LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
BIOLOGINöS CHEMIJOS KATEDRA
RIMA STASIUKONIENö
CHELATŲ ĮTAKA PIENO KOKYBöS RODIKLIAMS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. R. Budreckien÷
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „CHELATŲ ĮTAKA PIENO KOKYBöS
RODIKLIAMS“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotą literatūros sąrašą. 2011.05.16 Rima Stasiukonien÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2011.05.16 Rima Stasiukonien÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO 2011.05.16 Doc. Dr. R. Budreckien÷
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2011.05.12 Doc. Dr. B. Staniškien÷
(aprobacijos data) (katedros ved÷jos vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
TURINYS
ĮVADAS ... 4
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 6
1.1. Pieno kokyb÷s svarbūs valdymo taškai (SVT) ... 7
1.1.1. Pieno kokyb÷s samprata, kokyb÷s ir saugos sistemos... 7
1.1.2. Kokyb÷s ir saugos sistemos, jų kontrol÷ ... 7
1.1.3. Žalio pieno kokyb÷s užtikrinimas... 8
1.1.4. Žalias karvių pienas ... 9
1.2. Pieno sud÷tin÷s dalys... 11
1.2.1. Vanduo ... 11
1.2.2. Pieno cukrus (laktoz÷) ... 11
1.2.3. Pieno riebalai (lipidai) ... 11
1.2.4. Pieno baltymai (proteinai) ... 13
1.2.5. Mineralin÷s medžiagos ... 13
1.2.6. Pieno fermentai... 14
1.2.7. Vitaminai ... 15
1.2.8. Dujos ir organin÷s rūgštys ... 15
1.2.9. Kitos pieno sud÷tin÷s dalys ... 15
1.3. Bendrieji sveikatos reikalavimai gaminant žalią pieną ... 16
1.3.1. Karvių mastitas ... 16
1.3.2. Melžimo higienos reikalavimai ... 18
1.3.3. Darbuotojų higiena ... 19
1.3.4. Mikroorganizmai piene ... 20
1.3.5. Vaistų likučiai piene ... 21
1.3.6. Pieno ir pieno produktų teršalai... 22
1.3.7. Š÷rimo įtaka pieno sud÷čiai ... 24
1.4. Biologin÷s maisto madžiagos – aminorūgštys ... 26
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 29
2.1. Tyrimo atlikimo vieta ... 29
2.2. Tyrimo atlikimo metodika ... 29
2.2.1. Pirmasis tyrimų etapas... 29
2.2.2. Antrasis tyrimų etapas ... 30
2.3. Įprastiniai pieno sud÷ties ir kokyb÷s tyrimai... 30
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR APTARIMAS ... 33
3.1. Veršingų karvių priežiūra ir ypatumai... 34
3.1.1. Mikroelementų reikšm÷... 35
3.1.2. Chelatų įtakos tyrimas ... 36
4. IŠVADOS ... 46
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 47
ĮVADAS
Gamta labai apdairi. Žinodama, kad pienu bus maitinami patys mažiausi šios žem÷s gyventojai, kuriems kitoks maistas netinka, pasirūpino, kad jis būtų lengvai nuryjamas bei pasisavinamas, ir „įd÷jo“ į jį visų gyvybiškai svarbių medžiagų. Pilnavert÷, racionali mityba yra vienas svarbiausių veiksnių žmonių gyvenime. Pagal maistinę ir biologinę vertę pienas ir jo produktai yra vieni svarbiausių žmonių mitybai. Taigi, ir Lietuvoje pienininkyst÷s tradicijos yra labai senos, nes karv÷ buvo viena iš svarbiausiųjų maitintojų šeimoje.
Pramonin÷s pieno gamybos ir jo perdirbimo užuomazgos Lietuvoje pastebimos XVIII amžiaus pabaigoje. Pienininkyst÷ Lietuvoje yra prioritetin÷ žem÷s ūkio šaka. Pieną gamina apie 220 tūkst. ūkių ir 46% žem÷s ūkio bendrovių. Lietuvos bendrosios žem÷s ūkio produkcijos struktūroje pieno gamyba sudaro 21%. Pienas ūkininkų žem÷s ūkio produkcijos struktūroje užima beveik ketvirtadalį, o pieno produktų eksportas sudaro apie penktadalį šalies žem÷s ūkio ir maisto produktų eksporto (Kuodys, Kučas, 2007).
Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, privalo gaminti konkurencingus ir saugius vartoti žmon÷ms pieno produktus. Pieno sud÷tį lemia riebalų, baltymų, laktoz÷s kiekis piene, o kokybę rodo bendras bakterijų ir somątinių ląstelių skaičius. Daugelyje šalių galvijų pieno veislių selekcijos programos yra orientuotos į pieno produkcijos didinimą, bei jo kokyb÷s gerinimą (Rupp, Boichard, 2003). Karv÷ms šeriami pašarai tuti būti aukštos kokyb÷s, gerai įsisavinami. Tačiau karvių priežiūros ir š÷rimo sąlygos lemia ne tik produktyvumą, bet ir jų sveikatą, bei vislumą per kitą laktaciją. Siekiant karvių organizmą geriau aprūpinti maisto medžiagomis įvairiais laktacijos tarpsniais, rekomenduojama naudoti pašarinius papildus. Pieno ūkio pelningumas tiesiogiai priklauso nuo karvių bandos produktyvumo. Pastaraisiais metais daugelyje šalies ūkių karvių produktyvumas did÷ja. Tam teigiamą įtaką daro karvių genetin÷s savyb÷s, ger÷jančios mitybos ir laikymo sąlygos bei pieno ūkių patirtis. Did÷jant produktyvumui kinta ir maisto medžiagų poreikis (Jeroch ir kt., 2004). Tod÷l karvių sveikatingumui užtikrinti, virškinimui pagerinti, produkcijai didinti, pieno kokyb÷s ir chemin÷s sud÷ties gerinimui naudojami įvairūs pašarų papildai, kuriais gali būti vitaminų, fermentų, mineralinių medžiagų mišiniai ir kitokie kompleksai. Pastaruoju metu daugiausia d÷mesio skiriama natūraliems ir saugiems preparatams, kurie didintų karvių produktyvumą, bet nekenktų žmonių ir gyvūnų sveikatai.
gauna nepakankamai. Būtiniausiems organizmo apykaitos ir mitybos poreikiams patenkinti kartu su pašarais duodami organiniai arba neorganiniai mineraliniai papildai, turintys visų reikalingų mikroelementų. Organizmas skirtingai pasisavina organines ir neorganines mikroelementų druskas, nelygu jų tirpumas gyvūnų virškinimo trakte. Neorganiniai mikroelementų papildai (neorganinių druskų oksidai, sulfatai, karbonatai), patekę į virškinimo traktą skyla į laisvus jonus ir gali sąveikauti su kitomis medžiagomis, bei sudaryti netirpius ir sunkiai virškinamus junginius, d÷l to jie sunkiai absorbuojami arba blogai pasisavinami (Špakauskas ir kt., 2010). Kitos druskos yra sud÷tingesn÷s struktūros, pvz.: proteinatai arba chelatai. Chelatai gaunami cheminio proceso metu, kai didesn÷ molekul÷ ar molekulių grup÷, apsupa ar „apvelka” mineralo atomą. D÷l chelatizavimo proceso mineralai pasisavinami net iki 300% geriau (Jucevičien÷, 2004).
Šalies ir užsienio šalių rinkose did÷jant reikalavimams pienininkyst÷s srityje, Lietuvos respublikos melžiamų karvių augintojai siekia aktyviau pl÷toti ir vystyti pieno ūkį ir nuolat ieško naujų metodų tobulindami š÷rimo technologijas, kad nepakenktų karvių sveikatai ir padidintų ne tik pieno primilžius, bet ir pagerintų pieno kokybę.
Darbo tikslas:
• įvertinti pieno kokybę ir pašarų papildų (aminorūgščių chelatų) įtaką pieno kokyb÷s rodikliams.
Darbo uždaviniai:
•
susipažinti su pieno kokybine sud÷timi;•
išskirti ir identifikuoti faktorius, lemiančius pieno kokybę;•
susipažinti su pieno kokyb÷s ir gyvūnų gerov÷s gerinimo būdais;1. LITERATŪROS APŽVALGA
Pieno ūkis – viena svarbiausių šalies žem÷s ūkio šakų, turintis ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. 2006 metais Lietuvoje pienas sudar÷ 18% bendrosios žem÷s ūkio produkcijos vert÷s, o pieno produktų eksportas – virš 34% viso žem÷s ūkio ir maisto produktų eksporto. Žaliavinio pieno gamyba daugeliui kaimo gyventojų garantuoja esminę pajamų dalį. Pienininkyst÷s verslą reik÷tų prilyginti lygiakraščiam trikampiui, kuriame dalyvauja dauguma Lietuvos gyventojų, t.y. žaliavinio pieno gamintojai, pieno perdirb÷jai ir pieno produktų vartotojai. Jų visų tarpusavio priklausomybę sieja kaina (žaliavos, pieno perdirbimo ir pieno produktų) ir kokyb÷ (žaliavinio pieno ir pieno produktų).
Pieną parduodančių (aktyvių) pieno ūkių yra apie 40914 ir 294648 karvių juose.Iš visų pieną parduodančių ūkių 2007 – 2010 metais yra:
200 sertifikuoti ūkiai;
444 ūkiai registruoti parduoti pieną ir jo gaminius tiesiogiai vartotojui ; 3003 ūkiai pieną parduoda iš pieno aušintuvų;
apie 60 % smulkių ūkių.
(http://www.antaninagreiciuviene.lt/index.php?option=com_content&view=section&layout=blog &id=5&Itemid=58. prieiga per internetą 2010 m. vasario 1 d.).
Lietuvoje veikianti pieno kokyb÷s įvertinimo sistema, apimanti visus Lietuvos pieno pridavimo subjektus, yra šiuolaikiška, aprūpinta modernia tyrimo aparatūra ir atitinkanti ES reikalavimus pieno kokybiniams rodikliams vertinti. Žaliavinio pieno ir pieno produktų kokyb÷s valstybinę kontrolę ir vertinimą Lietuvoje vykdo dvi institucijos: Nacionalin÷ veterinarijos laboratorija ir VĮ „Pieno tyrimai“. Gyvulių produktyvumo kontrolę atlieka VĮ „Gyvulių produktyvumo kontrol÷“. (http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/gyvuninio.maisto.kontrole/pieno.sektorius/. prieiga per internetą 2010 m. vasario 16 d.).
