SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
IVONA KALMYK
KINEZITERAPINIO PLEISTRO POVEIKIS ASMENŲ, PATYRUSIŲ
GALVOS SMEGENŲ INFARKTĄ, PUSIAUSVYRAI
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis
darbas
Darbo vadovas
Doc. Dr. Eglė Lendraitienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. dr. J. Macijauskienė
2016 m. ... mėn. ... d.
KINEZITERAPINIO PLEISTRO POVEIKIS ASMENŲ, PATYRUSIŲ
GALVOS SMEGENŲ INFARKTĄ, PUSIAUSVYRAI
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis
darbas
Darbo vadovas
Doc. Dr. Eglė Lendraitienė
2016 m. ... mėn. ... d. Recenzentas Darbą atliko 2016 m. ... mėn. ... d. Magistrantė Ivona Kalmyk 2016 m. ... mėn. ... d.
KAUNAS, 2016
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
ABSTRACT ... 6
SANTRUMPOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Galvos smegenų infarkto priežastys ir padariniai ... 11
1.1.1. GSI ir jo priežastys ... 11
1.1.2. GSI padariniai ... 12
1.2. Galvos smegenų plastiškumas ... 13
1.3. Žmogaus kūno pusiausvyra ... 15
1.3.1. Statinė ir dinaminė pusiausvyra ... 15
1.3.2. Pusiausvyros motorinė kontrolė ... 16
1.4. Pusiausvyros sutrikimai po GSI ... 19
1.5. Kineziterapinio pleistro taikymas ir poveikis ... 21
2. TYRIMO METODAI ... 26 2.1. Tiriamųjų kontingentas ... 26 2.2. Tyrimo metodika ... 26 2.3. Tyrimo organizavimas ... 29 3. TYRIMO REZULTATAI ... 30 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41 5. IŠVADOS ... 43 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 44
7. PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 45
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 46
SANTRAUKA
Kalmyk I. Kineziterapinio pleistro poveikis asmenų, patyrusių galvos smegenų infarktą, pusiausvyrai/ vadovė Doc. Dr. E. Lendraitienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2016, - 50 p.
Galvos smegenų infarktas (GSI) – tai trečia pagal dažnumą suaugusiųjų mirties, bei dažniausia neįgalumo priežastis visame pasaulyje. Vienas iš dažnai pasitaikančių sutrikimų pacientams po GSI – pusiausvyros sutrikimas. Tai lemia šių žmonių sėslesnį gyvenimo būdą, kuris savo ruožtu riboja kasdieninį fizinį aktyvumą ir mažina širdies kraujagyslių sistemos pajėgumą. Apie 20 proc. asmenų patyrusių GSI netinkamai kontroliuoja čiurnos-pėdos kompleksą, kas būtent ir daro įtaką jų stovėsenai bei eisenai. Literatūroje rašoma, kad kineziterapinis pleistras leidžia stimuliuoti ar slopinti raumenų įtempimą priklausomai nuo aplikacijos technikos, todėl jo dėka galima paveikti čiurnos sąnario poziciją. Kineziterapinis pleistras – tai saugi, neinvazinė bei lengvai pasiekiama priemonė, kurią galima taikyti su kitais gydymo metodais. Šiame tyrime kineziterapinis pleistras buvo naudojamas kaip papildoma priemonė pacientams po GSI ir buvo tikrintas jo poveikis lavinant pacientų pusiausvyrą.
Tikslas:
Nustatyti kineziterapinio pleistro poveikį pusiausvyrai pacientams po galvos smegenų infarkto.
Uždaviniai:
1. Įvertinti tiriamųjų pusiausvyrą be kineziterapinio pleistro aplikacijos prieš reabilitaciją, po dviejų savaičių ir po reabilitacijos.
2. Įvertinti tiriamųjų pusiausvyrą su kineziterapinio pleistro aplikacija užklijuota ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumenų bei kelio sąnario prieš reabilitaciją, po dviejų savaičių ir po reabilitacijos.
3. Palyginti pusiausvyros rodiklių pokytį po dviejų savaičių bei reabilitacijos pabaigoje abiejose grupėse.
Metodika:
Tyrime dalyvavo 40 pacientų, reabilituojamų VšĮ „Senevita“ reabilitacijos centre, kuriems buvo diagnozuotas GSI. Tyrimo trukmė nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. imtinai. Tiriamieji buvo suskirstyti atsitiktiniu atrankos būdu į dvi grupes po 20 asmenų. Abiejų grupių pacientams buvo taikoma kineziterapijos procedūra po 30 min. du kartus per dieną, kuri apėmė liemens judesių lavinimą bei statinės ir dinaminės pusiausvyros lavinimą. Eksperimentinei grupei papildomai buvo taikytos kineziterapinio pleistro aplikacijos. Raumenų jėga buvo vertinama pagal Lovett skalę.
Pusiausvyra buvo vertinama pagal Berg ir Tinetti skales. Duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS Statistics 22.0 programine įranga.
Rezultatai:
Tyrimo pradžioje abiejų grupių raumenų jėga statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05), tiriamoje grupėje po dviejų savaičių statistiškai reikšmingai padidėjo (p < 0,001) kelio lenkiamųjų, pėdos lenkiamųjų bei pėdos tiesiamųjų raumenų jėga, o reabilitacijos pabaigoje tiriamoje grupėje statistiškai reikšmingai padidėjo pėdos tiesiamųjų raumenų jėga (p = 0,047). Lyginant abiejų grupių pusiausvyrą pagal Berg skalę reikšmingų skirtumų prieš reabilitaciją nenustatyta (U = 188,5; p = 0,752). Po dviejų savaičių stebimas statistiškai reikšmingas pusiausvyros pagerėjimas tiriamoje grupėje (U = 1,0; p < 0,001). Analogiški rezultatai gauti ir po reabilitacijos (U = 8,0; p < 0,001). Tiriamosios bei kontrolinės grupių pusiausvyros rezultatai pagal Tinettį prieš reabilitaciją statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U = 174,5; p = 0,448). Po dviejų savaičių tiriamoje grupėje rezultatai statistiškai reikšmingai pagerėjo (U = 35,5; p < 0,001), o reabilitacijos pabaigoje tiriamoje grupėje pusiausvyros rezultatai taip pat buvo statistiškai reikšmingai geresni (U = 3,5; p < 0,001). Lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupės eisenos rezultatus pagal Tinettį skalę prieš reabilitaciją, reikšmingų skirtumų nenustatyta (U = 143; p = 0,101). Po dviejų savaičių nustatytas statistiškai geresnis pokytis tiriamoje grupėje (U = 70; p < 0,001). Analogiškus rezultatus gavome ir reabilitacijos pabaigoje (U = 79,5; p = 0,001).
Išvados:
1. Tiriamiesiems, kuriems nebuvo taikytos kineziterapinio pleistro aplikacijos, po dviejų savaičių nustatytas pusiausvyros pagerėjimas atliekant atsistojimo, atsisėdimo, persikėlimo bei apsisukimo 360o
užduotis, reabilitacijos pabaigoje reikšmingai pagerėjo rezultatai visose minėtose užduotyse, taip pat stovėjimas be atramos, stovėjimas užsimerkus bei kintamas laiptelio lietimas.
2. Tiriamiesiems, kuriems buvo taikytos kineziterapinio pleistro aplikacijos, po dviejų savaičių nustatytas pusiausvyros pagerėjimas atliekant atsistojimo, stovėjimo be atramos, atsisėdimo, persikėlimo, stovėjimo suglaustomis kojomis, apsisukimo 360o, kintamo laiptelio lietimo užduotis, o reabilitacijos
pabaigoje pusiausvyra reikšmingai pagerėjo atliekant visas užduotis.
3. Tiriamiesiems, kuriems buvo taikytos kineziterapinio pleistro aplikacijos, tiek po dviejų savaičių, tiek ir reabilitacijos pabaigoje pusiausvyros rodikliai buvo geresni nei tiriamiesiems, kuriems ši priemonė nebuvo taikyta.
ABSTRACT
Kalmyk I. The effect of Kinesio Tape on the patients, who suffered from ischemic stroke, balance, Master’s thesis / supervisor Ph. d. E. Lendraitienė; Lithuanian Health Science University, Medicine Academy, Faculty of Nursing, Rehabilitation Clinic. – Kaunas, 2016, - s. 50.
Ischemic stroke (IS) - it is the third most common cause of adult death and the most common cause of disability worldwide. One of the most frequently occurring disorders in patients after IS - balance disorder. This leads people to sedentary lifestyles, which in turn limits the daily physical activity and reduces cardiovascular capacity. About 20 percent of people who have suffered of IS inadequately control ankle-foot complex, which affects their stance and gait. The literature says that Kinesio Tape allows to stimulate or inhibit muscle tension depending on the application technique, therefore it allows to influence the position of the ankle joint. Kinesio Taping is a safe, non-invasive and easily accessible tool that can be used with other treatment methods. In this study, Kinesio Taping was used as an additional remedy for patients after IS and its impact was being inspected while developing patients’ balance.
Aim:
Identify the effect of Kinesio Tape on the patients, who suffered from ischemic stroke, balance.
Objectives:
1. Evaluate the balance of subjects without Kinesio Tape before rehabilitation, after two weeks, and after rehabilitation.
2. Evaluate the balance of subjects with Kinesio Tape applied on the gastrocnemius and tibialis anterior muscle as well as on the knee joint before rehabilitation, after two weeks, and after rehabilitation.
3. Compare the balance indicators change of the two groups after two weeks and after the rehabilitation ends.
Methodology:
The study involved 40 patients, who were diagnosed with ischemic stroke, during their rehabilitation in “Senevita” rehabilitation center. The study lasted from August 2014 till December 2015. Subjects were randomly divided into two groups of 20 people. Patients of both groups were having 30 minutes of physical therapy procedures, which included torso movement development as well as static and dynamic balance training, twice a day. Experimental group subjects had a Kinesio Tape applied additionally. Muscle strength was assessed by Lovett scale. The balance was assessed by Berg and Tinetti scales. Data analysis was performed using IBM SPSS Statistics 22.0 software.
