JAUNO AMŢIAUS KREPŠININKŲ KŪNO PUSIAUSVYROS IR RIZIKOS PATIRTI APATINIŲ GALŪNIŲ TRAUMAS KAITA TAIKANT FIZINIŲ PRATIMŲ PROGRAMĄ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

GABRIELĖ VILIOKAITYTĖ

JAUNO AMŢIAUS KREPŠININKŲ KŪNO PUSIAUSVYROS IR

RIZIKOS PATIRTI APATINIŲ GALŪNIŲ TRAUMAS KAITA

TAIKANT FIZINIŲ PRATIMŲ PROGRAMĄ

Magistro studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija” (valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

dr. Vilma Mauricienė

TURINYS

1.1. Sportinės traumos ir joms įtakos turintys veiksniai ... 10

1.2. Krepšininkų apatinių galūnių traumas lemiantys veiksniai ... 13

1.3. Pusiausvyra ir liemens stabilumas ... 14

1.4. Raumenų jėga ... 15

1.5. Traumų paplitimas krepšinyje ... 16

1.6. Daţniausi krepšininkų apatinių galūnių paţeidimai ir traumos mechanizmas ... 18

1.6.1. Čiurnos paţeidimai ... 18

1.6.2. Kelio sąnario paţeidimai ... 20

1.6.2.1. Meniskų paţeidimai ... 20

1.6.2.2. Priekinio kryţminio raiščio paţeidimai... 21

1.7. Sporto traumų prevencija ... 22

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 25

2.1. Tiriamųjų kontingentas ... 25

2.2. Tyrimo planavimas ir organizavimas... 26

2.3. Tyrimo metodai ... 27

2.3.1. Anketinė apklausa ... 27

2.3.2. Antropometriniai matavimai ... 28

2.3.3. Y arba modifikuotas ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testas (angl. Y Balance Test) .. 28

2.3.5. LESS testas (angl. Landing Error Scoring System) ... 30

2.4. Matematinė statistika... 32

3. REZULTATAI ... 33

3.1. Anketinės apklausos duomenų rezultatai ... 33

3.2. Tiriamųjų statinės pusiausvyros ypatumai ... 36

3.3. Tiriamųjų dinaminės pusiausvyros ypatumai ... 37

3.4. Krepšininkų šuolio ir nusileidimo po šuolio biomechanikos įvertinimo rezultatai ... 42

3.5. Flamingo testo, modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testo ir LESS testo rezultatų tarpusavio sąsajos ... 48

3.6. Krepšininkų, patyrusių apatinių galūnių traumas, Flamingo testo, modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testo ir LESS testo rezultatų ypatumai ... 48

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51

IŠVADOS ... 55

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 57

SANTRAUKA

Gabrielė Viliokaitytė. Jauno amţiaus krepšininkų kūno pusiausvyros ir rizikos patirti

apatinių galūnių traumas kaita taikant fizinių pratimų programą. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė - dr. Vilma Mauricienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 65 p.

Baigiamojo darbo tikslas - įvertinti jauno amţiaus krepšininkų kūno pusiausvyros ir

rizikos patirti apatinių galūnių traumas kaitą po fizinių pratimų programos. Darbo tikslui pasiekti iškelti šie uţdaviniai: 1. Nustatyti jauno amţiaus krepšininkų statinės kūno pusiausvyros kaitą po fizinių pratimų apšilimo programos. 2. Nustatyti jauno amţiaus krepšininkų dinaminės kūno pusiausvyros kaitą po fizinių pratimų apšilimo programos. 3. Nustatyti jauno amţiaus krepšininkų šuolio biomechanikos kaitą po fizinių pratimų apšilimo programos. 4. Nustatyti jauno amţiaus krepšininkų rizikos patirti apatinių galūnių traumas kaitą po fizinių pratimų apšilimo programos.

Tyrimo dalyviai ir tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 22 jauno amţiaus krepšininkai,

kurių vidutinis amţius buvo 24,8 ± 4,15 metų. Pirmajai tiriamųjų grupei (n=14) buvo taikoma įprastinė apšilimo programa, o antrajai (n=12) - speciali fizinių pratimų apšilimo programa. Tiriamųjų statinė pusiausvyra vertinta Flamingo testu, dinaminė pusiausvyra - modifikuotu ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testu (angl. Y Balance Test), šuolio biomechanika vertinta LESS testu (angl. Landing Error Scoring System), o rizika patirti apatinių galūnių traumas - interpretuojant visų anksčiau išvardintų testų rezultatus.

Išvados: 1. Jauno amţiaus krepšininkų statinė pusiausvyra pagerėjo tik po specialios

fizinių pratimų apšilimo programos taikymo. 2. Jauno amţiaus krepšininkų dinaminė pusiausvyra pagerėjo tik po specialios fizinių pratimų apšilimo programos taikymo, ir tik viena testo atlikimo kryptimi – siekiant į išorę. 3. Jauno amţiaus krepšininkų šuolių biomecahnika pagerėjo tik po specialios fizinių pratimų apšilimo programos taikymo. 4. Įvertinus jauno amţiaus krepšininkų statinės bei dinaminės kūno pusiausvyros bei judesių biomechanikos kaitą, nustatyta, kad tik po specialios fizinių pratimų apšilimo programos taikymo sumaţėjo rizika patirti apatinių galūnių traumas. Krepšininkai, kurie jau buvo patyrę apatinių galūnių traumas, turėjo didesnę riziką patirti apatinių galūnių traumas ateityje.

ABSTRACT

Gabrielė Viliokaitytė. A young age basketball player’s balance and the risk of lower

extremities injuries changes after exercise program. Supervisor - Ph.D. Vilma Mauricienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. – Kaunas, 2017; 65 p.

Aim of the study - to assess basketball player’s body balance and risk of lower extremities

injuries changes after exercise program. Objectives of the study: 1. To evaluate changes of static balance after exercises warm up program of young age basketball players. 2. To evaluate changes of dynamic balance after exercises warm up program of young age basketball players. 3. To evaluate changes of biomechanics of jump and landing after exercises warm up program of young age basketball players. 4. To evaluate changes of the risk of lower extremities injuries after exercises warm up program of young age basketball players.

Methods of study. The study included 22 young age basketball players. The average age

was 24.8 ± 4.15 years. In the first study group (n=14) regular exercise warm up program was applied and in the second study group (n=12) – a special exercise warm up program was performed. Static balance was evaluated with Flamingo Balance test, dynamic balance – with Y Balance Test, jumping biomechanics was assessed using LESS test (eng. Landing Error Scoring System) and the risk of lower extremities injuries was estimated using the interpretation of all these tests data.

Conclusions. 1. Young age basketball players static balance increased after special warm

up program. 2. Young age basketball players dynamic balance increased after special warm up program, one direction – external. 3. Young age basketball players biomechanics of jump and landing increased after special warm up program. 4. The evaluation of changes of static and dynamic balance and biomechanics of jump and landing showed that special exercises warm up program decreased the risk of lower extremities injuries of young age basketball players. Basketball players who had lower extremities injuries, has a higher risk of lower extremities injuries in the future.

PADĖKA

Dėkoju savo darbo vadovei dr. Vilmai Mauricienei uţ visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą. Taip pat dėkoju tyrime dalyvavusiems krepšininkams uţ kantrybę, treneriams ir klubo vadovybei uţ sudarytas sąlygas ir geranorišką pagalbą organizuojant ir vykdant tyrimą.

SANTRUMPOS

NBA - Amerikos Nacionalinė Krepšinio Asociacija NKL – Nacionalinė krepšinio lyga

LESS – Landing Error Scoring System KMI – Kūno masės indeksas

ĮVADAS

Krepšinis yra viena iš populiariausių sporto šakų pasaulyje. Yra apskaičiuota, kad 11 proc. visos pasaulio populiacijos uţsiima šia sporto šaka, o ţaidţiančiųjų skaičius vis didėja ir viršija amerikietiško futbolo populiarumą (1). Manoma, kad apie 300 milijonai ţmonių, nuo jauno amţiaus pradedančiųjų iki profesionalių sportininkų, ţaidţia krepšinį (2).

Krepšinio metu vieną trečdalį ţaidybinio laiko uţima didelio intensyvumo krūvis, tai yra bėgimas ir šokinėjimas (1). Taip pat ţaidimas siejamas su nuolat besikartojančiais judesiais, bėgimu keičiant kryptį, judesiais į šonus, pašokimais bei nusileidimais, kurių metu didelė apkrova tenka sąnariams ir tai didina traumų atsiradimą (3). Reguliariai ţaidţiant krepšinį, o ypač jauname amţiuje, atsiranda specifiniai šiai sporto šakai būdingi, veiksniai, kurie didina traumų galimybių riziką, labiausiai veikiant griaučių – raumenų sistemą (2).

Krepšinio traumos yra šiai sporto šakai būdingo specifinio, techninio judėjimo rezultatas. Nors krepšinis nelaikomas kontaktine sporto šaka, tačiau traumos atsiranda dėl sportininkų intensyvios fizinės sąveikos valdant kamuolį (4). Ţvelgiant į krepšinio istoriją, Amerikos Nacionalinė Krepšinio Asociacija (NBA) pirmiausia krepšinį įvardijo kaip bekontaktę sporto šaką, tačiau bėgant laikui profesionalus krepšinis išsivystė į fiziškai sunkų ţaidimą, kuriame kontaktas tapo priimtinas ir neatsiejamas. Ţaidėjai kovodami dėl ţaidybinės pozicijos naudoja rankas, alkūnes, kūną, kaip pranašumą prieš oponentą. Tokia kontaktinio krepšinio raida lėmė didėjantį ţaidėjų patiriamų traumų skaičių (5). Dabartinis krepšinis yra greičio ir jėgos ţaidimas (6). Traumos gali sukelti liekamąjį poveikį, dėl kurio sportininkas nebegali tęsti fizinės veiklos (7).

