LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA MEDICINOS FAKULTETO
MEDICINOS VIENTISŲJŲ STUDIJŲ PROGRAMOS
BAIGIAMASIS MAGISTRO DARBAS
GERIATRIJOS KLINIKA
PACIENTŲ PUSIAUSVYROS, GRIUVIMŲ RIZIKOS IR
RIZIKOS VEIKSNIŲ SĄSAJŲ VERTINIMAS GERIATRIJOS
SKYRIUJE
Darbą atliko: Tautvydas Joteika
Darbo vadovė: dr. Odeta Kučikienė Konsultantas: doc. Lina Spirgienė
KAUNAS 2020
2
TURINYS
1. SANTRAUKA ... 3
2. SUMMARY ... 5
3. PADĖKA, INTERESŲ KONFLIKTAS IR ETIKOS KOMITETO PRITARIMAS ... 7
4. SANTRUMPOS ... 8
5. SĄVOKOS ... 9
6. ĮVADAS ... 10
7. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
8. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
8.1. Populiacijos senėjimas ... 12
8.2. Geriatrinė pagalba ... 12
8.3. Griuvimas kaip geriatrinis sindromas ... 13
8.4. Lietuvos ir užsienio šalių griuvimų statistika ... 14
8.5. Griuvimų priežastys ir rizikos veiksniai ... 15
8.6. Vaistų ir polifarmacijos sukelta griuvimų rizika ... 17
8.7. Griuvimų rizikos vertinimas ... 17
8.8. Griuvimų pasekmės ... 18
8.9. Griuvimų sąsajos su pusiausvyra ... 18
8.10. Padidėjusią griuvimų riziką turinčių asmenų psichologinė būklė ... 19
8.11. Griuvimų prevencija ... 19
9. TYRIMO METODIKA ... 21
9.1. Tyrimo objektas ... 21
9.2. Tiriamųjų atranka ... 21
9.3. Tyrimo imties skaičiavimas ... 22
9.4. Statistinės analizės metodai. ... 22
9.5. Tyrimo etika ... 22
9.6. Tyrimo organizavimas ... 23
9.7. Naudotos anketos ... 23
10. REZULTATAI ... 26
10.1. Sociodemografiniai pacientų rodikliai... 26
10.2. Pacientų griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimas geriatrijos skyriuje ... 27
10.3. Pacientų ligų, medikamentų vartojimo ir griuvimų rizikos, pusiausvyros sąsajos geriatrijos skyriuje ... Error! Bookmark not defined. 10.4. Pacientų geriatrinių sindromų, funkcinės būklės ir pažintinių funkcijų bei griuvimų rizikos, pusiausvyros sąsajos geriatrijos skyriuje ... 40
11. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
12. IŠVADOS ... 54
13. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55
14. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 56
3
1. SANTRAUKA
Darbą atliko: Tautvydas Joteika
Darbo pavadinimas: Pacientų pusiausvyros, griuvimų rizikos ir rizikos veiksnių sąsajų vertinimas
geriatrijos skyriuje
Tyrimo tikslas: Nustatyti pacientų pusiausvyros, griuvimų rizikos ir rizikos veiksnių sąsajas
geriatrijos skyriuje.
Uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų griuvimus, griuvimų riziką ir pusiausvyrą geriatrijos skyriuje. 2.
Nustatyti pacientų ligų, medikamentų vartojimo ir griuvimų rizikos, pusiausvyros sąsajas geriatrijos skyriuje. 3. Nustatyti pacientų geriatrinių sindromų, funkcinės būklės, pažintinių funkcijų ir griuvimų rizikos, pusiausvyros sąsajas geriatrijos skyriuje.
Metodai: VšĮ Kauno klinikinės ligoninės (KKL) Geriatrijos skyriaus pacientai buvo apklausti
naudojant autorių sukurtą pacientų apklausos anketą bei standartizuotus testus („Stotis ir eiti“, “Stovėjimas pratėgiui“ (pasunkintas Rombergo mėginys)) griuvimų rizikos, pusiausvyros vertinimui. Rinkti tiriamųjų medicininiai duomenys iš ligos istorijose esančių įrašų (forma Nr. 003/a), medikamentų paskyrimo lapų (forma Nr. 003-4/a) ir jau atliktų standartizuotų testų. Analizuota tiriamųjų funkcinė būklė (Barthel indeksas), kognityvinės funkcijos (TPBT/ MMSE), medicininės diagnozės (pagal TLK), geriatriniai sindromai bei skiriami medikamentai, vertinant polifarmacijos laipsnį pagal Veehofą. Statistinei duomenų analizei naudotas IBM SPSS 26.0 duomenų analizės paketas. Atlikta aprašomoji statistika, vertinta požymių priklausomybė, ryšio stiprumas. Duomenys statistiškai reikšmingi, kai reikšmingumo lygmuo p≤ 0,05.
Tyrimo dalyviai: VšĮ KKL Geriatrijos skyriaus pacientai.
Tyrimo rezultatai: Ištirta 270 pacientų, vyrų - 33%, moterų - 67%, tiriamųjų amžiaus vidurkis –
80,83 ± 7,8 m. Griuvimų rizika vertinta „Stotis ir eiti“ testu: 46,3% pacientų pasireiškė didelė griuvimų rizika, 30% - vidutinė, 23,7% - maža. Griuvimų ir pusiausvyros rizika vertinta „Stovėjimo pratėgiui“ testu: padidėjusia griuvimų rizika ir blogėjančia pusiausvyra pasižymėjo 73% tiriamųjų, 27% pacientų griuvimų rizika nebuvo padidėjusi. Nustatyta, kad su vyresniu amžiumi (pagal abu testus) statistiškai reikšmingai didėjo griuvimų rizika ir dažnis (atitinkamai, p<0,001). Atlikus testą „Stovėjimas pratėgiui“ statistiškai reikšmingai didesne griuvimų rizika pasižymėjo moterys (p=0,001). Griuvimų rizika statistiškai reikšmingai buvo padidėjusi sergančiųjų akies ir jos priedinių organų, jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligomis (ištyrus testu „Stotis ir eiti“, atitinkamai, p=0,041, p=0,027) ir kraujotakos sistemos ligomis (ištyrus testu „Stovėjimas pratėgiui“, p=0,007). Šių grupių medikamentai (kalcio kanalų blokatoriai, antipsichoziniai, priešparkinsoniniai, antiaritminiai, atitinkamai, p=0,039, p=0,037, p=0,028, p=0,030) ir polifarmacija statistiškai reikšmingai didino pacientų griuvimų riziką (p=0,028). Blogėjant pacientų kognityvinėms funkcijoms ir funkcinei būklei,
4 griuvimų rizika ir dažnis reikšmingai didėja, (atitinkamai, p<0,001, p<0,001). Didesne griuvimų rizika pasižymėjo pacientai, kuriems buvo diagnozuota: šlapimo, išmatų nelaikymas, demencija, galvos svaigimas, nepakankama mityba, depresija, miego sutrikimai. Pacientai, kurie naudojosi įvairiomis pagalbinėmis judėjimo priemonėmis statistiškai reikšmingai dažniau patyrė griuvimus ir turėjo padidėjusią griuvimų riziką (p<0,001).
Tyrimo išvados: 1. Daugumai geriatrinių pacientų buvo nustatyta vidutinė arba didelė griuvimų rizika
ir sutrikusi pusiausvyra. Didesnė griuvimų rizika ir dažnis pasireiškė vyresnio amžiaus pacientams ir asmenims, kurie paskutinių 12 mėnesių laikotarpiu patyrė griuvimus. Moterų griuvimų rizika buvo didesnė nei vyrų. 2. Geriatrijos skyriuje pacientams, sergantiems akių ir jos priedinių organų ligomis, jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto, kraujotakos sistemos ligomis buvo nustatyta didesnė griuvimų rizika ir dažnesnė sutrikusi pusiausvyra. Geriatriniai pacientai, kuriems buvo paskirti kalcio kanalų blokatoriai, antipsichoziniai, priešparkinsoniniai ir antiaritminiai medikamentai bei kurie vartojo 5 ir daugiau medikamentų, turėjo didesnę griuvimų riziką. Griuvimų rizika ir sutrikusi pusiausvyra buvo susijusi su kraujotakos sistemos ligomis bei antipsichozinių medikamentų, protonų siurblio inhibitorių vartojimu. 3. Pacientams, kuriems buvo nustatyta didelė griuvimų rizika, dažniau buvo diagnozuoti geriatriniai sindromai: šlapimo, išmatų nelaikymas, demencija, galvos svaigimas,
nepakankama mityba, depresija, miego sutrikimai, - ir jie dažniau naudojo pagalbines judėjimo
priemones. Didelė griuvimų rizika ir sutrikusi pusiausvyra buvo susijusi su sutrikusia pažinimo ir funkcine būkle.
Praktinės rekomendacijos:
1. Atliekant išsamų geriatrinį paciento ištyrimą stacionare, svarbu vertinti griuvimų riziką.
2. Išaiškinti pacientui ir jo artimiesiems judėjimo funkcijos svarbą, pasitelkiant komandos narius:
kineziterapeutą, ergoterapeutą, slaugytojas.
3. Išrašant pacientą iš stacionaro, griuvimų prevencijai rekomenduoti parengtą atmintinę
„Griuvimų rizikos veiksniai“.
4. Numatyti/ rekomenduoti saugią aplinką griuvimams išvengti geriatrijos skyriuje ir paciento
5
2. SUMMARY
Author: Tautvydas Joteika
Title: Balance, Fall Risk And Risk Factor's Evaluation Among The Patient’s In Geriatric Unit
Aim: To determine the relationships between patient balance, fall risk, and risk factors in the geriatric
ward.
Objectives: 1. To assess patients’ falls, fall risks and balance in the geriatric ward. 2. To determine the
association between patients’ diseases, drug use, fall risks and balance in the geriatric ward. 3. To determine the association between patients’ geriatric syndromes, functional status, risks of cognitive functions and falls, balance in the geriatric ward.
