10 – 14 METŲ AMŽIAUS KREPŠININKŲ (MERGAIČIŲ IR BERNIUKŲ) LAIKYSENOS KAITA TAIKANT KINEZITERAPIJĄ SALĖJE IR NAMUOSE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

IDALIJA SAMUOLYTĖ

10 – 14 METŲ AMŽIAUS KREPŠININKŲ (MERGAIČIŲ IR

BERNIUKŲ) LAIKYSENOS KAITA TAIKANT

KINEZITERAPIJĄ SALĖJE IR NAMUOSE

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Alma Kajėnienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Jūratė Macijauskienė

---10 -14 METŲ AMŽIAUS KREPŠININKŲ (MERGAIČIŲ IR

BERNIUKŲ) LAIKYSENOS KAITA TAIKANT

KINEZITERAPIJĄ SALĖJE IR NAMUOSE

Magistro baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovė

--- Dr. Alma Kajėnienė

--- ---

Recenzentas Darbą atliko

--- Magistrantė

Idalija Samuolytė

--- ---

KAUNAS, 2011

TURINYS

SANTRAUKA...4

ĮVADAS...6

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...8

1. LITERATŪROS APŽVALGA...9

1.1 Laikysenos apibrėžimas ...9

1.2 Netaisyklingos laikysenos ir skoliozės paplitimas ...9

1.3 Vaikų ir paauglių stuburo ypatumai, jo formavimasis...10

1.4 Dažniausi kūno laikysenos sutrikimai...12

1.5 Netaisyklingos laikysenos priežastys...14

1.6 Sportuojančių vaikų laikysenos ypatumai...16

1.7 Krepšinis. Jaunųjų sportininkų rengimo sistema. Krepšininkų laikysenos

ypatumai...19

1.8 Laikysenos vertinimas...21

1.9 Kineziterapija – stuburo stabilizavimo pratimai...24

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS...27

2.1 Tiriamųjų kontingentas...27

2.2 Tyrimo metodai...28

2.2.1 Skoliometrija...28

2.2.2 Cirtometrija...28

2.2.3 Pilvo raumenų statinės ištvermės vertinimas...30

2.2.4 Nugaros raumenų statinės ištvermės vertinimas...31

2.2.5 Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės vertinimas...31

2.2.6 Liemens raumenų grupių statinės ištvermės tarpusavio sąsajų vertinimas...32

2.2.7 Matematinė statistika...32

3. REZULTATAI...34

3.1 Pečių aukščio skirtumo kaita...34

3.2 Klubakaulių aukščio skirtumo kaita...35

3.3 Krūtininės kifozės kaita...36

3.4 Juosmeninės lordozės kaita...36

3.5 Pilvo raumenų statinės ištvermės kaita...37

3.6 Nugaros raumenų statinės ištvermės kaita...38

3.7 Dešinės liemens pusės raumenų statinės ištvermės kaita...39

3.8 Kairės liemens pusės raumenų statinės ištvermės kaita...40

3.9 Pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykio kaita...41

3.10 Dešinės ir kairės liemens pusės raumenų statinės ištvermės santykio

kaita...43

4. REZULTATŲ APTARIMAS...45

5. IŠVADOS...48

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...49

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS...50

8. PRIEDAI...58

SANTRAUKA

Samuolytė I. 10 – 14 metų amžiaus krepšininkų (mergaičių ir berniukų) laikysenos kaita taikant kineziterapiją salėje ir namuose, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. A. Kajėnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Slaugos fakulteto, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. – Kaunas, 2011, – 57p.0jlds;gj;;s;sld/ir frontalioje

Darbo tikslas: Įvertinti 10 – 14 metų amžiaus krepšininkų (mergaičių ir berniukų) laikysenos kaitą taikant kineziterapiją salėje ir vėliau ją tęsiant namuose.

Darbo uždaviniai: 1.Įvertinti krepšininkų (mergaičių ir berniukų) laikysenos kaitą frontalioje ir sagitalioje plokštumose taikant kineziterapiją; 2.Įvertinti krepšininkų (mergaičių ir berniukų) liemens raumenų statinės ištvermės kaitą taikant kineziterapiją; 3.Įvertinti sąsajas tarp skirtingų liemens raumenų grupių statinės ištvermės, bei jų kaitą taikant kineziterapiją; 4.Įvertinti kineziterapijos salėje metu pasiektų rezultatų pokytį tęsiant kineziterapiją namuose.

Tyrimo metodai ir organizavimas:

Tyrimas atliktas Kauno apskrities sporto medicinos centre. Tyrime dalyvavo 41 krepšininkas – 19 mergaičių ir 22 berniukai, kuriems buvo diagnozuota laikysenos asimetrija frontalioje plokštumoje. Tiriamiesiems buvo taikomi stuburo stabilizavimo pratimai. Tiriamųjų laikysena sagitalioje plokštumoje buvo vertinama cirtometru, frontalioje - skoliometru. Liemens raumenų grupių tarpusavio sąsajoms nusakyti apskaičiuotas Spirmeno koreliacijos koeficientas. Apskaičiuotas liemens raumenų tarpusavio statinės ištvermės santykis. Liemens raumenų statinė ištvermė vertinta specialiais testais. Tiriamieji tirti iš viso 3 kartus: prieš kineziterapiją, po 10 kartų kineziterapijos salėje prižiūrint specialistui bei po 10 individualiai namuose atliktų kineziterapijos procedūrų.

Tyrimo išvados: 1.Taikant kineziterapiją tiriamųjų laikysenos asimetrija frontalioje plokštumoje patikimai sumažėjo; 2.Tiriamųjų liemenį stabilizuojančių raumenų statinė ištvermė patikimai padidėjo; 3. Pilvo ir nugaros raumenų statinę ištvermę sieja tiesioginis vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys (p<0,05). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės kineziterapijos eigoje patikimai pagerėjo; 4.Dešinės ir kairės liemens pusės raumenų statinę ištvermę sieja stiprus tiesioginis koreliacinis ryšys (p<0,05). Berniukų ir mergaičių grupėse šoninių liemens raumenų statinės ištvermės santykis kineziterapijos eigoje patikimai nesikeitė; 5. Kineziterapijos salėje metu pasiekti rezultatai išliko ir reikšmingai gerėjo tęsiant kineziterapiją namuose.

Praktinės rekomendacijos: Šalia sportinių treniruočių atsižvelgiant į krepšininko laikysenos ypatumus, yra rekomenduojama laikysenos asimetriją mažinanti mankšta. Tęsiant kineziterapiją namuose, būtina pakartotinė kineziterapeuto konsultacija, naujų užduočių suformavimas.

Samuolytė I. Postural alternations in 10 – 14 years old basketball players (girls and boys) applying spine stability exercises with specialists‘ supervision and exercises at home. Master of rehabilitation, master thesis / supervisor dr. A. Kajėnienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Clinic of rehabilitation. – Kaunas, 2011, - 57 p.

SUMMARY

The goal of research: to evaluate postural alternations in 10 – 14 years old basketball players (girls and boys) applyingspine stabilityexercises with specialists‘ supervision and exercises at home.

Objectives: 1. To evaluate basketabll players‘ (girls and boys) postural alternations in frontal and sagital plane applying spine stability exercises; 2. To evaluate basketabll players‘ (girls and boys) trunk muscle static endurance‘ alternations applying spine stability exercises; 3. To evaluate correlations between different trunk muscle groups‘ static endurance and alternations of it applying spine stabilityexercises; 4. To evaluate changes of results continuing spine stability exercises at home. Methodology and organization: The study was made in Kaunas Sports Medicine Centre. The subjects of the study were 41 basketball player (10-14 years old), 19 girls and 22 boys diagnosed with postural asymmetry in frontal plane. There were applied spine stability exercises. Posture in frontal plane was evaluated with scoliometer, posture in sagital plane was evaluated with cirtometer. Correlations between trunk muscles groups were evaluated by Spearman correlation coeficient. The ratio between trunk muscle groups‘ static endurance was calculated. Trunk muscle static endurance was evaluated by special endurance tests. Rates were evaluated 3 times: before physiotherapy, after 10 procedures of physiotherapy with specialists‘ supervision and after 10 individual procedures at home. Conclusions: 1. The asymmetry in frontal plane decreased significantly after spine stability exercises for girls and boys; 2. All trunk muscle groups‘ static endurance increased significantly after spine stability exercises for girls and boys; 3. Abdominal and back muscle groups‘ static endurance correlate. The ratio between abdominal and back muscle static endurance‘ improved significantly applying spine stability exercises; 4. Right and left side trunk muscle groups‘ static endurance correlate. The ratio between right and left side trunk muscle static endurance‘ remained stable at all stages of spine stability exercises for girls and boys; 5. The results after spine stability exercises with specialists‘ supervision remained stable and improved continuing exercises at home.

Practical recommendations: There should be arranged special postural correction programmes for basketball players (girls and boys) in order to reduce postural asymmetry. Continuing spine stability exercises at home, there should be repeated consultation with physiotherapist. It‘s important to evaluate present posture and make new tasks (exercises).

ĮVADAS

Gera sveikata ir savijauta yra viena svarbiausių normalaus vaiko vystymosi ir sėkmingo mokymosi priežasčių [19, 3]. Vienas iš svarbių rodiklių, lemiančių gerą vaiko sveikatą, yra taisyklinga kūno laikysena. Tačiau griaučių - raumenų sistemos sutrikimai ir ypač laikysenos asimetriškumas pastaruoju metu vis dažniau nustatomi vaikams ir paaugliams ir jų dažnis turi tendenciją didėti [13]. Tai susiję ne tik su mažo fizinio aktyvumo lygiu, bet taip pat ir su intensyviomis sportinėmis treniruotėmis jauname amžiuje. Ankstyvoji sportinė specializacija neigiamai veikia individo laikyseną [90]. Įtemptas ir griežtai reglamentuotas režimas, skiriamas atsižvelgiant tik į konkrečiai sporto šakai naudingas vaiko organizmo savybes, neįvertinant jo organizmo kompleksiškai, yra pavojingas vaiko augimui ir vystymuisi. Siekiant kuo geresnių sportinių rezultatų, dažnai skiriamas fizinis krūvis yra per didelis ir sąlygoja griaučių - raumenų sistemos pažeidimų atsiradimą, o ilgainiui skatina asimetrinės laikysenos formavimąsi [36].

