LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VAIVA MAŽEIKAITĖ

ERGOTERAPIJA LAVINANT PRADINIŲ KLASIŲ MOKSLEIVIŲ

RAŠYMO ĮGŪDŽIUS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Giedrė Kavaliauskienė

TURINYS

SANTRUMPOS ... 4

SĄVOKOS ... 5

ĮVADAS ... 6

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1. Pasirengimas rašymui ir būtini rašymo įgūdžiai ... 9

1.1.1. Rašymo ugdymo svarba ... 9

1.1.2. Rašymo įgūdžių ugdymas ... 11

1.2. Ergoterapinis rašymo vertinimas ... 14

1.3. Rašymo vertinimo kriterijai ... 17

1.4. Rašymo testavimo priemonės ... 20

1.5. Praktikos modeliai, gerinantys rašyseną ... 24

1.5.1. Neurologinio vystymosi modelis ... 25

1.5.2. Pažintinis modelis ... 27

1.5.3. Sensomotorinis modelis ... 31

1.5.4. Biomechaninis modelis ... 33

1.5.5. Psichosocialinis modelis ... 37

1.6. Ergoterapijos, ugdant rašymo įgūdžius, efektyvumo vertinimas ... 39

2. TYRIMO METODIKA ... 41

2.1. Tiriamųjų kontingentas ... 41

2.2. Tyrimo metodika ... 41

3. REZULTATAI ... 49

3.1. Vaikų, turinčių rašymo sutrikimų, sensorinės integracijos įtaka rašymui ... 49

3.2. Pradinių klasių mokinių, turinčių rašymo sutrikimų, pusiausvyros vertinimas ... 57

3.3. Pradinių klasių mokinių, turinčių rašymo sutrikimų, pirštų jėgos vertinimas ... 62

3.3. Pradinių klasių mokinių, turinčių rašymo sutrikimų, rankų miklumo vertinimas ... 70

3.3. Vaikų, turinčių rašymo sutrikimų, rašymo kokybės įvertinimas ... 75

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 82

5. IŠVADOS ... 85

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 86

SANTRUMPOS

AOTA – The American Occupational Therapy Association (Amerikos ergoterapijos asociacija) ETCH - Evaluation Tool of Children’s Handwriting (Vaikų rašymo įvertinimo įrankis)

ETCH-C – Evaluation Tool of Children’s Handwriting-cursive (Vaikų rašymo įvertinimo įrankis-rašytinės radės)

HPSQ – Handwriting Proficiency Screening Questionnaire (Rašymo gebėjimų klausimynas) HWT – Handwriting without Tears (Rašymas be ašarų)

PI – pasikliautinasis intervalas

POETAS – Penmanship Objective Evaluation Tool (Tikslus dailyraščio įvertinimo įrankis) proc. – procentai

r – koreliacijos koeficientas SI – sensorinė integracija SM – smulkioji motorika

THS – Test of Handwriting Skills (rašymo įgūdžių testas)

TIHM – The Test of IN-Hand Manipulation (Kaištukų lentos testas)

χ²

SĄVOKOS

Ambliopija - tai vienos ar abiejų akių regos sumažėjimas be matomų organinių pakitimų. Biomechaninis modelis – mechaniniai, kinetiniais žmogaus judėjimo principai.

Disgrafija – gebėjimo rašyti sutrikimas.

Distaliniai jutimai – regėjimo ir klausos jutimai.

Ergonomikos faktoriai – sąveika tarp žmogaus ir jo darbo vietos.

Ergoterapinė intervencija – ergoterapeuto įsikišimas atstatant sutrikusias darbines veiklas. Kognityvinis procesas – socializacijos proceso biologinis ir kultūrinis kontekstai.

Koreliaciniai tyrimai – tyrimai, atskleidžiantys natūraliai egzistuojančius ryšius.

Motorinė engrama – raidžių ir numerių eilės tvarka.

Multisensorinis įdirbis – mokymasis rašyti naudojant girdimąją, vizualinę, lytėjimo atmintį. Percepcinis-motorinis rašymo procesas – rašymo veiksmo suvokimas.

Posturaliniai-okuliariniai mechanizmai – laikysenos-regėjimo sistema.

Proksimalus stabilumas – liemens, pečių, viršutinių galūnių tvirtumas, pastovumas. Propriorecepciniai jutimai – kūno padėties suvokimas.

Psichosocialinis modelis –psichologiniai ir socialiniai aspektai (savikontrolė, kopijavimas). Rašymo intervencija – įsikišimas siekiant pagerinti rašymo kokybę.

Raumenų sinergija – raumenų sąveika, veikimas išvien.

Sensomotorinis modelis – modelis, susijęs su pojūčiais (reikmenų, paviršių).

Sensorinės diskriminacijos sutrikimai – jutimų neskyrimas. Skurdus taktilinis, propriorecepcinis,

vizualus, garsų suvokimas.

Sensorinė integracija (sensorinis apdorojimas) – centrinės nervų sistemos gebėjimas jungti, sisteminti

ir vertinti jutimais iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją.

Sensorinė moduliacija – jutimų kaita – sugebėjimas suformuoti atsaką, kuris atitiktų stimulą. Sensorinis registravimas – sensorinės informacijos užfiksavimas.

Smulkioji motorika – rankos smulkiųjų raumenų judėjimas, kuris vystosi per mobilumą, pažinimą,

socialinę ir emocinę raidą.

Somatodispraksija – sensorinės integracijos deficitas. Tripodas – rašiklio suėmimas trimis pirštais.

Vizualinė-motorinė integracija – rašymo komponentų derinimas. Vizuali percepcija – kopijavimas iš pavyzdžio.

ĮVADAS

Rašymas - tai daugiau negu motorinis įgūdis, nes reikia gebėti sujungti raidės pavadinimą su raidės forma ir prisiminti aiškų vizualų raidės formos vaizdą. Rašymas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis atminties, organizavimo, problemų sprendimo, kalbos ir skaitymo gebėjimų, vaizduotės bei grafomotorinių funkcijų sintezės ir integracijos. Rašymo įgūdžiai (aiškumas, greitumas, sklandumas) mokykloje patys svarbiausi. Tą suvokia ne tik mokytojai, mokinių tėvai, tą įsisąmonina jau pradinukai. Nepaisant naudojimosi kompiuteriu galimybių, rašymo ranka svarba didžiulė. C. M. Schneck ir S. J. Amundson (2010) tyrimų duomenimis, neturėdamas gerų rašymo įgūdžių mokinys už rašto kokybę gauna prastesnį pažymį, lėtas rašymas apriboja rašinio sklandumą ir kokybę, mokinys ilgiau atlieka užduotį už porininką, dažnai neperskaito, ką parašęs, pradeda vengti rašymo užduočių ir rašymo raida iš viso sutrinka. Negebėjimas kopijuoti nuo lentos, taisyklingai, įskaitomai ir pakankamai greitai rašyti spausdintinėmis bei rašytinėmis raidėmis, planuoti laiko ir veiklos, simbolių painiojimas (ne tų raidžių rašymas), negebėjimas planuoti lapo erdvės, anot K.B.Stewart (2010), parodo, kad vaikas turi mokymosi sutrikimų.

Ergoterapijos įtaka mokinių rašymo įgūdžių lavinimui Lietuvoje yra visai nauja mokslinių tyrimų sritis. Ergoterapeutai Lietuvos mokyklose kol kas dar nedirba, dėl to nėra žinomos ergoterapijos galimybės mokykloje. Pasaulyje ergoterapeutas yra ne vien reabilitacijos komandos narys, jis taip pat dirba ir švietimo srityje. Ergoterapeutų paslaugos mokyklose, gerinant mokinių rašymo įgūdžius, jau ne vienas dešimtmetis teikiamos Amerikoje ir Australijoje. Specialiai ergoterapeutams leidžiamuose žurnaluose („Amerikos ergoterapijos žurnalas“ – „American Journal of Occupational Therapy“, „Australijos ergoterapijos žurnalas“ – „Australian Occupational Therapy Journal“) dažni straipsniai apie mokinių rašymo įgūdžių lavinimą. Ergoterapijos taikymas mokykloje populiarus Didžiojoje Britanijoje. „Britų edukacinės psichologijos žurnale“ („British Journal of Educational Psychology“) spausdinami tyrimai apie mokinių rašymo įgūdžius. Nemažai dėmesio rašymo problemoms ergoterapijoje skiriama tokiose šalyse kaip Austrija, Izraelis, Nyderlandai, Palestina, Kinija.

Per dvejus rašymo įgūdžių tyrimo metus, rašant šį darbą, pastebėta, kad gerus mokinių rašymo įgūdžius užtikrintų tinkamas pradinių klasių mokytojo ir ergoterapeuto bendradarbiavimas. P.Bose ir J.Hinojosa (2008) pastebi, kad gerindami vaikų rašyseną ergoterapeutas su mokytoju bendradarbiauja nepakankamai. Mokytojai dažnai sako, kad ergoterapeutas pagerina mokinio rašymą įvairiais pratimais ir rašymo užduotimis. Faktiškai blogas rašymas kitose šalyse yra pati dažniausia priežastis, dėl kurios mokyklinio amžiaus vaikai kreipiasi į ergoterapeutą. C. M.Schneck, S. J. Amundson (2010) apklausos

dumenimis, mokyklų ergoterapeutai teigia, kad į juos nuo 80% iki 85% klientų kreipiasi dėl smulkiosios motorikos ir rašymo. S. Bazyk, P. Michaud, G. Goodman ir kiti (2009) sėkmingai išmėgino ergoterapeuto paslaugas darželio vaikams, kurių rašymo įgūdžiai buvo kritiški ir kurie turėjo smulkiosios motorikos sutrikimų. Minėtas tyrimas įrodė, kad ergoterapeuto įsikišimas siekiant geresnių rašymo rezultatų yra būtinas jau darželyje. Izraelio mokslininkų S. Rosenblum, A. Y. Dvorkin, P. L. Weiss tyrimais (2006), nustačius rizikingą ar disgrafinę rašysenos charakteristiką trečios klasės mokslo metų pabaigoje, ketvirtoje klasėje tėvams patariama kreiptis į ergoterapeutą. Kadangi Lietuvos darželiuose vaikai nemokomi rašyti, remiantis Izraelio mokslininkų išvadomis apie tinkamiausią amžių ergoterapinei intervencijai, šiame darbe vertinama, kaip ergoterapija paveikė penkių Kauno pradinių mokyklų trečių ketvirtų klasių mokinių rašymo įgūdžius.