Methods: Patients of the Geriatrics Ward of Kaunas Clinical Hospital (KKL) were interviewed using a
patient‘s questionnaire developed by the authors and standardized tests ("Stand up and Go", "Tandem Romberg test" (sharpened Romberg sample)) to assess the risk of falls and balance. The patients’ medical data was taken and analyzed from medical records (Form No. 003 / a), medication prescription sheets (Form No. 003-4 / a) and standardized tests. Patients’ functional status (Barthel index), cognitive functions (TPBT/ MMSE), medical diagnoses (according to ICD), geriatric syndromes and prescribed medications, evaluating the polypharmacy degree according to Veehof, were analyzed. The statistical data analysis was performed with IBM SPSS statistics 26.0. Descriptive statistics were performed and dependence of traits and the connection strength between them were evaluated. The data is statistically significant when the level of significance is p≤ 0.05.
Participants: The patients of KKL Geriatrics Ward.
Results: 270 patients were studied, males - 33%, females - 67%, the mean patients’ age were 80,83 ±
7,8 y.. Falls risk were evaluated using "Stand up and Go" test - 46,3% of the patient’s had high risk of falling, 30% - average, 23,7% - low risk. Falls risk and balance were evaluated using "Tandem Romberg test"- 73% of respondents had increased risk of falling and worsening balance, 27% - didn‘t have. There was statistically significant increase of risk and frequency (according to both tests) of falls in elderly patients (p<0,001, respectively). Patients, who had experienced falls during the last 12 months, had statistically significant increased risk of falls . The risks of falling were statistically significantly higher in women than in men, when the patients were tested for the risk of falls and the balance using "Tandem Romberg test" (p=0,001). There was statistically significant increased risk of falling in patients with eye, its accessory organ‘s, connective tissue and musculoskeletal system diseases (according to "Stand up and Go" test, p=0,041, p=0,027, respectively) and diseases of the circulatory system (according to "Tandem Romberg test", p=0,007). Any use of these drugs (calcium channel blockers, antipsychotics, antiparkinsonian and antiarrhythmics, p=0,039, p=0,037, p=0,028, p=0,030, respectively) and polypharmacy statistically significant increased patients‘ falling risks
6 (p=0,028). Patients with worsening cognitive functions and functional status, had statistically significant higher risk of falling (p<0,001, p<0,001, respectively). Higher risk of falling occurred in patients, who have been diagnosed with: urine, fecal incontinence, dementia, dizziness, malnutrition, depression, sleeping disorders. Patients who used wide range of mobility aids had statistically significant increased risk and frequency of falls (p<0,001).
Conclusions: 1. Most geriatric patients had average or high risk of falling and disturbed balance.
Higher risk of falling and frequency occurred in elderly patients and those, who experienced falls in the last 12 months. Females had higher risk of falling than males. 2. Patients with eye‘s and its accessory organs, connective tissue and musculoskeletal system, circulatory system diseases had higher risk of falling and disturbed balance more frequently in geriatric ward. Geriatric patients, who were treated with calcium channel blockers, antipsychotics, antiparkinsonian and antiarrhythmic drugs and those, who used 5 or more drugs, had increased risk of falling. Risk of falling and disturbed balance were associated with circulatory system diseases and usage of antipsychotic drugs, and proton pump inhibitors. 3. Patients with high risk of falling had been diagnosed with geriatric syndromes more often: urinary, fecal incontinence, dementia, dizziness, malnutrition, depression, sleeping
disorder, - and they used mobility aids more often. High risk of falling and disturbed balance were
associated with impaired cognitive functions and functional status.
Practical recommendations:
1. When performing a comprehensive geriatric examination of a patient in a hospital, it is important to assess risk of falls.
2. Explain the importance of the movement function to the patient and his relatives with the help of team members: physiotherapists, occupational therapists and nurses.
3. When discharging a patient from the hospital, a memorandum “Fall Risk Factors” has to be prepared and recommended.
4. Provide/ recommend a safe environment to prevent falls in the geriatric ward and the patient's home.
7
3. PADĖKA, INTERESŲ KONFLIKTAS IR ETIKOS KOMITETO
PRITARIMAS
Padėka
Noriu padėkoti savo mokslinio darbo vadovei dr. Odetai Kučikienei už kantrybę, patarimus bei profesionalias įžvalgas bei visą skirtą laiką, padedant man ruošti baigiamąjį magistro darbą.
Taip pat noriu padėkoti magistrinio darbo konsultantei doc. Linai Spirgienei už jos skirtą laiką ir kantrybę.
Interesų konfliktas
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
Etikos komiteto leidimas
Tyrimui vykdyti 2019-12-03 gautas LSMU Bioetikos komisijos pritarimas Nr. BEC – MF – 123.
8
4. SANTRUMPOS
n – tiriamųjų skaičius;
KKL – Kauno klinikinė ligoninė; p – statistinis reikšmingumas;
χ2 – požymių priklausomybės statistinis kriterijus; lls – laisvės laipsnių skaičius
m – metai
TPBT – trumpasis protinės būklės tyrimas (angl. MMSE – Mini Mental
State Exam);
Barthel – Barthel indeksas (žmogaus galimybių matas, įvertinantis jo sugebėjimą savarankiškai veikti bei apsitarnauti);
PSO – Pasaulio Sveikatos Organizacija SAM – sveikatos apaugos ministerija; LR – Lietuvos respublika;
proc. – procentai;
TLK – teritorinė ligonių kasa; ŠS – šansų santykis
PI – pasikliautinasis intervalas SN – standartinis nuokrypis
r – Pearson koreliacijos koeficientas
MNA- – mitybos mini anketa (angl. Mini Nutritional Assessment)
9
5. SĄVOKOS
Demencija – sindromas, dažniausiai sukeliamas lėtinės ir progresuojančios galvos smegenų ligos,
kuris pažeidžia daugelį žmogaus pažintinių funkcijų: mąstymą, suvokimą, skaičiavimo įgūdžius, gebėjimą mokytis, kalbėti ir logiškai protauti. Sutrikimai būna ryškesni, nei turėtų būti atsižvelgiant į paciento amžių.
Depresija – ilgalaikis emocinės pusiausvyros sutrikimas, kurio metu pasireiškia liguistai liūdna ir
prislėgta nuotaika.
Eisenos greičio testas – 4 metrų ėjimo testas ėjimo greičio įvertinimui.
FES-I- klausimynas - tarptautinė griuvimų efektyvumo skalė (angl. Falls Efficacy Scale International;
santrumpa FES-I)
Geriatrinė medicina – medicinos specialybė, nagrinėjanti vyresnių pacientų fizinius, psichikos,
funkcinius bei socialinius sutrikimus, teikiant skubią, ilgalaikę, reabilitacinę, profilaktinę ir paliatyviąją vyresnio amžiaus pacientų priežiūrą.
Griuvimas – tai įvykis, kurio metu asmuo nukrenta ant grindų, žemės ar žemesnio paviršiaus. Nepakankama mityba – tai neadekvati mitybos būklė, pasireiškianti nepakankamu. suvartojamo
maisto kiekiu, blogu apetitu, raumenų išsekimu ir kūno masės mažėjimu.
Pacientas – sveikas ar susirgęs asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis
paslaugomis.
Polifarmacija - 5 ir daugiau receptinių ar/ ir nereceptinių medikamentų vartojimas. Rizika – nepageidautino įvykio tikimybė.
Sindromas – grupė tam tikrų kartu pasireiškiančių klinikinių požymių. Tinetti testas- pusiausvyros ir eisenos vertinimo testas.
10
6. ĮVADAS
Judėjimas - tai gyvenimas. Senoliams, gyvenimo saulėlydyje turintiems ne vieną sveikatos problemą, tampama iššūkiu išlaikyti gerą judėjimo funkciją. Vyresniame amžiuje dėl senėjimo aspektų ir dauginės patologijos dažnai prarandamas savarankiškumas, gebėjimas prisitaikyti, blogėja funkcinė būklė bei gyvenimo kokybė. Gerontologija ir geriatrija leidžia mums pažvelgti į senatvę kitu kampu, įvertinti jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Medikai dažniausiai susiduria su vyresnio amžiaus žmonių biopsichosocialinėmis problemomis ir ieško sprendimo būdų. Vyresnio amžiaus žmonių sveikatos būklę apibūdina ne tik diagnozuotos ūminės ir lėtinės ligos, bet ir jas papildantys geriatriniai sindromai. Geriatrinių pacientų ligų prevencija, diagnostika, gydymas gana platus ir sudėtingas, o polipatologija (įskaitant ir geriatrinius sindromus) apsunkina teigiamų gydymo rezultatų tikimybę ir lūkesčius. Šiame tyrime analizavome vieną dažniausiai pasireiškiančių geriatrinių sindromų – griuvimus, kurie ypač aktualūs vyresniame amžiuje.
Griuvimai yra antra pagal dažnį priežastis pasaulyje, kurių metu pagyvenusio amžiaus asmenys patiria traumas ar mirtį ir nusileidžia tik eismo įvykių metu patirtų sužalojimų dažniui [1]. Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos ataskaitą apie 28-35% vyresni nei 65 metų asmenys kasmet patiria griuvimus. Senstant griuvimų rizika didėja, griuvimus patiria net 32 – 42% asmenų, kurių amžius daugiau nei 70 metų [2]. Griuvimai apriboja žmonių kasdienę veiklą, savarankiškumą. Pacientai gali tapti labiau priklausomi, gali išsivystyti griuvimų baimė ar depresija [3].
