Fizinio krūvio įtaka arklių kraujo parametrams

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKA

Žydrūnė Mortūnaitė

Fizinio krūvio įtaka arklių kraujo parametrams

The effect of physical activity on equine blood parameters

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: lek. dr.Zoja Miknienė

2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Fizinio krūvio įtaka arklių kraujo parametrams“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

SANTRAUKA...4

SUMMARY...4

SANTRUMPOS...5

ĮVADAS...6

1. LITERATŪROS APŽVALGA...8

1.1. Fizinio krūvio įtaka organizmui...8

1.1.1. Širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų fiziologiniai kitimai dėl fizinio

krūvio įtakos...10

1.2. Kraujo fiziologija...13

1.2.1. Fizinio krūvio įtaka kraujo morfologiniams rodikliams...14

1.2.2. Fizinio krūvio įtaka kraujo biocheminiams rodikliams...17

2. TYRIMO METODIKA...22

3. RAZULTATAI...27

3.1. Klinikinis tyrimas...27

3.2. Kraujo morfologinis tyrimas...28

3.3. Kraujo biocheminis tyrimas...30

4. REZULTATŲ APTARIMAI...33

IŠVADOS...36

REKOMENDACIJOS...37

LITERATŪROS SĄRAŠAS...38

4

SANTRAUKA

Fizinio krūvio įtaka arklių kraujo parametrams Žydrūnė Mortūnaitė

Magistro baigiamasis darbas

Šio tyrimo tikslas buvo ištirti fizinio krūvio įtaką ristūnų žirgų hematologiniams,biocheminiams ir klinikiniams parametrams. Vienuolika žirgų rungtyniavo ristūnų žirgų lenktynėse, kurių metu įveikė 1800 metrų distanciją hipodrome.Rungtynėms žirgai buvo ruošiami treniruojant skirtingomis kelio dangomis: bėgant keliu, kuris padengtas žvyru ir bėgant keliu, kurio pagrindas – smėlis. Kraujo mėginiai iš Jungo venos buvo imami dieną, kai vyko treniruotė bėgant žvyru, treniruotės bėgant smėliu dieną ir varžybų dieną, tris kartus: prieš fizinį krūvį (prieš įbėgant į trasą), po fizinio krūvio (iškart parbėgus) ir 20 minučių po antrojo kraujo tyrimo paėmimo. Žirgams buvo atliekamas klinikinis tyrimas: skaičiuojamas širdies dažnis, kvėpavimo dažnis, kapiliarų prisipildymo greitis, vertinama gleivinių spalva. Klinikinio tyrimo duomenys buvo renkami prieš krūvį, iškart po jo ir praėjus 20 min. Kraujo mėginiai ir klinikiniai tyrimai buvo imami 2017 metų, pavasario laikotarpiu vykusių treniruočių ir varžybų metu.

Raktažodžiai: Ristūnų žirgai, fizinis krūvis, hematologiniai parametrai.

SUMMARY

The effect of physical activity on equine blood parameters Žydrūnė Mortūnaitė

Master‘sThesis

The purpose of this test was to investigate the effect of physical activity on racing trot hematological, biochemical and clinical parameters. On harness racing eleven trots completed 1800 meters distance. In the case of the match, horses were trained on different pavements: the road was covered with gravel and along the road, which is based on sand. Blood samples were taken on the day of the gravel workout, workout on sand and day of the race, three times: before physical activity (before entering a track), after physical activity (straight away after the activity) and 20 minutes after taking the second blood sample. Horses had a clinicaltrials: measuredheart rate, breath rate, capillary loading speed. Clinical trial data were collected before physical activity, after physical activity and 20 minutes after physical activity. Blood samples and clinical trial were taken on 2017 spring time competitions.

5

SANTRUMPOS

ATP - adenozintrifosfatas KP - kreatinfosfatas

GPT - gyvybinis plaučių tūris AKS - arterinis kraujo spaudimas RBC - eritrocitai

HB - hemoglobinas HCT - hematokritas

MCV - vidutinis eritrocitų tūris

MCH - vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite

MCHC - eritrocituose esančio hemoglobino koncentruotumas WBC - leukocitai

CPK - kreatinkinazė

AST - aspartatoaminotransferazė ALT - alaninoaminotransferazė GGT - gamaglutamiltransferazė ALP - šarminė fosfatazė

TP - bendrieji baltymai H+ - vandenilio jonas Na+ - natrio jonas K+ - kalio jonas

ŠKS - širdies ir kraujagyslių sistemos MŠT - minutinis širdies tūris

ŠSD - širdies sistolinis dažnis FK - fizinis krūvis

CO2 - anglies dioksidas

PaCO2 - parcialinis anglies dioksidas KS - kvėpavimo sistema

Hg - gyvsidabris Pb - švinas Fe - geležis

6

ĮVADAS

Žmonės nuo seno žavisi arkliais, stebisi kaip grakščiai jie juda, kaip dailiai atrodo, mėgaujasi jų kompanija, todėl žmogus rado įvairių nišų kur pritaikyti šį gyvūną, bei išnaudoti jų galimybes: ūkinė veikla (žemės ūkio darbai, rekreacija, parodos), tarnybiniai žirgai (kariuomenė, policija), hipoterapija, įvairios sporto šakos (penkiakovė, jojimas, ištvermės varžybos, ristūnų varžybos ir t.t.). Nuo laukinio gyvūno prijaukinimo ir jo domestikacijos arkliai fiziologiškai keitėsi, pagal žmogaus įnorius. Žmogus į savo intensyvų gyvenimo ritmą įtraukdamas arklius, pareikalavo iš šio gyvūno didelių fiziologinių galimybių. Intensyvi sportinė veikla iš žirgo reikalauja ištvermės, psichologinio stabilumo, greito fiziologinių normų atsistatymo, atsparumo ligoms, traumoms. Visa tai įtakoja profesionalus pasiruošimas. Sveikas, puikius varžybų rezultatus pasiekiantis gyvūnas – atidaus, pastabaus ir rūpestingo šeimininko/trenerio darbas.

Mes iš žirgo reikalaudami didelių fiziologinių pastangų, tolygiai iš savęs turim reikalauti maksimalios priežiūros šiam sportininkui, kad duodamas fizinis krūvis nesukeltų žalos gyvūnui. Auginant ir treniruojant žirgą svarbu išmanyti jo anatomiją ir fiziologiją, stebėti kaip vyksta organizmo metabolizmas. Fiziologinių normų stebėjimas, tai profilaktika norint išvengti ligų, bei tikslinga pagalba sudarant treniruotės pobūdį. Šiame darbe buvo stebėtos skirtingo tipo treniruotes: treniruote bėgant žvyru ir treniruote bėgant smėliu. Žirgai buvo treniruojami unikaliomis miško sąlygomis, toliau nuo miesto ir automobilių kelių, dėl ko gaunamas tyresnis įkvėpiamas deguonis, su mažesniu užterštų dalelių kiekiu ore, o skirtingos kelio dangos kaip žvyras ir smėlis parinkti norint fiziologiškai stiprinti skirtingas raumenų grupes, sąnarius ir raiščius, kad sutvirtėtų judamasis aparatas ir žirgams būtų sumažinama traumų tikimybė varžybų metu.

Treniruojant labai svarbu sekti individualų kiekvieno žirgo elgesį, organizmo fizines normas: širdies darbas, kvėpavimas, kapiliarų prisipildymo greitis. Taip pat laiko tarpas, per kurį fiziologinės normos grįžta į ribas. Daug vertingos informacijos apie gyvūno būklę mums suteikia kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai, kurie teikia informaciją ne tik apie individualaus žirgo savijautą, bet stebint statistinius vidurkius, leidžia spręsti, ar gaunamas tam tikras fizinis krūvis nėra žalingas žirgams (1). Palaipsniui stebint ir teisingai interpretuojant kraujo tyrimų rezultatus, stebima žirgo sveikata (organizmo metabolizmas), koreguojamas fizinis krūvis treniruočių metu ir pritaikomas individualus atsigavimo po sporto režimas, dėl ko gerėja fiziniai rezultatai (5). Arkliai, kurių visi kraujo parametrai po fizinio krūvio buvo stebimi ir lyginami su ramybės stadijoje turimais rodikliais, turi daug daugiau galimybių pasiekti patenkinamų sporto rezultatų ir daug greičiau atsigauna po fizinių pastangų (2,3). Taip pat nuosekliai imant kraujo mėginius ir pastebėjus kraujo tyrimų nukrypimus nuo fiziologinės normos, patologinius procesus, laiku užkertamas kelias ligų

7 plitimui, skiriamas atitinkamas laiko tarpas pilnam atsistatymui ar pagijimui, bei atsargus, palaipsniui vykdomas grįžimas į treniruočių ritmą.

Įvertinus klinikinio tyrimo rezultatus prieš fizinį krūvį ir po jo, buvo pastebėtas širdies darbo ir įkvėpimų dažnio suintensyvėjimas, praėjus 20 minučių dažniai krito link ramybės stadijos vidurkio, bet dar jo nepasiekė. Kraujo mėginiai, kaip ir klinikinis tyrimas, buvo lyginami tarpusavyje dviejų skirtingo tipo treniruočių metu ir varžybų metu. Kraujyje padaugėjo hemoglobino, eritrocitų, leukocitų. Praėjus 20min po krūvio, rodikliai mažėjo ir artėjo prie normos. Biocheminiai rodikliai (GGT, AST, ALT) po fizinio krūvio pakilo nuo normos ribų, praėjus 20 minučių buvo stebimas jų pakilimas lyginant su rezultatais, gautais iš kart po fizinio krūvio. Nustatyta fizinio krūvio nauda žirgo sveikatingumui: kokybiniai rodikliai (ištvermė, greitis)(10), greitesnis metabolizmas, dėl suintensyvėjusios veiklos nervų, humoralinės ir kraujotakos sistemose. Traumoms atsparesnis judamasis aparatas, pagerėjusi organizmo imuninė sistema, dėl ko padidėja atsparumas infekcinėms, virusinėms ligoms (41). Visa tai kartu byloja apie geresnę žirgo savijautą.