Nežiūrint į didelius pasiekimus Lietuvoje pieno gamybos ir perdirbimo srityse, galima atskleisti ir silpnąsias pienininkyst÷s verslo vystymo sritis:
pieno kokyb÷s įvertinimo technologin÷je sistemoje labiausiai pažeidžiama grandis yra pieno bandinių pa÷mimo, transportavimo iki bandinių surinkimo punktų ir jų laikymas šiuose punktuose;
dokumentai, reglamentuojantys pieno kokybę ir kokyb÷s įvertinimą, reikalauja jų papildymo tobulinant veikiančią pieno kokyb÷s įvertinimo sistemą;
ruošiant aukštos kokyb÷s pieną nepakankama pieno gamintojų, pieno supirk÷jų, pieno perdirb÷jų ir kitų specialistų kvalifikacija;
didžioji dalis pieno gaminama smulkiuose pavieniuose ūkiuose: • žemas pieno gamybos technologijos lygis,
• nepakankama žalio pieno kokyb÷, • neracionali pieno supirkimo sistema, • dideli pieno surinkimo kaštai; žema žaliavinio pieno supirkimo kaina;
didelis pieno gamybos sezoniškumo koeficientas;
nepakankamas perdirbamosios pramon÷s modernizacijos laipsnis; nepilnas gamybinio potencialo panaudojimas;
aukšta pieno produktų savikaina;
pagaminti produktai mažai konkurencingi užsienio rinkose; nedid÷janti pieno produktų paklausa vidaus rinkoje.
1.1. Pieno kokyb÷s svarbūs valdymo taškai (SVT)
1.1.1. Pieno kokyb÷s samprata, kokyb÷s ir saugos sistemos
Kokyb÷s užtikrinimas – pagrindinis visos maisto pramon÷s tikslas ir siekis. Jis apima daugybę veiklos sričių, užtikrinančių, kad produktas būtų gaminamas pagal nustatytus kokyb÷s reikalavimus. „Kokyb÷ yra tinkamumas vartoti“, t.y. produktas yra tinkamas vartojimui, jei jis patenkina vartotojų lūkesčius. Kokyb÷ turi būti pastoviai kontroliuojama. Nepaisant griežtos kokyb÷s kontrol÷s, pagrindin÷ maisto perdirbimo taisykl÷ tokia: prevencija yra geriau nei pagaminto produkto tikrinimas ir perdirbimas. Tam maisto perdirbimo įmon÷se diegiamos produkto saugumą užtikrinančios rizikos veiksnių analiz÷s svarbiuose valdymo taškuose sistemos (RVASVT). Pieno perdirbimo įmon÷se turi būti įdiegtos kokyb÷s kontrol÷s sistemos (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
1.1.2. Kokyb÷s ir saugos sistemos, jų kontrol÷
Rizikos veiksnių analiz÷s svarbiuose valdymo taškuose (RVASVT) sistema, kartu su būsimomis geros gamybos praktikos (GGP) ir geros higienos praktikos (GHP) sąlygomis formuoja maisto saugos
elementus, kurie numato priemones ir metodus, pad÷siančius užtikrinti maisto saugumą. Gera higienos praktika kontroliuoja maisto grandinę nuo pirmin÷s gamybos iki galutinio suvartojimo. Ji apibr÷žia reikalingas maisto gamybos higienos sąlygas. Geros gamybos praktika – tai kokyb÷s užtikrinimo priemon÷ (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
Lietuvoje Valstybinę maisto kontrolę atlieka Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Ji tikrina, kad maistas, skirtas tiek vidaus rinkai, tiek eksportui, būtų saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų Maisto įstatymo (LR Maisto įstatymas. Valstyb÷s žinios 2000. Nr. 32-893) bei kitų teis÷s aktų reikalavimus.
Valstybin÷ maisto kontrol÷ apima visus maisto tvarkymo etapus nuo maistui skirtų augalų ir gyvūnų auginimo iki maisto teikimo vartotojams, įskaitant rinką.
Kokybiškus pieno produktus galima pagaminti tik iš sveikų, gerai prižiūrimų, šeriamų maistingais pašarais karvių pieno, laikantis higienos reikalavimų (Gudonis, 2006).
Higienos reikalavimų tikslas – užtikrinti, kad žalias pienas, skirtas tiesiogiai žmon÷ms vartoti arba maisto produktams gaminti, būtų gaminamas, laikomas, transportujamas, parduodamas ir perdirbamas laikantis nustatytų reikalavimų, užtikrinančių pieno saugą ir kokybę. Kokybiško žalio pieno ir pieno produktų gamybai yra taikomi reikalavimai: gera galvijų sveikatos būkl÷, tinkamos karvių laikymo patalpos, melžimas ir melžimo vieta, pieno apdorojimo patalpos, įranga ir inventorius, reikiama asmens higiena (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
1.1.3. Žalio pieno kokyb÷s užtikrinimas
Žalio pieno kokyb÷ apibūdinama keletu savybių – svarbiausios jų yra pieno sud÷tis ir sanitarin÷ kokyb÷. Pieno sud÷tis nustatoma įvertinant riebalų, baltymų ir laktoz÷s kiekį. Žalio pieno kokyb÷s užtikrinimo sistemos s÷km÷ priklauso nuo:
ūkininko išsilavinimo. Kiekvienas pieno ūkio savininkas turi žinoti pieno kokyb÷s užtikrinimo sąlygas.
ūkininkas turi būti materialiai skatinamas tiekti geros kokyb÷s pieną ir baudžiamas už falsifikuoto ar potencialiai pavojingo pieno tiekimą.
ūkininkui susidūrus su pieno kokyb÷s problemomis, jam turi būti padedama nustatyti jų priežastis ir rasti atitinkamą sprendimą (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
1.1.4. Žalias karvių pienas
Tai natūralus karvių pienas, kuris nebuvo pašildytas iki aukštesn÷s kaip +40 °C temperatūros ir neapdorotas kitu, tos pat vert÷s efektyvumo metodu, be priedų, nepakeistos pirmin÷s sud÷ties (riebalų kiekis 2–7%, baltymų – 2–5%, laktoz÷s – 3–6%). Pieną parduoda pieno gamintojas, o perka pieno supirk÷jas – juridinis asmuo, Lietuvos Respublikos teis÷s aktų numatyta tvarka perkantis pieną iš pieno gamintojų savo ūkinei veiklai ir nustatyta tvarka patvirtintas Nacionalin÷s mok÷jimo agentūros prie Žem÷s ūkio ministerijos normos (https://portal.nma.lt/portal/page/portal/NMA%20Pages/presentation. prieiga per internetą 2010 m kovo 3 d.).
Žalias karvių pienas superkamas tik pieno supirk÷jui sudarius rašytinę pieno pirkimo pardavimo sutartį su pieno gamintoju, kuri turi atitikti tuo metu galiojančių atsiskaitymo už žem÷s ūkio produkciją įstatymo ir tipinių pieno pirkimo pardavimo sutarties sąlygų reikalavimus.
Žalias karvių pienas superkamas siuntomis, t.y. vienu metu iš vieno gamintojo nupirktas pienas. 1 lentel÷je pateikiami pieno supirkimo taisykl÷se nurodomi pirminiai pieno kokyb÷s rodikliai: pieno spalva, kvapas, konsistencija, temperatūra, skonis, rūgštingumas, švarumas, tankis, neutralizuojančios ir inhibitorin÷s (slopinančios) medžiagos (LR žem÷s ūkio ministro 2001m. įsakymas. Nr. 3D-527, Vilnius, Gudonis, 2006).
1 lentel÷. Žalio karvių pieno pirminiai kokyb÷s rodikliai
Rodiklio pavadinimas
Apibr÷žimas ir norma Tyrimo
periodiškumas
Tyrimo atlik÷jas
Spalva Balta arba gelsvo atspalvio balta. Priimant kiekvieną pieno siuntą.
Supirk÷jas
Kvapas Be specifinio pašarų ir kitų medžiagų kvapo. Žiemą ir pavasarį galimas silpnas pašarų kvapas.
Priimant kiekvieną pieno siuntą.
Supirk÷jas
Konsistencija Vienalyt÷, nesušaldyta, be gleivių, nuos÷dų, baltymų dribsnių, sviesto kruopelių ir mechaninių priemaišų.
Priimant kiekvieną pieno siuntą.
Supirk÷jas
Temperatūra Pieno pardavimo metu – ne aukštesn÷ kaip 8 °C, išskyrus atvejus, kai pienas pristatomas per 2 val. po melžimo. Į pieno apdorojimo ir perdirbimo įmones atvežto pieno temperatūra neturi viršyti 10 °C.
Priimant kiekvieną pieno siuntą,
išskyrus atvejus, kai pienas pristatomas per 2 val. po melžimo.
Supirk÷jas
Skonis Be specifinio pašarų skonio. Žiemą ir pavasarį galimas
silpnas pašarų skonis.
Rūgštingumas Ne didesnis kaip 18 °T* Kilus įtarimui Supirk÷jas Švarumas Ne žemesnis kaip 1 grup÷s Kilus įtarimui Supirk÷jas Tankis Ne mažesnis kaip 1027 kg/m3 Kilus įtarimui Supirk÷jas Neutralizuojančios ir
inhibitorin÷s (slopinančios medžiagos)
Turi nebūti Kilus įtarimui Supirk÷jas
*Titruojamasis rūgštumas nusako piene ir pieno produktuose esantį laisvųjų rūgščių, druskų, baltymų laisvųjų rūgštinių grupių bei ištirpusio CO2 kiekį. Jis vadinamas bendru rūgštumu ir nustatomas neutralizuojant šias rūgštis kalio ar natrio šarmais, kaip indikatorių
naudojant fenolftaleiną. Titruojant 100 ml pieno, praskiesto su 2 dalimis distiliuoto vandens, su 0,1 N NaOH, rūgštumas išreiškiamas Ternerio laipsniais (˚T).
Žalio karvių pieno kokyb÷s rodikliai: bendras bekterinis užterštumas, somatinių ląstelių skaičius, inhibitorin÷s (slopinančios) medžiagos ir pieno užšalimo temperatūra (LR žem÷s ūkio ministro 2001m.įsakymas. Nr. 3D-527, Vilnius), bei kokyb÷s pokyčiai pateikiami 2 ir 3 lentel÷se.