Negalima vienareikšmiškai teigti, kad pagyvenusių žmonių griuvimai įvyksta tik dėl amžinių senėjimo procesų. Griuvimus veikia daugybė išorinių ir vidinių rizikos veiksnių, kuriuos nagrinėjome šiame tyrime. Atlikus Lietuvos ir užsienio literatūros šaltinių analizę, dar kartą apžvelgėme šios problemos svarbą, kalbant apie sveiko senėjimo galimybes. Griuvimų rizikai, pusiausvyrai, pažintinėms funkcijoms, pacientų savarankiškumui, judėjimo sutrikimams vertinti pasitelkiamos įvairios standartizuotos anketos ir testai. Tyrime naudojome klinikinėje praktikoje patvirtintus griuvimų rizikos ir pusiausvyros testus: „Stotis ir eiti“, „Stovėjimas pratėgiui“. Daugiausiai dėmesio skyrėme vidiniams griuvimų rizikos veiksniams (ligos, kuriomis sirgo pacientai, sindromai, sveikatos būklės, vartojami medikamentai, polifarmacijos laipsnis). Iš išorinių griuvimų rizikos veiksnių aptarėme pacientų judėjimo būdą ir naudojamas pagalbines judėjimo priemones. Analizavome pacientų pažintinių funkcijų, funkcinės būklės įtaką jų griuvimų rizikai naudodami klinikinėje praktikoje patvirtintas skales (MMSE, Barthel indeksas).
Šiuo darbu siekėme dar kartą atkreipti dėmesį į griuvimų problemos aktualumą ir pasireiškimo dažnumą. Gebėdami atlikti išsamų geriatrinį paciento ištyrimą ir vertinti griuvimų riziką, numatyti prevencijos kelius, galime siekti gyvenimo kokybės pagerinimo, vyresnio amžiaus žmonių orumo ir savarankiškumo išsaugojimo.
11
7. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Nustatyti pacientų pusiausvyros, griuvimų rizikos ir rizikos veiksnių sąsajas
geriatrijos skyriuje.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų griuvimus, griuvimų riziką ir pusiausvyrą geriatrijos skyriuje.
2. Nustatyti pacientų ligų, medikamentų vartojimo ir griuvimų rizikos, pusiausvyros sąsajas
geriatrijos skyriuje.
3. Nustatyti pacientų geriatrinių sindromų, funkcinės būklės, pažintinių funkcijų ir griuvimų
12
8. LITERATŪROS APŽVALGA
8.1. Populiacijos senėjimas
Pasaulyje, o ypatingai vakarų pasaulio šalyse vyksta dideli demografiniai pokyčiai, ko pasekoje, mažėja jaunų ir daugėja pagyvenusio amžiaus žmonių. Lietuvoje senstančios populiacijos rodmenys taip pat stabiliai didėja. Vyresni nei 65 m. gyventojai 2001 m. sudarė 14,19%, o paskutiniais duomenimis (2018 m.) – jau 19,71%. Senyvo amžiaus gyventojų skaičius padidėjo 5,52% ir vidutiniškai kasmet didėja 0,32%. Galima daryti prielaidą, kad iki 2030 m. šis demografinis rodiklis pasieks 25%, o tai yra ketvirtadalis visos populiacijos [4].
Senėjimas tampa vis didesniu iššūkiu visuomenei. Augant pagyvenusio amžiaus žmonių populiacijai, didėja lėtinių ir ūminių ligų skaičius, medicininės pagalbos ir slaugos paslaugų poreikis. Senyvo amžiaus žmonių sveikata ir gyvenimo kokybė priklauso nuo daugelio faktorių, o taip pat ir nuo jų gyvensenos – fizinio aktyvumo, mitybos, psichologinės būsenos [5].
Senėjimas – subtilus procesas, kurio metu kinta žmogaus organų ir sistemų struktūra, funkcija, adaptaciniai mechanizmai. Sendamas žmogus patiria diskomfortą ir stresą, nes jaučia mažėjantį funkcinį pajėgumą, didėjančius sensorinius pokyčius kūne, patiria psichoemocinius iššūkius dėl įvairių netekčių, lėtinių/ ūminių ligų bei sindromų. Blogėjant senyvo amžiaus žmogaus fiziniam ir funkciniam pajėgumui, siaurėjant socialiniams ryšiams, iškyla pavojus žmogaus saugumui, psichologinei gerovei bei sėkmingam prisitaikymui greitai besikeičiančiame šiuolaikiniame gyvenime.
8.2. Geriatrinė pagalba
Sveikintinas geriatrijos atsiradimas Lietuvoje. 2015 m. Lietuvos respublikos (LR) sveikatos apsaugos (SAM) ministrės išleistame įsakyme „Dėl sveiko senėjimo užtikrinimo Lietuvoje 2014-2023 m. veiksmų plano patvirtinimo“ geriatriniu pacientu vadinamas vyresnis nei 60 m. amžiaus asmuo, greta normalių senėjimo procesų sergantis keletu ligų, kurios mažina jo biologines funkcijas ir savarankiškumą kasdienėje veikloje [6.]. Pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės užtikrinime neužtenka tik šeimos narių dalyvavimo. Vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo stabilumo kūrime turi dalyvauti tiek valstybinės, tiek privačios, tiek nevyriausybinės ir bažnytinės institucijos.
Geriatrinės pagalbos plėtojimas Lietuvoje apima įvairias grandis: ambulatorinę, skubią, ilgalaikę pagalbas vyresnio amžiaus žmonėms. Sveikatos ministerijos planuose jau numatyta steigti geriatrijos centrus Kaune ir Vilniuje, plėsti geriatrijos stacionarus ir geriatrinius kabinetus ambulatorinėse grandyse penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
13 Medicinos personalas (slaugytojos, gydytojai-geriatrai, psichiatrai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, socialiniai darbuotojai) dirbantis su pagyvenusio amžiaus žmonėmis išmano jų problemas ir supranta, kad tik darbas komandiniu principu gali teikti visapusišką pagalbą geriatriniam pacientui. Nelengvi ir svarbūs geriatrinių tarnybų tikslai: išsamus geriatrinis ištyrimas, paciento biopsichosocialinių funkcijų išlaikymas ir pagerinimas, paciento išsaugojimas ir/ar grąžinimas į bendruomenę. Gydytojai dirbantys su vyresnio amžiaus žmonėmis atsakingai teikia ne tik medicininę pagalbą, bet ir taiko profilaktines priemones, siekiant išlaikyti kuo geresnes pacientų biopsichosocialines funkcijas. Geriatrinės specialistų komandos moko sveikos gyvensenos principų, atlieka šviečiamąjį darbą, supažindindami su vyresnio amžiaus žmonių problemomis, lūkesčiais, o tuo pačiu padėdami atsisakyti eidžistinių nuostatų visuomenėje.
8.3. Griuvimas kaip geriatrinis sindromas
Vyresnio amžiaus žmonių sveikatos būkles apibrėžia ne tik diagnozuotos ūmios ir lėtinės ligos, bet ir jas papildantys geriatriniai sindromai. Polipatologija dažna senatvėje. 2017 m. LR SAM 14 ministro įsakyme „Dėl geriatrijos dienos stacionaro paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo ir geriatrijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ galime rasti ir geriatrinių sindromų bei būklių sąrašą, kuriame pateiktos šios patologijos: demencija, depresiškumas, disfagija, griuvimai, nepakankama mityba, vidurių užkietėjimas, senatvinis silpnumas ir kt. [7]. Vienas iš dažniausiai pasireiškiančių geriatrinių sindromų - griuvimai. Jie didina socialinę izoliaciją, dažnai negrįžtamai pakeičia vyresnio amžiaus žmogaus gyvenimą, jį invalidizuodami bei blogindami gyvenimo kokybę. Dažnai po griuvimo išsivysto diskomfortas ir baimė [8]. Griuvimų pasekmės įvairios ir negatyvios: fizinės, psichologinės, socialinės, ekonominės. Griuvimų negalima vienpusiškai laikyti senėjimo pasekme. Juos įtakoja daugybė vienas kitą veikiančių priežasčių (vidinių ir išorinių) [9]. Griuvimas apibrėžiamas kaip įvykis, kurio metu asmuo nukrenta ant žemės, grindų ar kito žemesnio paviršiaus. Paprastai įvykiai, kuriuos sukelia ūmūs sveikatos sutrikdymai (pvz., insultas, miokardo infarktas, traukuliai) arba didelis aplinkos pavojus (pvz., susidūrimas su judančiu objektu) nelaikomi griuvimais. Griuvimai kelia grėsmę pagyvenusių žmonių nepriklausomumui ir sukelia individualių, socialinių bei ekonominių padarinių kaskadą. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių vengia pranešti apie įvykusį griuvimą, nes mano, kad tai yra senatvės padarinys bei bijo, kad bus ribojama jų veikla, laisvas gyvenimas ar bus apgyvendinti slaugos ar senelių namuose [10]. Vidaus ligų gydytojai dažnai nepakankamai vertina vyresnio amžiaus žmonių pusiausvyrą ir griuvimų riziką, nes įprasto anamnezės surinkimo ir fizinio ištyrimo neužtenka. Geriatrai taiko išsamų geriatrinį ištyrimą (fizinį/ funkcinį) bei pasitelkia standartizuotas anketas/ testus
14 pusiausvyrai, griuvimų rizikai vertinti. Toks išsamus ištyrimas - tai gera prevencinė priemonė griuvimams išvengti.
8.4. Lietuvos ir užsienio šalių griuvimų statistika
Populiacijai senstant, griuvimų rizika didėja. Analizuojant Lietuvos tiriamųjų kontingentą, kurį sudarė atsitiktiniu būdu atrinkti 406 Vilniaus miesto gyventojai, kurių amžiaus vidurkis – 68 metai, nustatyta, kad dauguma ( 87,7 %) pagyvenusio amžiaus žmonių pažymėjo sergantys įvairiomis lėtinėmis ligomis. Vieną kartą per metus griuvo net 30,8 % tyrime dalyvavusių 60 metų ir vyresnio amžiaus moterų [11].
Pagal 2018 m. Lietuvos statistikos departamento duomenis, susižalojimų dėl nukritimo atvejų skaičius 65 m. ir vyresnių amžiaus grupėje, 10000 gyventojų buvo lygus – 150,7, kai tuo tarpu 2014 m. jis siekė 131,89. Griuvimų skaičius didėja, o tai reiškia, kad susižalojimų, įvykusių dėl griuvimų taip pat daugėja. Būtina paminėti, kad šis skaičius realiai turėtų būti didesnis, nes ne visi griuvę pacientai kreipiasi į gydymo įstaigas (1 pav.) [12].
