SOCIALINĖ PARAMA IR POTRAUMINIO STRESO SIMPTOMAI PO APATINIŲ GALŪNIŲ AMPUTACIJŲ

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

Medicinos akademija

Visuomenės sveikatos fakultetas

Paulina Jukonytė

SOCIALINĖ PARAMA IR POTRAUMINIO STRESO

SIMPTOMAI PO APATINIŲ GALŪNIŲ AMPUTACIJŲ

Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas Visuomenės sveikata, Sveikatos ekologija

Studentė Mokslinis vadovas

Paulina Jukonytė prof. dr. Ričardas Radišauskas

2018-05-02 2018-05-02

(2)

2

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata, Sveikatos ekologija

SOCIALINĖ PARAMA IR POTRAUMINIO STRESO SIMPTOMAI PO APATINIŲ GALŪNIŲ AMPUTACIJŲ

Paulina Jukonytė

Mokslinis vadovas prof. dr. Ričardas Radišauskas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2018. 70 p.

Darbo tikslas. Nustatyti sąsajas tarp socialinės paramos ir potrauminio streso simptomų dažnio po apatinių galūnių amputacijų.

Darbo uždaviniai. 1. Įvertinti potrauminio streso simptomų dažnį praėjus mėnesiui po apatinių galūnių amputacijų.

2. Įvertinti socialinės paramos šaltinius ir lygį po apatinių galūnių amputacijų.

3. Nustatyti socialinės paramos poveikį asmenų po apatinių galūnių amputacijų patiriamiems potrauminio streso simptomams.

Metodika. 77 tiriamieji po kojos amputacijos, besigydantys AB “Ortopedijos technika” 2017 m. kovo – 2018 m. kovo mėnesiais buvo apklausti potrauminio streso sutrikimo simptomų skale bei socialinės paramos suvokimo skale. Tiriamieji buvo atrenkami nepaisant amputacijos aukščio, pacientų lyties bei amžiaus. Dviejų požymių nepriklausomumo sąsajos buvo tikrinamos naudojant χ2 – Pearson kvadrato kriterijų. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Rezultatai. Nustatyta, kad 13 (16,9 proc.) respondentų pasireiškė PSS simptomai. 3–5 ar daugiau kartų per savaitę didžioji dalis (66,7 proc.) vyresnių nei 60 m. amžiaus tiriamųjų jautėsi sudirgę ar patirė pykčio priepuolius, taip pat didžioji dalis (66,7 proc.) vyresnių nei 60 m. respondentų labai dažnai stengėsi išvengti ir minčių bei jausmų, susijusių su amputacija. Vienodai labai atitolę ar atskirti nuo kitų po kojos amputacijos jautėsi abiejų amžiaus grupių tiriamieji ir beveik dvigubai dažniau taip jautėsi vyrai (63,6 proc.), lyginant su moterimis (36,4 proc.). Tam tikras svarbus žmogus buvo svarbesnis socialinės paramos teikėjas nei šeima ar draugai. Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas vertinant potrauminį stresą patyrusių žmonių socialinės paramos ryšį su teiginiu „Yra tam tikras žmogus, kuris būna netoliese, kai prireikia“.

Išvados. 1. Kas šeštam tiriamajam pasireiškė PSS ar jo simptomai. Sutrikimas dažniau pasireiškia vyrams bei tiriamiesiems, vyresniems nei 60 metų.

2. Asmenims po kojos amputacijos didžiausią paramą teikia tam tikras svarbus žmogus. Tačiau ir šeima ir draugai taip pat yra svarbūs socialinės paramos teikėjai. Beveik pusė tiriamųjų tvirtai sutinka, kad šeima jiems geranoriškai padeda priimti sprendimus ir net trečdalis visų respondentų tvirtina turintys draugų, su kuriais gali dalintis savo džiaugsmais bei rūpesčiais.

3. Socialinė parama reikšmingai siejosi su potrauminio streso simptomais. Kuo didesnė socialinė parama, tuo rečiau asmenims išsivysto potrauminio streso simptomai.

(3)

3

SUMMARY

Public Health, Health Ecology

SOCIAL SUPPORT AND POST-TRAUMATIC STRESS FOLLOWING LOWER LIMB AMPUTATIONS

Paulina Jukonytė

Supervisor Ričardas Radišauskas, Dr. Professor

Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2018. 70 p.

Aim of study. The aim of this study is to evaluate the relation between social support and frequency of posttraumatic stress symptoms following lower limb amputations.

Objectives. 1. To evaluate frequency of posttraumatic stress symptoms after one month after lower limb amputation.

2. To evaluate social support sources and level after lower limb amputation.

3. To determine the effect of social support on posttraumatic stress sypmtoms after lower limb amputation.

Methods. 77 participants after lower limb amputation who were rehabilitation in Ortopedijos technika clinic from March 2017 until March 2018 were surveyed with PTSD symptom scale and Multidimensional scale of perceived social support. Age, sex and height of amputation was not taken into consideration of this study. The two-character independence interfaces were tested using Pearson’s square criterion. The differences in the variables were considered statistically significant when p<0.05.

Results. As results present, 13 of participants (16.9%) experienced PTSD symptoms. Most of the subjects (66.7%) with age above 60 3–5 or more times per week was feeling irritable or having anger outbursts, the majority (66.7%) of those over the age 60 as well often tried to avoid thoughts and feelings related to amputation. Both age groups respondents equally felt distant or cut off from other people and almost two times often these feelings were experienced by men (63.6%) compared to women (36.4%). Results suggests that in most cases significant other person played more important role as acare giver compared to family and friends. A statistically significant difference was found assessing the relationship between social support for people with posttraumatic stress and the statement „There is a special person who is around when I am in need“.

Conclusions. 1. Every sixth subject experienced PTSD or its symptoms. Disorder were more frequent in men and those older than age 60.

2. Study shows that significant other plays the most important role in support giving after lower limb amputation. However, family and friends are also important social support providers. Almost half of the subjects strongly agree that the family is willing to help them make decisions and even one third of all respondents also admited having close friends with whom they can share joys and sorrows.

3. Social support is significantly related to the symptoms of PTSD. The greater the social support, the less likely people develop posttraumatic stress symptoms.

(4)

4

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju doc. dr. Vilijai Malinauskienei ir prof. dr. Ričardui Radišauskui už patarimus, pastabas bei suteiktą pagalbą rašant magistro baigiamąjį darbą.

Taip pat dėkoju AB „Ortopedijos technika“ už galimybę atlikti tyrimą ir visiems klinikos pacientams, sutikusiems dalyvauti tyrime.

(5)

5

TURINYS

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS ... 6

ĮVADAS ... 7

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1. Apatinių galūnių amputacijos ... 9

1.2. Psichologinės traumos sąvoka ... 10

1.3. Ūminio streso sutrikimas ... 11

1.4. Potrauminio streso sutrikimas ... 13

1.5. Socialinė parama ... 16

1.6. Potrauminio streso ir socialinės paramos sąsajos po apatinių galūnių amputacijų ... 17

2. TYRIMO METODIKA ... 19

3. REZULTATAI ... 22

3.1. Tiriamųjų charakteristika ... 22

3.2. Potrauminio streso simptomų dažnio praėjus mėnesiui po apatinių galūnių amputacijų vertinimas ... 22

3.3. Socialinės paramos šaltinių ir lygio po apatinių galūnių amputacijų vertinimas... 36

3.4. Socialinės paramos poveikis asmenims po apatinių galūnių amputacijų patiriamiems potrauminio streso simptomams ... 49

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 61

IŠVADOS ... 64

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 65

LITERATŪRA ... 66

(6)

6

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS

DSM-5 – Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas, penktasis leidimas. DSM-IV – Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas, ketvirtasis leidimas. HAD – Hospitalinė nerimo ir depresijos skalė.

LLS – laisvės laipsnių skaičius. PSS – potrauminio streso sutrikimas.

TLK–10–AM – Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija, dešimtasis leidimas, Australijos modifikacija.

ŪSS – ūminio streso sutrikimas.

Amputacija – tai chirurginis dalinis ar visiškas galūnės pašalinimas.

Potrauminio streso sutrikimas – nerimo sutrikimas, paprastai atsirandantis dėl vieno ar daugiau trauminių įvykių ir pasižymintis pakartotiniu įvykio išgyvenimu, depresija, košmarais, netinkama/neįprasta socialine elgsena, atitolimu nuo kitų žmonių (susvetimėjimu) bei kitomis prisitaikymo (adaptacijos) problemomis.

Psichologinė trauma – trauminio įvykio rezultatas, kenkiantis žmogaus psichikai.

Socialinė parama – teikiama parama, suteikianti komfortą ir reikšmę kito žmogaus gyvenimui. Socialinės paramos šaltiniai – šeimos nariai, partneris ar mylimasis, draugai, visuomenė yra žmogaus natūralaus palaikymo tinklo dalis ir gali atlikti socialinio palaikymo teikėjo vaidmenį. Trauma – emocinis atsakas į reikšmingą neigiamą įvykį.

Ūminio streso sutrikimas – yra traumos ir su stresoriumi susijęs sutrikimas, pasižymintis/charakterizuojamas nepageidaujamais prisiminimais, neigiama nuotaika, atsiribojimu, patiriamais per pirmą mėnesį po traumuojančio įvykio.

(7)

7

ĮVADAS

Amputacija yra vienas iš labiausiai fiziškai ir psichologiškai sukrečiančių bei gyvenimo kokybę įtakojančių įvykių, kuris gali nutikti žmogui. Nepaisant pastarųjų metų pažangos medicinoje ir chirurgijoje, amputacijos tebėra labai dažna kraujagyslių patologijos, diabeto, traumų, onkologinių ligų ir kt. ligų pasekmė bei aktuali visuomenei problema [1].

