LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
LAURA ANDZIULIENĖ
IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ SENSORINĖS
INTEGRACIJOS SUTRIKIMAI IR JŲ KOREKCIJA, TAIKANT
ERGOTERAPIJĄ
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. Giedrė Kavaliauskienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė
Jūratė Macijauskienė
2011 05 18
IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ SENSORINĖS
INTEGRACIJOS SUTRIKIMAI IR JŲ KOREKCIJA, TAIKANT
ERGOTERAPIJĄ
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. G. Kavaliauskienė
2011 05 18
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė
Laura Andziulienė
2011 05 18
TURINYS
Santrauka ... 4
Santrumpos ... 8
Įvadas ... 9
Darbo tikslas ir uždaviniai ... 10
1. Literatūros apžvalga... ...11
1.1. Sensorinės integracijos samprata...11
1.2. Sensorinės integracijos įtaka vaiko raidai ... 15
1.2.1. Mokymosi sunkumai ... 16
1.2.2. Emocijų ir elgesio sutrikimai ... 16
1.2.3. Laisvalaikis ... 17
1.3. Lietimo suvokimo sutrikimai... 18
1.4. Ergoterapija esant sensorinės integracijos sutrikimams ... 19
2. Tyrimo metodai ir kontingentas ... 22
2.1. Kontingento charakteristika ... 22
2.2. Tyrimo metodai ... 22
2.3. Tyrimo instrumentai...24
3. Tyrimo rezultatai ... 26
3.1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų sensorinės integracijos sutrikimų analizė...26
3.2. Ergoterapijos poveikio ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems lietimo suvokimo sutrikimų, vertinimas...36 4. Rezultatų aptarimas ... 50 Išvados ... 54 Praktinės rekomendacijos ... 55 Literatūros sąrašas ... ..56 Priedai...60
SANTRAUKA
L. Andziulienė. Ikimokyklinio amžiaus vaikų sensorinės integracijos sutrikimai ir jų korekcija taikant ergoterapiją
.
Magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. G. Kavaliauskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Slaugos fakulteto, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2011, - 67 p.Šio darbo tikslas: įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų sensorinės integracijos sutrikimus bei korekcijos, taikant ergoterapiją efektyvumą. Uždaviniai: 1. įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų SI sutrikimus; 2. nustatyti sąsajas tarp SI sutrikimų ir vaikų aktyvumo lygio bei emocinės brandos; 3. įvertinti ergoterapijos poveikį koreguojant lietimo suvokimo sutrikimus.
Tyrimą sudarė 2 dalys: Anketinė apklausa 3 – 5 metų vaikų tėvams. Klinikinis stebėjimas, kurio metu buvo taikoma ergoterapija ir vertinamos vaikų reakcijos į lietimo dirgiklius. Tyrime dalyvavo 67 tiriamieji. 36 (54 proc.) berniukai ir 31 (46 proc.) mergaitė. Ergoterapija buvo taikoma 16 (24 proc.) vaikų, iš kurių 6 (19 proc.) mergaitės ir 10 (28 proc.) berniukai, kadangi nustatėme reakcijų į lietimo dirgiklius sutrikimus.
Rezultatai: įvertinus 67 ikimokyklinio amžiaus vaikus ''Ikimokyklinio amžiaus vaikų sensomotorinių funkcijų vertinimo klausimynu“ nustatyta, kad lietimo suvokimo sutrikimų turėjo 16 (24 proc.) vaikų, taip pat išsiaiškinome, kad neadekvačios reakcijos į propriocepcijos dirgiklius buvo 14 (21 proc.) tiriamųjų, per silpnos reakcijos į vestibulinius dirgiklius buvo nustatytos 16 (24 proc.) vaikų bei per stiprios reakcijos į vestibulinius dirgiklius 21 (31 proc.) vaikui. Taip pat buvo nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp lietimo suvokimo sutrikimų bei aktyvumo (χ2 - 0.009 (p< 0.05). Nustatėme statistiškai patikimą ryšį (p<0.05) tarp lietimo suvokimo sutrikimų bei per silpnų reakcijų į vestibulinius dirgiklius. Iš 16 (100 proc.) vaikų turinčių lietimo suvokimo sutrikimų 8 (50 proc.) vaikai neadekvačiai (per silpnai) reagavo į vestibulinius dirgiklius. Taip pat nustatėme statistiškai patikimą ryšį tarp lietimo suvokimo sutrikimų bei reakcijos į garsinius bei vaizdinius dirgiklius (χ2 - 0.002 ( p<0.05). Iš turinčių lietimo suvokimo sutrikimų vaikų 9 (56 proc.) stipriai susijaudina nuo įvairių garsų ar vaizdų. Stjudento T testu porinėms imtims palyginus reakcijų į lietimo dirgiklius ir elgesio vertinimo suminių balų vidurkių pokytį po ergoterapijos, nustatyta jog gautas ergoterapijos efektas yra statistiškai patikimas (p< 0,05). Prieš ergoterapiją buvo 11,6 ( SN - 2.42) po ergoterapijos pakito iki 8,4 (SN – 2,68) – suminis balų vidurkių pokytis 3,19
Išvados: 1. Ikimokyklinio amžiaus vaikai turi sensorinės integracijos sutrikimų. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad lietimo suvokimo sutrikimų turi 16 (24 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikų,
neadekvačios reakcijos į propriocepcijos dirgiklius nustatytos 14 (21 proc.) vaikų, per silpnos reakcijos į vestibulinius dirgiklius nustatytos 16 (24 proc.) vaikų ir 21 (31 proc.) vaikui nustatėme per stiprias reakcijas į vestibulinius dirgiklius. 2. Rąstos sąsajos tarp lietimo suvokimo sutrikimų ir aktyvumo lygmens. 8 (50 proc.) vaikams, kurie turėjo lietimo suvokimo sutrikimų nustatėme per didelį aktyvumą (χ2 - 0.009 (p<0.05)) 3. Ergoterapija, koreguojant lietimo suvokimo sutrikimus yra efektyvi. Suminių balų vidurkių pokytis – 3,19 (p< 0,05).
Rekomendacijos: 1. Tikslinga būtų rengti ergoterapeuto konsultacijas ar seminarus apie sensorinės integracijos sutrikimų korekcijos galimybes, mokymo aplinkos pritaikymą ikimokyklinio ugdymo įstaigose. 2. Ergoterapeutas galėtų padėti ugdant rašymo, skaitymo įgūdžius, pagerintų mokinių savireguliacijos galimybes bei konsultuotų mokytojus, kaip pritaikyti mokymo procesą bei mokymo aplinką mokiniams, turintiems sensorinės integracijos.
SUMMARY
Andziulienė. L. Occupational therapy for preschool children with sensory integration disorders. Master thesis / supervisor, Dr.. G. Kavaliauskienė, Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Rehabilitation Department. - Kaunas, 2011 -67 p.
The aim of the research is to evaluate the pre-school age children in sensory integration disorder, and adjustment, with effectiveness of therapy.
Objectives: 1. Assessment of SI disorder in preschool childre; 2. establish links between SI disorder and children activity levels and emotional maturity; 3. to assess the impact of occupational therapy by correction the tactile defensiveness problems.
The study consisted of two parts: questionnaire-based survey of 3-5 year old children parents. Clinical observation, which was assessed by occupational therapy and evaluating children reactions to tactile stimuli. The study included 67 subjects. 36 (54 prc.) boys and 31 (46 prc.) girls. Occupational therapy was applied 16 (24 prc.) children, as determined reaction to touch stimuli disorders, of whom 6 (19 prc.) girls and 10 (28 prc.) boys.
Results: : The evaluation showed that children with tactile defensiveness were 16 (24%), inadequate response to proprioreception stimuli had 14 (21 prc.) children. Too weak response to vestibular stimuli have been identified to 16 (24 prc.) and too strong reactions to vestibular stimuli had 21 (31 prc.) children. It was also a statistically reliable connection between touch and active perception disorder (χ2 - 0009 (p<0.05). We found a statistically significant connection (p <0.05) between the tactile defensiveness and too weak reactions to vestibular stimuli. Of the 16 (100 prc. ) children who had tactile defensiveness 8 (50 prc.) children are inadequate (too weak) response to vestibular stimuli. It also found a statistically significant connection between tactile defensiveness and reaction to the disruption of sound and image. (χ2 - 0.002 ( p<0.05). 9 (56 prc.) children with tactile defensiveness strongly excited from the various sounds or images. The effectiveness of occupational therapy is statistically significant (p<0.05). Before occupational therapy was 11.6 (SD - 2:42) in occupational therapy have changed to 8.4 (SD - 2.68) - total score mean change 3.19
Conclusions: 1. Preschool children have sensory integration disorder. The survey results showed that the perception of touch has 16 (24 prc.) preschool-age children, inadequate response to the proprioreception stimuli have 14 (21 prc.) children, a weak response to the vestibular stimuli 16 (24 percent) and for 21 children (31 prc.) found a strong reaction to vestibular stimuli. 2. Find links
between touch perception problems and activity level. 8 (50 prc.) children who had tactile defensiveness problems found during the high activity (χ2 - 0009 (p <0.05)) 3. Occupational therapy, adjustment disorder of tactile defensiveness is effective. The total score mean change - 3.19 (p< 0.05). Recommendations: 1. It is appropriate to develop occupational therapist consultations on sensory integration disorder correction capabilities, training of environmental adaptation of pre-school education. 2. Occupational therapist can assist in developing, writing, reading skills, improving self-regulatory capabilities, and advise teachers on how to apply the process of teaching and learning environment for students with sensory integration. 3. Occupational therapist should work in the city pedagogical - psychological services, as appropriate to the child being referred for consultation and / or correction.