1 pav.: Susižalojimo po griuvimo atvejų skaičius (Lietuvos statistikos departamentas, 2014-2018)
Išanalizavus Švedijos nacionalinės sveikatos ir gerovės tarybos duomenis, griuvimai yra dažniausia pacientų hospitalizavimo priežastis Švedijoje. Griuvimai sudaro 70% visų nelaimingų atsitikimų, kurie paveikia apie 69000 žmonių per metus. Griuvimai dažniausi senyvo amžiaus žmonių tarpe. 2018 m. daugiau nei 7 iš 10 griuvimus patyrusių pacientų buvo 65 metų ar vyresni. Šią grupę sudarė 79% moterų ir 63% vyrų (2 pav.) [13].
130 135 140 145 150 155 2014 2015 2016 2017 2018 2019 2020 2021 2022 2023 Lietuva
Susižalojimo dėl nukritimo atvejų skaičius (W00-W19) 65+ m. amžiaus grupėje 10 000 gyv.
15 2 pav. Pacientai po įvykusių griuvimų 100000 gyv. (Švedijos nacionalinės sveikatos ir
gerovės taryba 2001-2018m. duomenys).
Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas parodė, kad apie įvykusį griuvimą kiekvienais metais praneša kas ketvirtas vyresnis nei 65 metų amžiaus žmogus. 2017 m. 310190 senyvo amžiaus žmonių mirė po įvykusio griuvimo, daugiau nei 3 milijonai buvo gydomi skubios pagalbos skyriuose. Per paskutinius 10 metų mirčių skaičius padidėjo iki 58 %, o apsilankymai skubios pagalbos skyriuose padažnėjo iki 40 % [14].
8.5. Griuvimų priežastys ir rizikos veiksniai
Griuvimų priežasčių daug ir jų pasekmės dažnai skaudžios. Griuvimų rizikos veiksniai skirstomi į vidinius (su amžiumi susiję senėjimo aspektai bei ligos ir vartojami medikamentai) ir išorinius (situacinius, susijusius su aplinka ir jos pokyčiais).
Analizuojant Klaipėdos universitetinės ligoninės tyrimą, buvo apklausti 107 griuvimų patirtį įvairiose ligoninėse turintys pacientai (iš 758 tyrime dalyvavusių). Pacientai dažniausiomis griuvimų priežastimis įvardijo galvos svaigimą bei pusiausvyros ir eisenos sutrikimus [15]. Ištyrus 39 respondentus, kuriems 2017 m. buvo teikiamos antrinės stacionarios priežiūros paslaugos nustatyta, kad dažniausiai griūnama dėl galvos svaigimo - 49%, 23% mano, kad griuvimus lemia įvairių medikamentų vartojimas, 10 % – raumenų silpnumas, 8 % – mieguistumas, o 5 % respondentų mano, kad regos ir klausos sutrikimai. Dažniausiai buvo įvardijamos šios griuvimų priežastys: išoriniai griuvimų rizikos veiksniai (slidžios grindys, per ryškus apšvietimas, nudėvėta avalynė, pagalbinių
16 judėjimo priemonių trūkumas). Iš vidinių griuvimų rizikos veiksnių vienareikšmiškai dominavo galvos svaigimas, didelis vartojamų medikamentų skaičius [16]. Išoriniams griuvimų rizikos veiksniams priskiriamos pagalbinės judėjimo priemonės (ramentai, vaikštynės, lazdelės ir kt.). Anna C. Grundstrom JAV atliktame tyrime nustatė, kad pacientams, kurie naudojo pagalbines judėjimo priemones, statistiškai reikšmingai buvo padidėjusi griuvimų rizika [17]. Lori Letts ir beandraautorių Kanadoje atliktame tyrime vieniems iš svarbiausių griuvimų rizikos veiksnių priskiriamos pagalbinės judėjimo priemonės ir aplinkos veiksniai [18]. Didžiausią įtaką griuvimams turi pusiausvyros sutrikimai, kuriuos gali įtakoti tiek senėjimo aspektai, tiek su asmens pusiausvyra susijusios patologijos. Daugelis ligų, kaip antai, nervų sistemos, atramos ir judėjimo, medžiagų apykaitos, virškinimo, šlapimo sistemos, skatina griuvimų pasireiškimą. Ryškūs griuvimų rizikos veiksniai yra lėtinės ligos bei jų paūmėjimai: Parkinsono liga, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, cukrinis diabetas, demencija, delyras, katarakta, glaukoma, osteoartritas, depresija, judėjimo problemos. Vyresnio amžiaus moterys dėl hormonų pokyčių pomenopauziniu laikotarpiu dažniau serga osteoporoze, diagnozuojama sarkopenija, dažniau patiria griuvimus. Miego problemos, nepakankama mityba taip pat provokuoja griuvimus. Visavertė mityba gerina vyresnio amžiaus žmonių pusiausvyrą ir mažina griuvimų dažnį [19]. Vartojamų medikamentų gausa ir jų pašaliniai reiškiniai vyresniame amžiuje didina griuvimų riziką ir blogina gyvenimo kokybę (1 lentelė).
1 lentelė. Skirtingų medikamentų grupių sukeliami šalutiniai poveikiai (medikamentai, galintys provokuoti griuvimus) MM BFPCT. Liepa 2003)[20].
Griuvimų rizika
Medikamentų
grupė Medikamentų šalutiniai poveikiai
Didelė
Antidepresantai Mieguistumas, neryškus matymas, vidurių užkietėjimas, šlapimo susilaikymas
Antipsichoziniai Ortostatinė hipotenzija, mieguistumas Benzodiazepinai ir
migdomieji
Mieguistumas, galvos svaigimas, sutrikusi atmintis, neryškus matymas, mieguistumas ir nestiprus galvos skausmas kitą dieną, naktiniai košmarai, ažitacija
Priešparkinsoniniai Mieguistumas dieną, galvos svaigimas, nemiga, sumišimas, ortostatinė hipotenzija, svaigulys
Vidutinė
AKF inhibitoriai Hipotenzija, svaigulys
Antiaritminiai Galvos svaigimas, sutrikusi rega, nuovargis, mieguistumas
Priešepilepsiniai Galvos svaigimas, mieguistumas, neryškus matymas, nuovargis, tremoras
Beta
adrenoblokatoriai Hipotenzija, svaigulys, sumišimas Diuretikai
Maža
Ca kanalų
blokatoriai Galvos svaigimas, nuovargis, mieguistumas, sutrikusi rega Nitratai Hipotenzija, svaigulys
17
8.6. Vaistų ir polifarmacijos sukelta griuvimų rizika
Išanalizavus Lietuvoje atliktą tyrimą, kuriame dalyvavo 100 geriatrinių pacientų ir ištyrus polifarmacijos (≥ 5 receptinių ir/ ar nereceptinių vaistų vartojimo) paplitimą bei griuvimų rizikos veiksnius pastebėta, kad esant polifarmacijai, griuvimų rizika padidėjo 1,698 karto [21]. Medikamentų poveikį griuvimams atskleidė ir tyrimas Japonijos ligoninėje, kur pacientai buvo suskirstyti į 2 grupes (panašiomis amžiumi, svoriu ir lytimi). Paaiškėjo, kad griuvimų rizika padidėjo pacientams, kurie vartojo zolpidemą ir kalcio kanalų blokatorius, dėl jų sukeliamo šalutinio poveikio - mieguistumo ir raumenų silpnumo [22]. 2013 metais Japonijoje atlikta atnaujinta meta-analizė į tyrimą įtraukė 9 vaistų grupes: antihipertenzinius, beta blokatorius, diuretikus, raminamuosius ir hipnotinius, neuroleptikus ir antipsichozinius, antidepresantus, benzodiazepinus, narkotinius ir nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. Straipsnių autoriai pastebėjo svarbią sąsają tarp griuvimų ir raminamųjų medikamentų, antidepresantų, benzodiazepinų grupių vaistų vartojimo. Antidepresantų vartojimas turėjo didžiausią poveikį griuvimų pasireiškimui. Pastebėta ir didesnė griuvimų rizika žmonėms, vartojusiems neuroleptikus, antipsichozinius bei nesteroidinius vaistus nuo uždegimo [23].
8.7. Griuvimų rizikos vertinimas
Griuvimų rizikos vertinimas yra vienas iš būdų griuvimų prevencijai ir jų valdymo kokybės gerinimui.
Analizuojant griuvimų sukeltas pasekmes, didžiausias Lietuvos ir Pasaulio Sveikatos Organizacijos dėmesys buvo nukreiptas į gydytus asmenis, patyrusius griuvimo komplikacijas. Žmonės su padidinta griuvimo rizika specialistų susidomėjimo nesulaukė [24].
Vakarų šalių mokslininkų surinkta informacija rodo, kad griuvimai ir jų sukeltos pasekmės gali būti ženkliai sumažintos, jei prevencinės priemonės būtų įvykdomos laiku ir kompleksiškai. Šioje grandyje ypač svarbus vaidmuo tenka pacientų griuvimų rizikos patikrai bei specializuoto personalo parinkimui, užtikrinant pagalbą medikamentinėmis ir nemedikamentinėmis priemonėmis, mažinančiomis griuvimų dažnį ir pasireiškimą [25].
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad rizikos veiksnių nustatymas ir profilaktikos taikymas veiksmingai sumažina griuvimų skaičių. Remiantis turimais moksliniais įrodymais Amerikos Geriatrijos Asociacija rekomenduoja vertinti vyresnių nei 65 metų amžiaus pacientų griuvimų riziką [26].
