LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
SANDRA SOLO
AUTIZMĄ TURINČIŲ VAIKŲ SAVARANKIŠKUMO IR JUTIMŲ
SUTRIKIMŲ VERTINIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Prof. Daiva Petrusevičienė
2
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
AUTIZMĄ TURINČIŲ VAIKŲ SAVARANKIŠKUMO IR JUTIMŲ
SUTRIKIMŲ VERTINIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Prof. D. Petrusevičienė
2017 05 18
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė
Sandra Solo
2017 05 18
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 5
PADĖKA ... 7
ĮVADAS ... 8
TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
I LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Autizmo istorija ... 11
1.2. Autizmo etiologija ... 12
1.3. Veiksniai, įtakojantys autizmo atsiradimą ... 13
1.3.1 Genetiniai: ... 14
1.3.2 Tėvo amžius: ... 15
1.3.3 Testosterono kiekis gimdoje: ... 15
1.3.4 Gimdymo veiksniai: ... 16
1.3.5 Uždegiminiai procesai: ... 17
1.3.6 Aplinka: ... 18
1.4 Autizmo paplitimas ... 18
1.5 Autizmo sunkumo laipsnis ... 20
1.6 Autizmo diagnostika ... 21
1.7 Autizmui būdingas elgesys ... 24
1.8 Autizmu sergančių vaikų sensorinės integracijos sutrikimų ypatumai ... 25
1.9 Savarankiškumo ugdymo ypatumai vaikams turintiems Autizmą ... 29
1.10 Ergoterapija ... 30
1.11 Autizmą turinčių vaikų ugdymo metodai ... 32
1.12 ,,Sensorinės dietos“ metodas ... 34
II. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ... 37
2.1 Kontingento charakteristika ... 37
2.2 Tyrimo metodai ... 38
2.2 Statistinė duomenų analizė ... 39
III. TYRIMO REZULTATAI ... 40
3.1 Savarankiškumo įgūdžių vertinimo rezultatai ... 40
3.2 Jutimų sutrikimų vertinimo rezultatai ... 44
IV. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 47
V. IŠVADOS ... 50
VI. REKOMENDACIJOS ... 51
VII. MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 52
VIII. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53
3
SANTRAUKA
S. Solo. Autizmą turinčių vaikų savarankiškumo ir jutimų sutrikimų vertinimas. Magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė Prof. Daiva Petrusevičienė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2017
Tikslas: įvertinti Autizmą turinčių vaikų savarankiškumo ir jutimų sutrikimus bei pateikti ,,Sensorinės dietos” metodo rekomendacijas abilitacijos centro specialistams.
Uždaviniai: 1. įvertinti vaikų, turinčių Autizmą, savarankiškumą; 2. įvertinti vaikų, turinčių Autizmą, jutimų sutrikimus; 3. Įvertinti vaikų, turinčių Autizmą savarankiškumo ir jutimų sutrikimų sąsajas.
Tiriamųjų kontingentas: tyrimas buvo atliekamas Kauno vaikų abilitacijos centre. tiriamųjų kontingentą sudarė 4-7 amžiaus vaikai. Tyrime dalyvavo 28 vaikai, 23 berniukai ir 5 mergaitės.
Metodika: 2017 metais buvo atliekama apklausa vaikų savarankiškumo įgūdžiams vertinti, remiantis Ivoškuvienės R. ir Balčiūnaitės J. sudarytu klausimynu. Taip pat taktiliniams sutrikimams vertinti buvo pasirinktas klausimynas C.B.Royeen ,,Lietimo sutrikimų vertinimo klausimynas“. Sudarytus klausimynus pildė tyrime sutikę dalyvauti tėvai. Apklausos buvo atliekamos anonimiškai.
Tyrimo rezultatai: Nustatyta, kad visų savarankiškumo sričių vidurkiai statistiškai reikšmingai skiriasi (p<0,05). Savarankiškumo įgūdžių vystymasis/ugdymas yra netolygus. Kadangi, apklausus didžiają dalį respondentų, didžiausias dėmesys buvo skiriamas valgymo, elgesio, asmens higienos, apsirengimo ugdymui. Mažiausias savarankiškumo vidurkis buvo drabužių rūšiavime, kadangi didžioji dalis tėvų tai atlieka už vaikus. Nustatyta, kad žemo protinio atsilikimo turinčių vaikų avalinės ir jos priežiūros skalės įverčiai statistiškai reikšmingai žemesni nei vaikų, kurių tėvai nepažymėjo, koks protinio atsilikimo lygmuo (p<0,05) (3 pav.). Visų kitų savarankiškumo sričių įverčiai yra panašūs tarp vaikų, nepriklausomai nuo protinio atsilikimo lygio ir kurie nenurodė (p>0,05). Visos savarankiškumo sritys viena su kita glaudžiai susijusios, vystantis vienai konkrečiai sričiai, vystosi ir kita, nors galimai ir netolygiai.
Atlikus skaičiavimus, buvo išvesti gautų rezultatų precentai, kurie parodė, kad dauguma vaikų turi nežymų (82,1 %) ir vidutinį (17,9 %) lietimų sutrikimų lygį. Nustatyta, kad lietimo sutrikimų
įverčiai statistiškai reikšmingai nesiskiria tarp vaikų, turinčių nežymų, vidutinį, žymų protinio atsililikimo lygį ir kurie nenurodė (p>0,05). Tyrimo rezultatai parodė, kad lietimo sutrikimo įverčiai yra susiję su valgymo ir gėrimo skalės įverčiais (r= -0.419, p<0,05) ir su avalynės ir jos priežiūros skalės įverčiais (r= -0.476, p<0.05). Kuo didesni yra lietimo sutrikimo įverčiai, tuo mažesni yra valgymo ir gėrimo bei avalynės ir jos priežiūros savarankiškumo įgūdžiai.
4
Išvados: Įsivertinus rezultatus, galime daryti išvadas, kad vaikai turintys autizmą, yra pakankamai savarankiški, didžiajai daliai užtenka žodines ar vaizdinės pagalbos. Kalbant apie jutimų sutrikimus, taip pat gauti rezultatai pasižymėjo aukštais įvertinimais, kadangi nebuvo žymių ar labai žymių jutimų sutrikimų lygių.
5
SUMMARY
S. Solo. Autistic children with sensory disorders and self-sufficiency assessment. Master's thesis / scientific leader Prof. Daiva Petrusevičienė. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Rehabilitation Clinic. - Kaunas, 2017
Objective: To assess autistic children with sensory disorders and self-sufficiency, and submit ,,sensory diet" method recommendations Habilitation Center professionals.
Objectives: 1. To assess the independence of children with autism; 2. The assessment of children with autism sensory disorders; 3. Rate of children with autism and sensory disorders independence interfaces.
Contingent subjects: the study was carried out in Kaunas Children's Habilitation Center. The study included children ages 4-7. The study involved 28 children, 23 boys and 5 girls.
Methodology: in 2017 was carried out a survey to assess children's self-sufficiency skills, based on Ivoškuvienė R. and J. Balčiūnaitės a questionnaire. Also tactile disorders assessed was selected questionnaire C.B.Royeen ,, Touch disorders assessment questionnaire. A questionnaire, filled in, the parents agreed to participate in the study. The survey was conducted anonymously.
Study Results: It was found that all areas of autonomy averages statistically significantly different (p <0.05). Independence skills development / education is uneven. As a survey the majority of respondents, focused on eating behavior, personal hygiene, dressing education. The lowest average self-sufficiency was graded clothing, because most of the parents to be done for the children. It was found that low-retarded children with footwear and supervision Scale values significantly lower than the children whose parents did not mention what retarded level (p <0.05) (Fig. 3). All other estimates autonomy areas are similar among children, regardless of the level of mental retardation and who did not (p <0.05). All areas of autonomy with each other closely associated with the development of one specific area, and the other is developing, although possibly uneven.
The estimates were derived precent of the results, which showed that the majority of children have a slight (82.1%) and average (17.9%) level touch disorders. It was found that the touch disorders estimates is not statistically significant in children who have mild, moderate, considerable mental atsililikimo level and who did not (p <.05). The results showed that the touch disturbance estimates are related to eating and drinking scale scores (r = -0,419, p = 0.05) and footwear and supervision scale scores (r = -0,476, p & lt; 0.05). The higher estimates are touching disorder, the smaller is eating and drinking and footwear and supervision of independence skills.
6
Conclusion: The self-assessment results, we conclude that children with autism are sufficiently independent, the vast majority is enough verbal or visual aid. In terms of sensory disorders, as well as the results obtained characterized by high ratings, since there were no severe or profound sensory impairment levels.
7
PADĖKA
Noriu padėkoti savo baigiamojo darbo vadovei prof. D. Petrusevičienei už skirtą laiką ir dėmesį bei palaikymą.
Taip pat noriu skirti padėką Kauno vaikų abilitacijos centro direktorei bei kolektyvui už nuoširdų bendradarbiavimą ir priėmimą.
8
ĮVADAS
Temos aktualumas
Autizmas – vienas iš įvairiapusių raidos sutrikimų, kuriam būdinga pradžia iki 3 metų amžiaus ir vėluojanti ar sutrikusi raida. Dėl įvairių vyravusių istorinių autizmo sampratų, labai skirtingų ir prieštaringų šio sutrikimo požymių interpretavimo įtakos ši liga Lietuvoje iki šiol yra nepakankamai išaiškinta. Autizmas pasireiškia būdingais kokybiniais socialinio bendravimo komunikacijos ir elgesio sutrikimais. Tokie vaikai savo išvaizda nesiskiria nuo sveikų, tačiau dėl komunikacijos ir elgesio sutrikimų autizmu sergančių vaikų aplinkiniai dažnai nesupranta, nes jie atrodo užsidarę, nesuprantami, grubūs, nebendraujantys arba keistai bendraujantys.
Lietuvoje apie vaikus, pasižyminčius autizmo sindromu, plačiau pradėta kalbėti prieš 8-9 metus. Mūsų šalyje autizmo sutrikimas, tiek sunkaus, tiek ir lengvo išreikštumo laipsnio, vaikams yra nepakankamai išaiškinamas ir diagnozuojamas. Kasmet šių vaikų skaičius didėja, tačiau autorių teigimų jis dažniau pasireiškia berniukams nei mergaitėms.
