SERGANČIŲJŲ IŠEMINE ŠIRDIES LIGA SAVIRŪPOS IR ŽINIŲ VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

LIUCIJA KUODYTĖ

SERGANČIŲJŲ IŠEMINE ŠIRDIES LIGA SAVIRŪPOS IR ŽINIŲ

VERTINIMAS

Magistro studijų programos „Išplėstinės slaugos praktika“ (valst. kodas 6211GX008) baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Daiva Kriukelytė

TURINYS

1.1. Išeminės širdies ligos samprata... 10

1.2. Išeminės širdies ligos rizikos veiksniai ... 11

1.3. Antrinės prevencijos svarba išeminės širdies ligos valdyme ... 13

1.4. Savirūpos samprata ... 16

1.5. Savirūpos vaidmuo valdant išeminę širdies ligą ... 20

1.6. Sergančiųjų išemine širdies liga žinių apie ligą reikšmė ... 22

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA... 25

2.1. Tyrimo organizavimas ... 25

2.2. Tyrimo etika... 25

2.3. Tiriamųjų atranka... 26

2.4. Tyrimo metodas ... 26

3. REZULTATAI ... 29

3.1. Sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos ypatumai ... 30

3.2. Sergančiųjų išemine širdies liga žinių vertinimas... 37

3.3. Sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos ir žinių sąsajų nustatymas ... 45

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 48

IŠVADOS ... 51

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 53

SANTRAUKA

Liucija Kuodytė. Sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos ir žinių vertinimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas(ė) – dr. Daiva Kriukelytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2019; p.62

Darbo tikslas - nustatyti sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos ypatumus ir žinias apie ligą. Uždaviniai: išanalizuoti sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos ypatumus; Įvertinti sergančiųjų išemine širdies liga žinias apie ligą; Nustatyti sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos sąsajas su žiniomis apie ligą.

Tyrimo metodika. Tyrimas buvo atliekamas 2018 metų gegužės-rugsėjo mėn. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje, Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriuje. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro pritarimas 2018-02-20, Nr. BEC-JSP(M)-182. Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Tyrimo instrumentai – sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos klausimynas (angl. Self-Care of Coronary Heart Disease Inventory) ir žinių apie išeminę širdies ligą klausimynas (angl. Coronary Artery Disease Education Questionnaire). Tyrimo metu buvo išdalintos 341 anketos, 17 anketų buvo sugadinta, todėl tolimesnei analizei buvo naudojamos 324 anketos.

Tyrimo dalyviai - sergantieji išemine širdies liga, kurie 2018 metų gegužės-rugsėjo mėn. gydėsi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje, Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriuje.

Darbo išvados:

1. Sergančiųjų išemine širdies liga savirūpa yra vidutinė. Sergantiesiems geriau sekėsi palaikyti savirūpą, tuo tarpu atpažinti ligos simptomus, imtis veiksmų juos sumažinti bei įvertinti šių veiksmų efektyvumą sekėsi blogiau. Moterys geriau nei vyrai atliko savirūpos veiksmus. Ligos trukmė gerino pacientų savirūpą, o vyresnis amžius lėmė dažnesnius savirūpos palaikymo veiksmus. Mažesnį pasitikėjimą savirūpa turėjo bedarbiai bei pacientai, gyvenantys mieste.

2. Sergantieji išemine širdies liga turi nepakankamai žinių apie ligą. Geriausiai sergantieji žinojo apie išeminės širdies ligos rizikos veiksnius ir mitybą, o blogiausiai - apie psichosocioalinę riziką. Moterys nei vyrai geriau žinojo apie mitybą, o vyrai geriau nei moterys žinojo apie fizinį aktyvumą. Blogiausiai apie sveikatos būklę žinojo turintys pagrindinį išsilavinimą, sergantys mažiau nei metus bei stacionarizuoti nuo vieno iki penkių kartų.

3. Kuo geresnės sergančiųjų išemine širdies liga žinios apie sveikatos būklę, išeminės širdies ligos rizikos veiksnius, fizinį aktyvumą, mitybą, tuo dažnesni jų savirūpos palaikymo veiksmai bei užtikrintesni savirūpos valdymo veiksmai. Kuo geresnės žinios apie išeminės širdies ligos psichosocialinę riziką, tuo užtikrintesni sergančiųjų savirūpos valdymo veiksmai.

ABSTRACT

Liucija Kuodytė. The evaluation of self-care and knowledge of patients with coronary artery disease. Master‘s thesis. Supervisor – dr. Daiva Kriukelytė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2019; p.62

The aim: the purpose of this study was to determine factors associated with self-care and knowledge of patients with coronary artery disease.

Tasks: to analyze factors associated with self care of patients with coronary artery disease; To evaluate knowledge about disease of patients with coronary artery disease; To analyze interfaces between self-care and knowledges of patients with coronary artery disease.

Methodology. The research carried out during the period between May and September of 2018 in Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Cardiology Clinic Department of coronary artery disease. Bioethics centre under the Lithuanian University of Health Sciences issued the permission Nr. BEC-JSP(M)-182 dated on the 20th of February 2018 - for performance of the analysis. The research method was an anonymous questionnaire survey. The original Self-Care of Coronary Heart Disease Inventory and Coronary Artery Disease Education Questionnaire were used in the study. 341 questionnaires were distributed during the survey, but 17 questionnaires were damaged, so 324 questionnaires were submitted for further analysis.

Participants – patients with coronary artery disease, who were treated in Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Cardiology Clinic Department of coronary artery disease during the period between May and September of 2018.

Conclusions:

1. Self-care of coronary artery disease patients is in moderate level. Patients were most successful in self-care maintenance, while recognizing the symptoms of the disease, taking action to reduce the symptoms and evaluating the effectiveness of these actions were worse. Women did better self-care actions than men. The duration of the illness improved the self-care of the patients and the older age led to more frequent self-care actions. The unemployed patients and patients living in the city had less confidence in self-care.

2. There was insufficient knowledge of the disease in patients with coronary heart disease. Patients were aware of the risk factors and diet for coronary heart disease most, while the knowledge about psychosocial risk of the disease was worst. Women knew better about diet than men but they had better knowledge of physical activity than women. The poorest knowledge about the state of health had those, who had basic education, had disease less than a year, and hospitalized 1-5 times.

3. The better the knowledge about health status, risk factors for CHD, physical activity, nutrition, the more frequent self-care support actions and the more reliable self-management actions in patients with coronary artery disease. The better the knowledge about the psychosocial risks of CHD, the better the self-management actions of patients.

PADĖKA

Esu dėkinga darbo vadovei dr. Daivai Kriukelytei už šio darbo idėjos generavimą, pagalbą, tikslius pastebėjimus organizuojant tyrimą bei rengiant magistro baigiamąjį darbą. Dėkoju už skirtą laiką, konsultacijas bei suteiktas žinias.

Nuoširdžiausiai dėkoju savo šeimai, artimiausiems draugams bei darbo kolektyvui už besąlygišką palaikymą bei skatinimą tobulėti, kantrybę ir tikėjimą manimi.

SANTRUMPOS

AH – arterinė hipertenzija;

AKF - angiotenziną konvertuojantis fermentas; AKS – arterinis kraujo spaudimas;

CD – cukrinis diabetas;

DTL – didelio tankio lipoproteinai; IŠL – išeminė širdies liga;

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos; KMI – kūno masės indeksas;

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; MTL - mažo tankio lipoproteinai;

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija; ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos; ŠN – širdies nepakankumas.

ĮVADAS

Vienas didžiausių XXI a. sveikatos iššūkių yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligų valdymas. Išeminė širdies liga yra labiausiai paplitusi lėtinė, progresuojanti, gyvybei pavojinga liga ir tai yra viena iš dažniausių suaugusiųjų stacionarizavimo priežasčių [1]. Tyrimai rodo, kad sergantieji išemine širdies liga turi 4-6 kartus didesnę staigios mirties riziką [2].

Remiantis naujausiais statistiniais Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis pastebima, kad Lietuvos gyventojų mirties priežasčių struktūra daug metų išlieka nepatikusi, t. y. pagrindinė mirties priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos, nuo kurių 2017 m. mirė daugiau nei pusė visų mirusiųjų – 56,1 proc. [3]. Ir iš jų didžiausiąją dalį sudarė mirę nuo išeminės širdies ligos (63,4 proc.) [4].

Tai viena opiausių socialinių, ekonominių bei sveikatos priežiūros problemų ne tik Lietuvoje, tačiau ir visoje Europoje. Ši liga yra pagrindinė mirties priežastis Europoje ir atsakinga už 19 proc. visų mirčių vyrų tarpe bei 20 proc. moterų tarpe kiekvienais metais. Apskaičiuota, kad išeminės širdies ligos gydymas Europai kainuoja 59 mlrd. eurų per metus [5], tačiau yra prognozuojama, kad nuo 2013 m. iki 2030 m. medicininės išlaidos šios ligos gydymui padidės 100 proc. [6].

Temos aktualumas ir naujumas. Pirminiame sveikatos priežiūros lygyje pacientams po persirgto ūminio miokardo infarkto, nestabiliosios krūtinės anginos epizodo, sergantiesiems stabiliąja krūtinės angina tolimesnis gydymo ir sveikatos priežiūros planas susideda iš adekvataus medikamentinio gydymo paskyrimo bei gyvenimo būdo ir esamų rizikos veiksnių keitimo. Sergant išemine širdies liga privalu imtis visų būtiniausių priemonių užkirsti kelią ligos plitimui, sumažinti sergamumą bei mirtingumą. Pacientai tik apie 10 valandų iš 8760 valandų metuose, t. y. 0,001 proc. savo laiko praleidžia su sveikatos priežiūros specialistais, tai reiškia, kad visu kitu laiku sergantieji ar jų šeima turi patys pasirūpinti sveikatos būklės priežiūra, stebėsena ir valdymu [7].