Results:
At the start of the study, muscle strength of both groups’ subjects did not differ significantly (p > 0,05). After two weeks in the target group there was a statistically significant increase (p < 0,001) of knee flexors’, foot flexors’ and foot extensors’ muscle strength. At the end of rehabilitation, in the target group there was a statistically significant increase in strength of foot extensor muscle (p = 0,047). There was no significant difference (U = 188,5; p = 0,752) when comparing the balance of two groups before the rehabilitation using Berg scale. However, after 2 weeks a statistically significant improvement in the balance in the target group could be observed (U = 1,0; p < 0,001). Similar results were obtained after rehabilitation as well (U = 8,0; p < 0,001). Balance results, which were measured using Tinetti scale before rehabilitation, didn’t not differ statistically significantly (U = 174,5; p = 0,448). After two weeks, targeted group’s results significantly improved (U = 35,5; p < 0,001). At the end of rehabilitation, the target group’s balance results were statistically significantly better as well (U = 3,5; p < 0,001). When comparing the target and control groups’ gait results (gathered using Tinetti scale) before rehabilitation, there were no significant differences (U = 143; p = 0,101). After two weeks, target group had significant changes (U = 70; p <0,001). A similar result is observed at the end of rehabilitation (U = 79,5; p = 0,001).
Conclusions:
1. Subjects, who didn‘t have Kinesio tape application, had their balance results improved while performing sitting to standing, standing to sitting, transfering and turning 360o tasks after two weeks; at the end of rehabilitation a significant improvement was observed in the results of all these tasks as well as standing without support, standing with closed eyes and placing alternate foot on step.
2. Subjects, who did have Kinesio tape application, had their balance results improved tasks after two weeks while performing sitting to standing, standing without support, standing to sitting, transfering, turning 360o and placing alternate foot on step; at the end of rehabilitation a significant improvement was
observed in the results of all tasks.
3. Subjects, who did have Kinesio tape application, showed better results in both cases, after two weeks and at the end of rehabilitation, compared to those who didn‘t.
SANTRUMPOS
GSI – galvos smegenų infarktasKTP – kineziterapinis pleistras CNS – centrinė nervų sistema
ĮVADAS
Galvos smegenų infarktas (GSI) – tai trečia pagal dažnumą labiausiai paplitusi suaugusiųjų mirties priežastis pramoninėse šalyse ir viena pagrindinių neįgalumo priežasčių visame pasaulyje [44]. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) galvos smegenų infarktu perserga 800 tūkstančių žmonių kiekvienais metais. Yra nustatyta, jog JAV viena iš šešiolikos mirčių yra sukelta būtent galvos smegenų infarkto [13], o Europos Sąjungos šalyse 2010 m. ši liga buvo pagrindinė mirties priežastis ir sudarė 9 proc. visų mirčių [7]. Statistika rodo, jog Lietuvoje kasmet registruojama apie 7000 šios ligos atvejų [12]. Sergančiųjų šia liga skaičius didėja kartu su populiacijos senėjimu [16].
Literatūros duomenimis net apie 50 proc. pacientų patyrusių šią ligą išlieka laikinai arba visam laikui neįgalūs, 10 proc. yra reikalinga nuolatinė slauga, apie 20 proc. patiria mirtį ir tik 20 proc. iki tol dirbusių žmonių grįžta į darbą, todėl ši problema yra svarbi ne tik medicinos, bet ir socialiniu bei ekonominiu aspektu [3, 5].
Apie 61-80 proc. kūno masės svorio asmenys po GSI perneša ant sveikosios galūnės, dėl to sutrinka tolygus svorio paskirstymas atliekant judesius, be to tokia asimetrinė padėtis mažina gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą. Svarbų vaidmenį pusiausvyros išlaikyme atlieka čiurnos sąnarys, kuris kontroliuoja pirmą pusiausvyros išlaikymo strategiją ją sutrikdžius. Dėl raumenų silpnumo ir čiurnos sąnario nestabilumo sutrinka pusiausvyra, o taip pat atsiranda netaisyklinga eisena kas pablogina sergančių GSI gyvenimo kokybę [15, 25, 53].
Mokslininkai teigia, kad kineziterapinio pleistro (KTP) dėka galima paveikti čiurnos sąnario poziciją, kadangi juostelių pagalba galima stimuliuoti ar slopinti raumenų įtempimą priklausomai nuo aplikacijos technikos bei aktyvinti propriocepciją. KTP – tai saugi, neinvazinė bei lengvai pasiekiama priemonė, kurią galima taikyti su kitais gydymo metodais [15].
Apžvelgiant literatūros šaltinius, randamos tik pavienės studijos, kuriose buvo taikytos KTP aplikacijos neurologiniams ligoniams, o tyrimų su KTP taikymu pacientams po GSI yra išvis mažai. Dauguma mokslinių tyrimų yra atlikta su sportininkais.
Remiantis literatūroje aprašytais sėkmingais rezultatais sporto srityje, šiame darbe siekiama atskleisti kineziterapinio pleistro naudą ir patikrinti poveikį pusiausvyrai pacientams po galvos smegenų infarkto.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Nustatyti kineziterapinio pleistro poveikį pusiausvyrai pacientams po galvos smegenų infarkto.
Uždaviniai:
1. Įvertinti tiriamųjų pusiausvyrą be kineziterapinio pleistro aplikacijos prieš reabilitaciją, po dviejų savaičių ir po reabilitacijos.
2. Įvertinti tiriamųjų pusiausvyrą su kineziterapinio pleistro aplikacija užklijuota ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumenų bei kelio sąnario prieš reabilitaciją, po dviejų savaičių ir po reabilitacijos.
3. Palyginti pusiausvyros rodiklių pokytį po dviejų savaičių bei reabilitacijos pabaigoje abiejose grupėse.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Galvos smegenų infarkto priežastys ir padariniai
1.1.1. GSI ir jo priežastys
Galvos smegenų insultas – tai ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, pasireiškiantis bendraisiais smegeniniais ir židininiais simptomais, trunkantis ilgiau kaip 24 valandas (jei nėra nutrauktas dėl mirties). Galvos smegenų insultas gali būti išeminis (galvos smegenų infarktas (GSI)) bei hemoraginis (kraujo išsiliejimas į smegenų audinį ir po smegenų dangalais) [5, 27].
Skiriami trombiniai, emboliniai ir netrombiniai GSI. Pirmųjų dviejų atveju, yra visiškas arterijos, aprūpinančios krauju galvos smegenis, už sikimšimas (dėl trombolizės, embolijos), todėl smegenų audinys negauna pakankamai deguonies bei gliukozės; Šių priežasčių pasekmė - smegenų infarktas [5, 44]. Netrombiniai insultai įvyksta dėl spazminės arterijų būklės, arterijų perlenkimo ar išorinio jų pažeidimo [5]. GSI sudėtingumas priklauso nuo kelių faktorių: nuo išemijos laipsnio ir trukmės bei nuo smegenų gebėjimo atitaisyti įvykusius pakitimus [44].
Pagrindiniai galvos smegenų infarkto rizikos faktoriai yra:
Amžius - pagal literatūros duomenis nuo 55 metų su kiekvienu dešimtmečiu rizika susirgti GSI yra dviguba [27];
Arterinė hipertenzija – 60-70 proc. visų GSI įvyksta dėl arterinės hipertenzijos pažeistų kraujagyslių [6, 27];
Lytis – vyrai dažniau patiria pirmą GSI jaunesniame amžiuje, tačiau nuo 84 metų moterys dažniau suserga insultu. Taip pat moterims yra sunkesnis atsistatymo periodas po šios ligos [27];
Aterosklerozė – tai lėtinė arterijų liga, kuomet jų sienelės standėja bei siaurėja. Apie 70 proc. GSI visame pasaulyje įvyksta dėl smegenų arterijų susiaurėjimo (t.y. dėl intrakranialinės aterosklerozės) [13, 27];
Prieširdžių virpėjimas – tai galingiausias embolinio GSI pirmtakas. Širdies ritmo sutrikimas, sukeltas prieširdžių virpėjimo, skatina trombo susidarymą širdyje, kuris vėliau keliauja iki smegenų ir sukelia GSI. Žmonės turintys prieširdžių virpėjimą patiria išeminį insultą 5-7 kartus dažniau [13, 27].
Tabako vartojimas – cheminės medžiagos esančios tabake, neigiamai veikia arterijų sieneles bei skatina trombų susidarymą, todėl rūkančių žmonių rizika susirgti GSI yra dukart didesnė, nei nerūkančių, o vartojimas penkiolikos cigarečių per dieną padidina GSI riziką net keturis kartus [6, 27];
Alkoholio vartojimas – nesaikingas alkoholio vartojimas yra susijęs su arterinės hipertenzijos ir prieširdžių virpėjimo atsiradimu, taigi atitinkamai GSI susirgimo rizika didėja [27];
Hipodinamija – pagal literatūros duomenis, fiziškai aktyvių asmenų rizika patirti išeminį ar hemoraginį insultą yra minimali [6, 27];
Nutukimas/ mityba – gausus riebaus maisto, cukraus ir druskos vartojimas padidina GSI atsiradimo tikimybę, nes organizme padaugėja mažo tankio cholesterolio, trigliceridų, kyla kraujo spaudimas. Tuo tarpu, tinkama mityba, kuomet vartojama mažai riebalų, tačiau daug vaisių ir daržovių, gali sumažinti kitus GSI rizikos faktorius, tokius kaip arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas bei širdies ligos [27].
Taigi, GSI gali būti sukeltas įvairių mechanizmų [13]. Lietuvoje iš 10 tūkst. gyventojų kasmet suserga maždaug 4-5 žmonės [6]. Ūminis GSI sudaro 85 proc. visų galvos smegenų insultų, hemoraginis - apima tik 15 proc. pacientų [27].
Dažniausiai sergama pavasarį ir rudenį. Rizika susirgti GSI yra didesnė, jei yra daugiau kaip du rizikos veiksniai [6].
