Skirtingo veršelių girdymo poveikis sveikatai Effect of different feeding on calves health

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Greta Piktužytė

Skirtingo veršelių girdymo poveikis sveikatai

Effect of different feeding on calves health

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Rolandas Stankevičius

2

DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Skirtingo veršelių girdymo poveikis sveikatai“

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO

GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)________________________________________________________________________ 2)________________________________________________________________________

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas

3

TURINYS

1.1. Veršelių girdymo žaliavos ... 11

1.1.1. Krekenos ... 11

1.1.2. Pienas ir jo pasterizavimas ... 12

1.1.3. Pieno pakaitalas ... 13

1.2. Vanduo ir kiti pašarai ... 15

1.3. Fizikiniai aplinkos veiksniai veršelių laikymo vietose ... 16

1.4. Kraujo rodikliai ... 17

1.4.1. Morfologinių kraujo rodiklių apibūdinimas ir klinikinė pakitimų reikšmė 17 1.4.2. Biocheminių kraujo rodiklių apibūdinimas ir klinikinė pakitimų reikšmė . 20 1.5. Dažniausi veršelių virškinimo trakto susirgimai ir jų gydymas ... 22

1.5.1. Kriptosporidiozė ... 22 1.5.2. Kokcidiozė ... 23 1.5.3. Kolibakteriozė ... 23 1.5.4. Klostridiozė ... 24 1.5.5. Rotavirusinė infekcija ... 24 1.5.6. Koronavirusinė infekcija ... 25 1.5.7. Metabolinė acidozė ... 25 2. TYRIMO METODIKA ... 26

2.1. Statistinės analizės metodai ... 28

4

3.1. Biocheminiai kraujo rodikliai ... 29

3.1.1. Kepenų fermentų rodiklių rezultatai ... 29

3.1.2. Kalcio, magnio ir fosforo rezultatai ... 30

3.1.3. Bendrų baltymų ir albumino rezultatai ... 31

3.1.4. Natrio ir kalio rezultatai ... 32

3.2. Morfologiniai kraujo tyrimai ... 32

3.3. Pašarinių žaliavų energinės ir maistinės vertės nustatymas ... 39

3.4. Mikrobiologinio tyrimo rezultatai ... 41

3.4.1. Mikroorganizmų identifikavimas ... 41

3.4.2. Bendras bakterijų skaičius ... 44

3.5. Kai kurių zoohigieninių parametrų tvartuose rezultatai ... 45

3.6. Tiriamų telyčaičių susirgimai ir taikytas gydymas ... 46

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 47 IŠVADOS ... 51 REKOMENDACIJOS ... 52 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53 PADĖKA ... 60 PRIEDAI ... 61

5

SANTRUMPOS

ALP- šarminė fosfatazė, TV/l ALT- alaninaminotransferazė, TV/l AST- aspartataminotransferazė, TV/l B- baltymų kieks pieno pakaitale, proc. Ca- kalcis kraujyje mmol/l

EDTA- etilendiamintetraacto rūgštis HCT- hematokritas , proc.

HGB- hemoglobinas, g/l

HTST- trumpalaikė pasterizacija aukštoje temperatūroje K- kalis, mmol/l

LY- limfocitai, proc. LYM- limfocitai, 109_/l

MCH- vidutinis ląstelės hemoglobinas, pg

MCHC- vidutinė ląstelės hemoglobino koncentracija, g/l MCV- vidutinis ląstelės tūris, fl

ME- metabolizmo energija, MJ/kg Mg- magnis, mmol/l

MO- monocitai, proc. MON- monocitai, 109/l

MPV- vidutinis trombocitų tūris, fl. Na- natris, mmol/l

NDF- neutraliuose tirpaluose netirpi ląsteliena NE- neutrofilai, proc.

NEU-neutrofilai, 109/l

NPP- grupė telyčaičių, kurių auginimui naudojamas neprekinis pasterizuotas pienas NVNU- nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

P- fosforas, mmol/l PCT- trombokritas, proc.

