1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas
KARVIŲ MELŽIMO BŪDŲ ĮTAKA PIENO
SUDĖČIAI IR KOKYBEI
THE IMPACT OF MILKING TECHNOLOGIES ON
MILK COMPOSITION AND QUALITY
Veterinarinės maisto saugos ištęstinių studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
2 DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Karvių melžimo būdų įtaka pieno sudėčiai ir kokybei“
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTE
(aprobacijos data) (instituto vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SĄNTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Reikalavimai pieno gamybai ... 11
1.2. Karvių pieno sudėties ir kokybės rodikliai ... 12
1.2.1. Pieno sudėties rodikliai ... 13
1.2.2. Pieno kokybės rodikliai ... 14
1.3. Žalio karvių pieno pagrindinių sudedamųjų dalių svarba žmogaus organizmui ... 17
1.4. Sezono įtaka žalio pieno sudėčiai ir kokybei ... 18
1.5. Karvių melžimo technologijos ir jų įtaka pieno rodikliams ... 20
1.5.1. Karvių melžimas rankomis ... 21
1.5.2. Mechanizuotas karvių melžimas ... 22
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 26
2. 1. Tyrimų medžiaga ir metodai ... 26
2. 2. Statistinė duomenų analizė ... 28
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29
3.1. Pieno kokybinių rodiklių analizė tirtose ūkių grupėse, taikant skirtingas karvių melžimo technologijas ... 29
3.2. Pieno sudėties rodiklių analizė tirtose ūkių grupėse, melžiant karves skirtingais būdais ... 32
3.3. Sezoniškumo įtaka karvių pieno sudėties ir kokybės rodiklių kaitai ... 34
IŠVADOS ... 41
PASIŪLYMAI ... 42
4
SĄNTRUMPŲ SĄRAŠAS
BBS – bendras bakterijų skaičius ES – Europos Sąjunga
GHP – Geros higienos praktika JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos kg – kilogramas kt - kita min - minutė mėn - mėnesis ml – mililitrai mln - milijonas pav. – paveikslas proc. - procentai
SLS – somatinių ląstelių skaičius SL – somatinės ląstelės
t.y. - tai yra val – valanda
VMVT – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tūkst. - tūkstantis
5
SANTRAUKA
Magistro darbo tema: Karvių melžimo būdų įtaka pieno sudėčiai ir kokybei. Darbo vadovė: Dr. Ramutė Mišeikienė.
Darbo pobūdis: Veterinarinės maisto saugos ištęstinių studijų magistro baigiamasis darbas.
Darbo apimtis: 48 puslapiai, pateikta 3 lentelės ir 10 diagramų. Buvo panaudoti 79 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: išanalizuoti ir įvertinti pieno sudėties ir kokybės rodiklius karves melžiant skirtingomis technologijomis ganykliniu ir tvartiniu laikotarpiais.
Darbo uždaviniai:
Išanalizuoti karvių pieno bakterinį užterštumą ir somatinių ląstelių skaičių karves melžiant skirtingomis technologijomis;
Išanalizuoti karvių pieno riebumo ir baltymingumo kaitą karves melžiant skirtingomis technologijomis;
Palyginti pieno sudėties ir kokybės rodiklius melžiant karves tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais;
Tyrimo atlikimo vieta ir metodika: Tiriamasis darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, Gyvulininkystės technologijų fakultete, Gyvūnų auginimo technologijų institute bei dvylikoje pieno ūkių 2011 - 2015 magistrantūros studijų metais.
Pieno kokybinei ir sudėties analizei naudoti VĮ “Pieno tyrimai“ laboratorijos pieno tyrimų protokolai. Informacija apie ūkiuose laikomus pieninius galvijus (veislė, amžius, laktacijos laikas) buvo naudota iš Valstybinės įmonės „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ duomenų bazės. Pagal taikomą karvių melžimo būdą ūkiai buvo suskirstyti į tris grupes po keturis ūkius. I grupėje karvės melžiamos rankomis, II – neautomatizuotai į melžtuves, III grupėje melžiamos eglutės tipo melžimo aikštelėje. Tyrimų metu surinktų duomenų statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 22.0 (Statistical Package for Social Science 22 for Windows) programų paketą bei Microsoft Excel skaičiuoklę.
Išvados: Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad bakterijų skaičius piene didžiausias buvo melžiant karves rankomis (190,76 ± 57,61 tūkst./ml) arba atitinkamai 128,83 tūkst./ml ir 171,72 tūkst./ml didesnis (p<0,001) nei melžiant neautomatizuotai į melžtuves (61,93 ± 48,85 tūkst/ml) ir eglutės tipo melžimo aikštelėje (19,04 ± 31,76 tūkst/ml).
6 Didžiausias somatinių ląstelių skaičius gautas karves melžiant neautomatizuotai į melžtuves (387,67 ± 211,64 tūkst/ml), o mažiausias – melžiant eglutės tipo melžimo aikštelėje (207,10 ± 90,72 tūkst/ml) (p<0,001).
Mažiausias pieno riebumas gautas melžiant karves neautomatizuotai į melžtuves (4,11 proc.). Riebalų koncentracija piene melžiant karves rankomis buvo 0,04 proc. mažesnė (p<0,001) nei melžiant eglutės tipo melžimo aikštelėje.
Baltymingiausias pienas gautas iš karvių, kurios buvo melžiamos melžimo aikštelėje (atitinkamai 0,24 proc. ir 0,21 proc. baltymingesnis (p<0,001) nei melžiant rankomis ir neautomatizuotai į melžtuves).
Lyginant baltymų kiekį piene tvartiniu ir ganykliniu laikotarpius, daugiausia baltymų gauta karves melžiant melžimo aikštelėje (tvartiniu 3,28 proc., o ganykliniu 3,42 proc.). Mažiausias pieno baltymingumas ganykliniu laikotarpiu buvo melžiant neautomatizuotai į melžtuves (3,15 proc.), o tvartiniu – melžiant rankomis (3,01 proc.).
Tvartiniu laikotarpiu riebiausias pienas (4,36 proc.) gautas karves melžiant aikštelėje, ganykliniu – melžiant rankomis (4,1 proc.). Mažiausiai riebalų piene nustatyta melžiant neautomatizuotai į melžtuves (tvartiniu laikotarpiu 4,2 proc., ganykliniu - 4,02 proc.).
Didžiausi kokybinių rodiklių kiekiai ganiavos ir tvartiniu laikotarpiais nustatyti karves melžiant rankomis, o mažiausi – melžiant melžimo aikštelėje. Ganiavos periodu somatinių ląstelių skaičius tarp šių melžimo technologijų skyrėsi vidutiniškai 142,58 tūkst./ml, o bakterijų skaičius - 169,53 tūkst./ml. Tvartiniu laikotarpiu – rodikliai atitinkamai 162,77 tūkst./ml ir 175,01 tūkst./ml didesni nei melžiant melžimo aikštelėje.
7
SUMMARY
Topic of Master’s Degree: The Impact of Milking Technologies on Milk Composition and Quality.
Tutor: Dr. Ramutė Mišeikienė.
Thesis characteristics: Master‘s degree in Veterinary Food Safety.
Thesis coverage: 48 pages, 3 charts and 10 diagrams, 79 references were used.
The aim of the thesis: to analyse and evaluate indicators of milk composition and quality depending on different cow milking technologies during outdoor and indoor periods.
Thesis tasks:
To analyse total bacterial count and somatic cells in milk depending on different milking technologies;
To analyse the fluctuation of cow milk fat and protein percentage depending on different milking technologies;
To compare the indicators of milk composition and quality milking cows during outdoor and indoor periods.
Location of research performance and methodology: The research was performed at the Institute of Animal Science of the Faculty of Animal Husbandry Technology at the Veterinary Academy of Lithuanian University of Health Sciences and 12 dairy farms during the years of 2011-2015 of Master Degree Studies.
Milk analysis protocols of SE „Pieno tyrimai“ were used for milk qualitative and compositional analysis. The information on dairy cattle (breed, age, lactation time) in dairy farms was taken from the database of PI “Center of Agricultural Information and Country Business”. Dairy farms were divided into three groups according to applied cow milking method. Group I – cows were milked manually, II – non-automatically to milking clusters, III – the cows were milked in the herringbone milking parlour. The statistical analysis of the obtained data was performed using SPSS 22.0 (Statistical Package for Social Science 22 for Windows) program packet and Microsoft Excel program.
Conclusions: The data analysis determined that bacteria count in milk was the highest when cows were milked manually (190.76 ± 57.61 thousand/ml) or accordingly 128.83 thousand/ml and 171.72 thousand/ml higher (P<0.001) than non-automatically milking to milking clusters (61.93 ± 48,85 thousand/ml and in the herringbone milking parlour (19.04 ± 31.76 thousand/ml).
8 The highest count of somatic cells was obtained when cows were milked non-automatically to milking clusters (387.67 ± 211.64 thousand/ml) and the lowest – in the herringbone milking parlour (207.10 ± 90.72 thousand/ml) (P<0.001).
The lowest milk fat content was obtained when cows were milked non-automatically to milking clusters (4.11%). Milk fat concentration in manual milking was 0.04% lower (P<0.001) than milking in the milking parlour.
Milk protein percentage was the highest when cows were milked in the herringbone milking parlour (0.24% and 0.21% more proteins (P<0.001) accordingly than by manual and non-automatically milking to milking clusters).
Comparing the amount of protein during outdoor and indoor periods the higher level of protein was received when cows were milked in the milking parlour (indoor period 3.28%, outdoor period 3.42%). The lowest level of protein was obtained during outdoor period milking cows non-automatically to milking clusters (3.15%) whereas during indoor period – milking manually (3.01%).