Griuvimų riziką vertiname išsamiai surinkdami anamnezę, analizuodami vidinius ir išorinius rizikos veiksnius, vartojamus medikamentus, atlikdami fizinį paciento ištyrimą, vertindami judėjimo funkciją ir aplinkos veiksnius [24]. Griuvimų rizikos vertinimui svarbūs standartizuoti diagnostiniai
18 testai/ klausimynai (MMSE, GDS, MNA, NRS-2002, „Atsistojimo nuo kėdės“, „Stotis ir eiti“, „Stovėjimo pratėgiui“, Eisenos greičio). Jų pagalba tiriama pacientų pusiausvyra ir griuvimų rizika.
8.8. Griuvimų pasekmės
Griuvimų padariniai dažnai būna daugialypiai, susiję tiek su fizinėmis negaliomis (lūžimais, infekcijomis, mirtimis), tiek su psichosocialiniais apribojimais (fizinės/socialinės veiklų, pogriuviminio sindromo išsivystymu, nerimo, baimės, depresijos atsiradimu) bei ekonominių kaštų padidėjimu (išauga žmogiškųjų išteklių poreikis priežiūrai ir slaugai, padažnėja pacientų hospitalizacijos).
2015 m. Lietuvoje publikuotas griuvimus vertinantis tyrimas, kuriame buvo apklaustos 65 metų ir vyresnės moterys. Nustatyta, kad (90,3 %) pacienčių patyrė traumą ar net daugybines traumas po įvykusio griuvimo. 72,9 % tiriamųjų vėliau teigė turintys griuvimų baimę (išsivystė pogriuviminis sindromas). Daugiau kaip 30 % dalyvių pažymėjo, kad vartojo nuskausminančius medikamentus, kurių pašalinis poveikis galėjo įtakoti griuvimus. Įvertinta, kad vidutiniška šių pacientų gydymo kaina buvo 254 Eur., o kai kuriems pacientams gydymo kaina išaugo nuo 0 iki 2772 Eur.. Šis tyrimas parodė griuvimų pasekoje išaugusią milžinišką ekonominę naštą valstybei ir pacientams [27]. Nyderlanduose atliktame tyrime aptartos dažnos griuvimų pasekmės – traumos, kurios net 70 % apėmė pacientų viršutines ar apatines galūnes. Traumų didžiąją dalį (apie 60 %) sudarė lūžiai, (21 %) - paviršiniai sužeidimai, (8 %) - atviros žaizdos. Olandijoje atliktų tyrimų duomenys parodė, kad 21 % visų sveikatos apsaugos išlaidų sudarė su griuvimais susijusios traumos ir jų gydymas. Vėliau (po traumos) pacientai pažymėjo ilgą laiką (net iki 9 mėnesių) pablogėjusią gyvenimo kokybę [28]. Žinoma, kad vyresnio amžiaus žmonių potrauminė reabilitacija ne visada efektyvi ir gali baigtis neįgalumu arba ribotu savarankiškumu.
8.9. Griuvimų sąsajos su pusiausvyra
Vyresniame amžiuje dažnai nukenčia judėjimas, kuris glaudžiai susijęs su žmogaus pusiausvyra. Pusiausvyra – tai fizinė savybė išlaikyti sąlyginai tvarią kūno poziciją skirtingomis pozomis, darant skirtingus judesius ar veiksmus, kai tuo metu veikia išorinės jėgos. Darnią individo pusiausvyros funkciją valdo 5-ios organizmo sistemos: griaučių ir raumenų sistema, nervų, kraujotakos, kvėpavimo, klausos ir regos sistema. Organizmo adaptacijai reaguoti į išorės ir vidinius dirgiklius, didelės įtakos turi neurofunkcinės sistemos, kurios susideda iš neuronų grandinių. Neurofunkcinės sistemos skirstomos į: eferentines, kurios sukuria ir perteikia efektorinius impulsus į judamąjį aparatą ir vidaus organus ir aferentines, kurios pagal savo funkciją ir receptorių sudėtį yra specifinio jutimo, bendrojo arba somatinio jutimo. Sensorinės neurofunkcinės sistemos sugeba priimti
19 dirginimą, jį analizuoti, vertinti ir atitinkamai sukelti pojūtį. Jos reaguoja į procesus, vykstančius tiek aplink žmogų, tiek veikiančius jo viduje [29]. Vyresniame amžiuje žmonių pusiausvyrą įtakoja senėjimo aspektai, polipatologija, polifarmacija. Stabilios pusiausvyros siekiamybė gali palaikyti geresnę žmogaus funkcinę būklę, apsaugoti nuo dažnų griuvimų ir jų pasekmių.
8.10. Padidėjusią griuvimų riziką turinčių asmenų psichologinė būklė
Senatvės etapas - išbandymo laikotarpis vyresnio amžiaus žmogui. Senėjimo aspektų fone daugėja lėtinių ligų, geriatrinių sindromų, dažnai pablogėja tiek funkcinė, tiek psichologinė būklės, kurios susijusios su socialine asmens padėtimi visuomenėje. Dažnėjantys griuvimai rodo blogėjančią asmens somatinę būklę ir savarankiškumą, o taip pat sukelia psichologinės būklės pablogėjimą.
Tyrimai atskleidžia, kad savarankiškai namuose gyvenančių vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių, patyrusių griuvimus per paskutinius 12 mėnesių, baimė ir rizika griūti buvo ryškesnė nei anksčiau griuvimų nepatyrusiems asmenims. Patyrę griuvimus dažniau jautė baimę griūti, juos dažniau vargino skausmas ir depresija/ nerimas, nei anksčiau negriuvę individai. Vyresnio amžiaus žmonės (>75m.), kuriems nustatyta ryškesnė rizika griūti, jautė nerimą ar buvo depresiški, dažniau turėjo problemų judant ir apsitarnaujant, negu jaunesnio (< 75 m.) amžiaus tiriamieji. Nustatyta 65 metų ir vyresnių asmenų vidutiniškai stipri koreliacija (naudojant „Stotis ir eiti“ testą ) su griuvimų rizika (naudojant Tinetti testą) ir griuvimų baime (naudojant FES-I klausimyną) [30].
8.11. Griuvimų prevencija
Griuvimų prevencijai svarbus išsamus geriatrinio paciento ištyrimas ir griuvimo rizikos įvertinimas bei prevencijos priemonių parinkimas, atsižvelgiant į aplinką, kurioje būna ar planuoja būti asmuo. Griuvimų prevencijai aktuali tarpdisciplininė komanda, žinanti paciento silpnąsias ir stipriąsias puses bei gebanti organizuoti tiek profilaktines, tiek medikamentines ir nemedikamentines priemones.
Lėtinių ligų ( IŠL, HL, LOPL, Parkinsono liga ir t.t.) gydymo valdymas ir remisijų pasiekimas padeda išvengti ar sumažinti griuvimus vyresniame amžiuje. Naudojamų medikamentų peržiūra, mažinant psichotropinių vaistų dozes ar jų atsisakant (ypač benzodiazepinų), taip pat vaidina nemažą vaidmenį griuvimų prevencijoje.
Funkcinės būklės gerinimui svarbu vyresnio amžiaus žmones įtraukti į raumenų stiprinimo ir pusiausvyros lavinimo programas, mokyti ir treniruoti, pasitelkiant kineziterapeutus.
Siekiant mažinti griuvimų sukeltas traumas, jų pasekmes, pasirūpinti kaulų būkle, patariama reguliariai naudoti kalcio ir vitamino D papildus. Nereikia pamiršti osteoporozės įvertinimo ir gydymo bei ortostazės mėginio atlikimo pacientams. Kojų raumenų stiprinimas ir vyresnių žmonių apmokymas, kaip keltis nuo žemės po įvykusio griuvimo, gali padėti užkirsti kelią ilgam asmens
20 gulėjimui nugriuvus ir su tuo susijusioms medicininėms komplikacijoms. Didele rizika pasižymintys asmenys visada turėtų turėti šalia mobilųjį telefoną, kad po įvykusio griuvimo sugebėtų išsikviesti pagalbą [24].
Saugios namų ir gydymo įstaigų aplinkos sukūrimas - vienas iš svarbiausių griuvimų prevencijos veiksnių. Lovos aukštis turėtų būti 45 cm nuo grindų iki lovos čiužinio. Žemas kėdes ir taburetes pakeisti kėdėmis su ranktūriais. Idealus kėdės aukštis yra toks, kad sėdint ant kėdės, pėdas galima pastatyti ant grindų, o kojos būtų sulenktos 90° kampu, o kėdės ranktūriai turėtų būti šiek tiek ilgesni nei pats kėdės kraštas. Vonios kambaryje reikalinga naudoti paaukštintą tualeto sėdynę arba pritvirtinti saugų rėmą, įrengti specialią kėdę maudymuisi duše arba persikėlimo į vonią suolelį. Saugios aplinkos užtikrinimui svarbu padėti neslystančias juostas, kilimėlius ant grindų, pasiimti nešiojamąjį telefoną einant į vonią ar tualetą, neužsirakinti vonios durų ar sudaryti galimybę prireikus jas gebėti atrakinti iš išorės, užtikrinti pakankamą apšvietimą kambariuose ir koridoriuose, jungiklius įtaisyti prie įėjimo į kambarį. Kambaryje baldus sustatyti neužtveriant perėjimo, pašalinti žemai padėtus daiktus, o reikalingiausius daiktus laikyti juosmens aukštyje bei naudoti specialius prietaisus daiktams pasiekti, įrengti lentynas ir spinteles pasiekiamame aukštyje. Pageidautina į griuvimų prevencijos planą įtraukti ergoterapeutus, kurie yra kompetentingi specialistai, galintys konsultuoti senyvo amžiaus pacientus, įvertinti juos supančią aplinką ir nuspręsti kaip teisingai derėtų įkurti ar pakeisti namų aplinką, kad išvengti griuvimų [31].
