LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TOMA JOGĖLAITĖ

ASMENŲ, KURIEMS AMPUTUOTA KOJA, FUNKCINĖS BŪKLĖS IR

GYVENIMO VISAVERTIŠKUMO VERTINIMAS, TAIKANT REABILITACIJĄ

NUOLATINIO PROTEZAVIMO ETAPU

Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. R. Šakalienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė

2013, 01, 25

ASMENŲ, KURIEMS AMPUTUOTA KOJA, FUNKCINĖS BŪKLĖS IR

GYVENIMO VISAVERTIŠKUMO VERTINIMAS, TAIKANT REABILITACIJĄ

NUOLATINIO PROTEZAVIMO ETAPU

Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. R. Šakalienė

2013, 01, 25

Recenzentas Darbą atliko Magistrantė _____________ Toma Jogėlaitė

2013, 01, 25

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11 1.1. Amputacijų paplitimas ... 11 1.2. Amputacijų priežastys ... 11

1.3. Apatinių galūnių amputavimo lygiai ... 12

1.4. Protezai ... 14

1.5. Reabilitacijos etapai po kojos amputacijų ... 16

1.5.1. Ankstyvasis reabilitacijos etapas ... 16

1.5.2. Paruošimas pirminiam (gydomajam) protezavimui ... 18

1.5.3. Nuolatinio protezo pritaikymo etapas ... 20

2. DARBO TIKSLAS... 25

3. DARBO UŽDAVINIAI ... 26

4. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ... 27

4.1. Tiriamieji ... 27

4.2. Tyrimo metodai ... 28

4.3. Tyrimo organizavimas ... 31

5. TYRIMO REZULTATAI ... 32

5.1 Berg testo duomenų kaita ... 32

5.2. Judėjimo ir pasitikėjimo savimi rodiklių kaita ... 34

5.3. Judėjimo indekso rodiklių kaita ... 37

5.4. Stotis ir eiti testo rodiklių kaita ... 40

5.5. 6 minučių ėjimo testo rodiklių kaita ... 43

5.6. Gyvenimo visavertiškumo rodiklių kaita... 46

6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49

IŠVADOS ... 53

Magistranto parengtų publikacijų sąrašas ... 54

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 56

SANTRAUKA

T. Jogėlaitė. Asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinės būklės ir gyvenimo visavertiškumo vertinimas taikant reabilitaciją nuolatinio protezavimo etapu, magistro baigiamasis darbas/ mokslinė

vadovė dr. R. Šakalienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto; Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2013, - p 61.

Amputacija paveikia fizinius, psichologinius ir socialinius individo bei jo artimųjų gyvenimo aspektus: negalėjimą rūpintis savo šeima, vaikais, negalėjimą grįžti į darbą, ryšių su draugais, artimaisiais praradimą. Asmenys, kuriems atlikta amputacija, teigia, kad jie tampa bejėgiai, priklausomi nuo kitų, nesugebantys savimi pasirūpinti. Amputavus koją, ribojamos žmogaus galimybės judėti. Kinta judėjimo įgūdžiai, lavinamas kompensacinis judėjimo mechanizmas, reikalaujantis didelių fizinių jėgų ir ištvermės. Sėkmingai įvykdžius visą reabilitacijos ir protezavimo programą, pacientui suteikiama galimybė judėti jo aplinkoje, gyventi įprastą gyvenimą, išlaikyti socialinį ir ekonominį aktyvumą, savarankiškumą.

Darbo tikslas: įvertinti asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinę būklę ir gyvenimo visavertiškumą, taikant reabilitaciją nuolatinio protezavimo etapu.

Metodika: Tyrimas buvo atliekamas AB “Ortopedijos technika” Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Tyrime dalyvavo 16 pacientų 61-80 metų amžiaus, grįžusių nuolatinio protezo etapui, pirmą kartą po pirminio protezavimo, po vienos kojos amputacijos šlaunies ar blauzdos lygyje.

Tiriamiesiems dvi savaites buvo atliekma reabilitacija, kurią sudarė kineziterapija, ergoterapijos užsiėmimai, masažo ir fizioterapijos procedūros. Funkcinė būklė (Berg testas, Judėjimo ir psitikėjimo savimi skalė, Judėjimo indeksas, Stotis ir eiti testas, 6-min. ėjimo testas) ir gyvenimo visavertiškumas (SF-36 klausimynas) buvo vertinams 3 kartus, 1 - su laikinu protezu (reabilitacijos pradžioje), 2 - su nuolatiniu protezu (etapo pradžioje), 3 - reabilitacijos pabaigoje (su nuolatiniu protezu).

Rezultatai: Tiriamųjų pusiausvyra (Berg testas), pasitikėjimas gebėjimu atlikti kasdieninę veiklą neprarandant pusiausvyros (Judėjimo ir psitikėjimo savimi skalė), nepriklausomumas atliekant tam tikrą veiklą (Judėjimo indeksas), mobilumas (Stotis ir eiti testas) su nuolatiniu protezu ir fizinis pajėgumas (6-min. ėjimo testas) su nuolatiniu protezu, po reabilitacijos statistiškai reikšmingai pagerėjo (p˂0,05). Po reabilitacijos reikšmingai padidėjo tiriamųjų energingumas/gyvybingumas, fizinis aktyvumas, sumažėjo veiklos apribojimas dėl fizinių ir emocinių sutrikimų, pagerėjo socialinė funkcija, emocinė būklė bei psichinė ir fizinė sveikata (p˂0,05). Reabilitacijos efektyvumui nuolatinio protezavimo etapu reikšmingą įtaką turėjo amputacijos lygis, tiriamųjų amžius bei protezo dėvėjimo trukmė (p<0,05). Reabilitacijos efektyvumas nuo amputacijos priežasties nepriklausė.

Išvados: Po reabilitacijos nuolatinio protezavimo etapu, tiriamųjų, patyrusių vienos kojos amputaciją blauzdos arba šlaunies lygyje, funkcinė būklė ir gyvenimo visavertiškumas su nuolatiniu protezu reikšmingai pagerėjo.

SUMMARY

T. Jogėlaitė. Persons with an amputated leg, functional status and sufficiency of life assessment in permanent prosthetic rehabilitation phase, master's thesis / scientific director Dr. R. Šakalienė, Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Rehabilitation Clinic. - Kaunas, 2013 –

p 61.

Amputation affects the physical, psychological and social individual and his relatives aspects of life: an inability to take care of your family, children, inability to return to work, communication with friends, family loss. Individuals who underwent amputation, claim that they are helpless, dependent on others, unable to care for themselves. Amputated leg of a human being the possibility to move. Variable motor skills, developed compensatory movement mechanism that requires great physical strength and stamina. Upon successful completion of the rehabilitation and restoration program, the patient able to move around in its environment, to live a normal life, to maintain the social and economic participation, autonomy.

The aim: to assess individuals with an amputated leg, functional status and life-sufficiency through rehabilitation of permanent prosthetic phase.

Methodology: The study was carried out in AB Orthopedic Appliances "in physical medicine and rehabilitation department. The study included 16 patients 61-80 years of age, who returned a permanent prosthesis stage for the first time since the original prosthesis after amputation of one leg or thigh calf level.

Subjects were done by placing the two weeks of rehabilitation, which consisted of physical therapy, occupational therapy classes, massage and physiotherapy treatments. Functional status (Berg test movement and build up confidence scale movement index, Up & Go test, 6-min. Walk test) and the all-sufficiency of life (SF-36 questionnaire) were evaluated 3 times, 1 - on a temporary prosthesis (rehab start) 2 - with a permanent prosthesis (early stage), 3 - end of rehabilitation (with a permanent prosthesis).

Results: The subjects balance (Berg test), confidence in the ability to perform daily activities without losing balance (movement and build up confidence scale), the independence of a particular activity (movement index), mobility (Up & Go test) with a permanent prosthesis and physical capacity (6 - minutes. walk test) with a permanent prosthesis after rehabilitation significantly improved (p ˂ 0.05). After the rehabilitation of patients significantly increased vigor / vitality, physical activity, decreased activity limitation due to physical and emotional problems, improved social function, emotional state, and mental and physical health (p ˂ 0.05). Effectiveness of permanent prosthetic rehabilitation phase had a significant influence on the level of amputation, patients age and prosthesis wearing t ime (p <0.05). Rehabilitation of efficiency-cause amputation.

Conclusions: The permanent prosthetic rehabilitation phase, patients who have suffered amputation of one leg calf or thigh level, functional status and life-sufficiency with a permanent prosthesis significantly improved.

SANTRUMPOS

BSV – bendras sveikatos vertinimas

FA – fizinis aktyvumas

VF – veiklos apribojimas dėl fizinių sutrikimų VE – veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų SF – socialinė funkcija

S – skausmas

EG – energingumas / gyvybingumas EB – emocinė būklė

CD – cukrinis diabetas

ĮVADAS

Dabartinėje visuomenėje vis daugėja žmonių skaičius, kuriems amputuota viena arba abi galūnės [53]. Lietuvos ligonių kasos duomenimis, 2008 metais Lietuvoje pagaminti 1394 protezai [71]. Nors reabilitacija nuolatinio protezavimo etapu, funkcinės būklės ir gyvenimo kokybės klausimai kolkas dar mažai nagrinėti Lietuvos mokslinėse publikacijose bei kituose literatūros šaltiniuose. Ši tema aktuali ne tik mokslininkams, bet ir medicinos specialistams, kiekvieną dieną susiduriantiems su pacientais, patyrusiais galūnių ampitaciją. Tyrimų duomenimis, apatinės galūnės yra amputuojamos dažniau nei viršutinės [38]. Dauguma apatinės galūnės amputaciją patyrę asmenys yra vyresni nei 60 metų, 80–90 proc. amputacijos priežastis - kraujagyslių problemos [43;47; 48]. Šių vyresnio amžiaus žmonių pagrindiniai poreikiai apima tokias aktyvias veiklas, kaip savipriežiūra, veikla namuose ir poilsis, nes po apatinių galūnių amputacijos labai paveikiamas asmenų užimtumas, poilsis ir visuomeninis gyvenimas [77].