The highest milk fat content during indoor period (4.36%) was obtained while milking in the herringbone milking parlour, during outdoor period – milking manually (4.1%). The lowest milk fat percentage was obtained while milking non-automatically to milking clusters (indoor period 4.2%, whereas outdoor – 4.02%).
The highest quantity of qualitative index during both outdoor and indoor periods were determined while milking cows manually, and the lowest – while milking in the milking parlour. The count of somatic cells during outdoor period between these two types of milking technologies differed on average 142.58 thousand/ml, bacteria count – 169.53 thousand/ml. During indoor period the indexes were 162.77 thousand/ml and 175.01 thousand/ml accordingly higher than in the milking parlour.
9
ĮVADAS
Tarp įvairių maisto produktų žmonių mityboje pienas ir pieno produktai užima svarbią vietą. Žmogaus organizmas gerai pasisavina piene esančius baltymus, riebalus, cukrų, vitaminus B6, B12, E, folio rūgštį, mineralines medžiagas. Karvių piene gausu kalio, fosforo, kalcio, yra ir geležies, todėl pienas ir jo produktai reikalingi įvairių amžiaus grupių žmonėms (http://www.pienoukis.lt/ne-dienos-pieno-ar-jo-produktu/).
Pieno pramonė yra didelis ir dinamiškas daugelio šalių žemės ūkio ekonominis segmentas. Kadangi pienas yra prekė ir pieno gamintojų pajamų šaltinis, karvių melžimas yra vienas svarbiausių darbų kiekviename pieno ūkyje. Tešmens sveikumas ir kokybiška pieno produkcija nulemia pieno produktų vertę (Japertienė, Japertas, 2011).
Šiandieniniai žalio pieno kokybės reikalavimai pakankamai aukšti. Svarbiausi pieno kokybiniai rodikliai – bakterijų ir somatinių ląstelių skaičius piene.Aukštos kokybės pienas - sėkminga pienininkystė. Technologiniai procesai pieno pramonėje yra tiesiogiai priklausomi nuo superkamos pieno žaliavos kokybės, o pieno žaliavos kokybei įtakos turi biologiniai, zootechniniai ar aplinkos veiksniai. Norint gauti aukštos kokybės pieną, atsiranda būtinybė analizuoti melžimo technologijų įtaką pieno rodikliams.
Pieno ir pieno produktų gamybos kiekiai skirtingose ES valstybėse labai įvairūs. Nors pieno gamyba vyksta visose ES valtybėse, tačiau skirtingą kiekį lemia nevienoda geografinė padėtis, skiriasi ūkių ir pieninių bandų dydžiai, taip pat pieno primilžis. 2013 metais visose ES šalyse pagaminta beveik 159 mln tonų pieno, iš kurių beveik 154 mln tonų (arba 96,8 proc.) sudarė karvių pienas. Per 2012 ir 2013 metus, Europos Sąjungos mastu pieno kiekis išaugo 1,1 proc., o melžiamų karvių skaičius išaugo 1,6 proc. lyginant su ankstesniai metais. Didžiausias pieno primilžis minėtais metais buvo Portugalijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Suomijoje
http://ec.europa.eu/eurostat/statisticsexplained/index.php/Milk_and_milk_product_statistics. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2013 m. buvo supirkta 1339,3 tūkst. t natūralaus pieno. Deja, matoma 1,5 proc. mažėjimo tendencija lyginant su 2012 m. (1359,9 tūkst. t) (http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu analize?portletFormName=visualization&hash=69f91724-7d79-43fd-b89e-2b4f0e1b7a61).
Darbo tikslas - išanalizuoti ir įvertinti pieno sudėties ir kokybės rodiklius karves melžiant skirtingomis technologijomis.
10 Darbo uždaviniai:
Išanalizuoti karvių pieno bakterinį užterštumą ir somatinių ląstelių skaičių karves melžiant skirtingomis technologijomis;
Išanalizuoti karvių pieno riebumo ir baltymingumo kaitą karves melžiant skirtingomis technologijomis;
Palyginti pieno sudėties ir kokybės rodiklius melžiant karves tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais;
Darbo struktūra – darbo tikslas ir išsikelti uždaviniai lėmė tokią darbo struktūrą: sąntrumpų sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kalba, įvadas, temos dėstymas, kuris padalintas į kelias esmines dalis, kurios detalizuojamos darbo poskyriuose ir skirsniuose, išvados, rekomendacijos ir naudotos literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 47 puslapiai, lentelių sk. - 3.
Tyrimo metodika ir organizavimas – darbo tyrimas atliktas remiantis mokomosios ir mokslinės literatūros šaltinių kritine analize, kuri leido atskleisti analizuojamos problemos ištyrimo laipsnį, nusakyti nagrinėjamos temos aktualumą.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Reikalavimai pieno gamybai
Pieno ūkis – viena svarbiausių Lietuvos žemės ūkio šakų, turintis ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. Dažnam kaimo gyventojui pieno gamyba sudaro pagrindinę pajamų dalį. Norint tiekti pieną ar pieno produktus rinkai, pieno ūkiai turi atitikti Europos Sąjungos (ES) reikalavimus. Šalyje veikianti vieninga Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Valstybinės įmonės „Pieno tyrimai“ ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto žalio pieno sudėties, kokybės vertinimo ir saugos stebėsenos sistema leidžia įgyvendinti keliamus Europos Sąjungos reikalavimus žaliam pienui ("http://www.pieno-tyrimai.lt/"tyrimai.lt).
Pieno gamybos ūkiuose laikomiems gyvūnams būtina taikyti valstybinę kontrolę, tikrinti, ar laikomasi žalio maisto gamybos, o ypač gyvūnų sveikatos būklės bei veterinarinių priemonių naudojimosi reikalavimų. Kontrolė veterinarinių patikrinimų metu atliekama vadovaujantis nuostatais, reglamentuojančiais gyvūnų ir visuomenės sveikatą, bei gyvūnų gerovę. Pagal taikomus reikalavimus, kiekvienas bandos gyvulys turi būti identifikuotas. Pienas turi būti gautas iš sveikų, gerai šeriamų, tinkamomis sąlygomis laikomų gyvūnų, melžiamas laikantis visų higienos reikalavimų. Ūkyje laikomi galvijai turi būti švarūs ir prižiūrėti (Staniškienė ir kt. 2007).
Bendrąsias maisto produktų higienos taisykles reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) 852/2004, kuriuo atsižvelgiama į tai, kad pirminė atsakomybė už maisto saugą tenka maisto tvarkymo subjektui ir į tai, kad maisto saugą būtina garantuoti visuose maisto grandinės etapuose, pradedant nuo pirminės maisto gamybos stadijos (www3.lrs.lt).
Konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 853/2004, kurį iš dalies keičia Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1662/2006. Šios taisyklės papildo nustatytąsias Reglamentu (EB) Nr. 852/2004, jos taikomos neperdirbtiems ir perdirbtiems gyvūninės kilmės produktams. Vadovaujantis reglamento nuostatomis, pieniniai galvijai turi būti sveiki ir neturintys jokių užkrečiamųjų ligų, kurios su pienu perduodamos žmonėms, simptomų, tešmuo neturi būti kaip nors sužeistas, kad žaizda galėtų turėti įtakos pienui, pieniniams galvijams neturi būti paskirtos jokios neleistinos medžiagos arba produktai ir neteisėtai gydyti, jeigu buvo paskirti
12 leistini produktai arba medžiagos, tai turi būti praėjęs laikas, nurodytas šių produktų arba medžiagų naudojimo instrukcijoje, melžimo įranga ir pastatai, kuriuose laikomas, tvarkomas arba atvėsinamas pienas, kad būtų sumažinamas pavojus užteršti pieną, turi būti apsaugoti nuo kenkėjų ir tinkamai atskirti nuo gyvulių laikymo patalpų ir, jeigu būtina, turėti tinkamą šaldymo įrangą, įrangos švarai ir higienai palaiktyi turi būti naudojamos sertifikuotos valymo ir dezinfekavimo priemonės (www3.lrs.lt).
Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. pasirašytu įsakymu Nr.146 įsigaliojo Pieno supirkimo taisyklės (naujausia redakcija nuo 2015 m. kovo 31 d. Nr. 3D-241), kuriomis nustatoma pieno pirkimo, sudėties bei kokybės vertinimo ir atsiskaitymo tvarka superkant iš pieno gamintojų žalią pieną (www3.lrs.lt).
Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pateiktus 2014 metų veiklos ataskaitos duomenis, pieno sektorių sudarė 36,390 tūkst. pieno ūkių, parduodančių pieną maistui, kai tuo tarpu 2013 metais tokių ūkių buvo apie 35,8 tūkst. Pastebimas tendencingas augimas (36,5 proc.) ūkių, įsirengusių pieno aušintuvus ir melžimo įrangą. 2013 m. pabaigoje tokių ūkių skaičius siekė 11015
(http://vmvt.lt/uploads/file/doc3/VMVT%202014%20m_%20VEIKLOS%20ATASKAITA.p df).
VMVT vykdant žalio pieno kokybės kontrolę, 2013 m. supirkto pieno kokybė pagerėjo 20 proc. somatinių ląstelių skaičiaus ir 40 proc. bendro bakterijų skaičiaus atžvilgiu lyginant su ankstesniais metais. 2013 metais kontrolės metu žalio pieno mėginių su inhibitorinėmis medžiagomis nenustatyta
(http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/valstybine.maisto.kontrole/gyvuninio.maisto.kontrole /pieno.sektorius/).
1.2. Karvių pieno sudėties ir kokybės rodikliai
Pienas – labai sudėtinga biologinė sistema, o jo dedamosios dalys nėra stabilios ir priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat ir nuo karvės sveikatingumo (Sloth et al., 2003). Pieno kokybę ir sudėtį lemia daugelis veiksnių, pavyzdžiui, karvių šėrimas, melžimas, laikymo sąlygos, laktacijos laikas, sveikatos būklė ir kt. (Bartkevičiūtė, 2009, http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=2051&z=92).