Laikysena – tai individuali įprastinė kūno padėtis stovint, sėdint, einant. Taisyklinga laikysena susijusi su mažesnėmis energijos sąnaudomis ir mažesne apkrova griaučių – raumenų sistemai, bei sudaro optimalias sąlygas krūtinės ląstos ir pilvo organų veiklai [27]. Didelę įtaką vaiko laikysenai turi paauglystės laikotarpis, kada judamasis aparatas (kaulai, raumenys, sąnariai, raiščiai) yra intensyvaus augimo ir funkcinio brendimo fazėje, todėl stuburas labai jautrus deformuojantiems poveikiams.

Netaisyklinga laikysena – sutrikusi pusiausvyra tarp kūno dalių, kas sukelia didesnę įtampą kūną palaikančioms struktūroms. Laikysenos asimetrija frontalioje ir sagitalioje plokštumose daro neigiamą įtaką tiek fizinei, tiek psichologinei vaiko raidai [108, 5]. Netaisyklinga laikysena yra daugybės nugaros negalavimų priežastis. Ji sukelia pirmalaikes, dažnai negrįžtamas kaulų ir sąnarių deformacijas, raumenų jėgos pusiausvyros sutrikimus ir įtampą, dėl jos kinta raiščių įtempimas – visa tai sukelia ne tik nugaros skausmus, bet ir pakitimus visoje kinematinėje grandinėje [118, 17, 108]. Kūno laikysenos parametrai glaudžiai tarpusavyje susiję, nes žmogaus kūnas funkcionuoja kaip vieninga kompleksinė ir tampri biomechaninė sistema. Bet koks nukrypimas vienoje iš sudedamųjų grandžių įtakoja kitų susijusių komponentų padėties poslinkį [94].

Asimetrinė laikysena ir liemenį stabilizuojančių raumenų silpnumas yra vienos pagrindinių sportininkų nugaros skausmo bei apatinių galūnių traumų priežasčių. Šiuo metu atliekami tyrimai akcentuoja kineziterapijos svarbą mažinant sportininkų liemens nestabilumą, tačiau duomenų, kaip, gerėjant liemens stabilumui, keičiasi laikysena, pasigendama [105, 125, 83, 37].

Yra nemažai mokslinių straipsnių, kuriuose teigiama, jog kineziterapija yra puiki nesportuojančių vaikų asimetrinės laikysenos korekcijos priemonė [98]. Tačiau duomenų apie

krepšininkų laikysenos pokyčius taikant kineziterapiją (kai kartu veikia ir asimetriją sukeliantis veiksnys) nepakanka.

Mūsų šalyje krepšinis - viena populiariausių sporto šakų. 10-14 metų amžius yra laikotarpis, kada labiausiai pasireiškia asimetrinės laikysenos formavimosi bei kitų stuburo deformacijų rizika [2]. Todėl šios sporto šakos atstovų laikysenos pokyčių vertinimas yra ypač aktualus.

Galbūt jauniesiems krepšininkams greta sportinių treniruočių derėtų atlikti specialius stuburo stabilizavimo pratimus, kurie įtakotų liemenį stabilizuojančių raumenų tarpusavio jėgos ir ištvermės pusiausvyrą. Tai padėtų sumažinti asimetrinę laikyseną bei tokiu būdu išvengti asimetrinės laikysenos įtakojamų apatinių galūnių pažeidimų.

Hipotezė. Taikant stuburo stabilizavimo pratimus, kai kartu veikia asimetriją sukeliantis veiksnys, krepšininkų – mergaičių ir berniukų laikysenos asimetrija mažėja.

Šio darbo tikslas yra įvertinti 10-14 metų amžiaus krepšininkų - mergaičių ir berniukų laikysenos kaitą taikant kineziterapiją.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti 10 – 14 metų amžiaus krepšininkų (mergaičių ir berniukų) laikysenos kaitą taikant kineziterapiją salėje ir vėliau ją tęsiant namuose.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti krepšininkų (mergaičių ir berniukų) laikysenos kaitą frontalioje ir sagitalioje plokštumose taikant kineziterapiją;

2. Įvertinti krepšininkų (mergaičių ir berniukų) liemens raumenų statinės ištvermės kaitą taikant kineziterapiją;

3. Įvertinti sąsajas tarp skirtingų liemens raumenų grupių statinės ištvermės, bei jų kaitą taikant kineziterapiją;

4. Įvertinti kineziterapijos salėje metu pasiektų rezultatų pokytį tęsiant kineziterapiją namuose.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Laikysenos apibrėžimas

Laikysena – tai individuali įprastinė kūno padėtis stovint, sėdint, einant. Taisyklinga laikysena susijusi su mažesnėmis energijos sąnaudomis ir mažesne apkrova griaučių – raumenų sistemai. Tokia laikysena apsaugo kūną nuo progresuojančių deformacijų nepriklausomai nuo padėties (stovint tiesiai, gulint, stabtelint, lenkiantis), kai stuburo struktūros dalyvauja veikloje ar ilsisi. Taip pat tokia laikysena sudaro optimalias sąlygas ne tik geram fiziniam išsivystymui, judesių atlikimui, bet ir optimaliai krūtinės ląstos, atskirų vidaus organų ir sistemų veiklai [27, 17].

Netaisyklinga laikysena tai – sutrikusi pusiausvyra tarp kūno dalių, sukelianti didesnę įtampą kūną palaikančioms struktūroms. Netaisyklinga laikysena yra daugybės nugaros negalavimų priežastis. Ji sukelia pirmalaikes, dažnai negrįžtamas kaulų ir sąnarių deformacijas, raumenų jėgos pusiausvyros sutrikimus ir įtampą. Dėl to kinta raiščių įtempimas – visa tai sukelia ne tik nugaros skausmus, bet ir pakitimus visoje kinematinėje grandinėje [118, 17, 108].

1.2 Netaisyklingos laikysenos ir skoliozės paplitimas

Griaučių – raumenų sistemos sutrikimai, tokie kaip asimetrinė kūno laikysena ir skoliozė pastaraisiais metais turi tendenciją didėti tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio šalyse. Laikysenos sutrikimai yra laikomi viena pagrindinių mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos problemų, išryškėjančių brendimo periodu.

Lietuvoje netaisyklinga laikysena diagnozuojama net 25-30 proc., o skoliozė - 6-8 proc. paauglių. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2002 m. atlikus 7 - 14 metų amžiaus moksleivių profilaktinius patikrinimus, laikysenos sutrikimai nustatyti 118, o skoliozė - 37 iš 1000 patikrintų moksleivių [13].

Įvairiose pasaulio šalyse atliktų skirtingų tyrimų duomenimis, skolioze serga nuo 0,3 iki 13 atvejų 1000 – iui patikrintų mokyklinio amžiaus vaikų. Pasaulyje asimetrinės laikysenos dažnumas tarp moksleivių skiriasi priklausomai nuo šalies, moksleivių amžiaus grupės, kūno laikysenos vertinimo metodikų ir jų interpretavimo, tačiau vidutiniškai vienam penktadaliui mokyklinio amžiaus vaikų yra nustatoma asimetrinė kūno laikysena. Kasmet nustatoma vis daugiau moksleivių laikysenos sutrikimų, kurių skaičius ne tik didėja, bet ir amžius ,,jaunėja” [12, 26, 102].

Įvertinus 2008 m. mokinių sergamumą Kauno mieste, nustatyta, kad apie 40 proc. vaikų užregistruoti griaučių – raumenų sistemos sutrikimai (396,7 atvejų 1000-iui mokinių). Iš šių sutrikimų didesnį procentą sudaro skoliozė (17,8 proc.). Kauno miesto moksleivių (iki 15 metų) tarpe, 1999 metais laikysenos sutrikimai nustatyti 4,8 proc., o skoliozė - 1,2 proc. moksleivių. Analizuojant Kauno miesto mokinių griaučių - raumenų sutrikimų atvejų dinamiką 2000 - 2008 metais, pastebėta, kad laikysenos sutrikimai tendencingai didėjo. Nuo 2000 m. iki 2008 m. skoliozės, kifozės ir lordozės susirgimų atvejų padaugėjo daugiau nei 6,5 karto [11].

1.3 Vaikų ir paauglių stuburo ypatumai, jo formavimasis

Natūralūs fiziologiniai stuburo linkiai susiformuoja pirmaisiais kūdikio vystymosi mėnesiais ir metais (1 pav.). Pirmasis, kaklo, fiziologinis linkis į priekį formuojasi, kai kūdikis pradeda kelti galvą. Kai kūdikis bando stotis ir jau sėdi, formuojasi krūtininės dalies linkis – fiziologinė kifozė. Kai vaikas pakankamai stipriai stovi, formuojasi juosmens lordozė – stuburo linkis į priekį. Normoje, vaiko stuburo linkiai įgauna savo formas per pirmuosius gyvenimo metus. Tolesnis vaiko stuburo augimas ir formavimasis yra ilgai besitęsiantis procesas. Įvairiais gyvenimo periodais stuburas tvirtėja, prisitaiko prie kitų organizmo sistemų ir įgauna savo formą.