Gydymo įstaigose pacientai dažniausiai pargriūna palatoje, tualete, ant laiptų, koridoriuje, vonioje. Galima konstatuoti, kad gydymo įstaiga turėtų aktyviau atkreipti dėmesį į palatų ir vonios kambarių pritaikymą griuvimų rizika pasižymintiems pacientams, taip pat skatinti griuvimų riziką turinčius pacientus, kad jie judėtų atsargiai, lėtai kiltų iš lovos, keistų pozicijas, siekiant sumažinti galvos svaigimą. Eidami pasivaikščioti, pasiimtų drauge kitą asmenį, kad pargriuvę galėtų pasikviesti pagalbą [17].
21
9. TYRIMO METODIKA
9.1. Tyrimo objektas
Tyrimo objektas -pacientų pusiausvyros, griuvimų rizikos ir rizikos veiksnių sąsajos.
Tiriamoji grupė – senyvo amžiaus pacientai, kurie 2019 m. gruodžio – 2020 m. balandžio mėnesį buvo hospitalizuoti bei gydyti VšĮ Kauno klinikinės ligoninės (KKL) Geriatrijos skyriuje.
9.2. Tiriamųjų atranka
Magistrinio darbo tyrimas buvo atliktas VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje geriatrijos skyriuje. Tyrimas vyko 2019 m. gruodžio - 2020 m. balandžio mėnesiais.
Atliekant tyrimą naudoti šie darbo metodai: autorių sukurta pacientų vertinimo anketa bei standartizuoti testai („Stotis ir eiti“, “Stovėjimas pratėgiui“ (pasunkintas Rombergo mėginys)) griuvimų rizikos, pusiausvyros vertinimui.
Surinkti tiriamųjų medicininiai duomenys iš ligos istorijose esančių įrašų (forma Nr. 003/ a), medikamentų paskyrimo lapų (forma Nr. 003-4/ a) ir jau atliktų standartizuotų testų. Analizuotos tiriamųjų funkcinė būklė (Barthel indeksas), kognityvinės funkcijos (TPBT/MMSE), medicininės diagnozės (pagal TLK), diagnozuoti geriatriniai sindromai bei skiriami medikamentai, vertinant polifarmacijos laipsnį pagal Veehofą (5 ir daugiau receptinių ar/ ir nereceptinių medikamentų vartojimas).
Tiriamieji į tyrimą įtraukti pagal šiuos kriterijus:
- 60 metų ir vyresni pacientai, hospitalizuoti į geriatrijos skyrių pagal stacionarizavimo indikacijas,
- Asmenys, susipažinę su asmens informavimo forma ir pasirašę sutikimą dalyvauti tyrime, - Asmenys, neturintys ryškių pažinimo f-jos sutrikimų (Trumpasis protinės būklės tyrimas > 10 balų).
Neįtraukti į tyrimą:
- Pacientai, nejudrūs / nevaikštantys, - Pacientai, nemokantys lietuvių kalbos,
- Asmenys, sunkios terminalinės būklės, nesąmoningi,
22
9.3. Tyrimo imties skaičiavimas
VšĮ Kauno klinikinės ligoninės geriatrijos skyriuje per metus vidutiniškai gydoma 1400 pacientų (VšĮ Kauno klinikinės ligoninės geriatrijos skyriaus 2018 metų darbo ataskaita).
Tyrimui reikalinga imtis apskaičiuota pagal Pianotto formulę: n= 1/(Δ²+1/N), kur,
n – pacientų dalyvavusių tyrime skaičius;
Δ – paklaidos dydis (apskaičiuoti su 5% paklaida);
N – bendros visumos dydis (vidutiniškai per metus gydomų pacientų skaičius)
Apskaičiuota, kad į tyrimą reikia įtraukti 302 respondentus/ pacientus pagal įtraukimo kriterijus. Paskelbus karantiną dėl Covid-19 pandemijos protrūkio, tyrimui duomenys surinkti iš 270 respondentų.
9.4. Statistinės analizės metodai
Tyrimo duomenų statistiniai skaičiavimai atlikti naudojant duomenų kaupimo ir analizės programų paketą IBM SPSS 26.0. ir Microsoft Office 2016 programomis. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti naudota aprašomoji duomenų statistika – absoliučių (n) ir procentinių dažnių (%) pasiskirstymas. Kiekybiniai duomenys pateikti, kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (SN). Požymių ryšiams analizuoti sudarytos susijusių požymių lentelės, priklausomybei įvertinti buvo naudotas chi- kvadrato (χ2) testo kriterijus. Požymių ryšio stiprumui vertinti naudotas Pearson koreliacijos koeficientas (r). Atliekant koreliacinę analizę visada vertinamas koreliacijos (r) stiprumas bei statistinis reikšmingumas. Koreliacijos stiprumas vertinamas skalėje nuo 0 iki 1 arba nuo 0 iki -1. Jei r=0 – priklausomybės tarp kintamųjų nėra, r =1 arba -1 – kintamieji visiškai priklausomi. Jei 0 <r ≤ 0,2- dydžiai labai silpnai priklausomi, jei 0,2< r≤ 0,5- silpnai priklausomi, jei 0,5<r≤ 0,7- vidutiniškai priklausomi, jei 0,7<r ≤1- stipriai priklausomi. Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai vienam dydžiui didėjant, didės ir kitas, o neigiamas - kai vienam dydžiui didėjant, kitas mažės. Jei apskaičiuota p reikšmė mažesnė už 0,05, ją laikome statistiškai reikšminga.
9.5. Tyrimo etika
Magistrinio darbo atlikimui VšĮ KKL geriatrijos skyriuje buvo gauti leidimai: LSMU Bioetikos komisijos pritarimas Nr. BEC – MF – 123 ir VšĮ KKL direktoriaus pritarimas.
23 Viso tyrimo metu buvo laikomasi konfidencialumo, pacientų apklausa buvo anoniminė, koduota. Pacientų sveikatai nebuvo sukelta nei rizika, nei žala, nes jokios intervencijos jiems nebuvo taikomos. Vienintelis galimas nepatogumas, tai – sugaištas laikas.
9.6. Tyrimo organizavimas
Tyrimas atliktas VšĮ Kauno klinikinės ligoninės geriatrijos skyriuje. Tyrimą ir standartizuotus testus atlikti padėjo skyriuje dirbantys gydytojai geriatrai.
Tyrime dalyvaujantys pacientai buvo apklausiami naudojant anketą, gavus jų sutikimą dalyvauti tyrime ir naudoti medicininių duomenų informaciją. Tiriamiesiems paaiškintas atliekamo magistrinio darbo tikslas. Respondentai buvo apklausiami ir tiriami vieną kartą per jų stacionarizavimo ir gydymo laikotarpį.
Tyrimui naudota:
- Autorių kurta paciento vertinimo anketa
- Papildomai informacija rinkta (apie pacientams diagnozuotas ligas ir geriatrinius sindromus bei skirtus medikamentus) ir pasinaudota stacionare galiojančiomis formomis (Nr. 003/a; F003-4/a)
- Standartizuotomis skalėmis: pacientų
o savarankiškumui įvertinti (Barthel indeksas)
o pacientų protinės būklės vertinimui (Protinės būklės trumpasis tyrimas (MMSE)).
9.7. Naudotos anketos
Tyrimui sukurta paciento vertinimoanketasuskirstyta į dalis:
1. Sociodemografiniai duomenys: tiriamųjų lytis, amžius, šeimyninė padėtis, išsilavinimas.
2. Ligos, kuriomis serga pacientas, vartojami medikamentai ir polifarmacijos laipsnis, diagnozuoti geriatriniai sindromai ir būklės, paciento judėjimo galimybės, buvę griuvimai.
3. Paciento protinė būklė vertinama pagal trumpąjį protinės būklės tyrimą (TPBT/MMSE) balais: 25 - 30 balų – nėra pažinimo f-jos sutrikimo.
21 – 24 balai – lengvas pažinimo f-jos sutrikimas 11 – 20 balų – vidutinis pažinimo f-jos sutrikimas 0 – 10 balų – ryškus pažinimo f-jos sutrikimas Maksimalus balų skaičius – 30 balų.
Minimalus balų skaičius – 0 balų.
24 Barthel indeksas sudarytas iš 10 parametrų: vertinamas asmens kasdienis funkcionavimas, kasdieninės veiklos ir gebėjimas judėti (maitinimasis, persikėlimas nuo vežimėlio į lovą ar atgal, asmens higiena, gebėjimas nueiti į tualetą, maudymasis, vaikščiojimas lygiais paviršiais, lipimas/ leidimasis laiptais, rengimasis, žarnyno ir šlapimo funkcijų kontrolė). Barthel indeksu įvertinamas paciento savarankiškumo lygmuo ir priklausomumas nuo aplinkinių.
0 – 20 visiškai priklausomas
21 – 61 beveik visiškai priklausomas 62 – 99 vidutiniškai priklausomas 100 - savarankiškas
Minimalus balų skaičius – 0 balų. Maksimalus balų skaičius – 100 balų.
Trumpojo protinės būklės tyrimo ir Barthel indekso rezultatai parodo, ar pacientas atitinka įtraukimo į tyrimą kriterijus ir gali dalyvauti tyrime.
5. Griuvimų rizika vertinama tyrėjui atlikus testą „Stotis ir eiti“.
Pacientas sėdi ant 46 cm. aukščio kėdės su ranktūriais, atsistoja, įprastu jam greičiu nueina 3 m, apsisuka, grįžta prie kėdės ir vėl atsisėda. Pacientas gali naudoti sau įprastas pagalbines ėjimo priemones, bet ne kitų asmenų pagalbą. Laikas matuojamas pilnomis sekundėmis. Tyrėjas turi paaiškinti, kad pacientas eitų jam įprastu greičiu, neskubėdamas. Jei pacientas negali įvykdyti visos užduoties, įskaitant atsistojimą nuo kėdės, rezultatas pažymimas kaip „negali vaikščioti“. Taip užrašoma ir kai griuvimo rizika yra akivaizdi.
Rezultatai vertinami taip: < 12 s – griuvimo rizika maža 2-20 s – rizika vidutinė 20 s – rizika didelė
6. Griuvimų rizikos, pusiausvyros vertinimas, tyrėjui atlikus testą „Stovėjimas pratėgiui“ (pasunkintas Rombergo mėginys).