2 lentel÷. Žalio pieno kokyb÷s normų pokyčiai Lietuvoje Metai Riebalai, % Baltymai, % Laktoz÷, % Somat. ląst. vidurkis, tūkst./ml Bakterijų vidurkis, tūkst./ml Užšalimo temp. vidurkis, °C Inhibitorin÷s medžiagos, 100ml 1999 4,13 3,11 4,69 292 887 -0,532 1,76 2000 4,13 3,16 4,64 249 458 -0,528 1,93 2001 4,07 3,21 4,65 221 268 -0,529 1,55 2002 4,06 3,22 4,65 200 157 -0,534 1,73 2003 4,11 3,23 4,72 209 107 -0,531 1,53 2004 4,14 3,25 4,67 187 57 -0,529 0,54 2005 4,11 3,21 4,59 209 43 -0,527 0,53 2006 4,12 3,23 4,58 198 40 -0,529 0,52 2007 4,16 3,24 4,61 218 34 -0,528 0,57 2008 4,16 3,23 4,60 223 30 -0,526 0,60 2009 4,17 3,21 4,60 224 29 -0,524 1,37
3 lentel÷. Žalio karvių pieno kokyb÷s rodikliai
Rodiklio pavadinimas Norma Tyrimo periodiškumas
Užterštumas bakterijomis, tūkst./cm3
<100 tūkst./cm3 Ne rečiau kaip du kartus per m÷nesį.
Somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml
<400 Ne rečiau kaip tris kartus per m÷nesį
Inhibitorin÷s (slopinančios) medžiagos
Turi nebūti Ne rečiau kaip du kartus per m÷nesį
Pieno užšalimo temperatūra, °C < - 0,515 °C Ne rečiau kaip vieną kartą per pusmetį
*Tyrimo atlik÷jas yra įgaliotoji laboratorija – nešališka akredituotoji tyrimų laboratorija, kuri tiria pieno m÷ginius ir nustato jo sud÷ties ir kokyb÷s rodiklius. Šias funkcijas Lietuvoje atlieka valstybin÷ įmon÷ “Pieno tyrimai”.
1.2. Pieno sud÷tin÷s dalys
1.2.1. Vanduo
Vanduo yra didžiausia pieno sud÷tin÷ dalis ir visų pieno sud÷tinių dalių skiediklis. Skiriamas laisvasis ir surištasis (hidratacinis ir kristalizacinis) vanduo. Šviežiame piene vyrauja laisvasis vanduo, pieno produktuose yra tik surištasis vanduo. Nuo vandens kiekio priklauso maisto produktų tekstūra, fizin÷s ir chemin÷s savyb÷s (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
1.2.2. Pieno cukrus (laktoz÷)
Pagrindinis angliavandenis piene yra laktoz÷. Jos piene vidutiniškai yra ~ 4,7%. Laktoz÷ turi didel÷s įtakos pieno ir pieno produktų maistinei vertei. Laktoz÷ yra disacharidas, sudarytas iš gliukoz÷s ir galaktoz÷s, tod÷l jo maistin÷ vert÷, lyginant su monosacharidais yra dvigubai didesn÷, bei išskiria dvigubai daugiau energijos. Galaktoz÷ yra glikoproteinų ir glikolipidų sudedamoji dalis, tod÷l yra labai svarbi ląstel÷s membranai. Tai ypač svarbu jaunikliams, kurių organizmas nepaj÷gia susintetinti pakankamai galaktoz÷s (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
1.2.3. Pieno riebalai (lipidai)
Tai įvairios chemin÷s struktūros vandenyje netirpstantys organiniai junginiai. Jų kiekis svyruoja tarp 3,2% ir 6%. Šie svyravimai priklauso nuo gyvulių veisl÷s, š÷rimo, laikymo, priežiūros ir sveikatos būkl÷s. Pagal sud÷tį ir struktūrą jie skirstomi į paprastuosius ir sud÷tinius lipidus. Paprastiesiems lipidams priklauso mono-, di- ir trigliceridai (98–99%), o sud÷tiniams – fosfolipidai ir glikolipidai (0,1-0,2%), lipidų dariniai – cholesterolis (0,2–0,4%), vitaminai A, E, D, K.
4 lentel÷. Pieno lipidų sud÷tis
Lipidų grup÷ Svarbiausieji lipidai Kiekis, %
1. Acilgliceroliai (riebalai), iš jų % nuo bendro kiekio: 2,8 ÷ 5,0
a) triacilgliceroliai 98 ÷ 99
b) diacilgliceroliai 1,0 ÷ 1,6
c) monoacilgliceroliai 0,2 ÷ 1,0
Paprastieji lipidai
2. Vaškai P÷dsakai
1. Fosfolipidai, iš jų % nuo bendro kiekio: 0,03 ÷ 0,05 a) lecitinai 28 ÷ 40 b) kefalinai 29 ÷ 43 c) sfingomielinai 19 ÷ 24 d) serinfosfatidai 10 e) inozitfosfatai 6 Sud÷tiniai lipidai 2. Glikolipidai 0,002 ÷ 0,003 1. Steroliai, iš jų: 0,01 ÷ 0,015 a) cholesterolis 0,01 ÷ 0,012 b) lanosterolis p÷dsakai
2. Riebaluose tirpūs vitaminai (A, E, D, K, karotinai) 0,05 ÷ 0,09 mg/kg Neapmuilinamoji
lipidų frakcija
3. Terpenai p÷dsakai
Pieno lipidų savyb÷s priklauso nuo riebalų rūgščių sud÷ties ir nuo jų vietos acilglicerolių molekul÷se. Kai pieno acilgliceroliuose yra skirtingos riebalų rūgštys, šie acilgliceroliai vadinami mišriaisiais. Mišrieji acilgliceroliai sudaro pagrindinę natūralaus pieno lipidų masę. Pieno lipiduose randama apie 140 skirtingų riebalų rūgščių. (Gudonis, 2006).
Fiziologiniu požiūriu karvių pieno lipidai žmogui labai vertingi, kadangi juos (iki 98%) žmogaus organizmas gerai pasisavina.
Pieno lipidai šviežiame šiltame arba pašildytame piene yra skysti, jie pieno plazmoje pasiskirstę mažais lašeliais ir sudaro emulsiją. Šaltame piene lipidai yra kieti, pieno plazmoje pasiskirstę mažomis kietomis sferin÷s formos dalel÷mis ir sudaro suspensiją.
Riebalų rūgštys ir jų tarpusavio santykis lemia pieno riebalų fizikines ir chemines savybes (Gudonis, 2006).
Nuo sočiųjų riebalų rūgščių kiekio priklauso pieno riebalų lydymosi temperatūra ir konsistencija. Veikiami įvairių veiksnių riebalai gali gesti – hidrolizuotis arba oksiduotis. Pieninikyst÷je svarbiausi yra riebalų rutul÷lių fiziniai-cheminiai kitimai, vykstantys pieno laikymo ir perdirbimo metu (Šernien÷,
1.2.4. Pieno baltymai (proteinai)
Pagrindin÷ pieno baltymų statybin÷ medžiaga yra aminorūgštys. Aminorūgštys įvairiausiais jungimosi būdais sudaro tam tikros būdingos struktūros polipeptidus, o šie – proteinus.
Pieno baltymų kiekis glaudžiai susijęs su gyvulio š÷rimu ir svyruoja tarp 3,0–3,6%. Pagrindinis pieno baltymas yra kazeinas, sudarantis 80% visų pieno baltymų, o kita dalis – išrūgų baltymai liekantys iš pieno pašalinus kazeiną (Gudonis, 2006).
1.2.5. Mineralin÷s medžiagos
Pagal pieno mineralines madžiagas sudarančių elementų koncentraciją jie skirstomi į makro- ir mikroelementus. Makroelementai – Ca, Na, P, Mg, K, Cl. Mikroelementai – Fe, Cu, Zn, Al ir kiti.
Min÷ti makro- ir mikroelementai labai svarbūs žmogaus ir gyvulio organizmui. Jie yra sud÷tin÷ fermentin÷s sistemos dalis, svarbūs dirginimo ir laidumo sistemai, energijos perdavimui, kaulų susidarymui, kraujo kreš÷jimui, stresinių situacijų slopinimui (Ramonaityt÷, 2006).
Normalus mineralinių medžiagų vidutinių verčių kiekis karv÷s piene parodytas 5 lentel÷je. Iš tikrųjų mineralinių druskų kiekis piene normaliai svyruoja gana plačiose ribose ir priklauso nuo daugelio veiksnių karv÷s veisl÷s, laktacijos laiko, metų sezono, sveikatos ir ypač pašarų. Jų kiekis kinta esant tešmens infekciniams susirgimams. Tačiau pieno pelenų kiekis beveik yra palyginti pastovus – apie 10% (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
5 lentel÷. Vidutinis karv÷s pieno mineralinių medžiagų kiekis (lieso pieno duomenys) Mineralinių medžiagų komponentas Normalus kiekis (mg/100ml)
Natris 50 Kalis 145 Kalcis 120 Magnis 13 Fosforas (bendras) 95 Fosforas (neorganinis) 75 Chloridas 100 Sulfatas 10 Karbonatas 20 Citratas 175
Kai kurių mineralinių druskų piene yra daugiau, negu jų gali ištirpti. Taip yra tod÷l, kad dalis šių druskų įeina į pieno koloidus: juose randama kalcio, magnio, fosfatų bei citratų.
Makroelementai, ypač vienvalenčiai, maisto produktuose sutinkami tirpių druskų pavidalu ir dažniausia yra jonizuotos formos. Jiems daugiausia priklauso natrio ir kalio katijonai ir su jais susieti chlorido ir sulfato anijonai.
Kai kurie polivalentiniai jonai paprastai randami pusiausvyroje tarp jonin÷s, tirpios nejonin÷s ir koloidin÷s jų formos. Metalai dažniausiai yra chelatų sud÷tyje. Graikiškai chelatos reiškia žnyples. Iš tiesų, tokių cheminių junginių struktūros primena kelias poras žnyplių, su÷musių metalo joną (http://lt.wikipedia.org/wiki/Chelatas. prieiga per internetą 2010 birželio 7 d.). Tai kompleksai, susidarę d÷l koordinacinių ryšių tarp ligandų ir metalų katijonų. Ligandas chelatuose turi du ar daugiau koordinuotų su metalu kovalentinių ryšių. Formuojantis chelatui ligandas funkcionuoja kaip baz÷, o metalo jonas – kaip rūgštis (Ramonaityt÷, 2000).