1.1.2. GSI padariniai
Epidemiologiniai tyrimai rodo, jog sergančiųjų insultu nemažėja, nepaisant įvairių prevencijos programų bei visuomenės švietimo [12]. Nustatyta, kad pasaulyje vidutiniškai kas 45 sekundes įvyksta GSI, o kas 3-4 minutes nuo šios ligos miršta žmogus [4]. Statistika rodo, jog 2010 metais insultas (GSI ir hemoraginis) bei išeminė širdies liga lėmė daugiau kaip penktadalį mirčių Europos Sąjungos valstybėse [7]. Lietuvoje sergamumas galvos smegenų kraujotakos sutrikimais nuolat didėja ir smarkiai viršija Vakarų Europos ar Skandinavijos vidurkius [12]. Penkių metų bėgyje liga atsikartoja maždaug 25 proc. pacientų, kurie pirmą kartą patyrė GSI [52].
GSI problema yra svarbi ne tik medicinos, bet ir socialiniu, ekonominiu požiūriu, nes po šios ligos maždaug 15-30 proc. žmonių reikalinga nuolatinė priežiūra ir tik 10-20 proc. iki tol dirbusių žmonių grįžta į darbą [5, 8, 12, 44, 52]. Nuo pat pirmų dienų sutrinka paciento padėties pojūtis gulint, sėdint, stovint, ar einant, sutrinka pusiausvyra, koordinacija, jutimai, kinta raumenų tonusas, pablogėja mobilumas [12]. Tipinis motorinės funkcijos pažeidimas pasireiškia tuo, kad dėl dalinio paralyžiaus pasikeičia asmens laikysena, pacientas negali pernešti svorio ant pažeistos pusės ir tai apsunkina specifinių
funkcinių judesių atlikimą [65]. Be to, GSI gali paveikti atmintį, mąstymą, kalbą, sutrinka kognityvinės funkcijos [19, 44].
Kokybinių tyrimų apžvalgoje taip pat kalbama apie asmenų vidinius išgyvenimus ir apie sunkumus, su kuriais susiduria pacientai persirgę GSI [19]:
Pokytis – turima omenyje tai, jog ši liga paveikia asmens gyvenimą, transformuoja, keičia žmogų;
Praradimas – kontrolės, pasitikėjimo ir savarankiškumo netekimas;
Abejonės – individai persirgę GSI išgyvena tokius jausmus kaip nerimas, nėra užtikrinti dėl savo ateities;
Socialinė atskirtis – žmonės po šios ligos dažnai atsiriboja nuo aplinkinių, pasikeičia jų santykiai su šeimos nariais, draugais;
Adaptacija ir susitaikymas su esančia situacija – šie jausmai atsiranda, kuomet pacientas šiek tiek atgauna kontrolės jausmą, atranda vis daugiau pozityvių aspektų;
Norint palengvinti grąžinti arba kompensuoti biosocialines funkcijas bei mažinti negalią po GSI, labai svarbu laiku pradėti ankstyvą reabilitaciją. Specialistų komandos vykdoma ankstyva ir aktyvi reabilitacija, leidžia sumažinti komplikacijų, sutrumpina fizinio pajėgumo sugrąžinimo trukmę, pacientas greičiau pasiekia didesnį funkcinį savarankiškumą [1, 8, 10]. Moksliniuose tyrimuose taip pat pabrėžiama reabilitacijos reikšmė tolimesnei ligos eigai, sąlygojanti geresnę gyvenimo kokybę [10].
1.2. Galvos smegenų plastiškumas
GSI veikia daugelį neurologinių sričių, ypač motorinę sistemą. Daugelis pacientų pasiekia pagerėjimą tam tikru laipsniu, tačiau daugumai individų išlieka šios ligos liekamieji reiškiniai. Vis dėlto, apie 60 proc. GSI persirgusių žmonių patiria spontaninį atsistatymą praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiui nuo ligos pradžios [31, 42]. Tai atsitinka dėl reiškinio, pavadinto smegenų plastiškumu arba neuroplastiškumu [23, 28, 31, 42].
Smegenims yra būdinga dinamiškai besikeičianti sandara [36, 48]. Neuroplastiškumas – tai smegenų gebėjimas pakeisti savo struktūrą ir funkciją brendimo, mokymosi, aplinkos pokyčių metu ar dėl patologijos. Pagrindiniai smegenų plastiškumo mechanizmai yra: papildomų ataugų susidarymas iš sveikų, nepažeistų ląstelių į denervuotas sritis (kadangi tos srities ląstelės pažeidžiamos GSI) ir aksonų bei sinapsių rezervo atskleidimas konkrečių funkcijų atstatymui dėl įprastai dominuojančios sistemos
sutrikimo [28]. Ši smegenų savybė, leidžia pakeisti funkcijas ir darbo pobūdį tam, kad pagerinti išteklių poreikio panaudojimą [23, 26].
Neuroplastiškumas atlieka pagrindinį vaidmenį žmogaus vystymosi metu (pvz. kai vaikai pradeda pažinti pasaulį, jie stengiasi įsisavinti kuo daugiau informacijos iš išorinės aplinkos per verbalinius, sensorinius ar kitus dirgiklius), o taip pat neuroplastiškumas apima ir atsistatymo procesus po neurologinių ligų, kuomet pažeisti neuronai miršta. Šio reiškinio dėka, smegenys stengiasi pakeisti pažeistas sritis tam, kad atkurti visas vykdytas funkcijas iki ligos [23, 26].
Literatūros duomenimis, smegenų plastiškumą galime didinti per elgesio manipuliacijas, farmakologinio ir ląstelių terapijos gydymo dėka ar atliekant neinvazinę smegenų stimuliaciją [31, 42]. Elgesio mokymasis bei kartojimas – tai neuroreabilitacijos tikslas. Moksliniuose tyrimuose įrodyta, smegenų neuronų plastiškumas didėja - besitreniruojant. Vadinasi, reabilitacinės intervencijos dėka galime paveikti sinapsių plastines savybes ir priversti smegenis atrasti naują kelią funkcijų atlikimui, kurios buvo pakenktos GSI metu [23, 28]. Be to, tiek pasyvus, tiek aktyvus treniravimasis daro reikšmingą įtaką smegenų struktūrų aktyvinimui [28]. Taip pat svarbu paminėti tai, jog po GSI priepuolio, judesiai turi savybę atsistatinėti dvejopai, t.y. gali įvykti tikrasis atsistatymas arba kompensacija. Tikrojo atsistatymo metu, nepažeistos smegenų sritys yra „atnaujinamos“ (angl. recruited) taip, kad generuotų impulsus į raumenis, kurie buvo naudojami iki ligos atsiradimo. Kompensacijos metu yra naudojami kiti galimi (alternatyvūs) raumenys, kurių dėka smegenys stengiasi atlikti užduotį; tuo metu išsivysto nauji judesių modeliai, kurie nukrypsta nuo normos. Todėl labai svarbu, kad specialistų komanda reabilitacijos pradžioje, motorinio atsigavimo fazės metu, kuomet yra prognozuojamas tikrasis atsistatymas, susitelktų į normalių judesių formavimą, nepaisant paciento silpnumo [36]. Verta paminėti, jog treniruočių intensyvumas (po židininės išemijos) daro įtaką augimo faktoriams ir molekulėms susijusioms su sinapsių plastiškumu, kurios iš eilės sustiprina smegenų struktūrų pertvarkymą po GSI [28].
Apibendrinant, elgesio mokymosi treniruotės labiausiai yra naudingos tada, kai jos yra intensyvios, motyvuojančios ir taikomos gan anksti, todėl tam kad reabilitacija po GSI būtų sėkminga, svarbu ją pradėti jautriuoju poinsultiniu neuroplastiškumo periodu [42].
1.3. Žmogaus kūno pusiausvyra
Pusiausvyra - tai žmogaus judėjimo pagrindas [56]. Mokslininkai apibrėžia pusiausvyrą, kaip gebėjimą išlaikyti kūno masės centrą atraminio paviršiaus ribose [56, 57]. Yra trys pusiausvyros palaikymo tikslai:
Pusiausvyros išlaikymas
Parengti pusiausvyrą prieš judesio atlikimą bei atliekant judesį
Pusiausvyros išlaikymas, kai ją kažkas sutrikdo [9].
Kūno pusiausvyros išlaikymas yra reikalingas stovinčio žmogaus stabilumui užtikrinti bei aktyvių judesių atlikimo metu, kadangi judesio išraiškos formos per statiką ir dinamiką yra reikalingos tam, kad užtikrinti gerą gyvenimo kokybę [43]. Gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą yra taip pat svarbus kiekvieno asmens eisenai [60].
1.3.1. Statinė ir dinaminė pusiausvyra
Pusiausvyra padeda išlaikyti kūno padėties stabilumą ir užtikrina kasdieninės veiklos bei funkcijų atlikimą. Yra du pagrindiniai pusiausvyros tipai: statinė pusiausvyra bei dinaminė pusiausvyra [46, 56]. Statinė pusiausvyra - tai gebėjimas išlaikyti tam tikrą padėtį kai atramos taškas nekinta [46]. Stabilios padėties užtikrinimui yra svarbūs šie faktoriai:
Svorio centras
Sunkio jėgos linija
Atramos plotas
Svorio centro aukštis
Kūno masė ir kita [14].
Svorio centras biomechanikoje yra apibūdinamas, kaip įsivaizduojamas taškas atspindintis objekto svorio centrą, kur visos dalys tiksliai papildo viena kitą. Iš esmės, kūno svorio centras ir kūno masės centras yra toks pats. Tai teorinis taškas, kuriame sukauptos visos žmogaus kūno masės. Stovint, kūno svorio centras randasi tiksliai prieš antrą kryžkaulio slankstelį. Kūno svorio centras yra glaudžiai susijęs su stabilumu ir pusiausvyra. Sunkio jėgos linija – tai įsivaizduojama linija, kuri eina vertikaliai per svorio centrą iki Žemės centro. Kūno stabilumo laipsnis priklauso nuo sąveikos tarp svorio centro, sunkio jėgos linijos ir atramos ploto [14].
