NEPROFESIONALIŲ BĖGIKŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ, PUSIAUSVYROS IR RIZIKOS PATIRTI APATINIŲ GALŪNIŲ TRAUMĄ SĄSAJOS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA

VITALIJA BARASAITĖ

NEPROFESIONALIŲ BĖGIKŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ,

PUSIAUSVYROS IR RIZIKOS PATIRTI APATINIŲ GALŪNIŲ

TRAUMĄ SĄSAJOS

Magistro studijų programos ,,Sveikatininimas ir reabilitacija fiziniais pratimais“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovas(ė) Lekt. dr. Brigita Zachovajevienė

TURINYS

SANTRAUKA ... 3 ABSTRACT ... 5 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11 1. 1. Bėgimas ir jo biomechanika ... 11 1.1.1 Bėgimo fazės ... 12 1.1.2 Bėgimo kinematika ... 13 1.1.3 Pėdų kontakto modeliai ... 15

1.1.4 Raumenų aktyvacija bėgimo metu ... 16

2.1 Su bėgimu susijusios traumos ... 17

2.1.1 Su bėgimu susiję rizikos veiksniai ... 20

3.1 Holistinis požiūris į funkcinius judesius ir judėjimą ... 22

4.1 Pusiausvyros svarba bėgime ... 27

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 30

3. REZULTATAI ... 40

3.1 Neprofesionalių bėgikų apklausos duomenų įvertinimas ... 40

3.2 Neprofesionalių bėgikų funkcinių judesių įvertinimas ... 42

3.3 Neprofesionalių bėgikų statinės ir dinaminės pusiausvyros įvertinimas ... 44

3.4 Neprofesionalių bėgikų funkcinių judesių, pusiausvyros ir rizikos patirti apatinių galūnių traumą sąsajos ... 47 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 56 IŠVADOS ... 59 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 60 PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 61 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 62 PRIEDAI ... Error! Bookmark not defined.

SANTRAUKA

Vitalija Barasaitė. Neprofesionalių bėgikų funkcinių judesių, pusiausvyros ir rizikos patirti apatinių galūnių traumą sąsajos. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas(ė) – lekt. dr. Brigita Zachovajevienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2020; 69 psl. (nurodyta be priedų).

Tyrimo tikslas: nustatyti neprofesionalių bėgikų funkcinių judesių, pusiausvyros ir rizikos patirti apatinių galūnių traumą sąsajas.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti neprofesionalių bėgikų funkcinius judesius;

2. Įvertinti neprofesionalių bėgikų statinę ir dinaminę pusiausvyrą; 3. Įvertinti neprofesionalių bėgikų riziką patirti apatinių galūnių traumą;

4. Įvertinti sąsajas tarp funkcinių judesių, pusiausvyros ir rizikos patirti apatinių galūnių traumą neprofesionaliems bėgikams.

Tyrimo metodai: Iš viso tyrime dalyvavo 45 neprofesionalūs bėgikai. Tyrime taikyta tiriamųjų apklausa vertinant bėgimo aplinkybes, atliktas antropometrinių duomenų matavimas. Funkcinių judesių kokybei įvertinti taikyti du metodai: funkcinių judesių atlikties stereotipo įvertinimas (FJASĮ) ir nužengimo nuo pakylos testas. Pusiausvyros vertinimui pasitelkti trys metodai: statinė tiriamųjų pusiausvyra vertinta Stork testu. Dinaminei pusiausvyrai vertinti naudotas Y testas. Taip pat vertintas gebėjimas išstovėti vietoje nekeičiant atramos ploto ir bandant pasiekti maksimalų atstumą – funkcinio siekimo testas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 22.0. Skaičiuoti aritmetiniai vidurkiai, standartiniai nuokrypiai. Pasiskirsčius pagal normalųjį skirstinį naudotas Shapiro-Wilk testas, o koreliacijoms nustatyti Pearson ir Spearman testai, kokybiniams kintamiesiems – Cramer koeficientas. Skirtumas laikomas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05. Tyrimo išvados:

1. Neprofesionalūs bėgikai geriausiai atliko mobilumo reikalaujančius funkcinius judesius: peties paslankumo bei aktyvios tiesios kojos kėlimo, blogiausiai – liemens stabilumo pasikeliant testą. Vidutinį judesio atlikimą tiriamieji pademonstravo nužengiant nuo pakylos, tačiau kelių sritis buvo vertinama prasčiausiai.

2. Tiek statinė, tiek dinaminė neprofesionalių bėgikų pusiausvyra nustatyta geresnė testus atliekant dominuojančia dešiniąją koja nei kairiąja. Dviems trečdaliams neprofesionalių bėgikų sutrikusi statinė pusiausvyra.

3. Pagal funkcinių judesių įvertinimą, riziką patirti traumą turėjo beveik pusė tiriamųjų, tuo tarpu pagal dinaminės pusiausvyros vertinimą tokią riziką turėjo tik penktadalis bėgikų.

4. Egzistuoja tiesinė vidutinio stiprumo priklausomybė tarp pėdos kontakto modelio bėgant kulnu ir funkcinių judesių atlikties stereotipo įvertinimo rezultato. Dinaminė pusiausvyra

tiesine vidutinio stiprumo priklausomybe koreliuoja su funkcinių judesių atlikties stereotipo įvertinimo rezultatu. Didėjant funkcinių judesių atlikties stereotipo įvertinimo rezultatui, gerėja nužengimo nuo pakylos atlikimo kokybė ir atvirkščiai.

ABSTRACT

Vitalija Barasaitė. Relationship between functional movements, balance and risk of lower limb injuries in recreational runners. Supervisor – lecturer dr. Brigita Zachovajevienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Clinic of Sports Medicine. Kaunas, 2020; Page 69 (listed without the attachments).

The aim of research work: To determine the relationship between functional movements, balance and risk of lower extremity injury of recreational runners.

Objectives:

1. To evaluate functional movements of recreational runners;

2. To evaluate the static and dynamic balance of recreational runners; 3. To evaluate the risk of lower limb injuries of recreational runners;

4. To evaluate the links between functional movements, balance and risk of lower limb injuries of recreational runners.

Research Methods: A total of 45 recreational runners participated in the study. In the study survey was used to evaluate running conditions and anthropometric data was collected. Two methods were used to assess the quality of functional movements: Functional Movement Screening (FMS) and lateral step down test. Three methods were used to evaluate balance: the static balance was assessed by the Stork test. Y test was used to evaluate dynamic balance. The ability to stand still without changing the support area and trying to reach maximum distance was also evaluated - functional reach test. Statistical data analysis was performed using IBM SPSS Statistics 22.0. Arithmetic means, standard deviations were calculated. Shapiro-Wilk test was used for normal distribution, Pearson and Spearman tests were used for correlations and Cramer coefficient for qualitative variables. The difference is considered statistically significant when p <0.05.

Conclusions:

1. Recreational runners showed the best result in mobility-requiring functional movements: shoulder mobility and active straight leg raise, worst result – trunk stability push up. Subjects demonstrated good movement performance during the lateral step down test, but the knee areas were the worst rated.

2. Better static and dynamic balance of recreational runners was found during tests on the right dominant foot. Two-thirds of recreational runners are rated with poor static balance.

3. According to the evaluation of functional movements, almost half of the subjects had a risk of injury, whereas according to the evaluation of dynamic balance only one fifth of the runners had the risk.

4. Analyzing the links, we found that there is a linear moderate correlation between the rearfoot strike and the complex evaluation of functional movements screening. Also, a linear moderate

relationship between functional movement screening and dynamic balance evaluation was found. As the result of the evaluation of the stereotype of the performance of functional movements improves the quality of lateral step down test and vice versa.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju už visokeriopą pagalbą savo baigiamojo darbo vadovei lekt.dr. Brigitai Zachovajavienei bei savo tiriamiesiems už susidomėjimą ir kantrybę.

SANTRUMPOS

FJASĮ – Funkcinių judesių atlikties stereotipo įvertinimas (angl. FMS) FMS – Functional Movement Screening

ĮVADAS

Bėgimas yra viena iš populiariausių rekreacinių fizinio aktyvumo formų, kurią žmonės renkasi visame pasaulyje [1]. Ieškodami sveikesnio gyvenimo būdo, norėdami kontroliuoti kūno svorį ar pagerinti fizinį pajėgumą, žmonės pasirenka lengvai įgyvendinamą, nedaug išteklių reikalaujančią fizinę veiklą [2]. Bėgimas mažina širdies kraujagyslių ligų atsiradimo riziką [3], gerina emocinę būseną [4]. Nepaisant to, bėgimo metu daugiausiai traumų įvyksta čiurnos srityje, kurios sudaro iki 38 proc. visų su bėgimu susijusių traumų [5]. Todėl vienas pagrindinių uždavinių sporto medicinoje yra įvertinti sportuojančio funkcinę būklę ir išvengti sužalojimų [6]. Kadangi kūnas veikia kaip dinamiškas vienetas kasdieniame gyvenime ir sportinėje veikloje, vien tik raumenų jėgos ar sąnarių mobilumo klinikinis įvertinimas negali suteikti tikslios informacijos, reikalingos funkciniam gebėjimų vertinimui [7].

Vertinant funkcinių judesių atlikimą yra tiriami fundamentiniai judesio atlikimo šablonai ir jų kokybė, kuriems reikalinga pusiausvyra ir koordinacija tarp skirtingų kūno judėjimo grandinių. Jei sportininkas neturi tinkamo stabilumo ir mobilumo judesio atlikimui, tuomet negali atlikti užduoties tinkamai ir naudoja kompensacinius judesius tam, kad galėtų pasiekti tikslą. Jei kompensaciniai judesiai nėra fiksuojami, jie gali būti įtvirtinami kaip judesio įpročiai, kurie nesąmoningai bus naudojami treniruotėse ir didins riziką patirti traumą [8]. Vertinant pusiausvyrą, tiriamas stabilumas, koordinacija, neuroraumeninė kontrolė bei jėga [9]. Moksliniai šaltiniai teigia, jog pusiausvyra yra dalinė komponentė funkcinių judesių testavime, todėl reiketų į tai atsižvelgti vertinant riziką patirti apatinių galūnių traumas [10].

Yra testų, kurie vertina atskirus sportininko fizinius duomenis, bet ne visada analizuojamas kūno kompleksiškumas, stebimos sąsajos tarp atliekamų įvertinimų [7]. Vertinant sportininko funkcinius judesius, pusiausvyrą, holistiškai nustatomi judesio šablonai, mobilumas, stabilumo deficitas, dinaminė posturalinė kontrolė, įvertinama rizika patirti apatinių galūnių traumą [11].

