KINEZITERAPIJOS POVEIKIS PAGYVENUSIO IR SENYVO AMŽIAUS ŽMONIŲ GRIUVIMŲ RIZIKOS, PUSIAUSVYROS IR EISENOS RODIKLIŲ KAITAI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

GABRIELĖ KASPERAVIČIŪTĖ

KINEZITERAPIJOS POVEIKIS PAGYVENUSIO IR SENYVO

AMŽIAUS ŽMONIŲ GRIUVIMŲ RIZIKOS, PUSIAUSVYROS

IR EISENOS RODIKLIŲ KAITAI

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Doc. dr. Inesa Rimdeikienė

TURINYS

1.2. Griuvimų prevencija...11

1.3. Griuvimų priežastys...12

1.4. Griuvimų pasekmės...14

1.5. Eisenos pokyčiai senstant...14

1.6. Rizikos veiksniai, susiję su eisenos ir pusiausvyros sutrikimus...17

1.7. Ortopediniai sužalojimai...18

1.8. Trauminiai galvos smegenų sužalojimai...19

1.9. Pogriuviminis baimės sindromas...20

1.10. Klubo sąnario funkcija ir diagnostika...21

1.11. Klubo sąnario lūžių klasifikacija ir gydymas...27

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA...30

3. TYRIMO REZULTATAI...38 4. REZULTATŲ APTARIMAS...44 IŠVADOS...47 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...48 PUBLIKACIJOS...49 LITERATŪROS SĄRAŠAS...50 PRIEDAI...61

SANTRAUKA

Gabrielė Kasperavičiūtė. Kineziterapijos poveikis pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių griuvimų

rizikos, pusiausvyros ir eisenos rodiklių kaitai. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė - Doc. dr. Inesa Rimdeikienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. Kaunas, 2019, 60 p.

Tyrimo tikslas - Įvertinti pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių griuvimų rizikos, pusiausvyros ir

eisenos rodiklių kaitą taikant 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą.

Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių griuvimų rizikos ir

pusiausvyros rodiklių kaitą taikant 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą. 2. Įvertinti pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių eisenos rodiklių kaitą taikant 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą. 3. Palyginti pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių rodiklių kaitą tarp lyties ir amžiaus grupės.

Tyrimo metodai – Tyrime dalyvavo 22 tiriamųjų, iš jų 9 pagyvenusio ir 13 senyvo amžiaus, 13

moterų ir 9 vyrai. Pagyvenusio amžiaus grupėje - 3 moterys, 6 vyrai . Senyvo amžiaus grupėje - 10 moterų, 3 vyrai. Funkcinė būklė vertinta kineziterapijos pradžioje ir pabaigoje. Tiriamiesiems įvertinta griuvimo rizika, pusiausvyra ir eisena. Subjektyviam būklės įvertinimui naudotas „Trumpas protinės būklės klausimynas“.

Išvados:

1. Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių, baigus 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą, griuvimo rizika sumažėjo, o pusiausvyros rodikliais pagerėjo.

2. Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių, baigus 3 mėnesiu trukmės Otago pratimų programa, eisenos rodikliai pagerėjo.

3. Vyrų griuvimų rizikos sumažėjimas, pusiausvyros rodiklių padidėjimas ir eisenos pagerėjimas buvo ryškesni nei moterų. Pagyvenusio amžiaus žmonių griuvimų rizikos sumažėjimas ir pusiausvyros pagerėjimas, eisenos rodiklių kaita buvo ryškesnė negu senyvo amžiaus žmonių.

ABSTRACT

Gabrielė Kasperavičiūtė. The effect of physical therapy on risk of fall, balance and gait in pre-old

and old age patients. Master thesis. Supervisor - Ph. d. Inesa Rimdeikienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Clinic of Rehabilitation, Kaunas, 2019, 61p.

Aim. To evaluate the efficacy of 3 months Otago exercise programme on risk of fall, balance and gait

in pre-old and old aged patients.

Tasks. 1. To evaluate risk of fall and balance parameters during the 3 months Otago exercise

programme for pre-old and old aged patients. 2. To evaluate gait parameters during the 3 months Otago exercise programme for pre-old and old aged patients. 3. To compare functional state changes for participants depending on gender and age group.

Methods. 22 persons was performed in this study (9 prie-old age, 13 old age and 9 male and 13

female). In pre-old people group was 3 women, 6 male. In old group was 10 women, 3 male. Patients received Otago exercise training programme for 3 months. Procedures were performed three times a week. Parameters of mental state, risk of falling, balance and gait were measured.

Conclusion.

1. Completing the 3 months Otago exercise programme after physical therapy the risk of fall was reduced and balance was improved.

2. Completing the 3 months Otago exercise programme after physical therapy gait was improved.

3. The effect of male‘s risk of fall, balance and gait were more pronounced than women‘s. The effect of pre-old risk of fall, balance and gait were more pronounced than old age people.

PADĖKA

Noriu padėkoti mano darbo vadovei doc. dr. Inesai Rimdeikienei už pagalbą, patarimus ir palaikymą rašant baigiamąjį magistro darbą. Taip pat noriu padėkoti Prienų globos namų direktorei Ingai Barkauskienei už galimybę atlikti magistro baigiamojo darbo tyrimą įstaigoje bei sveikatos priežiūros skyriaus vadovei ir darbuotojoms už pagalbą renkant tiriamuosius.

SANTRUMPOS

OPP – Otago pratimų programa

TPBT – Trumpas protinės būklės testas PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija n - tiriamųjų skaičius

ŽODYNĖLIS

ĮVADAS

Pastaraisiais metais pastebimas spartus populiacijos senėjimas visame pasaulyje. Ilgėjant gyvenimo trukmei visoje Europoje, asmenis nuo 60 metų Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja laikyti pagyvenusiais (1). Kas ketvirtas ES valstybės gyventojas yra sulaukęs 60 metų, o Lietuvoje kas penktas. Atlikti skaičiavimai prognozuoja, kad 2030 m. trečdalį gyventojų Lietuvoje sudarys pagyvenusieji žmonės, o sulaukusių 80 ir daugiau metų padidės 1,5 karto (2), (3). PSO žmones skirstyti pagal amžių rekomenduoja taip: nuo 45 – 59 metų yra vidutinio, 60 – 74 metų pagyvenusio, o nuo 75 iki 90 metų – senyvo amžiaus, 90 metų ir daugiau – ilgaamžis (4).

Griuvimai yra pagrindinė pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių sergamumo ir negalios priežastis (5), (6), (7), (8). Kritimai jiems gali iššaukti daugybę problemų, kurių komplikacijos gali baigtis mirtimi (9). Apskaičiuota, kad net 55 proc. visų netyčinių sužalojimų nuo 65 metų įvyksta griuvimo metu (10). Pasekmės, kurios gali įvykti nukritus yra lūžiai, sumažėjęs lankstumas ir mobilumas, laiku nesuteikus reikiamos pagalbos gali ištikti mirtis. Dažniausiai griuvimo metu pažeidžiama galva ir šlaunikaulis. Tačiau klubakaulio lūžis yra rimčiausia trauma, kuri nutinka kritimo metu, kurio pasekoje žmogų privalu vežti į ligoninę ir dėl šios traumos įvyksta daugiausiai mirčių (9), (11).

Griuvimai įvyksta dėl vidinių ir išorinių veiksnių, tokių kaip: sumažėjusi raumenų jėga, sutrikusi pusiausvyra, sulėtėjęs reakcijos laikas, sutrikusi pažinimo funkcija. Siekiant išlaikyti pusiausvyrą ir mažinti kritimų skaičių, reikia, kad pažintiniai procesai susijungtų su kognityvinėmis sritimis (pvz. dėmesio, atminties, vizualinio erdvinio gebėjimo ir vykdomosios funkcijos) atliekant užduotis (12), (13), Taip pat su vyresnio amžiaus žmonių kritimu yra susiję ir kognityvinių funkcijų sutrikimai, ypač vykdomosios funkcijos, dėmesio koncentravimas, erdvės suvokimas bei svarstymo greitumas (13), (14).

Griuvimai yra dažniausiai paplitusi problema tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tai antra pagal dažnumą mirštamumo priežastis pasaulyje, kuri įvyksta dėl atsitiktinio sužalojimo. Pagal statistinius rodiklius visuomenėje moterys krenta dažniau nei vyrai (15), (16). Griuvimo metu įvyksta lūžiai, dėl kurių žmogus guldomas į ligoninę, tampa priklausomas nuo kitų, prastėja gyvenimo kokybė ir didėja griuvimo baimė. Taip pat patiriama daug išlaidų. Kineziterapijos programa susideda iš raumenų stiprinimo ir pusiausvyros lavinimo pratimų, kurie yra patikimiausia intervencija mažinti griuvimo baimę (17), (18), (19), (20). Vyresnio amžiaus žmonėms, kurie yra 80kritę, išsivysto didesnė baimė nukristi, o tai lemia jų veiklos ir mobilumo apribojimus bei kenkia raumenų jėgai (21).Vyresnieji, kurie yra patyrę kritimą, po specialių treniruočių, rodo didelį baimės sumažėjimą, o tai reiškia didesnį pasitikėjimą savimi atliekant kasdienio gyvenimo užduotis (22).

Pagal higienos instituto duomenis Lietuvoje 2016 m. nuo griuvimų 65-84 metų mirė 132 asmenys (23). 2017 m. dėl tos pačios priežasties tos pačios amžiaus grupės mirė 158 asmenys (24). Vyresnio amžiaus asmenų 2018m. mirčių nuo griuvimų užfiksuota 186 atvejų (25). Kaip matome pagal statistiką kasmet griuvimų skaičius tarp vyresnio ir senyvo amžiaus asmenų sparčiai didėja.