Pagal cheminę sudėtį pienas užima išskirtinę vietą tarp gyvulinės kilmės maisto produktų. Pieno baltyme yra visos nepakeičiamos gyvulinės kilmės aminorūgštys, tarp jų ir mums reikalingi, lengvai pasisavinami lizinas ir triptofanas. Laktalbuminas ir kazeinogenas –
13 veiksmingi baltymų sintezės stimuliatoriai. Metioninas turi lipotrofinį (riebalus tirpdantį) poveikį, normalizuoja cholesterolio apykaitą. Iš pieno baltymų žarnyne susidaro lengvai pasisavinami peptidai, kurie padeda mineralus, ypač kalcį ir geležį, geriau pasisavinti (Staniškienė ir kt. 2007).
1.2.1. Pieno sudėties rodikliai
Pieno cheminė sudėtis prieklauso nuo individualių gyvulio savybių tokių kaip veislė, genetika, amžius, sveikata. Nemažą įtaka pieno sudėtinėms dalims turi pašarai.
Didžiąją pieno dalį sudaro vanduo, vidutiniškai net 88 proc., riebalų randama 3 – 5 proc., baltymų kiekis piene sudaro nuo 2,5 iki 3,5 proc., laktozė (pieno cukraus) sudaro 4 – 5 proc., mineralinių medžiagų ir vitaminų piene yra 0,7 proc.
Pieno riebalai pagal maistingumą ir biologines savybes priskiriami prie pačių vertingiausių. Jie yra emulsijos pavidalo, o tai leidžia šias medžiagas lengvai pasisavinti. Į pieno riebalų sudėtį įeina įvairios riebalų rūgštys: sočiosios ir nesočiosios (apie 60 proc. sočiųjų ir 40 proc. nesočiųjų). Iš sterolių piene būna cholesterolio (0,01 proc.) ir ergosterolio, kuris, veikiamas ultravioletinių spindulių, virsta ergokalciferoliu – vitaminu D. Pieno riebaluose ištirpusios pigmentinės medžiagos suteikia riebalams gelsvą spalvą (Lietuvos vartotojų institutas, 2005). Tam, kad piene būtų pakankamai riebalų, reikai subalansuoti pašarus taip, kad juose būtų pakankamai virškinamosios ląstelienos. Jos šaltinis yra kokybiškas žolės silosas ir cukriniai runkeliai (Pečiulionienė, Pauliukas, 2004).Riebalų kiekį piene galiama padidinti priededant į racioną riebalinių medžiagų, bet jų neturėtų būti daugiau kaip 6 proc. bendro raciono sausųjų medžiagų kiekio. Priešingu atveju gali sulėtėti didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veikla ir dėl to bus prasčiau virškinama ląsteliena. Tam tikrais atvejais gali būti naudojamas riebalų ir kalcio druskų mišinys, kuris leidžia bendrą raciono riebalų kiekį padidinti iki 10 ar net 12 proc. (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Pieno baltymai. Pagrindinis pieno baltymas yra kazeinas, kurį sudaro α, β, γ kazeinai (Staniškienė ir kt., 2007). Šio baltymo piene randama 75 – 85 proc. bendrojo baltymų kiekio ir 85 – 90 proc. tikrųjų baltymų piene
(http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=967&z=46). Karvių organizmas baltymų atsargų nekaupia, todėl baltymingi pašarai racione būtini (Bartkevičiūtė, 2009). Pieno baltymų sintezei naudojami virškinamieji azoto junginiai esantysi pašaruose. Nustatyta, kad pašarai, turintys biologiškai vertingų baltymų (sojų pupelių, rapsų, saulėgrąžų, sėmenų rupinių, žirnių, pašarinių pupų), naudojami pieninių galvijų šėrimui, didina baltymų
14 koncentraciją piene (Bakutis, 2003). Pieno baltymingumą įtakoja ir laktacijos laikotarpis. Esant didžiausiems primilžiams paprastai baltymų koncentracija būna mažiausia, nes baltymų sintezei neužtenka mikrobinių baltymų, ir, norint padidinti aprūpinimą aminorūgštimis, reikia papildomų, didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų (Kulpys, Stankevičius, 2010).
1.2.2. Pieno kokybės rodikliai
Kokybišką pieną galima gauti tik iš sveikų, gerai prižiūrimų, šiariamų maistingais pašarais karvių ir melžimo metu laikantis higienos reikalavaimų (Staniškienė ir kt. 2007).
Pieno kokybė - tai jo normalios cheminės sudėties ir būdingų savybių visumos rodiklis (http://www.pienoukis.lt/pieno-kokybes-priklausomybe-nuo-ivairiu-veiksniu-iii-dalis/).
Pirminiai pieno kokybės rodikliai – pieno spalva, kvapas, konsistencija, temperatūra, skonis, rūgštingumas, švarumas, tankis, neutralizuojančios ir inhibitorinės (slopinančiosios) medžiagos. Pagrindiniai rodikliai, apsprendžiantys pieno kokybę yra bendras bakterijų skaičius (tūkst./ml) (toliau - BBS), somatinių ląstelių skaičius (tūkst./ml) (toliau - SLS), inhibitorinės medžiagos piene ir pieno užšalimo temperatūra (°C) (Pieno supirkimo taisyklės, 2015).
Veiksniai, įtakojantys žaliavinio pieno kokybę gali būti suskirstyti į dvi pagrindines grupes: tiesioginiai (galvijų fiziologinė ir sveikatos būklė, tešmens sanitarinio apdorojimo kokybė, naudojamo vandens kokybė, pieno įrenginių ir pieno indų sanitarinė būklė, karvių melžimo sąlygos, pieno košimo ir aušinimo kokybė, pieno laikymo ir transportavimo sąlygos, melžėjų kvalifikacija ir asmens higiena, nenatūralios medžiagos piene) ir netiesioginiai (gyvulio amžius, laktacijos periodas, šėrimas, sezonas) (Japertas, Minkevičius, 2007).
Bendras bakterinis užterštumas. Pieno bakterinis užterštumas apsprendžia kaip ūkyje melžimo metu laikomasi higienos reikalavimų, taip pat šis rodiklis parodo kaip greitai pienas buvo atšaldytas po melžimo. Pamelžti sterilų, be mikroorganizmų pieną - neįmanoma. Tai natūrali pieno mikroflora (Stankūnienė ir kt., 2008). Sveikos karvės spenio kanalo pradžioje būna susidaręs „bakterinis kamštis“, kuris, su atskirai išmelžiamomis pirmosiomis pieno čiurkšlėmis, pašalinamas. Gilyn bakterijų kiekis mažėja, o paskutinėse pieno čiurkšlėse jų visai nerandama. Pirmosios pieno čiurkšlės, numelžtos į atskirą indą, sunaikinamos. Jų negalima numelžti į kraiką, nes tai didina bendrą tvarto užterštumą mikroorganizmais (Japertienė, Japertas, 2003).
15 Šviežiame, ką tik pamelžtame sveikos karvės piene, visada būna apie 10 tūkst. bakterijų 1 mililitre pieno. Tačiau svarbi aplinkybė ta, kad melžimo metu dalis mikroorganizmų patenka ir iš aplinkos, nuo nešvarios karvės odos ar plaukų, per nepakankamai švariai išplautus melžimo indus ar įrengimus (Stankūnienė, 2008). Vidutiniškai 2 valandas po melžimo slopinamas mokroorganizmų dauginimąsis, bet tai priklauso nuo pamelžto pieno švaros ir žemos temperatūros. Ši pieno savybė stabdyti ir naikinti mikroorganizmus vadinama baktericidiškumu, o laikas, kuomet pienas šią savybę turi - baktericidine faze. Jei pieno temperatūra siekia 25 °C, tai baktericidinė fazė truks apie 6 val. Jei pienas yra atvėsintas iki 5 °C, tuomet baktericidinės fazės trunka net 36 val. (Stankūnienė ir kt., 2008).
Piene natūraliai esantys ar pakliuvę iš aplinkos mikroorganizmai besidaugindami pakeičia šviežio pieno organoleptines savybes, ardo pagrindes pieno sudedamąsias dalis - baltymus ir riebalus. Dėl šių priežasčių sumažėja pieno produktų išeiga, trumpėja jų tinkamumo vartoti terminas ir kt. (Stankūnienė ir kt., 2008).
Pagrindiniai bakterinio užteršimo šaltiniai yra: karvės tešmuo, aplinkos oras, ypatingai melžiant į melžtuves ir perpilant pieną tvarte, vanduo, aptarnaujantis personalas (ypač melžėjų rankos), pašarai, pieno melžimo įranga, indai bei laikymo talpos, karvės oda, plaukai. Aplinkos ore mikroorganizmų padaugėja dalijant pašarą, ypač supelijusį, taip pat šalinant mėšlą. Todėl viena iš būtinų sąlygų - prieš karvių melžimą nedalinti stipriai dulkančių pašarų, o mėšlą šalinti patartina 1 - 1,5 val. prieš melžimą (Stankūnienė, Tacas, 2003). Dar vienas pieno taršos šaltinis yra musės. Ant vienos musės kūno gali būti iki 1 milijono mikroorganizmų, tokių kaip streptokokų, stafilokokų, žarninių lazdelių, puvimo bakterijų, patogeninių mikroorganizmų. Taigi pieną nuo musių reikia saugoti, o pieno fermos patalpose jas naikinti (Stankūnienė ir kt., 2008). Nešvari gyvulio oda ir tešmuo taip pat gali užteršti pieną. Ant 1 cm2
karvės odos, užterštos mėšlu ir įvairiais nešvarumais, yra milijonai mikroorganizmų, kurie patekę į pieną ženkliai didina bendrą bakterinį užterštumą. Tinkama karvių odos ir tešmens priežiūra tai vienas iš faktorių, mažinančių mikroorganizmų skaičių piene (Japertienė, Japertas, 2011).
