MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
PATRICIJA ŠILINSKĖ
RIZIKOS VEIKSNIŲ, AMPUTACIJOS PRIEŽASTIES
IR AMPUTACIJOS LYGIO ĮTAKA KINEZITERAPIJOS
EFEKTYVUMUI ASMENIMS , SERGANTIEMS
PERIFERINIŲ ARTERIJŲ LIGA , PO APATINĖS
GALŪNĖS AMPUTACIJOS
Magistro studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. Lina Leimonienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 ABSTRACT ... 5 PADĖKA ... 7 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS...9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 111.1. Periferinių arterijų liga ... 11
1.2. Periferinių arterijų ligos rizikos veiksniai ... 13
1.3. Amputacijos ... 16
1.4. Amputaciją patyrūsių pacientų gyvenimo kokybė ... 19
1.5. Reabilitacija po apatinės galūnės amputacijos ... 20
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 27
2.1. Tyrimo organizavimas. Tiriamieji ... 27
2.2. Tyrimo metodai ... 29
2.2.1 Anketinė apklausa ...29
2.2.2 Vizualinis skausmo skalės vertinimo metodas ... 29
2.2.3 Berg pusiausvyros skalės vertinimo metodas...30
2.2.4 „Stotis ir eiti“ testo vertinimo metodas...30
2.2.5 SF – 36 psichoemocinės būsenos vertinimo metodas...31
2.3. Tyrimo duomenų apdorojimas...31
3. TYRIMO REZULTATAI...32
3.1. Tiriamųjų kontingento charakteristika...32
3.2. Vizualinės analogijos skalės (VAS) rezultatai...35
3.3. Berg pusiausvyros testo rezultatai...36
3.5. Psichoemocinės būsenos vertinimo rezultatai...38
3.6. Kineziterapijos efektyvumo palyginimas...39
4. REZULTATŲ APTARIMAS...49
IŠVADOS...52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...53
MOKSLINIŲ PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...54
SANTRAUKA
Patricija Šilinskė. Rizikos veiksnių, amputacijos priežasties ir amputacijos lygio įtaka
kineziterapijos efektyvumui asmenims , sergantiems periferinių arterijų liga, po apatinės galūnės amputacijos. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Lina Leimonienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. Kaunas, 20120; 62 p.
Darbo tikslas: nustatyti rizikos veiksnių, amputacijos priežasties ir amputacijos lygio įtaką
kineziterapijos efektyvumui asmenims , sergantiems periferinių arterijų liga, po apatinės galūnės amputacijos.
Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti skausmo pokytį pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga,
taikant kineziterapiją po apatinės galūnės amputacijos antruoju reabilitacijos etapu. 2. Nustatyti pusiausvyros pokytį pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga, taikant kineziterapiją po apatinės galūnės amputacijos antruoju reabilitacijos etapu. 3. Nustatyti ėjimo greičio pokytį pacientams, sergantiems periferinių arteriju liga, taikant kineziterapiją po apatinės galūnės amputacijos antruoju reabilitacijos etapu. 4. Nustatyti psichoemocinės būsenos pokytį pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga, taikant kineziterapiją po apatinės galūnės amputacijos antruoju reabilitacijos etapu. 5. Palyginti kineziterapijos efektyvumą pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga, priklausomai nuo rizikos veiksnių (amžiaus, lyties, KMI, rūkymo, arterinės hipertenzijos, cukrinio diabeto), amputacijos priežasties ir amputacijos lygio.
Metodika: naudojama anketinė apklausa, VAS skausmo skalė , Berg pusiausvyros skalė, „Stotis ir
eiti“ testas, SF – 36 psichoemocinės būsenos klausimynas.
Dalyviai: Pacientai , sergantys periferinių arterijų liga , patyrę apatinės galūnės amputaciją ir
esantys antrame reabilitacijos etape.
Išvados: 1. Po kineziterapijos tiriamųjų pusiausvyra pagerėjo. 2. Po kineziterapijos tiriamųjų ėjimo
greitis pagerėjo. 3. Po kineziterapijos tiriamųjų skausmas sumažėjo.4. Kineziterapijos pabaigoje, tiriamųjų , kurie patyrė apatinės galūnės amputaciją , psichoemocinės būsenos vertinimas statistiškai reikšmingai pagerėjo. Padidėjo fizinis aktyvumas, energingumas ,gyvybingumas, pagerėjo emocinė būklė, psichinė ir fizinė sveikata, socialinė funkcija, sumažėjo veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų ir emocinių sutrikimų. 5. Tiriamųjų skausmas, pusiausvyra ir ėjimo greitis nepriklauso nuo amputacijos lygio, rūkymo, arterinės hipertenzijos ir cukrinio diabeto. Tiriamųjų fizinis aktyvumas ir socialinė funkcija priklausė nuo amputacijos lygio: - geresni rezultatai buvo gauti pacientams, kurie buvo patyrę amputaciją žemiau kelio sąnario. Tiriamųjų veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų priklausė nuo amžiaus. Tiriamųjų bendra sveikata, emocinė būklė ir skausmas priklausė nuo KMI.
ABSTRACT
Patricija Šilinskė. Influence of risk factors, cause of amputation and level of amputation on
physiotherapy efficiency in patients with peripheral arterial disease after amputation of lower limb. Master‘s thesis. Supervisor – lecturer Phd. Lina Leimonienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Rehabilitation Clinic. Kaunas, 2020; 62 p.
The aim: To determine the influence of risk factors, cause of amputation and level of amputation
on physiotherapy efficiency in patients with peripheral arterial disease after amputation of lower limb.
The tasks: 1. To determinate the difference in pain for patients with peripheral arterial disease
after amputation of lower limb, after phystiotherapy in the second stage of rehabilitation. 2. To determinate the difference in balance for patients with peripheral arterial disease after amputation of lower limb, after phystiotherapy in the second stage of rehabilitation. 3. To determinate the change in walking speed for patients with peripheral arterial disease after amputation of lower limb, after phystiotherapy in the second stage of rehabilitation. 4. To determinate the change in psycho-emotional state for patients with peripheral arterial disease after amputation of lower limb, after phystiotherapy in the second stage of rehabilitation. 5. To comapre the efficiency of physiotherapy for patients with peripheral arterial disease depending on the risk factors: (age, gender, BMI, smoking, arterial hypertension, diabetes), cause of amputation and level of it.
Methodology: Was used the quiestionnaire, (VAS) scale, Berg balance scale, Timed Up and Go
test, SF-36 Health Questionnaire.
Participants: Patients with peripheral arterial disease who have undergone lower limb amputation
and are in the second phase of rehabilitation.
Conclusions: 1. After physiotherapy the balance of subjects improved 2. After physical therapy
the walking speed of the subjects improved 3. Pain decreased after physical therapy. 4. At the end of physiotherapy, the assessment of psycho-emotional state of subjects who had suffered lower limb amputation improved. Increased physical activity, vigor / vitality, improved emotional state, mental and physical health, social function, decreased activity restriction due to physical ailments and emotional disorders. 5. Pain, balance, and gait speed were independent of amputation, smoking, arterial hypertension, and diabetes mellitus. Subjects' physical activity and social function were dependent on the level of amputation. Better results were obtained in patients who had undergone amputation. Also, the limitation of activity of the subjects due to emotional disorders was age-dependent. Subjects' general health, emotional state, pain were BMI dependet.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju magistro darbo vadovei dr. Linai Leimonienei už pagalbą , rašant diplominį darbą.
Dėkoju Palangos reabilitacijos centro “Pušynas” kineziterapeutėms už bendradarbiavimą ir pagalbą.
SANTRUMPOS
CD – cukrinis diabetas;
PAL – periferinių arterijų liga;
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija; FA – fizinis aktyvumas;
VAFN – veiklos apribojimas dėl fizininų negalavimų; SK – skausmas;
BSV – bendra sveikata;
EG – energingumas/gyvybingumas; SF – socialinė funkcija ;
VAES – veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų ; EB – emocinė būklė;
ĮVADAS
Viena iš seniausių chirurginių procedūrų nuo Hipokrato laikų yra apatinės galūnės amputacija. Kojų amputacijos ( šlaunies , blauzdos, pėdos , pėdos pirštų) buvo atliekamos dėl įvairaus laipsnio audinių pažeidimo. Tai liko su kojomis susijusiomis problemomis pagrindinė terapija [1].
Kasmet Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) yra išleidžiama 3,1 mlrd. dolerių amputacijoms. Per metus JAV yra atliekama apie 140 000 galūnių amputacijų. Daugiau nei pusė jų yra apatinės galūnės amputacijos. Nors per daugelį metų chirurginė technika kurį laiką nesikeitė, perioperacinės priežiūros, protezavimo ir reabilitacijos medicinos pažanga padėjo gerokai pagerinti pacientų, kuriems atliekama amputacija, sėkmę ir kokybę [1].
Amputacija yra trauminis bei krizinis įvykis žmogaus gyvenime. Tai sukelia įvairias pasekmes žmogaus socialiniame, psichologiniame ir biologiniame lygmenyje. Pirminė paciento reakcija po amputacijos gali būti skirtinga, priklausomai nuo amputacijos priežasties ir tikėtumo/netikėtumo aspekto. Jeigu dėl traumos yra amputuojama apatinė galūnė, pacientas gali patirti šoko reakciją, ir jam gali prireikti daugiau laiko situacijos priėmimui ir susitaikymui, nes operacija įvyko neplanuotai ir staigiai, palyginus su pacientais, kuriems buvo atlikta amputacija dėl lėtinės ligos, kai žmogus iš anksto ruošiasi operacijai, būna nusiteikęs emociškai ir psichologiškai. [2].