Ergoterapeuto užduotis – stebėti mokinio veiklą, šiuo atveju rašymą, susitelkiant į mokinio, mokyklos aplinkos ir mokyklinės veiklos reikalavimų sąveiką. C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) teigia, jog ir vertindamas, ir intervencijos proceso metu ergoterapeutas telkia dėmesį į 1) rašymą, apibrėžia, kurie komponentai (pvz., išdėstymas erdvėje ar raidžių formavimas) yra problemiški mokiniui; 2) mokyklos kontekstą (pvz., aplinkos ir klasės įrangos tinkamumas vaiko veiklai); 3) paties mokinio asmenybę (pvz., kultūrinis, temperamento, dvasinis ir fizinis aspektai); 4) mokinio rašymo patirtį. Tam naudojamasi įvairiais testais, kurie objektyviai išmatuoja ir kiekybiškai įvertina vaiko progresą, padeda profesionalams ir nurodo darbo su vaiku kryptį. Nemažai standartizuotų rašymo instrumentų galima nusipirkti. Kiekviena iš šių vertinimo priemonių turi įvairių būdų, testuojančių rašymą ranka (pvz., diktantas, tolimų objektų kopijavimas). Dažniausiai testai vertina rašymo įskaitomumą ir greitį. Kadangi JAV ir kai kuriose Europos valstybėse naudojami populiariausi testai yra labai brangūs, šiame darbe mokinių rašto kokybei ir ergoterapiniams sutrikimams nustatyti buvo naudojamasi kitais tyrimo instrumentais, kurie padėjo nustatyti vaikų sensorinės integracijos, kūno pusiausvyros, pirštų miklumo, pirštų jėgos sutrikimus, rašymo priemonės laikymo būdus. Darbe lyginamas vaikų rašymo greitis, vertinama tiriamųjų rašymo kokybė, lyginamas ergoterapijos efektas tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse. Minėtais tyrimais nustatyta, kad ergoterapija yra reikalinga pradinių klasių mokinių sensorinės integracijos, rankų miklumo, pirštų jėgos sutrikimų – funkcijų, reikalingų rašymo įgūdžių formavimuisi – korekcijai.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas – įvertinti ergoterapijos įtaką pradinių klasių moksleivių rašymo įgūdžių lavinimui.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti vaikų, turinčių rašymo sutrikimų, sensorinės integracijos sutrikimus ir jų įtaką rašymui bei mokymuisi.

2. Įvertinti kūno pusiausvyrą, abipusę rankų koordinaciją ir pečių stabilumą prieš ir po ergoterapijos. 3. Įvertinti dilbio kontrolę, riešo stabilumą, rankų miklumą ir pirštų gnybio jėgą prieš ir po

ergoterapijos.

4. Nustatyti rašymo pokyčius po ergoterapijos.

Hipotezės:

1. Pradinių klasių mokiniams, kurių rašymo įgūdžiai dar nėra susiformavę, gali padėti ergoterapeutas. 2. Sensorinės integracijos sutrikimai turi įtakos mokymuisi.

Tyrimo objektas – rašymo įgūdžiai.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pasirengimas rašymui ir būtini rašymo įgūdžiai

1.1.1. Rašymo ugdymo svarba

K. B. Stewart (2010) pabrėžia, kad riboti išsilavinimo įgūdžiai, tokie kaip kopijavimas nuo lentos, rašymas spausdintinėmis ir rašytinėmis raidėmis, laiko ir veiklos planavimas, rašytinių ir žodinių nurodymų nesuvokimas, simbolių painiojimas (ne tų raidžių rašymas), negebėjimas planuoti lapo erdvės rodo, kad vaikas turi mokymosi sutrikimų [98].

Rašymas yra svarbi akademinė vaikų veikla. Tai kritinis įgūdis, nes rašymas – komunikavimo įrankis: jis leidžia išreikšti mintis, jausmus ir idėjas. Vaikai ir paaugliai turi rašyti kurdami pasakojimus, per kontrolinius, skaičiuodami, perduodami žinutes draugams ir šeimos nariams. Nors mokinys raides ir tekstus galėtų spausdinti kompiuteriu, bet reikia ir rašyti norint ką nors pasižymėti, rašytis pastabas. Rašymas daugiau negu motorinis įgūdis, juk reikia gebėti sujungti raidės pavadinimą su raidės forma ir prisiminti aiškų vizualų raidės formos vaizdą. Rašymas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis atminties, organizavimo, problemų sprendimo, kalbos ir skaitymo gebėjimų, vaizduotės bei grafomotorinių funkcijų sintezės ir integracijos. Vaikai, turintys nedidelių neuromuskulinių (nervų-raumenų) sutrikimų, mokymosi sutrikimų, vystymosi nukrypimų dažnai nukreipiami pas ergoterapeutus dėl rašymo problemų. Ergoterapeuto uždavinys yra įvertinti vaiko funkcinę veiklą prieš rašymo įgūdžius pagal pateiktus reikalavimus ir aplinką. Ergoterapeutas taip pat padeda ugdymo ar klinikinei komandai planuojant integracinius metodus vaiko rašysenos komunikacijos funkcijoms gerinti.

Rašymas sudaro didžiąją dalį mokinio veiklos mokykloje. K. Mc Halle ir S. Cermak (1992) tyrė, kiek laiko smulkiosios motorikos veiklai ir jos tipams mokykloje pamokose skiria vaikai. Ištyrę 6 paraleles antras, ketvirtas ir šeštas vidurinės mokyklos klases, nustatė kad, nuo 31 proc. iki 60 proc. mokyklinės veiklos sudaro smulkiosios motorikos veikla. Dauguma šios smulkiosios motorikos veiklos (85 proc.) buvo popieriaus-pieštuko užduotys, nurodyta, kad mokiniai nuo vieno ketvirtadalio iki pusės laiko pamokose užimti popieriaus-pieštuko užduotimis [63].

Kai vaikai turi rašymo sunkumų, pasak D. Marr ir S. Cermak (2002), atsiranda pasiruošimo rašymui problemų. Mokiniai, turintys neurologinių sutrikimų, mokymosi problemų, dėmesio trūkumo, vystymosi sutrikimų turi skirti daug laiko ir įdėti daug pastangų, kad galėtų rašyti aiškiai [59]. Rašymo sunkumų pasekmės, anot C. M. Schneck ir S. J. Amundson (2010), gali būti tokios: 1) mokytojas parašo

mažesnį pažymį už rašto kokybę, nors turinys yra geras, 2) lėtas rašymas apriboja rašinio sklandumą ir kokybę, 3) mokinys ilgiau atlieka užduotį už porininką, 4) atsiranda problemų klasėje užsirašant pastabas ir vėliau mėginant jas perskaityti, 5) mokiniui nepavyksta pasiekti aukštesnių rašymo proceso reikalavimų, tokių kaip planavimas, gramatika, 6) gali atsirasti vengimas rašyti, o vėliau tai iš viso sužlugdo rašymo raidą [90].

V. Berninger ir bendraautoriai (1992) aiškina, kad kritiškiausias momentas vaikams – išmokti rašyti automatiškai. Rašymo instrukcija yra svarbi, kad būtų užtikrinta, jog vaikas išmoko „automatiškai sudaryti rašto diskurso blokus taip, kad jie galėtų padėti kitam svarbiam rašymo aspektui, tokiam kaip žodžių suieškojimas ir ištarimas, sakinių formulavimas ir teksto komponavimas bei organizavimas“ [13].

Mokytojai dažnai sako, kad ergoterapeutas pagerina mokinio rašymą įvairiais pratimais ir rašymo užduotimis. Faktiškai blogas rašymas yra pati dažniausia priežastis, dėl kurios mokyklinio amžiaus vaikai kreipiasi į ergoterapeutą. S. Bazyk, P. Michaud, G. Goodman ir kiti (2009) sėkmingai išmėgino ergoterapeuto paslaugas darželio vaikams, kurių rašymo įgūdžiai buvo kritiški ir kurie turėjo smulkiosios motorikos sutrikimų. Minėtas tyrimas įrodė, kad ergoterapeuto įsikišimas siekiant geresnių rašymo rezultatų yra būtinas jau darželyje [9]. C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) apklausos dumenimis, mokyklų ergoterapeutai teigia, kad į juos nuo 80% iki 85% klientų kreipiasi dėl smulkiosios motorikos ir rašymo [90]. K. C. Spencer, A. Turkett, R. Vaughan (2006), P. Bose ir J. Hinojosa (2008) pastebi, kad praktiškai ergoterapeutas su mokytoju bendradarbiauja nepakankamai gerindami vaikų rašyseną [97, 18].

Ergoterapeuto užduotis – stebėti mokinio veiklą, šiuo atveju rašymą, susitelkiant į mokinio, mokyklos aplinkos ir mokyklinės veiklos reikalavimų sąveiką. C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) teigia, jog ir vertindamas, ir intervencijos proceso metu ergoterapeutas telkia dėmesį į 1) rašymą, apibrėžia, kas dominuoja rašyme (pvz., atstumas tarp pirštų ir rašymo priemonės smaigalio) ir kurie komponentai (pvz., išdėstymas erdvėje ar raidžių formavimas) yra problemiški mokiniui; 2) mokyklos kontekstą (pvz., aplinkos ir klasės įrangos tinkamumas vaiko veiklai); 3) paties mokinio asmenybę (pvz., kultūrinis, temperamento, dvasinis ir fizinis aspektai); 4) mokinio rašymo patirtį [90].

Taigi, neugdant rašymo, vaikas turės mokymosi ir komunikavimo sunkumų. To išvengti įvairiais pratimais ir užduotimis padeda ergoterapeutas.

