LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA
BENAS BLAUZDŽIŪNAS
Jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies
skausmą, judesių atlikties, apatinių galūnių ir liemens raumenų jėgos
bei jų tarpusavio sąsajų įvertinimas
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
dr. Ernesta Gurskienė ...
TURINYS
TURINYS ... 2 SANTRAUKA ... 5 ABSTRACT ... 6 PADĖKA ... 7 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 111.1. Apatinės nugaros dalies skausmas, jo rūšys, priežastys ir gydymas ... 11
1.2. Liemens raumenų stabilumo reikšmė sveikatai ... 13
1.3. Struktūros atsakingos už liemens ir apatinių galūnių stabilumą ir funckiją ... 16
1.3.1. Gilieji liemens raumenys ... 16
1.3.2. Paviršiniai liemens raumenys ... 17
1.4. Apatinių galūnių raumenys ... 18
1.4.1. Šlaunies keturgalvis raumuo ... 18
1.4.2. Šlaunies dvigalvis raumuo ... 19
1.5. Raumenų jėga ... 20
1.6. Judesių kokybė ... 21
1.7. Skausmo ir judėjimo funkcijos sąsajos ... 24
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 27
2.1. Tyrimo planavimas (organizavimas) ... 27
2.2. Tiriamųjų atranka ... 27
2.3. Tyrimo etika ... 28
2.4. Tyrimo atlikimas ... 28
2.5. Tyrimo metodai ir priemonės ... 28
2.5.1. Anketinė apklausa ... 29
2.5.2. Ūgio, svorio ir KMI apskaičiavimas ... 29
2.5.4. Liemens raumenų stabilumo ir jėgos vertinimas ... 30
2.5.5. Apatinių galūnių raumenų jėgos vertinimas ... 30
2.5.6. Tyrimo metodas – funkcinių judesių atlikties kokybės vertinimas ... 31
2.5.7. Tyrimo metodas – duomenų statistinė analizė ... 33
3. REZULTATAI ... 34
3.1. Jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmo, apatinių galūnių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas. ... 34
3.1.1. Šlaunies dvigalvio raumens jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 34
3.1.2. Šlaunies keturgalvio raumens jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 35
3.2. Jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmo, liemens raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 36
3.2.1. Nugaros tiesiamojo raumens jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 36
3.2.2. Pilvo tiesiojo raumens jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 36
3.2.3. Liemens šoninių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 37
3.2.4. Šlaunį atitraukiančių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 39
3.2.5. Šlaunį pritraukiančių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 39
3.2.6. Šlaunį tiesiančių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas ... 40
3.3. Jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, funkcinių judesių kokybės įvertinimas ir palyginimas ... 41
3.3.1. Pritūpimo įvertinimas ir palyginimas ... 41
3.3.2. Tiesios kojos kėlimo testo rezultato įvertinimas ir palyginimas ... 42
3.4. Apatinių galūnių ir liemens raumenų jėgos koreliacijos (28 pav.) ... 43
3.4.1. Ryšys tarp kairės šlaunies dvigalvio raumens jėgos ir šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėgos 43 3.4.2. Ryšys tarp nugaros tiesiamojo raumens jėgos ir šlaunį pritraukiančiųjų raumenų jėgos ... 44
3.4.3. Ryšys tarp nugaros tiesiamojo raumens jėgos ir šlaunį tiesiančiųjų raumenų jėgos ... 44
3.4.4. Ryšys tarp šoninių liemens raumenų jėgos ir šlaunį atitraukiančių raumenų jėgos ... 45
3.4.5. Ryšys tarp šlaunis atitraukiančių raumenų jėgos ir šlaunis tiesiančių raumenų jėgos ... 45
3.5.1. Ryšys tarp funkcinių judesių kokybės ir skausmo pojūčio ... 47
3.5.2. Ryšys tarp apatinių galūnių raumenų jėgos ir skausmo pojūčio ... 47
3.5.3. Ryšys tarp liemens raumenų jėgos ir skausmo pojūčio ... 47
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 54
SANTRAUKA
Benas Blauzdžiūnas. Jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies
skausmą, judesių atlikties, apatinių galūnių ir liemens raumenų jėgos bei jų tarpusavio sąsajų įvertinimas. Darbo vadovė dr. Ernesta Gurskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2020; puslapių skaičius – 67.
Tyrimo tikslas – įvertinti jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros
dalies skausmą, apatinių galūnių jėgą, judesių atliktį ir liemens raumenų jėgą bei jų tarpusavio sąsajas.
Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių
apatinės nugaros dalies skausmą, apatinių galūnių raumenų jėgą. 2.Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, liemens raumenų jėgą. 3.Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, funkcinių judesių atlikimo kokybę. 4.Nustatyti apatinių galūnių ir liemens raumenų jėgos bei judesių atlikimo kokybės sąsajas.
Tyrimo metodai: liemens raumenų izometrinės jėgos vertinimo sistema Back Check by Dr.
Wolff; apatinių galūnių raumenų izokinetinės jėgos vertinimo sistema Biodex Pro 4; du funkciniai judesiai vertinti pagal FMS sistemą; anketinė apklausa; antropometrija; matematinė statistika.
Tyrimo dalyviai: 27 jauno amžiaus vyrai (20 – 30 m.), sportuojantys viename sveikatingumo
klube vidutiniškai 3 kartus per savaitę; neturintys ar neturėję apatinių galūnių traumų, griaučių raumenų sistemos susirgimų per pastaruosius metus; nejaučiantys (n=15; amžius=25±3,16 m.; KMI=23,59±1,49 kg/m2) ir jaučiantys (n=12; amžius=25,17 ± 2,66 m.; KMI=24 ± 2,65 kg/m2) nespecifinį apatinės nugaros
dalies skausmą (iki 4 balų pagal SAS).
Tyrimo išvados: 1.Įvertinus ir palyginus jauno apatinių galūnių raumenų jėgą, buvo nustatyta,
jog reikšmingo skirtumo tarp skirtingų grupių šlaunies dvigalvio ir keturgalvio raumenų jėgos nebuvo. 2.Įvertinus ir palyginus liemens raumenų stabilumą ir jėgą, skausmo nejaučiančiai grupei buvo nustatyti reikšmingai stipresni liemens šoniniai ir tiesusis pilvo raumenys. 3.Įvertinus ir palyginus funkcinių judesių kokybę, skausmo nejaučiančiųjų tiriamųjų grupėje pritūpimas buvo vertintas gerai, o skausmą jaučiančių tiriamųjų grupėje – prastai. 4.Buvo gauti ryšiai: didėjant šlaunies dvigalvio jėgai mažėja šlaunį pritraukiančiųjų raumenų jėga; didėjant nugaros tiesiamojo raumens jėgai, didėja šlaunį pritraukiančiųjų ir tiesiančiųjų raumenų jėga; didėjant šoninių liemens raumenų jėgai, didėja šlaunį atitraukiančių raumenų jėga; didėjant šlaunį atitraukiančių raumenų jėgai, didėja šlaunį tiesiančių raumenų jėga; didėjant funkcinio judesio (pritūpimo) kokybei, mažėja skausmo pojūtis.
ABSTRACT
Benas Blauzdžiūnas. Evaluation of movement performance, lower extremity and core muscle
strength in young men with and without lower back pain and their interrelationships. Supervisor Dr. Ernesta Gurskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Nursing faculty, Sport Medicine Clinic. Kaunas, 2020. 67 pages.
The aim of the study – to evaluate young men who feel and do not feel lower back pain, lower
limb strength, movement performance and core muscle strength and their interrelationships.
The tasks of the study: 1. To evaluate and compare the muscle strength of the lower
extremities in young men who feel and do not feel lower back pain. 2. To evaluate and compare core muscle strength of young men who feel and do not feel lower back pain. 3. To evaluate and compare the quality of functional movements performed by young men who feel and do not feel lower back pain. 4. To determine the relationships between lower limb muscle strength, core stability and quality of movement performance.
The methodology of the study: core muscle isometric strength evaluation system Back Check
by Dr. Wolff; lower limb muscle isokinetic strength evaluation system Biodex Pro 4; two functional tests evaluated by FMS system; questionnaire; anthropometry; SPSS statistics tool.
The participants of the study: 27 young men (20 – 30 y/o) attending classes in one health
club on average 3 times a week; with or without lower limb injuries, skeletal muscle diseases in the last year; not experiencing (n=15; age=25±3.16 y/o; BMI=23,59±1.49 kg/m2) and experiencing (n=12; age=25.17 ± 2.66 y/o; BMI=24 ± 2.65 kg/m2) nonspecific lower back pain (up to 4 points according to
SAS).
Conclusions: 1.Evaluated and compared lower extremities muscle strength, statistically
significant difference between groups was not found. 2.Evaluated and compared core muscle strength statistically significant difference was found in lateral and rectus abdominis muscles in not experiencing pain group. 3.Evaluated and compared the quality of functional movements, not experiencing pain group squat was evaluated as good and experiencing pain group squat was evaluated as poor. 4.Correlations where found: increasing the strength of hamstrings, decreases the strength of thigh adductors; increasing the strength of spine extensors, increases the strength of thigh adductors and extensors; increasing the strength of lateral core muscles, increases the strength of thigh abductors; increasing the strength of thigh abductors, increases the strength of thigh extensors; increasing the quality of functional task (squat), decreases pain sensation.
PADĖKA
Padėką noriu skirti šeimai ir kolegoms, kurie visada palaikė rašant darbą. Taip pat dėkoju dėstytojai Ernestai Gurskienei, kuri konsultavo ir nuoširdžiai padėjo rašyti šį darbą, kartu siekėme kuo geresnio rezultato. Galiausiai noriu padėkoti visiems tyrimo dalyviams bei sveikatingumo centro vadovui, už leidimą atlikti tyrimą įstaigoje, turinčioje puikią testavimo įrangą.
