LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSPORTO INSTITUTAS
LIUDAS JONUŠAS
FIZINIŲ PRATIMŲ, LAVINANČIŲ PUSIAUSVYRĄ, POVEIKIS
JAUNO AMŽIAUS KREPŠININKŲ KŪNO JUDESIŲ
SIMETRIŠKUMUI
Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst.kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc.dr. Laimonas Šiupšinskas
Turinys
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 4
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Pusiausvyros įtaka sportininko rezultatams ... 8
1.2. Dinaminė kelio sąnario valgus padėtis, Q kampas. Klinikinė reikšmė sporte ... 9
1.3. Priekinio kryžminio raiščio pažeidimas, patelofemoralinis skausmo sindromas ... 10
1.4. Vertikalus šuolis sporte. Klinikinė reikšmė, šuolio tipai bei svarbiausi rodikliai ... 13
1.4.1. Vertikalaus šuolio tipai. Elastinės energijos įtaka šuolio rezultatui ... 14
1.4.2. Tempimo ir trumpėjimo ciklas, pokyčiai brendimo metu bei įtaka sportiniam rezultatui ... 15
1.4.3. Vertikalaus šuolio į aukštį kinematika ir kinetika ... 17
1.5. Apatinių galūnių asimetrija vertikalaus šuolio metu ... 18
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ... 20
2.1. Tiriamieji ... 20
2.2. Tyrimo metodai ... 21
2.3. Tyrimo organizavimas ... 26
2.4. Matematinė statistika ... 29
3. TYRIMO REZULTATAI ... 30
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 50
5. IŠVADOS... 52
PRAKTINĖ REKOMENDACIJA ... 53
PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 54
SANTRAUKA
Jonušas L. Fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikis jauno amžiaus krepšininkų kūno judesių simetriškumui; magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas doc. dr. Laimonas Šiupšinskas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, slaugos fakultetas, sporto institutas. — Kaunas, 2017, — 61 p.
Tyrimo objektas: jauno amžiaus krepšininkų pusiausvyra, kūno judesių simetriškumas. Darbo tikslas: nustatyti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus
krepšininkų kūno judesių simetriškumui.
Uždaviniai: 1) įvertinti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus
krepšininkų statinės pusiausvyros rodikliams; 2) įvertinti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio aukščiui; 3) įvertinti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus krepšininkų maksimalios atsispyrimo jėgos simetrijai tarp apatinių galūnių; 4) įvertinti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus krepšininkų raumenų jėgos išvystymo greičiui.
Tyrimo metodika: 55 jauno amžiaus krepšininkai, suskirstyti į 2 grupes: tiriamąją ir
kontrolinę. Tiriamojoje 29, o kontrolinėje 26 asmenys. Tiriamosios grupės asmenys atliko 6 savaičių (3 kartus per savaitę po 20 min) trukmės fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, programą ir treniravosi sau įprastu režimu, o kontrolinės grupės asmenys treniravosi tik sau įprastu režimu. Kūno kompozicija vertinta „Tanita“ kūno kompozicijos analizatoriumi, pusiausvyra — „Abili“ pusiausvyros treniruokliu — vertintoju, kūno judesių kinematika vertinta kūno judesių analizavimo sistema „Qualisys motion capture analysis system“, kinetika — Amti Optima OPT400600-2000 jėgos platformomis.
Tyrimo išvados: 1. Fiziniai pratimai, lavinantys pusiausvyrą, turėjo teigiamą (p<0,001)
poveikį statinės pusiausvyros, stovint ant abiejų ir ant vienos kojos, rodikliams. 2. Fiziniai pratimai, lavinantys pusiausvyrą, turėjo teigiamą poveikį vertikalaus šuolio aukščiui, šuolį atliekant dešine (p=0,009) ir kaire (p=0,046) koja. 3. Fiziniai pratimai, lavinantys pusiausvyrą, nesumažino maksimalios atsispyrimo jėgos asimetrijos tarp apatinių galūnių (p<0,001). 4. Fiziniai pratimai, lavinantys pusiausvyrą, turėjo teigiamą poveikį raumenų jėgos išvystymo greičio, šuolį atliekant dešine (p<0,001) ir kaire (p<0,001) koja, rodikliams.
Praktinė rekomendacija: rekomenduojame taikyti fizinius pratimus, lavinančius
pusiausvyrą, jauno amžiaus krepšininkams, siekiant pagerinti statinės pusiausvyros, šuolio į aukštį viena koja bei raumenų jėgos išvystymo greičio rodiklius.
SUMMARY
Jonušas.L. The effect of balance training program on symmetry of body movements in young basketball players; master thesis / supervisor Ph. D. Laimonas Šiupšinskas; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing; Sports Institute. — Kaunas, 2017. — 61 p.
Research Object: Balance ability and symmetry of body movements in young basketball
players.
The aim of this paper is to evaluate the effect of balance training program on symmetry of
body movements in young basketball players.
Objectives: 1) to evaluate the effect of balance training on static balance ability in young
basketball players. 2) to evaluate the effect of balance training on vertical jump height in young basketball players. 3) to evaluate the effect of balance training program on lower interlimb symmetry of maximal vertical ground reaction force during vertical jump in young basketball players. 4) to evaluate the effect of balance training program on muscle rate of force development in young basketball players.
Methods: 55 young basketball players were divided into two groups: 29 subjects in
Experimental group and 26 in Control group. Experimental group participated in balance training program for 6 weeks (3 times a week, 20 minutes each). The Control group did not participate in balance program. Subject’s body composition was evaluated using Tanita body composition analyzer, balance was evaluated using Abili balance trainer, kinematics of body movements was evaluated using Qualisys motion capture analysis system and kinetics was evaluated using Amti Optima OPT400600-2000 force plates.
Conclusion: 1) 6 weeks of balance training program significantly (p<0,001) improved
static balance ability standing on one and both feet in young basketball players. 2) 6 weeks of balance training program significantly improved vertical jump height on right (p=0,009) and left (p=0,046) limb. 3) After 6 weeks of balance training program the interlimb asymmetry of maximal ground reaction force while performing a vertical jump standing on both feet persisted (p<0,001). 4) 6 weeks of balance training program significantly improved muscle rate of force development while performing vertical jump on right (p<0,001) and left (p<0,001) foot.
Practical recommendation: we recommend to initiate balance training program in order
to improve static balance ability, jump height on left and right leg and muscle rate of force development in young basketball players.
Padėka
Dėkoju savo darbo vadovui doc.dr. Laimonui Šiupšinskui už protingas idėjas, naudingus patarimus ir nuoširdų bendradarbiavimą atliekant šį darbą. Dėkoju Aurelijui Domeikai už suteiktą galimybę naudotis naujausiomis KTU technologijomis bei galimybę išmokti naujų dalykų. Dėkoju Ievai Aleknaitei — Dambrauskienei už pagalbą testuojant tiriamuosius. Dėkoju Andriui Jonušui, Juliui Jonušui, Jolantai Jonušienei bei Samantai Baltauskaitei už palaikymą ir paskatinimą visais studijų metais.
ĮVADAS
Įrodymais grįstos praktikos duomenimis, sąsajos tarp pusiausvyrą lavinančių pratimų bei sportinių traumų dažniu profesionaliame sporte yra aiškiai apibrėžtos [1]. T.A. McGuine ir J.S. Keene (2006) nustatė, kad pusiausvyros pratimų taikymas sportininkų sezono metu, traumų tikimybę sumažina 38 proc. [2]. Mažiau tyrinėta ir apibrėžta yra pusiausvyros pratimų nauda sportininko funkciniams judesiams bei sporto pasiekimams. Iš tiesų, C. Hrysomallis (2011) teigia, kad yra nedaug studijų, nagrinėjančių pusiausvyros pratimų naudą sportininko rezultatams varžybų metu [3].
Pastaraisiais metais, pusiausvyros pratimų programos vis dažniau yra įtraukiamos į sportininko pratybų sąrašą daugelyje sporto šakų. Žaidžiant krepšinį, sportininko kūnas dažnai yra veikiamas išorinių jėgų dėl fizinio kontakto su priešininku, pusiausvyra yra dažnai veikiama krepšiniui būdingo judesių greitėjimo bei lėtėjimo, staigių judesio krypties pokyčių, įsiveržimų į baudos aikštelę bei priešininko klaidinančių judesių. Šie judesiai dažniausiai yra atliekami mažoje erdvėje, kuomet sportininko kūnas būna mažame atramos plote, todėl puiki pusiausvyra, judesių koordinacija bei raumenų jėga yra būtina sąlyga, tikintis gero sportininko funkcionalumo [1].
Vienas dažniausiai atliekamų judesių krepšinyje yra vertikalus šuolis [1]. Krepšinio varžybų analizės metu buvo nustatyta, kad sportininkas vidutiniškai atlieka 70 šuolių per varžybas, o atramos reakcijos jėga po šuolio gali būti 9 kartus didesnė už jėgą, kurią sukuria pats sportininko kūnas ramybės metu. Netolygus jėgų paskirstymas kūno struktūroms turi įtakos traumų atsiradimui [4].
Šiuo darbu nagrinėjame jauno amžiaus krepšininkų pusiausvyrą, vertikalaus šuolio į aukštį judesio modelį trimatėje erdvėje, naudodami šiuolaikines judesio ir pusiausvyros analizavimo įrangas bei kompiuterines programas ir siekiame nustatyti pusiausvyros pratimų poveikį sportininko šuolio į aukštį rodikliams: šuolio aukščiui, atramos reakcijos jėgos bei raumenų jėgos išvystymo greičio simetrijai tarp apatinių galūnių.
Temos aktualumas: didelis dėmesys yra skiriamas jėgos ir ištvermės fiziniams pratimams,
siekiant pagerinti sportininko fizinę būklę bei sporto rezultatus. Mažiau tyrinėta sritis yra pusiausvyros pratimų įtaka sportiniam rezultatui.
Darbo tikslas — nustatyti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus
krepšininkų kūno judesių simetriškumui.
