OŽKŲ ŽALIAVINIO PIENO KOKYBöS ANALIZö

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTöS KATEDRA

VALENTINA ŠIMKUVIENö

OŽKŲ ŽALIAVINIO PIENO KOKYBöS ANALIZö

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadov÷:

Lektor÷ dr. Aldona Šimkien÷

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas ,, Ožkų žaliavinio pieno kokyb÷s analiz÷“ • Yra atliktas mano paties:

• Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

• Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros są-rašą.

2011 05 13 Valentina Šimkuvien÷

(parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2011 05 13 Valentina Šimkuvien÷

(parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

...

2011 05 13 Aldona Šimkien÷

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

2011 05 13 katedros ved÷jas: Romas Gružauskas

(parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

... .

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

... Dalia Sekmokien÷

(parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

... (data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) vardas, pavard÷)

TURINYS

1.2. Lietuvoje veisiamos ožkų veisl÷s ... 11

1.3. Ožkų pieno produkcija ir ją veikiantys veiksniai ... 14

1.3.1. Ožkų pieno panaudojimas ... 14

1.3.2. Ožkų pieno sud÷tis ... 14

2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 18

3. REZULTATAI ... 21

3.1. Vidutinių ožkų pieno rodiklių tyrimas ... 21

3.2. Ožkų pieno rodiklių kitimo atskirais metais tyrimas... 21

3.3. Dažniausiai pasikartojančio ožkų pieno riebumo tyrimas ... 23

3.4. Ožkų pieno m÷ginių pasiskirstymo pagal baltymingumą tyrimas ... 24

3.5. Ožkų pieno m÷ginių pasiskirstymo pagal laktoz÷s kiekį tyrimas ... 24

3.6. Ožkų pieno m÷ginių pasiskirstymo pagal SLS tyrimas... 25

3.7. Ožkų pieno rodiklių koreliacin÷ analiz÷... 26

4. APTARIMAS ... 28

5. IŠVADOS... 29

SANTRUMPOS

FAO - Jungtinių Tautų maisto ir žem÷s ūkio organizacija SLS – somatinių ląstelių skaičius

ŽŪIKVC – Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centras LV– Lietuvos vietinių ožkų veisl÷

Z – Zaaneno veisl÷

VKK- Valstybin÷ kilm÷s knyga

SUMMARY

Postgraduade student: Valentina Šimkuvien÷ Master thesis: Quality analysis of raw goat milk

The head of theses assistant: lekturer. dr. Aldona Šimkien÷

Keywords: goat, milk, fat content, protein content, lactose, SCC. Volume of thesis – 33pg., 6 tables, 6 images.

Objective of the thesis:

The objective of the thesis is to analyze the composition of raw milk of goats milked in Lithuania: the content and quality of fat, protein and lactose according to the somatic cell count in milk.

Tasks of the thesis.

1. Determine the fat, protein and lactose content as well as SCC in the milk of controlled goats.

2. Determine the average indicators of quality and content according to SCC in milk for the milk of controlled goats in the 2008-2010 period.

3. Analyzis changes in milk contents and SCC at different years. 4. Isolate correlations between milk content and quality indicators.

Reseach methodology. Goat milk is a valuable foodstuff, from which butter, kephir, curds, cheeses and other products can be produced. Digestibility of goat milk and its product is the highest – 94-98%. Especially popular are fermented cheeses from goat milk, which are appreciated in many countries as delicatessens.

Work on the thesis was executed in several stages. During the first stage of study, the 2008-2010 data on goat control milkings from the VĮ „Pieno Tyrimai“ database.

In the second stage of the work, a statistical analysis of the data was performed. It was car-ried out with the us of the „R“ statistics package (http://www.r-project.org/). Among the things cal-culated were arithmetic averages of attributes (X ), their margins of error (±X) as well as dispersal characteristics – the mean square deviations (SD) and coefficients of variation (Cv). Correlation analysis was performed. The statistical reliability of the arithmetic averages of attributes (P) was evaluated.

With the goal to determine the most frequent values of fat, protein and lactose content and SCC in goat milk, the data was divided into 12 classes. Values were ordered from minimal to maximal.

A correlation analysis of the components of goat milk was performed.

After having divided the goat milk fat content data (img 2), it was determined that the most prevalent class of goat milk fat content was 2,78-3,40% at 21,99% of total samples, and that 19,88% of goat milk samples had fat content of 3,40-4,02%.

After the study we established that the most prevalent class of goat milk protein content was 3.14%, at 25,60% of the total, and that 65,33% of milk sample protein content was in the 2,71-4,00 range. The results of the study showed that the dominant lactose content was in the 4,41-4,64% range, with these samples of goat milk being at 26,71%.

The results of the studies show that the majority of samples (35,65%) have an SCC in the 21-436 thous./ml. range. A lower percentage (17,60%) of the samples have an SCC in the 436–851 thous./ml. range. It has to be noted that a whole of 10,10% of samples had an SCC of 4582–5000 thous./ml.

The largest mean square deviation is in regards to the somatic cell count in milk. Lactose content variation was the lowest of the milk indicators analyzed (7,90%), whereas protein content of milk displayed a phenotypical variation of 22,64% in separate cases, and the variation of milk fat content was 33,04%. SCC in milk displayed an especially high phenotypical variation, at 107,95%. Comparing the 2008, 2009 and 2010 goat milk study data we have established that milk had the highest fat content in 2010, or statistically reliably 0,2% (P<0,001) greater than in 2008 and 0,12 (P>0,05) greater than in 2009. The highest proteint content in milk was registered in 2008 (3,63 ± 0,025%), and this indicator became lower each following year. In 2009 it dropped at a statistically reliable 0,21%(P<0,001), and 2010, in comparsing with 2008, goat milk protein content was lower at a 0,24% (P<0,001). Lactose content in goat milk was highest in 2010, or 0,02% higher than in 2009 (P>0,05) and 0,04% higher than in 2008 (P>0,05).

SCC was lowest in 2008, whereas in 2009 it was 1568,15 thous./ml or 15,22% higher. In 2010 this indicator was 1448,9 thous./ml or 6,46% higher than in 2008.

Having analyzed the relationships between the different attributes studied, it was determined that the mean statistically reliable correlation was between the goat milk fat percentage and milk protein percentage, r=0,433 (P<0,01). An average positive reliable correlation was established between fat content in goat milk and the SCC in milk. As the somatic cell count in goat milk increa-ses, the lactose content in milk reliably decreases. A mean negative correlation r=-0,399 (P<0,05) was established between these two indicators.

ĮVADAS

Ožkų pienas ir jo produktai, jogurtas, sūris ir milteliai turi trejopą reikšmę žmogaus mitybo-je: besivystančiame pasaulyje, kur neišspręsta žmonių bado problema suvartojama daugiau nei kar-vių pieno; vartoja išsivysčiusių šalių žmon÷s, kurie alergiški karv÷s pienui, tam tikras kontingentas žmonių, kurie m÷gsta ožkų pieną ir jam suteikia prioritetą, o ne kitų gyvūnų rūšių pienui (Haenlein, 2004).

Ožkų myl÷tojai skiria begalę pagiriamųjų žodžių ožkai. Anot jų tai švarus ir atsargus ir sa-varankiškas gyvulys. Be to ji gera psichoterapeut÷ – pabuvus 5–10 minučių ožkų draugijoje dingsta ir pati didžiausia nervin÷ įtampa. Ožka yra užsispyręs, kerštingas ir pavydus gyvulys ir begal÷ kitų ožkos savybių (Zapasnikien÷1, 2002).

Ožkos nereikalauja ypatingų priežiūros ir laikymo sąlygų. Tai gyvūnai sugebantys panaudo-ti neverpanaudo-tingą pakrūmių, pamiškių, priemiesčio pievelių augmeniją, kurioje negal÷tų išsiganypanaudo-ti joks kitas naminis gyvūnas. Skaičiavimai ir praktika rodo, kad ožkai reikia 5–6 kartus pašaro mažiau negu karvei, bet jos pieno pilnai pakanka 3–4 asmenų šeimai. Be to ir šiuolaikin÷ medicina sutinka, kad biologin÷ ožkienos ir ožkų pieno vert÷ reikšminga žmogaus sveikatai, aprūpina žmogaus orga-nizmą nepakeičiamomis maisto medžiagomis (Бондаренко, 2006).

Ožkos, priklausomai nuo produktyvumo tipo ir veisl÷s, žmogui teikia visą eilę produktų – vilną, pūkus, m÷są, pieną. Pasaulyje labiausiai paplitusi ožkų produktyvumo kryptis – pienin÷.

Pasaulyje seniai domimasi ožkos pienu, jo produktais. Nuo senų laikų žinoma, kad ožkos pienas turi antielerginių savybių, yra lengvai organizmo pasisavinamas, rekomenduojamas žmo-n÷ms, sergantiems virškinimo ligomis. Dar 1900 metais ožkos pieno savyb÷s buvo aptartos Pary-žiaus medicinos akademijoje ir tarptautiniame medikų kongrese. Čia buvo prieita vieningos nuomo-n÷s, kad šis baltasis eleksyras tinka ir mažyliui, ir seneliui, ir j÷gas praradusiam. Juo galima gydyti vaikų diatezę, kepenų ir žarnyno sutrikimus, astmą, cukrinį diabetą, dezinfekuoti Daugelyje dabar-tinių Europos ir pasaulio šalių ožkų pienas vertinamas kaip puikus produktas bei žaliava kitų pieno produktų gamybai. Pavyzdžiui, Anglijoje, Graikijoje ir kituose šalyse populiarus iš ožkų pieno pa-gaminti sūriai bei rūgštūs pieno produktai.

