KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASREABILITACIJOS KLINIKA
LINA STANIULIENĖ
KINEZITERAPIJOS POVEIKIS SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE
SKLEROZE SAVIJAUTAI, PUSIAUSVYRAI IR EISENAI,
PRIKLAUSOMAI NUO PROCEDŪROS ATLIKIMO LAIKO
Magistro darbas
Darbo vadovė dr. R. Šakalienė
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASREABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Jūratė Macijauskienė
KINEZITERAPIJOS POVEIKIS SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE
SKLEROZE SAVIJAUTAI, PUSIAUSVYRAI IR EISENAI,
PRIKLAUSOMAI NUO PROCEDŪROS ATLIKIMO LAIKO
Magistro darbas
Darbo vadovas dr. Rasa Šakalienė
2011, 05,19
Recenzentas Darbą atliko
____________________ Magistrantė
____________________ Lina Staniulienė
2011,05,19 2011, 05,19
TURINYS
SANTRUMPOS...5 SANTRAUKA...6 SUMMARY ...8 ĮVADAS ...9 I. LITERATŪROS APŽVALGA ...11I.1 Išsėtinės sklerozės paplitimas, priežastys ir eiga ...11
I.2 Išsėtinės sklerozės simptomai ...12
I.3 Nuovargis sergant išsėtine skleroze ...14
I.3.1 Nuovargis ir gyvenimo kokybė ...14
I.3.2 Nuovargio mažinimo būdai ir fizinis aktyvumas ...16
I.3.3 Nuovargio vertinimo skalės ...17
I.4 Eisenos sutrikimai ...19
I.5 Pusiausvyros sutrikimai ...20
I.6 Sergančiųjų išsėtine skleroze kineziterapija ...21
II. DARBO TIKSLAS ...26
III. DARBO UŽDAVINIAI...27
IV. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...28
IV.1. Tiriamojo kontingento charakteristika ...28
IV.2. Tyrimo metodai...28
IV.2.1. Funkcinės būklės vertinimo metodai...28
IV.2.2. Matematinė statistika...30
IV.3. Tyrimo organizavimas ...30
V. TYRIMO REZULTATAI ...33
V.1. Anketos rezultatai...33
V.2. Pusiausvyros vertinimo rezultatai ...34
V.3. Eisenos vertinimo rezultatai ...40
V.4. Nuovargio vertinimo rezultatai ...43
VI. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ...45
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...48 LITERATŪRA ...49 PRIEDAI...53
SANTRUMPOS
ABC – The Activities-specific Balance Confidence Scale GPF - Global Perception of Fatigue Scale
IS – išsėtinė sklerozė KT – kineziterapija
LSMU – Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas MFI - The Multidimensional Fatigue Inventory
SANTRAUKA
Kineziterapijos poveikis sergančiųjų išsėtine skleroze savijautai, pusiausvyrai ir eisenai, priklausomai nuo procedūros atlikimo laiko
Raktiniai žodžiai: išsėtinė sklerozė, nuovargis, pusiausvyra, eisena, kineziterapija
Pasaulyje išsėtine skleroze serga apie 3,5 mln. gyventojų ir šis skaičius kasmet didėja, bei ,,jaunėja,, sergančiųjų amžiumi (Saltoni M., 2011). Šiems pacientams sutrinka pusiausvyra, koordinacija, kartu ir eisena. Taip pat būdingas padidėjęs nuovargis, kas dar labiau pablogina savijautą (Stroud N., 2009). Todėl kineziterapija yra vienas iš galimų gydymo būdų galinčių palengvinti šiuos simptomus ir pagerinti savijautą. Yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų (Dalgas U., 2009, Snook EM., 2009, Coote S., 2009), kuriuose nagrinėjamas įvairių kineziterapijos metodų poveikis sergantiems išsėtine skleroze, bet nepavyko rasti darbų, atskleidžiančių kineziterapijos poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze savijautai, pusiausvyrai ir eisenai, skirtingu dienos metu.
Tyrimo tikslas: Nustatyti kineziterapijos poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze savijautai, pusiausvyrai ir eisenai, priklausomai nuo procedūros atlikimo laiko.
Tyrimo uždaviniai: 1) Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze savijautą prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu, 2) Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrą prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu, 3) Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze eiseną prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu, 4) Palyginti kineziterapijos poveikį rytinėje ir popietinėje tiriamųjų grupėse.
Darbo objektas: ligonių sergančių išsėtine skleroze, nuovargis, pusiausvyra ir eisena taikant kineziterapiją skirtingu dienos metu.
Tyrimo metodai: Tyrime dalyvavo 50 ligonių, kuriems diagnozuota išsėtinė sklerozė. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: rytinę (25 ligoniai) ir popietinę (25 ligoniai). Visi ligoniai vidutiniškai gavo po 5 kineziterapijos procedūras. Prieš kineziterapijos procedūras buvo užpildoma anketa. Tiriamųjų savijauta (nuovargis), pusiausvyra ir eisena buvo vertinama prieš kineziterapijos procedūras ir ligoniams išvykstant į namus.
Išvados: 1) Sergančiųjų išsėtine skleroze savijauta tiek po kineziterapijos procedūrų atliktų ryte, tiek ir po pietų, statistiškai reikšmingai pagerėjo (nuovargis sumažėjo), 2) Sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyra tiek po kineziterapijos procedūrų atliktų ryte, tiek ir po pietų, statistiškai reikšmingai pagerėjo, 3)
Sergančiųjų išsėtine skleroze eisena tiek po kineziterapijos procedūrų atliktų ryte, tiek ir po pietų, statistiškai reikšmingai pagerėjo, 4) Ryte atliktų kineziterapijos procedūrų poveikis sergančiųjų išsėtine skleroze savijautai, pusiausvyrai ir eisenai buvo didesnis, nei popietinių procedūrų.
SUMMARY
Influence of physiotherapy on fatigue, balance and gait in different time of the day for patients with multiple sclerosis
Key words: multiple sclerosis, fatigue, balance, gait, physiotherapy
There is a population of 3.5 million multiple sclerosis patients in the world. It is getting bigger and “younger” every year (Saltoni M., 2011). These patients have balance, coordination, gait problems. Also they have enlarged fatigue, which affects they quality of life (Stroud N., 2009). Physiotherapy is one of rehabilitation methods that can improve quality of life and ease symptoms for people with multiple sclerosis. There are many clinical researches (Dalgas U., 2009, Snook EM., 2009, Coote S., 2009) where the effect of physiotherapy for patients with multiple sclerosis was proved, but we could not find any scientific information about the effect of physiotherapy on fatigue, balance and gait in different time of the day.
The purpose of the work: to evaluate fatigue, balance and gait in different time of the day after physiotherapy.
Goals: 1) to evaluate patients‘ fatigue before and after the physiotherapy in different day time; 2) to evaluate patients‘ balance before and after the physiotherapy in different day time; 3) to evaluate patients‘ gait before and after the physiotherapy in different day time; 4) to compare the received results in between of the morning and afternoon group.
Object of the work:the patients’ fatigue, balance and gait after physiotherapy in different daytime. Methods: 50 patients with multiple sclerosis participated in the study. They were divided in to morning group (25 patients) and afternoon group (25 patients). All patients had average 5 physiotherapy procedures. Patients fatigue (Visual fatigue scale), balance (Fullerton advanced balance scale) and gait (Emory gait scale) were evaluated before and after the physiotherapy.
Conclusions: 1) after the physiotherapy fatigue decreased significantly (p<0,001) in morning and afternoon groups; 2) after the physiotherapy balance increased significantly (p<0,001) in morning and afternoon groups; 3) after the physiotherapy gait improved significantly (p<0,001) in morning and afternoon groups; 4) The effect of physiotherapy on fatigue, balance and gait was better in morning group than in afternoon group for patients with multiple sclerosis.
Į
VADAS
Išsėtinė sklerozė – lėtai progresuojanti centrinės nervų sistemos liga, pažeidžianti sveikas ląsteles ir audinius bei sukelianti sunkius audinių ir organų pažeidimus ar net sutrikdanti kai kurias organizmo funkcijas [1]. Lietuvoje šiuo metu užregistruota daugiau nei 4,5 tūkst. sergančiųjų išsėtine skleroze, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje atitinkamai 2,5 ir 1,5 tūkst. [4]. Tai - 20-40 metų žmonių liga, tačiau kodėl ja serga jauni žmonės, iki šiol nėra tiksliai nustatyta [1].
Išsėtinė sklerozė neigiamai paveikia daugelį centrinės nervų sistemos vietų: galvos ir nugaros smegenyse, optiniame nerve atsiranda nervinių skaidulų pažeidimo židinių, palaipsniui vystosi atrofiniai pokyčiai, lėtėja nervinio impulso sklidimas aksonais. Nuo pažeistos galvos ir nugaros smegenų srities priklauso, kokie simptomai pasireikš [1]. Pirmieji galimi ligos požymiai: staigus regėjimo susilpnėjimas, pusiausvyros sutrikimas, be aiškios priežasties atsirandantis nuovargis, galvos svaigimas, galūnių tirpimas, nepaaiškinamas skausmas, ypač veido bei nugaros srityse [2].
Nuovargis – vienas iš dažniausių ir labiausiai varginančių simptomų neigiamai veikiančių sergančiojo išsėtine skleroze gyvenimo kokybę [2]. Šis nuovargis gali padidėti dienos eigoje dėl karščio, fizinių pastangų. Skirtingų tyrimų metu nustatyta, kad nuovargiu skundžiasi nuo 76 iki 92 procentų sergančiųjų išsėtine skleroze [1-3].