Tad šioje situacijoje lemiamą vaidmenį atlieka paciento savirūpa, t. y., jo gebėjimas priimti ir valdyti ligą, kontroliuoti rizikos veiksnius. Savirūpa yra esminis komponentas širdies ligomis sergančiųjų priežiūroje, ji gali paskatinti sveikatos išlaikymą ir gerovę, padėti pacientui suprasti ligą ir greičiau prie jos adaptuotis, sumažinti mirtingumą ar neįgalumą bei gydymo išlaidas [8]. Todėl yra labai svarbu tiek ieškoti kliūčių, kas trukdo gerinti išemine širdies liga sergančių asmenų savirūpos įgūdžius, tiek ir ieškoti būdų, suteikiančių galimybę didinti šių asmenų savirūpą, kurti optimalias strategijas ir sistemas, kuriomis galėtų naudotis tiek sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, tiek patys pacientai bei jų artimieji.

Lietuvoje tyrimų apie sergančiuosius išemine širdies liga yra gausu ir juose ši liga tiriama įvairiais aspektais. Tačiau būtent tyrimų analizuojančių sergančiųjų savirūpą, jos sąsajas su žiniomis apie

ligą yra pasigendama. Tad tikimąsi šiuo tyrimu suprasti esamą sergančiųjų išemine širdies liga situaciją, atskleisti savirūpos ypatumus, įvertinti jų žinias apie ligą bei ištirti sąsajas tarp šių dviejų komponentų.

Darbo tikslas: nustatyti sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos ypatumus ir žinias apie ligą.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos ypatumus; 2. Įvertinti sergančiųjų išemine širdies liga žinias apie ligą;

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Išeminės širdies ligos samprata

Išeminė širdies liga, dar kitaip vadinama koronarine širdies liga, yra sudėtinga lėtinė uždegiminė liga, kurios pagrindinis bruožas yra koronarinių arterijų remodeliacija ir susiaurėjimas, paveikiant deguonies tiekimą širdies raumeniui [9]. Šios ligos metu yra pažeidžiamos širdies vainikinės arterijos, vystosi ateroskleroziniai pokyčiai ir miokardo išeminiai pakenkimai [10]. Pagal tarptautinę statistinę ligų kvalifikaciją išeminė širdies liga yra skirstoma į krūtinės anginą, ūminį bei pakartotiną miokardo infarktą, ūminio miokardo infarkto komplikacijas, kitas ūmines IŠL formas bei lėtinę išeminę širdies ligą [11].

Pagrindinis etiopatogeninis procesas, kuris sukelia IŠL yra aterosklerozė, o jos progresavimas yra susijęs su aplinkos ir genetinių veiksnių sąveika [9]. Aterosklerozė tai tylus lėtinis progresuojantis procesas, apibūdinamas kaip lipidų, pluoštinių ląstelių ir uždegiminių molekulių kaupimusi ant arterijų sienelių [12]. Daugumai pacientų, kuriems yra nustatomi ateroskleroziniai kraujagyslių pokyčiai, pirmieji ligos simptomai pasireiškia vėlai, nes mažos plokštelės nesutrikdo kraujotakos, susidaro kolateralės [13]. Tačiau lėta aterosklerozės eiga veda prie laipsniškai storėjančių koronarinių arterijų vidinio sluoksnio, kurios laikui bėgant gali susiaurinti arterijos spindį įvairiais laipsniais [14]. Jei arterijų spindis tampa pernelyg siauras, tuomet kraujo pratekėjimas į širdies raumenį sumažėja ir tai gali sukelti tokius simptomus kaip priepuolinius skausmus - stenokardiją [15].

Yra išskiriamos dvi pagrindinės IŠL rūšys pagal tai, ar vainikinės arterijos okliuzija lėtinė ar ūminė [16]:

1. Stabili krūtinės angina – dažniausiai atsiranda tuomet, kai arterijos spindis susiaurėja 70 proc. ar daugiau. Šią būklę paprastai sukelia fizinis krūvis ar nervinė įtampa ir yra jaučiami priepuoliniai skausmai – stenokardija. Tai yra dažniausia ŠKL forma;

2. Ūminis koronarinis sindromas – vystosi, kai aterosklerozinė plokštelė tampa nestabili ir gali įplyšti. Virš šios plokštelės formuojasi trombas, dėl kurio gali sumažėti ar visiškai išnykti vainikinė kraujotaka. O tai lemia ramybėje pasireiškiančią miokardo išemiją, kuri gali būti laikina (nestabili krūtinės angina) arba užsitęsus okliuzijai gali negrįžtamai pažeisti širdies raumenį, vystosi miokardo infarktas.

Tad pagrindiniai IŠL mechanizmai, kurie gali veikti atskirai arba kartu, yra šie [17]: 1. Epikardo vainikinių arterijų obstrukcija aterosklerozinėmis plokštelėmis;

2. Normalios arba aterosklerozinėmis plokštelėmis paveiktos arterijos židininis arba difuzinis spazmas;

3. Mikrovaskulinė disfunkcija;

4. Kairiojo skilvelio disfunkcija dėl pirminės ūmios miokardo nekrozės ir/arba miokardo hibernacijos (išeminės kardiomiopatijos).

Paprastai miokardo išemijos sukeltas diskomfortas lokalizuojasi krūtinėje, šalia krūtinkaulio, tačiau gali būti jaučiamas bet kurioje vietoje nuo epigastriumo iki apatinio žandikaulio ar dantų, taip pat pečiuose ar tarp menčių, abiejose rankose iki riešo ir pirštų. Šis diskomfortas dažnai apibūdinamas kaip spaudimas, sunkumas ar deginimas. Diskomfortą gali lydėti tokie simptomai kaip dusulys, nuovargis, silpnumas, pykinimas, neramumas ar baimės jausmas [17].

Taigi, IŠL tai klinikinių sutrikimų grupė, kuri yra susijusi su širdies vainikinės kraujotakos disfunkcija, dėl kurios sutrinka koronarinė kraujotaka ir vystosi miokardo išemija. Ši liga yra skirstoma į keletą tipų, tačiau pagrindinės rūšys yra stabili krūtinės angina ir ūmus koronarinis sindromas, galintis vystytis į miokardo infarktą. Dažniausia IŠL priežastis yra ateroskleroziniai pokyčiai vainikinėse širdies kraujagyslėse.

1.2. Išeminės širdies ligos rizikos veiksniai

IŠL vystymasis ir pasireiškimas yra glaudžiai susijęs su gyvenimo būdu ir kontroliuojamais fiziologiniais veiksniais, tad yra pastebėta, kad kontroliuojant rizikos veiksnius yra sumažinamas sergamumas bei mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų [18]. IŠL galinčių sukelti rizikos veiksnių yra nustatyta apie 200, tačiau jie nėra visi vienodai svarbūs [19]. Svarbiausi IŠL rizikos veiksniai yra skirstomi į kontroliuojamus ir nekontroliuojamus. Kontroliuojami rizikos veiksniai yra cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, dislipidemija (didelis kiekis MTL cholesterolio ir mažas kiekis DTL cholesterolio kraujyje), nutukimas ir rūkymas, o nekontroliuojami – amžius, lytis, rasė ir šeimos istorija [18; 20]. Šie keturi kontroliuojami rizikos veiksniai (cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, dislipidemija ir rūkymas) dažnai dar vadinami „tradiciniais“ rizikos veiksniais, kadangi yra įrodyta jų svarba IŠL patogenezei [21].

Europos širdies sveikatos chartija (2007) rizikos veiksnius skirsto į keturias kategorijas [22]:  biologinius (padidėjęs AKS, padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje, DTL cholesterolis, antsvoris/nutukimas),

 susijusius su gyvensena (rūkymas, nesveika mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu, mažas fizinis aktyvumas),

 kitus modifikuojamus (pajamos, išsilavinimas, gyvenimo ir darbo sąlygos).

Yra žinoma, kad nors ir klinikinė išeminė širdies liga dažniausiai vyrams pasireiškia apie penktojo, o moterims apie šeštojo dešimtmečio gyvenimo metais, tačiau šis procesas prasideda daug anksčiau, net vaisiaus vystymosi metu [23]. Epidemiologinių tyrimų, atliktų JAV ir visame pasaulyje, rezultatai rodo, kad rizikos veiksniai ir nepageidaujama sveikatos elgsena, skatinanti IŠL atsiradimą, turi šaknis jau vaikystėje ir paauglystėje [24], pvz., yra manoma, kad mažas fizinis aktyvumas šiuose amžiaus tarpsniuose gali būti vienas iš veiksnių skatinančių atsirasti IŠL [25].

Tyrimų duomenimis dauguma (daugiau kaip 85 proc.) pacientų turi bent vieną iš penkių pagrindinių tradicinių IŠL rizikos veiksnių. Nuo 80 iki 90 proc. sergančiųjų turi mažiausiai vieną kontroliuojamą rizikos veiksnį (cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, dislipidemija ir rūkymas) [20]. Remiantis PSO duomenimis Lietuva kartu su tokiomis šalimis kaip Estija, Lenkija, Kroatija, Turkija yra priskiriama prie aukštos rizikos susirgti širdies ligomis regiono. Tuo tarpu žemos rizikos regionams yra priskiriamos šios šalys: Austrija, Belgija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Malta, Švedija, Šveicarija, Jungtinė Karalystė ir kt. [26].

Literatūroje randama duomenų apie specialius, tik moterims būdingus rizikos veiksnius. Yra išskiriami tokie veiksniai kaip priešmenopauzinė hormonų disfunkcija [27], hipertenzija nėštumo metu, o jei buvo išsivysčiusi preeklampsija, tai tuomet rizika susirgti IŠL padidėja 2 kartus lyginant su moterims, kurių arterinis kraujo spaudimas nėštumo metu buvo normalus [28]. Kaip rizikos veiksnys yra išskiriamas ir gestacinis diabetas [29].

