KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Jurgita Andruškienė
Nusiskundimai miegu, jų sąsajos
su išemine širdies liga, arterine hipertenzija,
depresine nuotaika ir
su sveikata susijusia gyvenimo kokybe
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)
Disertacija rengta 2000–2005 metais Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos institute.
Mokslinis vadovas:
prof. habil.dr. Vilius Grabauskas (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)
TURINYS
SANTRUMPOS IR SIMBOLIAI ... 4
1. ĮVADAS ... 5
2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7
2.1. Normalus miegas, nemigos, jų priežastys ir pasekmės ... 7
2.2. Nusiskundimų miegu paplitimas populiacijoje... 10
2.3. Miego kokybė ir sociodemografiniai veiksniai... 13
2.4. Nemigų ir nusiskundimų miegu sąsajos su išemine širdies liga ir arterine hipertenzija.... 16
2.5. Nemigų ir nusiskundimų miegu ryšys su depresija... 19
3. TIRTŲJŲ KONTINGENTAS IR TYRIMO METODAI... 23
4. REZULTATAI ... 34
4.1. Nusiskundimai miegu tarp Palangos miesto gyventojų, jų ryšys su sociodemografiniais ir sveikatos veiksniais ... 34
4.1.1. Nusiskundimai miegu tarp 35–74 m. Palangos miesto gyventojų... 34
4.1.2. Užmigimo trukmė, miego trukmė ir poreikis... 39
4.1.3. Miego kokybės ryšys su sociodemografiniais ir sveikatos veiksniais ... 40
4.2. Išeminės širdies ligos, jos rizikos veiksnių ir arterinės hipertenzijos paplitimas... 47
4.3. Nusiskundimų miegu ryšys su išemine širdies liga, rizikos veiksniais ir arterine hipertenzija... 56
4.4. Nusiskundimų miegu ryšys su depresine nuotaika ... 61
4.5. Nusiskundimai miegu ir su sveikata susijusi gyvenimo kokybė... 66
5. REZULTATŲ APTARIMAS... 74
6. IŠVADOS... 81
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 83
SANTRUMPOS IR SIMBOLIAI
AKS Arterinis kraujo spaudimasAH Arterinė hipertenzija
BCh Cholesterolis
BSV Bendro sveikatos vertinimo rodiklis
df Laisvės laipsnių skaičius
DTLCh Didelio tankio lipoproteinų cholesterolis
EEG Elektroencefalograma
EG Energingumo – gyvybingumo rodiklis
EOG Elektrookulograma
EKG Elektrokardiograma
EMG Elektromiograma
FA Fizinio aktyvumo rodiklis IŠL Išeminė širdies liga KMI Kūno masės indeksas
MI Miokardo infarktas
min. Minutės
mmHg Milimetrai gyvsidabrio stulpelio MTLCh Mažo tankio lipoproteinų cholesterolis N Tiriamųjų skaičius
p Reikšmingumo lygmuo
PB Psichikos būsenos rodiklis
PI Pasikliautinasis intervalas PSO Pasaulio sveikatos organizacija
REM Aktyvusis miegas
S Skausmo rodiklis SF Socialinė funkcija SR Santykinė rizika ŠS Šansų santykis Tg Trigliceridai val. Valandos
VEP Veiklos apribojimo dėl emocinių problemų rodiklis VFP Veiklos apribojimo dėl fizinio aktyvumo rodiklis
1. ĮVADAS
Nemiga imta domėtis Aristotelio laikais, kuomet parašyta pirmoji monografija apie sutrikusį gebėjimą miegoti (350 metų prieš Kristų). Nors mokslo ir medicinos bendruomenė jau beveik 2000 metų domisi miego sutrikimais, tačiau duomenų apie nemigos paplitimą nėra daug, ypač tarp besivystančių šalių gyventojų. Epidemiologiniai nemigos ir nusiskundimų miegu paplitimo duomenys įvairiose šalyse labai skiriasi [Roth et.al., 1996], nes duomenims surinkti naudojama įvairi metodika. Tyrimų, atliktų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europoje ir Australijoje duomenimis, miego kokybe nepatenkinti nuo 10 iki 49 proc. [Walsh, Ustun, 1999] gyventojų. Lietuvoje vykdyto gyvensenos tyrimo duomenimis (1996 m.), nemiga vargino 22,5 proc. 20 – 64 m. vyrų ir 29,3 proc. moterų [Grabauskas ir kt., 1996]. Nusiskundimai miegu tarp Lietuvos gyventojų iki šiol nebuvo tirti, nors užsienio mokslininkų teigimu, sutrikęs miegas gali paspartinti daugelio somatinių ir psichikos ligų išsivystymą, o po keleto nemiegotų naktų padidėja dirglumas, sumažėja darbingumas, sunku susikaupti, žymiai padidėja autoįvykių ar nelaimingų atsitikimų darbe rizika [Balter, Uhlenhuth, 1992]. Manoma, kad yra ryšys tarp širdies ir kraujagyslių ligų, miego sutrikimų ir depresijos [Mahowald et.al., 1989]. Užsienyje atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad nepasitenkinimas miegu sąlygojo pablogėjusią gyvenimo kokybę, ypač psichinės sveikatos ir energingumo bei gyvybingumo aspektais [Leger, 2003; Katz, McHorney, 2002; Zammit et.al., 1999].
Hipotezė: Miego sutrikimų ir depresijos paplitimas tarp įvairių šalių gyventojų didėja [Broman et. al. 2004, Ohayon, 2005]. Pastebimas ryšys tarp sutrikusio miego, širdies ir kraujagyslių ligų bei depresijos. Manoma, kad sutrikęs miegas gali lemti su sveikata susijusios gyvenimo kokybės blogėjimą. Duomenų apie nusiskundimų miegu paplitimą tarp Lietuvos gyventojų, jų ryšį su širdies ir kraujagyslių ligomis ir emocine būkle nėra.
Tikslas: Ištirti nusiskundimų miegu pasireiškimo dažnį tarp 35–74 m. Palangos miesto
gyventojų ir nustatyti jų sąsajas su išemine širdies liga, arterine hipertenzija, šių ligų rizikos veiksniais, depresine nuotaika bei su sveikata susijusia gyvenimo kokybe.
Uždaviniai:
1. Išaiškinti 35–74 m. Palangos miesto gyventojų nusiskundimus miegu ir nustatyti veiksnius, nulemiančius nepasitenkinimą miegu.
2. Nustatyti išeminės širdies ligos, arterinės hipertenzijos, antsvorio, nutukimo, hipercholesterolemijos ir hiperglikemijos paplitimą tarp 35–74 m. Palangos miesto gyventojų ir ryšį su tiriamųjų amžiumi ir lytimi.
3. Išaiškinti nusiskundimų miegu ryšį su išemine širdies liga, jos rizikos veiksniais ir arterine hipertenzija.
4. Nustatyti ryšį tarp nusiskundimų miegu ir depresinės nuotaikos.
5. Nustatyti sąsajas tarp nusiskundimų miegu ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės.
Darbo naujumas. Gauti pirmieji Lietuvoje išsamūs duomenys apie nusiskundimų miegu
paplitimą, gyventojų miego įpročius, kvėpavimo sutrikimų miego metu pasireiškimo dažnį populiacijoje, nustatytas nusiskundimų miegu ryšys su sociodemografiniais ir sveikatos veiksniais. Nustatyta, kurie veiksniai labiausiai lemia nepasitenkinimą miegu. Šie duomenys suteikė galimybę sužinoti, kokia situacija miego kokybės atžvilgiu yra Lietuvos pajūryje, lyginant su kitomis šalimis. Nustatytas ryšys tarp nusiskundimų miegu, išeminės širdies ligos ir arterinės hipertenzijos bei miego kokybės ir depresinės nuotaikos, išaiškintos sąsajos tarp nepasitenkinimo miegu ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės.
Praktinė reikšmė. Gauti duomenys gali būti panaudoti planuojant ir įgyvendinant miego
sutrikimų profilaktikos projektus ir programas bei vykdant pirminę profilaktiką įvairiose sveikatos priežiūros grandyse. Remiantis tyrimo rezultatais, galima vykdyti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, ugdymo srities darbuotojų bei visuomenės mokymą. Gauti duomenys padės numatyti tolesnių tyrimų kryptis.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Normalus miegas, nemigos, jų priežastys ir pasekmės
Miegas yra nuolat pasikartojanti elgesio ramybės būsena, apibūdinama šiais parametrais: 1) stereotipine poza, 2) minimaliais judesiais, 3) sumažėjusia reakcija į dirgiklius, 4) būsenos pasikartojimu [Horne, 1988]. Žmonės miega vidutiniškai 8 valandas per parą, tačiau miego poreikis priklauso nuo amžiaus: naujagimiai miega apie 14 valandų, o vyresniems nei 50 m. asmenims užtenka 6–7 valandų miego [Roth, Drake, 2004]. Skiriamos dvi miego fazės: lėtasis (ne greitų akių judesių) ir aktyvusis (greitų akių judesių) miegas (2.1 pav.).
2.1 pav. Grafinis miego stadijų pavaizdavimas
Miegas visada prasideda nuo pirmosios lėtojo miego stadijos. Lėtasis miegas, pamažu pereinantis į aktyvųjį miegą, sudaro vieną miego ciklą. Vidutinė ciklo trukmė yra apie 90 minučių. Vėliau nakties eigoje ciklai trumpėja. Vidutiniškai žmogus per naktį išmiega 3–5 ciklus. Trečia ir ketvirta lėtojo miego stadijos dominuoja pirmąją nakties dalį, o antroje nakties pusėje dažnėja ir ilgėja aktyvaus miego epizodai [Roth, Drake, 2004].
Lėtasis miegas. Lėtojo miego metu smegenų žievės elektroencefalogramos (EEG)
fiksuojamų bangų dažnis sumažėja, o voltažas padidėja, lyginant su budrumo būsena [Rechtschaffen, Kales, 1968]. Elektrookulogramoje (EOG) būdravimo metu registruojami greiti akių judesiai, o pereinant į lėtąjį miegą – lėti akių judesiai. Elektromiogramos (EMG) bangos būdravimo laikotarpiu būna didelės amplitudės, kuri lėtojo miego metu po truputį mažėja, nors šio miego periodu kartais keičiama kūno padėtis ir pasitaiko motorinis aktyvumas.
Aktyvusis miegas. Skirtingai nuo lėtojo miego, aktyviojo miego metu smegenų žievės EEG
pasikeičia į mažo voltažo, mišraus dažnio bangas, matomas snūduriuojant. EMG bangos sumažėja iki pačios mažiausios amplitudės; faktiškai dėl motorinių neuronų smegenų kamiene ir
nugaros smegenyse postsinapsinio slopinimo atsiranda daugumos pagrindinių sąmoningai valdomų raumenų grupių paralyžius. EOG fiksuojami greitų akių judesių protrūkiai, dėl kurių šis miegas ir pavadintas greitų akių judesių arba aktyviuoju miegu [Rechtschaffen, Kales, 1968].