Dinaminė pusiausvyra – tai gebėjimas pakeisti padėtį išlaikant kūno masės centrą atsižvelgiant į atraminio pagrindo pokyčius judėjimo metu [46]. Kitaip tariant, dinaminė pusiausvyra, tai yra gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą judant [56]. Judesys atsiranda, kuomet aptinkamas ašies nuokrypis nuo norimos pusiausvyros pozicijos ir inicijuojamas savireguliacijos mechanizmas, kuris įvykdo pataisymus [14].
Statinė ir dinaminė pusiausvyra glaudaus ryšio tarpusavyje neturi. Žmogus gebantis išlaikyti pusiausvyrą stabiliai stovėdamas, nebūtinai ją išlaikys judesio metu, besikeičiant sąlygoms. Statinę bei dinaminę pusiausvyrą lemia daug veiksnių (1 pav.), sutrikus bent vienam, pusiausvyra pažeidžiama arba visiškai prarandama [2].
1 pav. Pusiausvyros klasifikacija ir ją lemiantys veiksniai
[
Dadalienė, 2008]1.3.2. Pusiausvyros motorinė kontrolė
Pusiausvyra priklauso nuo daugybės faktorių. Iš esmės, ramiai stovint žmogaus kūno svorio centras svyruoja aplink pusiausvyros tašką dėl fiziologinių nedidelių kūno svyravimų (2 pav.) [49]. Laikysenos kontrolės sistema palaiko pozos pusiausvyrą, garantuodama kūno masės centro projekciją atramos ploto ribose [11].
2 pav. Padėties svyravimas ramiai stovint [Ling et al., 2013]
Gera pusiausvyra būna tada, kuomet įvairios organizmo sistemos ir organai koordinuotai tarpusavyje sąveikauja. Labiausiai pusiausvyros kontrolė priklauso nuo regos, jutiminės (vestibulinio aparato) bei somatosensorinės sistemų [9, 43, 49]. Regos sistema atsako už galvos padėtį ir judesius supančių objektų atžvilgiu [32]. Ji sudaro judėjimo planą stengdamasi išvengti kliūčių aplinkoje [49]. Vestibulinis aparatas, kurį sudaro smulkios vidinės ausies struktūros, aptinka galvos judesius ir fiksuoja gravitacinių jėgų poveikį kūnui (tokiu būdu žmogaus kūnas išlaiko pusiausvyrą bei pasirenka tinkamą erdvę judesio metu) [39]. Somatosensorinė sistema susideda iš daugelio jutiklių, kurie nustato visų kūno segmentų padėtį, greitį bei jų ryšį su išorine aplinka [49]. Pusiausvyros stabilumui svarbi yra taip pat raumenų jėga, jų elastingumas bei gebėjimas koncentruoti dėmesį. Dažniausiai pusiausvyra yra reguliuojama savireguliacijos principu, tai reiškia staiga pakitus aplinkai, kūno padėtis spontaniškai prisiderina (susireguliuoja automatiškai). Spontaniško susireguliavimo mechanizmai – tai refleksai. Pusiausvyrą valdo du mechanizmai:
Centrinis mechanizmas – eferentinė kopija;
Periferinis mechanizmas – grįžtamasis ryšys, kuris kyla iš raumenų, sąnarių, sausgyslių, odos, vestibulinio aparato ir akių receptorių [9].
Literatūros duomenimis, pagrindinis pusiausvyros išlaikymo mechanizmas yra pagrįstas vidiniais modeliais, kurie susiformuoja galvos smegenyse. Jų veikimo principas yra toks: iš pradžių yra įvertinama kūno padėtis, aplinka bei prieš tai buvusi patirtis, tuomet iš anksto numačius norimą poziciją yra
sukuriama tokia motorinė programa, kuri leidžia pasiekti ketinamą tikslą. Vidiniai modeliai greitai fiksuoja bei taiso klaidas, todėl pusiausvyra koreguojama labai greitai [9].
Diagnostikos bei gydymo tikslais, kai kurie autoriai siūlo vertinti pusiausvyrą skaldant padėties (pozos) kontrolės sistemas į šešias kategorijas [30, 34]:
1. Biomechanikos veiksniai – ši kategorija yra susijusi su gebėjimu išlaikyti kūno masės centrą atramos plote. Biomechaniniai faktoriai yra ypatingai reikalingi padėties kontrolei, kuomet yra sumažėjusios judesių amplitudės.
2. Stabilumo riba – vertikalumo suvokimas bei atramos ploto riba yra svarbūs veiksniai pusiausvyros išlaikyme. Jutiminės sistemos pakenkimai ar žievės pažeidimai gali sukelti klaidingą vertikalumo suvokimą.
3. Numatytas padėties reguliavimas – jis yra būtinas siunčiant atsaką apie pozos pakitimus atliekant valingus judesius. Pataisymo sistemos tikslas yra praeityje sėkmingai atliktų judesių atsiminimas bei pagalba pasiruošiant inicijuoti naują judesį. Motorinių sričių, pamatinių mazgų ir smegenų pažeidimas sutrikdo išankstinių signalų atsaką.
4. Padėties (pozos) atsakas – jeigu padėties sistema pasislenka toliau negu buvo suplanuota, pozos atsakas turi būti toks, kad sugrąžintų kūnui pusiausvyrą. Čiurnos, klubo bei žingsnio strategijos padeda stabilizuoti padėtį neplanuotai paslydus ar kai kažkas pastumia.
5. Sensorinė orientacija – ši sistema atpažįsta menkiausią kūno pasvyrimą stovėjimo metu, susijusį su vaizdinės informacijos ar paviršiaus pokyčiu. Somatosensorinė informacija labiausiai lemia statinės pusiausvyros kontrolę.
6. Stabilumas einant – ši kategorija atsako už stabilumą eisenos metu. Ją sutrikdo koordinacijos trūkumas tarp atramos-judėjimo bei smegenų kamieno sensomotorinių programų [30, 34].
Pusiausvyros valdymas priklauso nuo atramos reakcijų, kurios pirmiausia kyla kuomet kojų pėdos kontaktuoja su žeme. Valdymo mechanizmai yra mobilizuojami tam tikra tvarka: nuo distalinių raumenų ar sąnarių link proksimalinių. Yra žinomos trys pusiausvyros išlaikymo strategijos (3 pav.) [9, 56]:
a) Blauzdos – pėdos (čiurnos) strategija b) Klubo strategija
3 pav. Trys pusiausvyros išlaikymo strategijos: pėdos ir blauzdos (A), klubo (B), žingsnio (C) [Skurvydas, 2010]
Pirmoji – čiurnos strategija – pasižymi tuo, kad pusiausvyra yra išlaikoma švytuoklinių judesių dėka per čiurnos sąnarį [11]. Ji yra naudojama rotacinių ar nedidelių svyravimų kompensavimui [56]. Antroji judesių strategija yra susijusi su klubo sąnario judesiais [11]. Žmogaus kūnas pasinaudoja šia strategija, kuomet atramos paviršius pasviręs arba esant didesniems kūno svyravimams [56]. Žingsnio strategija – tai būdas išlaikyti pusiausvyrą sudėtingomis sąlygomis. Kai kūno masės centras randasi už atramos ploto ribų žengti žingsnį yra būtina tam, kad išvengti kritimo [11].
Pusiausvyra yra išlaikoma derinant skirtingas strategijas [11]. Vyresnio amžiaus žmonės dažniau pasirenka klubo ar žingsnio strategijas. Sergant neurologinėmis ligomis, pusiausvyros išlaikymo mechanizmai dažnai sutrinka [9].
1.4. Pusiausvyros sutrikimai po GSI
Pacientams persirgusiems GSI dažnai pasireiškia spastiškumas, kognityvinė disfunkcija, pusiausvyros sutrikimas, sensomotorinis deficitas bei liemens raumenų tonuso ir jėgos pokyčiai [20]. Normos atveju, propriocepcinė informacija iš mechanoreceptorių esančių odoje, sąnarių kapsulių, raiščių bei raumenų suteikia dinaminį stabilumą kiekvienai jungčiai judesio metu per raumeninį refleksą kylantį iš nugaros smegenų. Propriocepciniai jutimai suteikia informacijos apie raumens ilgį, tonusą, sąnario
poziciją, kurie dalyvauja motorinėje kontrolėje. Sumažėję propriocepciniai jutimai mažina gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą, sąnarių paslankumą, todėl pacientams po GSI atsiranda netaisyklinga eisena, kadangi dėl raumenų silpnumo ir prarasto gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą vyksta kompensaciniai reiškiniai [65].
Normalaus ėjimo metu pusiausvyros kontrolės mechanizmai užtikrina vienos kojos pastatymą bei perkelia kitą koją į priekį, todėl sutrikusi pusiausvyra bei motorinė funkcija apsunkina vaikščiojimą bei tampa problema atliekant kasdieninę veiklą [60]. Pacientų po GSI liemens raumenų silpnumas bei propriocepcijos pokyčiai pažeistoje galūnėje sutrikdo pusiausvyrą apibūdinančius aspektus: stabilumą, simetriją ir dinaminį pastovumą, kas lemia funkcinės negalios atsiradimą [20, 60]. Tokiems asmenims atsiranda rizika nukristi pažeistos pusės link [20].
Čiurnos-pėdos valdymo mechanizmai tai svarbūs komponentai išlaikant pusiausvyrą stovint bei einant. Apie 20 proc. asmenų patyrusių GSI netinkamai kontroliuoja čiurnos-pėdos kompleksą, kas daro įtaką jų stovėsenai bei eisenai [21]. Gebėjimas paskirstyti kūno svorį tolygiai (išlaikyti pozos simetriją) bei perkelti svorį atsižvelgiant į numatytą užduotį yra būdingas esant normaliai pusiausvyrai. Šis gebėjimas yra sutrikdomas pas asmenis patyrusius GSI [20]. Dažniausiai šie individai labiau apkrauna sveikąją galūnę nei pažeistą, todėl atsiranda didesnis slėgio centro lingavimas. Ėjimo metu, žmonėms, turintiems problemų su čiurnos-pėdos mechanizmo valdymu, pasireiškia netaisyklinga dorsifleksija žingsnio vidurio padėties metu, netinkamas svorio priėmimas šoniniu pėdos kraštu metant pėdą priekinio žingsnio fazės metu bei nepakankamas atsispyrimas atramos fazės metu. Dėl šių priežasčių sulėtėja ėjimo greitis bei trumpėja žingsnio ilgis [21]. Tokie asmenys turi sunkumų išlaikant kūno padėtį, sumažėja jų dinaminis stabilumas, svorio paskirstymo tolygumas pažeistoje apatinėje galūnėje tiek sėdint tiek stovint [20]. Be to, apatinių galūnių paralyžius riboja ir viršutinių galūnių judesius [65].