Darbo uždaviniai:
1. įvertinti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus krepšininkų statinės pusiausvyros rodikliams;
2. įvertinti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio aukščiui;
3. įvertinti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus krepšininkų maksimalios atsispyrimo jėgos simetrijai tarp apatinių galūnių;
4. įvertinti fizinių pratimų, lavinančių pusiausvyrą, poveikį jauno amžiaus krepšininkų raumenų jėgos išvystymo greičiui.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Pusiausvyros įtaka sportininko rezultatams
Pusiausvyros lavinimo pratimai yra dažnai naudojami siekiant pagerinti sportininkų rezultatus. Šis metodas dažnai sulaukia kontraversiškų nuomonių, nes gali sukelti įvairiausius pakitimus sportininko rezultatams, nepriklausomai nuo amžiaus grupės bei sporto šakos specifiškumo [1]. Įrodymais grįstos praktikos duomenimis, sąsajos tarp pusiausvyros bei traumų tikimybės aiškiai apibrėžtos. M. Hubscher ir kt. (2010) nustatė, kad sistemiškas pusiausvyros lavinimas pratimais yra susijęs su mažesne traumos tikimybe [5].
Pusiausvyra — tai gebėjimas išlaikyti kūno masės centrą atramos ploto ribose. Šiai užduočiai įvykdyti reikalingas puikus neuroraumeninės sistemos atsakas į siunčiamus nervinius impulsus iš regos, somatosensorinės bei vestibuliarinės sistemos. Pastaraisiais metais, pusiausvyros lavinimo pratimai vis dažniau įtraukiami į sportininko pratybų sąrašą, yra naudojami kartu su specifiniais, sporto šakai būdingais pratimais, nepriklausomai nuo to, kuria sporto šaka užsiima sportininkas. Žaidžiant krepšinį, pusiausvyra yra dažnai veikiama krepšiniui būdingo judesių greitėjimo bei lėtėjimo, staigių judesio krypties pokyčių, įsiveržimų į baudos aikštelę, priešininko klaidinančių judesių bei gynybinės pozicijos atgavimo po jų metu. Šie judesiai dažniausiai yra atliekami mažoje erdvėje, kuomet sportininkas būna mažame atramos plote, todėl puiki pusiausvyra, judesių koordinacija bei raumenų jėga yra būtina sąlyga, tikintis gero sportininko funkcionalumo [1].
Krepšinyje, visgi, didžiausias demesys dažniausiai yra skiriamas jėgos pratimams. Jėgos lavinimas sportininkui padeda palaikyti ir pagerinti fizines individo savybes, padidinti raumenų jėgą ir galią ir, žinoma, pačius sporto rezultatus [1]. Mokslo žinioms plečiantis atsiranda naujų treniravimo metodų. Vis dažniau kalbama apie neuroraumeninės sistemos treniravimą, kartu prijungiant ir pusiausvyros pratimus įvairiose sporto šakose [6].
Svarbu paminėti, kad yra studijų, įrodančių, jog pusiausvyros lavinimo pratimai pagerina ne tik krepšininko pusiausvyrą, tačiau ir fizines individo savybes — vertikalaus šuolio į aukštį rodiklius — bei sporto šakai būdingų judesių atlikimą — kamuolio valdymą [7]. A. Zech ir kt. (2010) lygino pusiausvyros bei jėgos pratimų naudą. Šiais duomenimis, pliometriniai pratimai, orientuoti į raumenų jėgos ir galios treniravimą, turėjo tokį patį efektą neuroraumeninės sistemos jėgai bei kontrolei, kaip ir pusiausvyros pratimai [8]. H.C. Heitkamp ir kt (2001), tyrinėdami įvairių sporto šakų atletus nustatė, kad pusiausvyros lavinimo pratimai sumažina raumenų jėgos disbalansą tarp apatinių galūnių ir netgi padidina kojų raumenų jėgą [9].
1.2. Dinaminė kelio sąnario valgus padėtis, Q kampas. Klinikinė reikšmė
sporte
Kelio sąnario traumos yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių traumų įvairiose sporto šakose [10]. Daugelis kelio sąnario struktūrų pažeidimų, pavyzdžiui, priekinio kryžminio raiščio (PKR) plyšimai ar patelofemoralinis skausmo sindromas įvyksta nekontaktinėse situacijose arba kai šios struktūros nuolat patiria didesnę apkrovą. Tikimybę sportinėms traumoms — tiek nekontaktinėms, tiek ir perkrovos sindromams — įvykti didina pakitusi apatinių galūniu biomechanika. Klubo, kelio bei čiurnos sąnarių kinematikos kompleksinis pakitimas yra asocijuojamas su terminu „dinaminė kelio sąnario valgus padėtis“ (1 pav.), o tai jau įrodyta, kad didina kelio sąnario traumų tikimybę [11].
` 1 pav. Dinaminė kelio sąnario valgus padėtis [12] 2 pav. Valgus padėtis [13]
Dinaminė kelio sąnario valgus padėtis yra nenormalus apatinės galūnės judėjimas, vizualiai matomas kaip kelio sąnario judesys medialine kryptimi atliekant užduotis, kuriose reikia išlaikyti kūno svorį. Stebint trimatėje erdvėje, šis apatinės galūnės judesys vyksta per keletą sanarių keliose plokštumose: klubo sąnario pritraukimas bei vidinė rotacija, kelio sąnario pritraukimas bei išorinė rotacija [14] (2 pav).
Padidėjęs kelio sąnario judėjimas medialine kryptimi frontalioje plokštumoje gali sukelti papildomą apkrovą kelio bei klubo sąnariui. Nekreipiant į tai dėmesio, ilgainiui gali atsirasti patelofemoralinis ar net lėtinis klubo sąnario skausmas. Padidėjusi klubo sąnario vidinė rotacija, pritraukimas bei kelio sąnario išorinė rotacija gali padidinti Q kampą, o tai didina apkrovą lateralinei girnelės daliai bei kitoms struktūroms. Dėl šios priežasties ir atsiranda patelofemoralinis skausmo sindromas [14]. Esant perdėtam šlaunies pritraukimui bei vidinei rotacijai atsiranda sąlygos padidėti apkrovai klubo sąnario vidinėms struktūroms, dėl ko atsiranda klubo sąnario
lėtinės traumos bei skausmas [15]. Teoriškai, dinaminė kelio sąnario valgus padėtis didina apkrovą šlaunikaulio ir girnelės sąnariui, nes sumažėja sąnarinių paviršių kontaktinis plotas, o kinetikos požiūriu didesnė apkrovos jėga tenka lateraliniam jo krašui [14].
Pirmą kartą Q kampą aprašė H. Brattstroem 1964 metais. Šį kampą suformuoja dvi susisiekiančios linijos, kurios susikerta kelio girnelės centre. Pirmoji linija prasideda priekinio viršutinio klubakaulio dyglio vietoje ir kerta kelio girnelės centrą. Antroji linija prasideda ties blauzdikaulio šiurkštuma ir taip pat kerta kelio girnelės centrą (3 pav.) [16].
3 pav. Q kampas [17]
Q kampas dažnai matuojamas pacientams, turintiems kelio sąnario problemų, ypač esant patelofemoraliniam skausmo sindromui. Kuo didesnis Q kampas, tuo labiau lateralinis girnelės kraštas yra veikiamas jėgų fizinės veiklos metu. Sąnario struktūros, esančios tarp lateralinės girnelės dalies bei lateralinio šlaunikaulio antkrumplio patiria didesnį stresą nei priešingos pusės sąnarinės struktūros. Nuolat besitęsiančios kompresinės jėgos gali sąlygoti patelofemoralinį skausmo sindromą, o ilgalaikis kompresijos poveikis pasireiškia girnelės sąnarinės kremzlės degeneracija [18]. Yra nustatyta, kad 10 proc. Q kampo padidėjimas 45 proc. padidina apkrovą šlaunikaulio girnelės sąnariui [19].
Q kampas pasireiškia ne tik apatinės galūnės dalių projekcija frontalioje plokštumoje, tačiau turi įtakos ir raumenų funkcijai. Šis kampas gali pakeisti jėgos pečio atstumą nuo kelio bei klubo sąnario centro. Dėl šios priežasties, ypač šlaunies atitraukiamieji raumenys, praranda dalį sukimo momento, dėl ko pasireiškia šių raumenų silpnumas [20].
Apibendrinant literatūros šaltinius galima teigti, kad nekontaktinės traumos sporte pasireiškia dažnai, o jų tikimybę dar labiau padidina prasta kūno judesių biomechanika bei pakitusi skeleto ir rauemenų sistemos anatomija.
1.3. Priekinio kryžminio raiščio pažeidimas, patelofemoralinis skausmo
sindromas
Sporto šakose, kurios reikalauja judėjimo įvairiomis kryptimis, priekinio kryžminio raiščio (PKR) nekontaktinis plyšimo mechanizmas sudaro 70 proc. visų PKR plyšimų atvejų [21]. Šio tipo
trauma priverčia sportininką ilgą laiką nedalyvauti treniruotėse bei varžybose ir yra susijusi su ankstyvu kelio sąnario osteoartrito atsiradimu [22].
Kelio sąnario valgus padėtis (1 pav.), manoma, turi didžiulę reikšmę nekontaktinei PKR pažaidai. Kelio sąnario valgus padėtis atsiranda dėl šlaunikaulio ir blauzdikaulio judesių kombinacijos, kurią gali keisti distaliau bei proksimaliau kelio sąnario esančios struktūros: liemuo, klubo sąnarys bei čiurnos sąnarys [23]. Dinaminės stabilizacijos trūkumas klubo sąnaryje šuolio nusileidimo metu pasireiškia perdėta vidine šlaunies rotacija bei šlaunies pritraukimu. Dėl šios priežasties, PKR patiria didesnę apkrovą ir atsiranda tikimybė pažaidai [24].