Dar vieni iš dažniau pasireiškiančių simptomų – pusiausvyros ir eisenos sutrikimai. Jau ankstyvose išsėtinės sklerozės stadijose pasireiškia pusiausvyros sutrikimai, nors dar nėra matoma žymių eisenos pakitimų [13]. Sutrikusi pusiausvyra apriboja pacientų judėjimo galimybes, ėjimas tampa nesaugus, reikalauja daugiau pastangų. Daugelyje tyrimų pastebėta, kad šiems pacientams būdingas žingsnio ilgio ir greičio, ištvermės sumažėjimas[11,12]. Sutrikęs kūno padėties valdymas didina griuvimų dažnį, atsiranda baimė griūti. Raumenų silpnumas ir sumažėjusi centrinė aktyvacija blogina pusiausvyrą. Tyrimų metu nustatyta, kad didinant raumenų jėgą gerėja sausgyslių elastingumas ir kartu pagerėja kūno padėties valdymas, ėjimo greitis. Treniruojant pusiausvyrą sumažėja griuvimų dažnis [15].
Ankstesni tyrimai parodė, kad sergantiems išsėtine skleroze nuovargis didėja dienos eigoje, todėl rekomenduojama atlikti pusiausvyros, ėjimo testus ryte, o ne po pietų [20, 24]. Yra atlikta nemažai tyrimų, kuriuose vertinama sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyra, eisena, nuovargis, bet nėra nustatyta, ar kineziterapijos poveikis sergančiųjų išsėtine skleroze savijautai, eisenai ir pusiausvyrai priklauso nuo procedūros atlikimo laiko.
Darbo tikslas:
Nustatyti kineziterapijos poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze savijautai, pusiausvyrai ir eisenai, priklausomai nuo procedūros atlikimo laiko.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze savijautą prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu.
2. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrą prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu.
3. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze eiseną prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu.
I. LITERATŪROS APŽVALGA
Išsėtinė sklerozė – lėtai progresuojanti centrinės nervų sistemos liga, pažeidžianti sveikas ląsteles ir audinius bei sukelianti sunkius audinių ir organų pažeidimus ar net sutrikdanti kai kurias organizmo funkcijas. Taip nutinka tuomet, kai organizmo imuninė sistema neatpažįsta savo sudedamųjų dalių ir imuninės sistemos ląstelės ima atakuoti nuosavas ląsteles bei audinius. Kai tai atsitinka, apsauginis sluoksnis – centrinės nervų sistemos dangalas mielinas, esantis aplink nervų skaidulas centrinėje nervų sistemoje - yra tiesiog suardomas. Šis pažeidimas ima trukdyti nervinių ląstelių sąveikai ir sukelia išsėtinės sklerozės simptomus. Liga neigiamai paveikia daugelį centrinės nervų sistemos vietų: galvos ir nugaros smegenyse, optiniame nerve atsiranda nervinių skaidulų pažeidimo židinių, palaipsniui vystosi atrofiniai pokyčiai, lėtėja nervinio impulso sklidimas aksonais. Nuo pažeistos galvos ir nugaros smegenų srities priklauso, kokie simptomai pasireikš [2].
I.1 Išsėtinės sklerozės paplitimas, priežastys ir eiga
Lietuvoje šiuo metu užregistruota daugiau nei 4,5 tūkst. sergančiųjų išsėtine skleroze, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje atitinkamai 2,5 ir 1,5 tūkst. Klaipėdos universitetinės ligoninės Išsėtinės sklerozės centro duomenimis, išsėtinės sklerozės paplitimas Lietuvoje yra 55 susirgimai 100 000 gyventojų [27].
Išsėtinė sklerozė moterims diagnozuojama dukart dažniau nei vyrams. Tai - 20-40 metų žmonių liga, tačiau kodėl ji puola jaunus žmones, iki šiol nėra tiksliai nustatyta. Amerikiečių mokslininkai teigia, kad neurotropinis virusas, sukeliantis išsėtinę sklerozę, neatsparus dideliam šalčiui bei karščiui, todėl, anot jų, šia liga beveik nesergama Afrikoje, tolimojoje šiaurėje, Azijoje. Vidutinio klimato zonos srityse, kurioms priklauso ir mūsų šalis, ši liga ypač paplitusi. Manoma, kad išsėtinei sklerozei atsirasti įtakos turi paveldimumas, alergija, medžiagų apykaita, imuniniai sutrikimai, stresas ir netgi mikroelementų, pavyzdžiui, vario, stoka dirvožemyje, žmogaus amžius, rasė, geografinė padėtis, klimatas ir daugelis kitų veiksnių [2].
Esant pradinei ligos stadijai, net kelerius metus iš eilės gali nebūti visiškai jokių simptomų, nors ligos paūmėjimai yra visiškai nenuspėjami – nauji ir jau anksčiau buvę simpotomai gali atsirasti staiga,
trukti keletą dienų ar net savaičių, po to vėl pranykti. Vėliau liga pereina į antrinę progresuojančią ligos formą, galinčią nuolat progresuoti. Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė, kuriai nuo pat ligos pradžios būdingas nuolatinis progresavimas, pasitaiko itin retai – tik 10 proc. pacientų. Jos metu nebūna paūmėjimų ar pagerėjimų. Simptomai nuolat ryškėja, todėl ir negalia laipsniškai didėja. Gerybinė išsėtinė sklerozė pasireiškia vienu nedideliu paūmėjimu ir vienu galimu papildomu atkryčiu. Antrasis paūmėjimas gali pasireikšti net po 20 ar daugiau metų, o tuo laiku liga nelabai progresuoja [2].
Liga nėra užkrečiama ir nebūtinai sergantįjį atveda į invalido vežimėlį, nors iki šiol yra nepagydoma. Gyvenimo trukmei išsėtinė sklerozė įtakos turi nedaug, tačiau savo ateities perspektyva liga gąsdina ne vieną – kuo ilgiau sergama, tuo didesnė neįgalumo tikimybė. Patekus pas specialistus pavėluotai ir progresavus ligai, veiksmingo gydymo praktiškai nebėra. Gydymas priklauso nuo individualių sergančiojo savybių, gretutinių ligų bei ligos formos [24].
I.2 Išsėtinės sklerozės simptomai
Pirmieji galimi ligos požymiai: staigus regėjimo susilpnėjimas, pusiausvyros sutrikimas, be aiškios priežasties atsirandantis nuovargis, galvos svaigimas, galūnių tirpimas, nepaaiškinamas skausmas, ypač veido bei nugaros srityse, ir panašūs simptomai, dažnai priskiriami ir kitoms ligoms. Išsėtinės sklerozės (IS) klinikinė simptomatika yra labai skirtinga, tačiau ligos pradžiai labiau būdingi sensoriniai simptomai, galūnių nusilpimas, optinis neuritas. Dėl nuolatinės baimės, nežinios, nerimo sergančiuosius išsėtine skleroze ima kamuoti depresija, kuri diagnozuojama dažniau, nei sergant kitomis lėtinėmis ligomis [22].
Dažniausi sutrikimai [22, 51]: Nuovargis
Išsėtinės sklerozės sukeltas nuovargis yra tam tikra greitai prasidedančio nuovargio forma. Išsėtinės sklerozės sukeltas nuovargis yra pernelyg stiprus fizinis ir psichinis pavargimas; jis būdingas iki 70 proc. sergančiųjų. Ši ypatinga išsekimo forma atsiranda po mažiausių pastangų ir jos negalima priskirti depresijai.
Sensoriniai sutrikimai
Maždaug trečdaliui sergančiųjų išsėtine skleroze ši liga pirmiausia pasireiškia sensorinių sutrikimų pavidalu, t. y. problemomis, susijusiomis su keistais jutimais arba jutimų išnykimu. Paprastai šie simptomai asimetriški: pavyzdžiui, jie atsiranda vienoje rankoje, vienoje kojoje. Iš pradžių simptomai
gali pasireikšti kaip sustingimas, tirpulys, dilgčiojimas ar jutimų išnykimas. Taip pat dažni „sruvenimo jutimai“ arba kurio nors pagrindinio sąnario tam tikras blokavimas bei jutimas, kad suvaržytas liemuo. Regos sutrikimai
Vienas dažniausių išsėtinės sklerozės simptomų yra matymo sunkumai. Matymas gali tapti miglotas ar neaiškus, o intensyvumas gali būti iki praeinančio ir dažniausiai vienpusio aklumo. Kartais gali būti abipusis aklumas .Gali atsirasti sumažėjęs matymo aštrumas, kurio neįmanoma pakoreguoti nešiojant akinius.
Galvos svaigimas ir koordinacija
Galvos svaigimas susijęs su polinkiu į alpulį arba į nemalonų svirduliavimo arba sukimosi jutimą. Galvos svaigimas paprastai atsiranda dėl pablogėjusio ar pažeisto pusiausvyros jutimo.
Koordinacijos sutrikimai
Tai gali lemti sunkumus atliekant tam tikrus judesius, pavyzdžiui, keliant puodelį. Kai kuriais atvejais su jais būna susijęs tikas, visiškai neleidžiantis atlikti intencinių judesių. Kai kuriems žmonėms gali būti sunku sėdėti, stovėti ar eiti. Jei sutrinka kalba, gali būti skanduojanti arba lėta, pasižyminti neryžtinga dikcija, o kartais jos skambėjimas neturi tonų.
Judėjimo sunkumai
Vienas iš simptomų, kuris vis labiau ryškėja vystantis išsėtinei sklerozei – nesugebėjimas nevaržomai judinti galūnes. Jis atsiranda dėl motorinio sutrikimo, t. y. raumenų jėgos ir tonuso, arba įtempimo, sumažėjimo.
Kai simptomai silpni, po ilgesnio vaikščiojimo kojos atrodo sunkios ir „limpa“ prie pagrindo, judesiai lėtėja ir gali būti vis sunkiau padidinti greitį. Gali itin varginti lipimas laiptais. Kai simptomai stiprūs, kojos darosi vis labiau sustingę ir silpnos, žmogus gali pradėti vilkti kurią nors koją bei gali kilti sunkumų išlaikyti pusiausvyrą ant nelygaus pagrindo. Raumenys per greitai pavargsta. Gali sustiprėti silpnumas ir sustingimas. Kai kurie žmonės taip pat kenčia nuo skausmingų naktinių kojų mėšlungių ar spazmų.