Pusiausvyros valdymo sutrikimai yra susiję su padidėjusia rizika nukristi ir sumažėjusiu funkciniu savarankiškumu [21]. Asmenims patyrusiems insultą kritimai pasikartoja itin dažnai (pasikartojantys nukritimai atsitinka dažniau persirgusių GSI populiacijoje negu nesirgusių insultu pagyvenusių asmenų populiacijoje). Mokslinėje literatūroje rašoma, jog 14-65 proc. pacientų su GSI nukrenta bent kartą hospitalizacijos laikotarpiu, o 37-73 proc. žmonių griuvinėja pirmus 6 mėnesius po ligos grįžus namo. Dažniausiai individai nukrenta persikeliant, einant ar sėdint vežimėlyje. Netgi jeigu pacientas sugeba eiti be pagalbos, kliūčių ir posūkių įveikimas ėjimo metu tampa sudėtingesnis [16]. Šie reiškiniai tampa pakartotinų hospitalizacijų priežastimi, kadangi krentant asmenys dažnai susižeidžia (pvz., apie 15 proc. šlaunikaulių lūžių nutinka pacientams po GSI) [16, 21].
Dėl griuvimų rizikos asmenims patyrusiems GSI yra reikalinga didesnė medikų pagalba ar šeimos narių priežiūra. Todėl pusiausvyros kontrolės atstatymas stovėjimo ir ėjimo metu yra vienas iš svarbiausių uždavinių reabilitacijos laikotarpiu [21].
1.5. Kineziterapinio pleistro taikymas ir poveikis
Kineziterapinio pleistro (KTP) ( angl. Kinesiotaping) metodą sukūrė japonų chiropraktikas dr. Kenzo Kase. Nuo 1980 metų šis metodas įgijo populiarumą klinikinėje aplinkoje [54]. KTP metodas kilo iš kineziologijos mokslo, jis remiasi savaiminiu organizmo gijimo principu; jo veiksmingumas pasireiškia aktyvuojant nervinę bei kraujotakos sistemas [37]. Ši nauja teipavimo technika yra atliekama naudojant Kinesio Tex juosteles [18].
KTP juostelės yra pagamintos iš 100 proc. aukštos kokybės medvilnės pluoštų, kas leidžia odai kvėpuoti ir pasišalinti prakaitui. Juostelių storis atitinka odos paviršinio sluoksnio epidermio storį, todėl jos jaučiamos kaip kūno dalis. KTP juostelių sudėtyje nėra latekso, todėl jos yra hipoalerginės, o lipnios medžiagos klijai aktyvuojasi nuo šilumos, patrynus (kadangi į sudėtį įeina akrilo) [54]. Taip pat, jos atitinka odos elastingumą, jas galima ištempti iki 130-140 proc. pradinio ilgio, o kadangi juostelės yra atsparios vandeniui, su jomis galima praustis (jos išsilaiko ant kūno apie 3-5 dienas) [18, 54]. Prieš KTP juostelės klijavimą, būtina išvalyti odą. Oda negali būti ištepta aliejais ar losjonais. Nuo odos paruošimo priklauso KTP efektyvumas ir išbuvimo laikas. Kai kuriais atvejais kūno plaukuotumas taip pat gali riboti KTP klijų sukibimą su oda, todėl klijuojamoje vietoje plaukus reikia pašalinti [37].
KTP atlieka keturias pagrindines funkcijas (4 pav.) [37]:
1. Apsaugo raumenis – normalizuoja raumenų tonusą, t.y. stimuliuoja nusilpusius raumenis arba atpalaiduoja pereikvojamus raumenis, mažina jų nuovargį, mažina spazmus ir galimą raumenų žalą, mažina skausmą.
2. Pagerina kūno skysčių tekėjimą – gerina kraujo ir limfos apytaką, mažina uždegimą ir skausmo pojūtį odoje ir raumenyse, mažina šilumos ir cheminių medžiagų perteklių audiniuose, mažina edemą.
3. Aktyvuoja vidinę nuskausminančią sistemą – galimai aktyvuoja skausmo inhibiciją per nugaros smegenų sistemą ir galimai aktyvuoja slopinančią sistemą mažėjančia tvarka.
4. Koreguoja jungčių problemas – reguliuoja sąnarių paslankumą, sukeltą spazmo ar dėl raumenų sutrumpėjimo, normalizuoja raumenų tonusą ir fascijų padėtį jungtyse: gerina judesių amplitudę bei mažina skausmą [37].
4 pav. Kineziterapinio pleistro veikimo principas ir funkcijos [Kase, 2003]
Taip pat yra kalbama apie dar vieną KTP mechanizmą, t.y. apie propriocepcijos didinimą stimuliuojant odos mechanoreceptorius [18, 58]. KTP juostelė užklijuota ant odos sukelia geresnį nociceptinį signalą ir pagerina gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą bei eiseną ne tik stimuliuojant propriocepciją, bet ir atpažįstant (nustatant) taisyklingą jungties poziciją [58, 61, 65]. Be to, KTP metodas efektyviai padeda didinti funkcinius judesius gerinant raumenų jėgą bei ištvermę [65].
Kalbant apie KTP, galime išskirti bazines bei korekcines technikas. Bazinio KTP metodo poveikis priklauso nuo klijavimo krypties ir įtempimo lygio. Norint atpalaiduoti pervargusius raumenis teipas klijuojamas nuo raumens pabaigos link pradžios be įtempimo (maksimalus įtempimas gali būti 5-10 proc.). Po aplikacijos užteipuotos srities oda susiraukšlėja, atsiranda taip vadinamos konvoliucijos (5 pav.). Oda yra atitraukiama, todėl pagerėja kraujo bei limfos tekėjimas. Taip pat stimuliuojama propriocepcija ir pertemptas raumuo atsipalaiduoja [37].
5 pav. Užklijuota juostelė formuoja konvoliucijas, didinant erdvę tarp odos ir raumens, tuo pačiu gerinama limfos apytaka
[Kase, 2003]
Silpnų raumenų stimuliavimui KTP juostelės klijuojamos nuo raumens pradžios link pabaigos su įtempimu apie 15 proc. Tokiu būdu raumuo yra verčiamas susitraukti. Norint paveikti raiščius ar sąnarius, juostelių įtempimas turi būti nuo vidutinio iki visiško, kadangi yra sutvirtinama funkcinė jungties pozicija aplikacijos metu. Pažeisti sąnariai ar raiščiai nesugeba normaliai funkcionuoti, todėl pasiduoda juostelės korekcijai ir paramai [37].
Korekcinių technikų esmė remiasi bazinės technikos principu ir buvo sukurtos tam, kad padėti organizmui ištaisyti/pakoreguoti tam tikras būsenas [38].
Skiriamos šešios dažniausiai naudojamos KTP klijavimo technikos [38]:
1. Mechaninė korekcinė technika – taikoma išnaudojant KTP juostelių tempimo savybes, norint suteikti pozicinį stimulą per odą. Stimuliacijos laipsnis priklauso nuo ištempiamos juostelės lygio bei nuo sukurto vidinio slėgio aplikacijos metu. Juostelė yra ištempiama 50-75 proc. Naudojama yra „Y“ formos juostelė (suteikiant tempimą per pagrindą arba per uodegėles) bei „I“ formos juostelė (sukuriant tempimą per jos centrą).
2. Fascijos korekcinė technika – naudojama, kuomet reikia „prilaikyti“ fasciją norimoje padėtyje. Juostelės įtempimo lygis – 25-50 proc. Fascija yra sustumiama į norimą padėtį (rankiniu būdu), tuomet klijuojama KTP juostelė. Įtempimas yra sukuriamas klijuojant juostelę vibraciniais judesiais, kas leidžia fascijai judėti.
3. Erdvinė korekcinė technika – taikoma sukuriant erdvę virš skausmingos, uždegiminės, patinusios vietos. Erdvės sudarymas leidžia sumažinti spaudimą, kadangi oda yra šiek tiek pakeliama virš gydomos vietos. KTP juostelės ištempiamos 25-50 proc.
4. Raiščių/ sausgyslių korekcinė technika – naudojama, norint paveikti mechanoreceptorius virš pažeistos vietos. Manoma, kad KTP juostelės sukeltas dirginimas yra suvokiamas kaip propriocepcinis signalas iš normalaus audinio. Teipas klijuojamas virš sausgyslės ar raiščio ištempiant jį apie 50-75 proc.
5. Funkcinė korekcinė technika – naudojama norint suaktyvinti arba apriboti judesį (pvz., lenkimą ar tiesimą). Manoma, jog dėl padidėjusio įtempimo odoje keičiasi jungties pozicijos percepcija, t.y. žmogaus organizmo jungties pozicija prisitaiko taip, kad normalizuoti padidėjusį įtempimą odoje. KTP juostelė yra ištempiama 50-100 proc. aktyvaus judesio metu.
6. Limfinė korekcinė technika - taikoma siekiant sumažinti patinimą, nukreipiant limfą link mažiau „apkrautų“ limfagyslių ar limfmazgių. Aktyvaus judesio metu yra sukuriami masažuojamieji judesiai, o KTP juostelės yra tarsi kanalai, kurie nukreipia limfą į šalia esančias limfagysles. Po užklijuotomis juostelėmis oda yra atkeliama, dėl to sumažėja audinių spaudimas, atsiveria pirminės limfagyslės ir pagerėja limfos apytaka. Teipo bazė klijuojama šalia limfmazgio link kurio norima nukreipti limfos tekėjimo kryptį. Dažniausiai naudojamos vėduoklės formos juostelės, o jų įtempimo lygis 0-15 proc. [38].