Objektyvus griaučių – raumenų sistemos klinikinis įvertinimas, kuris gali parodyti ar bėgikui nutatyta padidinta rizika patirti apatinių galūnių traumą, gali būti ilgalaikės prevencijos ir sveikatinimo strategijų pagrindas [12]. Tiriant neprofesionalių bėgikų funkcinius judesius, pusiausvyrą ir riziką patirti apatinių galūnių traumą, reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitus rizikos veiksnius: praeityje įvykusias traumas, treniruočių dažnį, bėgimo techniką ir pan. [13], todėl reikėtų neatmesti nei vieno faktoriaus, kurie gali lemti skirtingą gautų rezultatų ineterpretaciją.

Taigi šio tyrimo tikslas: nustatyti neprofesionalių bėgikų funkcinių judesių, pusiausvyros ir rizikos patirti apatinių galūnių traumą sąsajas.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti neprofesionalių bėgikų funkcinius judesius;

3. Įvertinti neprofesionalių bėgikų riziką patirti apatinių galūnių traumą;

4. Įvertinti sąsajas tarp funkcinių judesių, pusiausvyros ir rizikos patirti apatinių galūnių traumą neprofesionaliems bėgikams.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1. 1. Bėgimas ir jo biomechanika

Bėgimas yra viena iš dažniausiai naudojamų aerobinių treniruočių formų, ši veikla populiari individualiame sporte, taip pat svarbi komandiniame žaidime. Tranzicija nuo ėjimo iki bėgimo vyksta individualiai, bet dažniausiai pasireiškia nuo 4,5 iki 5 mylių per valandą (7,24 – 8,05 km/h) [14]. Tiek mokslininkai, tiek patys bėgikai naudoja skirtingas bėgikų klasifikacijas. Mokslininkai išskiria šias klasifikacijas tam, kad turėtų priemonę palyginti šią plačią sportininkų grupę, o patys bėgikai save priskiria tam tikrai grupei, kad išskirtų ir identifikuotų lyginant save su kitais bėgikais. Bėgikai gali būti klasifikuojami į:



Pradedančiuosius arba naujokus;



Pereinamuosius (tarpinius) arba rekreacinius/mėgėjus;



Pažengusius arba konkuruojančius/varžybinius.

Visos bėgikų klasifikacijos yra grįstos bėgimo patirtimi ar bėgamu greičiu. Vis dėlto viena bėgikų klasifikacijos grupė apima kelis komponentus: įskaitant nubėgtą atstumą per savaitę, bėgimo istoriją, įsitraukimą į bėgimo subkultūrą ir įsitraukimo į bėgimą priežastį [15]. Ši klasifikacija yra naudinga skirstant rekreacinius bėgikus taip išskiriant individus pagal priežastis, kodėl jie dalyvauja bėgime. Ši klasifikacijos sistema bėgikus išskiria į:

 Pastovūs/nuolatiniai bėgikai – nubėga daugiau nei 40 mylių per savaitę (64,37 km/sav.), įsitraukę į varžybinę veiklą, dauguma naujų draugų yra bėgikai, kurie dalyvauja bėgimo subkultūroje, bėgikai domisi su bėgimu susijusia literatūra kiekvieną savaitę;

 Nepastovūs bėgikai – nubėga 11 – 40+ mylių per savaitę (17,7 – 64,37 km/sav.), įsitraukę į varžybinę veiklą, tačiau mažiau dalyvauja bėgimo subkultūroje, konkuruojantys bėgikai, kurie nuolat didina savo pastangas tobulėjant;

 Hobio/pomėgio bėgikai – nubėga 11 – 40+ mylių per savaitę (17,7 – 64,37+ km/sav.), retai rungtyniauja, bėgimo subkultūra ir bėgimo rezultatai nėra svarbūs, nesiekia konkrečių rezultatų, o tik mėgaujasi atliekama veikla;

 Atsitiktiniai bėgikai – nubėga nuo 4 iki 24+ mylių per savaitę (6,44 – 38,62 km/sav.), bėga mažiausiai vieną dieną per savaitę, bėgimo dažnis yra sumažinamas arba visiškai sustabdomas žiemos mėnesiais.

Kai kurie užsienio autoriai rekreacinius dalinius/nepilno krūvio bėgikus apibūdina taip: moterys bėgikės 39 metų amžiaus, bėgančios vidutiniškai 4 d/sav. ir 20 mylių per savaitę (32,19 km/sav.), turinčios 9,5 metų bėgimo patirties. Vyrai bėgikai 48 metų amžiaus, turi 13,5 metų bėgimo patirties, bėgantys vidutiniškai 4 d/sav. ir 26 mylias per savaitę (41,84 km/sav.) [15].

Lyginant su ėjimu, bėgimui yra būdingas papildomas šuolio periodas, kuris vieno bėgimo ciklo metu įvyksta du kartus. Šis etapas įvyksta tarp atramos ir mosto fazės, kuomet abi apatinės galūnės neturi kontakto su žeme. Bėgimo ciklas trunka apie 0,7 sekundės, kai tuo tarpu ėjimo ciklas – vidutiniškai 1 sekundę. Dviguba šuolio fazė prideda didesnes jėgas, tenkančias sportininkų apatinei galūnei. Jėgos dydis, tenkantis apatinėms galūnėms bėgimo metu 2 – 6 kartus didesnis nei kūno svoris, kai tuo tarpu ėjimo metu šios jėgos padidėja 1 – 1,5 karto kūno svorio. Didėjant jėgoms bėgimo metu, turi padidėti raumenų jėga ir judesių amplitudė, tam kad būtų sumažintos tenkančios jėgos visam kūnui ir taip susilpnėtų apkrovą pėdai. Kuomet nėra reikalingos judesių amplitudės ar raumenų jėgos apkrovos sumažinimui, gali įvykti trauma. Tam kad kliniškai įvertintume traumas, susijusias su bėgimu, yra labai svarbu išsiaiškinti ir suprasti, kokios yra bėgimo fazės, taip pat bendrą kinematiką ir kinetiką bei raumenų aktyvumą bėgimo metu [14].

1.1.1 Bėgimo fazės

Visas bėgimo ciklas gali būti suskirstytas į dvi atskiras fazes:

 Atramos fazė – sudaro pradinis pėdos kontaktas su žeme, vidurio pozicija (kurios metu pėda

pilnai kontaktuoja su žeme) bei pėdos atsispyrimas. Atramos fazė sudaro 38 – 45 proc. bendro bėgsenos ciklo. Keletas tyrėjų atramos fazę padalija ne į tradicinius tris etapus, tačiau į penkis, kur prie esančių fazių prisideda papildomos abzorbcijos (įvyksta tarp pradinio pėdos kontakto ir vidurio padėties) ir propulsijos (įvyksta tarp vidurio padėties ir pėdos atsispyrimo) fazės. Kuomet pėda yra pilnai pastatoma ant žemės, prasideda absorbcijos/stabdymo fazė. Subtalarinis sąnarys yra pronuojamas tam, kad pėda galėtų prisitaikyti prie žemės paviršiaus. Taip pat čiurna ir kelis yra sulenkti maksimaliai, o raumenys susitraukia ekscentriškai, tam kad padėtų absorbuoti žemės veikimo jėgą ir sukurtų kūno momentą traukiantį priekine kryptimi. Kai pėda yra pilnai ant žemės, pasiekiama vidurinė atraminė fazė. Toliau kūnas juda pirmyn atraminės kojos atžvilgiu, apatinės galūnės raumenys susitraukia koncentriškai, o rankos padeda užtikrinti varomąją jėgą ir kėlimą aukštyn. Šis priekinis judėjimas reprezentuoja propulsijos (varomąją) fazę. Kūnas yra varomas į priekį, tol kol kojos nebeturi kontakto su žeme ir vėl pradedamas kontaktas nuo kulno ir baigiamas pirštais [14].

 Mosto fazė – sudaro tolimesnis, priekinis mostas bei pėdos nusileidimas. Mosto fazė sudaro

likusius 55 – 62 proc. bėgsenos ciklo. Kuomet pėda palieka žemę, šis judesys reiškia kilimą. Tuoj po kilimo, prasideda viena iš dviejų mosto periodų, kurių metu visiškai nėra pėdų kontakto su žeme, tai žymi mosto fazės pradžią. Tuomet, kai pėdos palieka žemę atgalinė varomoji jėga skatina koją judėti užpakaline kryptimi. Pirmoji mosto fazė vyksta tuomet, kai

koja pasiekia didžiausią galimą užpakalinę poziciją ir kelis yra sulenkiamas maksimaliu lenkimo kampu. Po to raumenys susitraukia tam, kad trauktų apatinę galūnę priekine kryptimi inicijuojant priekinę mosto fazę. Galiausiai, kai galūnė pasiekia optimalią poziciją, ji pradeda leistis ir ruošiasi pradiniam pėdų kontaktui (pėdos nusileidimo fazė). Pėdos nusileidimo fazės pabaigoje, prieš pat pradinį pėdos kontaktą įvyksta antrasis mosto periodas. Kai pradinis pėdos kontaktas įvyksta, prasideda naujas bėgsenos ciklas ir fazės kartojasi iš naujo [14]. Vieną bėgsenos ciklą sudaro pradinis pėdos kontaktas su žeme, kuris baigiasi tos pačios kojos pakartotinu kontaktu su žeme. Visas bėgimo ciklas pavaizduotas 1 pav.

1.1.2 Bėgimo kinematika

Bėgimo metu didžiausias judėjimas vyksta sagitalinėje plokštumoje liemens ir apatinių galūnių sąnariuose, mažesnis judėjimas vyksta frontalinėje ir transversalinėje plokštumose. Bėgimo metu vyksta didesnis judesių diapazonas lyginant su ėjimu. Norint pastebėti tikslius judesius bėgimo metu yra pravartu analizuoti judesio kinematiką skirtinguose kūno segmentuose [14].