Pieninių ožkų produktyvumo kryptis vyrauja ir Lietuvoje. Plinta informacija apie ožkos pie-no gydomąsias ir profilaktines savybes.

Magistrinio darbo tikslas išanalizuoti Lietuvoje melžiamų ožkų žaliavinio pieno sud÷tį: riebalų, baltymų, laktoz÷s kiekį ir kokybę pagal somatinių ląstelių skaičių piene.

Darbo uždaviniai.

1. Nustatyti kontroliuojamų ožkų piene vyraujantį pieno riebumą, baltymingumą, laktoz÷s kiekį ir SLS.

2. Nustatyti vidutinius kontroliuojamų ožkų pieno sud÷ties ir kokyb÷s pagal SLS piene ro-diklius 2008–2010 m. laikotarpyje.

3. Išanalizuoti pieno sud÷ties ir SLS piene kitimus atskirais metais. 4.Ištirti pieno sud÷ties ir kokyb÷s rodiklių koreliacinius ryšius.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Ožkininkyst÷s būkl÷ ir reikšm÷

Istorijos šaltiniuose minima, kad II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Lietuvos teritorijoje tuo-metiniai gyventojai jau augino ožkas. Panaikinus baudžiavą, ožkų sumaž÷jo. Nedaug jų buvo lai-koma ir v÷lesniais metais. Pavyzdžiui, 1941 m. – 16,3 tūkst., 1951 m. – 23,7, 1961 m. – 12,8, 1971 m. – 6,6, 1981 m. – 3,5, 1991 m. – 5,2, 1997 m. – 16,9, 1998 m. – 18,7 tūkst. (Bendikas ir kt., 1998).

Ožkų sisteminga apskaita ir produktyvumo kontrol÷ Lietuvoje prad÷ta 1992 m. Svarbiausias vaidmuo gerinant vietines ožkas tenka bandoms, kontroliuojančioms ožkų produktyvumą. 1994 me-tais įkurta Lietuvos ožkų augintojų asociacija. Svarbiausi asociacijos tikslai: gerinti Lietuvos vieti-nes ožkas, didinti jų pieningumą, baltymingumą ir pieno riebumą, koordinuoti veislinio ožkų prie-auglio platinimą, ruošti ožkų gerinimo programas ir jas įgyvendinti, organizuoti seminarus, konsul-tacijas, parodas. (http://www.vic.lt:8101/pls/default_www/WBDB.WEB_apiskaita.a69_1. prieiga

per internetą 2010 balandžio 24 d.).

Ožkų produktyvumo kontrolę vykdo VĮ “ Gyvulių produktyvumo kontrol÷” ir VĮ “ Pieno tyrimai” specialistai bei Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie LR ŽŪM. Tyri-mų duomenis apdoroja Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. 2002 m. kontroliuojama 510 vietinių ožkų.

Vieningas ožkų ženklinimas prad÷tas 2001 metais. VKK niekada nebuvo vedamos, tačiau 2001 06 29 d. įsakymu Nr. 220 patvirtinti „Ožkų kilm÷s knygos vedimo nuostatai”, pagal juos VKK tur÷s tvarkyti pripažinta ožkų veislininkyst÷s institucija – Lietuvos ožkų augintojų asociacija. Veis-linių ožkų bandose (dabar veislynuose) yra sudaromi veisimo planai, ožkos kergiamos natūraliai, tačiau sperma nekaupiama ir nešaldoma. Vienoje bandoje buvo bandyta ožkas s÷klinti. Šiandieninių vietinių ožkų veisl÷s būklę galima laikyti nepatikimai stabilia, orientuota į pieningumo didinimą. Veisl÷s išsaugojimo planus tur÷tų ruošti Lietuvos ožkų augintojų asociacija, kartu su mokslo įstaigų darbuotojais (LVA, LGI) (http://www.zum.lt/agroweb/ozkos.htm. prieiga per internetą 2010 gegu-ž÷s 12 d.).

Briuselyje, 2006 metų spalio 20 d. Europos komisija patvirtino naujus minimalius ožkų ir avių patikrinimo principus, kurie bus taikomi identifikuojant ir registruojant šiuos gyvulius. Nauja tvarka įsigaliojo nuo 2007 metų sausio 1 d. Valstybin÷s kontrol÷s įstaigos tur÷s patikrinti ne mažiau kaip 3 proc. ūkių, kuriuose laikoma ne mažiau kaip 5 proc. šalies avių ir ožkų. Jeigu kontrol÷s metu bus nustatyta didelių ES nustatytų normų neatitikimų, tikrinamų ūkių skaičius bus didinamas. Patik-rinimai gali būti atliekami kartu su kitais laikymo vietos patikPatik-rinimais, o jų rezultatai kasmet tur÷s

būti pateikiami Europos Komisijai (http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:kontroliuojam%C5%B3+o%C5%BEk%

C5%B3+skai%C4%8Dius&cd=7&hl=lt&ct=clnk&gl=lt. Prieiga per internetą 2010 m. rugs÷jo 14

d.).

Gyvulių produktyvumo kontrol÷ yra vykdoma veislininkyst÷s tikslams ir yra viena iš pa-grindinių veislininkyst÷s sudedamųjų dalių, kurios d÷ka yra kaupiama informacija apie gyvulius, kurie dalyvauja veislininkyst÷s procese. Be produktyvumo kontrol÷s neįmanoma įsivaizduoti s÷k-mingo veislininkyst÷s darbo, kurio rezultatų reikia laukti pakankamai ilgai. (http://gpk.lt. Prieiga per internetą 2010 m. rugs÷jo 14 d.).

Atskirais kontrol÷s metais skyr÷si vidutinis kontroliuojamų ožkų skaičius bei jų produkty-vumas (1 lentel÷).

1 lentel÷. Kontroliuojamų ožkų skaičius ir jų produktyvumo dinamika (www.vic.lt) Vidutinis produktyvumas

pieno riebalų

Metai Vid. kontr.

Ožkų skaičius pieno kg

% kg 1995 - 1996 298 827 4,01 33 1996 - 1997 478 787 3,94 31 1997 - 1998 524 761 4,03 31 1998 - 1999 510 790 4,02 32 1999 - 2000 521 799 4,09 33 2000 – 2001 574 800 3,88 31 2001 - 2002 951 715 3,79 27 2002 – 2003 628 709 3,97 28 2003 – 2004 551 639 4,04 26 2004 – 2005 378 762 3,65 28 2005 - 2006 367 746 3,91 24 2008 -2009 264 850 5,35 45 2011 02 11 221 – – –

Šiuo metu respublikoje vyrauja smulkūs ožkų ūkiai (2 lentel÷). Vienam laikytojui tenka 2,08 ožkos. Tik keletas ūkių yra stambesnių, tai Širvintų rajone yra 233 ožkų ūkis ir vienas ūkis, kuriame laikoma 91 ožka, bei du ūkiai Jonavos rajone – vienas ūkis su 206 ožkomis ir 1 ūkis, ku-riame laikomos 68 ožkos.

2 lentel÷. Ožkų laikytoju pasiskirstymas priklausomai nuo ožkų skaičiaus ūkyje 2011– 03–01 (www.vic.lt. Prieiga per internetą 2011 m. kovo 14 d.)

Ūkio dydis 1–2 3–5 6–10 11–20 21–30 31–50 51–100 101– 150 151≤ Ūkių sk. 2799 535 91 17 3 2 3 0 2 Ožkų sk. 3623 1875 663 239 72 72 213 0 439 Viso ūkių respublikoje 3452 Viso ožkų respublikoje 7196

1.2. Lietuvoje veisiamos ožkų veisl÷s

Yra manoma, kad ožkos pirmieji prijaukinti gyvuliai. Ir šiomis dienomis dauguma jų pro-dukcijos sunaudojama namų ūkio reikm÷ms. FAO duomenimis 2008 metais pasaulyje pagaminta 15,2 milijonai tonų ožkų pieno. Europai tenka tik 2,5 proc. pasaulyje pagaminto ožkų pieno, tačiau tai yra vienintelis žemynas, kur ožkų pieno gamyba turi didelę ekonominę svarbą ir tam skiriamas didelis organizacinis darbas. Būtent iš Europos kilo pieningiausios ožkų veisl÷s – Alpių, Zaaneno, Togenburgo ir t.t. Šios ožkų veisl÷s buvo plačiai eksportuojamos į kitas šalis vietinių ožkų pieni-n ÷ m s s a v y b ÷ m s g e r i pieni-n t i ( D u b e u f , 2 0 0 5 ; H a e pieni-n l e i pieni-n , 2 0 0 7 ; I pieni-n e s e t a l . , 2 0 1 0 ) .

Lietuvoje yra viena lietuviška ožkų veisl÷ – tai Vietin÷s ožkos ir keletas importinių ožkų veislių.

