauguma savininkų pradžioje diegliuojantį arklį bando gydyti patys, kaip jie supranta ir moka, o negavę norimo efekto kreipiasi pagalbos į ūkį aptarnaujantį veterinarijos gydytoją, transportuoja į Stambiųjų gyvūnų kliniką arba į kaimyninių šalių klinikas. Neretais atvejais jau būna uždelsta ir medikamentinis ir/ar chirurginis gydymas būna mažai efektyvus arba jau neefektyvus dėl pilvo ertmėje ir joje esančiuose organuose įvykusių negrįžtamo pobūdžio patologinių pakitimų.

Diegliuojančių arklių tema ir anksčiau, ir šiais laikais lieka labai aktuali. Arkliai yra vieni jautrausių gyvūnų skausmui, jį rodo labai akivaizdžiai ir įtikinamai: žiūri į pilvą, kasa priekinėmis kojomis, galinėmis kojomis spardo pilvą, gulasi, vartosi, keliasi ir vėl gulasi, kartais priima šuns

8 sėdėjimo pozą ir kt. Arkliui pasireiškus dieglių požymiams, jo savininkui ir/ar veterinarijos gydytojui reikia veikti skubiai, kryptingai ir racionaliai.

Manau, kad šios temos analizavimas, gilinimasis į arklių dieglių keliamą problematiką man padės ateityje greičiau atpažinti skubios pagalbos reikalaujantį diegliuojantį arklį, nustatyti galimą dieglių priežastį, paskirti ir atlikti racionalų gydymą.

Tikslas: Išnagrinėti ir įvertinti arklių dieglių priežastis ir taikytus gydymo metodus. Uždaviniai:

1. Išanalizuoti arklių dieglius sukėlusias priežastis.

2. Nustatyti virškinimo kanalo sritį, kurioje dažniausiai kyla diegliai. 3. Apibendrinti diegliuojančių arklių diagnozes.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Arklių virškinimo kanalo specifika

Arklių virškinimo kanalo sveikumas patikrinamas sekant pašaro susilaikymo trukmę. Pašaro keliavimo greitis priklauso ir nuo gyvūno organų anatomijos. Pavyzdžiui, iš skrandžio ir plonosios žarnos turinys evakuojamas greitai (vidutiniškai 5 val.). Daug ilgesnis turinio sulaikymas vyksta storojoje žarnoje (vidutiniškai 35 val.).

Pašaro sulaikymo trukmei įtaką daro gyvūno fiziologija, anatomija, pašaro struktūra, svoris, nėštumo ir laktacijos periodas. Tačiau svarbiausiais faktoriais išlieka fizinis aktyvumas ir skysčių kiekis organizme (1).

1.1.1. Anatomija ir virškinimas

Skrandis - tai didelis maišas, kurio talpa apie 6–18 litrų. Jo anatominė vieta yra kairėje pusėje po šonkaulių lanku. Jame vyksta tik pradinis pašaro skaidymas ir nevyksta jokia maistingųjų medžiagų absorbcija. Skrandyje esančios rūgštys suskaldo pašarų daleles, o fermentas pepsinas pradeda skaidyti baltymus. Anomalijos, kurios pažeidžia įprastą turinio judėjimo kryptį į plonąją žarną, gali sukelti refliuksą, skrandžio išsiplėtimą ir, jei negydoma, skrandžio plyšimą (2, 3).

Tikrasis virškinimas prasideda plonojoje žarnoje, į kurią patenka suskystintas turinys iš skrandžio. Plonoji žarna sudaryta iš dvylikapirštės (duodenum), tuščiosios (jejunum) ir klubinės (ileum) žarnų. Dvylikapirštės žarnos proksimalinėje dalyje į spindį patenka kasos ir tulžies fermentai, kurių dėka pradedami skaidyti angliavandeniai (cukrus ir krakmolas), proteinai, kurie buvo pradėti virškinti skrandyje ir riebalai. Taip pat plonoji žarna absorbuoja riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E ir K), kalcį, fosforą. Tuščioji žarna yra maždaug 20 metrų ilgio, turinti ilgą pasaitą, ko pasėkoje, tai yra dažniausia žarnų vieta, kurioje susidaro volvulus. Likusieji plonosios žarnos 45 cm. – tai klubinė žarna, kuri jungiasi su aklosios žarnos dorsomedialine dalimi (2, 4).

Storoji žarna susideda iš aklosios (cecum), gaubtinės (colon) ir tiesiosios (rectum) žarnos. Akloji žarna – tai didelė, „aklu“ galu žarna, gulinti arklio dešinėje pusėje. Joje vyksta fermentacija. Turiniui ir mikroorganizmams esantiems aklojoje žarnoje maišytis, ir taip greičiau virškinti celiuliozę, padeda stiprūs žarnos sienelės susitraukinėjimai. Po virškinimo, turinys patenka į aklosios – gaubtinės žarnos zoną, kur tuoj pat patenka į didžiąją gaubtinę žarną. Dešinės ventralinės gaubtinės žarnos skersmuo yra apie 25–30 cm., jos sienelė padalinta į išgaubas. Šios padeda sumaišyti ir išlaikyti skaidulas žarnose, iki kol jos bus pilnai suvirškintos. Peristaltikos pagalba turinys patenka į kairiąją ventralinę gaubtinę žarną, kurios funkcijos išlieka tokios pat kaip pastarosios. Vėliau turinys keliauja kaudaliau, kur žarnos skersmuo susiaurėja ir žarna užsilenkia ant gaubtinės ventralines dalies, kur nebelieka išgaubų. Ši vieta vadinama flexura pelvina.

10 Manoma, kad dėl staigiai susiaurėjusio skersmens šioje vietoje dažniausiai pasitaiko konstipacijos. Jei nepasitaiko, turinys keliauja per dorsalinę kairiąją gaubtinę žarną diafragmos link ir patenka į dešinę dorsalinę gaubtinę žarną. Šios vietos skersmuo didelis, apie 30–35 cm., ji tvirtai pritvirtinta prie ventralinės dešinės gaubtinės ir aklosios žarnos pagrindo mezenteriniu pasaitu. Tuo tarpu nei kairė ventralinė, nei dorsalinė kairė žarnos nėra niekur stipriai prisitvirtinusios, ko pasėkoje tampa dažniausiai dislokuotomis ar užsisukusiomis žarnų dalimis. Galiausiai turinys patenka į colon

transversum dalį, gulinčią priekyje kranialiosios mezenterinės arterijos, ir iš kurios pereina į vėl

turinčią išgaubas, mažąją gaubtinę žarną ir užsibaigia tiesiąja žarna (5). Storoji žarna atlieka tokias pagrindines funkcijas:

 veikia kaip fermentacijos mechanizmas, kuriame dalyvauja milžiniškas skaičius bakterijų ir pirmuonių. Kadangi arkliai storojoje žarnoje fermentų negamina, šių mikroorganizmų gaminami fermentai yra būtini, kad būtų suskaidoma jiems skiriama augalinė ląsteliena. Skaidant skaidulas gaminasi lakiosios riebalų rūgštys, kurios vėliau absorbuojamos ir naudojamos energijai gauti (2).

 labai svarbi storosios žarnos funkcija yra vandens absorbcija. Būtent vandens judėjimo supratimas leidžia nuspręsti kiek skysčių reikia skirti gydomajam pacientui. Sveikam arkliui į skrandį ir plonąją žarną patenka apie 120 litrų skysčio kas dieną iš seilių liaukų, kasos ir kepenų. Iš patekusio skysčio, plonoji žarna reabsorbuoja maždaug 30 proc., o likusį skystį reabsorbuoja storoji žarna (apie 95 proc.). Todėl esant plonosios žarnos obstrukcijai ir išsivysčius skrandžio refliuksui arkliui reikalingas didelis kiekis intraveninio skysčio, o esant obstrukcijoms netoli flexura

pelvina rekomenduojamas nedidelis kiekis į veną skirto skysčio (4).

1 pav. Arklio virškinimo kanalas: skysčių patekimas į skrandį, plonąją žarną ir vandens

reabsorbcija iš plonosios, aklosios ir gaubtinės žarnų (4)

1.1.2. Šėrimas ir energijos balansai

Tinkamas šėrimas – tai vienas svarbiausių aspektų, norint turėti sveiką arklį. Norint pasiekti tinkamai subalansuotą dietą, būtina suprasti pašaro privalumus, trūkumus ir kaip vieną kombinuoti

11 su kitu. Reikia atkreipti dėmesį į pašaro maistinę vertę ir kiekį esančių maistinių medžiagų, kurios gali būti vienaip ar kitaip paveiktos gaminimo procese ar pašarą sandėliuojant (6).

Pašaro rekomenduojama skirti 1,5–2,5 proc. arklio kūno masės kasdieniniam ėdesiui. Mažesnioji riba taikoma lėto metabolizmo arkliams, aukštesnioji – tiems, kuriems sunku priaugti svorio, laktuojančioms kumelėms ar intensyviai dirbantiems arkliams. Jei reikia, skiriami koncentratai. Šie neturėtų viršyti 1 proc. gyvūno kūno masės ir duodamo sauso pašaro kiekio (išskyrus augančius arklius, kurių virškinimo kanalas nėra pilnai išsivystęs) (7, 8).