Chelatuose donorais gali būti N, O, P, S ir Cl atomai, o pagrindin÷mis donorų grup÷mis laikomos –NH2, =C=O, =NH, -COOH ir –OH, –O, –PO(OH)2. Daugelis metalų jonų, ypač kintamo
valentingumo metalų, gali būti akceptoriais ir su šiomis donorų grup÷mis sudaryti chelatus. Į chelatą žiedu gali būti įjungiami 4, 5 arba 6 nariai (Ramonaityt÷, 2000).
1.2.6. Pieno fermentai
Fermantais vadinami saviti baltymai – biologiniai katalizatoriai, esantys bet kurioje gyvoje ląstel÷je ir katalizuojantys įvairius cheminius procesus tiek ląstel÷je, tiek išskirti iš jos. Pagal katalizuojamas šių tipų reakcijas išskiriamos šešios fermentų klas÷s:
oksidoreduktaz÷s; transferaz÷s; hidrolaz÷s; liaz÷s; izomeraz÷s; ligaz÷s.
Karv÷s piene yra daugiau kaip 60 visų šešių klasių fermentų. Jų patenka į pieną su pašaru, gaminasi pieno liaukose arba juos išskiria piene esantys mikroorganizmai (Gudonis, 2006).
1.2.7. Vitaminai
Vitaminais vadinamos, dažniausiai, nedidel÷s santykin÷s molekulin÷s mas÷s organin÷s medžiagos, būtinos normaliai organizmų gyvybinei veiklai palaikyti. Vitaminai gaminasi augaluose, veikiant šviesai. Jie būtini žmogui ir gyvūnams, dalyvauja ląstel÷s maitinime, reikalingi normaliam organizmo funkcionavimui. Jie veikia labai mažais kiekiais ir neeikvoja energijos. Vitaminai gaunami su maistu ar gaminami organizme iš provitaminų. Tiek vitaminų trūkumas, tiek perteklius sukelia organizmo funkcijų sutrikimus ir gali baigtis mirtimi.
Piene yra visų gyvybiškai būtinų, riebaluose ir vandenyje tirpstančių vitaminų, tik ne visada organizmo reikmes patenkinančiais kiekiais. Vitaminai – tai biologiškai aktyvūs pieno komponentai, kurių maži kiekiai turi svarbią reikšmę žmogaus organizmui (Bagnato, 2003). Vitaminų kiekį šviežiame piene lemia gyvulio š÷rimas ir sveikatos būkl÷.
Vitaminų kiekį piene lemia:
pašaro sud÷tin÷s dalys (šeriant stambiais pašarais ir silosu, susidaro mažiau riebaluose tirpstančių vitaminų);
prieskrandžio ir žarnų mikroflora (B12, K);
gyvulių laikymo sąlygos (saul÷s spinduliai didina D kiekį); laktacijos periodas (krekenyse daugiau karotino).
1.2.8. Dujos ir organin÷s rūgštys
Tuoj po melžimo piene yra apie 5–10 tūrio % anglies dioksido, 2–3 tūrio % azoto ir 0,5–1,0 tūrio % deguonies. Dujos patenka melžiant, po melžimo jų sumaž÷ja. Natūraliai piene yra citrinos rūgšties (maždaug 2,45 g/kg pieno).
Pienas lengvai adsorbuoja dujas iš aplinkos. Kai patalpose, kuriose laikomas pienas, yra šalutinį kvapą turinčių dujų (iš sugedusių pašarų, naftos produktų, kvapiųjų vaistinių ir kitų medžiagų), tai pienas įgyja savitą, dažniausiai, nemalonų kvapą, pablog÷ja jo juslin÷s savyb÷s (Gudonis, 2006).
1.2.9. Kitos pieno sud÷tin÷s dalys
Piene pastoviai būna mikroorganizmų, somatinių ląstelių, hormonų. Mikroorganizmai patenka per spenio kanalą. Gali būti nuo 100 iki 1000 mikrobų viename ml pieno. Užterštumo šaltiniai yra tešmens oda, gyvulio plaukų danga, melžimo įrengimai, melž÷jų rankos ir kt. (Dzidic ir kt., 2004).
1.3. Bendrieji sveikatos reikalavimai gaminant žalią pieną
Žalias pienas turi būti gaunamas iš gyvūnų, kurie kontrol÷s tarnybos oficialiai pripažinti nesergantys tuberkulioze ir brucelioze, užkrečiamomis ligomis, kurios su pienu gal÷tų būti perduotos žmon÷ms. Bendra gyvūnų sveikatos būkl÷ privalo būti gera ir netur÷ti jokių ligos, kuri gal÷tų užteršti pieną, požymių. Ypač svarbu, kad galvijai nebūtų užsikr÷tę jokia su išskyromis susijusia lytinių organų takų infekcija, enteritu su diar÷ja ir karščiavimu arba pastebimu tešmens uždegimu. Tešmuo negali būti sužeistas, kad žaizda nedarytų įtakos pienui. Gyvuliams negalima skirti jokių neleistinų naudoti medžiagų ar produktų, gyvulių negalima gydyti neteis÷tai. Jei buvo paskirti leistini preparatai arba medžiagos, tai tur÷jo praeiti išlaukos terminas, nurodytas naudojimo instrukcijoje.
Pieno ūkiams taikomi pastatų ir įrangos higienos reikalavimai. Melžimo įranga ir pastatai, kuriuose laikomas, tvarkomas arba atv÷sinamas pienas, išd÷stomi ir projektuojami taip, kad kiltų kuo mažesnis pavojus užteršti pieną. Pastatus, kuriuose laikomas pienas, reikia tinkamai apsaugoti nuo kenk÷jų ir atskirti nuo gyvulių laikymo patalpų, juose įrengti tinkamą šaldymo įrangą. Įrangos, kuri liesis su pienu (indai, tara, talpyklos ir kt., skirti melžti arba vežti pieną), paviršius turi būti lengvai valomas ir dezinfekuojamas. D÷l to tikslinga naudoti lygiais paviršiais, plaunamas ir nenuodingas medžiagas (Staniškien÷, Šernien÷, 2007).
1.3.1. Karvių mastitas
Viena dažniausiai ir daugiausia nuostolių galvijų augintojams pridarančių ligų yra slaptasis karvių mastitas. Mastitas – tai ligų kompleksas, d÷l kurio sumaž÷ja pieno sintez÷, pasikeičia jo sud÷tis, pablog÷ja dietin÷s ir technologin÷s savyb÷s (Vaitlokas, 2005). Svarbus šios ligos požymis – padid÷jęs somatinių ląstelių (SL) skaičius piene. Sveikos karv÷s piene somatinių ląstelių būna mažiau kaip 100 tūkst./ml. Slaptasis karvių mastitas 15–40 kartų labiau paplitęs už klinikinę formą. Apie 30–60% karvių nuolat serga slaptuoju mastitu, d÷l to sumaž÷ja pieno kokyb÷ ir produkcija. Galvijų augintojai patiria nuostolius d÷l sumaž÷jusios pieno produkcijos, išlaidų gydymui, pablog÷jusios pieno kokyb÷s, ankstyvo karvių brokavimo. Jų pienas gali būti žmonių apsinuodijimo bei kai kurių infekcinių ligų priežastis. Sergančiųjų slaptuoju mastitu karvių piene sumaž÷ja: bendrųjų baltymų (1%), kazeino (6– 18%), laktoz÷s (5–20%), riebalų (4–12%), kalcio, fosforo, kalio koncentracijos. Pablog÷ja pieno skonis, pienas kart÷ja. Taip pat did÷ja somatinių ląstelių skaičius (Rudejevien÷, 2007).
Mechaniniai, mastitą sukeliantys veiksniai yra spenių trūkin÷jimas, mikrotraumos, kai nesilaikoma melžimo technologijos arba melžimo aparatais nustatomas neteisingas režimas, naudojama nestandartin÷ melžiklių guma, netinkamai ruošiamas tešmuo melžimui, perlaikomi melžimo aparatai, praleidžiamas eilinis melžimas, pažeidžiama melžimo aparatų ruošimo sanitarija ir pan. Suk÷l÷jai pernešami nešvariomis rankomis, nedezinfekuotomis pašluost÷mis, per melžimo indus. Karv÷s dažniausiai melžiamos 3–6 minutes, tačiau didelę reikšmę melžimo trukmei bei pieno atidavimo greičiui turi tešmens paruošimas, primilžis, individualios karv÷s savyb÷s, melžtuvų konstrukcija ir technin÷ būkl÷ (Dzidic ir kt., 2004).
Mastito suk÷l÷jai skirstomi į tris grupes:
a) mikroorganizmai, kurie patenka į tešmenį hematogeniniu keliu (S aureus, S . agalactiae, S. Epidermidis ir kt.);
b) mikroorganizmai iš aplinkos patenkantys į tešmenį laktogeniniu keliu (E. Coli, Enterobacter, S. Uberis, Candida genties grybai);
c) specifiniai ligos suk÷l÷jai (Mycoplasma bovis, TBC, snukio ir nagų ligos, raupai ir kt.) (Aniulis, 2007).
Nuolatiniai tešmens mikroorganizmai dauginasi spenio kanal÷lyje ir pieno cisternose (alveol÷se jų nebūna). Dažniausiai tai įvairūs kokai. Pieno kokybę jie veikia mažai ir laikomi beveik nekenksmingais. Fakultatyviniai mikrobai tešmenyje išsilaiko tam tikrą laiką. Tai dažniausiai streptokokai, kai kurios lazdelin÷s bakterijos. Šie mikrobai dažniausiai yra įvairių pieno pakitimų (apkartimo, sugleiv÷jimo) priežastis, o kartais sukelia tešmens uždegimą (Vaitlokas, 2005).
Patogeniniai mikroorganizmai į pieno liauką patenka per spenio kanalą, kraują, limfą.
Mastitams įtakos turi š÷rimo, virškinimo sutrikimai, apsinuodijimai trąšomis, individualios karvių savyb÷s, paveldimumas, vitamino E trūkumas, apsinuodijimas nitritais ir nitratais, aktyvaus mociono trūkumas, netinkamas cukraus ir proteinų santykis, genetiniai faktoriai, nuovalų susilaikymas. Trūkstant pašaruose seleno ir vitamino E, padid÷ja karvių sergamumas tešmens uždegimu (Rudejevien÷, 2007).