SANTRUMPOS
ANDS – apatinės nugaros dalies skausmas;LNANDS – lėtinis nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas; NANDS – nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas;
PSO – pasaulio sveikatos organizacija; MRT – magnetinio rezonanso tyrimas;
IASP – tarptautinė skausmo tyrimų asociacija; NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo; CBT – kognityvinė elgesio terapija;
EMG – elektromiografija;
SAS – skaitmeninė analoginė skausmo skalė; KMI – kūno masės indeksas.
ĮVADAS
Šiais laikais beveik kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime išgyvena apatinės nugaros dalies skausmus. Pagal pasaulio sveikatos organizaciją (PSO), apatinės nugaros dalies skausmas (ANDS) yra labiausiai paplitęs sveikatos sutrikimas iš visų skeleto raumenų ligų. Tai paveikia beveik kiekvieną planetos gyventoją bent kartą per gyvenimą. Apatinės nugaros dalies skausmas šiuo metu yra pirmoje vietoje pagal neįgalumą pasaulyje ir laikotarpyje nuo 1990 iki 2015 metų atvejų padaugėjo apie 54% (1,2). Šią problemą jaučiantys žmonės sprendžia skirtingai. Vieni savarankiškai gydosi nuskausminamaisiais vaistais, kiti kreipiasi į neurologus ar chirurgus konsultacijai, tikėdamiesi blogiausio – operacijos, treti konsultuojasi su treneriais ar kineziterapeutais ir, žinoma, yra dalis žmonių ignoruojančių problemą. Specialistai tokius asmenis vertina skirtingai, kai kurie turi savo gydymo metodikas, kurias taiko visiems vienodai, kiti stengiasi į kiekvieną žiūrėti kaip individualų, vienetinį pacientą. Taigi ir įvertinimo, testavimo metodikų yra daugybė, ir todėl kineziterapeutams dažnai kyla klausimas – kokį testą atlikti, kuris tiksliausiai pateiks atsakymą dėl skausmo atsiradimo priežasties. Deja, tai nėra taip paprasta.
Juosmeninės nugaros dalies skausmas dažniausiai yra paaiškinamas kaip skausmas ir diskomfortas, lokalizuotas žemiau šonkaulių lanko ir aukščiau viršutinių užpakalinių klubakaulių dyglių, taip pat su arba be skausmo plitimo į kojas. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad lėtinis apatinės nugaros dalies skausmo sindromas yra tada, kai tęsiasi bent tris mėnesius ir skausmas pasireiškia bent pusę laikotarpio per paskutinius šešis mėnesius (1,3).
Dažniausiai asmenys, patiriantys juosmeninės nugaros dalies skausmą, yra nukreipiami magnetinio rezonanso tyrimui (MRT). Tačiau dažnai pastebimas neatitikimas tarp šio tyrimo išvadų ir klinikinio profilio, todėl kritikuojama dėl jo naudingumo nespecifinio apatinės nugaros dalies skausmo (NANDS) valdyme. Tai gali paaiškinti nepriimtinai didelį nesėkmingų stuburo operacijų dažnį (4). Šis skausmas dažniau yra laikomas kaip simptomas, o ne liga. Tai kaip ir kiti simptomai (galvos svaigimas ir skausmas), gali turėti daug priežasčių, pati dažniausia šio skausmo forma – nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas (5). Dažniausiu, 90% atvejų patoanatominė nugaros skausmo priežastis nėra žinoma, dažniausiai naudojama sąvoka yra „lėtinis, nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas (LNANDS)“. Stebint šio tipo pacientus, matome jų netinkamus funkcinius judesius, į kuriuos įeina padidėjęs krūtininės nugaros dalies raumenų tonusas ir sumažėjęs mobilumas (6).
Šiame magistriniame darbe buvo tiriami jauno amžiaus asmenys, sportuojantys sveikatingumo klube, jaučiantys ir nejaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą. Tyrime naudoti du populiarūs mechaniniai ir vienas funkcinių judesių testas, naudojamas apatinės nugaros dalies skausmo ištyrimui. Šio tyrimo aktualumas pagrindžiamas naudojamų testų pagrįstumu lėtinio skausmo vertinimui ir
atskleidimui. Tyrėme, ar skausmą jaučiančių asmenų funkcinės galimybės yra prastesnės už sveikų asmenų.
Tyrimo tikslas – įvertinti jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros
dalies skausmą, apatinių galūnių jėgą, judesių atliktį ir liemens raumenų jėgą bei jų tarpusavio sąsajas.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, apatinių galūnių raumenų jėgą.
2. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, liemens raumenų jėgą.
3. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, funkcinių judesių atlikimo kokybę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Apatinės nugaros dalies skausmas, jo rūšys, priežastys ir gydymas
Tarptautinė skausmo tyrimų asociacija (IASP) skausmą apibūdina kaip nemalonų sensorinį ir emocinį potyrį tiesiogiai susijusį su faktiniu arba galimu audinių pažeidimu (7). Apatinės nugaros dalies skausmas yra vienintelė daugiausiai išgyventų metų su negalia priežastis pasaulyje (8). Juosmeninės nugaros dalies skausmas yra skirstomas į tris tipus:
• Lėtinis nugaros skausmas – tai skausmas, kuris tęsiasi ilgiau, nei 7 iki 12 savaičių. Arba, jei praėjus gijimo laikotarpiui skausmas protarpiais atsiranda žmogaus gyvenime ilgalaikėje perspektyvoje.
• Ūmus nugaros skausmas – skausmas, trunkantis mažiau, nei 12 savaičių. • Poūmis skausmas – besitęsiantis tarp šešių savaičių ir trijų mėnesių.
Priežasčių apatinės nugaros dalies skausmui yra daug: darbo sąlygos (nuolatinis sunkių daiktų kilnojimas), nepatogios statinės ir dinaminės darbo pozicijos, laisvalaikio ir psichologiniai faktoriai. Mažoji apatinės nugaros dalies skausmo priežasčių dalis yra tiesioginės stuburo traumos, osteoporozė, ilgas kortikosteroidų vartojimas, slankstelių infekcijos, augliai ir kaulų metastazės. Taip pat skausmas yra skirstomas ne tik pagal trukmę, bet ir pagal priežastį bei pažeidimo lygį:
• Nociceptinis skausmas – dažniausiai pasireiškia kaip audinio pažeidimo rezultatas (artrito sukeltas skausmas, mechaninis apatinės nugaros dalies skausmas, po operacinis skausmas);
• Uždegiminis skausmas – netipiškas uždegimas, sukeltas dėl nenormalaus žmogaus imuninės sistemos atsako į dirgiklį (reumatoidinis artritas, podagra);
• Neuropatinis skausmas – skausmas atsirandantis dėl nervo uždegimo (neuropatija, radikulopatinis skausmas, trišakio nervo neuropatija);
• Funkcinis skausmas – skausmas be aiškios priežasties, bet sukeliantis funkcijos sutrikimus (fibromialgija, dirgliosios žarnos sindromas) (9).
Dažniausiai pagrindinę juosmeninės dalies skausmo priežastį nustatyti yra sunku, o nespecifinis nugaros skausmas yra didžiausia problema diagnozuojant ligą. Procentaliai 5 – 15 % apatinės nugaros dalies skausmų gali būti patvirtinti dėl specifinės priežasties, o 85 – 95 % atvejų įvyksta be tikslios priežasties – tai vadinama nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu (10).
Kuomet didžioji dalis ūmaus skausmo praeina per šešias savaites, kai kuriems pacientams šis diskomfortas užsitęsia ir jei nepraeina per metus – išsivysto lėtinis nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas (LNANDS). Panašu, kad psichosocialiniai veiksniai yra pagrindiniai mediatoriai tarp skausmo ir negalios, ir patys svarbiausi faktoriai virsmui iš ūmaus į lėtinį skausmą (6).
Vlaeyen ir Linton pristatė baimės ir saugojimosi lėtinio skausmo modelį (1 pav.), paaiškino baimės įtaką lėtiniam skausmui ir jo fazėms. Šis modelis pritaikomas tiek specifinį, tiek nespecifinį skausmą jaučianties pacientams ir susideda iš trijų pagrindinių komponentų:
• Kuomet skausmo pojūtis sukelia patirties jausmą (suvokimą);
• Kuomet dauguma žmonių skausmą supranta kaip laikiną būseną, tai jiems nesukelia baimės, todėl apriboja fizinį aktyvumą iki tol, kol pažeistas audinys sugyja;
• Kuomet žmonės, kurių psichologinė būklė jautresnė, katastrofizuoja savo skausmo patirtį, kurią dar labiau sukelia neigiama aplinkos įtaka ir gąsdinančios prognozės, dėl kurios atsiranda baimė skausmui, veiklos vengimas, funkcinė negalia ir didesnė tikimybė ateityje vėl patirti skausmą.
Remiantis šiuo modeliu, vien tik neigiamas požiūris į skausmą gali pastiprinti skausmo stiprumą nuo 7 iki 31% (11).
1 pav. Baimės ir saugojimosi lėtinio skausmo modelis (https://www.physio-pedia.com/Fear_Avoidance_Model)
Dėl šio skausmą patiriančių ir į lėtinį skausmą pereinančių pacientų buvo pasiūlytas gretutinis skausmo gydymo ir mažinimo metodas – dėmesingumas (minčių galia). Šis metodas yra psichologinė pagalba pacientui, kuris katastrofuoja jaučiamą potyrį ir jis vyksta meditacijos principu. Tokia meditacija sumažina skausmo pojūtį, depresiją ir nerimą, pagerindama miego kokybę, dėmesingumą savo kūnui ir psichologinę gerovę (12).