Anksčiau atliktų tyrimų tikslas buvo įvertinti kineziterapijos poveikį asmenų griuvimo rizikai, pusiausvyrai ir eisenai taikant Otago pratimų programą 12 arba 6 mėnesius. Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, kokius rezultatus galima pasiekti mažinant griuvimo riziką, lavinant pusiausvyrą ir eiseną, taikant ją 3 mėnesius.

Tyrimo tikslas:

Įvertinti pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenų griuvimų rizikos, pusiausvyros ir eisenos rodiklių kaitą taikant 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenų griuvimų rizikos ir pusiausvyros rodiklių kaitą taikant 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą.

2. Įvertinti pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenų eisenos rodiklių kaitą taikant 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą.

3. Palyginti tiriamųjų rodiklių kaitą taikant 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą tarp lyties ir amžiaus grupės.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Fiziologiniai žmogaus organizmo pokyčiai senstant

Senstančiam organizmui vis sunkiau prisitaikyti prie aplinkos. Išskiriami du senstančio organizmo pokyčiai:

• nyksminiai – kuomet pradeda mažėti gyvybingumas ir didėti mirties tikimybė;

• kompensaciniai – organizmo prisitaikymas, kuomet didėja gyvybingumas, dėl nyksminių pokyčių.

Senėjimas apibūdinamas, kaip laipsniškas fiziologinio vientisumo praradimas, lydimas funkcijų sutrikimo ir pažeidžiamumo. Šie pakitimai yra tokių patologijų, kaip: vėžys, neurodegeneracinės ligos, diabeto, širdies ir kraujagyslių sistemos, rizikos veiksniai. Mokslininkai atlikę tyrimus įrodė, kad senėjimo sparta valdoma biocheminių procesų genetiškai (26), (27). Atliekami senėjimo biologiniai tyrimai rodo, kad pagrindiniai molekuliniai bei ląsteliniai senėjimo proceso bruožai yra šie (26), (28):

• genomo nestabilumas; • epigenetiniai pokyčiai; • telomerų „nudilimas“; • ląstelių senėjimas;

• sutrikęs metabolinis atsakas; • mitochondrijų disfunkcija;

• pakitusi tarpląstelinė komunikacija; • kamieninių ląstelių išsekimas.

Griaučių ir raumenų sistemoje įvyksta pokyčiai, kurie sunkina judėjimą ir prasideda įvairūs sistemos struktūros pažeidimai bei susirgimai. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių yra linkę judėti mažiau negu reikėtų ar yra įpratę. Dėl šių pokyčių gali atsirasti (26), (29):

• krešulių kraujagyslėse (embolija); • mėšlungis;

• tonuso sumažėjimas;

• virškinimo sutrikimai (vidurių užkietėjimas, viduriavimas, virškinimo sulėtėjimas); • osteoporozė;

• išskyrų kaupimasis kvėpavimo takuose ir plaučiuose; • šlapimtakių infekcijos ir inkstų akmenys;

• pragulos nejudantiems žmonėms.

Kaulai tampa trapesni ir greičiau lūžta. Dažniausiai stebimi šlaunies, riešo ir žasto kaulų lūžiai. Žastikaulio ir riešo lūžiai įvyksta, kai asmuo griūdamas pasiremia rankomis. Mažėja sąnarinio skysčio sąnariuose ir kaulų čiulpų, suplonėja sąnarinių paviršių kremzlės, pradeda vystytis sąnarių ligos. Dėl stuburo raiščių sukietėjimo ir sutrumpėjimo linksta stuburas. Stuburo tarpslanksteliniams diskams susiaurėjus mažėja žmogaus ūgis (26).

Raumenyse daugėja riebalinio ir skaidulinio jungiamųjų audinių, todėl raumenys nusilpsta ir juose sulėtėja refleksai. Įvykus tokiems pokyčiams dažnėja naktimis kojų raumenų mėšlungiai, ypač moterims. Tai gali būti dėl natrio trūkumo, sulėtėjusios kraujotakos ar pan. (26).

Kraujotakos sistemoje įvyksta pokyčiai, kuriuos lemia amžius ir gyvensena. Silpsta širdis, kadangi dalis raumeninių ląstelių yra pakeičiamos skaiduliniu audiniu ir apnyksta širdies vožtuvai. Širdies veikla sunkiai toleruoja fizinį krūvį. Arterijoms sukietėjus širdis turi dirbti sunkiau, kad perpumpuotų tą patį kraujo kiekį, dėl šių priežasčių ji persitempia ir išsiplečia. Fizinio krūvio metu senyvo amžiaus žmonių sistolinis tūris mažėja neženkliai. Minutinis tūris didėja dėl dažnėjančių širdies susitraukimų. Anaerobinis slenkstis yra pasiekiamas greičiau, o pailsėti po krūvio reikalingas ilgesnis laikas. Vyresnio ir pagyvenusio amžiaus žmonėms mažėja deguonies panaudojimo efektyvumas, dėl to mažėja fizinio krūvio tolerancija (26).

1.2. Griuvimų prevencija

Dauguma senyvo amžiaus žmonių patiria griuvimus. Norint išvengti ir mažinti kritimų skaičių, reikia žmones skatinti būti fiziškai aktyvesnius. Užsiėmimai žmonėms padeda ne tik stiprinti savo organizmą, tačiau jie suteikia bendravimo galimybę bei naujas pažintis. Matydami, kad yra daugiau tokio paties amžiaus aktyvesnių asmenų, jiems atsiranda daugiau nori lankyti tokio tipo

užsiėmimus. Griuvimų prevencijos tikslas stiprinti apatines galūnės, gerinti lankstumą, mobilumą ir lavinti pusiausvyrą (30).

Kalbant apie griuvimų prevenciją didžiausias dėmesys skiriamas kineziterapijai. Kineziterapijos metu atliekami pratimai užima svarbų vaidmenį norint užkirsti kelią vyresnio amžiaus asmenų griuvimams. Pratimai orienuoti į: pusiausvyrą, apatinių galūnių jėgą, lankstumą. Pratimai pateikiami įvairiomis formomis, kurios padeda stiprinti pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenų organizmą (31). Sherrington su bendraautoriais (32) atliktoje meta analizėje įrodė, kad didesnis poveikis stebimas taikomose programose, kuriose taikomi pusiausvyros pratimai ir didesnė pratimų dozė.

Aplinka namuose atlieka svarbų vaidmenį griuvimų prevencijoje. Saugi aplinka namuose gali užkirsti kelią griuvimams, tai ypač aktualu didelės rizikos grupės žmonėms. Sutvarkius aplinką ir pašalinus kliūtis, galinčias sukelti pavojų, nustatyta, kad griuvimo rizika sumažėja iki 21 proc., o padidintos rizikos grupei net iki 39 proc. Dažniausiai namuose rekomenduojama netiesti kilimų, už kurių krašto žmogus eidamas gali užkliūti. Taip pat panaikinti slenksčius, kadangi jeigu žmogus juda su pagalbine priemone, tai jam gali sukelti nepatogumų judant iš vieno kambario į kitą (31).

1.3. Griuvimų priežastys

Griuvimai yra pagrindinė traumų priežastis 65 metų ir vyresniems asmenims. Mokslinėje literatūroje išskiriami dviejų rūšių griuvimo rizikos veiksniai: išoriniai ir vidiniai.

Išoriniai (aplinkos) veiksniai: • Erdvė;

• Aplinka; • Slydimas:

1) įvyksta lauke lyjant arba esant apledėjusiems paviršiams;

2) įvyksta namuose ant medinių grindų patiestų kilimų ar kilimėlių; • Vaikščiojimas nelygiais paviršiais;

• Netinkamas apšvietimas; • Kliūtys;

Vidiniai veiksniai: • Lytis – moteris; • Galvos svaigimas; • Sinkopė;

• Apatinių galūnių silpnumas; • Regos sutrikimai;

• Klausos sutrikimai;

• Tam tikrų vaistų vartojimas; • Eisenos sutrikimai;

• Pusiausvyros sutrikimai; • Išgąstis;

• Ūminės ligos (pvz.: pneumonija, miokardo infarktas) (33), (36), (37), (38), (39).

Pastebima, kad kritimai patalpose dažniau įvyksta asmenims, turintiems aukštesnį negalios lygį, prastesnę sveikatą ir gyvenantiems neaktyvų gyvenimo būdą. Kritimai lauke įvyksta gyvenantiems aktyvų gyvenimą ir savo sveikatą geriau vertinantiems asmenims (33), (8). Atliktame autorių Rosen ir kitų tyrime (35) pastebėta, kad kritimai ant kilimų įvyksta tuomet, kai žmogui einant kilimėlio kraštas pakyla ir susilenkia, todėl prarandama pusiausvyra. Tai rodo, kad paviršiaus pasikeitimas, gali turėti įtakos vyresnio amžiaus žmonių pusiausvyrai.