Apatinių galūnių amputacija yra trauminis įvykis, dėl kurio neretai patiriamas potrauminio streso sutrikimas ir jo simptomai. Potrauminio streso sutrikimas (PSS) – sunkus, dažnai lėtinis sutrikimas, kuris per visą gyvenimą paveikia 6 proc. pasaulio gyventojų. Dėl to šis sutrikimas yra didelė našta daugelio šalių ekonomikos ir sveikatos priežiūros sistemoms, o išlaidos dėl jo yra daug didesnės nei bet kokio kito nerimo sutrikimo. Tyrimai rodo, kad PSS pakenkia su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei, psichosocialinei, profesinei veiklai bei bendrai žmogaus gerovei, todėl sutrikimą ar jo simptomus patiriantiems žmonėms reikalinga pagalba ir parama [2].

Socialinės paramos trūkumas yra vienas iš PSS rizikos veiksnių, todėl stipri socialinės paramos sistema yra būtina norint pagerinti žmogaus po amputacijos gyvenimo kokybę, padedant jam susitaikyti su galūnės netekimu bei patiriamu stresu. Tyrimai rodo, kad socialinė parama po trauminio įvykio yra tiek apsauginis veiksnys, tiek gijimo veiksnys, atliekantis svarbų vaidmenį patiriančiųjų PSS simptomus atsistatymo procese, bei palengvinantis sutrikimo simptomus [3].

Kuo labiau išreikšti yra potrauminio streso simptomai, tuo labiau žmonės linkę atsiriboti nuo socialinės veiklos bei santykių. Žema socialinė parama yra susijusi su mažesniu atsparumu stresui, taip skatindama pažeidžiamumą išsivystyti kitiems psichiniams sutrikimams. Be to, socialinė parama, atlieka svarbų vaidmenį ir gyvenimo trukmei, kadangi vienatvė, susijusi su padidėjusia arterinės hipertenzijos rizika, endokrininiais ir imuniniais sutrikimais, yra laikoma svarbia socialine ir visuomenės sveikatos problema [2, 4].

Tyrimo teorinė ir praktinė reikšmė. Bus nustatyta potrauminio streso priežastys ir socialinės paramos šaltiniai, dėl ko bus galima padėti žmonėms išvengti potrauminio streso. Publikuojant atliktą mokslinį tyrimą Lietuvos ir užsienio moksliniuose žurnaluose bus galima atskleisti Lietuvos gyventojų, kuriems buvo atlikta apatinių galūnių amputacija, potrauminio streso simptomus, priežastis, socialinės paramos lygį, bei palyginti su kitais užsienio mokslininkais, tirsiančiais šią ir panašias temas.

Tiriama problema. Ar potrauminį stresą patiriantys žmonės po apatinių galūnių amputacijos turi socialinę paramą/gauna pakankamai socialinės paramos?

(8)

8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas: Nustatyti sąsajas tarp socialinės paramos ir potrauminio streso simptomų dažnio po apatinių galūnių amputacijų.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti potrauminio streso simptomų dažnį praėjus mėnesiui po apatinių galūnių amputacijų;

2. Įvertinti socialinės paramos šaltinius ir lygį po apatinių galūnių amputacijų; 3. Nustatyti socialinės paramos poveikį asmenų po apatinių galūnių amputacijų

patiriamiems potrauminio streso simptomams.

Hipotezė: pacientams su žemu socialinės paramos lygiu dažniau išsivysto potrauminio streso simptomai.

(9)

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Apatinių galūnių amputacijos

Amputacija – tai chirurginis dalinis ar visiškas galūnės pašalinimas [5]. Galūnės amputacija yra laikoma paskutine išeitimi, kai galūnės išgelbėti neįmanoma ar kai galūnė yra negyva arba mirštanti, gyvybinga, bet nefunkcionuojanti ir kelianti grėsmę paciento gyvybei [6]. Nors amputacija medicininiu požiūriu gali būti naudinga, galūnės netekimas turi svarbią funkcinę, psichologinę, socialinę reikšmę bei įtakoja žmogaus gyvenimo kokybę [7]. Amputacijų skaičius bei mirtingumas dėl jų vis didėja, nepaisant pažangos kraujagyslių chirurgijoje bei diabeto kontrolės.

Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet atliekama 30 000 – 40 000 amputacijų. 2005 metais šioje šalyje su amputuotomis galūnėmis gyveno apytiksliai 1,6 milijono žmonių. Manoma, kad 2050 metais šis skaičius padidės daugiau nei dvigubai ir asmenų, patyrusių amputaciją skaičius gali pasiekti net apie 3,6 milijono [8]. Europoje amputacijų paplitimas svyruoja nuo 17 iki 30 įvykių, tenkančių 100.000 žmonių. Informacija apie amputacijų skaičių yra ribota dėl daugelyje šalių neatliekamų stebėjimų, yra labai mažai duomenų tinkamų palyginimams tarptautiniu mastu [5].

Pagrindinės amputacijų priežastys: kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, traumos, onkologinės ligos bei įgimtos deformacijos [9]. Kurichi ir bendraautoriai [1] be išvardytų priežasčių dar išskiria ir osteomielitą, reikšmingą vietinę infekciją, sepsį bei ankstesnės amputacijos komplikacijas.

Dažniausia amputacijos priežastis išsivysčiusiose šalyse – kraujagyslių ligos. Dėl jų amputacijos dažniausiai atliekamos pacientams, vyresniems nei 60 metų [6]. Mažiau išsivysčiusiose šalyse amputacijos atliekamos dažniau dėl žemesnio medicinos sistemos lygio, taip pat dėl rečiau taikomų prevencijos priemonių, informacijos sklaidos tarp pacientų, bei dėl socialinių priežasčių – karo, darbo saugos nesilaikymo, traumų ir t.t. [5]. Amputacijos dėl kraujagyslių ligų atliekamos 8 kartus dažniau nei amputacijos dėl traumų. Amputacijos dėl cukrinio diabeto apima beveik pusę visų atvejų, taip pat žmonės sergantys cukriniu diabetu turi 10 kartų didesnę amputacijos riziką. Atvejai, kai galūnė amputuojama dėl vėžio, yra reti [1].

Amputacijos gali būti chirurgiškai suplanuotos (dėl kraujagyslių ligų ar naviko) ir neplanuotos (trauminės) operacijos. Traumos yra pagrindinė amputacijos priežastis tarp jaunesnio amžiaus pacientų. Galūnės netekimas dėl traumos yra staigus ir emociškai sukrečiantis įvykis. Šie pacientai dažniausiai kitais atžvilgiais yra sveiki ir produktyvūs, taigi tokie sužalojimai gali turėti didelę neigiamą įtaką jų gyvenimui. Amputacijos dėl traumų apriboja žmonių kasdienines ir profesines veiklas ir tai daro didelę įtaką psichinei būklei. Galūnės netekimas sukelia fizinę bei emocinę negalią bei stresą [10].

(10)

10 Kojos amputacijos yra labiausiai paplitęs amputacijų tipas. Remiantis statistiniais duomenimis, nustatyta, kad kojos amputuojamos penkis kartus dažniau nei rankos. Blauzdos amputacijos dėl kraujagyslių ligų yra dažnesnės nei šlaunies amputacijos [9, 11].

Kojų amputacijos yra susijusios su aukštu mirtingumo lygiu, didelėmis gydymo išlaidomis bei fiziniais apribojimais [12]. Amputacijos aukštis yra pagrindinės ligos atspindys, ypač jei kalba eina apie kraujagyslių ligas. Pacientai, kuriems pašalinama didesnė dalis galūnės, dažniausiai turi išeminę širdies ligą, kuri yra susijusi su didesne mirtingumo rizika. 30 dienų pooperacinis mirtingumas dėl kraujagyslių ligų ar diabeto komplikacijų svyruoja nuo 6,3 iki 42,3 procentų [1]. Dažniausios pooperacinės komplikacijos po kojos amputacijų yra inkstų, širdies, plaučių ligos, užteršta, infekuota žaizda, sepsis [13].

Nustatyta, kad nepriklausomai nuo amputacijos priežasties, asmenys po kojos amputacijos yra labiau linkę lėtinėms, antrinėms būklėms, įskaitant: blogą psichinę sveikatą, fantominius skausmus, bigės bei neoperuotos galūnės skausmus ir nuolatinį, varginantį apatinės nugaros dalies skausmą [14].

1.2. Psichologinės traumos sąvoka

Amerikos psichologų asociacija (APA) [15] traumą apibūdina kaip „emocinį atsaką į reikšmingą neigiamą įvykį“. Nors trauma yra normalus atsakas, tačiau poveikis gali būti toks stiprus, kad gali trukdyti individui gyventi normalų visavertį gyvenimą. Stresas tampa traumuojančiu, kai stresoriaus poveikio rezultatas yra psichinės sferos sutrikimai. Tokiu atveju, stresą ir trauminio įvykio sukeltą disfunkciją reikia gydyti ir atkurti individo emocinį gerbūvį.

Traumos sąvoka dažniausiai apibrėžiama bendrais žodžiais: didelio intensyvumo įvykis, kai nėra adekvataus jo įveikimo galimybės ir tuo pačiu viršijamas individo prisitaikymo potencialas, dėl ko galimi adaptacijos sutrikimai ir sutrikimai, siejami su stresu. Traumos šaltiniai dažniausiai yra fiziškai smurtinio pobūdžio. Dažniausiai įvykis siejamas su mirtimi, pavojumi gyvybei, sunkiu sužalojimu ar kokia kita fizine grėsme. Šis įvykis žmogų gali paliesti tiesiogiai ar netiesiogiai, kai tampama kitų žmonių nelaimių liudininku. Tačiau trauma gali būti ir psichologinė [16].