Apibendrinant trumpai galima pasakyti, kad pagrindiniai pieno taršos šaltiniai yra aplinkos veiksniai (patalpų mikroklimatas, karvės plaukai, tešmens švara, melžėjų rankų higiena ir kt.) melžimo bei šaldymo įranga.
Pieno ir pieno produktų sauga priklauso nuo komplekso apsaugos priemonių pieno gamybos metu ir pirminio apdorojimo, atšaldymo po melžimo bei efektyvios pasterizacijos (Roginski et al., 2003).
16 Visose išvystytos pienininkystės šalyse, siekiant įvertinti, ar pienas gautas iš sveikų, nesergančių tešmens ligomis karvių, tiriamas somatinių ląstelių skaičius. Tai yra pats lengviausias ir pigiausias tyrimas, siekiant įvertinti, ar pienas tinkamas vartoti (Japertienė, Japertas, 2011).
Pieno somatinės ląstelės (toliau - SL) - tai baltieji kraujo kūneliai, pieno liaukos epitelinės ląstelės (Boufet et al., 2003). Somatinių ląstelių būna ir sveikų karvių piene, o nežymus jų padidėjimas yra natūrali apsauginė ląstelių funkcija prieš tešmens uždegimus (Koivula, 2005). Pasak V. Juozaitienės ir kolegų (2004), sveikų karvių piene SL būna iki 100 tūkst./cm3. Padidėjęs somatinių ląstelių skaičius piene yra vienas iš svarbiausių tešmens uždegimo parametrų.
Esant dideliam šių ląstelių kiekiui, pakinta pieno cheminė sudėtis – sumažėja kazeino, laktozės, kalcio, magnio ir fosforo (Strzalkowska et al., 2002). Iš pieno, kuriame yra didelis somatinių ląstelių skaičius, gaunami žymiai blogesnės kokybės pieno produktai (Aniulis ir kt., 2000).
Daugelio mokslininkų (Poso, Mantysaari, 1996; Amin et al., 2002; Nielsen et al., 2005) įrodyta, kad somatinių ląstelių skaičiaus kaita piene gali rodyti klinikinį arba slaptąjį mastitą. Mastitai – viena labiausiai paplitusių ir daugiausia nuostolių nešanti pieninių galvijų bandų liga (Carlen et al., 2004; Koivula et al., 2005).
Lietuvos (Juozaitienė ir kt. 2008) bei užsienio mokslininkų (Carlen et al., 2004; Ikonen et al., 2004) tyrimų duomenimis, SLS ir pieno kiekis koreliuoja neigiamai. Kitų Lietuvos autorių nuomone (Japertas, Japertienė, 2006; Stankūnienė ir kt., 2008), melžimas yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis karvių sergamumą mastitu, nes jis veikia karvės tešmenį net du kartus per dieną. Pieno kokybė, melžiamų karvių sveikatingumas labai priklauso nuo taisyklingos melžimo technologijos (Japertienė, Japertas, 2011). Padidėjus somatinių ląstelių skaičiui piene, stipriai pakinta bendrųjų baltymų, kazeino, laktozės, riebalų kiekis. Tai suteikia pienui kartumo ir lemia prastą pieno produktų kokybę. Uždegimo paveiktame piene kazeino sumažėja iki 11–25 proc., o išrūginių baltymų kiekis būna didesnis (Japertas, 2000; Malinovski, 2005). Mastitas neigiamai paveikia vandenyje tirpius vitaminus, o vitaminų pokyčiai įtakoja bakteriologinius fermentacijos procesus ir neigiamai veikia rūgštaus pieno produktus ir sūrį (Japertienė, Japertas, 2011). Ūminio mastito atveju sumažėja pieno termostabilumas ir jautrumas šliužo fermentui. (Staniškienė ir kt. 2007).
Mastito profilaktikai taip pat rekomenduotina suskirstyti karves į grupes: šviežiapienes, labai produktyvias, vidutiniškai produktyvias, su dideliu somatinių ląstelių skaičiumi, sergančias mastitu ir kt. ligomis, gydytas karves (Japertas, 2002). Trumpai tariant, pieninių
17 galvijų sveikata ir pieno kokybė labai priklauso nuo to, kaip jie paruošiami melžimui ir ar tinkamai prižiūrimi pamelžus.
Pieno supirkimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 3D-241 (redakcija) nurodoma, kad pieno bakteriniam užterštumui įvertinti mėginiai turi būti imami ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. Perskaičiavus geometrinį vidurkį bendras bakterijų skaičius neturi viršyti 100 tūkst.KSV/ml. Somatinių ląstelių skaičiaus piene vertinamui mėginius reikia imti ne rečiau kaip tris kartus per mėnesį. Somatinių ląstelių skaičius turi būti ne didesnis kaip 400 tūkst./ml., inhibitorinių medžiagų piene turi nebūti, o mėginiai šių medžiagų nustatymui imami ne rečiau kaip tris kartus per mėnesį (www3.lrs.lt).
1.3. Žalio karvių pieno pagrindinių sudedamųjų dalių svarba žmogaus organizmui
Piene yra daugiau kaip 200 įvairių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmo ląstelėms atsinaujinti ir energijai gauti. Jame yra toks baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis, kurį organizmas geba geriausiai pasisavinti.
Pieną sudarančias medžiagas galima suskirstyti į keletą stambių grupių. Tai būtų pagrindinės medžiagos, kurios sudaro didžiąją dalį visų piene esančių medžiagų. Šiai grupei priklauso baltymai, riebalai, angliavandeniai ir vanduo. Antrai grupei priskiriamos gretutinės medžiagos, šios piene randamos mažiais kiekiais. Joms priskiriamos mineralinės medžiagos, fermentai, vitaminai ir kt. Piene taip pat randamos ir pašalinių medžiagų, tai per orą, pašarus, veterinarinius preparatus į pieną patekusios įvairios medžiagos (Šernienė, Sekmokienė, 2013). Pasak R. Japertienės ir kt. (2011), į pieną patekusios pašalinės medžiagos stipriai įtakoja tiek pieno, tiek pieno produktų kokybę. Teigiama, kad šios medžiagos neigiamai veikia ir žmogaus organizmą. Gali iššaukti gyvybinių funkcijų sutrikimus, įvairias alergines reakcijas, apsinuodijimus, taip pogi blogina pieno juslines savybes, įtakoja fizikinius, cheminius, mikrobiologinius rodiklius (Japertienė ir kt., 2011).
Baltymai ne tik svarbiausia, bet ir sudėtingiausia pieno sudėtinė dalis. Pieno baltymus sudaro kazeinai, išrūgų baltymai, proteozo – peptonai
(http://ansci.illinois.edu/static/ansc438/Milkcompsynth/milkcomp_protein.html).
Pieno baltymai laikomi pilnaverčiais, nes yra turtingi nepakeičiamomis aminorūgštimis, kurių pats organizmas sintetinti nesugeba. Ypatingai pienas svarbus vaikams dėl dantų ir kaulų išsivystymo bei stiprinimo. Pieno baltymai skatina naujų ląstelių statybą ir pasenusių
18 regeneraciją. Jų įsisavinimui reikalingas 3 – 4 kartus mažesnis energijos kiekis, nei įsisavinant kitus baltymus (Urbienė, 2006).
Žmogaus organizmas pieno riebalus geba įsisavinti daug geriau nei kitus gyvūninės kilmės riebalus (97 - 99 proc.). Kartu su pieno riebalais žmogaus organizmas gauna riebaluose tirpių vitaminų, biologiškai aktyvių polinesočiosiųjų riebalų rūgščių ir kt. (Bartkevičiūtė ir kt., 2006).
Be paminėtų baltymų ir riebalų, piene taip pat randami ir angliavandeniai. Svarbiausias angliavandenis piene yra laktozė arba kitaip dar vadinama pieno cukrumi. Natūraliame sveikų karvių piene laktozės yra nuo 4,5 proc. iki 5,2 proc. (Gudonis, 2002) ir sudaro 40 proc. pieno energetinės vertės ir laisvų molekulių pavidalu randama tik piene (Gujral et al, 2012). Išskirta iš pieno laktozė naudojama konditerijoje, duonos gamyboje, vaikų maisto ir naujagimių mišinukų gamyboje, mėsos pramonės perdirbime, sirupų, užšaldomų produktų, pusfabrikačių gamyboje, kremų, padažų, aromatizatorių gamyboje (Heuer et al. 2000). Nežiūrint į tai, laktozę skaidančio fermento trūkumą Lietuvoje turi 34 proc. gyventojų. Dėl šios priežasties jų organizmas netoleruoja pieno cukraus ir išgėrus pieno ar suvartojus pieno produktų galimi nepageidaujami simptomai (http://www.nmvrvi.lt/lt/naujienos/444/).
Karvių piene yra visi gyvam organizmui būtini vitaminai, kurie patekę į žmogaus organizmą dalyvauja daugelyje gyvybinių procesų. Vitaminų kiekis karvių piene nėra pastovus. Dalis jų patenka su pašarais, kiti sintetinami gyvulio organizme. Pagrindiniai piene esantys vitaminai yra A, B grupės, PP, C, K, D, E, ir kt. (Liutkevičius ir kt., 2005).