1 pav. Fiziologiniai stuburo linkiai

(http://www.sakiaivsb.lt/9306/mokiniu-laikysena/?read=2681)

Fiziologiniai stuburo linkiai užtikriną reikiamą amortizacijos lygį, tuo pačiu suteikdami reikalingą tvirtumą bei stabilumą ašiniam skeletui [16]. Asimetriška stuburo padėtis yra susijusi su padidėjusiu pasipriešinimu slėgio jėgoms. Asimetriška stuburo sagitalinės plokštumos linkių padėtis

siejama su padidėjusiu tarpslankstelinio disko spaudimu, didesne stuburo slankstelių facetinių sąnarių apkrova, nugaros skausmu ir didesne aplink stuburą esančių minkštųjų audinių įtampa [69]. Tiek sumažėjusi, tiek padidėjusi lordozė gali įtakoti juosmeninės stuburo dalies didesnį apkrovimą, galintį sukelti skausmą ir funkcinį pažeidimą [89]. Sagitalinių stuburo linkių išreikštumas susijęs ne tik su frontalinės plokštumos stuburo linkiais bet ir su dubens bei apatinių galūnių padėtimi [106, 120, 86, 42].

Krūtininės stuburo kreivės formavimuisi didelę įtaką daro gravitacijos jėga. Mūsų kūno aktyvios ir pasyvios jėgos, kaip raumenys, raiščiai priešinasi gravitacijai ir stengiasi palaikyti stuburą fiziologinių normų ribose, kurios, matuojant Cobb metodu, svyruoja nuo 20 iki 35 laipsnių. Italų autorių duomenimis, krūtininės kifozės kampas, matuojant cirtometru, gali būti nuo 15 iki 30 laipsnių. Silpnėjant aktyvioms ir pasyvioms jėgoms, ar dėl kitų priežasčių, krūtininės dalies kreivė gali didėti ir peržengti fiziologinę ribą, bei virsti patologine kifoze.

Juosmeninės stuburo dalies linkis – natūrali ir fiziologiškai reikalinga žmogaus adaptacija stovėjimui. Mokslininkų bei medikų bendra nuomonė yra ta, kad juosmens fiziologinis linkis, lordozė, taip pat labai svarbus ir sėdint. Per pastaruosius dešimtmečius domėjimasis lordozės matavimu ir vertinimu yra padidėjęs [119, 50].

Pagal žmogaus postnatalinio laikotarpio periodizaciją, amžius nuo 7 iki 19 metų vadinamas brendimo įžangos ir lytinio brendimo tarpsniu. 8 - 12 metų amžiaus berniukai ir 7 - 11 metų mergaitės skiriami prie jaunesnio mokyklinio amžiaus grupės, o 13 - 16 metų berniukai ir 12 - 15 metų mergaitės prie vidurinio mokyklinio mažiaus grupės. Dėl augimo ir brendimo greičio nevienodumo kiekvieno amžiaus tarpsnio duomenys svyruoja: kiekvienoje populiacijoje yra greičiau arba lėčiau negu vidutiniškai augančių ir bręstančių individų [22, 19]. Pubertatinio augimo šuolio metu 13-16 metų berniukams ir 11-14 metų mergaitėms būdingas intensyvus griaučių - raumenų sistemos vystymasis: auga ir kaulėja griaučiai, didėja raumenų masė. Tačiau jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų stuburas dar nėra visiškai sukaulėjęs, taip pat gilieji pilvo ir nugaros raumenys, išlaikantys stuburą tiesioje padėtyje, tebėra silpni. Dažnai stebimas greitesnis stuburo augimas nei raumenų formavimąsis [87]. Būdami tokio amžiaus vaikai jėgos pratimus, ištvermės pratybas toleruoja prastai, dideli fiziniai krūviai šiuo laikotarpiu yra pavojingi [6].

Manome, kad mūsų pasirinkto amžiaus (10-14 metų) vaikų laikysenos vertinimas yra ypač aktualus, nes tai yra laikotarpis, kada labiausiai pasireiškia asimetrinės laikysenos formavimosi bei kitų stuburo deformacijų rizika [19].

1.4 Dažniausi kūno laikysenos sutrikimai

Padidėjusi juosmeninė lordozė. Vienas dažniausių laikysenos sutrikimų, kurio priežastys yra: silpni, atsipalaidavę pilvo preso ir sėdmenų raumenys, įtempti šlaunies lenkiamieji ir nugaros tiesiamieji raumenys, antsvoris, kito sutrikimo kompensacija.

Padidėjusi krūtininė kifozė tai pat yra vienas iš dažniausių nusiskundimų, pasitaikančių ortopedo praktikoje. Krūtininės dalies kifozės padidėjimas vaikams dažnai būna dėl Šauermano ligos. Nors šios ligos atveju nėra stebima struktūrinių stuburo pokyčių, rentgenologiškai yra randami pleišto formos slanksteliai ir tarpslankstelinių diskų sužemėjimas. Kitos padidėjusios kifozės priežastys: kompresiniai slankstelių lūžiai, ankilozinis spondilitas, kaip padidėjusios lordozės kompensacija, įgimtos anomalijos [56, 111].

Pakumpusi laikysena – apvalios nugaros (angl. sway back) kūno laikysenos tipas (2 pav. A). Galva pasvirusi į priekį, nežymiai ištiesinta kaklo lordozė, padidėjęs krūtininės kifozės linkis, sumažėjusi juosmeninė lordozė. Pečiai susmukę, krūtinės ląsta nusileidusi. Dubuo pasviręs atgal, klubo ir kelio sąnariuose vyrauja tiesimas, čiurnos – neutralios padėties. Pailgėję ir silpni viensąnariai šlaunies lenkiamieji, išoriniai įstrižiniai pilvo, viršutiniai nugaros tiesiamieji ir kaklo lenkiamieji raumenys. Sutrumpėję ir stiprūs šlaunies užpakalinės grupės raumenys ir viršutinės vidinių įstrižinių pilvo raumenų skaidulos. Stiprūs, bet nesutrumpėję apatinės nugaros dalies raumenys.

Tiesi laikysena – plokščios nugaros (angl. flat back) kūno laikysenos tipas (2 pav. B). Galva pasvirusi į priekį, nežymiai ištiesinta kaklo lordozė, ryški krūtininio linkio viršutinė dalis, apatinė dalis tiesi. Dubuo pasviręs atgal ir sumažėjusi juosmeninė lordozė, klubo ir kelio sąnariai ištiesti. Pailgėję ir silpni viensąnariai šlaunies lenkiamieji raumenys, sutrumpėję ir stiprūs šlaunies užpakalinės grupės raumenys. Pilvo preso raumenys dažniausiai stiprūs. Nors nugaros raumenys yra pailgėję dėl sumažėjusios juosmeninės lordozės, tačiau jie nėra silpni. Kartais galima nedidelė lenkiamoji padėtis kelių sąnariuose.

Kifozinė - lordozinė laikysena – apvaliai įgaubtos (angl. kyphotic-lordotic) kūno laikysenos tipas (2 pav. C). Galva pasvirusi į priekį, padidėję kaklinės, krūtinininės ir juosmeninės stuburo dalių sagitaliniai linkiai, dubuo pasviręs pirmyn, keliai nežymiai ištiesti. Sagitaliniai linkiai kompensuoja vienas kitą, todėl stuburo elastingumas nesutrinka. Tokiai kūno laikysenai būdingi silpni kaklo lenkiamieji, nugaros viršutinės dalies tiesiamieji, pilvo išoriniai įsrižiniai raumenys ir stiprūs kaklo tiesiamieji ir šlaunų lenkiamieji raumenys. Tiesusis pilvo raumuo ne visada yra pailgėjęs, nes dubens pasvirimą kompensuoja žemesnė krūtinės ląstos padėtis [117, 95, 78, 4].

2 pav. Kūno laikysenos tipai A) B) C) (Neuman, 2002)

Skoliozė. Stuburo asimetrija frontalioje plokštumoje ar trumpesnė koja sąlygoja šoninį pakrypimą, kurį turi kompensuoti papildomi stuburo linkiai (3 pav.). Per trumpą laiką raumenys išgaubtoje stuburo linkio pusėje išsitempia ir pavargsta, o įgaubtoje pusėje, dėl neveiklos susilpnėja ir dėl to stuburo slanksteliai pradeda suktis apie savo ašį – formuojasi skoliozė [16]. Sagitalinės plokštumos stuburo linkių nefiziologinis išreikštumas taip pat siejamas su idiopatinės skoliozės formavimusi [64].

Skoliozė – viena iš labiausiai paplitusių stuburo deformacijų, kada stebimas šoninis stuburo iškrypimas daugiau kaip 10 laipsnių. Tai deformacija, kylanti visose trijose plokštumose: frontalioje – šoninis stuburo linkis, horizontalioje – slankstelių pasisukimas, sagitalioje plokštumoje dažnai nustatomas krūtininės kifozės sumažėjimas idiopatinės skoliozės atveju.

3 pav. Skoliozė

Skoliozė 80 proc. atvejų nustatoma paauglystės laikotarpiu. Prasidėjus lytiniam brendimui, paspartėja vaiko augimas, todėl per metus stuburo iškrypimas gali padidėti 15-20 laipsnių [26]. Nors nėra nustatyta vienos tikslios šios ligos priežasties. Manoma, kad ją sąlygoti gali augimas, vystimosi sutrikimai, morfologiniai pokyčiai, neuroraumeninės kilmės ir kitokios problemos [97]. Dažniausiai skoliozės priežastys nėra aiškios, todėl net 75-85 proc. visų atvejų priskiriami prie idiopatinės skoliozės. Vertinant vaikų, kuriems diagnozuota idiopatinė skoliozė, kūno laikysenos ypatumus, stebima ryški kūno segmentų padėties asimetrija [129, 58]. Neoptimali ilgalaikė raumens funkcija įtakoja raumens nuovargį, jo tonuso pokyčius ar struktūrines deformacijas ir ilgainiui gali įtakoti skausmo atsiradimą. Daugelis autorių nustatė koreliacinius ryšius tarp laikysenos asimetrijos ir nugaros skausmo [99, 77]. Nugaros skausmas – sparčiai didėjanti ir plintanti sveikatos problema tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp paauglių. Vertinant nugaros skausmo pasireiškimo dažnumą 9 - 15 metų amžiaus moksleivių grupėje, dažniausiai juo skundėsi 11 metų amžiaus moksleiviai [122].

