LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
DIENINöS MAGISTRANTŪROS STUDIJOS
NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA
Edita Lisovskien÷
KARVIŲ UŽTRŪKIMO TRUKMöS IR KAI KURIŲ KITŲ REPRODUKCIJOS RODIKLIŲ ĮTAKA SLS PIENE PO APSIVERŠIAVIMO
Magistro darbas
Darbo vadovas: doc. Dr. Eugenijus Aniulis
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
DIENINöS MAGISTRANTŪROS STUDIJOS
NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2009 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Neužkrečiamų ligų katedroje.
Magistro darbą paruoš÷: Edita Lisovskien÷ __________
(parašas)
Magistro darbo vadovas: Doc. Dr. Eugenijus Aniulis __________
(parašas)
Recenzentas: Doc. Dr. Almantas Šimkus
__________ (parašas)
TURINYS
1 ĮVADAS ... 4
2 LITERATŪRINö APŽVALGA... 6
2.1 Karv÷s pieno liaukos anatomija... 6
2.2 Pieno liaukos augimas ir vystymasis ... 8
2.3 Laktacijos fiziologija ... 9
2.4 Pieno biosintez÷... 9
2.5 Pieno susidarymo veiksniai ... 11
2.6 Pieno išsiskyrimas melžiant ... 13
2.7 Veiksniai, darantys įtaką pieno atleidimo greičiui ... 15
2.8 Liekamasis pienas ir jo reikšm÷... 16
2.9 Servis periodo trukm÷s įtaka SLS ... 16
2.10 Karvių užtrūkimo trukm÷ ir jo įtaka SLS piene ... 17
2.11 Karvių slaptasis mastitas ... 20
2.12 Patogenez÷ ... 24
2.13 Diagnostika... 28
3 DARBO METODIKA... 31
3.1 Statistinių duomenų analiz÷... 31
4 SAVI TYRIMAI... 32
4.1 Ūkyje pieno gamybos charakteristika ... 32
4.2 Karvių užtraukimo trukm÷... 33
4.3 Karvių užtraukinimas ... 36 5 REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 42 6 IŠVADOS ... 43 7 PASIŪLYMAI ... 44 8 NAUDOTA LITERATŪRA ... 45 9 SUMMARY ... 49
1 ĮVADAS
Pieno ūkis Lietuvoje yra viena iš prioritetinių žem÷s ūkio šakų, o galvijininkyst÷ – pagrindin÷ ir svarbiausia gyvulininkyst÷s šaka. Tinkamos gamtin÷s sąlygos ir gyvulių auginimo tradicijos – pagrindin÷s prielaidos galvijininkystei pl÷toti.
Karvių ūkiai pl÷tojami ir modernizuojami, Europos Sąjungos teikiama parama ūkininkams skatina pl÷sti ir vystyti gyvulininkyst÷s ūkius. Nuolat technologiškai atnaujinami pienininkyst÷s ūkiai geba prisitaikyti prie dinamiškos rinkos pokyčių, tod÷l būtina diegti inovacijas ir skatinti veiklos produktyvumą.
Siekiant užtikrinti tinkamą karvių ūkių pl÷trą būtina įvertinti karvių reprodukcijos savybes. Pastaruoju metu maž÷jant pieno produktų paklausai būtina telkti turimas sąnaudas ir išteklius išlaikyti pienininkyst÷s sektorių ir pl÷toti pieninių galvijų auginimą.
Slaptasis karvių mastitas paplitęs ir mūsų šalyje. Lietuvoje slaptuoju mastitu serga apie 50 proc. karvių. Jei jos nesirgtų, kiekviena Lietuvos karv÷ per laktaciją duotų vidutiniškai 650 kg pieno daugiau (Japertien÷ R., Japertas S., 2003)
Svarbus šios ligos požymis padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius piene. Dažniausiai tešmens infekcija karv÷s suserga pirmaisiais trim laktacijos m÷nesiais ir 80 proc. atvejų jos serga visą laktacijos laikotarpį. D÷l kiekvienos infekcijos užsikr÷tusios karv÷s piene pagaus÷ja somatinių ląstelių. Mastitu gali sirgti visų veislių galvijai. Pieno nuostolis, susirgus karvei mastitu - netenkame iki 25 proc. pieno per laktaciją. Vien tik d÷l vieno tešmens ketvirčio uždegimo pieno per laktaciją sumaž÷ja net iki 12 proc. Mastitu persirgusių karvių produktyvumas ne visuomet atsikuria toks, koks buvo iki ligos, nes negrįžtamai pasikeičia alveolinis audinys, tad kai kurias karves tenka išbrokuoti. Sergančių karvių pieno sud÷tis ir kokyb÷ pakinta: sumaž÷ja kazeino, laktoz÷s, riebalų, baltymų; padid÷ja pieno elektros laidumas, pH, albuminų, globulinų, chloro ir natrio kiekis, ypač pakinta baltymų frakcijos (Skimundris V., 1993; Aniulis E., Japertas S., 2000; Špakauskas V., Jodkonis L., 2001)
Darbo tikslas. Įvertinti karvių užtrūkimo trukm÷s ir kai kurių kitų reprodukcijos rodiklių įtaką SLS piene po apsiveršiavimo.
Darbo uždaviniai:
• Įvertinti karvių skaičių tiriamajame ūkyje ir pateikti bendruosius auginamų karvių duomenis;
• Išanalizuoti karvių užtraukinimo trukmę bei įvertinti primelžto pieno kiekį kg iš karv÷s;
• Ištirti vidutinį SLS tiriamuoju laikotarpiu;
• Įvertinti karvių užtrūkimo trukm÷s ir kai kurių kitų reprodukcijos rodiklių įtaką SLS piene po apsiveršiavimo;
2 LITERATŪRINö APŽVALGA
2.1 Karv÷s pieno liaukos anatomija
Skirtingų rūšių žem÷s ūkio paskirties gyvulių patelių tešmuo, arba pieno liauka (glandula, uber, mamma, mastos) turi anatominių ypatumų, į kuriuos reikia atsižvelgti gydant.
Kriaučiūnas V. teigia, kad pieno liaukos – tai pakitusios prakaito liaukos. Karvių dvi poros pieno liaukų yra tarpusavyje suaugusios ir sudaro vieną sud÷tingą organą – tešmenį.
Tešmuo susideda iš keturių ketvirčių: priekinio dešiniojo, priekinio kairiojo, užpakalinio dešiniojo ir užpakalinio kairiojo. Visi tešmens ketvirčiai atskirti vienas nuo kito, tod÷l pienas iš vieno ketvirčio negali patekti į kitus, taigi iš kiekvieno jų galima išmelžti atskirai. Kiekvienas ketvirtis, tai yra kiekviena pieno liauka, baigiasi speniu. Pieno liauka sudaryta iš jungiamojo, riebalinio ir liaukinio audinio. Pieno gamybą ir atleidimą reguliuoja centrin÷ nervų sistema ir vidin÷s sekrecijų liaukos.
Tešmens oda plona, švelni, elastinga. Joje gausu riebalinių ir prakaito liaukų, ji apaugusi trumpais plaukais. Odoje susidaro daug raukšlių ypač gerai matomų po melžimo (Aniulis E., 2007).
Pasak Stankūnien÷s V., Taco J. ir Mišeikien÷s R. (2008) odos raukšl÷s rodo tešmens talpos galimybes. Joje yra prakaito ir riebalinių liaukelių, kurių spenių odoje nebūna. Tešmenį gaubia paviršin÷ ir giliosios fastijos. Kaupiantis pienui fastijos išsitempia ir taip tešmuo sutalpina daugiau pieno. Susikaupus dideliam pieno kiekiui tešmenyje, speniai šiek tiek pakrypsta į šoną ir į priekį (užpakalin÷je tešmens dalyje plaukai auga iš apačios į viršų ir į šonus). Su augančiais priešinga kryptimi plaukais jie sudaro uždarą liniją. Odos dalis, kurią apriboja ši uždara linija, vadinama pieno veidrod÷liu
Spenių odoje plaukų, prakaito ir riebalinių liaukų n÷ra. Speniai (papilla uberis) yra palyginti ilgi, paprastai cilindriškos, rečiau kūgiškos formos. Spenių ilgis siekia vidutiniškai 4 – 6 cm, bet gali svyruoti tarp 2 – 16 cm. Priekiniai speniai paprastai yra 1 – 1,5 cm ilgesni negu užpakaliniai. Apie 20 proc. karvių turi ilgesnius užpakalinius spenius. Kiekviename spenyje yra tik po vieną pieno talpyklą (receptaculum lactis), bet kartais pasitaiko talpykla su pertvara (Aniulis E., 2007).
Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) teigia, kad spenių paskirtis yra apsaugoti tešmenį nuo infekcijos iš išor÷s ir aktyviai dalyvauti melžimo procese. Spenių sienelę sudaro daugyb÷ raumeninių sluoksnių, išilginių, skersinių bei žiedinių raumeninių ir elastingų jungiamojo audinio skaidulų. Traukiantis skaiduloms spenys susitraukia arba
išsitiesia, - priklauso nuo mechaninio poveikio. Spenių sienel÷ gali atlaikyti didelį fizinį krūvį – nuo 0,1 iki 0,7 atm.
Spenyje yra platus kraujagyslių ir nervų tinklas, tod÷l jis labai jautrus. Spenio cisterna pereina į spenio kanalą, kurio ilgis apie 1cm, diametras – 3 – 5 mm. Spenio kanalo gleivin÷je yra 5 – 8 gleivin÷s raukšl÷s ir žiedinis raumuo, uždarantis spenio kanalą ir neleidžiantis laisvai ištek÷ti pienui. Kanalo gleivin÷ turi baktericidinių savybių neleidžiančių į tešmenį atkeliauti ligas sukeliantiems mikroorganizmams. Nuo žiedinio raumens elastingumo priklauso karv÷s kietas peniškumas ir melžimo greitis. Neretai spenio kanalas turi įgimtų susiaur÷jimų, kurie daro įtaką kietas peniškumui.
Spenių oda yra beplauk÷, neturi prakaito ir riebalinių liaukų, tod÷l, blogai prižiūrint gyvulį, ji suskirsta. Spenio viršūn÷je, kanale ir sfinkteryje yra daugyb÷ įkapsuliuotų nervų galūn÷lių, su kurių pagalba spenys įvairius išorinius dirginimus – spaudimą, tempimą melžiant ir kt. Neįkapsuliuotos nervin÷s galūn÷l÷s tankiai išsid÷sčiusios visoje spenio sienel÷je, jų gausu spenio kanale ir sfinkteryje. Šie receptoriai priima temperatūros, skausmo, lietimosi dirgiklius. Speniai – ypač jautri tešmens dalis. Tešmenyje yra daugyb÷ nervų: vieni jų išsid÷stę odos paviršiuje, kiti – gilesniuose audinių sluoksniuose. Jie reaguoja į daugybę vidaus ir išor÷s dirginimų. Iš tešmens nervinu keliu dirginimas perduodamas į stuburo smegenis, o iš stuburo – į galvos smegenis. Taip visa informacija apie tešmenį perduodama operatyviai, ir iš galvos smegenų į tešmenį ateina atsakomoji reakcija. Taigi norint, kad pienas būtų atleistas intensyviai ir iki galo, reikia sudirginti kuo daugiau išorinių ir giliųjų nervų.