Literatūroje rašoma, kad KTP metodas leidžia stimuliuoti ar slopinti raumenų įtempimą priklausomai nuo aplikacijos technikos [22]. Juostelės padeda palaikyti koordinuotą agonistų, sinergistų ir antagonistų veiklą kontroliuojant raumenų tonusą, todėl yra galimas pusiausvyros atstatymas [22, 65]. Mokslininkai įrodė, jog KTP aplikacijos gali teigiamai paveikti žmogaus pusiausvyrą. Savo tyrime Lee B. G. klijavo KTP futbolo žaidėjams su funkciniu čiurnos nestabilumu naudojant korekcinę techniką ir tyrė jo įtaką dinaminei pusiausvyrai. Rezultatai parodė, jog užklijuota aplikacija pagerino nestabilaus čiurnos sąnario poziciją ir dinaminė pusiausvyra statistiškai reikšmingai pagerėjo [45]. Panašių rezultatų sulaukė Kim B. J., su savo mokslininkų grupe, kurie tyrė KTP įtaką čiurnos stabilumui ir pusiausvyrai pacientams su lėtiniu čiurnos nestabilumu. Šis tyrimas parodė, jog kartojamos KTP aplikacijos virš dviejų mėnesių statistiškai reikšmingai padidino amplitudes per čiurnos sąnarį bei pagerino dinaminę pusiausvyrą [40]. Kadangi asmenims patyrusiems GSI taip pat yra būdingas čiurnos sąnario nestabilumas, galime daryti prielaidą jog KTP aplikacijos gali teigiamai paveikti pusiausvyros parametrus.
Yra dvi teorijos, kurios paaiškina, kaip KTP paveikia sąnarių amplitudę. Pirma teorija teigia, jog KTP juostelės padidina kraujo apytaką užklijuotoje vietoje [38] ir todėl šis fiziologinis pokytis gali paveikti raumenis ir miofascialines funkcijas po KTP aplikacijos [50]. Pagal kitą teoriją KTP stimuliuoja
odos mechanoreceptorius užteipuotoje srityje, dėl to išsiskiria encefalinas kuris slopina nocicepcinio signalo perdavimą ir tai paveikia sąnarių amplitudę [40, 50]. Taip pat yra įrodyta, jog čiurnos teipavimas sumažina smūgiavimo poveikį ir subalansuoja čiurnos jėgą [59], o tinkama KTP aplikacija sumažina inversiją ir pėdos lenkimą, kurios labiausiai prisideda prie dažniausių pažeidimo mechanizmų [55]. Taigi, čiurnos stiprinimas bei KTP aplikacijų taikymas yra taikomi tiek kaip prevencinė priemonė tiek reabilitacijoje prie čiurnos patempimų, suteikiant sąnariui mechaninį stabilumą bei didinant propriocepciją [51].
Kiti autoriai - Tamburella F., Scivolettto G. ir Molinari M. tyrė KTP įtaką spastiškumui, pusiausvyrai ir eisenai pacientams su lėtiniais nugaros smegenų pažeidimais ir įrodė, jog KTP yra efektyvus spastiškumo ir susijusių požymių mažinimui per trumpą laikotarpį, o taip pat KTP aplikacijos pagerina pusiausvyrą bei eiseną pacientams su lėtiniu daliniu nugaros smegenų pažeidimu. Tai įrodo, jog KTP aplikacijos gali teigiamai paveikti eisenos parametrus ne tik pacientams su nugaros smegenų pažeidimais, bet ir kitų neurologinių patologijų atveju [61]. Szczegielniak J. su kolegomis tyrė KTP poveikį 100 m ėjimo testo rezultatams pacientams po GSI. KTP aplikacija buvo atlikta koreguojant pažeistos pusės nukarusios pėdos padėtį funkcine korekcine technika. 100 m ėjimo testas buvo atliktas prieš KTP aplikaciją, 1val. po ir 24 val. po jos. Rezultatai parodė, jog po juostelių užklijavimo testo atlikimo laikas statistiškai reikšmingai sutrumpėjo, taigi buvo padaryta išvada, jog KTP korekcinės technikos naudojimas yra naudinga papildoma priemonė pacientams po GSI [67].
Tačiau Schiffer T. atliktame tyrime su sveikomis lengvos atletikos rinktinės moterimis KTP aplikacijos taikytos raumenims dalyvaujantiems šuolio metu, neturėjo įtakos šuolio ilgiui ir statistiškai reikšmingai nepaveikė ergogeninių raumenų parametrų [58]. Hettle D. ir jo komandos momentiniame tyrime KTP aplikacijos sportininkams su lėtiniu čiurnos nestabilumu taip pat nebuvo efektyvios. Pritaikytos KTP aplikacijos čiurnos sąnariui po 20 minučių neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos dinaminės pusiausvyros rezultatams [33]. Taigi kadangi KTP yra gan naujas metodas, jo gydomos savybės nėra iki galo ištirtos [33, 58].
2. TYRIMO METODAI
2.1. Tiriamųjų kontingentas
Tyrime dalyvavo 40 pacientų, reabilituojamų VšĮ „Senevita“ reabilitacijos centre, kuriems buvo diagnozuotas galvos smegenų infarktas. Tyrimo trukmė nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. imtinai. Tiriamieji buvo suskirstyti atsitiktiniu atrankos būdu į dvi grupes po 20 asmenų. Abiejų grupių pacientams buvo taikoma kineziterapijos procedūra po 30 min. du kartus per dieną, kuri apėmė liemens judesių lavinimą bei statinės ir dinaminės pusiausvyros lavinimą. Eksperimentinei grupei papildomai buvo taikytas kinezioteipingo metodas. Į tyrimą buvo įtraukti asmenys, kurių amžius svyravo nuo 60 iki 75 metų.
Pacientų atrankos kriterijai: - pirmą kartą persirgtas GSI - gebėjimas vykdyti komandas
- nepilnas galūnės pakenkimas (t.y. hemiparezė)
- gretutinių būklių, turinčių įtakos užduočių atlikimui nebuvimas (pvz. galūnių amputacija, aklumas, cukrinis diabetas)
- nesutrikę jutimai pakenktos kojos teipavimo lokalizacijoje.
2.2. Tyrimo metodika
Kineziterapinis pleistras – tyrime buvo naudojamos Kinesio tex classic juostelės, jos buvo
klijuojamos tokiais būdais:
Tam, kad suteikti stabilumą pažeistos pusės kojos kelio sąnariui, buvo taikyta raiščių/sausgyslių korekcinė technika (6a pav.). Tam tikslui buvo panaudota I formos juostelė. Juostelės ilgis matuojamas nuo šlaunikaulio medialinio krumplio, per blauzdikaulio šiurkštumą iki šoninio šlaunikaulio krumplio. Sulenkiame paciento kelį maksimaliai. Juostelės vidurys yra priklijuojamas po girnele su įtempimu 100 proc. (prispaudžiant girnelės raištį). Tada sulenkiame kelio sąnarį 20-30o ir
sukamuoju judesiu klijuojame juostelę iš abiejų pusių per vidinį ir išorinį šalutinius raiščius įtempiant juostelę 75 proc. Juostelės galus priklijuojame be įtempimo. Tam, kad išprovokuoti didesnį propriocepcijos stimuliavimą, buvo klijuojama antra I formos juostelė taikant tokį patį metodą [38].
Sekančios dvi aplikacijos (6 b, c pav.) buvo panaudotos norint atstatyti pusiausvyrą tarp raumenų, atsakingų už čiurnos judesius. Tam tikslui buvo panaudota bazinė kinezioteipingo technika. Pacientui gulint ant nugaros, koja padedama į neutralią padėtį. Buvo naudojama I formos juostelė, kurios ilgis matuojamas nuo šoninio krumplio, per visą priekinį blauzdos raumenį iki vidinės kulkšnies. Aplikacijos pradžia - šoninis blauzdikaulio krumplys, vėliau juosta klijuojama ties priekiniu blauzdiniu raumeniu su 20 proc. įtempimu (tokiu būdu pastimuliuojame nusilpusį priekinį blauzdinį raumenį). Apatinis juostos galas užklijuojamas be įtempimo (6 b pav.) [38].
Norint atpalaiduoti dvilypį raumenį, buvo naudojama Y formos juostelė, jos ilgis matuojamas nuo kulno iki pakinklio. Pacientas guldomas ant pilvo, koja sulenkiama per kelį bei ištiesiama per čiurnos sąnarį. Aplikacijos pradžia – nuo kulnakaulio, per achilo sausgyslę. Vėliau juostelės šakos apgaubia dvilypį raumenį su 20 proc. įtempimu. Juostelių galai priklijuojami be įtempimo (6 c pav.) [37].
a) b) c)
6 pav. Kineziterapinio pleistro klijavimo technikos: a) raiščių/sausgyslių korekcinė technika, kelio sąnario stabilizavimas; b) bazinė kineziterapinio pleistro klijavimo technika: priekinio blauzdinio raumens stimuliavimas; c) bazinė kineziterapinio pleistro klijavimo technika: dvilypio raumens atpalaidavimas.
Atliekant tyrimą buvo naudojami tokie metodai:
1. Raumenų jėgos vertinimas pagal „Lovett“ skalę – ši skalė yra dažniausiai naudojama praktikoje norint įvertinti raumenų jėgą, kuri yra vertinama pagal 5 balų sistemą [29]. Tyrimo metu buvo vertinamos šlaunies, blauzdos bei pėdos raumenų jėgos, kadangi skirtumas tarp apatinių galūnių turi įtakos pusiausvyros išlaikymui. Balų interpretacija:
0 balų – nėra raumens susitraukimo (plegija)
2 balai – atliekamas judesys pašalinus gravitacijos jėgos veikimą, palengvinus padėtį 3 balai – atliekamas judesys pilna amplitude nugalint gravitacijos jėgą
4 balai – atliekamas judesys pilna amplitude nugalint gravitacijos jėgą bei nedidelį pasipriešinimą
5 balai - atliekamas judesys nugalint gravitacijos jėgą bei stiprų pasipriešinimą
2. Berg pusiausvyros skalė (angl. Berg balance scale) (žr. 5 priedą) – tai skalė, kuri yra plačiausiai naudojama funkcinio mobilumo ir pusiausvyros vertinimui. Ją sudaro 14 užduočių atliekamų sėdint bei stovint. Vertinamos yra paciento galimybės išlaikyti kūno padėtį tam tikrą laiką bei gebėjimas padėtį keisti. Kiekviena užduotis yra vertinama nuo 0 iki 4 balų, kur 0 reiškia – negeba atlikti užduoties, 4 – sugeba savarankiškai atlikti užduotį. Maksimalus rezultatas – 56 balai. Surinkus 41-56 balus yra maža rizika nukristi, 21-40 - vidutinė rizika nukristi, o surinkus mažiau nei 20 balų yra didelė rizika nukristi [17].