IŠL išsivystymo rizika didėja su amžiumi, vyrams dažniausiai pasireiškia sulaukus >45 metų, o moterims - >55 metų [30]. Yra manoma, kad IŠL moterims pasireiškia 7-10 metų vėliau negu vyrams dėl apsauginio estrogenų poveikio. Dėl šios pačios priežasties širdies ir kraujagyslių sistemos ligų paplitimas yra didesnis tarp vyrų, tačiau šis skirtumas sumažėja po menopauzės [31]. Šeimos istorijoje esantys ankstyvi susirgimai širdies ligomis taip pat didina riziką susirgti, pvz., jei tėvui ar broliui širdies liga nustatyta esant <55 metų, o motinai ar seseriai diagnozuota nesulaukus 65 metų [30].

Pastaruoju metu vis dažniau daugėja tyrimų, patvirtinančių ryšį tarp psichosocialinių veiksnių ir rizikos susirgti IŠL. Yra nustatyta, kad depresija, menka socialinė parama ir žema socialinė ekonominė būklė smarkiai didina IŠL riziką [32], o sergantieji šia liga, ir kurie yra socialiai atskirti ar gaunantys menką socialinę paramą turi tris kartus didesnę mirtingumo riziką nuo šios ligos [33]. INTERHEART tyrimo metu, kuriame dalyvavo 12461 miokardo infarktą patyrę pacientai ir 14637 kontrolinės grupės tiriamieji, buvo nustatyta, kad psichosocialiniai veiksniai pagal pakartotino MI galimybės riziką prilygo tokiems „didiesiems“ IŠL rizikos veiksniams, kaip hipertenzija, cukrinis diabetas, rūkymas ir kt. Buvo pastebėta, kad metaboliniai rizikos veiksniai dažniau nustatomi patiriantiems psichosocialinį stresą,

depresiškiems ir priešiškiems asmenims. Psichosocialiniai rizikos veiksniai yra susieti vienas su kitu ir tai didina aterosklerozės išsivystymo ir IŠL tikimybę [32].

Taigi, pagrindiniai IŠL rizikos veiksniai yra rūkymas, dislipidemija, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas. IŠL vystymasis yra glaudžiai susijęs su asmens gyvensenos įpročiais ir ypatumais, ypač svarbią reikšmę turi mažas fizinis aktyvumas, netinkama mityba ir žalingi įpročiai bei psichoemocinė būklė.

1.3. Antrinės prevencijos svarba išeminės širdies ligos valdyme

Antrinė IŠL prevencija yra skirta užkirsti kelią ligos pasikartojimui (pvz., miokardo infarktui) bei išvengti komplikacijų. Tai apima medicininę priežiūrą, rizikos veiksnių valdymą bei gyvenimo būdo keitimą, psichosocialinę priežiūrą, mokymo efektyvumą ir savęs valdymo (angl. self-management) palaikymą. Įrodymais pagrįstos antrinės prevencijos strategijos pavyzdžiai yra kardioreabilitacija bei multidisciplininės ligos valdymo paslaugos [15].

Antrinė IŠL prevencija potencialiai apima tiek paciento, tiek sveikatos priežiūros specialisto veiklas, kuriomis siekiama sumažinti tolimesnius IŠL įvykius per veiksmingai valdomus modifikuojamus rizikos veiksnius [34]:

 paciento mokymas ir motyvacija susieta su sveikos gyvensenos pasirinkimais – sveika mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir metimas rūkyti;

 veiksminga paciento rizikos kontrolė ir profilaktinis atitinkamų vaistų vartojimas – beta blokatoriai, angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriai, statinai, angiotenzino II receptorių blokatoriai, kalcio kanalų blokatoriai, antitrombocitiniai vaistai.

Antrinės prevencijos strategijos apima rūkymo nutraukimą, arterinio kraujo spaudimo kontrolę, fizinio aktyvumo skatinimą, svorio valdymą, lipidų kiekio kraujyje valdymą, antikoaguliantų vartojimą, ilgalaikį AKF inhibitorių bei beta adrenoreceptorių blokatorių vartojimą [35]. Šios rizikos mažinimo strategijos yra paremtos klinikinių tyrimų įrodymais, kuriais vadovaujasi Amerikos Širdies Asociacijos/Amerikos Kardiologijos Koledžo antrinės prevencijos gairės pacientams, sergantiems koronarinėmis ar kitomis kraujagyslių ligomis (angl. American Heart Association/American College of Cardiology Foundation guidelines for secondary prevention reduction therapy for patients with coronary and other vascular disease) [35] bei Europos gairės širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai klinikinėje praktikoje (angl. European guidelines on cardiovascular disease prevention in clinical practice) [17].

Atsižvelgiant į tai, kad dažniausias IŠL sukėlėjas yra aterosklerozė [9], daugiausia antrinės prevencijos rekomendacijų yra susietų su šio proceso kontroliavimu ir mažinimu. Yra žinoma, kad vienas

svarbiausių veiksnių sukeliančių aterosklerozę yra dislipidemija [36]. Nustatyta, kad cholesterolio koncentracijos kieko sumažėjimas 1 proc. riziką susirgti kraujotakos sistemos ligomis gali sumažinti 2 proc. [37]. Sergantiesiems IŠL cholesterolio sumažėjimas lemia mažesnę pakartotinių įvykių riziką bei pagerina išgyvenamumą. Cholesterolio koncentracija dažniausiai padidėja dėl tokių antrinių priežasčių kaip maisto vartojimas, kuriame daug sočiųjų riebalų rūgščių, hipotiroidizmas, nefrotinis sindromas ir lėtinės kepenų ligos. Hipercholesterolemiją gali sukelti ir peroralinių kontraceptikų vartojimas. Didelio tankio lipoproteinų (DTL) cholesterolio sumažėjimą dažniausiai sąlygoja trigliceridų koncentracijos padidėjimas, rūkymas, nejudrus gyvenimo būdas, sutrikusi gliukozės apykaita, labai mažai riebalų turintis maistas [36].

Arterinės hipertenzijos korekcija yra svarbi IŠL ligos valdyme. Progresuojant arterinei hipertenzijai yra pakenkiamos kraujagyslių sienelės, storėja širdies raumuo [38]. Amerikos širdies asociacija antrinės IŠL prevencijos rekomendacijose nurodo, kad siektinas AKS yra <140/90mmHg [35]. Esant pakankamai AH kontrolei išeminės širdies ligos atvejų sumažėja 28 proc. [39].

Cukrinis diabetas lemia IŠL progresavimą bei padidina perkutaninės ar chirurginės revaskuliarizacijos komplikacijas [40]. Epidemiologinių ir klinikinių tyrimų duomenimis sergantiesiems CD yra padidėjusi pakartotinio koronarinio įvykio bei mirties tikimybė. Svarbu tai, kad ryški hiperglikemija ūminio miokardo infarkto metu, net ir nepriklausomai nuo esamų gliukozės apykaitos sutrikimų, gali lemti padidėjusią mirties riziką vėlesniame ligos periode [41].

Nutukimas yra vienas iš IŠL rizikos veiksnių, kuris yra tiesiogiai susijęs su kitais veiksniais, tokiais kaip arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, dislipidemija ir kt. Yra žinoma tai, kad riebalai, ypač intraabdominaliniai visceraliniai, esti metaboliškai aktyvus endokrininis organas, kuris gali sintetinti ir paleisti į kraujotaką įvairius svarbius peptidus, kurių junginiai atlieka neigiamą vaidmenį širdies ir kraujagyslių sistemos homeostazėje [42]. Nutukimas yra sietinas su progresuojančia ateroskleroze, vainikinėse širdies arterijose sumažėjusiu insulino jautrumu, padidėjusiu laisvųjų riebalų rūgščių kiekiu, hiperkoaguliuojančia būkle (kraujo krešumo sutrikimu), ir, galiausiai, nutukimas skatina sisteminį uždegimą [43]. Siektinas KMI yra 18,5-24,9kg/m2, o liemens apimtis moterims - <89cm, vyrams <102cm [35]. Ilgalaikiai svorio kontrolės rezultatai yra pasiekiami randant balansą tarp fizinio aktyvumo ir mažesnio kalorijų suvartojimo. Teigiamas poveikis kardiovaskulinei sistemai yra jaučiamas netekus net mažo kūno svorio kiekio (t.y. 10 proc. bazinio svorio) [44].

Fizinis aktyvumas teigiamai veikia IŠL eigą, yra įrodyta, kad šia liga sergančių pacientų ir reguliariai užsiimančių fizine veikla mirtingumo lygis yra trečdaliu mažesnis nei tų, kurie yra fiziškai neaktyvūs [45]. Fizinis aktyvumas padeda sumažinti bendrojo cholesterolio kiekį, sureguliuoti kraujospūdį, treniruoja ir stiprina širdies raumenį [46]. Klinikinės praktikos gairės asmenims, sergantiems IŠL, rekomenduoja reguliarų, vidutinio intensyvumo 30 min. trukmės fizinį aktyvumą (pvz., greitas

ėjimas) 7 dienas per savaitę (mažiausiai 5 dienas per savaitę) [35; 47]. Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad pakankamai fiziškai aktyvūs yra tik 17 proc. moterų ir 14 proc. vyrų [48]. Kito tyrimo metu, kuriame dalyvavo kardiologinėmis ligomis sergantys asmenys, buvo atskleista, kad 55,3 proc. respondentų (56 proc. vyrų ir 50,7 proc. moterų) nesportuoja išvis [46].

Rūkymo nutraukimas po patirto miokardo infarkto yra viena veiksmingiausių prevencinių priemonių: sisteminės apžvalgos ir metaanalizės rezultatai parodė sumažėjusius mirties atvejus lyginant su tais, kurie rūkė toliau [49]. Cigarečių dūmuose yra daugiau nei 4000 cheminių medžiagų, įskaitant nikotiną ir anglies monoksidą (CO), kurie gali daryti kenksmingą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai. Šitos pagrindinės tabako dūmų sudedamosios dalys sukelia oksidacinį stresą, endotelio pažeidimus ir disfunkciją, ir yra susijusios su reikšmingai padidėjusiu bendrojo cholesterolio ir trigliceridų bei sumažėjusiu didelio tankio lipoproteinų koncentracijomis kraujo serume [50].