Tyrimuose akcentuojama, kad moteriška lytis yra susijusi moterų su aukštesniu veiklos apribojimu ir kritimu patalpose (37), (38). Tai susiję su fiziniais veiksniais, tokiais kaip: kaulų mineralų tankis ir apatinių galūnių stiprumas. Moterys labiau negu vyrai linkusios pranešti apie kritimą (30,3 proc. ir 26,5 proc) ir ieškoti gydymo, kreipiasi pagalbos ir aptaria griuvimus bei prevencijos galimybes. Taip pat jei įvyksta trauma griuvimo metu, vyrai praneša rečiau nei moterys (8,3 proc. ir 12,6 proc.) (40), (15), (41), (16). Nepaisant didesnio moterų pranešimų skaičiaus, apie daugumą griuvimų net nėra pranešama. Dėl to diskusijų apie griuvimų prevenciją mažėja (15), (16). Vis dažniau tiriama medikamentų įtaka vyresnio amžiaus asmenų pusiausvyrai ir griuvimo tikimybei. Kim Delbaere ir bendraautorių (31) atliktame tyrime buvo nustatytas ryšys tarp vyresnio amžiaus asmenų ir bent poros, keturių ar daugiau medikamentų vartojimo. Su kritimais stiprus ryšys atrastas tarp psichoaktyvių vaistų, tokių kaip benzodiazepinai, antidepresantai ir antipsichoziniai vaistai. Atlikti tyrimai rodo, kad psichoaktyvių vaistų vartojimas padidina riziką griūti dvigubai ar net trigubai bei dvigubai padidina riziką patirti šlaunikaulio lūžį. Bet koks psichoaktyvaus vaisto vartojimas padidina riziką kristi vyresniems nei 65 metų asmenims. Tačiau pastebėta, kad priešuždegiminių vaistų vartojimas nesusijęs su padidėjusia kritimo rizika, kuomet vaistai vartojami

dėl artrito. Taip pat tirta antihipertenzinių vaistų įtaka pusiausvyros sutrikimams, bet atlikus metaanalizę buvo prieita prie išvados, kad nepakanka įrodymų ir reikia tolimesnių tyrimų.

1.4. Griuvimų pasekmės

Visame pasaulyje per metus bent kartą griūna 30 proc. vyresnio amžiaus žmonių, o net 15 proc. bent du ar daugiau kartų. Kritimas nebūtinai rodo sveikatos sutrikimus, tačiau pasekmių pašalinimas gali apsaugoti žmones nuo neigiamų padarinių. Dauguma nukritimų ir nugriuvimų sukelia smulkius ar vidutinio sunkumo sužalojimus. Griuvimo metu 10 iki 25 proc. žmonių patiria sunkias traumas (16), (42), (43) Jie taip pat sukelia psichologinį nepasitenkinimą, nes žmogus jaučiasi sumišęs ir bijo pakartotinio kritimo (33), (44). Pradeda mažiau judėti, vengia fizinio aktyvumo ir stengiasi atsiriboti nuo visuomenės, didindamas socialinę atskirtį, daugiau laiko praleidžia namuose. Toks elgesys dažnai sukelia depresiją (35) . Kaip griuvimo pasekmė dažniausiai įvyksta klubo lūžis ar sužalojamas riešas. Įvykus šioms traumoms reikalingas gydymas ligoninėje (33), (39). Prarandamas savarankiškumas, dažnai po šio įvykio vyresni žmonės apsigyvena senelių arba slaugos namuose. Dėl griuvimų tikimybės yra padidėjęs ankstyvas mirtingumas (35).

Rizika susižeisti griuvimų metu su amžiumi didėja. Griuvimai tarp vyresnių žmonių išlieka pirmaujanti sunkių sužalojimų priežastimi (41), (16). Manoma, kad daugumos mirčių, kurios yra įvykusios griuvimo metu, nebuvo galima išvengti (16), (45). Daugiausiai griuvimų metu nepatiriama rimtų sužalojimų, tačiau pasitaiko ir nelaimingų atvejų (16), (42), (43). Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės po griuvimo yra vežami į ligoninę, yra trauminiai galvos smegenų sužalojimai ir ortopedinės traumos, tokios kaip: šlaunies, dilbio ir žastikaulio lūžiai (16), (46). Net mažiausias kritimas gali sukelti rimtus sužalojimus. Nebūtinai krentant žmogus turi susižaloti fiziškai. Kaip pasekmė gali būti socialiniai ar psichologiniai padariniai (16).

1.5. Eisenos pokyčiai senstant

Literatūroje išskiriamos sistemos reikalingos normaliai eisenai: • lokomotorinė funkcija – skirta ritmiškai eisenai pradėti ir eiti; • pusiausvyra;

• laikysenos refleksai; • jutimo funkcija; • judėjimo kontrolė;

• griaučių – raumenų sistema;

• širdies ir plaučių sistemos funkcija (47).

Aferentiniai regos nervai, vestibuliarinės ir proprioceptinės sistemos suteikia informacijos apie kūno dalių padėtį. Sutrikus bent vienai sistemai iš šių, kita sistema gali kompensuoti sutrikusios funkcijas, pavyzdžiui: sutrikus propriocepcijai - šią kompensuoti gali regėjimas (47).

Norint pradėti ėjimą, reikalinga stabili vertikali kūno padėtis, kuriai išlaikyti yra svarbūs laikysenos refleksai. Norint pradėti eiti, viena koja pakeliama ir nukreipiama pirmyn, tuo pačiu atliekant klubo ir kelio sąnario lenkimo judesį. Aktyvinant priešingos pusės koją į judesį įsijungia ir liemens raumenys, kurie svorio centrą perkelia ant atraminės kojos. Tuomet pakeltos kojos kulnas pastatomas ant žemės. Kūno svoris palaipsniui slenkasi į padą, o po to link kojų pirštų. Vidurinės padėties metu priešinga koja pakeliama ir judama į priekį, kol kulnas paliečia pagrindą. Tuo metu kūno padėtis laikoma vertikali, pečiai ir dubuo santykinai išlieka lygūs, o kiekviena ranka moja su priešinga koja. Eisenos ciklas padalintas į dvi fazes: atramos (ang. stance phase) ir mosto (ang. swing phase) ( 1 pav.) (48).

Atramos fazė sudaro 60 proc. ėjimo ciklo ir skirstoma: • atrama kulnu (ang. heel strike),

• pėdos pastatymas (ang. loading response), • atrama pėda (ang. mid – stance),

• kulno pakėlimas (ang. terminal stance) • pirštų atkėlimas (ang. pre swing).

Mosto fazė užima 40 proc. viso eisenos ciklo ir skirstoma: • pirminis mostas – pirštų atkėlimas (ang. toe off) ,

• viduryje – mosto vidurio padėtis (ang. mid – swing), • priekinis žingsnis (ang. terminal swing) (47), (48).

1 pav. Eisenos ciklai (48)

Fiziologiniai pokyčiai ryškiai keičiasi organizmui senstant. Šie pakitimai veikia organus, kūną ir sistemas. Funkcinio pajėgumo mažėjimas gali pakeisti bendrą funkcionavimą ir gebėjimus, kurie mažina nepriklausomumą ir trikdo gyvenimo kokybę (49), (50). Žmogaus eisena parodo vaikščiojimo stilių. Tai aktyvumas, kurio metu perkeliamas svorio centras į priekį. Kai kurie tyrėjai, kai kalba apie pokyčius, kuriems įtakos turi amžius, vartoja terminą „senilios eisenos sutrikimai“ (ang. senile gait disorders). Jis skirtas apibūdinti vyresnio amžiaus modelius, kuriuos sudaro lėtas tempas, platus atramos plotas, šlepsintis ir atsargus vaikščiojimas. Atlikti tyrimai rodo, kad eisenos modeliai kiekvieno žmogaus gali skirtis, kurių pokyčius lemia ligos. Taip atsirado sąvokos senili arba normali netiksli eisena (49), (51), (52).

Palyginus jaunus asmenis su neurologiškai sveikais senyvo amžiaus žmonėmis, eisenos greitis ir žingsnio ilgis sumažėja nuo 17 proc. iki 20 proc. Šie pokyčiai siejami su sumažėjusiu kojų pirštų atstumu nuo žemės, kuomet pėda keliama aukštyn, rankų mostu, klubo ir kelio rotacija (53). Elble ir bendraautorių (54) atliktame tyrime buvo nustatyta, kad eisenos pokyčiai yra susiję su pagyvenusių žmonių žingsnio sumažėjimu, o ne su amžiumi. Kadangi žingsnio ilgį mažina neurologiniai ir ne neurologiniai veiksniai, tai nuo anksčiau minėtų pokyčių priklausomi eisenos pakitimai turėtų būti laikomi nespecifiniais.

Vyresnio amžiaus pacientams, kurie skundžiasi eisenos sutrikimais, būdinga saugus ir lėtas ėjimo modelis, kuris panašus į vaikščiojimą slidžiu paviršiumi. Turintiems judėjimo sutrikimų būdinga pakumpėjus laikysena, sumažėjęs žingsnio ilgis, rankos judesiai, pailgėjęs atramos laikas remiantis abiejomis kojomis į žemę, sulėtėję viršutinių ir apatinių galūnių judesiai ir ritmas. Šis kinematinis vyresnio amžiaus žmogaus vaikščiojimo modelis dažnai vadinamas senile eisena (ang. senile gait) (53).

Senilios eisenos savybės pastebimos pacientams, kurie serga įvairiomis neurologinėmis ligomis. Dažniausiai pastebima, kad tiems, kam būdinga ši senatvinė eisena, sutrumpėja žingsnio ilgis, o daugumai neurologinių ligų yra būdingas žingsnio sutrumpėjimas. Šis nespecifinis poveikis žingsnio ilgiui paaiškina, kodėl senili eisena yra sutrikusio vaikščiojimo sindromas ir kodėl senatvinė eisena taip yra paplitusi tarp neurologinių pacientų (53).

1.6. Rizikos veiksniai, susiję su eisenos ir pusiausvyros sutrikimais

Literatūroje išskiriami šie veiksniai, kurie yra susiję su eisenos ir pusiausvyros sutrikimais:

• Emociniai ir psichikos sutrikimai – depresija, baimė kristi, miego sutrikimai, medikamentai; • Infekcinės ir metabolinės ligos – cukrinis diabetas, hepatinė encefalopatija, žmogau

imunodeficito virusas, tirotoksikozė, hipotirozė, nutukimas, tretinis sifilis, uremija, vitamino B12 trūkumas;

• Neurologiniai sutrikimai- smegenėlių disfunkcija arba degeneracija, deliriumas, demencija, išsėtinė sklerozė, mielopatija, hidrocefalija, parkinsono liga, insultas, vestibulinės sistemos sutrikimai;

• Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos – aritmija, stazinis širdies nepakankamumas, vainikinių arterijų liga, periferinė arterinė liga, ortostatinė hipotenzija;

• Kaulų – raumenų sistemos sutrikimai – kaklinė spondilozė, podagra, lumbalinė stenozė, raumenų atrofija, osteoartritas, osteoporozė;

• Jutimų sutrikimai – klausos ir regėjimo sutrikimai, periferinė neuropatija. • Kita – ūminės ligos, operacijos, vaistai (51), (52), (55).