Raumenin÷s skaidulos randamos visose tešmens dalyse. Miopitelin÷s skaidulos gaubia alveoles iš išor÷s, jungiasi tarpusavyje sudarydamos apie jas tinklą. Raumenin÷s skaidulos išsid÷sčiusios apie smulkiuosius pieno latak÷lius. Miopitelinių skaidulų reikšm÷ ta, kad, veikiamos pieno atleidimą skatinančio hormono oksitocino, jos susitraukia ir suspaudžia alveoles, iš kurių pienas išstumiamas į stambesnius latak÷lius ir galiausiai – į ketvirčio cisterną. Smulkiuosius pieno latak÷lius oksitocinas sutraukia, sutrumpina ir išplečia.
Tešmenyje yra didelis kraujagyslių tinklas. Į tešmenį patekusios stambiosios arterijos išsišakoja į daugybę smulkesnių, o pastarosios – į kapiliarus. Kapiliarai gaubia alveoles, latak÷lius, latakus, krauju aprūpina tešmens audinius. Alveolių epitelis iš prigludusių prie jų membranos kraujagyslių atrenka pritekančio kraujo medžiagas, reikalingas pieno gamybai.
Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) savo knygoje rašo, kad tešmens poodiniame audinyje gausu venų ir limfagyslių. Užpakalinių ketvirčių viršuje yra du prie tešmens prigludę limfiniai mazgai. Esant sveikam tešmeniui jie sunkiai apčiuopiami. Tešmens šonuose po oda, aiškiai matomos venos. Iš÷jusios iš giliųjų tešmens audinių ir spenių jos
palaipsniui jungiasi į didesnes ir sudaro dvi stambias poodines pieno venas, einančias papilve link galvos. Venų į÷jimo į pieno liauką vietos vadinamos pieno šulin÷liais. Kuo karv÷ pieningesn÷, tuo pieno šulin÷liai platesni ir gilesni. Vadinasi, pieno venos stambios, tešmuo gerai aprūpinamas krauju, o karv÷ – pieninga.
2.2 Pieno liaukos augimas ir vystymasis
Iki lytinio subrendimo telyčaičių pieno liauka vystosi l÷tai. Iš pradžių auga jungiamasis audinys ir riebalinis audinys, jame yra kraujagysl÷s ir limfagysl÷s. V÷liau formuojasi cisternos ir pieno latakai, tačiau alveolių dar n÷ra. Telyčiai lytiškai subrendus tešmens augimas paspart÷ja: pagaus÷ja riebalinio audinio, padid÷ja latakai, cisternos apimtis. Tešmuo palaipsniui įgyja būdingą suaugusiems gyvuliams formą.
Tešmens vystymasis susijęs su lytiniu ciklu. Su kiekviena ruja, veikiant lytiniams hormonams, vis intensyviau vystosi pieno latak÷liai ir alveol÷s. Be lytinių hormonų, pieno liaukos augimą skatina posmegenin÷s liaukos augimo hormonas, prolaktinas, kortikoidai ir skydliauk÷s hormonai, taip pat nervų sistema.
Veršingumo pradžioje liaukinis audinys išsivystęs silpnai. Tešmenyje vyrauja jungiamasis ir riebalinis audinys. Po penkto veršingumo m÷nesio, veikiant placentos hormonams ir progesteronui, pradeda šakotis latak÷liai, o tada intensyviai vystosi alveol÷s. Po 6-7 veršingumo m÷nesio baigia vystytis pieno latakai, galutinai susiformuoja alveolinis audinys, padaug÷ja kraujagyslių ir nervinių skaidulų.
Prieš veršiavimąsi alveol÷s išsiplečia, jose esančios ląstel÷s pradeda išskirti pieno riebalus.
Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) teigia, kad liaukiniam audiniui funkcionuojant padid÷ja tešmuo. Jeigu karv÷ gerai šeriama, taisyklingai melžiama, tešmuo masažuojamas, po veršiavimosi tešmens liaukinis audinys vystosi toliau. Tešmens vystymuisi didel÷ reikšm÷ tenka š÷rimui. Jeigu telyčios šeriamos tinkamais pašarais, tešmens liaukinis audinys sudaro 51,7 proc., o gausiai šeriant koncentratais – 38,1 proc. Masažas antroje veršingumo pus÷je skatina telyčių tešmens vystymąsi ir kartu pirmaveršių produktyvumą didina iki 10 - 11 proc.
Tešmuo vystosi iki 4 – 6 laktacijos. Jo vidin÷ struktūra keičiasi ir priklauso nuo lytinio ciklo, laktacijos m÷nesio, gyvulio amžiaus, užtrūkio laikotarpio. Baigiantis laktacijai tešmuo maž÷ja, alveolių ertm÷ išnyksta. Alveol÷s ir smulkieji latakai išnyksta, epitelinis audinys irsta. Jų vietoje vystosi riebalinis audinys. Maždaug po 12- 15 dienų veršingos karv÷s pieno liaukose iš naujo pradeda formuotis alveol÷s ir latak÷liai. Visiškai tešmens regeneracijai
būtinas 40 - 60 dienų užtrūkio laikotarpis. Trumpesnis laikotarpis, netinkamas š÷rimas veikia liaukinio audinio regeneraciją, o tai mažina produktyvumą.
Gyvuliui senstant, po 7-8 laktacijos palaipsniui nyksta visos organizmo funkcijos. Senų karvių tešmenyse sumaž÷ja alveolinio audinio ir smulkiųjų latak÷lių, bet pagaus÷ja jungiamojo ir riebalinio audinio. Tačiau gerai gyvulį šeriant, prižiūrint ir taisyklingai melžiant, produktyvų amžių galima pailginti iki 13 – 16 laktacijų ir daugiau.
2.3 Laktacijos fiziologija
Karvių laktacija trunka vidutiniškai 305 dienas. Per tą laiką pieno savyb÷s ryškiausiai pakinta tris kartus. Per pirmąsias 5-7 dienas po apsiveršiavimo išsiskiria krekenos, kurių chemin÷ sud÷tis, išvaizda ir fiziologinis poveikis labai skiriasi nuo pieno.
Krekenos, ypač pirmųjų trijų dienų, yra tirštesn÷s už pieną, sūraus skonio, geltonos spalvos. Jose daugiau baltymų (iki 15 proc.), kurių didelę dalį sudaro albuminas ir globulinas (8,3 proc.). Krekenose daugiau negu piene yra riebalų (6,3 proc.), mineralinių medžiagų, vitaminų (A,B,C,D,E) ir mikroelementų.
V÷liau, per visą 280-285 dienų laktacijos laikotarpį, karv÷ duoda normalų pieną. Daugumos karvių per antrąjį ir trečiąjį laktacijos m÷nesius pieno riebumas sumaž÷ja, v÷liau pamažu padid÷ja. Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,2-1,45 karto riebesnis negu per pirmąjį laktacijos m÷nesį. Did÷jant karvių pieno riebumui, id÷ja ir jo baltymingumas, tačiau baltymų daug÷ja l÷čiau negu riebalų.
Užtrūksiančių (10-15 parų prieš užtrūkimą karvių piene būna daugiau riebalų (5-7 proc.), baltymų (3,5-6 proc.), mineralinių medžiagų (0,7-0,8 proc.), fermentų ir mažiau pieno cukraus (4,5-2,5 proc.).Toks pienas yra karčiai sūrus, jo rūgštingumas sumaž÷ja, tod÷l pramoniniam perdirbimui netinka.
2.4 Pieno biosintez÷
Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) teigia, kad pieno susidarymas yra labai sud÷tingas procesas. Jame dalyvauja visas gyvulio organizmas, o tešmenyje vyksta daugyb÷ biocheminių ir fiziologinių procesų. Pieno sekrecija susideda iš keturių stadijų:
• Tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se iš kraujo rezorbuojami pieno pradmenys pagrindin÷ms pieno sud÷tin÷ms dalims;
• Liaukin÷se ląstel÷se susidarę produktai kaupiasi ir slenka į viršutinę jų dalį; • Susintetinti produktai iš ląstelių išskiriami į alveolių spindį.
Pienas pieno liaukos epitelin÷se ląstel÷se susidaro veikiant įvairiems fermentams. Kiekvienoje liaukin÷je ląstel÷je susidaro normalios sud÷ties pienas, tačiau atskiros ląstel÷s arba net jų grup÷s sudaro nevienodo riebumo pieną.
Liaukin÷s ląstel÷s yra 4 – 8 µm dydžio, alveolių skersmuo – 200 µm (50-800 µm). Prisipildžiusių pieno alveolių skersmuo padid÷ja, o liaukinių ląstelių dydis siekia 16 -20 µm. Kiekviena alveol÷ gali išskirti vidutiniškai 0,003 mm³ pieno.
Ne visos pieno sud÷tin÷s dalys susidaro ląstel÷se. Į pieno liauką nepakitę praeina kraujo plazmos baltymai (albuminai, imunoglobulinai), aminorūgštys, riebiosios rūgštys, mineralin÷s medžiagos, vitaminai ir kt. Iš pratekančio kraujo epitelin÷s ląstel÷s atrenka tik tas medžiagas, kurios įeina į pieno sud÷tį, tod÷l ji labai priklauso nuo kraujyje esančių medžiagų, reikalingų pieno gamybai, o jų kiekis – nuo gyvulio š÷rimo. Tam, kad pasigamintų 1 litrą pieno, per tešmenį turi pratek÷ti 400 – 500 litrų kraujo. Taigi karvei, duodančiai 30 litrų pieno per parą, per tešmenį prateka apie 15000 litrų kraujo.
Pačioje pieno liaukoje sintetinami pieno riebalai, baltymai ir laktoz÷.
Intensyviausiai pienas susidaro per pirmąsias tris valandas po melžimo. Pieno sekrecijos metu jis kaupiasi alveoliniame audinyje ir siauruose latak÷liuose. Prieš melžimą 90 proc. Pieno būna alveol÷se ir latak÷liuose, o likusi dalis plačiuose pieno takuose ir cisternoje. Liaukin÷s ląstel÷s laktacijos metu funkcionuoja nuolatos, net ir melžiant. Pasigaminusius pieno lašelius jos išskiria į alveolių spindį.
Tešmens mikrostruktūra keičiasi priklausomai nuo prisipildžiusio pieno kiekio. Prieš melžimą epitelin÷s ląstel÷s, dengiančios alveolių sieneles, yra suspaustos, o alveolių spindis – prisipildęs pieno. Pamelžus ląstel÷s yra aukštesn÷s, jų viršūn÷se koncentruojasi riebalų ir baltymų pradmenys.