Atsižvelgiant į pažeistoje galūnėje negyvybingų audinių apimtį , gijimo prognozes, nustatomas galūnės amputacijos lygis. Gydytojai visada stengiasi, kad būtų išsaugotas kuo didesnis galūnės ilgis, kuri galėtų sėkmingai gyti, o vėliau būtų galima pritaikyti protezą. Nors sprendimo priėmimas atrodo paprastas, praktikoje turi būti įvertintos visos rizikos, susijusios su ligos eiga ir audinių gyvybingumu [3].
Pastebėta, jog pacientams, po galūnės amputacijos, kuomet į reabilitacijos programą buvo įtrauktas fizinis treniravimas, reabilitacijos laikas yra trumpesnis. Pacientų, kurie dalyvauja fiziškai aktyviame gyvenime, sportinėje veikloje, gyvenimo kokybė ir savivertė yra didesnė, nei nedalyvaujančių tokioje veikloje. Be to fizinis aktyvumas žmogui padeda greičiau susitaikyti su savo neįgalumu ir pagerina motorinius įgūdžius, tokius kaip ėjimas [4].
Šiame darbe buvo atlikta palyginamoji analizė asmenims , sergantiems periferinių arterijų liga ir patyrusiems apatinės galūnės amputaciją, lyginant kineziterapijos efektyvumą priklausomai nuo rizikos veiksnių (amžiaus, lyties, KMI, rūkymo, arterinės hipertenzijos, cukrinio diabeto), amputacijos priežasties ir amputacijos lygio.
Darbo tikslas: nustatyti rizikos veiksnių, amputacijos priežasties ir amputacijos lygio
įtaką kineziterapijos efektyvumui asmenims , sergantiems periferinių arterijų liga po apatinės galūnės amputacijos .
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti skausmo pokytį pacientams, sergantiems periferinių arteriju liga, taikant kineziterapiją po apatinės galūnės amputacijos antruoju reabilitacijos etapu.
2. Nustatyti pusiausvyros pokytį pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga, taikant kineziterapiją po apatinės galūnės amputacijos antruoju reabilitacijos etapu.
3. Nustatyti ėjimo greičio pokytį pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga, taikant kineziterapiją po apatinės galūnės amputacijos antruoju reabilitacijos etapu.
4. Nustatyti psichoemocinės būsenos pokytį pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga, taikant kineziterapiją po apatinės galūnės amputacijos antruoju reabilitacijos etapu.
5. Palyginti kineziterapijos efektyvumą pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga, priklausomai nuo rizikos veiksnių (amžiaus, lyties, KMI, rūkymo, arterinės hipertenzijos, cukrinio diabeto), amputacijos priežasties ir amputacijos lygio.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Periferinių arterijų liga
Periferinių arterijų liga (PAL) - tai viršutinių ir apatinių galūnių arterijų užsikimšimas arba susiaurėjimas, sukeliantis nepakankamą kraujo pritekėjimą į galūnes [5]. Mokslininkai nustatė, kad sergant periferinių arterijų liga, dažniausiai yra pažeidžiamos apatinių galūnių kraujagyslės [6]. Sumažėjus kraujo pratekėjimui, gali atsirasti skausmas vaikštant blauzdose ar šlaunyse, dėl laikinos kojų raumenų išemijos krūvio metu. Protarpinis šlubavimas (angl., lotyn , cliaudicatio intermittens) yra pagrindinis klinikinės PAL simptomas – tai nemalonus jausmas ar atsirandantis skausmas kojose einant, visai praeinantis ar sumažėjantis pailsėjus. Protarpinio šlubavimo simptomų atsiranda tik pas 10−15 proc. pacientų. Šiuos simptomus sukeliantys požymiai rodo sumažėjusį kojų raumenų aprūpinimą krauju ir dirbančių raumenų per mažą aprūpinimą deguonimi [7]. Nors daugelis pacientų, sergančių PAL, neturi jokių simptomų ar nusiskundimų, tačiau aterosklerozė – pagrindinė PAL priežastis – jau būna prasidėjusi [8].
Periferinių arterijų liga labai dažnai yra nustatoma žmonėms jaučiantiems PAL būdingus simtomus, jaučiantiems išeminius odos pokyčius, nekrozę, periferinių impulsų nebuvimą. Dažniausiai diagnozę padeda nustatyti kulkšnies-brachialinis indeksas (KŽI), skirtas įvertinimas netipinius simptomus ir atrasti ligą neturinčią simptomų. KŽI yra neinvazinis testas, matuojantis sistolinį kraujospūdį (SBP) kulkštyje ir palyginantis jį su SBP, esančiu rankoje. SBP nustatomas pneumatine manžete, kuri pirmą kartą yra pripučiama tol, kol srautas sustoja, vėliau lėtai atleidžiama, laukiama, kol srauto signalas vėl pasirodys, paprastai aptinkamas ultragarsu ar oscilometriniais metodais. [9].
Periferinių arterijų liga (PAL) yraplačiai paplitęs aterosklerozinis sindromas, pasireiškiantis daugiau kaip 200 milijonų suaugusiųjų visame pasaulyje [10]. Gyventojų senėjimas sparčiai įtakoja PAL paplitimo didėjimą [11]. Remiantis keliais tyrimais buvo nustatyta, kad PAL paplitimas tarp vyresnių, kaip 55 metų amžiaus asmenų yra 10–25 proc, o gyventojų, kurių amžius vyresnis nei 80 metų, skaičius padidėja iki 40 proc. [12]. Nors periferinių arterijų liga tradiciškai buvo suvokiama kaip liga, veikianti vyrus, tačiau jos paplitimas tiek vyresnio amžiaus vyrams ir moterims yra tolygus [13].
Mokslininkai atliko daug tyrimų, tačiau mechanizmai, atsakingi už neovaskuliarizaciją po išemijos , vis dar nėra visiškai suprantami. Pacientams, sergantiems PAL, galūnių išemija sukelia audinių hipoksiją, dėl kurios atsiranda hipoksijos sukeltų augimo faktorių ir uždegiminių ląstelių. Jie gali veikti kartu skatinant išemijos sukeltą neovaskuliarizaciją ir kraujagyslių remodeliavimą,
kuriuos galima suskirstyti į du aspektus [14]. Pirma: - nauji kapiliarai išauga iš jau egzistuojančių kraujagyslių. Antra: - tada kapiliarai sudaro kapiliarinius tinklus, kad išplėstų kraujo srauto pasiskirstymą išeminiuose audiniuose, esančiuose prieš arterinę okliuziją, kuri vadinama angiogeneze. Vėliau funkcinės kolageno arterijos auga iš jau egzistuojančių arterio arteriolinių anastomozių aplink okliuziją, kad būtų galima gauti didesnį srautą į distalinį išeminį audinį, kuris vadinamas arteriogeneze [15].
Šiuo metu periferinė kraujagyslių intervencija yra teikiama kaip pirminis revaskulizacijos gydymas sunkiai PAL sergantiems pacientams, tačiau daugeliui pacientų nėra galimybės atlikti revaskulizacijos, nes yra ribota prieiga prie kateterizacijos laboratorijų , ypač besivystančiose šalyse. Nors kai kurie farmaciniai gydymo būdai su statinais ir antitrombocitiniais preparatais parodė tam tikrą veiksmingumą , užkertant kelią arterijų okliuzijai PAL sergantiems pacientams, tačiau nė vienas farmakologas nesugebėjo padidinti neovaskuliarizacijos išeminėje galūnėje, atsiradusios dėl arterijų okliuzijų po periferinės arterijų ligos [16].
Amputacija kartais yra vienintelis galimas intervencinis gydymas, ypač jei nėra tinkamos revaskulizacijos galimybės, o kojos skausmas yra nepakenčiamas, nepaisant didelės nuskausminamųjų dozės. [17] Išgyvenamumo rodikliai po amputacijos sergant kraujagyslių ligomis apskritai yra prasti. Mokslininkų duomenimis, per 30 dienų mirštamumas pacientams patyrusiems amputaciją siekia nuo 9 proc. iki 15 proc. Ilgalaikis išgyvenamumas po amputacijos buvo tik 35–45 proc. [17].
Rūkymas turi stipriausią poveikį ligos sunkumui. Rūkantis žmogus periferinų arterijų ligos vystymosi riziką padidina keturis kartus. Lyginant su žmonėmis kurie nerūko, rūkantiesiems turintiems PAL, sutrumpėja gyvenimo trukmė ir daug dažniau pasitaiko galūnių išemija, galūnių amputacija. Papildomi PAL rizikos veiksniai yra cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, hiperlipidemija, rasė ir etninė priklausomybė [13].
Kuo anksčiau diagnozavus šią ligą ir pradėjus gydymą, komplikacijų galime išvengti. Dėl periferinių arterijų ligos keliamos gresmės, Amerikos kardiologų koledžas , bendradarbiaudami su Amerikos širdies asociacija (angliškai American College of Cardiologists and the American Heart Association) [18], 2011 metais patobulino seniau buvusias rekomendacijas ir ligos plitimo užkirtimui bei gydymui išleido naujas gaires. Naujų gairių tikslas yra atkreipti dėmesį į didėjančią problemą su PAL: paplitimą, rizikos veiksnius, tokius kaip rūkymas, gydymo svarba, ankstyvos diagnostikos trūkumą, ligos progresavimą lėtinančias rekomendacijas [19].