1.1.2. Rašymo įgūdžių ugdymas

Rašymas yra kompleksinis įgūdis, išugdomas praktikuojantis ne vienerius metus. Daug vaikų pradeda piešti ir kringelioti ant popieriaus kai tik sugeba sugriebti rašymo priemonę, būdami 10-12 mėn. Dvejų metų imituoja horizontalius, vertikalius, apvalius ženklus ant popieriaus, trejų – kopijuoja horizontalias, vertikalias linijas ir apskritimus. Ketverių penkerių metų vaikai kopijuoja kryžiukus, į dešinę ir kairę pasvirusias linijas, kvadratėlius, į kairę pasvirusius kryžiukus, kai kurias raides ir skaičius, geba užrašyti savo vardą. Penkerių šešerių metų vaikai kopijuoja trikampius, užrašosavo vardą, kopijuoja daugumą mažųjų ir didžiųjų raidžių. Pats elementariausias rašymo proceso ugdymasis ne tik mechaninio ir percepcinio grafikos proceso įvaldymas, bet taip pat ir pažintis su kalba, mokėjimu ištarti, fonologija. Įprastai vaiko rašymo ir skaitymo įgūdžiai vystosi paraleliai.Jeigu vaikas nesugeba atpažinti raidžių formos ir suvokti, kad šios raidžių formos reprezentuoja rašytinę kalbą, ergoterapeutas ir mokytojas negali tikėtis, kad vaikas rašys.

Vaikams augant, jų kringeliai ir paveiksliukai išsivysto į raštą (t.y. kalbos simbolius), specifinį vaiko kultūrai. Tan-Lin (1981) tyrė raidžių pažinimo pakopas 110 vaikų, kurių amžius buvo nuo 3 iki 5 m. Keturis mėnesius buvo stebima, kaip vaikai kopijuoja skaičius, raides ir sakinius trim skirtingom aplinkybėm. Ji ištyrė, kad vaikai progresavo tokiose pasiruošimo rašymui ir rašymo pakopose: 1) kontroliuojami kringeliai, 2) brūkšneliai, taškeliai ir simboliai, 3) didžiųjų raidžių dalys, 4) didžiosios raidės, 5) mažosios raidės, skaičiai ir žodžiai [102].

Dauguma vaikų išmoksta rašyti raides darželyje, bet sklandžiai nerašo iki trečios ar ketvirtos klasės, nepademonstruoja suaugusiųjų rašymo greičio iki devintos klasės. Rašymas reikalauja žemesnio lygio percepcinio-motorinio proceso ir aukštesnio lygio kognityvinio proceso integracijos. C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) koreliaciniai tyrimai parodė, kad rašymo įgūdis yra stipriai susijęs su akies-rankos koordinacija, su miklumu. Galybė koreliacinių tyrimų įrodė, kad vizualinė motorinė integracija lemia rašymo aiškumą. Į percepcinį-motorinį rašymo procesą įeina vizuali percepcija (kai kopijuojama iš pavyzdžio), klausymo procesas (kai diktuojami žodžiai), vizualinė-motorinė integracija (kai derinami rašymo komponentai). Į panaudotus pažintinius procesus įeina planavimas ir naudojimasis atmintimi. Rašymui taip pat reikia specifinių kalbos procesų, gebėjimo išgirsti žodį ir nustatyti, kokios raidės tą žodį sudaro (t.y. šnekamosios kalbos pavertimas rašomąja kalba) [90].

Kai ikimokyklinukai pirmą kartą išmoksta rašyti raides, jie turi savą viziją, kaip reguliuoti rankos judesius. Nors suaugusieji rašydami naudojasi daugiau kinestezika, vaikai įgyja įgūdžių vizualiai analizuodami formą ir erdvę, tada susieja įsivaizduojamą raidės formą su motoriniu judesiu.Turėdami

vizualų rankos judesį, vaikai plėtoja kinestezinę raidės formos atmintį. Šioje mokymosi pakopoje rašymas tampa automatinis ir reikalingas minimalus smegenų žievės darbas, kad būtų suformuotos raidės. Pradinėse klasėse, kai vaikai mokosi rašyti kopijuodami raides, vizualinė motorinė koordinacija ir motorinis vikrumas yra kritiniai įgūdžiai. Vyresniems mokiniams, kuriems reikia žymiai daugiau rašyti, kognityvinis procesas tampa daug svarbesnis (planavimas ir lingvistiniai įgūdžiai). Ryšys tarp žemesnio lygio (percepcinio-motorinio) rašymo įgūdžių ir aukštesnio lygio (atmintis ir atpažinimas) buvo užfiksuotas S. Graham (1992), kuris ištyrė, kad rašymo sunkumai gali atsirasti dėl komponavimo proceso nebuvimo [39].

S. Graham ir kiti (1998) nustatė, kad rašymo sklandumas lemia komponavimo sklandumą ir kokybę.Kai mokinys pasiekia automatinio rašymo lygį, jis gali susitelkti į kitus rašymo aspektus (tarimą, gramatiką, planavimą, informacijos pateikimą užduočiai raštu), todėl pagerėja komponavimo kokybė.Kadangi rašymas reikalauja percepcinių-motorinių ir kognityvinių procesų, mokinys, negebantis rašyti, turės sunkumų kiekvienoj srity [41].

Kai vaikai yra pasiruošę formaliai rašymo instrukcijai (H.Hemmingsson, H.Lidström, L.Nygård (2009), iškyla kai kurių problemų. Skirtingi terminai, patirtys, interesai – tai faktoriai, galintys įtakot vaiko ankstyvas pastangas ir sėkmę kopijuojant raides. Kai kurie vaikai gali būti pasiruošę rašyti ketverių metų amžiaus, o kiti nepasiruošę ir šešerių. Minėti autoriai pabrėžė rašymo įgūdžių pasiruošimo svarbą iki pateikiamos rašymo instrukcijos. Šie autoriai tvirtina, kad vaikai, kurie yra mokomi rašyti dar būdami nepasiruošę, gali prarasti drąsą ir įgyti prastus rašymo įgūdžius, kuriuos vėliau gali būti sunku ištaisyti [47]. Anot C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010), identifikuoti šeši vaikams būtini įgūdžiai, reikalingi prieš rašymo instrukciją, tai būtų 1) smulkiųjų raumenų lavinimas; 2) akies-rankos koordinacija; 3) galėjimas išlaikyti rašymo įrankius; 4) sugebėjimas sklandžiai formuoti pagrindines figūras, tokias kaip rutuliukai, linijos; 5) raidės suvokimas, įskaitant galimybę atpažinti formas, pastebėti panašumus ir skirtumus, judesius, reikalingus pasiekti tą formą ir pateikti tikslų žodinį aprašymą to, kas yra regima; 6) orientacija apie spausdintą kalbą, į kurią įeina dešinės-kairės apibrėžimas ir vizualinė analizė, siekiant apibrėžti, kada raidžių grupė sudaro žodį [90].

Rašymui reikalingi pasiruošimo faktoriai reikalauja keleto sensomotorinių sistemų integracijos. Raidės suformavimui reikia vizualios, motorinės, sensorinės ir percepcinės sistemų integracijos. Su rašymu susiję tokie veiklos komponentai, kaip kinestezija, motorikos planavimas, akies-rankos koordinacija, vizualinė motorinė integracija ir manipuliavimas plaštaka. Gera kinestezinė informacija lemia rašymo greitį, atmeta būtinybę kontroliuoti rašymo procesą ir įtakoja rašymo priemonės

suspaudimą. Smulkiosios motorikos koordinacija taip pat reikalinga norint tinkamai formuoti raides(M-M. Windsor (2000) [113].

M. Benbow (2006) nustatė, kad geriau naudotis pieštuku padeda: 1) viršutinių galūnių kontrolė; 2) riešo ir rankos lavinimas; 3) vizualinė kontrolė; 4) abipusė integracija; 5) erdvinė analizė; 6) kinestezija. Kiti autoriai pasirengimą rašyti apibrėžia kaip vaiko sugebėjimą kopijuoti geometrines figūras [11]. K. Beery (1997) ir M. Benbow (2006) pataria, kad rašymo instrukcijos turi būti atidėtos iki kol vaikas sugebės įvaldyti pirmas devynias vizualinės motorinės integracijos testo (VMI) figūras. Devynios figūros yra vertikali linija, horizontali linija, apskritimas, kryžiukas, į dešinę pasvirusi linija, kvadratas, į kairę pasvirusi linija, pasviręs kryžiukas ir trikampis [10, 11].

M. Weil ir S. J. Amundson (1994) tyrė 59 darželinukus, kurių vystymasis buvo normalus (amžius 54-64 mėn.) ir domėjosi jų sugebėjimu kopijuoti raidžių formas ir geometrinius ženklus pagal VMI. Tyrimai atskleidė, kad vaikai, kurie sugebėjo nukopijuoti pirmas devynias VMI formas, teisingai nukopijavo jų žymiai daugiau. M.Weil ir S. J. Amundson taip pat ištyrė, kad darželinukai taisyklingai nukopijavo 78 proc. pateiktų raidžių nepaisant to, kad nebuvo gavę formalios rašymo instrukcijos. Remdamiesi šiais rezultatais autoriai padarė išvadą, kad dauguma normaliai besivystančių darželinukų gali būti pasiruošę rašymo instrukcijai bebaigdami darželį [111].

Siekdami ugdyti vaikų pasiruošimo rašymui įgūdžius ergoterapeutai praktikai klasėje arba per terapijos seansus turi įtraukti įvairias veiklas. V. W. Berninger, J. E. Rutberg, R. D. Abbott (2006), K. P. Feder, A. Majnemer (2007), C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) teigia, kad turi būti atrenkami pratimai smulkiajai motorikai gerinti, mankštinti atskiriems pirštams, kad būtų gerinami priešrašyminiai įgūdžiai, skiriama dešinė nuo kairės, tobulinama orientacija apie spausdintą kalbą [14, 36, 90].