Fiziologiškai krepšinis yra sunkus ţaidimas (8). Per rungtynes krepšininkas atlieka vidutiniškai 40 - 60 trumpų įsibėgėjimų – sprintų, 40 šuolių ir apie 100 didelio intensyvumo krepšiniui būdingų judesių, kurių metu yra greitas krypties keitimas. Šie judesiai, ypač leidţiantis ţemyn po šuolio, staigus sustojimas ar greičio maţinimas bei krypties keitimas daţnai neigiamai veikia sportininko organizmą ir didina traumų riziką (9). Nepriklausomai nuo specifinių judesių, sportininkų šokimo ir nusileidimo gebėjimas yra vienas iš pagrindinių elementų, uţtikrinančių sėkmingą dalyvavimą krepšinyje (10). Apatinių galūnių suţalojimai yra vieni iš daţniausių tarp jauno amţiaus sportininkų ir sudaro daugiau negu 60 proc. visų traumų (11). Ankstesni atlikti tyrimai rodo, kad raumenų jėgos disbalansas tarp dominuojančios ir nedominuojančios galūnės padidina galimybę patirti apatinių galūnių traumą 15 ir daugiau procentų ypač jauno amţiaus sportininkams (10). O prasta pusiausvyra yra identifikuojama kaip rizikos veiksnys patirti apatinių galūnių traumas (12).

Sporto traumos sukelia neigiamą poveikį, kuris kenkia reguliaraus fizinio aktyvumo duodamai naudai. Sporto medicinos specialistų poţiūriu, traumų prevencija uţima svarbia vietą, nes įvykusios traumos, ypač jauname amţiuje, gali turėti tiek trumpo, tiek ilgo poveikio pasekmes ir fizinei, ir psichinei sveikatai. Būtina sąlyga, taikant prevencines priemones/strategijas, yra tinkamai suprasti paplitimą (daţnumą) veiksnių, lemiančių traumų atsiradimą (2). Sveikatos specialistai yra susirūpinę, kad netinkamai paskirstomi fiziniai krūviai kartu su vis intensyvesniu varţybiniu grafiku gali kelti pavojų sportininko sveikatai (13).

Nepaisant to, kad yra atlikta daugybė įrodymais pagrįstų tyrimų, yra aišku, kad sporto traumų prevencinių programų taikymas yra apribotas dėl jų vykdymo įgyvendinimo. Mokslininkų teigimu, yra reikalinga įvertinti prevencinių priemonių natūraliomis ir nekontroliuojamomis sporto sąlygomis veiksmingumą (1). Taip pat nustatyta, kad pusiausvyros lavinimas krepšinio sezono metu sumaţino traumų rizika iki 38 proc. (14).

Darbo aktualumas – aukšto meistriškumo krepšininkai dėl traumų ar nuolatinių perkrovų

daţnai praleidţia svarbias varţybas, turi nutraukti fizinį krūvį treniruočių metu, o kartais dėl paţeidimų privalo baigti ir profesionalią karjerą. Todėl šiuolaikinėje sporto medicinoje, norint išvengti traumų, vienas iš svarbiausių sprendimų yra atlikti įvairius testavimus, kurie padėtų kuo anksčiau įvertinti galimų traumų riziką. Rizikos maţinimui taikomos įvairios prevencines programos, kurių poveikis matomas įvairiose sporto šakose. Prevencinių programų efektyvumo traumų rizikos maţėjimui tyrimai šiuo metu labai aktualūs. Krepšinyje yra svarbus tinkamas apšilimas tiek prieš kasdienines treniruotes, tiek prieš varţybas. Analizuojant mokslinę literatūrą apie krepšininkų apatinių galūnių traumų bei pusiausvyros sutrikimų prevenciją, rasta nemaţai tyrimų, atliktų uţsienyje, daţniausiai Amerikoje, tačiau neradome viešai publikuoto mokslinio tyrimo, kurio metu krepšininkams būtų taikyta apšilimo programa, į kurią įeitų uţpakalinių šlaunies raumenų treniravimas ekscentriniu reţimu (angl. Nordic hamstring exercise program). Todėl atlikdami šį tyrimą norėjome nustatyti ar apšilimo programa, į kurią įeitų uţpakalinių šlaunies raumenų treniravimas ekscentriniu reţimu, galėtų būti veiksminga maţinant jauno amţiaus krepšininkų apatinių galūnių traumų riziką bei gerinant jų pusiausvyrą.

Baigiamojo darbo tikslas - įvertinti jauno amţiaus krepšininkų kūno pusiausvyros ir

rizikos patirti apatinių galūnių traumas kaitą po fizinių pratimų programos. Darbo tikslui pasiekti

iškelti šie uţdaviniai: 1. Nustatyti jauno amţiaus krepšininkų statinės kūno pusiausvyros kaitą po

fizinių pratimų apšilimo programos. 2. Nustatyti jauno amţiaus krepšininkų dinaminės kūno pusiausvyros kaitą po fizinių pratimų apšilimo programos. 3. Nustatyti jauno amţiaus krepšininkų šuolio biomechanikos kaitą po fizinių pratimų apšilimo programos. 4. Nustatyti jauno amţiaus krepšininkų rizikos patirti apatinių galūnių traumas kaitą po fizinių pratimų apšilimo programos.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Sportinės traumos ir joms įtakos turintys veiksniai

Trauma – tai išorinių veiksnių sukeltas organizmo paţeidimas (15). Trauma atsiranda, kai streso poveikis audiniams yra didesnis, negu jie gali ,,sugerti― ūmų ir nuolatinį stresą (6).

Treniruočių ir varţybų krūviai lemia homeostazės pakitimus ir ilgalaikius organizmo sistemų pokyčius (13). Sportinės traumos yra susijusios su fizine veikla ir įvyksta treniruočių arba varţybu metu. Griaučių raumenų sistemos traumos yra vienos daţniausių sporto medicinoje ir skiriasi savo suţalojimo sunkumu: sumušimai, nubrozdinimai, raumenų, raiščių ir sausgyslių patempimai, sąnarių suţalojimai, išnirimai ir lūţiai. O pakartotinų mikrotraumų rezultatas - tai jungiamojo audinio degeneraciniai pokyčiai, atsirandantys sausgyslėse, sausgyslių makštyse, tepaliniuose maišeliuose, antkaulyje ir raumenyse (15).

Griaučių - raumenų sistemos traumų pasireiškimas yra didelis ir šie suţalojimai tiek profesionaliems, tiek mėgėjams sportininkams sukelia skausmingas kontraktūras, raumenų atrofiją, po kurių reikalingas ilgas atsistatymo laikotarpis, taip pat didėja pasikartojančių traumų rizika, ir kai kuriais atvejais ribojamas sugrįţimas į pirminę fizinę būklę. Griaučių raumenų sistemos paţeidimų gydymas susideda iš poilsio, šaldymo, kompresijos ir galūnės pakėlimo – PRICE principas, nors vėliau taikomas gydymas yra vietinės šildančios aplikacijos, imobilizacija, pasyvus judesiai, priešuţdegiminiai vaistai, kortikosteroidai ir kai kurias atvejais chirurgija (16).

Trauma yra sudėtingos vidinių ir išorinių veiksnių sąveikos rezultatas (17). Prie vidinių veiksnių yra priskiriami: amţius, lytis, biotipas, išoriniams veiksniams priskiriami: klimatas, treniruočių ir varţybų danga, avalynė, treniravimosi metodikos ir pan. (2). Mokslinėje literatūroje yra įvardijami kiti rizikos veiksniai, tokie kaip sąnarių silpnumas, dubens priekinis pasvyrimas, maţa raumenų jėga, raumenų disbalansas, sutrikusi pusiausvyra bei neuroraumeninės kontrolės sutrikimai atliekant judesį (18). Nekontaktinių traumų rizikos veiksniai yra 5 pagrindiniai, 4 iš jų yra modifikuojami, tai yra nuovargis, raumenų disbalansas, fizinė būklė bei judėjimo efektyvumas, ir likusioji penktoji tai ankstesnės traumos (19).

Audinių lygyje treniravimo ir varţybų krūviai gali sukelti mikrotraumas, jei krūvio dydis (intensyvumo, daţnio, trukmės) viršija audinių keliamąją galią, arba atsistatymas tarp krūvių yra nepakankamas. Nuovargis po treniruočių ir varţybų sumaţina raumenų jėgos vystymosi ir susitraukimo greitį, todėl tai gali padidinti jėgų paskirstymą pasyviuose raumenyse, tai neigiamai

paveikia kinetiką, sutrinka kinematiniai neurologiniai grįţtamieji ryšiai, sumaţėja sąnarių stabilumas ir padidėja ūmių ir lėtinių traumų rizika (13).

Daugybė psichologinių veiksnių turi įtakos traumoms. Traumos mechanizmas pasireiškia per psichologinio streso sukeltą padidintą traumų riziką dėl dėmesio trūkumo ir somatinių pakitimų - padidėjusio išsiblaškymo, periferijos susiaurėjimo, raumenų įtampos, nuovargio ir sumaţėjusio koordinacijos laiko (13).

Tačiau maţai yra ţinoma apie įvairių veiksnių tarpusavio sąveiką, kuri sukelia apatinių galūnių traumas jauno amţiaus sportininkams. Todėl geresnės ţinios, būtų pritaikomos ir tinkamai naudojamos treniravimosi programų metu (18). Pagal prieţastinių ryšių modelį vidiniai ir išoriniai veiksniai gali lemti fizinių krūvių toleravimą (20).