Daugiausia pieno baltymų sintetinama pačiame tešmenyje, ir tik nedidel÷ jų dalis patenka iš kraujo.
Pagrindiniai pieno baltymų pradmenys yra kraujo plazmoje esančios aminorūgštys, polipeptidai, kraujo plazmos albuminai, globulinai, pieno liaukos parenchimos baltymai ir kitos nebaltymin÷s azoto medžiagos.
Svarbiausi pieno baltymai yra kazeinas, laktoalbuminas ir laktoglobulinas. Jie sintetinami iš kraujo atneštų aminorūgščių. Baltymų kiekis piene, kaip ir kraujyje, yra pastovus ir jį padidinti nelengva. Nežymiai jų padaug÷ja padidinus raciono maistingumą. Pieno riebalai susidaro pieno liaukoje, pereinant iš kraujo plazmoje esančių neutralių riebalų
ir riebiųjų rūgščių. Daugiausia pieno riebiųjų rūgščių susidaro iš acetato. Pieno riebalų sintez÷ tešmenyje priklauso nuo prieskrandžiuose rūgstančių angliavandenių. Kuo daugiau susidaro acto rūgšties, tuo daugiau piene riebalų. Pieno riebalų sintezei tiesioginę įtaką daro skydliauk÷.
Riebalinių ląstelių piene yra labai daug. Jų skersmuo – nuo 1 iki 40 µm, nelygu laktacijos laikotarpis ir veršingumas. Veršingų karvių piene ir laktacijos pabaigoje vyrauja didelio ir vidutinio skersmens riebalų lašeliai. Kiekvieną lašelį gaubia mlµ termostabili pl÷vel÷, susidedanti iš baltymų ir fosfolipidų. Be to, į jos sud÷tį įeina fermentai, mikroelementai, vitaminas A. Susidarę liaukin÷je ląstel÷je riebalų rutul÷liai kartu su kazeino dalel÷mis atitrūksta nuo ląstel÷s viršaus ir patenka į alveolių spindį. Pieno laktoz÷s sintez÷ vyksta tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se iš kraujo plazmoje esančios gliukoz÷s. Pieno liaukoje ji susijungia su galaktoze ir susidaro laktoz÷.
Pieno liaukos sekrecijai didel÷s įtakos turi virškinamojo trakto veikla, tinkamai parinkti racionai, intensyvi kraujo apytaka. Laktacijos metu labai suintensyv÷ja širdies darbas ir kv÷pavimas.
Susidarant pienui dalyvauja daugyb÷ endoktininių liaukų hormonų, kurių veiklą reguliuoja nervų sistema. Svarbią vietą šiame procese užima endokrinin÷ liauka – hipofizis. Tai 3,5 – 4 g sverianti liaukel÷, susidedanti iš trijų dalių: priekin÷s – adenohipofizio, vidurin÷s – melanohipofizio ir užpakalin÷s – neurohipofizio. Priekin÷ dalis gamina prolaktiną ir somatotropiną, kurie patekę į kraują palaiko pieno sekreciją. Pieno susidarymo procese ir jį palaikant dalyvauja ir kiti hormonai – insulinas, tiroksinas, kortikosteroidai.
2.5 Pieno susidarymo veiksniai
Produktyvumas priklauso nuo karv÷s veislinių savybių, š÷rimo lygio ir pašarų visavertiškumo. Iš praktikos žinoma, kad pieno kiekis gali svyruoti priklausomai nuo paros laiko, gamtinių, laikymo sąlygų, intervalų tarp melžimų ir kt.
Aplinkos veiksniai. Tvartiniu laikotarpiu rytinio melžimo pienas yra mažiau riebus negu dienos ar vakarinio melžimo. Vadinasi, jo sintez÷ nakties metu, o ypač riebalų kiekis, mažesni negu dieną. Taip yra tik tvartiniu laikotarpiu, kai karv÷s mažiau juda. Ganykliniu laikotarpiu pieno sekrecija intensyvesn÷ naktį, tod÷l ryte primelžiama daugiau ir riebesnio pieno. Tai labai akivaizdu, kai vasarą karv÷s toli varin÷jamos į ganyklas, oras karštas, gyvulius kankina vabzdžiai.
Nustatyta, kad tvartiniu laikotarpiu tarp melžimų kas valandą pieno riebalų sintezuojasi 35 – 55 proc. daugiau negu naktį, o ganykliniu laikotarpiu – priešingai – nakties metu pieno
riebalų kas valandą sintezuojasi 16 – 24 proc. daugiau nei dieną. Pieno sintez÷s skirtumai susiję su medžiagų apykaitos pokyčiais. Tvartiniu laikotarpiu medžiagų apykaita dienos metu intensyvesn÷ nei naktį. Pagrindinį vaidmenį šiuose procesuose vaidina skydliauk÷, nes joje pasigaminęs hormonas tiroksinas aktyvina organizmo oksidacinius procesus.
Be skirtingų gyvulių laikymo sąlygų, skiriasi ir išoriniai dirgikliai, kurie skirtingai veikia gyvulius. Tvartiniu laikotarpiu naktį dirgiklių mažai, ir gyvuliai ilsisi. Apykaitos procesai organizme vyksta l÷tai, kartu l÷tai sintezuojamas ir pienas. Dienos metu gyvulio organizmą veikia daug dirgiklių, d÷l to suaktyv÷ja medžiagų apykaita, kartu – ir pieno sekrecija. Ganykliniu laikotarpiu gyvulius veikia pernelyg stiprūs dirgikliai – žema arba aukšta temperatūra, v÷jas, vabzdžiai ir kt., d÷l to dienos metu pieno sekrecija sul÷t÷ja. Tik naktį organizmo funkcijos sunormal÷ja, ir pieno susidarymas suintensyv÷ja.
Taigi vasaros metu svarbu aprūpinti gyvulius ne tik geru pašaru, bet ir nevarin÷ti į tolimas ganyklas, įrengti pastoges nuo saul÷s karštomis dienomis, ganyti v÷sesniu paros metu, saugoti nuo vabzdžių. Esant tokios sąlygoms pieno sintez÷s skirtumo tarp nakties ir dienos gali nebūti.
Organizmui būtina, kad nakties metu medžiagų apykaita sul÷t÷tų. Tai – poilsis. Tvartiniu laikotarpiu medžiagų apykaita aktyv÷ja, kai patalpos pakankamai apšviestos, leidžiant karves mociono, valant ir tinkamai prižiūrint gyvulius.
Atsižvelgiant į tai galima sudaryti dienotvarkę, nustatant melžimo laiką. L÷tesn÷ pieno sintez÷ naktį įgalina ženkliai pailginti nakties melžimų intervalą.
Spaudimas tešmenyje juntamas, kai liaukin÷je tešmens dalyje pasigamina tam tikras pieno kiekis. Priklausomai nuo to, kiek tešmuo prisipildo pieno, jo gamyba gali sul÷t÷ti arba visai nutrūkti. Jeigu spaudimas tešmens ketvirčiuose siekia 25-35 mm Hg stulpelio, pieno sintez÷ gali baigtis. Šviežiapien÷ms karv÷ms spaudimas gali būti ir didesnis – 56 – mm Hg stulpelio, bet pieno sintez÷ dar vyksta. Pieno kaupimąsi tešmenyje laiduoja lygiųjų raumenų ir mioepitelinių ląstelių tonusas, kurį reguliuoja centrin÷ nervų sistema.
Priklausomai nuo pieno liaukos funkcinio aktyvumo spaudimo lygis tešmenyje keičiasi. Jeigu laktacijos pradžioje pieno sekrecija sul÷t÷ja esant 40 mm vandens stulpelio, tai laktacijos pabaigoje – esant 20 mm vandens stulpelio. Tas turi praktinę reikšmę ir rodo, kad laktacijos pabaigoje sud÷tingiau palaikyti aukštą produktyvumą. Šiuo laikotarpiu pieno liauka jautriau reaguoja į tešmens prisipildymą negu laktacijos pradžioje.
Melžimas yra stiprus dirgiklis, skatinantis pieno susidarymą. Dirgikliai, kurie juntami melžiant ar žindant, veršeliui refleksiškai sužadina hormonų, palaikančių pieno sekreciją ir laktaciją (prolaktino ir somatotropino), išsiskyrimą į kraują. Nuolat dirginat tešmenį hormonai
nepaliauja skirtis. Gana svarbūs pieno sekrecijai posmegenin÷s liaukos hormonai, aktyvuojantys skydliaukę ir antinksčius. Jie skatina medžiagų apykaitą. Būtini ir kitų liaukų hormonai.
Nuolatiniam pieno gamybos procesui svarbu iš tešmens sistemingai pašalinti pasigaminusį pieną. Riebalų lašeliai alveol÷se veikia chemoreceptorius ir taip mažina pieno riebalų gamybą tešmenyje. Sumaž÷jus riebalinių lašelių koncentracijai melžimo metu, skatinama pieno gamyba.
Melžimą lydi medžiagų apykaitos pokyčiai organizme. Tuoj pamelžus suaktyv÷ja oksidaciniai ir fermentiniai procesai, ypač dalyvaujantys baltymų apykaitoje, suaktyv÷ja baltymų, angliavandenių bei riebalų apykaita. Šie pokyčiai tiesiogiai susiję su intensyvia pieno sinteze tešmenyje pirmomis valandomis po melžimo.
Pieno sekreciją tešmenyje reguliuoja ir sąlyginiai refleksai, susidarantys dirginat spenius. Šiame procese dalyvauja reg÷jimo, uodimo ir klausos analizatoriai. Dirgikliai patenka į posmegeninę liauką, o ši išskiria hormonus, palaikančius laktaciją.
2.6 Pieno išsiskyrimas melžiant
Karvių tešmenyje pienas gaminasi visą laiką, intensyviausiai – pirmąsias valandas po melžimo, v÷liau jo gamyba l÷t÷ja. Pasigaminęs tešmenyje pienas reguliariai, griežtai pagal dienotvarkę turi būti išmelžiamas.
Melžimo metu iš susitraukusių alveolių pienas išspaudžiamas į latak÷lius, latakus, tada – į cisterną iš kurios išmelžiamas rankomis, melžtuvais ar žindant.
Tai procesas, kuriame, veikiant sud÷tingiems nerviniams ir humoraliniams faktorimas, dalyvauja visi organai.
Yra dvi pirmo atleidimo faz÷s. Pirmosios faz÷s metu karv÷ reaguoja į išorinius art÷jančio melžimo veiksnius (melž÷jos pasirodymą, pieno indų, vakuumo siurblio garsą ir kt.). Šios faz÷s metu refleksiškai atsipalaiduoja pieno cisternos ir spenio sfinkterio lygieji raumenys, išsiplečia ir sutrump÷ja pieno latakai, pieno cisterna. Antroji pieno atleidimo faz÷ prasideda prad÷jus ruošti tešmenį melžimui. Sudirginus spenius ir tešmenį, sužadinamas hormono oksitocino išskyrimas.