Po kojų dalių amputacijos pakinta gyvenimo kokybė. R. Singh ir kt. autoriai (2008) sako, kad gyvenymo kokybė yra įtakojama įvairių faktorių: biologinių, psichologinių, sociokultūrinių, aplinkos bei kitų. Jie teigia, jog galūnės amputacija tai ne tik kūno dalies praradimas, bet dažnai ją lydi tokie neigiami padariniai, kaip negalėjimas rūpintis savo šeima, vaikais, negalėjimas grįžti į darbą, ryšių su draugais, artimaisiais praradimas [65].

Reabilitacijos tikslas - pagerinti asmens, kuriam atlikta amputacija, mobilumą ir padėti integruotis į bendruomenę [65]. Sėkmingai asmenų, kuriems atlikta kojos amputacija, reabilitacijai yra labai svarbus nuolatinio protezo pritaikymo etapas, bei paciento išmokymas tinkamai juo naudotis įvairioje aplinkoje. Tačiau tik nedidelė dalis pacientų atvyksta pastovaus protezavimo (po gydomojo protezavimo) etapui. Dėl to nukenčia pacientų mobilumas, savarankiškumas ir gyvenimo kokybė. Nuolatinio protezo dėka išvengiama komplikacijų, turinčių įtakos protezavimo kokybei.

Taigi Nuolatinio protezo pritaikymas – svarbi gydymo grandis reabilitacijos sistemoje, kuri lieka neišnaudota.

Savo tyrimu siekėme įvertinti reabilitacijos poveikį asmenų, atvykusiems pirmą kartą nuolatinio protezavimo etapui. Be to svarbu ne tik įvertinti asmenų, kuriems atlikta amputacija, reabilitacijos efektyvumą, bet ir nustatyti veiksnius, turinčius įtakos asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinei būklei po reabilitacijos nuolatinio protezavimo etapu.

Darbo tikslas - įvertinti asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinę būklę ir gyvenimo visavertiškumą, taikant reabilitaciją nuolatinio protezavimo etapu.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti reabilitacijos poveikį asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinei būklei.

2. Įvertinti reabilitacijos poveikį asmenų, kuriems amputuota koja, gyvenimo visavertiškumui.

3. Nustatyti veiksnius, turinčius įtakos asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinei būklei po reabilitacijos nuolatinio protezavimo etapu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Amputacijų paplitimas

K. Ziegler‐Graham ir kitų autorių (2008) duomenimis Jungtinėse Amerikos Valstijose beveik 2 milijonams žmonių yra amputuotos galūnės [78]. Nacionalinės amputacijos statistikos bazės duomenys nurodo (2009), kad Jungtinėse Karalystėse nuo 2006 metų balandžio iki 2007 metų kovo buvo užregistruota 4957 apatinių galūnių amputacijų, 70 proc. šių amputacijų atlikta dėl periferinių kraujotakos ligų, 30 proc. amputacijų atlikta dėl cukrinio diabeto. Daugiau nei puse iš šių žmonių buvo vyresni nei 65 metų, daugiau nei ketvirtis buvo 75 metų ir vyresni. Iš visų šių duomenų apatinės galūnės amputacijos sudarė 92 proc., 53 proc amputacijų buvo atlikta žemiau kelio, 39 proc. aukščiau kelio [38].K. Marzen – Groller ir K. Bartman (2005) teigia, kad statistiniai duomenys ir toliau turėtų didėti dėl gyventojų amžiaus ilgėjimo, dėl periferinių kraujagyslių ligų, bei dėl vis jaunesniame amžiuje nustatomo cukrinio diabeto [47].

Asmenims, kuriems dėl traumos amputuojama galūnė, dažniausiai būna jaunesni, turi mažiau gretutinių ligų, aukštesnis fizinės būklės lygis prieš amputaciją, ypač lyginant su kraujagyslių ligomis sergančiais žmonėmis [27].

Kiek atliekama amputacijų ir kokios jų priežastys Lietuvoje, tiksliai nežinoma, nes valstybinė statistika tokių duomenų neturi. Taip pat nėra statistinių duomenų, kiek pacientų grįžta sveikatą grąžinamajam gydymui ir koks jo efektyvumas.

Po galūnių amputacijos žmonės praranda fizines funkcijas ir sugebėjimą apsitarnauti. Ribojamos žmogaus galimybės judėti, kinta judėjimo įgūdžiai, judėjimas reikalauja didesnių fizinių jėgų ir ištvermės, nei jų reikėjo prieš amputaciją. H. Burger ir C. Maricek (2007) teigia, kad po galūnių amputacijos žmonėms yra labai sunku sugrįžti į darbą [7].

1.2. Amputacijų priežastys

Pagrindinės amputacijų priežastys: 1. Įgimtos – deformacijos vaikams. 2. Įgytos:

a) traumos,

b) periferinės kraujotakos ligos, c) cukrinis diabetas,

d) trauma,

e) piktybiniai navikai, f) infekcija [6; 45].

Cukrinio diabeto komplikacija yra plačiai pripažįstama kaip pagrindinė amputacijos priežastis. Italijoje ir Japonijoje 25 proc., Jungtinėje Karalystėje ir Europoje 40 – 64proc., Australijoje 50 proc. atliekamų amputacijų priežastis - cukrinis diabetas [46; 51]. Lietuvos nacionalinės sveikatos tarnybos duomenimis (2008), Lietuvoje apie 50 proc. visų netrauminių apatinių galūnių amputacijų atliekama dėl diabeto. Kita pagrindinė amputavimo priežastis - periferinės kraujotakos ligos. Jungtinės Karalystės ir Europos šalyse dėl šių ligų atliekama 18 – 58proc. amputacijos, Australijoje net 76 proc. [35; 36; 46; 51]. Australijoje 3 proc, Jungtinės Karalystės ir Europos net 2 – 13 proc. amputacijų atliekama dėl traumų [36;46; 52]. Taip pat, 2 – 3 proc. amputacijų Jungtinėje Karalystėje ir Europoje atliekama dėl piktybinių navikų [35; 36; 52]. Infekcija taip pat yra viena pagrindinių amputacijų priežasčių, tačiau ji prisideda prie prieš tai išvardytų ligų [35; 51].

1.3. Apatinių galūnių amputavimo lygiai

Amputuojant galūnę, svarbu kuo daugiau jos išsaugoti ir amputuoti tokiame lygyje, kad bigė gerai gytų, būtų išlaikomas raumenų balansas ir būtų patogu pritaikyti protezą [15]. Pasak B. Aulivola ir kt. autorių (2004), vienas iš pagrindinių amputavimo tikslų - išlaikyti kelio sąnarį (jeigu įmanoma), nes juo prisidedama prie kokybiškesnio vaikščiojimo su protezu ir mažesniu energijos sunaudojimu [2].

H. Burger ir C. Maricek (2007) teigia, kad kuo aukštesnis amputavimo lygis, tuo mažesnis žmogaus užimtumas gyvenime [7]. Tokią tendenciją yra pastebėję ir kiti tyrėjai (Geertzen ir kt., 2005; Davies ir kt., 2003) [31; 14].

R. Seymour (2002) tiria šiuos apatinių galūnių amputacijos lygius, kurie iliustruojami 1 paveiksle [63].

 Apatinių galūnių amputavimas pirštų lygyje;

Yra amputuojama vienas arba daugiau pirštų. Tokiu atveju protezo nereikia. 24 proc. amputacijų dėl cukrinio diabeto atliekama kojos pirštų lygyje.

 Apatinių galūnių amputavimas padikaulių lygyje;

Amputuojama dalis arba visi penki padikauliai. Amputacijos lygyje ties padikauliais gali būti gydymo sunkumų, bet protezo nereikia, tik adaptacinio bato.

 Apatinių galūnių amputavimas per skersinį čiurnos sąnarį;

Amputavimas skersinio sąnario lygyje nėra dažnas. Nešiojamas ortopedinis batas užpildytu priekiu.

 Apatinių galūnių amputavimas per kulkšnį;

Amputacijos lygis per kulkšnį yra retai atliekamas pacientams, kuriems sutrikusi kraujotaka, bet tinkamas esant traumai ar infekcijai. Ligonis vėl gali vaikščioti su protezu.

 Apatinių galūnių amputavimas žemiau kelio;

Žemiau kelio – patogiausia amputacijos vieta, kai bigės ilgis - 12,5 – 15cm nuo kelio sąnario. Šis lygis išsaugo kelio sąnarį, suteikdamas daugiau mobilumo. Tačiau kartu reikalauja ir apatinės galūnės dalies energijos. Pagrindinė problema yra neefektyvus gydymas, ypač sergant kraujotakos ligomis.

 Apatinių galūnių amputavimas per kelį;

Amputacijos lygis per kelį dėl sudėtingo kaulo dalies nebuvimo. Šiuo atveju bigė yra stipri be raumenų disbalanso, bet kelis yra kosmetiškai menkas, todėl sunku protezuoti. Toks protezavimas dažniausiai atliekamas tiems, kurie nenešios protezo.

 Apatinių galūnių amputavimas per girnelę;

Amputacijos metu yra paliekama girnelė, dėl to protezas atrodo neišvaizdžiai. Amputacijos lygyje per girnelę yra geros gydymo galimybės.

 Apatinių galūnių amputavimas šlaunies viduryje;

Šlaunies viduryje – labai geros gydymo galimybės, bet sumažėjęs mobilumas. Mobilumas priklauso nuo kelio sąnario praradimo ir viršutinės kojos dalies energijos reikalavimo. Bigės minkštieji audiniai turi būti mažiausiai 10 cm. virš kelio sąnario, kad užtektų vietos kelio protezo mechanizmui.