1.5 Netaisyklingos laikysenos priežastys

Vaiko laikyseną įtakoja tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai tokie kaip paveldimumas, aplinka ar fizinės sąlygos, kuriose individas gyvena. Taip pat įtakos turi socialinis bei ekonominis lygis, emociniai ir psichologiniai faktoriai, susiję su vaiko augimu bei vystimusi. Ypač neigiamai laikyseną įtakoja sėslus gyvenimo būdas bei neracionali mityba [108, 31, 47].

Tačiau viena iš pagrindinių netaisyklingos laikysenos atsiradimo ir progresavimo priežasčių - vaiko augimo ir vystymosi ypatumai ir sutrikimai, ypatingai griaučių - raumenų sistemos vystymosi sutrikimai [90]. Kūno laikysena didžiąja dalimi priklauso nuo griaučių - raumenų sistemos funkcinės būklės bei nervinės sistemos reguliacinės veiklos užtikrinant optimalų judėjimo funkcijoje dalyvaujančių elementų tarpusavio ryšį. Brendimo metu stebimas moksleivių augimo spurtas labai dažnai nulemia įvairius griaučių - raumenų sistemos funkcionavimo sutrikimus [60]. Raumenų funkcinė būklė neatitinka sparčiai augančių kaulinių struktūrų tempų – todėl dėl silpnų raumenų moksleivio organizmas ne visada sugeba prisitaikyti prie jo organizmui tenkančių didelių, ypač statinio pobūdžio, krūvių [53].

Be kitų veiksnių, laikysenos sutrikimai pastaruoju metu dažnesni ir dėl akceleracijos – fizinės raidos spartėjimo, kuri būdinga tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių jaunuoliams [19]. Pakitusios gyvenimo sąlygos per pastaruosius 100-150 metų labai pakeitė žmonių fizinę raidą. Palyginus dabartinių vaikų fizinės raidos duomenis su analogiškais šimtmečio pradžios duomenimis, pastebėtina, kad dabartinių vaikų ilgesnis kūnas, didesnis svoris ir krūtinės ląstos apimtis, vaikai 10-15 ir daugiau centimetrų aukštesni. Ūgis, kuris laikomas vienu pagrindinių kūno laikyseną įtakojančių veiksnių,

daugiausiai padidėjo lytinio brendimo viduryje (13 - 14 metų amžiaus lietuviai vaikai dabar yra 13 - 18 cm aukštesni nei 1925 metais). Taip yra todėl, kad vaikai anksčiau subręsta lytiškai ir anksčiau pasiekia galutinius kūno matmenis, kai tuo tarpu raumeninio audinio kiekis nepasižymi tokia didele augimo sparta [23].

Vis sunkėjančios moksleivių kuprinės taip pat sukuria papildomą krūvį griaučių – raumenų sistemai. Manoma, kad saugiausias svoris neturėtų būti didesnis kaip 15 proc. moksleivio kūno svorio, kitu atveju reikėtų sumažinti nueinamą atstumą su kuprine [75]. Nesimetriška kuprinės padėtis įtakoja galvos poslinkį pirmyn, didina krūtininės kifozės linkį, mažina pečių ir krūtinės ląstos paslankumą. Taip pat neigiamai veikia kaklo lordozę, o šie kūno laikysenos pokyčiai vėliau įtakoja nugaros skausmo atsiradimą tiek pamokų metu, tiek ir laisvalaikiu [81]. Nešdamas per sunkią kuprinę, moksleivis yra priverstas pasilenkti daugiau į priekį, o tokioje padėtyje didesnis krūvis tenka stuburui ir nugaros raumenims. Stuburo raumenys nuo per didelio svorio persitempia, negali išlaikyti taisyklingos laikysenos ir dėl to gali formuotis laikysenos sutrikimas [92].

Svarbus veiksnys yra tėvų ir mokytojų vaikams perduodamos žinios, susijusios su jų sveikata. Dažnai vaikai laiku nėra informuojami apie jų sveikatai svarbius dalykus, kadangi jų tėvams trūksta konkrečios su tuo susijusios informacijos [41, 124].

Mokslininkai pastebėjo, kad pradėję lankyti mokyklą, vaikai juda dvigubai mažiau negu ikimokyklinukai. Ruošdami pamokas mokykloje bei namuose vaikai ilgą laiką sėdi, o judėjimo stoka neigiamai veikia fizinį bei protinį brendimą. Dėl nepakankamo judėjimo susilpnėja raumenų tonusas, vaikas greitai pavargsta [17].

Tyrimai rodo, kad moksleivių fizinis pajėgumas mažėja, o požiūris į fizinį aktyvumą tampa vis labiau neigiamas. Todėl Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas pastaraisiais metais ženkliai mažėja. Palyginus su kitų Europos šalių moksleiviais, Lietuvos moksleivių fizinio aktyvumo lygis yra pakankamai žemas [28]. Mažėja skaičius moksleivių, kurie daugiau nei tris kartus per savaitę yra fiziškai aktyvūs. Tarptautinės moksleivių gyvensenos ypatumų tyrimo programos, kurioje dalyvavo 24 Europos šalys duomenimis, 11 - 15 m. nepakankamai fiziškai aktyvios Lietuvos mergaitės (ne pamokų metu sportuoja tik kartą per savaitę ar rečiau) sudarė 55 proc., o berniukai - 29,2 proc. [14]. Tyrimo, atlikto Čekijos Respublikoje rezultatai parodė, jog vienuolikmečiai fiziniam akytvumui per savaitę skiria 4 valandas, tuo tarpu 14 valandų per savaitę yra skiriama televizoriui bei kompiuteriniams žaidimams [82]. Ilgalaikė sėdima padėtis bei kitos fizinio pasyvumo formos lemia neigiamus laikysenos pokyčius visose plokštumose.

Reguliari fizinė veikla yra gyvybiškai svarbi harmoningam paauglio vystymuisi. Fiziškai pasyviems moksleiviams vienas svarbiausių ir organizmui tinkamiausių griaučių – raumenų sistemos lavinimo ir stiprinimo būdų yra fiziniai pratimai, kryptingai veikiantys tikslines griaučių raumenų sistemos grandis. Lietuvos nacionalinėje sveikatos programoje nurodoma, kad jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams optimali judėjimo norma yra 3-4 valandos per dieną. Įvairios fizinio aktyvumo rūšys turėtų būti labai svarbi kiekvieno moksleivio dienos režimo dalis, siekiant išlaikyti taisyklingą ar koreguoti asimetrinę kūno laikyseną [10, 7, 116, 52].

Remiantis daugelio mokslininkų atliktų tyrimų išvadomis, žinoma, jog fizinio aktyvumo nauda taisyklingos laikysenos formavimuisi yra neabejotina, tačiau pastaruoju laikotarpiu publikuojama vis daugiau mokslinių straipsnių, kuriuose rašoma apie neigiamą intensyvios fizinės veiklos ir asimetrinės sporto šakos įtaką vaikų laikysenai.

1.6 Sportuojančių vaikų laikysenos ypatumai

Intensyvi sportinė veikla jauname amžiuje turi neigiamą įtaką vaiko sveikatai. Įtemptas ir griežtai reglamentuotas režimas, skiriamas atsižvelgiant tik į konkrečiai sporto šakai naudingas vaiko organizmo savybes, neįvertinant jo organizmo kompleksiškai, gali būti pavojingas vaiko augimui ir vystymuisi. Siekiant kuo geresnių sportinių rezultatų, dažnai skiriamas fizinis krūvis yra per didelis ir gali sąlygoti griaučių - raumenų sistemos pažeidimų atsiradimą, o ilgainiui gali skatinti ir asimetrinės laikysenos formavimąsi [36].

Medikų teigimu, 80 proc. vaikų turi iškrypusius dubens kaulus, stuburą, asimetrišką kūną. Dažnai tai būdinga sportuojantiems vaikams. Tenisas, krepšinis, rankinis, fechtavimasis, ieties, kūjo metimas, rutulio stūmimas yra asimetrinės sporto šakos, kurios turi neigiamą poveikį stuburui, nes dešinė ir kairė kūno dalys dirba skirtingu krūviu: vienos kūno pusės raumenys yra labiau aktyvinami ir lavinami nei kitos kūno pusės raumenys [46, 71]. Sportinėje veikloje organizmo struktūros įsitempia maksimaliai, todėl yra lengvai pažeidžiamos [110]. Atsiranda raumenų ir raiščių deformacijų (patempimų), įtrūkimų, uždegimų, dėvisi tarpsąnariniai diskai. Dažniausiai įvyksta plačiojo nugaros raumens ir tiesiamojo nugaros raumens deformacijos užsiimant svorio kilnojimo, ieties metimo, disko, kūjo metimų sporto šakomis, imtynėmis, boksu, per sportinius žaidimus. Uždegiminiai minkštųjų audinių procesai dažni nugaros raumenų tvirtinimosi vietose, sausgyslėse, kurios tvirtinasi prie stuburo. Tai pasireiškia užsiimant slidinėjimu, ieties, disko metimu, sunkumų kilnojimu, tenisu, badmintonu [6]. Pasirinkus asimetrinę sporto šaką tenisą – viena kūno pusė žaidimo metu yra aktyvesnė. Vystosi „teniso petys” – padidėja vienos rankos kaulų, raumenų dydis, atsiranda peties

sąnario kapsulės nestabilumas, dėl nestiprių raiščių, sausgyslių aplink peties sąnarį, petys nusileidžia, ranka pailgėja, vystosi stuburo patologija – krūtininės dalies skoliozė [76].