Autizmo sutrikimą turintiems vaikams dažnai pasireiškia sensorinės integracijos disfunkcija. Tai reiškia, kad jie nesugeba tinkamai priimti ir reaguoti į iš aplinkos gaunamus dirgiklius. Dėl šios priežasties vaikai gali būti labai aktyvūs arba atvirkščiai – labai vangūs. S. Levinskienė pažymi, kad autizmo atvejais randami pažeidimai įvairiose smegenų dalyse, todėl galimi įvairūs pažeidimo lokalizacijos ir pažeidimo laipsnio deriniai. Autizmu pasižymintys vaikai gali būti labai skirtingi, jiems gali būti tokių sutrikimų, kaip epilepsija, hemiparezė, raumenų hipotonija, protinis atsilikimas. Kiti autoriai nurodo, kad kai kuriems autistiškiems vaikams būdingos gabumų salelės. Kartais jie yra gerokai gabesni už tokio pat amžiaus normalaus intelekto vaikus.
Vaikų, turinčių Autizmą, savarankiškumo įgūdžiai progresuoja taip pat kaip ir sveikų vaikų, tačiau šių įgūdžių jie išmoksta vėliau nei sveiki vaikai. Dėl jutimų sutrikimų šiems vaikams ilgiau užtrunka savarankiškumo įgūdžių išmokimas, dėl šios priežasties sutrinka vaikų gyvenimo kokybė. Todėl aktualu įvertinti Autizmu sergančių vaikų jutimų bei savarankiškumo sutrikimus, taip pat įvardinti šių reiškinių sąsajas, kaip šie sutrikimai koreliuoja tarp berniukų ir mergaičių.
Mokslinis naujumas
Lietuvoje autizmo atvejų kasmet užfiksuojama vis daugiau, tačiau ši statistika oficialiai nėra išsami, kadangi valstybė neįpareigoja registruoti, kiek tokių atvejų tenka per metus, taip pat
9
tėvai bijodami psichologinės diskriminacijos stengiasi tai nuslėpti. Dėl šių priežasčių Lietuvoje atliekamų tyrimų, vertinant autizmo taktilinių sutrikimų sąsajas su savarankiškumu, nėra. Manoma, vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių žmogaus funkcinę ir socialinę adaptaciją, yra savarankiškumo ir savitvarkos įgūdžių įgijimas. Sugebėjimas pasirūpinti savimi ir kuo mažiau priklausyti nuo kito asmens stiprina asmens savivertės jausmą, leidžia geriau prisitaikyti supančioje aplinkoje. Autizmo sutrikimą turinčiam vaikui svarbu kuo anksčiau įvertinti jutimų sutrikimus, kurie glaudžiai susiję su savarankiškumu. Įvertinus, kokios vaiko reakcijos į aplinką per stiprios ar per silpnos, galime sudaryti saugią aplinką įgūdžių lavinimui. Todėl šis darbas pasižymės moksliniu naujumu, kadangi šia tema dar nebuvo atlikti tyrimai.
10
TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas: Įvertinti Autizmą turinčių vaikų savarankiškumo ir jutimų sutrikimus.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti vaikų, turinčių Autizmą, savarankiškumą; 2. Įvertinti vaikų, turinčių Autizmą, jutimų sutrikimus;
3. Įvertinti vaikų, turinčių Autizmą savarankiškumo ir jutimų sutrikimų sąsajas.
11
I LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Autizmo istorija
Beveik prieš 60 metų JAV dirbęs austrų kilmės psichiatras Leo Kanneris aprašė grupę vaikų, kurie nemėgo bendrauti, teikė pirmenybę vienatvei, nekalbėjo arba buvo linkę kartoti tuos pačius žodžius, aktyviai priešinosi nusistovėjusios tvarkos ir aplinkos pokyčiams bei sunkiai mokėsi. Šią būklę L. Kanneris pavadino autizmu. [16] Literatūroje apie 50 metų vyravo L. Kannerio aprašytas autizmo sutrikimą turinčių vaikų stereotipas. O JAV ir Vakarų Europoje vyravo psichodinaminis autizmo sutrikimo interpretavimas. Lietuvoje vyravo Maskvos psichiatrijos mokyklos nuostata, kad vaikų autizmas yra ankstyvosios vaikų šizofrenijos pasekmė. Šios dvi pagrindinės ir prieštaringos autizmo teorijos turėjo it iki šiol tebeturi didelę įtaką diagnostikos ir gydymo būdų bei principų įvairovei, nors dabar moksliškai įrodyta, kad šios dvi teorijos nepasitvirtino. [5, 25]
Vėliau, tyrinėjant šį sutrikimą, buvo išskirta visa grupė panašių sutrikimų, kurie dabar yra apjungti po vienu autizmo spektro vardu ir dar kitaip yra vadinami įvairiapusiais raidos sutrikimais. Į šią grupę įeina: vaikystės autizmas, atipiškas autizmas, Rett’o sindromas, dezintergaciniai vaikystės sutrikimai, hiperaktyvus sutrikimas, susijęs su protiniu atsilikimu ir stereotipiniais judesiais, Asperger’io sindromas, kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai, nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas. [16,8]
Autizmas (gr. Autos – pats) – mąstymas, visiškai priklausantis nuo aktualių individo poreikių, psichinių būsenų, praradimas realaus santykio su tikrove, patologinis uždarumas, noro bendrauti nykimas, ryšių su artimaisiais ir aplinka silpnėjimas [14].
Autizmas – vienas iš įvairiapusių raidos sutrikimų, kuriam būdinga pradžia iki 3 metų amžiaus ir vėluojanti ar sutrikusi raida bent vienoje iš šių sferų:
❖ Socialinės sąveikos;
❖ Kalbos kaip socialinio bendravimo priemonės;
❖ Simbolinio ar įsivaizdavimu besiriamenčio žaidimo. [5]
Dėl įvairių vyravusių istorinių autizmo sampratų, labai skirtingų ir prieštaringų šio sutrikimo požymių interpretavimo įtakos ši liga Lietuvoje iki šiol yra nepakankamai išaiškinta. Autizmas pasireiškia būdingais kokybiniais socialinio bendravimo komunikacijos ir elgesio sutrikimais. Tokie vaikai savo išvaizda nesiskiria nuo sveikų, tačiau dėl komunikacijos ir elgesio sutrikimų autizmu sergančių vaikų aplinkiniai dažnai nesupranta, nes jie atrodo užsidarę, nesuprantami, grubūs, nebendraujantys arba keistai bendraujantys. Tačiau tokie vaikai nėra
12
nejautrūs ar atsiriboję; autizmo lemiama intuicijos ir empatijos stoka apsunkina šių vaikų kontaktą su aplinkiniais, o ir jiems patiems sukelia didelį nerimą socialinėse situacijose [6]. Jiems ypač sunku sutikti ir priimti naujus nepažįstamus žmones, nes žmonių išvaizda (plaukai, drabužiai, nuotaikos) dažnai keičiasi, todėl artimam bendravimui jie mieliau renkasi ne žmones, bet daiktus, nes pastarieji nejuda ir nesikeičia [16]. Autizmo nulemti bendravimo sutrikimai labai riboja šių vaikų raidos, mokymosi, socialinės adaptacijos galimybes, todėl stengiamasi kurti ir plėtoti efektyvaus gydymo ir ugdymo metodikas, kurios pagerintų vaikų socialinius įgūdžius, savarankiškumą [1].
1.2. Autizmo etiologija
Autizmui atsirasti turi įtakos smegenų veiklos sutrikimas atsiradęs pažeidus smegenis prenataliniu ar perinataliniu laikotarpiu, taip pat vis dar nėra nustatyta specifinių, tik autizmui būdigų, smegenų pažeidimo požymių. Pagal šiuo metu pasaulyje vyraujančią mokslininkų nuomonę autizmas nelaikomas viena apibrėžta liga, turinčia vieną etiologiją: tai nespecifinis sutrikimas, nes gali būti sukeltas įvairių organinių priežaščių, iš kurių svarbiausios yra genetinės ir biologinės. Autizmas – įvairiai pasireiškiantis klinikinis sindromas. Esama daug veiksnių, sąlygojančių vaiko smegenų pakenkimą, kuris pasireiškia tam tikrais požymiais. Pagrindiniai autizmo požymius sukeliantys mechanizmai – smegenų struktūros disfunkcija ir biocheminių procesų sutrikimas smegenyse. [9, 34, 15]
Autizmo atveju sutrinka ryšys tarp abiejų smegenų pusrutulių. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl pasireiškia pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemos. Nustatytos keturių tipų organinės – neurologinės priežastys: pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas, nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos, limbinės sistemos ir kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija. [25,45]
Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos, pvz. fenilketonurija – amino rūgšties (fenilalanino) apykaitos sutrikimas, neurofibromatozė (Reklinhauzerio liga), tuberozinė sklerozė ir kt. Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) atrastas genas HOXA1, kurį turi 40% autizmu sergančių asmenų. [42]
Simpson, Zionts nurodo, kad autizmo priežastis gali būti ir įvairūs biocheminių procesų sutrikimai: serotonino, epineprino ir norepineprino kiekio pakitimas. Autoriai pažymi, kad su autizmu gali būti siejamas ir padidėjęs opioido kiekis. Kai šios medžiagos vaiko smegenys pagamina pernelyg daug, vaikas veikdamas ir judėdamas nesugeba jo kiekio normalizuoti, todėl atsiranda nuolatiniai judesiai, socialinio intereso stoka bei kiti sutrikimai.[43, 7]
13
Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK – 10 autizmas priskiriamas įvairiapusių raidos sutrikimų grupei. Autizmo sutrikimas pasireiškia jau pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais ir išlieka visą gyvenimą. [18]
Šis sutrikimas yra pastebimas 4 kartus dažniau berniukams nei mergaitėms, apskritai berniukai dažniau linkę elgtis agresyviau ir turėti elgesio sutrikimų negu mergaitės [24]. Nepaisant šio, santykiškai aukšto dažnio, mokslininkai nesupranta rimtos vystymosi mechanizmo problemos. Kiti autoriai teigia, jog skirtumas tarp berniukų ir mergaičių, pasižyminčių autizmu, mažėja, nes, pastaraisiais metais atliktų epidemiologinių tyrimų duomenys rodo mažesnį berniukų ir mergaičių santykio skirtumą (2-3:1), negu buvo anksčiau (4-5:1) [29]. Manoma, jog įskaitant lengvesnes autizmo formas, kartu apimant autizmo spektrui priskiriamus sutrikimus, AS (Aspergerio sindromo) ir netipiško autizmo atvejus, paplitimas gali siekti net 1% mokyklinio amžiaus vaikų populiacijos [].