Tačiau, daugumai arklių vien šieno nepakanka, kad būtų išlaikytas reikiamas mineralų kiekis organizme, ypač druska ir mikro elementai. Tokiu atveju siūloma padėti laižomosios druskos. Taip pat rekomenduojama kartu skirti ir vitaminų-mineralų papildus, jei šienas kiek senesnis (7). Pašaro davinio dydis vienam kartui priklauso nuo arklio svorio, kurį apskaičiuoti galima įvairiais būdais (žr. 2 pav.).

1. Ilgis matuojamas pradedant krūtine, baigiant – uodegos pradžia.

2. Matuojamas krūtinės plotis.

Krūtinės plotis x krūtinės plotis = Y; Y x ilgis = suma; suma / 330 = kūno svoris.

2 pav. Formulė tiksliam arklio svoriui apskaičiuoti (9)

Arkliui energijos kiekis priklauso nuo keleto veiksnių. Suaugusiam arkliui, kurio svoris nebesikeičia, reikalingas toks energijos kiekis:

 Minimalus: 30,3 kcal/kg x kūno svoris;

 Vidutinis: 33,3 kcal/kg x kūno svoris;

 Maksimalus: 36,3 kcal/kg x kūno svoris. Dirbantiems arkliams:

 Esant lengvai* treniruotei (Mcal/d) = 1,2 x (0,0333 x svoris);

 Esant vidutinei** treniruotei (Mcal/d) = 1,4 x (0,0333 x svoris);

12 *Lengva treniruotė – vaikymas ratu, poilsinis/turistinis jodinėjimas;

**Vidutinio intensyvumo treniruotė – vesternas, galvijų varymas;

***Intensyvi treniruotė – šokimas per kliūtis, lenktynės, ištvermės lenktynės (10).

Vandens poreikis. Arkliai išgeria didelį vandens kiekį, kad jų kūnai galėtų įprastai funkcionuoti. Suaugęs vidutinio dydžio arklys išgeria apie 20–40 l. vandens per dieną. Žinoma, išgertam vandens kiekiui daro įtaką daugelis faktorių, tokie kaip: aukšta aplinkos temperatūra, drėgmė, prakaitavimas, nėštumas ir kita, ko pasėkoje išgeriamo vandens kiekis gali padidėti tris-keturis kartus (8).

Geriausia kai arklys turi priėjimą atsigerti kada tik nori. Tačiau, reikėtų vengti girdyti iškart po treniruotės, kol arklys vis dar sušilęs. Toks girdymas gali sukelti dieglius ar ūmų laminitą. Ar vanduo bus geriamas prieš ar po šėrimo, įtakos virškinimui neturi, tačiau pastebima, kad ištroškę arkliai suvartoja daug mažiau arba iš vis neėda pašaro (11).

1.2. Diegliai

Diegliai – tai viena dažniausiai sutinkama pavojinga arklių problema. Jie sukelia milžiniškus ekonominius nuostolius arklininkystėje ir didelį nerimą diegliuojančio arklio savininkui. Patys diegliai arkliui sukelia didelį skausmą. Yra svarbu nustatyti vidaus organą, kuriame kyla skausmas (12-14).

Svarbu skirti vienus dieglius nuo kitų, todėl buvo pasiūlytas skirstymas į 3 dideles grupes:  Simptominiai;

 Netikrieji;  Tikrieji.

Net ir šie trys suskirstymai turėtų būti skaidomi į smulkesnes grupes. Pavyzdžiui, simptominiai diegliai – nėra vieno simptomo, kuris nepriklausytų nuo kito. Ligos eigos principas nėra apibrėžtas tik skrandžio, žarnų ar pilvaplėvės skausmu. Šios formos dieglių priežastis paveikia visą organizmą, pavyzdžiui: helmintų invazija, koprostazė, apsinuodijimai, išvaržos, neoplazijos ir kita.

Netikrųjų dieglių priežastimi nebūna nei skrandžio, nei žarnyno patologija, dažnai tai kitų organų ir audinių, esančių pilvo ir dubens ertmėje, patologija. Dažniausia priežastis, kuri sukelia šiuos dieglius, yra pakitimai pilvaplėvėje, todėl, šie diegliai dar kitaip gali būti vadinami pilvaplėvės diegliai. Dieglių simptomai nepasireiškia kol pakitimai yra lokalūs, pavyzdžiui, gimdoje ar šlapimo pūslėje, ir uždegimas dar nėra išplitęs ir pasiekęs pilvaplėvės.

Tikruosius dieglius sukelia įvairiausios priežastys, kurios apima pakitimus tiek skrandyje, tiek žarnose, todėl tikrieji diegliai skirstomi į smulkesnes dalis:

13  Diegliai sukelti pašalinių dirgiklių, tokių kaip netinkamas skrandžio ir žarnyno

turinys.

Pastarieji dar skirstomi:  Dėl persiėdimo;

 Dėl didelio kiekio greitai rūgstančių pašarų, kurie gali sukelti stiprų meteorizmą;  Dėl vidurių užkietėjimo, dėl kietų ir sausų išmatų, konkrementų ir kita.

Diegliai nėra vienas simptomas ar liga, tai visa įvairovė pakitimų, kurie turi vieną bendrą juos siejantį dalyką - tai didelis skausmas pilvo ir dubens srityje. Priežasčių yra begalės, bet jos dažniausiai lieka nenustatytos ir neišaiškintos. Jei kiekviena priežastis būtų išsiaiškinama, diagnozės būtų tikslesnės, o prognozės geresnės dėl skirto ir atlikto tinkamo gydymo (15).

1.2.1. Dieglių priežastys

Viena priežasčių yra staigūs temperatūros svyravimai, ypač jei organizmas stipriai paveikiamas šalčiu. Išvedus į šaltą aplinką, sukeliama virškinimo kanalo disfunkcija ar net diarėja kartu su sunkiais pilvo spazmais. Tokio tipo diegliai be papildomų išorės veiksnių nebus sukeliami. Lygiai tokie pat simptomai gali kilti, kai pagirdoma lediniu vandeniu ar duodama sušalusio pašaro (16).

Peršėrimas – viena dažniausių priežasčių. Per didelis kiekis pašaro skrandyje ar žarnose ne

tik skatina kraujagysles persipildyti kraujo, bet ir skatinama peristaltika. Rezultate padidėja pilvo ertmės turinys ir pradedama spausti diafragma, ko pasėkoje sumažėja krūtinės ląstos ertmė ir taip sutrikdoma širdies ir plaučių funkcija (6).

Pernelyg intensyvi fermentacija: pernelyg intensyvi mikrobų fermentacija gali iššaukti dujų

gaminimąsi. Didelis kiekis dujų dažniausiai pasigamina į organizmą patekus tirpiems angliavandeniams, tokiems kaip krakmolas, ir jiems pasiekus žarnyne esančius mikroorganizmus. Meteorizmas atsiranda kai dujos gaminamos greičiau nei jos galėtų būti absorbuotos ar pašalintos (17).

Helmintai.

Dažniausiai pasitaikantys nematodai arklių virškinimo kanale: A. Didysis strongilas (Strongylus vulgaris, S. edentatus, S. equinus).

B. Mažasis strongilas (Cyathostomes, Cylicocyclus, Cylicostephanus ir Gyalacephalus). C. Paraskaris (Parascaris equorum).

D. Oksiuris (Oxyuris equi).

14 Strongiliozė – tai dažniausiai pasireiškianti arklių parazitozė. Kartais užsikrečiama mažaisiais ir didžiaisiais strongilais kartu. Tačiau, didžiaisiais strongilais užsikrečiama vis rečiau dėl vis geriau sudaromų valdymo programų, ir dėl naudojamų antihelmintikų.

Mažieji strongilai

Mažųjų strongilų, parazituojančių aklojoje ir gaubtinėje žarnose yra daugiau nei 50 rūšių. Mažųjų strongilų epidemiologija panaši į didžiųjų. Tačiau, yra keletas skirtumų: mažųjų strongilų lervos nemigruoja iš žarnų spindžio, taip pat jų inkubacinis periodas trumpesnis. Virškinimo kanalo gleivinė daug labiau pažeidžiama, nei užsikrėtus didžiaisiais strongilais todėl, kad dauguma rūšių maitinasi žarnų gleivine, taip pat mažųjų lervos bręsta žarnų sienelėse ir išlieka jose ramybės stadijoje (hipobiozės būklės).

Didelis hipobiozinių lervų atsiradimas gali sukelti stiprius klinikinius požymius, tokius kaip: ūmią diarėją, anoreksiją, staigų svorio netekimą ar net mirtį (19).

Didieji strongilai

S. vulgaris lervos intensyviai migruoja į priekinę žarnų pasaito arteriją ir jos atšakas, kur šie

sukelia arteritą ir parazitinę trombozę. S. edentatus ir S. equinus lervos nesudaro pažeidimų arterijose, tačiau gali migruoti į kepenų, kasos, perirenalinius audinius.