Aktyvusis miegas apibūdinamas pagal jo tonines ir fazines savybes [Roth, Drake, 2004]. Toninės aktyviojo miego savybės apima nuolatinę raumenų atoniją ir desinchronizuotą EEG. Faziniai aktyviojo miego epizodai yra protarpiniai, tokie kaip greiti akių judesiai, kurie atsiranda protrūkiais ir po kurių būna akių nejudrumo periodas. Kartu su akių judesių protrūkiais būna faziniai raumenų trūkčiojimai, tipiškai apimantys periferinius raumenis, kurie pereina į toninės atonijos būklę.
Nemiga apibūdinama sunkiu užmigimu, dažnais prabudimais, pernelyg ankstyvais
prabudimais ryte, nuovargiu ar mieguistumu dienos metu. Nemiga diagnozuojama, jeigu visi simptomai ar jų derinys vargina dažniau nei tris kartus per savaitę ir ilgiau nei mėnesį (DSM – IV psichikos sutrikimų klasifikacija). Užsitęsusi nemiga sąlygoja padidėjusį dirglumą, dėmesio sukaupimo sunkumus, atminties pablogėjimą. Nemigos simptomai pasireiškia atsiradus miego struktūros pokyčiams arba esant somatiniams ar psichikos sutrikimams, kurie sąlygojo pablogėjusią miego kokybę [Roth et.al., 1999]. Nemigos diagnozei nustatyti reikalingas išsamus subjektyvus ir objektyvus ištyrimas.
Nemigų priežastys. Trumpalaikės nemigos, trunkančios trumpiau nei 1 savaitę, dažniausios
priežastys – stresas, miego laiko ar aplinkos pasikeitimas [Linton, 2004; Drake et.al., 2004]. Lėtinės nemigos, varginančios ilgiau nei vieną mėnesį, dažniausios priežastys: nerimas, depresija [Soldatos, 1994; Vollrath et.al., 1989], širdies ir kraujagyslių ligos, virškinimo sutrikimai, inkstų patologija [Gislason, Almqvist, 1987; Mahowald et.al., 1989], vaistų efektai [Viot–Blanc, 1995], nervų sistemos ligos [Provini et.al., 2005], blogi miego įpročiai ar pirminiai miego sutrikimai [Dollander, 2002].
Nusiskundimai miegu. Siekiant apibūdinti populiacijos miego kokybę, atliekami
epidemiologiniai tyrimai, kurių metu tiriamas nusiskundimų miegu (angl. Sleep complaints) paplitimas. Nusiskundimams miegu priskiriama: sunkus užmigimas, dažni prabudimai, pernelyg ankstyvi prabudimai ryte, mieguistumas ryte ir dieną bei darbingumo sumažėjimas dėl blogos kokybės miego. Atsiradus būtinybei kuo tiksliau identifikuoti blogai miegančius asmenis populiacijoje (neatliekant išsamaus ištyrimo), imta ieškoti tiksliausiai blogos kokybės miegą atspindinčių nusiskundimų. Nustatyta, kad nepasitenkinimas miegu (miego kokybė vertinama blogai) geriau nei kiti nusiskundimai identifikuoja blogą miego kokybę [Ohayon et.al., 1997; Ohayon, Zulley, 2001]. Asmenims, kurie išreiškė nepasitenkinimą miegu, 8 kartus dažniau diagnozuoti psichikos ar miego sutrikimai, jie dažniau skundėsi per dideliu mieguistumu, 2 kartus dažniau patyrė autoįvykius, 10 kartų dažniau kreipėsi į medikus pagalbos dėl sutrikusio
miego ir 5 kartus dažniau vartojo migdomuosius vaistus nei asmenys, kurie savo miego kokybę vertino gerai [Ohayon, Smirne, 2002]. Patvirtinta, kad nepasitenkinimas miego kokybe, pasireiškiantis kartu su įprastais nusiskundimais miegu, geriau identifikuoja blogai miegančius asmenis nei atskiri nusiskundimai. Nepasitenkinimą miego kokybe didina trumpa miego trukmė (<6val., ŠS – 4,0), ilgesnė nei 30 min. užmigimo trukmė, vyresnis amžius (65–74 m., ŠS – 6,7) ir nerimas (ŠS – 3,0) [Ohayon, Zulley, 2001]. Šansų santykis (ŠS) – rizikos veiksnio veikiamų asmenų ir rizikos veiksnio neveikiamų asmenų šansų susirgti tam tikra liga santykis [Pagrindinės epidemiologijos sąvokos, 2001].
Nustatyta, kad nusiskundimai poilsio neteikiančiu miegu (angl. nonrestorative sleep) susiję su dažnesniu neigiamų blogo miego pasekmių pasireiškimu dienos metu: fiziniu ir emociniu nuovargiu, dirglumu ir nuotaikų pokyčiais nei kiti nusiskundimai sutrikusiu miegu. Veiksniai, labiausiai susiję su nusiskundimais poilsio neteikiančiu miegu: jaunas amžius, nepasitenkinimas miego kokybe, stresas, nerimas, depresija ir somatiniai sutrikimai. Nusiskundimai poilsio neteikiančiu miegu susiję su dažnesniu psichikos ligų pasireiškimu. Šie nusiskundimai labiau nei įprasti (sunkus užmigimas, dažni prabudimai ir pernelyg ankstyvi prabudimai ryte) paveikia jaunus ir aktyvius visuomenės narius ir sąlygoja labiau išreikštas neigiamas blogos kokybės miego pasekmės populiacijoje [Ohayon, 2005].
Nemigos pasekmės. Nustatyta, kad apie pusė besiskundžiančių miegu asmenų tuo pat metu
serga ir psichikos ligomis, taigi manoma, kad blogos kokybės miegas sietinas su padidėjusia rizika patirti naują ar pasikartojantį psichikos sutrikimo epizodą, padidėjusį mieguistumą, sutrikusias pažintines finkcijas, suprastėjusią gyvenimo kokybę ir finansines problemas, susijusias su gydymu [Thase, 2005].
Sutrikęs miegas turi įtakos įvairioms gyvenimo sritims, įskaitant psichikos būklę, fizinę sveikatą, darbą ir laisvalaikį. Nustatyta, kad asmenys, kurie dažnai savo miegą įvardija kaip poilsio neteikiantį, dažniau nei patenkinti savo miego kokybe skundžiasi fiziniu ir emociniu nuovargiu, bloga savijauta, fizinės veiklos apribojimu, depresijos, nerimo simptomais ir skausmu, kitaip tariant, nepasitenkinimas miegu blogina su sveikata susijusią gyvenimo kokybę visais aspektais [Strine, Chapman, 2005].
Blogos kokybės miego pasekmės gali pasireikšti prislėgta nuotaika, padidėjusiu irzlumu, sunkumu sukaupti dėmesį, priešlaikinėmis atminties problemomis ir neįprastai dideliu mieguistumu, sąlygojančiu padidėjusią autoįvykių ar nelaimingų atsitikimų darbe riziką [Kryger et.al., 2004].
Nustatyta, kad blogos kokybės miegas dar labiau neigiamai veikia su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, kai asmuo serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Sergančiųjų išemine širdies liga, ypač moterų, gyvenimo kokybė suprastėja 4 dimensijų atžvilgiu: miego, energijos,
skausmo, emocinių reakcijų ir fizinio aktyvumo [Lukkarinen, Hentinen, 1998].
Manoma, kad nusiskundimai miegu sergantiems širdies nepakankamumu žmonėms, ypač sunkus užmigimas, dažni prabudimai ir pernelyg ankstyvi prabudimai ryte, sąlygoja blogesnę su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, lyginant su blogai miegančiais, bet širdies ir kraujagyslių ligų atžvilgiu sveikais asmenimis [Brostrom et.al., 2004].
2.2. Nusiskundimų miegu paplitimas populiacijoje
Nusiskundimų miegu paplitimui išaiškinti naudojami įvairūs metodai. Populiariausi – anketinė apklausa ir interviu telefonu. Pastarąjį metodą imta plačiai naudoti nuo 1996 m. Telefoninio interviu privalumas – padeda greitai surinkti kokybiškus duomenis. Telefoninio interviu metodas, parengus tyrėjus, naudojamas Švedijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje ir kt. Anketinė apklausa paprastai atliekama reprezentatyvioje šalies ar miesto populiacijai atsitiktinai atrinktų gyventojų imtyje. Pagal gautus rezultatus sprendžiama apie nusiskundimų miegu paplitimą visoje populiacijoje. Klausimynai sudaromi pagal DSM–IV klasifikacijoje nurodomus nemigos kriterijus, tiriamas šių kriterijų pasireiškimo dažnis tam tikru laikotarpiu, ir pagal tai sprendžiama apie atskirų nusiskundimų paplitimą. Nusiskundimų miegu paplitimo duomenys įvairių šalių populiacijose pateikti 2.1 lentelėje.
2.1 lentelė. Nusiskundimų miegu paplitimas įvairių šalių populiacijose 1976–2004 m.
Šalis Šaltinis Nusiskundimai miegu Paplitimas (proc.) asmenų Tirtų amžius
Suomija Partinen et.al., 1984 Sunkus užmigimas 22,5 45–57 m.
Sunku užmigti 14,3
Labai sunku užmigti 6,9
Dažnai prabudinėja 14,9
Švedija Gislason, Almqvist, 1987
Labai dažnai prabudinėja 7,5 30–69 m. vyrai Bent vienas nusiskundimas
sutrikusiu miegu 47,0
Australija Lack et.al., 1988
Vidutiniškai/labai išreikšti
nusiskundimai 13,0
Vyresni nei 20 m.
Vokietija Weyerer, Dillig, 1991 Problemos sutrikus miegui 48,0 Vyresni nei 15 m.
Prancūzija Quera–Salva et.al., 1991 Problemos sutrikus miegui 48,0 Vyresni nei 15 m.
Dažnai (≥3 k/sav.) sunkiai užmiega 6,0 – 9,0 Islandija, Švedija,
Belgija Janson et.al., 1995 Per anksti pabunda ryte 5,0 – 6,0 20–45 m.
Didžioji Britanija Ohayon et.al., 1996 Mažiausiai 1 nusiskundimas sutrikusiu miegu 36,2 15–100 m.
Nepatenkinti miegu / vartoja
migdomuosius vaistus 20,1
Sunkiai užmiega 30,0
Dažnai prabudinėja / per anksti ryte
prabunda 75,0
Prancūzija Ohayon, 1996
Poilsio neteikiantis miegas 40,0
Vyresni nei 15 m.
Kanada Sutton et.al., 1997 Poilsio neteikiantis miegas 27,0 Vyresni nei 15m
Nepatenkinti miegu 17,8
Nepatenkinti miegu su nemigos
simptomais 11,2
Kanada Ohayon et.al., 1997
Vartoja migdomuosius 3,8
15–100 m.
Didžioji Britanija Ohayon et.al., 1997 Mažiausiai 1 nusiskundimas sutrikusiu miegu 36,2 15–100 m.
Sunku užmigti 27,3
Dažnai prabunda 22,9
Per anksti ryte prabunda 18,2
Poilsio neteikiantis miegas 26,1
Kinija Wing et.al., 1999
Vartoja migdomuosius 1,14
18–65 m.