 Apatinių galūnių amputavimas per klubo sąnarį;

Toks amputavimo lygis yra nedažnas. Pjūvis per klubo sąnarį atliekamas įvykus didžiuliai traumai, piktybiniams navikams, esant toli pažengusiai infekcija. Dubuo lieka nepažeistas.

 Apatinių galūnių amputavimas per dubenį;

Amputacijos lygis per dubenį atliekamas pašalinus koją ir dalį dubens su raumenų sluoksniu dengiančiu vidaus organus. Šis amputacijos lygis atliekamas retai, atliekamas dažniausiai tik esant piktybiniam navikui, toli pažengusiai infekcijai.

H. Burger ir C. Maricek (2007) mini jog, virš 90% visų amputacijų yra aukščiau ir žemiau kelio. Jų skaičius maždaug vienodas todėl, kad šie lygiai aprūpina bigę tinkamais ir gerai funkcionuojančiais protezais [7]. Amputaciją atlikus žemiau kelio, yra mažesni energijos reikalavimai ir aukštesnis funkcinis nepriklausomumas.

1 pav. Apatinių galūnių amputacijos lygiai [29]

1.4. Protezai

Labai svarbu, kad ortopedinės priemonės būtų parenkamos individualiai. Jos neturėtų spausti kojos, trikdyti kraujotakos, taip pat neturi būti per laisvos, kad neslystų, neturi būti aštrių kampų. Reabilitacijos metu ir po jos būtina nuolat stebėti odos būklę priemonės taikymo vietoje, ypač jei sutrikę galūnės jutimai. Pacientas turi žinoti apie galimus odos pažeidimus ir tinkamai ją prižiūrėti.

Pasak R. Gailey ir kt (2008), tinkamia pagamintas protezas įtakoja laikyseną, tolygų jėgų pasiskirstymą ant sveikos ir protezuotos galūnės, tai taip pat įtakoją pacineto komfortą ir gyveniko kokybę [24].

Protezų tipai

Apibendrindama įvairias teorijas, A. Šašok (2012) pateikia pagrindinius protezų tipus, tai laikinasis protezas (pirminis protezas) (2 pav.) ir nuolatinis protezas (3 pav.) [69].

Laikinasis protezas – paprastas ir elementarus, nešiojamas nuo 3 mėnesių iki 1 metų. Jis naudojamas, kad žmogus priprastų vaikščioti su protezu ir kad susiformuotų bigė. Pirminis protezas visiškai suformuoja bigę, pripratina audinius prie papildomų apkrovų [69].

A. Šešok (2012) pažymi, kad atleikant kojos amputaciją, yra perrišamos arterijos ir venos, kuriomis atiteka ir nuteka kraujas iš galūnės. Tada bigė gauna pakankamai kraujo iš didžiųjų kraujagyslių mažųjų šakų. Dėl to atsiranda nedidelis patinimas, kuris išlieka tol, kol organizmas prisitaiko prie pasikeitusio aprūpinimo krauju. Patinimo priežastis yra ir pati operacinė trauma [69].

Dėl amputuotos galūnės kraujotakos pakitimų ir raumenų atrofijos mažėja bigės apimtis, todėl A. Šešok (2012) ant bigės maunamos papildomos kojinės. Jos reikalingos tam, kad bigė proteze būtų tinkamai apsiausta ir nesmuktų nuo atramos taškų [44].

Autorė savo darbe teigia, kad nuolatiniai protezai – gaminami praėjus ne mažiau kaip 5 mėnesiams po pirminio protezo pagaminimo, kai bigė nustoja akivaizdžiai plonėti. A. Šešok (2012), nagrinėjo ortopedinės technikos gamybą, ji teigia, kad nuolatinis protezas yra panašaus dizaino, tik jo privalumas yra didesnis komfortas ir suspensija. Nuolatinis protezas nešiojamas trejus metus. Po to jį būtina keisti, nes susidėvi ėmiklis. Nuolatinį protezą, pacientui pageidaujant, galima gaminti ir paciento namuose, ir reabilitacijos įstaigoje [69].

Po reabilitacijos protezas pacientams atiduodamas su kosmetine apdaila (4 pav.).

2 pav. Laikinas protezas 3 pav. Nuolatinis protezas 4 pav. Protezas su kosmetine apdaila

1.5. Reabilitacijos etapai po kojos amputacijų

Pagrindinis reabilitacijos tikslas padėti asmenims, kuriems amputuotos galūnės, sėkmingai integruotis į bendruomenę [7; 23; 72].

Nagrinėdami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 metų įsakymą, paaiškėjo, kad pacientams po galūnių amputacijos – yra numatyti šie 3 gydymo etapai:

1. Ankstyvasis reabilitacijos etapas po galūnių amputacijų. − 16 dienų.

2. Reabilitacija − 30 dienų. Ligonio paruošimas pirminiam (gydomajam) protezavimui (bigių

formavimas, konservatyvus kontraktūrų ir kitų komplikacijų po amputacijos gydymas) ir mokymas naudotis protezu. Pirminis protezas visiškai suformuoja bigę, pripratina audinius prie papildomų apkrovų.

3. Nuolatinio protezo pritaikymas − 16 dienų, (nuolatinis protezavimas pirmą kartą yra po laikinojo protezavimo). („Medicininės reabilitacijos paslaugų etapai. Suaugusiųjų atrankos ir siuntimo į medicininės reabilitacijos sveikatos priežiūros įstaigos tvarkos aprašas. Medicininės reabilitacijos paslaugų suaugusiems teikimo bendrųjų reikalavimų aprašas. Žr. LR sveikatos apsaugos ministro 2008 01 17 įsakymą Nr. V-50 „Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo“ pakeitimo; Žin., 2009 Nr. V-988).

Svarbus gydymo etapas yra prieš operaciją. Šio etapo metu atliekamas medicininis ir fizinis vertinimą (nustatomas rizikos faktorius, kuris gali turėti įtakos paciento funkciniam lygiui bei apribojamas protezo naudojimas), pacientas supažindinamas su gydymo eiga ir kokie bus tolimieji tikslai [27; 29].

P. Gallagher ir kt. (2008), nurodo, reabilitacijos metu specialistams būtina žinoti, ko pacientas tikisi ir suteikti kuo daugiau informacijos, būtina sužinoti apie paciento būklę ir galimus pasiekimus [27]. Mes sutinkame su šių autorių nuomone ir manome, kad visų etapų metu yra svarbus bendravimas tarp sveikatos priežiūros komandos, specialistų, paciento, bei jo šeimos narių.

1.5.1. Ankstyvasis reabilitacijos etapas

Pirmasis gydymo etapas prasideda iškart po operacijos ir baigiasi sugijus žaizdoms. P. Rossbach (2006) savo darbe nurodo tokius kineziterapijos tikslus šiame etape [60]:

 skausmo kontrolė (fantominių skausmų prevencija);

 judesių amplitudės sąnariuose palaikymas;

 apatinių ir viršutinių kūno dalių raumenų stiprinimas;

 komplikacijų profilaktika;

 kasdienės veiklos gerinimas;

 tinkamos fiziologinės padėties suteikimas bigei;

 mokymas eiti su pagalbinėmis kompensacinėmis priemonėmis;

 psichosocialinė pagalba.

Po amputacijos kineziterapija turi būti taikoma nedelsiant, siekant išvengti kontraktūrų, visomis galimomis priemonėmis stiprinant organizmą, gerinant ligos pažeistą mikrocirkuliaciją, minimalizuojant raumenų atrofiją [60].

Rekomenduojama atlikti kvėpavimo pratimus, pratimus rankoms ir sveikajai kojai, liemeniui. Šie pratimai aktyvina kraujotaką, tonizuoja centrinę nervų sistemą, skatina gyti ir padeda išvengti komplikacijų.

Jei nėra komplikacijų, sekančią dieną po amputacijos pacientams skiriama gydomoji mankšta, mokinami atsistoti ir vaikščioti su pagalbinėmis priemonėmis (vežimėliu, ramentais, vaikštynėmis ir pan.). H. Meulembelt ir kiti autoriai (2006) teigia kad šio etapo metu yra labai svarbu tinkamai prižiūrėti amputuotos kojos odą [49]. Reikia, kad žaizda tolygiai gražiai užgytu. Atsiradusios ligų problemos gali turėti neigiamą įtaką tolimesniam reabilitacijos etapui.

Fantominiai jutimai, skausmai

Fantominis skausmas (skausmo jutimas pašalintoje kūno dalyje) ir bigės skausmas (skausmo jutimas likusioje kūno dalyje) yra dažnos problemos po amputacijos.

R. Casale ir kt. autoriai (2009) savo darbe, apie fantominės galūnės susijusius reiškinius ir jų reabilitaciją po apatinių galūnių amputacijos, teigia, kad amputavus galūnę, ligonis ilgai jaučia jos buvimą, dažnai ir skausmus. Fantominiai jutimai apima toliausią galūnės dalį, retai visą galūnę. Autorių, gautais duomenimis, fantominius jausmus po galūnės amputavimo jautė net iki 84 proc. pacientų, jutimo dažnumas ir intensyvumas mažėjo bėgant laikui, po 6 mėnesių juos jautė 67proc. pacientų [9].

Dauguma tyrėjų teigia, kad fantominiai skausmai paprastai atsiranda pirmą savaitę po amputacijos. C. Richardson ir kt. (2006) teigia, kad pacientai, kurie nepatiria fantominių skausmų pirmąsias dienas arba savaites po amputacijos, yra didesnė tikimybė, kad jų nepatirs ir vėliau [59].