Šlapimo pūslės sutrikimai
Šlapimo pūslės sutrikimų dažnumas susijęs su ligos stadija. Dažniausias nusiskundimas yra nuolatinis poreikis šlapintis, nepaisant pakartotinio šlapinimosi. Vėlesnėmis stadijomis šlapimo pūslės reguliavimas kartais gali išnykti arba šlapimo pūslė gali išsituštinti tik labai lėtai; tai gali sukelti uždegimus.
Tuštinimosi sutrikimai būna retesni, išskyrus vidurių užkietėjimą, kuris atsiranda vėlesnėse ligos stadijose dėl fizinio aktyvumo sumažėjimo. Neretai ima varginti seksualinės problemos: vyrai skundžiasi impotencija, o moterys - jautrumo praradimu.
I.3 Nuovargis sergant išsėtine skleroze
I.3.1 Nuovargis ir gyvenimo kokybė
Nuovargis – vienas iš dažnesnių išsėtinės sklerozės simptomų, galintis neigiamai įtakoti sergančiojo gyvenimo kokybę. Išsėtinės sklerozės nuovargis geriausiai apibrėžiamas kaip fizinio ar psichinio energingumo netekimo jausmas, galintis neigiamai paveikti įprastą veiklą. Nuovargis prisideda prie išsėtinės sklerozės sergamumo, nes mažina energiją, ištvermę, neigiamai veikia nuotaiką, požiūrį, galimybę susidoroti su kitais simptomais [22]. Stiprus nuovargis – vienas dažniausių sergančiųjų išsėtine skleroze nusiskundimų ir tai vienas iš nedaugelio klinikinių simptomų, kuriuos galima numatyti. Nuovargis gali paveikti daugelio sergančiųjų įvairius fizinius, emocinius ir profesinius gyvenimo aspektus [32]. Sergantiems išsėtine skleroze nuovargis yra dažnas, būklę bloginantis simptomas. Išsėtine skleroze sergantys asmenys skundžiasi dažnesniu ir sunkesniu nuovargiu lyginant su sveikų žmonių nuovargiu. Šis nuovargis gali padidėti dienos eigoje dėl karščio, fizinių pastangų. Skirtingų tyrimų metu nustatyta, kad nuovargiu skundžiasi nuo 76 iki 92 procentų sergančiųjų išsėtine skleroze [3]. Viename tyrime net 28 proc. sergančiųjų paminėjo, kad nuovargis yra daugiausiai rūpesčių keliantis simptomas. Taip pat nustatyta, kad nuovargis yra nepriklausomas gyvenimo kokybę nulemiantis veiksnys [23]
Šis pernelyg didelis nuovargis gali riboti fizinę veiklą; jis dažniausiai paveikia kojas, nors taip pat gali paveikti rankas ir plaštakas – kartu su apatinėmis galūnėmis arba atskirai. Svarbu pastebėti, kad nuovargį ir susijusius su juo simptomus kiti gali lengvai klaidingai interpretuoti ir neteisingai suprasti. Juntamo nuovargio laipsnis kiekvienam žmogui būna skirtingas ir tai dažnai priklauso nuo to, kiek yra progresavusi liga ir kokia bendra asmens fizinė būklė [32].
Sergantiems išsėtine skleroze būdingi keturi nuovargio tipai [23]:
2-as tipas – tai išsekimo jausmas, būdingas depresijai. Dažnai jį lydi ir kiti depresijos simptomai – blogas
apetitas, miego sutrikimai, savęs nuvertinimas, nuotaikos pablogėjimas. Toks nuovargis yra gydomas antidepresantais, dažnai ir psichoterapijos priemonėmis.
3- as tipas - tai nuovargis, kuris atsiranda einant. Ilgiau vaikštant jis palaipsniui stiprėja, ligonis šlubčioja,
pradeda vilkti kojas ir galiausiai turi sustoti pailsėti. Toks nuovargis atsiranda, kai nusilpsta nerviniai impulsai, kontroliuojantys kojų raumenis. Šis nuovargis bus mažesnis darant poilsio pertraukėles fizinio krūvio metu, reikalingos jėgoms sugrįžti. Ligoniai atlikdami bet kurį darbą, turėtų tausoti jėgas.
4-as tipas – tai specifinis nuovargis, labai būdingas sergant išsėtine skleroze, todėl dar vadinamas
„išsėtinės sklerozės nuovargiu“. Tai stiprus, „neįveikiamas“ nuovargis, kuris gali atsirasti bet kuriuo metu ir be jokios priežasties – staiga žmogus pajunta didžiulį mieguistumą, o kartais net užmiega.
Tyrimų metu [4] pastebėta, kad nuovargiu besiskundžiantiems pacientams sumažėja gliukozės apykaita priekinėje smegenų skiltyje ir bazaliniuose ganglijuose lyginant su pacientais, kurie nesiskundžia nuovargiu. Tyrėjai mano, kad dorsolateralinės – prefrontalinės ir motorinės grandinės yra ypač svarbios nuovargio patogenezėje. Nuovargis gali atsirasti dėl pablogėjusio ryšio tarp funkciškai susijusių smegenų sričių – priekinės skilties ir bazalinių ganglijų [3]. Kito tyrimo [40] metu buvo nustatyta, kad nuovargis gali būti susijęs su išsėtinės sklerozės patofiziologiniais pakitimais (demielinizacija, uždegimu, aksono pažeidimu). Tada vėluoja valingų raumenų įsijungimas į darbą dėl sutrikusio motorinių kelių laidumo. Šį nervo laidumo sutrikimą atsiradusį dėl demielinizacijos gali dar labiau pabloginti fizinio krūvio metu išspinduliuojama kūno šiluma. Dažnai sergantys išsėtine skleroze yra jautrūs temperatūros pokyčiams, ypač netoleruoja karščio. Tai pablogina neurologinius simptomus. Esant pablogėjusiam nervų laidumui, padidėja šilumos atidavimas atliekant fizinę veiklą. Kuo daugiau atiduodama šilumos, tuo daugiau kyla paties kūno temperatūra. Šis sudėtinis poveikis ne tik padidina nuovargį, bet ir neigiamai veikia šių pacientų fizinį aktyvumą. Ilgalaikis periferinių raumenų nuovargis gali sukelti silpnumą ir raumenų sumažėjusį darbingumą. Tačiau svarbu atskirti nuovargį nuo silpnumo, nes yra menkas ryšys tarp nuovargio ir fizinio neįgalumo [4].
Nuovargio etiologija ir patofiziologija išlieka mažai žinoma, kompleksinė. Nėra rasta ryšio tarp nuovargio ir neįgalumo lygio, klinikinio ligos tipo, formos, paciento lyties, bet rastas ryšys tarp nuovargio ir depresijos, gyvenimo kokybės. Nustatyta, kad nuovargis yra tiesiogiai susijęs su ligos eiga ir būdingas visoms išsėtinės sklerozės formoms [4]. Taigi nuovargis gali atsirasti dėl keleto priežasčių. Gali lemti tiek pirminės, tiek antrinės priežastys, ligos ar psichologiniai veiksniai kaip nuotaikų svyravimai, depresija. Todėl nėra specifinio, konkretaus nuovargio gydymo būdo [11].
Išsėtinės sklerozės nuovargis gali būti pirminiu veiksniu, kai atsiranda ligos eigoje, arba antriniu veiksniu atsirandančiu dėl miego sutrikimo, depresijos, skausmo, vartojamų vaistų. Pagal prigimtį nuovargis gali būti ūmus ir lėtinis. Lėtinis nuovargis – ilgiau nei 6 mėnesius besitęsiantis nuovargis. Ūmus nuovargis tai naujai atsiradęs ar žymiai sustiprėjęs nuovargis 6 savaičių laikotarpyje. Taip pat gali pasireikšti motorinis nuovargis, kai nuovargis atsiranda fizinio darbo, veiklos metu ir tai lemia kitų ligos simptomų paūmėjimą [45]. Pažintinis nuovargis apibrėžiamas kaip protinių galimybių sumažėjimas atliekant kartotines pažinimo reikalaujančias užduotis. Vertinant nuovargį ir planuojant tolimesnį gydymą svarbu atskirti pirminį nuovargį (t.y. tiesiogiai susijusį su ligos eiga) nuo antrinio nuovargio (t.y. nuovargis atsiradęs dėl gydymo šalutinio efekto ar su liga susijusių gretutinių būklių). Tačiau atskirti šias nuovargio rūšis yra ganėtinai sunku. Nuovargis gali atsirasti dėl susijusių sutrikimų, tokių kaip depresija. Tai reikalauja papildomo įvertinimo ir gydymo [4]. Yra nustatyta, kad nuovargis ne tik apsunkina sergančiojo fizinę veiklą, bet ir veikia psichologiškai. Todėl sergantiems išsėtine skleroze pasireiškia depresija, nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis, irzlumas. Visa tai kartu lemia gyvenimo kokybės prastėjimą [8].
I.3.2 Nuovargio mažinimo būdai ir fizinis aktyvumas
Tolimesnio gydymo sudarymui svarbu išanalizuoti paciento ligos istoriją. Pilnam gydymo plano sudarymui svarbu įvertinti gretutinius sutrikimus, aplinkybes, kurios gali lemti nuovargio didėjimą. Tai gali būti infekcija, vaistų šalutinis poveikis, skydliaukės veiklos, nuotaikų pusiausvyros sutrikimas, karštas ir drėgnas oras, miego sutrikimai, išsėtinės sklerozės komplikacijos (šlapimo nelaikymas, spastiškumas, depresija). Jei nėra papildomų sutrikimų ar komplikacijų, gydomas su išsėtine skleroze susijęs nuovargis [30]. Daugelis pacientų nuovargį gali sumažinti vartodami vaistus. Mažinantys nuovargį medikamentai – amantodinas, fluoksedinas. Palengvėjimą gali suteikti stimuliatoriai – pemolinas, metilfenidatas, tačiau jie turi nepageidaujamą poveikį – sutrikdo miegą [8]. Nemedikamentinis gydymas remiasi poilsio ir fizinio aktyvumo skatinimu. Nemedikamentiniai būdai – tai reguliarus miegas, dažnos pertraukos dirbant, vidutinio sunkumo raumenų treniravimo pratimai. Kova su stresu, laiko paskirstymas, veiklos planavimas, veiksmų paskirstymas pagal svarbą, darbo supaprastinimas – tai galimi metodai, padedantys kovoti su nuovargiu. Taip pat gali būti veiksmingi: šaltas dušas, vonia ar patalpų vėdinimas.