Kelio sąnario poslinkius frontalinėje plokštumoje bei traumų mechanizmus įvertinti įgalina trimačio vaizdo koncepcija. Naudodamiesi šia įranga, K. Hideyuki ir kt (2016). apibrėžė PKR traumos mechanizmą, kuris dažniausiai įvyksta nusileidus po šuolio viena koja. Kelio sąnario kinematikos ir kinetikos analizė atskleidė, kad per pirmąsias 40 ms kontakto su žeme, vertikali atramos reakcijos jėga pasiekia maksimalią vertę, yra stebima kelio sąnario valgus padėtis, šlaunikaulio vidinė rotacija bei blauzdikaulio poslinkis pirmyn šlaunikaulio atžvilgiu, kartu su vidine blauzdos rotacija. Šlaunikaulio vidinė rotacija išlieka nepakitusi per visas 40 pirmųjų ms. Remiantis šiais stebėjimais, K. Hideyuki ir kt (2016) padarė išvadą, kad — kelio sąnario lateralinė kompresija (dėl valgus padėties) ir keturgalvio šlaunies raumens susitraukimo jėgos anterior krypties vektorius priverčia šlaunikaulio lateralinį antkrumplį rotuotis posterior kryptimi, o blauzdikaulis pasislenka pirmyn šlaunikaulio atžvilgiu bei rotuojasi į vidų. Dėl šios sąnarių biomechanikos įvyksta PKR plyšimas [25] (4 pav.).
4 pav. PKR plyšimo mechanizmas [26]
K. Sinsurin et al., (2013) studijoje teigiama, kad PKR apsaugo nuo per didelės blauzdikaulio poslinkio pirmyn amplitudės bei kelio sąnario valgus padėties [27]. PKR patiria didesnę apkrovą, kai apatinės galūnės raumenys nesugeba efektyviai absorbuoti jėgų po šuolio. Neutrali kelio sąnario padėtis yra būtina sąlyga traumų prevencijai. Nusileidimas po šuolio esant
neutraliai sąnario padėčiai tolygiai paskirsto jėgas, tenkančias minkštiesiems audiniams [28]. Šias jėgas paprastai absorbuoja raumenys bei sąnarinės kremzlės. Jei po šuolio sportininkas nusileidžia esant netinkamai apatinės galūnės padėčiai, raumenys ir sąnarinės kremzlės nebegali pilnai atlikti jėgas abosrbuojančios funkcijos. Šią užduotį tuomet perima raiščiai, kurie dažnai gali būti pažeisti [27].
Dėl mažos klubo sąnario judesių amplitudės, po kontakto su žeme atramos reakcijos jėga (angl. ground reaction force) nėra pakankamai absorbuojamair tai prisideda prie traumos tikimybės padidėjimo. PKR traumos prevencijai verta į programas įtraukti šuolio modelio pokyčius, vengti valgus padėties bei šlaunies vidinės rotacijos, atliekant kelio lenkimo judesį bei didinti klubo sąnario lenkimą, kad būtų tinkamai absorbuotos jėgos po šuolio [25].
Taigi, PKR pažeidimui didžiausią įtaką turi sąnarių biomechanika. Prasta sąnarių biomechanika pasireiškia didesne atramos reakcijos jėga, kuri veikia anatomines struktūras: sąnario kremzles, raiščius ar raumenis, atliekant sporto šakai būdingus judesius. PKR pažeidimas daug rečiau nutinka veikiant išorinėms jėgoms — tiesioginiam smūgiui į kelio sąnarį.
Priekinės dalies kelio sąnario skausmas pasireiškia 22 žmonėms iš 1000 kiekvienais metais. Moterys kenčia priekinės dalies kelio sąnario skausmą 2 kartus dažniau nei vyrai [29]. Priežastys, dėl kurių atsiranda šios dalies skausmas, dažniausiai būna kelios. Dažniausios tarp jų: perkrovos traumos (tendinopatijos), girnelės nestabilumas bei sąnario kremzlės bei kaulo pažeidimai [12].
Patelofemoralinis skausmo sindromas (PFPS) yra dažna priežastis priekinės kelio sąnario dalies skausmui atsirasti. Dažniausiai pasitaiko jauno amžiaus merginoms be jokių struktūrinių pakitimų, tokių kaip: padidėjęs Q kampas ar patologiniai pokyčiai sąnarinėje kremzlėje [30]. PFPS simptomatika neretai priverčia sportininkus nutraukti fizinę veiklą kuriam laikui [31]. Kai kuriose studijose teigiama, kad negydomas PFPS galiausiai baigiasi sąnario osteoartritu [32].
Manoma, kad PFPS patogenezėje didelę reikšmę vaidina girnelės padidėjęs mobilumas ir nefiziologiškas girnelės judėjimas sąnariniame griovelyje. C.E. Draper ir kt. (2009) pastebėjo, kad atliekant įtupstą, asmenų, turinčių PFPS, girnelė pasislenka į lateralinę pusę sąnario atžvilgiu, o lateralinis girnelės kraštas pakyla aukštyn labiau nei asmenų, kurie PFPS neturi [33]. Panašius rezultatus gavo ir N.A. Wilson ir kt. Naudodami spiecialius žymeklius ir judesių analizavimo technologijas jie nustatė, kad asmenų su PFPS girnelė pasislenka lateraline kryptimi, pati girnelė atlieka rotaciją lateraline kryptimi, o lateralinis kraštas pakyla auktšyn [34](5 pav.).
5 pav. Girnelės judesiai, esant PFPS: a) poslinkis lateraline kryptimi; b) rotacija lateraline kryptimi; c) lateralinio krašto pakilimas auktšyn [12]
5 paveikslėlyje pavaizduoti girnelės judesiai atsiranda dėl raumenų aktyvacijos disbalanso. S. Pal ir kt. (2011) pastebėjo, kad PFPS koreliuoja su m. vastus medialis aktyvacijos atsilikimu [35]. Esant PFPS stebimas ir aktyvacijos disbalansas tarp m. vastus medialis obliquus bei m. vastus lateralis, kur m. vastus lateralis aktyvuojasi greičiau nei m. vastus medialis obliquus [36].
Minėti girnelės judesiai, kurie sukelia priekinės dalies kelio sąnario skausmą, atsiranda atliekant dinaminius pratimus, tačiau yra nuomonių, kad PFPS atsiradimui gali turėti ir statinis apatinių galūnių struktūrų išsidėstymas. Kai kurie autoriai teigia, kad PFPS atsiradimui įtakos turi padidėjęs Q kampas (3 pav.) [37]. M.J. Rauh ir kt. (2007) teigia, kad naturalių dangų bėgikams, kurių Q kampas > 20 laipsnių, dažniau patiria kelio sąnario traumas nei tie, kurių Q kampas yra fiziologiškai normalus [38].
Kitas aspektas, kuris gali turėti įtakos PFPS atsirasti — kelio sąnario valgus padėtis. G.D. Myer ir kt (2010), tirdami krepšininkes pastebėjo, kad tiriamosios, kurioms neseniai buvo diagnozuotas PFPS, yra padidėjęs kelio sąnario judesys medialine kryptimi frontalioje plokštumoje. Tai reiškia, kad atsiranda kelio sąnario valgus padėtis, kurią dar labiau išreikšti gali vidinė šlaunies ir blauzdikaulio rotacija [32].
Apžvelgus dažniausias priežastis, sukeliančias kelio sąnario traumas ir/ar skausmą, galima teigti, jog vidiniai faktoriai: sportininko anatomija bei biomechanika turi didesnę įtaką nei išoriniai: fizinis kontaktas su kitu asmeniu ar objektu.
1.4. Vertikalus šuolis sporte. Klinikinė reikšmė, šuolio tipai bei svarbiausi
rodikliai
Literatūros duomenimis, vertikalus šuolis yra geriausias būdas įvertinti apatinių galūnių raumenų galią. Biomechanikos požiūriu, galią atspindi atliktas darbo krūvis per laiko vienetą. Galia paskaičiuojama jėgą padauginus iš greičio. Tarp šių dviejų kintamųjų yra hiperbolės formos ryšys,
kuriuo remiantis buvo padarytos išvados, kad individas atliks daugiau darbo per laiko vienetą tuomet, kai jėga ir greitis bus optimaliai subalansuoti. Šis tarpusavio ryšys skiriasi tarp atskirų sportininkų dėl jų fiziologinių savybių bei treniruotumo. Fiziškai stipresni ir/arba lėtesni individai savo maksimalią galią išvysto esant mažesniam greičiui nei priešingo tipo asmenys [39].
Sportininko vertikalus šuolis (VŠ) vis dažniau yra nagrinėjamas, siekiant įvertinti atleto funkcinę būklę bei treniruočių programos efektyvumą [40]. Vertikalaus šuolio testą pirmą kartą paminėjo Dudley Sargent 1921 metais ir pavadino jį „žmogaus fizinės būklės testu.“ Šuolio aukštis, remiantis Dudley Sargent testu, apibrėžiamas kaip skirtumas tarp stovėjimo aukščio ir pašokimo aukščio. Nors Dudley Sargent modelis apskaičiuoti šuolio į aukštį rodiklius vis dar naudojamas šiandien, šiuolaikinės technologijos pristatė papildomus prietaisus, kurie leidžia apskaičiuoti ne tik šuolį į aukštį, bet ir kitus šuolio parametrus [40].
1.4.1. Vertikalaus šuolio tipai. Elastinės energijos įtaka šuolio rezultatui
Jau seniai yra žinoma, kad raumuo gali susitraukti didesne jėga ir atlikti daugiau darbo koncentrinėje fazėje, jei prieš tai šis raumuo buvo ištemptas, lyginant su raumens darbu be pradinio raumens ištempimo [41]. Mokslininkai mano ir teigia, kad tokiam raumens jėgos bei atlikto darbo padidėjimui įtakos turi elastinės energijos, raumeniui ilgėjant, panaudojimas, kuri glūdi raumenų elastiniuose komponentuose [42]. Šis reiškinys literatūroje yra pavadintas “tempimo ir trumpėjimo ciklu“ (angl. stretch-shortening cycle) [43].