Dažnai rūkantieji bandydami mesti šį įprotį ieško saugesnės alternatyvos ir pradeda vartoti elektronines cigaretes, tikėdamiesi, kad jų sudėtyje yra mažesnis kiekis kenksmingų medžiagų [51]. Naujausi tyrimai atskleidė, kad elektroninių cigarečių rūkymas neigiamai paveikia gyvybinius rodiklius, tokius kaip arterinį kraujo spaudimą [52] ir širdies susitraukimų dažnį [53] šių tyrimų metu vartojančiųjų elektronines cigaretes minėti požymiai buvo padidėję. Buvo nustatyta, kad elektroninių cigarečių rūkymas sukelia endotelio ląstelių disfunkciją bei oksidacinį stresą, kurie atlieka svarbų vaidmenį širdies ir kraujagyslių ligų patogenezėje [54]. Tačiau visais atvejais neigiamas poveikis buvo silpnesnis lyginant su rūkančiais paprastas cigaretes [52; 54].

Literatūros duomenimis, mityba turi didelę reikšmę antrinei IŠL profilaktikai. Su maistu kasdien reikėtų gauti subalansuotą kiekį organizmui reikalingų medžiagų, tokių kaip angliavandeniai, baltymai, riebalai, vitaminai, mikroelementai, skaidulinės medžiagos [46]. Kraujagyslėms ypač žalingas yra riebus maistas, turtingas sočiųjų riebalų rūgščių, transriebalų rūgščių izomerų, todėl, kad šios medžiagos didina cholesterolio koncentraciją kraujyje, o tai skatina aterosklerozinių kraujagyslių pažaidų formavimąsi [55]. Tuo tarpu mononesočiosios riebalų rūgštys nedidina cholesterolio koncentracijos kraujyje, o atvirkščiai, jas vartojant vietoj sočiųjų riebalų rūgščių mažėja cholesterolio koncentracija mažo tankio lipoproteinuose, kurie dalyvauja aterosklerozės vystymosi procese, ir didėja didelio tankio lipoproteinuose, kurie stabdo aterosklerozės vystymąsi [37].

Yra rekomenduojama bent 5 kartus per dieną valgyti daržovių ir vaisių, PSO patikslindama rekomendaciją teigia, kad tai turėtų atitikti bent 400 g. vaisių ir daržovių, neskaitant [37]. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad taip maitinasi tik 18,7 proc. Lietuvoje gyvenančių asmenų, kurie serga kardiologinėmis ligomis, tuo tarpu 14 proc. tokių asmenų vaisių ir daržovių nevalgo išvis [46].

Gausus ir dažnas alkoholio vartojimas didina riziką vystytis IŠL komplikacijoms. Laurinskaitės ir bendraautorių tyrime (2013) buvo atskleista, kad 31,1 proc. kardiologinėmis ligomis sergančių asmenų (49,3 proc. vyrų ir 13,3 proc. moterų) vartoja alkoholį [46].

Kitas svarbus koreguotinas veiksnys, kuris pastaraisiais dešimtmečiais sulaukia vis didesnio dėmesio, yra psichoemocinė būsena, o ypač patiriamas stresas. Mokslinių tyrimų duomenimis, IŠL sergantys asmenys dažniau nei kiti patiria nerimą ir yra labiau depresiški, nustatytas stiprus ryšys tarp baimių ir staigios mirties [33]. Yra duomenų, kad depresija sukelia hormonų disbalansą, medžiagų apykaitos sutrikimus, padidėjusią trombocitų agregaciją, uždegimines reakcijas, išemiją, mažesnį širdies ritmo variabilumą, bet nėra nustatyta, ar gydant depresiją IŠL rizika sumažėtų [32]. Tuo tarpu nerimas sumažina parasimpatinės nervų sistemos įtaką širdies ritmo reguliavimui, o dėl šios priežasties mažėja širdies ritmo variabilumas ir didėja rizika mirti nuo IŠL komplikacijų [33].

Klinikinių tyrimų duomenimis, psichosocialinio streso ir bet kokio neigiamo streso metu būna padidėjęs simpatinės nervų sistemos aktyvumas ir sumažėjęs parasimpatinės sistemos aktyvumas, o tai lemia koronarinės kraujotakos pablogėjimą, skatina aterosklerozės progresavimą, sąlygoja trombų formavimąsi ar aterosklerozinių plokštelių plyšimus. Sutrikus autonominei nervų sistemai yra prarandamas gebėjimas reguliuoti širdies veiklą, todėl vyksta kraujagyslių spazmai, didinamas arterinis kraujospūdis, širdies susitraukimų dažnis ir savo ruožtu yra pažeidžiamos vainikinės kraujagyslės [56; 57]. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad stresą nuolat patiria 3,3proc., kartais - 42 proc. kardiologinėmis ligomis sergantys asmenys [46]. Mikaliūkštienės ir bendraautorių (2013) atliktas tyrimas atskleidė, kad depresinę būseną patyrė 27,3 proc. sergančiųjų IŠL, o nerimą jautė beveik pusė tiriamųjų, t.y. 42 proc. [57].

Taigi, svarbiausias uždavinys IŠL antrinės prevencijos veikloje yra rizikos veiksnių kontrolė. Iš nagrinėtos literatūros ir mokslinių tyrimų matome, kad atitinkamai kontroliuojant rizikos veiksnius, būtų galima sulaukti teigiamų IŠL valdymo rezultatų, t.y. išvengti ligos paūmėjimo ar jos komplikacijų bei pagerinti gyvenimo kokybę.

1.4. Savirūpos samprata

Mokslinėje literatūroje yra gausu savirūpos sąvokos apibrėžimų, tačiau vieningo sutarimo dėl apibrėžimo ir terminijos nėra. Remiantis PSO, savirūpa yra sąmoningas veiksmas, kurio turėtų imtis individas, šeimos nariai ir bendruomenė siekiant palaikyti gerą sveikatą [58]. Kiti autoriai pabrėžia, kad tai yra tokia veikla, kuri yra vykdoma su tikslu pagerinti ar atkurti sveikatą bei gerovę, gydyti ar užkirsti

kelią ligai [59]. Savirūpa gali aprėpti ne tik sveikatos išlaikymo procesus, bet ir sveikatą palaikantį elgesį bei ligos valdymą. Tai reiškia, kad savirūpa vykdoma ne tik esant ligai, tačiau ir esant sveikam [60]. Ją apima paprasti kasdieniai sprendimai susiję su sveikata, tokie kaip sveika mityba, mankšta, vaistų vartojimas bei žalingų sveikatai įpročių vengimas, tokių kaip rūkymas ar alkoholio vartojimas [59]. Šie apibrėžimai atspindi, kad savirūpos įgūdžiai ir žinios kyla iš patirties ir ji yra kasdienio gyvenimo dalis.

Savirūpa yra laikoma kaip svarbus ir vertingas principas, todėl, kad pabrėžia ne pasyvų, o aktyvų žmonių vaidmenį savo sveikatos priežiūroje [61]. Pacientų ar populiacijos savirūpos palaikymo ir skatinimo tikslai yra padrąsinti žmones [62]:

 Neleisti vystytis ligai;

 Laukti simptomų palengvėjimo;

 Naudoti savirūpos įgūdžius siekiant sumažinti simptomus;

 Išmokti toleruoti simptomus, kuriuos negalima pašalinti ar reikšmingai sušvelninti.

Savirūpa atspindi asmens rūpinimąsi pačiu savimi. Tai veiksminga, išmokta, informuota ir objektyvi asmens veikla ir elgsena, atliekama pačio asmens ar jo artimojo konkrečiose gyvenimo situacijose [61]. Savirūpos palaikymas padeda didinti žmonių pasitikėjimą savimi, įgalina priimti su savo sveikatos priežiūra susijusius sprendimus ir padeda išvengti sveikatos problemų [62]. Savirūpos intervencijos gali būti atliekamos keliais būdais: tarp paciento ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo, specifinių ligų grupių mokymo programos, klinikinių įstaigų ar namų aplinkoje, ar per interaktyvias technologijas [63].

Savirūpa jau ilgą laiką buvo mokslininkų susidomėjimo objektas, buvo sukurta keletą ją aiškinančių teorijų, įskaitant ir didžiąją savirūpos teoriją, kuri buvo pasiūlyta Dorothea‘os Orem. Jos teorija išsivystė iš didelio sieko geriau suprasti slaugos prigimtį, todėl šioje teorijoje yra akcentuojama kaip slaugytojai skatina pacientų savirūpą ir vertina jos poreikį, galimybes bei trūkumus. Šios teorijos prielaida yra tokia, kad kiekvienas pacientas turi rūpintis savimi, bet kai atsiranda disbalansas tarp savirūpos poreikių ir galimybių, tuomet reikia slaugos intervencijų [60]. O slaugos intervencijos yra paskiriamos pagal ištirtus ir nustatytus pacientų gebėjimus ir trūkumus [61].

Yra išskiriamos trys savirūpos rūšys [64]:

 Universali - kuria yra patenkinami kasdieniai asmens poreikiai, tokie kaip maitinimasis, kvėpavimas, miegas ir pan. Ji apima saugojimąsi nuo žmogaus gyvybei gresiančių pavojų, funkcionavimui ar gerovei reikalingą prevenciją, žmonių bendravimo ir vystymosi skatinimą socialinėse grupėse, žmogaus ribotumo žinojimą bei troškimą būti „normaliu“.