Tačiau lėtinio skausmo gydymui vienos teisingos metodikos nėra. Vis dažniau yra taikomas multidisciplininis požiūris į pacientą ir jo patiriamą skausmą. Taigi asmeniui, jaučiančiui apatinės nugaros dalies skausmą ilgą laiką (esant lėtiniam skausmui), dažniausiai veiksmingiausias gydymas yra
ne tik vaistų ar judesio pagalba, bet jungiant kelias terapijas. 2019 metais atliktoje meta analizėje buvo aprašoma daugelis gydymo būdų. Pagrindiniai išvardyti buvo:
• Farmakologinis gydymas – jis yra naudojamas ne tik ūmaus, bet ir lėtinio skausmo malšinimui. Acetaminofeno ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo poveikis yra teigiamas, tačiau trumpalaikis. Ūmiam skausmui malšinti didesnį efektyvumą turi NVNU, tačiau lėtinio skausmo atveju, acetaminofeno veikimas patikimesnis. Tačiau žinoma, jog šie vaistai nerekomenduojami ilgalaikiam vartojimui, nes turi stiprų pašalinį poveikį inkstų, širdies ir kraujagyslių bei virškinamojo trakto veiklai (13).
• Griaučių raumenis atpalaiduojantys vaistai taip pat vertinami kaip efektyvūs ūmaus apatinės nugaros dalies skausmui gydyti. Trumpalaikiai dviejų savaičių tyrimai parodė, jog gydymas miorelaksantais yra efektyvesnis už placebo gydymą. Tačiau vėl gi, šalutinis efektas yra nespecifinių, o bendrų raumenų atpalaidavimas, todėl didėja kritimų rizika (14).
• Psichologinis gydymas – ši intervencija plačiausiai taikoma lėtinio skausmo gydymui ir čia jos efektyvumas yra didžiausias. Psichosocialinių ir motyvacinių veiksnių nagrinėjimas taip pat yra svarbus atsižvelgiant į multidisciplininę analgetikų veiksmingumo ir neįgalumo mažinimo sistemą. Psichologinių gydymo būdų tipai yra kognityvinė elgesio terapija (CBT), laipsniškas atsipalaidavimas ir biologinis grįžtamasis ryšys.
• Fizinis ir reabilitacinis gydymas – šie metodai, kartu su kitais, padidina pacientų funkcionalumą ir mažina skausmą. Judesio terapija apibūdinama kaip tam tikrų, specifinių, individualių pratimų programa, skirta kūno treniravimui ir geros fizinės būklės palaikymui. Šis metodas taip pat apibūdinamas kaip trumpalaikis ir sėkmingas gydant lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą. Straipsnyje yra užsimenama apie tai, kad trumpalaikis skausmo malšinimo būdas yra lėtas, sutrumpėjusių raumenų tempimas, o specifinių raumenų ir judesių treniravimas skatina viso kūno funkcionalumą ir geresnę savijautą (15).
Įdomus autorių požiūris į fizinį aktyvumą, jog tai tik trumpalaikis metodas skausmo mažinimui, mano nuomone, jei yra užsiimama aktyvia fizine veikla skausmo metu ir jam sumažėjus ar dingus – taip, gydymo efektas bus trumpalaikis. Tačiau palaikant fizinį aktyvumą ir toliau treniruojantis (tai turi tapti gyvenimo būdu) skausmo apraiškos tampa vis retesnės.
1.2.
Liemens raumenų stabilumo reikšmė sveikatai
Sąvoka „kūno stabilumas“ turi daug reikšmių. Dažniausiai ši sąvoka yra naudojama apibūdinti liemens raumenų stabilumą judesių metų, ar liemens stabilumą esant juosmeninės nugaros dalies
skausmui. Raumenų funkcija ir būklė (esamas ar nesamas pažeidimas) yra pagrindinės dedamosios kalbant apie liemens stabilumą. Stabilumas yra labai svarbi bet kokio mechanizmo savybė. Ne išimtis ir žmogaus kūnas. Juosmens ir dubens regiono nestabilumas gali iššaukti disfunkcijas juosmens, klubų ar kelių zonose. Raumenų silpnumas, sutrumpėjimas ir kietumas liemens/dubens vietoje gali sukelti apatinės nugaros dalies skausmą. Juosmeninės dalies nestabilumas ar dubens regiono motorinės kontrolės sumažėjimas sąlygoja nespecifinio apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimą (16). Hodges ir Richardson atliko tyrimą, kurio metu tyrė pacientus jaučiančius ir nejaučiančius apatinės nugaros dalies skausmą ir nustatė, jog skausmą jaučiančių grupei skersinis pilvo raumuo judesių metu įsijungia pavėluotai, lyginant su skausmo nejaučiančių asmenų grupe (17). Taip pat ir kiti biomechaniniai veiksniai: dubens pasvirimas funkcinių judesių metu, sutrikusi judesio kontrolė liemens/dubens regione, sumažėjusi koordinacija tarp dubens ir krūtinės ląstos mobilumo – gali sąlygoti apatinės nugaros dalies skausmą (16).
Vieno tyrimo metu buvo iškelta hipotezė, jog atliekant kasdienius judesius namų aplinkoje, liemens raumenų pakaitinis aktyvumas skiriasi lyginant juosmeninės stuburo dalies išvaržą turinčių ir sveikų asmenų. Liemens raumenų aktyvumas buvo matuojamas pagal EMG metodiką, o testuoti raumenys buvo: išoriniai ir vidiniai įstrižiniai, skersinis pilvo ir multifidiniai. Kadangi EMG tyrimas yra atliekamas judesyje, tad testavimui reikėjo atlikti keturias skirtingas užduotis: lenkimąsi pirmyn, tiesimąsi atgal ir šoninį lenkimą į dešinę ir kairę puses. Judesių metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas agonistų ir antagonistų aktyvumui matuoti. Kaip rezultatai parodė, asmenų, turinčių juosmeninės nugaros dalies išvaržą, judesių metu liemens raumenys labiau kartu susitraukdavo, nei sveikų žmonių. Taip pat įdomu, jog judesių metu, išvaržas turinčių asmenų, didesnis aktyvumas buvo fiksuotas antagonistuose, nei agonistuose, išskyrus lenkimosi į priekį judesyje. Autoriai teigia, jog toks kompensacijos mechanizmas yra galimas dėl didesnio poreikio stabilizuoti stuburą (18,19). Taip pat tokia išvada galėjo būti priimta dėl dažniausiai skausmą jaučiančių žmonių sumažėjusio judesių laisvumo. O jų sumažėjimą gali lemti tiesioginiai audinių ar struktūrų pažeidimai, kurie sukelia skausmą, arba baimė ir sąstingis raumenyse, randinių darinių atsiradimas.
Yra daug teorijų, kurios teigia, jog dėl prasto liemens raumenų stabilumo, didėja tikimybė patirti galūnių traumas fizinio aktyvumo metu. Hodges tyrė liemenį stabilizuojančių raumenų aktyvumą, priklausantį nuo viršutinių ir apatinių galūnių darbo ir rezultatus lygino tarp juosmeninės nugaros dalies skausmą jaučiančių ir nejaučiančių asmenų. Paeiliui pirmas susitraukęs raumuo buvo skersinis pilvo, tuomet jį sekė multifidiniai, įstrižiniai ir galiausiai tiesus pilvo raumuo. Visų, giliųjų ir paviršinių, raumenų aktyvumas buvo pastebėtas dar prieš atliekant judesį ranka ar koja, tai įrodė, jog liemens raumenys sukelia proksimalinį stabilumą ir distalinį mobilumą. Apatinės nugaros dalies skausmą jaučiančių žmonių skersinio pilvo raumens aktyvumas buvo pavėluotas judinant apatinę bei viršutinę galūnę visomis kryptimis (lenkimas, tiesimas, atitraukimas). Pacientų, turinčių kryžkaulinio klubakaulio
sąnario skausmų, multifidinių ir vidinių įstrižinių raumenų aktyvumas, tiesios kojos kėlimo metu, buvo užfiksuotas tik kojai pakilus, tai reiškia, jog trūko išankstinės aktyvacijos proksimaliam stabilumui sukurti. Didžiojo sėdmens raumens aktyvumas taip pat buvo atidėtas dėl negebėjimo sukelti kompresiją ir stabilizuoti kryžkaulinį klubakaulio sąnarį ir dubenį, apatinės galūnės judesio metu. Taigi, šio autoriaus tyrimas įrodė, jog nesant kokybiškam liemens raumenų stabilumui, didėja tikimybė patirti viršutinių ar apatinių galūnių traumas (2 pav.) (20).
2 pav. Funkcinio liemens stabilumo modelis
(https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3806175/figure/fig1-1941738113481200/) Nadler taip pat tyrė apatinės nugaros dalies skausmą jaučiančių ir nejaučiančių žmonių klubų atitraukėjų jėgą. Ir nustatė, jog tiriamųjų, jaučiančių skausmą, apatinių galūnių atitraukėjų jėga mažesnė, už skausmo nejaučiančių (21). Tačiau autorius nepateikė galimų priežasčių, kodėl raumenų jėga taip skyrėsi. Leetun tyrė liemenį stabilizuojančių ir apatinių galūnių raumenų jėgos skirtumus tarp vyrų ir moterų, turėjusių atletinių traumų sezono metu. Autoriaus komanda atliko liemens stabilumo ir izometrinius apatinių galūnių abduktorių bei išorinės rotacijos raumenų testus, tyrime dalyvavo 139 atletai, kuriems buvo nustatyti įvairios kilmės pažeidimai vieno sezono metu. Natūraliai, vyrų liemens stabilumo ir apatinių galūnių jėgos rezultatai buvo aukštesni už moterų, ypač skyrėsi abduktorių, išorinių šlaunies raumenų ir liemens šoninių raumenų jėga. Sportininkai, turėję traumų per sezoną, parodė
išskirtinai mažesnę dubens srities raumenų jėgą, liemens stabilumas taip pat buvo mažesnis, nei tų, kurie neturėjo traumos, tačiau jis nesiskyrė statistiškai reikšmingai. Autorius Leetun išskyrė klubų išorinės rotacijos jėgą kaip pagrindinį kintamąjį, nuspėjant traumos tikimybę sezono metu (22).