Mastitas yra galutinis daugyb÷s skirtingų veiksnių sąveikos rezultatas. Tai įgimtas kiekvienos karv÷s atsparumas arba imlumas ligai, aplinkos švara, lemianti mikroorganizmų, kurie gali patekti į spenius, koncentraciją, galvijų patiriamo streso lygis, mikroorganizmų, kurių galimyb÷s sukelti mastitą labai skiriasi, kiekis; vadybos metodai, įskaitant š÷rimą ir melžimo įrangos tinkamumą; melžimo procedūros – ypač melžimo higiena, darbuotojų sąžiningumas ir kiti veiksniai (Vaitlokas, 2005).
Galima sunaikinti keletą mastito formų, bet negalime sunaikinti jų didžiosios daugumos. Tod÷l svarbiausias uždavinys yra ne mastito sunaikinimas, bet jo kontrol÷.
1 paveiksl÷lyje pavaizduotas somatinių ląstelių (SL) pasiskirstymas iš ūkininkų supirktame piene, 2009 metų gruodžio – 2010 metų sausio m÷nesio laikotarpyje. Buvo paimta 2500 m÷ginių iš 25 pieną superkančių kooperatinių subjektų. Šį pranešimą pateik÷ VMVT tinklalapiui Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialist÷ A. Greičiuvien÷. Tyrimai atlikti VĮ „Pieno tyrimai“.
12%
9%
10% 69%
virš 1000tūkst./ml nuo 600 iki 1000 tūkst./ml
nuo 400 iki 600 tūkst./ml iki 400 tūkst./ml
1 pav. Parduodamo pieno pasiskirstymas pagal SLS
Paskutinieji tyrimai parod÷, kad natūralus atsparumas mastitui priklauso nuo bandos raciono, o svarbiausia nuo jame esančių vitamino E ir mikroelemento seleno, kurie stiprina baltųjų kraujo kūnelių antibakterinę veiklą, antibiotikų pernešimą iš kraujotakos sistemos į tešmenį ir tešmens audinių sveikatą (Masteikien÷, 2006).
1.3.2. Melžimo higienos reikalavimai
Melžiant reikia laikytis higienos reikalavimų, pirmiausia – užtikrinti, kad prieš pradedant melžti speniai, tešmuo, ir gretimos jų dalys būtų švarios. Labai svarbu, kad melž÷jas, patikrintų kiekvieno gyvūno pieną, ar jame n÷ra juslinių nukrypimų nuo normos. Jei nustatomi nukrypimai, pienas maistui nevartojamas.
Melžtuvas susideda iš melžiklių korpusų kolektoriaus ir oro įleidimo bei uždarymo vožtuvų. Melžiklis – tai melžtuvo dalis, kuri betarpiškai kontaktuoja su speniais. Tod÷l melžikliai turi būti švarūs lygūs, nesusikirdę, nesuplyšę. Juos reik÷tų keisti pagal gamintojo rekomendacijas. Pagrindiniai gero
valymo etapai yra tokie: nešvarumų pak÷limas nuo paviršiaus; jų suskaidymas į smulkesnes daleles ir ištirpinimas tirpale (Vaitlokas, 2006).
Kad pieno kokyb÷ nenukent÷tų, per 2 valandas nuo melžimo jis turi būti atv÷sinamas iki ne aukštesn÷s kaip 10 0C temperatūros. Šaldytuvas pasirenkamas pagal pieno kiekį ir jo pardavimo dažnumą (kasdien ar kas antrą dieną). Šaldytuvas negali būti per didel÷s talpos, nes jo negalima įjungti, kol pienas neapsems maišykl÷s. Priešingu atveju, pienasgali prišalti prie šaldytuvo.
Būtina identifikuoti visus gydomus gyvūnus, į kurių pieną gal÷tų patekti medikamentų likučiai. Iki išlaukos pabaigos šių gyvūnų pienas neturi būti vartojamas maistui. Įvairius antiseptinius spenių skysčius arba purškiklius galima naudoti tik tada, jeigu jie patvirtinti kompetentingos institucijos. Antiseptikai naudojami taip, kad piene nepadid÷tų nepageidaujamų medžiagų kiekis (Staniškien÷, Šernien÷, 2007).
Melžiamo pieno kokyb÷ priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš jų – tinkama melžimo indų ir pieno melžimo linijų priežiūra, tai – vieni iš svarbiausių pieno bakterino užterštumo šaltinių, kuris aktualus vertinant pieno kokybę (Dersam, 1999). Melžimo aparatus, melžtuves, rezervuarus, pieno tiekimo vamzdynus reikia gerai plauti ir dezinfekuoti, nes pieno likučiuose mikroorganizmai greitai dauginasi ir patenka į pieną. Pienui skirtų indų ir inventoriaus paviršiai turi būti lygūs, kad būtų lengvai plaunami ir dezinfekuojami. Mechanizmais melžti lengviau ir sparčiau, pienas paprastai švaresnis, jei tik tinkamai prižiūrima melžimo įranga. Melžiant rankomis galima dažniau pieną užteršti mikroorganizmais (Dersam, 1999). Tačiau, melžiant aparatais nesilaikant sanitarijos ir higienos taisyklių, pienas mikroorganizmais, gali būti, užteršiamas kur kas daugiau negu melžiant rankomis (Masteikien÷, 2006).
Melžimo įrangą būtina pakaitomis plauti ir dezinfekuoti šarminių ir rūgštinių priemonių tirpalais. Jei plovimui naudojamas kietas vanduo, kuriame yra daug druskų, tai melžimo įrangą reikia plauti ir dezinfekuoti, periodiškai keičiant šarminius ir rūgštinius ploviklius bei dezinfektantus. Jei plaunama minkštu vandeniu, tai rūgštinius ploviklius ir dezinfektantus pakanka naudoti 3 kartus per savaitę (Dersam, 1999).
1.3.3. Darbuotojų higiena
Melž÷jos taip pat gali užteršti pieną. Ant rankų visada yra mikroorganizmų, ypač jų daug panag÷se, odos įtrūkimuose, žaizdel÷se. Melž÷jos gali būti nuolatin÷s patogeninių mikroorganizmų nešiotojos. Tod÷l jos turi griežtai laikytis asmens higienos taisyklių, periodiškai tikrintis, ar n÷ra bakterijų nešiotojos. Melž÷jai ir žalią pieną tvarkantys asmenys turi d÷v÷ti tinkamus švarius darbo
drabužius. Melž÷jams svarbu laikytis griežtų asmens higienos reikalavimų. Arti melžimo vietos turi būti įrenginiai, kad melž÷jai ir žalią pieną tvarkantys asmenys gal÷tų nusiplauti rankas (Staniškien÷, Šernien÷, 2007). Visi asmenys, melžiantys gyvulius ir apdorojantys pieną, turi tur÷ti sveikatos pažym÷jimą, patvirtinantį, kad šį darbą jiems leidžiama dirbti (Masteikien÷, 2006).
1.3.4. Mikroorganizmai piene
Mikroorganizmai į pieną patenka iš tešmens arba iš aplinkos melžiant. Sveikame karv÷s tešmenyje taip pat aptinkama mikroorganizmų. Jie į tešmenį patenka pro spenių kanal÷lius. Jaunesniųjų karvių spenio kanal÷lį uždarantys raumenys yra tvirtesni, tod÷l mikroorganizmams į jį patekti sunkiau. Senesniųjų karvių šie raumenys yra silpnesni, tod÷l ir mikroorganizmai į spenio kanal÷lį patenka lengviau. Tešmenyje mokroorganizmams yra geros sąlygos: tinkama temperatūra, pakankamai dr÷gm÷s ir maisto medžiagų. Tačiau jiems vystytis trukdo baktericidin÷s pieno medžiagos. D÷l pieno baktericidinio veikimo tešmenyje vystosi tik atsparūs, prisitaikę prie esamų sąlygų mikroorganizmai: mikrokokai, enterokokai, kartais streptokokai ir žarnin÷s lazdel÷s, rečiau kitos bakterijos. Šių bakterijų mažai kintanti rūšin÷ sud÷tis ir nedidelis skaičius turi mažai įtakos pieno kokybei. Tokios bakterijos sudaro vadinamuosius pastovius tešmens mikroorganizmus (pastovią tešmens mikrobiotą). Kartais į tešmenį patenka ir kitų bakterijų (lazdelių) – streptokokų. Jos neigiamai veikia šviežio pieno ir jo produktų kokybę, gali sukelti ir tešmens uždegimą – mastitą (Masteikien÷, 2006).
Kadangi karv÷s tešmuo nesterilus, sterilaus pieno gauti neįmanoma. Daugiausia bakterijų yra spenių kanal÷liuose, tod÷l pirmąsias pieno čiurkšles siūloma numelžti į atskirą indą.
Karv÷s odos ir tešmens švara priklauso nuo pakratų ir priežiūros. Nepakankamai kreikiant, karv÷s oda ir tešmuo užsiteršia m÷šlu ir kitais nešvarumais, kurie sunkiai nusivalo. Daug mikroorganizmų yra pačiuose pakratuose. Juose aptinkama įvairių bakterijų, aktinomicetų, pel÷sinių grybų ir kt. Šie mikroorganizmai į pieną gali patekti su pakratų dalel÷mis arba dulk÷mis.
Karv÷s turi būti laikomos erdviame, šviesiame, sausame ir gerai v÷dinamame tvarte. Jas reikia dažnai valyti šepečiais, racionaliai šerti. Prieš melžimą aparatais karv÷s tešmuo plaunamas šiltu vandeniu ir nusausinamas atskira popierine servet÷le ar švaria šluoste (Masteikien÷, 2006).
Svarbu ir vandens, kuriuo plaunama melžimo aparatūra ir kita įranga, švara. Indams ir aparatūrai plauti naudojamas vanduo turi atitikti geriamojo vandens higienos reikalavimus. Kitaip iš jo į pieną gali patekti įvairių bakterijų, galinčių daugintis atšaldytame piene ir sukelti jo gedimą.
toksinius ir indikatorinius rodiklius
(http://sena.sam.lt/lt/main/teisine_informacija/higienos_normos?id=25014). prieiga per internetą 2010 m. balandžio 20 d.).