Liemens kinematika. Pagrindiniai liemens raumenys padeda absorbuoti ir paskirstyti jėgas kontaktuojant su pagrindu ir užtikrina sklandų judėjimą bėgimo metu. Pradiniame pėdos kontakto fazėje liemuo yra labiausiai vertikalioje pozicijoje [17]. Per likusią atramos fazės dalį, liemuo lenkiamas priekine kryptimi ir pasiekia maksimalų lenkimo kampą (30_-130_{) pakilimo metu. Po pėdos} kontakto su žeme, liemuo pasiekia maksimalų lenkimo kampą nuo 50 _{iki 20}0_{. Šoninis liemens} lenkimas kartu su dubens nusileidimu yra stebimas mostą atliekančioje galūnėje [17].

Dubens kinematika. Atramos fazės pradžioje sagitalinėje plokštumoje yra stebimas nežymus užpakalinis dubens pasvyrimas. Kuomet kūnas pereina į vidurio atramos fazę, dubuo

pradeda rotuoti priekine kryptimi ir pasiekia maksimalų priekinį pasvirimą atsispyrimo metu [17]. Kuomet prasideda mosto fazė, dubuo nežymiai rotuojamas užpakaline kryptimi ir pėdai leidžiantis žemyn, dubuo rotuoja jau priekine kryptimi. Bendras priekinis ir užpakalinis dubens pasvirimas vieno ciklo metu svyruoja nuo 100 _{iki 15}0_{. Kuomet bėgimo greitis didėja, atsiranda minimalūs priekinio} dubens pasvirimo pokyčiai. Esant didesniam dubens pasvirimo diapazonui nei 150, tai gali pakenkti kūno energijos vartojimo efektyvumui bei sukelti perkrovos traumas [18]. Frontalinėje plokštumoje vyksta laterinis dubens pasvirimas [14]. Neutrali dubens padėtis yra santykinai horizontali, o šoninis dubens pasvirimas parodo, kaip pernešamos kojos pusės dubuo pasvyra žemiau neutralios padėties, pasiekdamas maksimaliai 50_-80 _{atsispyrimo metu. Mosto fazės metu dubuo grįžta į neutralią padėtį,} kad padėtų pakelti pėdą nuo žemės [14]. Dubens judesiai transversalinėje plokštumoje yra vadinami išorine arba vidine rotacija. Vidinė dubens rotacija yra apibūdinama kaip dubens pozicionavimas priekine kryptimi, o išorinė rotacija – užpakaline kryptimi. Pradinio kontakto metu dubuo yra rotuojamas užpakaline kryptimi iki vidurio atramos fazės. Pasiekus atramos fazę dubuo rotuoja vidine kryptimi ir atsispyrimo metu pasiekia neutralią poziciją. Tačiau esant mosto fazei, dubuo toliau rotuoja vidine kryptimi, pasiekiant maksimalią vidinę rotaciją vidurinės mosto fazės metu. Vidinė ir išorinė dubens rotacija kompensuoja peties sąnario rotaciją taip pagerindama energijos efektyvumą [18].

Kelio kinematika. Pradinio pėdos kontakto su žeme metu kelis yra lenkiamas 150-200 [19].

Padidėjęs kelio lenkimas pėdos kontakto su žeme metu, yra labai svarbus, tam kad sumažintų kontakto jėgą veikdamas amortizatoriaus principu. Toliau vidurio atramos fazėje kelio lenkimas padidėja iki 400_{. Kuomet kūnas pasvyra priekine kryptimi apatinių galūnių atžvilgiu, kelis tiesiamas,} lenkimo aplitudė yra apie 150 _{atsispyrimo nuo žemės metu, ir kelis toliau tiesiamas, kol pereina į} mosto fazę. Kuomet prasideda priekinė mosto fazė, kelis yra lenkiamas 900-1300 kampu, taip sumažinamas peties ilgis ir padidėja energijos veiksmingumas [18]. Frontalinėje plokštumoje judesys kelio sąnaryje yra minimalus dėl kolateralinių raiščių. Pėdos atramos metu vyrų bėgikų kelio sąnarys yra neutralioje padėtyje, o moterys bėgimą pradeda esant 30 _{kelio sąnario abdukcijai [20]. Tiek} vyrams, tiek moterims vyksta nedidelė kelio sąnario abdukcija iki vidurio atramos fazės, tuomet vyksta addukcija ir kelis grįžta į neutralią padėtį atsispyrimo metu. Bendra kelio sąnario ekskursija statistiškai reikšmingai nesiskiria tarp vyrų ir moterų. Taip pat yra pastebėtas ryšys tarp čiurnos ir kelio judesių frontalinėje plokštumoje. Pronuojant čiurną, kelis yra valgus pozicijoje, kuomet pėda supinuota – kelių varus padėtis [19].

Čiurnos ir pėdos kinematika. Talokruralinis sąnarys užtikrina čiurnos judesius per sagitalinę plokštumą (plantarinė ir dorzalinė fleksija), o subtalarinis sąnarys per frontalinę plokštumą (inversija ir eversija). Esant pėdos kontaktui su žeme, talokrulariniame sąnaryje vyksta 50 _plantarinė fleksija iki neutralios padėties, po to vyksta vidutiniškai 100 _{dorzalinė fleksija , kuomet kulnas yra ant}

žemės. Vidurio atramos fazės metu liemuo ir atraminė koja statoma priekine kryptimi ir atliekama 200 dorzalinė fleksija. Kadangi varomoji jėga padeda kūnui judėti į priekį, kulnas yra pakeliamas nuo žemės ir atliekama plantarinė fleksija. Atsispyrimo pirštais metu pėda yra apytiksliai 250 _{plantarinėje} fleksijoje. Priekinio mosto fazės metu pėda keičia savo padėtį iš plantarinės į dorzalinę fleksiją, tuomet vėl grįžta į plantarinę fleksiją pėdai leidžiantis ir vyksta sekantis pėdų kontaktas su žeme [14]. Užpakalinės pėdos dalies bėgikai pradinį pėdos kontaktą su žeme pradeda remdamiesi kulnu, pėda 60_-80 _{inversijoje [21]. Po atramos kulnu iki vidurio atramos fazės pėda yra evertuojama, atlaisvinant} skersinius čiurnos kaulų sąnarius, taip susilpninant žemės sukeltas jėgas tenkančias pėdai. Didžiausia inversija (60_-80_{) vyksta atramos fazės metu (apima 40 proc. šios fazės). Vidurio atramos fazės metu} subtaliarinis sąnarys yra eversijoje, užfiksuojami padikaulių sąnariai tam, kad būtų suteikiamas tvirtas svertas atsispyrimui [19].

1.1.3 Pėdų kontakto modeliai

Pradinis pėdų kontaktas su žeme gali įvykti trijuose pėdų regionuose, vaizduojančius tris skirtingus pėdų kontakto modelius bėgimo metu. Bėgikas, priklausantis užpakalinės dalies pėdų kontakto modeliui, atlieka pradinį pėdos kontaktą su žeme remiantis kulnu, kai tuo tarpu bėgikas, esantis vidurio pėdos kontakto modelio grupėje, atremia pilną pėdą atliekant pėdos kontaktą su žeme. Trečiajai grupei priklauso bėgikai, kurie pėdos kontaktą su žeme pradeda remiantis pirštais, tik vėliau kulnas nusileidžia žemyn [22]. Vienoje atliktoje studijoje buvo analizuojami 1991 neprofesionalūs ir elitiniai bėgikai per maratono varžybas, kurių metu paaiškėjo, kad 93,67 proc. sportininkų bėga remiantis kulnu, 5,07 proc. pilna pėda, o 0,55 proc. - priekine pėdos dalimi [23]. Reikėtų pridurti, jog esant ilgos distancijos bėgimui, bėgikų užpakalinės dalies pėdų kontaktas (atrama kulnu) padidėja nuo 87,8 proc. iki 93 proc., nurodant galimą pėdos kontakto modelio pasikeitimą dėl atsiradusio nuovargio [24].

Judesių amplitudė sagitalinėje plokštumoje bei kontakto vieta skiriasi tarp bėgikų, kurie remiasi priekine ar užpakaline pėdos dalimi bėgimo metu. Užpakalinės pėdos dalies kontakto bėgikas atlieka dorzalinę fleksiją (9,3 ± 6,50_{), o priekinės dalies kontakto bėgikas atlieka plantarinę fleksiją} (-8,1 ± 15,90), pereidamas į dorzalinę fleksiją, kuomet kulnas yra nuleidžiamas. Taip pat, plantarinis pėdos kampas arba kampas, esantis tarp horizontalaus žemės paviršiaus ir plantarinio pėdos paviršiaus yra didesnis pas bėgikus, bėgančius užpakaline pėdos dalimi [22]. Užpakalinės pėdos dalies kontakto bėgikai turi didesnį dorzalinės fleksijos kampą tarp pagrindo ir dorzalinio pėdos paviršiaus (28,3 ± 6,20_{) lyginant su priekinės pėdos dalies kontakto bėgikais (2,2 ± 14}0_{). Dėl esančių} skirtumų čiurnos srityje, papildomi apatinės galūnės kinematiniai pokyčiai yra pastebimi tarp užpakalinės ir priekinės pėdos dalies kontakto modelių bėgikų. Pavyzdžiui, sportininkas bėgantis

užpakaline pėdos dalimi yra linkęs statyti pėdą priekine kryptimi kelių ir klubų atžvilgiu, kai kelis yra arti galutinio ištiesimo. Kita vertus, priekinės dalies bėgikai pėdą stato po masės centru išlaikant sulenktą kelį. Sportininkai, bėgantys pilna pėda, pasižymi variabilumu, jiems būdinga priekinės ir užpakalinės pėdos dalies kontakto kinematika [25].

Pėdų kontakto modeliai buvo klasifikuojami remiantis kinematiniais duomenimis atsižvelgiant į didelės spartos kameras, taip pat specifiškai skirstomi pagal pėdos plantarinį kampą tarp bėgimo ir plantarinio paviršiaus [22] bei pradinį pėdos sąlytį su žeme tašku [23]. Tačiau šiems vertinimo metodams reikalinga brangi įranga ir laikas analizuojant detalią bėgseną. Taip pat pėdų kontakto modeliai gali būti klasifikuojami atsižvegiant į kinetinius duomenis atkreipiant dėmesį į didžiausią tenkančią apkrovą pėdoms atramos metu [22]. Didžiausia tenkanti apkrova bėgimo metu gali būti naudojama kaip kinetinis indikatorius nustatant pėdos kontakto modelį, tačiau reikėtų įvertinti ir daugelį kitų aplinkinių faktorių tokių kaip tempas, avalynė ir bėgimo greitis [26].