1.3.
Struktūros atsakingos už liemens ir apatinių galūnių stabilumą ir funckiją
Panjabi paaiškino stuburo stabilizacinę sistemą ir suskirstė ją į tris dalis: 1) Pasyvi sistemos dalis – stuburo skiltis; 2) Aktyvi sistemos dalis – stuburo raumenynas; 3) Kontrolinė sistemos dalis – neuroninis valdymo blokas; stuburo stabilumas priklauso nuo šio, trijų kintamųjų, komplekso tarpusavio suderinamumo (3 pav.) (23,24).3 pav. Stuburo stabilizacinė sistema
(https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0306987713000789)
Pasyvią sistemos dalį sudaro slanksteliai, facetiniai sąnariai, tarpslanksteliniai diskai, stuburo raiščiai ir sąnarių kapsulės. Aktyvią sistemos dalį sudaro raumenys ir sausgyslės supančios stuburą. Kontrolinę sistemos dalį sudaro įvairūs jėgos ir judesio davikliai, esantys raiščiuose, sausgyslėse, raumenyse ir neuroniniuose valdymo centruose. Šios trys sistemos yra visiškai skirtingos, tačiau stabilizacinė stuburo sistema nebūtų galima be bent vienos iš šių sistemų (23).
1.3.1. Gilieji liemens raumenys
Kiekvienas žmogus turi vidutiniškai apie 650 griaučių raumenų, be jų neįmanoma įsivaizduoti sėkmingo judėjimo, fizinio darbo atlikimo ir kokybiško gyvenimo. Apie visus juos šiame magistriniame darbe nekalbėsiu, tačiau pristatysiu pagrindinius liemens ir dubens sritį stabilizuojančius ir už jų funkciją atsakingus raumenis.
Už žmogaus liemens stabilumą yra atsakingi gilieji ir paviršiniai raumenys. Gilieji stabilizuoja stuburą, bei vidaus organus, paviršiniai padeda koordinuotai atlikti judesius. Pagrindiniai stuburą stabilizuojantys gilieji raumenys yra: multifidiniai (jie išsidėstę abipus stuburo ir jungia kiekvieną
Kontrolinė sistemos dalis Neuroninis valdymo blokas Pasyvi sistemos dalis Stuburo skiltis Aktyvi sistemos dalis Stuburo raumenynas
slankstelį), pilvo skersinis (dengia visą priekinę ir šoninę pilvo sieną), diafragma ir dubens dugno (dubens diafragmos) raumenys (4 pav.) (25). Multifidiniai raumenys stabilizuoja patį stuburą, yra atsakingi už jo proporcingą tiesumą, rotacinį stabilumą skersinėje ir šoninėje plokštumoje, kiti trys raumenys sudaro lyg statinės struktūrą (įsivaizduojant žmogaus liemenį kaip statinę), kuomet skersinis pilvo raumuo stabilizuoja liemenį iš priekio ir šono, diafragma iš viršaus, o dubens dugno raumenys iš apačios. Dėl šių raumenų kokontrakcijos (arba pakaitinio susitraukimo) yra sudaromas intra – abdominalinis arba vidinis liemens slėgis, kuris esant proporcijai, išlaiko stabilų ir tvirtą liemenį (26).
4 pav. Gilieji liemenį stabilizuojantys raumenys
(https://amazonianlifestyle.com/why-are-core-muscles-important-and-how-to-properly-train-them/) Šių giliųjų raumenų ištvermė tiesiogiai koreliuoja su nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu, taigi dažnai treniruojant tik paviršinius liemens raumenis nepavyksta išgauti norimo rezultato. Giliųjų raumenų treniravimą apima stabilumo lavinimas asimetrinėse padėtyse stovint ant stabilaus ar nestabilaus pagrindo (27). Toks treniravimo būdas skiriasi nuo įprastų judesių, kuomet yra nustatomas tikslus pakartojimų skaičius, dažniausiai giliųjų raumenų treniravimas susideda iš kuo daugiau skirtingų padėčių ir judesių, kuriuos mūsų kūnas atlieka sporto ar fizinės veiklos metu, mums to nesuvokiant.
1.3.2. Paviršiniai liemens raumenys
Paviršiniai arba išoriniai už liemens judesius ir funkciją atsakingi raumenys yra platūs, skirtingomis kryptimis einančių raumeninių skaidulų dariniai, jie tiesiogiai nesijungia su stuburo slanksteliais. Juos sudaro tiesusis pilvo raumuo (jungia gaktikaulį su apatine krūtinkaulio dalimi ir 5 – 7 šonkaulių kremzlėmis), išoriniai įstrižiniai raumenys (jungia 5 – 12 šonkaulius su baltąja pilvo linija,
klubakaulio viršutine skiautere, gaktikauliu ir priekiniu viršutiniu klubakaulio dygliu) ir tam tikros nugaros tiesiojo raumens dalys (5 pav.) (28).
5 pav. Išoriniai liemens raumenys
(http://forever-active.com/the-core-and-optimal-core-training/)
Dėl didelio fizinio aktyvumo šie raumenys gali būti pažeisti (plyšimas, patempimas, trigeriniai taškai) (29,30), o šie pažeidimai gali neigiamai veikti funkciją ir sukelti skausmą judesių metu.
1.4.
Apatinių galūnių raumenys
1.4.1. Šlaunies keturgalvis raumuo
Pagrindinis ir didžiausias apatinių galūnių raumuo yra keturgalvis. Keturgalvis raumuo susideda iš keturių dalių: šlaunies tiesiojo raumens, šlaunies šoninio raumens, šlaunies vidinio raumens ir giliojo raumens (6 pav.) (31).
6 pav. Šlaunies keturgalvio raumens dalys
(http://www.fitstep.com/2/4-exercise-library/1-muscle-anatomy/quadricep-muscle-anatomy) Pagrindinė šio raumens funkcija – tiesti blauzdą per kelio sąnarį ir lenkti šlaunį per klubo sąnarį. Tačiau skirtingos raumens dalys prisideda prie skirtingos funkcijos – šlaunies tiesusis raumuo tiesia blauzdą per kelio sąnarį ir lenkia šlaunį per klubo sąnarį; šlaunies vidinis raumuo padeda tiesti blauzdą per kelio sąnarį, stabilizuoja girnelę ir prisideda prie šlaunies pritraukimo ir vidinės klubo rotacijos judesių. Šį priekinį šlaunies raumenį inervuoja šlauninis nervas, jis išeina iš juosmens L2 – L4 segmentų (32). Dėl šio raumens funkcijos sumažėjimo gali atsirasti skausmai kojoje, kelyje ir nebūtinai pats raumuo gali būti pažeistas. Šios problemos priežastis gali būti juosmeninės nugaros dalies L2 – 4 nervinių šaknelių dirginimas, todėl visada reikia pilno paciento testavimo ir raumenų bei nervų sistemos diagnozavimo.
1.4.2. Šlaunies dvigalvis raumuo
Už blauzdos lenkimą per kelio sąnarį ir šlaunies tiesimą per klubo sąnarį pagrinde atsakingas šlaunies užpakalinis dvigalvis raumuo. Kaip ir pavadinimas leidžia suprasti, kad ši raumenų grupė sudaryta iš dviejų raumenų (arba dviejų galvų) – ilgosios dvigalvio raumens galvos (paviršinės) ir trumposios (giliosios). Ilgoji galva prasideda nuo sėdimojo gumburo. Trumpoji galva prasideda nuo šiurkščiosios šlaunikaulio linijos. Abi galvos susijungia į vieną pilvelį, kuris, perėjęs į sausgyslę, prisitvirtina prie šeivikaulio galvos. Taip pat šlaunies tiesime ir blauzdos lenkime dalyvauja pusgyslinis raumuo, kuris prasideda nuo sėdimojo gumburo ir prisitvirtina prie blauzdikaulio šiurkštumos. Ir puslpėvinis raumuo, kuris prasideda nuo sėdimojo gumburo ir tvirtinasi prie vidinio blauzdikaulio krumplio (7 pav.) (31). Užpakalinius šlaunies raumenis inervuoja sėdimasis nervas (33,34).
7 pav. Užpakaliniai šlaunies raumenys
(https://teachmeanatomy.info/lower-limb/muscles/thigh/hamstrings/)
Užpakalinių šlaunies raumenų jėga dažnai būna nusilpusi dėl dažno ir ilgo sėdėjimo. Pagal T. W. Myers anatomines grandines užpakaliniai šlaunies raumenys tiesiogiai koreliuoja su priekiniais liemens raumenimis (35). Tai reiškia, jog esant vienai silpnai grandinės daliai, visos grandinės aktyvumas sumažėja. Taigi šlaunies dvigalvio jėgos sumažėjimas gali būti siejamas su pilvo tiesiojo raumens silpnumu ir dėl to galimo apatinės nugaros dalies ar juosmens skausmo atsiradimu.
1.5.