Darbo tikslas – ištirti ir išanalizuoti fizinio krūvio įtaką kraujo parametrų kitimui. Darbo uždaviniai :

1. Atlikti žirgų klinikinį tyrimą, kraujo hematologinių ir biocheminių rodiklių tyrimus ir įvertinti jų kitimą prieš fizinį krūvį ir po jo, treniruočių metu, dviejų skirtingų gruntų padengtais keliais. 2. Atlikti žirgų klinikinį tyrimą, kraujo hematologinių ir biocheminių rodiklių tyrimus ir įvertinti jų kitimą prieš fizinį krūvį ir po jo, varžybų metu žirgams bėgant 1800 metrų distanciją.

3. Nustatyti fizinio krūvio įtaką žirgų kraujo hematologiniams ir biocheminiams rodikliams ir sveikatingumui.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Fizinio krūvio įtaka organizmui

Ankstesnysis žmogaus mąstymas, jog arkliui greitai bėgti reikėjo, kad pabėgtų nuo grobuonių, jau seniai pasikeitė. Tobulėjant mokslui, daugėjant informacijos išsiplėtė žmonių požiūris į judėjimą (fizinį aktyvumą). Tai ne tik savigynos būdas, tai visam organizmo metabolizmui darantis įtaką veiksnys, apimantis visų organizmo sistemų funkcijų kitimą jam besivystant, pilnai susiformavus ir senstant. Judėjimas − biologinė funkcija, stimuliuojanti aktyvią visų organizmo sistemų veiklą, reguliariai judant, palaikant tinkamą organizmo fizinį krūvį, sąlygojamas bendras sveikatos sustiprėjimas (42). Pasak autorių, tyrusių arklius: ,,fiziniai pratimai, vienas iš faktorių, sukeliančių daugybę nespecifinių adaptacijos reakcijų, kurios siekia išlaikyti ar atkurti kūno homeostazę'' (4). Organizmo adaptaciniai pokyčiai fizinio krūvio metu vyksta dėl griaučių – raumenų (vykdančios), širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo (aprūpinančios) ir reguliacinės sistemų ir jų tarpusavio sąveikų (5-7).

Norint įsisavinti fizinio krūvio daromą įtaką organizmui, svarbu žinoti, kaip judesys prasideda. Sąmoningi judesiai atliekami vadovaujant centrinei nervų sistemai ir vykstant daugeliui biologinių funkcijų, sudėtingų biocheminių reakcijų, kuriose dalyvauja hormoninė sistema (pagumburis-hipofizė-antinksčiai).Visi sąmoningi judesiai prasideda sujaudinus galvos smegenų didžiųjų pusrutulių motorinės zonos ląsteles. Nervinė ląstelė, neuronas, aksonai ir dirginamos skaidulos sudaro motorinį vienetą. Išcentriniais nervais siunčiami didelio dažnio impulsai, sudirginantys dirbančiuose raumenyse kiek galima didesnį kiekį motorinių vienetų. Raumenyse, sausgyslėse, raiščiuose ir sąnariuose yra proprioreceptorių, iš kurių įcentriniais nervais į galvos smegenų didžiuosius pusrutulius eina impulsai, signalizuojantys apie atliekamą judesį. Patiriant dažnesnį fizinį krūvį, propioreceptorių veikla aktyvėja (10).

Pokyčiai, vykstantys organizmui judant yra sudėtingi fiziologiniai ir morfologiniai pakitimai. Galutinis fizinių pratimų poveikio rezultatas – naujų, sudėtingų sąlyginių refleksų, padidinančių organizmo funkcines galimybes sudarymas. Kokybiniai fizinės veiklos požymiai yrasustiprinta imuminė sistema (4), fiziniai gebėjimai: greitumas, jėga, ištvermė, ir jų tarpusavio dermė atliekant judesį (8).

Dėl fizinio krūvio pakinta organizmo veikla ne tik prieš darbąir paties darbo metu, bet ir kurį laiką po darbo. Tokie procesai vadinami atsigavimu. Atsigavimo metu sukuriamas pagrindas organizmo darbingumui didinti. Sporto treniruotės požiūriu atsigavimoprocesai taip pat svarbūs kaip ir pats fizinis krūvis. Atsigavimo proceso vaidmuo, kaip esminėdarbingumo didinimo dalis, gali būti iliustruojama tokiu ciklu: fizinis krūvis → nuovargis →atsigavimas → adaptacija → darbingumo padidėjimas → fizinis krūvis (33). Atliekant fizinius pratimus suaktyvėja beveikvisų organizmo

9 fiziologinių sistemų veikla (sistemos reguliacijos lygmenyje, ląsteliniame, subląsteliniame, molekuliniame, submolekuliniame lygmenyse). Dėl to išauga organizmo ir ypač dirbančių raumenų energijos poreikis, suaktyvėja aprūpinančių sistemų veikla, padidėja organizmo atsparumas ne tik fiziniam krūviui, bet ir kitokiems aplinkos poveikiams. Dėl fizinių pratimų atsiradę adaptaciniai pokyčiai padidina ne tik organizmo funkcines galimybes, bet ir sumažina įvairių susirgimų riziką (33).

Tiriant žmones, įrodyta, kad mažai judant silpnėja širdies darbas ir kvėpavimas, sulėtėja medžiagų apykaita,suglemba raumenys, silpniau ir mažiau efektyviai dirba vidaus organai, sumažėja organizmofunkcinės galimybės, atsparumas ligoms, žmonės labiau linkę sirgti infekcinėmis ir peršalimoligomis, nutukimu, blogiau jaučiasi (9). Tokius pastebėjimus nustatė ir mokslininkai tyrę arklius (13, 27, 34).

Dėl treniruočių įtakos šie reiškiniai vis ryškėja: nervinių impulsų priėmimas raumenyse gerėja, dažnis vis didėja, vis daugiau į veiklą įjungiama motorinių vienetų, anaerobinės alaktatinės reakcijos aktyvėja (10). Fizinis aktyvumas ne tik skatina nervų sistemos veiklą kaip atsaką į dirgiklį. Fizinių pratimų palankus poveikis nervų sistemai pasireiškia ir arklių savijautos pagerėjimu. Psichologinė būsena labai svarbi norint, kad gyvūnas būtų visiškai sveikas. Ilgą laiką fizinio krūvio neturintys arkliai pradeda nuobodžiauti, todėl randa kitas alternatyvas: graužia aplinkoje esančius daiktus (tvora, baldai), spardo, kąsa kojomis, linguoja, kraipo galva. Anot autorių atlikusiu tyrimus apie fizinio krūvio negaunančių arklių elgiasį, ilgą laiką nesuteikiant gyvūnui fizinio aktyvumo, gali sutrikti adaptyvus atsakas į aplinkos veiksnius, pasireikšdamas apatija, neaktyvumu ar hiperaktyvumu (11,12). Parinkus adekvačius fizinius krūvius individualiam organizmui, fiziniai pratimai teigiamai veikia arklių psichiką.

Fizinių pratimų įtakoje pagerėja judamojo aparato trofika. Judamąjį aparatą sudaro: kaulai, sąnariai, sausgyslės, raiščiai, raumenys. Veikiant fiziniams krūviams kaulai stangrėja, vyksta osteogenezės procesai. Esant tinkamam fiziniam krūviui,kaulus supančios kremzlės pastorėja, nes į jas patenka daugiau skysčio, jos tampa elastingesnės. Sausgyslių ir raiščių dėl nuolatinio fizinio krūvio, atitinkančio adaptacines galias, pailgėja, tamprumas didėja (10).

Raumenų masės didėjimui reikšmės turi fizinio krūvio metu ATP resintezei intensyviai naudojamas kreatinfosfatas. Likęs laisvas kreatinas turi anabolinį poveikį, skatina baltymų sintezę, raumenų masės didėjimą. Bėgimas stiprina kojų, liemens, pilvo raumenis. Didžiausia raumenų jėga yra fiksuojama atliekant ekscentrinius veiksmus, o mažiausia – koncentrinius (10). Raumenyse vystosi hipertrofija: padidėja raumeninių skaidulų skersmuo, pagerėja raumenų elastingumas, jų aprūpinimas krauju, padaugėja kapiliarų ir kraujagyslių anastomozių, padidėja raumenų tonusas ir jėga. Raumenyse tobulėja visas aerobinių reakcijų mechanizmas, didėja mitochondrijų kiekis ir jų

10 aktyvumas, didėja mioglobino kiekis, daugėja oksidacinių fermentų ir energinių bei kitų medžiagų, reikalingų oksidacinių reakcijų eigai (glikogeno, trigliceridų) (10).

Reguliariai treniruojant ristūnus, gerinamos nervų ir kraujotakos sistemų funkcijos, todėl labiau stimuliuojama vidaus organų veikla. Virškinimo ir šalinimo procesuose aktyvėja medžiagų ir energijos apykaita: normalizuojama riebalų ir angliavandenių apykaita, mažinamas cholesterolio ir cukraus kiekis, su prakaitu išskiriamas perteklinis organizmo medžiagų kiekis ( druskos, baltymai) (35).

Deguonies pristatymas dar labiau sustiprinamas dėl blužnies susitraukimo, kuris padidina hematokrito kiekį nuo maždaug 40% ramybės būsenoje, iki maždaug 60 % fizinio krūvio metu. Taip atitinkamai padidėja deguonies kiekis kraujyje: iš apytikriai 20 ml iki maždaug 30 ml O2 / 100 ml (13-15). Blužnies susitraukimai priklauso nuo darbo krūvio. (16, 17).

Galimai svarbiausias faktorius, lemiantis kiekvieno sportuojančio arklio darbingumą, yra genetiniai požymiai, apimantys ne tik antropometrinius požymius, paveldėtus širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumus, bei raumenyse esančių skaidulų santykį, bet ir jų gebėjimą adaptuotis prie fizinių krūvių (36).

1.1.1. Širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų fiziologiniai kitimai dėl fizinio krūvio įtakos.

Beveik kiekviena organų sistema tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusi organizmui aktyviai judant, bet ypač svarbi yra homeostatinė kardiorespiratorinė sistema (13). Fizinio aktyvumo ir sveikatingumo tarpusavio ryšių epidemiologiniuose tyrimuose pagrįsta fizinių pratimų teigiama įtaka širdies kraujagyslių sistemos (ŠKS) būklei. Fizinių pratimų teikiama nauda ŠKS yra didelė, apimanti tiek skeleto raumenų darbo, periferinio pasipriešinimo ir metabolizmo, tiek pačio miokardo teigiamus funkcinius pokyčius (9, 37).