1.1.4 Raumenų aktyvacija bėgimo metu

Liemens ir dubens raumenų aktyvacija. Pilvo, nugaros, šlaunies, sėdmens raumenys bei diafragma dirba kartu, tam kad galėtų kontroliuoti kvėpavimą, užtikrinti reikalingą liemens lenkimą ir rotaciją bėgimo metu [17]. Kuomet bėgimo metu dubuo yra rotuojamas į vidų arba išorę kiekvieno žingsnio metu, liemens raumenys susitraukdami išlaiko stuburo ir pilvo stabilumą. Atramos fazės metu vidurinis sėdmens raumuo yra atsakingas už neutralaus ir stabilaus dubens išlaikymą. Priekinis ir užpakalinis dubens pasvirimas įvyksta tuomet, kuomet šlaunies lenkiamieji raumenys ir keturgalvis raumuo susitraukia tam tikra nurodyta tvarka [27].

Šlaunies raumenų aktyvacija. Pradinio pėdos kontakto metu hamstringai ir didysis sėdmens raumuo susitraukia ekscentriškai, kad apribotų klubo lenkimą ir stabilizuotų atraminę galūnę. Vidurinis sėdmens ir tempiamasis plačiosios fascijos raumuo limituoja šlaunies pritraukimą, priešingu veikimu (neutralizuojant) susitraukia šlaunies pritraukiamieji raumenys koncentriniu būdu. Kuomet apatinė galūnė pereina į vidurio atramos fazę, vidurinis sėdmens ir tempiamasis plačiosios fascijos raumuo susitraukia ekscentriškai tam, kad išlaikytų dubenį, kuriam daro įtaką kita galūnė, esanti mosto fazėje. Nuo vidurio atramos fazės iki pėdos pakilimo didysis sėdmens raumuo ir hamstringai susitraukia koncentriniu būdu, taip atliekamas šlaunies tiesimas. Pirštų atsispyrimo nuo žemės metu pirmiausia susitraukia didysis sėdmens raumuo, kuris palengvina šlaunies tiesimą [17]. Taip pat pakilimo nuo žemės metu susitraukdamas koncentriškai vidurinis sėdmens raumuo atlieka šlaunies atitraukimą. Moterys bėgikės demonstruoja didesnę didžiojo sėdmens raumens aktyvaciją lyginant su vyru grupe. Lyginant viduriniojo sėdmens raumens aktyvaciją tarp vyrų ir moterų reikšmingo skirtumo nebuvo pastebėta [20]. Mosto fazės pradžios metu hamstringai ir didysis

sėdmens raumuo tiesia šlaunį tam, kad trauktų kūną į priekį, o šlaunies lenkiamieji eksentriškai susitraukia tam, kad kontroliuotų padidėjusį šlaunies tiesimą. Vėliau šlaunies lenkiamieji, klubinis juosmens, tiesusis šlaunies ir tempiamasis plačiosios fascijos raumenys tampa pagrindiniai jėgos generatoriai priekiniam mostui ir šlaunies lenkimui. Galiausiai pėdos nusileidimo ant žemės metu didysis sėdmens raumuo ir hamstringai sulėtina šlaunį kuomet ji lenkiama, o vidurinis sėdmens ir tempiamasis plačiosios fascijos raumuo paruošia dubenį kontaktui su žeme.

Kelį supančių raumenų aktyvacija. Keturgalvis šlaunies raumuo ir hamstringai yra aktyvūs prieš pastatant pėdą ant žemės, tam kad galūnė būtų pasiruošusi kontaktui su pagrindu. Hamstringai pristabdo greitai tiesiamą kelį, kai tuo tarpu keturgalvis šlaunies raumuo veikia kaip stabdymo jėga sugeriant smūgius nuo pradinio kontakto iki vidurio atramos [18]. Nuo vidurio atramos iki atsispyrimo pirštais keturgalvis šlaunies raumuo susitraukia ekscentriškai tam, kad pasipriešintų kelio lenkimui. Prasidėjus mosto fazei, hamstringai koncentriškai susitraukia ir padeda keliui išsitiesti. Kuomet inicijuojamas priekinis mostas, hamstringai ir keturgalvis šlaunies raumuo susitraukia sukurdami minimalią jėgą. Pėdos nusileidimo metu hamstringai susitraukia koncentriškai sulėtindami kelio ištiesimą.

Čiurnos ir pėdos raumenų aktyvcija. Priekinis blauzdos raumuo yra aktyvuojamas tuoj pat po pradinio pėdos sąlyčio su žeme tam, kad kontroliuotų pėdos nusileidimą ant priekinės pėdos dalies [14]. Pėdos kritimas yra kontroliuojamas tik bėgant užpakaline pėdos dalimi, šiek tiek vidurine pėdos dalimi, šio reiškinio nepastebima bėgant priekine pėdos dalimi. Taip pat pradinio kontakto su žeme metu, pėdos lenkiamieji raumenys ekscentriškai susitraukia, taip absorbuodami tenkantį kontaktą. Po pradinio kontakto, vidurio atramos fazės metu, masės centras krenta medialiau atraminės galūnės, priverčiant dvilypį ir plekšninį blauzdos raumenis dirbti ekscentriniu būdu, ir stabilizuoti subtaliarinį sąnarį bei limituoti pernelyg didelę pronaciją. Nuo vidurio atramos fazės iki atsispyrimo pirštais dvilypis raumuo yra pagrindinis generuojantis priekinę varomąją energiją. Taip pat pakilimo nuo žemės metu, pirštų lenkėjai ir šeiviniai raumenys koncentriškai susitraukdami padeda kūną stumti į priekį, pirštų tiesėjai dirba tam, kad stabilizuotų pirštus stabiliam pakilimui nuo žemės. Mosto fazės metu iš pradžių dvilypis raumuo susitraukia koncentriškai, atliekant priekinį mostą yra stebima pėdos dorzifleksija, tam kad būtų išlaikomas atstumas tarp pakeltos galūnės ir kieto pagrindo. Galiausiai pėdai leidžiantis priekinis blauzdos raumuo palaiko dorzalinę fleksiją, taip paruošiant pėdą kitam kontaktui su žeme [14].

2.1 Su bėgimu susijusios traumos

Bėgimo metu neišvengiamai patiriama traumų. Moksliniuose šaltiniuose teigiama, jog per vienerius bėgimo metus traumas patiria 27 proc. pradedančiųjų, 32 proc. ilgųjų distancijų ir 52 proc.

maratono bėgikų [28]. Mažesnis traumų paplitimas pradedančiųjų bėgikų tarpe yra galimai dėl trumpesnio bėgimo laiko. Tyrimai rodo, jog pradedantieji bėgikai du kartus dažniau patiria bėgimo traumas nei neprofesionalūs ilgiau bėgiojantys sportininkai [29]. Su bėgimu susijusi trauma yra apibrėžiama kaip treniravimosi ar varžybų metu griaučių - raumenų sistemos sukeltas skausmas apatinėse galūnėse, dėl kurio bėgimas yra sustabdomas, sumažinamas nubėgamas atstumas, greitis, treniruotės sustabdomos mažiausiai 7 dienoms arba sustabdomos 3 iš eilės suplanuotos treniruotės, bėgikui dėl sukelto skausmo tenka kreiptis į gydytoją ar kitą sveikatos priežiūros specialistą [30]. Dažniausiai su bėgimu susijusios traumos pavaizduotos 1 lentelėje.

Apie 80 proc. su bėgimu susijusių traumų yra dėl perkrovos. Dažniausiai tai apima kelių, hamstringų, blauzdų, čiurnos ir plantarinės fascijos sritis [5]. Kai kurios studijos rodo, jog moterys turi statistiškai reikšmingą mažesnę riziką patirti su bėgimu susijusią traumą [31].

Girnelės tendinopatija. Tai dažniausiai pasitaikanti bėgikų trauma kelio srityje. Tuomet

juntamas priekinis kelio skausmas, kuris lokalizuojasi apatinėje girnelės bei proksimalinėje girnelės sausgyslės dalyse, kurios yra jautrios ištyrimo metu. Atliekant vienos kojos pritūpimą, yra juntamas skausmas bei stebimas pritūpimo judesio amplitudės sumažėjimas. Norint patvirtinti girnelės tendinopatiją, bėgikas turėtų ištiesti sveikąjį kelį, tuomet atlikti vienos kojos pritūpimą su pažeistuoju keliu, taip apkraunant girnelės sausgyslę [32].

Traumos sritis Paplitimas %

Kelis 28 %

Girnelės tendinopatija 12 %

Klubinės blauzdos juostos sindromas 10 % Patelofemoralinio skausmo sindromas 6 %

Čiurna, pėda nuo 21 iki 38 %

Čiurnos raiščių patempimas 10 %

Achilo tendinopatija nuo 6 iki 9 %

Plantarinis fascitas nuo 5 iki 18 %

Hamstringai 19 %

Hamstringų tendinopatija 12 %

Hamstringų pažeidimai 7 %

Blauzdikaulis 14 %

Vidinis blauzdikaulio stresinis sindromas 10 %

Stresinis blauzdikaulio lūžis 4 %

Patelofemoralinio skausmo sindromas pasižymi priekiniu kelio skausmu, dažniausiai už girnelės. Skausmas yra didesnis po fizinės aktyvumo veiklos, kuri apkrauna patelofemoralinį sąnarį (pavyzdžiui, lipimas laiptais aukštyn arba žemyn, pritūpimai, bėgimas). Sportininkas gali skųstis sąnario nestabilumu ar krepitacija [33]. Nedidelis tyrimas parodė, jog skausmas atsirandantis pritūpimo, klūpojimo ar keturgalvio raumens susitraukimo su pasipriešinimu metu gali indikuoti patelofemoralinį sindromą [34].

Iliotibialinės juostos sindromas sukelia šoninį kelio skausmą, kuris atsiranda dėl iliotibialinės juostos suspaudimo su lateraliniu šlaunikaulio krumpliu, kuomet kelis lenkiamas 200 -300 _{kampu [35]. Skausmas yra juntamas apytiksliai 2 cm proksimaliau šoninės sąnarinės linijos, kuris} sustiprėja bėgimo metu ir gali būti siejamas su ,,pokšėjimo“ jausmu [36]. Skausmas atsiranda bėgimo metu, tačiau sindromui progresuojant vėliau gali būti juntamas diskomfortas net ramybėje [37]. Iliotibialinės juostos sindromui patvirtinti gali būti atliekamas Noble kompresijos testas: spaudimas yra taikomas išilgai iliotibialinės juostos 2 cm proksimaliau nuo šlaunikaulio epikondilo. Tuomet kelis pasyviai lenkiamas nuo 00 iki 600. Testui esant teigiamui, bėgikas patiria tipinį kelio skausmą, esant 300 kelio fleksijoje [38].