Raumenų jėga
Tam, kad žmogus judėtų – reikalinga raumenų aktyvumo sąlyga. Priklausant nuo užduoties, nuo padėties ir apkrovos, raumenys susitraukia skirtingais būdais. Pagrindiniai raumenų susitraukimo tipai yra:
• Koncentrinis – kuomet mažėjant raumens ilgiui yra išvystoma jėga; • Ekscentrinis – kuomet didėjant raumens ilgiui yra išvystoma jėga; • Izometrinis – kuomet nekintant raumens ilgiui yra išvystoma jėga.
Tyrimai parodė, jog ekscentrinis raumens susitraukimas išvysto didesnę jėgą, nei koncentriškai susitraukiantis raumuo (36). Buvo rasta, jog motorinių vienetų įjungimas ekscentrinės fazės metu yra gan panašus į koncentrinės fazės metu įtraukiamų motorinių vienetų skaičių, tačiau atsipalaidavimo dažnis yra mažesnis ekscentrinės fazės metu. Ekscentrinio raumens susitraukimo metu, kai judesys yra atliekamas pirmą kartą, arba tiesiog jis yra neįprastas, yra sukeliamas reikšmingai didelis pažeidimas raumeninėse skaidulose ir tarpląstelinėje matricoje, o tai gali pakenkti neuroraumeninei funkcijai ir šis pažeidimas išliks ilgesniam periodui po atlikto judesio ar pratimo. Tačiau, jei ekscentriniu būdu raumuo
bus treniruojamas dažniau, tai gali padidinti raumens jėgą, susitraukimo galią ir pagerinti neuroninį raumens valdymą ir tai yra pranašesnis raumens treniravimas, nei tik koncentriniu būdu (37).
Craig Liebenson tyrinėja judesius ir raumenų darbą ir teigia, jog šiais laikais treniravimas susideda ne tik iš atskirų raumenų stiprinimo pratimų, bet treniruotės tampa panašesnės į tam tikrų sporto šakų judesių segmentavimą. Šis požiūris apima ne tik treniravimą, bet ir reabilitaciją. Jei pacientas patiria sąnario ar raumens traumą, mes negydome tik to pažeisto segmento, mes gydome kūną ir bendrus funkcinius judesius (38). Ir tai yra gan logiškas požiūris, nes judėjimo metu vieni raumenys dirba koncentriškai, kiti ekscentriškai arba izometriškai, todėl natūraliai yra treniruojamos visos raumenų susitraukimo fazės. Tarkim, žmogus atlieka pritūpimą ir mūsų pagrindinis tikslas – stebėti keturgalvio šlaunies raumens darbą. Tūpimo žemyn metu keturgalvis raumuo ilgėja, tačiau išvysto jėgą, tai reiškia, jog susitraukimas vyksta ekscentrinėje fazėje. Tuomet jau pritūpus, prieš kylant aukštyn raumuo nei ilgėja, nei trumpėja, reiškia vyksta izometrinis raumens susitraukimas. Galiausiai stojantis į pradinę (stovimą) padėtį raumuo trumpėja ir generuoja jėgą, tai reiškia, kad vyksta koncentrinis raumens susitraukimas (8 pav.) (39).
8 pav. Keturgalvio raumens susitraukimo fazė pritūpimo metu (http://coachrozy.com/friday/add-this-for-faster-40s-higher-jumps/)
Taigi, į treniravimo ir reabilitacijos programą turi būti įtraukta kuo daugiau skirtingų judesių ir raumenys stiprinami visais trejais režimais, tam, kad krūvis kūnui būtų paskirstytas optimaliai ir mažėtų traumų tikimybė.
1.6.
Judesių kokybė
Judėjimas žmogui yra natūrali gyvenimo dalis. Kiekvieną dieną mes atliekame įvairiausias užduotis, o kad jas atlikti – turime judėti. Nuo pat kūdikystės mes mokomės gulėti, verstis, sėstis ir stotis. Vėliau, vaikystėje mokomės bėgti, šokti, kristi. Žinoma, visi šie judesiai turi būti koordinuoti, kad
užduotis atliktume teisingai. Tačiau, kai ateina laikas mokytis ar dirbti, mes nustojame taip aktyviai judėti, pamirštame tam tikrus judesius, kuriuos taip gerai mokėjome anksčiau, pamėgstame tam tikras padėtis, kuriose praleidžiame didžiąją dienos dalį. Galiausiai pradedame jausti skausmus, dėl jų vartoti vaistus, gyvenimo kokybė ir emocinė būsena tampa prasta. Prof. G. Colina ir N. Ogues lygino primatų judėjimo ypatybes ir šių laikų žmogaus judėjimą bei pateikė puikų pavyzdį – žmogaus sėdėjimą ant kelių prie kompiuterio ir įvardino tai kaip „bombą“ žmogaus kūno biomechaniniems principams. Profesoriai teigia, jog šioje pozicijoje stuburo slanksteliai sudaro vieno gaubtumo lanką ir ilgą laiką praleidžiant tokioje padėtyje, didėja tikimybė patirti tarpslankstelinių diskų išvaržą dėl slankstelių nusidėvėjimo. Šioje padėtyje priekinė liemens dalis yra visiškai suspausta (raumens tonusas didėja, bet funkcija mažėja), užpakalinė liemens dalis ištempta (raumens tonusas ir funkcija mažėja). Šiuolaikinėje populiacijoje tokioje padėtyje vidutiniškai praleidžiame 8 – 10 valandų per parą, didžiąją šio laiko dalį užima darbas ir laisvalaikis kompiuteriu (40). Autoriai teigia, jog šiuolaikinis žmogus savo genotipu nesiskiria nuo akmens amžiuje gyvenusio žmogaus, tačiau dabar, mes išnaudojame vos apie 25 % kūno galimybių. Dėl šios priežasties priskiriami pratimai treniruočių metu turėtų apimti daugiau funkcijos ir įdarbinti bent kelis sąnarius ir raumenų grupes, o ne kaip yra populiaru sporto ir sveikatingumo salėse treniruoti tam tikrą raumenį izoliuotoje padėtyje. Taip pat yra teigiama, jog kėdė yra „baisus“ išradimas, kalbant apie laikyseną. Tokia (sėdima) padėtis gali turėti tiesioginės įtakos diabeto, hipertenzijos, nutukimo ligoms ir kitoms traumoms (41).
Gera žinia ta, kad gerėja žmonių supratimas apie judėjimo svarbą, todėl vis didesnė populiacijos dalis, kad ir darbo dieną praleidžia sėdėdami darbo kėdėse, užsiima papildomu judėjimu sporto ir sveikatingumo centruose, sportuoja lauke ar, šiuo metu, namuose. Tačiau, ar toks judėjimas yra kokybiškas, ar apie biomechaniką nenusimanantis asmuo gali susižeisti? Tikimybė gan didelė. Žmogaus judesių kokybė paaiškina gebėjimą atlikti specifinį judesių modelį optimaliu būdu (42). Prasta judesių kokybė turi tiesioginę neigiamą įtaką atskirų sąnarių apkrovai, sumažina žmogaus galimybę išvystyti jėgą ir galią, taip pat riboja galimybę efektyviai užbaigti judesio užduotis. Tam, kad įvertinti judesių kokybę, specialistai pasirenka tam tikrą testavimo metodiką. Viena populiariausių ir labiausiai moksliškai analizuotų metodikų yra „Funkcinio mobilumo vertinimo sistema“ (FMS) (9 pav.) (43). Šio testavimo metu tiriamasis atlieka septynis pagrindinius judesių kompleksus ir specialistas vertina kiekvieno judesio kokybę. Šiame darbe buvo naudoti du iš septynių testų tam, kad nustatyti liemens/dubens srities mobilumą bei stabilumą judesio atlikties metu.
9 pav. Funkcinio mobilumo vertinimo sistemos judesiai
(https://complementarytraining.net/movement-screen-we-have-used/)
Tiesios kojos kėlimo testas yra vertinamas tuomet, kai yra jaučiamas apatinės nugaros dalies arba dubens srities skausmas, taip pat esant klubo sąnarių disfunkcijai. Anksčiau šis testas buvo naudojamas tik judesių amplitudės klubo sąnaryje ištyrimui (44), tačiau dabar jis tapo populiarus ir testuojant raumenų, raiščių ir nervų sistemų disfunkcijas susijusias su apatinės nugaros dalies skausmu. Taip pat tiesios kojos kėlimo testas yra laikomas kaip neurodinaminis testas, skirtas įvertinti šlauninio nervo (n. Sciatica) paslankumą ir mobilumą. Tačiau dažniausiai vertinant nervo paslankumą, šis testas yra atliekamas pasyviai, o vertinant žmogaus funkciją, testas atliekamas tiek aktyviai, tiek pasyviai (45). Originaliai gilaus pritūpimo testas yra atliekamas pėdas laikant dubens plotyje, rankomis laikant lazdą alkūnių plotyje ir tūpimo metu neatkeliant kulnų nuo žemės. Pritūpimo judesys yra sutinkamas daugelyje sporto šakų, reikalaujantis ne tik mobilumo ir stabilumo čiurnų, kelių, klubų bei stuburo sąnariuose ir segmentuose, bet taip pat ir koordinacijos ir jėgos per visą kinetinę grandinę (46). Taip pat žmogaus pritūpimo mechanika pasikartoja ir kasdieninėje veikloje kaip keliant ar nuleidžiant tam tikrus objektus, pereinant iš sėdimos į stovimą padėtį, ar užsiimant laisvalaikio veikla, tokia kaip darbas kieme. Judesio klaidos gali atsirasti dėl silpnumo, prastos formos, sumažėjusio stabilumo ar mobilumo, raumenų ar sąnarių pažeidimų. Taip pat šios judesio klaidos gali sukelti apatinės nugaros dalies skausmą ir sumažinti gyvenimo kokybę ir pasitikėjimą savimi (47).