3. Tinetti skalė (angl. Tinetti assessment scale) (žr. 6 priedą) – ši skalė susideda iš dviejų dalių: pusiausvyros ir eisenos vertinimo. Iš viso yra atliekama 16 užduočių. Užduotys vertinamos nuo 0 iki 2 balų. 0 balų parodo sutrikimą, 2 balai atspindi asmens savarankiškumą. Pusiausvyros užduočių maksimali suma yra 16 balų, ėjimo užduočių – 12 balų. Taigi bendra maksimali įvertinimo suma pagal abi Tinetti skales - 28 balai. Surinkus 25-28 balus rizikos nukristi nėra, 19-24 – tikimybė nugriūti yra nedidelė, o surinkus 0-19 balų – tikimybė nugriūti yra didelė [62].
4. Statistinė duomenų analizė – Duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS Statistics 22.0 programine įranga. Dviem nepriklausomoms imtims palyginti taikytas Manio Vitnio kriterijus, priklausomos imtims – neparametrinis Vilkoksono kriterijus. Kokybiniams duomenims palyginti taikyti Chi kvadratu ir Maknemaro kriterijai. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip mediana (xme), minimali
(xmin), maksimali (xmax) reikšmė ir vidurkis (𝑥̅ ) - xme(xmin - xmax; 𝑥̅ ), kokybiniai – procentais. Skirtumai,
kai p < 0,05 laikyti statistiškai reikšmingais.
2.3. Tyrimo organizavimas
Tyrimas atliktas VšĮ „Senevita“ reabilitacijos centre. Jam atlikti 2014 m. gegužės 23 d. buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (žr. 1 priedą). Pacientai buvo atrenkami pagal atrankos kriterijus ir suskirstyti į dvi grupes atsitiktine tvarka. Tyrimo eiga buvo suskirstyta į tris etapus (8 pav.), pacientai buvo vertinami prieš reabilitaciją, po dviejų savaičių ir po reabilitacijos. Po 1 ištyrimo etapo tiriamosios grupės pacientams buvo atliktos kineziterapinio pleistro aplikacijos (dviem savaitėms). Visą reabilitacijos laikotarpį abi grupės dalyvavo kineziterapijos užsiėmimuose du kartus per dieną po 30 min., kurių metu buvo atliekami pusiausvyrą lavinantys pratimai. Pratimų metu pacientai turėjo atlikti įvairias užduotis sėdint, stovint, užsimerkus, atsimerkus, taikomi buvo svorio pernešimo pratimai skirtingomis kryptimis stovint bei keičiant atramos plotą. Taip pat ėjimo užduočių atlikimo metu buvo naudojami įvairūs nestabilūs paviršiai, plokštumos bei kliūtys. Procedūros metu pacientams buvo užtikrintas saugumas.
3. TYRIMO REZULTATAI
Tiriamųjų charakteristika. Tyrime dalyvavo 40 asmenų nuo 60 iki 75 metų. Jie buvo suskirstyti
į dvi grupes – tiriamąją (n = 20, vidutinis amžius 69,45 ± 1,106 metų) ir kontrolinę (n = 20, vidutinis amžius 69,80 ± 1,099 metų). Abi grupės pagal amžių yra homogeniškos (U = 187,50; p = 0,734). Vyrai sudarė 62,5 proc. visų pacientų, moterys – 37,5 proc. (1 lentelė).
1 lentelė. Tiriamųjų charakteristika
TIRIAMŲJŲ CHARAKTERISTIKA
LYTIS Vyrai, n (proc.) 25 (62,5)
Moterys, n (proc.) 15 (37,5)
PAŽEISTA PUSĖ Dešinė, n (proc.) 23 (57,5)
Kairė, n (proc.) 17 (42,5)
AMŽIUS
Iš viso, vidurkis ± SN 69,63 ± 0,77 Tiriamoji grupė, vidurkis ± SN 69,45 ± 1,106 Kontrolinė grupė, vidurkis ± SN 69,80 ± 1,099 n – tiriamųjų skaičius; SN – standartinis nuokrypis.
Tyrimo duomenys pagal Lovett skalę. Tyrimo metu raumenų jėga buvo vertinama pagal Lovett
skalę. Buvo vertinta šlaunies lenkiamųjų, kelio lenkiamųjų, pėdos lenkiamųjų bei pėdos tiesiamųjų raumenų jėga. Tiriamoje grupėje raumenų jėga statistiškai reikšmingai padidėjo (p < 0,05) po dviejų savaičių bei reabilitacijos pabaigoje lyginant su rezultatais prieš reabilitacija visose minėtose raumenų grupėse (2 lentelė).
2 lentelė. Raumenų jėgos pokytis po dviejų savaičių ir po reabilitacijos tiriamoje grupėje Raumenų grupės jėga pagal
Lovett`o skalę
Po 2 savaičių (n=20)
Po reabilitacijos (n=20)
Šlaunies lenkiamieji raumenys p=0,031 p<0,001
Kelio lenkiamieji raumenys p<0,001 p<0,001
Pėdos lenkiamieji raumenys p<0,001 p<0,001
Pėdos tiesiamieji raumenys p<0,001 p<0,001
n – tiriamųjų skaičius; p – patikimumas.
Kontrolinėje grupėje raumenų jėga po dviejų savaičių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05), tačiau reabilitacijos pabaigoje raumenų jėgos rezultatai lyginant su raumenų jėgos duomenimis prieš reabilitacija statistiškai reikšmingai pagerėjo (p < 0,05) (3 lentelė).
3 lentelė. Raumenų jėgos pokytis po dviejų savaičių ir po reabilitacijos kontrolinėje grupėje Raumenų grupės jėga pagal
Lovett`o skalę
Po 2 savaičių (n=20)
Po reabilitacijos (n=20)
Šlaunies lenkiamieji raumenys p=0,063 p=0,004
Kelio lenkiamieji raumenys p=0,5 p<0,001
Pėdos lenkiamieji raumenys p=0,5 p<0,001
Pėdos tiesiamieji raumenys p=0,5 p<0,001
n – tiriamųjų skaičius; p – patikimumas.
Lyginant raumenų jėgos pokytį tarp grupių, pacientams su kineziterapinio pleistro aplikacijomis po dviejų savaičių statistiškai reikšmingai padidėjo (p < 0,001) kelio lenkiamųjų, pėdos lenkiamųjų bei pėdos tiesiamųjų raumenų jėga.
Tyrime taip pat statistiškai reikšmingai padidėjo pėdos tiesiamųjų raumenų jėga (p = 0,047) tiriamoje grupėje po reabilitacijos.
Berg pusiausvyros skalės duomenys. Prieš reabilitaciją pusiausvyra pagal Berg skalę tiriamoje
grupėje buvo įvertinta 29(26-34; 28,85) balų, po dviejų savaičių 37(35-44; 38,50) balų, o po reabilitacijos 43(39-49; 43,65) balų. Pusiausvyra tiriamoje grupėje statistiškai reikšmingai pagerėjo po dviejų savaičių (Z = -3,935; p < 0,001) bei po reabilitacijos (Z = -3,959; p < 0,001).
Kontrolinėje grupėje pusiausvyros duomenys prieš reabilitaciją 29(24-31; 28,75) balų, po dviejų savaičių 31(28-35; 31,40) balų, o po reabilitacijos 37(35-40; 37,25) balų. Pusiausvyros rezultatai taip pat statistiškai reikšmingai pagerėjo tiek po dviejų savaičių (Z = -3,966; p<0,001), tiek po reabilitacijos (Z = -3,955; p < 0,001).
* - skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,001), lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupių pusiausvyros tyrimų rezultatus po 2 savaičių
**- skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,001), lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupių pusiausvyros tyrimų rezultatus po reabilitacijos
9 pav. Pusiausvyros rezultatai pagal Berg skalę
Lyginant abiejų grupių pusiausvyros rezultatus reikšmingų skirtumų prieš reabilitaciją nenustatyta (U = 188,5; p = 0,752), tačiau po dviejų savaičių stebimas statistiškai reikšmingas pusiausvyros rezultatų pagerėjimas tiriamoje grupėje (U = 1,0; p < 0,001). Analogiški rezultatai gauti ir po reabilitacijos (U = 8,0; p < 0,001). Taigi, galime teigti, jog KTP panaudojimas ir kineziterapija yra šiek tiek efektyvesnis būdas pusiausvyros atstatymui negu tik kineziterapijos procedūros (9 pav.).
Vertinant atskiras užduotis, tiriamoje grupėje po dviejų savaičių statistiškai reikšmingai pagerėjo atsistojimas iš sėdimos padėties (Z = -3,827; p < 0,001), stovėjimas be atramos (Z = -2,646; p = 0,008), atsisėdimas iš stovimos padėties (Z = -4,243; p < 0,001), persikėlimas (Z = -4,359; p < 0,001), stovėjimas suglaustomis kojomis (Z = -2,236; p = 0,025), apsisukimas 360o (Z = -4,243; p < 0,001) bei kintamas laiptelio lietimas (Z = -3,742; p < 0,001) (4 lentelė). Po reabilitacijos rezultatai statistiškai reikšmingai
pagerėjo visose minėtose užduotyse (p < 0,05), be to stebimas pagerėjimas stovint užsimerkus (Z = -4,041; p < 0,001), atsigręžiant atgal (Z = -4,123; p < 0,001) bei stovint koja už kojos (Z = -3,879; p < 0,001) (5 lentelė).