Visuotiškai priimtas būdas vertinti elastinės energijos priklausomybę nuo raumenų išilgėjimo apimties prieš koncentrinę fazę bei elastinės energijos poveikį raumenų jėgai yra skirtingų vertikalaus šuolio tipų nagrinėjimas [41]. Priešingo judesio šuolis (angl. countermovement jump) — tai toks šuolis, kuris prasideda stovint išsitiesus padėtimi, po kurios seka apatinių galūnių sąnarių lenkimo judesys, o po to šių sąnarių tiesimo judesys (6 pav.) [44]. Šio tipo šuolio metu, pirmosios sąnarių lenkimo fazės metu, kūno masės centras (KMC) greitėja (leidžiasi žemyn), o raumenų aktyvumas yra minimalus. Antroje sąnarių lenkimo fazės dalyje raumenys ima didinti aktyvumą, kad sustabdytų KMC greitėjimą ir judėjimą žemyn [45].
Kitas plačiai vertinamas vertikalaus šuolio tipas yra vadinamas kritimo šuolis (angl. drop jump). Šio šuolio tipo esmė yra šuolis nuo aukštesnės pakylos (dažniausiai 30 cm aukščio dėžės). Kai tiriamasis nušoka nuo pakylos ir kojos paliečia grindis, KMC greitis nėra lygus 0 dėl laisvojo kritimo įtakos. Prasidėjus sąnarių lenkimo fazei, KMC judėjimas, priešingai nei priešingo judesio šuolio metu, yra lėtinamas raumenų susitraukimo pagalba. Kai KMC pasiekia žemiausią tašką, o sąnarių lenkimo amplitudė yra maksimali, prasideda sąnarių tiesimo ir KMC vertikalaus greitėjimo (aukštyn) fazė. Šio šuolio metu elastinės energijos panaudojimo galimybės yra didesnės nei priešingo judesio šuolio metu (6 pav.) [46].
6 pav. Vertikalaus šuolio tipai: CMJ — priešingo judesio šuolis; DJ — kritimo šuolis [41]. Atliekant vertikalų šuolį, elastinės energijos panaudojimas (EEP) gali turėti įtakos šuolio į aukštį rezultatams. EEP vertikalaus šuolio metu priklauso nuo apatinių galūnių sąnarių lenkimo amplitudžių prieš pilną šių sąnarių tiesimo judesį. Jei sąnarių lenkimo amplitudės vertikalaus šuolio į aukštį metu yra didelės, tokiu atveju didžiausią įtaką šuolio rodikliams turės pačių raumenų kontraktilinės savybes, o EEP įtaka bus maža. Priešingu atveju, atliekant priešingo judesio ar kritimo šuolius, jei sąnariu lenkimo aplitudės yra mažos, elastinės EEP turi didesnė reikšmę šuolio rodikliams [41].
Trečias vertikalaus šuolio tipas — įtupsto šuolis (angl. squat jump). Įtupsto šuolis (7 pav.) pradedamas iš žemos pozicijos, Klubų, kelių bei čiurnos sąnariai būna lenkimo padėtyje. Šią poziciją tiriamasis išlaiko keletą sekundžių, o po to, maksimalia jėga atsispiria ir stengiasi pašokti kaip įmanoma aukščiau. Priešingai nei anksčiau minėti šuolių tipai, įtupsto šuolis eliminuoja EEP galimybes, o šuolio į aukštį rodikliai priklauso tik nuo kontraktilinių raumenų savybių [47].
7 pav. Įtupsto šuolis [48]
1.4.2. Tempimo ir trumpėjimo ciklas, pokyčiai brendimo metu bei įtaka
sportiniam rezultatui
Vaikystėje, aktyvūs žaidimai sudaro didžiąją dalį vaiko fizinio aktyvumo. Pirmaisiais vaikystės metais, ši fizinė veikla susideda iš įvairių formų šokinėjimo bei bėgimo užduočių [49]. Sporte, greitas bėgimas, šokinėjimas ir įvairūs metimai yra patys svarbiausi sportininko įgūdžiai,
kurie lemia sėkmę sporto rezultatuose [50]. Šie judesiai aktyvuoja tempimo trumpėjimo ciklą (TTC), kurį galima apibūdinti kaip ekscentrinio pobūdžio santykinis raumens tempimo judesys prieš koncentrinį raumens susitraukimą (trumpėjimą) [51].
Literatūros duomenimis, TTC suaugusiems žmonėms šuolio į aukštį rodiklius pagerina nuo 18 iki 30 proc. [52]. Priešingai nei suaugusiems asmenims, vaikams TTC šuolį į aukštį pagerina tik nuo 1 iki 5 proc [53]. Atliekant fizinę veiklą, priklausomai nuo kontakto su žeme laiko, TTC atžvilgiu veiklos yra skirstomos į: greitą ir lėtą fizinę veiklą [43]. Jei kontakto laikas su žeme yra trumpesnis nei 250 ms, tokia fizinė veikla priskiriama greitai fizinei veiklai. Jei šis laikas viršija 250 ms., tokia fizinė veikla laikoma lėta fizine veikla. Lėta fizinė veikla leidžia raumenims išvystyti didesnę jėgą, nes yra ilgesnis laiko tarpas raumeniui susitraukti ir atlikti darbą. Tuo tarpu greita fizinė veikla išvysto didesnį greitį naudodama elastinę energiją bei tempimo refleksą [54].
TTC įtaka šuolio rodikliams didėja netiesiškai kartu su amžiumi [55]. TTC poveikis priklauso nuo tinkamos neuroraumeninės sistemos funkcijos. TTC yra veiksmingas tada, kai yra efektyvi raumenų sistemos ir nervų sistemos tarpusavio sąveika [51] bei puiki raumens ir sausgyslės struktūra [56]. Nuo amžiaus priklausantys nervų sistemos pokyčiai, kurie turi įtakos TTC funkcijai yra šie: greitesnė raumenų aktyvacija, padidėjusi tempimo reflekso reikšmė bei padidejės raumens ir sausgyslės tonusas [43]. Raumenų ir sausgyslių sistema taip pat keičiasi vaikystės bei paauglystės metu. Raumeninis audinys tampa storesnis, raumenų skerspjūvio plotas padidėja, pailgėja raumeniniai pluošteliai bei padidėja raumeninių pluoštelių skerspjūvio plotas [57]. Sausgyslėse pokyčiai įvyksta panašiai kaip ir raumenyse. Padidėja sausgyslės skerspjūvio plotas, pačios sausgyslės pailgėja ir tampa stipresnės [58]. Organizmo vystymosi įtaka TTC pavaizduota 8 pav.
1.4.3. Vertikalaus šuolio į aukštį kinematika ir kinetika
Vertikalaus šuolio (VŠ) kinetiką galima įvertinti jėgos platformų pagalba. Naudingą VŠ informaciją galima sužinoti iš jėgos-laiko kreivės (9 pav.), kurią užfiksuoja jėgos platforma. Analizuojant šuolio kinetiką atsižvelgiama į šiuos parametrus: laiko ir jėgos įverčius bei įverčius, sujungiančius abu šiuos komponentus — jėgos išvystymo greitis (angl. rate of force development) bei galia (angl. power). Ši informacija treneriams ar sporto medicinos atstovams leidžia suprasti, kaip pasiskirsto apatinių galūnių jėga subjektui atliekant vertikalų šuolį, ypač per skirtingas šio judesio fazes — ekscentrinę bei koncentrinę [55].
9 pav. Vertikalus šuolis. Laiko ir jėgos kreivė [59]
VŠ kokybė vertinama atsižvelgiant į šias jėgos charakteristikas: maksimali jėga, laikas, per kurį subjektas pasiekia maksimalią jėgą bei jėgos išvystymo greitis (angl. rate of force development) [60]. Sąvoka jėgos išvystymo greitis yra apibrėžiamas kaip raumens kontraktilinės jėgos augimo sparta per tam tikrą laiko tarpą [61]. Pasak C.P. McLellan ir kt. (2011), jėgos didėjimo greitis atspindi atleto neuroraumeninę būklę ir yra svarbus parametras sporto šakose, kuriose vyrauja „sprogstamasis“ raumenų susitraukimo tipas [60].
Nagrinėjant VŠ su šiuolaikinėmis priemonėmis, be kinetikos dažniausiai yra atsižvelgiama ir į judesio kinematiką, apatinių galūnių biomechaniką. Nagrinėjant VŠ dažniausiai yra stebimi kelio sąnarių padėties pokyčiai frontalinėje bei sagitalinėje plokštumose. Klinikinę reikšmę turi kelio sąnario valgus padėtis VŠ metu. Šiuo tikslu yra naudojama odos žymeklių bei judesio analizės (3D) įranga, kuri šiuo metu yra laikoma kaip patikima priemonė VŠ kinematikai vertinti [61]
Žinojimas apie atleto apatinių galūnių simetriškumą, tiek kinematikos, tiek ir kinetikos aspektu, suteikia naudingos informacijos prognozuojant traumų tikimybę, ruošiant reabilitacijos ar treniruočių planą [24]. Pavyzdžiui, asmenų, kuriems buvo atlikta PKR rekonstrukcija, nusileidimo po šuolio sveikosios kojos generuojama jėga į jėgos platformą vidutiniškai 15 proc. didesnė nei pažeistos kojos [73]. Tuo tarpu nuo 15 proc. jėgos asimetrija tarp apatinių galūnių yra susijusi su padidėjusia traumos tikimybe [24].
Trečiasis Niutono dėsnis teigia — jeigu jėga (veiksmas) veikia kurį nors kūną, tuomet tokia pati jėga, tik priešingos krypties (atoveiksmis) turi veikti ir kitą kūną. Žmogus, stovėdamas ramiai, pagrindą veikia jėga, kuri yra lygi jo kūno svorio jėgai. Tuo pačiu metu, pagrindo tokia pati jėga, tik priešingos krypties veikia ir žmogaus kūną. Fizikoje, ypač žmogaus biomechanikoje, pagrindo jėga, veikianti žmogaus kūną, vadinama atramos reakcijos jėga [62].