1.3.5. Vaistų likučiai piene
Vartotojai vis labiau rūpinasi maisto sauga. Taigi būtina d÷ti visas pastangas, kad į pieną ir jo produktus nepatektų vaistų likučių, kad tie produktai būtų saugūs ir sveiki. Ypatingas susirūpinimas reiškiamas d÷l vaistų likučių melžiamų karvių piene, taip pat d÷l tikimyb÷s, jog žmonių ligas sukeliantys mikroorganizmai taps atsparūs vaistams. Didžiausią susirūpinimą keliantys antibiotikai yra β-laktamai, kuriems priklauso penicilinas (Suhren, 2002).
Penicilinas – antibiotikas, viena iš aktyviausių priemonių kovojant su bakterijų sukeltais susirgimais. Peniciliną inaktyvuoja skrandžio sultys, o jo rezorbcija žarnyne – bloga. Dažniausiai naudojamas pieninių karvių mastito gydymui, virškinamojo trakto gydymui, kv÷pavimo takų ir šlapimtakių uždegimams gydyti (Botsoglou, Fletouris, 2001).
Inhibitorin÷s medžiagos – valymo, dezinfekavimo bei gydymo priemonių likučiai, galintys tur÷ti toksinį arba alergizuojantį poveikį žmogaus organizmui. Praktikoje aptinkamos įvairios jų medžiagos, pavyzdžiui, chloramfenikolis, kuris veterinarijoje ES valstyb÷se uždraustas naudoti nuo 1997 metų. Tačiau jis gana plačiai naudojamas žmon÷ms gydyti. Vienas chloramfenikolio atsiradimo šaltinių yra Sintomicino tepalas, naudojamas sutrūkin÷jusiems speniams ir rankoms gydyti. Ne visi pieno gamintojai žino, kad šis tepalas ir yra chloramfenikolis. Šios chemin÷s medžiagos likučiai po
panaudojimo gali būti aptinkami piene net 5–7 dienas (http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/). prieiga
per internetą 2010 m. birželio 19 d.).
Pagal ES teis÷s aktus inhibitorinių (slopinančių bakterijų veiklą) medžiagų piene ir jo produktuose visiškai negali būti, tuo tarpu lietuviškame žaliaviniame piene vis dar aptinkama, nors ir labai nedaug (0,3–1%) kenksmingo vaistų likučio chloramfenikolio (Valstyb÷s žinios, 2001).
Tetraciklinas – taip pat naudojamas gydyti, tačiau netinkamai naudojant (per dideliais kiekiais, nesuderinus su veterinarijos gydytoju, neišlaukus tam tikro laiko po gydymo) piene nustatomi šių antibiotikų likučiai. Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba vykdo sugriežtintas chloramfenikolio bei tetraciklino kontrol÷s programas.
Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu gyvuliai gauna vaistų – jie suleidžiami į tešmenį, raumenis, gimdą, po oda, sušeriami su pašaru, sugirdomi su vandeniu – tų vaistų likučių gali atsirasti piene. Vaistų aptinkama d÷l keleto priežasčių: nepaisoma nurodymų, kada gydymą nutraukti; nesugebama
nustatyti, kurie gyvuliai gydomi; vaistai vartojami nesilaikant etiket÷je pateiktų rekomendacijų; neišmelžiami gydomi ketvirčiai; tiksliai neregistruojamas gydymas; aplaidūs karves melžiantys asmenys (Botsoglou, Fletouris, 2001).
Inhibitoriai žalingi žmonių sveikatai. Kita ne mažiau svarbi priežastis, d÷l ko būtina inhibitorinių medžiagų kontrol÷, yra ekonomin÷. Beveik visos įmon÷s savo produkciją eksportuoja į ES ar kitas šalis, kurios labai kruopščiai kontroliuoja įvežamos produkcijos saugą ir kokybę (Valstyb÷s žinios, 2001). Nustačius produkcijoje kenksmingų medžiagų, uždraudžiamas eksportas. Aptikus jų žaliame piene, uždraudžiama naudoti pieną ir realizuoti maistui pagamintus šio pieno produktus. Netinkamai atlikus kontrolę pirmin÷je grandyje, tenka patirti dar didesnių nuostolių naikinant jau pagamintus produktus. Tod÷l patys pieno gamintojai, perdirbimo įmonių atsakingi specialistai turi analizuoti inhibitorių atsiradimo priežastis ir ieškoti būdų joms šalinti. Būtina labai griežtai ir kruopščiai kontroliuoti žaliavą, kad galutinis produktas būtų saugus (Rudejevien÷, 2007).
Alternatyva antibiotinei mastito terapijai gal÷tų būti homeopatija. Homeopatiniai vaistai turi sužadinti nusilpusias natūralias organizmo j÷gas. Jie gaminami iš augalų, mineralų, gyvūnų, pvz: vorų, džiovintų bičių, gyvačių nuodų. 75% visų homeopatinių preparatų gaminami iš augalin÷s kilm÷s medžiagų, mažiausiai iš organin÷s kilm÷s (tik apie 5%). Homeopatiniai preparatai priverčia patį organizmą nugal÷ti ligą. Tokie vaistai organizme nieko neslopina, nepavaduoja ir nekompensuoja (Valstyb÷s žinios, 2001). D÷l to jie neturi šalutinio poveikio, n÷ra likučių piene, nesivysto mikrobų rezistentiškumas, tinka vartoti su kitais vaistais ir visais atvejais atitinka vieną iš pagrindinių homeopatijos principų – nepakenkti. Gydant antibiotikais, išgyja 58%, homeopatiniais preparatais – 38% karvių. Karv÷ms užtrūkinimo metu suleidus ne tik pailginto veikimo antimikrobinius, bet po oda – ir homeopatinius preparatus, sumaž÷ja sergančių karvių skaičius bandoje užtrūkinimo bei laktacijos metu, mažesnis būna somatinių ląstelių skaičius piene prasid÷jus laktacijai (Botsoglou, Fletouris, 2001).
1.3.6. Pieno ir pieno produktų teršalai
Gyvulių sveikatai ir pieno kokybei įtaką daro daugelis veiksnių. Vienas iš jų pašarai. Pagal šiuolaikines agrochemijos nuostatas subalansuotas trąšų panaudojimas vaidina svarbų vaidmenį, didinant žem÷s ūkio kultūrų derlingumą. Nitratin÷ trąšų norma labiausiai judri. Susikaupę gamtiniuose vandenyse nitratai pereina į pašarus, maisto produktus ir gali būti žmonių, ypač vaikų, ir gyvulių negalavimų priežastimi. Nitritų bei nitratų gali būti ir gyvulininkyst÷s produktuose. Iš pašarų nitratai
pereina į pieną (iki 30 mg/l, kartais net iki 100 mg/l), o iš jo – ir į pieno produktus (Ramonaityt÷, Bašinskien÷, 2001).
Kita kenksmingos žem÷s ūkio chemizavimo liekana – pesticidai. Be jų negalima gauti gero derliaus, tod÷l maisto specialistams tenka susitaikyti su neišvengiamais šių kenksmingų medžiagų likučiais žaliavose ir produktuose. Šie chemikalai nuodingi ne tik kenk÷jų rūšims, kurių populiacijas jie tur÷tų kontroliuoti, tačiau daugeliu atvejų potencialiai veikia ir suaugusių žmonių ir vaikų sveikatą. Vaikai yra itin jautrūs sąlyčiui su pesticidais. Jie pasisavina didesnę dalį pesticidų lieknų iš savo suvartojamo maisto, nei suaugusieji (http://www.pesticidewatch.eu/download/Website%20-%20LT.pdf. prieiga per internetą 2010 m. geguž÷s 5 d.).
Pastaruoju metu, pasikeitus ūkininkavimo sąlygoms, suaktyv÷jo mikroskopiniai grybai, kurie parazituodami ant augalų produkuoja toksiškus gyvuliams ir žmon÷ms junginius – mikotoksinus. Jų net mažas kiekis yra nuodingas. Plisdami mikroskopiniai grybai naudojasi grūduose esančiomis maisto medžiagomis, o jų išskiriami mikotoksinai trikdo virškinamojo trakto funkcijas. D÷l to blogiau pasisavinamos maisto medžiagos, o sutrikusios virškinamojo trakto funkcijos gali sukelti žmonių ir gyvulių ligas mikotoksikozes arba tapti v÷žio priežastimi (Bakutis, 2004).
Mikotoksikoz÷s. Priklausomai nuo gautos mikotoksinų doz÷s, gali pasireikšti ūmia arba l÷tine forma. Ūmios gyvulių mikotoksikoz÷s dažnai baigiasi gaišimu. Tačiau dažniausiai pašarai n÷ra užkr÷sti tokiu mikotoksinų kiekiu, kuris gal÷tų sukelti ūmias toksikozes. Mažas toksinų kiekis pašaruose sukelia medžiagų apykaitos sutrikimus, kuriuos lydi patologiniai organizmo pakitimai, produkcijos maž÷jimas. Jie labai neigiamai veikia organizmą: kancerogeniškai, hepatotoksiškai ir mutageniškai.
Kai pieniniai galvijai šeriami aflatoksinu B1 užterštais pašarais, organizme jis virsta aflatoksinu
M1 ir pereina į audinius, biologinius skysčius bei pieną.
Aflatoksinai yra mikroskopinių grybų Aspergillus flavus, Aspergillus parasiticus ir kitų metabolitai, sukeliantys ūmius ir l÷tinius gyvulių, paukščių ir žuvų susirgimus. Geriausiai išaiškintos tos rūšys, kurios dažniausiai randamos augalin÷s kilm÷s pašaruose ir sukelia aflatoksikozes – aflatoksinai B1, B2, G1, G2. Svarbiausias šios grup÷s mikotoksinas yra aflatoksinas B1 – pašaruose
labiausiai paplitęs ir toksiškiausias. Vertinant pašarus, dažniausiai d÷mesys kreipiamas į aflatoksino B1 frakciją. Tačiau ir kitų min÷tų šios grup÷s mikotoksinų poveikis organizmui yra identiškas.
Aflatoksinas B1 d÷l sąveikos su DNR tiesiogiai siejamas su kepenų ir inkstų karcinomomis. ES
reglamentuojamas aflatoksino M1 kiekis piene yra ne daugiau 0,05 µg/kg (http://www.manoukis.