D. P. Orchanrian ir S. Paul išskyrė 2 autizmo tipus:
- pirmas tipas yra tuomet, kai simptomai pasireiškia iškart po gimimo;
- antras tipas nustatomas, kai vaikas iki 1 – 2 metų vystosi normaliai ir tik tada praranda išugdytus socialinius ir bendravimo įgūdžius [14].
Pagal šiuo metu pasaulyje vyraujančią mokslininkų nuomonę autizmas nelaikomas viena apibrėžta liga, turinčia vieną etiologiją – tai nespecifinis sutrikimas, nes gali būti sukeltas įvairių organinių priežasčių., iš kurių svarbiausios yra genetinės ir biologinės. Šis sutrikimas yra priskiriamas įvairiapusių raidos sutrikimų grupei [15].
Anksčiau buvo manoma, kad autizmas – tai sunkus emocinis sutrikimas arba įgimta schizofrenija. Dažniausiai jis buvo siejamas su mamos atsisakymu priimti vaiką. Todėl didelių sunkumų kildavo pačiai mamai, kuri dažnai aplinkinių buvo smerkiama kaip bloga mama. Laikui bėgant paaiškėjo, kad tai buvo klaidinga, nepagrįsta ir neįrodyta visuomenės nuomonė [16]. Anksčiau autizmas buvo laikomas retu sutrikimu, bet pastaruoju metu žinoma, kad jis pasitaiko dažniau negu diabetas, vėžys, spina bifida (vaisiaus stuburo vystymosi defektai) ar Dauno sindromas [11].
1.3. Veiksniai, įtakojantys autizmo atsiradimą
Dauguma JAV bei kitų šalių mokslininkai susidomėjo tendencija, kodėl pastaraisias metais taip stipriai išaugo autizmo sutrikimą turinčių vaikų procentas, todėl, norint išsiaiškinti priežastis, yra atliekami įvairūs tyrimai leidžiantys išspręsti šį klausimą.
14
1.3.1
Genetiniai:
Nešvilio (Tenesio valstija, JAV) universiteto mokslininkai pirmieji aptiko genetinę sąsają su autizmu – tyrimas parodė, kad sutrikimo tikimybė atsiranda dėl geno mutacijos. JAV autizmo atvejis pasitaiko vienam iš 175 vaikų. Tyrime dalyvavo 743 šeimų, kuriose 1,2 tūkst. narių pasižymėjo tam tikra autizmo forma – nuo visiško raidos sutrikimo iki Aspergerio sindromo. Daugeliu atveju mokslininkai aptiko geno MET mutaciją. Šis genas daro įtaką smegenų vystymuisi, reguliuoja imuninę sistemą [37]. Vaikai, kurie paveldėja dvi kopijas pakitusios formos dvyliktos chromosomos vieną geną, nepajėgia pakeisti amino rūgšties fenilanino paprastos dalies maisto baltymų. Jeigu šis trūkumas, vadinamas PKU būna nepastebėtas, vaikui išsivystys protinis atsilikimas, pakis vaiko būklė su akivaizdžiais elgesio pakitimais [30].
Translational Genomics Research Institute Identi paskelbė, kad atrastas genas, kuris yra epilepsijos ir autizmo priežastis. Šis atradimas turi pasitarnauti ne tik ieškant naujos informacijos apie šių susirgimų vystymosi mechanizmus, bet ir efektyvių jų gydymo metodų sukūrimui. Remiantis šiuolaikiniu mokslu, autizmo priežastis – sąveikų tarp neuronų pažeidimas. Jis diagnozuojamas apytiksliai kiekvienam šimtąjam naujagimių. Dauguma ligonių yra vyriškos giminės. Jie itin mėgsta daug dėmesio skirti nereikšmingoms detalėms ir greitai analizuoti didelius informacijos kiekius. Pensilvanijos klinikos gydytojai ištyrė DNR keturių vaikų ir šešių tėvų, priklausančių izoliuotai religinei grupei (Old Order Amish). Pastebėta, kad jau nuo mažens vaikams buvo prasidėję dažni traukulių priepuoliai. Jiems lėčiau vystėsi kalba, buvo pastebėti ir kiti autizmo simptomai. Eksperimento metu buvo identifikuota mutacija, kurios rezultatas buvo baltymo CASPR2 anomalinio varianto sintezė. Mokslininkai mano, kad nežiūrint į tai, kad visi tyrimo dalyviai priklauso izoliuotai populiacijai, ši mutacija yra būdinga ir kitoms gyventojų grupių atstovams, turintiems panašius simptomus.[31,38,36]
Kembridžo (Didžioji Britanija) universiteto profesorius Simon Baron-Cohen nustatė, kad sergančių autizmu vaikų augimo skaičius yra tampriai susijęs su sistematizuojančiu proto polinkiu ieškoti sutuoktinių su bendrais interesais. Profesorius rėmėsi nuostata, kad sergančiųjų autizmu nesugebėjimas bendrauti, užmegzti kontaktą su aplinkiniais bei socializuotis yra susiję su genu, atsakingu už sisteminį mąstymą [26].
15
1.3.2
Tėvo amžius:
Vaikams, kurių tėvui 40 ir daugiau metų, daţniau gali pasireikšti autizmo sindromas. Taip nutinka dėl tam tikros genų mutacijos ar kitų genetinių pokyčių. Tyrimas, kurį atliko Niujorko ir Londono medicinos bei psichiatrijos specialistai, parodė, kad vyresnis tėvų amžius gali būti faktorius, dėl kurio vaikams pasireiškia autizmas. Mokslininkai stebėjo tūkstančius vaikų, gimusių Izraelyje 1980m. Visi dalyvaujantys tyrime buvo patikrinti, kai jiems sukako 17 metų ir registruojami bet kokie psichiniai pokyčiai. Tų, kurių tėvui buvo per 40 metų, rizika susirgti autizmu buvo 5,75 karto didesnė, nei tų, kurių tėvas buvo 30 metų ar jaunesnis. Anot tyrimo, vyresnis moterų amžius šiam sindromui įtakos neturi.[50,52]
Naujasis tyrimas atskleidė, kad ryšys tarp tėvų amžiaus ir diagnozuojamo autizmo atvejų skaičiaus, gali būti susijęs su spermą gaminančių ląstelių mutacija [3].
1.3.3
Testosterono kiekis gimdoje:
Naujo tyrimo metu prieita išvados, kad vyriško lytinio hormono testosterono kiekis gimdoje palieka neišdildomą pėdsaką visam gimsiančio kūdikio gyvenimui. Tyrimas gali padėti aiškinantis dėl ko vyrai autizmu serga 4 kartus dažniau nei moterys.
Autizmo tyrimų centro Kembridže (D.Britanija) mokslininkas Simon Baron-Cohen su kolegomis tyrė 58 vaikų, gimusių 1996-1997 metais, grupę. Mokslininkai prieš šiems vaikams gimstant matavo testosterono lygį jų motinų vaisiaus vandenyse. Gauti duomenys atitinka ir pačių vaikų testosterono lygius. Mokslininkai išsiaiškino, kad kuomet gimdoje vyrauja aukštas testosterono lygis, metų amžiaus vaikų žodynas būna skurdesnis nei kitų. Be to, jie vengia akių kontakto. Kita vertus, išsiaiškinta, kad 8 metų mergaitės, kurių vaisiaus vandenyse jų motinų nėštumo metu buvo daugiau hormono, geriau atlikdavo kai kurias protines užduotis, susijusias su dvimačių figūrų orientacija.[14,55,39]
Visi šie faktai dera su S. Baron-Cohen teorija, kad didesnis testosterono kiekis gimdoje lemia smegenų vystymąsi analizavimo ir sisteminimo linkme – tokias užduotis įprastai geriau atlieka vyrai. Tačiau taip pat testosteronas menkina bendravimo ir užuojautos galimybes. Šios savybės labiau būdingos moterims.[38]
S. Baron-Cohen jau pradėjo naują tyrimą, kuriame dalyvauja šimtai vaikų. Jis tikisi, kad tyrimai padės geriau suprasti ir autizmo vystimąsi. Mokslininkas mano, kad autizmas yra ekstremali vyriškų smegenų forma. Sergantieji šia liga prastai bendrauja, tačiau dažniausiai neįtikėtinai gerai
16 atlieka sisteminimo užduotis [33].