SANTRUMPOS
1. Proc. – procentai
2. SI – sensorinė integracija 3. SN – standartinis nuokrypis
4. TLK – tarptautinė ligų klasifikacija 5. χ2 – chi kvadratas
ĮVADAS
Sensorinė integracija - tai centrinės nervų sistemos gebėjimas jungti, sisteminti ir perdirbti jutimais iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją. Sutrikus sensorinei integracijai, vaikui kyla panika susidūrus su daiktais ar reiškiniais, kurie iš esmės nėra pavojingi ar erzinantys. Dažnai sensorinės integracijos sutrikimai tampa ypač pastebimi ir pradeda kelti daug problemų, vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Mokykloje šie sutrikimai sąlygoja mokinių nesugebėjimą laiku atlikti rašto darbų, pratimų kūno kultūros užsiėmimų metu, susierzinimą, nuovargį, nevikrumą bei nesugebėjimą sekti instrukcijas [24].
Rašymo problemas Lietuvoje mokiniams įveikti padeda specialieji pedagogai bei logopedai, tačiau sensorinės integracijos sutrikimai kol kas nėra vertinami nei koreguojami. Be to, naujausi moksliniai tyrimai [6, 22] rodo, jog daugelis rašymo problemų ir kyla dėl sensorinės integracijos sutrikimų. Dažnai, nesuprantant netinkamo elgesio, kai kurių mokymosi problemų, bendravimo sunkumų kilmės, mokiniai yra barami, auklėjami, taikomos įvairios elgesio keitimo strategijos, kurios neduoda laukiamų rezultatų.
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo, ministro įsakymu patvirtinta asmenų specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo tvarka. Jame nurodoma, jog asmens specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo tikslas – nustatyti pagalbos ir paslaugų reikmes siekiant sudaryti specialiųjų poreikių asmenims optimalias ugdymo ir ugdymosi sąlygas. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas kalbos ir komunikacijos sutrikimų vertinimui, tačiau neatsižvelgiama į tai, jog didelių mokymosi sunkumų gali kilti ir esant sensomotorinių (sensorinės integracijos) funkcijų sutrikimams, kurių vertinti įstatyme nenumatyta.
Tyrimo temos naujumas ir aktualumas: moksliniai tyrimai parodė, jog šių sutrikimų paplitimas bendroje populiacijoje yra 10 proc. – 12 proc. Lietuvoje trūksta tyrimų, kurie įvertintų ergoterapeutų poreikį ikimokyklinio ugdymo įstaigose, nors šias problemas profesionaliai spręsti galėtų ergoterapeutai, tačiau kol kas nei tėvai, nei auklėtojos neturi pakankamai žinių apie ergoterapijos galimybes padėti ikimokyklinio amžiaus vaikams, būsimiems mokiniams.
TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų sensorinės integracijos sutrikimus bei korekcijos,
taikant ergoterapiją efektyvumą.
Uždaviniai:
1. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų sensorinės integracijos sutrikimus.
2. Nustatyti sąsajas tarp sensorinės integracijos sutrikimų ir vaikų aktyvumo lygio bei emocinės brandos.
3. Įvertinti ergoterapijos poveikį koreguojant lietimo suvokimo sutrikimus.
Tyrimo objektas: sensorines integracijos sutrikimai Tyrimo subjektas: ikimokyklinio amžiaus vaikai
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Sensorinės integracijos samprata
Sensorinė integracija – tai centrinės nervų sistemos gebėjimas jungti, sisteminti iš kūno bei
aplinkos gaunamą informaciją. Tai neurologinis procesas, kurio metu siekiama išgauti adekvatų atsaką į aplinkos dirgiklius. Sensorinės integracijos teorijos autorė A.J.Ayres įrodė, jog suvokimas, mąstymas, kalba, mokymasis priklauso nuo to, kaip yra atrenkami ir priimami sensoriniai dirgikliai požievio ir smegenų kamieno srityse, todėl daugelis vaikystėje iškylančių raidos, mokymosi, elgesio, emocinių problemų gali būti susiję būtent su sensorinės integracijos sutrikimu [24].
Tikslus SI sutrikimų paplitimas kol kas nėra žinomas. Kai kurių autorių tyrimų duomenys rodo, jog JAV šių sutrikimų turi apie 5 proc. – 13 proc. vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas [ 1]. Šių sutrikimų paplitimas bendroje populiacijoje yra 10 proc. – 12 proc., o vaikams su raidos sutrikimais apie 30 proc.[ 30]. Kai kurių autorių duomenimis, per stiprios reakcijos į lytėjimo dirgiklius būdingos 6 – 17 proc. kūdikių, bei 64 – 86 proc. sunkaus elgesio vaikams [47]. Per stiprios reakcijos į dirgiklius yra būdingos tiek Europos, tiek JAV vaikams, galima teigti, jog šis sutrikimas pasireiškia panašiai įvairių kultūrų vaikams [44].
Sensorinės integracijos sutrikimų priežastys nėra visiškai aiškios. Šiuo metu dar vyksta tyrimai, kurių metu siekiama išsiaiškinti tikslesnius šių sutrikimų išsivystymo mechanizmus. Žvalgomojo tyrimo, atlikto Miller ir kt (2007) metu atskleista, jog didelę įtaką turi paveldimumas: 92 proc. (n=27) vaikų, bent vienas iš tėvų turėjo sensorinės integracijos sutrikimams būdingų požymių [36].
Kitos galimos sensorinės integracijos sutrikimų priežastys: pasak Grandin, Peske, Biel, (2005) vaikai, kurių mamos nėštumo metu vartojo alkoholį, rūkė, patyrė didelį stresą, prastai maitinosi dažniau turi SI sutrikimų, taip pat šių sutrikimų turi vaikai, augantys globos namuose, neišnešioti naujagimiai, vaikai patyrę gimdymo traumą bei tie, kurie ilgai gydėsi ligoninėje. Kenksmingi aplinkos faktoriai taip pat įtakoja sutrikimo atsiradimą [7;33]. Pastaruoju metu kai kurie autoriai pastebi, jog sensorinės integracijos sutrikimai būdingi ir ypatingai gabiems vaikams [12].
Pasak mokslininkų ( Paul, S., Orchanian, D.P.ir kt), ankstyvieji vaikystės patyrimai turi didelę įtaką smegenų formavimuisi. Netinkamas auklėjimas yra svarbus veiksnys, lemiantis smegenų pakitimus, tai lemia kokiomis asmenybėmis mes tampame suaugę. Smegenys besivystydamos darosi
vis didesnės ir tankesnės. Trijų metų vaiko smegenys sudaro beveik 90 proc. suaugusio žmogaus smegenų [10; 42].
Normaliai psichikos raidai nuo pat gimimo būtinas aktyvus analizatorių funkcionavimas. Būdinga tai, kad ankstyvajame amžiuje analizatorių (regos, klausos, lytėjimo) funkcijos formuojasi labai intensyviai ir greičiau negu somatiniai (kūno) judesiai [19]. Kiekvienos smegenų dalies augimas priklauso nuo gaunamos stimuliacijos, kuri veikia visas smegenų dalis.
Mokslininkai įrodė, kad jutimų trūkumas įtakoja žymų nervinių sinapsių mažėjimą besivystančiose smegenyse [10]. Sinapsės yra jungtys tarp neuronų pernešančių informaciją. Visiems žinoma, jog augantis vaikas įgyja daug naujų įgūdžių, tačiau mažiau žinoma tai, kad vaikystėje, iki lytinės brandos, žmogaus smegenyse vyksta ryškūs nervinių galūnių jungčių pakitimai.
Jutimų trūkumų padariniai vaikystėje atsiliepia vėlesniame laikotarpyje, galima teigti, jog vaikystės patirtis turi beveik pastovų ir ilgalaikį poveikį tolimesniam gyvenimui. Panašūs dirgikliai gaunami kiekvieną dieną nuo pat kūdikystės mažina jautrumą, kuris riboja kūdikių gebėjimus sąveikauti ir tyrinėti juos supančią aplinką. [3]. Baranek (2007) teigia, jog sugebėjimas moduliuoti sensorinius atsakus į aplinką atsiranda ankstyvame laikotarpyje tarsi gynybinis ar diskriminacinis mechanizmas. Bėgant laikui, vaikai ima prisitaikyti ir sugeba toleruoti nemalonius sensorinius dirgiklius, pritaiko savireguliacijos strategijas, vengia naujų pojūčių patyrimo. Šie sutrikimai gali sąlygoti įvairaus lygio stresą ir nerimą. Vaikui, turinčiam sensorinės integracijos sutrikimų, pasaulis gali atrodyti pavojingas, keliantis nerimą, erzinantis [20].
Mokslinėje literatūroje galima rasti įvairių sensorinės integracijos sutrikimų klasifikacijų: padidėjęs jautrumas - švelniems ir netikėtiems prisilietimams, staigiems judesiams ar nestabiliems paviršiams, aukštiems garsams, tam tikriems kvapams, dideliam kiekiui vizualinių dirgiklių.
Skiriami 4 sensorinės integracijos sutrikimų tipai : per stipri reakcija į dirgiklius, per silpna reakcija į dirgiklius, intensyvus sensorinių dirgiklių siekimas, mišrios reakcijos į dirgiklius [24]. Skiriamos šios sensorinės integracijos sutrikimų rūšys: taktiliniai, klausos, regėjimo propriocepcijos, vestibuliniai, uoslės, skonio sutrikimai [37].