Oksitocinas, patekęs į kraują, kraujagysl÷mis pasiekia tešmenyje esančias mioepitelines ląsteles ir jas sutraukia. Kartu spaudžiamos alveol÷s ir smulkūs pieno latak÷liai. Alveol÷s susispaudžia kartu visuose tešmens ketvirčiuose, nepriklausomai nuo to, kiek dirginama spenių: vieną – žindant veršiui, du – melžiant rankomis, ar keturis – melžiant melžtuvu. Tešmenyje iki 40-50 ar net 70 mm Hg stulpelio padid÷ja spaudimas, ir pienas intensyviai
varomas į stambiuosius pieno latakus bei cisternas. Prasideda pieno atleidimas. Tai antroji neurohumoralin÷ pieno atleidimo faz÷.
Išsiskyręs iš hipofizio ositocinas tešmenį pasiekia vidutiniškai per 30 sek. Melžiant ositocinas išsiskiria porcijomis ir periodiškai skatina susitraukti bei atsipalaiduoti mioepitelį. Pienas į cisterną patenka 3 – 8 kartus per minutę.
Pieno atleidimui reikalingas oksitocino kiekis kraujyje išsilaiko 4-6 min., daugiausia – 7 min. Baigus veikti oksitocinui, pakartotinai sužadinti pilnaverčio pieno atleidimo neįmanoma. Tą galima pasiekti tik pra÷jus 4 val. Po melžimo. Žinant oksitocino veikimo mechanizmą ir jo veikimo laiką, galima maksimaliai išmelžti visą tešmenyje pasigaminusį pieną.
Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) taip aprašo spenių funkcijas: nervų galūn÷l÷s yra išsid÷sčiusios giliuose spenio audiniuose ir odoje, spenio cisternos gleivin÷je. Norint sužadinti pilnavertį pieno atleidimą, reikia stipriai suspausti spenį, t. y. dirginti. Spenių paglostymas, paviršutinis prisilietimas neskatina oksitocino išsiskyrimo. Jį skatina stiprus ir dažnas spenio dirginimas. Pieno atleidimas prasideda dirginat spenį 100 kartų per minutę. Tokiu greičiu dažniausiai melžiama ir rankomis. Veršelis suspaudžia spenį iki 117 – 130 kartų per minutę.
Pieno atleidimo stabdymas. Neretai pieno atleidimas melžimo metu nutrūksta. Veikiant nepalankiems faktoriams, pieno atleidimas stabdomas įvairiai: pailg÷ja latentinis pieno atleidimo laikotarpis, pienas l÷čiau atleidžiamas ir ne visai išmelžiamas, kartais pienas visiškai neatleidžiamas.
D÷l melžimo klaidų, grubaus elgesio su gyvuliu, melžimo tvarkos pakeitimo ir kitų priežasčių iš antinkščių liaukos išsiskiria hormonas adrenalinas. Jis sutraukia pieno latakų lygiuosius raumenis ir trukdo oksitocinui patekti į tešmenį. Sustojus pieno atleidimui, tešmenyje po melžimo lieka dalis pieno. Jeigu tešmuo ne iki galo išmelžiamas 3 – 4 dienas iš eil÷s, pieno gamyba tešmenyje l÷t÷ja, karv÷s greičiau suserga mastitu.
Ramus ir švelnus elgesys su karve melžimo metu, pažįstama aplinka - svarbios sąlygos, užtikrinančios normalų melžimą.Aplinkos, melžimo laiko pakeitimas yra dirgikliai, kurie perduodami į galvos smegenų žievę. Oksitocinas tuo metu visai nepatenka į kraują. Panašūs reiškiniai stebimi, tada, kai karvę melžia nepažįstama melž÷ja, kai pažeidžiamos melžimo taisykl÷s, kai keičiamos melžimo laikas. Tuomet 3 – 4 kartus prailg÷ja latentinis pieno atleidimo laikas, l÷čiau atleidžiamas pienas ir tešmenyje lieka neišmelžto pieno.
2.7 Veiksniai, darantys įtaką pieno atleidimo greičiui
Juozaitien÷ V. ir Japertien÷ R. (2005) atliko tyrimus: karvių melžimo savybių, pieno kiekio, sud÷ties ir kokyb÷s tarpusavio ryšių fenotipinį įvertinimą, kurio metu buvo įvertinta karvių melžimo savyb÷s ir jų įtaką pieno kiekiui, sud÷čiai ir kokybei. Tyrimai atlikti 2004– 2005 metais Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijose.
Atlikę statistinę duomenų analizę nustat÷, kad didelę statistiškai patikimą įtaką melžimo savyb÷s tur÷jo paros pieno kiekiui [r=(+0,56)–(+0,75); p<0,01], pieno riebumui [r=(–0,29)–(– 0,38); p<0,01] ir pieno baltymingumui [r=(–0,26)–(–0,40); p<0,01]. Nedidel÷ statistiškai nepatikima fenotipin÷ koreliacija [r=(–0,04)–(–0,09)] nustatyta tarp melžimo savybių ir somatinių ląstelių skaičiaus.
Pieno atleidimo greičio ir didžiausios pieno tek÷jimo srov÷s koreliacijos koeficientas buvo +0,82 (p<0,01). Tarp pieno kiekio per parą ir pieno atleidimo greičio koreliacijos koeficientas buvo r=+0,75 (p<0,01).
Iš šių rezultatų galime spręsti, kad produktyvesnes karves galima melžti greičiau. Aukštą koreliacijos koeficientą tarp melžimo savybių nustat÷ ir Gäde S., Stamer W., Junge E. bei Klam E. (2005). Šių mokslininkų duomenimis, tarp pieno atleidimo greičio ir didžiausios pieno tek÷jimo srov÷s nustatyta didel÷ teigiama koreliacija (r=0,98), tarp pieno atleidimo greičio ir melžimo trukm÷s – ženkli neigiama koreliacija (r= –0,89), tarp didžiausios pieno tek÷jimo srov÷s ir melžimo trukm÷s – ženkli neigiama koreliacija (r= –0,86) (Gäde etal., 2005).
Pieno atleidimo greitis priklauso ne tik nuo karv÷s reakcijos į melžimo procesą, tešmens sandaros, melžimo įrangos, bet ir nuo melžimo aplinkos bei melž÷jos meistriškumo.
Norint greitai ir visiškai karves išmelžti, reikia:
• Melžti įprastoje aplinkoje, netriukšmauti, švelniai elgtis su gyvuliu, drausti lankytis pašaliniams asmenims ir kt. Melžimo metu pašalinti visus dirgiklius, galinčius kelti gyvuliams nerimą;
• Melžti visada tuo pačiu laiku ir išlaikyti melžimo eiliškumą;
• Kruopščiai ruošti karvių tešmenis melžimui ir ne ilgiau kaip per 1 min. užmauti ant spenių melžiklius;
• Laiku atlikti baigiamąjį melžimą melžtuvu, steb÷ti, kad melžikliai neužslinktų ant spenių;
• Sekti melžtuvų ir agregato darbą, vengti jų deformacijos, žiūr÷ti, kad būtų gerai ir vienodai įtemptos (Mišeikien÷ R., Stankūnien÷ V. ir Tacas J., 2008).
2.8 Liekamasis pienas ir jo reikšm÷
Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) teigia, kad liekamasis pienas – tai pieno dalis, liekanti tešmens liaukin÷je dalyje pasibaigus ositocino veikimo laikui. Jo neįmanoma išmelžti nei rankomis, nei pakartotinai užmovus melžiklius. Jį galima išmelžti tik sušvirkštus į veną 10 - 20 vv oksitocino.
Liekamojo pieno sud÷tis skiriasi nuo išmelžto pieno sud÷ties. Jo riebumas – 10 – 20 proc., riebaliniai lašeliai yra stambūs. Tos pačios karv÷s tešmenyje liekamojo pieno gali būti 1 – proc., o kartais – 70 – 90 proc. viso tešmenyje pasigaminusio pieno. Tai priklauso nuo daugyb÷s išor÷s faktorių, veikiančių gyvulį prieš melžimą ir melžimo metu. Liekamasis pienas yra gyvulio atsakomoji reakcija į daugelį teigiamų ir neigiamų dirgiklių. Veikiant teigiamiems dirgikliams ir karvę išmelžus visiškai, liekamojo pieno tešmenyje yra vidutiniškai po 1 – 2 kg kiekviename ketvirtyje. Kiekvieno melžimo metu d÷l pasilikusio nevienodo pieno kiekio tešmenyje išmelžiamas skirtingas pieno ir riebalų kiekis.
2.9 Servis periodo trukm÷s įtaka SLS
Servis periodo trukm÷ – laikotarpis nuo veršiavimosi iki apvaisinimo.
Mokslininkas Chataridi (1999) teigia, kad servis periodo trukm÷ yra vienas iš svarbiausių bandos reprodukcijos rodiklių.
Optimali laktacijos trukm÷ yra 305 dienos, užtrūkimo periodas – 60 dienų. Šie skaičiai, vertinant karvių pieno produktyvumą, daugelyje pasaulio šalių laikomi standartu. Karvių veršingumas trunka 9,5 m÷n. (285 dienas). Vadinasi, po veršiavimosi vaisos organų atsistatymui ir karvių apvaisinimui būtinos 80 dienų.
Servis periodo trukm÷s įtaką reprodukciniams požymiams daugelis mokslininkų tiria jau eilę metų.
Mokslinink÷ Jakovleva O. L. (1999), tyrusi servis periodo trukm÷s įtaką pieno produktyvumui, nustat÷, kad ilginant pirmos laktacijos servis periodą, d÷sningai ir patikimai did÷ja pirmaveršių pieningumas. Ši mokslinink÷ taip pat teigia, kad iki trečios laktacijos, ilg÷jant servis periodo trukmei, laktacijos primilžio padid÷jimo laipsnio ir jo kitimo pobūdis ryšk÷ja.
Quintela L. A. Ir Kt. (2004) nustat÷, kad servis periodo trukmei įtakos turi ūkio dydis, ūkio vieotov÷, veršiavimosi sezonas, veršiavimosi eiga (lengvas, sunkus ar labai sunkus veršiavimasis), dvynių atsivedimas ir ligų potencialas po veršiavimosi.
Los N. F (2002) taip pat nustat÷, kad servis periodo trukmei įtakos turi karv÷s amžius, bet jo tyrimų rezultatai rodo, kad servis periodo trukm÷ ilg÷ja iki septintos laktacijos.
Mokslininkai Kertijev R. ir Los N. F (1999) teigia, kad didinant amžių pirmojo veršiavimosi metu, ilg÷ja servis periodo trukm÷ po pirmojo veršiavimosi. Mokslinink÷s Isajevos L.V. (1998) tyrimų rezultatai priešingi – ji teigia, kad karvių, kurios pirmąjį kartą veršiuojasi jaunesn÷s nei 27 m÷n. amžiaus, servis periodo trukm÷ po pirmojo veršiavimosi ilgesn÷ nei 11-14 dienų.