1.7.
Skausmo ir judėjimo funkcijos sąsajos
Skausmas ir funkcija yra glaudžiai susiję. Dažniausiai didėjant skausmui, funkcija mažėja ir atvirkščiai, didėjant funkcijai, mažėja skausmas. Mes esame pratę girdėti pacientų nusiskundimus, kuomet dėl patiriamo skausmo tampa sunku dirbti, lenktis, kelti sunkius daiktus ar apsitarnauti. O dažniausiai skiriant kineziterapinį gydymą mes stengiamės atstatyti paciento funkciją tam, kad grįžtų į ankstesnę veiklą ar kad net tobulėtų joje.
Apatinės nugaros dalies skausmas yra viena pagrindinių funkcijos mažinimo ir neatėjimo į darbą priežasčių, susijusių su didžiule ekonomine našta. Ir nors natūraliai apie 90 % apatinės nugaros dalies skausmų atvejų susitvarko per du mėnesius, maža dalis (10 %) gali išsivystyti į lėtinį skausmą ir riboti funkciją neribotą laiką. Kalbant apie šio skausmo atsiradimo priežastis, sumažėjęs fizinis aktyvumas yra viena pagrindinių. Ne gana to, sumažėjęs mobilumas gali vesti prie reikšmingų pakitimų sveikatos būklei ir gyvenimo kokybei ilgalaikėje perspektyvoje (48). Paskutiniai tyrimai rodo, jog subalansuotas fizinis krūvis veda prie reikšmingai mažėjančio skausmo ir funkcijos atstatymo (49), remiantis šia idėja ir egzistuoja toks dalykas kaip kineziterapija ir ši sritis tampa vis populiaresnė. Žmonija vis daugiau laiko praleidžia sėdėjimo padėtyse, apatinės nugaros skausmas progresuoja ir tai nebėra tik suaugusiųjų problema, tai paliečia ir jauno amžiaus žmones ir vaikus (50). Todėl edukacija apie fizinį aktyvumą, skausmo sampratą ir mokymą į jį kitaip reaguoti yra labai svarbios dedamosios žmonių ugdymo procese. Skausmo neuromokslo edukacija (Pain Neuroscience Education – PNE) yra realus dalykas, kurį specialistai vis plačiau pasaulyje naudoja terapijų metu. Šios edukacijos metu specialistai moko pacientus apie skausmą, jo ypatybes, atsiradimą ir galimybes sumažinti jo neigiamą įtaką kasdieniame gyvenime. Yra atlikta daug tyrimų, kurie teigiamai vertina tokį psichologinį paciento paruošimą, suteikia gaires, skausmą išgyvenančiam žmogui, kad skausmas yra normali būsena ir be jo, mes neišgyventume. Kartais tai būna įspėjimas apie gręsiantį pavojų, kartais tai būna liekamieji reiškiniai nuo jau išgyventų ir buvusių pažeidimų. Adriaan Louw pateikia grafiką, kuriuo remdamasis aiškina savo pacientams, kad iš pradžių patiriamas skausmas, kuomet jis ūmus, yra labai stiprus, tai natūraliai sumažina funkciją. Normaliai, laikui bėgant, audiniai sugyja, funkcija po truputį gerėja iki tol, kol skausmo nebelieka, tačiau kartais, dėl skausmo baimės, pacientai riboja save, judėjimą ir apsitarnavimą, o tuomet atsiranda ilgalaikiai liekamieji reiškiniai (10 pav.) (51).
10 pav. Skausmo ir funkcijos sąsaja
(https://www.researchgate.net/figure/Progression-over-time-related-to-pain-science-contrasting-pain-experience-and-functional_fig2_304573069)
Apatinės nugaros dalies skausmas kaip ir bet koks kitas skausmas yra tiesiogiai susijęs su funkcijos arba pajėgumo sumažėjimu. „Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy“ išleido straipsnį, kuriame lygino bėgikų šlaunų ir juosmens raumenų aktyvumo priklausomumą nuo apatinės nugaros dalies skausmo (11 pav.) (52). Tiriamieji atliko izometrinius ir izokinetinius liemens ir kojų raumenų jėgos testus. Rezultatai parodė, jog bėgikų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, keturgalvių, šlaunies atitraukėjų ir giliųjų (multifidinių) juosmens raumenų jėga buvo statistiškai reikšmingai mažesnė už tų, kurie nejaučia apatinės nugaros dalies skausmo (53).
11 pav. Šlaunų ir juosmens raumenų aktyvumo priklausomumas nuo apatinės nugaros dalies skausmo
(https://www.fluidphysio.com/2017/09/23/hip-mobility-related-to-back-pain/)
Taip pat reikšmingą įtaką apatinės nugaros dalies skausmui turi sumažėjęs aktyvus ir pasyvus klubų mobilumas (54). Skirstant populiaciją į jaučiančius apatinės nugaros dalies skausmą ir nejaučiančius, pirmosios grupės žmonių klubų rotacinis mobilumas yra mažesnis, už skausmo nejaučiančių. S. Winter analizavo namų pratimų programų efektyvumą, orientuotą į klubų sąnarių mobilumą ir raumenų stiprinimą, žmonėms, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą. Tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes: pirmajai buvo skirti klubo sąnarius juosiančių raumenų tempimo ir mobilumo pratimai; antrajai buvo skirti tempimo ir stiprinimo pratimai; trečiajai skirti tik stiprinimo pratimai. Po šešių savaičių rezultatai parodė, jog visų trijų grupių asmenims statistiškai reikšmingai sumažėjo apatinės nugaros dalies skausmas ir pagerėjo klubų funkcija. Du tikėtini mechanizmai buvo pateikti šiame tyrime, dėl ko sumažėjusi klubų funkcija daro įtaką apatinės nugaros dalies skausmui:
• Pirmasis mechanizmas – klubo sąnario mobilumo sumažėjimas padidina jėgas pereinančias į juosmeninę stuburo dalį. Taigi, natūraliai, padidėjus klubo sąnario judesio amplitudei, tos jėgos mažėja.
• Antrasis mechanizmas – pilna judesio amplitudė per klubo sąnarį yra svarbi kasdienėje, apsitarnavimo ar sportinėje veikloje. Jei mobilumas yra nepakankamas viename sąnaryje, tuomet natūraliai kūnas prisitaikydamas adaptuosis ir mobiliais pavers kitus segmentus, kurie natūraliai turėtų būti stabilūs. O tai gali sukelti nepageidaujamus pojūčius – skausmą (55).
Toks požiūris, mano nuomone, yra logiškas ir dažnai, dirbant su pacientais, pastebima, jog apatinės nugaros dalies skausmą jaučiantys asmenys negeba atlikti pilnos amplitudės judesių per klubo sąnarius. Dažnu atveju jaučia skausmą sėdmenyse arba pereinantį į juosmenį ir dirbant su šia sritimi pavyksta pasiekti labai gerų ilgalaikių rezultatų.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1.
Tyrimo planavimas (organizavimas)
Tyrimo organizavimą sudarė šie etapai: • Tyrimo plano sudarymas;
• Bioetikos dokumentų paruošimas ir leidimo gavimas; • Tiriamųjų paieška;
• Tyrimo atlikimas.
2.2.
Tiriamųjų atranka
Tyrime dalyvavo 27 jauno amžiaus vyrai, lankantys sveikatingumo treniruotes viename sporto ir sveikatingumo centre. Vyrų amžiaus vidurkis 25,07 ± 2,9 m. Tiriamieji buvo atrinkti pagal skausmo pasireiškimą ir suskirstyti į dvi grupes: apatinės nugaros dalies skausmą jaučiančių – 12 tiriamųjų (toliau 1 grupė) ir nejaučiančių – 15 tiriamųjų (toliau 2 grupė). Asmenys jaučiantys stiprų apatinės nugaros dalies skausmą (4 balai ir daugiau), žinantys skausmo priežastį arba diagnozę, turintys ar per pastaruosius metus turėję apatinių galūnių traumų, sportininkai užsiimantys profesionalia veikla nebuvo įtraukti į tyrimą (3 tiriamieji). Į tyrimą buvo įtraukti tie tiriamieji, kurie nebuvo profesionalūs sportininkai, neturėjo griaučių raumenų ir skeleto traumų per paskutinius metus, jautė nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą ir jei skausmas neviršijo 4 balų pagal SAS skalę (1 lentelė).
1 lent. Tiriamųjų kontingentas Skausmą jaučianti grupė (n=12) Skausmo nejaučianti grupė (n=15) p reikšmė Z reikšmė Tiriamųjų amžius (metais) 25,17 ± 2,66 25 ± 3,16 0,88 -0,15 Tiriamųjų KMI (kg/cm2) 24 ± 2,65 23,59 ± 1,49 0,88 -0,15
2.3.
Tyrimo etika
Gavus sveikatingumo centro vadovo leidimą atlikti tyrimą šioje įstaigoje, buvo užpildyti būtinieji dokumentai Bioetikos centro pritarimui gauti (pritarimo nr. BEC – SR(M)103) (1 priedas). Tyrimo santrauka, tiriamojo asmens informavimo ir sutikimo formos buvo pateiktos Bioetikos centro komisijai. 2019 metų lapkričio mėnesį buvo gautas pritarimas atlikti tyrimą.
2.4.