Mokslininkai pažymi, kad yra tokie per stiprių reakcijų į dirgiklius simptomai: neigiamai reaguoja į švelnius prisilietimus, galvos glostymą, tapšnojimą per petį, nemėgsta tam tikros faktūros medžiagų – šilko, vilnos ir pan; ypatingai nemėgsta kai yra plaunamas ar liečiamas veidas, kerpami nagai, nevaikšto basas ant žolės, smėlio, lietus ar vanduo bėgantis iš čiaupo erzina, gali sukelti skausmą, ryškios šviesos gali sukelti galvos skausmą, dažnai atsitrenkia į daiktus ar žmones, mėgsta žaisti tamsoje, žaidžiant kompiuteriu pradeda skaudėti akis ar galvą [5; 23] . Cook T.R. nurodo, kad esant šiems sutrikimams vaikams nesiseka sportuoti, sunku pagauti ar mesti kamuolį. Smarkiai spaudžia rašymo priemonę, gali net pradrėksti popierių. Judesius atlieka per stipriai, tranko duris, atsitrenkia į daiktus, būdinga nenatūrali aukščio ir kritimo baimė, nemėgsta suptis karuselėse, laipioti kopėčiomis,
nepatinka kai yra pastumiamas iš nugaros, sunku stovėti ant vienos kojos ypač užrištomis akimis, sunku išmokti važiuoti dviračiu [26]. Pasak Kranowitz, (2003) ypatingai nemėgsta tam tikrų kvapų, kurie daugeliui nesukelia neigiamos reakcijos, atsisako valgyti maistą dėl kvapo, pykina kvapai vonioje, ar tualete, labai išrankus maistui, atsisako valgyti dar neragautų patiekalų kavinėje, gali visai nevalgyti ne namuose, nemėgsta aštraus, sūraus maisto, gali valgyti tik šaltus arba tik karštus patiekalus, dažnai pykina nuo dantų pastos, atsisako eiti pas dantistą [29; 31].
Hallowell, M.D. ir J. J. Ratey aprašo per silpnų reakcijų į dirgiklius simptomus: nekreipia dėmesio į sužeidimus ar sumušimus, į tai, kad rankos ar veidas nešvarūs; liečia kiekvieną daiktą ar žmogų; gali kandžioti save, daužyti ar linguoti galvą; stengiasi bet kokiu būdu sukelti triukšmą – girgždina kėdę, daužo pieštuku per stalą [27]. Negali pabūti ramiai, nuolat juda, mėgsta būti mėtomas į viršų, supasi ilgą laiką ir neapsvaigsta; dažnai šokinėja ant baldų, mėgsta būti žemyn galva, visiškai nebijo aukščio; sėdėdamas nuolat supasi, kraiposi ar judina kojas, mėgsta greitus ir staigius judesius [22]. Gali valgyti sugedusį maistą, nejaučia, kad jis sugedęs, nesugeba atskirti nemalonių kvapų, tokių kaip dūmų, degėsių; sunku suvokti visą paveikslą, dėmesį kreipia į detales, dažnai pameta vietą nurašydamas nuo knygos ar lentos; sunku surasti drabužius spintoje, reikiamus popierius ant stalo, žaislus žaislų dėžėje [21]. Pastebėta, kad vaikui sunku skirti spalvas, dydžius formas; jis nuolat specialiai trankosi į daktus ar žmones, eidamas velka kojas; mėgsta būti kietai susuktas į anklodę, šokinėja nuo baldų; kramto pieštukus, šiaudelius ar marškinių rankoves; ilgai žiūri į blizgančius daiktus, mėgsta stiprius kvapus, gali mėgti ypatingai aštrų maistą [32].
Šiuo metu naudojama sensorinės integracijos sutrikimų klasifikacija ( L.J. Miller 2007)[37] :
1 pav. Sensorinės integracijos sutrikimų klasifikacija (pagal L.J. Miller)
Sensorinė moduliacija vyksta, kai centrinė nervų sistema sėkmingai apdoroja informaciją apie gaunamus sensorinius dirgiklius. Esant sensorinės moduliacijos sutrikimamas elgesys tampa neadekvatus dirgikliams, sunku prisitaikyti prie naujų sensorinių dirgiklių [15; 31]. Esant sensorinės informacijos diskriminavimo sutrikimams kyla problemų suvokiant sensorinių dirgiklių panašumus bei skirtumus. Dažniausiai diskriminavimo sutrikimai pasireiškia skiriant lytėjimo, regos ir klausos dirgiklius. Motorinių funkcijų sutrikimai pasireiškia nesugebėjimu tiksliai atlikti valingo judesio bei prasta kūno padėties kontrole [11; 36].
G. Kavaliauskienė (2009) susisteminus literatūros duomenis apie problemas, su kuriomis susiduria sensorinės integracijos sutrikimų turintys vaikai, pagal TFK, nustatė, jog esant minėtiems sutrikimams, sutrinka šios kūno funkcijos: b1470 – psichomotorinės kontrolės, b 1400 – dėmesio patvarumo, b 1266 – pasitikėjimo savimi, b 1521 – emocijų reguliavimo, b 156 - visų suvokimo fumkcijų (esant sensorinio diskriminavimo sutrikimams), b 260 – giluminio jutimo (propriorecepcijos) funkcijos, b 265 – lytos funkcijos, b 5153 – maisto toleravimas. Atsiranda veiklos bei dalyvumo sutrikimų: d 155 – įgūdžių įgijimo, d 240 – streso ir kitų psichologinių problemų įveikoje, d – 9201 – poilsio ir laisvalaikio srityje – sporte. Taip pat didelę įtaką daro aplinka: e 1100 – maistas, vaikas gali netoleruoti tam tikros rūšies maisto, e 2401 – šviesos kokybė, e 2500 – garso stiprumas, ir t.t. [21].
Nors sensorinės integracijos sutrikimai daro didelę įtaką mokymuisi, bendravimui bei tolimesniam vaiko vystymuisi, ir literatūroje yra aprašomas kaip sveikatos sutrikimas, tačiau vystymosi sutrikimų klasifikacijoje pagal Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnio nustatymo ir specialiųjų
poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdimosi poreikių grupei tvarka, patvirtinta LR švietimo ir mokslo ministro, LR sveikatos apsaugos ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002m. liepos 12d. įsakymu Nr. 1329/368/98 [16] šių sutrikimų paminėtų nėra. Sutrikimai skirstomi į šias
grupes: Intelekto sutrikimai, specifiniai pažinimo sutrikimai arba pažinimo procesų neišlavėjimas, emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai, kalbos ir komunikacijos sutrikimai, klausos sutrikimai, regos sutrikimai, judesio ir padėties sutrikimai, lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai, kompleksiniai sutrikimai, kiti raidos sutrikimai.
1.2. Sensorinės integracijos įtaka vaiko veiklai
Socialinė aplinka ir psichologinis klimatas, į kurį patenka tik gimęs vaikas, daug kuo lemia tolesnę jo raidą. Nuo jų visų pirma priklauso fiziologinis komfortas, taip reikšmingas pirmaisiais gyvenimo metais, pirmieji kontaktai ir pažinimo galimybės, taip pat tolesnė vaiko asmenybės raida. Bazė asmenybės raidai sukuriama per pirmuosius penkerius metus, kai susiformuoja pagrindiniai jos struktūros elementai [43].
Dauguma vaikystės tyrinėtojų pabrėžia, koks svarbus yra vaiko ir motinos ryšys gimimo metu ir pirmaisiais gyvenimo metais. Nuo to priklauso vaiko santykis su visuomene, gamta ir visu pasauliu. Tai paliudija įvairios kūdikio vystymosi ir ankstyvųjų vaiko – motinos santykių teorijos. (S. Freud, A.Freud, M. Klein, E. Ericson, M. Mahler, D. Winnicott, D. Stern bei kiti) [43]. Jei nesusidaro patvarus arba nutrūksta vaiko ryšys su motina ar ją atstojančiu asmeniu, vaikas netenka jam labai reikšmingo emocinio stimuliavimo šaltinio. Nesiformuoja pasitikėjimo, tikrumo, atsparumo jausmas, turintis reikšmės vaiko psichiniam vystymuisi ir asmenybės raidai.
Sensorinės integracijos sutrikimai turėtų būti vertinami, ne tik nustatant vaiko specialiuosius ugdymo(si) poreikius, bet ir sveikiems vaikams, kadangi, pagal literatūros duomenis, jie gali sąlygoti emocijų ir elgesio, rašymo bei kitų mokymosi probemų atsiradimą, taip pat įtakoti savipriežiūros, laisvalaikio ir žaidimų , bendravimo sunkumus.
1.2.1 Mokymosi sunkumai
Sensorinės integracijos sutrikimai šiuo metu Lietuvoje yra vertinami tik vaiko raidos ar abilitacijos centruose esant žymiems raidos sutrikimams – Dauno sindromui, cerebriniam paralyžiui,
autizmui, Aspergerio sindromui. Užsienio šalyse JAV, Australijoje, Kanadoje , Izraelyje kt. ergoterapijos paslaugos yra teikiamos ne tik neįgaliems, bet ir vaikams, besimokantiems bendrojo lavinimo mokyklose, turintiems įvairios kilmės mokymosi sunkumų [26].
Sensorinės integracijos sutrikimai turi didelę reikšmę vaiko mokymosi pasiekimams, kadangi esant neadekvačiai reakcijai į dirgiklius, sutrinka vaiko sensomotorinis, tuo pačiu ir suvokimo bei pažinimo vystymasis. Sensorinės integracijos sutrikimai gali pasireikšti tik pradėjus lankyti mokyklą, kadangi visiškai pasikeičia vaiką supusi aplinka. Gausybė naujų sensorinių dirgiklių gali smarkiai įtakoti specifinį vaiko elgesį bei prastus mokymosi rezultatus [24]. Esant per stipriai reakcijai į dirgiklius, jis gali netoleruoti darbo rankomis įvairiomis medžiagomis, pvz., klijais, plastilinu, smėliu. Gali būti sutrikęs planavimas – sunku laiku pradėti ir laiku baigti darbą [6]. Esant per silpnai reakcijai į dirgiklius, sensoriniai dirgikliai nėra pakankamai apdorojami, todėl vaikai nuolat jaučia jų trūkumą. Jie daug juda, liečia kitus, jiems sunku nusėdėti vienoje vietoje. Sensorinės integracijos sutrikimai gali sąlygoti ir ir vaiko smulkiosios motorikos sutrikimus, ypač tai veikia vaiko rašyseną. Vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, intelekto lygis nebūtinai yra žemesnis už neturinčių bendraamžių intelekto lygį, tačiau mokykloje jiems mokytis sunku. Dažnai tokie vaikai būna nedėmesingi ir (arba) hiperaktyvūs, taip pat daugelis moksleivių su mokymosi negaliomis turi socialinių ir emocinių problemų [17]. Šitokia situacija mokykloje gali įtakoti dėmesio sukaupimo sutrikimus, nenorą bendrauti, naujų situacijų vengimą, formuoja žemą vaiko savivertę – visa tai labai apsunkina vaiko sėkmingą socializaciją [24].