Veršiavimosi įtaką periodo trukmei tyr÷ ir mokslinink÷ Zaiceva E.S. (2001). Ji nustat÷, kad ilgiausia servis periodo trukm÷ yra karvių, kurios veršiavosi žiemą: 29,9 dienomis (arba 7 proc.) ilgesn÷ nei karvių, kurios veršiavosi vasarą, 36,5 dienomis (arba 8,6 proc.) ilgesn÷ nei karvių, kurios veršiavosi pavasarį ir 19,2 dienomis (arba 4,5 proc.) ilgesn÷ nei karvių, kurios veršiavosi rudenį (p<0,01).
Karamajev S.V. ir kt. (2001) Prokofjev ir kt. (2002) teigia, kad servis periodo trukmei įtakos turi karvių produktyvumas (produktyvumui did÷jant, servis periodo trukm÷ ilg÷ja).
Mokslininkas Kirkpatrick B. (2002), tyręs daugiavaisiškumo įtaką reprodukciniams požymiams, nustat÷, kad po dvynių atsivedimo karvių servis periodo trukm÷ būna didesn÷.
Apibendrinant galime teigti, kad servis periodo trukmę lemia karv÷s veisl÷, daugiavaisiškumas, veršiavimosi sezonas, veršiavimosi eiga, ligų potencialas po veršiavimosi, karv÷s amžius (laktacijomis), oro temperatūra, karvių produktyvumas ankstesn÷s ir einamosios laktacijos, ūkio dydis, ūkio vietov÷.
2.10 Karvių užtrūkimo trukm÷ ir jo įtaka SLS piene
Didelis karv÷s produktyvumas ir gero pieno kokyb÷ duoda ekonomin÷ naudą. Produktyvumą lemia įvairūs veiksniai. Svarbiausi iš jų: genetiniai, gera mityba ir karv÷s sveikatingumas. Įvairūs susirgimai, reprodukcijos sutrikimai, nagų ligos daro tiesioginę įtaką gaunamam pieno kiekiui. Tešmens uždegimas keičia ne tik gaunamą pieno kiekį, bet ir jo cheminę sud÷tį. Pieno liaukos, lytinių organų, galūnių susirgimo priežastis būna mitybos klaidos, kurios sukelia metabolinius sutrikimus. D÷l to karv÷s serga ketoze, alkaloze ar acidoze. Esant šiems susirgimam vystosi tešmens uždegimas, blog÷ja pieno kokyb÷. Visa tai atsiliepia karv÷s apsivaisinimui ir veršelių sveikatingumui (Japertas, 2000).
Pieno sintez÷. Pienas susidaro pieno liaukos liaukinio epitelio protoplazmoje, veikiant fermentams. Sekrecinių ląstelių yra ne tik alveol÷se, bet ir išvedamųjų latakų bei talpyklų epitelyje. Šiose ląstel÷se vyksta sud÷tingi biocheminiai procesai. Kiekvienoje sekrecin÷je ląstel÷je susidaro normalios sud÷ties pienas. Ne visos pieno sud÷tin÷s dalys susidaro ląstelių
protoplazmoje. Mineralin÷s medžiagos, vitaminai bei kai kurie baltyminiai junginiai yra kraujyje, iš kurio nepakitę pereina į pieną. Pieno sud÷tis priklauso nuo pieno sud÷ties. Priklausomai nuo š÷rimo kinta ir atskirų pieno dalių kiekis. Tyrimais nustatyta, kad kai kurios pieno sudedamosios dalys iš pieno rezorbuojasi atgal į kraują. Sekrecijai turi įtakos liaukos pasipildymo greitis. Pienas pirmiausiai kaupiasi alveol4se ir smulkiuose latak÷liuose, o v÷liau - latakuose ir pieno talpykloje. Pienas tešmenyje netrukdomai kaupiasi 14-16 valandų. Jei karv÷ ilgai nemelžiama, išsitempęs tešmuo užspaudžia kraujagysles limfagysles, d÷l to susilpn÷ja sekrecija arba ji sustoja. Pieno sekrecija priklauso nuo karv÷s medžiagų apykaitos intensyvumo. Litrui pieno susidaryti reikia 500 litrų kraujo. Piene yra daugiau kaip 120 svarbių komponentų: amino rūgščių, riebiųjų rūgščių, hormonų, mikroelementų ir kt. Daugiausiai yra angliavandenių, riebalų, baltymų ir mineralinių druskų.
Apie 90 proc. visų pieno baltymų sudaro α kazeinas bei β laktoglobulinas ir tik 10 proc. – α globulinai. Pieno riebalai susidaro iš kraujo plazmoje esančių neutralių riebalų ir riebalinių rūgščių. Dalis jų susidaro ir iš gliukoz÷s. Riebalų sintez÷ priklauso nuo angliavandenių rūgimo prieskrandžiuose. Kuo daugiau susidaro acto rūgšties, tuo daugiau piene riebalų. Pieno morfologin÷ sud÷tis kinta priklausomai nuo laktacijos periodo. Po apsiveršiavimo 5-7 dienas krekenose yra daugiau sausų medžiagų, ypač globulinų, albuminų, mineralinių medžiagų, geležies, bet mažiau laktoz÷s. Iš krekenų išskirtas trankviliantas kazeomorfinas, tod÷l jauniklis, pažindęs krekenų, ilgai miega. Pieno susidarymą stimuliuoja sumaž÷jęs sl÷gis alveol÷se, tod÷l periodiškas išmelžimas skatina pieno sekreciją. Melžiant alveol÷s būna susitraukusios 4-5 minutes. Neigiamos emocijos – išgąstis, triukšmas, skausmas sužadina adrenalino išskyrimą. Jis sutraukia pieno latakų lygiuosius raumenis ir sutrinka pieno išskyrimas (Berry et. al., 2002).
Pieno pokyčiai laktacijos pabaigoje. Laktacijai baigiantis pieno sud÷tis palaipsniui kinta. Tai fiziologinis procesas, pasireiškiantis pieno skonio, konstitucijos ir spalvos pakitimais. Piene did÷ja riebalų kiekis. Iš baltymų, išskyrus kazeiną, did÷ja albuminų ir globulinų kiekis, tačiau maž÷ja laktoz÷s. Piene did÷ja fosforo rūgšties, natrio, chloro, maž÷ja kalio. D÷l to pienas įgauna sūroką skonį. Did÷ja somatinių ląstelių (epitelinių). Kai kurių karvių piene nerandama kraujo forminių elementų (neutrofilų). Katalaz÷s kiekis did÷ja palaipsniui. Pasteb÷ta, kad kai kurioms karv÷ms piene staigiai padid÷ja katalaz÷s ir leukocitų. Minimalus karv÷s užtrūkimo laikotarpis yra 50-60 dienų. Trumpesnis nei 30 dienų laikotarpis sumažina produktyvumą kitoje laktacijoje.
Pokyčiai tešmens audiniuose laktacijos pabaigoje. Prasidedant tešmens involiucijai pastebimas pieno sekreto susilaikymas alveol÷se. Dalis pieno sud÷tinių dalių rezorbuojasi į
kraują. Alveol÷s pavirsta nesekretuojančia liauka. Tuo metu liaukoje did÷ja jungiamojo ir riebalinio audinio. Šiuos fiziologinius procesus pieno liaukos evoliucijoje ir involiucijoje reguliuoja endokrininių liaukų hormonai (STH, prolaktinas, progesteronas, estrogenai ir kiti). Būtų idealu, jei karv÷ laktacijos pabaigoje užtrūktų pati. Tačiau dažniausiai reikia trūkinti su 8-10 kg pieno.
Laktuojančių karvių trūkimas. Įprasta, kad trūkinant karves, praleidžiamas melžimas. Sumažinant pieno sekreciją, sumažinamas racionas, ribojamas vandens, sultingųjų pašarų kiekis,. Nustojus melžti, tešmuo prisipildo pieno, tod÷l sutrinka pieno sintez÷. Toks karvių trūkinimo metodas galimas tik visiškai sveikoms karv÷ms, kurios laktacijos eigoje nesirgo slaptais ir klinikiniais mastitais.
Trūkinimo periodu mikrobai į tešmenį patenka galaktogeniniu keliu (per pravirą spenio kanalą). Išskiriami du laikotarpiai: nutraukiant laktaciją ir likus iki veršiavimosi 10-15 dienų. Tai sąlygoja patogenin÷s bakterijos spenio kanalo gale, nepakankamas tešmens apsaugos mechanizmų aktyvumas (lizocimas, gama globulinai). Užtrūkintos karv÷s mastitais dažniau serga produktyvios, vyresnio amžiaus, esant ilgesniam užtrūkimo laikui (>45-60 dienų), su pažeistais speniais.
Pagrindinis antibakterinis mechanizmas karv÷s tešmenyje yra fogocitoz÷. Fagocitais laikomos somatin÷s ląstel÷s (granuliocitai, makrofagai). Naikinant viduląstelines bakterijas pagrindinis vaidmuo tenka deguoniui. Reaktyvūs deguonies metabolitai (laisvieji radikalai) yra toksiški ne tik bakterijoms, bet ir gyvulio organizmo ląstel÷ms ir audiniams (Dingwell et. al., 2003). Užtrūkimo periodu spenio kanale formuojasi aseptinis kamštis, kuris hermetiškai uždaro spenio cisterną ir apsaugo nuo mikrobų patekimo į tešmens parenchimą. Tačiau Dingwell (2003 m.) duomenimis, pra÷jus po užtrūkimo 6 savait÷ms, 23,4 proc. spenių rasta nesusidaręs keratininis kamštis.
Tokioms karv÷ms susidaro galimyb÷s visų rūšių mikrobams patekti per atvirą spenio kanalą, kas gali sukelti slaptą ar klinikinį mastitą po apsiveršiavimo.
Užtrūkinimo ir užtrūkimo metu svarbu išsaugoti kuo daugiau sveikų ketvirčių. Šį tikslą galima pasiekti naudojant antibiotikų terapiją, vakcinas, imunomoduliatorius ir antioksidantus, dezinfekuojant spenius.
Užtrūkimo periodas leidžia antibiotikus naudoti nebijant užteršti pieno. Karvę užtrūkinus, spenio kanalą galima uždaryti, panaudojus pl÷velę. A. Corbelini (2002 m.) duomenimis, ją panaudojus, pavyko net 50 proc. sumažinti klinikinį mastitą po apsiveršiavimų. Iš sirgusių 60 proc. sumaž÷jo S. uberis ir 10 proc. – koliforminių bakterijų. Pl÷vel÷ turi vienintelį trūkumą – trumpai išsilaiko, padengusi spenį.