Tyrimo atlikimas
Sudarius tyrimo protokolą ir gavus Bioetikos centro pritarimą, buvo pradėtas vienmomentinis tyrimas, kurio tikslas – palyginti apatinės nugaros dalies skausmą jaučiančių ir nejaučiančių vyrų judesių ir funkcijos kokybę, liemens ir apatinių galūnių raumenų jėgą, stabilumą bei skirtingų duomenų sąsajas. Testavimas pradėtas 2020 metų sausio mėnesį ir baigtas 2020 metų rugpjūčio mėnesį. Tiriamieji buvo instruktuoti prieš kiekvieną testą žodžiu, atliekant funkcinių judesių vertinimo testą, buvo parodomas vizualus pavyzdys ir instrukcija pateikta žodžiu. Atliekant liemens ir apatinių galūnių raumenų jėgos testavimus, tiriamiesiems buvo leista pasibandyti ir susipažinti su testavimo eiga.
2.5.
Tyrimo metodai ir priemonės
Tyrime naudoti metodai:• Anketinė apklausa;
• Antropometrinių duomenų analizė;
• Ūgio, svorio matavimas ir KMI apskaičiavimas; • Liemens raumenų stabilumo ir jėgos vertinimas; • Apatinių galūnių raumenų jėgos vertinimas; • Funkcinių judesių atlikties kokybės vertinimas; • Gautų duomenų statistinė analizė.
Tyrime naudotos priemonės:
• Biodex Pro 4 šlaunies raumenų izokinetinės jėgos vertinimo sistema;
• Back – Check by Dr. Wolff liemens raumenų izometrinės jėgos vertinimo sistema; • Modifikuota funkcinių judesių vertinimo sistema (FMS).
2.5.1. Anketinė apklausa
Tiriamųjų atrankai buvo naudojama mūsų pačių sudaryta anketinė apklausa (3 priedas). Anketoje tyrimo savanoriai turėjo atsakyti į tokius klausimus kaip: amžius, profesija ir darbo tipas, ar yra jaučiamas apatinės nugaros dalies skausmas ir ar yra žinoma diagnozė. Jei tiriamasis jaučia skausmą, ar vartoja vaistus jo malšinimui, ar skausmas riboja kasdienę veiklą ir funkciją. Taip pat buvo pateikiami klausimai apie tai, ar tiriamasis yra sportuojantis mėgėjiškai, ar profesionaliai, kokias treniruotes lanko ir kiek valandų per savaitę skiria šiai veiklai.
Kartu prie anketos buvo matuojamas kiekvieno tiriamojo ūgis, svoris ir tuomet apskaičiuotas kūno masės indeksas (KMI).
2.5.2. Ūgio, svorio ir KMI apskaičiavimas
Tiriamųjų ūgis buvo matuotas centrimetrine juostele nuo žemės. Tiriamieji turėjo stovėti basomis, suglaustomis pėdomis, išsitiesę ir žiūrėdami pirmyn. Svoris matuotas buitinėmis
svarstyklėmis. Kūno masės indeksas apskaičiuotas pagal formulę: KMI = svoris (kg) / aukštis (m2).
2.5.3. Skausmo vertinimas
Kiekvienas tiriamasis anketinėje apklausoje turėjo atsakyti į klausimus apie skausmą. Klausimai buvo apie patiriamo skausmo pobūdį, stiprumą (pagal SAS skalę ) ir sunkumus, su kuriais susiduria tiriamieji. SAS – tai skaitmeninė skausmo įvertinimo skalė nuo 0 iki 10, kai 0 reiškia skausmo nebuvimą, o 10 – nepakeliamą skausmą (12 pav.).
12 pav. Skaitmeninė skausmo skalė
(https://lt.centrumdlamamy.com/articles/condition-specific-clinical/pain-scale-what-it-is-and-how-to-use-it.html)
2.5.4. Liemens raumenų stabilumo ir jėgos vertinimas
Tiriamųjų liemens raumenų izometrinė jėga buvo matuojama Back – Check by Dr. Wolff Sistema (13 pav.). Testo metu buvo matuojama liemens ir apatinių galūnių raumenų izometrinė jėga. Tyrimas vyko Back – Check sistemos rėmuose, kur tiriamasis specialiomis atramomis buvo įtvirtinamas ir buvo paliekama minimaliai vietos judesiui atlikti. Pagal instrukciją, be papildomų judesių arba kompensacijų tiriamasis trejais bandymais, maksimalia jėga stengėsi pasiekti geriausią rezultatą. Judesiai yra šie: liemens lenkimas, liemens tiesimas, liemens šoninis lenkimas, šlaunies atitraukimas, šlaunies pritraukimas ir šlaunies tiesimas per klubo sąnarį. Ši testavimo sistema neparodo raumenų funkcijos galimybių, tačiau atskleidžia raumenų jėgos santykį ir simetriją, taip pat parodo asimetrijas, dėl kurių galima daryti išvadas apie tiriamųjų funkcijos sumažėjimą ar patiriamus skausmus (56). Ši sistema yra populiari kartu su kitais testavimais, jos pagalba galima įvertinti raumenų jėga matematine išraiška, kita vertus, nėra lengva kiekvieną kartą testuojant tiriamąjį jį įstatyti lygiai taip kaip pirmojo testo metu, todėl paklaida visada yra galima.
13 pav. Back – Check by Dr. Wolff raumenų testavimo sistema (asmeninis archyvas)
2.5.5. Apatinių galūnių raumenų jėgos vertinimas
Apatinių galūnių raumenų jėgai įvertinti buvo naudojama Biodex Pro 4 vertinimo sistema (14 pav.). Tiriamieji atliko testą abejomis kojomis pagal koncentrinį 60/180/300 protokolą. Testavimo sritis
– šlaunų keturgalviai ir dvigalviai raumenys, atliekamas judesys – blauzdos tiesimas ir lenkimas per kelio sąnarį. Tiriamieji buvo pozicionuoti taip, kad kelio sąnario sąnarinis tarpas sutaptų su dinamometro judesio ašimi. Čiurna fiksuota 3 cm virš kulnakaulio. Kėdės ir dinamometro pasukimo kampas buvo lygus 450 (57). Visi tiriamieji verbaliai buvo supažindinti su tyrimo instrukcijomis ir po vieną kartą galėjo pasibandyti judesį, kuris nebuvo vertinamas. Tuomet maksimaliomis pastangomis kiekvienas tiriamasis kiekviena koja atliko po penkis blauzdos lenkimo ir tiesimo judesius trejais skirtingais režimais. Skausmo ar diskomforto nejautė nei vienas tiriamasis.
14 pav. Biodex Pro 4 raumenų testavimo sistema
(https://viljoenbios.co.za/services/isokinetic-testing-and-rehabilitation/)
2.5.6. Tyrimo metodas – funkcinių judesių atlikties kokybės vertinimas
Funkcinių judesių atlikties kokybės vertinimui buvo panaudoti du testai, jie buvo paimti iš FMS (funkcinių judesių vertinimo sistemos) ir kokybės vertinimas taip pat buvo skaičiuojamas keturių balų sistemoje (0 – 3). Tiesios kojos kėlimo testas (15 pav.) yra dažnai naudojamas diagnozuojant apatinės nugaros dalies skausmą. Testas gali būti atliekamas tiek pasyviai, tiek aktyviai. Šio tyrimo metu buvo atliekamas tik aktyvus testas, nes tiriamieji nejautė ūmaus, uždegiminio tipo skausmo, jis neplito į apatines galūnės ir tiriamieji buvo stiprūs, sportuojantys asmenys, tad aktyvus tiesios kojos kėlimo testas negalėjo sukelti didesnio pažeidimo. Taip pat yra tikima, jog aktyvus tiesios kojos kėlimo testas parodo tiriamojo gebėjimą perduoti apkrovą per liemens/dubens sritį. Yra teigiama, jog asmenys, jaučiantys juosmeninės ir dubens srities skausmą, negeba stabilizuoti šio segmento judesių metu, dėl atsiradusio laisvumo kryžkauliniame klubakaulio sąnaryje (58).
15 pav. Tiesios kojos kėlimo testas (https://vimeo.com/288658707)
Antrasis buvo naudotas gilaus pritūpimo testas (16 pav.), kurio metu tiriamasis turi laikyti rankomis suėmęs lazdą virš galvos ir pritūpti pilna amplitude neatkeldamas kulnų nuo žemės. Šis, iš šalies žiūrint paprastas testas, atskleidžia labai daug funkcijos deficitų kiekvieno tiriamojo judesyje. Gilaus pritūpimo metu pagal judesio amplitudę ir gylį galima nustatyti pečių, krūtininės nugaros dalies, klubų, čiurnų sąnarių mobilumą ar jo sumažėjimą. Šis judesys yra naudojamas daugelyje kasdienių užduočių, tokių kaip darbas sode ar namuose, daiktų kėlimas nuo žemės, taip pat daugelyje sporto šakų. Ne gana to, treniruočių ir reabilitacijos programose šis judesys yra dažnai įtraukiamas dėl įrodyto teigiamo efekto jėgos ir sąnarių mobilumo gerinime. Natūralu, jog atlikti gilus pritūpimas yra labai funkcinis judesys, o siejant skausmą su funkciją yra matomas tiesioginis neigiamas ryšys. Taigi tiriamieji, jaučiantys skausmą dažniausiai negeba kokybiškai atlikti šios užduoties ir tai tampa kaip puikus funkcinis testas (16).
16 pav. Gilus pritūpimas
(https://www.otpbooks.com/squat-exercises-2/)
2.5.7. Tyrimo metodas – duomenų statistinė analizė
Statistinė duomenų̨ analizė atlikta naudojant SPSS 22.0 ir Microsoft Excel 15.13.3 statistinius paketus. Duomenys pateikiami: mediana, standartinis nuokrypis. Taikant Microsoft Excel programą buvo suvesti tyrimų duomenys testavimų metu ir suskirstyti į grupes. Nepriklausomoms imtims palyginti naudotas Mann – Whitney testas. Duomenų koreliacijoms nustatyti naudotas Spearman’o koreliacijos koeficientas, koreliacijos ryšio stiprumas (r) vertintas pagal šią lentelę (2 lentelė). Statistiškai reikšmingi skirtumai buvo priimti, kai p < 0,05, tendencija buvo stebėta, kai p ≤ 0,15.