Fizinio ir funkcinio parengtumo rodiklis, reikšmingai susijęs su sveikata, apibūdinantis ŠKS, kvėpavimo sistemos (KS) ir raumenų aerobinį pajėgumą, yra maksimalus deguonies suvartojimas (MDS) (5). Mokslininkai nurodė, kad tinkama fizinių pratybų trukmė, intensyvumo ir dažnio derinys, taikomas ilgą laikotarpį, sąlygoja tiek aerobinio pajėgumo rodiklių gerėjimą, tiek ir darbo efektyvumo pokyčius. Didesnis darbo ekonomiškumas yra pranašumas, nes suvartojamas mažesnis deguonies procentas nuo MDS, kai darbas yra panašaus intensyvumo (5, 36, 38). MDS didėjimą dėl reguliarių aerobinių pratybų poveikio lemia didesnis minutinis širdies tūris (MŠT), sistolinis tūris (širdies per vieną sistolę išstumiamo kraujo kiekis), cirkuliuojančio kraujo kiekis (kraujo srovės perskirstymo mechanizmas - didėja išstumiamo į aortą kraujo kiekis bei jėga), širdies dydis, galingumas, griaučių

11 raumenų, kapiliarų tankis, mitochondrijų kiekis raumenyse ir didesnis aerobinės oksidacijos fermentų aktyvumas (5).

Ilgos trukmės aerobinio pobūdžio fizinio krūvio (FK) metu organuose ir audiniuose dėl hemodinamikos perskirstymo mechanizmo pagerėja aktyviai dirbančių raumenų kraujotaka, kadangi dirbantiems raumenims reikalingi spartesni medžiagų apykaitos procesai ir geresnis papildomo deguonies kiekio gavimas. Nors fizinio darbo metu didėjant širdies sistolinio dažniui (ŠSD) ir sistoliniam tūriui, širdis savo darbą gali padidinti, tačiau esant labai intensyviam FK, apykaitos procesų užtikrinimui reikalingas kraujotakos perskirstymas. FK metu vyrauja greitieji reguliavimo mechanizmai, kuriuose pagrindinis vaidmuo tenka simpatiniais nervais valdomoms vazodiliatacinės kraujagyslių reakcijoms, baroreceptoriniams refleksams, hemoreceptoriniams refleksams ir CNS išemijos refleksams (39, 40). Bendras visų šių refleksų bruožas yra labai greita kelių sekundžių trukmės reakcija, užtikrinanti FK metu padidėjusius deguonies ir energijos poreikius. Širdis prie vienkartinio FK prisitaiko padidindama ŠSD ir sistolinį tūrį, o reguliariai treniruojantis atsiranda širdies raumens morfologiniai pokyčiai. Struktūriniai pokyčiai susiformuoja po ne vienerių metų kokybiškų ir pakankamai ilgųjų aerobinę ištvermę lavinančių treniruočių. Dažniausiai širdies padidėjimo priežastimi laikomas ertmių išsiplėtimas (dilatacija) ir sienelių sustorėjimas (hipertrofija) (9). Reguliarios aerobinės pratybos padidina dirbančių raumenų kraujo indų skaičių ir kraujo kiekį raumenyse ne tik dėl pakitusios širdies morfofunkcijos, bet ir pasireiškiant lėtajai adaptacijai kitose ŠKS grandyse, padidėjus arterijų skersmeniui, kapiliarų tankiui, bei labiau gebant atsipalaiduoti arteriolėms (5).

Kvėpavimo funkcijos visiškai atskirti nuo kraujotakos negalima, kadangi kvėpavimas plačiąja prasme apima plaučių ventiliacijos funkciją ir deguonies pristatymą į plaučius. Todėl apie kvėpavimo ir kraujotakos sistemas išsireiškiama bedrai - kardiorespiratorinė sistema (5).

Kardiorespiratorinė sistema susideda iš širdies ir kraujagyslių tinklo, kuris bendradarbiauja kartu su kvėpavimo takais ir plaučiais. Šios sistemos funkcija pernešti deguonį organų sistemoms ir raumenims, bei pašalinti iš organizmo medžiagų apykaitos produktus tarp jų ir anglies dioksidą.

Pajėgumas judėti priklauso nuo daugelio organizmo sistemų, bet vienas iš svarbiausių kriterijų - kvėpavimo sistemos funkcinis pajėgumas. O būtent arkliai, išskirtinai iš kitų žinduolių, savo pranašesniu gebėjimu praturtinti organizmą dideliu kiekiu deguonies. Gauti didelį kiekį oro jiems padeda specifinė kūno anatomija: dideles, judrios, plačiai išsiplėsti galinčios šnervės, didelė nosies ertmė, gerklų atsivėrimo anga (lot. ostium intrapharyngium) poriniai oro maišai, bei didelės talpos poriniai plaučiai.

Kvėpuojant fizinio krūvio metu taip pat labai svarbi yra galvos − kaklo padėtis, atitinkama padėtis įtakoja didesnį oro kiekio patekimą į plaučius. Kaklo padėtis nustatoma pagal apatinio žandikaulio ir kaklo kampo laipsnį. Ramybės stadijoje arkliai galvą laiko 90 laipsnių kampu. Esant

12 intensyviam fiziniui krūviui arklys galvą ištiesia į priekį, kampą padidindamas iki 120 − 130 laipsnių, tokiu būdu − ištiesindamas oro takus (lot. nasopharynx,larynx, trachea) (13). Taip pat susiaurėjant ir

sustangrėjant oro takų sienelėms, sumažinamas ertmės tūris, tokiu būdu − sukeldamas didesnį įkvėpimo neigiamą slėgį, kas leidžia priimti organizmui didelį kiekį deguonies ir palengvina oro patekimą į plačius ir iš jų (95 % įkvepiant ir 45 % iškvepiant) (13).

Maksimalus deguonies suvartojimas grynakraujų ir ristūnų žirgynų organizme yra maždaug 40 kartų didesnis nei ramybės stadijoje. Tai žymiai, apie 6 − 8 kartus didesnis deguonies suvartojimas nei ištverminguose, žmonių sportininkuose profesionaluose ir 10 kartų didesnis deguonies suvartojimas, paliginus su kai kurias kitais žinduoliams.

Grynakraujams,sunkaus fizinio krūvio metu, skaičiuojamas minutinis įkvėptas oras litrais, kuris yra maždaug 1800 – 2000 l/min, tai yra 25 − 27 kartų didesnis oro kiekis už poilsio vertę, kuri yra apie 65 – 80 l/min.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad raumenų darbo metu padidėjęs medžiagų apykaitos greitis sukelia plaučių ventiliacijos suintensyvėjimą (18). Plaučių ventiliacijos ir dujų apykaitos padidėjimas lengvo ar vidutinio fizinio krūvio metu padeda palaikyti alveolių ir arterinio kraujo parcialinį CO2 (PaCO2) pastoviame lygyje, kadangi krūvio metu didėjantis PaCO2 slėgis dirgina chemoreceptorius ir sukelia sportuojančiojo plaučių ventiliacijos padidėjimą (43). Taip pat atliekant fizinį krūvį dažnėja ir gilėja kvėpavimas. Kvėpavimo dažnis padidėja nuo 10 − 15 iki 110 – 130 k/min ir plaučių ventiliuojamo oro tūris įkvėpimo metu nuo 5 − 6 iki 12 – 15 l (29). Lygiai taip pat svarbu, kad padidėjusio deguonies kiekio pristatymas audiniams būtų sklandžiai įvykdytas širdies ir kraujagyslių sistemos, kuri taip pat patiria svarbius pokyčius dėl fizinio aktyvumo (46). Širdies susitraukimų dažnis lygiagrečiai didėja su darbo krūviu (lygiaverčiai su greičiu) iki 90 % maksimalaus širdies dažnio. Taip pat įtaką širdies susitraukimų dažniui turi fizinis pasiruošimas, veislė ir individualaus veislės žirgo fiziologinės galimybės, galinčios įtakoti atletinius sugebėjimus (19). Tai apima padidėjusį širdies susitraukimų dažnį nuo 30 k/min iki maksimalios vertės 210 − 230 k/min. Esant tokiam širdies ritmo suintensyvėjimui, 7 − 8 kartus padidėja ir širdies išeiga (širdies išstumtas kraujo kiekis per minutę), nuo maždaug 40 l/min iki maždaug iki 285 − 310 l/min. (13). Mokslininkai nustatė teigiamą aerobinio pobūdžio pratybų poveikį KS funkcinių rodiklių kaitai: padidėja kvėpavimo raumenų jėga ir galingumas, gyvybinė plaučių talpa, maksimalioji ventiliacija, susidaro palankesnės sąlygos raumenų darbui, gali padidėti kvėpuojamasis tūris, o kvėpavimo dažnis – sumažėti (5, 39).

Raumenų darbui energinės medžiagos ir deguonis atnešami su krauju. Kraujotakos sistemoje, reguliariai esant fiziniam krūviui, vyksta didžiuliai adaptaciniai pokyčiai. Žymiai išauga maksimalus minutinis širdies tūris, kuris geriausiai atspindi širdies darbo veiksmingumą. Svarbus širdies veiklos funkcinis rodiklis yra arterinis kraujo spaudimas, kuris didėja proporcingai krūvio intensyvumui (18).

13 Dažnai dirbat raumenims, padidėja jų kraujagyslių elastingumas, kapiliarų tinklas, gerėja širdies raumens mityba (stiprėja miokardas). Didėja širdies sistolinis tūris, todėl esant ramybės būsenoje retėja širdies susitraukimai. Fizinio darbo metu kraujagyslės ištempiamos, nedirbant vėl susiaurėja, toks jų judėjimas didina sienelių elastingumą. Atsiveria daugiau kapiliarų, formuojasi nauji, taip didėja kapiliarų tinklas. Normalizuojasi pulsas: mažėja jo labilumas ramybėje ir po darbo, kraujyje padidėja pH, eritrocitų kiekis, suaktyvėja kraujo fermentai (18).