Kai kurie vaikai, turintys ryškių pažintinių ar fizinių sutrikimų, gali nepasiekti daugelio rašymui reikalingų įgūdžių ir jiems daug geriau sekasi rašytinė komunikacija, naudojantis kompiuteriu. Ergoterapeutas praktikas privalo nustatyti, kada vaikui reikia dirbti lavinant būtinus rašymo įgūdžius, funkcinius rašymo įgūdžius ar abu. Dirbant su mažais vaikais dažniausiai naudojamos priemonės, palengvinančios tam tikrus judesius, patirtis ir rašymo ugdymo suvokimą. C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) išvardina judesius ir užduotis, būdus, skatinančius pasiruošimą rašymui, drąsinančius rašymo ugdymąsi, kurie turi būti naudojami vaikui reikšmingame ir naudingame kontekste: 1. Smulkiosios motorikos kontrolės ir atskirų pirštų judesių gerinimas (Suformuoti tarp nykščio, rodomojo ir vidurinio pirštų galiukų iš vieno ketvirčio colio kamuoliuko vienos aštuntosios colio kamuoliuką iš molio arba modelimo. Paimti smulkius objektus su pincetu. Atsukti mažą dantų pastos tūbelę nykščiu, smiliu ir viduriniuoju pirštais.Judinti raktą nuo delno iki pirštų galiukų). 2. Grafinių įgūdžių skatinimas (Piešti

linijas ir kopijuoti formas naudojant skutimosi kremą, smėlio padėklus ar piešimą pirštais. Piešti linijas ir formas, užbaigti paveikslėlių istoriją lentoje. Formuoti ir spalvinti paveikslėlius su žmonėmis, namais, medžiais, automobiliais ar gyvūnais. Sujungti paprastus paveiksliukus iš taškų). 3. Dešinės-kairės pusės skyrimo sustiprinimas (Hokey-pokey šokis. Judėti pagal aplinkybes sutelkiant dėmesį į dešinę ir kairę. Sujungti taškus iš kairės į dešinę). 4. Orientacijos apie spausdintus tekstus gerinimas (Prilipdyti vaikų piešiniams jų pačių pasiūlytus pavadinimus. Padrąsinti gaminti knygelę vaikų mėgstamomis temomis. Priklijuoti etiketes klasėje esantiems daiktams) [90].

Taigi, vaikų rašymo ugdymas prieš jiems pradedant rašyti, mokyklinio amžiaus vaikų rašymo įgūdžių plėtojimas, būdų, skatinančių pasiruošimą rašymui, naudojimas padeda ugdyti rašymo įgūdžius.

1.2. Ergoterapinis rašymo vertinimas

Kada silpnai rašantis vaikas būna nukreipiamas pas ergoterapeutą, šis turi kruopščiai atrinkti vertinimo metodus. Indvidualus vertinimas būtinas dėl to, kad kiekvienas vaikas, turintis rašymo sutrikimų, skiriasi nuo kito vaiko, turinčio rašymo problemų. Įvairūs duomenys ir informacija iš visokių šaltinių ergoterapeutui pateikia integruotą vaiko rašymo komunikacijos vaizdą. Tai taip pat leidžia terapeutui įvertinti vaiko sugebėjimus atlikti kitas funkcionalias užduotis mokykloje, tokias kaip mokyklinių priemonių laikymas, gebėjimas ir sparta apsirengti, sugebėjimas panaudoti mokyklines priemones. Nors silpnas rašymas ranka kelia susirūpinimą, prastas kitų mokyklinių užduočių atlikimas gali būti nepastebėtas ir taip pat turi atkreipti ergoterapeuto ir edukacinės komandos dėmesį. S. Brandenburger-Shasby (2005) apklausė 1102 mokyklose dirbančius ergoterapeutus.Atsakymus gavo iš 450. Apklausos rezultatai parodė, kad dauguma nesijaučia esą paruošti tinkamai dirbti mokykloje, todėl tęsia studijas [19]. M. Kardos ir B. P. White (2005) tyrimas parodė, kad mokyklų ergoterapeutai neįtraukiami į planavimą, kaip gerinti mokinių rašymo pažangumą [50]. K. C. Spencer, A. Turkett, R. Vaughan ir kiti (2006) tyrė Kolorado ergoterapeutų darbą, rezultatai parodė, kad dauguma jų taiso vaikų sensorinius ir motorinius trūkumus ir pabrėžė, kad didžiausią naudą jiems turi seminarai apie autizmą ir sensomotorinės intervencijos technikas [97]. Dėmesys mokinių rašymui gerinti parodytas P. A. Moyers ir L. M. Dale „Ergoterapijos praktikos vadove” (2007), School-Based Special Interest Group (2008) [69, 93].

Ergoterapeutas rašo mokinio ergoterapijos istoriją, patirtis, kasdieninio gyvenimo įgūdžius, interesus, vertybes ir poreikius. Jis skirtas kliento perspektyvoms ir pasirengimuisuprasti. Ergoterapeutui reikalinga informacija gali būti renkama interviu su vaiku, tėvais, mokytoju ir kitais komandos nariais.Imdamas interviu iš vaiko, terapeutas sužino, kas svarbu ir reikšminga vaikui. Ši informacija padeda terapeutui suvokti vaiko perspektyvas ir pasirengimą. Kadangi mokytojai stebi vaikų kasdieninę veiklą klasėje, jie gali pasidalinti informacija apie mokinių gebėjimus ir pasiekimus, instrukcijų vykdymą. Parengiamieji klausimai palengvina diskusiją tarp mokytojo ir ergoterapeuto. C. M. Schneck, S.J. Amundson (2010) ergoterapeutui siūlo pateikti tokius klausimus: Kokios mokinio stipriosios ir sunkiosios edukacinės pusės? Koks jo rašymas ranka palyginus su bendraamžiais? Koks rašymo ranka metodas (D‘Nealen, Zainer-Blöser, Palmer, italics) buvo naudojamas ir kaip mokiniui tai sekėsi? Kaip vertintumėt mokinį pagal mokymosi standartus? Kas lemia prastą rašymą ranka? Kada mokinys parašo rašto darbą geriausiai? Kada veikla nesiseka? Kokios taisymo strategijos buvo taikomos? Ar jos padėjo? Ar mokymosi priemonių turėjimas įtakoja rašymo raidą ir progresą? Ar yra kitokių kasdieninių veiklų (pvz., naudojimasis žirklėmis, bendradarbiavimas su suolo draugu), keliančių susirūpinimą mokytojui [90]?

H.Cornhill ir J.Case-Smith (1996) ištyrė, kad prastai ranka rašantys mokiniai, kaip identifikuota mokytojų raportuose, ryškiai stokojo trijų sensorinės motorinės veiklos komponentų (akies-rankos koordinacijos, vizualinės motorinės integracijos ir manipuliacijos plaštaka) palyginus su gerai ranka rašančiais mokiniais.Mokytojai teigė, kad jie vertina mokinių rašymą ranka lygindami su kitais klasės mokiniais (37proc) ar lygindami su mokinių rašymo ranka pavyzdžiais, pateiktais knygoje (35proc) [28].

Tėvai, pasak L. A. Kurtz (2008), taip pat vertingas šaltinis ergoterapeutui. Jie atskleidžia kitų perspektyvų apie vaiką ir jo rašymo ranka gebėjimus. Tėvai gali ne tik atskleisti vaiko raidos medicininį ir šeimos kontekstą, bet ir pasidalinti su edukacine komanda neįkainojama informacija apie vaiko interesus, socialinę kompetenciją, požiūrį į mokymąsi ir mokyklą. Tėvai yra laikomi edukacinės komandos nariais ir jų buvimas yra labai svarbus tuo, kad ergoterapeutui gali pateikti išsamią informaciją apie vaiką namuose ir mokykloje [54]. Kad diskusija apie vaiko rašymą būtų lengvesnė, C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) tėvųsiūlo paklausti tokių klausimų: 1. Ar tėvai tikisi, kad vaikas namuose pabaigs mokyklines užduotis ar rašto darbą? 2. Koks vaiko požiūris į rašto darbus namuose? 3. Kaip vaikas atlieka rašto užduotis namuose ir mokykloje? 4. Kokių rašymo užduočių tikimasi iš vaiko namuose (pvz., susirašinėjimas su giminaičiais, telefoninių žinučių rašymas) [90]?

Į visapusišką vaiko rašymo įvertinimą įeina: 1) rašto darbų pavyzdžių analizė; 2) tolesnis vaiko veiklos aptarimas su mokytoju, tėvais ir kitais komandos nariais; 3) vaiko lavinamųjų ir klinikinių

įrašųperžiūrėjimas; 4) tiesioginis rašančio vaiko stebėjimas natūralioje aplinkoje (mokykloje, namuose); 5) rašymo ranka veiksmų vertinimas; 6) veiklos įgūdžių, susijusių su rašymu ranka,įvertinimas.

Dalis vertinimo proceso, kuriuo ergoterapeutas vertina vaiką, yra jo klasės ir namų darbai. Į rašytinius darbus gali įeiti ortografijos pamokos (tarimas paraidžiui), matematinės problemos, pasakojimai. Idealiai šie pavyzdžiai turėtų reprezentuoti tipišką vaiko rašymo veiklą. Peržiūrint vaiko rašymo darbus, rašto pavyzdžių lyginimas su vaiko porininko darbais leidžia išsiaiškinti bendrus klasės standartus ir mokytojų lūkesčius. Neformalus darbų pavyzdžių įvertinimas pagal lygiavimą, dydį, raidės formavimą, įskaitomumą ir gulstumą gali nurodyti tolimesnio vertinimo reikmes.

Tinkama informacija apie buvusią akademinę veiklą, specialūs testai ar raštai iš specialiųjų tarnybų gali būti randami vaiko lavinimo byloje. Medicininiai ir klinikiniai pranešimai, susiję su vaiko lavinimu, taip pat gali būti sudėti į vaiko lavinimo nuolatines ar specialiąsias bylas. Vaikų tėvai turėtų dalintis akademiniais įrašais ir raportais su klinikose ir ligoninėse esančiais ergoterapeutais. Šie dokumentai padeda tolimesniems tėvų ir komandos narių pokalbiams.

Rašančio vaiko stebėjimas klasėje yra pagrindinis žingsnis vertinimo procese. Kvalifikuotas tikrintojas stebi užduočių atlikimą, susikaupimą užduočiai, vaiko elgesį, organizacinius sugebėjimus, judėjimą klasėje, bendravimą su mokytoju ir porininkais, pokyčius veiklose ir visų kitų mokyklinių užduočių vykdymą. Mokyklos aplinka (klasės sutvarkymas, apšvietimas, triukšmo lygis, instruktavimo priemonės) taip pat kaip ir svarbios mokyklos personalo instrukcijos, turi būti susieta su mokinio veikla. Tiesiogiai stebėdamas ir kartu pildydamas protokolą ergoterapeutas, C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) siūlymu, privalo papildomai paklausti tokių dalykų: Kurios rašymo užduotys (pavyzdžiui, sakinių kopijavimas nuo lentos ar istorijos kūrimas) yra sunkiausios vaikui? Kaip elgiasi kviečiamas rašyti vaikas? Pvz., ar vaikas kramto trintuką pieštuko gale, ar nupučia pieštuką per suolą, kad išvengtų rašymo? Ar vaikas gali savarankiškai atlikti rašymo užduotį, ar jam reikalinga fizinė arba žodinė pagalba iš mokytojo ar jo asistento? Ar vaiką išblaško vizualiniai, audialiniai stimulai rašymo metu, tokie kaip mašinų ūžimas už lango? Kur vaikas sėdi klasėje? Kokia mokymosi programa naudojamasi? Kur stovi mokytojas, pateikdamas užduotis? Kaip stebimi sunkumai, susiję su vaiko mokymusi [90]?