Vietin÷s ožkos. Lietuvos teritorijoje ožkos, kaip nurodo archeologinių kasin÷jimų rezultatai ir istoriniai šaltiniai, jau buvo auginamos II tūkst. pr. Kr. viduryje. XVI a. dvarų inventoriaus do-kumentuose rašoma, kad ožkos sudar÷ apie 6 proc. visų dvaruose auginamų žem÷s ūkio paskirties gyvūnų. Jų Lietuvoje laikoma daugiausia. Šios ožkos sveria 30-45 kg. Jų kūnas apaugęs ilgais šiurkščiais plaukais, dažnai. turi barzdą ir "auskarus", didesnius ar mažesnius ragus (Skurdenien÷ ir kt., 2007) . Būna juodų, baltų, pilkų, rusvų, margų. Iš jų kasdien primelžiama po 1–3 kg pieno (nors kartais pasitaiko net iki 7 kg), laktacija trunka 7–10 m÷nesių. Vietin÷s ožkel÷s atveda po 2–3 (neretai ir 4) ožkiukus. Jos nereiklios ir atsparios, gerai prisitaiko prie laikymo sąlygų. Teigiama, jog pilkų ožkų pienas yra daug skanesnis (nuo karv÷s pieno neatskirsi) negu baltukių (Zapasnikie-n÷1, 2002).

Zaaneno ožkų veisl÷. Šių ožkų gimtin÷ – Šveicarija, Zaaneno sl÷nis, Berno kantono pietuo-se. D÷l gerų pieninių savybių Zaaneno veisl÷s ožkos veisiamos beveik visose pasaulio šalypietuo-se. Pirmą

kartą ši ožkų veisl÷ buvo užregistruota 1904 m. Amerikos Ožkų Registro Asociacijoje. Zaaneno veisl÷s ožkos paplito po pasaulį kaip didžiausios iš pieno veisl÷s producentų. Per 305 dienų lakta-ciją užfiksuotas rekordinis kiekis pieno siek÷ 2230 kg, bei 83 kg riebalų. Dažniausiai jų tempera-mentas yra ramus, švelnaus būdo ir jas lengva prižiūr÷ti net vaikams. Paprastai per metus ožka atsi-veda 1–2 ožiukus. Tod÷l, norint tur÷ti pieno, reikia vieną ožiuką atskirti nuo motinos. Savyb÷s ir eksterjeras. Z ožkų veisl÷ yra vidutinio dydžio. Baltos spalvos trumpi arba kremo atspalvio plaukai dengia jų kūną. Šios veisl÷s ožkos yra kaul÷tos, kūnas grakštus ir tobulas, ausys stačios ir dažnai nukreiptos į priekį, nosis tiesi ar įdubusi. Dažnai turi barzdą ir „auskarus“, trumpus plaukus, dau-giausiai be ragų. Mažos, nedidel÷s d÷m÷s odoje nemenkina situacijos. Leistinos mažos spalvų d÷-m÷s plaukuose. Plaukų danga būna trumpa, nors aptinkami karčiukai išilgai nugaros bei šlaunų. Kartais ožkos būna su juodais taškais ar d÷m÷mis ant tešmens ir ausų. Suaugusios ožkos sveria 60 kg, o ožiai – 85 kg. Per 300 laktacijos dienų gaunama 700–900 kg (iki 2000 kg) 3,8–4,5 proc. rie-bumo pieno. Z ožkų veisl÷ yra jautri tiesioginiams saul÷s spinduliams ir tod÷l geriau laikyti v÷ses-n÷se sąlygose suteikiant pav÷sio sąlygas. Zaaneno veisl÷s ožiai naudojami vietinių ožkų gerinimui (Zapasnikien÷2, 2002; http://www.vic.lt/uploads/file/11_Zaaneno%20veisles.pdf. Prieiga per inter-netą 2010 gruodžio 12 d.

1 pav. Zaaneno veisl÷s ožkyt÷ (autor÷s nuotrauka)

Rusijos ožkos. Šios ožkos panašios į mūsų vietines ožkas. Pas mus paplito iš Sankt Peterbur-go, Maskvos, Ivanovo, Jaroslavlio ir kitų sričių. Per laktaciją duoda 400–1000 kg 4,5–5 proc. rie-bumo pieno, veda po 2–3 ožkiukus. Suaugusios ožkos sveria 40–50 kg, o ožiai – 55–70 kg. Gyvu-liai raguoti, ilgaplaukiai, baltos, juodos, pilkos, rusvos spalvos (Zapasnikien÷1, 2002)

Čekų baltosios. Jų gimtin÷ - Čekija. Šios vietin÷s ožkos baltos spalvos, trumpaplauk÷s, bera-g÷s. Veislei pagerinti buvo naudojamos Zaaneno ir kitos šveicarų ožkos. Per laktaciją čekiškosios

ožkos duoda iki 2000 kg 3,8–4,5 proc. riebumo pieno. Suaugusios ožkos sveria iki 70 kg, ožiai – iki 90 kg (Zapasnikien÷1, 2002).

Vokietijos baltosios. Ši veisl÷ oficialiai susiformavo dar 1928 m. Ožkos greitai bręsta, vislios (veda ne mažiau kaip po 2 ožkiukus), ilgaamž÷s, tvirtos konstitucijos, gerai prisitaiko prie įvairiau-sių laikymo sąlygų. Daugiausia jų auginama Šlezvige-Golšteine,Vestfalijoje, Reinlande, Gesene ir Badene-Viurtemberge. Per 300 dienų laktaciją primelžiama apie 2000 kg 3,7 proc. riebumo pieno. Ožkų spalva balta, kartais - balta su šviesiai kreminiu atspalviu. Suaugusios ožkos sveria apie 60 kg, ožiai – 75 kg (Zapasnikien÷1, 2002).

Vokietijos margosios. Šios veisl÷s ožkos gerinamos su Bursko m÷siniais ožiais (jie baltos spalvos, su žala galva ir balta žvaigždute ant kaktos, atsparūs, ištvermingi, gerai išnaudoja prastą pašarą ir greitai bręsta). Pagerintos Vokietijos margosios ožkos veda po 2-3 ožkiukus, kurie per parą iki 2 m÷n. amžiaus priauga po 320 g. Per laktaciją primelžiama vidutiniškai 1100 kg 3,6 proc. rie-bumo pieno (Zapasnikien÷1, 2002).

Togenburgo ožkos. Šios pienin÷s veisl÷s ožkos kilusios iš Togenburgo sl÷nio Šveicarijoje, Obertoggenburgo regiono. Tai viena iš seniausiai žinomų pienin÷s veisl÷s ožkų. Iš ten paplito po visą pasauli. Jų yra Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje, JAV ir kitur. Kadangi ši veisl÷ sugeb÷jo adaptuotis tropiniam klimatui, ji atkeliavo į Keniją, Tanzaniją, Venesuelą, bei Pietų Afriką. Ožkos yra draugiškos, švelnios. Ši ožkų veisl÷ populiari Australijoje. Togenburgo ožkos turi trumpą plau-ką nuo šviesiai rudos iki tamsaus šokolado atspalvio su baltomis blauzdomis ir baltu lopu apie uo-degą, bei būdingomis baltomis juostel÷mis ant galvos. Ausys yra stačios ir nukreiptos į priekį. Gal-vos abejose pus÷se yra baltų plaukų juostel÷s, snukis baltas, šnerv÷s plačios, žandikaulis erdvus, lūpos plačios, kaklas ilgas, puikiai prisijungęs prie pečių ir keteros. Krūtin÷ gili ir plati, liemuo gerai išlenktas. Žemesn÷ galūnių dalis ir užpakalin÷ pasturgalio dalis yra pilkšvesn÷ negu kūnas. Ožkos yra vidutinio dydžio, kompaktiško kūno sud÷jimo. Užpakalin÷s galūn÷s yra baltos nuo kulno iki pilvo. Suaugusios ožkos sveria 60 kg, ožiai – 75 kg. Patel÷ms aukštis ties ketera yra 79cm, o pati-nams – 90 cm. Kai kurios ožkos turi ant šlaunų ilgų plaukų „kelnes“. Turi gerai išvystytą talpų te-šmenį ir yra didelio pieno produktyvumo. Per laktaciją duoda iki 1200 kg, o per dieną iki 4 kg 3,6 – 4,2 proc. riebumo pieno, atveda po 2–3 ožiukus. Lietuvoje jų yra vos keletas ( www.vic.lt. Prieiga per internetą 2010 gruodžio 14 d.).

1.3. Ožkų pieno produkcija ir ją veikiantys veiksniai

1.3.1. Ožkų pieno panaudojimas

Ožkos pienas - vertingas maisto produktas, iš kurio gaminas sviestas, kefyras, varšk÷, sūris ir kiti produktai. Be to, ožkų pienas ir jo produktų virškinamumas yra pats didžiausias – 94–98 proc. Ypač populiarūs iš ožkų pieno pagaminti fermentiniai sūriai, kurie daugelyje pasaulio šalių vertinami kaip delikatesiniai smaližių produktai.