Į pieno sudėtį įeina mineralinės medžiagos, kurias sudaro apie 50 įvairių mikroelementų ir makroelementų. Žmogaus organizme šios medžiagos vaidina svarbų vaidmenį. Mineralinių medžiagų kiekis karvių piene siekia 0,7 - 0,8 proc. Makroelementus sudaro kalcio, kalio, fosforo, magnio jonai, kurie būtini normaliai širdies veiklai, reikalingi kaulų ir dantų formavimosi metu, taip pat dalyvauja raumeninėje ir nervų sistemos veikloje, būtini kraujo krešėjimui. Makroelementai reikalingi baltymų sintezės metu, energijos apykaitos procesuose, taip pat būtini genetinės informacijos perdavime, bei kitų gyvybiškai svarbių biocheminių procesų metu. Mikroelementų grupę sudaro geležies, cinko, vario, mangano, aliuminio, seleno ir kt. jonai. Šie elementai reikalingi riebalų ir cholesterolio skaidymo metu, lytinių hormonų gamyboje, taip pat būtini geležies įsisavinimui, kaulų struktūros gerinimui, svarbūs imuninės
19 1.4. Sezono įtaka žalio pieno sudėčiai ir kokybei
Gyvename tokiame regione, kur gamta neišvengiamai galvijų šėrimą ūkiuose suskirsto į du laikotarpius: tvartinį ir ganyklinį. Lietuvoje galvijų tvartinis laikotarpis trunka 210-220, o ganyklinis – 145-155 dienas. Ganyklinio laikotarpio pradžia ir trukmė atskirais metais nevienoda. Tam labiausiai įtakos turi klimatinės sąlygos. Taip pat įtakoja ir pavasarinė ganyklų priežiūra bei tręšimas, nuo ko priklauso ganyklų žolės augimo sparta (Japertas, Japertienė 2004).
Karvių pieno kokybė bei jo sudėtis per metus nėra pastovi. Sezonas įtakoja ne tik pieno sudėtį, bet ir produkciją (Arunvipas et al., 2004; Pauliukas ir kt. 2005). Dabašinskienė (2009) teigia, kad pieno riebalų ir baltymų kiekio mažėjimą įtakoja pavasaris ir tuo laikotarpiu pablogėję pašarai. Nemažą įtaką šiems pokyčiams turi šiluma ir šaltis. Pauliukas su kolegomis (2005) mini, kad pieno riebumo mažėjimas sutampa su žiemojimo laikotarpio pabaiga ir pereinamuoju laikotarpiu į ganyklinį. Vasaros metu pieno riebumas yra mažesnis negu žiemą, o rudenį baltymų ir riebalų piene būna daugiau.
Pieno ūkiuose pieniniai galvijai gali būti laikomi dviem būdais. Vienas būdas tai yra tvartinis – ganyklinis, kuomet galvijai žiemos metu laikomi tvarte, o vasaros laikotarpiu – ganykloje, kitas būdas – tvartinis. Taikant šį būdą gyvuliai ištisus metu laikomi tvarte.
Tikriausiai kiekvieno ūkininko tikslas išlaikyti aukštą laktuojančių karvių produktyvumą ir kokybinius pieno rodiklius ištisus metus. Tuo tikslu ganykliniu laikotarpiu žolynai kokybiški turėtų būti nuo ganiavos pradžios iki paskutinių dienų (Bakutis, 2003).
Ganiavos pradžioje neretai sumažėja karvių primilžiai ir pieno riebumas. Vasaros metu pieno riebumas yra 0,2 - 0,3 %, mažesnis negu žiemą, o rudenį - 0,2 - 0,4% didesnis nei pavasarį. Rudenį baltymų ir riebalų piene būna daugiau (Dabašinskienė, 2009). To priežastis – jaunoje žolėje esantis didelis kiekis tirpių azoto junginių ir mažas kiekis ląstelienos (15 proc.). Kuomet karvės per parą jaunos žolės suėda apie 80 kg, pasireiškia virškinimo trakto sutrikimai ir gyvuliai suserga, o tai ir įtakoja pieningumo ir pieno riebumo mažėjimą. Norint to išvengti, rekomenduotina prie jaunos žolės galvijus pratinti palaipsniui (Kulpys, Juraitis, 2004).
Besikeičiančios klimato sąlygos taip pat ženkliai įtakoja pieno sudėties rodiklius ir produktyvumą. Literatūros šaltiniuose rašoma, jog esant karštoms vasaros dienoms pieno primilžiai būna mažesni, nes pablogėja apetitas ir karvės suėda mažiau pašarų. Vėsiomis ir
20 lietingomis vasaromis, esant žemam atmosferos slėgiui, pieno kiekiai sumažėja net iki 12 – 15 proc. (Dabašinskienė, 2009).
Galvijų raciono pagrindą, nepriklausomai koks metų laikas, sudaro žoliniai pašarai, tačiau tvartiniu laikotarpiu jie naudojami silosuoti (vytintos žolės silosas, kukurūzų silosas, javainis šakniavaisiai, gumbavaisiai) arba išdžiovinti (šienas, šiaudai). Iš daugiamečių žolių ir ankštinių vienmęčių augalų silosas laikomas vertingiausiu. Karves šeriant įvairių rūšių šakniavaisiais padidėja pieno išmilžiai (Juraitis, Kulpys, 2004).
Vienas svarbiausių stambiųjų pašarų karvėms yra šienas. Optimalus šieno kiekis laktuojančių karvių racione turėtų būti 1,5 – 2,5 kg, minimalus – 1 kg -100 kg karvės masės. Ankštinių (dobilų, liucernos) arba ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienas karvėms pats vertingiausias. Tokiame šiene proteinų, mineralinių medžiagų ir vitaminų yra daugiau negu varpinių augalų šiene (Bartkevičiūtė, 2003).
Lietuvos mokslininkai (Pauliukas ir kt., 2005) atliko tyrimą ir nustatė, kad sezoniškumas turi įtakos ne tik pieno sudėties, bet ir kokybės rodikliams. Nustatyta, kad pieno bendram bakteriniam užterštumui įtakos turi aplinkos veiksliai, o somatinių ląstelių skaičių piene be aplinkos veiksnių iš dalies įtakojo dar ir genetiniai veiksniai. Bendro bakterijų skaičiaus rodiklių blogėjimas nustatytas ne iškart pasibaigus ganiavos laikotarpiui, todėl tyrėjai teigia, jog pieno bakterinis užterštumas padidėjo tik tuomet, kada užsiteršė patalpų oras. Nustatyta, kad žiemą ir pavasarį somatinių ląstelių piene buvo 6 – 17 tūkst./ml mažiau, o vasarą ir rudenį 4 – 27 tūkst./ml daugiau. Kitų mokslininkų tyrimais įrodyta, kad SLS, viršijantis 200 tūkst./ml buvo nustatytas spalio mėnesį, SL daugiau nei 400 tūkst./ml rasta liepos mėnesį (Kondrotaitė ir kt., 2013). I. Klimienė su kolegomis (2005) tyrė ir nustatė, kad balandžio – birželio mėnesiais padaugėja tešmens uždegimų todėl, kad pradėjus ganiavą suintensyvėja pieno gamyba, o po žiemos sezono nusilpęs karvių imunitetas ir iššaukia mastitus. V. Juozaitienė ir A. Žakas (2002) somatinių ląstelių kaitą piene sieja su sezoniniu mastitu, tešmens perkaitimais, peršalimais ir sumušimais, tačiau Lietuvoje išsamių mokslinių tyrimų apie sezono, ar atskitų mėnesių įtaką kokybiniams pieno rodikliams kol kas dar trūksta.
1.5. Karvių melžimo technologijos ir jų įtaka pieno rodikliams
Melžimo įrenginiai, naudojami karvių melžimui, skirstomi į mobiliuosius ir stacionarius, automatizuotus ir neautomatizuotus. Mobilieji įrenginiai sumontuoti ant ratukų tam, kad būtų galima privažiuoti prie karvės tvarte ar ganykloje. Stacionarūs – skirti karves melžti melžimo aikštelėse į melžimui skirtą indą arba į pieno linijas (Stankūnienė ir kt., 2008).
21 Melžimo įrenginiai gali būt neautomatizuoti arba įvairaus automatizavo lygio, su kompiuteriais. Kuomet pieno fermoje yra naudojami neautomatizuoti melžimo įrenginiai, melžėja visas melžimo operacijas atlieka rankomis: ruošia tešmenį, užmauna melžiklius ant spenių, stebi melžimo eigą, baigia melžti melžtuvu ir nuima melžiklius, dezinfekuoja spenius. Taikant automatizuotą melžimo sistemą, procesas stebimas kompiuteriu. Melžėja tik paruošia karvės tešmenį melžimui ir užmauna melžiklius. Kompiuterinė įrenginio sistema be melžėjos pagalbos stebi melžimo procesą, atlieka baigiamąjį melžimą ir automatiškai nuima melžiklius, melžėja tik dezinfekuoja spenius. Yra ir tokių, kurie apie melžimo pabaigą praneša tik garso arba vaizdo signalu. Tais atvejais melžėja pati turi atlikti baigiamojo melžimo operacijas ir nuimti melžiklius (http://mmc.lva.lt/files/karviu-melzimas.pdf).
Melžimo metu kinta pieno sudėtis. Labiausiai kintanti sudedamoji dalis tai pieno riebalai. Melžimo pradžioje pieno riebalų kiekis gali būti apie 1 proc., o paskutinėse pieno čiurkšlėse riebumas gali siekti net 8 – 12 proc. (Urbienė, 2005).
Griežta darbotvarkė (pirmųjų pieno čiurkšlių išmelžimas, tešmens ir spenių šluostymas, melžiklių užmovimas bei numovimas, efektyvi spenių antiseptika po melžimo) ir melžimo technologija turi įtakos ir kokybiniams pieno rodikliams (Mišeikienė ir kt., 2011).