Psichologinė trauma – trauminio įvykio rezultatas, kenkiantis žmogaus psichikai. Trauminis įvykis gali būti vienkartinis ar ilgalaikis įvykis ar įvykiai, kurie sukrečia žmogų ir užvaldo jo gebėjimą susidoroti su emocijomis, mintimis, susijusiomis su šia patirtimi [16].

Reakcija į traumuojančius įvykius yra skirtinga. Didžiajai daliai žmonių šių įvykių pasekmės praeina po tam tikro laiko, tačiau kitiems trauma palieka juntamus pėdsakus, kurie taip pat nėra visiems vienodi: sutrikimas gali pasireikšti greitai (po kelių minučių ar valandų) ar lėtai (po kelių

(11)

11 dienų ar mėnesių), būti vidutiniškai ar smarkiai išreikštas, gali būti pažeistos skirtingos psichinės sistemos, sutrikimas gali trukti skirtingą laiką ir t.t.

1.3. Ūminio streso sutrikimas

Pagal TLK–10–AM [17] ūminė reakcija į stresą apibūdinama kaip praeinantis, bet sunkus psichikos sutrikimas, susiformuojantis kaip reakcija į išskirtinai stiprų stresą ir praeinantis po kelių dienų ar valandų.

Simptomai [18]:

• Tipiškais atvejais pradžioje būdinga „apdujimo“ būsena, kai susiaurėja sąmonė ir dėmesys; • Autonominiai (vegetaciniai) simptomai (tachikardija, prakaitavimas, karščio pylimas ir kt.); • Dalinė ar visiška epizodo amnezija;

• Kartu su pradiniu apdujimu gali pasireikšti depresija, pyktis, neviltis, tačiau joks simptomas nesitęsia ilgai;

• Sumažėja sugebėjimas suvokti aplinką, atsiranda dezorientacija.

Simptomai atsiranda tuoj pat po traumuojančio įvykio ir trunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. Jei po dviejų dienų atsiranda disociaciniai bei PSS simptomai (sudirginimas, vengimas, įkyrus pasikartojantis buvusio į įvykio išgyvenimas) – perėjimas į ūminį streso sutrikimą [18].

Ūminio streso sutrikimas (ŪSS) – yra traumos ir su stresoriumi susijęs sutrikimas, pasižymintis/charakterizuojamas nepageidaujamais prisiminimais, neigiama nuotaika, atsiribojimu, patiriamais per pirmą mėnesį po traumuojančio įvykio. ŪSS įtrauktas į psichinių ligų diagnostikos ir statistikos vadovą (DSM-IV) 1994 [19] metais ir padeda apibūdinti bei klasifikuoti simptomus, ankstyvame laikotarpyje po traumos ir atpažinti rizikos išsivystyti potrauminio streso sutrikimui grupėje esančius žmones.

ŪSS dažnai pasireiškia kartu su depresija, nerimo bei kitais sutrikimais. Ūmaus streso sutrikimo įvedimas į DSM-IV sukėlė nemažai diskusijų dėl diagnozės vertės, taigi 2013 metais, publikavus DSM-5, diagnostikos kriterijai buvo iš esmės pakeisti.

Diagnostikos kriterijai pagal DSM-5 [20]:

Kriterijus A. Susidūrimas su mirtimi, gresiančia mirtimi, galimu ar grasinamu kūno sužeidimu/seksualine prievarta.

Kriterijus B. Devynių (ar daugiau) simptomų buvimas iš bet kurios iš penkių kategorijų, prasidedančių ar blogėjančių po traumuojančio įvykio(-ių):

Invazijos simptomai:

1. Pasikartojantys nevalingi stresą keliantys prisiminimai apie traumuojanti įvykį;

(12)

12 3. Prisiminimai dėl kurių individas jaučiasi arba elgiasi taip tarsi trauminis įvykis būtų besikartojantis;

4. Intensyvus arba užsitęsęs stresas arba fiziologinės reakcijos kaip atsakas į išorinius ar vidinius veiksnius, primenančius traumuojanti įvykį ar jo aspektus.

Neigiama/pesimistiška nuotaika

5. Nuolatinis nesugebėjimas patirti teigiamų/pozityvių emocijų. Atsiribojimo simptomai

6. Pakitęs savęs arba savo aplinkos suvokimas;

7. Negalėjimas prisiminti svarbių traumuojančio įvykio detalių. Vengimo simptomai

8. Pastangos vengti stresą keliančių prisiminimų, jausmų, minčių, glaudžiai susijusių su traumuojančiu įvykiu;

9. Pastangos išvengti išorinių dirgiklių, dėl kurių kyla prisiminimai, mintys arba jausmai, glaudžiai susiję su trauma.

Susijaudinimo simptomai 10. Miego sutrikimai.

11.Susierzinimas ir pykčio priepuoliai, kylantys tiek su, tiek be provokacijos, dažniausiai pasireiškiantys žodine ar fizine agresija, nukreipta į žmones ar objektus;

12. Perdėtas budrumas;

13. Nesugebėjimas susikoncentruoti; 14. Perdėtas baikštumas.

Kriterijus C. Sutrikdymo trukmė (simptomai B kriterijuje) yra nuo 3 dienų iki mėnesio po traumuojančio įvykio.

Kriterijus D. Sutrikimas sukelia kliniškai reikšmingą sielvartą/susikrimtimą ar pablogina socialinių, profesinių ar kitų svarbių sričių funkcionavimą.

Kriterijus E. Sutrikimas nėra susijęs su išoriniais veiksniais, tokie kaip vaistai ar alkoholis, ar kita medicinine diagnoze, pvz.: silpnu trauminiu smegenų pažeidimu ar trumpa psichoze.

Simptomai:

• Nerimo ar padidinto dirglumo simptomai;

• Disociaciniai simptomai (9 ar daugiau pagal DSM-5);

• Nuolat pasikartojantis traumavusio įvykio išgyvenimas (angl. re-experience); • Nuolatinis traumavusį įvykį primenančių stimulų vengimas (angl. avoidance); • Padidinto dirglumo simptomai arba ryškus nerimas (ang. hyperarousal)

• Funkcionavimo pokyčiai (kliniškai svarbūs) socialinėje, darbo ir kitose srityse arba kliniškai svarbi įtampa [20].

(13)

13 Ūminio streso sutrikimas prasideda po dviejų dienų arba per 4 savaites nuo traumavusio įvykio pradžios. Sutrikimas trunka mažiausiai dvi dienas, o ilgiausiai – 4 savaites [19]. Jei simptomai užsitęsia ilgiau kaip 1 mėnesį (4 savaites), gali būti diagnozuojamas potrauminio streso sutrikimas. Ūminio streso sutrikimo diagnozė bando atskirti trumpalaikes streso reakcijas ir atsakus, kurie gali reprezentuoti potrauminio streso sindromo pirmtakus [21].

1.4. Potrauminio streso sutrikimas

Potrauminio streso sutrikimas – nerimo sutrikimas, paprastai atsirandantis dėl vieno ar daugiau trauminių įvykių ir pasižymintis pakartotiniu įvykio išgyvenimu, depresija, košmarais, netinkama/neįprasta socialine elgsena, atitolimu nuo kitų žmonių (susvetimėjimu) bei kitomis prisitaikymo (adaptacijos) problemomis [22].

Pagal TLK-10-AM [14], potrauminio streso sutrikimas „pasireiškia kaip pavėluota ar užsitęsusi reakcija į stresogeninį įvykį ar situaciją, ypač pavojingą arba katastrofišką (ilgalaikę ar trumpalaikę), kuri sukeltų stiprų distresą beveik kiekvienam“.

Potrauminio streso sutrikimas atsiranda po traumavusio įvykio praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams.

Diagnostikos kriterijai pagal DSM-5 [20]

Potrauminio streso sindromo diagnostikos kriterijai apima traumuojančio įvykio istoriją, kurie atitinka konkrečias sąlygas ir apima simptomus iš keturių simptomų grupių, kurie yra: įsibrovimas, vengimas, neigiami nuotaikos bei dirglumo pokyčiai. Šeštas kriterijus susijęs su simptomų trukme, septintasis – vertina funkcionavimą, o aštuntasis kriterijus – paaiškina jog simptomai nepriklauso nuo kitų medžiagų vartojimo ar kitos medicininės būklės [23].

Kriterijus A: Stresorius.

Žmogus susidūrė su mirtimi, gresiančia mirtimi, galimu ar grasinamu kūno sužeidimu/seksualine prievarta:

1. Tiesioginis poveikis. 2. Būti tiesioginiu liudininku.

3. Netiesiogiai, žinant, kad giminaitis ar artimas draugas susidūrė su traumuojančiu įvykiu. Jei atvejis apėmė mirtį ar grasinimą mirti, jis turi būti smurtinis ar atsitiktinis.

4. Pasikartojantis netiesioginis susidūrimas su trauminiais įvykiais dėl profesijos, pvz.: gelbėjimo tarnybų darbuotojai, dirbantys su smurtinėmis ir nesmurtinėmis mirtimis ar socialiniai darbuotojai, nuolatos susiduriantys su vaikų išnaudojimu. Šiuo atveju prie stresoriaus nepriskiriama informacija, gaunama per mediją, televiziją, filmus ir t.t.