Kitiems padeda joga ar meditacija. Reikia stengtis vengti persitempimo, karštų vonių, pirčių, kadangi tai pablogina ligos simptomus, ypač didina nuovargį [8].
Esant mažam nuovargiui pacientams tiesiog patariama keisti savo gyvenimo būdą – mesti rūkyti, mažiau naudoti kofeino, daugiau sportuoti. Svarbu sudaryti dienos užsiėmimų planą, kur sunkesni, daugiau jėgų reikalaujantys darbai būtų perkeliami į pirmąją dienos pusę. Tarp darbų reiktų susiplanuoti poilsio pertraukėles, kad kuo efektyviau būtų panaudota energija darbui. Esant didesniam nuovargiui reiktų sudaryti dar labiau struktūrizuotą ir prižiūrimą specialistų programą [4].
Didinant fizinį aktyvumą svarbu įvertinti fizinio krūvio toleravimą ir tam tikras fizines galimybes susijusias su išsėtine skleroze, tokias kaip pusiausvyra, koordinacija, jėga, spastiškumas. Pacientams, kurie yra jautrūs temperatūros pokyčiams, svarbu sudaryti pratimų programą sumažinančią riziką perkaisti. Į šią programą turėtų būti įtraukiamos drungno vandens vonelės atsivėsinimui, šalčio aplikacijos, vėsi aplinka sportuojant ir svarbu vengti daug energijos reikalaujančių pratimų. Nustatyta, kad fizinė ir psichologinė fizinio aktyvumo nauda yra didesnė, nei žala, kuri gali atsirasti karščiui jautriems pacientams. Todėl svarbu palaikyti fizinį aktyvumą, jei tik fizinis krūvis yra toleruojamas paciento. Didesnis fizinis aktyvumas pagerina pusiausvyrą, koordinaciją, padidina jėgą ir kartu pagerėja paciento savijauta, pasitikėjimas savimi, nuotaika [26].
Daugelyje straipsnių teigiama [41], kad išsėtine skleroze sergantys žmonės yra mažiau aktyvūs, nors tam netrukdo fizinės galimybės. Fizinis neaktyvumas dažniau siejamas su nuolatiniu nuovargiu ir prastesne bendra sergančiojo būkle. Ilgesnis nejudrumas didina riziką susirgti gretutinėmis ligomis – cukriniu diabetu, osteoporoze, kraujagyslių ligomis. Pastebėta, kad taikant pacientams aerobine treniruotę sumažėja nuovargio lygis ir pagerėja gyvenimo kokybės indeksas [25].
I.3.3 Nuovargio vertinimo skalės
Nuovargį sunku įvertinti, nes tai yra subjektyvus simptomas, kurį gali įtakoti eilė kitų veiksnių kaip motyvacijos stoka, depresija, nemiga. Naudojama daugybė skalių vertinti nuovargį, bet nei viena nėra taikoma plačiai kaip universali skalė.
Skalėse stengiamasi atskirti skirtingų rūšių nuovargį. Pavyzdžiui, Nuovargio Poveikio skalė (Fatigue Impact Scale) vertina nuovargio pažintinius, fizinius ir psichologinius komponentus, Nuovargio Aprašomoji skalė (Fatigue Descriptive Scale) atskiria asteniją (nuovargis poilsio metu), nuvargimą po fizinio krūvio ir simptomų pablogėjimą dėl fizinio krūvio. Tačiau tik keletas iš šių subjektyvių, pačių
pacientų vertinamų skalių pripažintos kaip tinkamos naudoti praktikoje. Daugelis skalių yra didelės apimties ir daug užima laiko jas užpildyti [39].
Dažniausiai naudojama Nuovargio Sunkumo skalė (Fatigue Severity Scale), kurią sudaro 9 punktai susiję su subjektyvaus nuovargio supratimu ir jo įtaka kasdienei veiklai. Kiekvienas skalės punktas vertinamas nuo 1 iki 7 balų. Vertina nuovargio sunkumą, dažnumą ir poveikį kasdienei veiklai. Trys punktai vertina fizinio krūvio įtaką nuovargiui, trys – psichosocialinių aplinkybių įtaką ir trys punktai yra bendri. Skalė naudojama kai nuovargis kaip simptomas atsiskiria nuo depresijos ir somatinių sutrikimų. Yra pripažinta kaip gero patikimumo ir tinkamumo skalė. Tačiau pastebėta, kad ji yra mažiau jautri ir gali parodyti pagerėjimą tik taikant gydymą ilgesnį laiko tarpą [26].
Nuovargio poveikio skalė (Fatigue Impact Scale) susideda iš 40 punktų, kurie suskirstyti į 3 subskales vertinančias: fizinį nuovargio poveikį (10 punktų), pažintinį poveikį (10 punktų) ir psichosocialinį poveikį (20 punktų). Pacientų prašoma įvertinti kokias problemas jiems sukelia nuovargis (0 – nėra problemų, 4 – didelės problemos) [26].
Modifikuota Nuovargio Poveikio skale (Modified Fatigue Impact Scale) vertinama fizinė, pažintinė ir psichologinė veikla, keturių savaičių laikotarpyje. Sudaro 21 punktai. 9 punktais vertinama fizinė būklė, 10 punktų – pažintinė būklė ir 2 punktais psichosocialinė būklė. Maksimalus balų skaičius 84. Galutinis įvertinimas gali būti suskirstytas į fizinę 36), pažintinę 40) ir psichologinę subskalę (0-8 balai)[26].
Plataus profilio nuovargio inventorius (the Multidimensional Fatigue Inventory (MFI)) susideda iš 20 teiginių vertinančių nuovargį 5 aspektais po 4 punktus: bendras nuovargis, fizinis nuovargis, sumažėjęs aktyvumas, sumažėjusi motyvacija, protinis nuovargis. Kuo didesnis surenkamų balų skaičius, tuo didesnis nuovargis [26].
Visuotinio supratimo nuovargio skalė (Global Perception of Fatigue Scale (GPF)) įvertina nuovargio sunkumą (0 – nėra nuovargio, 1 – minimalus, 2 – mažas, 3 – vidutinis, 4 – didelis, 5 – labai didelis) [26].
Išsėtinės sklerozės savęs įvertinimo skalė vertina paciento pasitikėjimą savimi (10 – labai neužtikrintas, 100 – labai užtikrintas) atliekant tam tikras užduotis (funkcinė subskalė, 9 punktai) ir gebėjimą susidoroti su ligos simptomais, ligos poveikiu (kontrolės subskalė, 9 punktai) [26].
Dažniausiai yra naudojamos dvi skalės: Nuovargio Sunkumo skalė ir Modifikuota Nuovargio Poveikio skalė. Nuovargio Sunkumo skalė daugiau vertina fizinį nuovargio aspektą, o Modifikuota Nuovargio Poveikio skalė analizuoja pažintinį ir psichologinį nuovargio aspektus. Abi šios skalės
naudingos atskiriant pacientus, kurie jaučia nuovargį, susijusį su išsėtine skleroze, nuo pacientų, kuriems nepasireiškia nuovargis [26].
Mano naudota Vizualinė analoginė nuovargio skalė vertina patiriamo nuovargio laipsnį. Ji atitinka Vizualinės skausmo skalės vertinimą, kai skalė yra 100 mm ilgio. 0 – nėra nuovargio, 10 – nepakeliamas nuovargis.
Visos minėtos skalės padeda įvertinti nuovargį būdingą išsėtinei sklerozei, bet kiekviena skalė skiriasi vertinimo galimybėmis, aplinkybėmis, pasirinktais kriterijais. Norint gauti vieningus rezultatus reiktų skalės, kuri galėtų apimti skirtingus nuovargio vertinimo aspektus, nuovargio intensyvumą, priklausomumą nuo kitų veiksnių.
I.4 Eisenos sutrikimai
Ėjimas – sklandus, ritmiškas, tikslios koordinacijos reciprokinis judėjimas, kurio metu kūnas juda reikalingu greičiu ir norima kryptimi. Normaliam ėjimui būtinas kūno svorio išlaikymas ant abiejų kojų, gebėjimas išlaikyti kūno svorį perkeliant koją į priekį ir judesių koordinacija [29].
Asmenims, sergantiems išsėtine skleroze, motoriniai sutrikimai dažniausiai pasireiškia apatinėse galūnese ir tai nulemia eisenos pakitimus. Dažniausiai pasireiškiantys neurologiniai simptomai – spastiškumas, silpnumas, ataksija. Daugelyje tyrimų [47] pastebėta, kad šiems pacientams būdingas žingsnio ilgio ir greičio, ištvermės sumažėjimas. Kai kuriems pacientams padidėja klubo, o sumažėja kelio ir čiurnos judesių amplitudė per sagitalią ašį. Eisena sutrinka pirmiausiai dėl laiko – atstumo parametrų (sumažėja ėjimo greitis, ritmas, sutrumpėja žingsniai, ilgėja abiejų kojų atramos fazė) ir raumenų funkcijos pakitimų (per anksti įsijungia m.gastrocnemius ir per vėlai atsipalaiduoja m. tibialis anterior atremties fazėje, susilpnėjęs m. rectus femoris ir m. biceps femoris). Dėl šių pakitimų gali atsirasti pusiausvyros ir posturalinio stabilumo pakitimai eisenos metu. Eisenos modelis gali skirtis priklausomai nuo pažeidimo vietos (smegenėlių pažaida, piramidinio laido ar propriorecepcijos pažeidimas). Laikui bėgant sumažėja fizinis aktyvumas, dėl to prastėja asmens gyvenimo kokybė, bendra savijauta [5, 47]. Tiriant pacientus turinčius eisenos sutrikimų svarbu atsižvelgti į tokius veiksnius kaip motyvacija, nuovargis, paros laikas, kurie gali įtakoti galutinius rezultatus [19].