Apie 24,2 mln. žmonių išsivysčiusiose valstyb÷se suvartoja 73,3 proc. ožkų pieno, o 75,6 mln. žmonių besivystančiose šalyse – tik 26,7 proc. Tokį didelį skirtumą sąlygoja tai, kad pastaro-sios šalys neturi gerai išpl÷totos pieno pramon÷s. Tarptautin÷ pienininkyst÷s federacija skatina ožkų auginimą šiuose kraštuose, rūpinasi, kad stipr÷tų ožkų pieno perdirbimo pramon÷, kad iš jo būtų gaminami įvairūs produktai. Kai kuriuose šalyse ožkų pienas sudaro didelę dalį viso gaminamo pie-no, pavyzdžiui, Indonezijoje jam tenka 58 proc., Kipre – 35 proc., Turkijoje – 28 proc. (Zapasnikie-n÷2, 2002).

Ožkų pienas vertinimas d÷l to, kad jis mažiau alergiškas nei karvių pienas, d÷l pastarosios priežasties ožkų pienas yra svarbus kūdikių mityboje (Roncada et al., 2002). Ah-Leungsu bendra-autoriais (2006) nurodo, kad tiek avių tiek ožkų pieno alergin÷s rekcijos žmon÷ms retos, bet jų daž-nis did÷ja ir dažniausiai atsiranda odos reakcija.

1.3.2. Ožkų pieno sud÷tis

Pienas – daugiakomponent÷ nepastovios sud÷ties ir sud÷tinga sistema, kurios dispersin÷je terp÷je, t.y. vandenyje yra ištirpusi ir nevienodai pasiskirsčiusi dispersin÷ faz÷, t. y. sausosios pieno medžiagos. Pieno sausųjų medžiagų svarbiausieji komponentai yra lipidai, baltymai, angliavande-niai, mineralin÷s medžiagos ir biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai, hormonai, imunin÷s medžiagos ir kt.) (Gudonis, 2002).

Pastaruoju metu ypač didelis d÷mesys yra skiriamas pieno produktų kokybei bei jų saugai. Pieno kokyb÷s ir saugos reikalavimų užtikrinimas tiesiogiai susijęs su pieno produktų rinkos pl÷tra tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje. Taigi s÷kminga konkurencija rinkoje priklauso nuo produktų koky-b÷s, kurios pagrindą sudaro žaliavos kokyb÷ – pirmiausia pieno sud÷tis ir savyb÷s (Urbien÷, 2005).

A. Y. Tamime ir B. A. Law (2001) pateik÷ įvairių rūšių patelių pieno vidutinę cheminę su-d÷tį (3 lentel÷).

Rūšis Sausosios medžiagos, %

Riebalai, % Baltymai, % Laktoz÷, %

Buivol÷s pienas 17,9 8,0 4,2 4,9 Karv÷s pienas 13,0 4,0 3,4 4,8 Ožkos pienas 13,2 4,5 2,9 4,1 Kumel÷s pienas 11,2 1,9 2,5 6,2 Avies pienas 15,3 7,3 5,5 4,8 Jak÷s pienas 17,3 6,5 5,3 4,6 Zeb÷s pienas 13,5 4,8 3,3 4,7

Ožkos pienas yra vertingesnis, lyginant su karvių pienu. Sausųjų medžiagų ožkų piene būna nuo 10,0 proc. iki 13,6 proc., pieno riebumas - nuo 2,9 proc. iki 5,6 proc., pieno baltymų - nuo 3,0 proc. iki 3,9 proc., laktoz÷s - nuo 4,2 iki 5,0 proc. Ožkos piene lyginant su kar-v÷s yra daugiau kalcio ir fosforo, o taip pat 4,6 karto daugiau vario, 4,5 karto daugiau mangano ir 1,3 karto daugiau kalio. Ožkos pieno riebalai yra panašus į karv÷s pieno riebalus, bet juose choles-terolio kiekis yra mažesnis 20 proc. (Spruzs and Selegovska, 2004).

Ožkų pienas turi antialerginių savybių, yra lengvai organizmo pasisavinamas, tod÷l tinka kūdikiams maitinti, rekomenduojamas žmon÷ms, sergantiems virškinimo trakto ligomis (Laurinavi-čiūt÷ ir kt., 2003).

Kadangi ožkos piene yra daugiau kalio, kalcio, fosforo (nei karv÷s piene), tai jis tinka ser-gantiems širdies ir kraujagyslių ligomis vaikams ir pagyvenusiems žmon÷ms. O gausesnis vitaminų B1, B2 (gydo nemiga ir virškinamojo trakto sutrikimus), C ir kitų kiekis didina atsparumą įvairioms ligoms. Be to, ožkos piene yra 6 kart daugiau kobalto, kuris labai svarbus kraujo gamyboje (Zapas-nikien÷1, 2002).

1.3.3. Veisl÷s įtaka ožkų pieno kiekiui ir sud÷čiai

Pasaulyje paplitusios įvairių melžiamų ožkų veisl÷s ir veislin÷s grup÷s. Geriausių pieninių veislių ožkų gimtin÷ yra Šveicarija. Iš pieninių ožkų gaunama pieno ir nedaug pūkų bei vilnos. Jų vilna prastos kokyb÷s arba visai nekerpama, užtat labai vertingi kailiai. Tod÷l pienin÷ ožkininkyst÷ perspektyvi.

Pieninių ožkų vidutinis pieno riebumas 3,5–4,0 proc., iš ožkos per metus primelžiama nuo 200 iki 2000 kg pieno (Zapasnikiek÷2, 2002).

Šiuolaikiniai molekulin÷s genetikos metodai sudaro galimybę identifikuoti ožkų genotipe esančius ir pieno baltymų įvairovę apsprendžiančius genus. Nuo piene esančių baltymų tipo, kartu ir nuo genotipe esančių juos apsprendžiančių genų priklauso ne tik pieno kokyb÷, bet ir jo perdirbimo galimyb÷s bei tinkamumas vienų ar kitų pieno produktų gamybai. Ožkų veislių charakteristika

pa-gal kapa kazeino geno įvairovę pa-gali būti pritaikyta kuriant selekcines programas, sudarant kryžmi-nimo schemas, identifikuojant gyvulius, bioįvairov÷s ir filogenetin÷s analiz÷s tikslais. Atrajotojų piene randami 6 pagrindiniai baltymai, skiriami į dvi grupes: kazeinus (αs1, αs2, beta ir kapa) ir išrūgų baltymus (betalaktoglobulinas ir alfalaktoalbuminas). Keturi kazeinai sudaro pieno baltymų pagrindą t. y. 76–86 proc. bendro baltymų kiekio. Kapa kazeinas yra labai svarbus micelių forma-vimuisi ir stabilizaforma-vimuisi ir veikia pieno perdirbamąsias savybes. Sūrių gamyba paremta kapa ka-zeino Phe105-Met106 peptidinių jungčių ardymu, veikiant fermentais ar karščiu. Kapa kaka-zeino B variantas susijęs su didesniu bendru kazeino kiekiu ir didesne kazeino santykine dalimi nei su išrū-gų baltymais. Susijimas tiesiogiai veikia pieno perdirbamąsias savybes ir duoda didesnę sūrių išei-gą. Tirtas Lietuvoje auginamų ožkų veisl÷se Kapa kazeino geno C alelis didžiausiu dažniu (0,17) rastas Lietuvos vietinių ožkų veisl÷je ir visai nerastas Vokiečių baltųjų ožkų veisl÷je. Visoje tirtoje grup÷je C alelį tur÷jo tik 11 proc. ožkų (Baltr÷nait÷ ir kt., 2007).

1.3.4. Š÷rimo įtaka ožkų produktyvumui

Kartu su paveldimais ypatumais ir gyvulių selekcija ožkų pieno produkcijai įtakos turi tin-kamai sudaryti, vertingi racionai. Per palyginti trumpą laikotarpį jie dar÷ įtaką ne tik organizmo būklei, bet ir gyvulio sveikatai bei pieno produkcijai. Vietinių Latvijos ožkų organizme š÷rimas kviečių s÷lenomis vasarą pieno produkciją padidino 4,33 proc., pašarinių vienetų sumažino 4,2 proc., o lengvai virškinamų proteinų kiekis sumaž÷jo 0,6 proc. Atitinkamai padid÷jo pieno riebu-mas, baltymų ir cukraus kiekis piene – 22,8; 13,3 ir 1,1 proc., palyginti su kontroline karvių grupe. Saul÷grąžų miltai vasaros laikotarpiu padidino pieno produkciją 1,8 proc., virškinamų proteinų su-vartojimą – 8,0 proc. ir 1,6 proc. sumažino pieno riebumą bei 3,9 proc. padidino proteinų kiekį ir 0,2 proc. cukraus kiekį piene palyginti su kontroline grupe. Rapsų s÷klų miltai vasaros laikotarpiu padidino pieno produkciją 12,64 proc., pašarinių vienetų suvartojimas sumaž÷jo 10,4 proc., virški-namų proteinų – 3,1 proc., pieno riebumas padid÷jo 3,2 proc., o proteinų ir cukraus kiekis piene sumaž÷jo atitinkamai 1,1 ir 1,6 proc. palyginti su kontroline grupe. Bandomosiose grup÷se statistiš-kai patikimai padid÷jo branduolio ląstelių segmentų ir leukocitų kiekis, o santykinis limfocitų kiekis sumaž÷jo. Taip pat bandomųjų gyvūnų organizme statistiškai patikimai padid÷jo T – B – A ląstelių bei santykinis fagocitų kiekis, o tai turi įtakos organizmo sveikatos būklei (Spruzs et al., 2006.)