Yra skiriami septyni pagrindiniai traumų mechanizmai: kontaktinis poveikis, dinaminė perkrova, nuovargis, struktūriniai paţeidimai, nelankstumas, raumenų disbalansas ir spartus augimas (21). Taip pat išskiriamos trys koncepcijos, kurios apibūdina ryšį tarp rizikos veiksnių ir traumų atsiradimo:

1. Daugiafaktorinis modelis (1 pav.). Tai rizikos kaupimosi ir intensyvėjimo modelis. Trauma atsiranda, kaupiantis rizikos faktoriams. Manoma, kad traumų tikimybė priklauso nuo vidinių rizikos veiksnių (biomechanika, sportininko fizinė būklė), kurie veikia kartu su išoriniais veiksniais (įranga, oras) ir įvykiais (kontaktas).

1 pav. Daugiafaktorinis modelis (22)

2. Mechaninių reiškinių sekos modelis (2 pav). Trauma atsiranda dėl tarpusavyje veikiančių mechaninių perkrovų. Jame svarbus prieţastinis ryšys nuo kontakto atsiradimo iki traumos pasireiškimo. Kūną veikiant išorinės apkrovos jėgoms, vyksta deformacinis biomechaninins atsakas. Kai traumos tolerancijos lygis yra

viršijamas, įvyksta trauma, kuri yra ţalos mechanizmo pasekmė, sukelianti anatominius struktūrų sutrikimus.

2 pav. Mechaninių reiškinių sekos modelis (22)

3. Paţeidţiamas organizmo vientisumas. Haddon matrica (1 lentelė). Tai devynių langelių matrica, apimanti elementus, lemiančius traumą. Matricos struktūra uţtikrina sistemingą atsiţvelgimą į ţinomus intervalo veiksnius ir gali atskleisti sritis, kurių ţinių trūksta.

1 lentelė. Haddon matrica (23)

Nors sporto traumų etiologija teigia, kad traumas lemia daug veiksnių, kurie apima išorinius ir vidinius, tačiau įrodymai rodo, kad fizinių krūvių valdymas yra pagrindinis traumų rizikos veiksnys. Netinkama pusiausvyra tarp išeikvojimo ir atsistatymo gali lemti nuovargio atsiradimą ir netinkamą adaptaciją, tai padidina traumų ir ligų galimybę (13).

1.2. Krepšininkų apatinių galūnių traumas lemiantys veiksniai

Ankstesni tyrimai rodo, kad apatinių galūnių traumos yra linkusios pasikartoti ir kad ankstesnės traumos yra pirmaujantis rizikos veiksnys tiek jau buvusių, tiek naujų traumų atsiradime (18). Bet reikia įvertinti ir taikytą gydymą bei reabilitaciją, nes tai labai lemia pasikartojimo galimybę (24).

Šuolio ir nusileidimo judesio modelis yra vienas iš pagrindinių apatinių galūnių traumų mechanizmų (1). Leidimosi metu griaučių – raumenų sistema reaguoja į nusileidimo paviršių generuodama jėgas, kad palaipsniui sulėtintų leidimosi ţemyn greitį. Mokslininkai yra iškėlę hipotezę, kad apatinių galūnių raumenų jėga ir šuolio bei leidimosi technika yra susijusi tarpusavyje. Pirmiausia apatinių galūnių raumenys ekscentriškai sugeria leidimosi jėgos ir ţemės kontakto sukeltą poveikį (25).

Padidėjusi kelio sąnario valgus padėtis ar klubo pritraukėjų jėga šokimo, tupimo ir leidimosi judesių metu yra pagrindinės apatinių galūnių traumų prieţastys (10). O gebėjimas tinkamai atlikti šuolio ir nusileidimo ţemyn judesio modelį leidţia veiksmingai paskirstyti smūgio jėgas ir tai sumaţina riziką sportininkui patirti apatinių galūnių traumas, tokias kaip girnelės tendinopatiją, čiurnos patempimą (1).

Krepšininkams yra svarbus mokymasis lengvos nusileidimo technikos nepaisant gerai parinktos avalynės. Kietas nusileidimas sukelia apatinėms galūnėms pernelyg didelę apkrovą, kuri gali net kelis kartus viršyti kūno svorį. Todėl yra svarbu, kad ţaidėjas tinkamai sugertų smūgį, sulenkdamas kojas ir išvengtų nusileidimo ant ištiestų galūnių. Tyrėjai nustatė, kad viršutinių galūnių judesiai kamuolio metimo metu nekeičia šokimo ir nusileidimo technikos, esant normaliai koordinacijai, krepšininkas tinkamai išnaudoja apatinių galūnių jėgos ir greičio gebėjimus kamuolio metimo metu (26). Maţas kelio lenkimo kampas leidimosi metu yra vienas iš pagrindinių veiksnių, dėl kurių veikiančios jėgos sukelia kelio sąnario traumas. Be to, leidimasis esant maţam kelio ir klubo lenkimo kampui yra apibūdinamas kaip kietas nusileidimas (27).

Kūno masės indeksas laikomas vienu iš pagrindinių veiksnių, padidinančių traumų riziką iki 51 proc. Didesnė kūno masė gali lemti didesnę apatinių galūnių sąnarių ir raiščių struktūrų traumų tikimybę (24). Be to, išlaikymas optimalios kūno masės yra pagrindinis uţdavinys krepšininkui. Tyrimai rodo, kad didesnė kūno masė neigiamai veikia bėgimo ir šuolio rezultatus (28).

Tyrimai rodo, kad krepšinio traumoms rizikos veiksnys yra ir amţius. Yra manoma, kad su amţiumi didėja ir rizika patirti traumas dėl daugelio kartu veikiančių veiksnių, tokių kaip padidėjusio raumens – sausgyslių įsitempimo, sumaţėjusios epifizės tvirtumo, maţėjančio kaulų

mineralinio tankio. Raumenų jėgos trūkumas gali būti veiksnys apatinių galūnių traumų, o padidėjusi raumenų jėga gali pagerinti dinaminį stabilumą ir taip sumaţinti traumų riziką (24).

Dar vienas veiksnys yra treniravimosi laikas, sportininkai, kurie treniruojasi ilgiau, turi daugiau traumų. Ši padidėjusi rizika yra susijusi su pakartotinų traumų galimybe (3). Nuovargis, pagal apibrėţimą, yra laikomas fizinio krūvio sukeltas raumenų jėgos maţėjimas ir veikia sensomotorinę veiklą, tai lemia kūno pusiausvyros sutrikimus (29). Buvo įrodyta, kad pusiausvyros sutrikimai turi tiesioginį ryšį traumų atsiradime ir maţina bendrą sportininko fizinę veiklą (30).

1.3. Pusiausvyra ir liemens stabilumas

Gebėjimas išlaikyti kūno svorio centrą atramos ploto atţvilgiu yra vadinamas pusiausvyra, kuri gali būti statinė ir dinaminė (31). Išoriniai ir vidiniai veiksniai turi įtakos pusiausvyros išlaikyme, tačiau ji priklauso ir nuo aplinkos (32). Kūno pusiausvyra yra išlaikoma bendro sąnarių veiklos momento, kurį kontroliuoja centrinė nervų sistema (29).

Optimali laikysenos kontrolė reikalauja jutiminės informacijos iš regėjimo, vestibiulinio aparato ir somatosensorinės sistemos. Sutrikus bent vienai šios sensorinės sistemos daliai, atsiranda kūno svyravimai statinės pusiausvyros metu (31). Periferinės ir centrinės nervų sistemos dalys turi veikti kartu, norint išlaikyti kūną su svorio centru vertikalioje padėtyje. Kūnas yra išlaikomas dėl raumenų atsako, kurį sukelia centrinė nervų sistema, priimdama impulsus iš periferinių sričių (33). Kai kurie literatūros duomenys rodo, kad patyrusių sportininkų gera pusiausvyra yra nuolatinio treniravimosi rezultatas, kuris lemia geresnį motorinį atsaką negu didesnį vestibiulinės sistemos jautrumą (34).

Pusiausvyra ir liemens stabilumas yra svarbus ne tik kasdieninėje veikloje, bet ir sporte (14). Sąvoka ,,liemens stabilumas― yra aiškinama kaip gebėjimas išlaikyti tiesų kūną, atliekant dinaminius judesius liemeniu. Uţ stuburo stabilumą yra atsakingos trys sąveikaujančios sistemos: neuroraumeninė kontrolė, pasyvus posistemis – kaulai ir raiščiai, aktyvus posistemis – raumenys (35). Taigi, nervų sistema, kontroliuodama kaulų, raiščių ir liemens raumenų veiklą, uţtikrina stabilumą (36). Bet stuburo ir liemens stabilumas priklauso ne tik nuo raumenų jėgos ar nervų sistemos, bet yra svarbi ir sensorinė, jutiminė funkcija, kuri įspėja centrinę nervų sistemą apie kūno sąveiką su aplinka (35). Tai uţtikrina geresnius sportinius rezultatus ir sumaţina traumų riziką (14).

Pusiausvyros valdymas turi didelį poveikį sportininko veiklai. Dinaminė pusiausvyra yra būtina sporte, nes sportininkui judant, greitai reaguojant į besikeičiančias situacijas, reikia išlaikyti stabilumą (37). Siekiant išlaikyti pusiausvyrą, raumenų grandinės yra atsakingos uţ kūno svorio

pakitimus (38). Raumenų jėga yra būtina laikysenai ir stabilumui. Raumenų jėga kartu su kinematiniais prisitaikymais, ypač apie kelio ir čiurnos sąnarius, yra naudojama stabilumo išlaikymui ir griuvimų išvengimui (31). Ilgalaikis treniravimas stimuliuoja neurosensorinius kelius, odoje esančius receptorius arba raumenyse, raiščiuose ir kelio ir čiurnos sąnario kapsulėje esančius mechanoreceptorius, kurie gerina pusiausvyrą ir propriorecepciją, o prasta pusiausvyra asocijuojasi su padidėjusia čiurnos traumų rizika įvairiose sporto šakose (37). Propriorecepcija yra ypač svarbi krepšinyje dėl kompleksinių judesių, būdingų krepšinio ţaidimui (14).