(14)

14 Kriterijus B: Invazijos simptomai. Nuolat iš naujo išgyvenamas traumuojantis įvykis, pasireiškiantis vienu ar keliais iš šių būdų (bent 1 požymis):

1. Pasikartojantys, įkyrūs, jaudinantys įvykio prisiminimai; 2. Pasikartojantys košmariški sapnai apie įvykį;

3. Elgesys arba pojūtis, tarsi traumuojantis įvykis vėl kartojasi (būdingos iliuzijos, haliucinacijos, disociaciniai požymiai);

4. Stipri psichologinė įtampa, susidūrus su įvykiais, kurie primena traumuojantį įvykį; 5. Fiziologinės reakcijos (dreba rankos, džiūsta burna ir kt.) prisiminus arba priminus įvykį.

Kriterijus C: Vengimas. Nuolatinis traumavusį įvykį primenančių stimulų vengimas ir emocijų išblėsimas (to nebuvo iki traumos) (1 požymis):

1. Su traumuojančiu įvykiu susijusios mintys ar jausmai;

2. Su traumuojančiu įvykiu susiję išoriniai priminimai (pvz.: žmonės, vietos, pokalbiai, veikla, objektai, situacijos).

Kriterijus D: Neigiami nuotaikos ir kognityviniai simptomai, kurie prasidėjo arba pablogėjo po traumuojančio įvykio (2 požymiai):

1. Negalėjimas prisiminti traumuojančio įvykio detalių (nepriklausomai nuo alkoholio, medikamentų ar galvos traumos);

2. Nuolatinės neigiamos mintys apie save ir supantį pasaulį;

3. Nuolatinis savęs ar kitų kaltinimas dėl įvykusios traumos ir/ar jos pasekmių;

4. Nuolatinės neigiamos dėl traumos atsiradusios emocijos, tokios kaip baimė, siaubas, pyktis, kaltė;

5. Sumažėjęs susidomėjimas prieš traumuojantį įvykį buvusiomis veiklomis; 6. Vienišumo ar atskirties nuo kitų jausmas;

7. Nuolatinis negalėjimas patirti teigiamų emocijų. Kriterijus E: Susijaudinimo ir dirglumo pokyčiai

Su traumuojančiu įvykiu susiję pakitimai, kurie prasidėjo arba pablogėjo po įvykio (2 požymiai):

1. Pernelyg jautrus ar agresyvus elgesys; 2. Destruktyvus ar neapgalvotas elgesys; 3. Didesnis reaktyvumas;

4. Aiškios išgąsčio reakcijos;

5. Nesugebėjimas susikoncentruoti;

(15)

15 Kriterijus F: Trukmė. Simptomai (kriterijus B, C, D, E) turi tęstis ne trumpiau kaip mėnesį laiko.

Kriterijus G: Funkcinė reikšmė. Sutrikimas sukelia kliniškai svarbią įtampą arba kliniškai svarbų funkcionavimo pakitimą (pvz.: socialinį, profesinį).

Kriterijus H: Pobūdis. Sutrikimas ne dėl vaistų vartojimo ar kitos ligos.

Ūminė eiga trunka 3 mėnesius ar trumpiau, o lėtinė eiga trunka ilgiau nei 3 mėnesius, kartais tęsiasi iki kelių metų ir ilgiau. Jei potrauminio streso sutrikimo simptomai užsitęsia daugiau kaip 2 metus – atsiranda asmenybės pokyčiai. 50 procentų pacientų pasveiksta be gydymo po 2 metų. Kartais pasitaiko ir uždelstos pradžios potrauminio streso simptomai, kurie atsiranda po traumavusio įvykio praėjus daugiau 6 mėnesiams. Dažnai (33 – 54 proc.) ligos simptomai yra lėtiniai, trunkantys iki 6 metų ar ilgiau ir kainuoja didelius pinigus, gydantis tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą sveikatos priežiūros įstaigose [24].

PSS būdinga:

1. Įkyrus ir besikartojantis stresogeninio įvykio išgyvenimas prisiminimuose ar sapnuose, 2. Kartu esant nuolatiniam emociniam sustingimui,

3. Atsiskyrimui nuo kitų žmonių, 4. Nejautrumui aplinkos poveikiams ir

5. Traumą primenančių situacijų vengimui. Pacientas dažniausiai vengia net užuominų apie jį ištikusią traumą.

6. Kartu būna padidėjęs vegetacinės nervų sistemos jaudrumas, baimingumas, nerimas ir depresija, neretai būna ir suicidinių idėjų [18].

Tikslus sergamumo potrauminio streso sindromu dažnumas nėra žinomas, tačiau manoma, kad apie 1 – 9 proc. gyventojų visame pasaulyje su tuo susiduria. 2009 metais olandų atliktas tyrimas parodė 7,4 proc. paplitimą tarp šios šalies gyventojų. Amerikiečių atliktas tyrimas atskleidė, kad 20 procentų pacientų pripažino jaučiantys potrauminio streso simptomus po fizinės traumos ir 25 procentai pacientų parodė depresijos ir ūminio streso sutrikimo simptomus per kelias savaites ir mėnesius po traumuojančio įvykio [24].

Ne kiekvienam traumuojantį įvykį patyrusiam žmogui išsivysto nuolatinis (lėtinis) ar net trumpalaikis (ūmus) potrauminio streso sindromas. Taip pat ne visada žmogus, turintis šį sindromą yra patyręs traumuojantį įvykį. Kai kurie patyrimai, kaip kad staigi, netikėta artimojo/mylimojo mirtis taip pat gali sukelti potrauminio streso sutrikimą. Simptomai dažniausiai prasideda anksti, 3 mėnesių eigoje po traumuojančio įvykio, tačiau kartais gali prasidėti ir metų eigoje. Simptomai turi trukti ilgiau nei mėnesį ir būti pakankamai stiprūs/išreikšti ir trukdyti asmeniniams santykiams bei darbui, kad būtų nustatytas potrauminio streso sindromas. Ligos eiga skiriasi. Kai kurie žmonės

(16)

16 pasveiksta per 6 mėnesius, kai kitiems simptomai trunka daug ilgiau. Kai kuriems žmonėms ši būklė iš ūminės tampa lėtine [25].

1.5. Socialinė parama

Socialinė parama – teikiama parama, suteikianti komfortą ir reikšmę kito žmogaus gyvenimui [22].

Liga ir negalia dažnai lemia socialinio statuso pasikeitimą. Tad asmenys, sergantys psichikos ligomis, gali patirti socialinių santykių ar sąveikos pokyčių, gali būti apribota jų socialinė veikla, o galutinis rezultatas – socialinis atskirtumas. Šeimos nariai, draugai, visuomenė yra žmogaus natūralaus palaikymo tinklo dalis ir gali atlikti socialinio palaikymo teikėjo vaidmenį [26, 27].

Socialinė parama susideda iš socialinių santykių, kurie suteikia (ar gali suteikti) materialių ar tarpasmeninių išteklių, tokių kaip konsultacijos, prieiga prie informacijos ar paslaugos, užduočių ir atsakomybių pasidalijimas ar įgūdžių įgijimas, kurie yra naudingi gavėjui. Tarpasmeninių išteklių kategorija apima emocinės paramos diapazoną (pvz.: jaudinimasis, rūpinimasis, meilė ir pasitikėjimas), informacinę paramą (pvz.: patarimai, pasiūlymai, prieiga prie informacijos ir kt.) ir instrumentinę socialinę paramą (pvz.: užduočių ir pareigų pasidalijimas, įgūdžių įgijimas ir kt.), kuomet patys ar kartu su materialiais ištekliais, padeda gavėjui susidoroti ir prisitaikyti prie stresinių gyvenimo situacijų ir padeda palaikyti gerą savijautą [28].

Žmonės, palaikantys artimesnius ryšius su bendruomene turi geresnius sveikatos rodiklius. Yra nustatyta, kad tie asmenys, kurie siekia ir gauna daugiau socialinės paramos, patiria mažiau potrauminio streso sutrikimo simptomų. Tiek instrumentinė, tiek emocinė socialinė parama mažina potrauminio streso sutrikimo simptomatiką [29].

Gydytojai, visuomenės sveikatos specialistai, pedagogai ir visuomeninė žiniasklaida rimtai žiūri į tokius rizikos sveikatai faktorius kaip rūkymas, nesveika mityba ar nepakankamas fizinis aktyvumas, tačiau socialiniai santykiai, o tiksliau jų nebūvimas, taip pat turėtų būti įtraukti į šį sąrašą. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama pacientų socialiniai gerovei, medicinos įstaigose turėtų būti rekomenduojama aktyviai palaikyti socialinius ryšius, ligoninės bei klinikos turėtų įtraukti pacientų socialinės paramos tikslus pacientams gydantis ir reabilituojantis. Socialiniai veiksniai daro įtaką pacientų sveikatai per pažintinius, emocinius ir elgesio kelius. Su socialine parama susiję intervencijos gali ne tik pagerinti žmogaus psichinę sveikatą, gyvenimo kokybę, bet ir sumažinti mirtingumo rodiklius [30].

Tirti potrauminio streso sutrikimo simptomų ir socialinės paramos sąsajas apatinių galūnių amputaciją patyrusių žmonių grupėje yra iš tiesų svarbu, nes visų pirma Lietuvoje trūksta duomenų,

(17)

17 ypač mokslinių tyrimų, kurie nagrinėtų šį ryšį būtent tokioje asmenų grupėje. Be to, tokio tipo tyrimai galėtų būti naudingi kuriant psichosocialinės reabilitacijos programas, kurių metu apatinių galūnių amputaciją patyrę asmenys būtų mokomi veiksmingiau kovoti su potrauminio streso sutrikimu ir jo simptomais bei mokomi atitinkamų įveikos strategijų.