Latvių mokslininkai Jazeps Spruzs ir Elita Selegovska (2004) atliko bandymus su ožkomis, kad nustatyti kokią įtaką ožkų pieno produkcijai daro mielių priedai šių gyvūnų mityboje. Jie ban-dymui atrinkta 30 ožkų. Pašarin÷s miel÷s ir mielių kultūra Yea-Sacc1026 įtakos pieno primilžiui neturi, bet ekologiniame ūkyje jomis galima papildyti baltymų sud÷tį ožkų racione. Prid÷jus Yea-Sacc1026 mielių kultūros, pieno riebumas padid÷jo 0,43%, tačiau tyrimų rezultatai parod÷, kad ir pašarin÷s miel÷s, ir mielių kultūra didina baltymų kiekį piene. Ger÷ja ir nespecifiniai ožkų pieno

atsparumo rodikliai. Veikiant pašarin÷ms miel÷ms, piene pastebimai padaug÷jo lizocimų – 2,5 karto palyginti su kontroline grupe. Didžiausias piene esančio imuninio komplekso (circulated immune complex – CIC) padid÷jimas nustatytas panaudojus mielių kultūrą Yea-Sacc1026 – du kartus dau-giau negu kontrolin÷je grup÷je. Abu vartojami priedai ožkų piene sumažino cholesterolio kiekį. Pa-šarin÷s miel÷s sumažino baltymų skilimo produktų (ur÷ja piene) 7,2 proc. , bet labiausiai ur÷ja su-maž÷jo 3-ios bandomosios grup÷s piene (19,8 proc.).

I. Skurdenien÷ su bendraautoriais (2007) teigia, kad ganomų ganyklose ožkų pienas yra skanesnis. Ožkos gali ganytis stačiuose šlaituose, pagrioviuose ir virškinti pašarus, kuriuose yra iki 64 % ląstelienos. Jos yra labai nereiklios skirtingoms aplinkos sąlygoms, gerai prisitaiko prie įvairių klimato pokyčių. Jei ganyklos toli nuo namų, ožkas galima laikyti tvarte, įrengiant diendaržį, kad gyvuliai gal÷tų laisvai jud÷ti. Ožkas geriausia laikyti kelias, nes šie gyvuliai nem÷gsta vienatv÷s.

Kad ožkų produktyvumas labai priklauso nuo to, kaip jos šeriamos nurodo ir J. Kulpys ir A. Juozaitis (1997). Autoriai, atlikę naudojamų ožkoms pašarų bei racionų sud÷ties ir maistingumą tyrimą nustat÷, kad, pašaruose labai trūksta svarbių mikroelementų.

2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Mokslinis - tyriamasis darbas buvo atliktas 2009–2011 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje.

Pirmame tyrimų etape iš VĮ „Pieno tyrimai“ duomenų baz÷s buvo atrinkti ožkų pieno kont-rolinių melžimų duomenys 2008–2010 metais.

VĮ „Pieno tyrimai“ pieno riebalai, baltymai ir laktoz÷ buvo nustatomi infraraudonosios spinduliuot÷s vidurin÷s srities spindulių absorbcijos metodu (LST ISO 9622), prietaisu „LactoScope FTIR“ (FT1.0. 2001; Delta Instruments, Olandija), somatinių ląstelių skaičius piene nustatomas fluorooptoelektroniniu metodu (LST EN ISO 13366-3), prietaisu „SomaScope“ (CA-3A4, 2004).

Nuo 2010 kovo 24 d. pasikeitus norminiams dokumentams pasikeit÷ laktoz÷s rodiklio verti-nimas. Iki šios datos išduodamas laktoz÷s rodiklis faktiškai buvo vertinamas kaip laktoz÷s mono-hidratas. Atsižvelgdami į daugelio Europos valstybių patirtį ir Lietuvos specialistų rekomendacijas dabar laktoz÷s monohidratas pateikiamas perskaičiuotas į laktozę. Tod÷l, laktoz÷s kiekis pieno ty-rimų rezultatuose vidutiniškai sumaž÷jo apie 0,20 – 0,25 %. Norint gauti ankstesnį laktoz÷s (mono-hidrato) rezultatą, kuris buvo išduodamas iki kovo 24 d., reikia laktoz÷s kiekį padalinti iš koeficien-to 0,95 (http://www.pieno-tyrimai.lt/index.php?gr=4&id=41. Prieiga per internetą 2010 m. rugs÷jo 12 d.).

Pakeitus laktoz÷s rodiklio vertinimą, tyrimui naudoti laktoz÷s kiekio ožkų piene duomenys iki 2010 kovo 24 d. perskaičiuoti, o tyrimų duomenys po 2010 kovo 24 d. palikti originalūs.

Antrame tyrimų etape atlikta statistin÷ duomenų analiz÷. Ji buvo atlikta „R“ statistiniu pake-tu (http://www.r-project.org/). Šiai analizei atlikti naudojami aprašomosios statistikos metodai. Naudoti aprašomosios statistikos metodai: duomenų grupavimas ir dažnių lentel÷s (pateiktos grafiš-kai), statistinių charakteristikų (duomenų pad÷ties ir sklaidos charakteristikų) skaičiavimas, grafinis steb÷jimų vaizdavimas. Buvo apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai ( X ), jų paklaidos (±mX) bei sklaidos charakteristikos – vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (SD) ir variacijos koeficientai (Cv). Atlikta koreliacin÷ duomenų analiz÷. Įvertintas požymių aritmetinių vidurkių skirtumo statis-tinis patikimumas (P).

Vidurkis yra viena iš svarbiausių skaitinių poslinkio charakteristikų ir ją labai dažnai varto-jame. Tačiau kartais vidurkis netiksliai atspindi vidutinę duomenų reikšmę. Taip atsitinka, jei tarp duomenų būna vienas ar keli smarkiai nuo kitų besiskiriantys skaičiai, labai įtakojantys vidurkį ir iškreipiantys bendrą vaizdą (Sakalauskas, 1998). Tikslu nustatyti kaip dažnai pasikartoja pieno

kie-kybinių rodiklių – pieno riebumo, baltymingumo, laktoz÷s kiekio procentas ir somatinių ląstelių skaičius sudar÷me dažnių lentelę, kurią pavaizdavome grafiškai. Kintamojo reikšm÷s dažnis – tai skaičius, nusakantis, kiek kartų reikšm÷ pasikartojo statistin÷je eilut÷je.

Tikslu nustatyti, koks ožkų pieno riebumas būna dažniausiai, visi duomenys suskirstyti į 12 klasių. Duomenys išd÷styti nuo minimalios iki maksimalios reikšm÷s. Klasių ribos buvo tokios: 1 klas÷ – 1,54–2,16 proc., 2 klas÷ – 2,16–2,78 proc., 3 klas÷ – 2,78–3,40 proc., 4 klas÷ – 3,40–4,02 proc., 5 klas÷- 4,02–4,64 proc., 6 klas÷ 4,64–5,26 proc., 7 klas÷ – 5,26–5,88 proc., 8 klas÷ – 5,88– 6,50 proc., 9 klas÷ – 6,50–7,12 proc., 10 klas÷ – 7,12–7,74 proc., 11 klas÷ – 7,74–8,36 proc., 12 klas÷ – 8,36–8,99 proc.

Tikslu ištirti koks ožkų pieno baltymingumas buvo ištirtas dažniausiai, visi pieno balty-mingumo duomenys suskirstyti į 12 klasių. Klasių ribos buvo tokios: 1 klas÷ – 1,85–2,28 proc., 2 klas÷ – 2,28–2,71 proc., 3 klas÷ – 2,71–3,14 proc., 4 klas÷ – 3,14–3,57 proc., 5 klas÷ – 3,57–4,00 proc., 6 klas÷ – 4,00–4,43 proc., 7 klas÷ – 4,43–4,86 proc., 8 klas÷ – 4,86–5,29 proc., 9 klas÷ – 5,29–5,72 proc., 10 klas÷ – 5,72–6,15 proc., 11 klas÷ – 6,15–6,58 proc., 12 klas÷ – 6,58–7,01 proc.

Tikslu ištirti koks laktoz÷s kiekis ožkų piene nustatytas dažniausiai, visi laktoz÷s kiekio piene duomenys taipogi suskirstyti į 12 klasių. Klasių ribos buvo: 1 klas÷s 3,03–3,26 proc., 2 klas÷s 3,26–3,49 proc., 3 klas÷s 3,49–3,72 proc., 4 klas÷s 3,72-3,95 proc., 5 klas÷s 3,95–4,18 proc., 6 kla-s÷s 4,18–4,41 proc., 7 klakla-s÷s 4,41–4,64 proc., 8 klakla-s÷s 4,64–4,87 proc., 9 klakla-s÷s 4,87–5,10 proc., 10 klas÷s 5,10–5,33 proc., 11 klas÷s 5,33–5,56 proc., 12 klas÷s 5,56–5,79 proc.