Nerekomenduojama karvių šerti prieš melžimą, o ypač melžimo metu, nes tuomet visas pieninių galvijų dėmesys sutelkiamas ne į pieno atleidimą, o į ėdimą. Dėl šios priežasties pienas būna liesesnis, o primilžiai mažesni, be to sudėtingiau užtikrinti pieno kokybę (Staniškienė ir kt., 2007). Tam, kad pieno kiekis nesumažėtų, tešmens paruošimas melžimui turėtų trukti ne ilgiau kaip 1 minutę ir ne trumpiau kaip 30 sekundžių. Nustatyta, kad 16 % mažiau primelžiama pieno, jei karvės tešmuo ruošiamas ilgiau nei 2 - 5 minutes, o jei tešmuo paruošiamas labai greitai, t. y. per 5 - 8 sekundes, tai pieno primilžis gali sumažėti net iki 30 % (Bruckmaier, 2000). R. Mišeikienė su kolegomis (2011) nustatė, kad tešmens paruošimo ir baigiamojo melžimo trukmė bei SLS piene tarpusavyje korealiuoja teigiamai (p<0,01).
1.5.1. Karvių melžimas rankomis
Higienos laikymasis melžimo metu yra neatsiejama būtinybė norint užkirsti kelią bakterijų plitimui piene, kurios jame sukelia cheminius pokyčius ir gali kelti pavojų vartotojų sveikatai (Ranieri et al., 2009).
Pieniniai galvijai melžiami rankomis nedideliuose ūkiuose, kuriuose dažniausiai laikoma iki 10 karvių. Tokiuose ūkiuose tvartiniu laikotarpiu karvės laikomos pririštos ir
22 melžiamos savo stovėjimo vietose. Karves melžiant rankomis, sudėtinga neužteršti pieno mechaninėmis dalelėmis ir mikroorganizmais. Tačiau, jei laikomasi griežtų higienos reiklavimų ir rankomis melžtas pienas gali būti aukštos kokybės (Stankūnienė ir kt. 2008).
Siekiant kokybiškos pieno žaliavos visi paruošiamieji darbai prieš melžimą turi būti atliekami nuosekliai ir tinkamai. Kadangi dulkantys pašarai ir pakratai didina bendrą pataplų užterštumą, karvės turėtų būti šeriamos, tvartas išvalomas, o guoliavietės pakreikiamos likus 1 - 2 valandoms iki melžimo. Gyvuliai turi būti švarūs. Tešmuo – švariai nuplautas ir nusausintas. Pieno indams ir tešmens plovimui turi būti naudojamas kokybiškas geriamas vanduo. Melžėja turi turėti darbui skirtus švarius drabužius (tamsios spalvos drabužiai skirti paruošiamiems darbams atslikti, šviesūs drabužiai skirti melžimo operacijų atlikimui). Prieš darbą nusiplauti ir dezinfekuoti rankas, o darbo metu mūvėti vienkartines pirštines. Pieno indai turi būti švariai išplauti su geriamuoju vandeniu atitinkančiu geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus (HN 24:2003 „Geriamojo vendens saugos ir kokybės reikalavimai“) ir išdezinfekuoti (Stankūnienė, Tacas, 2004). Neretai karvės melžiamos tampant spenius, todėl jie pažeidžiami iš vidaus, o pienas sunkiau išspaudžiamas. Kumštinis melžimo būdas rekomenduojamas kaip tinkamiausias (Stankūnienė ir kt. 2008). Pamelžto pieno tvarte nereikėtų košti, o nešant į košimo vietą kibiras turi būti uždengtas. Po melžimo būtina spenius dezinfekuoti antiseptiniu tirpalu (Stankūnienė, Tacas, 2004).
1.5.2. Mechanizuotas karvių melžimas
Pieno kokybei didelės reikšmės turi melžimas naujais automatizuotais melžimo įrenginiais, taip gaunamas geresnės kokybės pienas, jame mažiau bakterijų, ne taip jaučiasi fermos kvapai, nes nėra sąlyčio su fermos oru. Taip pat, mechanizuotas karvių melžimas turi privalumų dėl to, kad geriau išnaudojamas pieno atleidimo refleksas, nes melžiama vienu metu iš visų keturių spenių, karvė pamelžiama kol dar veikia hormonas oksitocinas, melžtuvų melžikliai imituoja veršelio žindimą (Stankūnienė, Tacas, 2003). Pasak užsienio tyrėjų, automatizuoti melžimo įrenginiai, kur po tešmens ir spenių nuvalymo melžikliai papildomai spenius masažuoja apie 1 min., maksimaliai sužadindina pieno atleidimą (Bruckmaier, Hilger, 2001). A. Dzidic ir kiti mokslininkai (2004) teigia, kad karvės melžimas vidutiniškai trunka 3 - 6 minutes, bet nuo tešmens paruošimo, individualių gyvulio savybių, primilžio, mežimo įrangos techninės būklės labai priklauso melžimo trukmė ir pieno atidavimo greitis.
23 Daugelio mokslininkų teigimu, taikant mechanizuotą melžimą gerėja pieno kokybė ir didėja karvių produktyvumas (Koivula et. al., 2005; Person-Waller et al., 2003), primelžiama riebesnio ir baltymingesnio pieno (Oudshoorn, de-Boer., 2008). Apie pieno kiekio didėjimą, pritaikius automatizuotą melžimą kalba ir Lietuvos mokslininkai (Vorobjovas ir kt., 2010).
Kroatijos moksliningai ištyrę ir palyginę pieno primilžį, kokybinius ir sudėties rodiklius piene, melžiant rankomis ir mechanizuotai įrodė, kad mechanizuotas melžimas mažina somatinių ląstelių ir bakterijų skaičių piene, nustatė didesnį pieno riebumą ir baltymingumą melžiant rankomis, tačiau šie skirtumai nebuvo reikšmingi, o pieno primilžiai gauti didesni taikant automatizuotą karvių melžimą (Filipovic ir Kokaj, 2009). Panašiai teigia ir A. K. Dang ir S. K. Anand (2007). Tuo tarpu Hemsworth (2003) sako, kad melžiant mechanizuotai pieno kokybiniai rodikliai ir pieno kiekis korealiuoja neigiamai ir tai sieja su patiriamu stresu melžimo metu.
Taikant ūkyje mechanizuotą karvių melžimo būdą, karvės melžiamos specialiose aikštelėse - salėse. Jos yra kelių tipų: tandemo tipo, eglutės tipo, šonas prie šono tipo, karuselės tipo melžimo aikštelės.
Tandemo tipo melžimo aikštelėje maksimalus melžiamų karvių skaičius ne didesnis kaip
10, t. y. po 5 karves kiekvienoje tranšėjos pusėje. Karvės stovi lygiagrečiai tranšėjos, kiekvienai karvei yra atskira stovėjimo vieta su valdomais varteliais, skirtais karvei įeiti ir išeiti. Šis melžimo aikštelės tipas tinka fermose kur laikoma iki 100 karvių (Stankūnienė ir kt., 2008).
Eglutės tipo melžimo aikštelės pranašumas tas, kad mažos darbo sąnaudos lyginant su
tandemo tipo aikštele. Karvės įleidžiamos ir išleidžiamos grupėmis, stovi pasisukusios 30º kampu į melžėją. Melžimo aikštelės durys ir staklių varteliai valdomi jungikliais iš melžėjų darbo vietos. Melžėja pirmai karvei numelžia pirmąsias pieno čiurkšles, nuvalo tešmenį ir ant spenių užmauna melžiklius, analogiškai ruošia kitų karvių tešmenis. Pasak R. M. Bruckmaier ir M. Hilger (2001) pirmųjų čiurkšlių numelžimas ir tešmens bei spenių valymas turi trukti 30 – 60 sekundžių. Norint sumažinti pieno liaukos uždegimų riziką ir primelžti kuo daugiau aukštos kokybės pieno, ypač svarbu tinkamai paruošti karvės tešmenį melžimui, skatinti pieno atleidimą valant (masažuojant) tešmenį, taip pat laiku užmauti ir numauti melžiklius (Sandrucci et al., 2005). Kai užmaunami melžikliai visoms karvėms, esančioms vienoje aikštelės pusėje, per atidarytus vartelius suleidžiama karvių grupė į kitą melžimo aikštelės pusę. Naujai atvarytoms karvėms pradedamos ruošti tešmuo melžimui ir ant spenių maunami melžikliai. Pasibaigus melžimui vienoje aikštelės pusėje, nuimami melžikliai, dezinfekuojami speniai ir karvės išleidžiamos, o į jų vietą suleidžiama kita grupė. Karvės turi būti sugrupuotos
24 pagal melžimo trukmę, priešingu atveju, ilgiau melžiamos karvės užlaiko visa karvių grupę (Stankūnienė ir kt., 2008).
Šonas prie šono tipo melžimo aikštelėje karvės stovi užpakaliu į melžėję. Sueina pro
vienus vartelius, o išeina pro kitus visos kartu arba grupėmis. Toliau darbas atliekamas analogiškai kaip ir eglutės tipo aikštelėje (Stankūnienė ir kt., 2008).
Karuselės tipo melžimo aikštelėje melžėjos dirba už aikštelės ribų arba aikštelės
viduryje. Aikštelė pilnai automatizuota, įrengiama stambiuose pieno ūkiuose, kuomet bandoje ne mažiau kaip 120 pieninių galvijų, tačiau tokia technika brangi ir sudėtinga (Stankūnienė ir kt., 2008).
Užsienio tyrėjai teigia, kad labai svarbūs melžimo sistemos rodikliai yra vakuumo lygis ir melžimo fazių trukmė. Pieno tekėjimo srauto rodikliai gali būti vertinami kaip tešmens sveikatingumo požymiai (Tamburini et al., 2010). Taigi, prieš melžimą reikia patikrinti vakuumo dydį, melžiklius, pulsatorių pulsų skaičių. Negalima pieno išmelžti ant delno, grindų, žolės ar kitur (Weiss et al., 2004).