2.11 Karvių slaptasis mastitas
Tai tešmens uždegimas, kuomet parenchiniame audinyje vykstantys uždegiminiai procesai n÷ra kliniškai išreikšti. Pagrindiniais požymiais laikomi hipogalaktija, sumaž÷jęs laktoz÷s, baltymų, riebalų kiekis ir padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius piene. Sergant slaptuoju mastitu, kartais pastebima atrofija ar dalin÷ pažeisto tešmens ketvirčio induracija, spenio kanalo susiaur÷jimas. Tačiau šie pakitimai pastebimi tik užsitęsus slaptajam tešmens uždegimui (Aniulis E., Japertas S., 2001).
Etiologija. Karv÷s mastitu dažniausiai suserga d÷l nepalankių išorinių ir vidinių veiksnių sumaž÷jus organizmo rezistentiškumui (Aniulis E., Znaidauskas B. ir kt., 1989; Ивашура АИ., 1991).
Karvių sergamumui tešmens uždegimui turi įtakos: 1. Aplinkos veiksniai:
• Pastatai,
• Stov÷jimo vietų išplanavimas, • Karvių laikymo sąlygos, • Š÷rimas,
• Melžimo įranga, • Melžimo higiena, • Mikrotraumos,
• Žaizdos ir kt. (Aniulis E., Japertas S., 2001; Klimien÷ J.2003, Sederevičius A., 2004). Karv÷s organizmo atsparumas nepalankioms sąlygoms. Silpstant organizmui, silpsta visi apsauginiai organizmo barjerai, taip pat tešmens (Aniulis E., Japertas S., 2001; Sederevičius A., 2004).
2. Fiziniai veiksniai:
• Tešmens peršalimas, • Apdegimas nuo saul÷s, • Per didel÷ patalpų dr÷gm÷,
• Skersv÷jai ir kt. (Aniulis E., Znaidauskas B. ir kt., 1989; Karazija R., Jurgaitis A., 1989).
3. Cheminiai veiksniai: • Rūgščių ir šarmų poveikis,
• Per didelis fitoestrogenų kiekis pašaruose ir kt. (Aniulis E., Znaidauskas B. ir kt. 1989; Jermačenkovas N., 1989).
Karvių aplinkoje esantys patogenai ir jų savyb÷s: • Patogenų rūšis,
• Kiekis,
• Virulentiškumas ir kt. (Sederevičius A., 2004).
1 pav. Mastito plitimo keliai
Karv÷ nuolat yra veikiama išorinių veiksnių, kurie silpnina jos apsauginius barjerus. Karv÷s mastitu dažniau serga tvartiniu laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu sergamumas padid÷ja d÷l prastos tvartų ventiliacijos. Karv÷s išskiria daug šilumos ir dr÷gm÷s, d÷l to tvarto temperatūra pakyla, o šilta aplinka sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis. Tai padidina tvarto užterštumą bakterijomis, kurios sukelia tešmens uždegimą. Be to karv÷s su÷da mažiau pašarų, sumaž÷ja jų produktyvumas, karv÷s tampa jautresn÷s infekcijai (Aniulis E., Japertas S. 2003; Sederevičius A., 2004).
Karvių sergamumas mastitu padid÷ja bei pieno produkcija sumaž÷ja ir d÷l skersv÷jo. Pieno sintez÷ priklauso nuo kraujo kiekio, tekančio per tešmenį. Kai tešmuo v÷sinamas, kraujagysl÷s susitraukia ir mažiau kraujo prateka pro tešmenį. Tešmuo greitai atšąla ir,
nusilpus apsauginiams barjerams, bakterijoms, sukeliančioms uždegimą, lengviau patekti į tešmenį (Aniulis E., Japertas S., 2001; Sederevičius A., 2004).
Karvių stov÷jimo ir gul÷jimo vieta taip pat įtakoja sergamumą mastitu. Jei guoliaviet÷ per trumpa, karv÷ guldama labai dažnai susižeidžia spenius į guliaviet÷s kraštą, o ypač spenių galiukus. Per pažeistą spenio kanal÷lį į tešmenį patenka tešmens uždegimą sukeliantys mikroorganizmai (Japertien÷ R., Japertas S., 2003).
Didesnis karvių sergamumas slaptuoju mastitu pastebimas vasaros m÷nesiais. Ganyklose besiganančias karves puola mus÷s ir kiti vabzdžiai, d÷l to gyvuliai sočiai nepa÷da, nepailsi, sumaž÷ja produktyvumas. Karv÷ms vabzdžiai gali pernešti mastito suk÷l÷jus. Dažniau mastitais suserga karv÷s, ganomos prastai ar visiškai nenumelioruotose ganyklose, krūmais ir medžiais apaugusiose vietose, miškinguose plotuose. Aukštos temperatūros ir dr÷gm÷s sukelti stresai padidina jautrumą infekcijai, kaip ir padid÷jęs patogenų skaičius. Daugiausiai infekcijų kilo vasarą ten, kur karvių laikymo vietos buvo labiausiai užterštos žarnyno bakterijomis (Daukštas J., Kačerauskas D. ir kt. 1994; Aniulis E., Japertas S. 2002; Sederevičius A., 2004).
Paprastai tešmuo būna labai atsparus įvairioms bakterijoms, tačiau ilgalaikis mechaninis melžiklių poveikis vienaip ar kitaip veikia tešmens epitelį. Jeigu melžimo aparatai naudojami, sumontuoti ar prižiūrimi neteisingai, neigiamas melžimo įrangos poveikis sustipr÷ja ir tešmens epitelis pažeidžiamas. Tuomet tešmens atsparumas susilpn÷ja ir padid÷ja rizika susirgti mastitu. Kai kurias mastitą sukeliančias bakterijas melžikliai gali pernešti nuo vieno ketvirčio ant kito ir nuo vienos karv÷s ant kitos. Melžiklio sukelti tešmens ar spenio pažeidimai yra puiki vieta bakterijoms daugintis.
Pagrindin÷s melžimo klaidos:
• tinkamai neparuošiamas tešmuo prieš melžimą, • blogai eksploatuojama melžimo technika, • netinkamas vakuumo lygis,
• per dideli vakuumo svyravimai, • netinkamas pulsatoriaus darbas,
• sutrūkusios ar susid÷v÷jusios melžiklių gumos, • melžiklių perlaikymas,
• prastai išplaunami ir dezinfekuojami melžimo aparatai.
Pagal Znaidauską B. ir kt. (1989); Aniulį E., Japertą S. (2001); Sederevičių A. (2004) mastitu dažniau serga pirmaverš÷s (17 proc.) negu vyresnio amžiaus karv÷s (12 proc.).
Pirmaverš÷s karv÷s mastitu serga penkis kartus dažniau pirmąjį laktacijos m÷nesį, negu kitos. Pirmaveršių pieno liaukos rezistentiškumas mechanizuotam melžimui yra žymiai mažesnis, negu vyresnio amžiaus karvių, d÷l to išbrokuojama apie 20 – 28 proc. pirmaveršių.
Mastitais dažniau serga karv÷s pra÷jus dviems m÷nesiams po apsiveršiavimo. Telyčios gimusios vasarą serga dažniau (20 – 21 proc.) negu atvestos žiemą (5,2 – 16,8 proc.). Mastito plitimui įtakos turi ir laktacijos trukm÷. Jei laktacija trunka 200 dienų – serga 8,3 proc., o jei 201 – 400 dienų – 31,4 proc. ir jei daugiau kaip 400 dienų – 56,2 proc. karvių.
Klimait÷ J., Japertas S., Japertien÷ R. (2001); Sederevičius A. (2004) teigia, kad didelę įtaką karvių sergamumui tešmens uždegimui turi karvių š÷rimas, virškinimo sutrikimai, paveldimumas, apsinuodijimas nitratais ir nitritais. Negaudamos reikiamų medžiagų pienui pagaminti su pašaru, karv÷s jas ima iš savo organizmo atsargų, tod÷l silpsta ir tampa jautrios tešmens uždegimą sukeliantiems mikroorganizmams. Trūkstant pašaruose seleno ir vitamino E, padid÷ja karvių sergamumas tešmens uždegimu. Be to, trūkstant pašaruose vitamino A ar karotino, d÷l netinkamo angliavandenių ir baltymų santykio karv÷s dažniau serga mastitu.
Klimait÷ J., Paškevičius A., Aniulis E. (2003) teigia, kad slaptojo mastito etiologijoje svarbiausią vaidmenį vaidina biologinis veiksnys. Mastitą sukeliančios bakterijos skirstomos į patogenines ir sąlyginai patogenines. Slaptąjį mastitą dažniausiai sukelia S. aureus, S. agalactiae, S. dysgalactiae, S. uberis, S. faecalis et faecium, E. coli, pseudomonos, C. pyogenes, mikoplazmos, mieliniai grybeliai ir kt. Tačiau dažniausiai būna mišri mikroflora.
Auksinis stafilokokas ir agalaktinis streptokokas yra kontaginiai mastitą sukeliantys patogenai, kurių pagrindinis šaltinis yra užkr÷stas tešmuo (Sederevičius A., 2004).
Aplinkos patogenai yra enterobakterijos, streptokokai ir enterokokai. O dažniausiai sutinkamų patogenų – dysgalaktinio streptokoko ir enterokokų – šaltinis yra aplinka, kurioje laikomos karv÷s (gul÷jimo vieta, m÷šlas, dirvožemis ir kt.). Šiais patogenais karv÷ gali iš naujo užsikr÷sti melžiant (Sederevičius A., 2004).
Literatūros duomenys rodo, kad maž÷jant S. Aureus (40 proc. atvejų) sukelto mastitokoaguliazei negatyvių stafilokokų (KNS) vaidmuo mastito etiologijoje sparčiai did÷ja (59,8 proc. atvejų) (Aniulis E., Japertas S. 2001).
Patogenai į pieno liauką patenka per spenio kanalą, kraują, limfą. Per kraują mikroorganizmai patenka iš lytinių organų, kai karv÷s serga endometritais. Nustatyta, jog karv÷s apie 48 – 50 proc. karvių po apsiveršiavimo sirgo endometritu ir mastitu kartu (Japertas S., 2001).
Apibendrinat karvių mastito priežastis, pastebima, kad uždegimas pasireikštų būtinai turi sąveikauti visi infekcin÷s grandies elementai: karv÷, jos aplinka ir patogeniniai mikroorganizmai (Aniulis E., Japertas S., 2001; Sederevičius A., 2004).
2.12 Patogenez÷
Jermačekovas N. (1989) pasteb÷jo, kad mastitais karv÷s gali susirgti ne tik mikrobams prasiskverbus į pieno liauką, bet ir d÷l joje esančios mikrofloros suaktyv÷jimo. Žinoma, kad mastitų suk÷l÷jų randama ir sergančių, ir sveikų karvių piene. Laikoma, kad slaptasis mastitas esti prasid÷jęs, jei tešmens ketvirčio bendrame pieno m÷ginyje jų yra daugiau kaip 300 tūkst. vnt./ml. Leiput÷ K. (2000) pritaria Jermačekovo N. pasteb÷jimams ir toliau tyrin÷jo mastito priežastis.