Sunku užmigti 8,3
Dažnai prabunda 15,0
Japonija Kim et.al., 2000
Per anksti ryte prabunda 8,0
Vyresni nei 20 m.
Austrija Zeithofer et.al.,2000 Problemos sutrikus miegui 32,1 Vyresni nei 15 m.
Dažnai arba nuolatos mažiausiai 1
nusiskundimas sutrikusiu miegu 26,1
Sunku užmigti 14,9
Dažnai prabunda 16,3
Estija Hion et.al., 2000
Per anksti ryte prabunda 15,2
2.1 lentelės tesinys
Šalis Šaltinis Nusiskundimai miegu Paplitimas (proc.) asmenų Tirtų amžius
Suomija Hublin et.al., 2001 Miego trūkumas 20,4 33–60 m.
Jungtinės Amerikos
Valstijos Bixler et.al., 2002 Sunku užmigti 22,4 20–100 m.
Mažiausiai 1 nusisk. dažniau nei
3k/sav. 37,6
Sunku užmigti 11,9
Dažnai prabunda 31,6
Per anksti ryte prabunda 11,0
Poilsio neteikiantis miegas 7,9
Nepatenkinti miego kokybė 11,9
Suomija Ohayon, Partinen, 2002
Neigiamos pasekmės dieną (nuovargis, mieguistumas, nuotaikos pokyčiai)
39,9
Vyresni nei 18 m.
Mažiausiai 1 nusisk. dažniau nei
3k/sav. 17,0
Sunku užmigti 4,0
Dažnai prabunda 11,5
Per anksti ryte prabunda 1,8
Korėja Ohayon, Hong, 2002
Poilsio neteikiantis miegas 4,7
Vyresni nei 15 m.
Mažiausiai 1 nusiskundimas
sutrikusiu miegu 27,6
Italija Ohayon, Smirne, 2002
Nepatenkinti miego kokybė 10,1 Vyresni nei
15 m.
Miega blogai/labai blogai 10,0
Lenkija Kiejna et.al., 2004
Nuovargis pabudus 20,0
Vyresni nei 15 m. Vengrija Novak et.al., 2004 Mažiausiai 1 nusiskundimas sutrikusiu miegu 47,0 Vyresni nei 15 m. Prancūzija, DB,
Vokietija, Italija, Portugalija, Ispanija ir Suomija
Ohayon, 2005 Poilsio neteikiantis miegas 10,8 Vyresni nei 15 m.
Apibendrinant 2.1 lentelėje pateiktus duomenis, galima teigti, kad nusiskundimų miegu paplitimas yra didelis ir skirtingas įvairiose šalyse. Skirtumus galėjo lemti metodikos įvairovė nustatant paplitimą ir papročių, gyvenimo būdo ir kultūros skirtumai.
Naujausių tyrimų (atliktų dešimtyje pasaulio šalių, naudojant bendrą metodiką) rezultatai rodo, kad 24 proc. įvairioms šalims atstovaujančių 25–64 m. asmenų yra nepatenkinti savo miego kokybe, 31,6 proc. nustatyta nemiga, o 11,6 proc. apklaustųjų teigė, kad kasdien patiria labai didelį mieguistumą [Soldatos et.al., 2005].
Atlikus mokslinius tyrimus Švedijos populiacijoje [Broman et.al., 2004], nustatyta, kad per pastaruosius 10 metų nusiskundimų miegu paplitimas padidėjo ir gyventojų miego efektyvumas sumažėjo. Apklausus 20–59 m. Švedijos gyventojus (N=1962), paaiškėjo, kad 10 metų laikotarpiu sutrumpėjo bendra miego trukmė (nuo 6,86 val. iki 6,73 val., atitinkamai 1993 ir
2003 m.), pailgėjo užmigimo trukmė (nuo 16,7 min. iki 20,1 min., atitinkamai 1993 ir 2003 m.) ir sumažėjo miego efektyvumas (nuo 89,1 proc. iki 85,3 proc., atitinkamai 1993 ir 2003 m.).
Nustatyta, kad Švedijoje per dešimtmetį išaugo skaičius gyventojų, mažiausiai 3 kartus per savaitę patiriančių miego trūkumą ir besiskundžiančių poilsio neteikiančiu miegu [Broman et.al., 2004].
Nepaisant nusiskundimų miegu paplitimo skirtumų įvairiose šalyse, galima teigti, kad mažiausiai vienas iš keturių įvairių šalių gyventojų yra nepatenkintas savo miegu. Apžvelgus miego kokybės pokyčius per praėjusį dešimtmetį, stebėta miego kokybės blogėjimo tendencija, kuri leidžia prognozuoti gyventojų sveikatos prastėjimą ir mirtingumo dėl įvairių priežasčių didėjimą, susijusį su miego trūkumu [Tamakoshi, 2004].
2.3. Miego kokybė ir sociodemografiniai veiksniai
Amžiaus įtaka miego kokybei. Senstant vis daugiau asmenų skundžiasi sutrikusiu miegu.
Pastebėta, kad jau nuo 35 m. žymiai pailgėja užmigimo trukmė [Ohayon et.al., 2001]. Tarp asmenų, vyresnių nei 65 m., 29 proc. nustatoma nemiga, kuri sąlygoja pernelyg didelį mieguistumą dienos metu, dėmesio, atminties problemas, blogą nuotaiką ir pablogėjusią gyvenimo kokybę [Ohayon, Lemoine, 2004].
Didesnį nusiskundimų miegu paplitimą vyresniame amžiuje lemia padidėjęs sergamumas įvairiomis somatinėmis ir psichikos ligomis, kurios yra susijusios su miego kokybės pablogėjimu. Subjektyvi miego kokybė vyresniame amžiuje tiesiogiai priklauso nuo fizinės sveikatos. Pastebėta, kad tarp asmenų, kurie yra „sveikesni“ (pavyzdžiui, skundžiasi blogu miegu, bet neserga depresija), nemiga yra mažiau išreikšta nei tarp tų, kurių fizinė ir psichinė sveikata yra blogesnė. Atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo sveiki (nesergantys somatinėmis ir psichikos ligomis) senyvo amžiaus žmonės, gautas labai mažas nemigos paplitimo rodiklis [Ancoli–Israel, 2004].
Vis dažniau diskutuojama, ar tikrai būtent senėjimo procesas sąlygoja pablogėjusią miego kokybę. Atlikus mokslinius tyrimus, nustatyta, kad ne amžius, o būtent mažėjantis aktyvumas ir nepasitenkinimas socialine veikla lemia didėjantį nepasitenkinimą miego kokybe [Ohayon et.al., 2001].
Lyties įtaka miego kokybei. Nustatyta, kad moterys 1,3 – 1,5 karto dažniau skundžiasi
blogu miegu nei vyrai [Sutton et.al., 1997; Wing et.al., 1999]. Mažiausiai vieną sutrikusio miego simptomą [Ohayon, Lemoine, 2004] nuolatos patiria 22,4 proc. moterų ir 14,5 proc. vyrų, remiantis kitais šaltiniais – 37,0 moterų ir 26,5 proc. vyrų [Zeithoffer et.al., 2000]. Moteriška lytis laikoma blogos kokybės miego rizikos veiksniu. Moterys dažniau nei vyrai skundžiasi sunkiu užmigimu, atitinkamai 7,1 ir 5,1 proc. ir dažnais prabudimais naktį,
atitinkamai 8,9 ir 7,7 proc. [Quera–Salva, 1991]. Blogai savo miegą vertina 13,7 proc. moterų ir 9,3 proc. vyrų [Ohayon et.al., 1996].
Išanalizavus įvairaus amžiaus vyrų ir moterų miego įpročius, nustatyta, kad vyrų ir moterų miego įpročiai skiriasi: moterys eina miegoti vidutiniškai 12 min. anksčiau nei vyrai ir atsibunda anksčiau nei vyrai (p<0,001). Moterų miego efektyvumas visuose amžiaus tarpsniuose dėl dažnų prabudimų mažesnis nei vyrų [Ohayon, Lemoine, 2004].
Darbingo amžiaus moterys išreiškia didesnį miego trūkumą nei vyrai, atitinkamai 56 min. ir 40 min., p<0,05. Jaunos moterys dažniau nei vyrai skundžiasi dažnais prabudimais naktį (≥3 per savaitę), atitinkamai 20,1 proc., ir 10,4 ir nuovargio jausmu ryte, atitinkamai 36,2 proc., ir 26,8 proc., p<0,05 [Lindberg et.al., 1997].
Vyrų ir moterų miego kokybės skirtumai išryškėja jau nuo 12 metų. Jauname amžiuje jie nėra labai ryškūs, vėliau tampa ryškesni, ypač tarp vyresnių nei 60 m. asmenų (2.2 lentelė). Nustatyta, kad moteriška lytis vyresniame amžiuje blogos kokybės miego galimybę didina nuo 1,69 (95 proc. PI nuo 1,3 iki 3,1) [Maggi et.al., 1998] iki 1,78 (95 proc. PI nuo 1,4 iki 2,2) karto [Rocha et.al., 2002].
2.2 lentelė. Nusiskundimų miegu paplitimas pagal lytį ir amžių
Amžius Nusiskundimų miegu paplitimas (proc.) Šaltinis
Dažnos problemos dėl miego
Mergaitės 6,5 12–17 m. Berniukai 6,0 Johnson et.al., 2001 Sunkus užmigimas Mergaitės 20,3 Berniukai 14,6
Dažni prabudimai naktį
Mergaitės 15,7 Berniukai 8,6
Pernelyg ankstyvi prabudimai
Mergaitės 35,9 14–19 m.
Berniukai 31,7
Khalek–Abdel, 2004
17–30 m. Moterys žymiai dažniau patiria sunkų užmigimą ir dažnus prabudimus Coren, 1994 Bent vienas nusiskundimas dėl miego (nuolat)
Moterys 45,3 Virš 60 m.
Vyrai 28,8 Rocha et.al., 2002 Bent vienas nusiskundimas dėl miego (nuolat)
Moterys 54,0 Vyresni nei 65 m. Vyrai 36,0 Maggi et.al., 1998 Problemos dėl miego Moterys 23,8 65–79 m. Vyrai 13,3 Mallon, Hetta, 1997 Prabudimai naktį Moterys 30,0 65–84 m. Vyrai 37,0 Gislason et.al., 1993
Pastebėta, kad ne tik miego sutrikimai, bet ir daugelis psichikos ligų, tokių kaip nerimas ir depresija, dažniau vargina moteris nei vyrus. Atlikus mokslinius tyrimus, patvirtinta, kad didesnį nusiskundimų miegu paplitimą tarp moterų gali lemti dažnesnis psichikos ligų pasireiškimas [Voderholzer et.al., 2003].
Randama duomenų, kad miego sutrikimai gali būti tiesiogiai susiję su hormonų pokyčiais, vykstančiais moters organizme prieš menopauzę ir po jos [Miller, 2004].