Sulėtėjęs vaikščiojimo greitis yra pats dažniausias su amžiumi susijęs pokytis. Vyresnio amžiaus asmeniui vaikščiojimo greičio norma yra 1 m/s. (50), (56). Jei einama lėčiau negu 0,8 m/s, tai reiškia apribotą judėjimą ir gebėjimus, o lygus arba mažesnis nei 0,4 m/s – rodo, kad žmogui apsunkintas kasdienis aktyvumas. Vaikščiojimo greitis įprastai mažėja apie 1 proc. per metus sulaukus 60 metų (50), (56), (57). Brach su bendraautoriais (56) išskyrė veiksnius, kurie priklauso nuo amžiaus ir eisenos sutrikimų ( 1 lent.).

1 lent. Veiksniai, priklausantys nuo amžiaus ir eisenos sutrikimų 1. Sumažėjęs vaikščiojimo greitis

3. Padidėjęs žingsnio plotis

4. Sumažėjusi šlaunies tiesimo amplitudė 5. Sumažėjęs dubens pasvyrimo kampas 6. Sumažėjusi pėdos plantarinė fleksija 7. Sumažėjęs klubo sąnario mobilumas 8. Sumažėjusi kojų raumenų jėga 9. Sutrikusi pusiausvyra

1.7. Ortopediniai sužalojimai

Kritimai, po kurių įvyksta lūžiai, sudaro mažą dalį, tačiau tarp vyresnio amžiaus žmonių skaičius yra ženkliai didesnis. Lūžių gydymas yra sudėtingas procesas, kurį lydi stiprus skausmas, sumažėjęs mobilumas ir pablogėjusios funkcijos (16), (58).

Lūžio modelis priklauso nuo kritimo mechanizmo ir stiprumo. Riešo lūžiai labiausiai paplitę nuo 65 iki 75 metų amžiaus grupėje. Klubo sąnario lūžiai dažniausiai įvyksta asmenims sulaukusiems 75 metų ir vyresniems. Traumos skiriasi priklausomai nuo amžiaus grupės. Kol reakcijos greitis nėra sulėtėjęs, tuomet žmonės krentant, norėdami save apsaugoti, naudoja rankas. Dėl šios priežasties daugiau įvyksta rankų traumų. Tačiau, sulėtėjus reakcijos laikui griūnama yra ant šono ir dėl šios priežasties įvyksta klubo lūžis. Sulėtėjusi reakcija gali būti dėl sumažėjusios jėgos, sutrikusios pusiausvyros ir koordinacijos bei kognityvinių pokyčių (16), (42), (58).

Aukštą rizikos laipsnį patirti klubo sąnario lūžį turi tie asmenys, kurių sumažėjęs kaulų mineralų tankis ir padidėjusi rizika nugriūti. Viena iš hipotezių yra tokia, kad vyresnių asmenų, su padidėjusia baime griūti, raumenys krentant įsitempia ir sustingsta, o tai padidina griuvimo smūgį.

Mažėjanti raumenų masė ir jėga yra susijusi su sutrikusia pusiausvyra, silpstančiais minkštaisiais audiniais ir sumažėjusiu kaulų mineralų tankiu. Osteoporozė laikoma pasekme po įvykusios griuvimo traumos. Žinoma ne vien dėl griuvimo išsivysto ši liga, tačiau šis įvykis turi didžiausią įtaką jai išsivystyti (16), (58), (30). Griuvimų prevencija yra pirmas žingsnis link traumų skaičiaus mažinimo.

Deja, bet šios traumos sukelia didelį sergamumą ir mirtingumą. Vienas trečdalis pacientų, patyrusių riešo traumą, jaučia sumažėjusį funkcionalumą 6 mėnesius (16), (59). Klubo sužeidimo pasekmės gali būti žymiai pavojingesnės už kitus lūžius. Mirtingumas po klubo sąnario lūžio per pirmus 6 mėnesius siekia iki 20 proc. Mirtingumą lemia tokios infekcijos kaip: pneumonija ar sepsis. Sugrįžti į pradinį funkcionalumo lygmenį po griuvimo reikalingas daugiafunkcinis mokymas, kuris apima psichosocialinį tobulėjimą, efektyvų galimybių panaudojimą, išlaikomas medicininis stabilumas ir atitinkama skausmo kontrolė (16), (60).

1.8. Trauminiai galvos smegenų sužalojimai

Šiuo metu griuvimai yra pagrindinė trauminio galvos sužalojimo priežastis visoms amžiaus grupėms. Aukščiausias rodiklis dėl šio sužalojimo atvykstant į greitąją medicinos pagalbą yra asmenų, sulaukusių 75 metų ir daugiau (16), (61). Dažniausiai kritimo metu įvyksta trauminė subdurinė hemoragija, subarachnoidinė hemoragija ir smegenų sutrenkimas. Senstant cerebralinę atrofiją ir lėtinę smegenų kraujagyslių ligą gali lemti antitrombocitinių ir antikoaguliantinių vaistų vartojimas. Patyrus galvos smegenų sužalojimą vyresnio amžiaus asmenims yra didesnė rizika mirti ar patirti įvairių komplikacijų. Atlikę tyrimą autoriai Harvey ir Close (62) nustatė, kad net 13 proc. iš visų hospitalizuotų pacientų po trauminio galvos sužalojimo, kuriems nustatyta subduralinė hemoragija, mirė. Atlikti kohortiniai tyrimai, remiantis „Nacionaliniu traumų studijų išlaidų ir pasekmių“ duomenų baze, parodė, kad vyresni asmenys nuo 75 iki 84 metų, turi 32 proc. riziką numirti ir daugiau nei 2,3 karto padidintą riziką, kad gydymas bus nutrauktas, negu jaunesniems, kurie patyrę tokio pačio sunkumo sužalojimą, sergantys tomis pačiomis ligomis ir esantys tos pačios lyties atstovai (63). Senyvi žmonės net ir su nesunkia trauma į ligoninę paguldomi ilgesniam laikui nei jauni pacientai. Gydant pagyvenusio amžiaus žmones yra didesnė rizika atsirasti neurologinėms ligoms ir jų simptomams, lyginant su jaunesnio amžiaus pacientais (16), (64). Autorių Goldstein, Harvey ir kitų (65) atliktame tyrime ištyrė, kad per 1 metų laikotarpį po trauminio galvos sužalojimo 70 proc. – 75 proc. jaunesnių nei 50 metų asmenys atsigavimo etapas klostėsi gerai, kai tuo metu vyresnių asmenų nei 60 metų tik 20 proc. sveiko sėkmingai.

Kasmet dėl galvos traumos į medicinos pagalbą kreipiasi apie 80 tūkstančių vyresnio amžiaus asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 proc. po įvykusio griuvimo. Daugiausiai dėl šio įvykio užregistruojami asmenys sulaukę 75 metų ir vyresni. Vyresnio amžiaus asmenų biocheminiai ir fiziologiniai pokyčiai gali lemti, kad bus patiriamas didesnis stresas ir uždegimo procesas (16), (66), (67). Gretutinės ligos, tokios kaip: širdies ligos, kurioms gydant reikalinga antikoaguliacija ir

koagulopatija, gali dar labiau padidinti kraujavimo riziką, intrakranialinę hemoragija, kurios gali būti susiję su sinkope, eisenos ir pusiausvyros sutrikimais, ortostatine hipotenzija, netinkama mityba, elektrolitų sutrikimais ar medikamentinių vaistų šalutiniu poveikiu (67).

1.9. Pogriuviminis baimės sindromas

Pogriuviminis sindromas yra būsenų derinys, kuomet žmogus pakartotinai bijo nugriūti dar kartą. Gali sukelti fizinio aktyvumo sumažėjimą, o tai lemia padidėjusią riziką griūti. Veiklos apribojimas dėl baimės griūti yra signalas apie vis didėjančią negalią (68), (69). Dėl to vyresni asmenys patenka lyg į užburtą ratą, kuomet mažėjantis fizinis aktyvumas sukelia: raumenų silpnėjimą, nykimą ir silpnina posturalinius refleksus. Tokie pasikeitimai organizme stiprina nestabilumą, o tai tik didina kritimo baimę ir verčia pacientus riboti fizinį aktyvumą. Todėl rizika patirti pakartotinį kritimą ir lūžį tik didėja (70). Suprastėjęs regėjimas taip pat didina baimę nukristi. Todėl kritimų prevencija yra labai svarbi (71), (72).

Pacientams, kurie bijo pakartotinio griuvimo, rekomenduojama nešioti „klubų apsaugą“ (2 pav.). Jei pacientas nešioja šią apsaugą, yra didelė tikimybė, kad griuvimo metu bus išvengta šlaunikaulio lūžio (72), (73), (74), (75). Šios smūgį sugeriančios priemonės įsiuvamos į apatinius drabužius (76).

Taip pat efektyvios priemonės yra tokios kaip: vaikštynės, trikojės ir keturkojės lazdelės (3 pav.). Jos suteikia didesnį stabilumo jausmą nei įprastos lazdelės (72), (76). Nustatant pagalbinių priemonių poreikį, turėtų būti atliekama: įvertinta funkcinės būklės pablogėjimo priežastis (ar įmanoma pasiekti prieš tai buvusį funkcinį lygį), parenkama tinkamo dydžio pagalbinė priemonė, mokymas (naudojimasis lazdele ar vaikštyne) bei kineziterapijos procedūros lavinti jėgai ir pusiausvyrai (76).