Apibendrinant galime teigti, kad periferinė arterijų liga yra paplitusi vienodai tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Tačiau , kuo vyresio amžiaus sulaukęs asmuo, tuo PAL susirgti yra didesnė tikimybė. Aterosklerozės sukelta galūnių išėmija yra susijusi su 20–25 proc. žmonių mirtingumu
pirmaisiais metais po susirgimo, o amputacija kartais yra vienintelis galimas intervencinis gydymas, ypač jei nėra tinkamos revaskulizacijos galimybės, o kojos skausmas yra nebeiškenčiamas.
1.2 Periferinių arterijų ligos rizikos veiksniai
Kadangi sergamumas ir mirtingumas nuo periferinių arterijų ligos yra labai aukštas, būtina apgalvoti visas galimas ligos prevencijos ir gydymo strategijas. Sėkmingai užkertant šiai ligai kelią reikia tiksliai nustatyti rizikos veiksnius ir taikyti griežtas jų kontrolės priemones. Daugelį dešimtmečių buvo tiriami įvairūs PAL rizikos veiksniai ir šiuo metu jie yra gerai žinomi. Nustatyta, kad rūkymas yra stipriausias periferinės arterijų ligos rizikos veiksnys ir gali padidinti žmogaus susirgimo riziką keturis kartus. [13]. Cukrinis diabetas, hipertenzija ir dislipidemija yra rizikos veiksniai, kurie ateina kartu su jų neigiamu poveikiu arterijų sienelėms [20]. Mokslininkai nustatė, kad lėtinė inkstų liga vyrams didina PAL riziką, o kiti, mažiau nustatyti rizikos veiksniai, yra aukštas C reaktyvaus baltymo lygis, uždegimas, padidėjęs fibrinogeno kiekis ir padidėjęs lipoproteinų kiekis [21].
Rūkymas. Rūkymas yra vienas iš didžiausių PAL rizikos veiksnių beveik visuose
tyrimuose [22]. Mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis yra stiprus ryšys tarp PAL ir dažno rūkymo. Tarp metusių rūkyti ryšys yra gerokai silpnesnis [23]. Periferine arterijų liga sergantiems ir rūkantiems žmonėms padidėja amputacijų ir mirtingumo rizika [24].
Ūmus cigarečių rūkymas yra susijęs su reikšmingu neryškių širdies moduliacijų sumažėjimu, o tai gali padidinti komplikacijų riziką kasdinės mankštos metu ar intensyvaus fizinio krūvio metu [25].
Cukrinis diabetas Diabetas yra stipriai susijęs su padidėjusia periferinių arterijų ligos
rizika [26]. Nepaisant stiprios sąsajos su PAL, dėl mažesnio paplitimo populiacijose, lyginant su kitais tradiciniais rizikos veiksniais, 2-ojo tipo cukrinio diabeto dalis, susijusi su PAL, buvo vertinama 14 proc. išilginio tyrimo su JAV specialistais metu [22]. Be kitų didelių populiacijos tyrimų, daugiamatės logistinės regresijos modeliai dažnai parodė ryšį su cukriniu diabetu , kaip kategorinį kintamąjį arba įvairius cukraus kiekio kraujyje matavimus, kaip linijinius kintamuosius.
Atlikto tyrimo metu, kuriame dalyvavo vyresni kaip 65 metų pacientai, pastebėjo reikšmingą ryšį tarp homeostazės modelio vertinimo ir incidento PAL. [27]. Tyrimai atlikti su cukriniu diabetu sergančiais pacientais parodė, kad cukrinio diabeto trukmė, glikemijos kontroliuojamo hemoglobino kiekis ir insulino vartojimas yra susiję su PAL [28] .
Norkus teigia, kad fizinis aktyvumas, sergantiems 2 tipo CD, pagerina kraujo pritekėjimą į raumenis bei gliukozės pasisavinimą, dėl to pagerėja glikemijos kontrolė - tai yra pagerėja gliukozės tolerancija, normalizuojasi gliukozės kiekis kraujyje nevalgius, padidėja gliukozės suvartojimas raumenyse bei sumažina insulino atsaką ir glikolizuoto hemoglobino koncentraciją [29].
Hipertenzija. Meijer WT ir kt. bendraautoriai aprašė, jog tarp hipertenzijos arba sistolinio
kraujo spaudimo yra ryšys su PAL. Nors kai kuriuose tyrimuose santykinė rizika susijusi su hipertenzija yra nedidelė, jos aukštas paplitimas, ypač tarp vyresnio amžiaus pacientų, daro didelę įtaką visai PAL naštai gyventojams. Pavyzdžiui viename Nyderlandų atliktame tyrime hipertenzijos koeficientas buvo 1,32, bet jo priskirtina frakcija (PAD santykio su hipertenzija dalis) rodiklis buvo 17,0 proc. [26].
„Framingham“ atliktoje studijoje 30 proc. protarpinio šlubavimo susirgimo rizikos buvo priskirta arteriniam kraujo spaudimui, viršijančiam 160/100 mm Hg. Neseniai buvo pranešta apie dar didesnę hipertenzijos riziką (41 proc.). Paskutiniuose atliktuose tyrimuose hipertenzija buvo antra pagal dabartinį rūkymą, kuris yra didžiausias PAL rizikos veiksnys populiacijoje [22].
Ribeiro F, Alves AJ (2012), atlikę tyrimą gavo rezultatus, jog širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems pacientams, kurių kraujo spaudimas yra aukštas ir žemas, kartu vertinami mankštos pratimai neturėjo įtakos kraujo spaudimui. Tačiau, pacientus padalijus į dvi grupes, atsižvelgiant į pradinį kraujo spaudimą, mokslininkai pastebėjo rezultatus, jog mankštos pabaigoje sistolinis kraujo spaudimas sumažėjo [30]. Mokslininkai pamini, jog pacientams sergantiems arterine hipertenzija gali būti naudingas antihipertenzinis aerobinių pratimų poveikis jau po trijų mankšos užsiėmimų [31].
Nutukimas ir dislipidemija. Nutukusių žmonių skaičius visame pasaulyje ženkliai
daugėja. Didėjant nutukusių žmonių skaičiui, sparčiai auga ir susirgimai širdies bei kraujagyslių ligomis [32]. Mokslininkai įrodė, kad dislipidemija yra smarkiai susijusi su nutukimu, kartu jie skatina periferinės arterijų ligos atsiradimą ir paplitimą. Daugeliu atvejų vienas pagrindinų PAL rizikos veiksnių yra būtent dislipidemija. Mokslininkai įrodė, jog aterosklerozės pažeistose kraujagyslėse radus cholesterolio yra ryšys tarp aterosklerozės ir lipidų [33]. Periferinių arterijų liga sergantiems pacientams rekomenduojama sumažinti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekį (MTL-C) iki < 2,5 mmol/l [34].
Mokslininkai ,atlikę tyrimą su ansvorį turinčiais asmenimis ir neturinčiais ansvorio, gavo rezultatus, jog taikant kineziterapiją, geresni rezultatai buvo tiriamųjų kurie neturėjo ansvorio [35] .
Amžius. Kuo vyresnis žmogus, tuo tikimybė susirgti PAL didėja. Vyresnių nei 70 metų
maisto tyrimo tarnybos (angl. The National Health and Nutritional Exsamination Survey) tyrimo rezultatus, kuriame dalyvavo 2174 asmenys, buvo teigiama, kad PAL žmonėm , kurių amžiaus vidurkis (50-59m.) , sergamumas didėja 2,5 proc., o nuo 70 metų - didėja, net 14,5 proc.
Mokslininkai , atlikę tyrimą, gavo rezultatus, jog fiziologiniai senėjimo pokyčiai tokie kaip sąnarių judesių amplitudės ir raumenų jėgos sumažėjimas daro įtaką pusiausvyros sutrikimams. Su amžiumi mažėja fizinis aktyvumas, didėja lėtinių ligų rizika - o tai skatina raumenų ir kaulų pokyčius [37].
Lytis. Buvo atliktas tyrimas REACH (angl. Reduction of Athero-thrombosis for Continued Health), kuriame dalyvavo 2228 pacientai (31,5 proc. moterų, ir 68,4 proc. vyrų), sergantys PAL. Moterų amžius skyrėsi nuo vyrų 3,3 metais, taip pat tarp lyčių skyrėsi ir rizikos veiksniai. Vyrų, kurie rūkė, buvo daugiau nei moterų, tačiau pas moteris buvo padidėjęs trigliceridų, cholesterolio kiekis, hipertenzija [38].
Włodzisław Kuliński ir kt. Bendraautoriauriai (2017) savo moksliniame darbe aprašė, jog kineziterapijos efektyvumas nepriklauso nuo lyties [39].
Apibendrinant galime teigti, kad norint išvengti periferinių arterijų ligos, reikia tiksliai nustatyti rizikos veiksnius ir taikyti griežtas jų kontrolės priemones.
1.3 Amputacijos
Amputacija – segmento dalies atskyrimas nuo kūno [40]. Kiekvienais metais chirurgai atlieka 200–500 milijonų amputacijų [41]. Apatinių galūnių amputacijos atliekamos, kai nepavyksta arterijų rekonstrukcinė chirurgija arba yra techniškai neįmanoma jos atlikti. Taip pat jos atliekamos, jei galūnės yra labai stipriai sužalojamos ir negali atlikti savo funkcijos. Dažniausiai amputacijos dėl įvairių traumų yra atliekamos jauniems pacientams, o dėl lėtinių ligų komplikacijų (cukrinio diabeto, kraujagyslių ligų ir kt.) pagyvenusio amžiaus asmenims [42].
Jungtinėse Amerikos Valstijose kiekvienais metais yra atliekama apie 60 000 galūnių amputacijų (virš kulkšnių) [43]. Su CD yra susiję net 25–90 proc. amputacijų [43]. Žmonėms, kurie serga cukriniu diabetu, amputacijos tikybė yra žymiai didesnė, negu tiems, kurie neserga. Tai įvyksta dėl infekcijos, neuropatijos ir padidėjusio PAL paplitimo.