Menstruacinis ciklas: miego kokybė kinta priklausomai nuo menstruacinio ciklo fazės. Premenstruacinės fazės metu pasireiškia sunkus užmigimas, dažniau prabundama, suprastėja miego kokybė ir efektyvumas. Manoma, kad moterys, patiriančios premenstruacinį disforinį sindromą, pasižymi pailgėjusia 2 lėtojo miego stadija, ypač folikulinėje fazėje, ir sutrumpėjusia 3 lėtojo miego stadija abiejose menstruacinio ciklo fazėse [Krystal et.al., 1998].
Menopauzė: moterys gali jausti miego kokybės pokyčius prieš ir pačios menopauzės metu, ypač jei nenaudojama pakaitinė hormonų terapija [Owens, Matthews, 1998]. Šiuo laikotarpiu moteris labiausiai vargina miego kokybės suprastėjimas (57,8 proc.), naktiniai prakaitavimai (55,6 proc.), karščio pylimai (40,2 proc.), padidėjęs dirglumas (35,3 proc.) ir galvos skausmai (33,3 proc.) [Goonaratna et.al., 1999].
Nėštumas: Nėštumo metu moters miego kokybės pablogėjimą lemia hormoniniai pokyčiai, fiziologiniai pakitimai moters organizme, fiziniai veiksniai ir nėščiosios elgsena [Sahota, 2003]. Miego kokybė ypač pablogėja trečiajame nėštumo trimestre, tai iš dalies gali lemti nėštumo metu pasireiškiantys pirminiai miego sutrikimai (miego apnėja, neramių kojų sindromas) [Hedman et.al., 2002] ir lėtinių ligų, kuriomis moteris sirgo prieš nėštumą, paūmėjimas. Paskutiniame nėštumo trimestre ypač dažnai skundžiamasi prabudimais naktį, juos gali sąlygoti nocturia, nepatogi miegojimo padėtis, vaisiaus judesiai ar nugaros skausmai [Krystal et.al., 1998].
Laikotarpis po gimdymo: Šiuo laikotarpiu gali veikti daugybė miego kokybę lemiančių veiksnių: diskomfortas po Cezario pjūvio operacijos, dėl epiziotomijos, susijaudinimas, nerimas dėl kūdikio, dažni lankytojai, ligoninės aplinka ir režimas. Vėlesniu laikotarpiu miegą gali trikdyti prabudimai, susiję su naktiniu kūdikio maitinimu [Krystal et.al., 1998].
Miego kokybės pablogėjimo priežastis gali būti ir pogimdyminė depresija, kurią sukelia hormonų pokyčiai. Moterys, kurios prieš nėštumą sirgo depresija, pasižymi didesne depresijos po gimdymo rizika. Atsigavimas po gimdymo, natūralus maitinimas, išoriniai kūno ir hormonų pokyčiai gali lemti depresijos ir nemigos išsivystymą [Hudson, 2004].
Darbas, pajamos, šeimyninė padėtis, išsilavinimas ir miego kokybė. Sutrikusiu miegu
dažniau skundžiasi bedarbiai nei turintys pastovų darbą asmenys [Allaert, Urbinelli, 2004]. Nustatyta, kad nepasitenkinimo miego kokybe paplitimas tarp dirbančių asmenų siekia 13,2 proc. ir 19,1 proc., tarp bedarbių – 18,7 proc. ir 28,4 proc., atitinkamai tarp vyrų ir moterų,
p<0,05 [Ohayon, 1996]. Kitų tyrėjų duomenimis, vienas svarbiausių socialinių veiksnių, neigiamai veikiančių miegą yra dažna darbo vietos kaita [Maksimova et.al., 1997]. Nustatytas ir kitoks ryšys tarp miego kokybės ir darbingumo: blogos kokybės miegas mažina darbingumą, apsunkina susikaupimą ir sudėtingesnių užduočių atlikimą bei didina nelaimingų atsitikimų darbe riziką [Leger et.al., 2002].
Nustatyta, kad pajamos yra svarbus veiksnys, lemiantis miego kokybę. Tyrimo, atlikto reprezentatyvioje Prancūzijos gyventojų populiacijai imtyje, rezultatai parodė, kad moterys, kurių pajamos yra minimalios, miega statistiškai reikšmingai blogiau nei tos, kurių pajamos yra du ir daugiau kartų didesnės [Ohayon, 1996]. Įdomu tai, kad tarp vyrų panaši tendencija nebuvo stebėta: „blogo miego“ paplitimas tarp įvairias pajamas gaunančių vyrų statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
Nustatyta, kad išsituokę asmenys ar našliai miega blogiau nei gyvenantys šeimose [Ohayon et.al., 1996]. Našlystė didina blogo miego galimybę 1,63 karto. Žmonės, kurie gyvena vieni, miega blogiau 1,2 karto nei gyvenantys šeimose [Sutton et.al., 1997].
Moterys šeimynines problemas ir šeimyninės padėties pokyčius laiko veiksniais, labiausiai neigiamai veikiančiais miegą [Urponen et.al., 1988], priešingai nei vyrai, kurie teigia, kad jų miego kokybę labiausiai blogina įtampa darbe ir nuovargis.
Mažiau išsilavinę asmenys miega blogiau nei įgiję aukštąjį išsilavinimą [Kiejna et.al., 2004]. Nepasitenkinimas miegu labiau paplitęs tarp asmenų su pradiniu išsilavinimu nei su aukštuoju (47,2 ir 23,8 proc. bei 10,2 ir 17,1 proc., atitinkamai tarp moterų ir vyrų) [Ohayon, 1996].
Sociodemografiniai veiksniai, kurie užtikrina gerą mikroklimatą šeimoje, stabilią finansinę padėtį ir pasitenkinimą darbu pasižymi teigiamu poveikiu miego kokybei.
2.4. Nemigų ir nusiskundimų miegu sąsajos su išemine širdies liga
ir arterine hipertenzija
Vienmomentiniai tyrimai. Išsamioje 1981 m. apžvalgoje miego sutrikimas minimas kaip
vienas iš 246 galimų išeminės širdies ligos rizikos veiksnių [Hopkins, Williams, 1981].
Nusiskundimai miegu sąlygoja du kartus dažnesnį širdies ir kraujagyslių sistemos ligų pasireiškimą [Ohayon, Lemoine, 2004]. Kituose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad nusiskundi-mai miegu širdies ir kraujagyslių ligų riziką didina 1,2 karto [Sutton et.al., 1997]. Nustatyta, kad asmenys, nepatenkinti miegu, naktį dažniau jaučia spaudžiančius skausmus širdies plote ir neritmišką širdies plakimą nei patenkinti. Ištyrus atsitiktinai atrinktas 40–64 m. moteris, paaiškėjo, kad tarp gerai miegančių angininiais skausmais ir aritmija nakties metu skundėsi 0,4 proc., tik skausmais širdies plote – 0,8 proc., tik aritmija – 5,8 proc. moterų, o tarp blogai miegančių – atitinkamai 1,5 proc., 1,8 proc. ir 15,0 proc., p<0,001 [Asplund, Aberg, 1998].
Manoma, kad krūtinės anginos pasireiškimas yra susijęs su nusiskundimais miegu. Vyrai ir moterys, kuriems buvo nustatyta krūtinės angina, 1,6 karto dažniau skundėsi sunkiu užmigimu nei asmenys be krūtinės anginos. Nustatytas nepriklausomas ryšys tarp nusiskundimų miegu bei širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių: nutukimo, hipertenzijos, rūkymo ir cukrinio diabeto [Newman et.al., 1997].
Nemiga, nustatyta pagal Atėnų nemigos skalę (angl. Athens Insomnia Scale), sergantiems išemine širdies liga (IŠL) pasireiškė dažniau nei sveikiems IŠL atžvilgiu asmenims, atitinkamai 41,3 proc. ir 29,2 proc., p<0,01. Nustatyta, kad IŠL pasireiškimas dažnesnis tarp blogai miegančiųjų nei tarp gerai miegančiųjų, atitinkamai 16,8 proc. ir 10,5 proc., p<0,01 [Soldatos et.al., 2005]. Be to, blogu miegu besiskundžiantiems būdingas didesnis cholesterolio ir gliukozės kiekis kraujyje. Atlikus analizę logistinės regresijos metodu nustatyti veiksniai, labiausiai susiję su nemiga: moteriška lytis (ŠS–1,8; 95 proc. PI nuo 1,4 iki 2,4, p<0,001), amžius ir arterinė hipertenzija (ŠS–1,4; 95 proc. PI nuo 1,0 iki 1,8, p<0,05) [Piwon et.al., 2004]. Nustatyta, kad sunkus užmigimas tarp vyrų, atlikus standartizaciją pagal amžių ir kitus iškraipančius veiksnius [Mallon et.al., 2002], didina mirties nuo IŠL riziką (SR–3,0; 95 proc. PI nuo 1,1 iki 8,4, p<0,05) ir mirties dėl bet kokios priežasties riziką (SR–2,2; 95 proc. PI nuo 1,1 iki 4,5, p<0,05). Santykinė rizika – naujų atvejų dažnumų ar rizikų tarp rizikos veiksnio veikiamų ir neveikiamų asmenų santykis [Pagrindinės epidemiologijos sąvokos, 2001].
Jau nuo 1941 m. pernelyg didelis mieguistumas dieną pradėtas laikyti miokardo infarkto (MI) prodrominio periodo simptomu, o nuo 1960 m. dauguma tyrėjų, atlikę retrospektyvinius tyrimus, nustatė, kad nusiskundimai miegu, lydimi nuovargio, gali būti laikomi MI rizikos veiksniais [Schwartz et.al., 1999]. Atlikus standartizaciją pagal tradicinius širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius (rūkymą, hipertenziją, padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje ir cukrinį diabetą), nustatyta, kad persirgę MI vyrai ir moterys anamnezėje turėjo daugiau nusiskundimų miegu nei kontrolinės grupės asmenys [Welin et.al., 1995]. Apklausus MI persirgusius asmenis (40–60 m. vyrus), nustatyta, kad sutrikusiu miegu atvejų grupėje skundėsi 7 iš 50 asmenų, o kotrolinėje grupėje – nė vienas iš 50 [Schwartz et.al., 1999].
Lizdinio „atvejo – kontrolės“ tyrimo rezultatai parodė, kad persirgusių MI asmenų grupėje tiriamieji dažniau skundėsi sunkiu užmigimu ir dažnais prabudimais nei kontrolinių asmenų grupėje, atitinkamai 21 proc. ir 15 proc. ir 20 proc., ir 14 proc. [Schwartz et.al., 1999]
Naujausių tyrimų duomenimis, tarp asmenų, patyrusių ūmų MI, statistiškai reikšmingai dažniau (p<0,05) pasireiškė miego trūkumas ir stresas: miego trūkumu skundėsi 7,0 proc. sveikų ir 27,7 proc. asmenų po MI. [Singh et.al., 2004].