Mums pavyko rasti straipsnių, kuriuose kalbama apie specifinių sporto šakų įtaką vaikų laikysenai. Lenkų mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog 13-16 metų tinklininkių pečių ir dubens padėtis simetriškesnė nei nesportuojančių mergaičių. Tinklininkės pasižymėjo didesne krūtinine kifoze, juosmeninė lordozė suplokštėjusi, būdingas galvos poslinkis į priekį, ypatingai mergaičių, turinčių ilgą sportinę patirtį. Kitų autorių duomenimis, apvali nugara, atskišę į priekį rankos bei pečiai buvo stebimi ir tarp jaunų plaukikų bei ledo ritulio žaidėjų. Stebėta simetriškesnė kūno laikysena dziudo lankantiems asmenims, nei tinklinio žaidėjams. Autorių manymu, didelė raumenų masė ir jėga sąlygoja taisyklingesnę laikyseną [54, 61].

Brazilijos mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu siekė įvertinti gimnasčių laikyseną. Tyrimo rezultatai parodė, jog 8-12 metų gimnastėms stebėtas didesnis priekinis dubens pasvirimas ir padidėjusi juosmeninė lordozė, kurie buvo aiškinami kaip pasekmė, atsiradusi dėl silpnų pilvo raumenų bei dėl dažnų ir pasikartojančių liemens tiesimo judesių gimnastikos pratybų metu. Tyrimo autoriai akcentavo, jog šiame amžiaus tarpsnyje ypatingai yra svarbus pilvo raumenų stiprinimas [65].

Kito lenkų mokslininkų atlikto tyrimo metu buvo stebima ir lyginama gimnasčių ir nesportuojančių mergaičių laikysena. Rezultatai parodė, jog 7-10 metų gimnastės turėjo mažesnę juosmeninę lordozę bei tiesesnį stuburą palyginus su to paties amžiaus nesportuojančiomis mergaitėmis. Tai paaiškinama tuo, jog sportininkėms buvo skirti kybojimo pratimai, kurie įtakojo stuburo pailgėjimą. Dėl to šių mergaičių stuburas buvo simetriškesnis, linkiai plokštesni. Tačiau priešingai, 11 metų amžiaus gimnastės, turinčios ilgą sportinės veiklos patirtį, turėjo ryškiai išreikštą juomeninę lordozę palyginus su jaunesnio amžiaus ar nesportuojančiomis mergaitėmis. Tai buvo aiškinama tuo, jog mergaitėms su amžiumi yra skiriamas vis didesnis fizinis krūvis. Todėl yra labai svarbu stebėti kintančią mergaičių laikyseną jauname amžiuje, norint išvengti neigiamų laikysenos pakitimų ateityje [62]. Dar vieno tyrimo rezultatai patvirtina teiginius, jog padidėjusi krūtininė kifozė ir juosmeninė lordozė yra susijusios su dideliu treniruočių intensyvumu, o gimnastika – viena iš sporto šakų, kurios atstovai pasižymi didžiausiais sagitaliniais linkiais [126].

Ankstyvoji sportinė specializacija taip pat yra veiksnys, įtakojantis greitai atsirandančius raumenų tarpusavio jėgos pusiausvyros sutrikimus. Paaugliai, kurie intensyviai treniruojasi ir specializuojasi tik vienoje sporto šakoje, vėliau gali susidurti su papildomomis ilgalaikėmis ar trumpalaikėmis pasekmėmis jų fizinei ir psichinei sveikatai, atsirandančiomis dėl intensyvių treniruočių ir varžybų [46]. Jei 6 ar 7 metų vaikas pasirenka asimetrinę sporto šaką, jau po 3-5 mėnesių atsiranda stuburo pakitimų. Todėl prieš pasirinkdamas bet kokią sporto šaką, vaikas privalo lankyti bendro fizinio pasirengimo treniruotes. Pirmiausia reikia stiprinti pilvo, nugaros, krūtinės raumenis,

formuojančius taisyklingą laikyseną. Ir tik po dvejų metų, kai raumenys sutvirtėja, supažindinti su konkrečia sporto šaka [130]. Sportinėje veikloje dalyvaujantys moksleiviai turėtų būti skatinami užsiimti kuo įvairesne fizine veikla ir gerinti kuo įvairesnes fizines savybes: raumenų jėgą, ištvermę, sąnarių lankstumą, judesių koordinaciją, stiprinti silpnąsias raumenų grupes, įtakojant raumenų tarpusavio jėgos pusiausvyrą [70, 34, 114]. Susiformavus netaisyklingai laikysenai, patartina rinktis tas sporto šakas, kuriomis užsiimant stuburui tenka nedidelė apkrova, vienodai lavinamos abi kūno pusės. Tokiu būdu yra sustiprinami nusilpę raumenys bei stabdoma tolesnė stuburo deformacija [110].

Raumenų jėga yra apibrėžiama kaip raumens ar raumenų grupės gebėjimas priešintis ar nugalėti išorinį pasipriešinimą. Raumenų ištvermė – tai raumens ar raumenų grupės gebėjimas palaikyti pasipriešinimą tam tikrą laiko tarpą. Raumenų jėgos ir ištvermės lavinimas yra pirmaeilis dalykas daugelyje sporto šakų. Egzistuoja dvi raumenų jėgos lavinimo filosofinės kryptys. Viena jų teigia, kad reikia lavinti tik tų raumenų ar raumenų grupių jėgą, kuri reikalinga konkrečiai sporto šakai. Ir kita, kad pirmaiausia reikia lavinti liemens, t.y. kūno šerdies raumenis, nes būtent jie sujungia visą kūną į visumą, ir tik vėliau pereiti prie konkrečiai sporto šakai reikalingų raumenų grupių stiprinimo [103]. Jei galūnių raumenys yra stiprūs, tačiau „šerdiniai“ raumenys silpni, taisyklingi judesiai nėra įmanomi. Atliekant netaisyklingus judesius ir pratimus, padidėja nugaros bei galūnių pažeidimų rizika [115]. Todėl siekiant išvengti griaučių – raumenų sistemos sutrikimų, yra rekomenduojamas ne tik atitinkamas fizinio aktyvumo lygis sportuojančio moksleivio dienos režime, tačiau ir individualus bei kryptingas jo parinkimas, atsižvelgiant tiek į konkrečiai sporto šakai reikalingas fizines ypatybes, tiek į šerdinių kūno raumenų stiprinimo svarbą [46].

Užsienio mokslininkai teigia, jog liemens stabilumo užtikrinimui yra svarbi gera sensomotorinė kontrolė, savalaikis atitinkamų raumenų įsijungimas į darbą. Sumažėjęs liemens stabilumas susijęs su apatinės nugaros dalies bei kelio pažeidimų didesne rizika futbolininkams bei kitų sporto šakų atstovams, taip pat merginoms sporto šakose, kurios reikalauja šokinėjimo, šuolių, greito bėgimo bei sukimosi judesių. Pilvo ir nugaros raumenų tarpusavio jėgos ir ištvermės pusiausvyros nebuvimas bei specifinės sporto šakos asimetrinis darbas sukelia laikysenos sutrikimus. Todėl tinkamas liemenį stabilizuojančių raumenų treniravimas bei adekvati neuroraumeninė kontrolė žymiai sumažina apatinės nugaros dalies bei apatinių galūnių pažeidimų riziką [37, 83, 104, 105, 125, 72].

Literatūroje trūksta duomenų apie tai, kokia stuburo stabilizavimo pratimų nauda sportininkams, ir kaip ši programa turėtų būti vykdoma, siekiant kuo geresnių rezultatų. Nors daugelis elitinių sportininkų į savo treniruočių programą įtraukia liemens stabilumo treniravimą, tačiau šio treniravimo efektyvumas paremtas prieštaringomis nuomonėmis. To priežastis yra metodikų trūkumas, siekiant įvertinti liemens stabilumą atliekant sportines užduotis. Yra žinoma, jog stuburo stabilizavimo programa yra naudinga siekiant išvengti netaisyklingos laikysenos ar apatinės nugaros dalies skausmo,

tačiau yra reikalingas aiškesnis supratimas, kokie raumenys ir kokiu intensyvumu turi būti treniruojami, siekiant tokio liemens stabilumo, kuris užtikrintų geresnių sportinių rezultatų pasiekimą. Tai taip pat leistų sudaryti efektyvesnes treniruočių programas [73].

Apžvelgtos publikacijos neabejotinai įrodo, jog specifinės asimetrinės sporto šakos neigiamai įtakoja jaunų sportininkų laikyseną. Nors trūksta literatūros šaltinių, kuriuose būtų tvirtinama, jog stuburo stabilumas lemia geresnius sportininkų pasiekimus, tačiau yra pabrėžiama laikysenos bei stuburo stabilumą užtikrinančių raumenų vertinimo svarba siekiant išvengti apatinės nugaros dalies skausmo bei galūnių pažeidimų sportinėje veikloje.

1.7 Krepšinis. Jaunųjų sportininkų rengimo sistema. Krepšininkų laikysenos

ypatumai

Krepšinis – komandinė sporto šaka, kurioje žaidžiama kamuoliu. Krepšinis žaidžiamas aikštelėje, kurioje 2 komandų žaidėjai stengiasi surinkti kuo daugiau taškų, mėtydami kamuolį į specialų krepšį. Tai pati populiariausia asimetrinė sporto šaka Lietuvoje ir viena populiariausių sporto šakų JAV, pietų ir pietryčių Europoje, buvusiose Tarybų Sąjungos ir Jugoslavijos šalyse, Argentinoje [133].