Daug atliktų tyrimų rodo, kad pusiausvyra yra veiksnys, kuris gali būti naudojamas vertinat traumų riziką. Čiurnos sąnarys yra svarbus siekiant išlaikyti pusiausvyrą, o pusiausvyros kontrolės sutrikimai yra daţni asmenims, turintiems lėtinį čiurnos sąnario nestabilumą po čiurnos raiščių patempimo (39). Nustatyta, kad sportininkai, kurie pasiţymi prasta pusiausvyra yra labiau linkę patirti čiurnos traumas. Plisky kartu su kitais tyrėjais, naudodami modifikuota ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testą, tyrė vidurinės mokyklos krepšininkus ir nustatė, kad ţaidėjai, kurių dešinės ir kairės kojos rezultatai skyrėsi daugiau nei 4 cm, stumiant į priekį, 2,5 karto daţniau patiria apatinių galūnių traumas (37). Vienos galūnės dinaminės pusiausvyros sumaţėjimas sukelia priekinių kryţminių raiščių paţeidimo galimybę (40).

Pusiausvyros lavinimas vienas pagrindinių metodų, naudojimų po traumų, atkuriant nervų sistemos veiklą, siekiant pagerinti propriorecepcijos funkciją ir kinestetinį – sensorinį supratimą (31). Pusiausvyros treniravimo metu yra gerinamas bendras aplink sąnarius esančių raumenų darbas, didinamas sąnarių tvirtumas ir stabilumas, tokiais būdais kinta biomechaniniai traumos rizikos veiksniai, tokie kaip kelių valgus padėtis leidimosi metu. Tyrimai, kurių metu sportininkams taikyta daugiafunkcinė neuro - raumeninė treniravimo programa, parodė, kad sumaţėjo priekinio kryţminio raiščio ir čiurnos raiščių patempimo ir kombinuotų apatinių galūnių traumų rizikos daţnis (41). Be to, pratimai, atliekami ant nestabilių plokštumų, yra daug efektyvesni negu ant stabilaus pagrindo, nes padidina liemens ir galūnių raumenų aktyvacijos modelius, sumaţina įtampą (31). Pusiausvyros išlaikymui ant nestabilaus pagrindo yra reikalingi koordinuoti, greiti ir tikslūs judesiai tiek viršutinių, tiek apatinių galūnių (42).

1.4. Raumenų jėga

Siekiant aukštų rezultatų sporte bei traumų prevencijoje raumenų jėga – tai vienas iš svarbiausių komponentų (43). Raumenų funkcijoje skiriami du svarbiausi komponentai - tai didţiausia jėga, kurią raumuo gali išvystyti, ir kaip greitai jėga gali būti pagaminama (44). Keletas

papildomų veiksnių, tokių kaip prieš tai patirta trauma, dominuojanti galūnė ar specifiniai sporto šakai būdingi reikalavimai, sukelia raumenų jėgos disbalanso sutrikimus. Toks pusiausvyros sutrikimas ne tik kenkia sportininko veiklai, bet ir lemia traumas (10).

Liemens ir apatinių galūnių raumenų jėga yra laikoma viena iš svarbiausių sukuriant didesnę sukamąją jėgą ir maksimalų greitį (45). Greita ir veiksminga raumenų kontrolė, reguliuojanti raumens susitraukimą, ir apatinių galūnių efektyvumas yra palaikomi esant pusiausvyrai tarp raumenį lenkiančių ir tiesiančių raumenų. Raumenų jėgos trūkumas gali pakenkti apatinių galūnių stabilumui (24).

Kelio sąnario dinaminė pusiausvyra priklauso ne tik nuo šlaunies raumenų jėgos, bet ir nuo jėgos pusiausvyros tarp šlaunies raumenų grupių (45). Blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos santykių skirtumas gali parodyti polinkį patirti traumas, nes yra sumaţėjusi antagonistų blauzdos lenkiamųjų raumenų aktyvacija, dėl kurios padidėja jėgos momentas atliekant kelio tiesimą (46). Tačiau pusiausvyra tarp keturgalvio šlaunies raumens ir uţpakalinių šlaunies raumenų priklauso nuo skirtingų raumeninių skaidulų savybių, kurias lemia genotipas ir individualus poreikis (47). Šlaunies keturgalvis raumuo, uţpakaliniai šlaunies raumenys ir dvilypis raumuo didina kelio sąnario stabilumą nuo 48 proc. iki 400 proc. ir pagerina sąnarių kongruentiškumą. Padidėjusi šlaunies keturgalvio raumens jėga lemia priekinio kryţminio raiščio traumas, o nuovargis sukelia dvilypio raumens ankstyvą aktyvaciją, kaip šlaunies keturgalvio raumens kompensaciją. Uţpakaliniai šlaunies raumenys ir jų jėga veikia kaip priekinio kryţminio raiščio apsauga (48).

1.5. Traumų paplitimas krepšinyje

Mokslininkai krepšinio traumų paplitimo daţnį skirsto į penkis kūno regionus. Apie 60 proc. traumų, patiriamų tiek treniruočių, tiek varţybų metu, yra apatinių galūnių paţeidimai, po to - liemens ir stuburo traumos (13,5 proc.), panašus traumų paplitimas yra galvos ir kaklo bei viršutinių galūnių regiono (11,2 proc., 11,1 proc.), maţiausiai nukenčia kiti regionai ir vidinės organizmo sistemos (3,6 proc.) (49).

NBA buvo atlikta 17 metų (1988 – 2005 m.) trukusio tyrimo apţvalga, kuri parodė, kad daţniausios traumos yra čiurnos patempimai, kurie pasireiškia 3,4 daţniu 1000 sportininkų. Kitas daţniausias paţeidimas - juosmeninės stuburo dalies patempimas ar kelio raiščių patempimai, kurių pasireiškimas yra atitinkamai: 1,1 ir 0,8 /x 1000 sportininkų (6). Daţniausios traumų diagnozės yra raiščių patempimai (44,0 proc.), raumenų ir sausgyslių patempimai (17,7 proc.), sumušimai (8,6 proc.), lūţiai (8,5 proc.) (50).

Fong su kitais tyrėjais pateikia duomenis, kad 15,9 proc. krepšinio traumų yra čiurnos sąnario paţeidimai, o iš jų net virš 80 proc. yra čiurnos raiščių patempimas (9). Krepšinį ţaidţiančių jauno amţiaus vyrų ir moterų gebėjimas valdyti pusiausvyrą yra susijęs su čiurnos traumų rizika (51). Daţniausiai čiurnos traumos įvyksta rungtynių (72,2 proc.) nei treniruočių (27,8 proc.) metu (52).

Krepšinyje iki 60 proc. traumų metu yra paţeidţiamos apatinės galūnės (1). Antroje lentelėje pateiktos daţniausios krepšininkų apatinių galūnių traumos, remiantis Amerikoje atliktu tyrimu (2014), kuriame dalyvavo 162 mokyklinio amţiaus profesionalūs krepšinio ţaidėjai (52).

2 lentelė. Krepšininkų apatinių galūnių traumų paplitimas (52).

Apatinių galūnių

paţeidimas

Kelio sąnario osteochondrozė 2,38 0,11 0,05 Kelio sąnario bursitas 1,19 0,11 0,00 Kelio sąnario raiščių patempimas 3,57 0,32 0,00 ,,Šuolininko kelis― 26,19 0,43 0,89

Girnelės tendinozė 5,95 0,22 0,15

Girnelės subliuksacija 3,57 0,22 0,05

Osgood - Shlater liga 9,52 0,11 0,35

Klubo patempimai 1,19 0,00 0,05

Pirštų lūţiai 2,38 0,11 0,05

Traumų dažnis 1000 krepšininkų.

92 proc. raumenų traumų pasireiškia didţiuosiuose apatinių galūnių raumenyse: 37 proc. uţpakaliniai šlaunies raumenys, 23 proc. šlaunį atitraukiantys raumenys, 17 proc. šlaunies keturgalvis raumuo, blauzdos raumenys 13 proc. (53).

Krepšinyje yra skiriami trys pagrindiniai traumų mechanizmai: ţaidėjų kontaktas, ţaidėjo ir aplinkos kontaktas ir bekontaktės traumos. 52,3 proc. rungtynių metu ir 43,6 proc. treniruočių metu patiriamų traumų yra dėl ţaidėjų kontakto sukeltos traumos. O nekontaktinės traumos (22,3 proc.) arba traumos dėl kitų aplinkos veiksnių (24,3 proc.) yra pasiskirsčiusios vienodai (49).

Nors šią sporto šaką praktikuoja milijonai ţmonių, įskaitant paauglius, yra atlikta maţai tyrimų nustatant ryšius tarp sporto traumų ir treniravimo ypatybių bei ţaidėjo pozicijos aikštelėje. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad pagal ţaidybinę poziciją paaugliai krepšininkai daţniausiai

traumas patiria atakuojantys gynėjai, toliau vidurio puolėjas ir įţaidėjas. Moreira kartu su kolegomis (2003) tyrime analizavo 24,5 metų krepšininkus ir nustatė, kad daţniausios traumos yra tarp vidurio puolėjų, po to atakuojančių gynėjų ir įţaidėjų. Todėl yra teigiama, kad traumų paplitimas priklauso ir nuo amţiaus (3).

Priklausomai nuo traumos sunkumo ţaidėjas fiziškai neaktyvus gali būti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, ir šie asmenys turi didelę riziką pakartotinėms traumoms (9). Apie 18 proc. traumų, įvykusių tiek treniruočių, tiek rungtynių metu, apriboja sportininko dalyvavimą fizinėje veikloje maţiausiai 10 dienų (49).

1.6. Daţniausi krepšininkų apatinių galūnių paţeidimai ir traumos mechanizmas

Mokslininkai nustatė, kad apatinių galūnių paţeidimai tai yra tiek ūmios, tiek lėtinės nuovargio traumos (1). Henrey su kolegomis pateikia duomenis, kad net 94 proc. ţaidėjų praleidţia varţybas būtent dėl kelio, čiurnos sąnarių bei pėdos paţeidimų (5).