Raumenų veikla, reikalaujanti ištvermės, priklauso nuo deguonies kiekio, patenkančio į organizmą. Kraujotakos ir kvėpavimo sistema raumenis aprūpina energinėmis medžiagomis, deguonimi ir kitomis medžiagomis, reikalingomis raumenims normaliai funkcionuoti, iš raumenų šalina medžiagų apykaitos medžiagas. Esant nepakankamai kraujotakos ir kvėpavimo sistemos funkcijai, negalima normali raumenų veikla. Vidutinių nuotolių bėgimas kelia didelius reikalavimus kvėpavimo sistemos veiklai, tačiau ilgėjant nuotoliams vis didesnę reikšmę įgyja aerobiniai procesai raumenyse. Todėl atliekant tokį darbą labai svarbus vaidmuo tenka mechanizmams, pristatantiems deguonį į dirbančiuosius raumenis ir kitus organus. Ilgųjų nuotolių bėgimas ugdo aerobinę ištvermę, didina visų organizmo funkcinių sistemų funkcinius rezervus, o būtent treniruočių metu, bėgdami ilgas distancijas ristūnai ugdo aerobinę ištvermę (10). Didėja kvėpavimo raumenų jėga, krūtinės ląstos ir diafragmos paslankumas, todėl kvėpavimas tampa gilesnis ir lėtesnis, padidėja plaučių gyvybinė talpa, plaučių kvėpuojamasis paviršius, kraujo sotinimasis deguonimi. Raumenyse slėgis yra didesnis negu kraujagyslėmis, kapiliarais tekančio kraujo slėgis. Darbo metu kraujas per dirbančius raumenis neprateka arba jo pratekėjimas yra labai mažas. Kraujas, nepratekėdamas pro raumenis, nepristato deguonies arba jo pristato labai mažai (10). Naudojamas deguonis, kuris yra raumenyse susijungęs su mioglobinu. Raumenų mechaniniam darbui naudojami tik vietiniai energiniai ištekliai (adenozintrifosfatas – ATP, kreatinfosfatas – KP, glikogenas, riebiosios ir amino rūgštys) (11). Šie ištekliai nėra dideli ir greitai išnaudojami. Fizinio krūvio pabaigoje energinių medžiagų labai sumažėja, gali būti pradedama naudoti raumens struktūrinės (baltyminės) medžiagos (12). Po pratimų, tinkamai šeriant, paskyrus tinkamą poilsio rėžimą vyksta atsigavimo procesai, atstatomos visos energinės ir struktūrinės medžiagos ir dar vyksta superkompensaciniai reiškiniai, medžiagų kaupiasi daugiau, raumenų masė po truputį didėja, taip pat didėja jų įsitempimo jėga. Kraujas, lengvai pratekėdamas, plūsta į dirbusius raumenis, kuriuose kraujagyslės išsiplečia, pristatomos energinės bei struktūrinės medžiagos, deguonis ir kitos medžiagos, reikalingos gyvybiniams procesams (12).

1.2.Kraujo fiziologija

Pilnas kraujo skaičius yra svarbi informacija apie kraujo ląstelių rūšis ir jų skaičių. Svarbu išanalizuoti ir įvertinti ląstelių, kurios cirkuliuoja kraujyje, tokios kaipbaltųjų kraujo ląstelių

14 (leukocitų), raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) ir trombocitų (kraujo plokštelių) skaičių ir savybes žirgų kraujyje prieš ir po pratimų. Kiekvienos iš jų atlieka skirtingas funkcijas kraujo fiziologijoje, taip pat visame fiziologiniame procese lenktyniuose žirguose (20).

1.2.1. Fizinio krūvio įtaka kraujo morfologiniams rodikliams

WBC. Leukocitai - baltieji kraujo kūneliai. Leukocitų rūšys: neutrofilai, limfocitai, monocitai, eozinofilai, bazofilai. Pagrindinė leukocitų funkcija - kovoti su infekcijomis, svetimkūniais. Bendras leukocitų kiekis padidėję esant: uždegimui, mažakraujystei. Jo padidėjimai padeda diferencijuoti bakterinės kilmės infekcijas nuo virusinių. Leukocitų skaičius dažniausiai padidėja kurios nors leukocitų rūšies sąskaita. Leukocitų skaičius gali padidėti dėl fizinės ir emocinės įtampos, dėl krentančio svorio, padidėjant vidaus organams, dėl atsiradusių pažeidimų kaulų čiulpuose. Ilgi ir sekinantys fiziniai pratimai, padidina bendrą leukocitų skaičių 2 − 3 kartus, sukeldami ryškią leukocitocę, leukogramoje stebimas ryškus neutrofilų skaičiaus padidėjimas, limfopenija (4). Leukopenijos (leukocitų sumažėjimas) priežastys gali būti kelios: leukocitai kaulų čiulpuose gaminami per lėtai, leukocitai suyra per greitai arba sutrikęs neutrofilų pasiskirstymas kraujyje, vaistų poveikis.

LYM. Limfocitai, jų funkcija gaminti antikūnus ir naikinti virusus, parazitus, bei organizme atsiradusias vėžines ląsteles. Limfocitai skirstomi į: B limfocitus, T limfocitus ir ,,Natural Killers'' (NK) - natūralieji žudikai. T limfocitai atpažįsta ir sunaikina svetimus antigenus. B limfocitai gamina antikūnus skirtingiems antigenams, NK limfocitai sunaikina svetimas ląsteles, suardydami jų membranas. Limfocitų skaičius kraujyje padidėja virusinės infekcijos metu, esant ūmiai bakterinei infekcijai, lėtinių infekcijų metu, ir kaip buvo paminėta anksčiau, dėl sunkaus fizinio krūvio. Limfocitų skaičius kraujyje sumažėja nusilpus imuninei sistemai, virusinės infekcijos metu, cinko (Zn) stygiui pašare, baltymų netekimo metu, skiriant vaistus,slopinančius imuninę sistemą (4).

MID. ,,Minimum inhibitory dilution'' - vidutinio dydžio ląstelių skaičius kraujyje. Nesubrendę leukocitai, kurių dar negalima išdiferencijuoti į limfocitus ir granuliocitus, bei kitas ląsteles. MID vertė padidėja užsikrėtus kirminais ir esant uždegimui, fizinio krūvio metu vertė taip pat gali padidėti (47).

GRA. Granuliocitai: neutrofilai, bazofilai,eozinofilai.

Neutrofilai saugo organizmą fagocituodami bakterijas, svetimkūnius, negyvas pažeistas organizmo ląsteles. Svarbūs proteolizei (H2O ryšių įterpimas į baltymus, kad šie būtų lengviau skaidomi). Neutrofilija (neutrofilų skaičiaus padidėjimas) atsiranda esant bakterinėms infekcijoms, piktybinėms jungiamojo audinio ligoms, miokardo infarktui, audinių traumoms, apsinuodijus Hg (gyvsidabriui) ir Pb (švinui). Neutropenija (neutrofilų skaičiaus sumažėjimas) atsiranda esant

15 virusinėms infekcijoms (48), metastazėms kaulų čiulpuose, esant Fe (geležies), folio rūgšties, vitamino B12 deficitui organizme.

Bazofilai kovoja su alergenais. Turi didelės reikšmės kraujo klampumui (gamina hepariną, kuris neleidžia kraujui krešėti kraujagyslėse, bei trombams susidaryti) (4). Bazofilija (bazofilų skaičiaus padidėjimas) pasireiškia organizme esant alerginėms reakcijoms (medikamentinės, maisto, buitinės). Bazofilų skaičius kraujyje sumažėja: riaumatoidinis artritas, virškinimo trakto opos, uždegimai, antinksčių hiper funkcija, patiriant stresą, esant ūmiai infekcijai, patelėms ovulecijos ir nėštumo metu.

EO. Eozinofilai dalyvauja svetimkūnių fagocitozėje, daugiausiai su parazitais, alerginių reakcijų sukėlėjais. Absorvuoja imuninius antigeno-antikūnio (IgE) kompleksus, baltiminės prigimties toksinus (10). Eozinofilija atsiranda medikamentinės alergijos metu, esant parazitiniai infekcijai, odos, jungiamojo audinio ligoms, antinksčių nepakankamumui.

RBC. Eritrocitai - raudonosios kraujo ląstelės. Funkcija - aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti anglies dioksidą, taip pat padeda palaikyti rūgščių ir šarmo balansą, dalyvauja vandens ir druskų apykaitoje, sudaro raudonąjį krešulį, gamina įvairias krešėjimo medžiagas (tromboplastina), absorbuoja toksinus, antikūnus, perneša įvairias medžiagas: amino rūgštis, vaistus, oksidacinį vandenį į plaučius, eritrocito membranoje esantys baltymai (antigenai) lemia kraujo grupes (44). Eritrocitų skaičius kraujyje padidėja esant deguonies trūkumui audiniuose (širdies ydos, hipoksija), dėl fizinio krūvio (43), suintensyvėjus eritropoetino gamybai (inkstų navikai), esant dehidratacijai. Eritrocitų skaičius sumažėja esant geležies stokos anemijai.

HGB. Hemoglobinas - baltymas chromoproteinas esantis eritrocituose. Prisijungdamas deguonį išnešioja jį po audinius, prisijungęs anglies dioksidą neša jį į plaučius, pašalinimui iš organizmo (10). Eritrocitų degradacijos metu hemoglobinas verčiamas į hemą (prostetinė grupė) ir globiną (baltyminė dalis). Hemas metabolizuojmas į geležį (ji vėliau inkorporuojama į kitą hemą arba saugoma kepenyse) ir bilirubiną, kuris pašalinamas iš organizmo kaip tulžies pigmentas. Globino grandinės skaidomos iki amino rūgščių, vėliau panaudojamų kitų baltymų sintezei. Hemoglobino kiekis kraujyje padidėja esant dehidratacijai, testosterono kiekio padidėjimui (43). Hemoglobino kiekis sumažėja geležies stokos anemijai, eritrocitų sumažėjimui, geltai, porfirijoms. Dažnai stebint hemoglobiną kartu su hematokritu ir bendraisiais baltymais sekama arklio treniravimo būklė, arklio fizinio parengtumo kitimas - deguonies kiekio įsisavinimo kaita sportuojant (21).

HCT. Hematokritas parodo kiek procentų viso kraujo sudaro eritrocitai. Hematokritas gaunamas vidutinį eritrocito tūrį padauginant iš eritrocitų skaičiaus. Todėl rodmuo taip pat svarbus vertinant kraujo, deguonies išnešiojimų galimybes. Hematokritas padidėja esant eritrocitų padidėjimui, o sumažėja esant anemijoms (46).