Inkubacinis periodas 6–11 mėnesių (18). Paraskaridozė

Paraskaridozės sukėlėjai arkliams sukelia sunkius virškinimo kanalo pažeidimus, kumeliukų lėtą augimą ir vystymąsi. Esant didelei invazijai suaugėlių helmintų gali būti sukeliami vidurių užkietėjimai, invaginacija ar plonųjų žarnų plyšimas, galintis sukelti peritonitą ar abscesų formavimąsi. Migruojančios lervos taip pat pažeidžia kepenis ir plaučius. Dėl pažeidžiamų plaučių kumeliukams dažniausiai sukeliamas kosulys (20).

Oksiurozė

Oksiurozė yra plačiai paplitusi tik arklių tarpe, tai nėra zoonozė. Oxyuris equi nemigruoja po organus, o apsistoja gaubtinėje žarnoje.

Klinikiniai požymiai: dažniausiai nepasireiškia jokie virškinimo kanalo veiklos sutrikimo požymiai. Tačiau pasireiškia išangės niežėjimas kai patelės deda kiaušinius, ko pasėkoje arkliai kasosi uodegos pašaknį į įvairius aplinkos daiktus. Todėl galime matyti išbėrimus, egzemą, dermatitus. Jei didelė invazija – sukeliamas aklosios ir gaubtinės žarnos uždegimas (21).

Gasterofilai

Suaugę gyliai nėra parazitai, nes nesimaitina. Išgyvena tiek, kad susiporuotų ir spėtų padėti kiaušinėlius. Miršta kai baigiasi maistingosios medžiagos iš lervos stadijos (~2 savaites) (22).

15 Klinikiniai požymiai: pagrindinis požymis yra skrandžio gleivinės opos su hiperplastine reakcija aplink jas, kur prisikabinę gasterofilai. Burnos stadijoje gali kilti sinusitai su matomomis gleivingomis išskyromis, gastritai, stomatitai. Dėl burnos gleivinės pažeidimo arklys jaučia skausmą kramtydamas. Tačiau didelė parazitų invazija gali ir nesukelti jokių klinikinių simptomų.

Tipiški simptomai arkliui sergant gastritu yra svorio netekimas, anoreksija, apatija, pasikeitęs kailis, elgesys. Tokie simptomai pasireiškia ir prie kitų ligų, todėl būtina atlikti diferenciaciją (23).

Dantų problemos. Gali būti įvairiausios, nuo neteisingo sąkandžio iki dantų trūkumo. Dėl jų

pašaras sukramtomas netinkamai ar jo, dėl skausmingų dantų iš vis neėda. Todėl, rekomenduojama kasmetinė dantų patikra, nes netvarkomi dantys gali sukelti pasikartojančius dieglius (24).

Svetimkūniai. Juos dažniausiai praryja arkliai iki 3 metų ar jaunesni (25, 26). Prarijus

svetimkūnį, dažniausiomis komplikacijomis tampa peritonitas, perikarditas ar jų kombinacijos, kurios vis dėl to dažniausiai randamos galvijų tarpe ir daug rečiau arklių. Tačiau, svetimkūniai arkliams sukelia stemplės ir žarnyno obstipacijas ar, jei sužeidžiamos sienelės, formuojasi abscesai (27, 28).

Žarnų užsisukimas. Juos dažniausiai sukelia pernelyg laisvi raiščiai, kurie leidžia žarnoms

judėti kaip nori pilvo ertmėje. Užsisukti gali tiek plonoji, tiek storoji žarna, ko pasėkoje sienelėje sutrikdoma kraujotaka ir žarna gali nekrozuoti. Todėl, įvykus užsisukimui, rekomenduojama jį kuo greičiau nustatyti ir paskirti chirurginį gydymą (15).

1.2.2. Arklių dieglių dažniausios diagnozės

Opaligė. Dažniausiai opa sutinkama stemplėje, skrandžio liaukinėje ir neliaukinėje dalyje ir proksimalinėje dvylikapirštės žarnos dalyje. Tiksliai ir greitai nustatyti šią diagnozę vien iš vieno kokio pasireiškusio simptomo sunku. Kad atmestume kitas diferencines diagnozes, reikėtų patvirtinti endoskopu (29).

Enterokolitas. Tai vienas pavojingiausių arklio virškinimo kanalo uždegimų, sukeliamo daugelio priežasčių. Jos gali būti infekcinės ir neinfekcinės kilmės, pavyzdžiui: salmoneliozė, klostridiozė, parazitų sukeltas enteritas, proliferacinė enteropatija ir daugelis kitų (30).

Dislokacija. Kairė dorsalinė dislokacija didžiosios gaubtinės žarnos dažniausiai įvyksta, kai

flexura pelvina arba visa kairėje esanti gaubtinė žarna perslenka per inksto – blužnies raištį.

Manoma, kad susitraukus blužniai, kaip reakcija į pilvo skausmą, gaubtinė žarna dislokuojasi, o blužniai grįžus į normą, pastaroji užstringa ir lieka įkalinta, dėl ko pradeda kauptis dujos žarnoje. Kairioji dislokacija siejama su vidutiniu skausmu ar vis pasikartojančiais skausmo priepuoliais. Kraujotaka paprastai nebūna sutrikdyta, todėl, arklys dažniausiai neatrodo sergantis. Klinikinio tyrimo metu stebimas nepakitęs širdies darbas ir gleivinės išlieka šviesiai rožinės (31).

16 Dešinė dorsalinė gaubtinės žarnos dislokacija įvyksta tada, kai žarna įstringa tarp aklosios žarnos ir dešinės pilvo sienos. Manoma, kad šią dislokaciją gali paskatinti flexura pelvina konstipacija, ko pasėkoje ši žarnos dalis pastumiama kranialiai. Tada kairė ir dešinė ventralinės gaubtinės žarnos dalys prisipildo dujų ir yra stumiamos kaudoventraliai aklosios žarnos. Ko pasėkoje dešiniosios ventralinė ir dorsalinė dalys apsisuka apie savo ašį netoli aklosios žarnos pagrindo ir taip flexura pelvina pasiekia diafragmą. Nors ir sutrinka apsisukusios žarnos veninis drenažas, tačiau dažniausiai lieka pilnai funkcionuojantis arterinis aprūpinimas krauju (31).

Konstipacija. Kyla dėl įvairiausių priežasčių, tokių kaip: susitrombavusio pašaro ar virškinimo kanalui svetimų medžiagų, tokių kaip smėlis, enterolitai arba suėsti plaukai (trichobezoarai). Taip pat didelė parazitų invazija žarnyne, galinti sukelti nepraeinamumą, arba dehidratacija, fizinio krūvio stoka, dantų problemos, kai nesugebama tinkamai sukramtyti pašaro.

Pasitaiko kartais aklosios žarnos viršūnės konstipacija, ko pasekoje dėl susikaupusio didelio svorio, ji nusvyra ir taip sukeliama ši patologija. Nebelieka praeinamumo (visiško arba dalinio) tarp aklosios žarnos ir gaubtinės, ko pasėkoje išmatos pradeda kauptis. Simptomai vos pastebimi, ypač pradinėje konstipacijos stadijoje (32).

Invaginacija – tai kai proksimalinis žarnos segmentas įsimauna į distalinį. Taip sutrikdoma kraujo apytaka tame segmente. Jei invaginacija trumpa ir kraujotaka atstatoma, simptomai panašūs į paprastos konstipacijos. Tačiau, kuo ilgesnė invaginacija, tuo klinika sunkesnė. Sutrikus kraujotakai, žarnose išsivysto edema. Tinimas veda prie visiškos kraujotakos nebuvimo segmente, ko pasėkoje vystosi nekrozė. Pasireiškia stiprus pilvo skausmas ir negaunamas joks atsakas į analgetikų švirkštimą (33).

Skrandžio išsiplėtimas ir plyšimas. Išsiplėtimas gali būti pirminis, antrinis arba idiopatinis. Pirminį sukelia skrandžio užsikimšimas, perdėtas grūdinių kultūrų vartojimas, per didelis vandens naudojimas tuoj po fizinio krūvio, aerofagija ir parazitozės. Antrinis išpūtimas pasitaiko dažniau ir gali kilti iš ileuso ar žarnų obstrukcijos. Klinikiniai požymiai susiję su stipriu pilvo skausmu, o ypač sunkiais atvejais net išskyromis iš nosies. Kraujo tyrimo duomenys rodo dehidrataciją, hipokalemiją ir hipochloremiją.

Įvykus išpūtimui ir nesuteikus savalaikės pagalbos, plyšta skrandis. Visi dieglių simptomai dingsta ir šeimininkams gali pasirodyti, kad gyvūnas daug geriau jaučiasi. Tačiau, arklys pradeda stipriai prakaituoti, drebėti, krenta temperatūra, pulsas vis silpnėja, kol galiausiai visai nebūna užčiuopiamas. Dėl pasklidusio pilvo ertmėje skrandžio turinio, išsivysto peritonitas ir septinis šokas, ištinka mirtis (34, 35).