Mikrobai į tešmenį patenka šiais keliais: • Galaktogeniniu keliu – per spenio kanalą.
• Limfogeniniu – per limfą, patogenin÷ mikroflora į pieno liauką patenka iš pažeistos pieno liaukos odos arba aplinkinių infekuotų audinių židinių.
• Hematogeniniu – per kraują, patogenin÷ mikroflora ir toksinai į pieno liauką dažniausiai patenka iš žarnyno, lytinių organų arba kitų organų uždegiminių židinių. (Jermačenkovas N., 1989; Коган ГФ., Горинова ЛП., 1990).
Be pagrindinio ryšio, palaikomo per organizmo kraujotakos sistemą, tešmuo turi ir tiesioginį ryšį su lytiniais organais per tarpviet÷s venas. Tarpviet÷s venos yra anastomoz÷s tarp tešmens ir lytinių organų kraujagyslių. Šiose anastomoz÷se kraujas teka tai į viršų, - į lytinius organus, tai į apačią, - į tešmenį. D÷l to karvių tešmens uždegimas dažnai būna lytinių organų ligų komplikacija (Jermačenkovas N., 1989).
Infekuotoje patogeniniais mikroorganizmais pieno liaukoje sumaž÷ja pieno gamyba ir keičiasi pieno sud÷tis. Šie požymiai priklauso nuo infekcijos intensyvumo ir trukm÷s subklinikin÷s (slaptosios) infekcijos yra tokios, kurių metu n÷ra jokių matomų pakitimų piene ar tešmenyje, tačiau pieno gamyba sumaž÷ja, jame randama bakterijų, pakinta sud÷tis (Aniulis E., Japertas S. 2001).
1 lentel÷. Karvių, sergančių tešmens uždegimu, pieno sud÷ties pakitimai (Aniulis E., Japertas S., 2001; Sederevičius A., 2004)
Sud÷tin÷s dalys Sveikų karvių pienas %
Sergančių slaptuoju mastitu karvių pienas %
Sausosios medžiagos 8,9 8,8 Riebalai 3,5 3,2 Laktoz÷ 4,9 4,4 Baltymai ( viso ) 3,61 3,56 Kazeinas ( viso ) 2,8 2,3 Išrūgų baltymai 0,8 1,3 Serumo albuminai 0,02 0,07 Laktoferinas 0,02 0,1 Imunoglobulinai 0,1 0,6 Natrio 0,057 0,105 Chloro 0,091 0,147 Fosforo 0,173 0,157 Kalcio 0,12 0,04
Pagal 1 lentel÷je pateiktus duomenis matome, kad sumaž÷jus pieno audinio sintez÷s aktyvumui, piene sumaž÷ja laktoz÷s, laktoalbumino ir riebalų. Bendras baltymų kiekis gali pasikeisti nežymiai, tačiau piene esančių baltymų kokyb÷ smarkiai pasikeičia. Pagrindinio aukštos maistin÷s vert÷s proteino kazeino kiekis sumaž÷ja, žemesn÷s kokyb÷s išrūgų baltymų padid÷ja. Serumo albuminai, imunoglobulinai, pereina į pieną. Laktoferino, kuris yra pagrindinis geležį surišantis proteinas, gaminamas pieno liaukoje, koncentracija išauga d÷l sustipr÷jusios pieno liaukos sintez÷s aktyvumo ir, iš dalies, d÷l polimorfo – nuklearinių neutrofilinių ( PMN ) leukocitų.
Uždegiminis atsakas inicijuojamas, kai bakterijos pro spenio kanalą patenka į pieno liauką ir pradeda daugintis piene. Bakterijų toksinai, fermentai ir ląstel÷s sienel÷s komponentai gali ne tik tiesiogiai paveikti pieno liaukos epitelio funkciją, bet ir stimuliuoti uždegimines ląsteles. Šiuos mediatorius sudaro komplemento komponentai, prostoglandinai, leukotrinai, histaminas, seratoninas, interleukinai, interferonai ir kiti citokinai. Vienas iš svarbiausių uždegimo atsako komponentų, atliekančių pagrindinę tešmens apsauginę funkciją, yra PMN leukocitų antplūdis į pieno liaukos audinį. Leukocitų į pieno liauką patenka tiesiog iš kraujo, kaip atsakas į chemines substancijas, kurios uždegimo metu atsipalaiduoja nuo pieno liaukos audinio. Iš kraujo į tešmenį patekę leukocitai ir yra vadinami somatin÷mis ląstel÷mis. Iš visų pieno esančių leukocitų, 50 ± 10 proc. sudaro neutrofilai, 36 ± 2 proc. - limfocitai ir 14 ± 2 proc. - makrofagai. Infekcijos ir uždegimo metu suaktyv÷ja molekulių adhezija ir PMN leukocitų pasieninis jud÷jimas. Jie prilimpa prie smulkesnių kraujagyslių
endotelio bei migruoja per tarpus, esančius tarp ląstelių, išklojančių kraujagyslę. Migruojant PMN leukocitams į infekcijos vietą, padid÷ja somatinių ląstelių skaičius piene. PMN leukocitai infiltruoja audinius, išklojančius išvedamuosius kanalus, spenio kanalą. PMN leukocitų funkcija piene yra fagocituoti ir sunaikinti įsiveržusias bakterijas. Patekę į pieną PMN leukocitai gali praryti ir kitokias daleles – riebalų ir kazeino lašelius, o tai sumažina jų aktyvumą, lyginant su kraujyje esančiomis ląstel÷mis. Tačiau leukocitai taip pat gali išskirti specifines medžiagas, kurios pakeičia kraujagyslių pralaidumą, ar į infekcijos plotą pritraukti daugiau leukocitų. Esant persistuojančioms bakterin÷ms infekcijoms, leukocitų kiekis gali svyruoti. Toks nenormalus somatinių ląstelių skaičius išlieka sunaikinus bakterijas, kol liauka visiškai pasveiksta. (Jermačenkovas N., 1989; Skimundris V., 1997; Aniulis E., Japertas S., Leiput÷ K., 2000; Aniulis E., Japertas S., 2001).
2 paveiksle pateikta mastito išsivystymo ir organizmo gynimosi prieš infekciją schema.
Pagal 2 paveikslo duomenis matome, kad d÷l žalingų veiksnių (biologinių, fizinių, cheminių) poveikio tešmens audinyje vyksta sud÷tingos kraujagyslių, audinių reakcijos, sutrikdančios audinių mitybą, medžiagų apykaitą, osmoso procesus, tod÷l d÷l mikroorganizmų toksinų poveikio pakinta audinių sandara ir funkcijos. Besidaugindamos bakterijos išskiria medžiagų apykaitos produktus ir toksinus, kurie stimuliuoja karv÷s apsauginius organizmo mechanizmus. Sutrikus kraujo ir limfos apykaitai, padid÷ja kapiliarų membranų laidumas daug baltymų ir kraujo forminių elementų turintiems skysčiams, leukocitai pereina į alveoles, pakinta audinių biocheminiai procesai.
Pieno laidumą elektrai (PLE) sąlygoja natrio, kalio, kalcio, magnio, chloro ir kiti jonai. Jonų koncentracija sekrete keičiasi ne tik d÷l padid÷jusio kraujo kapiliarų pralaidumo, bet ir d÷l pažeistos aktyviosios jonų pernešimo sistemos. Sekrecin÷ms pieno liaukos ląstel÷ms būdinga aktyvi transporto sistema, kuria Na jonai pernešami už ląstel÷s ribų, o K jonai – į ląstelę. Na ir K jonai iš sekrecinių ląstelių į pieną pernešami pasyviai. Suirus 14 ląstelei, jose buvę jonai patenka į alveolių ertmes. D÷l pakitusios jonų koncentracijos padid÷ja PLE (Japertas S., Aniulis E., 2001).
Patekus kraujo komponentams į pieną, pH gali pakilti nuo 6,6 iki 6,9 ar daugiau. Piene padid÷ja daugelio fermentų ir išrūgų baltymų atsirandančių iš pažeistų audinių, kraujo ar leukocitų, kiekis. Piene, kuriame yra didelis somatinių ląstelių skaičius, taip pat padid÷ja laisvųjų (nesočiųjų) riebiųjų rūgščių kiekis. Karv÷ms sergant mastitu, lizosominis fermentas NAGaz÷ yra audinių pažeidimo indikatorius (Aniulis E., Japertas S., 2001).
D÷l proteolitinių fermentų karvių, sergančių slaptuoju mastitu, piene prasideda baltymų irimas. Sveikų karvių piene esantis plazminas yra svarbus proteolitinis fermentas.
Jo randama ir piene su padid÷jusiu somatinių ląstelių skaičiumi. D÷l mastito šio fermento aktyvumas gali padid÷ti daugiau nei du kartus. Plazminas ir kiti fermentai, išsiskyrę iš somatinių ląstelių, gali skaldyti kazeiną tešmenyje. Nors plazmino sukeltas kazeino irimas sul÷t÷ja žemoje temperatūroje, jis yra ypač atsparus kaitinimui. Normalios pieno pasterizacijos temperatūros nepakanka padid÷jusiam plazmino aktyvumui sumažinti. Taigi d÷l mastito atsiradęs plazminas skatina pieno baltymų gedimą, kuris gali tęstis pieno perdirbimo bei jo produktų laikymo metu (Vaitkus J., 1995; Aniulis E., Japertas S., 2001).
Skimundris V. 1993 pastebi, kad S. aureus ir S. huicus, patekę į pieno liauką, ne tik sukelia uždegimą, bet ir gamina karščiui atsparius enterotoksinus. Jie patenka į pieną, o perdirbant – į pieno produktus.Valgant tokius pieno produktus galima apsinuodyti.
2.13 Diagnostika
Špakauskas V., Jodkonis L. (2001) teigia, kad labai aktualu kuo anksčiau diagnozuoti mastitą, nes tešmens audinys pakinta kur kas anksčiau, negu šie pokyčiai pasireiškia kliniškai. Slaptuoju mastitu karv÷s serga 20-50 kartų dažniau negu klinikiniu mastitu. Nediagnozuotas ar negydomas (sukeltas patogeninių mikrobų) uždegimas gali virsti klinikiniu mastitu. Slaptojo mastito diagnostikai taikomi įvairūs metodai, kuriais nustatomi fizikiniai ir cheminiai pieno pokyčiai. Atskirai tiriant kiekvieno ketvirčio pieną, gaunami tikslesni rezultatai, negu vertinant sumaišytą visų ketvirčių pieną. Tokie tyrimai turi būti pakankamai greiti, kad, įvertinus tešmens būklę, būtų galima kuo anksčiau nustatyti slaptąjį mastitą ir imtis reikiamų profilaktikos priemonių. Be to, jie gali būti taikomi ir gydymo efektyvumui vertinti, mastito profilaktikai.