Šis testas skirtas geriatrinių pacientų pusiausvyros, griuvimų rizikos įvertinimui. Mėginį sudaro trys dalys (stovėjimas trijose pozicijose). Paskutinė pozicija yra pagrindinė šio mėginio užduotis (skirtumas nuo įprastinio Rombergo mėginio). Pirmiausia tyrėjas pademonstruoja mėginį pats, o vėliau atlieka tiriamasis. Po šio atlikto bandomojo mėginio kitas mėginys jau vertinamas. Pacientui 1-oje ir 2-oje pozicijoje susvyravus, mėginys nutraukiamas. Paciento rankų padėtis laisva, atliekant mėginį negalima naudotis pagalbinėmis priemonėmis. Tyrėjas žino, jog gali paduoti ranką pacientui, kad jis atsistotų į reikiamą poziciją. Pirmoje pozicijoje pacientas atsistoja taip, kad abi pėdos būtų lygiagrečiai viena kitai. Antroje pozicijoje stovi taip, kad pėdos šiek tiek prasikeistų viena su kita.
25 Trečioje pozicijoje stovi taip, kad pėdos būtų vienoje linijoje: vienos kojos pirštai liestų kitos kojos kulną.
jei pacientas 1-oje pozicijoje neišstovi 10 s, vertinama kaip ryškiai sutrikusi pusiausvyra
ir padidėjusi griuvimų rizika, tačiau pats mėginys laikomas neatliktu.
jei pacientas 2-oje pozicijoje neišstovi 10 s, vertinama kaip ryškiai sutrikusi pusiausvyra
ir padidėjusi griuvimų rizika, tačiau pats mėginys laikomas neatliktu.
jei pacientas 3-ioje pozicijoje neišstovi 10 s, vertinama kaip sutrikusi pusiausvyra ir
padidėjusi griuvimų rizika, tačiau pats mėginys laikomas atliktu.
jei pacientas visose pozicijoje išstovėjo po 10 s ir daugiau, vertinama, kad paciento pusiausvyra gera, griuvimų rizikos nėra.
26
10. REZULTATAI
10.1. Sociodemografiniai pacientų rodikliai
Tyrime dalyvavo 270 pacientų, kurie gydėsi VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės geriatrijos skyriuje. Iš visų tiriamųjų, dalyvavusių tyrime, 67 % (n=181) sudarė moterys ir 33 % (n=89) vyrai. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 80,83 ±7,8 metų. Jauniausiam tiriamajam buvo 60 metų, o vyriausiam 98 metai. 60 – 74 metų amžiaus grupę sudarė 56 pacientai (20,7%), 75 - 90 metų amžiaus grupei priklausė 190 pacientų (70,4%), 90 metų ir vyresnių grupę sudarė 24 pacientai (8,9%). Pacientų pasiskirstymas pagal lytį į amžiaus grupes pateiktas 2 lentelėje. Beveik trys ketvirtadaliai (n=128; 70,7%) moterų ir beveik trys ketvirtadaliai (n=62; 69,7%) vyrų priklausė 75 – 90 m. amžiaus grupei. Analizuotas pacientų pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį (2 lentelė). Didžioji dalis pacientų buvo našliai (n= 159; 58,9 %), santuokoje gyvenančių buvo kiek daugiau nei trečdalis (n=85; 31,5%), išsiskyrusių pacientų buvo nedaug (n=16; 5,9%), o turinčių sugyventinį (n=10; 3,7%). Didžiausią dalį sudarė moterys našlės 73,5% (n=133), o vyrų didžioji dalis gyveno santuokoje 64% (n=57) (2 lentelė). Didžioji dalis pacientų (n=116; 43%) teigė turintys pradinį išsilavinimą, daugiau nei penktadalis pacientų (n=60; 22,2%) – vidurinį išsilavinimą. Pradinį išsilavinimą turinčių moterų buvo daugiau (n=87; 48,1%), nei vyrų (n=29; 32,6%). Vidurinį išsilavinimą turinčių vyrų buvo daugiau (n=28; 31,5%), nei moterų (n=32; 17,7%). Abiejų lyčių procentinis pasiskirstymas pagal profesinį ir aukštąjį išsilavinimą ryškiai nesiskyrė.
2 lentelė. Bendroji stacionare gydytų pacientų charakteristika
Charakteristikos n (%)
Vyrai, n=89 Moterys, n=181 Viso, n=270
Amžiaus grupė 60-74 m. 25 (28,1) 31 (17,1) 56 (20,7) 75-90 m. 62 (69,7) 128 (70,7) 190 (70,4) ≥ 90 m. 2 (2,2) 22 (12,2) 24 (8,9) Šeiminė padėtis Susituokęs/ susituokusi 57 (64) 28 (15,5) 85 (31,5) Našlys/ našlė 26 (29,2) 133 (73,5) 159 (58,9) Išsiskyręs/ išsiskyrusi 5 (5,6) 11 (6,1) 16 (5,9) Turi sugyventinę/ sugyventinį 1 (1,1) 9 (5) 10 (3,7) Išsilavinimas Pradinis 29 (32,6) 87 (48,1) 116 (43) Vidurinis 28 (31,5) 32 (17,7) 60 (22,2) Profesinis 16 (18) 29 (16) 45 (16,7) Aukštasis 16 (18) 33 (18,2) 49 (18,1) Viso: 89 (33,0) 181 (67,0) 270 (100)
27
10.2. Pacientų griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimas geriatrijos skyriuje
Vertinta visų į tyrimą įtrauktų pacientų griuvimų rizika geriatrijos skyriuje, naudojant standartizuotus testus: „Stotis ir eiti“, „Stovėjimas pratėgiui“ (pasunkintas Rombergo mėginys).
Atlikus respondentams „Stotis ir eiti“ testą, beveik pusei pacientų (n= 125; 46,3 %) pasireiškė didelė griuvimų rizika, beveik trečdaliui pacientų (n=81; 30 %) nustatyta vidutinė griuvimų rizika, beveik ketvirtadaliui (n=64; 23,7 %) nustatyta maža griuvimų rizika. Atlikus „Stovėjimo pratėgiui“ testą, padidėjusia griuvimo rizika pasižymėjo 73 % (n=197) tiriamųjų, o 27 % (n=73) pacientų griuvimų rizika nebuvo padidėjusi. Rezultatai pateikti 3 lentelėje.
3 lentelė. Pacientų griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimas pagal standartizuotus testus
Tyrime pateikta griuvimų ir pusiausvyros rizika pagal sociodemografinius rodiklius: amžiaus grupes ir lytį. Griuvimų riziką ir pusiausvyrą vertinančių testų rezultatus analizuojant pagal amžiaus grupes, gauti statistiškai reikšmingi rezultatai (4 lentelė). Vertinant griuvimo riziką pagal amžiaus grupes, naudojantis „Stotis ir eiti“ testu, nustatyta, kad 60-74 m. amžiaus pacientų grupėje daugiau nei trečdalis (n=22; 39,3 %) turėjo mažą riziką griūti, pusė (n=28; 50 %) - vidutinę griuvimo riziką, kiek daugiau nei dešimtadalis (n=6; 10,7%) pacientų turėjo didelę riziką griūti. Daugiau nei penktadalis (n=42; 22,1%) 75-90 m. amžiaus pacientų turėjo mažą griuvimo riziką, daugiau nei ketvirtadalis (n=53; 27,9 %) turėjo vidutinę riziką ir pusei (n=95; 50 %) pacientų pasireiškė didelė griuvimų rizika. Visiems (n=24; 100 %) pacientams, turintiems 90 metų ir daugiau pasireiškė didelė griuvimų rizika. Su vyresniu amžiumi statistiškai reikšmingai didėjo ir griuvimų rizika.
4 lentelėje pateikta griuvimų rizika pagal amžiaus grupes, naudojantis „Stovėjimas pratėgiui“ testu. 60-74 m. amžiaus grupėje beveik pusei (n=26; 46,4%) pacientų griuvimų rizika nebuvo padidėjusi, o daugiau nei pusei (n=30; 53,6 %) pacientų griuvimų rizika buvo padidėjusi, beveik ketvirtadaliui (n=47; 24,7%) 75-90 m. amžiaus respondentų griuvimų rizika nebuvo padidėjusi, tačiau daugiau nei trims ketvirtadaliams (n=143; 75,3%) rizika buvo padidėjusi. Visiems (n=24; 100%) pacientams, turintiems 90 ir daugiau metų pasireiškė padidėjusi griuvimų rizika. Šiuo atveju taip pat vyresnis amžius statistiškai reikšmingai didino griuvimų riziką.
Griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimo testai n=270, n (%)
Griuvimo rizika „Stotis ir eiti“
Maža 64 (23,7) Vidutinė 81 (30) Didelė 125 (46,3) Griuvimo rizika ir pusiausvyra „Stovėjimas pratėgiui“ Nepadidėjusi 73 (27) Padidėjusi 197 (73)
28 4 lentelė. Pacientų griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimas pagal amžiaus grupes
5 lentelėje analizuota griuvimų rizika ir pusiausvyra, naudojant standartizuotus testus pagal lytį. Gauti rezultatai parodė, kad pagal testą „Stotis ir eiti“ daugiau nei penktadalis (n=38; 21 %) moterų turėjo mažą riziką, daugiau nei ketvirtadalis (n=51; 28,2 %) - vidutinę riziką ir daugiau nei pusė (n=92; 50,8 %) moterų turėjo didelę riziką griūti. Beveik trečdalis vyrų (n=26; 29,2 %) turėjo mažą griuvimo riziką, kiek daugiau nei trečdalis (n=30; 33,7 %) - vidutinę riziką ir daugiau nei trečdalis (n=53; 59,6 %) turėjo didelę griuvimų riziką. Vyrai statistiškai reikšmingai pasižymėjo mažesne, o moterys didesne griuvimų rizika.