1.6. Potrauminio streso ir socialinės paramos sąsajos po apatinių galūnių amputacijų Psichosocialinis prisitaikymas apibrėžiamas kaip individo adaptyvus reagavimas į reikšmingą gyvenimo pasikeitimą. Amputacija paprastai siejama su tokiais dideliais gyvenimo pokyčiais, ir būdas, kaip individas reaguoja į psichologines ir socialines amputacijos pasekmes, yra pagrindinis veiksnys, lemiantis reabilitacijos rezultatus. Nors kiekvieno žmogaus atsakas yra unikalus, bendros psichosocialinės pasekmės gali būti depresija, nerimas, potrauminio streso simptomai, kūno atvaizdo suvokimo problemos ir savęs tapatumo bei socialinio funkcionavimo pokyčiai. Plačiai pripažįstama, kad prisitaikymo prie šių pasekmių procesas yra sąlygotas sudėtingos fizinių, sociodemografinių ir psichosocialinių kintamųjų sąveikos [31].

Apatinių galūnių amputacija yra trauminis įvykis, dėl kurio neretai patiriamas potrauminio streso sutrikimas ir jo simptomai. Socialinės paramos trūkumas po traumuojančio įvykio yra vienas stipriausių potrauminio streso sutrikimo pranašų. Vis labiau pripažįstama, kad skirtingų tipų socialinė parama po traumų yra susijusi su skirtingais psichologiniais rezultatais. Tyrimai rodo, kad suvokiama socialinė parama yra labiau susieta su psichologiniais rezultatais negu objektyvi socialinė parama. Be to, suvokiama socialinė parama gali būti suvokiama tiek kaip teigiamo, tiek kaip neigiamo pobūdžio parama, su teigiamomis palaikymo reprezentavimo sąveikomis, kuriose draugai ir šeimos nariai domisi asmeniu ir priverčia jį jaustis saugiu ir rūpimu, bei neigiama parama, kuri charakterizuojama draugų ir šeimos reikalavimais, kritikavimu ir/ar argumentų kūrimu. Atlikti tyrimai sistemingai sieja neigiamą socialinę paramą su prastais potrauminės psichikos sveikatos rezultatais [32].

Tyrimai, nagrinėjantys socialinės paramos ir potrauminio streso sąsajas rodo, kad labiau išreikštus potrauminio streso simptomus patiria asmenys po fizinių kūno sužalojimų, tačiau mažiau išreikšti potrauminio streso simptomai, nepriklausomai ar asmenys buvo sužaloti ar ne, pasireiškė asmenims, kurie juto aukštesnio lygio socialinę paramą. Tai rodo, kad socialinė parama gali prisidėti prie pasveikimo nuo potrauminio streso sindromo [33].

Asmenims, kuriems amputacijos operacija atlikta dėl lėtinės ligos komplikacijų lengviau prisitaiko, ypač jei amputuota galūnė buvo skausmo šaltinis arba nejudinama jau iki operacijos. Asmenys, kurie kūno dalies neteko staiga, kaip kad krūties dėl krūties vėžio ar prarado galūnę dėl traumos, gali susidurti su daugiau sunkumų prisitaikant, nes jie neturėjo pakankamai laiko

(18)

18 pasiruošti galūnės netekimui [26]. Planine tvarka atliktos amputacijos dėl lėtinių ligų komplikacijų nedažnai priveda prie potrauminio streso sindromo simptomų. Amputacija, atlikta dėl atsitiktinio sužalojimo, gali padidinti potrauminio streso simptomų paplitimą, iš dalies dėl emocionalios įtampos, supančios nelaimingą atsitikimą. Pacientams, kuriems atliekama chirurginė amputacijos operacija, gali išsivystyti PSS dėl įvykių susijusių su amputacija, tokių kaip: amputacijos svarbos suvokimas, nerimas besiruošiant operacijai, ar pabudimas po operacijos ir suvokimas, kad galūnės nebėra. Nors ir sąmoningai patirta, tačiau amputacija arba galūnės netekimas yra emociškai traumuojantis įvykis [34].

Atsižvelgiant į dabartinę literatūrą labai sunku daryti tvirtas išvadas apie PSS lygį po amputacijos, nes ankstesni tyrimai labai heterogeniniai, kalbant apie laiką, praėjusį po operacijos, amputacijos etiologiją bei demografinius kintamuosius, tokius kaip amžius, sveikatos būklė ar socialinė parama. Tačiau žinoma, kad individų psichologinė būklė yra labai svarbi norint suvokti bendrą pacientų gerbūvį. Emocinių ir psichologinių padarinių po kojos amputacijų supratimas, ankstyvas psichologinio sutrikimo nustatymas bei gydymas gali pagerinti psichologinių intervencijų pobūdį ir padidinti jų mąstą bei yra svarbus norint išvengti ilgalaikio pacientų neveiksnumo. Ateityje atliekami tyrimai turėtų tirti didesnį skaičių pacientų, kuriems atliktos tiek planinės, tiek neplaninės amputacijos operacijos, turėtų būti atkreipiamas dėmesys į pacientų amžių, išsilavinimą, socialinę paramą ir jos šaltinius.

(19)

19

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimo tipas. Kiekybinis tyrimas. Konkretus kiekybinio tyrimo tipas – momentinis tyrimas.

Tyrimo organizavimas. Siekdami atsakyti į iškeltą magistro baigiamojo darbo tikslą ir uždavinius, tiriamieji po apatinių galūnių amputacijų buvo apklausti ūmios reakcijos į stresą ir hospitaline nerimo bei depresijos skale (HAD). Apklausos tikslas – įvertinti amputaciją patyrusių asmenų ūmią streso reakciją bei nustatyti tiriamųjų nerimo ir depresijos lygį. Praėjus mėnesiui po amputacijos operacijos tiriamieji apklausti potrauminio streso sutrikimo simptomų skale bei socialinės paramos suvokimo skale. Apklausos tikslas – įvertinti socialinės paramos šaltinius ir lygį bei įvertinti potrauminio streso sindromo simptomus po apatinių galūnių amputacijų ir nustatyti potrauminio streso sindromo bei socialinės paramos sąsajas.

Tyrimas atliktas 2017 m. kovo – 2018 m. kovo mėnesiais AB “Ortopedijos technika” fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje.

Tyrimo organizavimo schema pavaizduota 1 paveiksle.

1 pav. Tyrimo organizavimo schema

Tiriamasis kontingentas. Tyrime dalyvavo asmenys, patyrę apatinių galūnių amputaciją ir besigydantys AB “Ortopedijos technika” 2017 m. kovo – 2018 m. kovo mėnesiais. Tiriamieji buvo atrenkami nepaisant amputacijos aukščio, pacientų lyties bei amžiaus. Iš viso buvo išdalinta I–ojo tyrimo metu 100 anketų, II-ojo tyrimo metu – 90 anketų. I-ojo tyrimo metu sugrįžo 98 anketos (atsako dažnis 98 proc.), II-ojo tyrimo metu sugrįžo 82 anketos (atsako dažnis 91 proc.). Pirmoje tyrimo dalyje dalyvavo 97 tiriamieji, antroje dalyje – 77 tiriamieji.

Ūminės reakcijos į stresą klausimynas; Hospitalinė nerimo ir depresijos skalė (HAD).

n=98

Potrauminio streso simptomų skalė;

Socialinės paramos suvokimo skalė.

n=77

Praėjus mėnesiui po amputacijos

(20)

20 Tyrimo imtis ir imties sudarymo metodas. Tyrime dalyvavo visi 2017 m. kovo – 2018 m. kovo mėn. AB “Ortopedijos technika” fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje besigydantys pacientai, sutikę dalyvauti tyrime.

Tyrimo instrumentai ir duomenų šaltiniai. Duomenų rinkimo metodai – vienmomentinės anoniminės anketinės apklausos. Anketa buvo išdalijama asmeniškai kiekvienam tiriamajam.

Tyrimo metu buvo naudotos 4 anketos – Stanfordo ūmios reakcijos į stresą, hospitalinė nerimo ir depresijos skalė (HAD) (1 priedas), potrauminio streso sutrikimo simptomų skalė bei socialinės paramos suvokimo skalė (2 priedas). Visi klausimynai adaptuoti Lietuvoje.

Stanfordo ūmios reakcijos į stresą klausimynas buvo naudotas siekiant įvertinti traumą

patyrusių asmenų ūmią streso reakciją. Šios reakcijos gali pasirodyti stresą sukėlusio įvykio metu arba mėnuo po jo. Klausimai skirti vertinti keturias simptomų kategorijas, atitinkančias ūminio streso diagnostikos kriterijus (remiantis DSM-5):

1) disociacija;

2) pasikartojantis traumos išgyvenimas; 3) vengimas to, kas primintų traumą;

4) ryškesnis nerimas ir padidėjęs sujaudinimas.

Klausimynas taip pat apima klausimus apie darbinės arba socialinės situacijos pablogėjimą [35, 36].

Hospitalinė nerimo ir depresijos skalė (HAD) buvo naudojama įvertinti pacientus, kuriems

pasireiškia nerimas ir depresija, bei jų sunkumo laipsnį. Skalė susideda iš dviejų dalių, po septynis klausimus kiekvienoje: nerimo ir depresijos subskalių. Pacientui užpildžius pateiktą klausimyną atskirai susumuojami nerimo ir depresijos subskalių rezultatai. Jeigu subskalių rezultatai viršija dešimt balų, tai rodo didelę nerimo ar nuotaikos sutrikimo galimybę, o jeigu mažesni už aštuonis balus, nurodo, kad šių emocinių sutrikimų tikimybė maža [37].