Pagal Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMU KK) gautus duomenis, chirurgai Kauno miesto ligoninėse 2012 metais atliko 231 amputacijas, o 2013 metais – 202 amputacijas. Apatinių galūnių didžiosios amputacijos sudarė 17 procentų visų amputacijų [44].
Kadangi Lietuvoje nėra amputacijų registro, remiantis AB „Ortopedijos technika“ Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje protezuotų pacientų duomenimis, dažniausios apatinių galūnių amputacijų priežastys yra: lėtinės ligos (periferinių kraujagyslių ligos ir cukrinis diabetas), eismo įvykių traumos, onkologinės ligos, osteomielitas ir kt. [45].
Analizuojant Nacionalinės traumos duomenų bazės įrašus 2000–2004 m. „Barmparas“ , kolegos nustatė 8910 pacientų patyrusių amputacijas ir 151 daugybinių galūnių netekimo atvejų, dažniausios traumos buvo motorinių transporto priemonių susidūrimais 45,7 proc. arba geležinkelio avarijos 19,9 proc. 46].
Atlikti tyrimai parodė, kad nuo 1980-ųjų praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio traumų pasiskirstymas sumažėjo iki 16 proc. [47].
Viena iš seniausių chirurginių procedūrų nuo Hipokrato laikų yra apatinės galūnės amputacija. Kojų amputacijos ( šlaunies , blauzdos , pėdos , pėdos pirštų) buvo atliekamos dėl įvairaus laipsnio audinių pažeidimo . Tai liko su kojomis susijusiomis problemomis pagrindinė terapija [1].
Kasmet Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) yra išleidžiama 3,1 mlrd. dolerių amputacijoms. Per metus JAV yra atliekama apie 140 000 amputacijų, daugiau nei pusė jų yra apatinės galūnės amputacijos. Daugelį metų chirurginė metodinė technika nesikeitė - tačiau perioperacinės priežiūros, protezavimo ir reabilitacijos medicinos pažanga padėjo gerokai pagerinti pacientų, kuriems atliekama amputacija, sėkmę ir kokybę [1].
Pooperacinė mirtingumo rizika yra susijusi su apatinių galūnių amputacija. [48], [49], [50], [51]. Tai dažniausiai priskiriama vyresnio amžiaus asmenims sergantiems kraujagyslių ligomis.
Jungtinė Karalystė (Didžiojoje Britanijoje), Didžiosios Britanijos ir Airijos kraujagyslių draugija (VSGBI) dėl nerimą keliančio mirtingumo pakartotinai parengė kokybės gerinimo sistemas ir geriausios praktikos gaires, kuriomis norima pagerinti pacientams teikiamą gydymą. Šiomis rekomendacijomis siekiama sumažinti 90 dienų mirtingumą iki mažiau nei 10 proc. [52].
Britų mokslininkai 2013 metais nustatė, kad apatinės galūnės amputacijos dažnis , sergant cukriniu diabetu, yra 8–15 kartų didesnis, nei asmenų, kurie neserga. Nuo 1996 m. Jungtinėje Karalystėje cukriniu diabetu sergančių asmenų skaičius išaugo nuo 1, 4 mln. Iki 2, 9 mln., ir yra didelė tikimybė, kad iki 2025 m jis pasieks 5 mln.
Su amputacija susijusi stigma labai skiriasi kultūriniais, religiniais ir socialiniais bei ekonominiais veiksniais. Kai kuriose vietovėse pacientai geriau renkasi numirti, nei sutinka , jog jų galūnė būtų amputuota. Yra šalių, kur sutikimą amputuoti galūnę ar ne duoda antroji šalis: tėvai, vyrai, vyresnysis brolis, kaimo vyresnieji ar kariniai vadai. Kartais tai gali užtrukti. Sprendimas atsisakyti arba prašyti „antrosios nuomonės“ kitoje įstaigoje arba su tradiciniais gydytojais gali
neatrodyti „mediciniškai racionalus“, tačiau jį reikia gerbti, net jei nėra jokių abejonių dėl galutinio rezultato [53].
Atsižvelgiant į pažeistoje galūnėje negyvybingų audinių apimtį, gijimo prognozes, nustatomas galūnės amputacijos lygis. Gydytojai visada stengiasi, kad būtų išsaugotas kuo didesnis galūnės ilgis, kuris galėtų sėkmingai gyti ir būtų galima lengvai pritaikyti protezą. Nors sprendimo priėmimas atrodo paprastas, praktikoje turi būti įvertintos visos rizikos, susijusios su ligos eiga ir audinių gyvybingumu [3].
Apatinių galūnių amputacijos: Apatinių galūnių amputacijos: 1. Pirštų lygio amputacija 2. Dalinė pėdos amputacija 3. Kulkšnies lygio amputacija 4. Transtibialinė amputacija 5. Amputacija kelio lygyje
6. Virš kelio sąnario atlikta amputacija 7. Klubo lygio amputacija
8. Hemipelvektomija (transpelvinė amputacija): kai yra amputuojama visa apatinė galūnė, kartu su klubo sąnariu ir dalimi dubens.
Po apatinės galūnės amputacijos judėjimą lengvinančios priemonės:
Judėjimą lengvinančios priemonės – tai priemonės, kurių pagalba žmogus gali vaikščioti. Judėjimą palengvinančios priemonės yra puiki pagalba žmogui kenčiančiam nuo dubens, stuburo ar kitų traumų, po apatinių galūnių pažeidimų. Taip pat šios priemonės yra tinkamos naudoti pagyvenusio amžiaus asmenims, esant koordinacijos sutrikimams ar silpnumui. Pagalbinės vaikščiojimo priemonės (vaikštynės, lazdelės ar ramentai) pagerina asmens saugumą vaikštant, padeda išlaikyti pusiausvyrą, taip pat padeda sumažinti apatinių galūnių patiriamą krūvį. Judėjimą palengvinančios priemonės turi būti parinktos tiksliai pagal žmogaus ūgį ir neslystančiais minkštos gumos galais. Žmogaus judėjimo galimybėms gerinti skirta kompensacinė technika skirstoma į šias kategorijas: [55].
1. Pagalbinės vaikščiojimo priemonės skirtos valdyti viena ranka (lazdos, ramentai);
2. Pagalbinės vaikščiojimo priemonės skirtos valdyti abiejomis rankomis (įvairios vaikštynės); 3. Neįgaliųjų vežimėliai (vežimėliai valdomis rankomis, palydovo valdomi vežimėliai,
vežimėliai valdomi elektra).
Apibendrinant , galime teigti, kad apatinės galūnės amputacija dažniausiai įvyksta dėl periferinių arterijų ligos ir cukrinio diabeto. Mokslininkai nustatė, jog sergant CD, yra 8–15 kartų didesnė tikimybė patirti amputaciją nei nesergant. Gydytojai stengiasi išsaugoti kuo didesnį galūnės ilgį, kuri galės sėkmingai gyti, kad ateityje butų galima pritaikyti protezą.
1.4 Amputaciją patyrusių pacientų gyvenimo kokybė
Elgesio sveikatos komplikacija yra gerai žinomas reiškinys asmenims, kurie patiria galūnių amputaciją, ypač tuos, kurie praranda kelias galūnes. Amputacija sukelia didelius pokyčius daugelyje sričių, įskaitant funkciją, komfortą ir kūno įvaizdį, kurie gali turėti didelių neigiamų ilgalaikių emocinių pasekmių [56].
Mokslininkai, Portugalijos reabilitacijos centre atlikę tyrimą, kuriame dalyvavo keturiasdešimt du asmenys patyrę amputacijas, gavo rezultatus, jog net 31 proc. tiriamųjų atitiko depresijos diagnozavimo kriterijus [57].
Amputacija yra trauminis bei krizinis įvykis žmogaus gyvenime, įtakojantis įvairias pasekmes žmogaus socialiniame, psichologiniame ir biologiniame lygmenyje. Pirminė paciento
reakcija po amputacijos būna įvairi, priklausomai nuo amputacijos priežasties ir tikėtumo/netikėtumo aspekto. Pacientui patyrus apatinės galūnės amputaciją dėl patirtos traumos yra prognozuojama šoko reakcija ir daug ilgesnis susitaikymas su esama padėtimi, nes operacija įvyko neplanuotai ir staiga, palyginus su asmenimis, patyrusiais amputaciją dėl ligos, kai žmogus turėjo laiko iš anksto pasiruošti operacijai, būna nusiteikęs emociškai ir psichologiškai [2].
Pacientai, patyrę apatinės galūnės amputaciją, blogai jaučiasi viešumoje dėl sumažėjusio visuomenės palaikymo, pasireiškusios depresijos ir potrauminio streso. Didelė dalis žmonių po apatinės galūnės amputacijos bijo būti atstumti kitų žmonių - dėl to patys pradeda mažiau bendrauti, nebenori rodytis viešumoje ir stengiaisi likti namuose [58].
Dėl amputacijos įvyksta žymūs kūno struktūros ir funkcijos pokyčiai [59], dėl kurių pacientas tam tikram laikui ar nuolat praranda mobilumą arba nuolatinį neįgalumą [4]. Dėl savo neigiamo kūno vaizdo įsivaizdavimo po apatinės galūnės amputacijos, gali pablogėti paciento fizinis, psichologinis ar socialinis funkcionalumas [58], [4], [60] ir gali sukelti socialinės, profesinės, vedybinės veiklos, įskaitant seksualinį gyvenimą , apribojimus [59].