1.3.4
Gimdymo veiksniai:
Naujo tyrimo duomenimis, prenataliniai aplinkos veiksniai ir tėvų psichinė sveikata gali būti siejami su autizmo rizika. Nors atrodo, kad veiksniai veikia atskirai vienas nuo kito, kūdikiai, kurie gimdymo metu buvo kojomis į priekį, buvo daugiau nei penkias savaites neišnešioti, kurių šeimoje pasitaikė šizofrenijos atvejų, vėlai vaikystėje dažniau suserga autizmu. Tyrimo duomenys aprašomi gegužės mėnesio Amerikos epidemiologijos žurnale. Tai plačiausias kada nors atliktas atvejų tyrimas, be to, pirmasis, kurio metu šeimoje pasitaikę šizofrenijos atvejai susieti su padidėjusia autizmo rizika, nepriklausomai nuo akušerijos veiksnių. Mokslininkai analizavo 698 vaikų, kurie gimė po 1972 metų ir buvo išrašyti iš Danijos psichiatrinių ligoninių diagnozavus pradinį arba netipišką autizmą iki 1999 metų lapkričio mėnesio, duomenis. Taip pat buvo sukaupti duomenys apie vaikų tėvus. Pradiniai duomenys buvo surinkti iš registrų visoje Danijoje. Dr. Eaton aiškino, kad ankstesnių tyrimų metu buvo naudojama sąlyginiai nedaug pavyzdžių, tačiau išsami Danijos duomenų bazė, stebinti šalies gyventojų sveikatą, padeda lengviau atlikti didelius gyventojų tyrimus. Perinataliniai rizikos veiksniai, pavyzdžiui, gimdymo būdas, vaisiaus padėtis, preklampsija taip pat buvo tirti. Tėvų psichinės sveikatos istorija buvo klasifikuojama pagal ligų sudėtingumą. Bendros kiekvieno iš tėvų pajamos, motinos išsilavinimas ir tėvo turtinė padėtis lėmė socioekonominį statusą.[57,24]
Mokslininkai nenustatė ryšio tarp autizmo rizikos ir kūdikio svorio, motinos pagimdytų vaikų skaičiaus, tėvų amžiaus ar socioekonominio statuso [15].
Dvyniams susirgti autizmu gresia dažniau; spėjama, jog tokį pavojų sužadina kažkoks dar nenustatytas veiksnys, pasireiškiantis iki gimdymo. Kad dvyniai dažniau serga autizmu nustatė dviejų tarpusavyje nesusijusių grupių mokslininkai - Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. "Gimti dvyniu reiškia rizikuoti susirgti autizmu", rašoma žurnale "New Scientist". Kaip teigia Kolumbijos universiteto genetikas David Grynberg, identiški dvyniai net 12 kartų daţniau serga autizmu, o iš dviejų kiaušinėlių išsivystę dvyniai - 4 kartus negu vidutiniškai žmogaus populiacijoje. Panašių rezultatų sulaukė ir Šv. Jurgio ligoninės medicinos mokyklos Londone mokslininkai. Tarp jų stebėtų 79 dvynių porų devynios identiškų dvynių poros sirgo autizmu, tai yra taip pat 14 kartų dažniau už vidurkį. Ta proga žurnale skelbiama prielaida, kad tokius rezultatus sąlygoja toks faktas, kad identiški dvyniai gimdoje būna glaudžiau tarpusavyje susiję. Mat tarp jų
17
nėra papildomos membranos, kuri būna iš dviejų apvaisintų kiaušinėlių kartu besivystančių neidentiškų dvynių atvejais [26].
1.3.5
Uždegiminiai procesai:
Moksliniai tyrimai rodo, jog uždegiminis procesas smegenyse yra vienas iš autizmo požymių. Mokslininkai aptiko aiškių įrodymų, jog sergančiųjų autizmu tam tikri imuninės sistemos komponentai, skatinantys uždegiminį procesą, būna nuolat aktyvuoti. Mokslinio darbo vadovas medicinos mokslų daktaras Carlos A. Pardo-Villamizar iš John Hopkins universiteto (JAV) medicinos mokyklos teigė, jog šis atradimas patvirtina teoriją, kad autizmo atveju būdingas padidėjęs imuninės sistemos aktyvumas smegenyse, tačiau kol kas aiškiai nežinoma, ar tas procesas besivystančioms smegenims yra naudingas, ar žalingas. Gali būti, kad jis yra ir naudingas, ir žalingas tuo pačiu metu [34]. Autizmas iš dalies lemiamas genetinių faktorių. Kai kuriose šeimose autizmo atvejų pasitaiko daugiau nei kitose. Jei vienas iš identiškų dvynių serga autizmu, paprastai juo serga ir kitas. Tačiau autizmo atvejų daugėja sparčiau nei galima būtų tikėtis iš paprastos genetinės ligos. Tai leidžia manyti, kad sutrikimui pasireikšti būtina kitų veiksnių įtaka. Kaip galimi veiksniai įvardinti toksinai, maitinimasis, gimdymo traumos, virusai ir kiti patologiniai genai, tačiau iki šiol nesama jokių tvirtų bent kurio iš šių veiksnių įtakos įrodymų. Pastaraisiais metais pastebėta, kad autizmu sergančių vaikų imuninė sistema elgiasi neįprastai, tačiau tą patvirtino ne visi tyrimai. C. A. Pardo-Villamizar su kolegomis ieškojo konkretesnių skirtumų, o ne visos imuninės sistemos veiklos skirtumų. Jie tikrino sąlyginai uţdarą nervinės sistemos aplinką. Mokslininkai ištyrė 11 smegenų audinio pavyzdžių, gautų iš 5-44 metų autizmu sirgusių asmenų, kurie žuvo dėl nelaimingų atsitikimų. Lyginant su kontrolinėmis sveikų žmonių smegenimis, autistų smegenyse pastebėta aktyvesnės imuninės sistemos veiklos požymių ir smegenų uždegimas. Pasak C. A. Pardo-Villamizar, šis nuolatinis uždegiminis procesas vyko įvairiose smegenų srityse, jį palaiko mikroglija ir astroglija vadinamos ląstelės.[34, 41] Mokslininkams smegenyse išmatavus imuninės sistemos baltymų citokinų ir chemokinų lygius paaiškėjo, kad jie yra tokie patys, kokie būna uždegimų metu. „Specifinių ląstelių ir baltymų kiekiai rodo, kad tai yra „įgimtos“ smegenų imuninės sistemos dalis. Nepanašu, kad šie sveikam kūnui nebūdingi kiekiai smegenyse atsirado dėl nenormalios už smegenų ribos esančios imuninės sistemos dalies veiklos“, - sakė C. A. Pardo-Villamizar. Šiuos duomenis patvirtino iš 5-12 metų amžiaus autizmu sergančių vaikų smegenų skysčio (likvoro) tyrimai. Šiame skystyje citokinų kiekis tai pat buvo padidėjęs. Tikėtina, kad kada nors pagal uždegimo požymius likvore bus nustatinėjama, ar vaikas serga autizmu. Gali būti net ir
18
taip, kad medikai pradės kovoti su šiuo uždegimu, jei tai padės gydyti autizmą. Tačiau tai, pasak pediatro neurologo A. W. Zimmerman, yra ginčytinas klausimas, nes gali būti, kad uždegiminis procesas yra smegenų kovos su kokiu nors kitu smegenų ląsteles žalojančiu procesu požymis [65].
1.3.6
Aplinka:
Tyrimą atlikę Amerikos mokslininkai, kuriems vadovavo ekonomikos profesorius Michael Waldman iš Kornelio universiteto, 2006 metais atliko įdomų empirinį tyrimą ir teigia, kad ilgas televizoriaus žiūrėjimas gali sukelti autizmą. Tai yra pagrįsta ir verta dėmesio teorija bei akcentuojama šios teorijos svarba. Mokslininkai teigia, kad visi Amerikoje atlikti moksliniai tyrimai visiškai nekreipia dėmesio į tai, kaip televizorius sąlygoja vaikų sveikatą. Šios teorijos šalininkai teigia, kad maži vaikai televizorių daugiau žiūri, kai lauke lyja, nei tada, kai nelyja. Ypač tokiose valstijose, kaip Kalifornijoje, Oregone ir Vašingtone vaikams dažniau diagnozuojamas autizmas, nes šios valstybės labai lietingos ir dažnos liūtys. Taip pat pagrįsta išvada, kad autizmo paplitimas yra mažesnis labiau varginguose rajonuose. Amerikoje dirbantys pediatrai rekomenduoja iki 2 metų amžiaus vaikams visiškai neleisti žiūrėti televizoriaus, o vyresniems vaikams – tik vieną ar dvi valandas per dieną. Jie taip pat isitikinę, kad pirma autizmo atriradimo priežastis yra genetika, o antra aplinka, į kurią ir įeina televizoriaus žiūrėjimas [32,61,35]. Mokslininkai sutinka, kad jų gauti rezultatai nėra ”galutinis įrodymas”. Taip pat nustatyta, kad aštuntame ir devintame dešimtmečiais 17% išaugęs autizmo atvejų skaičius dviejose iš šių valstijų taip pat gali būti susijęs su televizijos žiūrėjimu.[32]
Nors jau seniai manoma, kad televizija kenkia trejų metų neturintiems vaikams, tačiau tyrimas nustatė ribotą ryšį tarp televizoriaus žiūrėjimo ir vaiko raidos problemų. Vis dėlto dauguma tėvų tvirtino, kad autizmu sergančių vaikų elgesį televizija veikia neigiamai [53].