Akivaizdu, jog asmenų, kurie jaučia fantominius jausmus ar skausmą, gyvenimo kokybė yra prastesnė, nei tų, kurie jų nejaučia. Buvo įrodyta, kad asmenys, naudodami protezą 9 ar daugiau valandų per dieną, jaučia silpnesnius fantominius jausmus ir skausmą, nei tie, kurie nešiojo trumpesnį

laiką [39]. I. Dudkiewicz ir kitų autorių (2004) tyrimais nustatyta, kad skausmas riboja vaikščiojimą su protezu [16].

1.5.2. Paruošimas pirminiam (gydomajam) protezavimui

Antrasis gydymo etapas - ligonio paruošimas pirminiam (gydomajam) protezavimui.

Kiekvieno gydymo metu, turi būti sudaromi reabilitacijos tikslai. P. Rossbach (2006) nurodo tokius kineziterapijos tikslus šiame etape [60]:

 konservatyvus kontraktūrų po amputacijos gydymas;

 laikysenos koregavimas;

 pusiausvyros ugdymas;

 aiškinimas apie protezo pritaikymą ir laukiamą funkcinį lygį;

 paciento ir jo artimųjų apmokymas uždėti protezą, juo naudotis;

 mokymas stovėti, eiti su protezu (su vaikštyne ir / arba ramentu ant plokščių paviršių, lauko sąlygomis, nelygiu paviršiumi) ir lipti laiptais su protezu ar be jo;

 mokymas parkristi, atsikelti;

 bigės paruošmas protezavimui (bigių formavimas).

Bigės paruošmas protezavimui (bigių formavimas)

H. Meulembelt ir kt. autoriai (2006) pataria, po amputacijos prižiūrėti bigės odą, kad gerai sugytų žaizda ir neatsirastų nuospaudų ar nutrinimų, nes odos problemos gali turėti įtakos tolimesniems protezavimo etapams [49].

Bigės formavimas pradedamas sugijus operacinėms žaizdoms. Norint, kad bigė būtų gerai paruošta protezavimui, reikia atlikti bigės grūdimą (tai lengvi, atsargūs bigės papliaukšėjimai), bei bigės spaudimą (tarp bigės viršūnės ir atramos dedamas minkštas audinys ir ligonis perneša svorį ant bigės). Taip pat, norint, kad bigė gerai susiformuotų, reikia ją bintuoti elastiniu bintu. Bintuojant spaudimas turi būti tolygus ir mažėti tolygiai iš apačios į viršų. Bintuojant bintas turi būti pakankamai įtemptas, reikia stebėti, kad nesusidarytų raukšlės. Bintavimas neturi sukelti pacientui diskomforto.

Vaikščiojimas yra pagrindinis transportavimo būdas. Net mažiausi vaikščiojimo apribojimai gali sumažinti socialinio bendravimo galimybes. J. Greetzeen ir kiti autotiai (2005) pabrėžia, kad didesni vaikščiojimo apribojimai gali sutrikdyti savitarnos, susisiekimo ir bendradarbiavimo veiklą, o dideli apribojimai − ne tik veiklą namuose, bet ir socializaciją [31].

Protezo matavimas

Protezo matavimas atliekams kai jau ištraukti siūlai. P. Rossbach (2006) pažymi, kad kiekvienas pacientas yra ištiriamas atskirai ir protezai yra gaminami kiekvienam pacientui individualiai [60]. L. Pezzin ir kt. (2004) atliktas tyrimas atskleidė, kad netinkamai pagamintas protezas gali sukelti komplikacijų, kurios neigiamai paveiks paciento eiseną ir kasdieninę veiklą. Jų tyrime, nuo 30 proc. iki 100 proc. pacientų, kuriems buvo netinkamai pagamintas protezas, skundėsi apie problemas, kurios sukelė diskomfortą, dėl kurio jie negalėjo dėvėti protezo, o tai sutrikdė jų kasdieninę veiklą ir sumažino gyvenimo kokybę [56]. Akivaizdu, kad tinkamai pritaikytas protezas pacientui, kartais gali vos ne visiškai kompensuoti negalią, padidėja žmogaus galimybės savarankiškai apsitarnauti nepriklausomai gyventi bei dirbti, o tai naudinga ne tik jam, bet ir valstybei.

Anot A. Šešok (2012), protezo konstrukcija parenkama pagal amputacijos lygį, bigės audinių būklę. Taip pat protezo pritaikymas, priklauso nuo amputacijos senumo, jautrumo, atramos lygio, atsižvelgiama ir į tai, ar buvo anksčiau protezuota [69].

P. Rossbach (2006) pabrėžia, kad pritaikius protezą, mokoma kaip juo naudotis, taisyklingai užsidėti ir nusiimti, kaip ir kada patikrinti, ar nėra odos paraudimų, ir kaip rūpintis protezu [60].

A. Saradjian (2008) rekomenduoja, kad iš pradžių pacientas turi nešioti protezą iki 15 minučių, po to nusiimti ir patikrinti odą, ar neparaudusi, tada skirti 15 minučių poilsio. Šis buvimo su protezu ir poilsio laikas gali būti keičiams, priklausomai nuo paciento [63].

Tačiau ne visi pacientai, patyrę apatinės galūnės amputaciją yra tinkami protezavimui. Anot J. DeLisa ir kt. (2005) [15], neigiamiems protezavimo faktoriams priskiriamas užsitęsęs pooperacinės žaizdos gijimas, sąnarių kontraktūrų buvimas, pažinimo problemos, gretutinės ligos, aukštame kojos lygyje atlikta amputacija (pvz. šlaunies lygyje) ir didelis svoris, panašiai savo tyrimose teigia ir kiti autotiai (Cole, 2003; Van Velzen ir kt., 2005) [12; 72]. T. Erjavec ir kt. (2008), teigia, kad funkcinis aktyvumas ir amžius yra vieni iš pagrindinių kriterijų, nusprendžant dėl protezavimo [18]. J. Greetzeen ir kt. autorių (2005) atliktame tyrime, apytiksliai tik 48 procentai vyresnio amžiaus asmenų po kojos amputacijos įvaldo protezą [31].

Geertzen ir kt. (2001) atliktas tyrimas atskleidė, kad asmenys, kuriems amputuotos apatinės galūnės per kulkšnių lygį, po metų protezą nešiojo net 92 proc., iš jų po dviejų metų - 80 proc., o po penkių metų išliko tas pats 80 proc. [32].

Nešiojant gydomajį protezą bigė plonėja, todėl J. DeLisa ir kt. (2005) pataria, kad ant bigės reikia mauti papildomas kojines. Jie teigia, kad kojinės reikalingos tam, kad bigė proteze būtų normaliai apspausta ir nesmuktų nuo atramos taškų [15].

J. DeLisa ir kt. (2005) teigia, kad pagrindinis uždavinys vaikščiojant su protezu - išmokti kuo panašesnės į taisyklingą žmogaus eiseną. Tam pasiekti, jie rekomenduoja, reabilitacijos metu mokinti persikėlimų, žengti vienodo ilgio žingsniais ir vengti netaisyklingos laikysenos einant. Išmokus

vaikščioti tarp lygiagrečių, toliau yra mokoma vaikščioti su protezu ir pagalbinėmis vaikščiojimo priemonėmis (lygiu ir nelygiu paviršiumi, lipti laiptais, ant ar nuo šaligatvio, parkristi ir atsikelti) [15].

Sėkmingo protezavimo faktoriai

G. Garbenienės ir kt. (2003) duomenimis, sėkmingam protezavimui įtakos turi šie 3 pagrindiniai faktoriai [29]:

 gerai suformuota ir užgrūdinta bigė;

 kokybiškas, tinkamai parinktas ir gerai pritaikytas protezas (atsižvelgiant į bendrą paciento fizinę būklę, jo mobilumą ir gretutines ligas);

 tikslingai sudaryta ir pritaikyta kineziterapijos programa.

Jie nurodo, jog, šie faktoriai yra glaudžiai susiję tarpusavyje, nors vieno iš jų nebuvimas, ar nekokybiškumas neigiamai atsiliepia reabilitacijos eigai [29].

1.5.3. Nuolatinio protezo pritaikymo etapas

Trečiasis etapas - pastovus protezavimas pirmą kartą po gydomojo protezavimo. Reabilitacija ir protezavimas vyksta 16 dienų.

Šio etapo metu pacientui yra pritaikomas nuolatinis kojos protezas. J. DeLisa ir kt. (2005) pažymi, kad galutinis bigės formavimasis paprastai trunka apie 4 mėnesius, bet gali trukti ir ilgiau, priklausomai nuo paciento aktyvumo lygio ir gretutinių ligų [27]. Dėl šios priežasties, nuolatinis kojos protezas yra gaminamas praėjus ne mažiau nei 5 mėnesiams po pirminio protezo naudojimo. J. DeLisa ir kt. (2005) nuomone, šį etapą pasiekęs asmuo tūrėtų jau mokėti naudotis protezu ir būti pakankamai mobiliu, ypač namų aplinkoje, tačiau tikslinga ir toliau tobulinti jo įgūdžius, didinti pasitikėjimą savimi, atliekant įvairius sudėtingesnius veiksmus. Tačiau, kaikurie pacientai, atvykę į reabilitaciją, nuolatinio protezavimo etape, nėra pasiekę, prieš tai autorės minėto mobilumo lygio. T. Schoppen ir kitų autorių (2003) atlikti tyrimai rodo, kad protezą naudoja nuo 49 proc. iki 95proc. pacientų [64]. Panašius duomenis nurodo L. Pezzin ir kiti autoriai (2004) savo tyrime [56].

Taigi reabilitacijos veiksmingumas priklauso nuo to, ar pacientas per tuos 5 mėnesius vaikščiojo ir naudojo gydomajį protezą.