1.6.1. Čiurnos paţeidimai

Krepšininkai daţnai patiria čiurnos raiščių patempimus (9). Čiurnos traumos yra skirstomos į ūmias ir lėtines (54). Daţniausia čiurnos trauma yra išorinių raiščių patempimas, kurie yra priverstinės didelės amplitudės plantarinės fleksijos ir pėdos inversijos rezultatas (9).

Daţniausiai, apie 70 proc. išorinių raiščių patempimo metu yra paţeidţiamas priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis, nes tai vienas iš silpniausių raiščių, po to seka kulnakaulinis šeivikaulio bei uţpakalinio šokikaulinio raiščių traumos (4 pav.) (55).

4 pav. Čiurnos raiščiai (56)

I, II ir III laipsnio čiurnos patempimui nechirurginis gydymas yra veiksmingas (55). Nors čiurnos patempimas yra išgydomas praėjus skausmui ir tinimui, bet daugumai gali išsivystyti lėtinis čiurnos nestabilumas, atsirasti pakartotiniai čiurnos raiščių patempimai. 73 proc. sportininkų

pasikartoja šoninių čiurnos raiščių patempimas, o 40 proc. ţmonių sutrikimai išlieka dar 6 mėnesius po patempimo (57).

Lėtinis čiurnos sąnario nestabilumas – tai būklė, kurią lemia daugelis kartu funkcionuojančių veiksnių, yra susijusi su neuroraumeniniais komponentais, pasireiškia sensoriniu – motoriniu kontrolės trūkumu. Esant lėtiniam čiurnos nestabilumui, prarandama čiurnos sensomotorinė funkcija dėl mechaninio mechanoreceptorių paţeidimo, paţeidţiant raiščius ir raumenyną, po traumos pasikeičia raiščių mechaninės savybės (58). Taigi, lėtinis čiurnos nestabilumas lemia svarbius funkcinius sutrikimus, tokius kaip sumaţėjusi raumenų jėga, pablogėjusi propriorecepcija, prarasta neuroraumeninė bei pusiausvyros kontrolė (54).

Čiurnos sąnario propriorecepcija yra viena iš svarbiausių strategijų sporte, nes čiurnos ir pėdos kompleksas atsakingas uţ viso kūno ir paviršiaus kontaktą. Čiurnos propriorecepcija pateikia pagrindinę informaciją, kuri koreguoja čiurnos padėties ir viršutinės kūno dalies judėjimą, siekiant uţtikrinti deramą organizmo motorinę kompleksinę veiklą (51).

Profilaktinės priemonės čiurnos patempimui yra teipavimas, čiurnos įtvarų dėvėjimas, raumenų stiprinimas ir propriorecepcijos treniravimas (6). Teipavimas turi įtakos raumenų (priekinis blauzdos raumuo, ilgasis ir trumpasis šeivinis raumuo, plekšninis raumuo), kurie atsakingi uţ čiurnos sąnario funkcionavimą, aktyvumą. Jie ne tik dalyvauja judesio atlikime, bet veikia kaip čiurnos sąnario stabilizatoriai (51).

Literatūroje pateikiamos prieštaringos nuomonės apie teipavimo naudą. Vieni tyrimai teigia, kad tai gali padidinti, kiti, kad neturi jokio poveikio, ir treti, kad sumaţina šeivinių raumenų aktyvumą čiurnos inversijos judesio metu. Taip pat trūksta atliktų mokslinių tyrimų apie uţ čiurnos sąnario judesius atsakingų raumenų aktyvumą, esant teipuotai čiurnai ir atliekant specifinius sporto šakai būdingus judesius (9). Tačiau sensomorinės sistemos treniravimas yra svarbiausia reabilitacijos dalis, siekiant pagerinti propriorecepciją ir, svarbiausia, sumaţinti čiurnos patempimo riziką (58).

Mokslininkams toliau vykdant tyrimus, įtraukiant naujus įrodymais pagrįstos reabilitacijos metodus, yra uţtikrinamas aukščiausio lygio gydymas sportininkų, kurie skundţiasi tiek ūmių čiurnos raiščių patempimu, tiek lėtiniu čiurnos sąnario nestabilumu. Gydymas yra nukreiptas į viršutinių galūnių laikysenos kontrolę ir trigerinių taškų gydymą adatomis. Trigeriniai taškai šeiviniuose raumenyse gali atsirasti po pakartotinų čiurnos raiščių patempimų ir pakeisti įprastinius judesio kontrolės modelius, o adatos yra siūlomos naudoti šių taškų gydymui (55).

1.6.2. Kelio sąnario paţeidimai

Profesionalaus krepšinio metu didelis fizinis krūvis tenka sportininko kelio sąnariams. Krepšininkams dešinio kelio sąnario traumos yra daţnesnės nei kairio sąnario (80 proc.). Kelio paţeidimai įvyksta daţniau varţybų metu negu treniruočių (59). Kelio traumų mechanizmas priklauso nuo sporto rūšies, bet daţniausiai tai būna kontakto su kitu ţmogumi sukeltos traumos (53). Tyrimai rodo, kad raiščių plyšimai, kontūzijos, kremzlės paţeidimai, lūţiai ir raumens plyšimai yra daţniausios kelio sąnario traumos. Rečiau pasitaiko tendinitas ir uţdegimai (52). Tačiau kitų mokslininkų teigimu, daţniausiai paţeidţiamos kelio struktūros yra meniskai (26 proc.) ir priekinis kryţminis raištis (26 proc.) (60).

1.6.2.1. Meniskų paţeidimai

Judesiai, tokie kaip bėgimas, apsisukimas, šokinėjimas, sukelia meniskų paţeidimą. Krepšininkams vidinio menisko paţeidimas yra daţnesnis negu išorinio (59). Meniskai yra svarbūs kelio stabilizavime, ypač esant priekinio kryţminio raiščio paţeidimams. Meniskų paţeidimo klinikiniai poţymiai yra skausmas, tinimas, būdingas daţnas sąnario uţsirakinimas (4). Šiandien, ypač jauno amţiaus sportininkams vis didėja meniskų traumų skaičius ir šios traumos yra sukamosios jėgos kartu su kelio lenkimu ir pasukimu rezultatas (4). Skiriami 5 tipų paţeidimai (5 pav.) (61).

5 pav. Meniskų plyšimo tipai (61)

Mokslininkai nustatė, kad egzistuoja statistiškai reikšmingas atvirkštinis ryšys tarp amţiaus ir išorinio menisko paţeidimo. Išorinio menisko paţeidimai labiau būdingesni NBA krepšininkams, kurių amţius yra apie 30 metų ir maţiau, o vidinio menisko paţeidimai daţnesni virš 30 metų (59).

Teigiama, kad sportininkai, kurių KMI didesnis negu 25,0 turi didesnę riziką patirti meniskų paţeidimus, ypač išorinio menisko negu vidinio (4).

Meniskų audinio gijimas po operacijos uţtrunka apie 6 savaites, tačiau reikalingas ilgas atsistatymo laikotarpis, dėl kurio uţtrunka grįţimas į sportą. Pagal dabartines gaires, į varţybinį lygį sugrįţtama ne anksčiau kaip po 3 mėnesių (4). Kelio sąnario bei meniskų paţeidimai gali lemti profesionalaus treniravimosi baigtį (59).

1.6.2.2. Priekinio kryţminio raiščio paţeidimai

Priekinių kryţminių raiščių paţeidimas yra sunki kelio trauma, kuri reikalauja ilgo laiko, kol sportininkas gali grįţti į fizinę veiklą (62). Yra nustatyta, kad moterys sportininkės turi didesnę riziką patirti priekinio kryţminio raiščio traumą nei vyrai (63).

Priekinių kryţminių raiščių traumos mechanizmas apibūdinamas kaip per didelis kelio pasukimas į išorę (klubo vidinė rotacija, o kelio sąnarys valgus padėtyje ir blauzdos pasukimas į išorę), esant dubens pasvirimui ir kūno masės centro pasislinkimui nuo fiksuotos galūnės, esant silpniems klubą atitraukiantiems raumenims (10).

Nekontaktinis priekinis kryţminių raiščių plyšimas vyksta, kai kelio sąnarys nėra veikiamas jėgų, o valgus padėtis veikiama jėgos, vidinis kolateralinis raištis įsitempia, ir vyksta šoninis pakrypimas. Šios kompresinės jėgos taip pat kaip priekiniai jėgos vektoriai, sukelti šlaunies keturgalvio raumens susitraukimo, sukelia šlaunikaulio pasislinkimą blauzdikaulio atţvilgiu ir tuomet šoninis krumplis pasislenka atgal, blauzdikaulis pasvyra pirmyn ir sukasi į vidų, taip nutraukdamas raištį (63). Priekinio kryţminio raiščio traumos daţniausiai įvyksta kartu su meniskų paţeidimais (65) (6 pav.).

Šuolio ir leidimosi vaizdo analizė parodė, kad sumaţėjęs kelio lenkimo ir padidėjęs kelio valgus, varus kampai leidimosi metu yra būdingi tiems, kurie yra patyrę priekinio kryţminio raiščio traumas (25). MacAskill ir kiti mokslininkai ištyrė vidurinio sėdmens raumens svarbą dinaminio judesio metu, pavyzdţiui, šuolio ir leidimosi metu, ir nustatė, kad stiprinant šį raumenį galima sumaţinti priekinio kryţminio raiščio traumų riziką, maţinant valgus padėtį (10). Liemens kontrolės trūkumas taip pat padidina riziką patirti traumą, o šlaunies keturgalvio raumens jėgos santykis su uţpakaline raumenų grandine sukelia dar didesnę traumos tikimybę (64).