Mokymosi sunkumai gali kilti dėl sensorinės integracijos sutrikimų, tačiau nereikėtų šių mokymosi sunkumų maišyti, su sunkumais atsirandančiais dėl protinio atsilikimo, nepalankios aplinkos ar emocinių sutrikimų. JAV pateikti duomenys rodo, jog apie 70 proc. vaikų, kurie kreipėsi dėl mokymosi sunkumų turėjo ir sensorinės integracijos sutrikimų
1.2.2 Emocijų ir elgesio sutrikimai
Literatūroje rasti duomenys rodo, jog sensorinės integracijos sutrikimai gali turėti įtakos emocijų ir elgesio sutrikimų atsiradimui. Emociniai ir elgesio sutrikimai apibrėžiami taip: elgesys, kuris pasireiškia kraštutinumais, t.y. ne tik šiek tiek besiskiriantis nuo įprasto [8; 16]. Problemos yra ilgalaikės – jos neišnyksta greitai. Elgesys yra nepriimtinas , nes neatitinka socialinių ar kultūrinių reikalavimų.
Elgesio sutrikimų klasifikacinė sistema: negebėjimas išmokti, kurio negalima paaiškinti intelektiniais, sensoriniais ar sveikatos veiksniais; negebėjimas užmegzti ir palaikyti patenkinamus ryšius su bendraamžiais ir mokytojais; netinkamas elgesys ir emocijos normaliomis aplinkybėmis; bendras didėjantis nusiminimas ir prislėgta nuotaika; polinkis į fizinius simptomus arba baimę, susijusius su asmeninėmis ar mokyklos problemomis[2].
Vaikai dažnai tampa bendraklasių pajuokos objektu dėl savo nerangumo, nuolatinių nesėkmių, keisto elgesio, todėl formuojasi žema vaiko savivertė, nenoras bendrauti, naujų situacijų vengimas [44].
Vaikų ir jaunuolių emocinių arba elgesio sutrikimų paplitimas vertinamas labai nevienodai, nes nėra nei nustatyto standarto, nei patikimo apibrėžimo ar atrankos priemonių JAV ir daugelyje kitų pasaulio šalių atlikti tyrimai parodė, kad emocijų ir elgesio problemų turi 6-10 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunuolių. (Brandenburg, Frieman ir Silver, 1990; Kauffman, 1997; Kazdin 1989) [17].
Psichikos ir elgesio sutrikimų tarptautinėje klasifikacijoje (TLK – 10) difrencijuojami elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje: nesocializuotas elgesio sutrikimas, socializuotas elgesio sutrikimas, prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas, konkurencijos tarp vaikų atsiradimas, atskyrimo nerimo sutrikimas, socialinio nerimo sutrikimas, reaktyvusis prieraišumo sutrikimas vaikystėje, neslopinamas prieraišumo sutrikimas.
1.2.3. Laisvalaikis
Žaidimas, veikla vyksta sklandžiai, kai žaidėjai adekvačiai elgiasi toje aplinkoje kurioje yra. Neadekvacios reakcijos į dirgiklius trukdo vaiko gebėjimui sąveikauti su aplink esančiais žmonėmis ar objektais, logiška, kad vaikai turintys sensorinės integracijos sutrikimų turi sunkumų žaidžiant [41]. Įrodyta, kad berniukai turintys sensorinės integracijos sutrikimų (per silpną reakciją į dirgiklius) rečiau įsitraukia į socialinius lauko žaidimus, ir jų pasiekimai žemesni, nei tų berniukų kurie neturi sutrikimų [45]. Tai pat, turintys sutrikimų (per stiprią reakciją į dirgiklius) labai daug juda, bėgioja, laipioja daug daugiau nei kiti vaikai. Žaidžia labai triukšmingai, kalba daug ir greitai pertraukinėja kitus, nelabai linkę laukti savo eilės [9].
Taigi sensorinės integracijos sutrikimai daro neigiamą įtaką tolimesnei vaikų raidai, todėl yra svarbu, kad dirbtų specialistai, sugebantys nustatyti ir koreguoti šiuos sutrikimus ikimokyklinėse ugdymo įstaigose.
1.3 Lietimo suvokimo sutrikimai
Lietuvoje kol kas nėra atlikta daug tyrimų su vaikais, turinčiais lietimo suvokimo sutrikimų, nors tai labai svarbu, kadangi lietimo jutimų sutrikimai gali įtakoti vaiko raidą.
Lytėjimas – viena pagrindinių jutimo rūšių. Tai gebėjimas justi ir suvokti mechaninius ir terminius dirgiklius ( Gaida Loskutov, 2000) [[1199]]..
Lietimo jutimų ir proprioceptorių sistemos labai svarbios ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu, jos tarsi pamatas socialiniam, emociniam ir mokymosi įgūdžių vystymuisi [14].
Lietimo pojūčiai pradeda vystytis anksčiausiai, dar motinos gimdoje, todėl vaikui gimus jie būna išsivystę labiausiai. Lytėjimo dirgikliai – tai lietimas, spaudimas, skausmas, temperatūra. Šie pojūčiai atlieka dvi funkcijas: diskriminavimo (perduoda informaciją apie tai, kokia kūno dalis buvo paliesta ir aplinkos sąlygas); apsauginę ( duoda signalą į smegenis, jei dirgikliai yra pavojingi). Todėl sistema yra labai svarbi, siekiant gerai suvokti aplinką ir apsauginių reakcijų, būtinų išgyvenimui, vystymuisi [24]. Į lytėjimo kompleksą įeina: taktilinis jautrumas (receptoriai odoje): skausmo, temperatūros, slėgimo; proprioceptinis jautrumas (receptoriai raumenyse, sausgyslėse, sąnariuose): raumenų ir sąnarių arba judėjimo – kinestetiniai – pojūčiai. Lytėjimas padeda orientuotis erdvėje, nustatyti aplinkos objektų: dydį; paviršiaus savybes: faktūrą, t.y. daikto paviršiaus lygumą, glotnumą, šiurkštumą, formą, signalizuojančią apie liečiamą odos paviršiaus plotą (liečiamo daikto ilgį, plotį, tūrį), tankį, (sunkumą), sukeliantį kinestezinius svorio pojūčius; temperatūrą; padėtį erdvėje ir kt. [23] Ankstyvojoje vaikystėje normaliam psichikos vystymuisi kūdikis turi gauti pakankamą kiekį įvairių dirgiklių: sensorinių, kalbinių, emocinių. Vaikas patiria emocinę deprivaciją – emocinių dirgiklių trūkumą dėl nepakankamo artimųjų bendravimo ir dėmesio. Tokia deprivacija kyla dėl motiniškos meilės, globos, teigiamų emocijų stokos ir provokuoja ne tik emocinės bet ir kognityvinės raidos sutrikimus [19].
Lietimo sistemos sutrikimas, gali būti pastebėtas vaikui atitraukus ranką, kai ją paliečia; neigiama reakcija į maisto konsistenciją; dėvimų drabužių audinių tipą; šukuojant plaukus ar prausiant veidą; kyla panika išsitepus rankas (klijais, smėliu, purvu), vaikas liečia daiktus labiau pirštų galiukais nei visa ranka [14]. Lietimo jutimų sutrikimas pasireiškia prisilietimo ar skausmo suvokimo sutrikimu, tai gali sąlygoti norą žaisti vienam, irzlumą, išsiblaškymą [41]. Nepakankamas lietimo jutimų suvokimas gali apimti skirtingus atpažinimus kur ir kiek kartų buvo prisiliesta, dviejų taškų diskriminaciją ir pirštų identifikavimą; yra susilpnėjusi galimybė atpažinti objekto formą, nesugebėjimas išsiaiškinti aplinkos signalų, kurie suteikia informaciją apie objekto aktyvų prisilietimą [14].
Skirtingi psichiniai poveikiai įvairiais amžiaus tarpsniais, ypač vaikystėje, yra itin svarbūs ir jų realizavimo apribojimai būna itin žalingi [19].
Lietimo sutrikimams vertinti yra taikomas ‚Lietimo sutrikimų vertinimo testas‘, o jaunesniems vaikams – klinikinis stebėjimas – yra sudaroma aplinka, kurioje gausu pojūčių lytėjimui ir stebima, kaip vaikui sekasi su jais žaisti, kaip jis reaguoja, taip pat renkama vaiko sensorinė anamnezė, kalbantis su tėvais.
Lietuvoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog esant lietimo suvokimo sutrikimams būdingos veiklos (vidutiniškai mokosi, sunkiai sukaupia dėmesį, dažnai ką nors pamiršta), emocijų (nervingas, irzlus) bei elgesio (agresyvus, nesilaiko dienotvarkės, per daug aktyvus) problemos [21].
Apibendrinant galima sakyti, kad vaikams turintiems lietimo suvokimo sutrikimų, reikalinga ergoterapeuto pagalba.
1.4 Ergoterapija esant sensorinės integracijos sutrikimams
Kavaliauskienė, G., Kriščiūnas, A., (2009) išskirė šiuos ergoterapijos tikslus:
• Adekvačių reakcijų į dirgiklius ugdymas.
• Vaiko sensorinių sistemų reakcijų į dirgiklius korekcija, siekiant pokyčių veikloje (moksle, elgesyje, bendravime).
Pagrindiniai ergoterapijos, koreguojant sensorinės integracijos sutrikimus, uždaviniai: • Plėsti tėvų žinias apie sensorinės integracijos sutrikimų sąlygotą elgesį.
• Sugebėti atpažinti simptomus ir specifinį elgesį, kuris gali būti sąlygojamas taktilinių jutimų suvokimo sutrikimo.