Krepšininkai pradedami rengti nuo aštuonerių metų. Daugiametės treniruotės procesas turi būti vientisas, kryptingas. Daugiametė treniruotė skiriama į keturis etapus, glaudžiai susijusius, sudarančius vieną nedalomą visumą. I etapas – parengiamasis, apimantis 8 – 12 metų amžiaus laikotarpį. Šis laikotarpis – tai įvadas į nelengvą sportinės treniruotės kelią. Daugiausia dėmesio skiriama visapusiškam vaiko parengimui. II etapas – specialiojo rengimo etapas, apimantis 13 – 17 metų amžiaus laikotarpį. Tai pagrindinis mokymo ir treniruotės etapas, kuriame greta fizinio rengimo daugiausia dėmesio skiriama techniniam ir taktiniam rengimui. III etapas – sportinio pasirengimo subrendimo etapas, apimantis 18 – 21 metų amžiaus laikotarpį. IV etapas – tobulo meistriškumo etapas (22 – 28m). Itin svarbus yra pradinis – parengiamasis etapas (8 – 12m.). Pagrindinės šio etapo užduotys yra gerinti pagrindines fizines ypatybes, formuoti taisyklingą laikyseną, grūdinti ir rengti organizmą būsimam treniruočių procesui ir varžyboms. Svarbu pratinti vaikus reguliariai žaisti krepšinį, išmokyti taisyklingų pagrindinių judesių (bėgti, pašokti, mesti ir t.t.), koordinacijos, t.y. sudaryti sąlygas (morfologines, fiziologines, psichologines ir kt.) būsimai aktyviai treniruotei. Ugdant fizines ypatybes, daugiausia dėmesio skiriama: pirmaisiais treniruočių metais – žaidėjo bendrajam vikrumui; antraisiais ir trečiaisiais - greitumui; ketvirtaisiais ir penktaisiais – greitumui, vikrumui, jėgai ir ištvermei. 13 – 14 metų paaugliai jau geba greitai ir ilgesnį laiką atlikinėti koordinaciniu

požiūriu sudėtingus judesius, valdyti, reguliuoti juos erdvės ir laiko atžvilgiu. Šiame amžiaus tarpsnyje sparčiai tobulėja raumenų bei sąnarių jautrumas. 15 – 16 m. amžiuje, didėjant raumenų masei ir jėgai, gerėja judėjimo funkcinės koordinacinės galimybės, ryški judesių harmonija, individualizacija ir stabilizacija, smarkiai didėja darbingumas, vis aktyvesnis, savarankiškesnis ir kūrybingesnis tampa mąstymas. Per 15 – 16 m. amžiaus žaidėjų treniruotes ryškinamos ir puoselėjamos individualios žaidėjų savybės. Treniruotės struktūra ir turinys turi būti individualizuotas, todėl reikia visapusiškai pažinti ugdytinius, nustatyti jų galimybes, polinkius. Parengiamajame etape 8 – 12 m. krepšininkų, fiziniame rengime didelis dėmesys skiriamas greitumo ir vikrumo ugdymui (startams iš įvairių padėčių, akrobatikos pratimams, judriesiems žaidimams, estafetėms su vikrumo elementais ir pan.). Varžybiniame etape vyksta tolesnis greitumo, vikrumo, ištvermės ugdymas, kaip ir parengiamuoju etapu. Pereinamajame laikotarpyje gali būti žaidžiami kiti žaidimai (tinklinis, rankinis). Fizinis rengimas: lengvoji atletika (bėgimas, šuoliai), pratimai su šokdyne, kimštiniais kamuoliais, sunkesniais krepšinio kamuoliais. 13 – 17 m. parengiamajame laikotarpyje, fiziniame rengime išskiriamas greitumo, vikrumo, ištvermės ir jėgos ugdymas (lengvoji atletika, gimnastika, parengiamieji žaidimai, varžybos). Varžybų etape vyksta judėjimo ypatybių ugdymas per technikos ir taktikos treniruotes (greitumo, greitumo ištvermės ugdymas). Pereinamajame laikotarpyje vyrauja kitos sporto šakos, sportiniai žaidimai, varžybų pratimai. Jaunųjų sportininkų treneriai turi rasti tokį individualų treniruočių metodą, kuris veiksmingiausiu, ekonomiškiausiu būdu padėtų pasiekti tikslą. Iš pradedančio sportininko išugdyti čempioną - daugelio metų darbas. Jaunas žmogus labai imlus. Talentingas treneris iš jo gali išugdyti aukštos klasės sportininką. Kiekvienai sporto šakai yra tinkamas skirtingas sportininko ūgis, svoris, galūnių ilgis ir t.t. Į tai būtina atsižvelgti renkant sportininkus. Kai kuriais atvejais morfologiniai sportininko ypatumai lemia galimybes aukštiems rodikliams pasiekti. Didelę reikšmę sportininkų atrankoje turi funkciniai organizmo pajėgumo duomenys, bet šiuo metu dar trūksta moksliškai pagrįstų kriterijų atskiroms sporto šakoms, amžiaus kategorijoms. Pirmiausia atrenkamas sportininkas turi pasižymėti gana aukšto lygio bendrais sugebėjimais ir funkcinių duomenų rodikliais, svarbiais tai sporto šakai. Įvairių fizinių sportininkų savybių ugdymas priklauso nuo jo amžiaus. Daugelio mokslininkų duomenimis, žmogaus vikrumo sugebėjimai išsivysto iki 10 metų, greitumo – apie 15 metus, jėgos ir ištvermės – tik po 20 metų [20, 21].

Dėl krepšinio sporto šakos populiarumo Lietuvoje, siekiant aukštų rezultatų, sportininkų specializacija vis jaunėja. Jau galima rasti skelbimų, jog kviečiami į krepšinio treniruotes 5-6 metų vaikai. Kadangi užsienio šalyse krepšinis nėra toks populiarus kaip Lietuvoje, mums pavyko rasti tik keletą publikacijų, kuriose kalbama apie krepšininkų laikysenos ypatumus.

Turkijos mokslininkai tyrė, kokią įtaką krepšininkų laikysenai turi kamuolio varymasis viena ir abejomis rankomis. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog intensyvus treniravimasis kamuolį varyti viena

ranka formuoja jauniems krepšininkams dominuojantį peties ir krūtinės regioną, kas skatina asimetrinės laikysenos formavimąsi. Todėl treniruočių metu yra rekomenduojama kamuolį varyti vienodai abejomis rankomis, jog abi kūno pusės dirbtų adekvačiu krūviu, siekiant pečių juostos ir krūtinės raumenų jėgos pusiausvyros abiejose kūno pusėse. Tai lemia taisyklingesnę krepšininkų laikyseną [80].

Kito tyrimo metu, analizuojant dešiniarankių krepšininkų laikyseną, buvo nustatyta, jog jiems būdinga asimetrinė eisena: dešiniosios kojos žingsnio fazė trunka ilgiau nei kairiosios. Tokio pobūdžio eiseną krepšininkams, taip pat ir futbolininkams lemia asimetrinis kūno raumenų jėgos ir ištvermės išsivystymas [84].

Mūsų šalyje krepšinis - viena populiariausių sporto šakų. Todėl šios sporto šakos atstovų laikysenos pokyčių vertinimas didėjant sportinės patirties laikotarpiui yra ypač aktualus, kadangi stebima didėjanti asimetrinės laikysenos, nugaros skausmo bei galūnių pažeidimų pasireiškimo tendencija. Kuo ankstyvesnė sportinė specializacija, tuo anksčiau atsiranda asimetrinė kūno laikysena. Todėl sportinės treniruotės papildymas individualiai parinktais pratimais, atsižvelgiant į sportininko laikyseną, bei kasmetinis kūno laikysenos vertinimas žymiai sumažintų įvairių pažeidimų riziką.

1.8 Laikysenos vertinimas

Laikysenos vertinimui plačiai naudojamas vizualinis laikysenos ypatumų vertinimo metodas. Jo metu vizualiai įvertinama atskirų kūno segmentų padėtis, nustatant jų santykį su pasirinktu b kūno segmentu. Šio metodo trūkumas – neįmanoma kiekybiškai įvertinti kūno segmentų asimetrijos dydžio, tačiau dėl savo paprastumo šis metodas plačiai taikomas vertinant moksleivių laikysenos ypatumus tiek Lietuvos tiek ir užsienio mokslininkų tiriamuosiuose darbuose [108]. Dažnai kartu su vizualiniu vertinimo metodu kaip papildantis metodas naudojama kaulinių orientyrų palpacija, jų padėties simetriškumo įvertinimui. Pvz: vertinant dubens padėtį, palpuojant nustatomas aukščio skirtumas tarp klubakaulio skiauterių (lot. crista iliaca) [128, 38]. Vengrijos mokslininkai teigia, kad labai svarbu kiekybiškai įvertinti dubens padėtį, nes jų nuomone, biomechaniškai taisyklinga laikysena, pasižymi dinamine pusiausvyra, paremta teisinga vidurine dubens padėtimi ir raumenų tarpusavio koordinacija [55].

Pastaruoju metu vaikų kūno laikysenos vertinimui dažnai naudojamas fotografinis metodas [90, 122, 63]. Duomenys interpretuojami panaudojant įvairaus tipo kompiuterines analizės programas (Posture Pro, ErgoMaster, Biotonix). Nors šiuo metu ieškomi analizės metodai, kai kūno segmentų

padėties vaizdinė analizė atliekama nenaudojant prie kūno tvirtinamų anatominių orientyrų žymeklių [57, 108].