Labai svarbus pieno kokyb÷s rodiklis somatinių ląstelių skaičius piene. Tikslu ištirti koks somatinių ląstelių skaičius dažniausiai buvo tiriamųjų m÷ginių tarpe, suskirst÷me somatinių ląstelių skaičių piene į 12 klasių. SLS klasių ribos buvo: 1 klas÷s 21–436 tūkst./ml, 2 klas÷s 436– 851 tūkst./ml, 3 klas÷s 851–1266 tūkst./ml, 4 klas÷s 1266–1681 tūkst./ml, 5 klas÷s 1681–2096 tūkst./ml, 6 klas÷s 2096–2511 tūkst./ml, 7 klas÷s 2511–2925 tūkst./ml, 8 klas÷s 2925–3340 tūkst./ml, 9 klas÷s 3340–3755 tūkst./ml, 10 klas÷s 3755–4170 tūkst./ml, 11 klas÷s 4170–4585 tūkst./ml, 12 klas÷s 4585–5000 tūkst./ml.

Atlikta ožkų pieno sud÷tinių dalių koreliacin÷ analiz÷. Nagrin÷jamų reiškinių ryšio laipsnis (stiprumas) nustatomas apskaičiuojant koreliacijos koeficientą arba koreliacinį santykį. Koreliacijos koeficientas kinta nuo -1 iki + 1. Jo ženklas sutampa su ties÷s lygties regresijos koeficientu b ženklu ir rodo ryšio kryptį. Jeigu koreliacijos koeficientas teigiamas, tai ryšiai tarp nagrin÷jamų reiškinių yra tiesioginiai, o jeigu neigiamas – atvirkštiniai. Kuo koreliacijos koeficientas artimesnis 1, tuo ryšiai glaudesni, ir kuo koreliacijos koeficientas art÷ja prie 0, tuo ryšiai silpnesni. Koreliacijos koe-ficientas vertinamas taip:

iki 0,3 – ryšiai silpni;

0,6 ir daugiau – ryšiai stiprūs (Genien÷, Čiulevičien÷, 1998).

Magistro baigiamasis darbas paruoštas vadovaujantis G. Januškevičien÷s ir A. Januške-vičiaus „Magistro baigiamųjų darbų rengimo nurodymais (2010).

3. REZULTATAI

3.1. Vidutinių ožkų pieno rodiklių tyrimas

Labai svarbus rodiklis ožkų pienui yra sud÷tis bei jo savyb÷s. Pirmame tyrimo etape analizavome koks buvo ožkų pieno sud÷ties ir somatinių ląstelių piene vidurkis, vidutinis kvadrati-nis nuokrypis ir variacijos koeficientas. Tyrimo eigoje nustat÷me, kad iš pagrindinių pieno sudedamųjų dalių daugiausia buvo (4 lentel÷) laktoz÷s – 4,29 proc., o tuo tarpu mažiausias kiekis buvo baltymų – 3,49 proc. Analizuojant lentel÷s duomenis matome, kad vidutinis kvadrati-nis nuokrypis didžiausias somatinių ląstelių skaičiaus piene. Laktoz÷s kiekio variacija buvo mažiausia iš visų tirtų pieno rodiklių (7,90 proc.) kai tuo tarpu pieno baltymingumas atskirais laikotarpiais pasižym÷jo 22,64 proc. fenotipiniu kintamumu, o pieno riebumo variacija buvo 33,04 proc. Dideliu fenotipiniu kintamumu pasižym÷jo somatinių ląstelių skaičius piene, jis buvo 107,95 proc. Galima teigti, kad tiriamosios ožkos labiausiai konsoliduotos pagal laktoz÷s kiekį piene.

4 lentel÷. Vidutin÷ ožkų pieno sud÷tis ir kokyb÷ pagal SLS 2008–2010 metų laikotar-piu

Rodiklis n _X SD Cv

Pieno riebumas, proc. 3114 4,07±0,024 1,35 33,04

Pieno baltymingumas,

proc. 3141 3,49±0,014 0,79 22,64

Laktoz÷s kiekis, proc. 3134 4,29±0,006 0,35 7,90

SLS tūkst./ml 3147 1452,18±27,944 1567,60 107,95

3.2. Ožkų pieno rodiklių kitimo atskirais metais tyrimas

Sekančiame tyrimo etape analizavome kokią įtaką ožkų pieno sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiui tur÷jo atskiri metai. Palyginus 2008, 2009 ir 2010 (5 lentel÷) metų ožkų pieno tyrimo duomenis nustat÷me, kad riebiausias pienas buvo 2010 metais, arba statistiškai patikimai 0,2 proc. (P<0,001) didesnis negu 2008 metais ir 0,12 proc. didesnis (P>0,05) negu 2009 metais.

Pieno baltymingumas yra kintantis dydis ir jį veikia daugelis veiksnių. Analizavome kokią įtaką pieno baltymingumui turi atskiri metai. Nustat÷me, kad baltymingiausias ožkų pienas buvo 2008 metais (3,63 ± 0,025 proc.) ir šis rodiklis kas metai maž÷jo, 2009 metais jis patikimai

sumaž÷jo 0,21 proc. (P<0,001), o 2010 metais, lyginant su 2008 metais ožkų pieno baltymingumas buvo patikimai 0,24 proc. mažesnis (P<0,001).

5 lentel÷. Ožkų pieno sud÷ties ir kokyb÷s kaita pagal somatines ląsteles priklau-somai nuo metų

Metai Požymis Rodiklis X SD Cv riebumas, proc. 4,05 ± 0,040** 1,39 34,29 baltymingumas, proc. 3,63 ± 0,025 0,85 23,40 laktoz÷, proc. 4,26 ± 0,010 0,34 7,61 2008 SLS, tūkst./ml 1361,00 ± 43,63 1502,51 43,63 riebumas, proc. 3,97 ± 0,038 1,17 29,51 baltymingumas, proc. 3,42 ± 0,024 0,76 22,33 laktoz÷, proc. 4,28 ± 0,012 0,39 8,71 2009 SLS, tūkst./ml 1568,15 ± 49,45 1550,51 98,88 riebumas, proc. 4,17 ± 0,048** 1,48 35,52 baltymingumas, proc. 3,39 ± 0,023 0,73 21,65 laktoz÷, proc. 4,30 ± 0,36 0,36 8,33 2010 SLS, tūkst./ml 1448,90 ± 52,95 1656,77 114,35 ** P<0,001

Laktoz÷ – svarbiausias pieno angliavandenis, kitaip vadinamas pieno cukrumi. Išanalizavus kaip laktoz÷s kiekis kito ožkų piene nustat÷me, kad laktoz÷s kiekis ožkų piene buvo didžiausias 2010 metais, arba 0,02 proc. didesnis negu 2009 metais (P>0,05) ir 0,04 proc. didesnis negu 2008 metais (P>0,05).

Somatinių ląstelių skaičiaus (SLS) piene kiekis yra svarbus ožkų pieno kokyb÷s bei tešmens sveikatingumo rodiklis. Ožkų pieno kokyb÷ labai priklauso nuo somatinių ląstelių skaičiaus (SLS) 1 ml pieno. Tyrimo rezultatai rodo, kad mažiausias somatinių ląstelių skaičius buvo 2008 metais, tuo tarpu 2009 metais šis skaičius buvo 1568,15 tūkst./ml arba 15,22 proc. didesnis. 2010 metais šis rodiklis buvo 1448,9 tūkst./ml arba 6,46 proc. didesnis negu 2008 metais.

3.3. Dažniausiai pasikartojančio ožkų pieno riebumo tyrimas

Pagrindin÷ šios duomenų analiz÷s id÷ja yra ištirti ožkų pieno riebumą ir nustatyti, koks pieno riebumas tiriamųjų ožkų pieno m÷ginių tarpe vyravo dažniausiai, arba ryškiausiai atspind÷jo ožkų pieno riebumo duomenis, nes kaip jau buvo min÷ta tyrimų metodikoje aritmetinis vidurkis ne visada aiškiai apibudina požymį.

Suskirsčius į klases ožkų pieno riebumo duomenis (2 pav.), nustat÷me, kad daugiausia arba 21,99 proc. ožkų pieno riebumas buvo 2,78–3,40 proc. ribose, 19,88 proc. ožkų pieno riebumas buvo 3,40–4,02 proc. ribose. 16,82 proc. pieno m÷ginių riebumas buvo 4,02–4,64 ribose.

Nors dažnai galime literatūroje skaityti teiginį, kad ožkų pienas pasižymi itin dideliu riebumu, bet kaip matome 2 paveiksle, tirtųjų ožkų pieno m÷ginių tarpe didesnis nei 5,26 proc. pieno riebumas buvo tik 17,24 proc. m÷ginių.

3.4. Ožkų pieno m÷ginių pasiskirstymo pagal baltymingumą tyrimas

Baltymų kiekis piene, netik kokybinis pieno rodiklis, bet ir labai svarbus sūrių gamyboje. Pageidaujama, kad ožkų pieno baltymingumas būtų kuo didesnis. Atlikę tyrimą nustat÷me, kad dažniausias ožkų pieno m÷ginių baltymingumas (3 pav.) buvo 2,71–3,14 proc. ribose, arba tokių pieno m÷ginių buvo 25,60 proc., o 65,33 proc. pieno m÷ginių baltymingumas buvo nustatytas 2,71–4,00 ribose. Gan÷tinai nemažas kiekis ožkų pieno m÷ginių pasižym÷jo labai mažu pieno baltymingumu, t.y. jis buvo 2,28–2,71 proc. ribose, tokių m÷ginių buvo 11,81 proc.