Čiurnos raiščių patempimas labai dažna trauma bėgikų tarpe. Trauma įvyksta, kuomet čiurna yra invertuojama ir pažeidžiami lateraliniai čiurnos raiščiai [39]. PRICE protokolas (apsauga, ramybė, ledas, kompresija, elevacija) yra rekomenduojamas, tačiau keletas studijų rodo, jog ankstyva mobilizacija veda prie greitesnio atsigavimo negu poilsis ar imobilizacija [40].

Achilo tendinopatijos pagrindinis požymis – kulno skausmas. Daugumai bėgikų esant vidurinės dalies tendinopatijai pasireiškia skausmas, patinimas, Achilo sausgyslės jautrumas 2-6 cm aukščiau kulnakaulio prisitvirtinimo vietos. 25 proc. Achilo tendinopatijos atvejų, skausmas ir patinimas jaučiamas užpakalinėje kulnakaulio dalyje [41].

Plantarinė fasciopatija (plantarinis fascitas). Plantarinė fascija yra jungiamojo audinio juosta, kuri apima nuo medialinio kulnakaulio gumburėlio iki pirštų ir suteikia statinę ir dinaminę stabilizaciją medialiniam išilginiam pėdos lankui [42]. Plantarinės fascijos skausmas juntamas medialinėje kulnakaulio gumburėlio srityje, kuris dažniausiai didėja nuo rytinio vaikščiojimo ir didėja atliekant fizinę veiklą. Jautrumas prasideda nuo medialinės kulnakaulio gumburėlio dalies, kuris tęsiasi palei plantarinę fasciją, dažnai lydimas krepitacijos, storesnio sluoksnio ar patinimo.

Hamstringų traumos apima ūmius patempimus ir lėtines tendinopatijas. Abiem atvejais dažniausiai juntamas skausmas šlaunies proksimalinėje dalyje. Ūmūs patempimai atsiranda staiga, dažnai po sprinto. Patempimus gali lydėti mėlynės arba apčiuopiami židininiai raumenų defektai [43]. Hamstringų tendinopatijos atveju yra juntamas mėšlungio pobūdžio staiga užplūstantis skausmas užpakalinėje šlaunies dalyje ar giliai sėdmenyse. Skausmas gali iradijuoti į pakinklio duobę, kuris stiprėja bėgant ar sėdint [44].

Vidinis blauzdikaulio stresinis sindromas yra dažna stresinė trauma, kuri pasireiškia blauzdos periostitu ir mikro įtrūkimais priekinėje blauzdikaulio dalyje [45]. Šio sindromo atveju skausmas juntamas blauzdikaulio užpakalinėje vidinėje srityje vidurinėje ar distalinės dalies pirmame trečdalyje. Šioje vietoje yra jaučiamas didžiausias jautrumas bei stebimas lengvas patinimas apžiūros metu [46].

Blaudikaulio stresinis lūžis. Blauzdikaulis yra labiausiai paplitusi bėgikų kaulų lūžių vieta. Taip pat šie sportininkai pažeidžia laivakaulį, padikaulius, šlaunikailį bei dubens sritį [47]. Blauzdikaulio stresiniai lūžiai dažniausiai įvyksta greitai padidėjus fizniam aktyvumui ir yra susiję su moterų sportininkių triada, kurios metu kaulų tankis mažėja dėl nepakankamos mitybos ir estrogeno sumažėjimo [48]. Vidinis blauzdikaulio stresinis sindromas kartu su blauzdikaulio stresiniu lūžiu sukelia skausmą ir jautrumą palpuojant blauzdikaulio priekinės dalies viduryje ar distalinės dalies pirmajame trečdalyje [46].

2.1.1 Su bėgimu susiję rizikos veiksniai

Rizikos faktorius, lemiančius su bėgimu susijusią traumos riziką galima suskirstyti į keletą kategorijų [13]:

Asmeninis faktorius – amžius, lytis, ūgis, genetika ir pan:

 Lytis – viena aukštos kokybės studija nurodė, jog vyrai (ypač jaunesni nei 40 metų) turi didesnę riziką patirti bėgimo traumą nei moterys [49].

 Amžius – mokslininkai ištyrė, jog jaunesnis amžius apsaugo nuo perkrovos traumų [50]. Keli autoriai nustatė, jog vyresnis amžius gali lemti hamstringų traumas ar Achilo tendinopatiją [51].

 KMI – nebuvo rasta daug studijų, kad KMI gali lemti padidėjusią riziką patirti su bėgimu susijusią traumą, tačiau Wen su bendraautoriais nustatė, jog padidėjęs KMI gali lemti nugaros traumas, o sumažėjęs KMI vyrams – siejamas su pėdos traumomis [52].

 Ūgis – užsienio autoriai nustatė, jog žemesnis vyrų ūgis gali lemti padidėjusią traumos riziką pėdose [52].

 Svoris – nustatyta, jog didesnis moterų ir mažesnis vyrų svoris atitinkamai gali lemti nugaros ir pėdų traumas [52].

 Laivakaulio pasislinkimas – teigiama, jog didelis laivakaulio pasislinkimas (>10mm) gali sukelti medialinį pėdų skausmą [53].

 Vidinė sausgyslių kraujotaka – buvo pastebėta kraujo tėkmės Achilo sausgyslėje įtaka bėgikų Achilo tendinopatijai. Bėgikams su intrasausgyslinėmis mikrokraujagyslėmis (rodančią

pirminę neovaskuliarizaciją) buvo didesnė rizika vidurinės dalies Achilo tendinopatijai atsirasti [51].

 Jėgos pasiskirstymo modelis – mokslininkai nurodo, jog pakitęs jėgos pasiskirstymas gali lemti padidėjusią traumos riziką. Hesar atrado, jog asmenims, kuriems mažiau nukreipta jėga per pirmąjį padinį kontaktą bėgant pilna pėda arba medialiau nukreipta jėga bėgant pilna pėda, pirštais ar kulnu, neturėjo perkrovos traumos. Šiems sportininkams greitesnis jėgos centro pokytis bėgant ant priekinės dalies, mažesnė jėga ir apkrova lateraliniam pėdos kraštui, mažesnis jėgos centro svyravimas bėgant priekine dalimi, nei tiems, kurie patyrę apatinės galūnės traumas [54]. Užsienio autoriai nustatė, jog sumažėjęs užpakalinio ir priekinio jėgos centro pasislinkimas ir nukreiptas šoninis pasislinkimas bėgant ant priekinės pėdos dalies būdinga Achilo tendinopatiją turintiems bėgikams [55]. Taip pat nustatyta, jog bėgikai, kurie turi patelofemoralinį sindromą, didesnė vertikali jėga, tenkanti antrajam padikauliui bei mažesnė tenkanti kulnakauliui [56].

 Lygiavimas – Wen su kitais mokslininkais nustatė, jog sportininkai, turintys aukštą kombinuotą skliauto indeksą buvo daugiau apsaugoti nuo traumos rizikos. Taip pat nustatyta, jog pažemėjęs kairysis ir kombinuotas (dešinysis ir kairysis) Q kampas gali lemti padidėjusią čiurnos traumos riziką. Bėgikams su padidėjusiu Q kampu ir didesniu kelių valgus kampu stebima tendencija patirti traumas blauzdos srityje [50].

Bėgimo/treniravimosi faktorius – bėgimo dažnis, atstumas, bėgimo avalynė ir pan:

 Bėgimo patirtis – buvo rasta nedaug įrodymų, jog bėgimo patirtis didina traumos riziką [50]. Taip pat nedaug tyrimų rodo, jog mažesnė nei 1 metų patirtis neapsaugo nuo bėgimo traumos rizikos [49]. Rasti tyrimai, jog bėgimo patirtis siejama su kelio ir čiurnos traumomis [50].

 Treniravimasis – nustatyta, jog mažiau nei 40 metų sportininkai, bėgiojantys 6 kartus per savaitę turėjo padidėjusią traumos riziką [49]. Yra atlikta tyrimų, jog mažiau nei 40 metų turintys sportininkai, bėgiojantys 1-3 kartus per savaitę bei 16,09 km (<10 mylių) bei mažiau nei 40 metų ir bėgiojantys 1-3 kartus per savaitę susiję su mažesne traumos patyrimo rizika [49].

 Bėgimo paviršius – yra nedaug įrodymų, jog bėgimo laikas praleistas ant betoninio paviršiaus siejamas su mažesne nugaros ir kojų traumos rizika [52].

 Nubėgamas atstumas – buvo ribotas kiekis įrodymų, rodantis, kad didesnis nubėgamas atstumas per savaitę didina šlaunies ir hamstringų traumų riziką [52]. Bėgant mažiau nei 40 kilometrų per savaitę mažiau patiriama traumų blauzdos srityje [1].

 Dalyvavimas varžybose – nustatyta, jog dalyvavimas daugiau nei 6 varžybose per metus gali padidinti riziką patirti bėgimo traumą [1].

 Naudojama avalynė – buvo pateikta mažai įrodymų, jog avalynės keitimas gali turėti įtakos bėgimo traumos rizikai, taip pat riboti įrodymai jog dvi keičiamos avalynės poros lyginant su daugiau nei dvejomis poromis turėjo reikšmės kelių traumos rizikai [52]. Taip pat nustatyta, jog dažniau keičiant avalynę gali padidėti blauzdų traumos rizika [50].

Sveikatos ar su gyvenimo stiliumi susijęs faktorius – rūkymas, sergamumas, ankstesnės traumos:

 Ankstesnė trauma – Van Middelkoop su bendraautoriais pastebėjo, jog trauma, įvykusi per pastaruosius 12 mėnesių vyrams didina bėgimo traumos riziką ateityje [1].

 Ortezai/įdėklai – keletas studijų parodė, jog ortezai ar batų įdėklai didina riziką patirti traumą [49, 52].