16 MCV. Vidutinis eritrocito tūris. Matavimas tikslesnis nei vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH) ir vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija (MCHC), nes yra pirminis rodmuo (MCH ir MCHC indeksai išvesti iš kitų). MCV padidėja pagausėjus geležies kiekiui, esant toksiniam poveikiui kepenyse, esant parazitams žarnyne. MCV sumažėja esant anemijoms , geležies stokai, lėtinėms ligoms (27).

MCH. Vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (vidutinis eritrocitų hemoglobinas). Tai santykis tarp hemoglobino koncentracijos ir eritrocitų skaičiaus. Šis rodiklis parodo kiek viename eritrocite yra hemoglobino. MCH padidėja esant geležies stokai, anemijoms, kepenų pažeidimams, esant parazitams žarnyne, skrandžio gleivinės pažeidimams, skrandžio vėžiui (27). MCH sumažėja esant lėtinėms ligoms.

MCHC. Vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija. Šis rodiklis gaunamas hemoglobino kiekį padalinus iš hematokrito. Analizatorius MCHC nustato remdamasis trimis nepriklausomai išmatuotais parametrai: hemoglobino koncentracija, eritrocitų skaičiumi ir eritrocitų dydžiu. Mažėjant hemoglobino koncentracijai, MCHC beveik nekinta. Tokį stabilumą užtikrina pati eritrocito biologinė prigimtis - kuo mažesnis eritrocitas, tuo labiau jis susitraukia, tuo mažiau jame hemoglobino (10). Taip yra, nes net ir mažėjant eritrocitams, mažėjant hemoglobino masei juose, išlieka ta pati hemoglobino koncentracija. MCHC, jei yra patologijos, mažai besikeičia. Jeigu MCH - tai eritrocituose esančio hemoglobino kiekis, tai MCHC - eritrocituose esančio hemoglobino koncetracijos matas. Iš dviejų, vienoda hemoglobino kiekį turinčių, eritrocitų (turinčių vienodą MCH) didesniu MCHC pasižymės tas −, kurio dydis bus mažesnis (46). MCHC padidėja hiperleukocitozės, paraproteinemijos metu, labai didelė hemolizė, neteisingai subalansuotas analizatorius. MCHC sumažėja esant anemijoms.

RDW. Red ditribution width - makrocitų ir mikrocitų santykis (anizocitozė) - eritrocitų apimties variacija - eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį. RDW parodo eritrocitų dydžio svyravimus, anizocitozę ( t.y. ar labai pats mažiausias populiacijos eritrocitas skiriasi nuo paties didžiausio). Mažesni yra mikrocitiniai eritrocitai su mažu hemoglobino kiekiu, didesni − normalūs eritrocitai. RDW skaičiuojamas padalinant pusės eritrocitinio piko plotį, išreikšta fl (femtolitrais) ir MCV. Kuo didesnis eritrocitų skaičius, tuo platesnė jų eritroctrometrinė kreivė (27). RDW sumažėti negali, nes nėra tokių patologinių būklių, kai eritrocitų dydžio svyravimai mažesni už normą. RDW padidėja esant geležies deficitiniai enemijai, eritrocitų fragmantacijai, folio rūgšties deficitiniai anemijai, imuniniai hemoliziai.

PLT. Trombocitai - kraujo plokštelės. Kaulų čiulpuose pasigamina iš megakariocitų. trombocitams patekus į kraują, dalis jų fagocituojami į blužnį. Trombocitų funkcija - pirminė hemostazė, dalyvauja kraujo krešėjime. Trombopoetinas - kepenyse gaminamas hormonas, kuris skatina trombocitų gamybą. Trombocitai kartu sujungdami ir fibriną, suformuoja hemostatinį kamštį

17 (20). Trombocitų skaičius kraujyje sumažėja esant autoimuninės kilmės priežastims, infekcijai, anemijai, įgytiems sindromams, vitamino B12 trūkumui (46).Trombocitų padidėja esant sunkiam fiziniui krūviui patiriant stresą, kumelingumo, lėtinėms infekcijoms, geležies stokos anemijai, ūmiems kraujavimams, onkologinėms ligoms.

PCT. Trombokritas - procentinė kraujo tūrio, trombocitų užimama dalis. Trombokritas skaičiuojamas sudauginus vidutinį trombocitų tūrį su trombocitų skaičiumi. Rodiklis fizinio krūvio metu gali pakliti, jei stipriai pakyla trombocitų skaičius (16).

MPV. Vidutinis trombocitų tūris. Didesni trombocitai yra jaunesni ir hemostatiškai aktyvūs. Trombocitams bręstant jų MPV mažėja. MPV skaičiaus sumažėjimas stebimas esant trombocitozei, o padidėjimas trombocitopenijai (26).

PDW. Trombocitų pasiskirstymas pagal dydį - trombocitų apimties variacija. Trombocitų anizocitozės (dydžio svyravimo) rodiklis. Fizinio krūvio metu keičiasi nežymiai (daugėja) arba gali visai nepakisti.

1.2.2 Fizinio krūvio įtaka kraujo biocheminiams rodikliams

GGT. Gama−glutamiltransferazė − vienas iš rodiklių, kad yra potologija susijusi su kepenų ligomis (augliai, hepatitas), taip pat širdies nepakankamumais. GGT − kepenų fermentas, vienas jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių. Šis fermentas skatina gamagliutamilo grupės transportą pro ląstelių membraną. Šis fermentas aptinkamas beveik visuose sekrecijos ir absorbcijos funkcijas atliekančiuose organuose (kepenyse, tūlžies takuose, širdyje, inkstuose, kasoje, prostatos liaukoje ir blužnyje). GGT iš plazmos paprastai pašalinamas per tulžį, ir jo aktyvumas tulžyje yra 10 kartų didesnis nei kraujyje (9). Tai pats jautriausias tulžies takų patologijos rodiklis. Transferazė − fermentas, katalizuojantis reakcijas, per kurias cheminės grandinės atsiskiria nuo vienų junginių ir prisijungia prie kitų.Panašiai, γ glutamiltransferazė (GGT). Fizinio krūvio metu šis rodiklis gali pakilti, dėl kepenų ir blužnies suaktyvėjimo (23).

Tg.Trigliceridai, vieni iš pagrindinių ir žinomiausių galutinių lipidų produktų. Per fizines pratybas didėja deguonies srautas iki aktyvių skeleto raumenų. Stiprus fizinis pratimas gali sukelti oksidacinį stresą (10). Arkliai turi unikalų sugebėjimą padidinti deguonies sunaudojimą 60 kartų sunkių pratybų metu (15), dėl kurio padidėja mitochondrijų gamyba, taip skatindama lipidų peroksidacija (17). Skeletinis raumuogali jausti didesnį oksidacinį streso lygį pratimo metu, neikepenys ar širdis. Substratai yra polinesočiųjų riebalų rūgštys membranoje- fosfolipidai, dėl kurio modifikavimo susidaro ląstelės dezorganizacinė sistema ir funkcija. Todėl matomas ryškus trigliceridų padidėjimas kraujyje po fizinio krūvio.

18 AST. Aspartato−amino−transferazė − fermentas, kuris normos atveju aptinkamas širdyje, kepenyse ir raumenyse. Esant ląstelių pažeidimams ar ląstelėms žūnant, jis patenka į kraujotaką. AST katalizuoja alfa−aminogrupės grįžtamąjį perdavimą tarp aspartato ir gliutamato, todėl jis yra svarbus amino rūgščių metabolizmo fermentas. AST padidėja nuovargio metu,esant raumenų pažeidimams, raumenų susirgimams (dermatomiozitui, polimiozitui, raumenų distrofijai), traumoms, skiriant nesteroidinius analgetikus (NSAID), antibiotikus, vitaminą C ir A. AST sumažėja esant vitamino B6 trūkumui, uremijai (22).

ALT. Alanino aminotransferzė − transaminazės fermentas, katalizuojantis amino grupės perkėlimą iš L−alanino į alfa − ketoglutaratą. ALT randamas plazmoje ir įvairiuose kūno audiniuose, bet dažniausiai pasireiškia kepenyse. Nežymūs šio fermento padidėjimai gali būti stebimi po raumenų sužeidimų, operacijų, komplikuoto miokardo infarkto (41). ALT padidėja esant kepenų susirgimams, raumenų traumoms ir uždegiminiams susirgimams, vaistų poveikiui.

ALP. Šarminė fosfatazė (alkalininė fosfatazė, ALF, ALP) − fermentas, turintis amino rūgščių, Zn ir Mg jonų, dalyvaujantis hidrolizėje (katalizatorius šarminėje pH aplinkoje). ALP atlieka svarbų vaidmenį kepenų metabolizme ir skeleto vystymuisi. ALP aptinkamas visuose organizmų audiniuose. Pati didžiausia koncentracija nustatoma osteoblastuose, žarnyno epitelyje, hepatocituose ir placentoje. Šarminės fosfotazės padidėjimas paprastai koreliuoja su bilirubino kiekio padidėjimu. GGT, ALP ir tiesioginis bilirubinas padidėja esant mechaninei kepenų geltai. ALP padidėja kaulų augimo ir rezorbcijos metu, bei esant kaulų susirgimams, kalcio trūkumui, vitamino D hipervitaminozei, gyjant kaulų lūžiams, sepsiui, vaistų poveikiui. ALP sumažėja esant kaulų formavimosi sutrikimams, sutrikus mitybai, vaistų poveikiui (22).

CREA. Kreatininas − galutinis baltymų skilimo produktas, kuris su kitais galutiniais skilimo produktais (šlapalas, šlapimo rūgštis) turi būt pašalinti iš organizmo. Kreatininas yra kreatinino fosfato skylimo produktas (nebaltyminė azotinė medžiaga). Kai inkstai pažeisti ankščiausiai pradeda didėti šlapimo rūgšties (OA) ir šlapalo (UREA), o vėliausiai kreatinino koncentracija kraujyje, kai išsenka funkciniai inkstų rezervai. CREA - tai vienas svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių. CREA fosfatas aptinkamas raumenyse. CREA padidėja esant lėtiniam širdies nepakankamumui, dehidratacijai, glomerulonefritui, podagrai, reumatoidiniui artritui, kitoms inkstų ligoms, vaistų poveikiui. CREA sumažėja raumeninio audinio atrofijos metu, kumelingumui, vaistų poveikiui. Kreatininas susidaro raumenyse iš makronerginio junginio kreatinfosfato (KF), todėl kreatinino daugiau išsiskiria turintiems stiprius raumenis (47).