Suaugęs žmogus, nušokęs nuo 30 cm aukščio dėžės, patiria 4 kartus jo kūno svorį viršijančią antramos reakcijos jėgą [63]. Biomechaniniai veiksniai: padidėjęs kritimo aukštis, nevienodas keturgalvio šlaunies ir nugarinės šlaunies raumenų grupių aktyvacijos greitis, prasta neuroraumeninė kontrolė, branda bei didesnis sąnarių nepaslankumas sukuria didesnę atramos reakcijos jėgą ir, veikiausiai, padidina traumos tikimybę [64].
„Sprogstamoji raumenų jėga“ yra raumens gebėjimas iš ramybės būsenos, pereinant į valingą susitraukimą, kaip įmanoma greičiau išvystyti jėgos sukimo momentą. Jėgos išvystymo greitis, kurį galima nustatyti iš jėgos sukimo momento ir laiko kreivės, atliekant valingą „sprogstamąjį“ raumens susitraukimą, šiuo metu yra plačiai nagrinėjamas, siekiant įvertinti atleto „sprogstamąją jėgą.“ [65]
Stebėti jėgos išvystymo greitį (JIG) yra naudingiau nei valingo susitraukimo raumenų jėgą dėl šių priežaščių:
JIG yra labiau susijęs su sporto šakai specifiškų judesių atlikimo kokybe [66]; JIG daug geriau atspindi ūmius ar lėtinius neuroraumeninės funkcijos pokyčius
[67];
JIG yra sąlygotas skirtingų fiiologinių mechanizmų [68].
Galimybė įvertinti ir gebėjimas tinkamai interpretuoti JIG yra svarbus dalykas ne tik tyrėjams, atliekant įvairius sportininkų testavimus, tačiau ir sporto treneriams, kurie paruošia sportininkui individualias treniruočių programas [65].
Apibendrinant literatūros šaltinius galima teigti, kad, nagrinėjant vertikalaus šuolio kinetikos rodiklius, galima sužinoti daug informacijos apie atleto fizinę būklę: raumenų galingumą, jėgos išvystymo greitį, atramos reakcijos jėgų dydį, kurį tenka atlaikyti anatominėms atleto struktūroms. Kinematikos analizavimas suteikia informacijos apie sportininko sąnarių biomechaniką, o tai leidžia prognozuoti traumos tikimybę ar net užkirsti kelią jos pasireiškimui.
1.5. Apatinių galūnių asimetrija vertikalaus šuolio metu
Nagrinėjant sportininko vertikalaus šuolio rodiklius tikimasi, kad abi apatinės galūnės generuos vienodą jėgą bei galią, nes priešingu atveju suprastėtų šuolio kokybė bei atsirastų didesnė tikimybė traumai patirti [69]. Keleto studijų autoriai teigia, kad šis požiūris nebūtinai yra teisingas,
o galbūt ir klaidingas [24]. F.M. Impellizzeri ir kt. (2007) nagrinėjo 313 futbolininkų vertikalaus šuolio atramos reakcijos jėgas ir nustatė 6 proc. asimetriją tarp apatinių galūnių [70]. Fiziškai aktyvioje populiacijoje, tačiau ne profesionaliame sporte, tų pačių rodiklių asimetrija siekė net 10 proc. tarp abiejų apatinių galūnių [71].
Priešingu atveju teigiama, kad, žinojimas apatinių galūnių asimetrijos dydį, leidžia nuspėti traumos tikimybę, sudaryti reabilitacijos ar prevencijos pratimų programą bei įvertinti atleto sportinę formą [72]. Pavyzdžiui, asmenų, kuriems buvo atlikta PKR rekonstrukcija, nusileidimo po šuolio sveikosios kojos generuojama jėga į jėgos platformą vidutiniškai 15 proc. didesnė nei pažeistos kojos [73]. Tuo tarpu nuo 15 proc. jėgos asimetrija tarp apatinių galūnių yra susijusi su padidėjusia traumos tikimybe [24].
Apatinės galūnės raumeninė masė yra tiesiogiai susijusi su sukimo momentu sąnariuose bei taip pat dalyvauja absorbuojant jėgas nusileidimo po šuolio metu. Raumeninės masės asimetrija, arba tiesiog raumeninės masės sumažėjimas, ypač klubo, šlaunies ir blauzdos regionuose, gali sumažinti generuojamos raumenų jėgos bei galios rodiklius vetikalaus šuolio į aukštį metu. Esant mažiau raumeninės masės, padidėja laisvumas bei sumažėja stabilumas kelio sąnaryje [74]. Padidėjęs sąnario laisvumas koreliuoja su išaugusia PKR pažeidimo tikimybe bei yra priežastis, dėl ko atsiranda perdėti kelio sąnario judesiai fronatlioje bei horizontalioje plokštumose [75].
Taigi, kalbant apie kinetinę asimetriją (atramos reakcijos jėgas) tarp apatinių galūnių, verta paminėti, kad tam tikro masto skirtumas tarp vienos ir kitos kūno pusės yra dažnas reiškinys ir nebūtinai reiškia padidėjusią traumos tikimybę. Visgi, būtina žinoti, ties kuria riba asimetrija tampa grėsminga sportininko rezultatams, o ypač — sveikatai.
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tiriamieji
Tiriamąjį kontingentą sudarė 55 jauno amžiaus krepšininkai vaikinai (13-17 metų), kurie lanko krepšinio pratybas „Tornado“ krepšinio mokykloje. Į tiriamąjį kontingentą buvo įtraukti asmenys, kurie atitiko šiuos atrankos kriterijus:
tiriamojo amžius nuo 13 iki 17 metų;
per pastaruosius metus tiriamajam nenustatytos jokios klubo, kelio bei čiurnos sąnarių traumos;
niekada nenustatytas kelio priekinio kryžminio raiščio plyšimas;
tiriamasis nejaučia juosmeninės stuburo dalies skausmo bei neurologinių simptomų; tiriamasis dalyvauja ne daugiau kaip vieneriose varžybose per savaitę;
tiriamasis treniruojasi ne daugiau kaip vieną kartą per dieną;
tiriamajam nenustatytos jokios kardiovaskulinės bei nervų sistemos ligos;
tiriamasis nedaro ir niekada nedarė fizinių pratimų, gerinančių šuolio į aukštį rodiklius, programos.
Į antrąjį ištyrimą iš 55 asmenų atėjo 40 tiriamųjų. Tiriamojoje grupėje iš 29 tiriamųjų liko 27 tiriamieji. Kontrolinėje grupėje iš 26 tiriamųjų liko 13 tiriamųjų. Dalyvių, kurie neatėjo į pakartotinį ištyrimą, duomenys nebuvo įtraukti į skaičiavimus. Tiriamųjų amžiaus vidurkis tyrimo pradžioje buvo 14,63 ± 1,17 metai. Vyriausias tiriamasis buvo 17 metų amžiaus, o jauniausias — 13. Tyrime dalyvavęs asmuo vidutiniškai svėrė 67,12 ± 12,25 kg. Lengviausias pagal kūno svorį tyrime dalyvavęs asmuo svėrė 36 kg, o sunkiausias — 99,5 kg. Tyrimo dalyvių vidutinis ūgis buvo 181,42 ± 10,02 cm. Aukščiausias tyrimo dalyvis buvo 205 cm, o žemiausias — 155 cm. 95 proc. tiriamųjų buvo dešiniarankiai (n=38) ir tik 5 proc. iš jų buvo kairiarankiai (n=2). 90 proc. tiriamųjų (n=36) per vieną dieną krepšinio pratybas sporto mokykloje atlikdavo ne ilgiau kaip 3 valandas. Likusi dalis tiriamųjų (10 proc.; n=4) krepšinį per vieną dieną žaisdavo daugiau nei 3 valandas. 20 tiriamųjų (50 proc.) į sporto mokyklą eidavo daugiau nei 5 kartus per savaitę, 16 tiriamųjų (40 proc.) krepšinio pratybas sporto mokykloje atlikdavo 5 kartus per savaitę, 4 tiriamieji (10 proc.) krepšinio pratybas lankydavo 4 kartus per savaitę.
2.2. Tyrimo metodai
Tiriamųjų atrankai bei ištyrimui buvo naudojami šie tyrimo metodai:
1. 11 klausimų anketa, kuria buvo siekiama sužinoti tiriamųjų asmenų antropometrinius duomenis, traumų istoriją, gretutines ligas bei fizinio aktyvumo lygį.
2. Tiriamųjų kūno kompozicijai įvertinti buvo naudojamas „Tanita kūno kompozicijos analizatorius“ (angl. Tanita body composition analyzer).
3. Tiriamųjų pusiausvyrai vertinti buvo naudojama speciali nestabili plokštuma — „Abili pusiausvyros treniruoklis – vertintojas“ (angl. Abili balance trainer/analyzer).
4. Kūno judesių kinematikai vertinti buvo naudojama „Qualisys kūno judesių analizavimo sistema“ (Qualysis, Geteborgas, Švedija, angl. Qualisys motion capture system).
5. Kūno judesių kinetikai vertinti buvo naudojamos Amti Optima OPT400600-2000 jėgos platformos.
6. Kūno judesių bei judesių generuojamos jėgos duomenims apdoroti naudota Qualisys track manager (2.16 versija) kompiuterinė programa.
Vienas iš paprasčiausių ir dažnai naudojamų metodų kūno kompozicijai vertinti yra bioelektrinio impedanso analizė. Bioelektrinis impedanso tyrimas yra greitas, lengvas, neinvazinis būdas nustatyti kūno kompoziciją. Šio metodo metu per tiriamojo kūną yra leidžiama elektros srovė ir yra fiksuojamas kūno pasipriešinimas (impedansas) elektros srovės tėkmei. Pastaraisiais dešimtmečiais, šis tyrimo metodas tapo populiarus gydymo įstaigose, kurios padeda žmonėms atsikratyti viršsvorio, sporto klubuose bei kitose, su sveikatinimu susijusiose įstaigose [76]. J.R. Moon ir kt (2008) ištyrė ir nustatė, kad bioelektrinio impedanso tyrimo metu nustatyti riebalinės masės rodikliai statistiškai reikšmingai nesiskyrė nuo kitų, dažniausiai naudojamų kūno kompozicijos analizės metodų [77].