 Vystymosi – vyksta visais gyvenimo ciklo etapais bei apibūdina veiksmus, kurie skirti sušvelninti ar įveikti asmens būkles ar gyvenimo situacijų padarinius, kurie neigiamai veikia žmogaus vystymąsi.

 Sveikatos nuokrypio – specialioji, kurios prireikia, kai sutrinka kuri nors fiziologinė funkcija. Jos dėka yra priimamas pasikeitęs savęs suvokimas ir įvaizdis ištikus tam tikrai sveikatos būklei, yra mokomasi gyventi su šia patologine būkle.

D. Orem teigia, kad paciento gebėjimas pasirūpinti savimi ugdo jo savigarbos jausmą. Asmuo turi prigimtinį norą būti nepriklausomu, tačiau atsiradus tokioms aplinkybėms, kai dėl esamos situacijos nebegali užtikrinti efektyvios savęs priežiūros, į pagalbą turėtų ateiti slaugytojas. Būdai, kuriais būtų galima padėti pacientui yra [65]:

 Atlikti veiksmus už pacientą;  Vadovauti pacientui;

 Paremti pacientą;

 Skatinti paciento savirūpai reikiamos asmenybės vystymąsi;  Mokyti pacientą savirūpos.

Tad pagal šiuos būdus yra išskiriamos trys slaugymo sistemos, t. y. visiškai kompensacinė, dalinai kompensacinė ir palaikomoji edukacinė [66]. Pastaroji (palaikomoji edukacinė) slaugymo sistema yra taikoma pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, kurie siekia pagerinti savirūpą, o slaugytojo veikla šioje sistemoje yra nukreipta į paciento lavinimą ir mokymą [67].

Kita teorija aiškinanti savirūpą yra vidurinio lygio teorija (angl. Middle-range theory). Šioje teorijoje B. Riegel (2012) savirūpą apibrėžia kaip natūralistinį sprendimų priėmimo procesą, orientuotą į prevenciją ir lėtinės ligos valdymą. Natūralistinis sprendimų priėmimo procesas atspindi automatinius, impulsyvius, kontekstinius sprendimus, kuriuos žmonės priima sudėtingose, realiose situacijose [60]. Šios sprendimų priėmimo taisyklės yra pagrįstos individualia patirtimi ir turima empirine informacija. Realiai natūralistiniai sprendimų priėmimai vyksta esant neapibrėžtoms sąlygoms, laiko apribojimams ar skirtinguose kontekstuose. Dėl šios priežasties, panašios situacijos gali sukelti skirtingą sprendimą, ir ši prielaida yra svarbi, nes paaiškina, kodėl žmonės priima nenuoseklius sprendimus susijusius su savirūpa. Ji padeda numatyti, kad net ir tiems asmenims, kurie paprastai sėkmingai atlieka savirūpą, bet kuriuo metu dėl esančių nenumatytų aplinkybių gali nepasisekti [68].

Pagal vidurinio lygio teoriją, savirūpa susideda iš šių pagrindinių elementų: savirūpos palaikymas (angl. care maintenance), stebėsena (angl. care monitoring) ir valdymas (angl. self-care management) [60; 69], kituose šaltiniuose išskiriamas savirūpos palaikymas, savirūpos valdymas bei pasitikėjimas savirūpa [70]. Nors kiekvienas elementas yra unikalus, tačiau jie veikia sinchroniniu būdu

siekiant išlaikyti sveikatą ir palengvinti ligos valdymą [60]. Kaip pavaizduota 1 pav. savirūpos palaikymas atspindi 1 etapą, kuris yra sutelktas į simptomų atpažinimą ir gydymo režimo laikymąsi. Tuo tarpu 2-5 etapai yra nukreipti į savęs valdymą, šiuose etapuose pacientas atpažįsta simptomus ir atlieka atsakomuosius veiksmus. Pasitikėjimas yra svarbus visuose etapuose [70].

1 pav. Specifinis širdies nepakankamumo savirūpos modelis

Analizuojant detaliau, savirūpos palaikymas yra apibrėžiamas kaip pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis elgesys, kuris skirtas išlaikyti fizinį ir emocinį stabilumą. Asmenys, kurie yra sveiki, savirūpą sutelkia į savęs tobulinimą, bet susidūrus su lėtine liga daugelis savirūpos palaikymo veiksmų yra rekomenduojami sveikatos priežiūros specialistų. Kitaip tariant, savirūpos palaikymo veiksmai gali būti visiškai savarankiški arba atspindėti paciento ir sveikatos priežiūros teikėjo abipusiškai pagrįstas rekomendacijas. Šie veiksmai gali būti susiję su gyvenimo būdu (pvz., rūkymo nutraukimas, sveiko maisto ruošimas, streso įveikimas) arba gydymo režimu (pvz., vaistų vartojimas pagal nurodymus) [60].

Savirūpos stebėsenos tikslas – atpažinti įvykusį sveikatos būklės pokytį. Yra išskiriami trys veiksmingi savirūpos stebėjimo kriterijai: pirma, per tam tikrą laiką turi būti įmanoma pasiekti kliniškai reikšmingus sveikatos pokyčius; antra, turi būti patikimi metodai padėsiantys atskleisti šiuos pokyčius; trečia, reaguojant į šiuos pokyčius turi būti įmanoma imtis atitinkamų veiksmų juos suvaldyti [60]. Savirūpos stebėsena apibūdina konkretaus sveikatos būklės parametro ar simptomo stebėjimą. Wilde ir Garvin (2007) pasiūlė, kad savirūpos stebėsena gali būti apibrėžiama kaip simptomų ar kūno pojūčių stebėjimas, kuris yra sustiprinamas periodiškai atliekant šių elementų matavimus, įrašus ir pasižymint pastabas. Manoma, kad simptomai ir pojūčiai skiriasi atsižvelgiant į kasdienę veiklą ir įprastinius darbus. Stebėjimai gali būti registruojami žurnaluose arba apsvarstomi pokalbiuose su sveikatos priežiūros teikėjais. Savirūpos stebėsena padeda atpažinti simptomus ir dažniausius jų sukėlėjus, reguliuoti lėtines būkles bei patobulinti siekiamus tikslus, o visa tai skatina geresnį savęs valdymą [71].

Asmenims, kurie serga lėtinėmis ligomis, požymių ar simptomų atpažinimas padeda pagreitinti sprendimų priėmimo procesą, bei nuspręsti kokių veiksmų derėtų imtis. Kai požymiai ar simptomai yra pastebimi anksti ir yra suprantamas jų rimtumas, galima imtis veiksmų dar prieš pablogėjant situacijai. Pacientai, kurie turi gerus įgūdžius savirūpos stebėjime, gali efektyviai komunikuoti su sveikatos priežiūros specialistais perduodant šią informaciją taip padidinant sveikatos priežiūros teikėjo gebėjimą suteikti geriausią sveikatos priežiūrą. Savirūpos stebėjimas yra jungtis tarp savirūpos palaikymo ir valdymo [60].

Savirūpos valdymas, tai procesas, kurio metu pacientai prisiima atsakomybę ir priima sprendimus, susijusius su ligos kontrole [72]. Savirūpos valdymas apima fizinių ir emocinių simptomų pokyčių įvertinimą, siekiant nustatyti ar reikia imtis veiksmų bei šio veiksmo sąlygoto rezultato vertinimą [60].

Lyginant šias dvi teorijas galima išskirti kelis skirtumus. Pagrindinis skirtumas tarp D. Orem ir vidurinio lygio savirūpos teorijos yra tas, kad, priešingai nei Orem teorija, pastaroji yra labiau orientuota į lėtines ligas. Vidurinio lygio teorija daugiausia dėmesio skiria atskiriems asmenims, o D. Orem teorija apima priklausomos priežiūros aspektus, kai kiti (savirūpos agentai) inicijuoja ir vykdo veiklą gyvenimui, sveikatai bei gerovei palaikyti [60].

Taigi, savirūpa yra plati sąvoka apimanti asmens norą bei gebėjimą rūpintis savo sveikata ne tik akistatoje su liga, tačiau ir palaikant sveiką gyvenimo būdą ligos prevencijoje.

1.5. Savirūpos vaidmuo valdant išeminę širdies ligą

Sveikatos priežiūros sistema yra pagrįsta tokia prielaida, kad tie, kurie siekia sveikatos priežiūros paslaugų turi laikytis šias paslaugas teikiančių asmenų rekomendacijų. Pacientai tikisi, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai prisiims atsakomybę už jų sveikatą į savo rankas. Tačiau, siekiant efektyvaus IŠL valdymo, tiek pacientas, tiek sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas turėtų pakeisti tokį požiūrį ir lūkesčius [7]. Neseniai, Nacionalinė medicinos akademija (angl. National Academy of Medicine) išleido leidinį „Esminės sveikatos ir sveikatos priežiūros kryptys“, kuriame nagrinėjamos sveikatos priežiūros sistemos problemos ir reikalingi pokyčiai. Viena iš sričių, kuriai buvo skirta daug dėmesio, tai galios suteikimas pacientams savo sveikatos veiksmuose. Remiantis šiuo požiūriu, yra reikalinga parengti tokią sveikatos priežiūros sistemą, kurioje pacientai ir jų šeimos būtų informuoti, įgalioti ir įsitrauktų į savo sveikatos priežiūrą ir būtų skatinami bendradarbiauti kaip partneriai priimant sveikatos priežiūros sprendimus ir užtikrinant, kad šie sprendimai atitinka jų tikslus sveikatai ir gyvenimui [73].

Naujausi tyrimai rodo, kad gydymo kokybės gerinimas gali sumažinti mirtingumą nuo širdies ligų. Vienas iš pagrindinių gydymo komponentų yra pacientų įsitraukimas į gydymą ir priežiūrą [1]. Savirūpa yra vienas iš esminių veiksnių valdant lėtinės ligos eigą ir jos pasekmes, tad nenuostabu, kad ji atlieka labai svarbų vaidmenį širdies ligomis sergančiųjų priežiūroje [59]. Yra žinoma, kad sergant širdies ligomis daugiau kaip 50 proc. visų pakartotinų stacionarizavimų galima išvengti, jei pacientai atliktų savirūpą ir laikytųsi gydymo režimo, vykdytų gydymo planą ir būtų pakankamas socialinis aprūpinimas [7].