I.5 Pusiausvyros sutrikimai
Jau ankstyvose išsėtinės sklerozės stadijose pasireiškia pusiausvyros sutrikimai, nors dar nėra matoma žymių eisenos pakitimų [29]. Net 43,3 proc. sergančiųjų pasireiškia pusiausvyros sutrikimai, todėl labai svarbu padėti pacientui išlaikyti arba kiek galima gerinti sutrikusią pusiausvyrą ir koordinaciją [27]. Sutrikusi pusiausvyra apriboja pacientų judėjimo galimybes, ėjimas tampa nesaugus, reikalauja daugiau pastangų. Taip pat sutrikdomas ir pacientų savarankiškas apsitarnavimas [36].
Pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti stabilią reikiamą kūno padėtį atliekant įvairius judesius atskiromis kūno dalimis bei judant įvairiu greičiu visam kūnui. Pusiausvyra gali būti statinė ir dinaminė. Statinė pusiausvyra – gebėjimas išlaikyti nejudant pastovią kūno padėtį, tam tikroje pozoje. Dinaminė pusiausvyra – gebėjimas išlaikyti ir atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ir jų derinius. Dinaminė pusiausvyra būtina atliekant standartinius judesius, kūnui judant besikeičiančiomis sąlygomis, kai reikia atlikti tikslingus judesius ir išlaikyti kūno padėtį [38].
Pusiausvyra priklauso nuo daugybės veiksnių. Turi būti koordinuota tarpusavio veikla tarp organų ir organizmo sistemų atsakingų už pusiausvyros išlaikymą. Gera pusiausvyra, esant išoriniams pokyčiams, išlaikoma tada, kai centrinė nervų sistema gauna nuolatinę informaciją iš jutimo organų [28]:
• Regos sistemos, kuri nustato kūno padėtį aplinkoje,
• Vestibulinio aparato, kuris nustato kūno judėjimo kryptį ir pagreitį,
• Prioprioceptorių, kurie informuoja apie atskirų kūno dalių tarpusavio padėtį
Šios sensorinės sistemos veikdamos kartu tiksliai nustato ir kompensuoja kūno pusiausvyros sutrikimus. Jos negali pakeisti viena kitos, kai sutrinka kažkuri sistema, tačiau gali kompensuoti sutrikusią funkciją. Jei yra vestibulinio aparato sutrikimas, kitos sistemos gali tai kompensuoti, tačiau tamsoje regėjimo ir proprioreceptorinė sistema prieštarauja viena kitai [29].
Asmenims, sergantiems išsėtine skleroze, dažnai yra pažeidžiami regėjimo organai, dėl optinio nervo degeneracijos. Gali būti ir smegenėlių pažaida, sutrinka proprioceptorių veikla raumenyse. Tai lemia atsirandančius pusiausvyros, koordinacijos sutrikimus [29].
Vienas iš pusiausvyros komponentų yra ,,kūno centro stabilumas,, t.y. galimybė išlaikyti liemens kontrolę esant pradiniam kūno nestabilumui dėl galūnių judesių ar kitų išorinių trikdžių. ,,Kūno centro stabilumas,, svarbus žengiant į priekį, siekiant kažko ar atsiradus nestabilumui dėl išorinio trikdžio. Pastebėta, kad tada pirmiausiai įsijungia m. abdominis transversus – pagrindinis stabilizatorius.
Pacientams, sergantiems išsėtine skleroze, yra sumažėjęs ,,kūno centro stabilumas,,. Tai pasireiškia suprastėjusia pusiausvyra sėdint, stovint, einant [16].
Sergantiems išsėtine skleroze būdingi pusiausvyros sutrikimai: sumažėjusi galimybė išlaikyti padėtį, lėtesni ir mažesnės amplitudės judesiai kažko siekiant ar žengiant į priekį, sunkiau išlaikoma pusiausvyra esant išoriniams trikdžiams. Taigi sutrinka tiek išankstinis, tiek reaktyvusis kūno padėties valdymas. Pacientai dėl silpnų kojų raumenų, sutrikusios pusiausvyros sunkiau išlaiko kūną stabilumo ribose einant, siekiant daikto, esant išoriniams trikdžiams tokiems kaip stumtelėjimas. Tai lemia didėjantį kritimų dažnį ir atsirandančią baimę griūti [17].
Raumenų silpnumas ir sumažėjusi centrinė aktyvacija blogina pusiausvyrą. Tyrimų metu nustatyta, kad didinant raumenų jėgą gerėja sausgyslių elastingumas ir kartu pagerėja kūno padėties valdymas, ėjimo greitis. Treniruojant pusiausvyrą sumažėja griuvimų dažnis [36].
I.6 Sergančiųjų išsėtine skleroze kineziterapija
Nustatyta, kad fizinis aktyvumas gerina pacientų mobilumą, nuotaiką, gyvenimo kokybę. Taip pat sumažėja depresijos, nuovargio pasireiškimas, pagerėja eisena [45]. Yra įrodymų [34], kad ištvermės pratimai gerina mobilumą, kardiorespiracinį pajėgumą, tačiau mažiau įtakoja pusiausvyrą ir raumenų jėgą. Raumenų ištvermę ir jėgą didina pasipriešinimo reikalaujantys pratimai. Taip pat šie pratimai gerina eisenos kinematiką, kai padidėja ėjimo greitis ir nueitas atstumas nepatiriant nuovargio. Ištvermės pratimai, tai vidutinio intensyvumo ilgalaikiai, aerobiniu metabolizmu paremti pratimai, kai įsijungia didžiosios skeleto raumenų grupės. Tokių pratimų pvz.: ėjimas slenkančiu takeliu, stacionaraus dviračio mynimas. Tyrimais nustatyta, kad vaikščiojimas ir aerobinė treniruotė labiau pagerina pusiausvyrą, nei važiavimas dviračiu. Pratimai su pasipriešinimu didina toleranciją fiziniam krūviui. Pastebėta, kad tiek ištvermės, tiek pasipriešinimo pratimai nesukelia nuovargio [42].
Dalgas ir Stenager [12] pateikia tokias fizinių pratimų rekomendacijas: • pasipriešinimo pratimams:
Intensyvumas – kiekvienas pratimas kartojamas 8 - 15 kartų, po 1 – 3 serijas. Tarp serijų rekomenduojamos 2 – 3 min. pertraukėlės.
Programa turėtų būti sudaryta taip, kad pradžioje treniruojamos didžiosios raumenų grupės ir stambieji sąnariai, o vėliau mažosios raumenų grupės ir smulkieji sąnariai.
Didesnis dėmesys skiriamas apatinėms galūnėms, nes nustatyta, kad jos būna silpnesnės nei viršutinės galūnės sergantiems išsėtine skleroze.
• ištvermės pratimams:
Treniruotė turėtų vykti 2 – 3 kartus per savaitę.
Pradinis intensyvumas 50–70% of VO2-max ir 60–80% ŠSD max. Trukmė 10 – 40 min.
Ištvermės treniravimas gerina kardiorespiracinės ir neuroraumeninės sistemos adaptaciją fiziniam krūviui, pagerina deguonies tiekimą ląstelėms ir aktyvina medžiagų apykaitą raumenyse. Pasipriešinimo pratimai padidina raumenų masę ir nervinę aktyvaciją [12].
Tyrimais įrodyta, kad pratimai, pvz.: važiavimas dviračiu, jėgos pratimai, pratimai vandenyje, gali būti ne žalingi sergantiems išsėtine skleroze, o naudingi jų kardiorespiratorinei sistemai, nes gerina ištvermę, toleranciją fiziniam krūviui, pajėgumą. Taip pat didinama raumenų jėga, efektyviau eikvojama energija, sumažėja skausmas, nuovargis (praėjus po treniruotės 1,5 val.) ir tuo pačiu pagerėja paciento gyvenimo kokybė [34].
Sergantiems išsėtine skleroze gali būti taikomas vaikščiojimas ant slenkančio takelio. Ypač geri rezultatai gauti pritaikius kartu ir lokomotorinį treniravimą, kai pasinaudojama žmogaus kūno svoriu. Šios technikos tikslas sujungti sensorinę informaciją su galūnių ir liemens judėjimo informacija ėjimo metu. Nustatyta, kad ši technika padidina eisenos greitį, raumenų jėgą, sumažina spastiškumą, gerina pusiausvyrą ir nesukelia nuovargio. Taip pat padaugėja energijos, pagerėja ištvermė stovint, lengviau persikeliama iš vienos vietos į kitą [18]. Eisenai treniruoti gali būti naudojamas ėjimas su kliūtimis, keičiant ėjimo kryptį, greitį, staiga sustojant ir vėl pradedant eiti. Atliekant įvairaus sudėtingumo rankų ir kojų judesius, jų derinius kartu lavinama ir judesių koordinacija.
Pusiausvyra labiau lavėja atliekant dinaminius nei statinius pratimus. Ypač tai svarbu sergantiems išsėtine skleroze, nes šie pacientai dar turi sensorinių, koordinacijos sutrikimų, silpni jų raumenys. Tai dar labiau pablogina pusiausvyros išlaikymą vaikštant, atliekant kasdieninius darbus. Pastebėta, kad gerinant sensorinės informacijos gavimą, gerėja ir motorinės strategijos reikalingos išlaikyti pusiausvyrą judesių metu. Statinę ir dinaminę pusiausvyrą gerina įvairūs pratimai atliekami ant skirtingų paviršių, vis kitokiomis sąlygomis. Naudojamos įvairios nestabilios plokštumos, skirtingo nuokrypio lentos. Užduotys pasunkinamos užsimerkiant, siaurinant atramos plotą, naudojant kamuolius,
atliekant kelis judesius vienu metu. Pacientai mokomi išlaikyti įvairias padėtis, kontroliuojant savo kūno svyravimų dažnį ir amplitudę [9].