Vadinasi, kiekvieno vaiko rašymą ergoterapeutas turi vertinti indvidualiai, kruopščiai atrinkęs vertinimo kriterijus – interviu, klausimynus, rašto darbų pavyzdžius, testus, tiesiogiai stebėdamas.

1.3. Rašymo vertinimo kriterijai

Vertinant rašymo užduotį C.M.Schneck, S.J. Amundson (2010) siūlo atsižvelgti į šiuos aspektus: 1) intervencinio plano užduotis; 2) įskaitomumo komponentus; 3) rašymo greitį; 4) ergonomikos faktorius. Ar mokinys rašo spausdintėmis ar rašytinėmis raidėmis ar abejaip. Šie keturi minėti aspektai gali padėti edukacinei komandai ir tėvams atskleisti problemines rašymo ranka sritis. Turėdamas tikslius rašymo ranka vertinimo duomenimis, ergoterapeutas, vaiko tėvai, edukacinė ar klinikinė komanda taip pat galės skirti dėmesį specifiniams tikslams ir rašymo komunikacijos gerinimui [90]. 2011 m. paskelbtos Rašymo specifikacijos (Writing specifications for the 2011 National Assessment of Educational Progress Pre-Publication Edition. Prepared for the National Assessment Governing Board in support of contract No. ED-05-R-0022) ir McNicholl „Rašymo politika” (2012) nurodo pagrindinius rašymo mokymo tikslus: atpažinti linijas, mokėti suformuoti raides, rašyti mėgaujantis ir siekti pažangos, rašyti greitai, sklandžiai, įskaitomai, sujungiant raides; naudoti įvairias rašymo priemones, lavinti smulkiąją motoriką, apibrėžia, kas yra geras rašymas [115, 64].

Įvairių ranka rašymo kriterijų vertinimas ergoterapeutui leidžia nustatyti, kurias užduotis atlikdamas vaikas gali turėti sunkumų ir įtraukti tas užduotis į intervencinį planą. Į rašymo ranka užduotis, naudingas intervenciniam planavimui, turi įeiti šie dalykai: 1) numerių ir abėcėlės rašymas didžiosiomis bei mažosiomis raidėmis (vaikas turi prisiminti motorinę engramą, raidžių ir numerių eilės tvarką, juos nuosekliai užrašyti), 2) kopijavimas (galimybė atgaminti numerius, raides ir žodžius iš panašaus spausdinto modelio), 3) artimas kopijavimas (raidžių ar žodžių perrašymas iš arti esančio pavyzdžio dažniausiai tame pačiame lape ar ant to paties horizontalaus rašymo paviršiaus), 4) tolimas kopijavimas (kopijavimas iš tolimo vertikalaus pavyzdžio į rašymo paviršių), 5) kopijavimas iš spausdinto į rašytinį – spausdintų raidžių ir žodžių transkribavimas į rašytines raides ir žodžius, 6) diktuojamų žodžių, vardų, adresų ir telefono numerių rašymas yra įgūdis, kurio vaikui reikės ir mokykloj ir namuose (aukštesnio lygio rašymo ranka užduotys, integruojančios klausymą ir motorinį atsaką yra diktantai), 7) sakinio ar paragrafo komponavimas rašant eilėraštį, istoriją ar žinutę draugui (komponavimo procese reikia kognityvinių planavimo funkcijų, sakinio formavimo ir tikrinimo, ši rašymo užduotis įtraukia visą kompleksą integracijų – lingvistinių, kognityvinių, organizacinių ir sensomotorinių įgūdžių).

Įskaitomumas vertinamas atsižvelgiant į raidžių formavimą, išrikiavimą, tarpus, dydį ir pasvirimą. Svarbiausias įskaitomumo aspektas yra perskaitymas. Svarbiausia, ar tai, kas parašyta vaiko, gali perskaityti pats vaikas, tėvai, mokytojai. Į įskaitomumą ir galėjimą perskaityti turi būti atsižvelgiama įvertinant rašymo raidą.

Raidės formavimas turi didžiausią įtaką perskaitomumui iš visų įskaitomumo komponentų. Formuojant raidę J. Alstonas (1995) išskyrė penkis bruožus, įtakojančius įskaitomumą: 1) neteisingos raidžių formos; 2) blogas raidės pradėjimas ir baigimas rašyti; 3) neadekvatus raidės apvalinimas; 4) nebaigtos raidės; 5) neteisingi raidės rašymo pakilimai ir nusileidimai. Išrikiavimas arba orientavimasis eilutėje reiškia teksto išdėstymą eilutėje. Tarpai tai raidžių žodyje ir žodžių sakiniuose išdėstymas ir teksto išdėstymas lape. Dydis reiškia raidės santykį su tomis pačiomis ir kitomis raidėmis pagal rašymo normas. Galiausiai į vienodą raidžių pasvirimą tekste taip pat reikia atkreipti dėmesį [4].

Nors vaiko rašto pavyzdžiai gali būti perskaitomi, net ir tada atsiranda įskaitomumo problemų (pavyzdžiui, neatitinka raidžių dydžiai) įtakojančių perskaitomumą. S. Graham ir kiti (1998) ištyrė, kad raidžių formavimas, tarpai ir tvarkingumas 61 tirto ketvirtos klasės vaiko, turinčio mokymosi sunkumų, aiškiai stokojo įskaitomumo. Paprastai įskaitomumas apibrėžiamas skaičiuojant perskaitomų raidžių arba žodžių skaičių ir jį padalinant iš viso rašytų raidžių ir žodžių skaičiaus [41].

Dažnai ergoterapeutai praktikai ir ugdytojai nori apibrėžti, kokio įskaitomumo procento tikimasi kiekvienoje klasėje. Ergoterapeutai domisi blogo ir gero rašymo ranka įskaitomumo procentu. Perskaitomumo ir įskaitomumo procentų validumas su pavyzdžiais buvo pateiktas trijose studijose.

C.Talbert-Johnson, E. Salva, W. J. Sweeney, J. O. Cooper (1991) prašė 15 pradinės, vidurinės, pagrindinės mokyklos mokinių, turinčių specialių poreikių, kad nukopijuotų trumpą tekstą rašytinėmis raidėmis. Rūšiuojant lengvai perskaitomų rašto pavyzdžių pagal raidžių įskaitomumą buvo nuo 95 iki 100 proc. Sunkiai perskaitomų buvo nuo 60 iki 90 proc [101]. Kitame darbe J. Reisman (1991) ištyrė, kad 51 antros klasės mokinys, su kuriuo dirbo ergoterapeutas, pasiekė 76 proc įskaitomumą atlikdami pilotinę Minesotos rašymo ranka testo versiją [80]. S.Graham, V. Berninger, N. Weintraub, W.Shafer (1998) ištyrė 900 pirmos-devintos klasės vaikų, kurių vystymasis buvo normalus,ir užfiksavo, kad įskaitomumą reikia gerinti pirmose-ketvirtose pradinės mokyklos klasėse. Įskaitomumas gerėjo vyresnėse pradinėse klasėse, o jaunesnėse vidurinės mokyklos klasėse jau buvo pakankamai geras [41].

S. M. Koziatek, N. J. Powell (2002, 2003) išbandė keturias rašymo užduotis pagal Evaluation Tool of Children‘s Handwriting – cursive (ETCH-C) su 101 ketvirtos klasės mokiniu. Jie ETCH-C raidžių ir žodžių įskaitomumo balus suklasifikavo ir vaikų rašymo lygius pateikė ataskaitų kortelėse.75 proc žodžių įskaitomumo lygis pagal ETCH-C svyravo tarp patenkinamo (C ar aukštesnio laipsnio) ir nepatenkinamo[52, 53].

Nors minėti mokslininkai, tyrę įskaitomumo lygius, naudojosi skirtingais matavimais, ergoterapeuto darbo praktikos įtaka parodė, kad riba nuo 75 ik 78 proc rodo patenkinamą ir nepatenkinamą rašymo įskaitomumą. Šis įskaitomumo lygis procentais nėra etalonas, dėl kurio vaikui

reikėtų ergoterapeuto paslaugų. Mokinio rašymo įskaitomumas gali būti vertinamas 75 proc, bet būti neperskaitomas. Ergoterapeutų praktikų rekomenduojamos kompensacinės strategijos gali padėti rašymą padaryti perskaitomą. Kaip teigia T. Goyen ir S. Duff (2007) bei S. Graham su bendraautoriais (2007, 2007), ergoterapeuto paslaugos tokiu atveju tikrai praverstų. Į apibrėžtas edukacines ir terapeutines paslaugas vaikui turėtų būti įtraukta visa komanda, įskaitant vaiko tėvus ir, žinoma, niekada nepriklausyti nuo testo balų. Taigi, ergoterapeutas privalo atsargiai ir išsamiai įvertinti vaiko blogo rašymo priežastį ir pasiūlyti rekomendacijas [38, 42, 44].