3.1 Holistinis požiūris į funkcinius judesius ir judėjimą

Moksliniuose šaltiniuose teigiama, kad liemuo yra žmogaus visos kinetinės grandinės pagrindas ir yra atsakingas už jėgos sukimosi momento, judesių perdavimą tarp apatinių ir viršutinių galūnių atliekant sudėtingas motorines užduotis kasdieniniame gyvenime ar sportinėse veiklose [57]. Tokia dinaminė liemens kontrolė, kuri leidžia sukurti, perduoti, kontroliuoti jėgas ir judesio atlikimą kinetinės grandinės distaliniams segmentams sukuria liemens stabilumą [58]. Nepakankamas liemens stabilumas gali sukurti nestabilų proksimalinį pagrindą, todėl sutrinka funkcinių judesių atlikimas, jėgos perdavimo kontrolė ir padėties, pusiausvyros išlaikymas [59]. Funkcija yra bendra sąvoka kineziterapeuto praktikoje, o tai kas pavadinama funkciniu labai skiriasi tarp sportininkų. Visiškas funkcionalumas yra labai svarbus visapusiškam atsigavimui po traumų, siekiant išvengti naujų ar pakartotinų traumų. Tačiau yra sunku sukurti ir nurodyti protokolus ar judėjimo metodus kaip ,,funkcinius“, kai nėra funkcinio vertinimo standarto. Testuojant sportininkus, reabilitacijos specialistai dažnai siekia, kad atletas atliktų specifinius izoliuotus, objektyvius sąnarių ar raumenų tyrimus. Taip pat klinicistai dažnai vertina tik judesius, kuriuos tiriamasis atlieka sportinės veiklos metu, specialistai vykdo specifinių įgūdžių vertinimus, prieš tai neatlikdami funkcinio judėjimo testavimo. Yra labai svarbu išnagrinėti ir suprasti pagrindinius žmogaus judėjimo aspektus suvokiant, jog panašus judėjimas vyksta daugelyje sportinių užsiėmimų. Reabilitacijos specialistas ir sportininko fizinės būklės vertintojas turėtų suprasti, jog norint paruošti asmenis fizinei veiklai, fundamentinių judesių tikrinimas yra būtinas. Žvelgiant į judėjimo paternus, o ne tik į vieną sritį, galima nustatyti silpną ryšį. Jei silpnas ryšys nėra identifikuojamas, organizmas kompensuoja ir atliekami neefektyvūs judesiai. Būtent šis neveiksmingumas gali sumažinti judesio atlikimo našumą ir didinti traumų skaičių [8].

Siekiant nustatyti riziką patirti traumą, buvo sukurtas standartizuotas testas, kuris padeda įvertinti sportininko funkcinius judesius [7]. Šis funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimas

(FJASĮ) (angl. Functional Movement Screening) leidžia specialistui analizuoti pagrindinius sportininko judėjimo modelius, padeda nustatyti sportininko pasirengimą grįžimui į sportinę veiklą po traumos ar operacijos, veikia kaip prevencijos rodiklis bei padeda įvertinti traumos riziką [8,60]. FJASĮ yra sudarytas iš septynių judėjimo užduočių/testų: gilaus pritūpimo, barjerinio žingsnio, pečių mobilumo, aktyvaus tiesios kojos kėlimo, liemens stabilumo pasikeliant ir stabilumo pasisukant bei trys papildomi provokaciniai testai. Provokaciniai testai yra skirti tam, kad būtų galima aptikti skausmą tam tikroje judesių amplitudėje. Provokaciniai testai yra susiję su funkciniais judesiais: peties ankštumo provokacija su peties paslankumo testu, nugaros tiesimo provokacija su liemens stabilumo pasikeliant testu bei nugaros lenkimo provokacija su liemens stabilumo pasisukant testu. Kuomet tiriamasis praneša apie skausmą provokacinio testo metu, tuomet sietino funkcinio judesio įvertinimas yra keičiamas į nulį. Atliekant bilateralias funkcines užduotis ir surinkus skirtingą įvertinimą dešiniąja arba kairiąja galūne, bendras įvertinimas rašomas mažesnis gautas rezultatas. Susumavus visus rezultatus bendra balų suma – 21 [7]. Yra pastebėta, jog surinkus ≤ 14 balų kompleksinį rezultatą, didėja rizika patirti traumą [61]. Šis metodas leidžia ne tik įvertinti kiek judesių gali atlikti tiriamas asmuo, tačiau ir judesio kokybę: testas rodo kūno judėjimą kaip vientisos struktūros. Testo šablonai įvertina sportininko pusiausvyrą, propriorecepsiją, jėgą, lankstumą, koordinaciją ir judesių amplitudę [7]. Testo metu judesiai atliekami visose trijose plokštumose, kuriose vertinami skirtingi judesio paternai, kurie reikalingi aukštesnio lygio veiklose, pavyzdžiui sporte ar reakrecinėje veikloje. Taip pat šie funkciniai judesiai yra susiję su tam tikromis fizinėmis veiklomis [62]. Vertinant visapusiškai FJASĮ testu, galima sudaryti individualias, konkrečias, funkcines rekomendacijas, kurios yra skirtos aktyvioms žmonių grupėms [8].

FJASĮ sudaro judesio modeliai, kurie reikalauja pusiausvyros tarp mobilumo ir stabilumo (įskaitant neuroraumeninę/motorinę kontrolę). Šie pagrindiniai fundamentiniai judesių paternai yra pagrindas lokomotoriniams, manipuliaciniams, stabiliaciniams judesiams atlikti. Šie testai priverčia sportininką atsidurti ekstremaliose pozicijose, kurių metu pastebimas silpnumas arba disbalansas, jei neišlaikomas tinkamas mobilumas ir stabilumas [8]. Dėl mobilumo ar stabilumo problemų esančių pas bėgiką, gali atsirasti judėjimo disfunkcija, kas gali sąlygoti dešinės ir kairės kūno pusių judesių atlikimo asimetriją. Penki iš septynių funkcinių testų yra atliekami bilateraliai, taškai yra duodami kiekvienai kūno pusei atskirai. Taip FJASĮ testo metu galima įvertinti kūno judesių asimetriją. Esanti asimetrija judesio modelyje gali sukelti kompensacinius mechanizmus kitoje kūno vietoje, taip tik padidindama traumos riziką [34]. Yra pastebėta, jog asmenys, atliekantys fizinę veiklą aukšto meistriškumo lygiu, gali nesugebėti atlikti ganėtinai paprastų FJASĮ testų, todėl tokie sportininkai naudoja kompensacinius mechanizmus tam, kad atliktų judesius fizinės veiklos metu. Tokiu būdu yra sukuriami neefektyvūs judesiai, kurie sportininkui padeda atlikti veiklą auštesnio meistriškumo lygiu.

Kuomet yra atliekamas nepakankamas ar neefektyvus judesio paternas, tai paveikia judesių biomechaniką ir galiausiai gali sukelti mikro ar makro trauminius sužalojimus [60].

FJASĮ testu vertinami fundamentiniai judesiai, remiantis propriorecepcijos ir kinestezijos principais. Kiekvienas testas yra specifinis judesys, kuris reikalauja tinkamos kinetinės grandies sistemos funkcijos. Kinetinės grandies modelis yra naudojamas judesio analizei, vaizduojant organizmą kaip tarpusavyje susijusią segmentų sistemą. Kūno segmentai veikia proksimaline-distaline seka, tam kad būtų suteiktas norimas judesys distaliniame segmente [63]. Svarbus šios kinetinės grandinės aspektas yra kūno proprioreceptiniai gebėjimai. Propriorecepsija yra lytėjimo sensorinio modalumo specializuota variacija, apimanti sąnarių judesio ir padėties pojūtį [64]. Kinetinėje grandinėje proprioreceptoriai kiekviename segmente turi funkcionuoti tinkamai, tam kad būtų atliktas produktyvus judesio paternas. Proprierecepsijos panaudojimas yra pagrindas visai motorinei kontrolei ir žmogaus judesiams [8].

Gilus pritūpimas. Pritūpimas yra judesys, kuris reikalingas daugelyje sporto šakų. Tai yra parengties padėtis ir reikalingas daugumai galios judesių įtraukiant apatines galūnes. Gilus pritūpimas yra išbandymas viso kūno mechanikai, net kuomet jis yra atliekamas tinkamai. Šio funkcinio judesio metu vertinamas bilateralinis, simetriškas, funkcinis klubų, kelių, čiurnų mobilumas. Judesio metu virš galvos laikoma lazda, kuri padeda įvertinti bilateralinį, simetrišką pečių ir krūtininės dalies mobilumą, taip pat stabilumą ir liemens raumenų motorinę kontrolę. Gebėjimas atlikti gilų pritūpimą reikalauja uždaros kinetinės grandinės pėdos dorzalinės fleksijos ir abdukcijos pečių sąnariuose. Taip pat vertinamas gebėjimas valdyti kūną erdvėje naudojant pagrindinius liemens raumenis. Blogas šio testo atlikimas gali būti sąlygotas keleto faktorių. Ribotas judėjimas viršutinėje liemens dalyje gali būti siejamas su mažu glenohumeralinio sąnario ar krūtininės stuburo dalies mobilumu. Ribotą judėjimą apatinėse galūnėse gali lemti sumažėjusi dorzalinė fleksija ar klubo lenkimas testo atlikimo metu [8].

Barjerinis žingsnis. Barjerinis žingsnis yra atliekamas tam, kad būtų galima įvertinti tinkamą žingsnio atlikimą. Judesys reikalauja koordinacijos ir stabilumo tarp klubų ir liemens žingsnio metu, taip pat gebėjimo stovėti ant vienos kojos. Šio funkcinio judesio metu bilateraliai vertinamas funkcinis klubų, kelių, čiurnų mobilumas ir stabilumas. Barjerinio žingsnio testas reikalauja atraminės kojos čiurnos, kelio, klubo stabilumo taip pat šlaunies tiesimo. Šio judesio modelis reikalauja žengiančios kojos čiurnos dorzalinės fleksijos, kelio ir klubo fleksijos. Sportininkas turi pademonstruoti atitinkamą pusiausvyrą, nes testas reikalauja dinaminio stabilumo [8].