Potrauminio streso simptomų skalę sudaro 17 teiginių (5 klausimai skirti pasikartojančių

trauminio įvykio išgyvenimų įvertinimui, 7 klausimai skirti vertinti vengimą bei emocijų praradimą, bei 5 klausimai, vertinantys pastovaus sudirgimo jausmą), atitinkančių DSM-5 nustatytus potrauminio streso sutrikimo simptomus. Joje vertinami pagrindiniai potrauminio streso simptomai praėjus vienam mėnesiui po hospitalizacijos. Kiekvienas šios skalės teiginys vertinimas 4 balų skale, priklausomai nuo teiginių pasireiškimo ar dažnumo: „niekada“, „kartą neseniai“, „šiek tiek“, „labai dažnai“. Jei pacientas atsako į vieną klausimą iš pasikartojančių trauminio įvykio išgyvenimo simptomų grupės, tris klausimus iš vengimo ir emocijų praradimo grupės bei du klausimus, kuriais vertinimas pastovus sudirgimas, tuomet teigiama, kad ligoniui pasireiškia potrauminio streso sutrikimo simptomai [23, 38].

(21)

21 Socialinei paramai įvertinti buvo naudojama socialinės paramos suvokimo skalė. Skalė sudaryta iš 12 klausimų, kurie matuoja socialinės paramos išraišką iš šeimos (3, 4, 8, 11), draugų (6, 7, 9, 12) bei kitų svarbių asmenų (1, 2, 5, 10) [39, 40].

Duomenų analizės metodai Statistinė analizė

Tiriamųjų atsakymai į klausimus buvo koduojami ir suvedami į SPSS 22.0 duomenų bazę. Duomenų analizės rezultatai darbe pateikiami paveikslais ir lentelėmis, naudojantis Microsoft Office Word ir Excel 2013 biuro programomis. Rezultatų pasiskirstymas dažniais pateikiamas procentine išraiška ir absoliučiaisiais skaičiais. Dviejų požymių nepriklausomumo sąsajos buvo tikrinamos naudojant χ2 – Pearson kvadrato kriterijų. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo lygus 0,05. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.

Tyrimo etika. Tyrimo vykdymui gautas Bioetikos komisijos leidimas (Nr. BEC-VS(M)-77) (3 priedas). Tiriamųjų konfidencialumas yra užtikrinamas, nes tyrime dalyvaujančių asmenų duomenys nebus skelbiami. Tyrimo rezultatai skelbiami tik apibendrinti. Taikant anoniminės anketinės apklausos metodą, rizikos bei žalos tiriamieji nepatirs. Asmenų apklausa gali sukelti tik mažus nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku. Visi tiriamieji sutikimą dalyvauti tyrime patvirtino savo parašu.

Kintamieji ir jų vertinimo kriterijai

Kintamieji, tokie kaip: amžius, lytis, vertinami vidurkiais bei dažniais tiriamoje populiacijoje. Kintamieji, tokie kaip: potrauminio streso simptomai, socialinė parama, vertinami koreliacijos koeficientu, nustatant ryšius tarp kintamųjų.

(22)

22

3. REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų charakteristika

Tyrime dalyvavo 77 respondentai. Jų charakteristika atsispindi 1 lentelėje.

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristika Respondentų skaičius (N) Procentai (proc.) Amžius 20-40 m. 41-60 m. 61-80 m. >80 m. 2 40 32 3 2,6 51,9 41,6 3,9 Lytis Moteris Vyras 22 55 28,6 71,4

Tyrime daugiausia dalyvavo vyrų ir tiriamųjų tarp 41–60 metų amžiaus.

3.2. Potrauminio streso simptomų dažnio praėjus mėnesiui po apatinių galūnių amputacijų vertinimas

Tyrime dalyvavo 77 respondentai, kuriems prieš mažiausiai vieną mėnesį buvo atlikta apatinių galūnių amputacija. Iš jų 16,9 proc. (n=13) patyrė potrauminį stresą (2 pav.).

2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal potrauminio streso patyrimą (proc.) 83,1 %

16,9 %

Nepatyrę potraumino streso

(23)

23 Vertinant tiriamųjų potrauminio streso pasireiškimo dažnį, tyrimo anketa buvo padalinta į tris dalis:

1. Pasikartojančių trauminio įvykio išgyvenimo simptomų grupė; 2. Vengimo ir emocijų praradimo grupė;

3. Pastovaus sudirgimo vertinimas.

Pirmoje grupėje buvo pateikti penki klausimai apie pasikartojančius trauminio įvykio išgyvenimus. Tyrimo metu nustatyta, kad 78,6 proc. 20-60 m. amžiaus tiriamųjų (n=33) vieną kartą per savaitę patiria slegiančias mintis ar vaizdus po apatinių galūnių amputacijos (3 pav.). Išsiaiškinta, kad slegiančios mintys ar vaizdai po amputacijos dažniau kamuoja vyrus – net 70,9 proc. tiriamųjų (n=39) nurodė patiriantys šiuos išgyvenimus kartą per savaitę (4 pav.).

χ2=5,3, lls=4, p=0,256

3 pav. Slegiančių minčių ar vaizdų pasireiškimo po amputacijos dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.) 0,0 78,6 16,7 4,7 8,6 60,0 25,7 5,7 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

Niekada 1 k./sav. 2-4 k./sav. 3-5 k./sav.

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(24)

24 χ2=1,9, lls=4, p=0,760

4 pav. Slegiančių minčių ar vaizdų pasireiškimo po amputacijos dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tiriant, ar respondentus kamuoja ir kaip dažnai kamuoja blogi sapnai ar košmarai nustatyta, kad 59,5 proc. 20-60 m. amžiaus tiriamųjų (n=25) vieną kartą per savaitę ar rečiau sapnuoja blogus sapnus ar košmarus, susijusius su kojos amputacija (5 pav.). Tarp vyrų su košmarais bent vieną kartą per savaitę susiduria 68,2 procentai (n=34) tiriamųjų, o tarp moterų – 61,8 proc. (n=15) tiriamųjų (6 pav.).

χ2=1,73, lls=3, p=0,630

5 pav. Blogų sapnų ar košmarų, susijusių su kojos amputacija dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.) 0,0 68,2 27,3 4,5 5,4 70,9 18,2 5,5 0 10 20 30 40 50 60 70 80

P roc en tai Moteris Vyras 31,0 59,5 7,1 2,4 20,0 68,6 5,7 5,7 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Niekada 1 k./sav. ar rečiau 2-4 k./sav. 3-5 k./sav. P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(25)

25 χ2=2,15, lls=3, p=0,541

6 pav. Blogų sapnų ar košmarų, susijusių su kojos amputacija dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti respondentų emocinę būseną (išgąstis, pyktis, liūdesys) po kojos amputacijos. Gauti rezultatai parodė, kad didžioji dalis abiejų amžiaus grupių tiriamųjų (n=42) jaučiasi šiek tiek emociškai sutrikę (išsigandę, pikti, liūdni), kai jiems primenama apie tą laikotarpį, kai sužinojo, kad teks amputuoti koją. Respondentų atsakymų apie emocinę būseną pasiskirstymas pagal amžių ir lytį pavaizduotas atitinkamai 7 ir 8 paveiksle.

χ2=3,2, lls=3, p=0,362

7 pav. Emocinio sutrikimo, priminus apie laikotarpį, kai sužinojo, kad teks amputuoti koją dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.)

27,3 68,2 0,0 4,5 25,5 61,8 9,1 3,6 0 10 20 30 40 50 60 70 80

P roc en tai Moteris Vyras 2,4 38,1 50,0 9,5 8,6 22,8 60,0 8,6 0 10 20 30 40 50 60 70

Niekada Kartą neseniai Šiek tiek Labai

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(26)

26 χ2=2,57, lls=3, p=0,463

8 pav. Emocinio sutrikimo, priminus apie laikotarpį, kai sužinojo, kad teks amputuoti koją dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Antroje grupėje buvo pateikti septyni klausimai apie vengimą ir emocijų praradimą. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 64,3 proc. 20-60 m. amžiaus tiriamųjų (n=27) labai dažnai stengiasi išvengti minčių ir jausmų, susijusių su kojos amputacija (9 pav.). Respondentų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 10 paveiksle.

χ2=1,95, lls=3, p=0,582

9 pav. Tiriamųjų minčių ir jausmų, susijusių su kojos amputacija, vengimo dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.)

0,0 27,3 59,1 13,6 7,3 32,7 52,7 7,3 0 10 20 30 40 50 60 70

Niekada Kartą neseniai Šiek tiek Labai

P roc en tai Moteris Vyras 4,8 23,8 7,1 64,3 5,8 20,0 17,1 57,1 0 10 20 30 40 50 60 70

Niekada Kartą neseniai Gana dažnai Labai dažnai

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(27)

27 χ2=4,49, lls=3, p=0,214

10 pav. Tiriamųjų minčių ir jausmų, susijusių su kojos amputacija, vengimo dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, ar dažnai ir kaip dažnai respondentai vengia veiklos, žmonių, situacijų ar vietų, kurios primena apie atliktą amputaciją.Išsiaiškinta, kad 45,2 proc. 20-60 m. amžiaus tiriamųjų (n=19) kartą neseniai bandė vengti veiklos, žmonių, situacijų ar vietų, kurios primena apie atliktą amputaciją (11 pav.). Respondentų atsakymų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 12 paveiksle.

χ2=4,12, lls=3, p=0,249

11 pav. Veiklos, žmonių, situacijų ar vietų, kurios primintų apie atliktą amputaciją vengimo dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.)