Pastebėta, kad per pirmus metus po amputacijos, pacientams yra pastebimas kūno riebalų masės didėjimas. Mokslininkai nustatė, kad pacientai, patyrę apatinės galūnės proksimalinės dalies amputaciją, viršija suvartojamų kalorijų kiekį - dėl šios priežasties jiems yra būdingas per didelis riebalų kiekio augimas [61].
Apibendrinant, galime teigti, jog amputacija sukelia didelius pokyčius daugelyje sričių: - tiek komfortui tiek kūno vaizdui ar funkcijai. Apatinės galūnės amputacija yra trauminis ir krizinis įvykis žmogaus gyvenime - tad depresija yra dažnas reiškinys.
1.5 Reabilitacija po apatinės galūnės amputacijos
Reabilitacijos sekmė priklauso nuo tokių veiksnių, kaip amžius, sveikata, gretutinės ligos, amputacijos lygis. Prieš protezinę fazę sudaro galūnės, kuri lieka po amputacijos priežiūra: rūpinimasis žaizdomis, edemos kontroliavimas, bigės formavimas, sąnarių ir raumenų lankstumas [62].
Reabilitacijos metu pacientui yra suteikiama įvairiapusė pagalba, pradedama ruoštis protezavimui. Priešoperaciniu etapu pacientą reikia parengti operacijai psichologiškai. Pooperaciniu laikotarpiu pacientui taikoma kineziterapija, kontroliuojamas skausmas, formuojama bigė ir suteikiama psichologo pagalba. Reabilitacijos metu pacientas yra mokomas, kaip naudotis protezu ir jį įvaldyti [62]
Stiprinant galūnes protezų nešiojimui, labai svarbu stiprinti ir visą kūną. Kineziterapeutai yra atsakingi už tai, kad nusprestų ar pacientas jau yra tinkamai pasiruošęs dėvėti protezą ir ar pacientas jau yra pasiruošęs treniruotis - vaikščioti su protezu [63]
Žmogui patyrus amputaciją į reabilitacijos procesą yra įtraukiama visa sveikatos priežiūros komanda: gydytojai, slaugytojai, ortopedai, kineziterapeutai, dietologai. Viena iš pagrindinių šios grupės temų yra pacientų ugdymas. Suprasdamas ir žinodamas informaciją apie savo sveikatos būklę, gydymą, valdymą ir prognozę, pacientas gali tapti aktyviu reabilitacijos proceso dalyviu, o ne būti tik pasyviai dalyvaujantis [63].
Reabilitacija yra gydymo metodų kompleksas , kuriais siekiama maksimaliai padidinti asmens galimybes, sumažinti priklausomybes ir pagerinti gyvenimo kokybę tapus neįgaliam. Asmens reabilitacija po amputacijos apima visas intervencijas, kurios padeda pacientams geriau susipažinti su protezais ir įveikti su jų naudojimu susijusias komplikacijas, kad jie galėtų grįžti į savo kasdienį gyvenimą ir darbą [64].
Sėkmingas protezų naudojimas po amputacijos priklauso nuo kineziterapijos ir reabilitacijos tiek fiziškai, tiek psichologiškai [65] Reabilitacijos programose po apatinės galūnės amputacijos dažniausiai skiriamas savarankiškas vaikščiojimas su protezais [49]. Pastaraisiais metais žmonėms, patyrusiems amputaciją, reabilitacijos programos apėmė stiprinimo pratimus, vaikščiojimo treniruotes, vaizdo žaidimus, dviračių ergometro treniruotes, svorio palaikymo pratimus, koordinacijos pratimus, eisenos treniruotes ir funkcinę veiklą kasdieniame gyvenime (pvz., nešiojant stiklinę vandens, be išsiliejimo) [66], [67], [68].
Pacientai patyrę amputaciją, be akivaizdaus kūno funkcijos trūkumo, gali patirti psichologines, emocines, pažinimo ir kitas fizines komplikacijas. Ne visi žmonės kenčia nuo ligų tokių kaip diabetas, prieš patiriant amputaciją. Kai kurie žmonės amputaciją patiria būdami sveiki ir jauni - įvykus tam tikram trauminiam įvykiui. Laimei, dirbtinės galūnės gali leisti šiems žmonėms grįžti į savo kasdienio gyvenimo veiklą. To pasekoje žmonės vis dar gali sugebėti atlikti savarankiškai tokias veiklas, kaip važiuoti, vaikščioti. Šios pagalbos priemonės žinomos kaip protezai.
Dirbant su žmonėmis patyrusiais amputaciją, kineziterapeutas ir protezuotojas turi palaikyti šiltus, draugiškus santykius su pacientu.
Protezuotojas yra sveikatos priežiūros specialistas, kuris yra apmokytas įvertinti ir rūpintis kūno pooperaciniais apribojimais, atsirandančiais dėl ligos ar negalios, pavyzdžiui amputacijos. Protezuotojai yra apmokyti, kaip rekomenduoti, parinkti, kurti ir stebėti protezus.
Kineziterapeutai yra sveikatos priežiūros specialistai, kurie padeda pacientams sumažinti skausmą ir didinti judesių mobilumą. Visi pacientai yra individualiai testuojami ir vertinami, o
gydymo planas ir metodai yra tiksliai parenkami siekiant skatinti judrumą ir funkciją, sumažinti skausmą, užkirsti kelią tolesniam mobilumo praradimui ir išvengti negalios. Kineziterapeuto darbą sudaro trys pagrindiniai komponentai. Pirma: - prieš pritaikant protezą, pacientas turi būti apmokomas kaip prižiūrėti po amputacijos likusę galūnę ir fiziškai paruošti ją protezavimui. Antra: pacientas turi būti išmokintas kaip reikia taisyklingai naudoti ir prižiūrėti protezą .Trečia: -kineziterapeutas turi parinkti tinkamą fizinį aktyvumo lygį, kuris būtų saugus pacientui [69].
Įvertinimas, pacientų ugdymas, pasirengimas protezavimui, treniruočių sudarymas, eisenos mokymo įgūdžiai – visa tai yra dalis po operacinio gydymo. Paciento įvertinimas susideda iš medicininės anamnezės, psichinės būklės, judrumo lovoje, pusiausvyros, koordinacijos, persikėlimo, vežimėlio varomosios jėgos, judėjimo su pagalbinėmis priemonėmis nenaudojant protezo. Galūnės priežiūra, odos priežiūra, protezavimas, kojinių reguliavimas, protezo užsidėjimas ir nusiėmimas, bigės formavimas apima paciento mokymą kaip elgtis po amputacijos. Pagrindiniai kineziterapijos pratimai po galūnės amputacijos, prieš pritaikant protezą , yra skirti raumenų stiprinimui, judesių amplitudei gerinti, funkciniams judesiams, judėjimui lovoje gerinti, gebėjimui savarankiškai persikelti ir savarankiškai, be pagalbos stovėti. Pusiausvyra, koordinacija, svorio centras, atramos orieantacijos pagrindas, stovėjimas ant vienos kojos yra labai svarbūs dalykai, skirti kineziterapijai prieš protezavimą [69].
Pacientai , patyrę apatinės galūnės amputaciją, praėjus šešiom savaitėm po operacijos , yra gydomi antrame reabilitacijos etape. Britanijos reabilitacijos medicinos draugija (2018 m.) teigia, kad geriausia praktika yra įvertinti visus pacientus, net tuos, kurie tikrai nevaikščios su protezu. Reabilitacijos komanda turi daug informacijos ir patirties, kuria gali naudotis visi pacientai. Kiekvienas komandos narys atlieka tam tikrą darbą, o dirbant kartu, vienos valandos įvertinimas baigiasi sprendimu pradėti nuo vaikščiojimo treniruočių, persikėlimo mokymo, kurio metu protezas gali būti naudojamas arba ne, ar ankstyvojo ėjimo mokymo. Karališkojo ergoterapeutų koledžo (2011 m.) [70] tyrime teigiama, kad ergoterapeutų tikslas yra suteikti pacientams galimybę tapti nepriklausomiems tokiose srityse kaip savigyda, produktyvumas, laisvalaikis ir savarankiškumo skatinimas, kaip vežimėlio naudotojui. Kineziterapeutai įvertina raumenų jėgą, sąnarių apribojimus ir bendrą paciento fizinę būklę. Įvertinimo metu protezuotojas surenka informaciją apie ankstesnį aktyvumo lygį, pomėgius ir fizinį pasirengimą. Reabilitacijos konsultantas įvertina bendrą sveikatos būklę, širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų rezervus, pataria, kaip gydyti nervinius ir nocicepcinius skausmus, ir pateikia pacientui apžvalgos apie komandos įnašus galimybes. Pagrindinis reabilitacijos tikslas yra maksimaliai padidinti paciento funkcijas ir mobilumą, nesvarbu, ar jis naudojasi protezu ar ne.
Norint pacientui išrinkti tinkamą galūnės protezą, reikia atrasti tinkamiausią sprendimą, kad būtų užtikrintas paciento saugumas, stabilumas, pacientui būtų nesudėtinga pačiam protezą užsidėti ir nusiimti. Pagrindiniai protezavimo tikslai yra movos patogumas, odos įtrūkimų rizikos sumažinimas ir geras ėjimo stabilumas [71].