Vidutiniškai ir labai išreikšta nemiga didina širdies nepakankamumo riziką atitinkamai 1,6 ir 2,5 karto [Katz, McHorney, 1998]. Ištyrus sergančiuosius širdies nepakankamumu, norėta
išsiaiškinti, kaip šie ligoniai vertina savo miegą. Paaiškėjo, kad sergantieji širdies nepakankamumu, blogą savo miego kokybę sieja su fizinio aktyvumo stoka dienos metu ir kardialinių simptomų pasireiškimu. Bloga miego kokybė sąlygojo nuovargį, sunkumą susikaupti ir mieguistumą [Parker, Dunbar, 2002].
Ištyrus arterine hipertenzija (AH) sergančius vyrus, paaiškėjo, kad sunkus užmigimas, prabudimai naktį ir pernelyg didelis mieguistumas dieną tarp jų pasireiškė dažniau nei tarp sveikų AH atžvilgiu vyrų [Gislason, Almqvist, 1987; Gislason et.al., 1993; Martikainen et.al., 2003].
Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp miego trukmės ir MI pasireiškimo dažnio. Miokardo infarktą dažniau patyrė asmenys, kurie miegojo ilgiau nei 9 valandas per parą, o tiems, kurie miegojo trumpiau nei 6 valandas, dažniau pasireiškė simptominė IŠL. Šie ryšiai išliko, atlikus standartizaciją pagal amžių, miego kokybę, migdomųjų ir raminančių vaistų vartojimą, rūkymą, alkoholio vartojimą, neurotiškumą, širdies darbą gerinančių vaistų vartojimą ir arterinę hipertenziją anamnezėje [Partinen et. al., 1982].
Perspektyvieji tyrimai patvirtino, kad didesne riziką susirgti išemine širdies liga pasižymi
asmenys, kurie skundžiasi sutrikusiu miegu: blogos kokybės miegas susijęs su 1,7 kartus didesne rizika susirgti MI ar mirti nuo IŠL [Siegrist et.al., 1992].
Šešerius metus stebėti 35–39 m. Suomijos gyventojai, kurie tyrimo pradžioje suskirstyti į „gerai“ ir „blogai“ miegančius, atlikta standartizacija pagal amžių. Paaiškėjo, kad „blogai“ miegantys 2 kartus dažniau hospitalizuoti ar mirė dėl IŠL nei „gerai“ miegantys [Koskenvuo et.al., 1986].
Apibendrinus 10 metų trukusio perspektyvinio tyrimo rezultatus, nustatyta, kad sutrumpėjusi miego trukmė yra susijusi su padidėjusia IŠL rizika (Ayas et.al., 2003). Tyrime dalyvavo 71617 JAV gyvenančių moterų, kurios studijos pradžioje buvo sveikos IŠL atžvilgiu. Atlikus standartizaciją pagal amžių, nustatyta, kad IŠL rizika, kai miego trukmė yra ≤5, 6 arba 7 valandos, padidėja atitinkamai 1,8, 1,3 ir 1,1 karto. Santykinės rizikos rodiklis miegantiems 9 ir daugiau valandas lygus 1,6. Standartizavus pagal iškraipančius veiksnius: knarkimą, kūno masės indeksą (KMI) ir rūkymą, santykinės rizikos rodikliai pasikeitė atitinkamai 1,4, 1,2 ir 1,1. Miegantiems 9 valandas ir ilgiau, santykinė rizika – 1,4. Taigi pernelyg trumpa arba ilga miego trukmė yra nepriklausomai susijusios su padidėjusia IŠL rizika.
Tyrimo rezultatai parodė, kad naujų AH atvejų dažnis tarp nuolatos sunkiai užmiegančių asmenų yra statistiškai reikšmingai didesnis nei tarp lengvai užmiegančių, atitinkamai 40,1 proc. ir 30,6 proc., p<0,001. Dažnai prabundantiems asmenims dažniau nustatoma arterinė hipertenzija nei neprabundantiems, atitinkamai 42,3 proc. ir 30,7 proc., p<0,001. Standartizavus pagal iškraipančius faktorius: amžių, kūno masės indeksą (KMI), rūkymą, alkoholį ir stresą
darbe, nustatyta, kad nusiskundimai sunkiu užmigimu ir prabudimais naktį statistiškai reikšmingai susiję su padidėjusia AH rizika (atitinkamai ŠS–1,96, 95 proc. PI nuo 1,42 iki 2,70 ir ŠS–1,88, 95 proc. PI nuo 1,45 iki 2,45) [Suka et.al., 2003]. Atliktas tyrimas, kurio metu pastebėta, kad sumažinus įprastai išmiegamų valandų skaičių 50 proc. (9 naktų bėgyje), miego trūkumą patyrusių asmenų diastolinis arterinis kraujo spaudimas išmatuotas didesnis nei normaliai miegojusių [Broussard et.al., 1999].
Nepasitenkinimas miegu yra susijęs su padidėjusia pakartotino MI rizika. Standartizavus pagal amžių ir kitus įprastus rizikos veiksnius, nustatyta, kad blogai miegančios moterys patiria 2,5 kartus didesnę MI pasikartojimo riziką (SR–2,5, 95 proc. PI nuo 1,2 iki 5,2). Nuovargio jausmas po miego taip pat susijęs su didesne pakartotino MI rizika (SR–2,6, 95 proc. PI nuo 1,0 iki 6,4). Taigi blogos kokybės ir poilsio neteikiantis miegas yra susiję su blogesne prognoze sergantiems IŠL, ir tai nėra susiję su depresija ir kitais IŠL rizikos veiksniais [Leineweber et.al., 2003].
Asmenys, kurie pabudę jaučia nuovargį, patiria 2,7 kartus didesnę riziką susirgti MI [Appels et.al., 1993], todėl nuovargis po miego laikomas MI rizikos veiksniu.
Apibendrinant mokslinės literatūros apžvalgos rezultatus, nusiskundimai miegu susiję su išeminės širdies ligos, miokardo infarkto ir arterinės hipertenzijos pasireiškimu.
2.5. Nemigų ir nusiskundimų miegu ryšys su depresija
Depresijos paplitimas. Depresija – viena labiausiai šiais laikais paplitusių ligų. Apie 11,3
proc. JAV suaugusiųjų populiacijos kasmet serga depresija [Judd, 1996]. Depresijos paplitimas įvairiose šalyse ir jų regionuose nustatomas labai įvairus (2.3 lentelė).
2.3 lentelė. Depresijos paplitimas Europos šalyse
Paplitimas (proc.) Šalis Vieta Laikotarpis Amžius (m.)
Vyrai Moterys Šaltinis
Graikija Atėnai, 1984 1 mėnuo Įvairaus amžiaus 4,3 10,2 Mavreas et.al., 1996
Norvegija Norvegija, 1989–1991 2 savaitės 20–39 40–59 60–79 0,7 0,5 1,2 3,1 4,4 7,9 Sandanger et.al., 1999
Nyderlandai Nyderlandai, 1996 1 mėnuo 18–64 1,9 3,4 Bijl et.al., 1998
Ispanija Santander, 1984 1 mėnuo >17 4,3 5,5 Vazquez–Barquero et.al., 1987
Didžioji Britanija DB namų ūkių tyrimas 1 savaitė 16–54 55–64 1,7 2,0 2,7 1,1 Jenkins et.al., 1997
Vienas didžiausių tyrimų, kurio metu išaiškintas depresijos paplitimas populiacijoje, vyko 5 Europos valstybėse vienu metu (Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Ispanijoje), naudojant bendrą metodiką. Apie 5 proc. tiriamųjų įtarta depresija [Ayuso–Mateos et.al,
2001]. Nustatytas depresinių sutrikimų paplitimas – 8,6 proc. (95 proc. PI nuo 7,05 iki 10,37). Tarp moterų – 10,0 proc. (95 proc. PI nuo 7,80 iki 12,85), tarp vyrų – 6,6 proc. (95 proc. PI nuo 4,92 iki 8,83). Depresinių sutrikimų paplitimas skyrėsi tarp šalių: Didžiojoje Britanijoje – 6 kartus, o Norvegijoje – 3 kartus daugiau sergančiųjų depresija nei Ispanijoje. Tarp įvairių šalių kaimo gyventojų depresijos paplitimas nesiskyrė, svyravo nuo 6,1 proc. (Didžiojoje Britanijoje) iki 9,3 proc. (Norvegija). Didžiosios Britanijos ir Airijos miestuose depresija 2–3 kartus labiau paplitusi nei tarp kaimo gyventojų, o Norvegijoje ir Suomijoje depresijos paplitimas tarp miesto ir kaimo gyventojų beveik nesiskyrė.
Depresijos paplitimas tarp Europos miestų gyventojų svyravo nuo 2,6 proc. (Ispanija) iki 17,1 proc. (Didžioji Britanija) ir 12,8 proc. (Airija). Galima daryti prielaidą, kad skirtingoms šalims būdingi skirtingi rizikos veiksniai, lemiantys depresinių sutrikimų pasireiškimą. Tendencija, kad depresija labiau paplitusi tarp miesto gyventojų, nei kaimo, pastebėta ir atlikus kitus epidemiologinius tyrimus [Crowell et.al., 1986]. Nyderlandų Psichinės sveikatos tyrimo rezultatai parodė, kad nuotaikos sutrikimai labiau paplitę tarp miesto gyventojų [Bijl et.al., 1998].
Nusiskundimai sutrikusiu miegu ir psichoemocinė būklė. Nustatyta, kad beveik pusė (47
proc.) asmenų, patiriančių labai išreikštus miego sutrikimus, patiria didelį psichinį distresą, o vienas trečdalis atitinka depresijos ar nerimo diagnostinius kriterijus [Mellinger, 1985; Benca, 2004]. Ištyrus 8000 suaugusiųjų, 40 proc. iš patiriančių labai išreikštus miego sutrikimus, pasižymėjo psichikos sutrikimų simptomais, o tarp gerai miegančių tokie asmenys sudarė tik 16,4 proc. [Ford, Kamerow, 1989]. Kitos studijos rezultatai pavirtino ryšį tarp miego sutrikimų ir depresijos jaunų suaugusiųjų populiacijoje: tarp asmenų, kurie skundėsi sutrikusiu miegu, psichikos sutrikimų paplitimas nustatytas 71 proc., o tarp gerai miegančių – 41 proc. [Breslau et.al., 1996].
1979 m. išaiškinta, kad net 19,4 proc. asmenų, kuriems nustatyta nemiga, serga ir depresija. Pastebėtas ir atvirkštinis ryšys: tarp psichikos ligomis sergančių asmenų nemigos paplitimas 3 kartus didesnis nei tarp kontrolinių asmenų, sveikų psichikos ligų atžvilgiu, be to, nustatyta, kad nemigos išreikštumas labai susijęs su psichikos ligų išreikštumu [Weissman et.al., 1997; Sweetwood et.al., 1980]. Mellinger 1985 m. nustatė, kad 19 proc. blogai miegančių tiriamųjų, turėjo nerimo sutrikimų, o 5 proc. nustatyta didžioji depresija. 1989 m. Ford ir Kamerow [Ford, Kamerow, 2004] išaiškino, kad negydomi miego sutrikimai didina psichikos sutrikimų riziką (atlikus standartizaciją pagal kitus rizikos veiksnius) nuo 1,6 karto (95 proc. PI 0,5–5,3) nemigos nustatymo metu iki 39,8 kartų (95 proc. PI 19,0–80,0), jei nemiga negydoma vienerius metus.