1.4
Autizmo paplitimas
Rementis statistikos duomenimis, Autizmo sutrikimas yra paplitęs visame pasaulyje, nepriklausomai nuo šeimos socialinės padėties, rasės ar tėvų išsilavinimo. Šis sutrikimas pasitaiko dažniau berniukams nei mergaitėms. Berniukų ir mergaičių santykis yra 4:1. Šis skirtumas yra
19
didesnis tarp vaikų, turinčių aukštesnį intelekto keoficientą (IQ) ir mažiau pastebimas tarp vaikų, turinčių vidutinį ar sunkų protinį raidos sutrikimą. [5]
Daugelyje pasaulio valstybių ofi cialios raidos sutrikimų statistikos nėra, visgi akivaizdu, kad autizmo spektro sutrikimai – sparčiai augantis reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje. Nustatyta, kad autizmo spektro sutrikimus turi apytiksliai vienas iš 68 vaikų pasaulyje. JAV vykdytų tyrimų duomenimis, per pastaruosius 10 metų autizmo atvejų padaugėjo 119,4 proc. Šiuo metu JAV autizmo spektro sutrikimai diagnozuojami maždaug 1 vaikui iš 60, Pietų Korėjoje – 1 vaikui iš 38. Manoma, jog artimiausiu metu vaikų autizmo atvejų gali būti diagnozuota daugiau negu vėžio, diabeto ir AIDS atvejų kartu paėmus.[26]
Lietuvoje autizmo diagnostika pakankamai jauna. Higienos instituto pateiktuose duomenyse 2011 metais užfiksuoti 306 nauji autizmo atvejai, o 2012 metais vaikų su šiuo sutrikimu padaugėjo iki 373. [17]
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, autizmo spektro sutrikimą turi vienas asmuo iš 160. Lietuvoje autizmo dinamika neramina – vaikų ir paauglių (0–17 m.) skaičius nuo 312-os asmenų 2001 metais išaugo iki 1006-ių 2013 metais, t. y. padidėjo 3 kartus. Vyresnių kaip 18 metų asmenų – nuo 6-ių 2001 metais iki 80-ies asmenų 2013 metais.[17]
Lietuvoje tirtas autizmo paplitimas tarp Vilniaus miesto 7 ir 16 metų vaikų, nustatytas dažnis 11,8/10 000. [11]
Atliktame tyrime buvo palyginta paplitimo statistika tarp dviejų skirtingų geografinių regionų, Danijos ir Vakarų Australijos, šie regionai buvo pasirinkti neatsitiktinai, šiose šalyse buvo pagrįstas gyventojų registras bei įdiegta klasifikavimo sistema. Bendras palitimas Autizmo buvo Danijoje (68,5 per 10000), palyginti su Vakarų Australija (51,0 per 10000) vaikų. [40]
Švedijoje Giotenberge 2010 metais buvo atliktas Autizmo paplitimo tyrimas šiame regione. Nustatyta, kad iki 2 metų vaikams diegnozuotas autizmas sudaro 2010 metais 0,80 proc., lyginant su 2005 metų tyrimais kuris siekė 0,18 proc. Atlikto tyrimo duomenenis galime teigti, kad šio sutrikimo palitimas didėja. [42]
Įvairiose šalyse atliktų autizmo paplitimo tyrimų duomenys svyruoja tarp (3,3-21,1 /10 000) atvejų, net tokiose valstybėse kaip Norvegija (4,3 /10 000) ir Suomija (12,2 /10 000) ar Švedija (11,6 /10000) gauti duomenys labai nevienodi. [30]
JAV ligų tikrinimo ir profilaktikos studijų centras pastebėjo, kad autizmas pasitaiko 4 kartus dažniau berniukams nei mergaitėms ir, kad lotynų kraštų vaikai turėjo mažesnį autizmo rodiklį ir teigia, kad tai gali būti susiję su sveikatos tikrinimo prieinamumu. Autizmo paplitimas tarp vaikų daugiau negu dvigubai padidėjo per pastaruosius 20 metų: nuo 18 /10 000 iki 50 /10 000.
20
Didelės įtakos tam davė daugelis priežasčių, tokios kaip MMR (measles, mumps, rubella - tymų, kiaulytės, raudonukės) skiepai, tarša, bei šių dienų medicininė diagnostika [47,65].
1.5
Autizmo sunkumo laipsnis
Autizmo sunkumo laipsnis gali būti labai įvairus. Vieni vaikai autistai patiria daugiau sunkumų dėl sutrikusios kalbos, kiti – dėl socialinio bendravimo. Pastarieji gali nenorėti ir nemokėti pradėti ar tęsti pokalbį. Vaikai, turintys lengvą autizmo laipsnį, dažniausiai skiriasi nuo sveikų vaikų ne išvaizda, bet elgesiu. Kaip jau buvo minėta, jiems būdinga kartoti žodžius, žaisti stereotipinius žaidimus, atlikti tuos pačius judesius: svyruoti, siūbuoti, linguoti ir pan. Vaikams, turintiems sunkų autizmo laipsnį, itin sudėtinga prisitaikyti prie aplinkos. Jie išsiskiria iš aplinkinių savitu elgesiu: perdėtu vangumu ir pasyvumu; agresyvumu arba autoagresyvumu, ryškiomis kalbos problemomis. [16]
Autizmo sutrikimo sunkumo laipsniui nustatyti taikoma Vaikystės autizmo įvertinimo skalė (angl. The Childhood Autism Rating Scale (CARS). CARS plačiai taikoma įvairiose pasaulio šalyse autizmo simptomų įvertinimui ir sutrikimo išreikštumo laipsniui nustatyti. Ji yra labai tinkama autizmo ir protinio atsilikimo atvejų diferencijacijai. Šios skalės vertinimų kriterijai paremti 1500 autistų vaikų klinikinių tyrimų duomenimis. Skalė naudinga planuojant vaikų autistų terapijos metodus, sudarant individualią vaiko ugdymo programą.[15]
❖ Atipinė grupė. Šios grupės vaikams būdingi keli autizmo požymiai, jie yra pakankamai aukšto intelekto (Aspergerio sindromas).
❖ Švelni autizmo grupė. Vaikams charakteringi socialinės sąveikos sutrikimai. Jie būna prisirišę prie tam tiktų daiktų, priešinasi rutinos pasikeitimams. Šios grupės vaikų nežymiai sutrikęs intelektas, jie turi šnekamosios kalbos pradmenis.
❖ Vidutinio autizmo grupė. Vaikų ribota socialinė sąveika, stereotipinis elgesys (supimasis, plojimas rankom), ribotas kalbos funkcionavimas bei sutrikęs intelektas.
❖ Žymaus autizmo grupė. Vaikai yra socialiai abejingi, būdingi komunikacijos ir kalbos bei intelekto sutrikimai. [16]
21
1.6
Autizmo diagnostika
Autizmo ir kitų autizmo grupės susirgimų diagnostika nėra paprasta ir aiški, nes tam tikri autizmo simptomai pasireiškia ir kitų ligų atvejais, pvz., protinės raidos sutrikimai, Landau – Klefner sindromas, trapiosios X chromosomos sindromas, vaikų šizofrenija ir kiti. Autizmas diagnozuojamas, kai nustatomi sutrikimai trijose pagrindinėse simptomų grupėse:
❖ Kokybinis socialinės tarpusavio sąveikos sutrikimas (vaikas nesuvokia kito asmens jausmų);
❖ Kokybinis žodinio ir nežodinio bendravimo bei vaizduotės sutrikimas (pvz., bendraudamas nesinaudoja žodžiais, garsais, kūno judesiais ar veido išraiška).
❖ Ribotas, pasikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai, veikla. [5]
Šiuo metu diagnozuojant autizmą remiamasi PSO parengtame tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK-10) kriterijais. Pagal TLK-10 autizmas žymimas F 84.0. Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje nurodoma, kad autizmas priklauso įvairiapusiams raidos sutrikimamas, kuriems priskiriami:
❖ F84.0 Vaikystės autizmas. ❖ F84.1 Atipiškas autizmas. ❖ F84.2 Rett’o sindromas.
❖ F84.3 Kiti dezintegraciniai vaikystės sutrikimai.
❖ F84.4 Hiperaktyvus sutrikimas, susijęs su protiniu atsilikimu ir stereotipiniais judesiais.
❖ F84.5 Asperger’io sindromas.
❖ F84.8 Kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai.
❖ F84.9 Nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas. [18,17]
L. Wing ir J. Gould (1979), pagal socialinės sąveikos sutrikimus vaikus, pasižyminčius autizmu, skirsto į tris grupes : „nuošaliųjų“, „pasyviųjų“, „aktyviųjų, bet keistų“.
❖ „Nuošaliųjų“ vaikų grupė. Ši grupė labiausiai atitinka autizmo simptomatiką. Ją sudaro vaikai, kurie labiausiai išsiskiria iš socialinės aplinkos. Būdami tarp artimųjų, jie gali staiga susijaudinti ir keistai pasielgti; prieiti prie kitų asmenų, kai nori maisto ar fizinio kontakto, pvz., atsisėsti kam nors ant kelių. Gavę tai, ko pageidavo, jie
22
staiga pasišalina ir net nežvilgteli atgal. Skirtingai negu įprastos raidos vaikai, jie nesekioja savo tėvų, nebėga jų pasitikti, neieško paguodos, kai skauda ar liūdna, neprisiglaudžia. Prisirišimo požymių stoka, pasak L. Wing ir J. Gould (1979), tėvams yra vienas iš kebliausių ir keliančių rūpestį autizmo aspektų. Šios grupės vaikų verbalinis ir neverbalinis bendravimas yra gerokai sutrikęs. Dauguma, priklausančiųjų šiai grupei, niekad nepradeda kalbėti. Kalbantiems vaikams būdinga: echolalija, įvardžių keitimas, sakinių trumpinimas iki minimumo. Šie vaikai, norėdami geriau pažinti kitą žmogų, bendrauti su juo, nesinaudoja kalba kaip komunikacijos priemone. Kartais jie kalba naudojasi tik kaip priemone gauti tai, ko nori, t.y. tenkina tik savo interesus. Neverbalinės komunikacijos sutrikimai pasireiškia nenoru būti pakeltam ant rankų, nesidomėjimu žaislais. Pradėję vaikščioti, vaikai neatneša tėvams parodyti žaislų, jais nesidžiaugia. Vėliau tėvai pastebi, kad vaikai neseka žvilgsniu, jų veido išraiška abejinga. Šios grupės vaikai beveik nemėgdžioja suaugusiųjų veiksmų. Jie gali išmokti ploti rankomis, bet neturi spontaniško gebėjimo pamėgdžioti plojimą, kuris yra būtina sąlyga daugeliui įgūdžių atsirasti. Dauguma vaikų nežaidžia siužetinių - vaidmeninių žaidimų. Jie valandų valandas gali užsiimti ta pačia monotoniška veikla. Vyresni šios grupės vaikai pradeda kolekcionuoti tam tikros rūšies daiktus: skardines dėžutes, žaislus, reklamas ir t.t. Jiems būdingas savotiškas taisykles primenantis ėjimas į mokyklą – kiekvieną dieną tuo pačiu keliu ir laiku, tais pačiais drabužiais. Maži vaikai dažnai yra labai judrūs. Jie nesupranta realaus pavojaus, gali išsigąsti pamatę kai kuriuos ryškius, pvz., raudonos spalvos, daiktus, arba sutikę nepažįstamus žmones.[27,28]
Pasak L. Wing ir J. Gould (1979), „nuošaliosios“ grupės vaikams būdinga staigi nuotaikų kaita, juokas ar verkimas be aiškios priežasties. Ankstyvajame amžiuje jie linkę vaikščioti ant pirštų galų, gali pasireikšti neįprastos reakcijos į sensorinius stimulus: žavėjimasis šviesa, garsu, skausmu. Šios grupės vaikų IQ (intelekto koeficientas) gali būti normalus, nežymiai ar žymiai sutrikęs.