Į vaikščiojimo treniruotes įeina pusiausvyros ir laikysenos išlaikymas, svorio perkėlimo pratimai ir ėjimas tarp lygiagrečių juostų, naudojant žodinius patarimus ir veidrodžius, kad būtų galima pateikti vaizdinį grįžtamąjį ryšį. Teisingas pėdos padėjimas, žingsnio ilgis ir tolygus laikas yra būtini. Daugiausia dėmesio skiriama simetrijai, laikysenai einant ir pereinant prie tinkamų vaikščiojimo priemonių su priežiūra ir tada savarankiškai. Tinkama vaikščiojimo pagalbinė priemonė ankstyvosiose stadijose yra svarbi , siekiant išvengti įprastų sužeidimų, patempimų priešingose galūnėse, sumažinti kritimo riziką ir būsimą apatinės nugaros dalies skausmą [72].
Pacientams, kurie nenaudos protezų, patarimai ir gydymas bus tokie, kad jie būtų fiziškai stiprūs, be sąnarių pažeidimų, pėdų pažeidimų ir palengvintų naudojimąsi invalido vežimėliu. Galimybė išmokti pačiam persikelti į vežimėlį ir apsieiti be keltuvo leis pacientui išlaikyti pagrindinę jėgą ir naudotis automobiliu [71].
Po apatinės galūnės amputacijos yra numatyti trys reabilitacijos etapai 1. Pirmasis reabilitacijos etapas, kurio trukmė 16 dienų
2. Antras reabilitacijos etapas, kuris trunka 24 dienos. Šiuo etapu pacientui yra pritaikomas protezas.
3. Trečias reabilitacijos etapas, trunkantis 16 dienų.
(„Medicininės reabilitacijos paslaugų etapai. Suaugusiųjų atrankos ir siuntimo į medicininės reabilitacijos sveikatos priežiūros įstaigos tvarkos aprašas. Medicininės
reabilitacijos paslaugų suaugusiems teikimo bendrųjų reikalavimų aprašas. Žr. LR sveikatos apsaugos ministro 2008 01 17 įsakymą Nr. V-50 „Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo organizavimo“; Žin., 2008; Nr. 12-407).
Pagal Garšvienę R. (2014), antrajame reabilitacijos etape rekomenduojama protezo pritaikymą pradėti kuo anksčiau, praėjus 6-8 savaitėms po amputacijos ir pilnai sugijus bigei. Bet labai dažnai būna, kad pacientas siunčiamas reabilitacijai tik po pusės metų. Pavėluota reabilitacija sąlygoja judėjimo stereotipo praradimą, sumažejusią fizinę ištvermę, kontraktūrų išsivystymą ir pablogina vaikščiojimą [45].
Šiuo etapu , kurio trukmė 24 dienos, ligoniui yra pagaminamas ir pritaikomas gydantis ir formuojantis bigę gydomasis protezas. Kineziterapijos metu lavinami vaikščiojimo su protezu įgūdžiai, pacientas mokomas naudotis protezu, apmokomi artimieji.
Patebėta , jog pacientams, po galūnės amputacijos, kuomet į reabilitacijos programą buvo įtrauktas fizinis treniravimas, reabilitacijos laikas yra trumpesnis. Pacientų, kurie dalyvauja fiziškai aktyviame gyvenime, sportinėje veikloje gyvenimo kokybė ir savivertė yra didesnė, nei nedalyvaujančių tokioje veikloje. Be to fizinis aktyvumas žmogui padeda greičiau susitaikyti su savo neįgalumu ir pagerina motorinius įgūdžius, tokius kaip ėjimas [4].
Trečiojo reabilitacijos etapo gydymui atvykstama praėjus pusei metų po pirminio protezavimo. Dėl pasikeitusios bigės būklės yra nebetinkamas pirminio gydymo protezas. Trečiajame etape pacientui, priklausomai nuo jo judėjimo galimybių, pagaminamas ir pritaikomas nuolatinis protezas, kurį galima keisti kas tris metus. Per visą šį laikotarpį, didelę patirtį turintys protezavimo specialistai prižiūri protezus ir atlieka techninį aptarnavimą. Trečiasis reabilitacijos etapas trunka 16 dienų.
Protezai po apatinės galūnės amputacijos:
Amputuotą kūno dalį pakeisti yra skirti protezai. Apatinės galūnės protezavimo tikslas – atramos ir judėjimo funkcijų atkūrimas. Protezai yra gaminami individualiai. Protezo parametrai kiekybiškai ir kokybiškai priklauso nuo geometrinių ir biomechaninių žmogaus matmenų [73]. Atsižvelgiant į medžiagų prieinamumą, išteklius bei patirtį gamyboje, kartu su kultūrų gausa, siekiama išvystyti protezų gamybą šalies viduje [74]. Technologijų ir žinių mainai su išsivysčiusiomis valstybėmis teikia trumpalaikę naudą, nes laikui bėgant, tai neužtikrina maksimalios naudos amputuotajam dėl finansų, kurie yra gana riboti [75].
Protezavimo kontraindikacijos: IV laipsnio širdies nepakankamumas, parezė po insulto, psichikos susirgimai.
Apatinės galūnės protezai būna:
Pirminis protezas – nešiojamas iki metų. Jis naudojams, kad bigė susiformuotų ir pacientas išmoktų, kaip reikia vaikščioti su protezu. Pirminis protezas skirtas visiškai suformuoti bigę. Nešiojant pirminį protezą, dėl bigės plonėjimo, pacientas turi apsimauti papildomos kojines, kad bigė būtų proteze tvirtai ir nesmuktų nuo atramos taškų. Pirminis protezas yra gaminamas be kosmetikos, nes matant ašių padėtis galima jas nesunkiai koreguoti. Mokant eiti su protezu, pagrindinis uždavinys – išmokyti ritmiškos, tolygios, tvirtos eisenos, kuo panašesnės į normalią taisyklingą žmogaus eiseną [73].
Praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams po pirmojo protezavimo, kai bigė nustoja plonėti, pradedami gaminti nuolatiniai protezai.
Protezai (2 pav.) yra sudaryti iš individualių ir universalių detalių. Universalios dalys – tai dalys, kurios gaminamos masiškai, tačiau parenkamos pagal paciento matmenis. Jos yra vadinamos pusfabrikačiais. Tai yra pėdos, kelio, klubo lankstai ir blauzdos vamzdeliai. Specialios detalės yra rotaciniai įrenginiai. Protezas turi būti sukurtas taip, kad jis atitiktų žmogaus svorį, ūgį, gyvenimo sąlygas, judėjimo poreikius ir gytos negalios pobūdį (amputacija dėl traumos, cukrinio diabeto ar kt.) [73].
2pav. Šlaunies protezai (mano daryta nuotrauka).
Apatinės galūnės protezai ir jų dalys klasifikuojami į 4 mobilumo lygius pagal pacientų judėjimo galimybes.
I mobilumo lygis – apatinės galūnės protezai ir protezų dalys skirti asmenims, kurių judėjimas yra minimalus.
II mobilumo lygis – apatinės galūnės protezai ir protezų dalys skirti asmenims, kurių judėjimas yra vidutinis (asmuo yra vidutiniškai priklausomas nuo pagalbinių vaikščiojimo priemonių).
III mobilumo lygis – apatinės galūnės protezai ir protezų dalys skirti pacientams, kurie gali laisvai judėti, ir be pagalbinių priemonių nueiti daugiau kaip 50 metrų.
IV mobilumo lygis – apatinės galūnės protezai ir protezų dalys skirti laisvam, savarankiškam judėjimui [63].
Taigi, po reabilitacijos ir protezavimo pacientui yra suteikiama galimybė būti savarankiškam, socialiai aktyviam, gyventi nepriklausomą pilnavertį gyvenimą. Protezai yra parenkami individualiai , jų parametrai priklauso nuo geometrinių ir biomechaninių žmogaus charakteristikų. Antrame reabilitacijos etape pirminis protezas yra naudojamas nuo 3 mėnesių iki 1 metų, kol bigė pilnai susiformuos, vėliau pacientui yra pagaminamas ilgalaikis protezas.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1 Tyrimo organizavimas. Tiriamieji
Tyrimui atlikti 2019-02-21 buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (Protokolo Nr. BEC–SR (M) –206).
Tyrimas buvo vykdomas Palangos reabilitacijos centre ,,Pušynas“ nuo 2019-03-01 iki 2019-10-17. Tyrime dalyvavo stacionare gydomi pacientai, po apatinės galūnės amputacijos, sergantys periferinių arterijų liga. Tyrime dalyvavo 18 tiriamųjų, visi buvo vyriškosios lyties. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 71,61 ± 6,8 metų. Tiriamieji buvo ištirti prieš reabilitaciją ir po reabilitacijos, norint nustatyti skausmo, pusiausvyros, ėjimo greičio ir psichoemocinės būsenos pokytį. Baigus reabilitacinį gydymą buvo atliekama duomenų analizė, kaip kineziterapijos efektyvumas priklausė nuo rizikos veiksnių: amžiaus, lyties, KMI, rūkymo, arterinės hipertenzijos, cukrinio diabeto, amputacijos priežasties ir amputacijos lygio. Visi tiriamieji prieš pradedant tyrimą turėjo pasirašyti Bioetikos komisijos sudarytą dalyvavimo tyrime sutikimo ir informavimo formas (žr. 1 priedas).
Kineziterapijos programą sudarė raumenų jėgą didinantys pratimai, eisenos, pusiausvyros lavinimo pratimai. Pacientai buvo mokomi persikelti, naudotis pagalbinėmis priemonėmis, eiti tarp lygiagrečių, savarankiškai užlipti laiptais. Lavinant eiseną ir pusiausvyrą pacientai buvo mokomi eiti per kliūčių ruožą ir gaudyti kamuolį. Tiriamiesiems kineziterapija buvo taikyta penkais dienas per savaitę po valandą laiko, iš viso kineziterapija truko tris savaites.