PCV- suspaustos ląstelės tūris, proc. PDWc- trombocitų pasiskirstymas, proc. PLT- trombocitų skaičius, 109_/l

6

PP- grupė telyčaičių, kurių auginimui naudojami pieno pakaitalai X ir Y R- riebalų kiekis pieno pakaitale, procentais

RBC- eritrocitų skaičius, 1012/l

RDWc- eritrocitų pasiskirstymo plotis, procentais WBC- leukocitų skaičius, 109/l

ŽP+NPP- grupė telyčaičių, kurių auginimui iki dviejų savaičių amžiaus naudojamas žaliavinis pakaitintas pienas, nuo dviejų savaičių iki nujunkymo- neprekinis pasterizuotas pienas

7

SANTRAUKA

Magistro baigiamasis darbas tema“ Skirtingo veršelių girdymo poveikis sveikatai“ Greta Piktužytė

Darbo tikslas buvo palyginti veršelių sveikatingumą trijuose ūkiuose, kur veršelių auginimui naudojamos skirtingos žaliavos, iškelti uždaviniai- atlikti atrinktų veršelių kraujo mofologinius ir biocheminius tyrimus, nustatyti pašarinių žaliavų maistinę ir energinę vertes, atlikti pieno ir pieno pakaitalo mikrobiologinį tyrimą, nustatyti kai kuriuos tvarto mikroklimato rodiklius, išanalizuoti veršelių ligos istorijas ir nurodyti taikytą gydymą. Tam buvo sudarytos trys naujagimių telyčaičių grupės (n=7), kuriose girdoma skirtingomis žaliavomis: 1. Neprekiniu pasterizuotu pienu nuo antros gyvenimo dienos iki nujunkymo, 2. Žaliaviniu pienu pirmas dvi gyvenimo savaites, vėliau neprekiniu pasterizuotu pienu iki nujunkymo, 3. Pieno pakaitalu nuo antros paros iki nujunkymo. Kraujo ir pieno mėginiai imti 3 kartus- telyčaitėms esant ±7 dienų amžiaus, vieno mėnesio amžiaus ir prieš nujunkymą; kaskart imant išmatuoti ir tvarto mikroklimato parametrai; pašarų mėginys imtas vieną kartą tyrimo pradžioje. Po paskutinio mėginių ėmimo išnagrinėtos tiriamų telyčaičių ligos istorijos girdymo pienu ar pakaitalu periode. Morfologinio kraujo tyrimo rezultatuose nebuvo žymių skirtumų, išskyrus 0,4 proc. didesnį limfocitų kiekį pieno pakaitalu girdomoje grupėje nei vien neprekiniu pienu girdomoje grupėje (p<0,05). Biocheminio tyrimo metu nustatyta, kad pienu girdytų telyčaičių kai kurie rodikliai buvo aukštesni nei girdytų pieno pakaitalu. Piene rastas didesnis bakterinis užterštumas nei pieno pakaitale, galimai dėl to pienu girdomų telyčaičių kraujyje neutrofilų kiekis buvo didesnis nei girdomų pieno pakaitalu (p>0,05). Pašarų maistinė vertė grupėse buvo panaši, energinė vertė šiek tiek mažesnė žaliaviniu ir neprekiniu pasterizuotu pienu girdomų telyčaičių grupėje. Nė vienoje iš auginimo vietų nenustatytas veršeliams tinkamas mikroklimatas, reikėtų pagerinti ventiliaciją. Tiriamosios telyčaitės dažniausiai sirgo gastroenteritu iki dviejų savaičių amžiaus (7 iš 8 atvejų). Išvada ir rekomendacija- auginant veršelius pieno pagrindu, makroelementų ir baltymų pasisavinamumas buvo geresnis, tačiau pasirinkus technologiją girdyti neprekinį pasterizuotą pieną, būtina reguliariai tikrinti pasterizacijos efektyvumą ir sanitarijos kokybę.

8

SUMMARY

Master's thesis“Effect of different feeding on calves health " Greta Piktužytė

The aim of the study was to compare the calves health in three farms where different types of nourishment were used for raising. The tasks were to perform blood morphological and biochemical tests of selected calves, to evaluate the nutritional and energy values of feed materials, to carry out a microbiological survey on milk and milk substitutes, to identify some rates of microclimate in the cattle shed, analyze the disease history and indicate the treatment applied. For this, three groups of heifers (n = 7) were nourished with different types of feed materials: 1. Nonsaleable pasteurized milk from the second day of life to weaning; 2. Whole milk for the first two weeks of life; subsequently nonsaleable pasteurized milk before weaning; 3. Milk replacer from the second day to weaning. Blood and milk samples were taken 3 times, microclimate parameters of the cattle shed were measured each time; the feed sample was taken once at the beginning of the survey. The last sampling was carried out when heifers were at the age of two months, before weaning, the disease history of the heifers under observation in a period of milk consuming was investigated. There were no significant differences in morphological blood test results except one - 0.4%. higher amount of lymphocytes was found in the group where heifers were nourished with milk replacer; the other group used nonsaleable milk and the result was lower (p <0.05). In the biochemical test it was noticed that the many indicators of heifers nourished with milk were higher comparing with the ones fed with milk replacer. The milk was found to have higher bacterial contamination than the milk replacer, probably it was a reason of the higher amount of neutrophils in heifers` blood which were drinking milk instead of milk replacer (p>0, 05). The nutritional value of the feed in the groups was similar, the energy value was slightly lower in the group where heifers were nourished with whole and nonsaleable pasteurized milk. In any of calving places microclimate was not defined as proper, ventilation should be improved. The heifers under observation up to two weeks old in mostly cases had gastroenteritis (7 of 8).