❖ „Pasyviųjų“ vaikų grupė. Šios grupės vaikai skiriasi nuo „nuošaliosios“ grupės tuo, kad yra neagresyvūs ir valdomi. Jie priima kvietimą dalyvauti kokioje nors veikloje, netgi rodo džiaugsmą, pasitenkinimą. Vaikai gali pamėgdžioti kitų atliekamus veiksmus, nors supranta juos tik iš dalies. Jiems būdinga labiau išplėtota kalba, kai kurių vaikų žodynas yra gana turtingas, kalba gramatiškai taisyklinga. Šie vaikai gali pamėgdžioti kitų vaikų veiklą, pvz., lėlių maudymą, maitinimą, tačiau jų žaidimams trūksta spontaniškumo bei kūrybiškumo. Stereotipiniai judesiai ir neįprastos reakcijos į stimulus gali būti minimalios arba jų gali visai nebūti. „Pasyviosios“ grupės vaikams būdingi stereotipiniai pasikartojantys judesiai. Vaikai labai nemėgsta ir priešinasi, jei kas nors kišasi
23
į jų veiklą. Jie geriau atlieka vizualines užduotis nei verbalines. Daugumai vaikų būdingi prasti bendrosios motorikos įgūdžiai, todėl dažniausiai jie apibūdinami kaip nevikrūs.[23]
❖ „Aktyviųjų, bet keistų“ vaikų grupė. Šiai grupei priklausantys vaikai, geba aktyviai bendrauti su kitais asmenimis. Jų kalba, palyginti su aukščiau aprašytomis grupėmis, yra labiau išplėtota, o kai kurių – gramatiškai taisyklinga ir leksiškai turtinga, nors dažniausiai jų kalbą sudaro sakiniai, kuriuos jie kada nors girdėjo. Šiems vaikams būdingas stereotipinis pasikartojantis žaidimas, labiau apibrėžti interesai, pavyzdžiui: žino traukinių tvarkaraščius, kalendorių, išmano ir domisi fizika, astronomija ir t.t. Vaikai mėgsta kartoti tuos pačius klausimus. Jiems dažnai būdinga sutrikusi motorinė koordinacija. Šios grupės vaikai atsargūs lipdami laiptais, eidami yra nevikrūs, dažnai kliūva už kitų daiktų. Elgesio problemos tokios pat kaip ir kitų grupių vaikų. Šios grupės vaikų tėvai gali nežinoti savo vaiko sutrikimų iki tol, kol jis nepradeda lankyti mokyklos, t.y. nekreipia dėmesio į vaiko keistumus. Renkant anamnezę, paaiškėja, kad vaikas turėjo neverbalinės, verbalinės komunikacijos ir vaizduotės sutrikimų, jam buvo būdinga pasikartojanti kalba. [28]
Vaikų skirstymas į grupes, kaip nurodo L. Wing, neturėtų būti griežtas. Vienas vaikas, pasižymintis autizmu, gali turėti skirtingoms grupėms būdingų požymių. Autistiško vaiko keistas elgesys gali išaiškėti tik antraisiais ar penktaisiais gyvenimo metais, o „pasyviosios“ ir „aktyvios, bet keistos“ grupės vaikų sutrikimai išryškėja tik mokykliniame amžiuje. L. Wing teigia, kad vienai penktajai vaikų tipas pasikeičia vėlesniame amžiuje ar net paauglystėje. [8,11,44]
Aspergerio sindromas – neurologinis raidos sutrikimas ir nors jis lemia nepakankamą socialinių įgūdžių, bendravimo ir elgesio vystymąsi, neretai tai netrukdo susikoncentruoti į specifi nę mėgstamą veiklą bei kryptingai siekti puikių rezultatų ar net stulbinamų profesinių laimėjimų. Mokslininkai literatūroje pažymi, kad vaikai su Autizmo sutrikimu yra gabūs meno, muzikos srityse. Asmenys su Aspergerio sindromu dažnai pasižymi kai kuriais išskirtiniais talentais: [1,15,20]
• gali būti pastabūs smulkmenoms, detalėms, į kurias kiti nekreipia dėmesio; • geriausiai jiems sekasi tikslieji mokslai, istorija, geografi ja, kalbų žodynas, sintaksė;
• neretai tokie vaikai net nepamokyti labai įdomiai ir išradingai piešia, konstruoja;
• dažnai autistiški vaikai atsiskleidžia kūryboje, ypač muzikoje;.
24
• dažnai domisi neįprastais dalykais, kuriems būtina gera atmintis (pavyzdžiui, įvairiais numeriais, statistika, sąrašais, tvarkaraščiais, datomis);
• neretai domisi uždaromis sistemomis (kompiuteriais, žongliravimu, kūno taškais), todėl greitai išsiaiškina, kaip naudotis, pavyzdžiui, programine įranga ir pan.;
• tokie asmenys ima gilintis į kokį nors juos dominantį objektą ar temą, tai gali būti jų gyvenimo esmė ir gali apie tai kalbėti valandų valandas;
• pradėję tyrinėti vieną dalyką, nepalieka jo tol, kol nesukaupia tiek žinių, kiek įmanoma ir tampa tos srities profesionalais;
• gali būti įsigilinę į specifinius pomėgius (pavyzdžiui, mokosi vieną kalbą po kitos), domisi siauromis temomis ir suaugę tampa išskirtiniais specialistais.[16]
1.7
Autizmui būdingas elgesys
Daugeliui vaikų, turinčių autizmo požymių, kyla vienokių ar kitokių elgesio problemų. Šie vaikai gali būti arba labai aktyvūs, sunkiai nustygstantys vienoje vietoje, arba labai ramūs. Vaikams su Aspergerio sindromu sudėtinga bendrauti, suprasti kitų žmonių neverbalinę kalbą, tinkamai išreikšti emocijas. Mokslinikų teigimu nerimas, neįprastai didelis jautrumas triukšmui, vengimas kalbėti viešai, nemokėjimas bendrauti grupėje, atjautos stygius ir kitos sveikatos ir socialinio gyvenimo anomalijos – sunkumai, kuriuos nuolat patiria vaikas su Aspergerio sindromu. Vaikams autistams būdingą elgesį galima suskirstyti į šias kategorijas:[16]
❖ autoagresyvumas (savęs žalojimas) – rankų kandžiojimas, galvos daužymas; ❖ agresyvumas (kitų žalojimas) – spjaudymas, spardymas, mušimas;
❖ staigus veiklos nutraukimas – riksmas arba pabėgimas iš veiklos vietos, daiktų išmėtymas;
❖ pakartotiniai veiksmai – nuolatinis daiktų kišimas į burną, besaikis klausimų kartojimas;
❖ nesugebėjimas savęs kontroliuoti – fizinio kontakto vengimas, dėmesio sukaupimo stoka, žalingi įpročiai. [14]
25
Vaikai autistai nemoka užmegzti santykių su kitais žmonėmis. Mažai reaguoja į kitus žmones, daugiau dėmesio skiria detalėms, aplinkui esantiems daiktams. Pasižymi stereotipiniais judesiais, jų vienodumu, mėgdžiojimo stoka ir kt.,
1.8
Autizmu sergančių vaikų sensorinės integracijos sutrikimų ypatumai
Kanados mokslininkų duomenimis, ankstyvieji vaikystės patyrimai turi didelę įtaką smegenų formavimuisi. Smegenys besivystydamos darosi didesnės ir tankesnės. Jau trijų metų vaiko smegenys sudaro beveik 90 proc. suaugusio žmogaus smegenų Pirmieji 12 gyvenimo mėnesių ir laikotarpis iki maždaug 4 metų amžiaus yra svarbiausias laikas nervinės sistemos vystymosi pagrindų sukūrimui ir proceso, kurio metu susiejamos visos smegenų sritys, pradžiai. Refleksai padeda pasiekti pakankamą lygį, kad vaikas būtų fiziškai pasiruošęs mokytis. Mokslininkai pažymi, jeigu kūdikis ir naujagimis nesulaukia pakankamo stimuliavimo iš tėvų, aplinkos ir geros mitybos, šis procesas gali sutrikti, o neuronų jungtys, smegenys ir pojūčiai neišsivysto.[44]
Sensorinė (jutiminė) sistema yra nepaprastai svarbi tam, kad suvoktume ir tinkamai reaguotume į mus supančią aplinką. Tai mūsų jutimų sistema, kurią sudaro skonis, kvapas, matymas, klausa ir lietimas. R. Štainerio atlikti tyrimai patvirtino jutiminių funkcijų lavinimo reikšmę. Jutiminiai įspūdžiai turi ne tik lemiamos įtakos pojūčių formavimuisi, bet ir lemia viso kūno vystymąsi. Nervų sistema mums irgi siunčia žinių apie judesius ir kūno padėtis, per ją mes suvokiame savo kūną. Informacija, kurią mes gauname per sensorinę sistemą, keliauja į smegenis, kur yra „iššifruojama“. Būtent smegenų dėka mes suvokiame tai, ką matome, girdime, liečiame. Kiekvienas mūsų tą pačią informaciją dažnai priima skirtingai, todėl ir atsakas į ją irgi būna nevienodas. Visas šis procesas vadinamas sensorinės integracijos procesu [12]. Sensorinė integracija – tai neurologinis procesas, kurio metu yra priimama informacija iš jutimų. Kai priėmimo ir organizavimo procesas veikia gerai, mes atsakome į dirgiklius tinkamai ir automatiškai. Autistiškiems vaikams dažniausiai būna sutrikusi sensorinė sistema. Autizmo sutrikimą turintiems vaikams dažnai pasireiškia sensorinės integracijos disfunkcija. Tai reiškia, kad jie nesugeba tinkamai priimti ir reaguoti į iš aplinkos gaunamus dirgiklius. Dėl šios priežasties vaikai gali būti labai aktyvūs arba atvirkščiai – labai vangūs.[63,49]
26 Sensorinės integracijos sutrikimai
Mokslinėje literatūroje galima rasti įvairių sensorinės integracijos sutrikimų klasifikacijų, tačiau išskiriamos pagrindinės trys klasifikacijos rūšys pagal Miller 2007:
• Sensorinės moduliacijos sutrikimai (per stiprios reakcijos į dirgiklius, per silpnos reakcijos į dirgiklius ir padidėjęs sensorinių dirgiklių poreikis);
• Motorinių funkcijų sutrikimai (dispraksija, kūno padėties sutrikimai);
• Sensorinės diskriminacijos sutrikimai (lietimo, vaizdų, garsų, vestibulinių, propriorecepcijos, skonio, uoslės dirgiklių diskriminacija).