Elektrinio impedanso tyrimas vadovaujasi principu, kad liesa masė, kuri savyje turi didelius kiekius vandens ir elektrolitų, elektros srovę praleidžia lengviau nei riebalinė masė, kurioje nėra vandens [78]. Mūsų tyrime naudotas Tanita kūno kompozicijos analizatorius (10 pav.) naudoja ir rankų, ir kojų elektrodų sistemą, kuri leidžia mažos įtampos elektros srovę iš vienos galūnės į kitą. Šis prietaisas apskaičiuoja kūno kompoziciją pagal kūno pasipriešinimą elektros srovei. Impedanso reikšme pateikiama kartu su kūno svoriu, kūno ūgiu, tiriamojo lytimi, kūno reibalinės masės kiekiu, kūno liesos masės kiekiu ir kūne esančio vandens kiekiu [76]. Tyrimo metu tiriamasis stovėjo basomis kojomis ir su lengvais rūbais. Rūbų svoris prieš tyrimą buvo anuliuojamas.
10 pav. Tanita kūno kompozicijos analizatorius
Tiriamųjų pusiausvyrai vertinti pasirinkome „Abili balance trainer“ nestabilią plokštumą (11 pav). Gamintojų teigimu, ši nestabili platforma skirta vertinti bei treniruoti tiek vaikų, tiek ir suagusiųjų pusiausvyrą. Abili pusiausvyros treniruoklis gali būti naudojamas žmonių reabilitacijoje po galvos smegenų kraujotakos sutrikimų, taip pat kaip prevencinė kritimų priemonė senyvo amžiaus žmonėms bei profesionaliame sporte, siekiant pagerinti sportininkų pusiausvyrą.
11 pav. Abili pusiausvyros treniruoklis-vertintojas
Abili pusiausvyros treniruoklis juda tik horizontalioje plokštumoje, todėl šis treniruoklis yra saugesnis nei kitos nestabilios plokštumos, judančios įvairiomis kryptimis. Prietaise įmontuoti reguliuojamo aukščio ranktūriai saugumui užtikrinti. Unikalus treniruoklio dizainas leidžia pasirinkti 3 sunkumo lygius.
Pusiausvyros vertinimas vyksta išmaniosios programėlės „Balance trainer“ pagalba. Prieš pradedant vertinti pusiausvyrą, išmaniojoje programėlėje pasirenkamas atramos plotas (pagal pėdų poziciją), sudėtingumo lygis (reguliuojamas platformoje) bei užduoties trukmė (12 pav.). Po nestabilios plokštumos apačia įmontuotas prietaisas renka informaciją apie plokštumos svyravimų amplitudę ir siunčia informaciją į išmaniajame įrenginyje įdiegtą programą. Tiriamasis, laikydamas
pusiausvyrą, stengiasi išlaikyti judantį tašką taikinio centre, kuris yra matomas išmaniajame įrenginyje (13 pav.)
12 pav. Užduoties nustatymai „Balance trainer programėlėje“ 13 pav. Užduoties taikinys Tyrimo metu. pusiausvyra buvo vertinta stovint ant abiejų kojų pėdas pastačius vieną prieš kitą, stovint ant kairės kojos bei stovint ant dešinės kojos. Kiekvienoje pozicijoje tiriamasis turėjo išstovėti po 3 kartus (iš viso 9 kartai). Vieno karto stovėjimo trukmė — 30 sekundžių. 3 bandymų bendras rezultatas programėlėje pateikiamas kaip pusiausvyros koeficientas. Kuo nestabilios plokštumos svyravimai didesni, tuo svyravimų koeficientas įgauna didesnę reikšmę.
Qualisys kūno judesių analizavimo sistema (Qualysis, Geteborgas, Švedija, angl. Qualisys motion capture analysis system) buvo naudojama įvertinti tiriamųjų apatinių galūnių judesių kinematiką ir kinetiką trimatėje erdvėje, atliekant vertikalų šuolį. Prie odos pritvirtinamais reflektoriais (14 pav.) pagrįsta trimatės erdvės kūno judesių analizavimo sistema yra laikoma tinkamu metodu vertinti apatinių galūnių, o ypač kelio sąnario kinematiką atliekant vertikalų šuolį [79].
14 pav. Odos reflektoriai
40 odos reflektorių (14 pav.) buvo naudojami apatinių galūnių kinematikai vertinti. Odos reflektoriai buvo tvirtinami prie abiejų apatinių galūnių anatominių struktūrų: 2,4,5 pėdos padikaulių projekcijoje, kulnakaulio, vidinės ir išorinės kulkšnies, blauzdikaulio šiurkštumos, vidinio ir išorinio šlaunikaulio antkrumplio, didžiojo šlaunikaulio gūbrio, priekinio viršutinio
klubakaulio dyglio bei užpakalinio viršutinio klubakaulio dyglio. Papildomai buvo naudojamos keturios plokštelės su 4 odos reflektoriais, kurios buvo pritvirtinamos prie abiejų galūnių blauzdos ir šlaunies viduriu, lateralinėje galūnės pusėje (15 pav.)
15 pav. Odos reflektorių tvirtinimo vietos pagal anatomines struktūras
Apatinių galūnių kinematikai fiksuoti buvo naudojamos 11 Oqus-700 plus (Qualysis, Geteborgas, Švedija) kamerų (16 pav.), kurios kinematinę informaciją fiksuoja 100 Hz dažniu. Kameros sumontuotos laboratorijoje taip, kad galėtų vaizdą fiksuoti 360 laipsnių kampu. Kamerų sistema buvo sinchronizuota su jėgos platformomis Amti Optima OPT400600-2000, kurios buvo įrengtos laboratorijos grindyse (17 pav.). Jėgos platformos kinetinę informaciją fiksuoja 1000 Hz dažniu. 750 mm ilgio kalibravimo švytuoklė (18 pav.) buvo naudojama judesių analizavimo sistemos kalibracijai prieš pradedant šuolių tyrimus. Kinematinė ir kinetinė informacija buvo apdorojama Qualisys track manager (2.16 versija) kompiuterine programa.
16 pav. Oqus-700 plus kamera 17 pav. Jėgos platformos 18pav. Kalibravimo švytuoklė
Kūno judesių analizavimo sistemos pagalba buvo vertinamas tiriamųjų vertikalaus šuolio aukštis (mm), šuolį atliekant abiejomis kojomis bei viena koja (dešine ir kaire). Šuolio aukščiui
įvertinti pasirinkome odos reflektorių, pritvirtintą prie užpakalinio viršutinio klubakaulio dyglio. Šuolio aukštis apskaičiuotas buvo Qualisys track manager 2.16 kompiuterine programa. Kai taškas pasiekdavo aukščiausią reikšmę trimatėje erdvėje atliekant šuolį, ši vertė buvo atimta iš aukščio vertės, kuri buvo tiriamajam ramiai stovint prieš šuolį.
Taip pat buvo vertinama kelio sąnario kinematika frontalioje plokštumoje (kelio sąnario valgus padėtis). Įvertinti kelio sąnarių medialinės krypties judėjimą frontalioje plokštumoje buvo pasirinkti odos reflektoriai, žymintys vidinius abiejų kojų šlaunikaulio antkrumplius. Kelio sąnarių judėjimą medialine kryptimi vertinome tik šuolio abiejomis kojomis metu. Atstumas milimetrais tarp abiejų šlaunikaulio antkrumplių buvo vertinamas stovint ramiai prieš šuolį, šuolio ekscentrinės fazės pabaigoje, po kontakto su jėgos platforma (atramos reakcijos jėgai pasiekus 10 niutonų (N vertę)) nusileidus po šuolio ir praėjus 40 ms po nusileidimo ant jėgos platformų (atstumas iš viso matuotas 4 kartus). Kelio sąnario valgus padėtis buvo laikoma, kai atstumas tarp šlaunikaulio antkrumplių ekscentrinės šuolio fazės pabaigoje būdavo mažesnis nei lyginant tą patį atstumą ramiai stovint prieš šuolį; arba kai atstumas tarp šlaunikaulio antkrumplių, praėjus 40 ms po kontakto su jėgos platforma nusileidus po šuolio, būdavo mažesnis už atstumą tik palietus jėgos platformas nusileidus po šuolio (atramos reakcijos jėgai pasiekus 10 N vertę).
Jėgos platformų pagalba vertinome tiriamojo kūno stabilizavimosi laiką po šuolio, atramos reakcijos jėgos (angl. ground reaction force) skirtumus tarp apatinių galūnių šuolio metu bei po jo. Taip pat analizavome skirtingų vertikalaus šuolio fazių (ekscentrinė ir koncentrinė) laikus bei tiriamojo raumenų jėgos išvystymo greitį (angl. rate of force development).
Stabilizavimosi laikas po šuolio buvo nustatomas iš jėgos ir laiko kreivės. Prieš nustatant, per kiek laiko tiriamasis stabilizuoja savo kūną po šuolio, buvo įvertinta svyravimų amplitudė (atramos reakcijos jėgos svyravimai) stovint ramybėje. Stabilizavimosi laikas (ms) po šuolio buvo pradedamas skaičiuoti nuo tos akimirkos, kai atramos reakcijos jėga viršydavo 10 N vertę po kontakto su jėgos plaforma tiriamajam nusileidus po šuolio ir baigiamas tada, kai svyravimų amplitudė sutapdavo su ramybės svyravimų amplitude.
Atramos reakcijos jėgų skirtumai tarp apatinių galūnių buvo vertinami šuolio abiejomis ir šuolio viena koja (dešine ir kaire) metu. Vertikalaus šuolio į aukštį metu buvo užfiksuota tiek kairės, tiek dešinės apatinės galūnės sukurta maksimali atramos reakcijos jėga. Atramos reakcijos jėgų skirtumai tarp apatinių galūnių buvo vertinami ir nusileidus po šuolio metu. Fiksuojama buvo maksimali atramos reakcijos jėga iškart po šuolio.