Kiekviena kineziterapijos programa negali būti pradedama be iškeltų uždavinių. Todėl E. Stokes ir kt. (2008), pateikia tokius šio etapo kineziterapijos uždavinius [67]:

 formuoti taisiklingą eiseną;

 tobulinti ėjimo įgūdžius, koreguoti laikyseną;

 protezo tinkamumas;

 didinti organizmo funkcinę būklę;

 ugdyti buitinius ir profesinius įgūdžius.

P. Tisi ir kt. (2004) nuomone, ėjimo gebėjimas su protezu priklauso nuo paciento fizinės ir psichinės būklės, teisingo protezo pagaminimo būdo [70]. S. Back-Pettersson ir kt. (2005) bei A. Johannesson ir kt. (2004), priduria, kad ėjimo gebėjimas su protezu priklauso - paciento patiriamo skausmo ir protezo naudojimo įgūdžių [2; 44].

C. Richardson ir kt. (2006) teigia, kad nėra aišku, kiek gali trukti fantominiai skausmai. Šie mokslininkai ištyrė 52 pacientus po apatinių galūnių amputacijos, 92,3 proc. iš jų jautė fantominius skausmus, po 6 mėnesių vis dar 78,8 proc. pacientų jautė šiuos skausmus [59]. Taigi, šiame etape reikėtų ir toliau taikyti fantominius skausmus mažinančius pratimus.

Kineziterapijos procedūrų metu (atliekant pratimus), reikia kontroliuoti širdies kraujospūdžio reakciją, vengti statinių pratimų, kaitalioti pradinę padėtį, daryti kvėpavimo ir atpalaiduojamuosius pratimus, rengti pacientą laipsniškai didėjančiam fiziniam krūviui. Reikia atlikti raumenų stiprinimo pratimus, kad sustiprintume funkcinę būklę po amputacijos [55].

Protezo tinkamumo koregavimas

Nuo paciento gebėjimo vaikščioti yra pritaikomas ir protezas. Reikia išsiaiškinti kaip dažnai pacientas nešios protezą [62].

B. Ngstrom ir C. Van De Ven (2001) papildo šio autoriaus idėją, teigdamas, jog kineziterapeutas taip pat turi patikrinti įdėklo tinkamumą (ligoniui stovint prašoma perkelti kūno svorį ant protezo. Girnelės juostelė turi pasilikti tvirtai ant girnelės sausgyslės (amputacija žemiau kelio)) [54]. A. Šešok (2012) teigimu, kineziterapeutas turi patikrinti protezo ilgio tinkamumą (esant amputacijai žemiau kelio, protezo ilgis yra tinkamas, jei protezo kulnas ir pirštai yra ant žemės, bei norint, kad ligonis tūrėtų galimybę šlaunies truktelėjimui į viršų, fiksuoto kelio protezas turi būti 1 – 2 cm trumpesnis už likusios sveikos kojos ilgį), patikrinti diskomfortą (ar pritraukimo judesyje nėra jaučiamas diskomfortas), sureguliuoti spaudimą ir svarbiausia reikia patikrinti ligonio žinias (ar ligonis moka užsidėti, bei nusiimti protezą ir ar supranta protezo mechanizmą) [69].

L. Pezzin ir kitų autorių (2004) duomenimis, asmenys po kojų amputacijos, teigia, kad atsiradusios problemoms (įdeklo ir protezo ilgio netinkamumui, žinių trūkumui), sukelia diskonfortą bei įtakoja jų vaikščiojimo galimybes. Negalėjimas dėvėti protezo, trukdo kasdieninę veiklą, sumažina gyvenimo kokybę [56].

Eisenos ir pusiausvyros formavimas

N. Venkatesh ir kt (2011) pabrėžia, kad didžiausias dėmesys trečiajame periode yra skiriamas vaikščiojimo technikos tobulinimui ir eisenos formavimui, sudarant sąlygas, maksimaliai priartintas prie realybės [74]. Dėl sutrikusios raumenų jėgos ir pusiausvyros tikslinga skirti koreguojamuosius laikysenos pratimus [68].

P. Moxey ir kt. autorių (2010) atliekamame tyrime, beveik visi pacientai, nepriklausomai nuo amputavimo aukščio, ribotai tiesė klubo sąnarį [51]. Galima teigti, kad ši priežastis įtakoja pacientų eiseną su protezu, ji tampa netolygi, bei neritmiška. Todėl J. Essoh ir kt. (2007) siūlo, procedūrų metu akcentuoti šlaunies tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų stiprinimą. Jei amputacija žemiau kelio, autoriai siūlo stiprinti blauzdos tiesiamuosius ir lenkiamuosius raumenis, kurie aktyviausiai dalyvauja einant [21].

Užsiėmimai vedami specialioje aikštelėje, kurioje yra asfaltuoti, smėlio, akmenuoti ir su kliūtimis takeliai, bei laiptai. Ant asfaltuoto takelio užklijuojamos eiseną imituojančios pėdos su skirtingu atstumu tarp jų. Ligoniams, kuris pradžioje negali atlikti pratimų be papildomos atramos, tarp smėlio ir akmenuoto takelio, padaromi turėklai. Mokantis lipimo ir nusileidimo, aikštelėje turi būti skirtingo kalnuotumo įrenginys. Svarbu naudoti įvairaus aukščio laiptelius, kurie atitiktų lipimą laiptais, į autobusą ir panašiai [69].

Lietuvoje įstaigos yra mažiau aprūpintos šiomis priemonėmis. Jose daugiasiai naudojami laipteliai ir kiti materealiai įgyjami prietaisai, netolygūs natūralioms priemonėms (pvz. akmenys, smėlis ir pan.).

G. Garbenienė ir kt (2003), teigia kuo pacientas su protezu anksčiau pradeda vaikščioti, tuo greičiau prisitaiko tiek fiziškai, tiek psichologiškai [29]. H. Burger ir kt. (2007) netinkami ramentai ar lazdelės reikalauja papildomų jėgų eisenos metu [7]. Todėl, po ampatinių galūnių amputacijos, prieš pradedant mokinti pacientą naudotis protezu, būtina tinkamai parinkti ramentus ar lazdeles. G. Garbenienė ir kt. (2003) eisenos koregavimo pratimus, siūlo pradėti nuo svorio pernešamo nuo vienos kojos ant kitos, žingsnio atlikimo pirmyn, kai sveika koja žengiame pirmyn, dubuo stumiamas pirmyn [7]. A. Šešok (2012) siūlo, paskatinti ligonį vaikščioti trumpais, vienodo ilgio žingsniais, akcentuojant tiesią laikyseną. Labai svarbu išmokyti, kad, atsipalaidavus protezui ligonis pats gebėtų greit pasitaisyti jį. Jeigu įmanoma, stengtis, kad pacientas mokintųsi stovėti ir vaikščioti priešais veidrodį, kad pacientas galėtų stebėti save – matytų savo klaidas. Svarbu išmokyti atlikti posūkius, pakelti tam tikro sunkumo daiktus, juos pernešti [69]. Reabilitacijos eigoje, pacientas (jei yra galimybė) tūrėtų stengtis vaikščioti naudodamasis tik viena lazdele, taip daroma kol visiškai bus galima atsisakyti lazdelės.

Suprantama, kad kineziterapija negali vykti be struktūros, todėl A. Šešok (2012) pateikia tokią mokomosios programos struktūrą, su kuria pacientas turi būti supažindinamas [69]:

1. Vaikščiojimas šonu ir atbulomis. 2. Atsisėdimas ant kėdės ir atsistojimas.

3. Vaikščiojimas ant skirtingų paviršių (kilimų, plytelių, žvyro, žolės, nelygių grindų). 4. Kliūčių šalinimas ar mokymas jas įveikti.

5. Lipimas laiptais į viršų (pirma statoma sveika koja) ir leidimasis laiptais žemyn (pirma statoma protezuota koja).

6. Lipimas ir leidimasis nuokalne.

7. Atsikėlimas nuo grindų – perėjimas ant sveikos kojos, ištiesiant protezą, rankomis remiantis į kėdę ar lazdą

8. Žaidimai. Sportinių žaidimų elementų taikymas pagal galimybes (badmintonas, stalo tenisas ir kt.)

R. Gailey ir C. Clark (2004) teigia, kad po amputacijos sumažėja amputuotos kojos raumenų jėga, o skausmas ir nejudrumas padidina riziką raumenų kontraktūroms [26].

Kad taip neatsitiktų, A. Šešok (2012) siūlo, specialiuosius pratimus, kurie tūrėtų sudaryti treniruotės pagrindą. Ji pataria, kad pratimai parenkami labiausiai nusilpusioms raumenų grupėms stiprinti [69]. Geriausi pratimai, kai vienas pratimas stiprina pritraukiamuosius šlaunies, kitas – tiesiamuosius šlaunies raumenis, trečias – tuos raumenis, kurie padeda taisyklingai išlaikyti dubenį. A. Šešok (2012) pataria, kad specialūs pratimai būtų dinaminiai ar izometriniai. Į šių pratimų grupę įeitų pratimai, kurie stiprinantų sveikosios kojos raumenis, ugdantų pusiausvyrą, liemens ir pečių lanką, judesių darną. Autorė siūlo, pacientą išmokinti įtempti raumenis skirtinga jėga (silpnai, vidutiniškai, stipriai) ir tam tikru greičiu (lėtai, vidutinišku greičiu, greitai) [69].

Atliekant kineziterapijos programą, pacientai tūrėtų atlikti pratimus sveikosios kojos raumenims, raiščiams, ypač kelio sąnario šoniniams raiščiams stiprinti. A. Šešok (2012) teigia, kad svarbu išmokyti pacientą atpalaiduoti raumenis esant įvairioms padėtims, taip pat ir vaikštant [69].