Sergantieji išemine širdies liga privalo laikytis savirūpos tam, kad galėtų valdyti kontroliuojamus rizikos veiksnius ir užkirsti kelią ligos progresavimui. Pagerinus savirūpą pagerėja gyvenimo kokybė, sumažėja sergamumas bei mirštamumas ir sveikatos priežiūros išlaidos [7; 74].

Savirūpa paveikia gydymo rezultatus per šiuos būdus [75]:  Gydymo režimo laikymasis;

 Geros fizinės sveikatos palaikymas per gyvenimo būdo pasirinkimą (pvz., nerūkymas, mityba);

 Simptomų stebėjimas;

 Streso ir ligos sukeltų emocijų stebėjimas ir valdymas;

 Efektyvus bendravimas su sveikatos priežiūros specialistais siekiant, kad pacientai mokėtų išreikšti savo poreikius ir būtų nukreipiami pas juos;

 Socialinių paramos tinklų naudojimas.

Asmens savirūpos skatinimas yra labai svarbus ir ekonominiu požiūriu. Todėl, kad nesugebėjimas atpažinti ir paremti pacientų savirūpos skatina nereikalingą priklausomumą nuo specialistų. O to rezultatas yra padidėjusi brangios sveikatos priežiūros paklausa, kuri gali pakenkti daugeliui sveikatos sistemų ilgalaikiam tvarumui [76].

Tyrimų duomenys atskleidžia, kad tarp sergančiųjų išemine širdies liga vyrauja vidutinis savirūpos palaikymo lygis [1]. Veiksniai, susiję su žemesniu savirūpos lygiu, buvo gretutinės ligos, nerimas, depresija, vienišumas ir nepakankamas socialinis palaikymas bei patiriamas psichosocialinis distresas [7; 77]. Ryšys tarp savirūpos ir amžiaus, lyties, išsilavinimo lygio bei pajamų literatūros šaltiniuose skiriasi [1; 78; 79].

Pasaulyje yra aktyviai ieškoma būdų kaip pagerinti išemine širdies ligą sergančiųjų savirūpą ir tuo pačiu sustabdyti ligos eigą ir išvengti komplikacijų bei pagerinti bendradarbiavimą tarp paciento ir sveikatos priežiūros specialistų. Vienas iš populiariausių ir efektyviausių būdų yra pacientų edukacija [80; 81; 82]. Palaikomoji edukacinė programa padeda asmenims sumažinti savirūpos stoką, didina jų savirūpos galimybes. Vertinant tokių mokymų efektyvumą, pastebima, kad pacientai, kurie gavo

mokymus turėjo daugiau savirūpos žinių ir geresnius įgūdžius bei didesnę motyvaciją laikytis gydymo režimo [81; 82]. Yra nurodoma, kad mokant pacientą apie ligą bei jos valdymą ir pabrėžiant jų dalyvavimo svarbą valdant ligos eigą ir priimant sprendimus, leidžia pacientams pasijausti, kad jie yra atsakingi šioje situacijoje ir tuo pačiu atsiranda savęs įgalinimas ir savikontrolė [83].

Taigi, sergant išemine širdies liga yra labai svarbus asmens gebėjimas įsitraukti į savo ligos valdymą, išmokimas gyventi su ja bei galėjimas užkirsti kelią ligos paūmėjimui bei komplikacijoms. Atliekami savirūpos veiksmai didina pacientų sąmoningumą ir pasitikėjimą savimi bei skatina vystytis saviveiksmingumui.

1.6. Sergančiųjų išemine širdies liga žinių apie ligą reikšmė

Sveikatos raštingumas tai individualus gebėjimas įgyti, apdoroti ir suprasti pagrindinę informaciją ir sveikatos paslaugas. Sveikatos raštingumas reiškia asmens žinias, motyvaciją ir kompetenciją priimti, suprasti, vertinti ir taikyti sveikatos informaciją, priimant sprendimus kasdieniame gyvenime, kurie yra susiję su sveikatos priežiūra, ligų prevencija ir sveikatos skatinimu bei siekiant išlaikyti ir pagerinti gyvenimo kokybę. Asmens gebėjimai yra esminis sveikatos raštingumo elementas, kuris priklauso nuo individualaus potencialo ir jo įgūdžių. Šis gebėjimas gali būti koreguojamas mokymusi, o jo atitikimas nustatomas su sveikata susijusia veikla [84].

Sveikatos raštingumas yra problema, kuri gali turėti didelės įtakos pacientams, kurie serga lėtinėmis ligomis ir turi prisiimti savikontrolę, kuris reikalauja medikamentinio gydymo režimo laikymosi ir gyvenimo būdo pokyčių. Pacientai su mažesniu sveikatos raštingumu užduoda mažiau klausimų ir todėl yra labiau linkę klysti, o tai gali turėti didelių pasekmių pačiam pacientui, jo artimiesiems bei sveikatos priežiūros teikėjams [85]. Prastas sveikatos raštingumo lygis riboja pacientų įsitraukimą priimant su jų sveikata susijusius sprendimus bei neskatina savirūpos veiksmų, kurie yra būtini sergant lėtinėmis širdies ligomis [86; 87].

Žinios ir supratimas apie IŠL bei jos rizikos veiksnius lemia teigiamą poveikį ligos kontrolei ir gali sukelti prevencinį elgesį [88]. Yra žinoma, kad turimos žinios apie širdies ligas gali padėti atpažinti simptomus, laiku kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, gali keisti požiūrį į ligą bei motyvuoti asmens su sveikata susijusio elgesio pokyčius [89], o, deja, pacientų žinių trūkumas kaip pasirūpinti savimi ir valdyti ligą kelia neigiamas pasekmes jų sveikatai bei lemia dažnesnius pakartotinus stacionarizavimus [1].

Pacientų gebėjimas būti aktyviais partneriais savo sveikatos priežiūroje priklauso nuo to, ar jie turi teisingos informacijos ir tinkamos paramos, kad galėtų veiksmingai ją naudoti [90]. Daugelis sergančiųjų širdies ligomis vis patenka atgal į gydymo įstaigą dėl prasto ligos valdymo namuose paruošimo ir mokymo nebuvimo išrašymo laikotarpiu. Dažniausia priežastis yra žinių trūkumas tokiose srityse kaip gyvenimo būdo keitimas ir koregavimas atsižvelgiant į esamos ligos modelį. Kai pacientas ir jo šeimos nariai gauna pakankamai žinių susijusių su ligos valdymu namuose, tai leidžia jiems suteikti adekvačią priežiūrą ir atlikti gydymo reikalavimus namuose. Ir kaip šių veiksmų rezultatas yra gaunamas sumažėjęs atkryčių skaičius ligoninėse [91].

Yra svarbu kokiais šaltiniais pacientai naudojasi siekdami gauti informacijos ir žinių. Javtoko ir bendraautorių (2013) atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvos gyventojai dažniausiai sveikatos informacijos šaltiniu nurodė televizijos laidas, sveikatos priežiūros specialistų patarimus, spaudą ir internetą. Nenuostabu tai, kad vyresnio amžiaus žmonės dažniau naudojasi gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų sveikatos patarimais, klausosi radijo sveikatos laidų, o jaunesni asmenys dažniau informacijos apie sveikatą ieško internete. Internetas jau tapo pagrindiniu sveikatos informacijos šaltiniu jaunesnio amžiaus žmonių tarpe ir lenkia televiziją bei kitus populiariausius sveikatos informacijos šaltinius [92].

Pacientų informavimo forumo organizacija (angl. The patient information forum) (2013) pateikė informuotumo modelio pavyzdį, kuriame orientuojamasi į kokybiškos informacijos teikimo naudą, siekiant pagerinti pacientų žinias ir supratimą, palengvinti aktyvų dalyvavimą išlaikant ir gerinant savo sveikatą ir dalyvaujant pagrindiniuose sprendimuose dėl savo sveikatos priežiūros. Šis modelis pagrįstas tuo, kad suteikta kokybiška sveikatos informacija ir edukacija, gera komunikacija bei palaikymas veda prie padidėjusio pacientų pasitenkinimo sveikatos priežiūra bei sumažėjusiu stresu bei nerimu. Tokiu būdu yra didinamas pacientų įsitraukimas į sveikatos priežiūrą, kuris lemia didesnę pacientų savirūpą lėtinėse būklėse bei dažnesnį sprendimų pasidalijimą. Tam įtakos turi geresnė sveikatos priežiūros kokybė, kuri sumažina sąnaudas, pvz., retesni stacionarizavimai bei trumpesnis laikas ligoninėse, mažesnis didelių operacijų poreikis, saugesnis ir veiksmingesnis vaistų vartojimas ir pan. bei pagerina gydymo rezultatus, tokius kaip geresnis gydymo laikymasis, geresnė sveikata, gyvenimo kokybė, psichoemocinė gerovė, padidėjusi savikontrolė, didesnis sveikatos raštingumas ir pan. [90].

Informuotumo naudą patvirtina ir anksčiau minėto Javtoko ir bendraautorių (2013) atlikto tyrimo rezultatai, kurie atskleidė, kad beveik pusė tyrime dalyvavusių asmenų nurodė, kad gauta sveikatos informacija nulėmė pozityvius jų sveikatos elgsenos pokyčius. Moterys, vyresnio amžiaus, dirbantys pacientai, blogiau savo sveikatą įvertinę asmenys dažniau pasinaudojo gauta sveikatos informacija pozityviems sveikatos elgsenos pokyčiams pasiekti (ėmė sveikiau maitintis, mankštintis, metė rūkyti ir kt.) [92].