• Suplanuoti vaikui reikalingą dirgiklių kiekį.
• Pritaikyti gyvenamąją aplinką, parinkti labiausiai tinkamus žaidimus [22].
Tiriant vaikus rekomenduojama rinkti informaciją keliais būdais: apklausiant tėvus, renkant „sensorinę anamnezę“, tiriant vaiko reakcijas, naudojant standartizuotą klausimyną ar testą [28].
Yra rekomenduojama sensorinės integracijos sutrikimus vertinti trimis aspektais:
1. Stebimos vaiko reakcijos į dirgiklius bei kokią įtaką jos daro vaiko savireguliacijai. 2. Vertinama, kaip vaikas sąveikauja su aplinka.
3. Vertinamas vaiko elgesys tyrimo metu [21].
Vaikų ergoterapijos specialistas, norėdamas sudominti vaiką ir sutelkti jį darbui per žaidimą, turi gebėti su juo subtiliau bendrauti, nei dirbdamas su suaugusiu pacientu [8].
K.Groos (1916) teigė, kad žaidimas – svarbiausias vaiko raidos veiksnys, psichinės sveikatos rodiklis. Vaikystė duota tam, kad žaistume. Galima teigti, kad kai kuriais atžvilgiais žaidimo ir pojūčių treniravimo funkcija ta pati. Medžiagą pojūčiams treniruoti galima traktuoti kaip supaprastintus žaislus, kuriuose akcentuojama viena savybė arba keletas jų [4].
Stebint ir vertinant vaiko žaidimą, pagal tam tikrus parametrus, galima nustatyti normalią arba vėluojančią vaiko raidą; vaiko žaidimų raidos lygis informuoja apie vaiko raidos ypatumus [18].
Esminiai principai, kurių reikėtų laikytis ergoterapijos užsiėmimo metu (Miller L.J ir kt.): 1. Turi būti parengta terapinė aplinka, kurioje vaikui būtų įdomu ir saugu.
2. Aiškiai suformuluoti tikslai, ko bus siekiama užsiėmimo metu.
3. Ergoterapeutas turi sugebėti iš vaiko elgesio suprasti jo sensorinius poreikius.
4. Naudoti suplanuotus ir kontroliuojamus sensorinius dirgiklius, siekiant suteikti vaikui kuo daugiau galimybių įsitraukti į veiklą.
5. Mokant vaiką savireguliacijos, būtina pabrėžti tinkamą reakciją į dirgiklius.
6. Siekiant išgauti tinkama atsaką, reikia veiklą pasiūlyti laipsniškai – nuo paprastesnės iki sudėtingos.
7. Taikyti į vaiką orientuotą metodą, kad užsimegztų vaiko ir ergoterapeuto bendradarbiavimas. 8. Veikloje bendradbiauti su vaiku, vengti tiesioginių nurodymų (liepimo).
9. Skatinti aktyvų vaiko dalyvavimą užsiėmime, stengtis, kad jis kuo dažniau patirtų sėkmę. 10. Ergoterapija turi būti smagi, būtina sukurti žaidimo atmosferą [21].
Ergoterapijos metu galima taikyti raminančius ir aktyvinančius sensorinę integraciją pratimus. Pratimai yra taikomi tam, kad vaikas sugebėtų kontroliuoti dėmesį, įgytų emocinio stabilumo, sugebėtų reguliuoti savo elgesį dalyvaudamas įvairiose veiklose [35].
Sensorinės integracijos sutrikimams gydyti yra naudojamas Jutimų integracijos modelis, kurio autorė yra A.J. Ayres. Ji nagrinėja ryšius egzistuojančius tarp jutiminės informacijos perdirbimo proceso smegenyse ir vaikų elgesio. Modelį autorė kūrė stebėdama vaikus, turinčius mokymosi sunkumų, ji pastebėjo, kad šie vaikai blogai įvertina jutiminę informaciją, kurią gauna iš aplinkos. Sensorinės integracijos procesas apima mažiausiai dviejų rūšių jutimų sujungimą. Didžiausias dėmesys modelyje skiriamas lietimo, pusiausvyros bei giliesiems jutimams. Taip pat modelyje yra kalbama apie regos ir klausos svarbą. Žaisdamas vaikas patenkina savo poreikį veikti. Žaidimas – tai svarbiausia sensorinės integracijos patirties įgijimo priemonė [40].
Pagrindinis ergoterapijos poveikio tikslas - problemų, atsiradusių dėl sensorinės integracijos sutrikimo šalinimas. Nustatomi vaiko jutimo sutrikimai, jų priežastys bei pobūdis, parenkami
dirgikliai, kurie sužadintų padėties reakcijas. Taikant terapinį poveikį yra naudojamos įvairios jutimus skatinančios priemonės [29].
Jau daugiau nei 30 metų, renkami įrodymai, atliekami tyrimai, siekiant pagrįsti ergoterapijos efektyvumą, esant sensorinės integracijos sutrikimams. Pirmieji tyrimai, kuriuose buvo nagrinėjamos sensorinės integracijos sutrikimų korekcijos galimybės pasirodė 1972 metais. [3]. Sensorinės integracijos terapijos korekcijos efektyvumas buvo vertintas vaikams ir suaugusiems turintiems protinį atsilikimą [48]. Smith ir kt. teigė, jog po sensorinės integracijos sutrikimų korekcijos sumažėjo netinkamo elgesio atvejai, pagerėjo reakcijos į sensorinius dirgiklius, sumažėjo save stimuliuojantis ir žalojantis elgesys, dėl ko vaikai galėjo įsitraukti į prasmingą veiklą [45]. Yra ir prieštaringų vertinimų, tačiau Nelson ir Mathiowetz (2004) patvirtino, kad esminis dalykas siekiant ergoterapijos efektyvumo, mažinant sensorinės intergracijos sutrikimus yra tikslumas. Dankert, Davies (2003), atliko tyrimą kurio metu buvo tiriamas efektyvumas, gerinant akies rankos koordinaciją ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tyrimo rezultatai parodė, jog ergoterapija yra efektyvi [13]. Ergoterapijos metodai esant sensorinės integracijos sutrikimams yra tobulinami ir skelbiami, atsižvelgiant į paskutiniuosius atliktus tyrimus. Parham ir kt. (2007) teigia, kad tyrimų patikimumas, tikslumas, svarumas, žinių tikrumas bei teisingumas atspindi ergoterapijos efektyvumą [27]. Miller (2003) išanalizavus sensorinės integracijos sutrikimų ergoterapijos efektyvumo tyrimus, išskyrė svarbius trūkumus: trūksta jautrių poveikio vertinimo instrumentų, nėra aiškių tyrimų aprašymų. Todėl buvo iškelti tikslai parengti standartizuotą sutrikimų korekcijos ergoterapijos pagalba modelį, nustatyti aiškius efektyvumo vertinimo kriterijus [34]. Miller, Schoen, ir kt. (2007) sudarė išsamią tyrimų programa, į kurią įtraukė daugumą sudetingų pilotinių tyrimų, kad užtikrintų pakankamą žinių kiekį ir taip užtikrintų ergoterapijos efektyvumo esant sensorinės integracijos sutrikimams pagrįstumą [38].
Apibendrinant galime teigti, kad pasaulyje atlikta daug ir įvairių tyrimų sensorinės integracijos sutrikimų tematika. Lietuvoje tokie tyrimai pavieniai, o tyrimų su vaikais, lankančiais ikimokyklinio ugdymo įstaigas apskritai nėra, nors kai kurių užsienio autorių tyrimų duomenys rodo, jog pasaulyje šių sutrikimų turi apie 5 proc. – 13 proc. vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas.
2. TYRIMO METODAI IR KONTINGENTAS
2.1 Kontingento charakteristika
Tyrimas atliktas įstaigoje Garliavos mokykla – darželis. Tirti asmenys, vaikai lankantys Garliavos mokyklą – darželį, neturintys raidos sutrikimų. Tyrimas buvo atliekamas 6 mėn., nuo 2010 m balandžio mėnesio iki 2011 spalio mėnesio.
Tyrimą sudarė 2 dalys:
1. Tirta, kiek vaikų, lankančių Garliavos mokyklą – darželį, turi SI sutrikimų. 2. Vaikams, turintiems lietimo suvokimo sutrikimų, taikyta ergoterapija.
I tyrimo dalies kontingentas. Buvo išdalintos 127 anketos 3 - 5 metų amžiaus vaikų tėvams.
Gautos užpildytos 67 anketos. Tyrime dalyvavo 67 tiriamieji. 36 (54 proc.) berniukai ir 31 (46 proc.) mergaitė. Analizuojant kontingento pasiskirstymą pagal amžių, paaiškėjo, kad 3 m. amžiaus tiriamųjų buvo 31 (46 proc.), 4 m. amžiaus – 21 (31 proc.), o 5 m amžiaus 15 (23 proc.) tiriamųjų.
II tyrimo dalis kontingentas. Ergoterapija buvo taikoma 16 (24 proc.) vaikų, iš kurių 6 (19 proc.) mergaitės ir 10 (28 proc.) berniukai, kadangi nustatėme reakcijų į lietimo dirgiklius sutrikimus.
Tyrimui atlikti buvo gautas KMU bioetikos centro leidimas (Nr. BE – SLF(M) – 125) (1 priedas).
2.2 Tyrimo metodai
Tyrime buvo naudojami šie metodai:
1. Anketinė apklausa, 3 – 5 metų vaikų tėvams, kuria buvo siekiama išsiaiškinti kiek vaikų gali turėti sensorinės integracijos sutrikimų.
2. Klinikinis stebėjimas, kurio metu buvo vertinamos vaikų reakcijos į taktilinius dirgiklius. 3. Statistinė duomenų analizė.
4. Ergoterapijos taikymas.
Ergoterapijos užsiėmimų metu buvo lavinamos vaikų reakcijos į propriocepcijos dirgiklius, taip pat vaikų reakcijos į lietimo dirgiklius, pradedant nuo paprasčiausių užduočių ir tęsiant kiek sudėtingesnėmis užduotimis. Ergoterapija buvo taikoma 20 min, du kartus per savaitę. Iš viso buvo taikyti 8 užsiėmimai.