Nors mokslininkai daug dėmesio skiria priekinių kryţminių raiščių gydymui, tačiau nustatyta, kad chirurginis gydymas nesumaţina padidėjusios rizikos vystytis kelio sąnario osteoartritui po trauminio kelio sąnario paţeidimo (65). Po atliktos rekonstrukcinės operacijos sportininkams yra būdingas raumenų jėgos, stabilumo sumaţėjimas apie 2 metus po operacijos ir tai gali lemti kitas kelio sąnario traumas. Todėl šlaunies keturgalvio ir uţpakalinių šlaunies raumenų stiprinimas, jėgos didinimas yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys grįţimą į sportą po operacijos (66).

1.7. Sporto traumų prevencija

Prieš 10 – 15 metų apie sporto traumų prevenciją nebuvo girdėti, tačiau šiandien tai ne tik galimas, bet net būtinas dalykas rūpinantis įvairaus lygio sportininkais. Pavyzdţiui, dauguma čiurnos traumų yra išvengiamos, o 50 – 80 proc. kryţminių raiščių traumų gali neįvykti. Tik kyla klausimas, ar dauguma komandų, klubų nori skirti laiko prevencinėms priemonėms (67). Kineziterapija tapo viena iš esminių sporto medicinos dalių. Pagrindinis kineziterapeuto vaidmuo yra teikti traumų gydymą ir reabilitaciją, atlikti traumų prevencijos veiklą, prieţiūros ir atsigavimo intervencijas (68).

Visiškai neišsigydţius ankstesnių traumų ir per anksti grįţus į sportą dirbti dideliais fiziniais krūviais, taip pat dėl neteisingo ir nepakankamo apšilimo, technikos arba persitreniravimo, būtent dėl šių prieţasčių įvyksta ¾ visų su sportu susijusių traumų (69). Pusiausvyros sutrikai, kurie tęsiasi visą sezoną, padidina nuovargį, mikrotraumos galimybę ir galiausiai lemia traumą (8). Treniruočių ir varţybų specifiniai dirgikliai sukelia adaptacines reakcijas, kurios veikia įvairias organizmo sistemas, organus. Priklausomai nuo stimulo tipo, apibrėţto nuo pratimo tipo ir intensyvumo, trukmės ir daţnio, atsiranda neuroraumeninės, širdies ir kraujagyslių ir metabolinių sistemų adaptacijos (13).

● Pirmasis ţingsnis – įvertinti problemos laipsnį, t.y. daţnumą ir sunkumą.

● Antrasis ţingsnis – nustatyti paţeidimo prieţastis analizuojant rizikos veiksnius ir traumos mechanizmus. Tai yra informacijos gavimo, kodėl konkretus sportininkas gali gauti traumą, ir kaip trauma įvyksta.

● Trečiasis ţingsnis – plėtoti prevencines priemones. Šis ţingsnis turi būti grindţiamas informacija apie etiologinius veiksnius, ţalos mechanizmus, atsiţvelgiant į tai, kas buvo nustatyta antrajame ţingsnyje.

● Ketvirtasis ţingsnis – įvertinti efektyvumą prevencinių priemonių.

Ir galiausiai paskutiniai ţingsniai šioje sisteminėje prevencijos sekoje turi būti ištyrimas ir įgyvendinimas (70).

7 pav. Sisteminis požiūris į traumų prevenciją. Originalus 4 žingsnių sekos modelis Mechelen et al. 1992, vėliau patobulintas Frich (70)

Atlikti tyrimai rodo, kad prevencinės pratimų programos, taikomos pasiruošimo, priešvarţybiniame etape ir sezono metu, yra efektyvios ir sumaţina traumų daţnumą (71). Teigiama, kad yra galima sumaţinti kelio ir čiurnos sąnario traumų tikimybę tiek suaugusiems, tiek paaugliams, naudojant įvairias treniravimo programas. Tačiau prevencinės programos gali būti nukreiptos į įvairius aspektus ir gali būti susijusios su traumų rizikos veiksniais, tokias kaip koordinacija, pusiausvyra, jėga, netinkama kelio ir čiurnos pozicija, ţaidimo technika (20). Taip pat teigiama, kad treniravimo prevencinės programos, kurių metu skiriamas dėmesys tempimui,

lankstumui, pusiausvyrai ir sporto šakai būdingiems specifiniams judesiams bei technikai, siekiant išvengti apatinių galūnių traumų, yra naudingos, kai yra tęsiamos viso sezono metu (72).

Propriorecepcija turi reikšmingą vaidmenį sąnarių stabilumui ir traumų prevencijoje. Atlikta daugybė tyrimų, kurie parodo, kad specifinės programos sumaţina konkrečių traumų tikimybę. Programos, kuriose buvo naudojamas pusiausvyros platformos ar taikomos propriorecepcinis treniravimas, sumaţino 30 - 35 proc. čiurnos patempimo riziką, o raumenų stiprinimo programos lėmė sumaţėjusį uţpakalinių šlaunies raumenų patempimą. Daţniausios čiurnos traumų prevencinės priemonės yra teipavimas, įtvarai, raumenų, kurie suka čiurna į išorę, stiprinimas ir propriorecepcijos treniravimas. Nors kai kurie tyrimai pateikia prieštaringus duomenis, tačiau manoma, kad propriorecepcinis treniravimas yra veiksmingas, maţinantis čiurnos sąnario pakartotinio patempimo tikimybę nuo 30 iki 50 proc. O kelio sąnario prevencinės programos, kurios dėmesį skiria priekinio kryţminio raiščio paţeidimams, yra taip pat efektyvios (6).

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) ţaidţianti vyrų krepšinio komanda. Iš viso ištirti 22 jauno amţiaus krepšininkai. Buvo sudarytos dvi tiriamųjų grupės: pirmoji – 14 krepšininkų ir antroji – 12 krepšininkų. Grupių sudėtis kito tyrimo metu, nes tyrimas vykdytas dviejų NKL sezonų metu. Pirmiausia tiriamiesiems buvo taikoma įprastinė apšilimo programa 2015 - 2016 metų NKL sezono pabaigoje, o vėliau dalis tų pačių tiriamųjų, likusių toliau ţaisti komandoje bei prie jų prisijungę nauji ţaidėjai, dalyvavo jau specialioje apšilimo programoje, vykdytoje 2016 - 2017 metų NKL sezono pradţioje (8 pav.).

8 pav. Tiriamųjų grupių sudėtis

Visų tyrime dalyvavusių krepšininkų vidutinis amţius buvo 24,8 ± 4,15 metų. Pirmosios grupės tiriamųjų vidutinis amţius buvo 24,5 ± 1,13 metų, o antrosios grupės – 25,2 ± 4,2 metų. Tiriamųjų amţius skirtingose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=73,00; p=0,57). Ţemiau esančioje lentelėje pateikiami pirmosios, antrosios grupių bei bendri antropometriniai duomenys (3 lentelė).

3 lentelė. Tiriamųjų antropometriniai duomenys (SD – standartinis nuokrypis) I grupė (n=14) II grupė (n=12) Bendras Reikšmingumo lygmuo Ūgis (m) (vidurkis ± SD) 1,95 ± 0,07 1,95 ± 0,05 1,95 ± 0,06 U=73,50; p=0,59 Svoris (kg) (vidurkis ± SD) 92,57 ± 8,5 93,54 ± 10,8 93,01 ± 9,45 U=81,50; p=0,89 KMI (balai) (vidurkis ± SD) 24,16 ± 1,81 24,40 ± 2,28 24,27 ± 2,00 U=73,00; p=0,57

Skirtingų grupių tiriamųjų ūgis, svoris bei KMI statistiškai reikšmingai nesiskyrė.

2.2. Tyrimo planavimas ir organizavimas

Tyrimui organizuoti gautas Bioetikos centro leidimas nr. BEC-SR(M)-151 (1 priedas). Tyrimo pradţioje visi tiriamieji buvo supaţindinti su tyrimo tikslu, uţdaviniais, tyrimo eiga bei tyrimo metodais, tyrimo duomenų konfidencialumo uţtikrinimu. Visi tyrimo dalyviai uţpildė raštiškas sutikimo dalyvauti tyrime formas.

Tyrimas vyko dviem etapais. Pirmajame tyrimo etape, kuris vyko 2015 – 2016 NKL sezono pabaigoje (vasario – kovo mėnesiais), dalyvavo 14 tiriamųjų. Pirmosios grupės testavimai atlikti Marijampolės ţaidimų sporto mokyklos salėje. Šiems krepšininkams taikyta įprastinė apšilimo programa. Jie sportavo pagal fizinio rengimo trenerio paruoštą programą, kuri buvo taikoma 4 kartus per savaitę prieš vakarines treniruotes.

Antrajame tyrimo etape, kuris vyko 2016 – 2017 metų NKL sezono pradţioje (rugsėjo - spalio mėnesiais), dalyvavo 12 krepšininkų. Testavimai vyko LSMU Sporto institute. Šios grupės krepšininkams buvo taikoma speciali apšilimo fizinių pratimų programa, į kurią buvo įtraukti pratimai statinei ir dinaminei pusiausvyrai lavinti ant stabilių ir nestabilių paviršių, pratimai apatinių galūnių raumenų jėgai didinti. Taip pat buvo taikomas uţpakalinių šlaunies raumenų treniravimas ekscentriniu reţimu (angl. ,,Nordic hamstring― exercise program). Jo metu pratimai buvo atliekami poromis: vienas krepšininkas prilaiko kito čiurnas, pratimą atliekantysis svyra į priekį ir leidţiasi prie grindų, kol rankomis pasiekia ţemę. Programa taikyta 4 kartus prieš vakarines treniruotes.

Šis tyrimas vykdytas dviejų NKL reguliarių sezonų metu (2015/2016 ir 2016/2017 metų). 2015/2016 metų sudėties komanda tapo NKL čempionais, o 2016/2017 metais krepšinio klubo tikslai išliko aukščiausi – apginti čempionų titulą, todėl treniravimosi specifika, trenerių darbo

braiţas, treniruočių bei varţybų grafikai išliko nepakitę viso tyrimo metu. Tyrimo organizavimo schema pateikiama 9 pav.