17 1.2.3. Diagnozavimo metodai

Pirmieji pagrindiniai žingsniai diagnozuojant dieglius, yra anamnezės surinkimas ir bendrojo klinikinio tyrimo atlikimas bei rezultatų analizė (įskaitant skausmo ir elgesio vertinimą). Daugumoje atvejų tai leidžia diferencijuoti dieglių rūšį bei nuspręsti, kokius tolimesnius diagnozavimo metodus reiktų pasirinkti (36).

Kai kuriomis kritinėmis aplinkybėmis surinkti detalią anamnezę būna sunku ar net neįmanoma nustatyti tikslios dieglius sukėlusios priežasties, kadangi šių gali būti begalės. Svarbiausios vietos, į ką reiktų atkreipti dėmesį, yra gyvūno amžius, lytis, pašaro ar laikymo sąlygų pasikeitimas, ankstesnių dieglių išsami anamnezė (16).

Bendras klinikinis tyrimas yra pagrindas, norint nuspręsti, kokius tolimesnius tyrimus reikia atlikti dieglių identifikacijai. Kritinius pacientus būtina atskirti (37).

Atliekant bendrą klinikinį tyrimą svarbu atkreipti dėmesį į šiuos požymius:

 Skausmą, jo lygį ir kaip ilgai jis tęsiasi; ar įmanoma vaistų pagalba kontroliuoti skausmą (38). Vertinant skausmą, reikia išsiaiškinti, kokiais medikamentais gydytas arklys. Dažniausiai besitęsiantis stiprus skausmas po analgetikų, kaip nesteroidinių vaistų nuo uždegimo panaudojimo, rodo, kad tai greičiausiai bus chirurginis pacientas. Skausmas yra vienas pagrindinių klinikinės diagnostikos faktorių, nusprendžiančių ar reikia operuoti ar ne (35).

 Kardiovaskulinę būklę. Širdies dažnis svarbus vertinant skausmo intensyvumą. Dažnesnis širdies dažnis rodo sunkesnį susirgimą ir mažesnę išgyvenimo tikimybę. Bet vien iš dažnio nesprendžiama apie paciento būklę, todėl jį reikia vertinti su kitais kardiovaskuliniais simptomais. Normalus širdies dažnis – 34–40 kartų per min.

 Gleivinių spalvą, drėgnumą ir kapiliarų prisipildymo greitį. Jie padeda diferencijuoti, ar arklys dehidratavęs ar ne ir yra puikus indikatorius nustatant kraujo perfuziją. Jei gyvūnas sveikas, gleivinės turi būti šviesiai rožinės, drėgnos, o kapiliarų prisipildymo greitis – mažiau nei 2 sekundės (36).

 Rektinę temperatūrą. Ji parodo ar arklys karščiuoja ar ne, ar yra galima infekcija ar žarnyno pažeidimas (40).

 Žarnyno peristaltiką. Peristaltikos buvimas yra ypatingai reikšmingas. Dažnumas, intensyvumas ir garsų trukmė – į juos reikia atkreipti dėmesį auskultuojant pilvą. Tačiau nereikia pasikliauti vien pilvo auskultacija, nes pavyzdžiui, ankstyvoje stranguliacijos stadijoje girdėsime įprastą žarnyno veiklą, nors jau ir yra pakitimų. Peristaltikos nebuvimas dažnai rodo, kad tai galėtų būti ileusas. Grįžtantys peristaltikos garsai dažniausiai reiškia virškinimo kanalo susitvarkymą (35).

18 Tyrimas per tiesiąją žarną (rektinis). Tai vienas naudingiausių tyrimų, nustatant dieglių diagnozę. Kartais gali būti reikalinga sedacija ir analgezija, norint išsamiai ir saugiai atlikti šį tyrimą. Šiuo būdu galima nustatyti daugelį diagnozių: flexura pelvina koprostazę, didžiosios gaubtinės žarnos dislokaciją, storosios žarnos timpaniją, gimdos užsisukimą, kirkšnies išvaržą ir kitas (40).

Skrandžio zondavimas. Įvedus zondą, žiūrima ar nėra refliukso. Refliukas yra požymis žarnų nepraeinamumo, dažniausiai plonosios, ko pasėkoje pradeda skrandyje kauptis skysčiai. Kadangi arkliai, ne taip kaip kitos gyvūnų rūšys, negali vemti, jiems gali plyšti skrandis dėl per didelės sienelės įtampos, jei nebus atliktas zondavimas. Refliuksas yra vienas iš požymių, kad arklį reikia operuoti (41). Jei refliukso nėra, galima zondo pagalba į skrandį supilti medikamentų, kurie padės gydyti diegliuojantį arklį (40).

Ultragarsinis tyrimas. Atliekamas liečiant odą davikliu, kurio pagalba galime pamatyti 2/3 pilvo ertmės. Transkutaninis ultragarso naudojimas, esant ūmiems dieglių simptomams, naudojamas retai. Jei naudojamas, stebimi šie parametrai:

 matuojamas plonosios žarnos spindis;

 matuojami žarnų sienelių storiai, įskaitant dvylikapirštės žarnos dydį, storį ir peristaltiką;

 skysčių susikaupimas pilvo ertmėje,;

 skrandžio dydis;

 žarnų turinys: ar tai skysčiai ar dujos;

 dešinės gaubtinės žarnos sienelės storis;

 kairės pusės inksto ir blužnies sritis. Tačiau, net ir jei nepavyksta surasti blužnies, tai dar nepatvirtina gaubtinės žarnos užstrigimo už kairio inksto ir blužnies raiščio diagnozės;

 identifikuojami vietiniai pažeidimai, dažniausiai invaginacija (35).

Peritoninio skysčio analizė. Šis tyrimo metodas naudojamas kaip diagnostikos metodas, bei prognozuojant ligos baigtį. Laikantis visų aseptikos ir antiseptikos reikalavimų, paruošiama punkcijos vieta truputį dešiniau vidurio linijos, siekiant nepažeisti blužnies. Duriama dažniausiai 18 dydžio adata. Punktuoti reikia ypač atsargiai tuos arklius, kuriems pasireiškęs stiprus meteorizmas, ar kumelingas kumeles, siekiant išvengti enterocentezės. Skysčiai surenkami į skaidrų mėgintuvėlį, kas leidžia išmatuoti proteinų koncentraciją. Jei norima atlikti hematologinius tyrimus, skysčiai renkami į mėgintuvėlį su EDTA (42).

Iškart po surinkimo reikia įvertinti skystį vizualiai: iš sveiko arklio pilvo ertmės surinktas skystis turi būti švarus, nuo bespalvės iki šviesiai gelsvos spalvos (42).

19 Peritoninio skysčio pakitimai yra puikus indikatorius nustatyti plonojo žarnyno pakitimams. Jei įvyko stranguliacija, proteinai ir eritrocitai migruoja per žarnos sienelę į peritoninį skystį ir pastarąjį nudažo raudona spalva. Tai pirmas ir pats jautriausias indikatorius, nustatant stranguliacijas (42, 43).

Punktate pastebėjus pašaro daleles, prognozė tampa bloga dėl dažniausiai plyšusio vidaus organo. Reikia užtikrinti, kad imant mėginį nebuvo perdurta žarna. Taip pat, punktato raudona spalva gali rodyti įvykusią jatrogeninę klaidą, pavyzdžiui, perdurtą pilvo sienos kraujagyslę ar blužnį (42).

1 lentelė. Pakitimai, randami atliekant diegliuojančio arklio klinikinę apžiūrą (44)

Klinikinis parametras Norma Nuokrypis Pavojinga gyvybei

skausmas nėra stiprus, vidutinis pasikartojantis,

nereaguojantis į analgetikus

temperatūra < 38,5 oC >39 oC >39 oC

širdies dažnis < 45 k/min > 45 k/min > 60 k/min

gleivinių spalva rožinė pripildyta kraujo tamsiai raudona,

violetinė

KPL < 2 s > 2 s > 3 s

išmatos formuotos nėra, nedidelis kiekis;

diarėja

nėra; diarėja su pasireiškusia dehidratacija

peristaltika kas 4-5 s padidėjęs dažnis ir

stiprumas. Sumažėjęs dažnis nėra tiesiosios žarnos tyrimo rezultatai Flexura pelvina kairiame apatiniame kvadrate, akloji žarna

– viršuje dešinėje.

išsipūtusios žarnos, kaprostazė gaubtinėje

kairėje žarnoje, nėra išmatų tiesiojoje ar mažojoje gaubtinėje

žarnose.

storosiose žarnose ūmi timpanija, bei pasireiškusi edema.

20 1 lentelės tęsinys

Klinikinis parametras Norma Nuokrypis Pavojinga gyvybei

nasogastrinis refliuksas

nėra arba nedidelis kiekis.

>0,5 litro pasikartojantis refliuksas > 2 litrai. peritoninis skystis šviesiai geltonas,

proteinų kiekis: 1-1,5 g/dl. padidėjęs kiekis proteinų. pakitusi spalva, > 1,5 g/dl proteinų.