3 pav. Ožkų pieno m÷ginių pasiskirstymas pagal baltymingumą

3.5. Ožkų pieno m÷ginių pasiskirstymo pagal laktoz÷s kiekį tyrimas

Laktoz÷ – svarbus angliavandenis, būtinas rūgščių pieno produktų gamyboje. Atlikome laktoz÷s kiekio proc. ožkų piene dažnių analizę (4 pav.). Atlikto tyrimo rezultatai parod÷, kad vyraujantis laktoz÷s kiekis buvo 4,41–4,64 proc. ribose, tokių ožkų pieno m÷ginių buvo 26,71 proc. Nežymiai mažiau, t.y. 2,81 proc., (4 pav.) analizuotų ožkų pieno m÷ginių ištirtas laktoz÷s

kiekis buvo 4,18–4,41 proc. ribose ir sudar÷ 23,90 proc. visų m÷ginių. Laktoz÷s kiekis 3,95–4,87 proc. ribose buvo nustatytas 82,64 proc. m÷ginių.

4 pav. Ožkų pieno m÷ginių pasiskirstymas pagal laktoz÷s kiekį

3.6. Ožkų pieno m÷ginių pasiskirstymo pagal SLS tyrimas

Literatūroje randame teiginių, kad SLS ožkų piene būna daug didesnis negu karvių piene (Koop et al., 2009). Atlikome tyrimą, kad nustatyti koks somatinių ląstelių skaičius ožkų piene pasitaikydavo dažniausiai. Tyrimų rezultatai rodo (5 pav.), kad daugiausia m÷ginių (35,65 proc.) kuriuose SLS buvo 21–436 tūkst./ml. ribose. Mažesnis procentas (17,60 proc.) m÷ginių SLS skaičius buvo 436–851 tūkst./ml ribose. 313-je ožkų pieno m÷ginių somatinių ląstelių skaičius buvo 851–1266 tūkst./ml ribose, arba tai sudar÷ 9,95 proc. nuo visų m÷ginių skaičiaus. Reikia pasteb÷ti, kad net 10,10 proc. m÷ginių buvo labai didelio somatinių ląstelinį skaičiaus ribose – 4582–5000 tūkst./ml.

5 pav. SLS (tūkst./ ml) kiekio dažnis tiriamųjų ožkų piene

3.7. Ožkų pieno rodiklių koreliacin÷ analiz÷

Išanalizavus tirtų požymių tarpusavio ryšius nustatyta (6 Lentel÷), kad vidutin÷ statistiškai patikima teigiama koreliacija buvo tarp ožkų pieno riebumo proc. ir pieno baltymingumo proc. r=0,433 (P<0,01), t.y. did÷jant pieno riebumui did÷ja ir pieno baltymingumas. Vidutiniška teigiama patikima koreliacija nustatyta ir tarp ožkų pieno riebumo proc. ir somatinių ląstelių skaičiaus piene.

6 lentel÷. Ožkų pieno rodiklių koreliacin÷ analiz÷

Požymiai Riebumas proc.

Baltymin-gumas proc. Laktoz÷s kie-kis proc. SLS tūkst./ml Riebumas proc. 0,433** -0,115 0,351* Baltymingumas proc. -0,245 0,351

Laktoz÷s kiekis proc. -0,399*

Vidutiniška teigiama koreliacija nustatyta tarp SLS ir baltymingumo, tačiau ši koreliacija nepatikima. Maža neigiama, nepatikima koreliacija nustatyta tarp ožkų pieno baltymingumo ir lak-toz÷s kiekio piene

Did÷jant somatinių ląstelių skaičiui ožkų piene statistiškai patikimai maž÷ja laktoz÷s kiekis piene. Tarp šių rodiklių nustatyta vidutiniška neigiama koreliacija r=-0,399 (P<0,05)

4. APTARIMAS

Labai svarbus rodiklis ožkų pienui yra sud÷tis bei jo savyb÷s. D÷l šios priežasties dažniau-siai ir pasirenkamas ožkų pienas, o ne karvių. Ožkų pieno tyrimų per pastarąjį dešimtmetį, kad pa-grindiniai pieno komponentai (pvz., riebalai ir baltymai), somatinių ląstelių skaičius (SLS) ir pri-milžis per parą priklauso nuo daugelio veiksnių: veisl÷s, laktacijos stadijos, ožkos amžiaus ir netgi skiriasi rytinio ir vakarinio melžimo pienas. Sausųjų medžiagų kiekis pirmąjį m÷nesį po apsiožkia-vimo šiek tiek sumaž÷ja ir v÷liau išlieka pastovi iki užtrūkimo. Pirmąsias 4 laktacijos savaites pieno kiekis did÷ja ir v÷liau palaipsniui maž÷ja. SLS pirmąsias 2 laktacijos savaites padid÷jęs, mažiausias somatinių ląstelių skaičius nustatyti antrąjį m÷nesį po apsiožkiavimo (Zeng et al., 1997).

Viena pagrindinių ožkų pieno sudedamųjų dalių yra pieno riebalai. B. Zapasnikien÷ (2002) nurodo, kad riebalų kiekis ožkų piene svyravo nuo 2,7 iki 4,3 proc. Lietuvoje auginamų ožkų piene riebalai sudaro vidutiniškai 3,42 proc. Mūsų atlikto tyrimo duomenis vidutinis ožkų pieno riebumas buvo 4,07 proc. Šio rodiklio svyravimai priklausomai nuo metų buvo 3,97 proc. (2009 metais) iki 4,17 proc. (2010 metais). Suskirsčius visas tiriamąsias ožkas į klases pagal pieno riebumą, daugiau-sia ožkų – 21,99 proc. pateko į klasę, kurios pieno riebumo ribos buvo 2,78–3,40 proc.

Kita labai svarbi pieno sudedamoji dalis – baltymai. Žmogaus organizmas pieno baltymus pasisavina net iki 69–98 proc. Atlikus ožkų baltymingumo tyrimą, nustatyta, kad vidutinis pieno baltymingumas buvo 3,49 proc., bet daugiausia tiriamųjų ožkų buvo grup÷je, kurios pieno balty-mingumo ribos buvo 2,71–3,14 proc. Didžiausias pieno baltymingumas nustatytas 2008 metais (3,63 proc.), mažiausias – 2010 m. (3,39) arba 0,24 proc. mažesnis. B. R. Min su bendraautoriais (2005) nurodo, kad pieno baltymingumas priklauso nuo gyvulio rūšies, veisl÷s, amžiaus, š÷rimo lygio, individualių gyvulio savybių. Vidutinis ožkų pieno baltymingumas 3,27 proc.

Pieno cukrus, laktoz÷, yra pagrindinis angliavandenis ir ožkų ir kitų žinduolių piene. Viduti-nis laktoz÷s kiekis piene būna 4,1 proc., jis priklauso nuo ožkų veisl÷s, š÷rimo ir laikymo sąlygų, klimato, atskirų metų ir t.t. (Park et al., 2007). Apibendrinus mūsų šalyje laikomų ožkų pieno ro-diklius matome, kad vidutinis laktoz÷s kiekis 2008–2010 metų laikotarpiu buvo 4,29 proc. Priklau-somai nuo metų šis ožkų pieno rodiklis kito nuo 4,26 proc. (2008 m.) iki 4,30 proc. (2010 m.). P. F. Fox ir P. L. McSweeney (1998) taip pat nurodo, kad vidutinis laktoz÷s kiekis ožkų piene 4,1 proc.

Nepaneigiamas faktas: tik iš geros kokyb÷s pieno galima pagaminti kokybiškus pieno pro-duktus, o geros kokyb÷s pieną galima gauti tik iš sveikų, maistingais pašarais šeriamų ožkų, prižiū-rimų laikantis higienos reikalavimų. S. S. Zeng su bendraautoriais (1997) nurodo, kad somatinių ląstelių skaičiaus piene tyrimas turi būti naudojamas kaip tešmens mastito indikatorius, nežiūrint į tai, kad SLS ožkų piene būna didesnis negu karvių piene. Mūsų atlikta ožkų pieno tyrimų pagal SLS piene analiz÷ parod÷, kad vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo 1452,18 tūkst./ml. Trijų

metų laikotarpyje šis rodiklis taip pat kito – didžiausias buvo 2009 m. (1568,15 tūkst./ml) o mažiau-sias 2008 m. (1361,00 tūkst./ml) arba 13,20 proc. mažesnis.

Daugiausia (35,65 proc.) tiriamųjų ožkų pateko į klasę, kurios ribos pagal somatinių ląstelių skaičių ožkų piene buvo 21–436 tūkst./ml.

Laktoz÷s kiekio variacija buvo mažiausia iš visų tirtų ožkų pieno rodiklių (7,90 proc.) kai tuo tarpu pieno baltymingumas atskirais pasižym÷jo 22,64 proc. fenotipiniu kintamumu, o pieno riebumo variacija buvo 33,04 proc. Dideliu fenotipiniu kintamumu pasižym÷jo somatinių ląstelių skaičius ožkų piene, jis buvo 107,95 proc.