Raminantys propriocepcijos pratimai: a) žaidimas su pasunkintu kamuoliu
b) vaikščiojimas dideliais žingsniais, imituojant meškos eiseną. c) atsispaudimai nuo sienos
d) ‘Thera band’ juostos
Po pratimo daromas 1-2 min. poilsis, kurio metu buvo šnekama su vaiku apie tai, kaip jam patiko, kaip jis jaučiasi, ar jam įdomu.
Pratimai per stiprioms reakcijoms į lietimo dirgiklius mažinti: a) rankų plovimas su šiltu vandeniu,
b) dubenyje pripiltame smėlio, ryžių ar druskos buvo paslepiami maži stikliniai rutuliukai. Terapijos pirmų užsiėmimų metu, kol vaikas dar nėra pripratęs prie dirgiklių, užteko negilaus dubenėlio (kad tilptų vaiko pirštai) buvo prašoma tik ištraukti rutuliukus; vėliau imami didesni dubenys, kad tilptų vaiko plaštaka, vėliau ir dilbis. Užduotys buvo vis sudėtingesnės; pvz., ištraukti per tam tikrą laiką kuo daugiau rutuliukų, vėliau – sumetus kartu ir rutuliukus, ir įvairius žaisliukus, buvo skatinama vaiką nematant daikto, tik apčiupinėjus, įvardinti, ką jis turi rankose, jei atspėja teisingai, galima apdovanoti teisingai atspėtu žaisliuku. Buvo taikoma abiem rankom. Šis pratimas skatina ir taktilinės diskriminacijos vystymąsi.
c) paišymas pirštais: iš pradžių buvo pasiūlyta piešti vienu pirštu, vėliau įtraukti į darbą visus, taip pat buvo pasiūlyta piešti abiem rankom.
d) vaidmenų žaidimai su ant pirštų ar plaštakų užmaunamomis lėlėmis, pagamintomis iš įvairių medžiagų.
e) „Theraputty“ masė – iš pradžių buvo pasiūlyta tik atgnybti pirštais tam tikrą kiekį gabaliukų (kad nebūtų per daug dirgiklių iš karto), vėliau suformuoti tam tikros formos daiktus, naudojant ir delnus, pvz., rutuliukus, iš kurių nulipdytų sniego senį ar pan.
f) taktilinis domino, taip pat įvairių faktūrų medžiagos (po du gabalus kiekvienos rūšies) buvo skatintinama vaiką užsimerkus surasti poras.
2.3 Tyrimo instrumentai
1. ''Ikimokyklinio amžiaus vaikų sensomotorinių funkcijų vertinimo klausimynas“, kuris skirtas vaikams nuo 3 iki 5 metų . Sukurtas DeGangi, G. A. ir Balzer-Martin, L. A. 2004 metais, tam kad padėtų tėvams, ugdymo įstaigos darbuotojoms ir ergoterapeutams, nustatyti ar vaikas turi sensomotorinių funkcijų sutrikimų. Klausimynas sudarytas iš penkių dalių, kurios atitinkamai susideda iš klausimų: a) Aktyvumo lygmuo - 6kl, b) taktiliniai jutimai – 9 kl, c) reakcijos į vestibulinius dirgiklius – 11 kl, d) emocinė ir socialinė branda – 10 kl, e) reakcijos į propriorecepcijos dirgiklius – 15 kl. Už kiekvieną teigiamą atsakymą skiriamas 1 balas, už neigiamą – 0 balų.
a) Aktyvumo lygmuo – normalu 0 -2, yra sutrikimas 3 - 6 b) Taktiliniai jutimai – normalu 0 – 2, yra sutrikimas 3 – 9
c) Reakcijos į vestibulinius dirgiklius - normalu 0 – 2, yra sutrikimas 3- 4 ir normalu - 0, yra sutrikimas 1 – 7
d) Emocinė ir socialinė branda – normalu 0 – 2, yra sutrikimas 3 – 10
e) Reakcija į propriorecepcijos dirgiklius – normalu 0 – 3, yra sutrikimas 4 – 15.
2. Sensorinės integracijos sutrikimų korekcijos efektyvumas buvo vertinamas taikant Miller, Coll, Schoen (2007) rekomenduojama „ Specifinio elgesio ir reakcijų į sensorinius dirgiklius vertinimo skale“, buvo vertinamos tik reakcijos į lietimo dirgiklius. Skalė sudaryta iš trijų dalių: reakcijos į lietimo dirgiklius (šlykštisi lietimo dirgikliais, susierzina, kai yra netyčia paliečiamas, kvailioja ar kikena užsiėmimų metu), neadekvatus elgesys (nuolat juda, deda viską į burną, dirbdamas stipriai trankosi, daužosi), gebėjimas sukaupti dėmesį ( neramus, nuolat čiumpa įvairius daiktus, nesugeba išbūti ramiai atsisėdęs, labai kalbus, nesugeba susitelkti į atliekamą veiklą, trūksta užsispyrimo tęsti užduotį, reikia paskatinimo) (priedas ?). Jeigu reakcijos ir elgesys buvo adekvatūs vertinama 0, jei
buvo pastebimos neigiamos reakcijos ir specifinis elgesys, bet įmanoma tęsti ergoterapijos užsiėmimus be pakeitimų vertinama 1, jei buvo pastebimos neigiamos reakcijos ir specifinis elgesys, o ergoterapiją galima tęsti tik padedant ergoterapeutui – 2 balais, jei ergoterapijos užsiėmimą dėl specifinių reakcijų ir neadekvataus elgesio reikia nutraukti vertinama 3 balais.
3. Rezultatų analizės metodai: Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 15 statistinį programų paketą. Skaičiuojamos šios charakteristikos: imties vidurkis, standartinė paklaida. Marginaliniu homogeniškumo testu buvo lyginti skirstiniai prieš ir po ergoterapijos. Stjudento T testu porinėms imtims buvo lyginti reakcijų į lietimo dirgiklius ir elgesio suminiai balai prieš ir po ergoterapijos. Kokybinių požymių tarpusavio priklausomybės statistinis reikšmingumas vertintas chi – kvadrato testu. Grafinė dalis atlikta naudojant Microsoft Office Excel 2003 m.
3 TYRIMO REZULTATAI
3.1 Ikimokyklinio amžiaus vaikų, sensorinės integracijos sutrikimų analizė
3.1.1 pav Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį.
Tiriamieji pagal lytį pasiskirstė panašiai: 36 (54 proc.) buvo berniukai ir 31 (46 proc.) mergaitė. (3.1.1 pav)
Analizuojant kontingento pasiskirstymą pagal amžių, paaiškėjo, kad 3 metų amžiaus tiriamųjų buvo 31 (46 proc.), 4 metų amžiaus – 21 (31 proc.), o 5 metų amžiaus 15 (23 proc.). (3.1.2 pav)
Įvertinus 67 ikimokyklinio amžiaus vaikus ''Ikimokyklinio amžiaus vaikų sensomotorinių funkcijų vertinimo klausimynu“ nustatyta, kad lietimo suvokimo sutrikimų turėjo 16 (24 proc.) vaikų, taip pat išsiaiškinome, kad neadekvačios reakcijos į propriocepcijos dirgiklius buvo 14 (21 proc.) tiriamujų, per silpnos reakcijos į vestibulinius dirgiklius buvo nustatytos 16 (24 proc.) vaikų bei per stiprios reakcijos į vestibulinius dirgiklius 21 (31 proc.) vaikui. Taigi, apibendrinant galime sakyti, kad sutrikimai pasiskirstė labai panašiai. (3.1.3 pav)
24%
31% 24%
21%
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35%
Per stiprios reakcijos į lietimo dirgiklius Per stiprios reakcijos į vestibulinius
dirgiklius
Per silpnos reakcijos į vestibulinius dirgiklius
Neadekvačios reakcijos į propriocepcijos dirgiklius V er ti n im o s ri ty s
3.1.3 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų, sensorinės integracijos sutrikimų dažnis.
Analizuojant duomenis paaiškejo, kad 22 ( 33 proc.) vaikai, lankantys Garliavos darželį, turėjo vienos rūšies arba lietimo suvokimo sutrikimus ar reakcijų į vestibulinius dirgiklius sutrikimus ar reakcijų į propriocepcijos dirgiklius sutrikimus. 12 ( 18 proc.) vaikų turėjo dviejų rūšių sutrikimų, 3 (4 proc.) vaikai turėjo trijų rūšių, ir 2 (3 proc.) vaikai turėjo visų keturių rušių sutrikimų. (3.1.3pav)
3.1.4 pav Tiriamųjų pasiskirstymas pagal turimų sutrikimų skaičių.
Ištyrus vaikų emocinę bei socialinę brandą, nustatėme, kad 11 ( 16 proc.) vaikų emocinė ir socialinė branda yra normali, kitiems 56 (84 proc.)vaikams rasta, jog emocinė bei socialinė branda neatitinka 3-5 metų vaikų brandos lygio(3.1.5 pav).
Nustatyta, kad vaikai, lankantys Garliavos darželį, turėjo aktyvumo sutrikimų: 50 (75proc.) vaikų, aktyvumas buvo normalus, o 17 (25 proc.) vaikų buvo per daug aktyvūs (3.1.6 pav).
3.1.6 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų aktyvumo lygmuo.
Taip pat buvo nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp lietimo suvokimo sutrikimų bei aktyvumo (χ2 - 0.009 (p< 0.05). Iš grafiko matome, kad 8 ( 50 proc) vaikai, kurie turėjo lietimo suvokimo sutrikimų buvo per daug aktyvūs, tuo tarpu vaikams, kuriems lietimo suvokimo sutrikimų nenustatėme per didelis aktyvumas buvo randamas tik 18 proc. Apibendrinant galima teigti, kad lietimo suvokimo sutrikimai gali įtakoti vaikų aktyvumą. Nustačius lietimo suvokimo sutrikimus bei juos koregavus galėtume tikėtis, kad ir aktyvumas sumažės (3.1.7 pav).