Vaiko rašymo rodiklis (norma) arba raidžių skaičius, parašytas per minutę, ir jų perskaitomumas yra svarbiausi rašyme. Mokinys gali ilgiau užtrukti baigdamas užduotį raštu, turėti sunkumų užsirašinėdamas klasėje, prarasti norą rašyti irsielotis, kai jo rašymo sparta lėtesnė už porininko. Rašymo greitis dažniausiai sumažėja, kai padaugėja užduočių raštu. Pradinių klasių ir vyresniems mokiniams reikia ne tik adekvačios rašymo spartos, bet ir galimybės pritaikyti savo spartą nuo skubaus iki normalaus tempo. B. C. M. Smits-Engelsman, P. H. Wilson, Y. Westenberg ir kiti (2003) rašo, kad vaikai, turintys koordinacijos vystymosi sutrikimų ir mokymosi sunkumų, pasižymi šiomis motorikos negaliomis: bendru lėtumu, ribotomis galimybėmis ir prasta motorikos kontrole. Jiems ypač sunkiai sekasi užduotys, kuriomis tikrinamas greitis ir dinaminis balansas. 87 procentai vaikų, turinčių koordinacijos vystymosi sutrikimų ir mokymosi sunkumų, atlikdami užduotį su kaištukų lenta, surinko mažiau nei 15 procentų balų palyginus su 58 procentais turinčių tik koordinacijos vystymosi sutrikimų. Kaištukų lentos užduotys ištiria judesių, reikalaujančių greičio ir tikslumo, judesių kryptingumą [94]. S. Graham (2010) pastebėjo, kad vaiko rašymo procesą trikdo jau vien tai, jog jis turi atsiminti, kaip formuoti vieną ar kitą raidę. Kada vaikas turėtų pradėti rašyti sklandžiai, mokslininkai vis dar nesutaria. 4-6 kl. sklandžiai rašo tik 42 proc. vaikų. Rašymo greitis didėja iki 9 kl. Rašto įskaitomumas priklauso nuo rašymo sklandumo. Įskaitomumas smarkiai sumažėja, jeigu vaikas turi rašyti greitai. Pradinėse klasėse sunkiai įskaitomai rašo nuo 12 iki 44 procentų vaikų [40].

Metodologijų, temų ir duomenų skirtumai įvairiose studijose apie normaliai besivystančių vaikų rašymo greitį labai įvairuoja. Šios studijos parodo, kad vaikų rašymo greitis rutuliojasi palaipsniui, pažymima, kad spartos didėjimas gali būti ir nepalaipsniškas. Pastebėta, kad rašymo greitis skirtingose klasėse labai įvairuoja, esant nevienodoms mokymo ir rašymo sąlygoms. M. H. Tseng ir S. M. K. Chow (2000) nustatė, kad rašymo greitumą lemia viršutinės galūnės vikrumas [105]. J. Rogers, J. Case-Smith (2002) ištyrė, kad naudojimasis klaviatūra smarkiai pagerina prastai rašančiųjų ranka rašymą [82]. F. Preminger, P. L.Weiss, N. Weintraub (2004) nustatė, kad rašymas ranka ir klaviatūra formuoja skirtingus įgūdžius, be to, rašymas klaviatūra gali būti puiki alternatyva, turintiems rašymo sunkumų ranka, nes

pagreitina tokių vaikų rašymą [78]. W. Dusek, B. K. Pierscionek ir J. F. McClelland (2010) ištyrė binokuliarinio regėjimo svarbą skaitymui ir rašymo greičiui [31].

Dėl plataus rašymo greičio diapazono vaiko rašymo rodiklis turėtų būti nustatomas indvidualiai pagal bendrą klasės kontekstą. Rašymo greičiui įtaką gali daryti mokytojo lūkesčiai ir klasės standartai. Yra įprasta lyginti mokinio rašymo greitį su klasės rodikliais. Rašymo greitis yra problematiškas, kai mokinys nesugeba atlikti užduočių raštu per nurodytą laiką. Kai rašymo rodikliai viršijami, turi būti pasirinktos alternatyvios formos: rašymas klaviatūra, žodžių prognozės programos.

Laikysena rašant, viršutinių galūnių stabilumas ir mobilumas bei pieštuko sugriebimas yra ergonominiai faktoriai, kuriuos privaloma išanalizuoti, vaikui rašant. Turi būti stebima sėdėjimo padėtis klasėje – ar vaikas rašydamas paremia galvą dilbiu, ar remiasi į darbastalį; ar vaikas krenta nuo kėdės, ar sėdi sudribęs; ar vaikas sėdi už stalo, ar atsiklaupęs ant kėdės; ar stalas ir kėdė yra patogaus aukščio.

Viršutinių galūnių stabilumas ir mobilumas (galimybė tiesiai laikyti pečius, alkūnę ir riešą stabilius) leidžia dešinei rankai manipuliuoti rašymo priemone. Ar vaikas rašo judindamas visą ranką? Kokia liemens ir rašančios rankos padėtis? Ar kita ranka stabiliai laiko popierių? Ar vaikas labai suspaudęs rašymo priemonę?

Daugumai ergoterapeutų praktikų svarbiausia, ar vaikas tinkamai laiko rašiklį. Ziviani, J. (1987) teigia, kad galimi įvairiausi rašiklio laikymo būdai. Prastai rašantys vaikai rašiklį laiko įvairiausiais neįprastais būdais, o gerai rašantys – įprastu standartiniu būdu.Standartinis pieštuko sugriebimas būna dinaminis trijų pirštų, šoninis trijų pirštų, dinaminis keturių pirštų ir šoninis keturių pirštų. Netaisyklingas pieštuko laikymas nebūtinai įtakoja vaiko rašymo greitį ir įskaitomumą [117].

Vadinasi, svarbiausi rašymo vertinimo kriterijai būtų įskaitomumas, rašymo greitis, ergonomikos faktoriai, rašiklio laikymas, sakinio ar pastraipos komponavimas, gebėjimas kopijuoti rašytines ir spauzdintines raides.

1.4. Rašymo testavimo priemonės

C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) pastebi, kad formalieji ir standartizuotieji testai yra svarbūs įvertinant vaikų veiklą, nes jie objektyviai išmatuoja ir kiekybiškai įvertina vaiko progresą, padeda profesionalams ir nurodo darbo su vaiku kryptį. Nemažai standartizuotų rašymo instrumentų galima nusipirkti [90]. JAV ergoterapeutų dažniausiai naudojamos vertinimo priemonės yra vaiko rašymo vertinimo skalė (Children’s Handwriting Evaluation Scale – J. Phelps, L. Stempel ir G. Speck (1984) [76];

Denverio rašymo analizė (Denver Handwriting Analysis– P. L. Anderson (1983) [6]; Minesotos rašymo testas (Minesota Handwriting Test– J.Reisman (1999) [80]; vertinimo priemonė vaikų rašymui (Evaluation Tool of Children’s Handwriting (ETCH) – S. J. Amundson (1995) [5]; rašymo įgūdžių testas (Test of Handwriting Skills –M.F. Gardner (1998) ir spausdinimo priemonė (Print Tool– J. Olsen, Kanapton (2006) [37, 71]. Apie ETCH-C taikymo tinkamumą ir validumą net vaikams, kurių rašysena yra alternatyvi, rašė S. Duff, T.-A.Goyen, (2010) [30]. Penkių užduočių testo su kaištukų lenta TIHM (The Test of In-Hand Manipulation – J. Case-Smith, 2002) tinkamumą ir validumą patvirtino K. Pont, M. Wallen, A. Bundy ir J. Case-Smith (2008) tyrimai su penkerių-šešerių metų vaikais – buvo nustatyta, kad šis testas kliniškai patikima priemonė lavinti vaikų rankų miklumą [26, 77]. M. Mc Bride, M. Pelto, T. F. Mc Laughlinir kiti (2009) tyrė Rašymo be ašarų (Handwriting without Tears) efektyvumą ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems sunkią negalią, šio metodo taikymas buvo sėkmingas [62]. D. Handley-More, J. Deitz, F. F. Billingsley ir kiti (2003) nustatė, kad rašymą galima palengvinti naudojantis kompiuteriniu tekstų apdorojimu ir žodžių prognozėmis [46]. S. Rosenblum, P. L. Weiss, S. Parush dviejose tais pačiais metais (2003) rašytose studijose vaikų darbus vertino analizuodamos rašymo procesą kompiuterine sistema ir padarė išvadą, kad kompiuterinė sistema gana objektyviai išmatuoja rašymo veiklą ir gali padėti išspręsti ne vieną rašymo problemą, parenkant reikalingas priemones rašymui tobulinti [86, 87]. S. Rosenblum (2008) ištyrė, kad Rašymo gebėjimų klausimynas (Handwriting Proficiency Screening Questionnaire [HPSQ]) pravartus ergoterapeutams rašymo trūkumams identifikuoti ir yra naudingas klinikinėms ir akademinėms reikmėms [83]. Apie sėkmingą Minesotos rašymo testo (Minesota Handwriting Test) socialinės atskirties vaikams taikymą, panaudojant ergoterapijos intervenciją per rašymą kompiuteriu rašė C. Q. Peterson ir D. L. Nelson (2003) [75]. P. Sudsawad, C. A. Trombly, A. Henderson ir kiti (2001, 2002) tyrė ryšį tarp vertinimo priemonės vaikų rašymui (Evaluation Tool of Children’s Handwriting (ETCH) ir mokytojų vetinimo ir priėjo prie išvados, kad vertinimas yra toks pat [99, 100]. D. Marr, S. B. Dimeo (2006) naudojo vertinimo priemonę vaikų rašymui (Evaluation Tool of Children’s Handwriting (ETCH) vertindami vasaros rašymo kursų poveikį pradinukams ir nustatė, kad rašymo rezultatai labai pagerėjo [61]. J.Bo, A.J. Bastian, J.L. Contreras-Vidal ir kiti (2008) sutaria, kad apibrėžtas laikas ir galūnių kontrolės dinamiškas kompleksiškumas gali būti svarbūs veiksniai, ugdant piešimo ir rašymo įgūdžius [16]. G. I. Roberts, J. E. Siever ir J. A. Mair (2010) išbandė kinestezinę rašymo intervenciją, vertino rašymo įskaitomumą, raidžių formavimą, rašymo savitumą ir asmeninį pasitenkinimą ir padarė išvadą, kinestezinė rašymo intervencija yra efektyvi tobulinant mokinių, turinčių rašymo sutrikimų, įgūdžius [81]. Tačiau S. L Hammerschmidt, P.Sudsawad, (2004) nerekomenduoja kinestezinio lavinimo pirmos klasės mokiniams, nes jis nepagerina nei kinestezijos, nei rašymo [45].

N. Mackay, A. Mc Cluskey, R. Mayes (2010) tvirtina, kad aštuonių savaičių trukmės Prisijungimo prie rašymo programa (Log Handwriting Program) yra patikima ir gerina pradinių klasių mokinių rašymą [58]. M. Linderman, M. A. Lebedev, J. S. Erlichman (2009) sukurta elektromiografijos (EMG) signalų metodika taikoma rašant padeda nustatyti net neurogeneratyvines ligas [56]. Cheung, C. Wai Shan, LI-Tsang, C. Wai Ping (2006) nustatė, kad kompiuterinė rašysenos mokymo programa pagerino vaikų vizualinius percepsinius įgūdžius ir vizualinę motorinę koordinaciją [27].