Pagrindiniai pusiausvyros pratimų principai: • Užsiėmimų reguliarumas
• Pratimų sunkinimas keičiant aplinkybes (nestabilios plokštumos, atlikimas užsimerkus) • Pradedama nuo paprastų judesių, vėliau pereinama prie kombinuotų, sudėtinių judesių
• Pagerėjus judesių atlikimo kokybei trumpinamas judesių atlikimo laikas ir didinamas atlikimo greitis
Vienas iš kineziterapijos tikslų gerinant pusiausvyrą yra liemens kontrolės didinimas. Liemuo atlieka pagrindinę kūno distalinių dalių judesių kontrolę. Todėl ir pusiausvyra glaudžiai siejasi su liemens judesiais. Pusiausvyros kontrolei svarbu, kad judesyje aktyviai dalyvautų tiek liemenį lenkiantys, tiek tiesiantys raumenys. Norint išlaikyti pusiausvyrą stovint, būtina įtraukti žymiai daugiau liemens bei galūnių judesių. Lavinant pusiausvyrą, svarbu valdyti kūno svorio centrą – asmuo turi išlaikyti galvą, kaklą ir liemenį vidurio linijoje, gebėti suktis apie vidurio linijos ašį, pasitraukti nuo vidurio linijos ir grįžti neprarandant pusiausvyros. Tam taikomi svorio perkėlimo pratimai įvairiose padėtyse [5].
Išsėtine skleroze sergantys asmenys dėl prastesnio regėjimo, silpnų raumenų, pusiausvyros centrų pažeidimo ar nuovargio sutrikus pusiausvyrai bijo nugriūti ar susižeisti. Dėl šių priežasčių pacientai pradeda perkelti savo masės centrą truputį pasilenkdami pirmyn. Tai laikui bėgant apsunkina vaikščiojimą. Ši padėtis pasidaro ydinga ir sukelia nemažai pakitimų. Laikui bėgant dėl nusilpusių kojų pakinta dubens padėtis. Kompensuojant dubuo yra keliamas. Dėl to dažnai atsiranda kaklo ir nugaros skausmai. Šią problemą galima išspręsti stiprinant nusilpusius raumenis, koreguojant dubens padėtį, pernešant svorį nuo vienos kojos ant kitos išlaikant masės centro padėtį [5].
Asano ir Daves [1] pastebėjo, kad dažniausiai kineziterapijos programą sudaro aerobiniai pratimai (vaikščiojimas, važiavimas dviračiu) kartu su lankstumo, raumenų stiprinimo pratimais. Pradžioje taikomi atsipalaidavimo pratimai nuovargio profilaktikai, lankstumo pratimai apšilimui ir galimų traumų profilaktikai. Pusiausvyros lavinimui taikomi pratimai ant nestabilių plokštumų, keičiant sąlygas ir atramos plotą. Rekomenduojama kineziterapijos trukmė 30 – 90 min. Kineziterapijos programa sudaroma atsižvelgiant į paciento individualius poreikius, vengiant maksimalaus krūvio. Svarbi nuovargio ir aplinkos temperatūros kontrolė.
Šiuo metu daug tyrėjų [13] nagrinėja pasipriešinimo pratimų naudą sergantiems išsėtine skleroze. Yra atlikta tyrimų [13], kurie patvirtino pasipriešinimo pratimų naudą stiprinant kojų raumenis,
mažinant jautrumą nuovargiui. Tačiau dar per mažai atlikta tyrimų patvirtinančių poveikį pusiausvyrai, eisenai ir funkciniam pajėgumui [20,50]. Taylor [46] teigia, kad padidėjus raumenų jėgai savaime pagerėja ir sergančiojo mobilumas, pusiausvyra.
Vieni tyrėjai [21] taiko mažo intensyvumo pasipriešinimo pratimus, kai siekiama 60 – 80 %
maksimalaus raumens susitraukimo. Kiti tyrėjai [13] taiko pratimų programą namuose, kai naudojamos Theraband juostos ar svoriai dedami ant galūnių (sudaro 0,5 – 1,5% kūno svorio). Manoma, kad mažą funkcinio pajėgumo pokytį gali lemti per mažas raumenų jėgos pokytis. Todėl Meyer [31] rekomenduoja taikyti didelio intensyvumo ekscentrinius pasipriešinimo pratimus, kai pasiekiami geresni rezultatai su mažesnėmis pastangomis ir mažesniu energijos išeikvojimu. Keli autoriai [14,37,21] nustatė, kad šis treniravimosi būdas duoda gerų rezultatų gerinant neurologinių pacientų, turinčių silpnus raumenis, judrumą ir pusiausvyra. Taip pat pastebėta, kad šie pratimai tinka ligoniams, kurie netoleruoja aerobinių pratimų.
Be įprastų kineziterapijos technikų sergantiems išsėtine skleroze taikomi jogos, Tai Či užsiėmimai, pratimai vandenyje. Atlikti tyrimai [48] parodė, kad Tai Či didina ištvermę ir fizinį pajėgumą, gerina judesių kontrolę, veikia atpalaiduojamai ir kartu mažina nuovargį. Pagal Oken [35] atliktus tyrimus joga didina lankstumą, sumažina raumenų spazmus ir taip pat veikia atpalaiduojančiai. Tyrimai parodė [7], kad pratimai vandenyje sumažina raumenų įtampą, griuvimo baimę. Atliekant pratimus vėsesniame vandenyje išvengiama karščio sukeliamo nuovargio. Tam tikri aerobiniai pratimai atliekami vandenyje padidina ėjimo greitį [44].
Yra atlikta daugybė tyrimų vertinančių įvairių kineziterapijos metodų poveikį sergantiems išsėtine skleroze, bet vis dar nėra prieita vieningos nuomonės koks turėtų būti pratimų dozavimas, intensyvumas. Jei ir teikiamos pratimų rekomendacijos, tai jos skiriamos lengvesnės formos ligoniams. Taip yra, dėl to, kad tiriamieji dėl skirtingų ligos simptomų, ligos formos ir trukmės, skirtingai toleruoja tam tikrus fizinius pratimus. Todėl svarbu sudaryti individualią kineziterapijos programą atsižvelgiant į ligos simptomus, krūvio toleranciją. Jei pasireiškia nuovargis reikia vengti perkaitimo pratimų metu, svarbu daryti poilsio pertraukėles. Rekomenduojama, kad kineziterapijos programa būtų kompleksinė, t.y įeitų visi būtini komponentai didinantys judesių amplitudę (tempimo pratimai), raumenų jėgą (pasipriešinimo pratimai), ištvermę (aerobiniai pratimai), gerinantys pusiausvyrą (dinaminiai ir statiniai pusiausvyros pratimai), mažinantys nuovargį (atsipalaidavimo pratimai). Nustatyta, kad mažo – vidutinio intensyvumo pratimų programa yra gerai toleruojama sergančiųjų išsėtine skleroze [7,24].
Yra atlikti keli tyrimai [17,33], kuriuose pastebėta, kad šiems ligoniams svarbus ir paros laikas, kai jie atlieka kineziterapiją. Yra rekomenduojama atlikti mankštą ryte, nes pastebėta, kad tada nuovargis yra mažesnis. Tačiau dar trūksta tyrimų įrodančių ryšį tarp paros laiko ir fizinio pajėgumo.
II. DARBO TIKSLAS
Nustatyti kineziterapijos poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze savijautai, pusiausvyrai ir eisenai, priklausomai nuo procedūros atlikimo laiko.
III. DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze savijautą prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu.
2. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrą prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu.
3. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze eiseną prieš ir po kineziterapijos procedūrų skirtingu dienos metu.
IV. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
IV.1. Tiriamojo kontingento charakteristika
Tyrimas buvo atliktas LSMU ligoninės Kauno klinikų Neurologijos skyriuje 2010 m. gruodžio – 2011 m. balandžio mėnesį. Tyrime dalyvavo 50 asmenų (33 moterys (66 proc.) ir 17 vyrų (34 proc.)), kuriems diagnozuota išsėtinė sklerozė. Tiriamųjų amžius svyravo nuo 21 iki 58 metų. Vidutinė ligos trukmė buvo 6 metai. Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: rytinę (8 vyrai ir 17 moterų) ir popietinę (9 vyrai ir 16 moterų). Rytinės grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis 42 ± 2,12 m., o popietinės – 41 ± 2,05 m. Prieš tyrimą pacientai atsakė į pateiktos anketos klausimus (žr. 1 priedas):
• amžius, • lytis,
• ligos trukmė,
• pasireiškiantys simptomai, • ligos eiga.
IV.2. Tyrimo metodai
IV.2.1. Funkcinės būklės vertinimo metodai
Pusiausvyros vertinimas (žr. 2, 3 priedai):
Tyriamųjų pusiausvyra buvo vertinama Fullerton pusiausvyros testu (Rose & Lucchese, 2003). Testas susideda iš 10 užduočių: stovėjimas užsimerkus suglaustomis kojomis, objekto siekimas, 360 laipsnių apsisukimas į dešinę ir į kairę pusę, užlipimas ir nulipimas nuo suolelio, ėjimas viena linija, stovėjimas ant vienos kojos, stovėjimas užmerktom akim ant minkštos plokštumos, nušokimas į priekį dviem kojom, ėjimas pasukant galvą, aktyvus liemens valdymas. Kiekviena užduotis įvertinama nuo 0 iki 4 balų. Maksimali surenkamų balų suma – 40.
Taip pat buvo įvertinta pusiausvyra kasdieninėje veikloje. Šiam vertinimui naudota Pasitikėjimo pusiausvyra skalė (ABC) (Powell, 1995). Šiame klausimyne pateikta kasdieninė veikla, kuri reikalauja pusiausvyros išlaikymo. Tyriamųjų buvo prašoma pasirinkti pasitikėjimo lygį (nuo 0 balų – visiškai nepasitiki, iki 10 balų – visiškai pasitiki), kiek tyriamasis išlieka pasitikintis savimi atlikdamas šiuos veiksmus:
• vaikščiojimas namuose;
• lipimas laiptais aukštyn ir žemyn;
• lenkimasis paimti šlepečių iš batų spintelės; • siekimas stiklinės esančios lentynoje akių lygyje; • siekimas virš galvos pasistiebus;
• siekimas kažko stovint ant kėdės; • grindų šlavimas;
• ėjimas link mašinos;
• išlipimas ir įlipimas į mašiną;
• ėjimas per automobilių stovėjimo aikštelę link parduotuvės; • lipimas į kalną ar nulipimas;
• ėjimas parduotuvėje, kur daug žmonių; • atsitrenkus į žmogų pusiausvyros išlaikymas;
• užlipimas ir nulipimas nuo eskalatoriaus laikantis ranktūrio;
• užlipimas ir nulipimas nuo eskalatoriaus nesilaikant ranktūrio ir laikant krepšius rankose; • ėjimas apledėjusiu šaligatviu.