Sensorinė moduliacija vyksta, kai centrinė nervų sistema sėkmingai apdoroja informaciją apie gaunamus sensorinius dirgiklius. Esant sensorinės moduliacijos sutrikimams, elgesys tampa neadekvatus dirgikliams, sunku prisitaikyti prie naujų sensorinių iššūkių. Motorinių funkcijų sutrikimai pasireiškia nesugebėjimu tiksliai atlikti valingo judesio bei prasta kūno padėties kontrole. Esant sensorinės integracijos sutrikimams, kyla problemų suvokiant sensorinių dirgiklių panašumus bei skirtumus. Sunku surasti panašumus ir skirtumus paveikslėliuose, parašytuose žodžiuose, veiduose, gali nesuprasti veidų išraiškos bei gestų prasmės. Skiriami 4 sensorinės integracijos sutrikimų tipai: per stipri reakcija į dirgiklius, per silpna reakcija į dirgiklius, intensyvus sensorinių dirgiklių siekimas, mišrios reakcijos į dirgiklius. Skiriamos šios sensorinės integracijos sutrikimų rūšys: taktiliniai, klausos, regėjimo propriorecepcijos, vestibuliniai, uoslės, skonio sutrikimai [56,59]. Vaikų sensorikos sutrikimai autizmo atveju yra pagrindinė siūbavimo, sukimosi, plojimo rankomis priežastis. Sensorinė integracija yra įgimtas neurologinis procesas, sujungiantis stimuliaciją, integraciją bei interpretaciją. Sensorinės integracijos disfunkcija yra sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad sensorinis dirgiklis nėra integruotas. Jis netinkamai priimamas galvos smegenyse. Autizmo atveju sutrinka įvairios sensorinės sistemos, pradedant taktiline-kinestezine ir baigiant girdimaisiais bei regimaisiais suvokimais. [14, 48]
Lietimo jutimo sutrikimas
Taktilinės sistemos disfunkcija gali pasireikšti hiperjautrumu ir hipojautrumu. Kai vaikas hiperjautrus, jis kartais nenori būti liečiamas, atsisako valgyti tam tikrą maistą, vilkėti kokios nors faktūros drabužį, nemėgsta praustis bei šukuotis. Maudomas vonioje (kartais jau ir nurengiant) klaikiu spiegimu reaguoja į vandenį. Mokslininkų duomenimis, tai gali turėti įtakos, kartojamiems vaiko judesiams, nes taip jis siekia gauti jam trūkstančios stimuliacijos. Dėl lietimo jutimo sutrikimo, šie vaikai gali būti nerangūs, sunkiai judėti, nors ir nėra fizinės priežasties judėjimo sunkumams. Vaikai gali būti jautrūs šviesai, garsui ir prisilietimui. Kiti du susiję jutimai – skonis ir
27
kvapas – taip pat gali būti sutrikę. Tai gali lemti vaiko išrankumą maistui, jam gali nepatikti tam tikros tekstūros, spalvos ar kvapo maistas. [51,59]
Taktilinė disfunkcija, gali būti gali būti, netinkamai suvokto skausmo priežastis. Tuomet vaikai būna irzlūs, išsiblaškę, vengia bet kokio prisilietimo [16]. Neretai, vaikai autistai turi lytėjimo sutrikimų. Jei taktilinė sistema, labai jautri, kyla problemų pažįstant pasaulį. Šie vaikai ypatingai reaguoja į prisilietimus: menkai jaučia skausmą, bet stipriai reaguoja į vos juntamą prisilietimą. Visa tai, labai apsunkina smulkiosios motorikos įgūdžių formavimąsi. Vaikai gali įvairiai reaguoti i skausmą. Kartais autoagresiniai veiksmai (kandimas, mušimas, galvos daužymas ir kt.) jiems sukelia malonių pojūčių [7]. Nemalonių pojūčių ar net skausmą gali sukelti nauja apranga. Vaikai rėkia, plėšia nuo savęs drabužius, reikalauja tų, kuriuos nuolat dėvi. Todėl, keičiant drabužius, būtina parinkti tokius, kurių spalva ir faktūra vaikus mažiausiai erzintų.
Skirtingai vaikai reaguoja į temperatūrą, kartais jos nejaučia arba mėgsta ypač žemą ar aukštą temperatūrą, dėl ko kyla pavojus vaiko sveikatai. Vaikai dažniausiai nenatūraliai tyrinėja objektus: juos uostinėja, ragauja, liečia bei apžiūrinėja, atkreipia dėmesį ne į viso daikto visumą, į smulkias detales. Autistiškų asmenų girdimųjų suvokimų ypatumai gali pasireikšti labai jautriu reagavimu į garsinius dirgiklius. Natūralius normalius garsus jaučia kaip nepaprastai garsius ir bando nuo jų apsisaugoti užsidengdami ausis rankomis.[62, 23]
Padidėjęs jautrumas garsams gali būti vaikų depresijos, užsisklendimo priežastis. Kartais priešingai – jie susižavi garsais, į juos įsijaučia, kai kurie užsiima ritmine savistimuliacija – supasi, sukasi, purto prieš akis rankomis. Vaikai, pasižymintys hiper reakcija, sunkiai sukaupia dėmesį, yra hiperaktyvūs – muša save ir kitus, kanda, spiegia, tranko galvą [16].
Kai kalbame su vaiku autistu, jis girdi ne tik tai, ką mes jam sakome, bet ir visus tuo metu aplinkui skambančius garsus. Todėl yra nenuostabu, kad jis tampa labai neramiu, įsiaudrina, negali susikaupti, dažnai dengiasi delnais ausis, sunkiai orientuojasi aplinkoje ir reiškia nepasitenkinimą bei pyktį. Labai svarbu apsaugoti autistą vaiką nuo triukšmo kuris jį žeidžia. Jeigu vaikas pradeda klykti triukšmingoje aplinkoje, vadinasi, jis tokiu būdu nori pasakyti, kad triukšmas jam nepatinka. Reikia turėti omeny, kad triukšmas kenkia nesubrendusiai ir silpnai vaiko sistemai.[16,15]
Dėl sensorinės (jutiminės) sistemos sutrikimų vaikams autistams gali kilti ir kitų problemų:
❖ jie greitai sudirgsta, jei tik atsiranda daug stimulų. Todėl gali vengti akių kontakto, tapti nedėmesingais, aktyviai reaguoti į ryškią šviesą;
28
❖ net galėdami matyti, jie stengiasi visus daiktus paliesti, nes jų rega nėra pakankamai koordinuota. Jie gali nepastebėti tokių svarbių dalykų, kaip žmogaus veido išraiška, gestai, ar rašytinės direktyvos;
❖ jie gali užsidengti ausis delnais nuo per didelio triukšmo. Jiems nepatinka tam tikri garsai, ypač dulkių siurblio burzgimas ir pan.;
❖ jie gali nekreipti dėmesio į aplinkos garsus, sunkiai perprasti verbalines (žodines) instrukcijas, nesiklausyti ir kalbėtis su savimi monotonišku balsu.
❖ paprastai mėgsta žiūrėti televizorių arba klausytis radijo labai stipriu garsu; ❖ jie uosto visus daiktus, net tuos, kurių kiti vaikai paprastai nė nepastebi; ❖ jiems patinka nemalonūs kvapai, pvz., šlapimo.
❖ gali uostinėti žmones, maistą, įvairius daiktus;
❖ jie valgo tik tam tikros temperatūros, skonio, atitinkamai patiektą maistą. ❖ dažnai žiaukčioja valgydami;
❖ jie ima ir ragauja nevalgomus daiktus. Patinka labai daug prieskonių turintis maistas arba labai karštas maistas [12,14].
Saviti gali būti ir regimieji suvokimai. Kartais vaikai skausmingai reaguoja į natūralią šviesą, kreipia nuo jos akis, žvairuoja, suka prieš akis daiktus. Kai kurie sukoncentruoja dėmesį į vieną objekto detalę nekreipdami dėmesio į šalia esantį kitą stiprų vizualinį dirgiklį.
- 80% autistų vaikų yra sutrikusio intelekto,
- 10% riboto intelekto,
- 10% yra normalaus intelekto,
- 50% vaikų, pasižyminčių autizmu, nekalba ir tikriausiai niekada nekalbės.
S. Levinskienė pažymi, kad autizmo atvejais randami pažeidimai įvairiose smegenų dalyse, todėl galimi įvairūs pažeidimo lokalizacijos ir pažeidimo laipsnio deriniai. Autizmu pasižymintys vaikai gali būti labai skirtingi, jiems gali būti tokių sutrikimų, kaip epilepsija, hemiparezė, raumenų hipotonija, protinis atsilikimas. Kiti autoriai nurodo, kad kai kuriems autistiškiems vaikams būdingos gabumų salelės. Kartais jie yra gerokai gabesni už tokio pat amžiaus normalaus intelekto vaikus. Tokie vaikai neretai vadinami „protingais kvailiais“. Manoma, jog tokių gabumų turi 10% asmenų, pasižyminčių autizmo sindromu [7].