3 pav. Pagalbinės vaikščiojimo priemonės (76)

1.10. Klubo sąnario funkcija ir diagnostika

Klubas yra viena iš stabiliausių ir didžiausių jungčių žmogaus organizme. Ji sudaryta iš šlaunikaulio galvos ir dubens gūžduobės. Šis sąnarys apsuptas stiprių raumenų: vidurinio raumens, mažojo sėdmens raumens ir ilgojo pritraukiamojo raumens. Stovint ant abiejų kojų išsitiesus, kad sąnario kapsulė būtų stabilizuota, raumenų įtempti nereikia. Žiūrėti paveiksliuką nr. 4 (78).

4 pav. Klubo sąnarys

Šlaunies judėjimo kryptis sudaro šios plokštumos: strėlinė plokštuma, kaktinė plokštuma ir skersinė plokštuma. Strėlinėje plokštumoje atliekamas šlaunies lenkimas, kurio norma 0-140 laipsnių – tai didžiausia judesio amplitudė klubo sąnaryje, ir šlaunies tiesimas, kurio norma nuo 0 iki 15 laipsnių. Kaktinėje plokštumoje yra atliekamas pritraukimas (nuo 0 iki 25 laipsnių) ir atitraukimas (nuo 0 iki 30 laipsnių). Skersinėje plokštumoje atliekami judesiai - šlaunies vidinė rotacija, kurios norma 70 laipsnių, ir išorinė rotacija – 90 laipsnių (5 pav.) (78).

Klubo sąnario funkcijos:

• Užtikrinti stabilumą vaikštant ir stovint; • Užtikrinti erdvėje kojos mobilumą;

• Paskirstyti krūvį blauzdikauliui ir šlaunikauliui (79).

Klubo sąnario lūžiai vyresnio amžiaus asmenims yra vienas iš pagrindinių lūžių tipo, kuris daro įtaką gyvenimo kokybei bei sveikatos būklei. Šis lūžis turi tiesioginę įtaką visuomenės sveikatai ir yra viena iš pagrindinių negalios priežasčių (80). Didžiajai daliai su amžiumi kinta kaulų tankis ir dėl šios priežasties pastebima, kad daugumos kritimų metu įvykstantys lūžiai įvardijami kaip osteoporoziniai klubo lūžiai. Gydymui reikalingas platus požiūris, kuris prasidėtų nuo profilaktikos ir baigtųsi pooperacine priežiūra (81). Patyrus klubo sąnario traumą pagrindinis gydymo tikslas yra veiklos lygio atstatymas (82).

Dauguma klubo sąnario lūžių diagnozuojami renkant anamnezę, atliekant testus ir rentgeno tyrimą. Net 90 proc. klubo lūžių įvyksta dėl paprasto kritimo ir aplinkybių: krypties, smūgio vietos ir apsauginės reakcijos. Taip pat, paciento savybės yra pripažįstamos, kaip svarbūs veiksniai, turintys įtakos lūžio rizikai:

• Osteoporozė – įvardijama, kaip pagrindinis veiksnys; • Lytis;

• Rasė;

• Buvęs klubo lūžis mamai; • Fizinis pasyvumas; • Mažas kūno svoris; • Alkoholio vartojimas; • Anksčiau įvykęs klubo lūžis; • Gyvenimas slaugos namuose; • Regos sutrikimai;

• Pažinimo sutrikimai;

• Psichotropinių vaistų vartojimas;

• Hormonų pusiausvyros sutrikimai (estrogenų trūkumas) • Steroidinių vaistų vartojimas;

• Rūkymas;

• Ilgalaikė galūnės mobilizacija; • Raumenų silpnumas;

• Koordinacijos sutrikimai; • Eisenos sutrikimai

• Pavojinga aplinka (nelygumai, slidus paviršius, kilimo užsilenkimai ir pan.) (83), (84).

Šlaunikaulio traumos mechanizmai:

• tiesioginė trauma (krentant ant šono);

• netiesioginė trauma (sukant šlaunį arba krentant ištiestomis kojomis) (84).

Pacientai, kuriems įvyksta klubo lūžis, į gydytojus kreipiasi dėl jaučiamo skausmo po kritimo. Atliekant fizinį ištyrimą traumuota koja yra:

• sutrumpėjusi; • pritraukta;

• išorinės rotacijos padėtyje;

• pacientas negali pakelti ištiestos kojos (6 pav.) (83), (84).

6 pav. Kojos vaizdas įvykus traumai (85)

Nustatyta, kad statistiškai daugiausiai geriatrinių pacientų, patyrusių klubo lūžius, yra moterys. Paprastai jos serga bent keliomis gretutinėmis ligomis ir dažniausiai griuvimus patiria savo namų aplinkoje (86), (87).

Diagnostika

Klubo ištyrimo metu atliekama: • Bendras fizinis ištyrimas; • Įvertinami lūžio požymiai;

• Atliekami tyrimai: hemoglobino, elektrolitų, inkstų funkcijos ir kraujo krešėjimo; • Elektrokardiograma (EKG);

• Krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka;

• Dubens rentgenograma iš priekio ir šono (88).

Kompiuterinė tomografija atliekama tuo atveju, jei rentgeno nuotraukoje nemato lūžio, tačiau įtariama atliekant fizinę apžiūrą (89), (90). Patologiniams lūžiams magnetinio rezonanso tyrimą (MRT) atlikti neprivaloma (91).

Pagrindiniai testai naudojami nustatyti klubo sąnario lūžį Kojų ilgio matavimas

Tiriamojo pradinė padėtis gulima ant nugaros, ištiestomis kojomis. Kojų ilgis matuojamas nuo viršutinio klubakaulio dyglio iki vidinės kulkšnies (7 pav.) (92)

7 pav. Kojų ilgio matavimas (92)

Trendelenburgo testas

Tiriamojo pradinė padėtis stovima. Tyrėjas pažymi klubakaulio sparnų aukštį ir stebi tiriamąjį iš nugaros. Tiriamojo prašoma perkelti kūno svorį ant sveikos kojos tuo pačiu metu lenkiant traumuotos kojos kelio sąnarį iki 45 laipsnių kampo. Tyrėjas stebi tiriamojo dubenį. Testas teigiamas, kai pažeistoje pusėje, kurioje atliekamas kelio lenkimas, išryškėja skoliozė ir dubuo nusileidžia

žemyn. Kuomet yra klubo sąnario pažeidimas, pažeistoje pusėje klubo sąnarys spaudžiamas žemyn ir atsiranda kompensacinė skoliozė (8 pav.) (92)

8 pav) Trendelenburgo testo atlikimas (92)

Thomas testas

Tiriamojo pradinė padėtis gulima ant nugaros. Tiriamojo prašoma sveiką koją pritraukti prie pilvo, o pažeistą koją ištiesti iki kušetės plokštumos. Testas teigiamas, jei pažeistos kojos negali ištiesti (9 pav.) (92).

1.11. Klubo sąnario lūžių klasifikacija ir gydymas

Išskiriami šie šlaunikaulio proksimalinio galo lūžiai, būdingi vyresniems nei 60 metų asmenims: • Pergūbrinis;

• Šlaunikaulio kaklo (84) (10 pav.).

10 pav. Pergūbrinis ir šlaunikaulio kaklo lūžių sritys (93)

Pergūbrinis lūžis

Šis lūžis yra ekstrakapsulinis, dėl to hematoma išteka į aplinkinius audinius,o ne į klubo sąnarį. Įvyksta akytojo kaulo turinčioje šlaunikaulio dalyje, lūžio zona plati ir gerai sugyja. Vyresnių nei 60 metų asmenų vyrų ir moterų santykis yra 1:2. Vyresniems asmenims - dėl nestiprios energijos traumos , kurią lemia suprastėjusi kaulo kokybė. Atlikus rentgeno nuotrauką įvertinamas lūžio stabilumas, kuris svarbus parenkant gydymo metodiką, sugijimo prognozė bei lūžio pobūdis. Lūžio nestabilumas priklauso nuo poslinkio – kuo jis didesnis, tuo nestabilesnis. Kuomet lūžis yra su mažojo gumburo atitrūkimu, tuo sugijimo prognozė blogesnė. Konsolidacijos trukmė apie 12 savaičių (84), (93).

Pergūbrinio lūžio operacinio gydymo metodai:

• Vidinė fiksacija;

11 pav. Pergūbrinio šlaunikaulio lūžio operacijos metodai (94)

Galimos komplikacijos po operacijos:

• Giliųjų venų trombozė (pasitaiko dažniausiai); • Antrinis poslinkis;

• Pseudoartozė (pasitaiko retai) (84).

Šlaunikaulio kaklo lūžis

Šlaunikaulio kaklo lūžiai yra dažniausiai įvykstanti klubo sąnario trauma tarp vyresnių nei 60 metų asmenų. Pagrindinė šio lūžio priežastis yra osteoporozė. Dėl šios ligos paplitimo rizika patirti lūžį moteriškai lyčiai yra padidėjusi 3-4 kartus. Vyresnio amžiaus pacientams tai mažos energijos trauma, tokios kaip kritimas ant klubo sąnario nuo kėdės arba iš stovimos padėties. Šiai traumai būdingas skausmas ties klubo sąnario sritimi, plintantis link kirkšnies, galūnės sutrumpėjimas 1 – 2 cm., riboti ir skausmingi judesiai per kelio ir klubo sąnarius, kartais judesio atlikti negalima, galūnės rotacija į išorę (93). Šiame regione įvykęs lūžis gali sutrikdyti kraujo aprūpinimą į šlaunikaulio galvą ir sukelti šlaunikaulio galvutės avaskulinę nekrozę. Konsolidacijos trukmė ilgiausia iš visų lūžių - 6 mėnesiai (83), (93).