Skirtingų šuolio į aukštį fazių (ekscentrinė ir koncentrinė) laikai buvo analizuoti jėgos ir laiko kreivės pagalba. Ekscentrinė vertikalaus šuolio į aukštį fazė prasidėdavo atramos reakcijos jėgai pasiekus mažiausią vertę (19 pav. b) ir baigdavosi giliausio įtupsto metu arba kai kūno masės centro žemėjimo greitis tapdavo lygus 0 (19 pav. c). Ekscentrinės fazės pabaiga sutampa su
koncentrinės fazės pradžia, kuri baigdavosi, kai atramos reakcijos jėga pasiekdavo maksimalią vertę (19 pav. d). Jėgos išvystymo greitis (JIG) buvo apskaičiuotas iš maksimalios koncentrinės fazės atramos jėgos vertės (MAKSKJ) atėmus minimalią koncentrinės fazės atramos jėgos vertę (MINKJ) ir padalinus gautą vertę iš koncentrinės vertikalaus šuolio fazės laiko sekundėmis (KONL). Jėgos išvystymo greičio formulė:
19 pav. Šuolio į aukštį jėgos ir laiko kreivė: a — įtupsto prieš šuolį pradžia; b — ekscentrinės fazės pradžia; c — ekcentrinės fazės pabaiga, koncentrinės fazės pradžia; d — koncentrinės fazės pabaiga; e — kontaktas su jėgos platforma po šuolio
2.3. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliekamas nuo 2017 metų balandžio 20 dienos iki 2017 metų birželio 23 dienos. Kauno Technologijos universitete, mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete, mechatronikos laboratorijoje buvo vykdomi tiriamųjų testavimai. Krepšinio mokykloje „Tornado“ buvo atliekama 6 savaičių pusiausvyros pratimų programa.
Prieš atliekant tyrimą buvo gautas LSMU bioetikos centro leidimas tyrimuo atlikti (1 priedas). Pakeitus darbo temą buvo gauta nauja kopija (2 priedas). Iš viso tyrime dalyvavo 55 asmenys, lankantys krepšinio pratybas sporto mokykloje „Tornado.“ Dalyvauti tyrime leidimą suteikė tiriamojo tėvai bei pats tiriamasis raštiška forma, prieš tai perskaitę pateiktą informavimo formą. Tyrimo dalyviai atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes — tiriamąją ir kontrolinę grupę. Tiriamąją grupę sudarė 29 tiriamieji, o kontrolinę grupę — 26 tiriamieji. Tiriamosios grupės asmenys dalyvavo 6 savaites trukusioje, pusiausvyrą lavinančių fizinių pratimų, programoje.
Fiziniai pratimai, lavinantys pusiausvyrą, buvo atliekami naudojant „Abili“ pusiausvyros treniruoklius (11 pav.). Kontrolinės grupės dalyviai minėtoje programoje nedalyvavo. Visi tiriamieji tyrimo metu lankydavo krepšinio pratybas mokykloje ir atlikdavo sau įprastą veiklą, išskyrus pusiausvyrą lavinančius pratimus.
Tyrimo eiga. Tyrimo pradžioje visi 55 tiriamieji buvo ištirti aukščiau minėtais metodais ir
šia eiliškumo tvarka: pirmiausia tiriamųjų buvo paprašyta atnešti tėvų pasirašytą informavimo bei sutikimo formą, užpildyti 11 klausimų anketą. Įvertinus anketos duomenis, į tyrimą patekusių dalyvių kūno kompozicija buvo įvertinta „Tanita kūno kompozicijos analizatoriumi.“ Po kūno kompozicijos vertinimo tyrimo, tiriamieji apšildavo 8 minutes, 8 km/h greičiu bėgdami bėgtakiu. Po apšilimo buvo vertinama tiriamųjų pusiausvyra minėtu metodu. Po pusiausvyros tyrimo buvo vertinama tiriamųjų vertikalaus šuolio į aukštį kinematika ir kinetika. Iš viso tiriamasis turėjo atlikti 10 vertikalių šuolių:
2 šuolius abiejomis kojomis stovint ant dviejų jėgos platformų (kiekvienai kojai skirtinga platforma);
2 šuolius apsisukant 180 laipsnių kampu per dešinį petį, kai po apsisukimo seka maksimalus vertikalus šuolis (kiekvienai kojai skirtinga platforma);
2 šuolius apsisukant 180 laipsnių kampu per kairį petį, kai po apsisukimo seka maksimalus vertikalus šuolis (kiekvienai kojai skirtinga platforma);
2 šuolius dešine koja (stovint ant vienos jėgos platformos); 2 šuolius kaire koja (stovint ant vienos jėgos platformos).
Kiekvienas šuolis buvo atliekamas šia tvarka:
1. tiriamasis užlipa ant jėgos platformų/platformos ir ramiai stovi 15 sekundžių;
2. po žodinio signalo „šokite“ tiriamasis turėjo atlikti maksimalų šuolį į aukštį, nusileisti ant tų pačių/tos pačios jėgos platformos ir ramiai stovėti 30 sekundžių (po šuolio viena koja tiriamasis 30 sekundžių stovėdavo viena koja);
3. praėjus 30 sekundžių po nusileidimo, tiriamasis nulipdavo nuo jėgos platformų ir dar 60 sekundžių ilsėdavosi prieš kitą šuolį.
Šuolius tiriamieji atlikdavo avėdami krepšiniui skirtą avalynę bei specialias, krepšiniui skirtas glaudes, siekiant užtikrinti odos reflektorių matomumą judesių kinematikai įvertinti.Šuolių metu rankas tiriamieji laikydavo ant juosmens viso šuolio į aukštį metu.
Po pirminio įvertinimo, tiriamąjai grupei 6 savaites, 3 kartus per savaitę buvo vykdoma pusiausvyros pratimų programa. Vieno užsiėmimo metu, kiekvienas tiriamasis ant nestabilios platformos praleisdavo 20 minučių. Pusiausvyros pratimų progresijai buvo keičiamas atramos plotas, pusiausvyros pratimai buvo derinami su krepšinio elementais: kamuolio varymo judesiai,
kamuolio metimas į krepšį, kamuolio perdavimai vienas kitam. Kontrolinė grupė 6 savaites užsiiminėjo sau įprasta veikla. Po 6 savaičių abiejoms grupėms buvo pakartoti tie patys tyrimai. Tyrimo eiga schematiškai pavaizduota 20 pav.
20 pav. Tyrimo schema Tiriamųjų atranka: amžius 13 — 17 metų;
nėra PKR plyšimo diagnozės anamnezėje; vienerios varžybos per savaitę;
nėra kardiovaskulinės ir nervų sistemos ligų.
Tiriamieji, atitikę tiriamųjų atrankai keliamus reikalavimus.
N = 55
Tiriamųjų ištyrimas 1: kūno kompozicija „Tanita“ kūno
kompozicijos analizatoriumi;
pusiausvyros tyrimas „Abili“ pusiausvyros treniruokliu — vertintoju;
šuolio į aukštį kinematika ir kinetika Qualisys motion capture sistema.
Tiriamoji grupė (n = 29) 6 savaitės pusiausvyros
pratimų programa ir krepšinio pratybos
Kontrolinė grupė (n=26) 6 savaitė tik krepšinio
pratybos
Tiriamųjų ištyrimas 2 (N=40): kūno kompozicija „Tanita“ kūno
kompozicijos analizatoriumi;
pusiausvyros tyrimas „Abili“ pusiausvyros treniruokliu — vertintoju;
šuolio į aukštį kinematika ir kinetika Qualisys motion capture sistema.
2.4. Matematinė statistika
Tyrimo duomenims apdoroti buvo naudojama Microsoft Office Excel (2007), o matematinei statistikai apskaičiuoti — SPSS 22.0 versija kompiuterinės programos. Dviejų priklausomų imčių palyginimui, kai n>20, duomenys yra kiekybiniai ir yra tenkinama normalumo prielaida, buvo naudojamas pramametritis porinis Stjudento t kriterijus. Dviejų priklausomų imčių palyginimui, kai duomenys yra kiekybiniai, tačiau n<20 ir/ar duomenys nėra pasiskirstę normaliai, buvo naudojamas neparametrinis Vilkoksono Z kriterijus. Dviejų nepriklausomų imčių palyginimui (palyginimui tarp grupių) buvo naudojamas neparametrinis Mano-Vitnio U kriterijus. Koreliacijų analizei, kai duomenys yra kiekybiniai ir pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, buvo naudojamas Pirsono koreliacijos koeficientas, o duomenims, kurie nėra pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį — Spirmano koreliacijos koeficientas. Dviejų priklausomų imčių palyginimui, kai duomenys buvo nominalieji, buvo naudotas Maknemaro kriterijus. Duomenys rezultatuose bei lentelėse pateikiami vidutine reikšme ± standartinis nuokrypis. Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo laikomas, kai p<0,05. Grafikuose statistiškai reikšmingas pokytis pažymėtas rodykle ir žvaigždelės simboliu virš jos.