1.2.4. Diegliuojančių arklių gydymas

Sprendimas ar arklį, sergantį diegliais, gydyti konservatyviai ar chirurgiškai priklauso nuo pagrindinių penkių taškų:

 kaip stipriai išreikštas skausmas (ar reaguoja į analgetikus, ar ne),

 kardiovaskulinė sistema ir bendra arklio klinikinė būklė,

 kokie rektinio tyrimo atsakymai,

 ar yra nasogastrinis refliuksas,

 abdominocentezės rezultatai (14).

Didžioji dalis dieglių gali būti suvaldyti, pasirinkus tinkamą medikamentinį gydymą. Tik mažam procentui atvejų prireikia chirurginio gydymo (4–10 proc.) (45).

Gydant medikamentiškai, stengiamasi suvaldyti skausmą, išlaikyti tinkamą hidratacijos, elektrolitų, rūgščių ir šarmų balansą, gydyti endotoksemiją ir ileusą (46).

Skausmo mažinimas

2 lentelė. Arklių dieglių gydymui naudojami analgetikai ir spazmolitikai (47)

Vaisto klasė Vaistas Dozė Komentarai NVNU flunixin

meglumine

0,25–1,0 mg/kg, i.v., i.m. kas 8-24 val.

stiprus analgetikas 12 val. Tačiau, gali maskuoti klinikinius simptomus chirurginio atvejo. ketoprofen 2,2 mg/kg, i.v. kas 12 val. stiprus analgetikas 12 val.

21

2 lentelės tęsinys

Vaisto klasė Vaisto klasė Vaisto klasė Vaisto klasė phenylbutazone 2,2–4,4 mg/kg, i.v., p.o. kas

12 val.

silpnas analgetikas gastrointestinaliniam skausmui

malšinti. dipyrone 10 mg/kg, i.v., i.m. kas 4–6

val.

silpnas analgetikas. Dažniausiai naudojamas su kitu (Buscopan

compositum).

meloxicam 0,6 mg/kg, i.v. uždegimui ir skausmui mažinti, esant ūminiams bei lėtiniams

raumenų ir skeleto sistemos sutrikimams. Skausmui, susijusiam su diegliais, mažinti. opioidai butorphanol 0,025–0,1 mg/kg, i.v.,

i.m.

stiprus analgetikas 30–90 min. Saugus preparatas. Dažnai naudojamas kartu su alfa – 2 agonistais. Gali sukelti ataksiją. morphine sulfate 0,05–0,01 mg/kg i.v.,

i.m.

stiprus analgetikas. Gali sukelti susijaudinimą.

pethidine 0,2–2,0 mg/kg, i.v., i.m. vidutinė analgezija 0,5–4 val. Gali sukelti ataksiją ar

susijaudinimą. alfa – 2

agonistai

xylazine 0,1–1,0 mg/kg, i.v., i.m. stipri analgezija ir sedacija 30 min. Sumažina žarnų peristaltiką.

Dažnai naudojama kartu su butorfanoliu.

detomidine 10–40 µg/kg, i.v., i.m. stipri analgezija ir sedacija iki 120 min.

romifidine 0,04–0,08 mg/kg, i.v., i.m. stipri analgezija ir sedacija. medetomidine 0,01–0,02 mg/kg, i.v., i.m. stipri analgezija iki 120 min. ir

sedacija.

spazmolitikai atropine 0,01–0,04 mg/kg, i.v., i.m. nenaudoti jei įtariamas ileusas. hyoscine

butylbromide

0,1–0,4 mg/kg, i.v., i.m. kas 6–12 val.

mažina virškinimo kanalo spazmus. Silpnas analgetikas.

22

2 lentelės tęsinys

Vaisto klasė Vaisto klasė Vaisto klasė Vaisto klasė kiti lidokaine 1,5 mg/kg, i.v. kartu su

intraveniniais skysčiais.

turi analgetinį, prieš uždegiminį poveikį.

Skysčių infuzija – dehidratacijos pašalinimas.

Dehidratacijos pirmieji požymiai pradeda matytis arkliui netekus 5 proc. vandens, o ryškūs požymiai pasireiškia netekus 12 proc. Skysčių terapijos tikslas yra atstatyti cirkuliuojančių skysčių kiekį ir pagerinti širdies darbą, ko pasėkoje pakyla deguonies įsisavinimas audiniuose ir palaikomas aerobinis metabolizmas. Skysčių infuzija atstatomas elektrolitų ir rūgščių-šarmų balansas (46).

Ar gyvūnas dehidratuotas, nustatoma remiantis klinikiniais ir patologiniais požymiais. Pats patikimiausias būdas būtų kraujo mėginio analizė, kuriame nustatomas proteinų kiekis plazmoje ir raudonųjų kraujo kūnelių su plazma santykis. Yra ir daugiau praktinių būdų nustatyti dehidraciją:

 Jei arklys šlapinasi tamsios spalvos šlapimu ar jau kuris laikas nesišlapina;

 Stebėti kaip atrodo gleivinės. Jei jos pripildytos kraujo ir ryškiai raudonos – arklys dehidratuotas.

Ilgą laiką pagrindinis būdas nustatyti dehidratacijos lygį buvo odos klostės suėmimas. Oda kaklo viršuje suimama ir stebima po kiek laiko raukšlė atsistatys į normalią padėtį, tuo pat metu skaičiuojamos sekundės. Tačiau, yra mokslininkų, teigiančių, kad tai nėra tinkamas indikatorius nustatant dehidrataciją (48).

Tinkamiausia intraveninės skysčių infuzijos atlikimo vieta yra jungo vena, nes ši gali atlaikyti didelį tiekiamų skysčių spaudimą. Stipriai dehidratuotam arkliui tiekiami 60–80 litrų izotoninio tirpalo per 6–12 valandų (500 kg arkliui). Arkliai gerai toleruoja 10–20 ml/kg skysčių (5–10 l/h 500 kg arkliui) (49).

Endotoksinio šoko profilaktika

Endotoksinis šokas – viena dominuojančių priežasčių, sukelianti peristaltikos sutrikimus, mirtį ir didelius ekonominius nuostolius arklių industrijoje (50). Diegliai yra pagrindinė priežastis, sukelianti endotoksinį šoką (51). Lipopolisacharidai (LPS) – tai Gram neigiamų bakterijų išorinės membranos komponentas, stimuliuojantis uždegiminių mediatorių aktyvavimą, tokių kaip: prostaglandinai, histaminas, serotoninas, kininai, krešėjimo faktorius ir kiti (52).

Gydant dieglių sukeltą endotoksemiją, svarbiausia eliminuoti LPS šaltinį. Jei endotokseminį šoką sukėlė žarnos segmento stranguliacija, visų pirma reikia pastarąją pašalinti. Antra, reikia blokuoti LPS receptorius. Jei uždegiminis procesas jau yra prasidėjęs, rekomenduojama naudoti vaistus nuo uždegimo (53). Dauguma nesteroidinių vaistų nuo uždegimo veikia panašiai kaip

23 priešuždegiminių enzimų blokatoriai. Pastebima, kad Europoje dažniausiai naudojamas fenilbutazonas, o Amerikoje - fluniksinas (54).

Jei pasireiškė endotoksemijos požymiai, taikoma palaikomoji skysčių terapija, užkertanti kelią kardiovaskulinės sistemos sutrikimui (53).

Kartais rekomenduojama naudoti ir antikoaguliantą – hepariną, trukdantį susidaryti krešuliams smulkiose kraujagyslėse, dėl kurių sukeliamas laminitas (54).

Lidokainas dažnai naudojamas po operacijų pagerinti žarnyno peristaltiką. Nors endotoksemijos gydymui jokio efekto lidokainas neturi, tačiau skiriamas kartu su nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, nes lidokainas panaikina fluniksino sukeliamą slopinimą žarnyno gijimui (54).

Chimuso judėjimo atkūrimas virškinimo kanalu

Mineraliniai aliejai. Aliejus veikia kaip žarnyno lubrikantas. Yra nuomonių, kad aliejus taip pat yra tarsi markeris, kuris parodo, kurią žarnyno vietą gali pasiekti.

Dioctyl - natrio sulfosukcinatas (DSS). Tai anijoninė paviršinio aktyvumo medžiaga, kuri išpopuliarėjo 20 amžiaus pabaigoje. DSS naudojama išmatoms minkštinti, kaip drėkinimo priemonė. Tačiau, perdozavus, arkliams gali sukelti paralyžinį ileusą, stiprią dehidrataciją, diarėją.

Magnio sulfatas. Naudojamas kaip osmosiniai laisvinamieji, diagnozavus žarnų turinio nepraeinamumą. Dažnai skiriamas kartu su intraveniniais skysčiais. Tikimasi, kad žarnyno sienelėje vyraujantis hiperosmosinis slėgis leis patekti skysčiams kartu su vaistais į žarnų turinį (55).

Opų gydymas. Gleivinės pažeidimai gyja sudarius tinkamą dietą ir naudojant medikamentus, tačiau gijimo greitis priklauso nuo pažeidimo vietos: ar liaukinėje dalyje, ar ne. Jei opos randamos liaukinėje dalyje, gijimas bus lėtas ar visai jo nebus. Omeprazolis - stiprus protonų siurblio inhibitorius, pirmo pasirinkimo vaistas, gydant opas. Gydant opas yra ir daug kitų pasirinkimų: rūgštingumą mažinantys, H2 – receptorių antagonistai, sukralfatas ir prostaglandinų analogai, kurie naudojami kartu su omeprazoliu opų atsiradimo profilaktikai ir gydymui (56).