Eisenos vertinimas ( 4 priedas):
Tyriamųjų eisena buvo vertinama Emory eisenos testu (Baer & Wolf, 2001). Testą sudarė 5 užduotys: ėjimas kietu paviršiumi, ėjimas minkštu paviršiumi, atsistojimas ir ėjimas, kliūčių įveikimas ir lipimas laiptais. Buvo matuojamas užduoties atlikimo laikas sekundėmis. Šio testo metu galima įvertinti ėjimą ir naudojant pagalbinę priemonę. Priklausomai nuo naudojamos pagalbinės priemonės užduoties atlikimo laikas dauginasi iš tam tikro skaičiaus, pvz: lazda – laikas *3. Taigi galutinis rezultatas yra tam tikras balų skaičius.
Savijautos (nuovargio) vertinimas (1 priedas):
Tiriamųjų savijautą vertinome Vaizdine nuovargio skale (Glaus, 1993), kuri pagal matavimą atitinka Skausmo vizualinės skalės principą. Šia skale įvertinamas išsėtinės sklerozės nuovargio dydis vertinant balais nuo 0 – nėra nuovargio iki 10 – didelis nuovargis.
IV.2.2. Matematinė statistika
Gauti tyrimo duomenys buvo apdoroti statistinės matematinės analizės metodais. Buvo skaičiuojami aritmetiniai vidurkiai ir vidurkio standartinės paklaidos. Vidurkių skirtumų reikšmingumas tarp rytinės ir popietinės grupės skaičiuotas pagal neparametrinį Manio Vitnio Vilkoksono testą dviem nepriklausomoms imtims. Lyginant rezultatus prieš ir po kineziterapijos naudotas neparametrinis Vilkoksono testas dviem priklausomoms imtims. Duomenys buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Duomenų statistinė analizė atlikta Microsoft Exel ir SPSS 17.0 for Windows programine įranga.
IV.3. Tyrimo organizavimas
Sergantiesiems išsėtine skleroze LSMU ligoninės Kauno klinikų Neurologijos skyriuje buvo taikoma pirminė arba pakartotinė reabilitacija, kuri vidutiniškai truko 5 dienas. Tyriamieji atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į dvi grupes po 25 ligonius. Abiejų grupių tiriamiesiems buvo sudaryta vienoda kineziterapijos programa, tik skyrėsi kineziterapijos procedūrų atlikimo laikas. Rytinėje grupėje kineziterapijos procedūros vyko 9 – 10 val., o popietinėje grupėje – 14 – 15 val.
Kineziterapijos procedūrų metu buvo siekiama šių tikslų: 1. Reguliuoti raumenų tonusą.
2. Išlaikyti raumenų jėgą ir judesių amplitudę. 3. Valdyti nuovargį.
4. Lavinti judesių koordinaciją ir pusiausvyrą. 5. Taisyti eisenos modelį.
Kineziterapijos procedūrą sudarė:
• Tempimo pratimai (daugiausia akcentuojant šlaunies keturgalvio, šlaunį pritraukiančių raumenų tempimą).
• Raumenų stiprinimo pratimai (didesnis kartojimų skaičius, poilsio pertraukos, pratimai su dozuotu pasipriešinimu).
• Pusiausvyros, koordinacijos pratimai (svorio pernešimo pratimai įvairiose padėtyse, keičiant kūno atramos plotą, ant skirtingų paviršių, atliekant funkcinius judesius, judesių kombinacijos, pratimai einant).
• Atsipalaidavimo, kvėpavimo pratimai.
Tiriamiesiems buvo taikomi raumenų atpalaidavimo, tempimo ir stiprinimo pratimai gulint, sėdint ir stovint. Pratimams atlikti buvo naudojamos lazdelės, elastinės gumos, kamuoliai. Pusiausvyros ir koordinacijos pratimų atlikimui naudotos pusiausvyros platformos.
Kineziterapija buvo taikyta vidutiniškai 5 dienas, po 30 – 45 min. Prieš kineziterapijos procedūras buvo užpildoma anketa. Tiriamųjų savijauta (nuovargis), pusiausvyra ir eisena buvo vertinama prieš kineziterapijos procedūras ir ligoniams išvykstant į namus (1 pav.)
1 pav. Tyrimo organizavimo schema
Ištyrimas:
Pasitikėjimo pusiausvyra skalė, Vaizdinė nuovargio skalė, Emory eisenos testas, Fullerton pusiausvyros testas Rytinė grupė (n=25) Popietinė grupė (n=25)
Ištyrimas:
Anketiniai duomenys, Pasitikėjimo pusiausvyra skalė, Vaizdinė nuovargio skalė, Emory eisenos testas, Fullerton pusiausvyros testas
5 KT procedūros ryte (9 – 10 val.)
5 KT procedūros po pietų (14 – 15 val.)
V. TYRIMO REZULTATAI
V.1. Anketos rezultatai
Apdoroję anketos duomenis pastebėjome, kad dažniausiai tiriamiesiems pasireiškiantys simptomai buvo (2 pav.):
• pusiausvyros sutrikimai (92 proc.), • bendras nuovargis (84proc.), • motoriniai sutrikimai (72proc.).
Mažiausiai pacientų skundėsi pažinimo (44proc.) ir dubens funkcijos (42proc.) sutrikimais.
2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas procentais pagal ligos simptomus
Daugiausia tirta pacientų, kurių ligos forma buvo: • Lėtinė su paūmėjimais (38proc.)
• Gerybinės eigos (30proc.)
• Lėtinė laipsniškai progresuojanti (28 proc.)
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas procentais pagal ligos formą
V.2. Pusiausvyros vertinimo rezultatai
Tiek rytinės, tiek ir popietinės grupės tiriamųjų Fullerton pusiausvyros testo suminio balo rezultatai po kineziterapijos procedūrų statistiškai reikšmingai (p<0,001) pagerėjo. Rytinės grupės tiriamųjų suminis balas prieš kineziterapijos procedūras buvo 26,92±1,6, o po kineziterapijos procedūrų – 32,96±1,2. Popietinės grupės tiriamųjų – atitinkamai 27,80±1,2 ir 31,48±1,9 balo. Lyginant suminio balo rezultatus tarp grupių nenustatytas statistiškai patikimas skirtumas (p>0,05). Tačiau Fullerton pusiausvyros testo suminio balo pokyčiai tarp grupių statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi: rytinėje grupėje šis pokytis buvo didesnis – 6,04±0,5 balai, lyginant su popietine grupe – 3,68±0,4 balai (4 pav.)
4 pav. Rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Fullerton pusiausvyros testo suminio balo rezultatai prieš kineziterapiją, po kineziterapijos ir pusiausvyros suminio balo pokytis (*- p<0,05)
Lyginant atskirų pusiausvyros testo užduočių įverčius, buvo nustatyta, kad po kineziterapijos procedūrų abiejų grupių tiriamieji gebėjo atlikti geriau visas užduotis, išskyrus “daikto siekimą pirmyn” (žr. 1 lentelė). Prieš kineziterapijos procedūras rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų užduoties “stovėjimas ant vienos kojos” įverčiai statistiškai reikšmingai skyrėsi. Po kineziterapijos procedūrų tarp rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų statistiškai reikšmingai skyrėsi “apsisukimas 3600” ir “stovėjimas ant minkšto pagrindo užsimerkus” (1 lentelė).
1 lentelė Rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Fullerton pusiausvyros testo atskirų užduočių įverčiai prieš ir po kineziterapijos
Rytinė grupė (n=25) Popietinė grupė (n=25)
Nr. Užduotys Prieš KT (balai) Po KT (balai) Prieš KT (balai) Po KT (balai) 1. Stovėjimas suglaustomis kojomis užsimerkus 2,96±0,26 3,64±0,13* 3,20±0,15 3,72±0,09* 2. Siekimas pirmyn 3,72±0,14 3,96±0,04 3,96±0,04 4,00±0,00 3. Apsisukimas 360o 3,44±0,17 3,80±0,08* 3,60±0,10 4,00±0,00* ** 4. Užlipimas/nulipimas 3,24±0,19 3,72±0,15* 3,12±0,12 3,64±0,10* 5. Ėjimas ,,pėda už pėdos,, 2,76±0,27 3,32±0,18* 2,60±0,14 2,96±0,14* 6. Stovėjimas ant vienos
kojos 1,84±0,23 2,72±0,18* 2,24±0,11** 2,56±0,14*
7. Stovėjimas ant minkšto
pagrindo užsimerkus 2,16±0,21 2,96±0,17* ** 2,12±0,13 2,52±0,14* 8. Šuolis į tolį abiem kojom 1,84±0,30 2,44±0,25* 1,80±0,24 1,96±0,25* 9. Ėjimas pasukant galvą 2,32±0,28 3,40±0,16* 2,76±0,20 3,52±0,12* 10. Netikėtas postūmis atgal 2,64±0,23 3,00±0,17* 2,40±0,14 2,60±0,14*
KT- kineziterapija; *- p<0,05 – testo užduočių rezultatai atskirose grupėse prieš ir po kineziterapijos reikšmingai skiriasi; **- p<0,05 - testo užduočių rezultatai tarp grupių reikšmingai skiriasi.