9 pav. Tyrimo organizavimo schema

Tiriamieji pirmą kartą buvo testuojami prieš įprastinę ir prieš specialią fizinių pratimų apšilimo programą. Po 6 savaites taikytų įprastinės ar specialios apšilimo programų atliktas pakartotinis vertinimas.

2.3. Tyrimo metodai

Prieš pradedant vertinimą tiriamieji buvo supaţindinti su vertinimo instrumentais, paaiškinta, kas bus atliekama. Iš pradţių tiriamiesiems išmatuotas ūgis ir svoris, po to vertinta tiriamųjų pusiausvyra bei šuolio biomechanika.

Testavimuose vertinant tiriamųjų statinę ir dinaminę pusiausvyrą taikytas Flamingo testas ir modifikuotas ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testas (angl. Y Balance Test). Judesių biomechanika šuolio metu vertinta LESS testu (angl. Landing Error Scoring System).

2.3.1. Anketinė apklausa

Visiems tyrimo dalyviams pateikta anketa, kurios tikslas buvo išsiaiškinti tiriamųjų nuomonę bei ţinias apie statinę ir dinaminę pusiausvyrą ir anksčiau patirtas apatinių galūnių

traumas. Buvo prašoma įvardinti dominuojančią koją, buvusias traumas bei priemones, taikytas traumų prevencijai bei gydymui.

2.3.2. Antropometriniai matavimai

Tiriamųjų svoris buvo matuojamas elektroninėmis nešiojamomis SECA 872 svarstyklėmis 100 gramų tikslumu, o ūgis matuojamas elektroniniu nešiojamu SECA 214 ūgio matuokliu vieno centimetro tikslumu. Kūno masės indeksas (KMI) apskaičiuotas pagal formulę:

2.3.3. Y arba modifikuotas ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testas (angl. Y Balance Test)

Šis testas naudojamas įvertinti dinaminę pusiausvyrą. Atliekant testą pagrindinis tikslas yra išstovėti ant vienos kojos, kai su kita koja yra siekiama kiek įmanoma toliau trimis kryptimis (73). Testas reikalauja bendros tarpusavio veiklos tokių ypatybių, kaip apatinių galūnių raumenų jėga, koordinacija, pusiausvyra ir lankstumas - tokiu būdu galima nustatyti riziką sportininkui patirti traumą (12).

Prieš pradedant testą, tiriamasis atliko po šešis bandymus kiekviena koja trimis kryptimis į priekį, į šoną ir į vidų (10 pav.).

10 pav. Modifikuoto žvaigždės nuokrypio pusiausvyros testo atlikimas (a - siekimas pirmyn, b – siekimas į vidų, c - siekimas į išorę)

Pradėjus testavimą, tiriamasis buvo paprašytas atsistoti viena koja ant platformos, kad pirštų distaliniai galai būtų prie raudonos linijos. Testas atliekamas be batų. Laisva galūne siekimo ţymeklis buvo stumiamas testavimo kryptimi kiek įmanoma toliau, tuomet koja grįţta į pradinę padėtį ir atlieka testavimą kita kryptimi. Kiekviena kryptimi atlikta po tris bandymus ir tuomet koja pakeičiama. Atstumas matuojamas pagal ţymeklio kraštą, į kurį remiasi siekiančios kojos pirštų distaliniai galai.

Modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testo metu bandymas buvo įskaitomas ir pakartojamas, kai:

● tiriamasis neišlaiko pusiausvyros stovėdamas ant vienos kojos (t.y. paliečia ţemę su siekiančia koja ar nukrenta nuo platformos);

● tiriamasis nesugeba išlaikyti siekiančios kojos pirštų ir ţymeklio kontakto, ţymeklį naudoja kaip atramą (t.y. pėdą uţdeda ant ţymeklio viršaus);

● tiriamasis negali grąţinti siekiančios kojos į pradinę testavimo padėtį.

Iš trijų atliktų bandymų kiekviena kryptimi buvo įskaitomas geriausias rezultatas (73). Taip pat buvo matuojamas tiriamojo kojos ilgis. Kojų ilgis matuotas tiriamajam gulint ant nugaros, nuo priekinio viršutinio klubakaulio dyglio iki šoninės kulkšnies, naudojant centimetrinę juostelę. Apskaičiuojamas skirtumas tarp dešiniojo ir kairiojo atstumų kiekvienai krypčiai atskirai. Šis skirtumas turi būti ne didesnis kaip 4 cm. Skaičiuojant kombinuotą rezultatą yra atsiţvelgiama į kojų ilgio reikšmę nustumtam atstumu(74):

2.3.4. Flamingo testas

Flamingo testas buvo taikomas, siekiant įvertinti statinę tiriamųjų pusiausvyrą (11 pav.). Tiriamasis, atlikdamas šį testą, stovi viena koja ant buomelio, kita koja sulenkta per kelio sąnarį ir laikoma ranka. Stengiamasi stovėti ir išlaikyti pusiausvyrą kiek galima ilgiau. Kiekvieną kartą, kai tiriamasis netenka pusiausvyros (koja paliečia grindis ar ranka paleidţia laikomą koją), testas buvo sustabdomas ir vėl kartojamas, kol tiriamasis išsilaiko vieną minutę. Skaičiuojamas mėginimų išlaikyti pusiausvyrą skaičius - k/min (75).

11 pav. Flamingo testo atlikimas (75)

Jei tiriamasis per pirmąsias per 30 sekundţių nukrenta daugiau kaip 15 kartų, testas nutraukiamas, o testo rezultatas lygus 0 (75).

2.3.5. LESS testas (angl. Landing Error Scoring System)

LESS testas padeda įvertinti didelės rizikos judesio modelius šuolio ir nusileidimo metu (71). Tai efektyvi ir patikima priemonė nustatyti netaisyklingą šuolio – nusileidimo mechanizmą, kuris laikomas svarbiu nekontaktinio priekinio kryţminio raiščio traumų veiksniu (76).

Atliekant šį testą yra naudojamos dvi vaizdo kameros, kurių pagalba šuolio kokybė yra vertinama sagitalioje ir frontalioje plokštumose. Šuolis atliekamas nuo 30 centimetrų platformos, tiriamasis abejomis kojomis turi nusileisti priešais platformą ir tada iš karto pašokti aukštyn, kiek įmanoma labiau į viršų. Prieš tyrimą testo instrukcija pateikiama ţodţiu ir leidţiama pabandyti 3 kartus kol bus įrašinėjamas šuolis. Tyrimo metu atliekami du bandymai. Tačiau, jei tiriamasis nenušoka tinkamu atstumu ar nepašoka vertikaliai aukštyn, testas yra pakartojamas (12 pav.) (77).

12 pav. LESS testas

Šuolis laikomas sėkmingu ir įskaitomas, kai:

 tiriamasis leidţiasi abiejomis kojomis nuo dėţės, šoka į priekį, bet ne vertikaliai,  tiriamasis iš karto pašoka vertikaliai po nusileidimo;

 tiriamasis nusileidţia uţbaigdamas judesius (78).

LESS testo vertinimo metu yra naudojami kūno taškai siekiant nustatyti akivaizdţius judesio modelio nukrypimus, pavyzdţiui, ribotas kelio sąnario lenkimas arba pernelyg didelis kelių pasukimas į vidų (71). Frontalioje plokštumoje yra vertinama kelių padėtis pirmo kontakto su ţeme metu ir maksimalaus pritūpimo metu, šoninis liemens lenkimo kampas pirmo kontakto su ţeme metu, pėdų kontakto simetriškumas, padėtis ir atstumas tarp jų pirmojo kontakto su ţeme metu. Sagitalioje plokštumoje yra vertinamas kampas kelio sąnaryje kontakto su ţeme metu ir maksimalaus pritūpimo metu, liemens lenkimo kampas ir pėdų padėtis pirmojo kontakto su ţeme metu. Taip pat yra vertinamas bendras viso šuolio įspūdis, jo nusileidimo ,,minkštumas― (71).

Šuolio technika analizuojama iš įrašytos vaizdo medţiagos. Klaidų vertinimo sistema susideda iš kūno pozicijos (dubens ir kelių padėties, stovėsenos, pėdos padėties) vertinimo skiriant vieną balą, esant nukrypimams nuo normos. Didesnis balas reiškia, kad šuolio ir nusileidimo technika yra prasta (su daugiau nukrypimų) (76). Susumavus visų vertinimų balus, gaunamas

bendras LESS vertinimas: puikiai (≤ 4 balai), gerai (> 4 - ≤ 5 balai), vidutiniškai (> 5 - ≤ 6 balai) ir prastai (> 6 balai).

2.4. Matematinė statistika

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 22 paketą. Kiekybiniai duomenys pateikti kaip aritmetiniai vidurkiai su standartiniu nuokrypiu (x ± SD), o kokybiniai duomenys - procentais.

Statistinis rezultatų patikimumas dviems nepriklausomoms imtims buvo skaičiuojamas naudojant neparametrinius kriterijus: Manio – Vitnio – Vilkoksono kriterijų ir Chi - kvadratu kriterijų. Dviejų tarpusavyje priklausomų imčių rezultatų palyginimui naudotas Vilkoksono kriterijus.

Koreliacijoms apskaičiuoti buvo naudojamas Spirmeno koreliacijos koeficientas. Skirtumas laikytas reikšmingu, kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, lyginant skirstinius.

3. REZULTATAI

3.1. Anketinės apklausos duomenų rezultatai

Apatinių galūnių traumų dažnumas. Įvertinus krepšininkų apatinių galūnių traumų

daţnumą nustatyta, kad 57,7 visų krepšininkų buvo patyrę apatinių galūnių traumas sezono metu. Skirtumas tarp traumų daţnumo skirtingose grupėse nebuvo statistiškai reikšmingas (U=72,00; p=0,56) (13 pav.).