Kiekviena iš šių vertinimo priemonių turi įvairių būdų, testuojančių rašymą ranka (pvz., diktantas, tolimų objektų kopijavimas). Jos skirstomos pagal vaiko amžių ar klasę (pvz., pirmos ir antros klasės), rašysenos tikrinimą (pvz., rašytinių raidžių), rašymo veiklos vertinimą (pvz., teksto spausdintinėmis raidėmis įskaitomumas) ir vertinimo rezultatus (pvz., procentiliai). Dažniausiai testai vertina rašymo įskaitomumą ir greitį. Įskaitomumo vertinimo procedūroje naudojamos reitingavimo technikos, reitinguojančios nuo globalaus iki detalaus ir specifinio. Kad galėtų grupuoti testavimo priemones, ergoterapeutas turi turėti omeny kiekvieno vertinimo charakteristikas, taip pat testų stipriąsias puses ir ribotumus, patikimumą, validumą ir kitus psichometrinius ypatumus. Daugumos rašymo vertinimo priemonių trūkumas yra mažas jų patikimumas matuojant įskaitomumą, kadangi remiamasi subjektyviu rašymo įskaitomumo vertinimu. Vertinimai turi atitikti tas sritis, kurių vaiko rašymui labiausiai reikia ir pasiūlyti pačią efektyviausią intervenciją, kurią turėtų suplanuoti ergoterapeutas, vaiko tėvai ir kiti komandos nariai.

Norėdamas išsiaiškinti, kas trukdo vaikui parašyti tekstą, ergoterapeutas turi atsižvelgti į vaiko veiklos įgūdžius, kliento faktorius, veiklos pavyzdžius ir į kontekstinius elementus. Ergoterapeutas stebėti vaiko pastangas rašyti, pamato vaiko iškraipytą, neperskaitomą raštą ir randa faktorių, kuriais būtų galima paveikti vaiko rašymą. H. Ben-Pazi, S. Kukke ir T. D. Sanger ( 2007) ištyrė, kad prasčiau spausdinantys vaikai ir rašo prasčiau [12]. Blogai rašantys vaikai paprastai turi ne vieną faktorių, trukdantį rašymo veiklai. Ergoterapeutas privalo atskirti vieną faktorių nuo kito, kad suprastų jų įtaką kaip ir jų sąveiką su kitais veiklos faktoriais. M. J. M.Volman, B. M. van Schendel, M. J. Jongmans (2006) ištyrė, kad rašymo kokybė prastėja dėl vizualinės-motorinės integracijos trūkumo. Pavyzdžiui, trumpas dėmesio išlaikymas, impulsyvumas ir kultūrinis kontekstas (jei kalba, kuria rašomas, yra antroji kalba) sąveikauja ir trikdo rašymo veiklą. Tai, kad vaikas trumpai išlaiko dėmesį, jam trukdo ne tik rašyti, bet ir išmokti naujus dalykus, įskaitant antrąją kalbą. Jeigu negali suprasti kalbos simbolių, žodžių ir sintaksės – vaikui bus sunku skaityti. Kadangi rašymas ir skaitymas yra paraleliai išmokstamas procesas, rašymas strigs. Rašymą gali pataisyti efektyvios kompensacinės ir taisomosios technikos, koreguojančios dėmesingumą ir antrosios kalbos vartoseną bei žinias [107]. A. V. Asher (2006) ištyrė, kad pradinių klasių mokiniams

reikia reikia struktūruotų instrukcijų, jų motoriniams įgūdžiams lavinti [7]. B. Engel-Yeger, L. Nagauker-Yanuv, S. Rosenblum (2009) ištyrė, kad vaikai žino savo rašymo trūkumus ir patys gali apie juos pranešti. Tokie vaikų pranešimai padeda identifikuoti disgrafiją ir palengvina ergoterapinę intervenciją[33]. V.Tumas, A.C. Sakamoto (2009) tyrė vaikus, jaučiančius pirštų skausmą nuo rašymo ir rezultatai parodė, kad sulėtėjus rašymui sulėtėja ir mąstymas [106]. N. Z. Ratzon, D. Efraim ir O. Bart (2007) ištyrė, kad panaudojus trumpą grafomotorinę intervenciją, išsisprendžia smulkiosios motorikos ir rašymo sunkumai [79].

Nė viename tyrime, išskyrus C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) nebuvo pabrėžta rašymo spausdintinėmis ir rašytinėmis raidėmis skirtumai. Autorės teigia, kad ir spausdintinis, ir rašytinis būdai papildo vienas kitą ir pateikia tam argumentų bei pabrėžia, kad tai reikia turėti omenyje, kai ergoterapeutas, vaikas, vaiko tėvai ir lavinimo komanda sprendžia, kuris būdas labiausiai tiktų vaikui.

Rašymas spausdintinėmis raidėmis, anot minėtų autorių, reikalingas dėl šių priežasčių: 1. Spausdintinių raidžių forma yra paprastesnė, todėl lengviau išmokstama.

2. Spausdintinės raidės primena spausdintines pratybų raides, rašomas mokykloje. 3. Spausdintinės raidės reikalingos visą laiką dokumentams ir prašymams pildyti. 4. Spausdintinės raidės yra daug lengviau perskaitomas už rašytines.

5. Apskritimai ir lazdelės formuojant spausdintines raides, mažiems vaikams padeda pasiekti pažangos greičiau nei rašytinių raidžių rašymas.

6. Spausdintines raides yra lengviau atskirti vizualiai už paprastas rašytines.

7. Tradicinė vertikalioji abėcėlė yra prieinamesnė, lengvesnė skaityti ir lengvesnė rašyti mažiems vaikams, kaip ir mokytojams yra lengviau jos mokyti už pasvirąją abėcėlę [90]. Schneck C. M., Amundson S. J. (2010) akcentuoja, kad rašymo rašytinėmis raidėmis šalininkai remiasi tokiais teiginiais:

1. Rašymas rašytinėmis raidėmis yra greitesnis ir automatinis.

2. Čia gali indvidualiai formuluoti raides, ko neleidžiama rašant spausdintinėmis raidėmis. 3. 3.Besitęsianti jungiamoji linija leidžia formuoti žodžius kaip junginius.

4. 4.Rašymas rašytinėmis raidėmis leidžia prastai rašančiam spausdintinėmis raidėmis vaikui sukurti rašymo formą, tinkamiausią jo esamam lygiui.

5. 5.Smegenys nėra išsivysčiusios smulkiesiems vizualiniams motoriniams akcentams, būtiniems rašymui spausdintinėmis raidėmis [90].

Taigi, rašymo testavimo priemonės – formalieji ir standartizuotieji testai – objektyviai išmatuoja ir kiekybiškai įvertina vaiko pažangą, rekomenduoja, kurios raidės – rašytinės ar spauzdintinės – tinkamiausios vaikui.

1.5. Praktikos modeliai gerinantys rašymą

Jei mokyklos ugdymo komisija nusprendžia, kad vaikui svarbiausia funkcinė rašymo komunikacija, ergoterapeutas turi padėti. Dažniausiai komanda naudoja arba taisomąją, arba kompensacinę intervenciją, arba abi, kad pagerintų vaiko rašymo komunikaciją. Kompensacinės strategijos pagerina mokinio dalyvavimą mokykloje, pritaikydamos, adaptuodamos ir modifikuodamos tam tikrus uždavinius, kasdieninę veiklą ir aplinkas, kuriose taisomosios priemonės pagerina ar atstato mokinio tam tikros srities funkcinius įgūdžius. C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) pabrėžia, kad iš pradžių vaikas, vaiko tėvai ir ugdymo komanda turi pasiekti susitarimą, pasirinkdami rašymo būdą (pavyzdžiui, rašytinėmis raidėmis) ir rašymo ranka instrukcijos metodą, tinkamiausia vaikui. Pasirenkami specifinės intervencijos technikos ir tipai, dažnumas ir trukmė [90].

Kai vaiko rašymas yra labai neįskaitomas ir lėtas, komandos nariai gali nuspręsti įtraukti pagalbines tecnologijas, tokias kaip kompiuteris ar nešiojamasis žodžių procesorius. Ir mokinys, ir komanda, ypač ergoterapeuto padėjėjas, privalo sunkiai dirbti, kad surastų technologinę sistemą, leidžiančią mokiniui įgyti patirties generuojant tekstą. Kaip ir rašant ranka, kompiuteris reikalauja mokinio dėmesio, motorinės kontrolės, sensorinio apdorojimo, vizualinio funkcionavimo ir saviregulaicijos. Nors kompiuteris nėra magiška priemonė, bet jis leidžia vaikui pasiekti klaviatūros valdymo ir žodžių abdorojimo įgūdžių per planavimą, nuolatines instrukcijas ir praktiką. Aukštesnių pradinių klasių mokiniai, turintys mokymosi sutrikimų, pabrėžė, kad rašymas ranka buvo greitesnis, nei rašymas kalviatūra, po keleto mėnesių praktikos. Šiame technologijų amžiuje visiems mokiniams svarbu ugdyti rašymo klaviatūra įgūdžius, kad būtų galima naudotis kompiuteriu klasėje, darbo vietoje ir namuose. Šiaip ar taip rašymo ranka įgūdžiai vis tiek bus reikalingi ir mokantis, ir suaugus.

Svarbiausias ugdymo programos dalykas – mokinio rašymo įgūdžių pagerinimas. Ergoterapijos praktiniai modeliai, galintys, pagerinti rašyseną, apima tokių mokinių vystymąsi: neurologinį, pažinitinį, sensomotorinį, biomechaninį, psichosocialinį. C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) duomenimis, JAV ir Kanadoje apklausti ergoterapeutai pažymi, kad dažniausiai taikomi teoriniai metodai vaikų rašysenos intervencijai yra multisensorinis (92 proc. JAV) ir sensomotorinis (90 proc. Kanadoje). Šiaip ar taip

ergoterapeutai labai dažnai derina įvairius rašymo intervencijos teorinius metodus, ir šiam daugelio metodų panaudojimui yra pritariama pediatrinėje ergoterapijos literatūroje [90].