Enterokolito gydymas. Infekcinio enterokolito gydymas susideda iš skysčių ir elektrolitų balanso atstatymo, uždegimo slopinimo, skysčių sekrecijos atstatymo, endotoksemijos ir sepsio kontrolės ir normalios floros žarnyne atstatymo. To pasiekiama naudojant intraveninius kristaloidus, koloidus, stabdant diarėją (bismuto subsalicilato tirpalas), nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, antimikrobinę terapiją, probiotikus ir taikant tinkamą dietą. Svarbu reguliariai atlikti morfologinius ir biocheminius kraujo testus, kurie dažnai parodo stiprią leukopeniją, nedidelį poslinkį į kairę, azotemiją, pakilusią serumo sorbitolio dehidrogenazę ir g – gliutamino aminotransferazę (57).

24 Gaubtinės žarnos užsikabinimas. Kartais skirta bado dieta arkliui leidžia žarnai grįžti į teisingą anatominę padėtį. Kita technika - arkliui atliekama trumpalaikė bendrinė anestezija (dažniausiai 1,1 mg/kg ksilazino arba 0,02 mg/kg detomidino ir 2,2 mg/kg ketamino) ir arklys yra vartomas, tai yra apsukamas 360 laipsnių, kad dislokuota gaubtinė žarna išsilaisvintų iš inksto – blužnies raiščio ir grįžtų į teisingą anatominę padėtį. Kitas būdas – naudoti vaistą phenylephrine, kuris sutraukia blužnį. Vėliau arkliui duodamas fizinis krūvis – risčia. Tokio gydymo tikslas: sutraukus blužnį ir privertus gyvūną judėti, sumažinamas spaudimas dorsalinėje dalyje, ir ten užstrigusi žarna riščios metu išsilaisvins. Visų šių gydymų sėkmingumas siekia 75 proc. (58).

Galiausiai, galima pasirinkti chirurginį gydymo metodą ir grąžinti gaubtinę žarną į vietą. Chirurginė intervencija atliekama per vidurio liniją laparotomijos metu. Kai tik identifikuojama dislokacija, blužnis patraukiama medialiai, o gaubtinė žarna išlaisvinama iš už blužnies krašto. Pagrindinis pliusas pasirenkant chirurginį gydymą – galima vizualiai matyti pakitimus (58).

Kita technika, kuri reikalauja gero techninio pasiruošimo, bet turi mažesnę riziką sukelti organų pažeidimus, infekcijas, yra chirurginė intervencija naudojant laparoskopą. Pliusai tie, kad seduotas arklys stovi, pati operacija mažiau invazyvi, su gera organų vizualizacija, greitesnė operacija, trumpesnis pooperacinis gijimo periodas, ir daug greitesnis grįžimas į darbą (59).

Gaubtinės žarnos persisukimas (volvulus). Diagnozavus tokią gaubtinės žarnos patologiją, reikalinga chirurginė intervencija ne tik atitaisyti žarną į teisingą anatominę padėtį, bet ir pašalinti, jei reikia, išeminę žarnos dalį. Prognozė šiuo atveju dviprasmė ir labai priklauso nuo laiko, kada pasireiškė simptomai ir po kiek laiko gyvūnas buvo pristatytas į klinikas chirurginei intervencijai. Rezultate didesnis išgyvenamumas tų pacientų, kuriems laiku nustatomas volvulus, o daug didesnis gaištamumas tų, kuriuos reikia transportuoti toli į klinikas (31).

Konstipacija. Diagnozavus konstipaciją, arklį siūloma gydyti intensyviai, kad būtų užkirsta rizika žarnos plyšimui dėl jos išsiplėtimo, ypač jei konstipacija randama aklojoje žarnoje. Tačiau, visada pirmu pasirinkimu lieka konservatyvus gydymas. Kai arklys nereaguoja į medikamentinį gydymą, žarnos plyšimo rizikai pašalinti rekomenduojama chirurginė intervencija ištuštinti turiniui. Konservatyvaus gydymo svarbiausias etapas - tinkamas dietos sudarymas, stengiantis kad diegliai nebepasikartotų. Tuo pačiu naudojami probiotikai, periodiškai skiriamos laisvinamosios medžiagos, užtikrinami lengvai virškinami ir geros kokybės pašarai (geriausiai drėgnas pašaras), stimuliuojamas kuo dažnesnis vandens vartojimas, iš raciono eliminuojami grūdai. Jei pacientas nereaguoja į neinvazyvų gydymą, atliekama chirurginė intervencija, kurios metu pilnai ar tik dalis turinio pašalinama iš virškinimo kanalo. Tokio gydymo sėkmingumas siekia apie 50–60 proc. (60).

25 Invaginacija. Gydymas priklauso nuo invaginacijos vietos, tačiau vienintelis tikslingas gydymas – chirurginė intervencija. Prognozė retai būna gera, nebent greitai diagnozuojama ir imamasi tinkamo gydymo (33).

Plonosios žarnos invaginacijos gydymas priklauso nuo keleto faktorių, tačiau chirurginė intervencija visada reikalinga. Kai tik nustatoma kurioje vietoje pažeidimas, galima bandyti patraukti proksimalinį galą, o invaginacijos vietą išmasažuoti. Tačiau, jei prasidėjusi nekrozė, stipri žarnų išemija ar sąaugų formavimasis, toks atstatymas kontraindikuotinas dėl galimų rizikos faktorių, tokių kaip: žarnos plyšimas, pilvo ertmės užkrėtimas turiniu ir peritonitas (61).

Jei invaginacijos jau negalima atstatyti, siūloma atlikti pažeistos žarnos segmento rezekciją. Aprašyta daugybė galimų žarnos anastomozės technikų po žarnos rezekcijos, bet praktikoje dažniausiai taikomos tokios : galas su galu, šonas su šonu ar galas su šonu (61, 62).Pastarosiostrys technikos laikomos geriausiomis ir mažiausiai komplikacijų sukeliančiomis technikomis, kurių dėka kyla išgyvenamumo galimybė. Naudojant techniką šonas su šonu, manoma kad yra susijęs su trumpesne pooperacinio ileuso trukme (33).

Storųjų žarnų invaginacija visada gydoma tik chirurginės intervencijos būdu. Įvykus aklosios žarnos invaginacijai į akląją, patologija atstatoma rankiniu būdu, jei tik aklosios žarnos viršūnė nėra pažeista. Jei pažeista – siūloma atlikti tiflektomiją (aklosios žarnos dalinis pašalinimas). Aklosios segmentui įsimovus į gaubtinę žarną, invaginacija pasižymi stipria edema ir sąaugų formavimusi. Jų mechaniškai neįmanoma ir nepatariama atstatinėti, todėl, norint ištaisyti invaginaciją, rekomenduojama atlikti kolonotomiją. Atliekant dešiniąją kolonotomiją, didėja rizika pilvo ertmę kontaminuoti bei sukelti peritonitą. Prieš atliekant kolonotomiją per flexura pelvina pašalinamas žarnos turinys. Išgyvenamumas bei operacijos sėkmė priklauso nuo to, kokios būsenos randama žarna (61).

Skrandžio išsiplėtimas. Skrandžio išsiplėtimas gali pasireikšti ūmia forma, tačiau daug dažniau pasireiškia lėtine. Skrandžio išsiplėtimas vėliau pereina į turinio susilaikymą ir galiausiai jo plyšimą. Plyšus skrandžiui, visas turinys pasklinda po pilvo ertmę, ir sukeliamas peritonitas ir mirtis (63).

Gastrotomija labai retai atliekama suaugusiems arkliams dėl sudėtingo priėjimo prie skrandžio (64).

Arklių gydymas, diagnozavus įvairias helmintozes. Diagnozavus didžiųjų strongilų invaziją, arklys gydomas ivermektinu ar moksidektinu. Šie antihelmintikai gerai veikia L4 ir L5 S. vulgaris lervas. Fenbendazolas ar oksfendazolas taip pat veikia lervas, jei naudojama kiek didesnė dozė nei veikiant suaugėlius. Kasdienis pirantelio tartrato dozavimas neleidžia S. vulgaris pasiekti ir

26 įsitvirtinti arterijose. Daug kitų antihelmintikų, tokių kaip benzimidazolis, pirantelis ir ivermektinas, veikia strongilų suaugėlių stadijoje esančius helmintus (65).

Nustačius mažųjų strongilų invaziją, arkliai gydomi benzomidazolu. Kai kuriuose rajonuose jau pastebimas išsivystęs parazitų atsparumas, kaip ir piranteliui. Atsparumas makrocikliniams laktonams nėra taip stipriai pasireiškęs. Gydant didelėmis dozėmis fenbendazolu (10 mg/kg penkias dienas) ar moksidektinu, stebimas puikus veikimas, naudojant juos žiemos sezonu, kadangi mažinama galimybė susidaryti lervų ciatostomozėms. Tačiau, jei arkliams jau pasireiškęs stiprus gleivinės uždegimas, antihelmintikai neveiks, todėl reikia kartu taikyti palaikomąją terapiją (66).