Įtūpstas. Atliekant įtūpstą, kūnas yra tokioje padėtyje, kurioje yra simuliuojami rotaciniai, lėtėjimo ir lateraliniai judesiai. Apatinės galūnės yra pastatomos žirklių stiliaus pozicijoje, suteikiant siaurą atramos pagrindą, kuris tikrina liemens ir galūnių gebėjimą pasipriešinti rotacijai ir išlaikyti

tinkamą lygią poziciją. Šis funkcinis judesys įvertina klubo ir čiurnų mobilumą ir stabilumą, keturgalvio raumens lankstumą bei kelio stabilumą. Gebėjimas atlikti įtūpstą reikalauja atraminės kojos čiurnos, kelio, klubo stabilumo, taip pat kontroliuojamo uždaros kinetinės grandinės šlaunies abdukcijos. Šis judesio stereotipas reikalauja žengiamos (priekinės kojos) mobilumo atliekant šlaunies abdukciją, čiurnos dorzalinę fleksiją ir tiesiojo šlaunies raumens lankstumo. Sportininkas taip pat turi pademonstruoti tinkamą pusiausvyrą dėl sukeliamo šoninio streso. Prastas šio testo atlikimas gali būti lemiamas keleto faktorių. Visų pirma, tai gali būti nepakankamas klubo mobilumas tiek atraminėje, tiek žengiamojoje kojoje. Antra, atraminės kojos kelio ar čiurnos stabilumas yra nepakankamas testo atlikimui. Galiausiai santykinis disbalansas tarp aduktorių silpnumo ir abduktorių įtampos ar abduktorių silpnumo ir aduktorių įtampos viename arba abejuose klubų srityse gali sąlygoti prastą judesio šablono atlikimą. Judesio apribojimas gali atsirasti ir dėl krūtininės stuburo dalies regiono sutrikimų [8].

Pečių mobilumas. Pečių mobilumo testas įvertina bilateralinę, reciprokinę pečių judesių amplitudę, sujungiant vieno peties vidinę rotaciją su adukcija bei kito paties išorine rotacija bei abdukcija. Šis funkcinis judesys reikalauja normalaus mentės mobilumo bei krūtininės stuburo dalies ekstenzijos ir mobilumo. Sutrumpėję mažasis krūtinės ar platusis nugaros raumuo gai sukelti posturalinius pokyčius įskaitant į priekį pasvirusius pečius. Galiausiai, mentės ir krūtininės dalies disfunkcija gali sukelti sumažėjusį glenohumeralinį mobilumą, mentės ir krūtininės dalies mobilumą ar stabilumą [8].

Aktyvus tiesios kojos kėlimas. Šio testo metu yra vertinamos apatinės galūnės, išlaikant liemens stabilumą. Atliekant šį funkcinį judesį, vertinamas hamstringų, dvilypio bei plekšninio blauzdos raumenų lankstumas, išlaikant stabilų dubenį ir juosmenį aktyviai keliant priešingą koją. Funkcinio modelio atlikimui yra reikalingas funkcinis hamstringų, sėdmens raumenų ir iliotibialinės juostos lankstumas. Sportininkas taip pat privalo pademonstruoti priešingos kojos klubo mobilumą, dubens ir liemens stabilumą. Prastas judesio atlikimas gali būti nulemtas keleto faktorių. Visų pirma, sportininkui gali nepakakti hamstringų lankstumo. Antra, sportininkas gali turėti nepakankamą priešingo klubo mobilumą, atsirandantį dėl klubinės juosmens raumens sumažėjusio lankstumo bei priekinio dubens pasvirimo. Visų faktorių kombinacija gali nulemti santykinį, bilateralinį, asimetrinį klubo mobilumą. Kaip ir barjerinis žingsnis, aktyvus tiesios kojos kėlimo testas parodo santykinį klubo mobilumą, šis testas specifiškesnis hamstringų ir klubinio juosmens raumenų limitacijoms [8].

Liemens stabilumas pasikeliant. Šis testas patvirtina sportininko gebėjimą stabilizuoti liemenį atliekant uždaros kinetinės grandinės judesį. Atliekant funkcinį judesį yra vertinamas liemens stabilumas sagitalinėje plokštumoje, kuomet yra atliekamas simetriškas viršutinės galūnės judesys. Daugelis fizinių veiklų reikalauja liemens stabilizatorių perduoti jėgą nuo viršutinių galūnių apatinėms galūnėms ir atvirkščiai. Jeigu liemuo neturi adekvataus stabilumo, tuomet kinetinė energija

bus išsklaidoma, todėl bus matomas prastas funkcinio judesio atlikimas, kas gali sąlygoti potencialią mikro traumos atsiradimą [8].

Liemens stabilumas pasisukime. Šis funkcinis judesys yra kompleksinis, reikalaujantis tinkamos neuroraumeninės koordinacijos ir energijos perdavimo per liemenį nuo vieno segmento kitam kūno segmentui. Šis judesio modelis vertinamas keliose plokštumose kombinuojant apatinės ir viršutinės galūnių judesius. Gebėjimas atlikti liemens stabilumą pasisukime reikalauja asimetrinio liemens stabilumo sagitalinėje ir transversalinėse plokštumose atliekant asimetrinius viršutinius ir apatinės galūnių judesius. Daugelis sportinių veiklų reikalauja, kad jėgos būtų perduodamos asimetriškai nuo apatinių galūnių viršutinėms galūnėms ir atvirkščiai. Jei nėra liemens adekvataus stabilumo, kinetinė energija bus prarandama, todėl nekokybiškai bus atliekamas funkcinis judesys ir padidėja potencialios traumos tikimybė [8].

Terminas regioninė tarpusavio priklausomybė yra vartojamas apibūdinant ryšį tarp kūno regionų ir kaip vieno regiono disfuncija gali lemti kito regiono disfunkcijos atsiradimą [65]. Vis labiau tampa pripažįstama, kad tai, jog pavieniai sužalojimai ar funkcijos sutrikimas, gali turėti didelį poveikį regiuonuose, esančiuose toliau nuo pažeidimo vietos [66]. Užsienio autoriai teigia, jog reabilitacija po traumos neturėtų apimti tik izoliuoto traumos paveikto regiono, tačiau deretų treniruoti organizmą kaip visumą tam, kad atletas galėtų grįžti į savo aukščiausio meistriškumo atliekama fizinę veiklą [67]. Augimo ir vystymosi metu, individų proprioreceptoriai yra kuriami per numatomus refleksinius judesius tam, kad būtų galima atlikti pagrindines motorines užduotis. Šis vystymas vyksta nuo proksimalinės iki distalinės dalies, augant stabilizacija formuojasi liemenyje ir nugaroje, tik vėliau distaliniuose sąnarių fragmentuose. Šis formavimasis atsiranda dėl mokymosi ir brandos poveikio. Kūdikis išmoksta fundamentinių judesių, reaguodamas į įvairius stimulus vystydamas psichinį motorinį mokymąsi. Augant ir vystantis, proksimalinė – distalinė grandies seka pradeda veikti ir turi tendenciją veikti priešinga seka. Judesio regresija lėtai vystosi distaline – proksimaline seka. Ši regresija vyksta kuomet sportininkai atlieka specifinių įgūdžių reikalaujančią veiklą, judesiai priklauso nuo susiformavusių įpročių, gyvenimo būdo ar treniruočių [68].

Taip pat kompleksinis kūno kaip vientisos struktūros analizavimas ir funkcinis įvertinimas galimas fiksuojant bėgiko pritūpimą viena koja [69]. Įrankis šiam apatinių galūnių funkciniam judesio paternui įvertinti gali būti naudojamas nužengimo nuo pakylos testas (angl. Step Down Test). Pakitę apatinių galūnių judesio paternai, dažnai pastebima šlaunies adukcija ir vidinė rotacija gali sąlygoti kelių valgus padėties atsiradimą. Pakitusi normali kelių padėtis į valgus padėtį didina lateralinį keturgalvio raumens vektorių, rodydama Q kampą, taip laikui bėgant sportininkas gali jausti patelofemoralinio sindromo sukeliamus požymius [70]. Q kampo padidėjimas potencialiai nulemia girnelės pozicijos pasikeitimą šlaunikaulio griovelyje kelio judesių metu, taip padidėja patelofemoralinio kontakto slėgis [70]. Padidėjęs kelio valgus kampas nužengimo metu yra siejamas

su padidėjusia priekinio kryžminio raiščio traumos rizika ypač sportininkėms moterims [71]. Judesio metu atsiradusi kelių valgus padėtis su šlaunies adukcija ir vidine rotacija gali būti dėl šlaunies abduktorių ir išorinių rotatorių silpnumo. Šlaunies abduktorių ir išorinių rotatorių silpnumas pastebimas sportininkams su patelofemoraliniu sindromu [72]. Kita galima kelių valgus padėties priežastis yra padidėjusi blauzdikaulio abdukcija lyginant su šlaunikauliu [73]. Padidėjusi blauzdikaulio abdukcija gali lemti abnormalią subtaliarinio sąnario pronaciją dėl gaunamos įtampos šokikauliui [73] arba sumažėjusios dorzalinės fleksijos [74]. Atliekant nužengimo nuo pakylos testą, kompleksiškai vertinami rankų, kojų, dubens, liemens ir kelių lygiavimo pasikeitimai bei lyginamas testo atlikimas tarp abiejų kūno pusių. Atliekant vienos kojos pritūpimą, frontalioje plokštumoje, išvedus įsivaizduojamą vertikalią tiesę, kineziterapeutas įvertina klubų, kelio, čiurnų lygiavimo pasikeitimus. Bėgikui, kuriam nužengimo nuo pakylos testo metu ypač kinta kelių padėtis (valgus kelių padėtis) yra fiksuojamas teigiamas Trendelenburgo ženklas ir toks bėgikas gali turėti padidėjusią traumos riziką [75].

4.1 Pusiausvyros svarba bėgime

Laikysena ir pusiausvyros kontrolė yra fundamentiniai kasdieniniame gyvenime, kad būtų galima saugiai atlikti judesį ar motorinę užduotį, kuri apima kūno segmento arba viso kūno poslinkį. Pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti kūno svorio centrą vertikaliai virš atramos pagrindo ir ji priklauso nuo greito ir nuolatinio grįžtamojo ryšio iš vizualinių, vestibularinių bei somatosensorinių struktūrų, kur vėliau seka sklandūs ir koordinuoti neuroraumeniniai veiksmai [76]. Kiekviena sporto sritis yra susijusi su specifiniais motoriniais įgūdžiais reikalaujančių tam tikrų pozicijų ar judesių [77]. Tinkama kūno pusiausvyra ne tik sumažina disbalansą, kritimus, vėlesnių traumų riziką, bet taip pat prisideda prie motorinės užduoties atlikimo optimizavimo daugelyje sporto disciplinų [78]. Užsienio literatūroje teigiama, jog prasta pusiausvyra yra susijusi su traumomis, tokiomis kaip čiurnos raiščių pažeidimu, raumenų, sausgyslių bei raiščių patempimu [79].