1.3.7. Š÷rimo įtaka pieno sud÷čiai
Š÷rimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių pieno sud÷tį ir kokybę. Organizuodami š÷rimą, galime veikti ir riebalų, ir baltymų kiekį piene.
Kokybiškas, vertingas pienas gaunamas tuomet, kai racione yra reikiamas energijos, maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų kiekis. Jei racione min÷tų medžiagų trūksta, maž÷ja primilžis, blog÷ja karv÷s sveikata, sutrinka reprodukcija, piene maž÷ja maistingųjų medžiagų, tod÷l būna prastesn÷ pagamintų produktų kokyb÷. Racione pašarai turi būti parinkti taip, kad būtų tinkamas laisvųjų riebalų rūgščių (LRR) tarpusavio santykis didžiajame prieskrandyje (Japertas, Minkevičius, 2006).
Pieno kokybę blogina nekokybiškas, t.y. daug sviesto rūgšties turintis, silosas. Sviesto rūgšties bakterijos patenka į sūrius ir juos sugadina, išpučia.
Dideli šakniavaisių lapų, griežčių, ropių kiekiai racione suteikia pienui nemalonų kvapą, didina somatinių ląstelių skaičių piene. Dulk÷ti pašarai ne tik užteršia orą, karvių kūną, bet ir patenka į pieną. Pienas sugeria ir nebūdingus aplinkos kvapus.
Pieno kokybei ir sud÷čiai įtakos turi ir laktacijos tarpsnis: trūkstančių karvių pienas sūrokas, karstel÷jęs, jame daugiau riebalų, mineralinių medžiagų. Labai pieningų karvių piene mažiau riebalų, baltymų negu mažapienių. Be to, pieno sud÷tis ir kokyb÷ kinta, priklausomai nuo įmitimo, amžiaus, metų laiko, rujos, mastitų, kitų susirgimų, veisl÷s, laikymo sąlygų, temperatūros, paros laiko (Japertas, Minkevičius, 2006).
Š÷rimo įtaka karvių sveikatai, produktyvumui ir reprodukcijai. Pagrindin÷ š÷rimo problema yra baltymų ir fermentacijos energijos trūkumas. Dažnai aukšto produktyvumo karv÷ms, ypač laktacijos pradžioje, pritrūksta su pašarais gaunamos energijos, jos pradeda naudoti savo kūno atsargas, o v÷liau sutrinka maisto madžiagų apykaita organizme (Stevenson, 1998). Mikroorganizmai, naudodami fermentacijos energiją, baltymų azotą paverčia savo ląstel÷s baltymais. Didžiąjąme prieskrandyje sumaž÷ja mikroorganizmų, sul÷t÷ja ląstelienos virškinimas – tai sumažina pašaro slinkimo greitį per didįjį prieskrandį. Karv÷ mažiau su÷da bei blogiau panaudoja su÷stą pašarą. D÷l to sumaž÷ja primilžis, sutrinka karv÷s sveikata ir produktyvumas (Baran, 1997).
Jeigu racione nepakanka energijos, maisto, mineralinių medžiagų, vitaminų, visko ima trūkti ir karv÷s organizme. D÷l to jos lies÷ja, pasireiškia medžiagų apykaitos ligos, kiaušid÷se susidaro geltonasis kūnas, cistos, sutrinka ruja, karv÷s apšlumba, pažeidžiamos nagos. D÷l vitamino E ir seleno trūkumo išsivysto mastitai. Esant vitamino C trūkumui, padid÷ja kraujagyslių pralaidumas, piene padaug÷ja somatinių ląstelių (Adesogan ir kt., 2004).
D÷l didelio lengvai skaidomų proteinų kiekio didžiajame prieskrandyje, racione susidaro daug amoniako, kuris nuodija gyvulį, šarmina organizmo skysčius, piene padid÷ja ur÷jos kiekis.
Ur÷ja – tai maža organin÷ molekul÷, kurią sudaro anglis, azotas, deguonis ir vandenilis. Ji yra kraujo ir kitų kūno skysčių sud÷tin÷ dalis. Ur÷ja su vandeniu lengvai patenka į kūno audinius ir gali iš kraujo “pereiti” į pieną (Jinsan, Yiseok, 2000).
Ur÷ja (šlapalas arba karbamidas) yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Jos kiekis piene parodo azoto ir energijos pusiausvyrą didžiajame prieskrandyje, t.y. karvių “apsirūpinimą” baltymingais ir energetiniais pašarais. Didžiąjame prieskrandyje pasigamina ne ur÷ja, o amoniakas, kuris su krauju patenka į kepenis. Jose amoniakas “perdirbamas” į ur÷ją. V÷liau dalis šios medžiagos pašalinama su šlapimu ir pienu, kita su seil÷mis v÷l pasisavinama. Ur÷jos kiekis yra maisto medžiagų pusiausvyros didžiąjame priskrandyje ir kepenų veiklos indikatorius (Guo ir kt., 2004).
Pagal ur÷jos kiekį galima spręsti, ar didžiąjame prieskrandyje netrūksta energijos ir azoto.Per gausiai šeriamos karv÷s nutunka, sunkiai veršiuojasi, joms dažniau susilaiko nuovalos, serga pareze. Natrio arba druskos trūkumas sukelia laižligę, karv÷s lies÷ja, maž÷ja pieno. Magnio trūkumas sukelia raumenų traukulius (Adesogan ir kt., 2004).
Baltymų kiekį didinantys veiksniai:
raciono sausosios medžiagos (SM) turi būti ne mažiau kaip 17% žalių baltymų; didelis didžiajame prieskrandyje neskaidomų proteinų kiekis (daugiau kaip 40%); geras karvių įmitimas (apie 2,5–3,0 balai);
iš įvairių didel÷s energin÷s vert÷s pašarų sudarytas racionas. Baltymų kiekį mažinantys veiksniai:
didelis kiekis baltymų, kurie greitai suskaidomi didžiajame prieskrandyje iki amoniako; duodant sintetinio azoto turinčio priedo, pvz.: šlapalo.
Riebalų kiekį didinantys veiksniai:
optimalus ląstelienos kiekis, t.y. ne mažiau kaip 20–22% raciono SM; racione turi būti apie 1/3 nesusmulkinto šieno arba kitų žolinių pašarų;
energijos kiekiui racione didinti reikia naudoti tik stabilizuotus, t. y. specialiu būdu apdorotus, kieto pavidalo riebalus (sočiąsias riebalų rūgštis);
tinkamas vitamino niacino (B3) kiekis racione – apie 12 g/per parą karvei;
optimalus prieskrandžio turinio pH (6,5–6,8); dažnas karvių š÷rimas;
Riebalų kiekį mažinantys veiksniai:
ląstelienos trūkumas (mažiau negu 15%);
per daug (6% ir daugiau) nesočiųjų riebalų rūgščių racione; pernelyg didelis koncentratų kiekis racione (Jinsan, Yiseok, 2000).
Mineralin÷s medžiagos. Pieningų karvių racionuose turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jų reikia apykaitos procesams karv÷s organizme, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai ir kokybiškam pienui gauti. Pieningoms karv÷ms itin svarbūs – kalcis, fosforas, magnis, natris, cinkas, selenas, manganas, varis, nes šios mineralin÷s medžiagos tiesiogiai dalyvauja pieno sintez÷s procese ir yra sud÷tin÷s pieno dalys. Mikroorganizmų gyvybingumui palaikyti ypač reikalingas fosforas, siera ir kobaltas (Bagnato, 2003).
Su raciono pašarais karv÷s gauna tik dalį joms reikalingų riebaluose tirpstančių vitaminų A, D, E, tod÷l karv÷s, ypač laikomos tvartuose, kasdien turi gauti šių vitaminų priedų. Didelis baltymų, riebalų kiekis pieningų karvių racionuose mažina kalcio, natrio, magnio pasisavinimą, tod÷l mineralinių medžiagų normą kartais tenka didinti (Jatkauskas ir kt., 2002).
Mineralų rezorbciją dažnai gerina mineralų ir vitaminų derinių vartojimas. Kalcio pasisavinimą gerina vitaminas D, magnis, boras, manganas, tuo tarpu magnio – vitaminas B6 bei kalcis.
Mikroelementai cinkas, varis, manganas ir selenas pagerina tešmens sveikumo būklę, nes palaiko sveiką tešmens ir spenių odą, padidina keratino gamybą, kuris labai svarbus pilnam spenio kanal÷lio užsidarymui po melžimo, sustiprina imuninį atsaką ir svarbus laisvųjų radikalų pašalinimui iš karv÷s organizmo. Laisvieji radikalai ardo ląstelių membranas ir sukelia ląstelių pažeidimą, d÷l to pieno liauka tampa jautri infekcijai (Rezamand ir kt., 2007). Be to aminorūgščių chelatų mišinys gerina karvių vaisingumą (sumaž÷ja laikotarpis nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo, tai yra karv÷s po apsiveršiavimo greičiau ir ryškiau rujoja bei greičiau aps÷klinamos) ir stiprina nagų ragą (http://www.repulsus.lt/repulsus/ index.php?option=com_content&task=view&id=40&Itemid=56. prieiga per internetą 2011 m. vasario 19 d.).
1.4. Biologin÷s maisto madžiagos – aminorūgštys
Siekiant pagerinti mineralų pasisavinimą organizme, buvo sukurta chelatin÷ jų forma. Chelatinimas – tai cheminis procesas, kurio metu didesn÷ molekul÷ ar molekulių grup÷ apsupa ar “apvelka” mineralo atomą. D÷l chelatinimo proceso mineralų pasisavinimas pager÷ja net iki 300%.
didina organizmo geb÷jimą pasisavinti mineralus, esančius jų sud÷tyje. Šios aminorūgštys sudaro baltymų junginius, būtinus mineralams pernešti organizme. Pavyzdžiui, kalcio aminorūgščių chelatai – geriausiai organizmo pasisavinamo kalcio šaltinis. Gamybos proceso metu vienas kalcio jonas yra sujungiamas su dideliu skaičiumi aminorūgščių molekulių. Taip kalcis patenka į ciklin÷s, arba žiedo pavidalo, konfigūracijos molekulę, susidedančią iš aminorūgščių. Kalcio aminorūgščių chelatai neturi
elektrinio krūvio, yra labai veiksmingai rezorbuojami nepakitę
http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=1578. prieiga per internetą 2009 m. gruodžio 3d.).