3.1.7 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų lietimo suvokimo sutrikimų ir aktyvumo lygio sąsajos.
3.1.8 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų lietimo suvokimo sutrikimų dažnis.
Nustatyta, kad 16 (24 proc.) vaikų turėjo lietimo suvokimo sutrikimų. (3.1.6 pav). Tiriamųjų, lietimo suvokimo sutrikimų dažnis pagal lytį pasiskirstė panašiai: berniukų 10 (28 proc.), mergaičių 6 (19 proc.) (3.1.9 pav).
3.1.9 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų, lietimo suvokimo sutrikimų dažnis, analizuojant pagal lytį.
Tiriamieji turintys lietimo suvokimo sutrikimų pagal amžių pasiskirstė panašiai, daugiausiai buvo trimečių 8 (26 proc), keturmečių 5 (24 proc.) o penkiamečiai 3 (20 proc.)(3.1.10 pav.).
3.1.10 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų lietimo suvokimo sutrikimų dažnis, analizuojant pagal amžių.
Ištyrus ikimokyklinio amžiaus vaikų simptomų dažnį paaiškėjo, kad net 10 (63 proc.) vaikų iškyla savipriežiūros problemų: vaikai nemėgsta būti maudomi, plauti rankų, veido, taip pat pyksta kai yra plaunami plaukai. Rengiasi drabužiais tik tais kuriuos yra pamėgę, atsisako rengtis naujus rūbus, erzina
etiketės, skundžiasi, kad rūbai per daug aptempti ir sukelia niežėjimą. Taip pat yra išrankūs maistui: nemėgsta traškaus, girgždančio maisto, atsisako valgyti dar neragautų patiekalų. Nustatytas socialinių įgūdžių trūkumas : 10 ( 63 proc.) vaikų grubiai žaidžia, dažnai atsitrenkia ar stumdo kitus vaikus, 9 ( 56 proc.) vaikai nemėgsta rengtis daug drabužių net šaltą žiemą, arba nešioja rūbus ilgomis rankovėmis ir šiltu oru. Maždaug pusė - 7 ( 44 proc.) tiriamieji skundėsi, jog pernelyg jautriai reaguoja arba išvis nereaguoja į fiziškai skausmingus dalykus. Taip pat tėvai pastebėjo, kad 6 ( 37 proc.) buvo pernelyg jautrūs. Mažiausiai vaikų 5 (31 proc.), linkusių atsitraukti nuo grupės, kurie būna irzlūs apsuptyje žmonių ir 4 (25 proc.) vaikai, kurie dažnai atsitrenkia į kitus žmones (3.1.11 pav).
3.1.9 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų lietimo suvokimo simptomų dažnis.
Nustatėme statistiškai patikimą ryšį (p<0.05) tarp lietimo suvokimo sutrikimų bei per silpnų reakcijų į vestibulinius dirgiklius. Iš 16 (100 proc.) vaikų turinčių lietimo suvokimo sutrikimų 8 (50 proc.) vaikai neadekvačiai (per silpnai) reagavo į vestibulinius dirgiklius, tuo tarpu iš neturinčių lietimo sutrikimų vaikų 51 (100 proc. ) per silpnos reakcijos į vestibulinius dirgiklius buvo nustatytos 13 (25 proc.) tiriamųjų (3.1.12).
3.1.12 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų, lietimo suvokimo sąsajos su neadekvačiomis (per silpnomis) reakcijomis į vestibulinius dirgiklius.
Pagal gautus duomenis nustatėme, kad 7 ( 44 proc.) vaikai turintys lietimo suvokimo sutrikimų neadekvačiai (per stipriai) reaguoja į vestibulinius dirgiklius, tuo tarpu neturintiems lietimo suvokimo sutrikimų vaikams, neadekvačios reakcijos nustatytos 9 (18 proc). Stebimas statistiškai reikšmingas ryšys ( χ2 - 0.033 (p<0.05) tarp lietimo suvokimo sutrikimų ir neadekvačių reakcijų į vestibulinius dirgiklius.(3.1.13 pav).
3.1.13 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų lietimo suvokimo sąsajos su neadekvačiomis (per stipriomis) reakcijomis į vestibulinius dirgiklius.
Išsiaiškinome, kad iš visų tirtų vaikų 18 (27 proc.) vaikų stipriai susijaudina nuo įvairių garsų ar vaizdų, likusiems 49 (73 proc.) vaikams įvairūs vaizdai ar garsai nemalonių pojūčių nesukėlė. (3.1.14)
Nustatėme statistiškai patikimą ryšį tarp lietimo suvokimo sutrikimų bei reakcijos į garsinius bei vaizdinius dirgiklius (χ2 - 0.002 ( p<0.05). Iš turinčių lietimo suvokimo sutrikimų vaikų 9 (56 proc.) stipriai susijaudina nuo įvairių garsų ar vaizdų. Tuo tarpu neturintys lietimo suvokimo sutrikimų 9 (18 proc.) susijaudina nuo garsinių ir vaizdinių dirgiklių, likusiems 42 (82 proc.) garsiniai dirgikliai įtakos neturi. Apibendrinant galima teigti, jog lietimo suvokimo sutrikimai gali būti susiję su neadekvačiomis reakcijomis į įvairius garsinius ar vaizdinius dirgiklius. (3.1.15)
3.1.15 pav Ikimokyklinio amžiaus vaikų, lietimo suvokimo sąsajos su neadekvačiomis reakcijomis į garsinius bei vaizdinius dirgiklius.
3.2 Ergoterapijos poveikio ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems lietimo
suvokimo sutrikimų, vertinimas
Stjudento T testu porinėms imtims palyginus reakcijų į lietimo dirgiklius ir elgesio vertinimo suminių balų vidurkių pokytį po ergoterapijos, nustatyta jog gautas ergoterapijos efektas yra statistiškai patikimas (p< 0,05). Prieš ergoterapiją buvo 11,6 ( SN - 2.42) po ergoterapijos pakito iki 8,4 (SN – 2,68) – suminis balų vidurkių pokytis 3,19 (3.2.1 pav.).
11,6 8,4 3,19 0 2 4 6 8 10 12 14
Suminis balų vidurkis prieš ergoterapiją
Suminis balų vidurkis po ergoterapijos
suminio balų vidurkio pokytis
*p<0.05
3.2.1 pav. Ergoterapijos koreguojant lietimo suvokimo sutrikimus efektyvumas.
Požymio „kikenimas“ dinamika: prieš ergoterapiją buvo 6 (37.5 proc.) vaikai, kurie elgėsi adekvačiai ergoterapijos taikymo metu, po 8 ergoterapijos užsiėmimų vaikų, kurie elgesi adekvačiai padaugėjo iki 7 (62.5 proc.). Taip pat buvo pastebėtos neigiamos reakcijos ergoterapijos metu, tačiau ergoterapiją buvo įmanoma tęsti 7 (43,8 proc.) vaikams, o po 8 užsiėmimų tokių vaikų sumažėjo iki 4 ( 25 proc.). Vaikų su kuriais ergoterapiją buvo įmanoma tęsti tik padedant ergoterapeutui iš pradžių buvo 3 (18,8 proc.) vėliau jų sumažėjo iki 2 (12,5 proc.) Stebima statistiškai patikima dinamika (χ2- 0,0082) (3.2.2 pav.).
0% 20% 40% 60% 80% Prieš Po 37,5% 62,5% 43,8% 25,0% 18,8% 12,5% *p<0.05 0 - elgesys adekvatus
1 - neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją tęsti įmanoma
2 - ergoterapiją tęsti įmanoma tik padedant ergoterapeutui
požymis
3.2.2 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, požymio „kikenimas“ dinamika.
Stebime statistiškai patikimą požymio „šlykštisi lietimo dirgikliais“ dinamiką (χ2 – 0,002). Iš 16 (100 proc.) vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų nebuvo nei vieno vaiko, kurio elgesys būtų adekvatus, reaguojant į įvairius lietimo dirgiklius. Buvo stebimos neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją buvo įmanoma tęsti 2 (12,5 proc.) vaikams, o vaikų su kuriais ergoterapiją įmanoma tęsti tik padedant ergoterapeutui buvo 14 (87,5 proc.). Po aštuonių ergoterapijos procedūrų vaikų, su kuriais buvo įmanoma tęsti ergoterapiją tik padedant ergoterapeutui, sumažėjo iki 4 (25 proc.), o vaikams, kuriems kyla neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją imanoma tęsti padaugėjo iki 12 (75 proc.), Apibendrinant galime pasakyti, kad iš 14 vaikų, su kuriais ergoterapiją buvo įmanoma tęsti tik padedant ergoterapeutui, po aštuonių ergoterapijos procedūrų 10 vaikų išliko neigiamos reakcijos į lietimo dirgiklius, tačiau ergoterapiją tęsti buvo įmanoma be ergoterapeuto pagalbos (3.2.3. pav.).
3.2.3 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, požymio „šlykštisi lietimo dirgikliais“ dinamika.
Prieš ergoterapijos procedūras vaikų, kurie reaguoja adekvačiai netyčia juos palietus buvo 6 (37,5 proc.), 7 (43,8 proc.) vaikams, kilo neigiamos reakcijos, tačiau ergoterapiją buvo įmanoma tęsti ir 3 (18,8) vaikams ergoterapiją įmanoma tęsti tik padedant ergoterapeutui. Po aštuonių ergoterapijos procedūrų 6 (37,5 proc.) vaikams kilo neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją buvo įmanoma tęsti, 8 (50 proc.) vaikai elgėsi adekvačiai ir 2 (12,5 proc.) vaikams ergoterapiją buvo įmanoma taikyti tik padedant ergoterapeutui. Apibendrinant galime pasakyti, kad 2 (12,5 proc.) vaikai, kuriems kilo neigiamos reakcijos pradėjo reaguoti adekvačiai, 1 (6,3 proc.) vaikui, kuriam ergoterapiją buvo įmanoma taikyti tik padedant ergoterapeutui, įpusėjus ergoterapijos procedūras kilo neigiamos reakcijos, tačiau skatinti nereikėjo (3.2.4 pav.).