Nustačius Paraskaris helmintų invaziją ir sudavus vieną dozę pirantelio pamoato (6,6–7,2 mg/kg suduodant per zondą), stebimas 100 proc. efektyvumas prieš nesuaugusius P. equorum ir 92–100 proc. prieš suaugėlius. Jei kumeliukui skiriama didesnė dozė (13,2 mg/kg), efektyvumas išauga iki 97,3 proc. prieš suaugėlius (67).

Esant oksiurozės helmintų invazijai, arkliai gydomi pirantelio pamoato ir ivermektino pasta. Šios antihelmintikų pastos vis dar laikomos vienos efektyviausių pasirinkimų, gydant oksiurioze užsikrėtusį arklį.

Stebimas stiprus helmintų sumažėjimas, panaudojus pirantelį ir ivermektiną. Efektyvumas prieš 4 stadijos lervas: pirantelio – 91,2 proc., o 96 proc – ivermektino (68).

Nustačius gasterofilų invaziją, arklys gydymas ivermektinu. Pastarasis naudojamas kaip programos dalis parazitų kontrolei, naikinant tiek nosies, tiek virškinimo kanalo gylių lervas. Moksidektinas efektyvus, esant gyliams skrandyje. Rekomenduojama gydyti reguliariai, baigiantis gylių sezonui.

Gasterofilai sukelia pakitimus virškinimo kanale, todėl rekomenduojama kartu taikyti ir palaikomąją terapiją.

Pagrindinės sąlygos, užtikrinančios gerą žarnyno veiklą, yra tinkamas, geros kokybės pašaras, streso nekelianti aplinka, bei sveikas, vientisas gleivinių paviršius (69).

27

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimas vykdytas nuo 2016 metų sausio iki 2018 gegužės mėnesio imtinai LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikoje.

2.1. Tyrimo objektai

Buvo tiriami ir gydomi 32 arkliai, pristatyti į LSMU Stambiųjų gyvūnų kliniką, pasireiškus dieglių simptomams. Pacientų duomenys rinkti nuo 2016 metų sausio iki 2018 gegužės mėnesio. Išanalizuotos dieglių diagnozės, galimos dieglius sukėlusių ligų priežastys ir paskirtas ligotų arklių gydymas. Dalyvauta diegliuojančių pacientų anamnezės rinkime, atliekant klinikinį tyrimą bei kitose apžiūros procedūrose, galimų priežasčių analizavime. Dalyvauta skiriant ir vykdant gydymą, sekta ligos eiga, analizuotas gydymo efektyvumas.

Darbe analizuoti įvairūs veiksniai, galėję turėti įtakos dieglių simptomų pasireiškimui: lytis, metų laikas ir kitos galimos priežastys. Siekta nustatyti/identifikuoti virškinimo kanalo segmentą, kuriame dažniausiai kilo skausmas, sukėlęs arklių diegliavimą.

Tyrimai atlikti prisilaikant 2012 spalio 3 dienos „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įsakymo“ Nr. XI-2271 ir kitų aktų, reglamentuojančių gyvūnų naudojimą eksperimentams.

2.2. Tyrimų schema

HCT tyrimas Tęstinis medikamentinis Diegliuojantis arklys Anamnezės rinkimas Bendras klinikinis tyrimas Specialieji tyrimai Tyrimas per tiesiąją žarną Skrandžio zondavimas Diagnozė Kaprologinis tyrimas Abdominocentezės punktato tyrimas Gydymas Pirminis medikamentinis Chirurginis Peristaltikos auskultacija Gleivinių spalva KPG Pulso dažnis

28

2.3. Tyrimų metodai

Pristačius diegliuojantį arklį į klinikas, prisilaikoma tam tikros veiksmų sekos. Pradžioje renkama detali anamnezė: šeimininko klausiama kur ir kaip arklys laikomas, kaip ir kuo šeriamas, kada naudoti antihelmintikai, kada vakcinuotas, koks arklio fizinis aktyvumas ir paruošimo lygmuo, aplinkos pasikeitimus, galimos streso priežastys. Taip pat klausiama, kokiais simptomais pasireiškė diegliai, kada šie pasireiškė, ar arklys tuštinosi, kokios konsistencijos buvo išmatos, ar šlapinosi, kokios spalvos šlapimas, ar buvo naudojami medikamentai, jei naudojami – kokie, kokiu kiekiu ir kada?

Vėliau atliekamas bendras klinikinis tyrimas. Matuojama kūno temperatūra, vertinama gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis, auskultuojamas širdies ritmas, kvėpavimas, žarnų peristaltika 4 kvadratuose (viršuje kairėje  mažoji gaubtinė, apačioje kairėje – didžioji gaubtinė, dešinėje viršuje – akloji žarna, dešinėje apačioje- plonosios žarnos), tikrinama digitalinė pulsacija. Bendro klinikinio tyrimo metu stebima paciento bendra sveikatos būklė, vertinamas dehidratacijos lygmuo. Pagal gautus tyrimo rezultatus sprendžiama kitų diagnostinių procedūrų reikalingumas:

 Tyrimas per tiesiąją žarną. Šiuo tyrimu yra vertinami žarnų pakitimai, išmatų kiekis, konsistencija, priemaišos, meteorizmas, žarnų anatominės-topografinės padėties pasikeitimas (dislokacija). Vyriškos lyties individams tikrinami vidinių kirkšnies žiedų spindžiai ir kirkšnies kanalų turinys. Kumelėms vertinama kiaušidžių ir gimdos topografija bei dydis. Visiems diegliuojantiems arkliams vertintas blužnies dydis, atkreipiamas dėmesys į visus kitus organus, kurie nėra savo topografinėje vietoje.

3 pav. Tyrimas per tiesiąją žarną (nuotrauka autorės)

 Skrandžio zondavimas. Šio tyrimo metu seduotam arkliui nosies-stemplės zondas vedamas per šnervę į stemplę, per kurią patenkama į skrandį. Vertinamas dujų kiekis ir kvapas, vėliau vertinamas skrandžio turinys, jo kiekis, konsistencija, refliukso

29 požymiai. Jei buvo skiriamas medikamentinis gydymas, per zondą supilami medikamentai, aliejai.

 Endoskopnis tyrimas: Atliekamas taip pat, kaip ir skrandžio zondavimas. Taikomas, kai norima apžiūrėti skrandžio gleivinę, įvertinti ar nėra susidariusių opų.

4 pav. Endoskopinis diegliuojančio arklio tyrimas (nuotrauka autorės)

 Kaprologinis tyrimas: jei įtariami diegliai, kuriuos galėjo sukelti helmintai - imami išmatų mėginiai ir atliekamas LSMU Stambiųjų gyvūnų klinikos laboratorijoje kaprologinis tyrimas. Identifikuojami helmintų kiaušinėliai.

 Kraujo tyrimai: atliekamas bendras kraujo tyrimas ir hematokrito kiekio nustatymas. Kraujas imtas iš v. jugularis, laikantis visų aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Imama naudojantis vienkartine kraujo surinkimo sistema (vakutainerio sistema). Dūrio vieta aseptizuojama „Cutasept“ tirpalu. Apatiniame kaklo trečdalyje pirštu užspaudžiama vena. Kai ši prisipildo kraujo, adata duriama 45o _{kampu. Prie adatos} prijungiamas mėgintuvėlis su EDTA. Jam užsipildžius krauju, pastarasis ištraukiamas iš vakutainerio sistemos. Lengvai pavartomas, kad susimaišytų su antikoaguliatinėmis medžiagomis.

Stambiųjų gyvūnų klinikos laboratorijoje kraujo mėginys tiriamas naudojant „Abacus Junior Vet“ („Diatron Messtechnik GmbH“, Austrija, 2006) aparatą. Nustatomi tokie rodikliai: raudonieji kraujo kūneliai (RBC), leukocitai (WBC), limfocitai (LYM) ir trombocitai (PLT), hemoglobino kiekis (Hb), hematokritas (HCT), vidutinis eritrocito tūris (MCV), vidutinis hemoglobino tūris (MCH) ir vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite (MCHC).

30 Tiriant hematokritą, kraujas surenkamas į specialius 2 stiklinius vamzdelius, kurie padengti heparinu. Krauju pripildomi 2/3 vamzdelių talpos, vienas galas plombuojamas. Vamzdeliai dedami vienas priešais kitą ir centrifuguojami 3 min. Matuojami forminiai elementai pagal specialią, tam skirtą, skalę ir vertinami rezultatai.

Atlikus šiuos tyrimus, gautų rezultatų pagrindu buvo formuluojama diagnozė ir skiriamas gydymas. Daugeliu atvejų pradėtas taikyti konservatyvusis – medikamentinis gydymas analgetikais.