Pastebėta, kad net 75 proc. asmenų, kurie kreipiasi į miego medicinos centrus dėl blogos kokybės miego, dažniausiai diagnozuojama ir psichikos liga [Buysse et.al., 1994]. Kito tyrimo metu, ištyrus į pirminį sveikatos priežiūros centrą dėl nemigos besikreipiančių asmenų grupę,
paaiškėjo, kad jų nemiga dažniausiai susijusi būtent su depresija, o ne su kitais somatiniais sutrikimais [Katz, McHorney, 2002].
Ilgainiui įsitikinta, kad miego sutrikimai tikrai yra susiję su psichikos sutrikimais (ŠS–8,3). Patvirtintas ir atvirkštinis ryšys: depresija yra vienintelis faktorius, stipriai susijęs arba su nemiga, arba su sunkiu užmigimu [Bixler et.al., 2002].
Nustatyta, kad jauni asmenys (21–30 m.), kurių miegas yra sutrikęs, kelerių metų laikotarpiu patiria net 4 kartus didesnę riziką susirgti ir depresija (95 proc. PI 2,2–7,0) [Breslau et.al., 1996]. Ilgiausio perspektyvinio tyrimo, trukusio 34 metus, rezultatai parodė, kad nemiga ir sunkus užmigimas yra susiję su žymiai didesne depresijos rizika (atitinkamai SR–2,0 ir SR– 1,8), nei geros kokybės miegas [Chang et.al., 1997].
Nustatyta, kad vyresniame amžiuje ryšys tarp blogos kokybės miego ir depresijos ypač stiprus: vyresnio amžiaus tiriamųjų, sergančių depresija, miego efektyvumas ir subjektyvi miego kokybė yra prastesnė, dažniau pasireiškia sunkus užmigimas nei tarp vyresnių asmenų be depresijos. Logistinės regresijos metodu nustatyta, kad subjektyviai vertinama bloga miego kokybė yra susijusi su depresija ir jauname, ir vyresniame amžiuje, tarp vyrų ir moterų [Sukegawa et.al., 2003].
Nusiskundimai miegu yra reikšmingi rizikos veiksniai naujiems didžiosios depresijos epizodams pasireikšti vienerių metų laikotarpiu po miego sutrikimų pasireiškimo. Manoma, kad asmenys, kurie skundžiasi bloga miego kokybe, patiria didesnę riziką susirgti depresija, kuri išlieka didelė visą gyvenimą [Ford, Cooper–Patrick, 2001]. Nemiga didina depresijos riziką ir jauno, ir vyresnio amžiaus asmenims (2.4 lentelė), kuri išlieka padidėjusi iki 35 m.
2.4 lentelė. Populiacinių tyrimų rezultatai, atspindintys nusiskundimų miegu ryšį su psichoemocine
būkle
Šaltinis Tiriamieji Metodas Šansų santykis (95 proc. PI)
Johnson et.al.,
2001 4538 12–17 m. asmenys Interviu Nepasitenkinimas miegu didino depresijos galimybę 22,7 (4,6–35,3) karto Maggi et.al.,
1998
2398 vyresni nei 65 m., gyvenantys Veneto regione, Italijoje.
Anketinė apklausa
Nemiga didino depresijos galimybę 1,93 (1,5–2,5) karto.
Kawada et.al.,
2003 648 Japonijos moterys, nuo 20 iki 80 m. Anketinė apklausa Nemiga didina depresijos galimybę 1,2 (1,1–1,3) karto. Su et.al., 2004 2045, vyresni nei 65 m. asmenys Interviu Nemiga didino depresijos galimybę 2,2 kartus
Kai kurių mokslininkų teigimu, vis dar nepakankamai surinkta epidemiologinės informacijos apie miego ir psichikos sutrikimų simptomatologijos sąsajas bendroje populiacijoje, tačiau manoma, kad yra stiprus abipusis ryšys tarp šių sutrikimų [Ohayon et.al., 1998]. Miego sutrikimai ir depresija yra tarpusavyje susiję epidemiologijos, klinikiniu, neurobiologijos ir gydymo aspektais [Buysse, 2004].
Remiantis objektyvių tyrimų (polisomnografijos) duomenimis, asmenys, sergantys depresija, patiria miego sutrikimus, skirstomus į 4 grupes [Buysse, 2004]:
1. Sutrikdytas miego vientisumas, tai yra, sutrikęs balansas tarp miego ir budrumo miego metu. Šiai sutrikimų grupei priskirtina: prailgėjęs miego latencijos periodas, dažni prabudimai, ilgai trunkantys prabudimai ir (arba) pernelyg ankstyvi prabudimai ryte, lydimi sunkaus užmigimo. Kadangi vyresniame amžiuje dažniausiai dėl fiziologinių priežasčių pasireiškia miego vientisumo sutrikimai (dažni prabudimai ir pernelyg ankstyvi prabudimai ryte) [Buysse et.al., 1992; Duffy et.al., 1998], todėl susirgus depresija vyresniame amžiuje ypač dažnai skundžiamasi miego vientisumo sutrikimais antroje nakties pusėje.
2. Aktyviojo miego pokyčiai. Asmenys, sergantys depresija, paprastai pasižymi dažnesniu ir ilgesnės trukmės aktyviojo miego pasireiškimu, lyginant su nesergančiais depresija. Be to, asmenims, sergantiems depresija, būdingas didesnis fiziologinis aktyvumas aktyviojo miego metu, kuriam būdingas didesnis greitų akių judesių skaičius arba REM tankumas (angl. REM density).
3. Lėtojo miego pokyčiai. Dažniausiai pastebimas pokytis – sutrumpėjusi gilaus, lėtojo miego (3–4 stadijos) trukmė. Tokie patys pokyčiai stebimi senėjimo proceso pasekoje. 4. Miego struktūros pokyčiai: normaliai užmiegama lėtojo miego 1–2 stadijos metu, po
kurių prasideda gilusis, o dar vėliau – aktyvusis miegas. Šis ciklas normaliai trunka 90–100 minučių. Sergantiems depresija anksčiau nei įprastai prasideda aktyvusis miegas. Šis pokytis taip pat būdingas normaliam senėjimo procesui.
Nusiskundimai sutrikusiu miegu yra paplitę bendroje populiacijoje ir dar labiau paplitę tarp sergančiųjų išemine širdies liga, arterine hipertenzija ir psichikos ligomis. Nustatytas stiprus ryšys tarp miego ir psichikos sutrikimų, ypač nuotaikos sutrikimų. Ryšys aiškinamas priežastiniais ryšiais arba bendros abiejų sutrikimų priežasties buvimu. Miego sutrikimai turi įtakos širdies ir kraujagyslių ligų eigai ir lemia prastesnę prognozę.
3. TIRTŲJŲ KONTINGENTAS IR TYRIMO METODAI
Tiriamųjų kontingentas. Ištirti 1602 Palangos miesto gyventojai, tarp jų 600 vyrų ir 1002 moterys.
Pagal amžių tiriamieji suskirstyti į gupes: 35–44 m., 45–54 m., 55–64 m. ir 65–74 m. Lyginant amžiaus grupėse, vyrų ir moterų amžiaus vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (3.1 lentelė).
3.1 lentelė. Vyrų ir moterų amžiaus vidurkių palyginimas
Amžius, lytis Asmenų skaičius Amžiaus vidurkis (m.) 95 proc. PI Mediana
Vyrai 134 40,6 40,0–41,1 41,5 35–44 m. Moterys 268 40,5 40,2–40,8 41,0 Vyrai 149 49,7 49,2–50,2 50,0 45–54 m. Moterys 241 49,5 49,2–49,9 50,0 Vyrai 153 59,8 59,4–60,3 60,0 55–64 m. Moterys 285 60,0 59,7–60,3 60,0 Vyrai 164 70,5 69,9–71,0 71,0 65–74 m. Moterys 208 70,2 69,7–70,6 71,0
Lyginant respondentus pagal išsilavinimą, didžioji dalis (53,9 proc.) apklaustųjų turėjo ne mažesnį kaip vidurinį ar specialųjį vidurinį (N=863) išsilavinimą. Beveik pusė ištirtų vyrų – 49,8 proc. (N=600) ir 56,4 proc. (N=1002) moterų buvo įgiję vidurinį ar specialųjį išsilavinimą. Aukštąjį išsilavinimą turėjo 426 tiriamieji (26,6 proc.). Aukštąjį išsilavinimą turėjo 27,5 proc. ištirtų vyrų (N=600) ir 25,8 proc. moterų (N=1002).
Lyginant pagal šeimyninę padėtį, 1191 respondentų (74,3 proc. visų ištirtųjų) buvo vedę (ištekėjusios) arba gyveno nesusituokę. Vedę (ištekėjusios) buvo 89,7 proc. vyrų (N=600) ir 65,2 proc. moterų (N=1002). Nevedę (netekėjusios) – 59 respondentai (3,7 proc. visų ištirtųjų). Nevedę – 1,8 proc. vyrų (N=600), netekėjusios – 4,8 proc. moterų (N=1002). Išsiskyrę buvo 186 asmenys (11,6 proc.): 5,5 proc. vyrų ir 15,3 proc. moterų. Našliai – 166 tiriamieji (10,4 proc.): 3,0 proc. vyrų ir 14,8 proc. moterų. Nuolatinio darbo neturėjo 769 tiriamieji (48,0 proc. visų ištirtųjų): 44,6 proc. vyrų (N=600) ir 50,0 proc. (N=1002) moterų. Dauguma tiriamųjų (84,6 proc. visų ištirtųjų) dirbo dieninį darbą. Dienomis dirbo 74,2 proc. vyrų ir 90,8 proc. moterų.
Atrankos procesas. Gyventojų registro tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos buvo pateiktas
užsakymas atlikti atsitiktinę stratifikuotą 35–74 m. Palangos miesto gyventojų atranką. Atsitiktinė atranka atlikta amžiaus grupėse – stratose: 35–44 m., 45–54 m., 55–64 m. ir 65–74 m. Kiekvienoje amžiaus grupėje atrinkta ne mažiau kaip 200 vyrų ir 200 moterų, iš viso – 2500 asmenų. Apskaičiuota, kad tyrimo reprezentatyvumui užtikrinti pakaktų surinkti 1630±33 tiriamųjų duomenis (1 priedas), tačiau Gyventojų registro tarnybai pateiktas užsakymas atrinkti 2500 gyventojų, nes prognozuotas mažas atsako dažnis (apie 60 proc.), kuris galėjo būti susijęs su įvairiomis aplinkybėmis. Spėta, kad nemaža dalis Palangos, kaip ir visos Respublikos gyventojų,
ypač jaunų, dirba užsienyje, arba yra tik prisiregistravę nurodytoje vietoje, o gyvena kitur, be to, pagrindinis susisiekimo būdas – telefonu daugeliu atveju buvo neįmanomas dėl to, kad didžioji dauguma gyventojų nesinaudoja fiksuoto telefono ryšio paslaugomis.