Japertienė (2007) sako, jog sergančios karvės negali būti melžiamos tuo pačiu melžtuvu kaip sveikos. Sveikų tešmens ketvirčių pienas išmelžiamas melžtuvu, o ligotų su ryškiais pieno pakitimais – rankomis į atskirą indą. Pamelžus sergančią karvę, kiekvieną kartą melžikliai turi būti merkiami į specialų dezinfekuojamąjį tirpalą ir vėl praplaunami švariu vandeniu. Melžėja privalo laikytis higienos reikalavimų ir plauti rankas antiseptiniu tirpalu.
Japertienė ir Japertas (2011) teigia, kad melžimo trukmė, melžimo greitis, aukščiausia pieno tekėjimo srovė tai yra tie rodikliai, kurie atspindi melžimo eigą. Didėjant melžimo greičiui, mažėja melžimo trukmė. Tai turi teigiamą poveikį pieno savikainai, tačiau didelis pieno atleidimo greitis yra susijęs su tešmens liga – mastitu.
Moksliškai įrodyta, kad automatizuotas melžimas gerina pieno kokybę ir didina karvių produktyvumą (Koivula et al., 2005; Persson-Waller et al., 2003). Pasak Rasmussen ir bendraautorių (2001), kad pieno sudėties rodikliai pradeda gerėti tik po adaptacijos periodo. Kiti tyrėjai sako (Berglund et al., 2002; Lopez-Benavides et al., 2006), kad karvių pieno liauka tampa sveikesnė, tik pradejus melžti automatizuotai.
Mechanizuotas melžimo būdas leidžia gauti aukštesnių kokybinių rodiklių pieną, nes melžimo metu nėra jokio kontakto su aplinkos oru, melžėjų rankomis, nėra galimybės, kad užkratas pateks nuo gyvulio odos ar plaukų. Tačiau pieno taršos šaltiniu gali tapti pakratai ar pašarai į juos nuo tešmens nukritus melžikliams. Minėtas melžimo būdas pranašesnis už rankinį tik tada, kai melžimo įrenginiai, pieno indai yra labai geros sanitarinės būklės. Nesilaikant veterinarinės sanitarijos apdorojimo taisyklių, pieno įrenginiuose pamažu susidaro
25 baltymų ir riebalų plėvelė, kurioje daugindamiesi mikrooganizmai užteršia pieną ir blogina jo sanitarinę būklę (Stankūnienė ir kt., 2008).
26
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2. 1. Tyrimų medžiaga ir metodai
Tiriamasis darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, Gyvūnų auginimo technologijų institute bei dvylikoje pieno ūkių 2011-2015 magistrantūros studijų metais.
Pieno kokybinė analizė atlikta remiantis somatinių ląstelių ir bakterijų skaičiumi piene. Pieno sudėties analizė - vertinant riebalų ir baltymų kiekį piene. Pasirinkti ūkiai pagal taikomą skirtingą karvių melžimo būdą buvo suskirstyti į tris grupes po keturis ūkius kiekvienoje, (1 lentelė):
1 lentelė. Duomenys apie ūkių grupes
Laikomų karvių veislė Lietuvos juodmargiai
Ūkių grupė (melžimo technologija) I (melžiama rankomis) II (melžiama neautomatizuotai į melžtuves) III (melžiama eglutės tipo melžimo aikštelėje) Ūkis/karvių sk. X1/10 X5/13 X9/25 X2/6 X6/15 X10/40 X3/8 X7/17 X11/43 X4/8 X8/14 X12/38 Karvių sk. vidurkis 8 15 36 Laktacijos laikas 2,4 1,9 2,8
Melžimų sk. per parą 2 kartai
Karvių laikymo tipas
tvartiniu laikotarpiu saitinis laikymas, ganykliniu – palaidos elektriniame aptvare tvartiniu laikotarpiu saitinis laikymas, ganykliniu – palaidos elektriniame aptvare Tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais laikomos fermoje palaidos
27 Visuose ūkiuose karvės buvo šeriamos panašiu racionu du kartus per dieną.
Pagal Valstybinės įmonės žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateiktus 2012 – 2013 metų duomenis, Lietuvoje kontroliuojamų karvių bandų pasiskirstymas buvo toks: ūkiuose laikomos 1 – 2 karvės sudarė apie 5 proc., 3 – 5 karvės - apie 5,3 proc., 6 – 10
karvių - apie 26,8 proc., 11 – 20 karvių - apie 24,9 proc., daugiau kaip 20 karvių sudarė apie 37,8 proc. (www.vic.lt/?mid=217).
2 lentelė. Melžimo būdai tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais Grupė Taikomas melžimo
būdas Laikotarpis tvartinis ganyklinis I Rankomis karvių stovėjimo vietoje Rankomis II Neautomatizuotai į melžtuves karvių
stovėjimo vietoje Mobilus melžimo aparatas
Mobilus melžimo aparatas, melžiant į kibirėlius kilnojamoje tandemo tipo melžimo aikštelėje
III
Automatizuota melžimo sistema (DeLaval)
Eglutės tipo melžimo aikštelė
Visi ūkiai parinkti iš Jurbarko rajono. Nuspręsta tyrimą atlikti vieno rajono ribose tuo tikslu, kad ūkininkavimo sąlygos tarp ūkių kuo mažiau skirtųsi.
Siekiant tikslingai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir uždavinius darbas buvo suskirstytas į du etapus:
1. Pirmajame tyrimų etape (2012–01-01 iki 2013–12-31) buvo kaupiami tiriamųjų ūkių pieno sudėties ir kokybės rodiklių.
2. Antrajame tyrimų etape atlikta tirtų ūkių pieno sudėties ir kokybės rodiklių analizė, įvertinimas ir palyginimas, pateiktos išvados.
Tyrimo metu analizuota pasirinktų ūkių pieno kokybinių ir sudėties rodiklių kaita tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais, taikant skirtingas melžimo technologijas.
Pieno kokybės ir sudėties rodiklių analizei panaudoti VĮ “Pieno tyrimai“ laboratorijos pieno tyrimų protokolai. Pieno riebalų kiekis nustatomas Rose - Gottlieb metodu, baltymų
28 kiekis - Kjeldalio metodu, bendras bakterijų skaičius nustatomas tiesioginės epifluorescensinės filtravimo technikos metodu ir tėkmės citometrijos metodu, somatinių ląstelių skaičiaus tyrimas atliekamas naudojant matuoklį Somascope, dirbantį srauto citometrijos principu (http://www.pieno-tyrimai.lt/).
Informacija apie tiriamuose ūkiuose laikomus pieninius galvijus (veislė, amžius, laktacijos laikas) buvo naudota iš Valstybinės įmonės „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ duomenų bazės.
2. 2. Statistinė duomenų analizė
Tyrimų metu surinktų duomenų statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 22.0 (Statistical Package for Social Science 22 for Windows) programų paketą bei Microsoft Excel skaičiuoklę.
Kintamųjų skirstinio normalumas vertintas naudojant Kolmogorov-Smirnov Z testą, taip pat buvo analizuojama, ar duomenys turi išskirčių. Kadangi rodiklių duomenys nepasiskirstę pagal normalųjį skirstinį (Kolmogorov-Smirnov Z statistikos p<0,05), duomenyse yra išskirčių, todėl analizei naudojami neparametriniai kriterijai – palyginimams tarp dviejų grupių naudotas Mann-Whitney U testas, palyginimams tarp 3 grupių naudotas Kruskal-Wallis testas. Pasirinkti statistinių hipotezių reikšmingumo lygmenys (p) (Pukėnas, 2009): kai p>0,05 – statistiškai nereikšmingi; kai p<0,05 – statistiškai reikšmingi; kai p<0,01 – labai reikšmingi; kai p<0,001 – itin reikšmingi. Atvejų skaičius žymimas N.
29
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Palyginant rodiklius pagal atskiras melžimo technologijas (3 lentelė), nustatyta, kad grupėse atvejų skaičius skiriasi (trečioje ūkių grupėje, kur melžiama eglutės tipo melžimo aikštelėje, yra ženkliai daugiau rodiklių atvejų nei kitose lyginamosiose grupėse).
3 lentelė. Duomenų normalumo patikrinimas
Melžimo būdas
Kolmogorov-Smirnov Z kriterijaus statistika p Išskirtys duomenyse Melžiama rankomis (I melžimo technologija) BBS 0,091 0,001 Nėra SLS 0,092 <0,001 Yra Riebalai 0,061 0,015 Yra Baltymai 0,062 0,012 Nėra Melžiama neautomatizuotai į melžtuves (II melžimo technologija) BBS 0,190 <0,001 Yra SLS 0,076 <0,001 Nėra Riebalai 0,042 0,200 Yra Baltymai 0,049 0,088 Yra
Melžiama eglutės tipo melžimo aikštelėje (III melžimo technologija) BBS 0,363 <0,001 Yra SLS 0,097 <0,001 Yra Riebalai 0,091 <0,001 Yra Baltymai 0,407 <0,001 Yra
Taip pat nustatyta, kad rodiklių duomenys nepasiskirstę pagal normalųjį skirstinį (Kolmogorov - Smirnov Z statistikos p<0,05), duomenyse yra išskirčių, todėl nuspręsta analizei naudoti neparametrinius kriterijus.