Programos metu, labai svarbu nepamiršti sveikosios kojos, būtina stiprinti jos raumenis, nes, nerengiant didesniam krūviui, ji gali greitai nuvargti, gali atsirasti čiurnos bei kelio sąnarių skausmai, stipriai įsitempti blauzdos raumenys.

Pasak A. Šešok (2012), pratimai koordinacijai lavinti daromi iš tam tikrų pradinių padėčių. Ji siūlo, derinti pratimus kaire ir dešine rankomis, kairės ir dešinės kojos blauzda arba bige, ranka ir priešinga koja tuo pačiu metu. Taip pat galima, gulint ant nugaros imituoti ėjimą, sėdint ir stovint, derinamas su darniais rankų judesiais [69].

Gyvenimo pilnatvė

Apatinės galūnės amputacija ne tik turi įtakos žmonių gebėjimui vaikščioti, bet gali turėti įtakos jų dalyvavimui reikšmingoje veikloje, kūno įvaizdžio ir gyvenimo kokybės suvokimui. O. Horgan ir M. Maclachlan (2004) teigia, kad galūnės amputaciją, dažnai lydi tokie neigiami padariniai, kaip negalėjimas rūpintis savo šeima, vaikais, negalėjimas grįžti į darbą, ryšių su draugais, artimaisiais praradimas [37].

Gyvenimo kokybei po apatinių galūnių amputacijos yra reikšmingai susijusi su mobilumu, prastas vaikščiojimas su protezu turi įtakos žmogaus kasdieninei ir socialinei veiklai. Pasak R. Gailey (2006), paciento vaikščiojimo kokybė priklauso nuo to, kiek laiko jis naudojo protezą savo veikloje. Taip pat šis autorius, teigia, kad amputacija apriboja dalyvavimą laisvalaikio veikloje dėl prieinamumo stokos, materialinių aplinkybių, funkcinių gebėjimų, emocinių suvaržymų [26].

Pasak H. Burger ir C. Marincek (2007), asmenys gali susidurti su sunkumais, norėdami sugrįžti į darbą po amputacijos [7].

P. Tisi ir kt. (2004) pažymi, kad grįžti į darbą gali trukdyti šie veiksniai [70]:

 blogai sugijusi bigė ;

 atsiradusios protezo nešiojimo problemos;

 išsilavinimas;

 paciento amžius;

 darbo vietos pakeitimo (modernizavimo) galimybė.

Sugrįžimas į normalų gyvenimą po amputacijos labai priklauso nuo reabilitacijos. H. Meulembelt ir kitų autorių (2006) atliktų tyrimų duomenimis, reabilitacija padeda žmonėms greičiau priprasti prie besikeičiančių darbo ir namų sąlygų [49].

Apibendrinant galime teigti, jog sėkmingai įvykdžius visą reabilitacijos ir protezavimo programą, pacientui suteikiama galimybė judėti jo aplinkoje, gyventi įprastą gyvenimą, išlaikyti socialinį ir ekonominį aktyvumą, savarankiškumą.

2. DARBO TIKSLAS

Įvertinti asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinę būklę ir gyvenimo visavertiškumą taikant reabilitaciją nuolatinio protezavimo etapu.

3. DARBO UŽDAVINIAI

1. Įvertinti reabilitacijos poveikį asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinei būklei.

2. Įvertinti reabilitacijos poveikį asmenų, kuriems amputuota koja, gyvenimo visavertiškumui. 3. Nustatyti veiksnius, turinčius įtakos asmenų, kuriems amputuota koja, funkcinei būklei po

4. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

4.1. Tiriamieji

Tyrime dalyvavo 16 pacientų, atvykusių pastoviam protezavimui pirmą kartą po pirminio protezavimo. Jis buvo atliktas AB “Ortopedijos technika” Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslais, metodais, procedūra ir rezultatų anonimiškumu. Gavus raštiškus tiriamųjų sutikimas, jų asmeniniai ir sveikatos duomenys buvo panaudoti magistro baigiamajame darbe.

Tyrime dalyvavo 8 moterys (50 proc.) ir 8 vyrai (50 proc.), grįžę nuolatinio protezo etapui, po vienos kojos amputacijos šlaunies (26,7 proc.) ar blauzdos lygyje (73,3 proc). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amputacijos lygį ir lytį pavaizduotas 5 paveiksle. Tiriamųjų amžius buvo nuo 61 iki 80 metų, amžiaus vidurkis 73 ± 1,5 m.

5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal ampytacijos lygį ir lytį

6 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad 7 (43,8 proc.) tiriamiesiems amputacija atlikta dėl cukrinio diabeto (CD), 5 (31,3 proc.) tiriamųjų amputacija buvo atlikta dėl kraujotakos sutrikimų ir likusiems 4 (25 proc.) tiriamiesiems amputacija atlikta dėl infekcijos.

6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amputacijos priežastį

Visi tiriamieji nuolatinio protezavimo etapui sugrįžo, praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos su gydomuoju protezu

4.2. Tyrimo metodai

Tyrimo metodai parinkti siekiant išsiaiškinti tiriamųjų funkcinės būklės ir gyvenimo visavertiškumo pokyčius. Tiriamieji buvo vertinti tris kartus, 1 - su laikinu protezu (reabilitacijos pradžioje), 2 - su nuolatiniu protezu (etapo pradžioje), 3 - reabilitacijos pabaigoje (su nuolatiniu protezu).

Vertinimui buvo naudojama:

 Paciento anketa (paciento demografiniams duomenims ir informacijai apie amputacijos priežastį bei lygį, laikinojo protezo dėvėjimo trukmę, buvo naudojama paciento anketinė apklausa) (1 priedas).

 Funkcinei būklei (pusiausvyrai ir eisenai) vertinti:

a) Berg testas;

b) Judėjimo ir psitikėjimo savimi skalė; c) Judėjimo indeksas;

d) Stotis ir eiti testas; e) 6-min. ėjimo testas.

Berg testas (2 priedas)

Berg pusiausvyros skalė (angl. Berg balance scale) (Berg, 1989) [4] naudojama vertinant funkcinius įgūdžius susijusius su pusiausvyra. Šis testas parodo reabilitacijos efektyvumą, taip pat jis gali parodyti pagyvenusių žmonių griuvimo riziką [67].

Berg pusiausvyros skalė yra nuolat taikoma specialistų reabilitacijos metu. Jis yra kartotinas testas, nes turi aukštą korialecijos koeficientą ir gerą vidinį pastovumą. Berg skalę sudaro 14 užduočių, atliekamų sėdint ir stovint. Užduotys vertinama balais nuo 0 iki 4. 0 balų – tiriamasis neatlieka užduoties, 4 – užduotį atlieka puikiai. Užduočių atlikimo metu vertinamos paciento galimybės iš laikyti padėtį, esant mažesniam atramos plotui sėdint, stovint abejomis ar viena koja. Pagal susumuotus testo balus daroma išvada apie paciento pusiausvyrą: 0 – 20 – judėjimas vežimėlio pagalba, 21– 40 – judėjimas su pagalba, 41– 56 – nepriklausomas judėjimas. Testo trukmė – 15-20 min.

Judėjimo ir psitikėjimo savimi skalė (3 priedas)

Judėjimo ir pasitikėjimo savimi skalė (angl. Activities Specific Balance Confidence Scale -

ABC) (Powell ir Myers, 1995) [58] - pacientas pats pildydamas turi pasirinktinai nurodyti nuo 0 iki

100 procentų savo pasitikėjimą savimi atliekant tam tikrą veiksmą neprarandant pusiausvyros ar stabilumo (veiksmo atlikimo metu). Jeigu atitinkama veikla šiuo metu nėra atliekama, asmuo turi įsivaizduoti, kaip ją pats atlieka ir kiek jis būtų užtikrintas, kad jos metu nepraras pusiausvyros. Klausimyną sudaro 16 klausimų, galutinė visų punktų vertinimo suma yra nuo 0 proc. iki 1600 proc. Gautą sumą padalijus iš 16, gaunamas asmens pasitikėjimo savimi galutinis bendras balas. Skalės pildymas užtrunka 5 min.

Judėjimo indeksas (4 priedas)

Judėjimo indeksas (angl. Locomotor Capabilities Index − LCI) (Grise ir kt., 1993) [34] specialiai sukurtas asmenims po apatinių galūnių amputacijos, kuris apibendrina judėjimo galimybę su protezu. Judėjimo indeksą sudaro 14 klausimų, kurie yra vertinami nuo 0 iki 4, 0- nesugeba atlikti, 1 – atlieka, padedant kitam asmeniui, 2 - atlieka su priežiūra ir 3 – atlieka svarankiškai, bet su pagalbinėmis priemonėmis, 4 – atlieka savarankiškai be pagalbinių priemonių. Bendra šio testo vertinimų suma nuo 0 (blogas) iki 56 (geras) [22]. Klausimyną pildo patys pacientai arba apklausiantis asmuo. Jo pildymas užtrunka apie 5 min. Asmens prašoma nurodyti dabartinių savo gebėjimų lygį.

Stotis ir eiti testas (5 priedas)

Stotis ir eiti testas (angl. Up & Go) (Podsiadlo ir kt., 1991) [57] yra plačiai naudojamas ir paprastai skaičiuojamas mobilumo testas, kuriuo galima gerai palyginti žmogaus pusiausvyrą ir funkciją [28; 39]. Šis testas dažnai taikomas vertinant pusiausvyros ir eisenos pokyčius [41]. Testas yra sudarytas iš tokių užduočių: atsistojimas nuo kėdės, ėjimas 3 metrus, apsisukimas neprarandant pusiausvyros, grįžimas prie kėdės, apsisukimas aplink savo ašį ir atsisėdimas [10].