13 pav. Krepšininkų apatinių galūnių traumų dažnumas

Analizuojant, kiek kartų krepšininkai yra patyrę apatinių galūnių traumas sezono metu, nustatyta, kad vidutiniškai visiems krepšininkams traumos pasikartojo 1,57 karto (14 pav.).

14 pav. Krepšininkų patirtų apatinių galūnių traumų kartų vidutinės reikšmės

57,7 64,3 50 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 60 65 70

Visi krepšininkai I grupė II grupė

T rau m ų d aţ n u m as, p roc en tai 1,57 1,71 1,41 0 0.5 1 1.5 2

Visi krepšininkai I grupė II grupė

T raum ų daţ nu m as, kart ai

Vertinant traumų kartų skaičių skirtingose grupėse nustatyta, kad pirmosios grupės krepšininkų maksimalus patirtų traumų skaičius buvo 5 kartai, o 35,7 proc. pirmosios grupės krepšininkų nei karto nebuvo patyrę apatinių galūnių traumos.

Antrosios grupės krepšininkų maksimalus patirtų apatinių galūnių traumų skaičius buvo 4 kartai, o 41,6 proc. antrosios grupės krepšininkų nebuvo patyrę apatinių galūnių traumų sezono metu.

Įvertinus traumų daţnumą apatinių galūnių srities atţvilgiu (buvo analizuojamos trys sritys: šlaunis, blauzda ir čiurna), nustatyta, kad krepšininkai daţniausiai patyrė čiurnos sąnario traumas (30,8 proc.), po to blauzdų (19,2 proc.) ir šlaunų srities (11,5 proc.) traumas. 38,5 proc. krepšininkų nebuvo patyrę apatinių galūnių traumų (15 pav.).

15 pav. Apatinių galūnių traumų dažnumas skirtingose apatinių galūnių srityse

Kūno pusiausvyra. Analizuojant krepšininkų ţinias apie turimus kūno pusiausvyros

sutrikimus, nustatyta, kad 42,3 proc. visų krepšininkų teigė turintys pusiausvyros sutrikimų. Skirtumas tarp krepšininkų, turinčių pusiausvyros sutrikimus, daţnumo skirtingose grupėse statistiškai nereikšmingas (U=57,00; p=0,11) (16 pav.).

30,8 _28,6 33,3 19,2 _21,4 16,7 11,5 14,3 _8,3 38,5 35,7 _41,7 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Visi krepšininkai I grupė II grupė

Daţ n u m as, p roc en tai nepatyrė šlaunų blauzdų čiurnos

16 pav. Kūno pusiausvyros sutrikimų dažnumas

Dominuojanti koja. Įvertinus, kuri krepšininkų koja yra dominuojanti, nustatyta, kad 78,6

proc. pirmosios grupės ir 91,6 proc. antrosios grupės krepšininkų dominuojanti koja buvo kairė (17 pav.).

17 pav. Krepšininkų dominuojančios kojos dažnumas

Analizuojant dominuojančios kojos daţnumą skirtingose grupėse, nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių (U=80,00; p=0,76).

42,3 57,1 25 57,7 42,9 75 0 10 20 30 40 50 60 70 80

Visi krepšininkai I grupė II grupė

Turi Neturi P asis k irst ym as, p roc en tai 80,9 78,6 91,6 19,2 21,4 8,4 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Visi krepšininkai I grupė II grupė

Kairė Dešinė Daţ n u m as, p roc en tai

3.2. Tiriamųjų statinės pusiausvyros ypatumai

Vertinant krepšininkų statinę kūno pusiausvyrą buvo atliekamas Flamingo testas.

Krepšininkų Flamingo testo rezultatai prieš tyrimą skirtingose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=84,0; p=1,00). Pirmojo testavimo metu pirmos grupės krepšininkams prireikė vidutiniškai 6,4 ± 2,14 bandymų, o antrosios grupės krepšininkams prieš specialią apšilimo programą prireikė vidutiniškai 6,3 ± 1,76 bandymų pusiausvyros uţduočiai atlikti (18 pav.).

18 pav. Skirtingų grupių tiriamųjų statinės pusiausvyros rezultatų kaita (*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Pirmosios grupės tiriamųjų minimalus mėginimų išlaikyti pusiausvyrą testo metu skaičius pirmojo testavimo metu buvo 4, maksimalus – 10, o antrojo testavimo metu minimalus mėginimų išlaikyti pusiausvyrą skaičius buvo 2, maksimalus – 9.

Antrosios grupės tiriamųjų minimalus mėginimų išlaikyti pusiausvyrą testo metu skaičius prieš specialią apšilimo programą buvo 4, o maksimalus – 9, po taikytos programos minimalus mėginimų išlaikyti pusiausvyrą skaičius buvo 3, o maksimalus – 6.

Pirmojoje grupėje flamingo testo rezultatai statistiškai reikšmingai nepakito (Z=-1,299; p=0,19), o antrosios grupės tiriamųjų statinė pusiausvyra po taikytos specialios apšilimo programos statistiškai reikšmingai pagerėjo (Z=-2,692; p=0,01) (18 pav.).

6,4 6,3 5,9 4,7 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 I grupė II grupė Prieš Po Mė gi nim ų skai či us, kart ai per m inu tę

3.3. Tiriamųjų dinaminės pusiausvyros ypatumai

Krepšininkus testuojant modifikuotu ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testu (atliekant siekimo judesį trimis kryptimis: į išorę, priekį ir vidų) buvo vertinama dinaminė kūno pusiausvyra, parodanti ir riziką patirti apatinių galūnių traumą.

Pirmojo testavimo metu, vertinant apatinių galūnių traumos riziką, atliekant testą, siekiant į išorę, 42,9 proc. pirmosios grupės ir 75 proc. antrosios grupės krepšininkų turėjo riziką patirti apatinių galūnių traumas (19 pav.).

Testo atlikimo metu siekiant į priekį, nustatyta, kad traumos rizika yra būdinga 42,9 proc. pirmosios grupės ir 58,3 proc. antrosios grupės krepšininkų. O testo atlikimo metu siekiant į vidų rizika patirti apatinių galūnių traumą nustatyta 42,9 proc. pirmosios grupės ir 33,3 proc. antrosios grupės tiriamųjų.

Pirmojo testavimo metu, vertinant skirtingų grupių tiriamųjų riziką patirti apatinių galūnių traumą, statistiškai reikšmingas skirtumas tarp skirtingų grupių tiriamųjų nustatytas tik testo atlikimo metu siekiant į išorę (U=38,00; p=0,02): antrojoje grupėje buvo daugiau krepšininkų, turėjusių riziką patirti apatinių galūnių traumą.

19 pav. Tiriamųjų, turinčių riziką patirti apatinių galūnių traumą, procentinis pasiskirstymas skirtingose grupėse, atliekant testą skirtingomis kryptimis

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Nustatyta, kad pirmosios grupės tiriamųjų Y testo (atliekant siekimo judesį į išorę) skirtumo tarp dešinės ir kairės kojų rezultatų vidutinė reikšmė buvo 5,9 cm, minimali reikšmė – 2 cm, o maksimali – 8 cm. Y testo metu, siekiant į priekį, vidutinė skirtumo tarp kojų reikšmė buvo

42,9 42,9 42,9 75 58,3 33,3 0 10 20 30 40 50 60 70 80

į išorę į priekį į vidų

I grupė II grupė Daţ n u m as, p roc en tai

4,5 cm, minimali reikšmė – 1 cm, o maksimali – 7 cm. Siekiant į vidų vidutinė skirtumo tarp kojų reikšmė buvo 6,3 cm, minimali reikšmė – 3 cm, o maksimali – 9 cm.

Antrosios grupės tiriamųjų Y testo (siekiant į išorę) skirtumo tarp dešinės ir kairės kojų rezultatų vidutinė skirtumo reikšmė buvo 7,4 cm, minimali reikšmė – 6 cm, o maksimali – 9 cm. Siekiant į priekį antrosios grupės tiriamųjų vidutinė skirtumo tarp kojų reikšmė buvo 6,9 cm, kai minimali reikšmė – 1 cm, o maksimali – 12 cm ir siekiant į vidų vidutinė skirtumo reikšmė buvo 4,5 cm, kai minamali reikšmė – 0 cm, o maksimali – 11 cm.

Vertinant, kaip kito rizika patirti apatinių galūnių traumas po fizinių pratimų programos taikymo, nustatyta, kad siekiant į išorę pirmosios grupės krepšininkų rizika patirti apatinių galūnių traumą statistiškai reikšmingai nepakito (Z=-1,345; p=0,18), o antrosios grupės tiriamųjų rizika patirti apatinių galūnių traumą statistiškai reikšmingai sumaţėjo (Z=-2,714; p=0,01) (20 pav.).

Prieš fizinių pratimų programos taikymą vertinant skirtingų grupių tiriamųjų riziką patirti apatinių galūnių traumą atliekant testą - siekiant į išorę, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp skirtingų grupių (U=38,00; p=0,02), o po fizinių pratimų programos taikymo statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatyta (U=66,50; p=0,37).

20 pav. Tiriamųjų, turinčių riziką patirti apatinių galūnių traumą (atliekant testą siekiant į išorę), procentinio pasiskirstymo kaita skirtingose grupėse

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant, kaip kito rizika patirti apatinių galūnių traumas (atliekant testą siekiant į priekį) po fizinių pratimų programos taikymo, nustatyta, kad tiek pirmosios, tiek antrosios grupės krepšininkų rizika patirti apatinių galūnių traumą statistiškai reikšmingai nepakito (Z=-0,647; p=0,52; Z=0,764; p=0,45) (21 pav.). 42.6 75 57.1 33.3 0 10 20 30 40 50 60 70 80 I grupė II grupė Daţ n u m as, p roc en tai prieš po