Tyrimo rezultatų analizė, naudojant testą „Stovėjimas pratėgiui“, parodė, kad moterų grupėje daugiau nei penktadaliui (n=37; 20,4 %) griuvimų rizika nebuvo padidėjusi, o didžiajai daliai (n=144; 79,6 %) griuvimų rizika buvo padidėjusi. Mažiau nei pusei vyrų (n=36; 40,4 %) griuvimų rizika nebuvo padidėjusi, o daugiau nei pusei (n=53; 59,6 %) - padidėjusi. Duomenys pagal testą „Stovėjimas pratėgiui“ ir lytį buvo statistiškai reikšmingi. Moterų griuvimų rizika buvo didesnė nei vyrų.
5 lentelė. Pacientų griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimas pagal lytį
Vertinta tyrime dalyvavusių pacientų griuvimų rizika, naudojant standartizuotus testus: „Stovėjimas pratėgiui“ ir „Stotis ir eiti“ (6 lentelė). Pagal abu testus padidėjusią ir didelę griuvimų
Griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimo testai n (%) p Amžiaus grupės Viso, n=270 60-74 m. n=56 75-90 m. n=190 ≥ 90 m. n=24 „Stotis ir eiti“ Maža 22 (39,3) 42 (22,1) 0 (0) 64 (23,7) χ2= 57,406, lls=4, p< 0,001 Vidutinė 28 (50) 53 (27,9) 0 (0) 81 (30) Didelė 6 (10,7) 95 (50) 24 (100) 125 (46,3) „Stovėjimas pratėgiui“ Nepadidėjusi 26 (46,4) 47 (24,7) 0 (0) 73 (27) χ2= 20,078, lls=4, p< 0,001 Padidėjusi 30 (53,6) 143 (75,3) 24 (100) 197 (73) Viso: 56 (20,7) 190 (70,4) 24 (8,9) 270 (100) Griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimo testai n (%) p Pacientų lytis Viso, n=270 Moterys (n=181) Vyrai (n=89) „Stotis ir eiti“ Maža 38 (21) 26 (29,2) 64 (23,7) χ2= 4,745, lls=2, p= 0,093 Vidutinė 51 (28,2) 30 (33,7) 81 (30) Didelė 92 (50,8) 33 (37,1) 125 (46,3) „Stovėjimas pratėgiui“ Nepadidėjusi 37 (20,4) 36 (40,4) 73 (27) χ2= 12,107, lls=1, p= 0,001 Padidėjusi 144 (79,6) 53 (59,6) 197 (73) Viso: 181 (67) 89 (33) 270 (100)
29 riziką turėjo beveik pusė tyrime dalyvavusių respondentų (n=120; 44,4 %). Griuvimų rizikos vertinimas abiem testais parodė, kad padidėjusią ir vidutinę riziką griūti turėjo kiek daugiau nei penktadalis (n=57; 21,1%) pacientų. Pagal testą „Stovėjimas pratėgiui“ padidėjusią griuvimų riziką ir pagal testą „Stotis ir eiti“ mažą riziką griūti turėjo mažiau nei dešimtadalis (n=20; 7,4 %) pacientų. Pagal testą „Stovėjimas pratėgiui“ nepadidėjusią griuvimų riziką ir pagal testą „Stotis ir eiti“ mažą riziką griūti turėjo daugiau nei šeštadalis (n=44; 16,3%) respondentų. Pagal testą „Stovėjimas pratėgiui“ nepadidėjusią griuvimų riziką ir pagal testą „Stotis ir eiti“ vidutinę riziką griūti turėjo beveik dešimtadalis (n=24; 8,9 %) pacientų. Pagal testą „Stovėjimas pratėgiui“ nepadidėjusią griuvimų riziką ir pagal testą „Stotis ir eiti“ didelę riziką griūti turėjo tik labai nedidelė dalis (n=5; 1,9 %) tiriamųjų. Gauti rezultatai statistiškai reikšmingi, nes abu testai patikimai vertina respondentų griuvimų riziką. Abu testai griuvimų riziką apibūdina panašiai: jei viename teste griuvimų rizika didelė, tokiu atveju rizika padidėjusi ir pagal kitą testą ir atvirkščiai, jei vienas iš griuvimų rizikos testų parodo nepadidėjusią griuvimų riziką, kitas testas taip pat rodo mažą griuvimų riziką.
6 lentelė. Pacientų griuvimų rizikos vertinimas pagal testus: „Stovėjimas pratėgiui“ ir „Stotis ir eiti“
Apklausus tyrime dalyvavusius apie jų griuvimus per paskutinius 12 mėnesių, teigiamai atsakė beveik pusė (n=125; 46,3 %), o neigiamai - šiek tiek daugiau nei pusė (n=141; 52,2 %) respondentų. Apie griuvimus negalėjo atsakyti kiek didesnis nei minimalus skaičius (n=4; 1,5 %) pacientų. Visų tyrime dalyvavusių pacientų griuvimų skaičiaus vidurkis – 0,8 ± 1,006. Beveik ketvirtadalis iš griuvimus patyrusių pacientų (n=67; 24,8 %) teigė, kad buvo griuvę 1 kartą. 2 kartus griuvo daugiau nei dešimtadalis (n=40; 14,8 %), 3 kartus griuvo mažiau nei 5 % (n=12; 4,4 %), o 4 kartus per paskutinius 12 mėnesių griuvo kiek didesnis nei minimalus skaičius (n=6; 2,2 %) pacientų.
Išanalizuoti 7 lentelėje pateikti duomenys apie griuvimų riziką pagal testą „Stotis ir eiti“ bei pacientų griuvimus per paskutinius 12 mėnesių. Mažiau nei penktadalis (n=21; 16,8 %) turėjo mažą riziką griūti, beveik ketvirtadalis (n=31; 24,8 %) - vidutinę, daugiau nei pusė (n=73; 58,4 %) turėjo didelę griuvimų riziką. Beveik trečdalis (n=43; 30,5 %) pacientų, kurie griuvimų nepatyrė, turėjo mažą riziką griūti, daugiau nei trečdalis (n=49; 34,8 %) turėjo vidutinę riziką ir daugiau nei trečdalis (n=49;
Griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimo testai n (%) p Griuvimo rizika ir pusiausvyra „Stovėjimas pratėgiui“ n=270 Viso, Nepadidėjusi Padidėjusi Griuvimo rizika „Stotis ir eiti“ Maža 44 (16,3) 20 (7,4) 64 (23,7) χ2= 90,354, lls=2, p< 0,001 Vidutinė 24 (8,9) 57 (21,1) 81 (30) Didelė 5 (1,9) 120 (44,4) 125 (46,3) Viso: 73 (27) 197 (73) 270 (100)
30 34,8 %) pasižymėjo didele griuvimų rizika. Pacientai, kurie griuvo paskutinių 12 mėn. laikotarpyje, pasižymėjo statistiškai reikšmingai didesne griuvimų rizika.
Įvertinus griuvimų riziką pagal testą „Stovėjimas pratėgiui“ pacientams, kurie bent kartą griuvo paskutinių 12 mėnesių laikotarpiu, rezultatai parodė, kad beveik penktadaliui (n=22; 17,6 %) griuvimų rizika nebuvo, o didžiajai daliai (n=103; 82,4 %) pacientų griuvimų rizika buvo padidėjusi. Kiek daugiau nei trečdaliui (n=51; 36,2 %) pacientų, kurie griuvimų nepatyrė, griuvimų rizika ir nebuvo padidėjusi, o daugiau nei pusei (n=90; 63,8 %) griuvimų rizika buvo padidėjusi. Tyrime gauti statistiškai reikšmingi duomenys, patvirtinantys, kad pacientai, kurie patyrė griuvimus paskutinių 12 mėnesių laikotarpyje turėjo padidėjusią griuvimų riziką.
7 lentelė. Pacientų griuvimų rizikos ir dažnio vertinimas.
8 lentelė. Pacientų griuvimų rizikos ir dažnio vertinimas Griuvimų rizikos ir pusiausvyros vertinimo testai Griuvo 12 mėn. laikotarpyje n (%) Viso, n=270 p Griuvo n= 125 (46,3%) Negriuvo n= 141 (52,2%) Nežino n= 4 (1,5%) „Stotis ir eiti“ Maža 21 (16,8) 43 (30,5) 0 (0) 64 (23,7) χ2=17,154, lls=4, p=0,002 Vidutinė 31 (24,8) 49 (34,8) 1 (25) 81 (30) Didelė 73 (58,4) 49 (34,8) 3 (75) 125(46,3) „Stovėjimas pratėgiui“ Nepadidėjusi 22 (17,6) 51 (36,2) 0 (0) 73 (27) χ2=13,087, lls=2, p= 0,001 Padidėjusi 103 (82,4) 90 (63,8) 4 (100) 197 (73) Viso: 125 (46,3) 141 (52,2) 4 (1,5) 270 (100) Charakteristikos n (%) p Griuvimų dažnis, n (%) Viso, n=270 0 (n=145) 1 (n=67) ≥2(n=58) Lytis Moterys 90 (62,1) 51(76,1) 40 (69) 181 (67) χ2=5,261, lls=4, p=0,262 Vyrai 55 (37,9) 16(23,9) 18 (31) 89 (33) Amžius 60-74 m. 37 (25,5) 9 (13,4) 10(17,2) 56 (20,7) χ2=23,439, lls=8, p=0,003 75-90 m. 100 (69) 46(68,7) 44(75,9) 190 (70,4) ≥90 m. 8 (5,5) 12(17,9) 4 (6,9) 24 (8,9) Išsilavinimas Pradinis 59 (40,7) 33(49,3) 24(41,4) 116 (43) χ2=16,656, lls=12, p=0,163 Vidurinis 29 (20) 15(22,4) 16(27,6) 60 (22,2) Profesinis 23 (15,9) 14(20,9) 8 (13,8) 45 (16,7) Aukštasis 34 (23,4) 5 (7,4) 10(17,2) 49 (18,1) Viso 145(53,7) 67(24,8) 58(21,5) 270 (100)