Šlaunikaulio kaklo lūžio operacinio gydymo metodai:

• Osteosintezė – kuomet lūžio fragmentai sujungiami metalo implantais;

• Endoprotezavimas – kuomet implantu pakeičiama gūžduobė ir šlaunikaulio galva (12 pav.) (93).

12 pav. Vaizdas atlikus osteosintezę ir endoprotezavimą (93)

Galimos komplikacijos po operacijos:

Po osteosintezės:

• Nesuaugęs lūžis; • Ydingai suaugęs lūžis • Aseptinė galvos nekrozė Po EP:

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

Tyrimo organizavimas

Tyrimui atlikti 2018 m. gruodžio 20 d. buvo gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas (Protokolo Nr. BEC-SR(M)-139)

Tyrimas atliktas Prienų globos namuose. Tyrimo trukmė 2019.01.14 – 2019.10.01.

Tyrime dalyvavo pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenys. Kineziterapijos trukmė – 3 mėn. Asmenys buvo testuojami pirmąją tyrimo dieną ir paskutinę lankymosi dieną kineziterapijos procedūroje. Tyrimo metu buvo renkami objektyvūs ir subjektyvūs duomenys.

Tyrimo pradžioje asmenys buvo supažindinti su tyrimo priemonėmis ir eiga. Prieš atliekant tyrimą visi tiriamieji pasirašė sutikimo formas, buvo užtikrintas konfidencialumas, nes tiriamųjų duomenys buvo užkoduoti. Tyrimo rezultatai skelbiami tik apibendrinti.

Tiriamiesiems 3 kartus per savaitę buvo taikoma kineziterapija. Jos metu buvo atliekami Otago pratimų programos pratimai.

Atrankos kriterijai

• Tiriamųjų amžius nuo 65 iki 84 metų; • Galintys vaikščioti savarankiškai;

• Protinės būklės testas (ang. Mini mental state examination – MMSE) ≥ 20 balų.

13 pav. Tyrimo organizavimo schema Tiriamieji (n = 22)

• Moterys (n = 13) • Vyrai ( n = 9)

• Pagyvenusio amžiaus (n= 9) (6 vyrai, 3 moterys) • Senyvo amžiaus (n = 13) (3 vyrai, 10 moterų)

Kineziterapija taikant Otago pratimų programą Užsiėmimų trukmė 3 mėn. (po 30 min.), dažnis 3 k.sav.

Prieš kineziterapiją

• Anketinė apklausa;

• Trumpas protinės būklės testas; • Tinetti pusiausvyros ir eisenos testas; • Stotis ir eiti testas.

Po kineziterapijos

• Tinetti pusiausvyros ir eisenos testas; • Stotis ir eiti testas.

Tiriamojo kontingento charakteristika

Tiriami asmenys buvo pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenys. Iš viso tyrime dalyvavo 22 asmenys. Tiriamųjų amžius buvo nuo 65 iki 84 metų. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį: 13 moterų ir 9 vyrai (14 pav.).

14 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupę: 9 pagyvenusio amžiaus asmenys ir 13 senyvo amžiaus asmenų (15 pav.).

15pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupę

Prieš atliekant tyrimą, kaip priėmimo kriterijus buvo naudojamas Trumpas protinės būklės testas, kurio rezultatas turėjo būti ne žemesnis, kaip 20 balų. Žiūrėti lentelę nr. 2.

2 lent. Tiriamųjų pasiskirstymas atlikus TPBT

Testo balų reikšmė Tiriamųjų skaičius Tiriamųjų pasiskirstymas procentais 20 2 9,1 21 4 18,2 22 7 31,8 23 5 22,7 24 3 13,6 25 1 4,5

3 lent. Kiti tiriamųjų charakteristikos duomenys

Rodikliai Vidurkis ± standartinis nuokrypis

Amžius (metai) 75,55 ± 5,4

Pagyvenusių asmenų amžius (metai) 70,22 ± 3,2 Senyvų asmenų amžius (metai) 79,23 ± 2,8 Trumpas protinės būklės testas (balai) 22,27 ± 1,31

Tyrimo metodai:

• Anketinė apklausa

• Trumpas protinės būklės testas (ang. Mini mental state examination – MMSE) • Tinetti pusiausvyros ir eisenos testas (ang. Tinetti balance gait)

• Stotis ir eiti testas (ang. Timed up and go (TUG))

• Otago pratimų programa (ang. Otago exercise programme)

Anketinė apklausa

Anketinę apklausą sudarė klausimai apie tiriamąjį: lytis, amžius, svoris, ar kamuoja nemiga, ar vartoja vaistus dėl nemigos, kiek kartų griuvę per praėjusius 12 mėnesių, ligos, kuriomis serga ir funkciniai apribojimai.

Trumpas protinės būklės testas (TPBT)

Tyrime protinė būklė vertinta taikant trumpą protinės būklės testą. Šio tyrimo metu įvertinamos kognityvinės funkcijos. Šis testas sudarytas iš 19 užduočių, kuriomis vertinama orientacija vietoje ir laike, trumpalaikė atmintis, gebėjimas įsiminti, dėmesys, nurodymų suvokimas, kalba, gebėjimas vykdyti žodines, raštu pateikiamas užduotis ir jas kopijuoti. Už teisingai atsakytą klausimą ir atliktą užduotį skiriamas 1 balas. Mažiausias surinktų balų skaičius 0, daugiausiai - 30 balų. Jei surenkama mažiau negu 20 balų – pažeistos pažintinės funkcijos ir didelė demencijos ar delyro rizika. Kuo surinktų balų skaičius mažesnis, tuo nustatoma ryškesnė demencija. Riba, nuo kurios diagnozuojama demencija, skiriasi pagal amžių ir išsilavinimą (16 pav.) (95), (96), (97), (98), (99). Rezultatų reikšmės: 0 – 10 sunkus, 11 – 20 vidutinio sunkumo, 21 – 23 lengvas kognityvinis defektas, nuo 24 balų - sutrikimo nėra (94), (100).

16 pav. Trumpo protinės būklės testo rezultatų normos pagal amžių ir išsilavinimą (99)

Tinetti pusiausvyros ir eisenos testas

Šį testą sudarė ir paskelbė Jeilio universiteto (ang. Yale University) mokslininkas Mary Tinetti. Tikslas įvertinti žmonių eiseną ir pusiausvyrą. Sudarytas iš 2 dalių: pusiausvyros ir eisenos vertinimo. Testo užduotys vertinamos balais:0, 1 ir 2. 0 balų reiškia funkcijos sutrikimą, o 2 balai –ji funkcijos gebėjimą atlikti tinkamai. Galutinis vertinimas susidaro iš 3 komponentų: eisenos,

pusiausvyros bei kombinuoto eisenos ir pusiausvyros vertinimų. Balų suma nuo 0 iki 28. Eisenos testo didžiausia suma 12 balų, pusiausvyros – 16. Jei pacientas surenka mažiau nei 19 balų, reiškia didelė rizika kristi, nuo 19 iki 23 – vidutinė rizika, o nuo 24 – rizika maža (101), (102).

Stotis ir eiti testas

Atliekant testą tiriamasis sėdi ant kėdės. Ji pastatyta prie sienos, nuo priekinių kėdės kojų nubrėžta 3 metrų linija. Pacientas sėdi ant kėdės, atsirėmęs į atlošą. Išgirdęs žodį „Pradedam“, turi atsistoti nuo kėdės, eiti 3 metrus tiesia linija savo įprastu tempu, apsisukti neprarandant pusiausvyros, grįžti atgal prie kėdės tiesia linija savo įprastu tempu, apsisukti ir atsisėsti ant kėdės (17 pav.). Vyresnio amžiaus asmenims norma atlikti testą <12 sekundžių (103), (104), (105).

17 pav. Stotis ir eiti testo atlikimas (106)

Duomenų palyginimui tiriamieji buvo suskirstyti pagal lytį ir amžiaus grupę (pagyvenusio ir senyvo amžiaus). Tuo norime matyti ar griuvimo rizikai, pusiausvyrai ir eisenai turi įtakos lytis arba amžiaus grupė.

Otago pratimų programa

Šią pratimų programą sukūrė Campbell ir Roberston Otago medicinos mokykloje ir įgyvendinta visoje Naujojoje Zelandijoje bendradarbiaujant nelaimingų atsitikimų kompensavimo

korporacijai (107), (108), (109). Otago pratimų programa (ang. Otago exercise programme (OEP)) yra labiausiai paplitusi griuvimų prevencijos programa tarp vyresnio ir senyvo amžiaus asmenų. Ji orientuota į :

• apatinės galūnės jėgą, kurios metu didinama čiurnos sąnario apkrova, pakartojimų skaičius; • pusiausvyros pratimus;

• vaikščiojimo pratimus (110), (111) (18 pav.).

18 pav. Keletas taikomos intervencijos pratimų (112)

Dažnis – 3 k/sav. Trukmė – 30 min.

• lankstumo ir pasipriešinimo pratimai atliekami su 5 pakartojimais; • pusiausvyros pratimų metu padėtis išlaikoma 10 sekundžių.

Kūrėjai programą rekomenduoja atlikti 12 mėnesių, tačiau yra atlikta tyrimų, kuriuose programa taikyta 6 mėnesius (113).

Programos principai (114): • specifiškumas; • pratimų tipas; • dažnis;

• intensyvumas;

• reikalingas laikas pasiekti konkrečių užduočių atlikimo tikslumui,; • laipsniškas svorio pernešimas;

• poilsis; • atsigavimas.

Literatūroje pabrėžiama, kad programą efektyvu taikyti ir nuo 80 metų ar vyresniems asmenims, kadangi yra laikoma saugia, efektyvia, praktiška ir ekonomiška griuvimų prevencijos priemone (115).