Lyginant rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Fullerton pusiausvyros testo atskirų užduočių įverčių pokytį nustatėme, kad statistiškai reikšmingai skyrėsi tik šių užduočių įverčių pokyčiai: stovėjimas ant vienos kojos (rytinė grupė – 0,88±0,1 balo, popietinė grupė – 0,32±0,1 balo), stovėjimas ant minkšto pagrindo užsimerkus (rytinė grupė – 0,8±0,1 balo, popietinė grupė – 0,4±0,1 balo) ir šuolis į tolį abiem kojom (rytinė grupė – 0,6±0,13 balo, popietinė grupė – 0,16±0,1 balo). Šių užduočių įverčių pokyčiai buvo didesni rytinėje grupėje, nei popietinėje grupėje (5 pav.).
5 pav. Rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Fullerton pusiausvyros testo atskirų užduočių įverčių pokytis (* - p<0,05)
Tiek rytinės, tiek ir popietinės grupės tiriamųjų Pasitikėjimo pusiausvyra skalės suminio balo rezultatai po kineziterapijos procedūrų statistiškai reikšmingai (p<0,001) pagerėjo. Rytinėje grupėje prieš kineziterapijos procedūras suminis balas buvo 99,92±6,6, o po kineziterapijos procedūrų – 104,6±6,3; popietinėje grupėje – atinkamai 112,48±6,4 ir 114,2±6,2. Lyginant suminio balo rezultatus tarp grupių nenustatytas statistiškai patikimas skirtumas (p>0,05). Tačiau Pasitikėjimo pusiausvyra skalės suminio balo pokyčiai tarp grupių statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi: rytinėje grupėje šis pokytis buvo didesnis – 4,68±0,6 balai, lyginant su popietine grupe – 1,72±0,3 balai (6 pav.).
6 pav. Rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Pasitikėjimo pusiausvyra skalės suminio balo rezultatai prieš kineziterapiją, po kineziterapijos ir suminio balo pokytis (*- p<0,05)
Vertinant Pasitikėjimo pusiausvyra skalės atskirų klausimų įverčius prieš ir po kineziterapijos pastebėjome, kad rytinėje grupėje statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo tik pirmo, antro, trečio, penkto, šešto, septinto, vienuolikto ir keturiolikto klausimo rezultatai. Popietinėje grupėje statistiškai reikšmingai pagerėjo pirmo, antro, trečio ir keturiolikto klausimo rezultatai (p<0,05).
Lyginant rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų atskirų klausimų įverčius prieš kineziterapiją, statistiškai reikšmingai skyrėsi tik antro ir šešto klausimo rezultatai (p<0,05). Abiejų klausimų įverčiai buvo geresni popietinėje grupėje. Po kineziterapijos nerasta statistiškai patikimo (p>0,05) skirtumo lyginant Pasitikėjimo pusiausvyra skalės atskirų klausimų įverčius tarp rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų (2 lentelė).
2 lentelė Rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Pasitikėjimo pusiausvyra skalės atskirų klausimų įverčiai prieš ir po kineziterapijos
Rytinė grupė (n=25) Popietinė grupė (n=25)
Nr. Klausimai Prieš KT (balai) Po KT (balai) Prieš KT (balai) Po KT (balai) 1. Vaikščiojimas namie 7,76±0,36 8,16±0,28* 8,28±0,38 8,64±0,31* 2. Lipimas laiptais 6,04±0,43 6,88±0,38* 7,32±0,44** 7,76±0,38* 3. Siekimas daikto ant
grindų 7,40±0,48 7,84±0,40* 7,76±0,42 8,04±0,39*
4. Siekimas daikto nuo
lentynos 7,80±0,49 7,88±0,47 7,44±0,44 7,48±0,44
5. Siekimas daikto virš
galvos 4,96±0,69 5,40±0,61* 6,56±0,45 6,56±0,45
6. Siekimas daikto stovint
ant kedės 3,88±0,72 4,36±0,66* 5,96±0,54** 6,00±0,53 7. Grindų šlavimas 6,88±0,68 7,08±0,62* 7,76±0,35 7,84±0,34
8. Ėjimas gatve 7,16±0,45 7,20±0,44 7,80±0,41 7,80±0,41
9. Lipimas į/iš mašinos 6,76±0,55 6,76±0,55 7,84±0,42 7,84±0,42 10. Ėjimas per stovėjimo
aikštelę 6,80±0,51 6,84±0,51 7,64±0,49 7,64±0,49 11. Ėjimas įkalne/nuokalne 5,84±0,53 6,32±0,50* 7,20±0,46 7,28±0,44 12. Vaikščiojimas prekybos centre 6,04±0,59 6,16±0,56 7,60±0,41 7,60±0,41 13. Išorinis stumtelėjimas 6,32±0,59 6,60±0,51 6,16±0,46 6,20±0,45 14. Važiavimas eskalatorium laikantis 7,28±0,49 7,72±0,42* 7,64±0,50 7,96±0,41* 15. Važiavimas eskalatorium nesilaikant 5,12±0,71 5,48±0,64 5,48±0,50 5,48±0,50 16. Ėjimas slidžiu paviršiumi 3,88±0,63 3,92±0,63 4,04±0,45 4,08±0,46
KT- kineziterapija; *- p<0,05 – skalės klausimų rezultatai atskirose grupėse prieš ir po kineziterapijos reikšmingai skiriasi; **- p<0,05 – skalės klausimų rezultatai tarp grupių reikšmingai skiriasi.
Lyginant rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Pasitikėjimo pusiausvyra skalės atskirų klausimų įverčių pokytį nustatėme, kad statistiškai reikšmingai skyrėsi tik: antro (rytinė grupė – 0,84±0,1, popietinė grupė – 0,44±0,1 balo), penkto (rytinė grupė – 0,44±0,2, popietinė grupė – rezultatai nepakito), šešto (rytinė grupė – 0,48±0,2, popietinė grupė – 0,04±0,04 balo) ir vienuolikto klausimo įverčių pokytis (rytinė grupė – 0,48±0,1, popietinė grupė – 0,08±0,1 balo). Šių užduočių vertinimo pokyčiai buvo didesni rytinėje grupėje, nei popietinėje (7 pav.).
7 pav. Rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Pasitikėjimo pusiausvyra skalės atskirų klausimų vertinimo pokytis (* - p<0,05)
V.3. Eisenos vertinimo rezultatai
Išanalizavus Emory eisenos testo suminių balų rezultatus, nustatėme, kad tiek rytinės, tiek ir popietinės grupės tiriamųjų eisenos suminio balo rezultatai po kineziterapijos procedūrų statistiškai reikšmingai (p<0,001) pagerėjo, t.y sumažėjo. Rytinėje grupėje prieš kineziterapijos procedūras suminis balas buvo 74,4±3,8, o po kineziterapijos procedūrų – 67,3±3,6; popietinėje grupėje – atitinkamai 94,92±4,3 ir 91,7±4,3. Lyginant suminio balo rezultatus tarp grupių taip pat nustatytas statistiškai patikimas skirtumas (p<0,05).
Statistiškai reikšmingai skyrėsi ir Emory eisenos testo suminio balo pokytis tarp grupių (p<0,05). Rytinėje grupėje šis pokytis buvo didesnis – 7,1±1,2 balai, lyginant su popietine grupe – 3,2±0,4 balai (8 pav.).
8 pav. Rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Emory eisenos testo suminio balo rezultatai prieš kineziterapiją, po kineziterapijos ir suminio balo pokytis (*- p<0,05)
Lygindami Emory eisenos testo rezultatus prieš ir po kineziterapijos nustatėme, kad tiek rytinės, tiek popietinės grupės tiriamieji po kineziterapijos procedūrų visas testo užduotis atliko statistiškai reikšmingai (p<0,05) geriau. Prieš kineziterapiją, tarp rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų, statistiškai reikšmingai skyrėsi šių užduočių rezultatai: ėjimas kietu paviršiumi, kliūčių įveikimas, lipimas laiptais (p<0,05). Šie rezultatai buvo geresni rytinėje grupėje lyginant su popietine grupe. Po kineziterapijos, tarp rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų, statistiškai reikšmingai skyrėsi visų užduočių rezultatai (p<0,05). Taip pat kaip ir prieš kineziterapiją geresni rezultatai pastebėti rytinėje grupėje (3 lentelė).
3 lentelė
Emory eisenos testo atskirų užduočių vertinimas balais rytinėje ir popietinėje grupėje prieš ir po kineziterapijos
Rytinė grupė (n=25) Popietinė grupė (n=25)
Nr. Užduotys Prieš KT (balai) Po KT (balai) Prieš KT (balai) Po KT (balai) 1. Ėjimas kietu paviršiumi 14,56±0,95** 13,04±0,88* ** 19,20±0,89 18,52±0,89*
2. Ėjimas minkštu
paviršiumi 17,28±1,03 15,16±0,93* ** 19,32±0,92 18,64±0,92* 3. Atsistojimas ir ėjimas 15,84±0,85 13,96±0,77* ** 17,64±0,90 16,96±0,87* 4. Kliūčių įveikimas 13,88±0,86** 12,88±0,75* ** 18,68±0,80 18,12±0,84* 5. Lipimas laiptais 12,84±0,76** 12,28±0,75* ** 20,08±0,90 19,48±0,87* KT- kineziterapija; *- p<0,05 – testo užduočių rezultatai atskirose grupėse prieš ir po kineziterapijos reikšmingai skiriasi; **- p<0,05 – testo užduočių rezultatai tarp grupių reikšmingai skiriasi.
Lyginant rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Emory eisenos testo atskirų užduočių įverčių pokytį nustatėme, kad statistiškai reikšmingai skyrėsi tik: ėjimo kietu paviršiumi (rytinė grupė – 1,52±0,3, popietinė grupė – 0,68±0,1 balo), ėjimo minkštu paviršiumi (rytinė grupė – 2,12±0,3, popietinė grupė – 0,68±0,1 balo), atsistojimo ir ėjimo įverčių pokyčiai (rytinė grupė – 1,88±0,4, popietinė grupė – 0,68±0,2 balo). Šių užduočių vertinimo pokyčiai buvo didesni rytinėje grupėje, nei popietinėje (9 pav.).
9 pav. Rytinės ir popietinės grupės tiriamųjų Emory eisenos testo atskirų užduočių įverčių pokytis (* - p<0,05)