4 lentelė. Atskirų užduočių pagal Berg skalę vertinimas po dviejų savaičių
Užduotis pagal Berg skalę
TIRIAMOJI GRUPĖ KONTROLINĖ GRUPĖ
Z P Z p Atsistojimas iš sėdimos padėties -3,827 <0,001* -2,714 0,007* Stovėjimas be atramos -2,646 0,008* -1,414 0,157 Atsisėdimas iš stovimos padėties -4,243 <0,001* -2,646 0,008* Persikėlimas -4,359 <0,001* -2,0 0,046* Stovėjimas užsimerkus -4,134 <0,001* -1,0 0,317 Stovėjimas suglaustomis kojomis -2,236 0,025* 0 1,0 Atsigręžimas atgal -1,732 0,083 0 1,0 Apsisukimas 360o -4,243 <0,001* -3,317 0,001* Kintamas laiptelio lietimas -3,742 <0,001* 0 1,0 Stovėjimas koja už kojos -1,732 0,083 0 1,0
Z – Vilkoksono kriterijus; p – patikimumas;
* - skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus grupėse prieš reabilitaciją ir po 2 savaičių.
Tuo tarpu kontrolinėje grupėje po dviejų savaičių statistiškai reikšmingai pagerėjo atsistojimas iš sėdimos padėties (Z = -2,714; p = 0,007), atsisėdimas iš stovimos padėties (Z = -2,646; p = 0,008),
persikėlimas (Z = -2,0; p = 0,046) bei apsisukimas 360o (Z = -3,317; p = 0,001) (4 lentelė). Po
reabilitacijos stebimas reikšmingas pagerėjimas visose minėtose užduotyse (p<0,05), o taip pat pagerėjo stovėjimas be atramos (Z = -2,714; p = 0,007), stovėjimas užsimerkus (Z = -3,051; p = 0,002), atsigręžimas atgal (Z = -4,123; p < 0,001) bei kintamas laiptelio lietimas (Z = -4,0; p < 0,001) (5 lentelė).
5 lentelė. Atskirų užduočių pagal Berg skalę vertinimas po reabilitacijos
Užduotis pagal Berg skalę
TIRIAMOJI GRUPĖ KONTROLINĖ GRUPĖ
Z P Z P Atsistojimas iš sėdimos padėties -4,099 <0,001* -3,900 <0,001* Stovėjimas be atramos -4,472 <0,001* -2,714 0,007* Atsisėdimas iš stovimos padėties -4,041 <0,001* -2,428 0,015* Persikėlimas -4,053 <0,001* -3,464 0,001* Stovėjimas užsimerkus -4,041 <0,001* -3,051 0,002* Stovėjimas suglaustomis kojomis -3,0 0,003* -2,0 0,46 Atsigręžimas atgal -4,123 <0,001* -4,123 <0,001* Apsisukimas 360o -4,041 <0,001* -4,065 <0,001* Kintamas laiptelio lietimas -4,179 <0,001* -4,0 <0,001* Stovėjimas koja už kojos -3,879 <0,001* -2,236 0,25
Z – Vilkoksono kriterijus; p – patikimumas;
Vertinant abiejų grupių užduočių rezultatus prieš reabilitaciją statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p > 0,05) (6 lentelė).
6 lentelė. Atskirų užduočių pagal Berg skalę vertinimas tarp grupių prieš reabilitaciją
Užduotis pagal Berg skalę Prieš reabilitaciją Tiriamoji grupė (balai) xme(xmin - xmax; 𝑥̅) Kontrolinė grupė (balai) xme(xmin - xmax; 𝑥̅) U p Atsistojimas iš sėdimos padėties 3(2-3; 2,60) 2(2-3; 2,40) 160,0 0,212 Stovėjimas be atramos 3(2-3; 2,95) 3(2-3; 2,85) 189,5 0,534 Atsisėdimas iš stovimos padėties 2(2-3; 2,35) 3(2-3; 2,65) 140,0 0,061 Persikėlimas 2(2-3; 2,30) 2(2-3; 2,50) 160,0 0,202 Stovėjimas užsimerkus 1(1-2; 1,25) 1(1-2; 1,30) 190,0 0,727 Stovėjimas suglaustomis kojomis 2(2-3; 2,08) 2(2-3; 2,06) 200,0 1,0 Atsigręžimas atgal 2(2-3; 2,30) 2(2-3; 2,15) 170,0 0,262 Apsisukimas 360o 1(1-2; 1,25) 1(1-2; 1,20) 190,0 0,708 Kintamas laiptelio lietimas 2(1-2; 1,95) 2(1-2; 1,90) 190,0 0,553
Stovėjimas koja už
kojos 1(0-1; 0,55) 1(0-1; 0,70) 170,0 0,333
U – Mano-Vitnio kriterijus; p – patikimumas; xme – mediana; xmin – minimali reikšmė; xmax – maksimali reikšmė; 𝑥̅ – vidurkis.
Po dviejų savaičių tiriamoje grupėje reikšmingai pagerėjo atsistojimas iš sėdimos padėties (U = 66,0; p < 0,001), stovėjimas be atramos (U = 133,0; p = 0,006), atsisėdimas iš stovimos padėties (U = 150,0; p = 0,018), persikėlimas (U = 105,0; p = 0,001), stovėjimas užsimerkus (U = 35,0; p < 0,001)
bei kintamas laiptelio lietimas (U = 63,0; p < 0,001) (7 lentelė). Po reabilitacijos tiriamoje grupėje reikšmingai pagerėjo visų minėtų užduočių atlikimas (p < 0,05), o taip pat reikšmingas skirtumas stebimas stovint koja už kojos (U = 124,0; p = 0,021) (8 lentelė). Atsigręžimo atgal užduoties atlikimas tiriamoje grupėje pagerėjo po dviejų savaičių (U = 47,0; p < 0,001), tačiau reabilitacijos pabaigoje abiejų grupių rezultatai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U = 170,0; p = 0,075), analogiški rezultatai stebimi atliekant apsisukimą 360o – po dviejų savaičių tiriamoje grupėje rezultatai buvo geresni (U = 127,5; p = 0,005), o
reabilitacijos pabaigoje statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U = 137,0; p = 0,05) (7 ir 8 lentelės). 7 lentelė. Atskirų užduočių pagal Berg skalę vertinimas tarp grupių po dviejų savaičių
Užduotis pagal Berg skalę Po 2 savaičių Tiriamoji grupė (balai) xme(xmin - xmax; 𝑥̅) Kontrolinė grupė (balai) xme(xmin - xmax; 𝑥̅) U p Atsistojimas iš sėdimos padėties 4(3-4; 3,65) 3(2-4; 2,85) 66,0 <0,001* Stovėjimas be atramos 3(3-4; 3,30) 3(2-3; 2,95) 133,0 0,006* Atsisėdimas iš stovimos padėties 3(3-4; 3,25) 3(2-3; 2,85) 150,0 0,018* Persikėlimas 3(3-4; 3,25) 3(2-3; 2,70) 105,0 0,001* Stovėjimas užsimerkus 2(2-3; 2,50) 1(1-2; 1,35) 35,0 <0,001* Stovėjimas suglaustomis kojomis 2(2-3; 2,25) 2(2-3; 2,11) 150,0 0,018* Atsigręžimas atgal 3(2-4; 3,0) 2(2-3; 2,15) 47,0 <0,001* Apsisukimas 360o 2(2-3; 2,15) 2(1-2; 1,75) 127,5 0,005* Kintamas laiptelio lietimas 3(2-3; 2,65) 2(1-2; 1,90) 63,0 <0,001* Stovėjimas koja už kojos 1(0-2;1,35) 1(0-1; 0,70) 94,0 0,1
U – Mano-Vitnio kriterijus; p – patikimumas; xme – mediana; xmin – minimali reikšmė; xmax – maksimali reikšmė; 𝑥̅ – vidurkis;
* - skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus tarp grupių po 2 savaičių.
8 lentelė. Atskirų užduočių pagal Berg skalę vertinimas tarp grupių po reabilitacijos
Užduotis pagal Berg skalę Po reabilitacijos Tiriamoji grupė (balai) xme(xmin - xmax; 𝑥̅) Kontrolinė grupė (balai) xme(xmin - xmax; 𝑥̅) U p Atsistojimas iš sėdimos padėties 4(3-4; 3,90) 3(3-4; 3,25) 70,0 <0.001** Stovėjimas be atramos 4(3-4; 3,95) 3(3-4; 3,30) 70,0 <0,001** Atsisėdimas iš stovimos padėties 4(3-4; 3,90) 3(3-4; 3,15) 50,0 <0,001** Persikėlimas 4(3-4; 3,70) 3(3-4; 3,10) 80,0 0,001** Stovėjimas užsimerkus 3(2-3; 2,80) 2(1-3; 1,85) 74,0 <0,001** Stovėjimas suglaustomis kojomis 2(2-3; 2,45) 2(2-3; 2,20) 150,0 0,096 Atsigręžimas atgal 3(3-4; 3,15) 3(3-4; 3,10) 170,0 0,075 Apsisukimas 360o 3(2-3; 2,70) 2(1-3; 2,35) 137,0 0,05 Kintamas laiptelio lietimas 3(3-4; 3,15) 3(2-3; 2,70) 119,0 0,003**
Stovėjimas koja už
kojos 1(1-3; 1,55) 1(0-2; 0,95) 124,0 0,021**
U – Mano-Vitnio kriterijus; p – patikimumas; xme – mediana; xmin – minimali reikšmė; xmax – maksimali reikšmė; 𝑥̅ – vidurkis;
** - skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus tarp grupių po reabilitacijos.
Tinetti skalės duomenys. Tinetti skalė susideda iš dviejų dalių – viena dalis padeda ištirti
pusiausvyrą, kita dalis tiria eiseną. Tyrimo metu norėjome pasižiūrėti kaip keitėsi rezultatai kiekvienoje dalyje. Prieš reabilitaciją pusiausvyra pagal Tinetti skalę tiriamoje grupėje buvo įvertinta 8(7-9; 8) balais,