Matematinė statistika

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS Statistics 22 programinę įrangą. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip mediana (xme), minimali reikšmė (xmin), maksimali reikšmė

(xmax) ir aritmetinis vidurkis (m) – xme(xmin; xmax; m) (20 pav.). Dviems priklausomoms imtims

palyginti taikytas Vilkoksono kriterijus. Dviems nepriklausomoms imtims Mano – Vitnio – Vilkoksono kriterijus. Skirtumai, kai p<0,05, laikyti statistiškai reikšmingais.

3. TYRIMO REZULTATAI

Griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimas

Visų pacientų griuvimų rizikos įvertinimas prieš kineziterapiją buvo 19 ( 16; 23; 19,18) balų, tai reiškia, kad didelė rizika nugriūti. Po kineziterapijos – 21 ( 19; 24; 21,41) balas –sumažėjo iki vidutinės rizikos griūti. Testo įvertinimas statistiškai reikšmingai skyrėsi ( Z=-4,155; p<0,001), ( 20 pav.).

20 pav. Tinetti pusiausvyros ir eisenos testas prieš ir po kineziterapijos

*p<0,05, lyginant skirstinius Tinetti eisenos ir pusiausvyros įvertinimus prieš ir po kineziterapijos

Eisenos vertinimas

Visų pacientų eisenos įvertinimas prieš kineziterapiją buvo 17,5 ( 10; 25; 17,64) sekundės. Po kineziterapijos – 14 ( 9; 22; 14,18) sekundžių. Norma pasiekta nebuvo. Testo įvertinimas statistiškai reikšmingai skyrėsi ( Z =-4,155; p<0,001), (21 pav.).

21 pav. Stotis ir eiti testas prieš ir po kineziterapijos

*p<0,05, lyginant skirstinius stotis ir eiti įvertinimus prieš ir po kineziterapijos

Rodiklių kaita pagal lytį

Vyrų griuvimo rizikos įvertinimas pagal Tinetti prieš kineziterapiją buvo 19 (17; 22; 19,44) balų. Po kineziterapijos – 22 (20; 24; 21,78) balai. Griuvimo rizikos įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z = -2,687; p =0,007), (22 pav.)

Moterų griuvimo rizikos įvertinimas pagal Tinetti prieš kineziterapiją buvo 18 (16; 23; 19) balų. Po kineziterapijos – 21 (19; 24; 21,15) balai. Griuvimo rizikos įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z = -3,222; p =0,001), (22 pav.)

Lyginant tarp lyčių griuvimo rizikos rezultatus prieš kineziterapiją statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatėme (U=50,5; Z=-0,54; p=0,601). Analogiški rezultatai gauti ir po kineziterapijos – abiejų grupių griuvimo rizikos rezultatai buvo įvertinti vienodai (U=43,5; Z=-1,022; p=0,324) (22 pav.).

22 pav. Tinetti pusiausvyros ir eisenos testo įvertinimo kaita tarp lyčių

*-p<0,05, lyginant skirstinius vyrų grupės Tinetti pusiausvyros ir eisenos rezultatus prieš ir po kineziterapijos

**-p<0,05, lyginant skirstinius moterų grupės Tinetti pusiausvyros ir eisenos rezultatus prieš ir po kineziterapijos

Vyrų stotis ir eiti testo įvertinimas prieš kineziterapiją buvo 17 (14; 20; 17,11) balų. Po kineziterapijos – 14 (11; 16; 13,78) sekundžių. Eisenos įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z = -2,716; p =0,007), (23 pav.)

Moterų stotis ir eiti testo įvertinimas prieš kineziterapiją buvo 18 (10; 25; 18) balai. Po kineziterapijos – 13 (9; 22; 14,46) sekundžių. Eisenos įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z = -3,219; p =0,001), (23 pav.)

Lyginant tarp lyčių stotis ir eiti rezultatus prieš kineziterapiją statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=51,5; Z=-0,471; p=0,647). Analogiški rezultatai gauti ir po kineziterapijos – abiejų grupių eisenos rezultatai buvo įvertinti vienodai (U=57,5; Z=-0,068; p=0,948) (23 pav.)

23 pav. Stotis ir eiti testo įvertinimo kaita tarp lyčių

*-p<0,05, lyginant skirstinius vyrų grupės stotis ir eiti testo rezultatus prieš ir po kineziterapijos **-p<0,05, lyginant skirstinius moterų grupės stotis ir eiti testo rezultatus prieš ir po kineziterapijos

Lyginant tarp amžiaus grupių

Pagyvenusio amžiaus asmenų griuvimo rizikos įvertinimas pagal Tinetti prieš kineziterapiją buvo 19 (17; 22; 19,33) balų. Po kineziterapijos – 21 (20; 24; 21,67) balai. Griuvimo rizikos įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z = -2,694; p =0,007), (24 pav.)

Senyvo amžiaus asmenų griuvimo rizikos įvertinimas pagal Tinetti prieš kineziterapiją buvo 18 (16; 23; 19,08) balų. Po kineziterapijos – 21 (19; 24; 21,23) balai. Griuvimo rizikos įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z = -3,223; p =0,001), (24 pav.)

Lyginant tarp amžiaus grupių griuvimo rizikos rezultatus prieš kineziterapiją statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=54,5; Z=-0,27; p=0,794). Analogiški rezultatai gauti ir po kineziterapijos – abiejų grupių griuvimo rizikos rezultatai buvo įvertinti vienodai (U=49; Z=-0,648; p=0,556) (24 pav.)

24 pav. Tinetti pusiausvyros ir eisenos testo įvertinimo kaita tarp amžiaus grupių

*-p<0,05, lyginant skirstinius pagyvenusio amžiaus asmenų grupės Tinetti pusiausvyros ir eisenos rezultatus prieš ir po kineziterapijos

**-p<0,05, lyginant skirstinius senyvo amžiaus asmenų grupės Tinetti pusiausvyros ir eisenos rezultatus prieš ir po kineziterapijos

Pagyvenusio amžiaus asmenų stotis ir eiti testo įvertinimas prieš kineziterapiją buvo 17 (14; 25; 18,11) balų. Po kineziterapijos – 14 (11; 21; 14,56) sekundžių. Eisenos įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z = -2,699; p =0,007), (25 pav.)

Senyvo amžiaus asmenų stotis ir eiti testo įvertinimas prieš kineziterapiją buvo 18 (10; 25; 17,31) balai. Po kineziterapijos – 13 (9; 22; 13,92) sekundžių. Eisenos įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z = -3,210; p =0,001), (25 pav.)

Lyginant tarp amžiaus grupių stotis ir eiti rezultatus prieš kineziterapiją statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=52,5; Z=-0,404; p=0,695). Analogiški rezultatai gauti ir po kineziterapijos – abiejų grupių eisenos rezultatai buvo įvertinti vienodai (U=51,5; Z=-0,474; p=0,647) (25 pav.)

25 pav. Stotis ir eiti testo įvertinimo kaita tarp amžiaus grupių

*-p<0,05, lyginant skirstinius pagyvenusio amžiaus asmenų grupės stotis ir eiti testo rezultatus prieš ir po kineziterapijos

**-p<0,05, lyginant skirstinius senyvo amžiaus asmenų grupės stotis ir eiti testo rezultatus prieš ir po kineziterapijos

REZULTATŲ APTARIMAS

Literatūros šaltinių duomenimis norint gerinti pagyvenusių ir senyvo amžiaus asmenų griuvimo rizikos, pusiausvyros ir eisenos rodiklius reikia taikyti griuvimų rizikos programas. Šiuo metu yra atliekama nemažai tyrimų ir kuriamos pratimų programos orientuotos į griuvimų prevenciją, kurias žmones galėtų atlikti su kineziterapeutais ar individualiai namuose.

Mano atlikto tyrimo tikslas - įvertinti pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenų griuvimų rizikos, pusiausvyros ir eisenos rodiklių kaitą taikant 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad taikant šią pratimų programą, griuvimo rizika sumažėjo, pagerėjo pusiausvyra bei eisena.

Griuvimai - dažna vyresnio amžiaus asmenų problema. Tai antra pagal dažnumą mirtingumo priežastis pasaulyje. Griuvimo metu įvyksta lūžiai, dėl kurių prastėja gyvenimo kokybė ir didėja baimė nukristi pakartotinai. Naujausi moksliniai tyrimai teigia, kad raumenų stiprinimo ir pusiausvyros lavinimo pratimai yra svarbūs griuvimų prevencijai. Vyresnio amžiaus žmonės, atliekantys specialius pratimus, rodo baimės sumažėjimą, didesnį pasitikėjimą savimi atliekant kasdienes užduotis (15), (17), (116).

Otago pratimų programa buvo sukurta Naujojoje Zelandijoje ir išbandyta atsitiktinės atrankos tiriamuosiuose tyrimuose. Atliktų tyrimų rezultatai įrodė, kad ši griuvimų prevencijos programa yra veiksminga siekiant išvengti vyresnių nei 65 metų asmenų kritimo. Įrodyta, kad asmenims, turintiems aukštą rizikos lygį kristi, jį sumažina iki 35 procentų. Ypač didelis veiksmingumas pastebėtas asmenų grupėje nuo 80 metų, kurie per pastaruosius metus buvo griuvę ir dėl įvairių rizikos veiksnių bei neveiklumo buvo nusilpusi raumenų jėga bei sutrikusi pusiausvyra. Ši griuvimų prevencijos programa yra sudaryta dviejų lengviausiai veikiamų griuvimo rizikos veiksnių: jėgos ir pusiausvyros pratimų pagrindu (117).