Atsižvelgiant į modernėjančią visuomenę yra kuriamos mobiliosios aplikacijos, kurių tikslas yra visuomenei priimtinu ir patogiu būdu suteikti žinių apie sveiką gyvenseną, ligas, jų rizikos veiksnius, valdymo būdus. 2017 m. Singapūre buvo testuojama mobilioji aplikacija, kuri paremta išeminės širdies ligos prevencijos programa ir skirta darbingo amžiaus žmonių švietimui apie šią ligą, streso valdymą bei gyvenimo būdą. Tyrimas atskleidė efektyviąją aplikacijos pusę, intervencinės grupės tiriamųjų žinios apie išeminę širdies ligą buvo didesnės nei kontrolinės grupės, o intervencinės grupės tiriamieji geriau kontroliavo cholesterolio kiekį kraujyje [93].

Taigi, sveikatos raštingumas, žinios bei informuotumas yra kertiniai komponentai, kurie gali lemti didesnį pacientų įsitraukimą į savo sveikatos priežiūrą, daryti įtakos didesniam pasitikėjimui savimi bei sveikatos priežiūros teikėjais. Būtina suprasti, kad yra svarbios ne tik pačio paciento žinios, tačiau tiek pat reikšmingas yra paciento gebėjimas pritaikyti jas laikantis gydymosi režimo bei vykdant savirūpą.

Apibendrinant atliktą literatūros apžvalgą, matome, kad išeminė širdies liga nepraranda aktualumo šiandieninėje sveikatos priežiūroje. Išeminė širdies liga nėra išgydoma, tačiau sveikatos priežiūros specialistų pagalbos dėka pacientai gali sumažinti ligos poveikį sveikatai bei užtikrinti komfortišką savijautą ir su sveikata susijusią gyvenimo kokybę. Antrinė prevencija turi esminę misiją sergantiesiems šia liga, yra žinoma, kad tik rizikos veiksnių valdymas bei gydymo režimo laikymasis gali padėti pasiekti teigiamų rezultatų. Tyrimai rodo, kad vienas iš veiksnių galinčių tai padėti - kontroliuoti ligos eigą, išvengti ankstyvos mirties bei pagerinti gyvenimo kokybę yra pačio paciento aktyvus įsitraukimas į savo sveikatos valdymą, t. y. paciento savirūpa. Literatūros apžvalga atskleidė žinių svarbą sergantiesiems išemine širdies liga – turėjimas adekvačių žinių apie ligą ir gebėjimas jas panaudoti, gali prisidėti prie ligos proceso sulėtėjimo.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliekamais šiais etapais:

I etapas - suformuluotas darbo tikslas ir uždaviniai. Mokslinės literatūros paieška LSMU bibliotekos informacijos ištekliuose bei duomenų bazėse, atlikta rastos literatūros apžvalga.

II etapas – pasirinkta tyrimo metodika ir atlikti pasiruošimo tyrimui parengiamieji darbai: buvo vykdyta tyrimo klausimynų paieška ir parengimas, susisiekta su rastų klausimynų autoriais dėl leidimo naudoti juos. Klausimynai buvo dukart išversti nepriklausomų vertėjų į lietuvių kalbą ir atgal į originalo kalbą. Gautas Bioetikos centro leidimas atlikti tyrimą.

III etapas – Pilotinio tyrimo vykdymas siekiant įvertinti klausimynų suprantamumą ir aiškumą. Pilotinio tyrimo dalyviai esminių pastebėjimų teiginių aiškumui ar suprantamumui nepažymėjo.

IV etapas – Tyrimo atlikimas. Tyrimas buvo atliekamas 2018 metų gegužės-rugsėjo mėn. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje, Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriuje. Tyrimą vykdė darbo autorė, anketos buvo asmeniškai įteikiamos respondentams, sutikusiems dalyvauti tyrime. Anketos pildymas užtrukdavo 15 – 20 min.

V etapas – Duomenų rinkimas ir duomenų bazės sudarymas. Statistinė duomenų analizė ir rezultatų aptarimas bei išvadų suformulavimas.

2.2. Tyrimo etika

Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro pritarimas 2018-02-20, Nr. BEC-JSP(M)-182 (1 priedas).

Tyrimas buvo atliekamas laikantis etikos principų, užtikrintas asmenų anonimiškumas ir konfidencialumas. Prieš anketuojant tiriamiesiems buvo paaiškintas tyrimo tikslas, eiga, informuota, kad atsakymai bus panaudoti tik apibendrintai analizei, gauti tyrimo duomenys naudojami tik akademiniais tikslais, pabrėžta, kad klausimyne niekur nereikia rašyti savo vardo, pavardės ar kitų asmens duomenų. Tyrimo metu respondentams buvo sudarytos galimybės laisvai apsispręsti ar dalyvauti tyrime, o pradėjus tyrimą pasitraukti iš jo. Tiriamiesiems buvo pateiktos asmens informavimo (2 priedas) ir sutikimo formos (3 priedas).

2.3. Tiriamųjų atranka

Tyrimo populiaciją sudarė išemine širdies liga sergantys asmenys, kurie 2018 metų gegužės-rugsėjo mėn. gydėsi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje, Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriuje. Tyrimo dalyviai buvo atrinkti tikslinės atrankos būdu ir turėjo tenkinti įtraukimo į tyrimą sąlygas:

 sergantys išemine širdies liga;

 suprantantys lietuvių kalbą bei gebantys savarankiškai rašyti ir skaityti šia kalba;  pacientai, kurių sveikatos būklė leido dalyvauti tyrime;

 sutinkantys dalyvauti tyrime.

Siekiant užtikrinti tiriamųjų imties reprezentatyvumą, imties dydis buvo nustatytas taikant Pianotto formulę [94]:

n = 1/ (Δ² + 1/N),

n – respondentų skaičius,

Δ – paklaidos dydis, rezultatus vertinant su 5 proc. (0,05) paklaida;

N – generalinė aibė, tai vidutiniškai gydomų sergančiųjų išemine širdies liga skaičius per metus. Atlikus skaičiavimus buvo nustatyta, kad reprezentatyvumui užtikrinti reikia apklausti 341 Išeminės širdies ligos skyriuje gydomus pacientus.

Tyrimo metu buvo išdalintos 341 anketos, sugrįžo 341 (atsako dažnis 100 proc.). Iš šių anketų 17 buvo sugadintos, todėl tolimesnei analizei pateikta 324 anketos.

2.4. Tyrimo metodas

Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Tyrimo metu buvo naudoti du instrumentai (šie klausimynai Lietuvoje naudoti pirmą kartą):

 Standartizuotas sergančiųjų IŠL savirūpos klausimynas (angl. Self-Care of Coronary Heart Disease Inventory (SC-CHDI)). Šis klausimynas buvo sukurtas JAV autorių V.V. Dickson ir kolegų (2017), jis skirtas įvertinti išemine širdies liga sergančiųjų savirūpą. Klausimyną sudaro 23 klausimai, kurie padalinti į tris dalis, atspindinčius pagrindinius savirūpos elementus: savirūpos palaikymą, savirūpos valdymą ir pasitikėjimą savirūpa.

Savirūpos palaikymui buvo skirti 1-10 klausimai, šie klausimai atspindėjo 10 pagrindinių elgesio rekomendacijų siekiant palaikyti sergančiųjų IŠL sveikatos būklę. Šie elementai buvo atrinkti remiantis

Amerikos širdies asociacijos apibrėžtais 7 kardiovaskulinių ligų rizikos veiksniais (American Heart Association's Life's Simple Seven) ir klinikinėmis gairėmis. Respondentai turėjo pažymėti kaip dažnai jie atlieka tam tikrą veiksmą pasirenkant vieną iš keturių galimų atsakymų nuo 1 - niekada arba retai iki 4 - visada arba kasdien.

Savirūpos valdymui buvo skirti 12-17 klausimai. Šioje skalėje buvo užduodami klausimai apie simptomų atpažinimą, veiksmus, kurie buvo atliekami kaip reakcija į patirtus simptomus bei atliktų veiksmų efektyvumo įvertinimą. Simptomų atpažinimas buvo vertinamas laipsninėje skalėje (0- nepatyriau simptomų, 1 - neatpažinau iki 5 – labai greitai atpažinau). Elgesio valdymas buvo vertinamas pagal tai, kaip tikėtina, kad respondentas gali imtis tam tikro veiksmo reaguojant į simptomą (1 – netikėtina iki 4 – labai tikėtina). Veiksmų efektyvumas buvo vertinamas vienu klausimu prašant įvertinti ar veiksmas padėjo/nepadėjo (0 – nesiėmiau jokių veiksmų, 1 – nesu tikras iki 4 – esu užtikrintas).

Pasitikėjimas savirūpa buvo vertinamas 18-23 klausimais. Šie klausimai buvo skirti įvertinti pasitikėjimą savo veiksmais atliekant savirūpą, t. y. gebėjimą apsaugoti save nuo simptomų, laikytis gydymo patarimų, atpažinti sveikatos pokyčius, įvertinti simptomų svarbą, daryti kažką, kas palengvintų simptomus ir įvertinti gydymo efektyvumą. Šie teiginiai buvo vertinami pagal laipsninę skalę (1 - nesu visiškai užtikrintas iki 4 - esu visiškai užtikrintas).

Anketos patikimumui (ang. reliability) nustatyti vertintas klausimyną sudarančių teiginių atskirų skalių vidinis nuoseklumas (ang. internal consistency). Skaičiuotas Cronbacho alfa koeficientas. Cronbacho alfa koeficiento reikšmė gerai sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė už 0,7, kai kurių autorių teigimu – už 0,6 [95]. Apskaičiavus bendro klausimyno Cronbacho alfą buvo gautas aukštą homogeniškumą atspindintis koeficientas (0,924) (1 lentelė).