Kaip nurodoma literatūroje, posturalinė kontrolė yra skirstoma į statinę ir dinaminę. Statinė – bandymas išlaikyti padėtį su labai minimaliu osciliaciniu judėjimu stovint ant vienos ar abiejų kojų ir dinaminė - išlaikant kūno masės centrą viena koja, tuo tarpu kita koja atliekant judesius arba esant išoriniams trukdžiams, perturbacijai [80]. Yra pastebėta, jog įvyksta posturalinės dinaminės kontrolės pasikeitimai po patiriamų traumų [81]. Praėjus ilgesniam laikui po patirtos traumos, kūno adaptacijos daro įtaką apatinių galūnių biomechaninei funkcijai, judesio kontrolei, kompensacijos tampa automatinėmis, veikia funkcinių užduočių atlikimą, dalyvaujant kasdieninėje ar sportinėje veikloje [82].

Griaučių – raumenų sistemos kontrolė, judesio suvokimas ir įvykdymas priklauso nuo sistemų dalyvaujant CNS: proprioreceptinių, vestibulinių ir vizualinių. Už pirmąją sistemą atsakingi somatosensoriniai receptoriai, esantys raumenyse, sausgyslėse, sąnariuose – jie būtini kūno padėties, judesio supratimui ir suvokimui erdvėje. Somatosensorinė sistema svarbi išlaikant antigravitacinius raumenis tam tikroje padėtyje reaguojant į išorinę perturbaciją. Vizualinė sistema reikalinga tam, kad gaunamus regos signalus siųstų ir informuotų apie kūno poziciją erdvėje [83].

Yra išskiriamos trys stabilumo išsaugojimo judesio strategijos, kurias naudoja žmogaus kūnas, kuomet yra sutrikdoma ar perturbuojama pusiausvyra bei pakinta atramos plotas. Tai čiurnos, klubo ir žingsnio strategijos [84]. Veikiant žmogaus kūną išoriniams trukdžiams, pasikeičia atramos plotas, yra sutrikdoma pusiausvyra, tuomet trys judesio strategijos aktyvinamos tam, kad grąžintų kūno masės centrą į pradinę padėtį ir išlaikytų sutrikdytą pusiausvyrą. Pasikeitus atramos plotui, stabilizuojantys raumenys yra aktyvuojami per 50 milisekundžių, centrinei nervų sistemai perduodama informacija, tuomet panaudojant propriorecepsiją, yra sukuriama tarpraumeninė, vidinė raumens stabilizacija ir tik tuomet susitraukia už judesį norimą atlikti judesį atsakingi raumenys [85].

Čiurnos stabilumo išsaugojimo strategija. Šios stabilumo išsaugojimo strategijos metu kūno masės centras pasislenka labai nedaug ir pusiausvyra yra tik nežymiai sutrikdoma. Tuomet raumenys aktyvuojami distaline – proksimaline seka, išlaikant kūną beveik vertikalioje padėtyje [86]. Čiurnos stabilumo išsaugojimo strategijos metu susitraukia dvilypis blauzdos raumuo, todėl šis raumens susitraukimas neleidžia kūnui pasvirti į priekį, o priekinio blauzdos raumens susitraukimas – trukdo pasvirti atgal. Kūnui nežymiai pasvirus į priekį, dvilypis blauzdos raumuo aktyvuojamas per 90-100 milisekundžių, kiek vėliau po 20-30 milisekundžių yra aktyvuojami hamstringai, vėliausiai susitraukia paraspinaliniai nugaros raumenys. Saugantis nuo per didelio pasvirimo į priekį yra aktyvuojamas dvilypis blauzdos raumuo, hamstringai ir paraspinaliniai nugaros raumenys, kurie padeda išlaikyti klubą ir kelius ekstenzijoje. Kūnui pasvirus atgal, yra aktyvuojamas priekinis blauzdos raumuo, tada keturgalvis šlaunies, taip pat pilvo raumenys, kurie išlaiko vertikalią kūno padėtį [84]. Čiurnos stabilumo išsaugojimo strategija nenaudojama, kuomet atramos plotas yra labai mažas, sportininkui yra išreikštas čiurnos raumenų silpnumas. Tokiais atvejais pasikeitus kūno padėčiai, strategijos sąveikauja tarpusavyje ir taip viena keičia kitą [86].

Klubo stabilumo išsaugojimo strategija. Ši strategija yra naudojama, kuomet įvyksta greiti ir dideli kūno masės centro pokyčiai, veikiant šiai strategijai susitraukia šlaunies ir liemens raumenys. Klubo stabilumo išsaugojimo strategijai informacija yra gaunama iš vestibulinio aparato, kai tuo tarpu čiurnos stabilumo išsaugojimo strategija daugiau naudoja somatosensorinę informaciją [86].

Žingsnio stabilumo išsaugojimo strategija. Ši strategija yra visiškai nepriklausoma ir prisitaiko pernešant kūno masės centrą prie kintamo atramos ploto. Žingsnio strategija aktyvuojama kuomet susitraukia šlaunies pritraukiamieji, vėliau čiurnos raumenys. Susidariusi asimetrija apatinėje

galūnėje bei pakitęs kūno masės centras priverčia žengti į priekį ir sugrąžinti pradinį atraminį pagrindą [86].

Posturalinės kontrolės įvertinimui yra naudojami laboratoriniai ir klinikiniai testai. Klinikiniai testai yra labiau prieinami ir ekonomiškesni metodai, kuriuos galima pasitelkti siekiant įvertinti pusiausvyrą betkurioje aplinkoje [87]. Vienas jų - Storko testas yra skirtas įvertinti sportininko gebėjimą išsilaikyti vienoje statinėje padėtyje. Testo pranašumas tas, jog statinę pusiausvyrą nesunku įvertinti, jo atlikimui nereikia specifinių sąlygų [88]. Kitas - vienas dažniausiai pasitelkiamų dinaminės pusiausvyros vertinimo testų – Y testas, kurio metu išlaikant pusiausvyrą bandoma pasiekti maksimalų atstumą priekine, vidine bei išorine kryptimis. Šis testas taip pat padeda įvertinti judesio diapazoną, neuroraumeninę kontrolę ir jėgą. Išmatuoti pasiekti atstumai visomis kryptimis, asimetrija tarp dešinės ir kairės kojų, apskaičiuotas sudėtinis balas gali padėti įvertinti sportininko riziką patirti apatinių galūnių traumą [89].

Taip pat liemens stabilumas ir dubens kontrolė gali būti įvertinama atliekant funkcinio siekimo testą. Šis testas buvo sukurtas siekiant įvertinti senyvo amžiaus asmenų griuvimo riziką, tačiau pastebima nemažai tyrimų, kurių yra atlikta aktyviai sportuojančių žmonių grupėse, kuriose vertinamas maksimalus pasiekiamas atstumas ranka, kuomet kojų atrama nekinta. Atliekant šį testą, 20 – 40 metų amžiaus asmenų grupei, įvertinama rizika pargriūti [90]. Tam, kad tiriamasis gerai atliktų testą ir pasiektų reikiamą atstumą savo amžiaus kategorijoje, reikalinga posturalinė kontrolė, tačiau moksliniuose šaltiniuose teigiama, kad šioje amžiaus kategorijoje rezultatams gali turėti įtakos kūno masės indeksas ar sumažėjęs liemens mobilumas [91].

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

Tyrimas buvo atliktas 2019 m. sausio - rugsėjo mėn. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto Sporto medicinos klinikoje. Tyrimui atlikti buvo gauta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas Nr. BEC-SR(M)-77 (Žr. 1 priedą) ir tiriamųjų asmenų sutikimai dalyvauti šiame tyrime. Iš viso tyrime dalyvavo 45 neprofesionalūs bėgikai. Tiriamiesiems sutikus dalyvauti tyrime, jie buvo testuojami vieną kartą. Iš pradžių tiriamiesiems atlikta apklausa (vertintos bėgimo aplinkybės, bėgimo treniruočių ypatumai), atliktas antropometrinių duomenų matavimas. Darbe buvo tiriami neprofesionalių bėgikų funkciniai judesiai, jų pusiausvyra ir rizika patirti traumą. Testavimas buvo pradėtas nuo funkcinių judesių vertinimo, toliau sekė pusiausvyros vertinimas. Prieš pradedant testavimą, tyrimo dalyviai buvo supažindinami su atliekamais testais. Tyrimo schema pavaizduota 2 pav.

Įtraukimo į tyrimą kriterijai:

 Savanoriškas dalyvavimas tyrime;

 Tiriamasis 6 sav. laikotarpyje nepatyrė traumos;

 Bėgiojantis ir žiemos sezono metu lauko sąlygomis;

 Ne mažesnė nei 1 metų bėgimo patirtis;

 Bėgioja ne mažiau nei 2 k/sav.

 Amžius – 18-40 metų.

 Nubėga ne mažiau nei 17 km/sav. Atmetimo į tyrimą kriterijai:

 Juntamas skausmas ramybėje ar judesių metu;

 Dalyvavimas kitoje fizinėje veikloje;

 Profesionalūs bėgikai.

Tyrime buvo taikomi tokie metodai:

1. Apklausa – kontaktas su tiriamaisiais pradėtas interviu metodu, tiriamųjų klausta uždaraus ir atviraus tipo klausimų (žr. 3 priedą);

2. Antropometrinių duomenų matavimas – vėliau buvo išmatuoti tiriamųjų ūgis, svoris, kojų ilgis, blauzdikaulio šiurkštumos ilgis, delno ilgis (žr. 3 priedą)

3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimas (FJASĮ) - Funkcinių judesių atlikties stereotipo vertinimui buvo naudojama konkrečiai šiam testui pritaikyta įranga: lazdelė su matavimo juostele, barjeras su barjerinėmis lazdelėmis ir 14 x 4 cm pakyla (3 pav.)

2 pav. Tyrimo schema

Neprofesionalūs bėgikai n=45 Funkciniai judesiai Apklausa Pusiausvyra Gilus pritūpimas Barjerinis žingsnis Pečių mobilumas Įtūpstas

Aktyvus tiesios kojos kėlimas

Liemens stabilumas pasisukime

Nužengimo nuo pakylos testas Liemens stabilumas pasikeliant

Funkcinio siekimo testas

Storko testas