Conclusion and Recommendation – raising calves on milk basis, the absorption of macronutrients and proteins was better, but choosing the nourishment technology of nonsaleable pasteurized milk requires regularly check the effectiveness of the pasteurization and the quality of sanitation.

9

ĮVADAS

Pagrindinis pienininkystės ūkio tikslas- sumažinti pieno gamybos savikainą bei didinti melžiamų karvių produktyvumą. Didžiuosiuose ūkiuose tai daroma nuolat analizuojant šėrimo racionus ir prireikus juos keičiant, atliekant nuoseklų ir kruopštų selekcinį darbą, efektyviai naudojant bandos valdymo ir stebėsenos programą ir t.t. Dažniausiai tokį ūkį (arba bent jo pagrindą) sudaro pačių užaugintos telyčaitės, vėliau tampančios pieno davėjomis.

Bet kurioje veršelių auginimo technologijoje siekiama gerinti sveikatingumą, mažinti sergamumą, mirtingumą ir ekonominius nuostolius (2).

Pats svarbiausias veiksnys veršelių augime- kuo greičiau po gimimo suduoti kokybiškas ir gerai įsisavinamas krekenas, kadangi tai pirmasis maisto medžiagų šaltinis (2). Mūsų šalyje tolesnės girdymo žaliavos priklauso nuo ilgalaikės ūkio strategijos, pagrįstos pieno supirkimo kainomis (1). Priklausomai nuo maisto medžiagų kiekio, 1 kg pieno pakaitalo atitinka 7 kg nenugriebto pieno, todėl jei 7 kg pieno kainuoja daugiau nei 1 kg pakaitalo, būtent jais ir apsimoka girdyti (1). Girdymo pienu išlaidos priklauso nuo to, kiek sugirdoma pardavimui tinkamo pieno, o kiek netinkamo (3). Girdant neprekinį pieną svarbu įrengti efektyvius pasterizatorius, dažniausiai naudojami tradiciniai, bet pavieniai naudojami ir su ultravioletinių spindulių veikimo funkcija.

Nuo pirmųjų amžiaus dienų veršelis turi turėti prieigą prie vandens ir gauti kombinuotųjų pašarų. Kai kurie mokslininkai rekomenduoja ir šieną, jis prisideda prie didžiojo prieskrandžio gaurelių vystymosi, tačiau didesnę įtaką daro kombinuotieji pašarai (1).

Taikant bet kurią veršelių girdymo technologiją, vis tiek pasitaiko įvairių susirgimų, pavyzdžiui, viduriavimas; jį dažniausiai sukelia kriptosporidijos, rotavirusas, kokcidijos (4). Girdymo metu gali būti perduodamas paratuberkuliozės sukėlėjas (5). Taip pat dažnos kvėpavimo takų infekcijos.

Todėl pagrindinis veršelių energijos šaltinis- pienas ar pakaitalas- turi būti visaverčiai ir gerai įsisavinami, gebantys augantį organizmą aprūpinti visomis maisto medžiagomis, mikro- ir makrolementais, kurie užtikrina ne tik priesvorį, bet ir normalų vidaus organų funkcionavimą bei vystymąsi.

Šiame darbe palyginti aktualiausi veršelių iki dviejų mėnesių amžiaus sveikatingumo rodikliai tarp skirtingomis pieno žaliavomis girdomų veršelių grupių.

10 Darbo tikslas:

Palyginti veršelių sveikatingumą trijuose ūkiuose, kuriuose jų girdymui naudojamos skirtingos žaliavos (žaliavinis pienas iki dviejų sav. amžiaus, vėliau neprekinis pasterizuotas pienas, neprekinis pasterizuotas pienas nuo pat pradžių ir pieno pakaitalas).