29
1.9
Savarankiškumo ugdymo ypatumai vaikams turintiems Autizmą
Vaikas tampa savarankišku augdamas ir stebėdamas bei tyrinėdamas aplinką, tėvus. Mokėjimas pavalgyti, apsirengti, pasinaudoti tualetu, maudytis, palaikyti kūno bei artimiausios aplinkos švarą ir tvarką – vieni iš svarbiausių savarankiškumo gebėjimų.[58]
Auginant Autizmą turintį vaiką viena pagrindinių tėvų užduočių yra išmokyti vaiką savitvarkos įgūdžių. Savitvarkos įgūdžiai tiek sveikiems, tiek Autizmą turintiems vaikams, formuojasi individualiai. [4]
Savarankiškumas reikalingas asmeniui, siekiančiam prasmingo, kūrybingo ir socialiai kryptingo dalyvavimo bendruomenės gyvenime. Savarankiškumo ugdymas yra edukacinis iššūkis šeimoms ir visiems ugdymo(si) proceso dalyviams. Vaiko ugdymo efektyvumą užtikrina, šeimos ir specialistų, dirbančių specialiojoje įstaigoje, sąveika. Tiek specialistams, tiek tėvams svarbu turėti reikalingų teorinių žinių ir patirties bei atsižvelgti į individualius vaiko gebėjimus. Formuojant ir ugdant vaiko įgūdžius, skatinti įsipareigojimų ir atsakomybės derinimą su šiuo procesu susijusių asmenų komandoje [27,6].
Lietuvoje, buvo atliktas tyrimas kurio tikslas buvo remiantis teorine ir empirine analize atskleisti sutrikusio intelekto vaikų savarankiškumo ugdymo(si) sėkmės kriterijus. Šiam tyrimui atlikti buvo naudojama teorinė analizė, pusiau struktūrizuotas interviu, turinio analizė, ekspertų apklausa. Tyrimų rezultatai parodė, norint, kad vaikas įgytų savitvarkos įgūdžių, reikia jį mokyti planuoti savo veiklą, taip pat daugelis sutrikusio intelekto vaiko savarankiškumo ugdymo(si) metodų ir būdų yra susiję su vaiko, šeimos ir specialistų, dirbančių specialiojoje įstaigoje, sąveika. Tyrimu atskleisti ir negatyvūs faktoriai, trukdantys vaiko savarankiškumo ugdymui: subjektyviai neigiamai traktuojama vaikų motyvacija, darbuotojų kompetencijos stoka ir neigiamas visuomenės požiūris. [7,54]
Norint pasiekti gerų vaiko savarankiškumo įgūdžių, reikia įvertinti jo stipriąsias ir silpnąsias puses, raidą, esamus gebėjimus, motyvaciją. Taip pat svarbu atsižvelgti į sveikatos problemas. Bendradarbiauti su kvalifikuotais specialistais, spręsti problemas ir šalinti neigiamus veiksnius, kurie gali sąlygoti vaiko savarankiškumo ugdymą.[52,62]
Vaikų, turinčių Autizmą, savarankiškumo įgūdžiai progresuoja taip pat kaip ir sveikų vaikų, tačiau šių įgūdžių jie išmoksta vėliau nei sveiki vaikai. Rekomenduojama, kad savipriežiūros įgūdžių gerinimas būtų nenutrūkstantis procesas visos terapijos metu bei kasdieniniame gyvenime, įtraukiantis visus specialistus ir šeimos narius. Formuojant savarankiškumo įgūdžius, labai svarbu mokyti nuolat, sistemingai, nes epizodinis mokymas tik trukdo siekiant tikslo. Įgūdžio formavimo
30
eigą, dažnai vaikui padeda suprasti, konkreti fizinė pagalba. Vaikui atliekant judesius, suaugusysis turi prilaikyti jo rankas, pirštus, kojų pėdas ir kt. Padėti reikia po truputį ir kaskart mažiau. [2,1,60]
Formuojant įgūdžius, būtina pasirinkti skatinimo būdą ir priemones. Paskatinimą reikia parinkti, atsižvelgiant į vaiko individualias savybes. Intensyviausiai jis taikomas, mokymo programos pradžioje ir po truputį mažinamas. [10]
Autistiškų vaikų savarankiškumo įgūdžių lygį nulemia daugelis faktorių: ❖ Negebėjimas programuoti veiksmų;
❖ Veiksmo visumos nesupratimas, dėl ko tokį veiksmą reikia atlikti; ❖ Keistas naudojimasis rankomis kaip veikimo instrumentu;
❖ Savitas dėmesio siekimas;
❖ Negebėjimas ir nežinojimas, koks turėtų būti kitas judesys, todėl tokiems vaikams nuolat reikalinga priežiūra ir pagalba. [6, 7]
Savarankiškumo įgūdžių atsiradimas ir jų kokybė labai priklauso nuo vaiko supratingumo lygio, gebėjimo savarankiškai judėti, smulkiųjų pirštų judesių (jų miklumo), tėvų pasirengimo ir noro, nuo požiūrio į patį vaiką šeimoje. Dažna šeima yra linkusi pernelyg globoti silpnesnį, mielą vaikutį ir viską atlikti už jį, net jeigu šis turi visas galimybes išmokti apsitarnauti pats, nesuprasdama, kad nuo to labiausiai nukenčia pats vaikas. Taigi savarankiškumo mokyti būtina, ir tai yra svarbiausia, ko turėtų išmokyti šeima Autizmą turintį vaiką, nes nuo to priklausys jo sugebėjimas prisitaikyti gyventi tarp kitų žmonių bei gyvenimo visavertiškumas. Tėvams ir specialistams gali prireikti daug kantrybės ir išmonės, bet net ir nedidelis žingsnelis į priekį sukels daug džiaugsmo bei palengvėjimo visiems. Dar vienas dalykas, kurio reikėtų neužmiršti, yra paties vaiko noras mokytis, todėl mokymosi procesas turi būti organizuotas taip, kad vaikui būtų įdomu ir smagu: įdomi aplinka ir priemonės bei gera nuotaika. [7,13, 21,64]
Viename iš Lietuvos dienraščių buvo apžvelgtas hipoterapijos poveikis Autizmą turinčiam berniukui. Prieš terapija berniukas turėjo savarankiškumo įgūdžių taip pat dėmesio ir elgesio problemų. Hipoterapijos metu vaikas išmoko prižiūrėti arklį ir juo rūpintis to pasekoje tapo ramesnis, išmoko atpažinti daiktus, bei pagerėjo savitvarkos įgūdžiai. [22]
1.10 Ergoterapija
Ergoterapijos samprata
Ergoterapija (ergo-darbas, terapija-gydymas) – tai pacientų galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla. Ši veikla vaikui padeda savarankiškai
31
gyventi atsižvelgiant į jų norus, poreikius, bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Ergoterapijos efektyvumas priklauso ne tik nuo pačio vaiko, bet ir nuo aplinkos kuri jį supa, žmonių, ugdymo specialistu. Taip pat labai svarbus yra bendradarbiavimas, problemų iškėlimas, nuoseklus planavimas, veiklų pritaikymas bei sudarytos terapijos plano vykdymas.
Ergoterapeutas dirbdamas su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių pasitelkia žaidimą – pagrindinę vaiko veiklą. Vaikui žaidžiant lavinama stambioji ir smulkioji motorika, veikiama sensorinė sistema, vaikas pradeda suprasti ilgalaikius ir trumpalaikius ryšius, suvokti formas. Ergoterapeutas stebėdamas vaiko žaidimą gali nustatyti normalią arba vėluojančią raidą, taip pat išsamesniam įvertinimui pasinaudoja standartizuotus testus ar klausimynus, taip įvertinus vaiko gebėjimus sudaromas individualus ergoterapijos planas.
Vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, gali nesuprasti, kas vyksta, neįsisavinti nurodymų arba delsti atlikti, jis gali nesugebėti perkelti savo dėmesio į naują dirgiklį arba net nepajėgti pradėti bendravimo, jis gali atsisakyti vykdyti užduotį, todėl ergoterapeutas turėtų: pratęsti veiklos laiką, naudoti liečiamuosius simboliu ar gestus; mokyti aiškiais būdais išreikšti atsakymą; parengti daiktinę dienotvarkę, kad autistas žinotų įvykių seką, vizualizuoti visus veiklos pasirinkimus. Svarbu, kad vaikas galėtų daryti sprendimus pats užuot ilgai aiškinant užduotį žodžiu, pateikti rašytines nuorodas arba duoti ženklus įvairiais gestais ar daiktais. [14]
Ergoterapeutui svarbu įvertinti, kokios funkcijos ir kaip stipriai yra ribotos, kiek priklausomas nuo artimųjų yra vaikas ir ką galima padaryti, kad ta priklausomybė būtų kuo mažesnė. Lavinat vaiko įgūdžius svarbu kad užduotys būtų suprantamos vaizdžiai ir aiškiai pateikiamos.
Ergoterapeutas nustato:
• individo veiklos sutrikimų pobūdį, jos atgavimo galimybes ir būdus,
• sudaro individualią veiklos atgavimo (mokymo ir veiklos pratybų) programą; suderina šią programą su gydytoju ir kitais reabilitacijos komandos specialistais, vertina vietinių ir bendrųjų organizmo funkcijų sutrikimų ypatumus;
• atsižvelgia į bendrus reabilitacijos tikslus;
• atsižvelgia į galimas treniruotės kontraindikacijas, pajėgumą mokytis.
Ergoterapeutui įsivertnus vaiko įgūdžių raidą, taip pat įvertinamos sritys kurios vaikui gali trukdyti, jo pajėgumui funkcionuoti (veikti) kasdieninėse gyvenimo situacijose. Taip pat svarbu pažvelgti įvaiką ir jo gėbėjimus individualiai, tam, kad sudarytos ir atliekamos užduotys skatintų vaiką, bet ne slopintų. Pagrindinis tikslas, kad vaikas gebėtų save apsitarnauti, būtų savarankiškas bei greičiau prisitaikytų prie naujos aplinkos ar keliamų iššūkių. Mokslininkų jau įrodyta, kad