0,0 18,2 4,5 77,3 7,4 23,6 14,5 54,5 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

P roc en tai Moteris Vyras 23,8 45,2 26,2 4,8 11,4 37,2 40,0 11,4 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(28)

28 χ2=2,9, lls=3, p=0,408

12 pav. Veiklos, žmonių, situacijų ar vietų, kurios primintų apie atliktą amputaciją vengimo dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tiriant, ar respondentai po kojos amputacijos jaučiasi atskirti ar atitolę nuo kitų žmonių nustatyta, kad vienodai labai atitolę ar atskirti nuo kitų po kojos amputacijos jaučiasi abiejų amžiaus grupių tiriamieji (n=44) (13 pav.), tačiau dažniau labai atskirtos jaučiasi moterys (72,7 proc., n=16), nei vyrai (50,9 proc., n=28) (14 pav.).

χ2=1,85, lls=2, p=0,397

13 pav. Atitolimo ar atskirties jausmo po kojos amputacijos dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.) 22,7 40,9 36,4 0,0 16,4 41,8 30,9 10,9 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45

P roc en tai Moteris Vyras 2,4 45,2 52,4 5,7 31,4 62,9 0 10 20 30 40 50 60 70

Niekada Šiek tiek Labai

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(29)

29 χ2=3,6, lls=2, p=0,166

14 pav. Atitolimo ar atskirties jausmo po kojos amputacijos dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tyrimo metu siekiant nustatyti kaip respondentai jaučiasi dėl savo ateities po kojos amputacijos, gauti rezultatai parodė,kad 54,3 proc. tiriamųjų(n=22) labai dažnai jaučia, kad ateities planai ar viltys pasikeitė dėl atliktos kojos amputacijos (15 pav.). Tarp vyrų labai dažnai netikrais dėl savo ateities planų jaučiasi 49,1 proc. tiriamųjų (n=27), o tarp moterų – 63,6 proc. (n=14) (16 pav.).

χ2=1,82, lls=4, p=0,769

15 pav. Jausmo dėl ateities planų ar vilčių pasikeitimo dėl kojos amputacijos dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.)

0,0 27,3 72,7 5,5 43,6 50,9 0 10 20 30 40 50 60 70 80

Niekada Šiek tiek Labai

P roc en tai Moteris Vyras 9,5 21,4 16,7 52,4 11,4 17,2 17,1 54,3 0 10 20 30 40 50 60

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(30)

30 χ2=4,26, lls=4, p=0,373

16 pav. Jausmo dėl ateities planų ar vilčių pasikeitimo dėl kojos amputacijos dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Trečioje grupėje buvo pateikti penki klausimai vertinantys pastovaus sudirgimo jausmą. Tyrimo metu nustatyta, kad abiejų amžiaus grupių tiriamųjų vargina miego problemos (sunkumai užmiegant, ankstyvi nubudimai) bent 3–5 kartus per savaitę ar dažniau po atliktos kojos amputacijos (17 pav.). 3–5 kartus per savaitę ar dažniau miego problemos labiau vargina vyrus (43,6 proc., n=24), nei moteris (36,4 proc., n=8) (18 pav.).

χ2=1,61, lls=3, p=0,657

17 pav. Tiriamųjų patiriamų miego problemų po kojos amputacijos dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.) 0,0 18,2 18,2 63,6 14,5 20,0 16,4 49,1 0 10 20 30 40 50 60 70

Niekada 1 k./sav. 2-4 k./sav. 3-5 k./sav. ir daugiau P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(31)

31 χ2=1,04, lls=3, p=0,793

18 pav. Tiriamųjų patiriamų miego problemų po kojos amputacijos dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tiriant sudirgimo ar pykčio priepuolių dažnį nustatyta, kad 38,1 proc. 20-60 m. amžiaus tiriamųjų (n=16) bent vieną kartą per savaitę jaučiasi sudirgę ar patiria pykčio priepuolius (11 pav.). Tarp vyrų pykčio priepuolius kartą per savaitę patiria 40,0 proc. respondentų (n=22), o tarp moterų – 36,4 proc. (n=8) (20 pav.).

χ2=4,51, lls=3, p=0,211

19 pav. Sudirgimo ar pykčio priepuolių po kojos amputacijos dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.) 0,0 36,4 27,2 36,4 1,8 27,3 27,3 43,6 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

Niekada 1 k./sav. 2-4 k./sav. 3-5 k./sav. ir daugiau

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(32)

32 χ2=0,2, lls=3, p=0,978

20 pav. Sudirgimo ar pykčio priepuolių po kojos amputacijos dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tyrimo metu analizuojant respondentų gebėjimą susikaupti po kojos amputacijos, nustatyta, kad 69,0 proc. 20-60 m. amžiaus tiriamųjų (n=29) po kojos amputacijos gana dažnai patiria sunkumų norėdami susikaupti (21 pav.). Respondentų atsakymų pasiskirstymas pagal amžių pavaizduotas 22 paveiksle.

χ2=5,19, lls=4, p=0,269

21 pav. Tiriamųjų po kojos amputacijos patiriamų sunkumų norint susikaupti dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.)

4,5 36,4 40,9 18,2 3,6 40,0 36,4 20,0 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45

P roc en tai Moteris Vyras 16,7 9,5 69,0 4,8 2,9 20,0 71,4 5,7 0 10 20 30 40 50 60 70 80

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(33)

33 χ2=4,45, lls=4, p=0,349

22 pav. Tiriamųjų po kojos amputacijos patiriamų sunkumų norint susikaupti dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tiriant respondentų perdėto budrumo būseną rezultatai atskleidė, kad 54,8 proc. 20-60 m. amžiaus tiriamųjų (n=23) po kojos amputacijos jaučiasi truputį perdėtai budrūs (23 pav.). Tarp tiriamųjų vyrų truputį perdėtai budriais jaučiasi 56,4 proc. (n=31), tarp moterų – 63,6 proc. (n=14) (24 pav.).

χ2=3,64, lls=3, p=0,303

23 pav. Tiriamųjų po kojos amputacijos perdėto budrumo jausmo dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.) 13,6 4,5 77,4 4,5 11,0 18,1 67,3 3,6 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

P roc entai Moteris Vyras 35,8 54,8 9,4 14,3 62,9 22,8 0 10 20 30 40 50 60 70

Niekada Truputį Dažnai

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(34)

34 χ2=2,86, lls=3, p=0,414

24 pav. Tiriamųjų po kojos amputacijos perdėto budrumo jausmo dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti respondentų nervingumo požymius. Gauti rezultatai parodė, kad 69,0 proc. 20-60 m. amžiaus tiriamųjų (n=29) po kojos amputacijos jaučiasi truputį nervingesniais ar lengviau išgąsdinamais (14 pav.). Tarp vyrų truputį nervingesniais jaučiasi 67,3 proc. respondentų (n=31), o tarp moterų – 72,7 proc. tiriamųjų (n=14) (26 pav.).

χ2=3,60, lls=3, p=0,309

25 pav. Tiriamųjų nervingumo jausmo po kojos amputacijos dažnio ir pacientų amžiaus ryšys (proc.) 18,2 63,6 18,2 31,0 56,4 12,6 0 10 20 30 40 50 60 70

P roc en tai Moteris Vyras 11,9 69,0 19,1 5,8 68,5 25,7 0 10 20 30 40 50 60 70 80

P roc en tai 20-60 m. >60 m.

(35)

35 χ2=0,89, lls=3, p=0,828

26 pav. Tiriamųjų nervingumo jausmo po kojos amputacijos dažnio ir pacientų lyties ryšys (proc.)

Išanalizavus potrauminio streso simptomus patyrusių ir nepatyrusių respondentų rezultatus iš pasikartojančių trauminio įvykio išgyvenimo simptomų grupės pastebėta,kad bent vieną kartą per savaitę didžiąją dalį 20–60 m. amžiaus tiriamųjų vargina slegiančios mintys ar vaizdai po apatinių galūnių amputacijos (61,1 proc.) bei kamuoja blogi sapnai ar košmarai, susiję su kojos amputacija (51,0 proc.). Išsiaiškinta, kad slegiančios mintys ar vaizdai po amputacijos bent kartą per savaitę dažniau kamuoja vyrus (72,2 proc.).Blogi sapnai ar košmarai bent vieną kartą per savaitę vargina 69,4 proc. tiriamųjų vyrų ir 30,6 proc. tiriamųjų moterų.

Įvertinus potrauminio streso simptomus patyrusių ir nepatyrusių asmenų rezultatus iš vengimo ir emocijų praradimo grupės nustatyta, kad minčių ir jausmų, susijusių su kojos amputacija labai dažnai stengiasi išvengtinet 66,7 proc.vyresnių nei 60 m. respondentų, labai dažnai 20-60 m. amžiaus tiriamieji (53,7 proc.) taip pat jaučia, jog ir ateities planai ar viltys pasikeitė dėl atliktos kojos amputacijos. Pastebėta, kad vienodai labai atitolę ar atskirti nuo kitų po kojos amputacijos jaučiasi abiejų amžiaus grupių (20-60 m., >60 m.) tiriamieji (n=44), tačiau tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį skiriasi. Tarp vyrų labai atitolusiais nuo kitų jaučiasi 63,6 proc. respondentų, o tarp moterų tik 36,4 proc. respondenčių (n=16).