Testo atlikimo sąlygos: ligonis avėjo savo įprastinę avalynę, kito asmens pagalba, atliekant testą neleidžiama. Testo atlikimo metu, ligonis galėjo naudotis pagalbinėmis priemonėmis (lazda, ramentais). Testo atlikimo greitis (sekundėmis) vertinamas naudojant chronometrą.

6-min. ėjimo testas (6 priedas)

6 min. ėjimo testas (angl. Six minute walk test) (Butland ir kt., 1982) [8] yra lengvai toleruojamas kasdienio gyvenimo veiklas atsipindintis, fizinį paciento pajėgumą įvertinantis mėginys.

Mėginio metu buvo matuojamas nueitas atstumas per 6 minutes. Mėginys atliktas tiesiame, lygiame koridoriuje, kurio ilgis 30 metrų. Pacientas (jeigu reikėjo) galėjo naudotis įprastomis vaikščiojimo pagalbinėmis priemonėmis. Buvo paaiškinamas mėginio tikslas ir ėjimo pobūdis. Einama toleruotinu ėjimo greičiu, per 6 minutes reikia nueiti kuo didesnį atstumą. Jeigu pacientas testo metu sustojo pailsėti, bet nenutraukia mėginio, laikas nebuvo stabdomas. Po 6 minučių ligonis buvo stabdomas, skaičuojamas nueitas kelias, jis išreiškiamas metrais [74].

SF-36 klausimynas (7 priedas)

Gyvenimo visavertiškumui vertinti buvo naudojamas vienas dažniausiai naudojamų SF-36 klausimynas (angl. Short Form 36 Medical Outcomes Study questionnaire) (Ware ir Sherbourne, 1992). Klausimyno stabilumas atspindi matavimų tikslumą ir pastovumą [65]. Klausimynas susideda iš 36 klausimų, atspindinčių aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą, veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų ir emocinių sutrikimų, socialinius ryšius, emocinę būseną, energingumą/gyvybingumą, skausmą, bendrąjį sveikatos vertinimą. Šios gyvenimo sritys yra jungiamos į dvi sveikatos kategorijas – fizinę ir psichinę [61]. Fizinei sveikatai vertinti skirtos fizinio aktyvumo, veiklos apribojimo dėl fizinių problemų, skausmo, bendro sveikatos vertinimo sritys. Veiklos apribojimo dėl emocinės būklės, socialinių ryšių, energingumo ir gyvybingumo sritys skirtos psichinei sveikatai įvertinti [61].

SF ­ 36 klausimyną pildo pats tiriamasis arba apklausiantis asmuo. Klausimyno pildymas užtrunka 5–10 min. Atsakymai yra vertinami balais ir kiekviena sritis, naudojant skaičiavimo algoritmą, vertinama nuo 0 iki 100. Kuo aukštesnis balų skaičius, tuo geresnė gyvenimo kokybė.

Matematinė statistika

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS 20 statistinį paketą. Dėl mažos imties, duomenų analizei naudoti neparametriniai kriterijai: nepriklausomų imčių parametrai lyginti taikant Mano-vitnio (angl. Mann Whitney), o priklausomų imčių Vilkoksono (angl. Wilcoxon) testą. Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p. Rodiklių skirtumai laikyti reikšmingais, kai p<0,05. Pateikiant rezultatus grafiškai naudota „MS Excel programa”.

4.3. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliekamas 2012 metais AB “Ortopedijos technika” Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Tyrime dalyvavo pacientai grįžę nuolatinio protezo etapui, po vienos kojos amputacijos šlaunies ar blauzdos lygyje.

Funkcinė būklė ir gyvenimo visavertiškumas buvo vertinams 3 kartus, 1 - su laikinu protezu (reabilitacijos pradžioje), 2 - su nuolatiniu protezu (etapo pradžioje), 3 - reabilitacijos pabaigoje (su nuolatiniu protezu).

Tiriamiesiems dvi savaites buvo atliekma reabilitacija, kurią sudarė 12 kineziterapijos procedūrų, 12 ergoterapijos užsiėmimų, 6 masažo ir 8 fizioterapijos procedūros. Tyrimo organizavimo schema pateikta 7 paveiksle.

7 pav. Tyrimo organizavimo schema

● - Gyvenimo visavertiškumo ir funkcinės būklės vertinimas su laikinuoju protezu; ○ - Gyvenimo visavertiškumo ir funkcinės būklės vertinimas su nuolatiniu protezu

5. TYRIMO REZULTATAI

5.1

Berg testo duomenų kaita

Susumavus Berg testo gautus rezultatus yra daroma išvada apie paciento pusiausvyrą. Apskaičiuoti balai nuo 0 iki 20 – judėjimas vežimėlio pagalba, nuo 21 iki 40 – judėjimas su pagalba ir nuo 41 iki 56 – nepriklausomas judėjimas. Tyriamųjų pusiausvyros (pagal Berg) prieš reabilitaciją buvo įvertinta 29,3±0,8 balais (mediana 30 balų), o po reabilitacijos šis rodiklis statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,001) ir siekė 35,1±0,5 balus (mediana 35 balai), (8 pav.).

* - p<0,001, lyginant tiriamuosius prieš ir po reabilitacijos (Wilcoxon)

8 pav. Tiriamųjų Berg testo balai prieš ir po reabilitacijos

Gauti rezultati statistiškai reikšmigai priklausė nuo amputacijos lygio. Prieš reabilitaciją asmenų, kuriems koja amputuota šlaunies lygyje, mediana buvo 25,5 balai (vidurkis 25,3±0,9 balai), o tiriamųjų, kuriems koja amputuota blauzdos lygyje, mediana – 31 balas (vidurkis 30,7±0,4 balai). Po reabilitacijos visų tiriamųjų pusiausvyros įvertinimo balai padidėjo. Asmenų, kuriems koja amputuota šlaunies lygyje, po reabilitacijos mediana padidėjo iki 33 balų (vidurkis 33±0,4 balai), o pacientams, kuriems koja amputuota blauzdos lygyje, mediana padidėjo iki 36 balų (vidurkis 35,9±0,4 balai). Prieš reabilitaciją pusiausvyra pagal Berg skalę statsitiškai reikšmigai (p=0,001) buvo geresnė tų tiriamųjų, kuriems amputacija atlikta blauzdos lygyje, lygiai taip pat skirtumas išliko ir po reabilitacijos (9 pav.). Po reabilitacijos tiriamųjų pusiausvyra statisiškai reikšmingai pagerėjo, bet nepakankamai, kad galėtų visiškai nepriklausomai judėti.

* - p=0,001, lyginant tarp grupių, prieš reabilitaciją (Mann whitney); ** - p=0,001, lyginant tarp grupių, po reabilitacijos (Mann whitney).

9 pav. Tiriamųjų, kuriems atlikta amputacija šlaunies ir blauzdos lygyje Berg testo balai prieš ir po reabilitacijos

Paaiškėjo, kad prieš reabilitaciją amputacijos priežąstis neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos tiriamųjų pusiausvyros rezultatams (p=0,892). Tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl CD, bendras Berg testo vidurkis prieš reabilitaciją buvo 29,5±1 balai (mediana 30,5 balai), panašus balų vidurkis gautas ir tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl kraujotakos sutrikimo 29,6±1,2 balai (mediana 31 balai), o tų, kuriems koja amputuota dėl infekcijos, balų vidurkis šiek tiek žemesnis 28,5±2,1 balai (mediana 29 balai). Po reabilitacijos visų tiriamųjų pusiausvyros duomenys pagerėjo, bet statistiškai reikšmingo skirtumo tarp pacientų grupių, suskirstytų pagal amputacijos priežastį, nebuvo (p=0,72). Po reabilitacijos tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl CD, pusiausvyros rodmenys padidėjo iki 35±0,7 balų (mediana 34,5 balai), tiriamųjų, kuriems amputacija atlikta dėl kraujotakos sutrikimo, rodmenys padidėjo iki 35,6±0,7 balų (mediana 36 balai), taip pat tiriamiesiems, kuriems amputacija atlikta dėl infekcijos, rodmenys padidėjo iki 34,8±1 balų (mediana 35 balai) (10 pav.).

10 pav. Tiriamųjų, duomenų kaita prieš ir po reabilitacijos (pagal amputacijos priežąstį)

5.2. Judėjimo ir pasitikėjimo savimi rodiklių kaita

Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testas yra viena iš kelių priemonių, kuriomis siekiama įvertinti asmens pasitikėjimą gebėjimu atlikti kasdieninę veiklą, neprarandant pusiausvyros. Testo rezultatai yra išreikšti procentais nuo 0 iki 100 (100-80 proc. – aušto lygio pasitikėjimas, 50-80 proc. – vidutinio lygio pasitikėjimas, <50 proc. – žemo lygio pasitikėjimas). Tiriamųjų nuomone, didžiausia tikimybė, kad jie praras pusiausvyrą, yra tada, kai laikydami ryšulį ir nesilaikydami už turėklų, lips ant ar nuo eskalatoriaus. Visų tiriamųjų nuomone, didžiausia tikimybė, kad nepraras pusiausvyros siekdami mažos skardinės, kuri padėta ant lentynos akių lygyje. Tiriamųjų Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatai prieš reabilitaciją buvo įvertinti, kaip žemo lygio (vidurkis 40,5±2,1 proc.; mediana 38,8 proc.). Po reabilitacijos šio testo rezultatai statistiškai reikšmingai pagerėjo (p=0,001), ir įvertinti kaip vidutinio lygio (vidurkis 51,1±2,2 proc.; mediana 50,6 proc.) (11 pav.). Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatų pokyčio vidurkis 10,6±0,8 balai (mediana 10,6 balai).