Klimien÷ J. (2003) teigia, kad karvių tešmens uždegimo diagnostiką sudaro diagnostinių tyrimų kompleksas–anamnez÷, bendras klinikinis karvių tyrimas ir laboratoriniai tyrimai. Subklinikinius mastitus nustatome tik žinodami somatinių ląstelių skaičių (SLS). Šis rodiklis tiksliai apibūdina karvių bandos priežiūrą ir karvių sveikatą, pagal jį nustatoma pieno rūšis ir sprendžiama apie gyvulio tešmens būklę.
Skimundris V. (1993); Špakauskas V., Jodkonis L. (1998) bei Aniulis E., Japertas S. (2001), teigia, kad somatinių ląstelių skaičius aukščiausios rūšies piene turi neviršyti 400 tūkst./ml. SLS karvių piene nustatomas tiesioginiu (Preskoto – Brido) ir elektroniniu metodais („Fossomatic“, „Anadis“, „Somascope MK2“), netiesioginiu (ekspres diagnostikos metodai: CMT (California Mastitis Test), Mastestas, Mastirapid, Mastistis test NK, Bernburg Reagent, 5 proc. dimastinas, Sofija ir kt.).
Žinia, esant uždegimui šių ląstelių skaičius 1 ml pieno padid÷ja iki kelių milijonų. Laboratorijose somatin÷ms ląstel÷ms skaičiuoti naudojami mikroskopai, elektroniniai lazeriniai prietaisai ir kt. Neseniai naudoti Dimastino ir Mastidino testai jau laikomi pasenusiais (prieiga per internetą: http://wwwpienotyrimai).
Tiksliausiu nustatymo metodu laikomas tiesioginis (Preskoto – Brido) SLS apskaičiavimas mikroskopu. Piene esančios ląstel÷s nudažomos, o v÷liau mikroskopu jos suskaičiuojamos. Šis metodas yra pamatinis, tačiau įprastinis pieno tepin÷lio ruošimas, ląstelių dažymas ir mikroskopavimas užima daug laiko. Originalus greito dažymo metodas yra „Testsimplest“ metodas. M÷ginys tinkamas mikroskopuoti po 15 min. Tokiu būdu galima suskaičiuoti ne tik ląstelių skaičių , bet ir diferencijuoti pagal jų rūšis, bakterijas diferencijuoti
į kokus ir lazdeles. (Ивашура АИ., 1991; Aniulis E., Japertas S., 2001; Sederevičius A., 2004).
SLS nustatomas elektroniniu metodu naudojant aparatą „Somascope MK 2“. Jis veikia fluorooptoelektroniniu metodu. Pirmiausiai tiriamas pienas sumaišomas su dažomuoju tirpalu. Šis mišinys patenka į prietaiso dalį – kiuvetę, kuri apšviečiama specialios ultravioletin÷s lempos skleidžiamais spinduliais. Kiekviena nudažyta ląstel÷ pradeda švyt÷ti ir kompiuterin÷ programa suregistruoja gautus signalus ir taip suskaičiuoja somatinių ląstelių skaičių piene. Kitų aparatų veikimo principas daugmaž vienodas (prieiga per internetą: http://wwwpienotyrimai).
Veterinarijos gydytojams, be laboratorinių pieno tyrimo, svarbūs itin greiti (ekspres) mastito nustatymo metodai, kuriais pieno pokyčius galima įvertinti tiesiog melžiant. Vieni iš paprastesnių, nesunkiai atliekamų, testų, kuriems nereikia sud÷tingos laboratorin÷s įrangos, yra tie, kurių sud÷tyje yra detergentų. Detergentai mažina paviršiaus įtempimą, pakeičia 16 ląstelių apvalkal÷lio ir branduolio struktūrą ir laidumą, sutrikdo osmosinę pusiausvyrą, blokuoja oksidinančius ir aktyvina proteolizinius fermentus, padidina pieno klampumą.
Špakauskas V., Jodkonis L. (1998) pasteb÷jo, kad suirusios ląstel÷s pienui suteikia klampumą ir tąsumą. Kuo didesnis somatinių ląstelių skaičius piene, tuo mišinys yra klampesnis. Jam pritaria ir Japertas S. (1999), Minikevičius V., Pikelis V. (2000).
Ekspres diagnostikos testo atlikimas:
• į spec. plokštel÷s duobutes iš kiekvieno tešmens ketvirčio melžimo pabaigoje primelžiama po 2 -3 ml pieno;
• įpilama 2- 3 ml testo tirpalo;
• sukdami l÷kštelę horizantalia plokštuma, po 10 -15 sekundžių vertiname reakciją. Atkreipiame d÷mesį į mišinio konsistenciją ir spalvos pokyčius.
Pieno klampumas vertinimas balais nuo 1 iki 5.
Apie karv÷s susirgimą slaptuoju mastitu galime spręsti iš bendrame karv÷s piene esančio SLS. Slaptąjį mastitą reik÷tų laikyti prasidedančiu, kai tiriant pradines pieno porcijas SLS yra didesnis negu 250 tūkst./ml. Tiriant paskutines pieno porcijas, slaptojo mastito pradžios požymiu reik÷tų laikyti SLS, didesnį 600 tūkst./ml. Sveikų, ir sergančių slaptuoju mastitu karvių paskutin÷se pieno porcijose SLS yra apie tris kartus daugiau.
Tyrimais nustatyta, kad karvių, kurių piene SLS yra nuo 200 iki 300 tūkst./ml – yra infekuotas bent vienas tešmens ketvirtis; 301 – 400 tūkst/ml – infekuoti du tešmens ketvirčiai; 401 – 750 tūkst/ml – infekuoti trys tešmens ketvirčiai. Kai visame piene SLS yra didesnis nei 751 tūkst/ml – infekuotas yra visas tešmuo arba labai stipriai infekuoti trys ketvirčiai.
(Špakauskas V., Jodkonis L., 1998; Japertas S., 1999; Špakauskas V., Jodkonis L., 2001; Sederevičius A., 2004).
Be to šiuose testuose yra ir indikatorius, kuris reaguoja į pieno rūgštingumo pasikeitimą. Mastitu sergančios karv÷s pieno reakcija dažniausiai pašarm÷ja iki 7,0 – 7,5, bet tai ne visada turi diagnostinę vertę (rezultatai n÷ra d÷sningi, pieno pH pakinta v÷lesn÷se tešmens audinio uždegimo stadijose). Pieno pH keičiasi ir laktacijos laikotarpiu: pirmosiomis laktacijos dienomis krekenų pH šiek tiek padid÷ja, tuo tarpu, baigiantis laktacijai, pieno reakcija būna silpnai šarmin÷, t. y. tokia, kokia būna sergant uždegimu.
Špakauskas V., Jodkonis L. ir kt. (2001) teigia, kad pieno pH didel÷s įtakos turi fiziologin÷ gyvulio būkl÷, amžius, š÷rimas. Pieno pH silpnai koreliuoja su SLS. Somatinių ląstelių skaičiui piene nustatyti, Lietuvos Maisto institute buvo sukurtas aparatas „Somatas“. SLS nustatomas pagal pieno, sumaišyto su 3,5 proc. „Mastoprimo“ tirpalu pasišalinimą per kapiliarą.
Slaptojo mastito diagnostikai siūloma matuoti pieno elektros laidumą (PEL). Sveikų karvių PEL piene yra 4,0 – 5,5 (milisensų/centimetre) mS/cm . PEL padid÷ja d÷l pakitusios jonų koncentracijos piene. Pieno elektriniam laidumui nustatyti naudojamas „Mastiindikaator“ aparatas, čia PEL matuojamas atskirai kiekvienam tešmens ketvirčiui.
Padid÷jus PEL iki 6,0 ir daugiau mS/cm galima įtarti patologinius procesus tešmens audinyje.
Lietuvoje PEL tyrimai nepaplitę, nors šiuo tyrimu galima nustatyti iki 53 – 55 proc. slaptų mastitų, tikrinant PEL, pieno primilžį, pieno temperatūrą kiekvieno melžimo metu.
Japertas S. ir kt. (2001) mano, kad PEL koreliuoja su bakteriologinio ir citologinio tyrimo rezultatais. PEL įtakos turi ir kiti veiksniai: laktacijos stadija, pieno riebumas, įvairios ligos ir kt.
Šiugždait÷ J. (1997) teigia, kad labai svarbu bakteriologiškai ištirti pieno bandinius, nustatyti išskirtų mikroorganizmų jautrumą antibiotikams.
Vykdant mastitų kontrol÷s programą, geriausia pasirinkti praktiškus ir pigius metodus. Svarbu pasirinkti tokius metodus, kurie gerai koreliuotų su bakteriologinių tyrimų rezultatais. (Ивашура АИ., 1991)
3 DARBO METODIKA
Magistratūros darbas atliktas 2009 - 2010 metais Lietuvos Veterinarijos akademijoje Gyvulininkyst÷s technologijos fakultete, Neužkrečiamų ligų katedroje ir ŽŪB „Šešup÷“, Marijampol÷s rj.
Tyrimams naudoti 2007 – 2009 metų gyvulininkyst÷s ūkio duomenys apie auginamų karvių produktyvumą ir pieningumą, VĮ „Pieno tyrimai“ duomenys, laktacijos periodus, karvių užtraukinimo trukmę.
Analizuota bendras melžiamų ir pirmaveršių karvių skaičius; primelžto pieno vidurkis kg iš karv÷s; kiekis kg pieno su kuriuo užtraukinta karv÷s; užtraukintų karvių skaičius; karvių išbrokavimo priežastys ir tendencijos; vidutinis SLS; SLS karvių, kurioms buvo naudojami preparatai traukinimui.
Duomenų analiz÷ ir apdorojimas atlikta naudojant statistinį paketą SPSS 13.0 ir skaičiuoklę Microsoft Excel 2007.
3.1 Statistinių duomenų analiz÷
Praktin÷ tyrimo dalis yra paruošta naudojant pirmin÷s ir antrin÷s informacijos sisteminimo, apibendrinimo bei matematinius statistinius duomenų apdorojimo metodus. Rodikliai laikomi patikimais, kai p<0,05 tuomet vidurkiai skiriasi statistiškai reikšmingai.
Statistinis patikimumas apskaičiuotas ir įvertintas su Stjudento kriterijų nepriklausomoms imtimis. Naudojant funkciją TTEST.
Statistinis patikimumas apskaičiuotas su Stjudento t testu. Naudojant funkciją TTEST. Apibr÷žiant du laikotarpius ir lyginant ar duomenys paimti iš tokių pačių dviejų giliau esančių laikotarpių su vienodu vidurkiu.
Tyrimas atliktas pasitelkus mokslin÷s literatūros lyginamosios analiz÷s, statistin÷s analiz÷s metodus bei grafiniu, detalizavimo ir apibendrinimo būdais. Analitin÷s dalies analizei, duomenų pateikimui ir apdorojimui darbe naudotos SPSS ir MS EXEL kompiuterin÷s programos.