Svarstydami bet kurį rašysenos intervencijos planą praktikai turi apsvarstyti toli siekiančius kiekvieno praktikos modelio parametrus kartu su persidengimu ir sąveikavimu tarp jų. Ergoterapeutas privalo būti patyręs naudodamas vieną ar keletą konkurencingų praktikos modelių ir mokydamas kitus įgyvendinimo strategijų kylančių iš šių modelių praktikos. Susitelkę veiklai, susijusiai su rašymu, ir taikydami įvairius praktikos modelius vaiko ugdymo programai ergoterapeutų padėjėjai galiįvairias metodikas, kad vaikus išmokytų rašymo komunikacijos įgūdžių. R. P. Erhardt ir V. Meade (2005) teigia, kad ištaisyti vaikų rašyseną galima visai nemokant rašyti, tam puikiausiai tinka smulkiosios motorikos lavinimas, sensorinę integraciją gerinantys pratimai [34].

Taigi, vaiko rašymui pagerinti naudojama taisomoji ir kompensacinė korekcija, susiplanuojamos pagalbinės priemonės, stiprinančios rašymo įgūdžius.

1.5.1. Neurologinio vystymosi modelis

Neurologinio vystymosi teorinis metodas remiasi neurologijos principais ir normaliu vystymusi sutelkiant dėmesį į indvido galimybes vykdyti veiksmingas ortostatines reakcijas ir judesius. Toks praktinis modelis teikia idealią orientaciją adresuojant problemas vaikams, turintiems neadekvatų neurologinį vystymąsi, akivaizdų dėl prastos ortostatinės kontrolės, automatinių reakcijų ar galūnių kontrolės. Sumažėjęs, padidėjęs ar kintantis raumenų tonusas, neadekvačios atstatomosios ir pusiausvyros reakcijos ir silpnas proksimalus stabilumas gali persipinti su sėkminga smulkiosios motorikos veikla, tokia kaip rašymas. D. Marr, S. Cermak, E. S. Cohn ir kiti (2003) ištyrė, kad kuo daugiau užduočių skiriama smulkiajai motorikai darželyje, tuo ji labiau pralavėja [60]. S. Naider-Steinhart, M. Katz-Leurer (2007) nustatė, kad proksimalių raumenų funkcijos, atliekant rašymo užduotis, yra stabilizuojančios, o proksimalių ir distalinių raumenų aktyvumo nepastovumo sumažėjimas padeda greičiau rašyti [70].

Ortostatiniai ir rankų paruošimo veiksmai yra svarbus rašymo programos komponentas vaikams, turintiems nežymius nervų raumenų sutrikimus ir jutimų apdorojimo problemų. Tokius vaikus ruošiant rašymui būtina rašysenos intervencija, atrenkant parengiamąsias priemones kiekvieno vaiko specifiniams trūkumams, turi būti atidžiai analizuojama reakcija į šias priemones. Abu šie veiksniai yra svarbūs parengiamajai rašymo intervencijos fazei. Ortostatinė ir rankų veiklos gali paruošti vaikus rašyti: 1) moduliuojant raumenų tonusą, 2) skatinant artimųjų sąnarių stabilumą, 3) taisant rankos funkciją.

Ortostatinis paruošimas moduliuoti raumenų tonusą gali įtraukti veiklas, didinančias, mažinančias ar balansuojančias raumenų tonusą. Anot C. M. Schneck, S. J. Amundson (2010) tradicinės veiklos, didinančios tonusą, yra šokinėjimas sėdint ant kamuolio ir šokinėjimas ant mini batuto. Veiklos, galinčios atstatyti tonusą ir stiprumą klasėje, gali būti ir šokinėjimas vietoje,uždėjus rankas ant kėdžių šonų. Vaikai privalo išlaikyti tokią poziciją ištiesę rankas ir stumdami kėdę žemyn. Jie gali vaidinti sunkų darbą, tokį, kaip rankom kelti su savimi kėdę aukštyn [90].

Vaikams, kurių raumenų tonusas turėtų būti mažesnis, gali padėti lėtas siūbavimas sėdint raitomis ant didelės pagalvės ir judant iš vieno šono į kitą pagal garsiai deklamuojamo vaikiško eilėraščio ritmą. Klasėje prieš rašant vaiko ortostatinis tonas gal būti sumažintas siūbuojant supamoje kėdėje lėtu ritmu, klausantis instrumentinės ar vokalinės muzikos, naudojantis laisvų rankų įranga, priglundant pupelių maišo kėdėje ar dalyvaujant vizualiai įsivaizduojamoje relaksacijoje.

Prastai rašantys vaikai dažnai turi silpną sąnarių proksimalų stabilumą ir jėgą. Sustiprinti kaklo, pečių, alkūnių, riešo susitraukimus maži vaikai gali mėgžiodami gyvūnų judesius – krabo ropojimą, meškos šliumpinimą, kirmėlės šliaužimą, mulo spyrį. Vyresni vaikai gali išbandyti ritminę gimnastiką, daryti atsispaudimus ant grindų ar prieš sieną, atlikti pasipriešinimo pratimus su elastinėmis guminėmis juostomis, kartu traukdami porininką iš sėdimos pozicijos ant grindų arba praktikuodami jogos pozas, reikalaujančias svorio atramos. Proksimalų stabilumą taip pat galima pagerinti kasdienine veikla, tokia kaip lentos, suolviršių valymas, klasės baldų stūmimas ir perstatymas arba fizinio lavinimo pratimais.

Tinkamos rašymo pozicijos gali pagerinti proksimalų sąnarių stabilumą. Pozicija išsitiesus ant pilvo svorį perkelia į dilbius rašymui, o tai padidina proksimalų sąnarių stabilumą ir gali sustiprinti ranką ir pirštus.

Ruošdamiesi rašyti, kai kurie vaikai gali turėti naudos ugdydami koordinuotesnę raumenų sinergiją visai rankos funkcijai pagerinti. Rankos turi būti pakankamai stabilios ir stiprios, kad galėtų padėti pirštams manipuliuoti įrankiais. Klasėje į rankų stiprinimo veiklą įeitų sunkių krepšių su storomis rankenomis nešiojimas, storų virvių mazgų rišimas, dalyvavimas žaidimuose su magnetais.

Pasiruošimas rašymui, rašymas, manipuliavimo veiklos ant vertikalių paviršių gali padėti subalansuoti rankos pagrindinius raumenis riešo ištiesimo stabilumui. Veiklos, reikalaujančios manipuliavimo ranka, arba objekto reguliavimas po jo perkėlimo ranka į kitą vietą tinka vaikams, turintiems rašymo trūkumų. Perkėlimas, rašymo priemonės judinimas nuo delno iki pirštų, rašymo priemonės koto keitimas rankoje dėl geresnio suspaudimo, pieštuko keitimas iš rašymo pozicijos į pakėlimo poziciją, manipuliavimo ranka įgūdžiai reikalingi rašymo priemoneivaldyti.

H. Cornhill ir J. Case-Smith (1996) studija apie 48 pirmokus parodė didelę koreliaciją tarp rašymo įgūdžių ir manipuliavimo ranka, ypač naudingas buvo perkėlimas ir kompleksinis keitimas [28]. Boehme (1988) akcentavo, kad vertikalus rašymo linijos nubrėžimas yra gaunamas suspaudžiant ir ištiesiant pirštus, o horizontaliam brėžimui reikia riešo judesių. Kad būtų subalansuota pagrindinių ir nepagrindinių rankos raumenų sąveika,būtini dinamiški, efektyvūs ir sklandūs judesiai, kurių prisireiks rašant[17].

Taigi, neurologinis vystymosi modelis dėmesį sutelkia į veiksmingas ortostatines reakcijas.

1.5.2. Pažintinis modelis

Į rašymą galima žiūrėti kaip į kompleksinį motorikos įgūdį, kurį galima pataisyti per praktiką, kartojimą, grįžtamąjį ryšį. S. A. J. Ruiter su bendraautoriais (2010) ištyrė, kad vaikų pažinimas, kol dar kalbos įgūdžiai nėra išvystyti, labai priklauso nuo smulkiosios motorikos (SM) įgūdžių [88]. C. E. Exner (2010) pabrėžė, kad plaštakų įgūdžiai lemia sąveiką su aplinka. Jie svarbiausi dirbant, žaidžiant, kasdieninėje buityje. Vaikas, negalintis lavinti plaštakų įgūdžių, turi mažiau galimybių gauti SI iš aplinkos ir patirti sąveikos su pasauliu efektą. Efektyvus plaštakų panaudojimas įvairiapusėje veikloje priklauso nuo kompleksinės plaštakų įgūdžių sąveikos, posturalinių mechanizmų, pažinimo ir vizualaus suvokimo [35]. A. L. Webber su kolegomis (2008) ištyrė, kad aštuonmečių vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, sergančių ambliopija, o ypač turinčių žvairumą, smulkiosios motorikos įgūdžiai buvo silpni. Didžiausias motorinės veiklos deficitas buvo atliekant rankų miklumo užduotis, kur reikalingas greitis ir tikslumas. Visgi vaikai šiuos įgūdžius gali lavinti ir be vizualumo, jeigu somatinės (anatominės ir fiziologinės) sensorinės funkcijos suteikia adekvačią informaciją. Ji apima siekimą, griebimą, išlaikymą, paleidimą, manipuliacijas delne bei abiejų plaštakų naudojimo įgūdžius. Sutrikus smulkiajai motorikai, paprastai atsiranda ir rašysenos sutrikimų. Visuose straipsniuose apie mokymosi sutrikimus ypač pabrėžiamas rašysenos sutrikimas ir ergoterapijos metodų tinkamumas šiam sutrikimui ištaisyti. Svarbu, kad ergoterapinių priemonių rašysenai taisyti būtų imtasi laiku ir jos būtų taikomos atsižvelgiant į situaciją [110].

Anneloes Overvelde, Wouter Hulstijn (2011) teigia, kadlabai paplitusi disgrafinė rašysena yra klinikinės svarbos, nes prasta rašysena įvardyta kaip viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios mokyklinio amžiaus vaikai kreipiasi į ergoterapeutą ir ji yra kriterijus raidos koordinacijos sutrikimams diagnozuoti.