Porinių kūno segmenų ilgių matavimai. Atskirų kūno segmentų matavimai atliekami abiejose kūno pusėse naudojami lyginamajai simetriškumo analizei [122]. Jie atliekami tiek nustatant stuburo asimetriją, tiek ir galūnių ilgio nevienodumą. Siekiant įvertinti kojų ilgio asimetriją naudojami tiesioginiai matavimai, kai centimetrine juostele matuojamas atstumas tarp anatominių orientyrų [109]. Kūno asimetrijos nustatymui taip pat dažnai naudojamas laikysenos tinklelis bei vertikalusis svarelis [81]. Nors šie metodai yra plačiai taikomi moksliniuose tyrimuose, pastaruoju metu mokslinėje visuomenėje labiau paplitę sudėtingos ir brangios įrangos reikalaujantys kūno laikysenos vertinimo metodai. Jų matavimai pasižymi tikslumu ir kompleksiškumu, tačiau taikymo klinikinėje praktikoje nauda akivaizdi tik dideliuose sveikatos priežiūros centruose, galinčiuose įsigyti tokio lygio testavimo techniką [32].

Skoliozės ar liemens rotacijos dydžiui įvertinti naudojamas FBT testas (angl. forward bend test) (4 pav.) kurio pagalba įvertinama kompensacinis raumenų volelis ir šonkaulinė kuprelė bei skoliometras [102, 48, 81]. Skoliometras dažnai laikomas vienu geriausių neinvazinių klinikinių skoliozės vertinimo būdų [45]. Sagitalinės plokštumos stuburo linkiams įvertinti naudojamas cirtometras, goniometras ar inklinometras [101, 67, 30, 40]. Kartais vertinant kūno laikysenos ypatumus šioje plokštumoje naudojamas rentgenologinis bei ultragarsinis topometrinis tyrimo metodai [88, 113].

4 pav. FBT (forward bend test) (Dinkevich, 2001)

Plačiai diskutuojama apie rentgenologinių tyrimo metodų tinkamumą vaikų kūno laikysenos įvertinimui. Daugelis tyrėjų nurodo, kad tokio pobūdžio tyrimai galimi, tik išskirtiniais atvejais, kai jokiais kitais būdais neįmanoma įvertinti kūno padėties simetriškumo arba kai reikalingi labai tikslūs kūno laikysenos įvertinimai diagnostikos ir gydymo tikslais [38]. Rentgenologinių tyrimų duomenys vertinami dėl savo tikslumo ir dažnai būtent jų pakartotinis naudojimas atskleidžia kūno laikysenos

dinamikos pokyčius, tačiau tuo pačiu didinamas ir jonizuojančios spinduliuotės ekspozicijos laikas vaiko organizmui [107]. Šiuo metu plačiai diskutuojama apie kitų tyrimų, galinčių pakeisti rentgenologinį kūno laikysenos stereotipo vertinimo metodą, tinkamumą, jautrumą ir specifiškumą nustatant kūno asimetrijos požymius. Tokiais metodais laikomi Moire topografija, video raster-stereometrijos sistema, ISIS sistema, ultragarsu paremta stuburo analizės sistema (Zebris), ultragarsinė topometrija [32].

Klinikinėje praktikoje kūno laikysenos vertinimas svarbus ne tik griaučių - raumenų sistemos sutrikimo diagnozavimui, bet ir poveikio efektyvumo vertinimui atliekant pakartotinius tyrimus. Tokiu atveju visada tikslingiau naudoti tą metodiką, kuri buvo taikyta pirminio įvertinimo metu, kitaip poveikio efektyvumo vertinimas gali būti klaidingas.

Be instrumentinių laikysenos vertinimo metodų, taip pat labai svarbu yra įvertinti raumenų jėgos pusiausvyros sutrikimus, kurie lemia kūno funkcijos ir struktūros pokyčius. Vienas iš veiksnių, įtakojančių laikysenos sutrikimus yra tas, kad raumenys agonistai yra silpni ir ištempti, o antagonistai stiprūs ir įtempti (1 lentelė). [27].

1 lentelė. Dažniausi raumenų porų jėgos pusiausvyros sutrikimai

Atsipalaidavę raumenys Įtempti, hiperaktyvūs raumenys

Kaklo lenkiamieji Kaklo tiesiamieji

Apatiniai mentę stabilizuojantys (trapecinio raumens apatinė dalis, priekinis dantytasis)

Viršutiniai mentę stabilizuojantys (trapecinio raumens viršutinė dalis, mentės keliamasis)

Rombiniai Krūtinės

Mažasis sėdmens Šlaunies lenkiamieji

Pilvo preso Juosmens tiesiamieji

Vidurinis sėdmens Kvadratinis juosmens, plačiosios fascijos tempiamasis

Mūsų tyrime cirtometrija bei skoliometrija buvo pasirinktos kaip laikysenos vertinimo metodikos sagitalioje ir frontalioje plokštumoje dėl jų taikymo paprastumo, tikslumo. Tai metodikos, nereikalaujančios didelių laiko sąnaudų bei nėra brangios.

Liemens raumenų funkcijos pokyčius vertinome raumenų statinės ištvermės testais, kurie taip pat nereikalauja brangios ir sudėtingos įrangos, atliekami greitai, paprastai, tiksliai.

1.9 Kineziterapija – stuburo stabilizavimo pratimai

Raumenis galima suskirstyti į dvi grupes: raumenys, kurie stabilizuoja sąnarį ir vadinami stabilizatoriais arba laikysenos raumenimis bei raumenys, kurie atsakingi už judėjimą ir vadinami mobilizatoriais arba judesio raumenimis [103].

Svarbiausi „raktiniai“ juosmeninės stuburo dalies raumenys yra: nugaros dauginiai, nugaros tiesiamasis, kvadratinis juosmens ir platusis nugaros raumenys. Vieni svarbiausių raumenų yra dauginiai raumenys, esantys giliausiame nugaros raumenų sluoksnyje ir besitvirtinantys prie slankstelių keterinių ataugų. Šie raumenys yra maži, mechaniškai nedaug galintys prisidėti prie judesio. Jie sudaryti iš I tipo raumeninių skaidulų, todėl geriausiai pritaikyti stabilizacijai. Dauginiai raumenys stabilizuoja juosmeninę stuburo dalį visose padėtyse [72].

Svarbiausi „raktiniai“ pilvo raumenys yra: tiesusis pilvo, išorinis ir vidinis įstrižiniai pilvo raumenys bei skersinis pilvo raumuo. Skersinis pilvo raumuo taip pat yra nugaros stabilizatorius, slypintis po vidiniu įstrižiniu raumeniu. Dauginis nugaros raumuo funkcionuoja kartu su skersiniu pilvo raumeniu. Šie du raumenys neatlieka judesio, tačiau susitraukia dar prieš pradedant judesius rankomis ar kojomis, todėl yra svarbūs stuburo stabilizacijoje. Esant tinkamai liemens raumenų funkcijai, skersinis pilvo bei dauginiai nugaros raumenys stabilizuoja stuburą, atliekant judesius galūnėmis, susitraukdami nepriklausomai nuo nugaros tiesiamojo bei tiesiojo pilvo raumenų, kurie judina liemenį, susitraukimo [39, 96, 74, 72]. Stuburo stabilizacijoje yra svarbi raumenų sinergistų ir antagonistų suderinta veikla bei pakankamas pajėgumas [103]. Stabilumas priklauso nuo raumenų komplekso tinkamos koordinacijos [68]. Netgi vienas raumuo su netinkama aktyvacijos amplitude gali sukelti nestabilumą, kaip ir netinkamas judesys gali sąlygoti netinkamą aktyvaciją. Judesiai yra efektyvūs tada, kai liemens raumenys suteikia stabilų pagrindą juosmeninei stuburo daliai.

Stabilizavimas – tai tam tikrų, specifinių raumenų gebėjimas užkirsti kelią nekontroliuotiems ir žalingiems juosmeninės stuburo dalies judesiams. Pagrindinis apatinės nugaros dalies stabilumo požymis yra kūno gebėjimas valdyti visą judesio amplitudę, šiuo atveju – juosmeninės stuburo dalies [103].

Stuburo stabilizavimo pratimai atliekami neutralioje padėtyje, todėl prieš pradedant vykdyti šią pratimų programą, vaikai yra apmokinami taisyklingos pradinės padėties: dubens pasvirimo atgal, krūtininės stuburo dalies tiesumo, tinkamos pečių lanko padėties – tai yra taisyklingos laikysenos pagrindas [91, 66, 85].

Neutrali juosmeninės stuburo dalies padėtis. Neutrali juosmens padėtis yra vidurys tarp pilno lenkimosi ir tiesimosi, kuriuos sukelia dubens pasvirimas pirmyn ir atgal. Todėl svarbu vaikus

išmokinti atpažinti ir palaikyti neutralią juosmens padėtį, kadangi ji sukelia mažiausiai įtampos kūno audiniams. Tai yra efektyviausia padėtis, iš kurios liemens raumenys gali efektyviai dirbti [103].