Aminorūgščių chelatų priedai teigiamai įtakoja ir reprodukcines karvių savybes. Dauguma galvijų, kurių racionai papildomi šiais papildais apsivaisina iš pirmo s÷klinimo, lengviau veršiuojasi, kyla mažiau komplikacijų pogimdyminiu periodu (Mohebbi-Fani ir kt., 2007).
Chelatai įvairiose pramon÷s šakose. Šiuo metu įvairios pasaulio korporacijos, gaminančios įvairiausią produkciją taiko tam tikrų produktų chelatizuotus elementus. Pastaruoju metu chelatai įgijo didesnę reikšmę maisto gamyboje: jų savyb÷ surišti metalų jonus vis plačiau panaudojama stabilizuojant maisto spalvą, aromatą ir tekstūrą. Daug natūralių, maiste esančių, medžiagų gali būti žnypliniais junginiais, pvz., karboksirūgštys (oksalo, gintaro), hidroksirūgštys (pieno, obuolių, vyno, citrinų), polifosforo rūgštys (ATP, pirofosfatai), aminorūgštys, peptidai, baltymai ir porfirinai. Chelatiniai junginiai naudojami taip pat medicinos pramon÷je vaistus, papildus ir vitaminų preparatus gaminančiose įmon÷se. Įvairios chelatų formos naudojamos žem÷s ūkyje, dirvožemių tręšime. Tręšimas chelatais šiandien jau pripažintas vienu geriausių būdu norint apsaugoti augalus, kad jie nepritrūktų mikroelementų taikant intensyvias augalų auginimo technologijas. Aminorūgščių turintys produktai Lietuvoje nuo 2002 metų ir garantuoja 100% L-α aminorūgščių sud÷tį, kurie sukurti specialiai Lietuvos ūkiuose auginamiems augalams.
Tyrimus 3 metus Lietuvoje atliko ir pateik÷ rekomendacijas gamybai LŽŪU. Dirvotyros ir agrochemijos katedros mokslininkai. Viena išskirtinių chelatų savybių yra jų tirpumas, tankis, spalva, vienoda mikrogranulių forma. Antra – chelatai labai stabilūs ir dirvožemio augalus aprūpina reikiamu kiekiu chelatinių mikroelementų. Šie užtikrina aukštą augalų derlingumą ir efektyviausiai papildo geležimi, jei jos trūksta (http://www.balticagro.lt/multimedia/Rudenin.pdf. prieiga per internetą 2011 sausio 19 d.).
Buvusio Kauno medicinos universiteto Analizin÷s ir toksikologin÷s chemijos katedros specialistai Palma Nenortien÷, Marija Sapragonien÷ ir Antanas Stankevičius 2002 metais atliko tyrimą: ištyr÷ hidroksamo rūgščių sąveiką su geležies (II ir III) jonais: pagamino hidroksamo rūgščių ir geležies kompleksus ir ištyr÷ juos kaip geležies neš÷jus šiltakraujų gyvūnų geležies stokos anemijos atveju.
Hidroksamo rūgštys – tai organinių rūgščių hidroksiamidai. Jų randama augalų audiniuose, bakterijų bei grybelių metabolituose, dažniausiai kompleksinių junginių su metalų jonais pavidalo. Jos pasižymi plačiu biologiniu veikimu. Svarbi hidroksamo rūgščių savyb÷ – sudaryti kompleksus su metalų jonais ir taip dalyvauti geležies ir kitų jonų apykaitoje gamtoje. Hidroksamo rūgštis sintetina aerobiniai mikroorganizmai, kuomet pradeda stigti jų augimui ir dauginimuisi reikalingos geležies. Šie natūralūs geležies chelatoriai suriša mikroorganizmams reikalingą geležį iš aplinkos ir dalyvauja jos apykaitoje. Natūralių geležies chelatorių ir jų analogų sintez÷ ir tyrimas turi didelias perspektyvas panaudojant juos medicinos tikslams. Iš augalinio maisto organizmas pasisavina tik 2–3% geležies.
Atlikus tyrimą paaišk÷jo, kad kompleksas su dvivalente geležimi nepatvarus. Susintetintas ir išskirtas potencialus sideroforas geležies (III) ir oktanhidroksamo rūgšties kompleksas. Nustatyta, kad tik trivalent÷s geležies kompleksas yra patvarus ir perspektyvus geležies stokos anemijos korekcijai (Nenortien÷ ir kt., 2002).
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimo atlikimo vieta
Tyrimas atliktas ūkininko, laikančio pieningas melžiamas karves fermoje, esančioje Taurag÷s rajone. Tyrimas vyko apie 9 m÷nesius. Fermoje taikomas palaidas karvių laikymas. Tyrimui atrinktos antros ir trečios laktacijos Holšteinų veisl÷s karv÷s. Holšteinų veisl÷s karv÷s gerai tinka pramonin÷s pieno ga-mybos technologijai, jos ramios, gerai pasisavina pašarus, prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų. Tai pieningiausia ir populiariausia pieninių galvijų veisl÷ (Darbutas, 2009).
Geriausiose bandose primelžiama po 9000–11000 kg pieno. Kontroliuojamų karvių pieningu-mas 8300–8500 kg pieno, pieno riebupieningu-mas – 3,7–3,8%, baltymingupieningu-mas 3,2%. Karvių tešmuo labai gerai išsivystęs ir talpus. Daug šios veisl÷s galvijų naudojama kitoms pienin÷ms veisl÷ms gerinti.
2.2. Tyrimo atlikimo metodika
2.2.1. Pirmasis tyrimų etapas
Buvo sudarytos dvi grup÷s: bandomoji ir kontrolin÷. Kiekvienoje grup÷je po 6 veršingas karves. Veršingos karv÷s turi būti užtrūkintos likus iki veršiavimosi vidutiniškai 50–60 dienų. Veršingų karvių š÷rimas, joms užtrūkus, turi savų ypatumų. Jis įtakoja karvių produktyvumą būsimos laktacijos laikotarpiu, veršelių vystymąsi, gyvybingumą ir sveikatą. Tyrimas prad÷tas vykdyti, kai iki veršiavimosi buvo likę dvi savait÷s ir tęsiamas iki 100 dienų po laktacijos. Šiuo laikotarpiu tyrimui atrinktos karv÷s buvo šeriamos vienodai, t.y. tuo pačiu racionu, tik bandomąjai grupei duodama po 50 g per dieną aminorūgščių chelatų papildo. Pieno m÷giniai buvo imami kartą per m÷nesį, vienai karvei 1 m÷ginys, viso 36 m÷giniai. Tyrimui imamas šviežias, to pačio melžimo, kontrolin÷s ir bandomosios karvių grupių pienas.
Pašarų papildas yra skirtas galvijų, melžiamų karvių ir bulių reprodukcin÷ms savyb÷ms gerinti, pieningumui skatinti, somatinių ląstelių skaičiui piene mažinti ir organizmo sveikatingumui gerinti. Šio pašarų papildo sudedamosios dalys:
džiovinta žol÷, laktoz÷, s÷lenos,
Magistro tiriamąjame darbe buvo naudotas pašarų papildas „FERTILITY PACK”, kurio analitin÷ sud÷tis pateikiama 6 lentel÷je.
6 lentel÷. Analitin÷s sudedamosios dalys ir kiekiai 1 kg
Mangano chelatas 6000 mg
Cinko chelatas 6000 mg
Vario chelatas 1200 mg
Selenas 50 mg
Manganas – užtikrinti gimsiančio veršelio sveikatą. Cinkas – mažina somatinių ląstelių skaičių, didina karvių imunitetą, kanopų tvirtumą. Varis – reikalingas vaisingumui gerinti, mažinti somatinių ląstelių skaičiui piene ir bendram produktyvumui. Selenas – mažina somatinių ląstelių skaičių, ypač būtinas karvių vaisingumui, imunitetui, padeda išvengti veršeliui baltosios raumenų ligos (Šimkus, 2005).
Ūkininko karvių banda kontroliuojama A4 metodu, t.y. kartą per m÷nesį tiriamas visų paros melžimų karvių pienas (Pieninių gyvulių produktyvumo kontrol÷s organizavimo taisykl÷s, ŽŪM įsakymas Nr. 3D – 229, 2007). Tyrimo metu abi grup÷s (kontrolin÷ ir bandomoji) laikomos tomis pačiomis sąlygomis, melžiamos DeLaval „Eglut÷s” tipo melžimo aikštel÷je.
2.2.2. Antrasis tyrimų etapas
Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle Excel 2003, pateikti lentel÷se ir atvaizduoti grafiškai. Kadangi tyrime narių skaičius vienodas, vidurkių skirtumo tarp dviejų imčių įvertinimui ir statistinio patikimumo nustatymui naudotas T kriterijus. Rezultatai statistiškai patikimi, kai p ≤ 0,05.
2.3. Įprastiniai pieno sud÷ties ir kokyb÷s tyrimai
Pieno sud÷ties ir kokyb÷s tyrimai atlikti VĮ “ Pieno tyrimai”. Tirta pieno kiekio, sud÷ties, somatinių ląstelių, ur÷jos ir laktoz÷s rodikliai.
Riebalų, baltymų, laktoz÷s ir ur÷jos kiekio ir somątinių ląstelių skaičiaus nustatymas
Riebalų, baltymų, laktoz÷s ir ur÷jos kiekio tyrimas atliekamas infraraudonosios spinduliuot÷s vidurin÷s srities matuokliu LactoScopeFTIR 2 pav. Somatinių ląstelių skaičiaus tyrimas atliekamas naudojant matuoklį Somaskope, dirbantį srauto citometrijos principu.
2 pav. LactoScopeFTIR
LactoScopeFTIR yra spektrofotometras, kuris FTIR spindulių technologija analizuoja pieno ir pieno produktų sud÷tį. LactoScopeFTIR ypatingu tikslumi nustato ten esančių riebalų, baltymų, laktoz÷s, bendrą sausų medžiagų kiekį, įvairius papildomus parametrus (http://www.elymus.lt/index.php/pieno_pramone/27. prieiga per internetą 2011 m. kovo 19 d.).
Bendro bakterinio užterštumo tyrimas
Bendras bakterinis užterštumas nustatomas tiesiogin÷s Epifluorescensin÷s filtravimo technikos metodu ir t÷km÷s citometrijos metodu, naudojant matuoklį Bentley Bactocount IBC 3 pav.