 Standartizuotas žinių apie IŠL klausimynas (CADE-Q (Coronary Artery Disease Education Questionnaire). Klausimyną sukūrė Kanados autoriai Melo Ghisi ir kt. (2015). Šis klausimynas atspindi 5 žinių sritis: sveikatos būklė (šiai sričiai įvertinti skirti 1, 3, 6, 11 kl.), rizikos veiksniai (2, 12, 16, 18), fizinis aktyvumas (4, 8, 13, 17), mityba (5, 9, 14, 20), psichosocialinė rizika (7, 10, 15, 19). Visi teiginiai turėjo tris pasirinktinus variantus: tiesa/netiesa/nežinau. Kiekvienas teisingas atsakymas atitiko 1 balą, tad didžiausia balų suma galėjo būti 20. Klausimyno skalės vidinis nuoseklumas buvo patikrintas apskaičiavus Cronbacho alfos koeficientą. Buvo gautas aukštą homogeniškumą atspindintis koeficientas (0,899) (1 lentelė).

1 lentelė. Klausimyno vidinio nuoseklumo vertinimas Skalės Teiginių skaičius Cronbacho alpha koeficientas Palaikymas 10 0,789 Pasitikėjimas 4 0,701 Valdymas 6 0,832 Bendras 20 0,924 Sveikatos būklė 4 0,675 Rizikos veiksniai 4 0,797 Fizinis aktyvumas 4 0,680 Mityba 4 0,801 Psichosocialinė rizika 4 0,664 Bendras 20 0,899

2.5. Statistinės analizės metodai

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w 20.0“ ir MS Excel 2016 programą. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai dažniai (proc.). Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (SN). Tolydžiųjų kintamųjų skirstinių normalusis skirstinys tikrintas naudojant Kolmogorovo - Smirnovo testą. Dviejų grupių, kurių kintamųjų skirstinys statistiškai reikšmingai nesiskyrė nuo normaliojo, palyginimui taikytas Stjudento t-testas nepriklausomoms imtims. Daugiau kaip dviejų nepriklausomų imčių kiekybinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas ANOVA testas, taikytas Bonferoni aposteriorinis kriterijus. Dviejų kokybinių požymių priklausomybei nustatyti taikytas susijusių požymių lentelių metodas ir apskaičiuotas chi kvadrato kriterijus (χ²) ir jo laisvės laipsnių skaičius, proporcijų lygybė tikrinta z testu. Vieno priklausomo kintamojo vidutinių reikšmių priklausomybė nuo kito kiekybinio kintamojo vertinta paprastosios tiesinės regresijos metodu, požymių ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas Spearman koreliacijos koeficientas (r). Jei 0<|r|≤0,3, dydžiai silpnai priklausomi, jei 0,3<|r|≤0,8, vidutiniškai priklausomi, jei 0,8<|r|≤1, stipriai priklausomi. Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai vienam dydžiui didėjant, didės ir kitas, neigiamas – kai vienam dydžiui didėjant, kitas mažės. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,001 - statistiškai labai reikšmingu. Rezultatai pateikti diagramose ir lentelėse.

3. REZULTATAI

Tyrime dalyvavo 324 asmenys. Iš jų 70,4 proc. (n=228) vyrai ir 29,6 proc. (n=96) moterys. Atsižvelgiant į šeiminę padėtį, didžiąją dalį tiriamųjų (75,3 proc.) sudarė susituokę arba gyvenantys su partneriu. Vidutinis tiriamųjų amžius buvo 62,65 metai. Jauniausias tiriamasis buvo 27 m. amžiaus, o vyriausias – 87 m.

Tarp tiriamųjų daugiausiai buvo turinčių vidurinį/profesinį (35,2 proc.) ir aukštąjį (34,6 proc.) išsilavinimą. Daugiausiai tiriamųjų nurodė gyvenantys mieste (68.8 proc.), gyvenantys kaime sudarė 31,2 proc. Daugiausiai tiriamųjų buvo nedirbantys – pensininkai/turintys negalią (48,8 proc.), mažiausią dalį (4,6 proc.) sudarė bedarbiai (2 lentelė).

2 lentelė. Tiriamųjų sociodemografinės charakteristikos

Požymiai Vyrai (n=228) Moterys (n=96) Bendrai (N=324) Šeiminė padėtis, n (proc.)

Nevedę / netekėjusios 5 (2,2) 5 (5,2) 10 (3,1) Susituokę / gyvenantys su partneriu 183 (80,3) 61 (63,5) 244 (75,3) Išsituokę 25 (11,0) 6 (6,3) 31 (9,6) Našliai 15 (6,6) 24 (25,0) 39 (12,0) Amžius, metai (m±SN) 61,84±9,8 64,59±9,1 62,65±9,7 Išsimokslinimas, n (proc.) Pagrindinis 19 (8,3) 8 (8,3) 27 (8,3) Vidurinis / profesinis 79 (34,6) 35 (36,5) 114 (35,2) Aukštesnysis 45 (19,7) 26 (27,1) 71 (21,9) Aukštasis 85 (37,3) 27 (28,1) 112 (34,6)

Gyvenamoji vieta, n (proc.)

Miestas 151 (66,2) 72 (75,0) 223 (68,8) Kaimas 77 (33,80 24 (25,0) 101 (31,2)

Darbinė padėtis, n (proc.)

Samdomi darbuotojai, tarnautojai 73 (32,0) 32 (33,3) 105 (32,4) Dirbantys savarankiškai 40 (17,5) 6 (6,3) 46 (14,2) Bedarbiai 9 (3,9) 6 (6,3) 15 (4,6) Pensininkai/turintys neįgalumą 106 (46,5) 52 (54,2) 158 (48,8)

Beveik pusė (45,7 proc.) tiriamųjų nurodė sergantys IŠL jau daugiau nei 10 metų, beveik trečdalis (31,2 proc.) nurodė sergantys 1 metus arba mažiau, o likusieji (23,1 proc.) 2-10 metų. Daugiausia (48,8 proc.) tiriamųjų nurodė, kad buvo stacionarizuoti 1-5 kartus, nei karto – 42,0 proc., o tuo tarpu likusieji (9,3 proc.) buvo stacionarizuoti daugiau nei 5 kartus. Daugiausia tiriamųjų (62,7 proc.) savo esamą būklę įvertino kaip vidutinę, beveik ketvirtadalis (23,8 proc.) apklaustųjų įvardino savo būklę kaip blogesnę nei vidutinę (3 lentelė).

3 lentelė. Tiriamųjų sveikatos charakteristikos Požymiai Vyrai (n=228) Moterys (n=96) Bendrai (N=324) Sirgimo IŠL trukmė, n (proc.)

≤1 metai 81 (35,5) 20 (20,8) 101 (31,2) 2-10 metų 51 (22,4) 24 (25,0) 75 (23,1) >10 metų 96 (42,1) 52 (54,2) 148 (45,7)

Stacionarizavimų dažnis, n (proc.)

Nei karto 100 (43,9) 36 (37,50 136 (42,0) 1-5 kartai 106 (46,5) 52 (54,2) 158 (48,8) >5 kartai 22 (9,6) 8 (8,3) 30 (9,3)

Subjektyvus sveikatos vertinimas, n (proc.)

Gera 37 (16,2) 7 (7,3) 44 (13,6) Vidutinė 145 (63,6) 58 (60,4) 203 (62,7) Blogesnė nei vidutinė 46 (20,2) 31 (32,3) 77 23,8)

1.2. Sergančiųjų išemine širdies liga savirūpos ypatumai

Siekiant įvertinti sergančiųjų IŠL savirūpos ypatumus buvo vertinami šie savirūpos komponentai: savirūpos palaikymas, pasitikėjimas savirūpa, savirūpos valdymas. Šie komponentai buvo analizuojami pagal sociodemografinius aspektus bei sveikatos charakteristikas.

Siekiant įvertinti tiriamųjų savirūpos lygmenį buvo apskaičiuoti savirūpos komponentų balai. Šių įverčių interpretacija yra tokia, kad kuo balai arčiau 100, tuo palaikymo veiksmai dažnesni, pasitikėjimas - tikėtinesnis, o valdymas – užtikrintesnis. Gauti rezultatai rodo, kad tiriamųjų savirūpa vidutinė. Tiriamiesiems labiausiai sekėsi atlikti savirūpos palaikymo veiksmus (medikamentų vartojimas, tinkama mityba, fizinis aktyvumas ir pan.) – vidutinis balas 54,4 bei buvo vidutiniškai (balas 53,58) pasitikintys savo gebėjimais apsaugoti save nuo simptomų, laikytis gydymo patarimų, atpažinti sveikatos pokyčius, įvertinti simptomų svarbą ir pan. Tuo tarpu atpažinti simptomus, imtis veiksmų juos sumažinti bei įvertinti šių veiksmų efektyvumą tiriamiesiems sekėsi prasčiausiai – vidutinis balas 40,96 (2 pav.).

2 pav. Tyrimo dalyvių savirūpos komponentų vertinimas (m±SN)

Vertinant lyčių skirtumus savirūpoje gauta, kad moterys statistiškai reikšmingai (t=-2,5;

p=0,015) dažniau atliko savirūpos palaikymo veiksmus negu vyrai. Moterys užtikrinčiau valdė ligą ir

simptomus, tačiau vyrai – labiau pasitikėjo rūpindamiesi savimi, tačiau statistiškas reikšmingumas nenustatytas (3 pav.).

*- skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant vyrų savirūpos palaikymo veiksmus su moterų

3 pav. Tyrimo dalyvių savirūpos komponentų palyginimas priklausomai nuo lyties (m±SN)

54.40 53.58 40.96 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Palaikymas Pasitikėjimas Valdymas

Ba lai Savirūpos komponentai 52.83 53.85 40.33 58.14 _52.93 42.45 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Palaikymas Pasitikėjimas Valdymas

Bal ai Savirūpos komponentai Vyrai Moterys

*

**