3. TYRIMO REZULTATAI
Tiriamosios grupės raumenų masės (kg) simetriškumo tarp galūnių palyginimas
Raumenų masės (kg) pasiskirstymas tarp viršutinių ir apatinių galūnių buvo vertinamas elektrinio bioimpedanso metodu. Pirmojo ištyrimo metu, tiriamosios grupės asmenų dešinės rankos vidutinė raumenų masė buvo 2,66 ± 0,55 kg, o kairės — 2,60 ± 0,54 kg. Pirmojo ištyrimo metu nustatyta, kad dešinės rankos vidutinė raumenų masė yra 0,06 ± 0,09 kg didesnė nei kariosios rankos vidutinė raumenų masė. Antrojo ištyrimo metu, dešinės rankos vidutinė raumenų masė buvo 2,73 ± 0,58 kg, o kairiosios — 2,69 ± 0,56 kg. Antrojo ištyrimo metu nustatyta, kad dešinės rankos vidutinė raumenų masė yra 0,037 ± 0,1 kg didesnė nei kariosios rankos. Lyginant raumenų masės kilogramais skirtumo tarp dešinės ir kairės rankos skirstinius nustatyta, kad raumenų masės asimetrija statistiškai reikšmingai sumažėjo (Z=-2,152; p=0,031; 21 pav.). Lyginant 1 ir 2 vertinimo dešinės rankos vidutinę raumenų masę nustatyta, kad dešinės rankos vidutinė raumenų masė statistiškai reikšmingai padidėjo (t=-3,253; p=0,003). Taip pat statistiškai reikšmingai padidėjo ir kairiosios rankos vidutinė raumenų masė kilogramais, lyginant 1 ir 2 vertinimo duomenis (t=-4,561; p<0,001; 21 pav.).
21 pav. Tiriamosios grupės viršutinių galūnių raumenų masės vidurkiai po 1 ir 2 vertinimo; * — p<0,05
Vertintant tiriamosios grupės apatinių galūnių raumeninės masės simetriškumą pirmojo ištyrimo metu buvo nustatyta, kad dešinės kojos vidutinė raumenų masė — 9,47 ± 1,75 kg, o kairės kojos — 9,23 ± 1,82 kg. Po 1 vertinimo nustatyta, kad dešinės kojos vidutinė raumenų masė 0,24 ± 0,24 kg didesnė už kairiosios kojos vidutinę raumenų masę. Dešinės kojos vidutinė raumenų masė
po 2 vertinimo buvo 9,67 ± 1,79 kg, o kairiosios kojos — 9,44 ± 1,83 kg. Po antrojo vertinimo, dešinės kojos vidutinė raumenų masė buvo didesnė 0,23 ± 0,21 kg už kairiosios kojos vidutinę raumenų masę. Lyginant 1 ir 2 vertinimo skirtumo tarp dešinės ir kairės kojos vidutines reikšmes nustatyta, kad raumenų masės asimetrija sumažėjo, tačiau statistiškai nereikšmingai (t=0,941; p=0,355). Lyginant 1 ir 2 vertinimo dešinės kojos vidutinę raumenų masę kilogramais nustatyta, kad dešinės kojos vidutinė raumenų masė statistiškai reikšmingai padidėjo (t=-3,049; p=0,005). Taip pat statistiškai reikšmingai padidėjo ir kairiosios kojos vidutinė raumenų masė kilogramais, lyginant 1 ir 2 vertinimo duomenis (t=-3,205; p<0,004; 22 pav.).
22 pav. Tiriamosios grupės apatinių galūnių raumenų masės vidurkiai po 1 ir 2 vertinimo; * — p<0,05
Kontrolinės grupės raumenų masės (kg) simetriškumo tarp galūnių palyginimas
Pirmojo ištyrimo metu, kontrolinės grupės asmenų dešinės rankos vidutinė raumenų masė buvo 2,68 ± 0,56 kg, o kairės — 2,57 ± 0,53 kg. Pirmojo ištyrimo metu nustatyta, kad dešinės rankos vidutinė raumenų masė 0,1 ± 0,1 kg didesnė už kairiosios rankos. Po antrojo ištyrimo, kontrolinės grupės asmenų dešinės rankos vidutinė raumenų masė buvo 2,73 ± 0,56 kg, o kairiosios — 2,63 ± 0,56 kg. Po antrojo ištyrimo nustatyta, kad dešinės rankos vidutinė raumenų masė 0,1 ± 0,1 kg didesnė už kairiosios rankos. Lyginant 1 ir 2 vertinimo dešinės ir kairės rankos raumeninės masės skirtumo skirstinius nustatyta, kad raumenų masės asimetrija statistiškai išliko nepakitusi (Z=-0,105; p=0,916; 23 pav.). Lyginant 1 ir 2 vertinimo dešinės rankos raumenų masės skirstinius nustatyta, kad dešinės rankos vidutinė raumenų masė padidėjo statistiškai nereikšmingai (Z=1,461;
p=0,144). Taip pat statistiškai nereikšmingai padidėjo ir kairės rankos vidutinė raumenų masė kilogramais, lyginant 1 ir 2 vertinimo skirstinius (Z=1,200; p=0,23; 23 pav.).
23 pav. Kontrolinės grupės viršutinių galūnių raumenų masės vidurkiai po 1 ir 2 vertinimo
Pirmojo ištyrimo metu, kontrolinės grupės asmenų dešinės kojos vidutinė raumenų masė buvo 9,86 ± 1,82 kg, o kairės — 9,52 ± 1,83 kg. Pirmojo ištyrimo metu nustatyta, kad dešinės kojos vidutinė raumenų masė 0,35 ± 0,16 kg didesnė už kairiosios kojos. Po antrojo ištyrimo, dešinės kojos vidutinė raumenų masė buvo 10,08 ± 1,97 kg, o kairiosios — 9,69 ± 1,96 kg. Po antrojo ištyrimo nustatyta, kad dešinės kojos vidutinė raumenų masė 0,38 ± 0,16 kg didesnė už kairiosios kojos. Lyginant 1 ir 2 vertinimo raumenų masės skirtumo tarp dešinės ir kairės kojos skirstinius nustatyta, kad raumenų masės asimetrija statistiškai išliko nepakitusi (Z= 1,101; p=0,271; 24 pav.). Lyginant 1 ir 2 vertinimo dešinės kojos raumenų masės kilogramais skirstinius nustatyta, kad dešinės kojos vidutinė raumenų masė padidėjo statistiškai nereikšmingai (Z=1,749; p=0,08). Taip pat statistiškai nereikšmingai padidėjo ir kairės kojos vidutinė raumenų masė kilogramais, lyginant 1 ir 2 vertinimo skirstinius (Z=1,494; p=0,135; 24 pav.).
24 pav. Kontrolinės grupės apatinių galūnių raumenų masės vidurkiai po 1 ir 2 vertinimo
Kūno grynosios raumenų masės palyginimas grupių viduje prieš ir po tyrimo
Kūno raumenų grynoji masė buvo vertinama bioelektrinio impedanso metodu. Pirmojo vertinimo metu, tiriamosios grupės asmenų grynosios raumenų masės vidutinė reikšmė buvo 53,30 ± 9,44 kg. Kontrolinės grupės asmenų grynosios raumenų masės vidutinė reikšmė pirmojo vertinimo metu buvo 54,39 ± 9,32 kg. Po antrojo vertinimo, tiriamosios grupės asmenų grynosios raumenų masės vidutinė reikšmė buvo 54,05 ± 9,54 kg, o kontrolinės grupės asmenų — 54,99 ± 9,48 kg. Po 2 vertinimo, tiriamosios grupės asmenų grynosios raumenų masės vidutinė reikšmė padidėjo 0,75 ± 1,12 kg, o kontrolinės grupės asmenų — 0,6 ± 1,29 kg. Lyginant 1 ir 2 vertinimo tiriamosios grupės asmenų grynosios raumenų masės kilogramais vidutines reikšmes nustatyta, kad raumenų grynoji masė statistiškai reikšmingai padidėjo (t=-3,461; p=0,002; 25 pav.). Lyginant 1 ir 2 vertinimo kontrolinės grupės asmenų grynosios raumenų masės kilogramais skirstinius nustatyta, kad raumenų grynoji masė padidėjo statistiškai nereikšmingai (Z=-1,355; p=0,176; 25 pav.)
25 pav. Grynosios raumenų masės palyginimas grupėse prieš ir po tyrimo; * — p<0,05
Pusiausvyros, stovint ant abiejų kojų, palyginimas tarp grupių bei grupių viduje prieš ir po tyrimo
Tiriamųjų pusiausvyra buvo vertinama „Habili“ pusiausvyros treniruokliu — vertintoju. Pirmojo vertinimo metu, tiriamosios grupės asmenų pusiausvyros, stovint ant abiejų kojų, koeficiento vidutinė reikšmė buvo — 0,92 ± 0,39 balai. Kontrolinės grupės asmenų pusiausvyros, stovint ant abiejų kojų, koeficiento vidutinė reikšmė pirmojo vertinimo metu buvo 0,71 ± 0,35 balai. Po antrojo vertinimo, tiriamosios grupės asmenų pusiausvyros koeficiento vidutinė reikšmė buvo 0,23 ± 0,07 balai. Po antrojo vertinimo, kontrolinės grupės asmenų pusiausvyros koeficiento vidutinė reikšmė buvo 0,72 ± 0,35 balai. Po antrojo vertinimo nustatyta, kad tiriamosios grupės asmenų pusiausvyros koeficiento vidutinė reikšmė sumažėjo 0,68 ± 0,38 balais. Po antrojo vertinimo nustatyta, kad kontrolinės grupės asmenų pusiausvyros koeficiento vidutinė reikšmė padidėjo 0,009 ± 0,05 balais. Lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenų pusiausvyros, stovint ant abiejų kojų, koeficiento įverčio balais skirstinius po pirmojo vertinimo nustatyta, kad tyrimo pradžioje abiejų grupių pusiausvyros koeficientų vidutinė reikšmė statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=-1,791; p=0,073). Lyginant tiriamosios grupės asmenų pusiausvyros koeficiento įverčio balais skirstinius po 1 ir 2 vertinimo nustatyta, kad pusiausvyros, stovint ant abiejų kojų, koeficiento reikšmė statistiškai reikšmingai sumažėjo (Z=-4,541; p<0,001). Lyginant kontrolinės grupės asmenų pusiausvyros koeficiento įverčio balais skirstinius po 1 ir po 2 vertinimo nustatyta, kad pusiausvyros, stovint ant abiejų kojų, koeficiento reikšmė padidėjo, tačiau statistiškai nereikšmingai (Z=1,338; p=0,181; 26 pav). Lyginant antro vertinimo tiriamosios ir kontrolinės