0% 10% 20% 30% 40% 50% Prieš Po 37,5% 50,0% 43,8% 37,5% 18,8% 12,5% p > 0.05 0 - elgesys adekvatus
1 - neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją tęsti įmanoma 2 - ergoterapiją tęsti įmanoma tik padedant ergoterapeutui
požymis
3.2.4 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, požymio „susierzina kai yra netyčia paliečiamas“ dinamika.
Prieš ergoterapijos procedūras, vaikų, kurie ergoterapijos užsiėmimo metu elgėsi adekvačiai, t.y. nesisupo ant kėdės, nesilankstė, nejudino kėdės buvo 7 (43,8 proc.), vaikų kurie nuolat juda, supasi, judina kėdę tačiau ergoterapiją įmanoma tęsti buvo lygiai tiek pat 7 (43,8 proc.), o vaikų, su kuriais įmanoma tęsti ergoterapijos užsiėmimus tik isikišant ergoterapeutui, nes jie nuolat judina kėdę ir supasi buvo 2 (12,4 proc.). Po aštuonių ergoterapijos procedūrų, adekvačiai besielgiančių vaikų padaugėjo iki 8 (50 proc.), vaikų su kuriais ergoterapiją įmanoma tęsti skaičius nepakito 7 (43,8 proc.), o vaikų ergoterapijos užsiėmimo metu besielgiančių taip, kad reikia ergoterapeuto pagalbos sumažėjo iki 1 (6,2 proc.). Apibendrinant galime pasakyti, kad 1 (6,3 proc.) vaikas kuris nuolat trukdė ergoterapijos užsiėmimus, kad reikėdavo isikišti ir sudrausminti, po 6 – 7 užsiėmimų pradėjo elgtis taip, kad ergoterapiją buvo įmanoma tęsti, ir 1 (6,3 proc.) vaikas, kuriam nuolat kildavo neigiamos reakcijos, t.y. pradėdavo suptis, judėti, pradėjo elgtis adekvačiai (3.2.5 pav.).
0% 10% 20% 30% 40% 50% Prieš Po 43,8% 50,0% 43,8% 43,8% 12,4% 6,2% p>0,05 0 - elgesys adekvatus
1 - neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją tęsti įmanoma
2 - ergoterapiją tęsti įmanoma tik padedant ergoterapeutui
požymis
3.2.5 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, požymio „nuolat juda (supasi, lankstosi, judina kėdę)“ dinamika.
Stebimas statistiškai patikimas požymio „neramus, impulsyviai čiumpa daiktus“ pokytis (χ2 - 0,018 ). Prieš ergoterapijos procedūras vaikų, kurie elgėsi adekvačiai, t.y. jiems ant stalo padėjus ergoterapijos priemones nepuolė griebti jų ir nečiupo, buvo 3 (18,8 proc.), taip pat 3 (18,8 proc.) vaikai buvo, kuriems kilo noras čiupti daiktus tačiau ergoterapiją buvo įmanoma tęsti, o vaikų, kurie elgėsi taip, jog nuolat reikėjo priminti, kad paliktų daiktus, negriebtų visų iš eilės ir atliktų užduotį taip, kaip prašo ergoterapeutas buvo 10 (62,5 proc.). Po aštuonių ergoterapijos procedūrų vaikų besielgiančių adekvačiai padaugėjo iki 4 (25 proc.), taip pat 9 (56,3 proc.) vaikai pradėjo elgtis taip, jog ergoterapiją įmanoma tęsti nedrausminant jų, o vaikų, kuriuos nuolat reikėjo drausminti ir priminti, kad vykdytų užduotį sumažėjo iki 3 (18,8 proc.) Taigi, 7 (43,8 proc.) vaikai nustojo trukdyti ergoterapijos užsiėmimus savo elgesiu, nors kilo neigiamos reakcijos tačiau drausminti nebereikėjo, ir 1 (6,3 proc.) vaikas prisidėjo prie tų, kurie elgėsi adekvačiai ergoterapijos užsiėmimo metu (3.2.6 pav.).
0% 20% 40% 60% 80% Prieš Po 18,8% 18,8% 25,0% 56,3% 62,5% 18,8% *p<0,05 0 - elgesys adekvatus
1 - neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją tęsti įmanoma 2 - ergoterapiją tęsti įmanoma tik padedant ergoterapeutui
požymis
3.2.6 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, požymio „neramus, impulsyviai čiumpa daiktus“ dinamika.
Išanalizavus požymio „nesugeba išbūti atsisėdęs“ dinamiką paaiškėjo, kad prieš ergoterapiją vaikų, kurie elgėsi adekvačiai, t.y. sėdėjo ramiai buvo 7 (43,8 proc. ), taip pat 7 (43,8 proc.) vaikai buvo, su kuriais ergoterapiją buvo įmanoma tęsti tačiau jie buvo neramūs, ir 2 (12,5 proc.) vaikai buvo, kuriuos reikėjo nuolat drausminti, kad būtų taikoma ergoterapija. Po aštuonių procedūrų, vaikų kurie sugebėjo išsėdėti ramiai per ergoterapijos užsiėmimą padaugėjo iki 8 (50 proc.), vaikų, su kuriais ergoterapijos užsiėmimus įmanoma tęsti skaičius nepakito 7 (43,8 proc.) ir vaikų, kurie nesugeba išbūti ramiai užsiėmimo metu sumažėjo iki 1 (6,3 proc.) (3.2.7 pav.)
0% 10% 20% 30% 40% 50% Prieš Po 43,8% 43,8% 50,0% 43,8% 12,5% 6,3%
p>0,05
0 - elgesys adekvatus1 - neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją tęsti įmanoma 2 - ergoterapiją tęsti įmanoma tik padedant ergoterapeutui
požymis
3.2.7 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, požymio „nesugeba išbūti atsisėdęs“ dinamika.
Nustatyta statistiškai reikšminga požymio „nesugeba susikoncentruoti į atliekamą veiklą“ dinamika (p – 0,011). Vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, kurie galėjo susikoncentruoti į atliekamą veiklą prieš ergoterapijos užsiėmimus buvo 1 (6,3 proc.). 2 (12,5 proc.) vaikai buvo, kurie greitai išsiblaško, tačiau vėl imasi užduoties, ir ergoterapijos užsiėmimą įmanoma tęsti toliau. Vaikų, kurie nesugeba susikoncentruoti į atliekamą veiklą ir ergoterapiją įmanoma tęsti, tik padedant ergoterapeutui buvo 11 (68,8 proc.) ir 2 (12,5 proc.) vaikai buvo, kuriems ergoterapiją reikėjo nutraukti, nes nesugebėjo susikoncentruoti į atliekamą užduotį. Po aštuonių ergoterapijos užsiėmimų, vaikų skaičius, kurie visiškai sugeba susikoncentruoti į atliekamą veiklą nepakito, tačiau ženkliai iki 8 (50 proc.) padaugėjo vaikų skaičius, kurie greitai išsiblaško, tačiau vėl imasi užduoties, ir ergoterapijos užsiėmimą įmanoma tęsti toliau, iki 7 (43,8 proc.) sumažėjo vaikų skaičius, kuriems nuolat reikėdavo ergoterapeuto pagalbos, o po 6 – 7 ergoterapijos užsiėmimo nebebuvo vaikų , dėl kurių reikėjo nutraukti ergoterapijos taikymo procedūras. Galime teigti, jog ergoterapijos užsiėmimai sėkmingai koreguoja vaikų, turinčių sensorinės integracijos sutrikimų , dėmesio koncentraciją, kadangi jau po 7 užsiėmimų 2 (12,5 proc.) vaikai ėmė sutelkti dėmesį į užduotį, dėl ko sėkmingai galėjome taikyti ergoterapiją jos nenutraukiant kaip anksčiau (3.2.8 pav.).
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% Prieš Po 6,3% 12,5% 6,3% 50,0% 68,8% 43,8% 12,5% *p<0,05 0 - elgesys adekvatus
1 - neigiamos reakcijos, bet ergoterapiją tęsti įmanoma
2 - ergoterapiją tęsti įmanoma tik padedant ergoterapeutui
3 - reikia nutraukti ergoterapiją
požymis
3.2.8 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, požymio „nesugeba susikoncentruoti į atliekamą veiklą“ dinamika.
Taip pat išanalizavome vaikų, kurie turi lietimo suvokimo sutrikimų, požymio „labai kalbus“ dinamiką. Prieš ergoterapijos užsiėmimus vaikų, kurie elgtųsi adekvačiai, t.y. užsiėmimo metu nekalbėtų apie pašalinius ir nesusijusius su atliekama veikla dalykus nebuvo. Vaikų, kurie nuolat kalbėjo užsiėmimo metu tačiau užsiėmimą buvo įmanoma tęsti buvo 3 (18,8 proc.), o vaikų kurie nuolat kalbėjo ergoterapijos metu ir juos reikėjo paskatinti dirbti užuot kalbėjus buvo 13 (81,2 proc.). Po ergoterapijos procedūrų taip pat neatsirado nei vieno vaiko, kuris elgtųsi adekvačiai, tačiau padaugėjo vaikų iki 7 (43,8 proc.) kurie kalbėjo tačiau, užsiėmimus buvo įmanoma tęsti nedrausminat jų. Po ergoterapijos taikymo procedūrų iki 9 (56,2 proc.) sumažėjo vaikų skaičius, kurie, nuolat kalbėjo užsiėmimo metu, dėl to nuolat reikėjo įsiterpti ergoterapeutui, ir paskatinti atlikti užduotą veiklą užuot kalbėjus (3.2.9 pav.).