2 lent. Koreliacijos ryšio (r) stiprumas
Koreliacijos koeficiento reikšmių skalė Labai stipri Stipri Viduti nė Silpna Labai silpna Nėra ryšio Labai silpna Silpna Viduti nė Stipri Labai stipri -1 Nuo -1 iki -0,7 Nuo -0,7 iki -0,5 Nuo -0,5 iki -0,2 Nuo -0,2 iki 0 0 Nuo 0 iki 0,2 Nuo 0,2 iki 0,5 Nuo 0,5 iki 0,7 Nuo 0,7 iki 1 1
3. REZULTATAI
3.1.
Jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies
skausmo, apatinių galūnių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas.
3.1.1. Šlaunies dvigalvio raumens jėgos įvertinimas ir palyginimas
Palyginus kairės ir dešinės kojos šlaunies dvigalvio raumens jėgą matome, jog skausmą jaučiančiai grupei kairės pusės šlaunies dvigalvis raumuo (155,88 ± 29,5 Nm) stipresnis, nei dešinės pusės (152,56 ± 17,97 Nm), tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nėra. Skausmo nejaučiančiai grupei atvirkščiai, kairės pusės šlaunies dvigalvio raumens jėga (150,93 ± 15,3 Nm) mažesnė už dešinės pusės dvigalvio raumens jėgą (155,17 ± 16,86 Nm), tačiau reikšmingo skirtumo nėra. Kairės pusės šlaunies dvigalvio raumens jėga skausmą jaučiančioje ir nejaučiančioje grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,942; Z = -0,73). Dešinės pusės šlaunies dvigalvio raumens jėga tarp grupių taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,66; Z = -0,44) (17 pav).
3.1.2. Šlaunies keturgalvio raumens jėgos įvertinimas ir palyginimas
Palyginus skausmo jaučiančios ir nejaučiančios grupės asmenų, kairės ir dešinės kojos šlaunies keturgalvio raumens jėgą matome, kad reikšmingo jėgos skirtumo tarp pusių ir tarp grupių nėra. Dešinės pusės šlaunies keturgalvio raumens jėga tarp skausmą jaučiančių (291,46 ± 51,6 kg) ir nejaučiančių (296,7 ± 58,9 kg) tiriamųjų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,75; Z = - 0,34). Kairės pusės šlaunies keturgalvio raumens jėga tarp skausmą jaučiančių (299,46 ± 34,7 kg) ir nejaučiančių (303,45 ± 43,35 kg) asmenų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,79; Z = - 0,27) (18 pav.)
3.2.
Jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies
skausmo, liemens raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas
3.2.1. Nugaros tiesiamojo raumens jėgos įvertinimas ir palyginimas
Palyginus nugaros tiesiamojo raumens jėgą tarp skausmą jaučiančių (85 ± 3,8 kg) ir nejaučiančių (84,36 ± 5,7 kg) tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta (p = 0,72; Z = - 0,39) (19 pav.).
19 pav. Nugaros tiesiamojo raumens jėga skausmą jaučiančių ir nejaučiančių asmenų grupėse
3.2.2. Pilvo tiesiojo raumens jėgos įvertinimas ir palyginimas
Palyginus pilvo tiesiojo raumens jėgą tarp skausmą jaučiančių (58,9 ± 17 kg) ir nejaučiančių (70,17 ± 19 kg) tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta, tačiau tendencija buvo statistiškai stipri (p = 0,15; Z = -1,46) (20 pav.)
20 pav. Pilvo tiesiojo raumens jėga skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupėse
3.2.3. Liemens šoninių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas
Palyginus liemens šoninių raumenų jėgą tarp kairės pusės skausmą jaučiančių (68 ±19,38 kg), nejaučiančių (76,8 ± 15,9 kg) ir dešinės pusės skausmą jaučiančių (64,75 ± 20,4 kg), nejaučiančių (79,17 ± 21,1 kg) asmenų grupių, statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta abejose pusėse, tačiau buvo nustatyta statistiškai reikšminga tendencija. Tendencija rodė, jog kairės pusės liemens šoniniai raumenys buvo statistiškai stipresni skausmo nejaučiančių asmenų grupėje (p = 0,152; Z = -1,44) (21 pav.). Dešinės pusės liemens šoniniai raumenys taip pat buvo statistiškai stipresni skausmo nejaučiančių asmenų grupėje (p = 0,059; Z = -1,87) (22 pav.).
21 pav. Kairės pusės liemens šoninių raumenų jėga skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupėse
22 pav. Dešinės pusės liemens šoninių raumenų jėga skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupėse
3.2.4. Šlaunį atitraukiančių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas
Palyginus abejų pusių šlaunį atitraukiančių raumenų (viduriniojo sėdmens raumens) jėgą tarp skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo pastebėta. Dešinės pusės viduriniojo sėdmens raumens jėga tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Skausmą jaučiančios grupės jėga 40 ± 2,8 kg; skausmo nejaučiančios grupės jėga 42,53 ± 3,4 kg) (p = 0,58; Z = -0,58). Kairės pusės viduriniojo sėdmens raumens jėga tarp grupių taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė (skausmą jaučiančios grupės jėga 40,29 ± 2,5 kg; skausmo nejaučiančios grupės jėga 39,67 ± 2,6 kg) (p = 0,94; Z = -0,07) (23 pav.).
23 pav. Dešinės ir kairės pusės šlaunį atitraukiančių raumenų jėga skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupėse
3.2.5. Šlaunį pritraukiančių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas
Palyginus abejų pusių šlaunį pritraukiančių raumenų jėgą tarp skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo pastebėta. Dešinės pusės šlaunies
pritraukiamųjų raumenų jėga statistiškai reikšmingai nesiskyrė (skausmą jaučiančių tiriamųjų jėga 50,75 ± 2,8 kg; skausmo nejaučiančių jėga 54,56 ± 3,4 kg) (p = 0,54; Z = -0,63). Kairės pusės šlaunies pritraukiančių raumenų jėga taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė (skausmą jaučiančių tiriamųjų jėga 52,58 ± 2,8 kg; skausmo nejaučiančių jėga 55,73 ± 4,3 kg) (p = 0,64; Z = -0,48) (24 pav.).
24 pav. Dešinės ir kairės pusės šlaunį pritraukiančių raumenų jėga skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupėse
3.2.6. Šlaunį tiesiančių raumenų jėgos įvertinimas ir palyginimas
Palyginus abejų pusių šlaunį tiesiančių (didžiojo sėdmens raumens) raumenų jėgą tarp skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupių, statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo pastebėta. Dešinės pusės šlaunies tiesiamųjų raumenų jėga statistiškai reikšmingai nesiskyrė (skausmą jaučiančių tiriamųjų jėga 37,12 ± 3,4 kg; skausmo nejaučiančių jėga 40,96 ± 3,3 kg) (p = 0,39; Z = -0,85). Kairės pusės šlaunies tiesiamųjų raumenų jėga taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė (skausmą jaučiančių
tiriamųjų jėga 40,7 ± 3,1 kg; skausmo nejaučiančių tiriamųjų jėga 41,2 ± 4,5 kg) (p = 0,79; Z = -0,26) (25 pav.).
25 pav. Dešinės ir kairės pusės šlaunį tiesiančių raumenų jėga skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupėse.
3.3.
Jauno amžiaus vyrų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies
skausmą, funkcinių judesių kokybės įvertinimas ir palyginimas
3.3.1. Pritūpimo įvertinimas ir palyginimas
Įvertinus ir palyginus skausmą jaučiančios (1,58 ± 0,67 balai) ir skausmo nejaučiančios (2,2 ± 0,67 balai) grupės funkcinio judesio – pritūpimo rezultatus, buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų (p = 0,04; Z = -2,19) (26 pav.)
26 pav. Pritūpimo kokybės vertinimas skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupėse
3.3.2. Tiesios kojos kėlimo testo rezultato įvertinimas ir palyginimas
Įvertinus ir palyginus abejų grupių tiesios kojos kėlimo testo rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp skausmą jaučiančių (2,25 ± 0,17 balai) ir nejaučiančių (2,4 ± 0,16 balai) tiriamųjų nebuvo nustatyta (p = 0,58; Z = -0,65) (27 pav.).
27 pav. Tiesios kojos kėlimo testo rezultatas skausmą jaučiančių ir nejaučiančių tiriamųjų grupėse
3.4.
Apatinių galūnių ir liemens raumenų jėgos koreliacijos (28 pav.)
3.4.1. Ryšys tarp kairės šlaunies dvigalvio raumens jėgos ir šlaunies
pritraukiamųjų raumenų jėgos
Palyginus kairės pusės šlaunies dvigalvio raumens jėgą ir šlaunis pritraukiamųjų raumenų jėgą, buvo nustatyta, jog tarp dvigalvio šlaunies ir šlaunų pritraukiamųjų raumenų pusių koreliacija yra statistiškai reikšminga, tačiau ryšys – atvirkštinis. Rezultatai parodė, jog didėjant kairiojo šlaunies dvigalvio jėgai, mažėja kairės pusės šlaunį pritraukiančių raumenų jėga (p = 0,01; r = -0,48). Ir didėjant kairiojo šlaunies dvigalvio jėgai, mažėja dešinės pusės šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėga (p = 0,006; r = -0,51) (3 lentelė).
3 lent. Ryšys tarp kairės šlaunies dvigalvio raumens ir šlaunį pritraukiančių raumenų jėgos.