Tyrimo rezultatai, išanalizavus potrauminio streso simptomus patyrusių ir nepatyrusių respondentų atsakymus iš pastovaus sudirgimo vertinimo grupės, atskleidė,kad bent vieną kartą per savaitę 53,3 proc. 20-60 m. amžiaus respondentų patiria pykčio priepuolius ar jaučiasi sudirgę,o 3–

4,6 72,7 22,7 10,9 67,3 21,8 0 10 20 30 40 50 60 70 80

P roc en tai Moteris Vyras

(36)

36 5 ar daugiau kartų per savaitę sudirgę jaučiasi net 66,7 proc. vyresnių nei 60 m. amžiaus tiriamųjų po kojos amputacijos. Didžioji dalis 20-60 m. amžiaus tirtų žmonių (53,7 proc.) taip pat nurodo, kad po kojos amputacijos gana dažnai patiria sunkumų norėdami susikaupti. Gana dažnai susikaupti vyrams buvo sunkiau (68,5 proc.), nei moterims (31,5 proc.).

Apibendrinant PSS vertinimo kriterijus galima teigti, jog dažniau vyrai bei tiriamieji, vyresni nei 60 metų amžiaus, patiria PSS, dėl ko manoma, jog vyresni žmonės sunkiau psichologiškai išgyvena po apatinių galūnių amputacijų nei jaunesni, darbingo amžiaus žmonės.

3.3. Socialinės paramos šaltinių ir lygio po apatinių galūnių amputacijų vertinimas

Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti socialinės paramos šaltinius ir jų lygį po apatinių galūnių amputacijos, todėl buvo naudojama standartizuota anketa, kuria remiantis nustatyta, kad pagrindiniai socialinės paramos šaltiniai asmenims dažniausiai būna:

1. Tam tikras svarbus žmogus; 2. Šeima;

3. Draugai.

SVARBUS ŽMOGUS

Analizuojant teiginį „Yra tam tikras žmogus, kuris būna netoliese, kai prireikia“ nustatyta, kad 33,3 proc. 20-60 m. amžiaus ir 17,2 proc. vyresnių nei 60 m. amžiaus tiriamųjų pusiau sutinka su šiuo teiginiu (27 pav.). Tiriamųjų atsakymų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 28 paveiksle.

(37)

37 χ2=38,3, lls=3,*p=0,000

27 pav. „Yra tam tikras žmogus, kuris būna netoliese, kai prireikia“ ir pacientų amžiaus ryšio vertinimas (proc.)

χ2=2,09, lls=3, p=0,555

28 pav. „Yra tam tikras žmogus, kuris būna netoliese, kai prireikia“ ir pacientų lyties ryšio vertinimas (proc.)

Vertinant teiginį „Yra tam tikras žmogus, su kuriuo galiu dalintis savo džiaugsmu ir rūpesčiais“ nustatyta, kad tik 12 tiriamųjų (71,4 proc. 20-60 m., 77,1 proc. >60 m.) sutinka su šiuo teiginiu (29 pav.). Tarp vyrų su teiginiu sutinka 76,4 proc. respondentų, tarp moterų – 68,2 proc. (30 pav.). 64,3* 33,3 2,4 22,8 17,2 60,0 0 10 20 30 40 50 60 70

Nesutinka Nei sutinka, nei nesutinka Sutinka

P roc en tai 20-60 m. > 60 m. 50,0 27,3 22,7 43,6 20,0 36,4 0 10 20 30 40 50 60

Nesutinka Nei sutinka, nei nesutinka Sutinka P roc en tai Moteris Vyras

(38)

38 χ2=1,82, lls=3, p=0,610

29 pav. „Yra tam tikras žmogus, su kuriuo galiu dalintis savo džiaugsmu ir rūpesčiais“ ir pacientų amžiaus ryšio vertinimas (proc.)

χ2=5,17, lls=3, p=0,160

30 pav. „Yra tam tikras žmogus, su kuriuo galiu dalintis savo džiaugsmu ir rūpesčiais“ ir pacientų lyties ryšio vertinimas (proc.)

19,0 9,6 71,4 17,1 5,8 77,1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

P roc en tai 20-60 m. >60 m. 13,6 18,2 68,2 21,8 1,8 76,4 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

(39)

39 Analizuojant teiginį „Yra tam tikras žmogus, kuris padeda man nurimti“ nustatyta, kad panašiai nesutinka su šiuo teiginiu abiejų amžiaus grupių tiriamieji (31 pav.). Respondentų atsakymų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 32 paveiksle.

χ2=0,39, lls=2, p=0,822

31 pav. „Yra tam tikras žmogus, kuris padeda man nurimti“ ir pacientų amžiaus ryšio vertinimas (proc.)

χ2=1,17, lls=2, p=0,557

32 pav. „Yra tam tikras žmogus, kuris padeda man nurimti“ ir pacientų lyties ryšio vertinimas (proc.)

Vertinant teiginį „Yra ypatingas žmogus mano gyvenime, kuriam rūpi mano jausmai“ nustatyta, kad37,2 proc. 60 m. ir vyresni respondentai nesutinka su šiuo teiginiu ir 51,4 proc. šios

16,6 31,0 52,4 17,1 37,1 45,8 0 10 20 30 40 50 60

P roc entai 20-60 m. >60 m. 13,6 27,3 59,1 18,2 36,3 45,5 0 10 20 30 40 50 60 70

Nesutinka Nei sutinka, nei nesutinka Sutinka P roc entai Moteris Vyras

(40)

40 amžiaus grupės tiriamieji sutinka su teiginiu (33 pav.). Tiriamųjų atsakymų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 34 paveiksle.

χ2=2,57, lls=3, p=0,519

33 pav. „Yra ypatingas žmogus mano gyvenime, kuriam rūpi mano jausmai“ ir pacientų amžiaus ryšio vertinimas (proc.)

χ2=1,19, lls=3, p=0,757

34 pav. „Yra ypatingas žmogus mano gyvenime, kuriam rūpi mano jausmai“ ir pacientų lyties ryšio vertinimas (proc.) 33,3 21,5 45,2 37,2 11,4 51,4 0 10 20 30 40 50 60

Nesutinka Nei sutinka, nei nesutinka Sutinka P roc en tai 20-60 m. >60 m. 36,4 18,2 45,4 34,5 16,3 49,2 0 10 20 30 40 50 60

(41)

41 ŠEIMA

Analizuojant teiginį „Mano šeima iš tiesų stengiasi padėti“ nustatyta, kad 54,8 proc. 20-60 m. amžiaus respondentų sutinka su šiuo teiginiu ir 16,7 proc. šios amžiaus grupės asmenų nesutinka su šiuo teiginiu (35 pav.). Tiriamųjų atsakymų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 36 paveiksle.

χ2=0,95, lls=3, p=0,814

35 pav. „Mano šeima iš tiesų stengiasi padėti“ ir pacientų amžiaus ryšio vertinimas (proc.)

χ2=1,38, lls=3, p=0,709

36 pav. „Mano šeima iš tiesų stengiasi padėti“ ir pacientų lyties ryšio vertinimas (proc.)

Vertinant teiginį „Gaunu reikiamą emocinę pagalbą ir palaikymą iš šeimos“ nustatyta, kad 57,2 proc. 20-60 m. amžiaus respondentų sutinka su šiuo teiginiu ir 28,5 proc. šios amžiaus grupės

16,7 28,5 54,8 17,1 20,0 62,9 0 10 20 30 40 50 60 70

Nesutinka Nei sutinka, nei nesutinka Sutinka P roc entai 20-60 m. > 60 m. 18,2 18,2 63,6 29,1 14,5 56,4 0 10 20 30 40 50 60 70

(42)

42 asmenų nesutinka su šiuo teiginiu (37 pav.). Tiriamųjų atsakymų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 38 paveiksle.

χ2=0,52, lls=3, p=0,914

37 pav. „Gaunu reikiamą emocinę pagalbą ir palaikymą iš šeimos“ ir pacientų amžiaus ryšio vertinimas (proc.)

χ2=1,74, lls=3, p=0,628

38 pav. „Gaunu reikiamą emocinę pagalbą ir palaikymą iš šeimos“ ir pacientų lyties ryšio vertinimas (proc.)

Analizuojant teiginį „Su šeimos nariais galiu kalbėtis apie savo problemas“ nustatyta, kad net 57,2 proc. 20-60 m. amžiaus grupės respondentų sutinka su šiuo teiginiu ir tik 21,4 proc. šios

28,5 14,3 57,2 17,1 17,1 65,8 0 10 20 30 40 50 60 70

Nesutinka Nei sutinka, nei nesutinka Sutinka P roc en tai 20-60 m. >60 m. 18,2 18,2 63,6 21,8 21,8 56,4 0 10 20 30 40 50 60 70

(43)

43 amžiaus grupės asmenų nesutinka su šiuo teiginiu (39 pav.). Tiriamųjų atsakymų pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 40 paveiksle.

χ2=0,27, lls=3, p=0,966

39 pav. „Su šeimos nariais galiu kalbėtis apie savo problemas“ ir pacientų amžiaus ryšio vertinimas (proc.)

χ2=0,06, lls=3, p=0,996

40 pav. „Su šeimos nariais galiu kalbėtis apie savo problemas“ ir pacientų lyties ryšio vertinimas (proc.)

Vertinant teiginį „Šeima geranoriškai padeda priimti sprendimus“ nustatyta, kad net 59,3 proc. 20-60 m. amžiaus grupės respondentų sutinka su šiuo teiginiu, tačiau nesutinka su šiuo

21,4 21,4 57,2 8,6 22,8 68,6 0 10 20 30 40 50 60 70 80

Nesutinka Nei sutinka, nei nesutinka Sutinka P roc en tai 20-60 m. >60 m. 18,2 22,7 59,1 20,0 21,8 58,2 0 10 20 30 40 50 60 70