Naudojant medikamentus svarbu tiksliai žinoti kūno svorį. Jis buvo apskaičiuojamas naudojant specialią kūno svorio matavimo juostelę (EquiMAX). Šia buvo apjuosiama arklio krūtinė ties aukščiausia gogo vieta.

Skausmui malšinti dažniausiai buvo pasirenkamas NVNU „FLUNIXIN“, injekcinis tirpalas galvijams, arkliams ir kiaulėms (fluniksino meglumino), 1 ml tirpalo 45 kg. Uždegimui slopinti buvo renkamasi SVNU kaip „Rapidexon“ 2 mg/ml, injekcinis tirpalas (deksametazono natrio fosfatas), 1,5 ml/50 kg i.v. Spazmams malšinti – „No-spa“ (drotaverino hidrochloridas) 40 mg/2ml. Taip pat, esant ir siekiant išvengti infekcijos po operacijos, buvo naudojami antibiotikai „Pen – strep“ 20/20, injekcinė suspensija (benzilpenicilino prokaino druskos, dihidrostreptomicino sulfato) 4 ml suspensijos 100 kg kūno svorio i.m.

Diagnozavus dehidrataciją, naudojamos skysčių infuzijos: NaCl, Ringer acetate kartu su Metabolase ar Lidocaine pagal situaciją. Arkliui skysčių skiriama 50 ml/kg.

Skyrus medikamentinį gydymą, stebėta ir analizuota arklio bendra būsena, kartoti kai kurie tyrimai, vertinti nustatytų rodiklių pokyčiai ir sprendžiama dėl tolimesnio gydymo metodo perspektyvos.

Kai medikamentinis gydymas nedavė laukiamo efekto, buvo atliekama diagnostinė laparotomija. Tai nėra pirmo pasirinkimo tyrimas. Atliekamas tada, kai tikslios priežasties nebuvo galima nustatyti, o medikamentinis gydymas neturėjo gydomojo efekto. Laparotomijos metu dieglių priežastis buvo ne tik nustatoma, bet ir šalinama.

Jei pasirenkamas chirurginis gydymo metodas. Arkliui atliekama premedikacija ir sedacija, dažniausiai naudojant „Sedivet“ (romifidino hidrochloridas) kartu su „Xylazin“ (Ksilazino hidrochloridas). Arklys vedamas į minkštą boksą, kur po kelių minučių jam atliekama narkozės indukcija, naudojant „Ketamidor“ (ketamino hidrochloridas) kartu su „Diazepam“. Arklys paliekamas vienas bokse iki atsiguls. Atsigulus – intubuojamas endotrachėjiniu tubusu. Technikos pagalba pacientas užkeliamas ir paguldomas ant nugaros ant operacinio stalo. Prie tracheotubuso prijungiamas inhaliacinės anestezijos aparatas ir operacijos metu tiekiamos Sevoflurano dujos kartu

31 su deguonimi, tuo pat metu stebimi svarbiausių sistemų gyvybiniai parametrai. Pajungiama intraveninė infuzija su NaCl, siekiant išvengti dehidratacijos, taip pat aplikuoti bendriesiems intraveniniams anestetikams ir analgetikams.

Fiksavus pacientą ant stalo, ruošiamas operacinis plotas. Esant diegliams, atliekama laparotomija ties linea alba. Taikoma standartinė operacinio ploto aseptizavimo technika: skutami plaukai, išsibarstę plaukai siurbliuojami nuo arklio paviršiaus ir operacinio stalo. Operacinis plotas plaunamas „Betadine“ tirpalu iki suputoja, vėliau aseptizuojamas „Cutasept“ tirpalu. Operacinis plotas izoliuojamas uždengiant steriliais paklotais. Atliekama laparotomija. Operuojantysis, įvedęs ranką į pilvo ertmę, įvertina pilvo ertmės organų padėtį bei pakitimus, Jei reikia, atliekamos manipuliacijos, pavyzdžiui: atstatoma žarna į savo anatominę padėtį, pašalinamos susikaupusios dujos, turinys, ar nekrotizavusios žarnos dalis ir kita. Atlikus manipuliacijas į pilvo ertmę, aplikuojamas heparinas, organų sąaugų profilaktikos tikslu. Užsiuvama pilvo siena 3 aukštų technika: pilvo raumenys kartu su pilvaplėve, paodis, oda. Pirmasis ir antrasis aukštai siuvami tirpiais siūlais. Perskirti baltosios linijos audiniai dažniausiai siuvami mazginėmis, paodis- ištisine paprastąja siūle. Oda – netirpiais siūlais, dažniausiai mazginėmis paprastosiomis siūlėmis.

Kai atliekama enterotomija – į pilvo ertmę įvedamas guminis arba polivinilinis drenas eksudatui pasišalinti, kuris išimamas po 3 parų.

Pacientas perkeliamas atgal į minkštą boksą ir paguldomas į tokią pat padėtį kaip kad atsigulė. Atsiradus rijimo refleksui, arklys ekstubuojamas, atsistojus uždedamas palaikantis spaudžiamas tvarstis.

Pooperaciniu laikotarpiu taikoma dieta. Po operacijos praėjus 6–12 valandų, galima pasiūlyti šviežios žolės ar šieno, svarbiausia neskirti pašarų, kurie skatintų greitą rūgimą ir dujų susidarymą. Taip pat naudojami ir medikamentai: antibiotikai sušvirkščiami operacijos pabaigoje, bei aplikuojami NVNU. Šie vaistai naudojami 3–5 pooperacinio laikotarpio dienas. Rekomenduoja mažiausiai 4 savaites pacienui būti tik vedžiojamam, kad pilnai sugytų pilvo sienos raumenys. Jei oda buvo užsiūta netirpiais siūlais, po 10–14 dienų siūlai ištraukiami.

Duomenys rinkti remiantis Stambiųjų gyvūnų klinikų veiklos informacine sistema „Gykis“, kuri saugo ir apdoroja informaciją apie klinikų pacientus, bei dalyvaujant klinikiniame tyrime.

Gautų duomenų analizavimui, statistinių duomenų apdorojimui ir būtiniems statistiniams skaičiavimams atlikti naudotas „Microsoft Office Excel 2013“ ir „Microsoft Office Word 2013“ paketai, buvo skaičiuojami patikimumai. Duomenys laikomi statistiškai patikimais, kai p < 0,05.

32

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrimo metu, nuo 2016 metų sausio iki 2018 gegužės mėnesio, surinkti 32 arklių duomenys, kurie dėl ūmių dieglių klinikinių požymių buvo pristatyti į LSMU VA Stambiųjų gyvūnų kliniką tyrimui ir gydymui. Tirti arkliai buvo įvairaus amžiaus, veislės, abiejų lyčių, skirtingos paskirties, pristatyti įvairaus sezono metu.

Renkanti anamnezę ir analizuojant dieglius sukėlusias priežastis, buvo siekiama įvertinti arklio lyties įtaką jų pasireiškimui. Tyrimo rezultatai pateikti 5 paveiksle: ištirtose ir gydytos 15 kumelių, 16 kastratų, vienas eržilas.

5 pav. Arklio lyties įtaka dieglių pasireiškimui

Lietuvos gamtoje yra stipriai išreikštas sezoniškumas, ryškūs visi keturi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema, - darantys reikšmingą įtaką arklio maisto racionui. Jeigu sportinių žirgų raciono pagrindą metų bėgyje sudaro šienas, tai prieauglio, reprodukcinės bandos motininių kumelių ar darbui naudojamų arklių žiemos ir vasaros raciono sudėtis ženkliai skiriasi. Taip pat yra ir kitų veiksnių, susijusių su sezoniškumu, galinčių turėti įtakos dieglių pasireiškimui. Šios aplinkybės paskatino įvertinti metų laiko (sezoniškumo) įtaką dieglių pasireiškimui.

Nustatyta (žr. 6 pav.), kad daugiausiai pacientų su dieglių požymiais į Stambiųjų gyvūnų kliniką pristatoma vasarą – 40,63 proc. (n=13), kiek mažiau pavasarį – 28,13 proc. (n=9), mažiausiai žiemą ir rudenį – po 15,63 proc.(n=5) (p>0,05).

33

6 pav. Diegliuojančių arklių santykis skirtingo sezono metu

Rinkdama diegliuojančio arklio anamnezę, siekiau išsiaiškinti dieglius sukėlusią galimą pirminę priežastį. Tai ypač svarbu konsultuojant žirgo savininką, patariant, siūlant kompleksą priemonių, galinčių apsaugoti nuo dieglių pasireiškimo kitus žirgus, kai jų ūkyje/fermoje/žirgyne yra daugiau nei vienas.

Konstatuojame, jog pusei atvėjų – 50 proc. (n=16) dieglius sukėlusios patikimos pirminės priežasties nustatyti nepavyko. Kitai pusei diegliavusių arklių dažniausia galima pirminė priežastis – staigus pašaro pakeitimas racione – 25 proc. (n=8), helmintai 6,3 proc (n=2), o kitos priežastys (stresas, persiėdimas koncentratais, nepagirdymas, apsinuodijimas, bambos išvarža, pneumovagina) yra pavienės, sudariusios po 3,1 proc. (žr. 7 pav.).