3 pav. Tyrimo organizavimas Pradinis ištyrimas nustatant skausmo, pusiausvyros, ėjimo greičio
ir psihoemocinės būsenos pokytį.
Galutinis ištyrimas nustatant skausmo, pusiausvyros, ėjimo greičio ir psihoemocinės būsenos pokytį.
Kineziterapijos efektyvumo palyginimas priklausomai nuo rizikos
veiksnių: (amžiaus, lyties, KMI, rūkymo, arterinės hipertenzijos, cukrinio diabeto), amputacijos priežasties ir amputacijos lygio.
TIRIAMIEJI (n=18 )
Pacientai sergantys periferinių arterijų liga, po apatinės galūnės
amputacijos
Raumenų jėgą didinantys ir pusiausvyrą gerinantys kineziterapijos
pratimai 3 savaites, 5 dienas per savaitę,
Tiriamųjų įtraukimo į tyrimą kriterijai:
1. Pacientai sergantys periferininių arterijų liga 2. Savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime 3. Amputuota apatinė galūnė
4. Antrasis reabilitacijos etapas.
2.2 Tyrimo metodai
Siekiant nustatyti rizikos veiksnių, amputacijos priežasties ir amputacijos lygio įtaką kineziterapijos efektyvumui, asmenims sergantiems periferinių arterijų liga po apatinės galūnės amputacijos buvo naudojami šie metodai:
1. Anketinė apklausa
2. Vizualinė analoginė skausmo skalė (Wewers & Lowe, 1990) 3. Berg pusiausvyros skalė (Berg K. 1989)
4. „Stotis ir eiti“ testas (Wall et al., 2000)
5. SF – 36 gyvenimo kokybės klausimynas (Frisch, 1994)
2.2.1 Anketinė apklausa
Visi tyrime dalyvavę pacientai tūrėjo užpildyti anketinę apklausą, pateikiant savo demografinius duomenims ir informaciją apie savo amžių, lytį, KMI, ar rūko ar nerūko, ar serga arterine hipertenzija ar cukriniu diabetu, amputacijos priežastį (dėl kokios priežasties buvo atlikta amputacija) ir amputacijos lygį.
2.2.2 Vizualinė analoginė skausmo skalė (VAS)[76]
Vizualinė analoginė skausmo skalė (VAS) yra 10 cm tiesės atkarpa. Tiesės pradžia reiškia jog skausmo nėra, o pabaiga – stiprų skausmą. VAS skalė yra pripažinta Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos. Naudojama vertinti skausmui balais nuo 1 iki 10. (Šia skale galima nustatyti skausmo stiprumą prieš gydymą ir po jo, o gavus rezultatus galima vertinti gydymo efektyvumą bei paciento būklės pasikeitimus.
4pav. Vizualinė analoginė skausmo skalė [76]
Skausmo vertinimas pagal vizualinę analogijos skalę: silpnas skausmas: 1-3 balai;
vidutinis skausmas: 4-5 balai; stiprus skausmas: 6-7 balai; labai stiprus skausmas: 8-9 balai; nepakeliamas skausmas: 10 balų.
2.2.3 Berg pusiausvyros skalė (Berg K. 1989).
Berg pusiausvyros skalė (angl. Berg balance scale) (Berg, 1989) (Berg K, 1989), skirta įvertinti su pusiausvyrą susijusiems funkciniams įgūdžiams. Reabilitacijos pabaigoje šia skale galima įvertinti reabilitacijos efektyvumą [77].
Berg pusiausvyros skalę sudaro 14 užduočių, jos atliekamos stovint ir sėdint. Užduotys yra vertinamos balais nuo 0 iki 4. 0 balų - tiriamas negeba atlikti užduoties, 4 – lengvai atlieka užduotį. Užduočių atlikimo metu yra vertinamos paciento galimybės išlaikyti padėtį, esant mažesniam atramos plotui stovint ar sėdint. Susumavus testo balus yra daroma išvada apie paciento pusiausvyrą: 0 – 20 - judėjimas vežimėlio pagalba, 21 - 40 – judėjimas su pagalba, 41 – 56 - nepriklausomas judėjimas.
2.2.4 „Stotis ir eiti“ testas (shl
et al., 2000)
(Rehabilitation Measures Database) Testą sudaro šios užduotys: Atsistoti nuo kėdės;
Eiti 3 metrus tiesia linija;
Apsisukti, neprarandant pusiausvyros; Grįžimas prie kėdės;
Apsisukti aplink savo ašį; Atsisėsti;
Šiam testui atlikti laikas yra matuojamas chronometru. Laikas skaičiuoti pradedamas nuo tada, kai tiriantysis duoda komandą pradėti testą ir baigiamas, kai tiriamasis atsisėda ant kėdės (Rehabilitation Measures Database) [78]
2.2.5 SF – 36 psichoemocinės būsenos klausimynas (Frisch, 1994)
Tiriamieji užpildė klausimyną, susijusį su psichine ir fizine jų sveikata [79] Šį psichoemocinės būsenos klausimyną sudaro aštuonios gyvenimo sritys: veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų, fizinis aktyvumas, socialinė funkcija, veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų, emocinė būklė, taip pat bendras sveikatos vertinimas, skausmas ir energingumas/gyvybingumas. Šios gyvenimo sritys yra jungiamos į dvi kategorijas - į fizinę ir psichinę sveikatą.
Fizinei sveikatai vertinti yra skirtos: bendros sveikatos, veiklos apribojimo dėl fizinių negalavimų, fizinio aktyvumo ir skausmo vertinimo sritys. Psichinei sveikatai vertinti yra skirtos: socalinės funkcijos, energingumo ir gyvybingumo, veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų ir emocinės būklės vertinimo sritys [80] .
SF -36 psichoemocinės būklės vertinimo klausimyną gali pildyti tyrėjas arba pats tiriamasis. Klausimyno pildymas užtrunka apie 8-10 minučių.
1.6 Tyrimo duomenų apdorojimas.
Tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant statistikos paketą SPSS (Statisttical Packet for Social Sciences 19.0). Diagramoms atvaizduoti bus naudojama MS Excel 2010. Visi duomenys bus pakartotinai patikrinti prieš detalios statistinės analizės atlikimą.
Kadangi duomenys nėra pasiskirstę pagal normalųjį dėsnį, lyginant tuos pačius tiriamuosius prieš ir po kineziterapijos buvo naudojamas Vilcoxon (Wilcoxon) kriterijus
Ryšio stiprumo nustatymui buvo taikytas Spirmano (Spearman s) koreliacijos metodas. Skirtumai laikyti patikimais, jei paklaidos tikimybė mažesnė nei p<0,05.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Tiriamųjų kontingento charakteristika
Tyrime dalyvavo 18 pacientų, visi jie buvo vyriškosios lyties. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas (5 pav.)
5 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal lytį
Visi tiriamieji apatinės galūnės amputaciją buvo patyrę dėl perifeinių arterijų ligos. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas (6 pav.)
Tiriamųjų, kurie patyrė apatinės galūnės amputaciją žemiau kelio sąnario buvo 10 (55,56 proc.), o amputaciją patyrusių šlaunies viduryję - 8 (44,44 proc.). Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal amputuotacijos lygį pavaizduotas (7 pav.)
7 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal amputacijos lygį.
Tiriamųjų, kurie neturėjo viršsvorio, buvo 17 (94,44 proc.), o viršsvorį turėjo – 1 tiriamasis (5,56 proc.). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal KMI pavaizduotas (8 pav.)
8 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal KMI.
Rūkantys buvo 12 tiriamųjų (66,67 proc.), o nerūkantys – 6 tiriamieji (33,33 proc.). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal rūkymą pavaizduotas (9 pav.).
9 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal rūkymą.
Tiriamųjų, kurie serga arterine hipertenzija buvo 15 (88,33 proc.), o nesergančių arterine hipertenzija buvo 3 (16,67 proc.). Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal sirgimą arterine hipertenzija pavaizduotas (10 pav.)
10 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal arterinę hipertenziją.
Cukriniu diabetu sirgo 9 tiriamieji (50.00 proc.), nesergantys, taip pat 9 asmenys (50.00 proc.). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal cukrinį diabetą pavaizduotas (11 pav. ).
Vizualinės analoginės skausmo skalės (VAS) rezultatai
Siekiant įvertinti tiriamųjų juntamą skausmą prieš ir po kineziterapijos, buvo palyginti vizualinės analogijos skalės rezultatų vidurkiai. Išanalizavus gautus duomenis ir pritaikius Vilcoxon ranginį kriterijų nustatyta, kad po kineziterapijos pacientų juntamas skausmas sumažėjo nuo 6,94 ± 0,725 balų iki 6,17 ± 0.707 balų, (p<0,05), t.y. 0,77 ± 0,19 balais (12 pav.).
12 pav.Tiriamųjų skausmo vertinimas balais prieš ir po kineziterapijos * - statistiškai reikšmingas skirtumas, p<0,004
Berg pusiausvyros testo rezultatai
Vertinant tiriamųjų, patyrusių apatinės galūnės amputaciją, pusiausvyrą, naudojome Berg skalę. Tiriamjų pusiausvyra prieš kineziterapiją buvo įvertinta 27,89 ± 4,378 balais, o po kineziterapijo šis rodiklis padidėjo 7,06 ± 0,59 balais ir siekė 34,94 ± 3.827 balus (p<0,001) (13 pav.).