3.1. Pieno kokybinių rodiklių analizė tirtose ūkių grupėse, taikant skirtingas karvių melžimo technologijas
Išanalizavus karvių melžimo būdų įtaką pieno sudėties ir kokybės rodikliams pastebėta,
30 Rezultatai rodo (1 pav.), kad melžiant rankomis (I melžimo technologija) nustatytas vidutiniškai didžiausias bakterijų skaičius piene (190,76 ± 57,61 tūkst./ml). Jis buvo 3,08 karto didesnis (p<0,001) už pieno bakterinį užterštumą melžiant neautomatizuotai į melžtuves (II melžimo technologija) (61,93 ± 48,85 tūkst./ml) ir 10,02 karto didesnis (p<0,001) palyginus su bendru bakterijų skaičiumi piene kur karvės melžiamos melžimo aikštelėje (III melžimo technologija) (19,04 ± 31,76 tūkst./ml). Nors melžiant rankomis, bendro bakterijų skaičiaus piene vidurkis viršija leistiną normą (100 tūkst./ml), tačiau perskaičiavus bakterijų skaičiaus aritmetinį vidurkį kiekvieno ūkio atskirai pieno supirkimas nebuvo stabdomas ir kainos nuoskaitos nebuvo taikomos. Vidutiniškai mažiausias bakterijų skaičius piene karves melžiant melžimo aikštelėje (19,04 ± 31,76 tūkst./ml), buvo 3,25 karto mažesnis (p<0,001) lyginant su pieno bakteriniu užterštumu, karves melžiant neautomatizuotai į melžtuves (61,93 ± 48,85 tūkst./ml).
1 pav. Pieno bendras bakterinis užterštumas tūkst./ml taikant skirtingas melžimo technologijas
Pastaba: p<0,001 tarp visų grupių.
Pažymėtina, kad ūkiuose, kuriuose karvės buvo melžiamos rankomis (I technologija), melžėjos kiekvienai karvei tešmenį valė (esant būtinybei plovė ir sausino) su individualia šluoste, tačiau šiuose ūkiuose, spenių antiseptinės priemonės nebuvo naudojamos, o pamelžtas pienas buvo šaldomas ne iš karto. Po melžimo jis per koštuvą buvo pilamas į bidonus, o
31 vėsinti buvo pradedamas tik baigus melžti visą karvių bandą, t. y. vidutiniškai po 2 valandų. Atsižvelgiant į R. Japertienės (2007) pateikiamą informaciją, kad pienui kontaktuojant su aplinka, kurioje gausybė mikroorganizmų, šie, patekę į pieną, pasibaigus baktericidinei fazei pradeda sparčiai daugintis taip blogindami pieno kokybinius rodiklius, galima teigti jog šių veiksnių įtaka nustatyta ir mano tyrime. Palyginus gautus rezultatus su kitų mokslininkų teikiamomis išvadomis (Japertienė, Japertas, 2007; Stankūnienė ir kt., 2008) galima daryti prielaidą, kad melžiant rankomis, paminėtų veiksnių visuma įtakojo tokį didelį bakterijų skaičių piene lyginant su kitomis melžimo technologijos. Taikant II melžimo technologiją (neautomatizuotai į melžtuves) pieno bendro bakterijų skaičiaus vidurkis nors ir atitiko Pieno supirkimo taisyklių reikalavimus (neviršijo 100 tūkst./ml.), tačiau buvo 3,25 karto didesnis lyginant su melžimu eglutės tipo melžimo aikštelėje (III melžimo technologiija). Ūkiuose pienas atšaldyti pradedamas tik pamelžus visą karvių bandą. Įvertinant tai, kad melžiant neautomatizuotai į melžtuves, melžimo metu nėra galimybės pienui kontaktuoti su aplinka, o prieš melžimą (visuose grupės ūkiuose) karvės tešmuo ir speniai buvo valomi antiseptiniais tirpalais, tikėtina, kad šios priežastys ir sumažino bendrą pieno bakterinį užterštumą.
Tyrimo metu nustatyta (2 pav.), kad taikant neautomatizuotą melžimą į melžtuves (II melžimo technnologija), vidutiniškai somatinių ląstelių skaičius piene (387,67 ± 211,64 tūkst/ml) buvo 15,6 proc. didesnis (p<0,001) palyginus su vidutiniu somatinių ląstelių skaičiumi piene, kur melžiama rankomis (327,05 ± 199,83 tūkst/ml) ir 46,6 proc. didesnis (p<0,001) lyginant su melžimu melžimo aikštelėje (207,10 ± 90,72 tūkst/ml). Taikant I melžimo technologiją (melžiama rankomis), somatinių ląstelių skaičiaus vidurkis piene (327,05 ± 199,83 tūkst/ml) buvo 36,7 proc. didesnis (p<0,001) nei somatinių ląstelių skaičius piene, melžiant karves III melžimo technologija (melžimo aikštelėje) (207,10 ± 90,72 tūkst/ml).
Panašius tyrimo rezultatus gavo ir A. K. Dang ir S. K. Anang (2007). Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog aukštesnis (p<0,01) somatinių ląstelių skaičius buvo melžiant rankomis nei automatizuotai. Melžiant tandemo tipo melžimo aikštelėje maksimali reikšmė svyravo nuo 0,60 x 105 iki 2,20 x 105 (p<0,05). Melžiant į melžtuves somatinių ląstelių skaičius nustatytas didesnis (nuo 1,11 iki x 105 2,12 x 105), o daugiausia SL rasta melžiant rankomis (nuo 1,27x 105 iki 2,27x 105).
32 2 pav. Somatinių ląstelių skaičius piene tūkst./ml taikant skirtingas melžimo technologijas
Pastaba: p<0,001 tarp visų grupių.
3.2. Pieno sudėties rodiklių analizė tirtose ūkių grupėse, melžiant karves skirtingais būdais
Pieno riebalai ir baltymai yra pagrindinės pieno sudedamosios dalys, kurių kiekių įvairavimas tarpusavyje yra susijęs.
Diagramoje (3 pav.) pateikti pieno riebalų kiekio vidurkiai rodo, kad didžiausia riebalų koncentracija piene lyginant su kitomis melžimo technologijomis nustatyta melžiant III technologija (melžimo aikštelėje) (4,20 ± 0,26 proc.). Karves melžiant aikštelėje pieno riebumas buvo 0,04 proc. didesnis (p<0,001) už pieno riebumą, kur karvės melžiamos rankomis (I technologija) (4,16 ± 0,50 proc.) ir 0,09 proc. didenis (p<0,001) lyginant su pieno riebumu, taikant neautomatizuotą karvių melžimą į melžtuves (II technologija) (4,11 ± 0,43 proc.).
33 3 pav. Pieno riebalų kiekio proc. palyginimas taikant skirtingas melžimo technologijas
Pastaba: p<0,001 tarp I ir III grupės, p<0,001 tarp II ir III grupės.
Tyrimas atskleidė (4 pav.), kad karves melžiant melžimo aikštelėje (III melžimo technologija), pieno baltymingumo vidurkis siekė 3,35 ± 1,26 proc. Palyginus pieno baltymingumą melžiant aikštelėje (III melžimo technologija) su neautomatizuotu melžimu į melžtuves (II melžimo technologija), jis buvo 0,21 proc. didenis (p<0,001), o lyginant su melžiant rankomis (I melžimo technologija), pieno baltymų koncentracija nustatyta 0,24 proc. didenė (p<0,001).
Apibendrinus pieno sudėties rodiklių duomenis pastebėta, kad vidutiniškai didžiausias riebalų ir baltymų procentas piene bei statistinis reikšmingumas (p<0,001) nustatytas karves melžiant III melžimo technologija (melžimas aikštelėje), lyginant su melžimu rankomis (I melžimo technologija) ir lyginant su neautomatizuotu melžimu į melžtuves (II melžimo technologija). Tarp kitų dviejų (I ir II) melžimo technologijų statistiškai reikšmingo pieno sudėties rodiklių skirtumo nepastebėta.
Gauti duomenys palyginti su A. K. Dang ir S. K. Anand tyrimo, atlikto 2007 m., duomenimis, kuriame nustatyti riebalų ir baltymų kiekiai svyravo nuo 3,82-5,12 iki 3,02-3,99 proc, tačiau reikšmingo skirtumo tarp atskirų melžimo būdų nenustatyta. D. Filipovic ir M. Kokaj 2009 m. taip pat pastebėjo, kad pieno sudėtinių dalių (riebalų, baltymų ir laktozės) kiekiams skirtingi melžimo būdai įtakos neturėjo (p>0,05).
34 4 pav. Pieno baltymų kiekio proc. palyginimas taikant skirtingas melžimo technologijas
Pastaba: p<0,001 tarp I ir III grupės, p<0,001 tarp II ir III grupės.
3.3. Sezoniškumo įtaka karvių pieno sudėties ir kokybės rodiklių kaitai
Lietuvoje galvijų tvartinis laikotarpis trunka 210 - 220, o ganyklinis - 145 - 155 dienas. Mokslininkai (Pečiulionienė, Pauliukas 2004) teigia, kad metų laikas įtakoja pieno sudėtį ir SL skaičių jame.
Vertinant pieno baltymų kiekį skirtingais laikotarpiais pagal melžimo technologijas matyti (5 pav.), kad pieno baltymingumas skyrėsi nežymiai. Ganykliniu ir tvartiniu laikotarpiais maksimalus baltymų kiekis piene buvo taikant III melžimo techologiją (melžimo aikštelėje) (atitinkamai 3,43 ir 3,75 proc.). Minimalus baltymingumas ganiavos periodu gautas melžiant pagal II melžimo technologija (neautomatizuotai į melžtuves) (3 proc.), o tvartiniu – taikant melžimą rankomis (I melžimo technologija) (2,84 proc.). Ganykliniu laikotarpiu melžiant melžimo aikštelėje (III melžimo technologiją) baltymų vidurkis (3,28 proc.) piene buvo 0,13 proc. didesnis nei melžiant neautomatizuotai į melžtuves (II melžimo technologiją) (3,15 proc.) ir 0,09 proc. didesnis nei pagal I melžimo technologiją (melžiant rankomis) (3,19 proc.). Tvartiniu laikotarpiu, vertinant skirtingas melžimo technologijas, pienas vidutiniškai baltymingiausias taip pat taikant melžimą melžimo aikštelėje (III melžimo technologiją) (3,42 proc.) arba 0,3 proc. didesnis lyginant su II melžimo technologija