Atliekant šį tyrimą griuvimo rizika ir pusiausvyra vertinta Tinetti testu. Nustatyta, kad tiriamiesiems baigus kineziterapijos programą rizika griūti sumažėjo, ir gautas testo įvertinimas statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,001). Patel ir bendraautorių (117) atliktame tyrime taikant Otago pratimų programą ir lyginant Tinetti testo rezultatus, gauti duomenys taip pat rodo, kad rezultatai statistiškai reikšmingai pagerėjo (p<0,001).

Tyrime eisena vertinta Stotis ir eiti testu. Šis testas sukurtos programos autorių yra rekomenduojamas naudoti, norint įvertinti eiseną. Jis dažnai naudojamas kitų autorių atliktuose tyrimuose, siekiant išsiaiškinti eisenos rodiklių kaitą. Mano tyrime pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas.

Pagal Shubert ir bendraautorių (118) vyresnio amžiaus asmenys 3 metrų atstumą turi nueiti mažiau nei per 12 sekundžių. Jei Stotis ir eiti testo rezultatas yra daugiau negu 12 sekundžių, tai

reiškia, kad rizika nukristi yra didelė. Jeigu rezultatas yra daugiau nei 20 s., tai rodo, kad asmuo geba eiti tik lėtai. Šio tyrimo metu gauta vidutinė reikšmė po kineziterapijos buvo 14,16± 3,03 s. Tai rodo, kad programą taikant ilgiau nei 3 mėnesius yra galimybė pasiekti tinkamą, 12 s. ribą, nes tyrimo pradžioje nustatyta vidutinė reikšmė buvo apie 18 s.

Taikant griuvimo prevenciją yra rekomenduojama naudoti ir kitus testus, tokius kaip: 30 sekundžių stojimosi testas (juo siekiama įvertinti asmenų funkcinį pajėgumą), keturių pakopų pusiausvyros testą (įvertinti statinę pusiausvyrą) (112).

Trombetti ir kitų (119) atliktame tyrime buvo tiriama kineziterapijos įtaka vyresniems asmenims muzika grįstais daugiafunkciniais pratimais, skirtais lavinti eiseną, pusiausvyrą ir mažinti griuvimo riziką. Tyrimas atliktas 2011 metais, intervencijos trukmė 6 mėnesiai. Taikyta intervencija buvo daugiafunkcinių pratimų atlikimas klausant fortepijono muzikos. Tyrime dalyvavo 134 vyresni asmenys nuo 65 metų amžiaus. Tyrimo metu nustatyta, kad pratimų atlikimas klausant fortepijono muzikos pagerino daugiafunkcinių pratimų atlikimą. Gauti panašūs rezultatai: kineziterapijos metu tikslinga pratimus atlikti pagal muzikos ritmą, kadangi pastebėta griuvimo rizikos sumažėjimas, pusiausvyros ir eisenos pagerėjimai.

Lee su bendraautoriais (120) atliktame tyrime siekė išsiaiškinti Otago pratimų programos efektyvumą norint mažinti moterų griuvimo riziką. Tyrime dalyvavo 30 vyresnio amžiaus moterų, kurių Trumpo protinės būklės testo rezultatai siekė 24 balus ar daugiau. Tyrimo metu sudarytos trys grupės: 1 grupei taikyta Otago pratimų programa, 2 grupei jogos užsiėmimai, o 3 grupė Otago programos pratimus turėjo atlikti savarankiškai namuose. Visose trijose grupėse pastebėta rezultatų gerėjimas. Pusiausvyros rodiklių rezultatai gauti tokie patys, kaip ir mano atliktame tyrime, kurie rodo statistiškai reikšmingą pagerėjimą.

Literatūroje moteriška lytis išskiriama kaip rizikos veiksnys patirti griuvimą vyresniame amžiuje. White su bendraautoriais (121) siekė išsiaiškinti dėl kokių priežasčių moterys linkusios dažniau patirti griuvimus. Tyrimas atliekamas buvo nuo 2001 m. iki 2016 m. Jo metu nustatyta, kad antsvorio turinčioms ar nutukusioms moterims yra pablogėjusi statinė pusiausvyra ir pakitusi eisena. Taip pat, turinčios aukštą KMI moterys yra linkusios sirgti lėtinėmis ligomis. Nustatyta, kad moterys patiriančios didelį nuovargį kartais arba dažnai turėjo didesnę kritimo riziką nei tos, kurios vidutiniame amžiuje nejausdavo intensyvaus nuovargio.

Benavet-Caballer ir kiti (122) siekė išsiaiškinti Otago pratimų programos poveikį vyresniems asmenims griuvimo rizikos mažinimui. Tyrime dalyvavo 55 asmenys nuo 65 metų, neturintys kognityvinių funkcijų sutrikimo. Tyrimas truko 4 mėnesius. Atliekant kineziterapijos procedūrą vyko grupiniai užsiėmimai, pratimai buvo rodomi dideliame ekrane. Ištyrimo metu vertinta eisena, pusiausvyra, apatinių galūnių funkcija bei ištvermė. Atlikus galutinį ištyrimą, nustatytas tirtų rodiklių pagerėjimas. Stotis ir eiti testo metu pastebėtas pagerėjimas. Mūsų atlikto

tyrimo rezultatai sutampa su šiuo tyrimo rezultatais. Atliktas eisenos vertinimas asmenims po taikytos griuvimo prevencijos programos, parodė, kad testo atlikimo laikas sutrumpėjo.

Suttanon ir kitų (123) atliktame tyrime pastebėta, kad taikant griuvimų prevencijos programą vyresniems asmenims namuose, kuomet asmenys užduotis atlieka vieni be kineziterapeuto, pastebėta, kad Stotis ir eiti testo rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi. Manoma, kad vyresni asmenys jaučiasi nesaugiai, kai kuriuos pratimus bijo atlikti vieni ir dėl to gaunami rezultatai gali būti prastesni.

Atlikus mokslinės literatūros aptarimą galima teigti, kad griuvimo prevencijos programos turi teigiamą naudą pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenims, siekiant mažinti griuvimo tikimybę, lavinti pusiausvyrą ir gerinti eiseną.

Tyrimo „Kineziterapijos poveikis pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių griuvimų rizikos, pusiausvyros ir eisenos rodiklių kaitai“ tikslas buvo įvertinti 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programos poveikį. Atlikus tyrimą ir išanalizavus rezultatus paaiškėjo, kad griuvimo rizikos ir pusiausvyros bei eisenos rodiklių pagerėjimas gautas statistiškai reikšmingas (p<0,05). Remiantis gautais duomenimis galima teigti, kad taikyta intervencija yra efektyvi pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių griuvimo rizikos mažinimui, pusiausvyros ir eisenos gerinimui.

IŠVADOS

1. Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių, baigus 3 mėnesių trukmės Otago pratimų programą, griuvimo rizika sumažėjo, o pusiausvyros rodikliais pagerėjo.

2. Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių, baigus 3 mėnesiu trukmės Otago pratimų programa, eisenos rodikliai pagerėjo.

3. Vyrų griuvimų rizikos sumažėjimas ir pusiausvyros rodiklių pagerėjimas buvo ryškesnis nei moterų. Pagyvenusio amžiaus žmonių griuvimų rizikos, pusiausvyros ir eisenos rodiklių kaita buvo ryškesnė negu senyvo amžiaus žmonių.

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Mūsų atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonėms, siekiant mažinti griuvimų riziką, gerinti pusiausvyrą ir lavinti eiseną, rekomenduotina taikyti kineziterapiją. Kineziterapijos metu rekomenduojama rami ir saugi aplinka, aiškus užduoties pateikimas, jei reikia jos pakartojimas. Procedūros metu būtinos poilsio pertraukos.

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

Gabrielė Kasperavičiūtė, Inesa Rimdeikienė, Kineziterapijos poveikis senjorų griuvimų prevencijai: Reabilitacijos mokslai: slauga, kineziterapija, ergoterapija 2019 metų 2 (21) numeryje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. World Health Organization. Global Recommendations on Physical activity for Health. 2011; Available at: http://www.who.int/dietphysicalactivity/factsheet_recommendations/en. Accessed 07 05, 2019.

2. Pagyvenę žmonės. Lietuvos statistikos departamento pranešimas spaudai. Available at: http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=6847. Accessed 07 05, 2019.

3. Zumeras R. Pagyvenusių žmonių fizinis aktyvumas ir sveikata. : Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras; 2013.

4. Visuomenės nuostatos į vyresnio amžiaus asmenis. Available at: http://sidmc.org/msys/mod/page/view.php?id=134. Accessed 09 20, 2018.

5. Chou S, Rau C, Tsai Y, Hsu S, Hsieh H, Hsieh C. Risk factors and complications contributing to mortality in elderly patients with fall-induced femoral fracture: A cross-sectional analysis based on trauma registry data of 2,407 patients. International Journal of Surgery 2019;66:48-52.

6. Tinetti ME, Kumar C. The Patient Who Falls: “It's Always a Trade-off”. JAMA: The Journal of the American Medical Association 2010 Jan 20,;303(3):258-266.

7. Tareef Al-Aama. Falls in the elderly Spectrum and prevention. Canadian Family Physician 2011 Jul 1,;57(7):771.

8. Kelsey JL, Procter-Gray E, Hannan MT, Li W. Heterogeneity of falls among older adults: implications for public health prevention. Am J Public Health 2012;102(11):2149.

9. Schick S, Heinrich D, Graw M, Aranda R, Ferrari U, Peldschus S. Fatal falls in the elderly and the presence of proximal femur fractures. Int J Legal Med 2018;132(6):1699-1712.

10. Kramarow E, Chen L, Hedegaard H, Warner M. Deaths from unintentional injury among adults aged 65 and over: United States, 2000-2013. NCHS data brief 2015 May(199):199.

11. Lindner T, Kanakaris NK, Marx B, Cockbain A, Kontakis G, Giannoudis PV. Fractures of the hip and osteoporosis. The Journal of Bone and Joint Surgery.British volume 2009;91-B(3):294-303.