Išmokus pajausti neutralią juosmens padėtį, skiriami pratimai, stiprinantys pilvo, tiesiamuosius nugaros bei tiesiamuosius šlaunies raumenis [66]. Visus pratimus, kurie atliekami iš gulimos ant nugaros padėties, patariama daryti sulenkus kojas per kelius 90º kampu. Rankų padėtis atliekant šiuos pratimus gali būti įvairi. Lengviausia pratimus atlikti, kai rankos ištiestos išilgai liemens. Pasunkinta padėtis - sukryžiavus rankas ant krūtinės ir pati sunkiausia pratimų atlikimo padėtis, kai rankos sunertos už galvos. Atliekant pratimus rekomenduojama išlaikyti statines padėtis ne mažiau kaip 6 sekundes. Taip gerinama neuroraumeninė koordinacija bei statinė ir dinaminė stabilizacija. Pratimai atliekami lėtai, tiksliai. Didinant pratimų kartojimų skaičių, lavinama ištvermė. Mokant vaikus stabilizuoti liemenį, labai naudingi yra pratimai, kurie lavina dubens pasvirimo pirmyn kontrolę. Pavyzdžiui, (5 pav.). Pratimo atlikimo metu reikia įtraukti pilvo giliuosius raumenis ir tiesti koją neatkėlus pado nuo pakloto – slysti kulnu. Kojos tiesimo judesius reikia atlikti lėtai, pajaučiant, kada pasvyra dubuo ir padidėja juosmens lordozė. Kai dubuo pasvyra pirmyn ir padidėja juosmens lordozė, pratimą reikia nutraukti ir grįžti į pradinę padėtį.

5 pav. Kojos tiesimas slystant kulnu

(McGill, 2002)

Kaip jau minėjome anksčiau, stuburo stabilumą garantuoja raumenų, išsidėsčiusių aplink juosmenį nenutrūkstamas aktyvumas [121]. Raumenys gali stabilizuoti stuburą veiksmingai tik tada, kai jie yra tokie stiprūs, kad išlaikytų liemenį lyg cilindrą [91]. Dinaminės stabilizacijos pratimams naudojamas judesių išmokimas tam, kad būtų nuolatos įjungtas giliųjų stuburo raumenų valdymas ir būtų koordinuojama visa liemens raumenų sistema funkcinių judesių metu [85]. Ši programa skirta juosmens ir dubens raumenų jėgai bei ištvermei didinti, neuroraumeninei kontrolei gerinti [115]. Remiantis užsienio autorių atliktų tyrimų rezultatais, iš daugybės pratimų, dinaminiai juosmeninės stuburo dalies pratimai duoda geriausius rezultatus, siekiant pilvo ir nugaros raumenų jėgos

pusiausvyros. Tokiu būdu yra mažinama netaisyklingos laikysenos bei nugaros skausmo atsiradimo rizika kasdieninėje bei sportinėje veikloje [127].

Kineziterapijos efektyvumas ir nauda nesportuojančių asmenų laikysenos korekcijai nekelia abejonių, tačiau trūksta duomenų, apie šių pratimų poveikį sportuojančių asmenų laikysenai bei stuburą stabilizuojančių raumenų funkcijai.

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

2.1 Tiriamųjų kontingentas

Tyrimas buvo atliktas Kauno apskrities sporto medicinos centre. Tiriamąjį kontingentą sudarė 41 krepšininkas – 19 mergaičių ir 22 berniukai, kuriems buvo diagnozuota laikysenos asimetrija frontalioje plokštumoje. Tiriamųjų amžius - 10-14 metų. Tyrimas buvo atliekamas 2010/2011 m. rugsėjo – kovo mėn. Mergaičių amžiaus vidurkis – 12,26 ± 0,39; berniukų – 12,55 ± 0,29 metų (6 pav.). Mergaičių sportinės veiklos trukmė – 3,32 ± 0,29 metų. Intensyvumas - 2,74 ± 0,15 kartai per savaitę. Berniukų sportinės veiklos trukmė – 4,50 ± 0,37 metų. Intensyvumas – 3,45 ± 0,21 kartai per savaitę. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 7 pav.

6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių

2.2 Tyrimo metodai

2.2.1 Skoliometrija

Matavimai buvo atliekami frontalioje plokštumoje:

1) pečių regione – pečių aukščio skirtumas laipsniais (tiriamasis stovi tiesiai. Skoliometro kojytės dedamos ant petinio-raktikaulio sąnario. Stebimi parodymai skoliometro laipsnių skalėje. Pečių aukščio skirtumas nuo 1 iki 2,5 laipsnio laikoma norma) (8 pav.).

2) klubų regione – klubakaulių aukščio skirtumas laipsniais (skoliometro kojytės dedamos ant klubakaulio sparnų. Stebimi parodymai. Norma – klubakaulių aukščio skirtumas nuo 1 iki 2,5 laipsnio) (9 pav.).

8 pav. Pečių aukščio vertinimas 9 pav. Klubakaulių aukščio vertinimas

2.2.2 Cirtometrija

Stuburo linkių matavimui sagitalinėje plokštumoje naudojamas cirtometras – lanksti liniuotė, išlaikanti tokią formą, kokia jai suteikiama (10a pav.). Cirtometras dedamas ant stuburo slankstelių keterinių ataugų ir stuburo linkiai vertinami nuo septintojo kaklo slankstelio (C7) keterinės ataugos iki pirmojo kryžkaulio slankstelio (S1), kaip pavaizduota 10b pav. Pagal keterines slankstelių ataugas cirtometru išformuoti stuburo linkių kontūrai perkeliami ant popieriaus. Popieriuje atidėtoje kreivėje (11 pav.) pažymimos septintojo kaklo ir pirmojo kryžkaulio slankstelių vietos, stuburo inversijos taškas, vieta, kur krūtininės dalies kifozė pereina į juosmens lordozę, taip pat aukščiausi kifozės ir lordozės taškai. Skaičiuojamas krūtininės kifozės kampas α, ir juosmens lordozės kampas β. Kampas α skaičiuojamas tarp dviejų linijų: pirmos, kuri jungia septintojo kaklo slankstelio keterinės ataugos tašką ir aukščiausią kifozės tašką ir antros, kuri jungia aukščiausią krūtininės kifozės tašką ir stuburo inversijos tašką. Juosmens lordozės kampas β vertinamas panašiai, tik linijos vedamos per kryžkaulio

pirmojo slankstelio tašką ir juosmens lordozės aukščiausiąjį tašką ir antroji linija - per lordozės aukščiausiąjį tašką ir stuburo kreivės inversijos tašką.

10 pav. a) Cirtometras – lanksti liniuotė stuburo b) Cirtometro išformavimas ant keterinių linkiams sagitalinėje plokštumoje matuoti ataugų nuo C7 iki S1 stuburo slankstelio

11 pav. Stuburo krūtininės dalies kifozės kampo α ir juosmeninės dalies lordozės kampo β apskaičiavimas

Krūtininė kifozė ir juosmeninė lordozė buvo vertinamos pagal Italijos mokslininkų D. Calombini, E. Occhipinti, A. Grieco, S. Boccardi, O. Menoni (1984) lentelėje pateiktas vertinimo

normas (2 lentelė). Remiantis šiomis normomis labai nedaug vaikų turėjo padidėjusius sagitalinius linkius, todėl taip pat įvertinome šių linkių dydį atsižvelgdami į lytį remiantis V. Mauricienės disertacijoje pateiktomis siauresnėmis linkių normomis (3 lentelė).

2 lentelė. Krūtininės kifozės ir juosmeninės lordozės vertinimo normos

Stuburo linkiai Apatinė riba (laipsniais) Viršutinė riba (laipsniais)

Krūtininė kifozė (<α) 15 30

Juosmeninė lordozė (<β) 14 32

3 lentelė. Krūtininės kifozės ir juosmeninės lordozės vertinimo normos

Stuburo linkiai Berniukai Mergaitės

Apatinė riba Viršutinė riba Apatinė riba Viršutinė riba

Krūtininė kifozė (<α) 15 23 13 21

Juosmeninė lordozė (<β) 13 24 13 25

2.2.3 Pilvo raumenų statinės ištvermės vertinimas.

Testo metu tiriamieji atsisėda taip, kad tarp liemens ir šlaunų bei tarp šlaunų ir blauzdų būtų 90° kampas. Už tiriamųjų nugarų pastatoma pagalbinė ir apsauginė priemonė, kuri padeda nustatyti tinkamą tiriamųjų nugaros padėtį (nugara su pagrindu, ant kurio sėdima, sudaro 45° kampą). Pagalbininkas prilaiko tiriamųjų pėdas. Rankos sukryžiuojmos ant krūtinės. Tokia sėdimą padėtį reikia išlaikyti kaip galima ilgiau. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebeišlaiko padėties ir nugara atsiremia į apsaugą (12 pav.).

12 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės testas (McGill, 2002)

2.2.4 Nugaros raumenų statinės ištvermės vertinimas.

Testo metu tiriamieji buvo guldomi ant kušetės ant pilvo taip, kad viršutinė kūno dalis būtų laisva be atramos (iki klubakaulio skiauterių), kojos fiksuojamos specialiu laikikliu. Tiriamieji turėjo pakelti viršutinę kūno dalį iki horizontalios padėties ir išlaikyti kaip galima ilgiau. Tiriamųjų rankos laikomos sukryžiuotos ant krūtinės. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai viršutinė kūno dalis nusileisdavo žemiau horizontaliosios (13 pav.).

13 pav. Nugaros raumenų statinės ištvermės testas (McGill, 2002)

2.2.5 Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės vertinimas.

Tiriamieji turi atsigulti ant šono taip, kad viršutinė koja būtų priekyje, o apatinė užpakalyje (žingsnio padėtis), kojos ištiestos, viršutinės rankos plaštaka uždėta ant priešingo peties. Apatinė ranka sulenkiama per alkūnės sąnarį 90° kampu, kūnas pakeliamas nuo grindų, ir ši padėtis turi buti išlaikoma kuo ilgiau. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamieji nebeišlaiko padėties ir nuleidžia dubenį ant grindų. Išmatavus vienos liemens raumenų pusės pajėgumą, matuojamas kitos pusės pajėgumas. Tiriamieji gulasi ant kito šono ir užima tą pačią testavimo padėtį (14 pav.).

14 pav. Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testas