Kvietimas dalyvauti tyrime. Laikantis Lietuvos bioetikos komiteto reikalavimų, prieš
pradedant tyrimą, vietinėje spaudoje išspausdintas užsakomasis informacinis straipsnis, kuriame gyventojai informuoti apie vyksiantį tyrimą, planuojamą atsitiktinę atranką, priminta, kad kiekvienas gyventojas turi teisę atsisakyti, kad jo asmeniniai duomenys būtų įtraukti į sąrašą, iš kurio bus atliekama atsitiktinė atranka. Pateikta infomacija apie planuojamus tyrimus ir naudą, kokią gyventojai patirtų dalyvaudami tyrime.
Gavus atrinktų gyventojų duomenis, gyventojai dalyvauti tyrime buvo kviečiami telefonu, susiradus kiekvieno tiriamojo telefono numerį telefonų knygoje. Paaiškėjo, kad 160 asmenų nepavyks pakviesti dalyvauti tyrime, nes jie negyveno nurodytu adresu: iširus šeimai gyveno kitur, buvo ilgam arba visam laikui išvykę į užsienį, duotu adresu gyvenantys nuomininkai nežinojo šeimininkų adreso, keletas asmenų buvo mirę. Taigi potencialių tiriamųjų skaičius sumažėjo iki 2340 asmenų. Dėl įvairių priežasčių, kurios suskirstytos į tris grupes, nepavyko ištirti 738 atrinktų asmenų:
Atsisakiusiųjų grupei priskirti 137 Palangos gyventojai, kurie atsisakė dalyvauti tyrime dėl įvairių priežasčių: tuo metu sunkiai sirgo ir gydėsi namuose ar stacionariai, atsisakė dėl per didelio užimtumo, dalis gyventojų teigė neseniai pasitikrinę sveikatą, kai kurie atsisakė nenurodę priežasties. Neatvykusiųjų grupei priskirti 185 asmenys, su kuriais pavyko susisiekti, tačiau jie neatvyko sutartu laiku nė į vieną susitikimą su tyrėju arba jiems buvo atlikti ne visi tyrimai, todėl jų nebuvo galima įtraukti į bendrą duomenų bazę. Asmenų, su kuriais nepavyko susisiekti, grupei priskirti gyventojai, su kuriais nebuvo įmanoma susisiekti telefonu (nesinaudojo fiksuoto telefono ryšio paslaugomis) ir jie neatsiliepė į 2 kartus siųstus kvietimus (416 asmenų). Nustačius, kad su potencialiu tiriamuoju nepavyks susisiekti telefonu (po 3–4 bandymų skambinti įvairiu laiku), šiems asmenims pagal adresus į pašto dėžutes įmesti kvietimai dalyvauti tyrime su prašymu gavus kvietimą, susisiekti su tyrėju. Praėjus 2 mėnesiams, į kvietimus neatsakiusiems gyventojams į jų pašto dėžutes vėl įmesti kvietimai. Dar kartą nesulaukus atsakymo, neatsiliepusieji priskirti gyventojų, su kuriais nepavyko susisiekti, grupei.
Nedalyvavimo tyrime priežasčių struktūra pavaizduota 3.1 paveiksle, o tiriamųjų kontingento susiformavimo seka pateikta 3.2 paveiksle.
3.1 pav. Nedalyvavimo tyrime priežasčių struktūra (proc.)
3.2 pav. Tiriamųjų kontingento susiformavimo schema
Pirmoji apklausa ir tyrimai pradėti 2003 m. sausio mėnesį, baigti – 2004 m. gegužės mėnesį. Surinkti 1602 tiriamųjų duomenys. Atsako dažnis apskaičiuotas taip: (1602/2340)×100 proc.=68,5 proc. Pakartotinė apklausa vyko 2004 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, jos metu SF–36 klausimyną užpildė 1016 (63,4 proc.) tiriamųjų. Pakartotinės apklausos metu 1602 Palangos miesto gyventojams į pašto dėžutes įmesti klausimynai ir informacinis laiškas, kuriame pateiktas paaiškinimas, kam bus naudojami surinkti duomenys ir kaip teisingai užpildyti klausimyną. Gyventojai buvo prašomi atnešti ar atsiųsti užpildytą anketą į KMU Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutą.
Žmogaus teisių ir jo orumo apsaugos užtikrinimas. Parengus reikiamus dokumentus, 2002 m. gruodžio 3 d. įvykusio Lietuvos bioetikos komiteto posėdžio metu išduotas leidimas (leidimo Nr. 90) atlikti tyrimą, kuriame dalyvauja atsitiktinai atrinkti Palangos miesto gyventojai.
Tyrimo metodai: anketinė apklausa, objektyvus ištyrimas ir statistinė duomenų analizė. 3.3
3.3 pav. Tyrimo metodai
Tiriamieji pas tyrėją apsilankė tris kartus. Tyrimų atlikimo seka pateikta 3.2. lentelėje.
3.2 lentelė. Tyrimų atlikimo seka
Laikotarpis Tyrimų eiga
Supažindinimas su asmens informavimo forma ir informuoto asmens sutikimo formos pasirašymas AKS matavimas (I)
Ūgio ir svorio matavimas AKS matavimas (II) Rose anketos pildymas Pirmas apsilankymas
Paaiškinimas, kaip pildyti likusius klausimynus Biocheminis kraujo tyrimas (lipidų ir gliukozės kiekio kraujyje nustatymas)
Antras apsilankymas
Klausimynų grąžinimas
2003.01 – 2004.05
Trečias apsilankymas Informacijos apie rezultatus suteikimas
2004.09 – 2004.10 Pakartotinė apklausa SF–36 klausimyno pildymas
Klausimynų aprašymas
1. Bendrieji duomenys. Pirmieji 9 anketos klausimai skirti asmeninei informacijai apie tiriamąjį surinkti (2 priedas). Registruota šeimyninė padėtis, išsilavinimas, darbo pobūdis ir pajamos. Ši informacija panaudota analizuojant duomenis ir ieškant ryšio tarp nusiskundimų miegu ir sociodemografinių charakteristikų.
2. Savo sveikatos vertinimas. Ši anketa, gavus autorių leidimą, sudaryta iš klausimų, kurie buvo naudoti atliekant suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimą [Grabauskas ir kt., 1996]. Anketoje pateikti klausimai apie tiriamųjų savo sveikatos vertinimą, persirgtas ligas, vartotus vaistus ir apsilankymų pas bet kurios srities gydytoją per pastaruosius metus skaičių (3 priedas). Atlikus šios dalies atsakymų analizę, tikimasi pastebėti tam tikrus dėsningumus tarp nusiskundimų sutrikusiu miegu ir sveikatos būklės.
3. Šiaurės šalių miego klausimynas (4 priedas) parengtas išvertus iš anglų kalbos Basic Nordic Sleep Questionnaire (Scandinavian Society for Sleep Research). Šis klausimynas
yra standartizuotas, naudojimo ypatumai aprašyti užsienio mokslinėje spaudoje [Partinen, Gislason, 1995]. Klausimynas išverstas iš anglų kalbos į lietuvių, vėliau dar kartą į anglų kalbą, siekiant patikrinti vertimo teisingumą. Nors mokslinėje literatūroje aprašoma daug įvairių subjektyvaus miego tyrimų metodų, tačiau pasirinktas būtent šis, nes jis buvo rekomenduotas klausimyno autorių, kurie yra gerai žinomi ir paskelbę daug mokslinių publikacijų miego medicinos srityje. Nustatyta, kad šis klausimynas yra tinkamas instrumentas identifikuoti blogai miegančius populiacijos atstovus [Partinen, Gislason, 1995]. Atsakymai į klausimus leidžia spręsti apie atskirų nemigos simptomų: sunkaus užmigimo, naktų su prabudimais, prabudimų dažnumo ir pernelyg ankstyvo prabudimo ryte pasireiškimo dažnį. Klausimynas padeda surinkti informaciją apie gyventojų miego įpročius: ėjimo miegoti, kėlimosi laiką darbo dienomis ir savaitgaliais, išmiegamų valandų skaičių, miego poreikį, pamiegojimų dienos metu dažnį. Šiaurės šalių miego klausimynas padeda išaiškinti neigiamų blogo miego pasekmių pasireiškimo dažnį: blogos savijautos dėl miego ir mieguistumo pasireiškimo dažnį, taip pat knarkimą, kvėpavimo pauzių pasireiškimą ir migdomųjų vaistų vartojimą. Siekiama išsiaiškinti, kaip dažnai pasireiškė minėtos problemos per paskutiniuosius tris mėnesius. Šiaurės šalių miego klausimyną sudaro 25 klausimai, tačiau pagrindiniais laikomi 14 iš jų: 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 16, 17, 19, 22 ir 23 (4 priedas). Atsakymai į šiuos klausimus išdėstyti rangine skale nuo 1 iki 5: „Niekada arba rečiau nei kartą per mėnesį“(1), „Rečiau nei kartą per savaitę“ (2), „1–2 dienas per savaitę“ (3), „3–5 dienas per savaitę“ (4) ir „Kasdien arba beveik kasdien“ (5). Respondentas, atsakydamas į kiekvieną iš 14 klausimų, gauna balų skaičių, kuris lygus pasirinktą variantą žyminčiam skaitmeniui. Tokiu būdu tiriamasis, atsakęs į 14 klausimų, gali surinkti nuo 14 iki 70 balų. Didesnė balų suma žymi prastesnę miego kokybę [Partinen, Gislason, 1995]. Klausimynas išverstas iš anglų kalbos į lietuvių, vėliau vertimo teisingumui patikrinti atliktas “atgalinis” vertimas į anglų kalbą. Klausimyno tinkamumas įvertintas atlikus pilotinį tyrimą. Apklausus 20 asmenų, nustatyta, kad visi klausimai respondentams suprantami, todėl klausimynas tinkamas nusiskundimams miegu tirti. Remiantis atsakymais į Šiaurės šalių miego klausimyno klausimą „Kaip gerai miegojote paskutinius tris mėnesius?“, respondentai suskirstyti į 2 grupes. „Gero miego“ grupei priskirti 817 (51,0 proc.) tiriamųjų, iš jų 492 arba 60,2 proc. buvo moterys. „Gero miego“ grupės atstovai savo miego kokybę per pastaruosius tris mėnesius vertino gan gerai arba gerai. „Blogo miego“ grupę sudarė 785 (49,0 proc.) tiriamųjų, 509 arba 64,8 proc. iš jų buvo moterys. „Blogo miego“ grupės atstovai savo miegą vertino vidutiniškai, gan blogai arba blogai.