Serumo šlapalo ir kreatinino koncentracijos yra dažni baltymų rodikliai metabolizmas ir inkstų funkcijų veiksmingumas. Be to, kreatininas yra suskaidymas raumenų kreatino fosfato produktas ir jo lygis tiesiogiai priklauso nuo raumenų masė ir jos veikla (2).

19 UREA. Šlapalas − nebaltyminė azotinė medžiaga (galutinis baltymo skilimo produktas). Nebaltyminių azotinių medžiagų kiekį atspindi šlapalo tyrimas. Jo azotas sudaro maždaug pusę nebaltyminių medžiagų azoto. Šlapalas sintetinamas tik kepenyse iš amoniako ir asparto rūgšties azoto bei anglies dioksido, o išsiskiria per inkstus filtracijos būdu. Dalis šlapalo (30% žmonėms) reabsobuojama inkstų kanalėliuose ir sugrįžta į kraują, taip organizme išsaugojamos guanidino grupės.

IRON. Geležis (Fe) − makroelementas, mineralas, kuris įeina į hemoglobino ir mioglobino sudėtį. Fe dalyvauja eritrocitų bei tam tikrų fermentų susidarymo procesuose, taip pat yra atsakingas už deguonies pernešimą į audinius. Kai kraujyje sumažėja Fe, vitamino B12 vis mažiau deguonies yra pernešama. Todėl alinantis kompensavimo mechanizmas silpnina organizmą pagreitėjant kraujo apytakai ir taip apkraunant širdį. Deguonies stoka kenčia smegenys, raumenys, pradeda silpti imuninė sistema. Mokslinio tyrimo metu nustatyta, kad sportuojantys žirgai ramybės stadijos metu turi didesni kiekį geležies koncentracijos kraujyje, negu rekreacijos srityje dirbantys žirgai (2).

P. Fosforas (PHOS) − apytiksliai 80% jo yra kauluose kalcio fosfato ir apatito pavidalu. Kita makro elemento dalis pasiskirsčiusi audiniuose ir tarpląsteliniame skystyje. Fosforas įeina į nukleotidų, fosfolipidų, ATF sudėtį. Kraujyje fosforas yra neorganinių fosfatų pavidalu ir organiniuose junginiuose esančioje fosforo rūgštyje. Fosforo koncentracija priklauso nuo rezorbcijos žarnyne, apykaitos kauluose ir išsiskyrimo per inkstus (26). Fosforas yra pagrindinis intraląstelinio skysčio anijonas. Dalyvauja lipidų ir gliukozės apykaitoje, energijos kaupimo ir perdavimo procesuose, Kaulų audinių susidaryme. Fosforo apykaita reguliuoja paraskydinių liaukų išskiriamas hormonas − parathormonas (PTH). Šis hormonas taip pat reguliuoja ir kalcio apykaitą. Šių mineralų apykaita yra priešinga viena kitai. Didėjant vieno mineralo kiekiui kraujyje, inkstai pradeda išskirti kitą. Taip pat PTH paskatina kalcio ir fosfatų išsiskyrimą iš kaulinio audinio, su šlapimu pradeda išskirti mažiau kalcio, tačiau daugiau fosfatų (47). Fosforo susijungusio su baltymais ir riebalais yra įvairiuose audiniuose. Medžiagų apykaitoje, fosfatai svarbūs kaip energijos tiekėjai, fosforo junginiai veikia genetinės informacijos perdavimo procesus. Sutrikus fosforo apytakai, greičiau susergama rachitu, kraujagyslių ateroskleroze, jaučiamas nuovargis, protinis ir fizinis nedarbingumas.

Ca. Kalcis − makroelementas, mineralas būtinas organizmo gyvybinėms funkcijoms vykti. Jo yra augalų ir gyvūnų audiniuose ir skysčiuose. Gaunamas su maistu ir vandeniu (10). Ląstelėse beveik visas kalcis yra susijungęs su baltymais, nukleino rugštymis, fosfolipidais, neorganiniais fosfatais, organinėmis rūgštimis. Kalcis sąlygoja ląstelės membranos laidumą, aktyvina fermentus. Kalcio jonai perduoda jaudinimą raumenims, skatina širdies darbą, leukocitų fagocitinę funkciją, aktyvina kraujo apsauginius baltymus, padeda jam krešėti, kalcis yra svarbiausia gyvūnų skeleto dalis. Kalcis įsiurbiamas plonosiose žarnose (įsiurbimą skatina tulžies rūgštis). Jo kiekį kraujyje reguliuoja prieskydinės liaukos ir skydliaukės hormonai, vitaminas D (47). Iš organizmo kalcis šalinamas per

20 žarnyną. Sutrikus kalcio apykaitai susergama rachitu, osteomalecija, osteoporoze. Laisvo kalcio koncentracija ląstelės citoplazmoje labai maža, daug mažesnė nei paprastai būna už ląstelės ribų.

Mg. Magnis − mikroelementas, ląstelės viduje esantis jonas. Magnis būtinas raumenų ir nervų sistemos veiklai, jis dalyvauja energijos gamybos cikle, krešėjimo procesuose, bei tam tikrų fermentų aktyvacijos reakcijose. Didžiausia magnio jonų dalis yra kauluose, tik nedidelė dalis yra kraujyje (10). Magnis yra svarbu elektrolitas, kurio koncentracija kraujyje priklauso nuo kalcio ir fosforo jonų koncentracijos. Kintant magnio kiekiui kraujyje atitinkamai kinta kalcio ir fosforo koncentracijos. Magnio įsiurbimas ir absorbcija vyksta per žarnos sieneles, o pašalinamas su šlapimu. Sutrikus žarnyno ir inkstų veiklai magnio kiekis kraujyje taip pat pasikeičia. Esant magnio pagausėjimui kraujyje stebima letargija, kraujospūdžio sumažėjimas, kvėpavimo centro slopinimas, sausgyslių refleksų silpnėjimas ir išnykimas, dehidratacija, inkstų nepakankamumas. Sumažėjus magnio kiekiui kraujyje stebimas raumenų trūkčiojimas, traukuliai, tremoras, tetaninio tipo traukuliai, širdies ritmo sutrikimai, sustiprėja gilieji sausgyslių refleksai, hiperrefleksija, inkstų susirgimai, ilgai trunkantis viduriavimas, hiperkalcemija. Mokslinio tyrimo metu nustatyta, kad sportuojantys žirgai ramybės stadijos metu turi mažesnį kiekį magnio koncentracijos kraujyje, negu rekreacijos srityje dirbantys žirgai(2).

Na. Natris − neląstelinis makro elementas, elektrolitas reikalingas ląstelių osmosiniam slėgiui ir membranų pralaidumui palaikyti, veikia vandens balansą organizme, reguliuoja kraujo pH, stimuliuoja nervų ir raumenų sistemų veiklą (1). Ketvirtadalis natrio įeina į audinių sudėtį, kita dalis neląsteliniame skystyje ir nuolat keičiasi. Daugiausia natrio pašalinama per inkstus, nedidelė dalis su išmatomis ir prakaitu. Natris svarbus palaikant osmosinį slėgį, rūgščių ir šarmų pusiausvyrai, raumenų susitraukimams (10). Stabilų natrio kiekį organizme palaiko hormoniniai ir inkstų veiklos reguliavimo mechanizmai. Natrio kraujyje padidėja esant degidratacijai, suleidus per didelį kiekį fiziologinių tirpalų, esant trachėjo−bronhitui, laižant per daug valgomosios druskos. Natrio kraujyje sumažėja esant ūmiam inkstų nepakankamumui, širdies nepakankamumui, viduriavimui, pernelyg didelei hidratacijai, vėmimui.

K. Kalis makroelementas, intraląstelinis elektrolitas, tik nedidelė jo dalis yra ekstraląsteliniame skystyje. Tai ląstelių protoplazmos sudedamoji dalis. Jis trukdo baltymams prisijungti vandenį ir gerina ląstelinių sienelių laidumą. Kalis yra natrio antagonistas, todėl pašare šių makroelementų turi būti atitinkamu santykiu. Ypač daug kalio yra raumenyse, neląstelinėje terpėje yra maždaug 2 % kalio, kuris tolygiai pasiskirsto tarp kraujo plazmos ir tarpląstelinio skysčio. Kalis užtikrina nervinių ir raumeninių ląstelių normalų atsakąį išorinį dirgiklį, nervinių impulsų perdavimą (1, 24).

Neląstelinis kalis svarbus normaliai angliavandenių ir baltymų apykaitai. Didžioji dalis kalio pašalinama per inkstus, šiek tiek su išmatomis ir nedidelė dalis su prakaitu. Ryškius kalio koncentracijos pokyčius kraujo serume sukelia veiksniai, nulemiantys ląstelinio kalio svyravimus.

21 Kalio kiekis tiriamas vertinant širdies aritmijas, inkstų funkcijos sutrikimus, esant sąmonės būklės pokyčiams, virškinimo trakto sutrikimams. Kalio kraujyje padaugėja esant miokardo infarktui, patiriant sunkius fizinius pratimus, nuovargį, silpnumą, pykinimą, viduriavimą, raumenų dirglumą, oligurią, bradikardiją, esant ūmiam inkstų nepakankamumui, nefritui, audinių nekrozei. Kalio sumažėja ilgą laika trunkančiam stresui, karščiuojant, hipotermijos metu, esant kepenų susirgimams, skiriant intravenines druskos infuzijas, vemiant, esant samonės sutrikimo reiškiniams, raumenų silpnumui, silpnam pulso dažniui, reflekso susilpnėjimui. Kalio kiekio kraujyje padidėjimaspo pratimo, gali būti dėl pakitimų (dėl nuovargio) dirbusiuose raumenyse (1).