13 pav. Tiriamųjų pusiausvyros balai prieš ir po kineziterapijos * - p<0,001, lyginant tiriamuosius prieš ir po kineziterapijos
Stotis ir eiti testo rezultatai
Siekiant įvertinti tiriamųjų ėjimo greitį prieš ir po kineziterapijos, buvo palyginti ,, stotis ir eiti ,, testo rezultatų vidurkiai. Pacientams tyrimo metu buvo leista patiems pasirinkti saugiausią ėjimo greitį. Kineziterapijos pradžioje tiriamųjų ėjimo greičio vidurkis buvo 38,28 ± 4.663 sekundės, o po kineziterapijos tiriamieji testą atliko 6,38 ± 0,34 sekundėmis greičiau, t.y. per 31,89 ± 4,861 sekundes (p<0,001). (14 pav.).
14 pav. Tiriamųjų ėjimo greičio balai prieš ir po kineziterapijos * - p<0,001, lyginant tiriamuosius prieš ir po kineziterapijos
15 pav. Tiriamųjų psichoemocinės būsenos vertinimas atskirų gyvenimo sričių prieš ir po kineziterapijos. Fizinis aktyvumas (FA), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų (VAFN),
skausmas (SK), bendra sveikata (BSV), energingumas/gyvybingumas (EG), socialinė funciją (SF), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų (VAES), emocinė būklė (EB). * - p<0,05 lyginant tarp vertinimų, prieš ir po kineziterapijos
Tiriamųjų psichoemocinės būsenos vertininui buvo naudojamas SF-36 klausimynas, kuriuo vertinome tiriamųjų fizinį aktyvumą (FA), veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų (VAFN), skausmą (SK), bendrą sveikatą (BSV), energingumą/gyvybingumą (EG), socialinę funciją (SF), veiklos apribojimą dėl emocinių sutrikimų (VAES), emocinę būklę (EB).
SF- 36 klausimynu vertinant tiriamųjų fizinę ir psichinę sveikatą, buvo nustatyta, kad kineziterapijos pabaigoje pagerėjo pacientų subjektyvus vertinimas fizinio aktyvumo, bendros sveikatos, energingumo ir gyvibingumo, socialinės funkcijos, taip pat, pagerėjo ir tiriamųjų
veiklos apribojimo dėl fizinių negalavimų ir veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų, emocinės būklės ir skausmo vertinimas p<0,05 (pav. 15).
Kineziterapijos efektyvumo palyginimas
16 lentelė. „VAS“ skausmo vertinimo testo, „Berg“ pusiausvyros testo ir „Stotis ir eiti“ testo ėjimo greičio rezultatų pokyčių vidurkiai, priklausomai nuo amputacijos
Pokyčių vidurkiai Amputacija žemiau kelio
sąnario Amputacija šlaunies viduryje
p „VAS“ skausmo skalė -0,9 ± 0,87 -0,62 ± 0,74 0,504 „Berg“ pusiausvyros testas 6,30 ± 2,35 8 ± 2,50 0,122
„Stotis ir eiti“ testo ėjimo greičio
vertinimas
-6,60± 1,42 -6,12 ± 1,55 0,682
Tiriamųjų, kuriems apatinės galūnės amputacija buvo atlikta žemiau kelio sąnario (VAS) vizualinės skausmo skalės rezultatai prieš kineziterapiją buvo 7(6-8; 6,70) o po kineziterapijos 6(5-7; 5,80) balai, pokyčio vidurkis -0,9 ± 0,87 (p<0.05) Tiriamųjų patyrusių amputaciją šlaunies lygyje rezultatai prieš kineziterapiją buvo 8; 6,94) o po kineziterapijos 7(6-7; 6,63) balai, pokyčio vidurkis -0,62 ± 0,74 balų (p>0,05). Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (16 lentelė).
Tiriamųjų, kuriems apatinės galūnės amputacija buvo atlikta žemiau kelio sąnario (Berg) pusiausvyros vertinimo rezultatai prieš kineziterapiją buvo 31(27-35; 30,80) o po kineziterapijos 39(32-40;37,10) balai, pokyčio vidurkis 6,30 ± 2,35 balų (p<0,05). Patyrusių amputaciją šlaunies lygyje, rezultatai prieš kineziterapiją buvo 24(20-27; 24,25) o po kineziterapijos 31(29-38; 32,25), pokyčio vidurkis 8 ± 2,50 balų (p<0,05). Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (16 lentelė).
Tiriamųjų, kuriems apatinės galūnės amputacija buvo atlikta žemiau kelio sąnario „Stotis ir eiti“ ėjimo greičio vertinimo rezultatai prieš kineziterapiją buvo 36(30-39; 35,10) o po kineziterapijos 28,50(24-33;28,50) sekundės, pokyčio vidurkis -6,60 ± 1,42 balų (p<0,05). Patyrusių amputaciją šlaunies lygyje, rezultatai prieš kineziterapiją buvo 42(39-46; 42,25) o po kineziterapijos 37,00(37,-39; 26,13) sekundės, pokyčio vidurkis -0,612 ± 1,55 balų (p<0,05). Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (16 lentelė).
17 lentelė. „VAS“ skausmo vertinimo testo, „Berg“ pusiausvyros testo ir „Stotis ir eiti“ testo ėjimo greičio rezultatų pokyčių vidurkiai, priklausomai nuo rūkymo
Rūkantys tiriamieji Nerūkantys tiriamieji p „VAS“ skausmo skalė -0,75 ± 0,75 -0,83 ± 0,98 0,920 „Berg“ pusiausvyros testas 6,83 ± 2,44 7,5 ± 2,81 0,533
„Stotis ir eiti“ testo ėjimo greičio
vertinimas
–6,5 ± 1,08 -6,16 ± 2,13 0,737
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tiriamųjų kurie rūko, „VAS“ skausmo skalės rezultatai prieš kineziterapiją buvo 7(6-8; 6,92), o po kineziterapijos 6(5-7; 6,17) balai, pokyčio vidurkis -0,75 ± 0,75 balai (p<0,05). Nerūkančių tiriamųjų rezultatai kineziterapijos pradžioje buvo 6(6-8; 7), o pabaigoje –6 (5-7; 6,17) balai, pokyčio vidurkis -0,83 ± 0,9,8 balai p>0,05. Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (17 lentelė).
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tiriamųjų kurie rūko, „Berg“ pusiausvyros vertinimo skalės rezultatai prieš kineziterapiją buvo 27(20-35; 27), o po kineziterapijos 34(29-39; 34,94) balai, pokyčio vidurkis 6,83 ± 2,44 balai (p<0,05). Nerūkančių tiriamųjų rezultatai kineziterapijos pradžioje buvo 29,50(25-35; 29,67), pabaigoje –38,50(32-40; 37,17) balai, pokyčio vidurkis 7,5 ± 2,81 balai (p<0,05). Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (17 lentelė).
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tiriamųjų, kurie rūko, ,,stotis ir eiti,, ėjimo greičio rezultatai prieš kineziterapiją buvo 39(20-35; 27), o po kineziterapijos 33(29-39; 34,94) sekundės, pokyčio vidurkis –6,5 ± 1,08 sekundės (p<0,05). Nerūkančių tiriamųjų rezultatai kineziterapijos pradžioje buvo 36,50(25-35; 29,67), pabaigoje –28,50 (32-40; 37,17), pokyčio vidurkis -6,16 ± 2,13 sekundės (p<0,05). Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (17 lentelė).
18 lentelė. „VAS“ skausmo vertinimo testo, „Berg“ pusiausvyros testo ir „Stotis ir eiti“ testo ėjimo greičio rezultatų pokyčių vidurkiai, priklausomai nuo arterinės hipertenzijos
Sergantys arterine hipertenzija Nesergantys arterine hipertenzija p „VAS“ skausmo skalė -0,80 ± 0,77 -0,66 ± 1,15 0,703 „Berg“ pusiausvyros testas 7,40 ± 2,55 5,33 ± 1,52 0,163
„Stotis ir eiti“ testo ėjimo greičio
vertinimas
-6,40 ± 1,50 -6,33 ± 1,52 0,856
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tiriamųjų kurie serga arterine hipertenzija, „VAS“ skausmo skalės rezultatai prieš kineziterapiją buvo 7(6-8; 7,07), o po kineziterapijos 6(5-7; 6,27) balai (p<0,05) pokyčio vidurkis -0,80 ± 0,77 (p<0,05). Tiriamųjų, kurie neserga arterine hipertenzija rezultatai kineziterapijos pradžioje buvo 6(6-7; 6,33), pabaigoje –5,5(5-6; 5,67) balai, pokyčio vidurkis -0,66 ± 1,15 balai (p>0,05). Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (18 lentelė).
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tiriamųjų kurie serga arterine hipertenzija, „Berg“ pusiausvyros vertinimo testo rezultatai prieš kineziterapiją buvo 27(20-34; 26,60), o po kineziterapijos 34(29-39; 34) balai, pokyčio vidurkis 7,40 ± 2,55 balai (p<0,05). Tiriamųjų, kurie neserga arterine hipertenzija rezultatai kineziterapijos pradžioje buvo 35(33-35; 34,33), pabaigoje – 40 (39-40; 39,67) balai, pokyčio vidurkis 5,33 ± 1,52 balai (p>0,05). Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (18 lentelė).
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tiriamųjų kurie serga arterine hipertenzija, Stotis ir eiti, ėjimo greičio vertinimo rezultatai prieš kineziterapiją buvo 39(32-46; 39,40), o po kineziterapijos 33(26-39; 33) sekundės, pokyčio vidurkis -6,40 ± 1,50 (p<0,05). Tiriamųjų, kurie neserga arterine hipertenzija rezultatai kineziterapijos pradžioje buvo 30(30-38; 32,67), pabaigoje – 25(24-30; 26,33), pokyčio vidurkis -6,33 ± 1,52 sekundės (p>0,05). Rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p>0,05) (18 lentelė).