4. PSO (5) geros savijautos testas (angl. WHO (5) Wellbeing Index) – penkių klausimų anketa, kurios klausimai atspindi asmens savijautą per dvi paskutiniąsias savaites (5
priedas). Pildydamas anketą, tiriamasis prašomas pasirinkti vieną jam labiausiai tinkantį teiginį. Kiekvienas teiginys turi 6 intensyvumo laipsnius laiko atžvilgiu: „5“ reiškia simptomų trukmę visą laiką (per paskutines dvi savaites), „4“ – beveik visą laiką, „3“ – daugiau nei pusę laiko, „2“ – mažiau nei pusę laiko, „1“ – kartais, „0“ – niekada. Užpildžius testą, balai susumuojami ir standartizuojant juos dauginame iš 4. Tokiu atveju gautas skaičius svyruoja nuo 0 iki 100. Atskaitos taškas yra 50 balų. Respondentai, kurie surinko 50 ir daugiau balų, depresinės nuotaikos neišgyveno. Tiriamiesiems, kurie surinko mažiau nei 50 balų, nustatyta depresinė nuotaika [World Health Organization, 1998], ir jie priskirti padidintos depresijos rizikos grupei. Šį testą du nepriklausomi vertėjai buvo išvertę iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, po to iš lietuvių kalbos į anglų kalbą. Jis buvo nusiųstas į PSO būstinę Kopenhagoje ir aprobuotas [Žilinskas, 2003].
5. SF–36 (Medical Outcomes Study Short Form - 36) [Jenkinson et.al., 1996] yra daugiatikslis, trumpas klausimynas, susidedantis iš 36 klausimų, atspindinčių funkcinę būklę ir emocinį stabilumą (6 priedas). SF–36 atspindi aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą (FA), veiklos apribojimą dėl fizinių (VFP) ir emocinių problemų (VEP), socialinę funkciją (SF), psichikos būseną (PB), energingumą – gyvybingumą (EG), skausmą (S) ir bendrąjį sveikatos vertinimą (BSV). Klausimai vertinami balais pagal tam tikrą algoritmą, kiekviena sritis vertinama nuo 0 iki 100 balų (100 balų rodo, kad gyvenimo kokybė nesutrikdyta). Minėtos 8 sritys jungiamos į 2 pagrindines sveikatos dimensijas: fizinę ir psichinę sveikatą. Fizinės sveikatos dimensiją apibūdina FA, VFP, S bei BSV skalės. Psichinės sveikatos dimensiją apibūdina VEP, SF, PB ir EG skalės. SF–36 klausimynas išverstas iš anglų kalbos į lietuvių, vertimo kokybė patikrinta atlikus „atgalinio“ vertimo į originalo kalbą procedūrą. Klausimyno patikimumas patikrintas apskaičiavus Kronbacho alfa koeficientą ir homogeniškumą, t.y. klausimų, sudarančių sritį, koreliacijos koeficientų vidurkį. Klausimyno SF-36 konvergentinis pagrįstumas įvertintas tiesinio ryšio stiprumu tarp klausimyno sričių, apskaičiavus Pirsono koreliacijos koeficientus. SF-36 jautrumas ligos įtakai buvo įvertintas analizuojant kardiologinių, psichiatrinių pacientų bei kontrolinės grupės asmenų SF-36 skalių rodiklius [Staniūtė, Varoneckas, 2004]. Labai patikimos buvo FA, VFP, S skalės, pakankamai patikimos VEP, PB, EG, labai mažas buvo BSV skalės patikimumas. Klausimyno skalių homogeniškumas svyravo nuo 0,69 iki 0,39. Klausimynas SF-36 atitinka psichometrijos reikalavimus ir yra tinkamas vertinti sergančiųjų IŠL gyvenimo kokybę [Staniūtė, Varoneckas, 2004]. Klausimyną pakartotinės apklausos metu užpildė 1016 respondentų, 62,7 proc. (N=637) moterų ir 37,3 proc. (N=379) vyrų.
mokslininkai G.Rose ir H.Blackburn 1968 m. parengė (1982 m. patobulino) anketą [Rose, Blackburn, 1982], kuri visame pasaulyje taikoma įtampos stenokardijai nustatyti. Apklausa pagal šią anketą yra palyginti paprasta ir lengvai standartizuojama. Ši anketa taikoma ir moksliniuose populiaciniuose tyrimuose, ir profilaktinio patikrinimo dėl išeminės širdies ligos metu. Anketą įtampos stenokardijai nustatyti sudaro 8 klausimai. Atsakymai į šiuos klausimus pateikti taip, kad vieni iš jų būdingi įtampos stenokardijai, o kiti – pažymėti žvaigždute – nebūdingi. Taigi visi 8 klausimai užduodami tik esant įtampos stenokardijai, o kitais atvejais apklausa nutraukiama anksčiau – kai tik atsakymas sutampa su pažymėtu žvaigždute.
Įtampos stenokardija nustatoma remiantis skausmų pobūdžiu, jų trukme ir lokalizacija. Tiriamajam įtampos stenokardija nustatoma, kai į anketos klausimus jis atsako taip:
Į 1 ar 1a klausimą – „Taip“;
Į 2 klausimą – „Taip“ arba „Niekada neskubu ir nelipu į kalną“; Į 3 klausimą – „Taip“ arba „Ne“;
Į 4 klausimą – „Sustoju arba sulėtinu žingsnį“; Į 5 klausimą – „Sumažėja“;
Į 6 klausimą – „Per 10 minučių ir greičiau“;
Į 7 klausimą – „Taip“: 1) krūtinkaulio viršutinė ar vidurinė dalis; 2) krūtinkaulio apatinė dalis; arba 3) priekinė kairė krūtinės ląstos pusė ir kairė ranka – viena iš šių trijų lokalizacijų arba jų derinys.
Objektyvus ištyrimas. Ūgio matavimas (cm). Ūgis matuotas medicinine ūgio matuokle,
tiriamajam nusiavus batus. Nugara ir galva laikoma priglausta prie matavimo skalės, tiriamasis žiūri tiesiai. Rezultatas registruotas 0,5 cm tikslumu.
Svorio matavimas (kg). Tiriamasis svertas medicininėmis svarstyklėmis, be viršutinių drabužių ir batų, 100 g tikslumu.
Remiantis ūgio ir svorio matavimo duomenimis pagal šią formulę apskaičiuotas kūno masės indeksas (KMI): KMI = kūno masė (kg) /ūgis2 (m). Antsvoris konstatuotas, kai KMI 25,0–29,9 kg/m2, nutukimas – kai KMI 30,0 kg/m2 arba daugiau [Obesity. Preventing and managing the global epidemics, 1997]. Normalus svoris, kai KMI yra nuo 19,0 iki 25,0 kg/m2.
Arterinio kraujo spaudimo (AKS) matavimas (mm Hg). AKS matuotas gyvsidabriniu sfigmomanometru dešinėje rankoje, tiriamajam sėdint, 2 mm Hg tikslumu, du kartus (remtasi J. Klumbienės ir D. Satkienės metodinėmis rekomendacijomis „Arterinio kraujo spaudimo matavimas“) [Klumbienė, Satkienė, 1999].
Elektrokardiografinis (EKG) tyrimas. 12 derivacijų elektrokardiograma registruota aparatu SICARD 440 (Siemens, Vokietija). Tyrimo eiga: EKG kokybei pagerinti oda valoma spiritu,
drėkinama vandeniu arba specialia želė elektrodams. Elektrodai dedami: juodas – ant dešinës kojos blauzdos apatinio trečdalio vidinio paviršiaus, žalias – ant kairės kojos blauzdos apatinio trečdalio vidinio paviršiaus, raudonas – ant dešinės rankos dilbio apatinio trečdalio vidinio paviršiaus ir geltonas – ant kairės rankos dilbio apatinio trečdalio vidinio paviršiaus. Po to uždedami 6 krūtininiai elektrodai: V1 – ketvirtame tarpšonkauliniame tarpe prie dešiniojo
krūtinkaulio krašto, V2 – ketvirtame tarpšonkauliniame tarpe prie kairiojo krūtinkaulio krašto,
V3 dedamas V2 ir V4 įstrižinės linijos vidurio taške, V4 – penktame tarpšonkauliniame tarpe
raktikaulio vidurio linijos taške, V5 – penktame tarpšonkauliniame tarpe pažasties priekinės
linijos taške ir V6 – penktame tarpšonkauliniame tarpe pažasties vidurio linijos taške. Tiriamasis
paprašomas atsipalaiduoti, neįtempti raumenų. Prieš derivacijas aparatas rašo 1 milivolto kalibruotę, pažiūrima, kad jis būtų stačiu kampu, aiškių ribų ir siektų 10 mm aukštį. Užrašomos standartinės I, II, III, aVL, aVR, aVF ir krūtininės derivacijos.
Biocheminis bendro cholesterolio (BCh), didelio tankio lipoproteinų cholesterolio (DTLCh), mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTLCh), trigliceridų (Tg) ir gliukozės tyrimas kraujo serume. Šie tyrimai atlikti biocheminių tyrimų laboratorijoje. Tiriamieji iš anksto perspėti, kad atvyktų nevalgę bent 12 val. Kraujas imtas iš alkūnės venos tiesiai į vakuumines kraujo surinkimo sistemas biocheminiams tyrimams (kiekis – 7 ml). Tiriamieji tirti sėdimoje padėtyje. Analizė buvo atliekama iš karto paėmus kraują. Po 20 – 30 minučių sukrešėjęs kraujas centrifuguojamas 15 minučių 3000 aps./min. greičiu. Po to atliekami kraujo tyrimai automatiniu fotometru PRIME (JAV). BCh koncentracija kraujo serume nustatoma fermentiniu (CHOD – PAP) metodu. Tuo pačiu metodu nustatyta ir DTLCh koncentracija, nusodinus labai mažo ir mažo tankio lipoproteinus fosforo–volframo rūgšties ir magnio chlorido mišiniu. Triacilglicerolio (Tg) koncentracija kraujo serume nustatyta fermentiniu (GOD – PAP) metodu. MTLCh koncentracija apskaičiuota pagal Friedewald W.T. formulę (jei Tg koncentracija neviršija 4,6 mmol/l): MTLCh = BCh – (Tg*0,45+ DTLCh), mmol/l.
Gliukozės tyrimo metodika analogiška jau aprašytai, tik jos koncentracija nustatyta GOD – PAP metodu, o analizė atlikta greičiau, maždaug 0,5 val. laikotarpyje.
Dislipidemijos nustatytos remiantis šiais kriterijais: hipercholesterolemija – Ch ≥ 5,0 mmol/l, padidėjusi MTL Ch koncentracija – ≥ 3,0 mmol/l, sumažėjusi DTL Ch koncentracija – ≤ 1,0 mmol/l, padidėjusi Tg koncentracija – ≥ 2,0 mmol/l [Prevention of coronary heart disease in clinical practise, 1998]. Gliukozės norma veniniame kraujyje – nuo 3,6 iki 6,1 mmol/l. Hiperglikemija nustatyta, jei plazmos gliukozės koncentracija ≥ 6,1 mmol/l. Tyrimų rezultatai registruoti tam tikroje formoje (8 priedas).
Gydytojo – kardiologo konsultacija. Atlikus tyrimus, tiriamuosius konsultavo ir jų širdies ir kraujagyslių sistemos būklę pagal bendrus kriterijus vertino 3 nepriklausomi gydytojai –