TP. Bendras (serumo) baltymas. Serumo baltymų koncentracija priklauso nuo albuminų ir globolinų sintezės ir jų skilimo. Jų funkcijos: transporto, detoksikacijos, imuninė. Baltymai įeina įhormonų, fermentų, medžiagų apykaitą reguliuojančių medžiagų sudėtį. Fiziologiniams procesams, apimantiems širdį, kepenis, inkstus ir t.t., naudojami didelifermentų medžiagų kiekiai. Kai ląstelės yra pažeistos, fermentai išsiskiria į kraują (20). Esant uždegimo reiškiniams albuminų koncentracija truputį sumažėja, tačiau kartu didėja globolinų koncentracija, todėl šiuo atveju bendro baltymo koncentracija gali nepasikeisti. TP padidėja infekcinių susirgimų metu, esant kepenų susirgimams, piktybinėms paraproteinemijoms. TP sumažėja esant sumažėjusiai baltymų gamybai, praradus baltymus.TP koncentracija yra vienas iš pastovių kraujo parametrų ir serumo baltymo frakcijų analizės rodiklių, medicininiuose testuose su žiurkėmis naudojamas kaip jautrus indikatorius, rodantis kepenų funkcijos pokyčius ar patologines būsenas ir imuninės sistemos sutrikimus (18). Albuminas yra pagrindinisir labiausiai osmotiškai aktyvios arklio serumo baltymo frakcijos (29), o globulino frakcija yra nevienalytės kraujo grupės baltymas, įskaitant nešiklio baltymus, fermentus, imunoglobulinus ir kt. uždegiminės molekulės.

22

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimas atliktas 2017 m. Pavasario - vasaros laikotarpiu (balandžio - birželio mėnesiais) treniruotėse, lenktinėse ir LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikose. Žirgų kraujo tyrimai atlikti LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikos Klinikinių tyrimų laboratorijoje. Visi duomenys, pateikti darbe yra atliktų tyrimų rezultatas.

Tyrime dalyvavo Lietuvoje treniruojami ristūnai. Dalyvių amžius nuo 3 iki 13 metų (vidurkis 7m.), treniruočių metu ristūnų treniruotės pobūdis dėl skirtingo amžiaus nesiskiria. Skiriasi tik reitingas, kuriame varžybų metu, varžosi skirtingo pajėgumo žirgai. Visi tyrime dalyvavę žirgai dalyvavo vienodo pajėgumo varžybose ir bėgo 1800 km distancijos trasą. Auto starto metu, naudojamas specialus automobilis, kuris surikiuoja dalyvius į eilę, o žirgai prisitaiko prie vienodo bėgimo greičio iki startu pažymėtos hipodromo vietos. Pasiekus starto ženklą, automobilis pasišalina padidindamas greitį ir žirgai pradeda rungtyniauti dėl geresnės hipodromo tako pozicijos.

Tarp mūsų tiriamųjų - 3 Rusų ristūnai ir 8 Amerikos ristūnai. Iš jų: 1 kumelė, 1 kastratas ir 9 eržilai.

1 lentėlė. Čia visi tyrime dalyvave ristūnai sužymėti skaičiais, surašyta jų charakteristika: gimimo

metai, lytis, veislė.

Tiriamieji (Nr.) Amžius (m.) Lytis Veislė (ristūnai) 1 13 Eržilas Amerikos 2 11 Eržilas Amerikos 3 10 Eržilas Amerikos 4 8 Kumelė Rusų 5 7 Kastratas Rusų 6 7 Eržilas Amerikos 7 6 Eržilas Amerikos 8 5 Eržilas Amerikos 9 5 Eržilas Amerikos 10 4 Eržilas Amerikos 11 3 Eržilas Rusų

Treniruotės vyko dviejų tipų kelio dangomis: žvyru ir smėliu. Žvyru dengta kelio atkarpa yra minkštesnė negu asfaltuota, bet kietesnė negu bėgant smėliu. Tai miško kelias, kuris yra prižiūrimas (greideriuojamas, drėkinamas, šalinami augalai trukdantys matomumui važiuojant). Trasoje yra tiesių kelio atkarpų, bet didžioji kelio dalis vingiuota, turi keletą staigių posūkių. Smėliu vykstančios treniruotės yra sunkesnės dėl didesnio klampumo. Šios trasos veda nenaudojamais arba mažai naudojamais miško keliais, kurie anksčiau buvo naudojami gyvenviečių susisiekimui vežimais ar jojant, atsiradus automobiliams šio tipo keliai tapo nenaudojami dėl sunkaus pravažumo (birus smėlis). Tačiau treniruotėms tiko puikiai. Tokioje trasoje treniruotės vyksta lėtai, neduodant didelio

23 tempo jos įveikimui. Dėl biraus ir gilaus smėlio sluoksnio arklys juda lėtai, bet sunkiai keldamas kojas iš jo. Tokio bėgimo metu raumenys tempiami ir traukiami ilgesnį laiko tarpą su didesne apkrova. Taip pat ši trasa yra kalvotojoje vietovėje, todėl arkliams reikia įveikti įkalnes bei nuokalnes, kuriuose nežymiai keičiasi bėgimo greitis, bei skirtinga apkrova atitenka raumenų grupėms kylant į kalną ir leidžiantis nuo ko. Treniruotės atkarpa 10 km. Treniruotė pradedama lengva ristele bėgant apie 5 km, nubėgus šią atkarpa, žingsniuojama apie 500 metrų ir vėl bėgama lengva ristele likusią atkarpą, likus 500 metrų iki atkarpos pabaigos vėl žingsniuojama ir treniruotė baigiama. Žvyru treniruotė vyksta ant lygaus paviršiaus kelio, todėl apkrova raumenų darbui sumažėja ir treniruotė vyksta greičiau. Bėgama tokia pat distancija, tokia pat tvarka kaip smėliu. Treniruotės smėliu vyksta darbo dienomis, antradieniais ir penktadieniais vyksta greitoji treniruotė, kurios metu žvyru lengva ristele žirgai bėga apie 3 ~ 4 km tuomet tempas yra didinamas, padidintu tempu bėgama 1500 metrų, 300 metrų bėgama visu galimu arklio greičiu, neleidžiant jam šuoliuoti.

Varžybos vyksta kas dvi savaitės, šeštadieniais.Varžybos vyksta žvyru dengtoje hipodromo trasoje. Audinių įšildymas padeda išvengti traumų, ristūnas susipažįsta su trasa, todėl prieš startuojant, valanda iki starto, vyksta apšilimas. Nevykstant varžyboms, ristūnai turi dvi laisvas dienas (šeštadienis ir sekmadienis), kuriomis nevyksta nei varžybos nei treniruotės. Vykstant varžyboms, laisvas lieka sekmadienis. Poilsio dienomis (bei šiokiadieniais prieš sportą arba po jo) žirgai išleidžiami į levadas.

Tiek klinikinis tyrimas, tiek kraujo paėmimas vyko treniruočių dieną (treniruotės žvyru dieną ir treniruotės smėliu dieną) ir varžybų dieną. Duomenys buvo renkami prieš fizinį krūvį (ramybės stadija), po fizinio krūvio ir prabėgus 20 minučių po fizinio krūvio. Skaičiuoti klinikinio tyrimo duomenys: kvėpavimo dažnis, širdies dažnis, kapiliarų prisipildymo greitis, vertintos gleivinių spalvos (konjunktyvos ir dantenų). Kvėpavimo dažnis buvo skaičiuojamas fonendoskopo pagalba ir stebint pilvinės srities judesius per 1 minutę. Širdies dažnis buvo skaičiuojamas fonendoskopu per minutę. Kapiliarų prisipildymo greitis skaičiuotas įspaudus pirštu dantenų srityje esančias kraujagysles (įspaudus buvo laikoma 2 sekundes) ir paleidus pirštą skaičiuojamas laiko tarpas per kurį kraujas grįžo į užspaustos kraujagyslės sritį.

Kraujo mėginiai imti iš vena jugularis, naudojant 21 G dydžio adatą, duriant 45 laipsnių kampu į 2/3 kaklo srities dalį. Prieš duriant jungo vena užspaudžiama, kad būtų labiau išryškėjusi. Kraujas buvo imamas į du mėgintuvėlius: vienas vakuuminis su etilendiaminotetraacto rūgštimi (EDTA) ir vienas su krešėjimo aktyvatoriumi (mėgintuvėlio sienelės padengtos siliciodioksido mikrodalelėmis). Mėgintuvėliai su EDTA buvo naudojami kraujomorfologiniams tyrimams, o mėgintuvėliai su krešėjimo aktyvatoriumi – kraujo biocheminiams tyrimams. Prieš imant kraujo mėginį, dūrio vietabuvo gausiai dezinfekuojama spiritiniu tirpalu („Cutasept F“, Vokietija).

24 1.pav. Schema, pagal kurią buvo atliekas tyrimas 11 tyriamųjų. Duomenų rinkimas: klinikinis

tyrimas (kvėpavimo ir širdies dažniai, KPG, gleivinių spalva), kraujo paėmimas. Laboratorijoje buvo atliekami mikroskopiniai, hematologiai, biocheminiai kraujo tyrimai, statistika.

Klinikinis tyrimas ir kraujo paėmimas ramybės metu. 1. Etapas Treniruočių žvyru metu. 2. Etapas Treniruočių smėliu metu. 3. Etapas Varžybų metu. Klinikinis tyrimas ir kraujo paėmimas po fizinio krūvio. Klinikinis tyrimas ir kraujo paėmimas praėjus 20 min. po fizinio krūvio. Kraujo mėginių tyrimas laboratorijoje.

Duomenų (klinikinių ir hematoliginių tyrimų) statistinis darbas (,,EXEL“, STATISTIKA 6.0, ANOVA)

25 Kraujo mėginiai po paėmimo buvo laikomi portatyviniame šaldytuve ir 3 − 4 valandų bėgyje nuvešti į LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikosklinikinių tyrimų laboratoriją.

Kraujo mėginiai laboratorijoje pakartotinai vartomi automatine vartykle ELMI RM-2 S (Elmi, Latvija), (žr. 2 pav.) po vieną išimant kraujo mėginiai buvo tiriami hematologiniu analizatoriumi Abacus Junior 22 Vet“ (Diatron Mess technik GmbH, Austrija, 2006) (žr. 3 pav.). Nustatyti rodikliai: leukocitų (WBC), limfocitų (LYM), vidutinio dydžio ląstelių skaičius kraujyje (MID), granuliocitai (GRA), limfocitų procentinė išraiška (LY %), vidutinio dydžio ląstelių skaičius kraujyje procentinė išraiška (MID %), granuliocitų procentinė išraiška (GRA %), eritrocitų skaičius (RBC), hemoglobino (Hb) koncentracija, hematokritas (HCT), vidutinis eritrocito tūris (MCV), vidutinis hemoglobino tūris (MCH), vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite (MCHC), eritrocitų apimties variacija (RDW), trombocitų skaičius (PLT), trombokritas (PCT), vidutinis trombocitų tūris (MPV), ir trombocitų apimties variacija (PDW).