* - p=0,001, lyginant tiriamuosius prieš ir po reabilitacijos (Wilcoxon)

11 pav. Tiriamųjų Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatai prieš ir po reabilitacijos

Šio testo rezultatams prieš ir po reabilitacijos statistiškai reikšmingą įtaką turėjo amputacijos lygis (p<0,05). Tiriamųjų, kuriems koja amputuota šlaunies lygyje, prieš reabilitaciją Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatų mediana buvo 33,2 proc. (vidurkis 32,8±3 proc.) (žemo lygio pasitikėjimas), o po reabiltacijos ji padidėjo iki 41,3 proc. (vidurkis 42±3,7 proc.), (žemo lygio pasitikėjimas). Tiriamųjų, kuriems koja amputuota blauzdos lygyje, Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatų mediana siekė 43,8 proc. (vidurkis 43,3±2,1 proc.) (žemo lygio pasitikėjimas), po reabilitacijos šis rodiklis padidėjo iki 55 proc. (vidurkis 54,4±1,9 proc.). Iš gautų duomenų matyti, kad tiriamieji, kuriems koja amputuota blauzdos lygyje, labiau pasitikėjo savo gebėjimais atlikti kasdieninę veiklą neprarandant pusiausvyros (12 pav.).

* - p=0,04, lyginant tarp grupių, prieš reabilitaciją (Mann whitney); ** - p=0,01, lyginant tarp grupių, po reabilitacijos (Mann whitney).

12 pav. Tiriamųjų, kuriems atlikta amputacija šlaunies ir blauzdos lygyje, Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatai prieš ir po reabilitacijos

Gauti tyrimo rezultatai prieš ir po reabilitacijos statistiškai reikšmingai nepriklauso nuo amputacijos priežasties (p˃0,05). Prieš reabilitaciją tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl CD, Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatų bendras vidurkis prieš reabilitaciją buvo 39,8±3,7 proc. (mediana 37,2 proc), tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl infekcijos, − 42,2±5,4 proc. (mediana 46,2 proc), o tų, kuriems koja amputuota dėl kraujotakos sutrikimo, bendras vidurkis prieš reabilitaciją 40±2,8 proc. (mediana 38,8 proc). Po reabilitacijos Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo duomenys pagerėjo, bet tas pagerėjimas taip pat nepriklausė nuo amputacijos priežasties (p˃0,05). Tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl CD, Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatų bendras vidurkis po reabilitacijos buvo 50,9±3,5 proc. (mediana 50,6 proc), kuriems koja amputuota dėl infekcijos, − 53,6±6,4 proc. (mediana 58,4 proc.), o tų, kuriems koja amputuota dėl kraujotakos sutrikimo, − 49,4±2,3 proc. (mediana 48,1 proc.) (13 pav.).

13 pav. Tiriamųjų, duomenų kaita prieš ir po reabilitacijos(pagal amputacijos priežąstį)

Judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatams taip pat statistiškai reikšmingą įtaką turėjo pacientų amžius. Kuo tiriamasis vyresnis, tuo jo pasitikėjimo procentas mažesnis (prieš reabilitaciją Spearmen‘o r=-0,87, p<0,001; po reabilitacijos Spearmen‘o r=-0,89, p<0,001).

Laikinojo protezo dėvėjimo laikas, turėjo statistiškai reikšmingą įtaką judėjimo ir pasitikėjimo savimi testo rezultatams (p<0,05). Kuo pacientas ilgiau dėvėjo protezą, tuo labiau jis pasitikėjo savo gebėjimais prieš ir po reabilitacijos (prieš reabilitaciją Spearmen‘o r=0,87, p<0,001; po reabilitacijos Spearmen‘o r=0,74, p=0,002).

5.3. Judėjimo indekso rodiklių kaita

Judėjimo indekso rodikliai leido įvertinti tiriamųjų nepriklausomumą atliekant tam tikrą veiklą. Tiriamieji iš pateiktų veiklų klausimyne prasčiausiai įvertino: daiktų pakėlimą nuo grindų, ėjimą nešant daiktą bei ėjimą lauke esant atšiauriam orui (pvz. sniegas, lietus, ledas). Tiriamųjų bendras Judėjimo indekso vidurkis prieš reabilitaciją siekė 32,7±1,5 balų (medina 34 balų). Po reabilitacijos tiriamųjų judėjimo indeksas statistiškai reikšmingai padidėjo (p=0,001), vidurkis 36±1,6 balai (mediana 37 balai) (14 pav.).

* - p=0,001, lyginant tiriamuosius prieš ir po reabilitacijos (Wilcoxon)

14 pav. Tiriamųjų Judėjimo indeksas prieš ir po reabilitacijos

Taip pat statistiškai reikšmigą įtaką Judėjimo indekso rezultatams turėjo amputacijos lygis (p=0,001). Prieš reabilitaciją asmenims, kuriems koja amputuota šlaunies lygyje, Judėjimo indekso mediana buvo 24 balai (vidurkis 24,3±1,1 balai), po reabilitacijos šis rodiklis padidėjo iki 26,5 balų (vidurkis 27,8±1,8 balai). Tiriamųjų, kuriems koja amputuota blauzdos lygyje, prieš reabilitaciją Judėjimo indekso mediana buvo 35 balai (vidurkis 35,7±0,7 balai), po reabilitacijos rodikliai pagerėjo: mediana siekė 38 balus (vidurkis 39±1 balus). Iš gautų duomenų matome, kad prieš reabilitaciją judėjimo indeksas buvo didesnis tiriamųjų, kuriems koja amputuota blauzdos lygyje, rezultatai išliko tokie pat ir po reabilitacijos (15 pav.).

* - p=0,001, lyginant tarp grupių, prieš reabilitaciją (Mann Whitney); ** - p=0,001, lyginant tarp grupių, po reabilitacijos (Mann Whitney).

15 pav. Tiriamųjų, kuriems atlikta amputacija šlaunies ir blauzdos lygyje, Judėjimo indeksas prieš ir po reabilitacijos

Tyrimas rodo, kad judėjimo indekso rodmenys statistiškai reikšmingai nepriklauso nuo amputacijos priežąsties (p˃0,05). Prieš reabilitaciją, tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl CD, bendras judėjimo indekso vidurkis buvo 33,3±2,9 balai (mediana 35 balai), tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl kraujotakos sutrikimo, − 32,6±2 balai (mediana 34 balai), o tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl infekcijos, − 31,8±3,3 balai (mediana 34,5 balai). Po reabilitacijos visų tiriamųjų Judėjimo indeksas padidėjo, tačiau nepriklausomai nuo amputacijos priežąsties (p˃0,05). Tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl CD, po reabilitacijos Judėjimo indekso rodmenys pagerėjo iki 37,5±3 balų (mediana 38 balai), tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl kraujotakos sutrikimo, − 35±2 balų (mediana 36 balai), o tiriamųjų, kuriems koja amputuota dėl infekcijos, − 35±3,5 balų (mediana 37 balai) (16 pav.).

16 pav. Tiriamųjų Judėjimo indekso duomenų kaita prieš ir po reabilitacijos (pagal amputacijos priežąstį)

ustatyta, kad Judėjimo indekso rezultatams prieš ir po reabilitacijos statistiškai reikšmingą įtaką turėjo tiriamųjų amžius (prieš reabilitaciją Spearman‘o r = -0,68, p=0,005; po reabilitacijos Spearman‘o r=-0,69, p=004), kuo vyresnis tiriamasis tuo judėjimo indeksas buvo įvertintas praščiau.

5.4. Stotis ir eiti testo rodiklių kaita

Stotis ir eiti testas yra nuolat taikomas praktikoje, skirtas vyresnių žmonių mobilimui vertinti. Tyrimo metu pacientai patys pasirinko saugiausią ėjimo greitį; rezultatai, buvo skaičiuojami sekundėmis. Testo rezultatai visuose 3 vertinimo etapuose statistiškai reikšmingai skiriasi (buvo naudotas Friedman‘s test). Atlikus porinius palyginimus, nustatyta, kad 1vertinimo rezultatai skiriasi nuo 2, 2 nuo 3 vertinimo, bei 3 vertinimas nuo 1 (atitinkamai p<0,001; p=0,019; p=0,019).

Pirmo vertinimo metu, atliekant Stotis ir eiti testą, trumpiausias laikas buvo 14 sekundžių, o ilgiausias – 35 sekundės, bendras testo atlikimo trukmės vidurkis 19,7±2 sekundės, mediana – 16 sekundžių. Atliekant Stotis ir eiti testą antrą kartą, jo atlikimo laikas pailgėjo: trumpiausias laikas, atliekant šį testą buvo 19 sekundžių, ilgiausias – 45 sekundės; testo atlikimo trukmės vidurkis antro vertinimo metu siekė 28,7±2,6 sekundės (mediana 24,4 sekundės). Trečią kartą vertinant (reabilitacijos pabaigoje), tiriamieji šį testą atliko greičiau nei antrą, bet lėčiau nei pirmąjį kartą. Trečio vertinimo metu, trumpiausiai atliktas tesas truko 14 sekundžių, ilgiausias – 38 sekundes. Bendras šio testo vertinimo vidurkis 22,4±2,4 sekundės (mediana 17 sekundžių) (17 pav.).

*- p<0,001 lyginant tarp 1 ir 2 vertinimo Δ- p=0,019 lyginant tarp 2 ir 3 vertinimo ∂- p=0,019 lyginant tarp 1 ir 3 vertinimo

17 pav. Tiriamųjų Stotis ir eiti testo rezultatai

Nustatyta, kad laikas, per kurį tiriamieji atliko Stotis ir eiti testą, visų trijų vertinimų metu statistiškai reikšmingai priklausė nuo amputacijos lygio (p=0,001). Tiriamieji, kuriems koja amputuota šlaunies lygyje, greičiausiai šį testą atliko per 29 sekundes, o tiriamieji, kuriems amputacija atlikta blauzdos lygyje, – per 14 sekundžių . Rezultatai pateikti 18 paveiksle.