D. Zahraddeen (2007) su bendraautoriais tarp riebalų ir baltymų kiekio ožkų piene nustat÷ teigiamą r=0,35 koreliaciją.

Išanalizavus tarpusavio ryšius tarp tiriamųjų ožkų pieno riebumo ir baltymingumo, tarp ož-kų pieno riebumo ir laktoz÷s kiekio piene, tarp ožož-kų pieno riebumo ir SLS tūkst./ml, tarp laktoz÷s kiekio piene ir baltymingumo, tarp laktoz÷s kiekio ir SLS tūkst./ml ir tarp ožkų pieno baltymingu-mo proc. ir SLS tūkst./ml. Vidutin÷ patikima teigiama koreliacija nustatyta tarp ožkų pieno riebubaltymingu-mo ir baltymingumo (r=0,433, P<0,01) bei tarp ožkų pieno riebumo ir SLS tūkst./ml (r=0,351), tokio pat dydžio koreliacija tarp pieno baltymingumo ir SLS tūkst./ml. Vidutin÷ neigiama patikima kore-liacija tarp laktoz÷s kiekio ožkų piene ir SLS tūkst./ml (r=-0,399, P<0,05).

Chingwen Ying (2002) su bendrautorias ištyr÷, kad tarp SLS ožkų piene ir laktoz÷s kiekio yra neigiama vidutin÷ patikima koreliacija.

1. Atlikus tyrimus, nustatyta, kad 21,99 proc. ožkų pieno m÷ginių riebumas buvo 2,78–3,40 proc. ribose, 19,88 proc. ožkų pieno riebumas buvo 3,40–4,02 proc. ribose. Dažniausias ožkų pieno baltymingumas buvo 2,71–3,14 proc. ribose (25,60 proc. m÷ginių) Vyraujantis laktoz÷s kiekis buvo 4,41–4,64 proc. ribose (26,71 proc. m÷ginių).

2. Daugiausia m÷ginių (35,65 proc.) kuriuose SLS buvo 21–436 tūkst./ml. ribose, 10,10 proc. m÷ginių SLS buvo 4582–5000 tūkst./ml.

3. Laktoz÷s kiekio variacija buvo mažiausia iš visų tirtų pieno rodiklių (7,90 proc.) pieno baltymingumas pasižym÷jo 22,64 proc. fenotipiniu kintamumu, o pieno riebumo variacija buvo 33,04 proc. Dideliu fenotipiniu kintamumu pasižym÷jo somatinių ląstelių skaičius piene, jis buvo 107,95 proc.

4. Baltymingiausias ožkų pienas buvo 2008 metais (3,63 ± 0,025 proc.), 2009 metais jis pa-tikimai sumaž÷jo 0,21 proc. (P<0,001), o 2010 metais ožkų pieno baltymingumas buvo papa-tikimai 0,24 proc. mažesnis (P<0,001) negu 2008 m.

5. Laktoz÷s kiekis ožkų piene buvo didžiausias 2010 metais, arba 0,02 proc. didesnis negu 2009 metais (P>0,05) ir 0,04 proc. didesnis negu 2008 metais (P>0,05).

6. Somatinių ląstelių skaičius ožkų piene mažiausias buvo 2008 metais, o 2010 metais šis rodiklis buvo 87,9 tūkst./ml (6,46 proc.) didesnis.

7. Išanalizavus tirtų požymių tarpusavio ryšius nustatyta, kad vidutin÷ statistiškai patikima teigiama koreliacija buvo tarp ožkų pieno riebumo proc. ir pieno baltymingumo proc. r=0,433 (P<0,01). Tarp laktoz÷s kiekio ožkų piene ir SLS tūkst./ml nustatyta vidutiniška neigiama koreliaci-ja r=-0,399 (P<0,05).

6. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ah-Leung S., BernardH., Bidat E., Paty E., RancéF., Scheinmann P., Wal J. M. Allergy to goat and sheep milk without allergy to cow's milk. Allergy. V. 61, Issue 11. 2006. P. 1358– 1365.

2. Baltr÷nait÷ L., Kriauzien÷ J., Miceikien÷ I. Ožkų kapa kazeino geno polimorfizmas. ISSN 1392-2130. Veterinarija ir zootechnika. T. 38 (60). 2007. P. 9–12.

3. Bendikas P., Gaidžiūnien÷ N., Jeninas E. ir kt. Gyvulininkyst÷s pagrindai. – Vilnius: Presvika, 1998. 363 p.

4. Caballero B., Trugo L., Finglas P., Guo M. Goat’s milk. In: (Eds.), Encyclopedia of Food Sciences and Nutrition. Academic. UK. 2003. P. 2944–2949.

5. Dubeuf J. P. Structural, market and organisational conditions for developing goat dairy produc-tion systems. Small Ruminant Research. 2005. V. 60 P. 67–74.

6. Fox. P. F., McSweeney P. L. H. Dairy chemistry and biochemistry. Springer, 1998. 478 p. 7. Genien÷ M., Čiulevičien÷ V. Bendroji ir žem÷s ūkio statistika. Vilnius, 1998. 265 p. 8. Gudonis A. Pieno ir pieno produktų technologija. Kaunas: Technologija, 2002. 376 p.

9. Haenlein G. F. W . About the evolution of goat and sheep milk production. Small Ruminant Research . 2007. V. 68. P. 3–6.

10. Haenlein G. F. W. Goat milk in human nutrition. Small Ruminant Research V. 51. 2004. P. 155–163.

11. Ines M., Trancoso I., Trancoso M., Martins A., Roseiro L. B. Chemical composition and mine-ral content of goat milk from four indigenous Portuguese breeds in relation to one foreign breed. Vol 63, International Journal of Dairy Technology. 2010. No 4. P. 516–522.

12. Ying C., Wang H., Hsu J. Relationship of somatic cell count, physical, chemical and enzymatic properties to the bacterial standard plate count in dairy goat milk. Livestock Production Science. 2002. V. 74. Issue 1. P. 63–77.

13. Januškevičien÷s G., ir Januškevičiaus A. „Magistro baigiamųjų darbų rengimo nurodymai. Kau-nas, 2010. 21 p.

14. Koop G., Nielen M., Werven T. Bulk milk somatic cell counts are related bulk milk total bacte-rial counts and risk factors in dairy goats. Journal of Dairy Science. 2009, V. 92, Is. 9. P. 4355– 4364

15. Kulpys J., Juozaitis A. Mineralinio-vitamininio mišinio ožkoms sudarymas. Veterinarija ir zoo-technika. T. 3 (25). 1997.

16. Laurinavičiūt÷ V., Šiugždait÷ J., Urbšien÷ D. Ožkų slaptojo mastito diagnozavimas ir patoge-ninių mikroorganizmų išskyrimas. Veterinarija ir zootechnika. T. 24 (46). 2003. P. 30–34. 17. Min B. R., Hart S. P., Sahlu T., Satter L. D. The Effect of Diets on Milk Production and

Com-position, and on Lactation Curves in Pastured Dairy Goats. Journal of Dairy Science. 2005. V. 88. P. 2604–2615.

18. Park Y. W., Ju´arez M., Ramosc M., Haenlein G.F.W. Physico-chemical characteristics of goat and sheep milk. Small Ruminant Research. 2007. V. 68. P. 88–113.

production of Alpine goat milk. Small Ruminant Research. 1997. V. 26. P. 253–260.

19. Roncada P., Gaviragh A., Liberator S., Canas B., Bini L., Greppi G. F. Identification of caseins in goat milk. Proteomics. V. 2., Issue 6. 2002. P. 723–726.

20. Sakalauskas V. Statistika su Statistica. Vilnius. 1998. 228 p.

21. Skurdenien÷ I., Ribikauskas V., Bakutis B. Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkyst÷je. Kau-nas. 2007. 149 p.

22. Spruzs J ., Selegovska E. Feeding of goats under conditions of organic farming. ISSN 1392-2130. Veterinarija ir zootechnika. T. 27 (49). 2004. P. 101–105.

23. Spruzs J ., Selegovska E., Remeza I., Vasiljeva S. Effects of additional feedstuffs on milk quality and health status in organic goats. ISSN 1392-2130. Veterinarija ir zootechnika. T. 35 (57). 2006. P. 89–94.

24. Tamime A. Y., Law B. A. Mechanisation and automation in dairy technology . ISBN 1-84127-110-1. Sheffield, 2001. 348 p.

25. Urbien÷ S. Pieno sud÷tis ir savyb÷s. Žaliava produktų gamybai. LŽŪU, 2005. 127 p.

26. Zahraddeen D. I., Butswat S. R., Mbap S. T. Evaluation of some factors affecting milk compo-sition of indigenous goats in Nigeria. Livestock Research for Rural Development. 2007. V. 19. N. 11.

27. Zapasnikien÷2 B. Pieninių ožkų ūkis. Vilnius. 2002. p. 28. Zapasninkien÷1 B. Ožkų ūkis. Baisogala. 2002. 74 p.

29. Zeng S. S., Escobar E. N., Popham T. Daily variations in somatic cell count, composition, and production of Alpine goat milk. Small Ruminant Research V. 26. 1997. P. 253–260.

30. http://gpk.lt 31. http://www.zum.lt/agroweb/ozkos.htm 32. http://www.pieno-tyrimai.lt/index.php?gr=4&id=415 33. http://www.vic.lt:8101/pls/default_www/WBDB.WEB_apiskaita.a69_1. 34. http://www.vic.lt 35. http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:kontroliuojam%C5%B3+o%C5%BEk %C5%B3+skai%C4%8Dius&cd=7&hl=lt&ct=clnk&gl=lt.