2 pav. Automatinė vartyklė ELMI RM-2 S (Z. Miknienės nuotrauka).

3 pav. Automatinis morfologinis analizatorius „Abacus Junior Vet“ (Z. Miknienės nuotrauka) Mėgintuvėliai su krešėjimo aktyvatoriumi buvo centrifuguojami („Eppend of Centrifuge 5810R“, Vokietija) 1 min. 3000 apsukų per minutę greičiu. Po 2 ml kiekvieno mėginio centrifuguoto kraujo serumo buvo nusiurbiama Pastero pipete („Einweg - Pasteurpipetten“, „Carl Roth GmbH“, Vokietija) į „Eppendorf“ tipo 2 ml tūrio mėgintuvėlius su dangteliu – biocheminiams tyrimams (žr. 4 pav.). Buvo tiriama automatiniu kompiuteriniu biocheminiu analizatoriumi. „SELECTRA Junior“

26 (Nyderlandai, 2006) (žr. 5. Pav.). Tyrimams buvonaudojami bendrovės „Spinreact“ (Ispanija) reagentai.Nustatyti rodikliai:gamaglutamiltransferazės kiekis (GGT), trigliceridas (Tg), aspartatoaminotransferazės (AST), alaninaminotransferazės (ALT), šarminės fosfatazės (ALP) kreatinino (Crea), šlapalo (Urea), geležis (IRON), fosforo(P), kalcio (Ca), magnio (Mg), natrio (Na), kalio (K), bendrų baltymų (TP) kiekiai.

4 pav.Centrifuga „Eppend of Centrifuge 5810R“, Vokietija

(https://www.imagenesmy.com/imagenes/swing-bucket-centrifuge-34.html nuotrauka).

5 pav. Automatizuotas kompiuterinis biocheminis analizatorius SELECTRA Junior.

(http://www.faramea.com/uploads/Vital%20Scientific/Brochure%20Selectra%20%20Junior.pdf). Kraujo duomenys buvo koduojami ir įrašyti į programos paketo Excel 2010 for Windows (Microsoft, JAV) elektronines lenteles. Visi tyrimų duomenys apdoroti naudojant standartinius statistinius paketus STATISTICA 6.0 (angl. Statistical Package for the Social Sciences for Windows 20.0) ir „Microsoft Office Excel“ (2010) programas. Kraujo morfologiniai ir serumo biocheminiai rodikliai buvo lyginami naudojant „ANOVA“ modelį.Analizuojant rodiklių priklausomybę atlikta koreliacinė analizė skaičiuojant Pirsono koreliacijos koeficientą. Duomenys išreikšti ± SE verte, duomenys statistiškai patikimi, kai p < 0,05.

27 REZULTATAI

3.1. Klinikinis tyrimas

Vienas iš klinikinio tyrimo dalių buvo kvėpavimo dažnio (k/min) nustatymas. Paveikslėlyje matomi grafiškai nurodomi vidurkiai kai treniruotė vyksta žvyru padengta danga, treniruojantis bėgant smėliu ir varžybų metu.

Širdies darbo skaičiavimas buvo atliekamas tokia pačia tvarka kaip kvėpavimo parametrų skaičiavimas. Širdies dažnio per minutę ir kvėpavimo dažnio per minutę vidurkiai vaizduojami grafiškai 6 paveiksle.

6 pav. Kvėpavimo dažnio ir širdies dažnio vidurkių kaita arklių organizme treniruočių (žvyro

ir smėliu) ir varžybų metu. p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys

Ramybės būsenoje kvėpavimo dažnio gautas vidurkis 20,82 ± 0,48 atitiko normos ribas. Treniruotės žvyru kvepavimo dažnio vidurkis po fizinio krūvio buvo 62,18±0,99, po 20 minučių sumažėjo 8,36 karto (53,82 ± 1,15 k/min). Treniruotės smėliu dieną vidurkiai buvo aukštesni lyginant su treniruotės žvyru diena (po treniruotės smėliu 74,00 ± 1,58 k/min). 20 min. po treniruotės smėliu vidurkiai nukrito iki 66,27 ± 2,20 k/min. Bet aukščiausi vidurkiai užfiksuoti varžybų dieną: po

20.82 62.18 53.82 74 66.27 77.4 70.8 40.18 71.36 61 83.91 70.82 94.9 77.4 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Prieš Trenir uotė žvyru 20m in. po žvyro Trenir uotė smėli u 20m in. po smėli u Po va ržybų 20m in. po varžy bų Kar tai p er m in ut ę

Kvėpavimo ir širdies dažniai

Kvėpavimo dažnis k/min. Širdies dažnis k/min.

28 varžybų 77,40 ± 1,81 k/min, 20min. po varžybų 70,80 ± 1,71 k/min. Jie buvo 3,4 kartus didesni už vidurkius prieš varžybas.

Sunkėjant darbui, tolygiai kilo ir širdies dažnis. Nuo ramybės būsenoje užfiksuoto 40,18 ± 1,05 k/min iki aukščiausio, po varžybų užfiksuoto 94,90±6,0 k/min rezultato, kuris praėjus 20 min sumažėjo iki 77,40 ± 3,31 k/min, tai yra 92,63% pakilimas nuo ramybės stadijos. Širdies dažnis po treniruotės žvyru buvo 71,36 ± 1,56 k/min, praėjus 20 min 61,00 ± 1,43 k/min. Treniruotės smėliu diena širdies dažniai buvo 15 %. aukštesni už vidurkius treniruojant žvyru – 83,91 ±4,12 k/min ir po 20 minučių nukrito iki 70,82 ± 2,50k/min. Kapiliarų prisipildymo greitis (KPG) k/min vidurkiai buvo vienodi 1,00±0,00 k/min, išskyrus ramybės stadijoje 1,14 ± 0,14 k/min ir 0,91 ± 0,06 k/min po treniruotės smėliu.

3.2. Kraujo morfologiniai tyrimai

7 pav. Bendro eritrocitų kiekos ir hemogloino koncentracijos kaita arklių kraujyje treniruočių

(žvyro ir smėliu) ir varžybų metu. p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys.

Bendras eritrocitų kiekio vidurkis treniruočių metu (žvyru ir smėliu) nukrito po treniruotės ir praėjus 20 min po jos. Didžiausias bendras eritrocitų kiekio vidurkis užfiksuotas po varžybų 14,31±0,48 x10¹²/l, kuris po 20 min. nukrito iki 12,98±0,34 x10¹²/l (žr. 7 pav.)

Hemoglobino kiekis priklausomai nuo fizinio krūvio intensyvumo, taip pat kilo, nuo ramybės stadijoje buvusio vidurkio 198,38±10,46 g/l iki treniruotės žvyru užfiksuoto 203,33±9,17 g/l, treniruotės smėliu užfiksuoto 209,33±8,99 g/l ir varžybų dieną buvusio 232,30±6,99 g/l, o tai 12%

0.00 2.00 4.00 6.00 8.00 10.00 12.00 14.00 16.00 0.00 50.00 100.00 150.00 200.00 250.00 300.00

Treniruotė žvyrų Treniruotė smėliu Varžybos

Be ndr as e rit roc itų sk ai či us (RBC ), x1 0^ 12 /l He m og lobi na s (Hb) , g /l

RBC ir Hb

29 aukštesni rodmenys negu bėgant smėliu. Po 20 minučių stebėti rezultatai leidosi žemyn, bet ramybės stadijoje buvusio vidurkio nepasiekė, jie svyravo tarp 204,33±11,05 g/l - 209,86±5,08 g/l. Išskyrus po treniruotės žvyru, vidurkis nukrito žemiau ramybės statojoje fiksuoto rodiklio 198,00±10,02 g/l.

8 pav. Bendro leukocitų kiekio, granuliocitų, limfocitų ir monocitų kiekio kaita arklių kraujyje

treniruočių (žvyro ir smėliu) ir varžybų metu. p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys.

Bendras leukocitų kiekisramybės stadijoje buvo 9,58 ± 0,52 x10⁹/l, treniruočių (žvyru ir smėlių) stebimi sumažėjimai – nuo 8,42 ± 0,36 x10⁹/l iki 9,21 ± 0,81x10⁹/l. Iš kart po varžybų bendras leukocitų kiekis padidėjo iki 12,23 ± 0,68 x10⁹/l, kuris po 20 min nukrito iki pradinės normos 9,69 ± 0,55 x10⁹/l. WBC 38,72 % pakilimas fiksuojamas varžybų metu lyginant su treniruotėmis.

Limfocitų kiekis ir granuliocitų kiekis ramybės stadijoje gautas 1,71 ± 0,31 x10⁹/l ir 7,44 ± 0,44 x10⁹/l, kurie po treniruočiu – žvyru ir smėliu nukrito ir po 20 min pasiekė vidurkį prieš treniruotes. Mažiausias gautas limfocitų kiekio vidurkis buvo po treniruotės žvyru, praėjus 20 min. didžiausias iškart po varžybų 2,76 ± 0,52 x10⁹/l, kuris praėjus 20 min. nukrito iki 1,59 ± 0,30 x10⁹/l, kaip ir granuliocitų po varžybų 8,88 ± 0,35 x10⁹/l, o po 20 min. jis buvo 7,77 ± 0,48 x10⁹/l.

Monocitų kiekis arklių kraujyje nuo ramybės stadijoje buvusio 0,42 ± 0,09 x10⁹/l padidėjo iki aukščiausio, kuris buvo stebėtas iškart po varžybų 0,59 ± 0,05 x10⁹/l. Po 20 min vidurkis nusileido žemiau ramybės stadijoje stebėto vidurkio 0,40 ± 0,09 x10⁹/l. Žemiausias monocitų kiekis buvo treniruotės smėliu dieną, treneruotės žvyru dieną vidutinis kiekis padidėjo po treniruotės bet nesiekė aukščiausios ribos.