Darbo uždaviniai:

1. Atlikti atrinktų veršelių kraujo morfologinius ir biocheminius tyrimus.

2. Nustatyti pašarinių žaliavų maistinę ir energinę vertę bei atlikti pieno ir pieno pakaitalo mikrobiologinį tyrimą.

3. Nustatyti veršelių laikymo patalpų zoohigieninius parametrus. 4. Išanalizuoti veršelių ligos istorijas ir nurodyti gydymą.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Veršelių girdymo žaliavos

Galvijų sindesmochorioninė placenta nepraleidžia imunoglobulinų į vaisiaus kraujotaką, todėl gimdami veršeliai būna hipoglobulinemiški gamaglobulinų atžvilgiu. Dėl to naujagimiui veršeliui kuo skubiau reikia suduoti krekenas (2). Krekenose esančios ląstelės (laktocitai, eritrocitai, leukocitai), imunoglobulinai (ypač IgG1) ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos (hormonai, relizingo, augimo faktoriai, citokinai, prostaglandinai, fermentai, laktoferinas, transferinai) priskiriami nemitybiniams krekenų komponentams, kurie ne mažiau svarbūs nei mitybiniai (riebalų ir aminorūgštys, mineralai, mikroelementai, vitaminai ir jų pirmtakai (ypač β- karoteno, vitaminų A, D, E, dar B grupės vitaminų). Nustatyta, kad nemitybiniai krekenų komponentai reguliuoja virškinimo trakto mikrofloros populiaciją, turi svarbią įtaką virškinimo trakto procesams (epitelinių ląstelių proliferacijai, migracijai, apoptozei; baltymų sintezei ir skaidymui; virškinamumui, absorbcijai, peristaltikai, imuninės sistemos vystymuisi ir funkcionavimui). Naujagimių virškinimo traktas yra pirmasis krekenų nemitybinių komponentų taikinys, tačiau taip pat veikia metabolizmą ir endokrininę sistemą, kraujagyslių tonusą ir hemostazę, veršelio aktyvumą ir elgesį bei sisteminį augimą (6).

Mitybinių ir nemitybinių krekenų komponentų koncentracija nuosekliai mažėja po pirmųjų krekenų pamelžimo (jose koncentracija didžiausia) per kitus šešis melžimus, kol pasiekia mažiausią koncentraciją pardavimui tinkamame piene (7).

Pirmųjų krekenų sudavimo būdą renkasi ūkio vadybininkai, dažniausiai tai būna per dirbtinio spenio žindymą arba naudojant specialų stemplės- skrandžio zondą. Nors pastarasis būdas greitesnis, žinoma, kad zonduojant nesusidaro stemplės- šliužo griovelis, todėl krekenos lieka prieskrandžiuose ir į šliužą bei plonąsias žarnas patenka per 3 valandas (8).

Bakteriniai patogenai, pvz Mycobacterium avium spp paratuberculosis, Listeria

monocytogenes, Campylobacter jejuni, Salmonella spp., Escherichia coli gali būti perduodami

naujagimiui veršeliui per krekenas ir pieną, dėl to rekomenduojama girdyti tik sveikų karvių krekenas (9). Nustatyta, kad daugumoje neimunizuotų, natūraliai užsikrėtusių karvių krekenų mėginių antikūnų (gebančių užtikrinti pasyvų imunitetą) prieš rota,- ir koronavirusus lygis buvo aukštas, kai tuo tarpu prieš E.coli K99 siekė tik 5,82 proc. (10).

12 1.1.2. Pienas ir jo pasterizavimas

Visi pieno ūkiai turi tam tikro pieno, kuris netinkamas pardavimui; dažniausiai jis vadinamas atliekamu arba brokuotu. Neprekinis pienas susidaro iš nepanaudotų krekenų, pereinamojo pieno (nuo krekenų iki įprasto), mastitinio ir sanitarinio (karvių, gydomų vaistais su išlauka pienui) pieno (11). Krekenų ir nenugriebto pieno sudėtis smarkiai skiriasi (žiūrėti 1 priede) (35, 36)

Daug metų toks pienas buvo girdomas veršeliams, tačiau didėjo susirūpinimas sanitarinio pieno mikrobiniu užterštumu, pavyzdžiui, E.coli, galvijų virusinės diarėjos virusu, Listeria monocytogenes, įvairiomis streptokokų, kampilobakterijų, stafilokokų rūšimis; taip pat galimas Džono ligos (paratuberkuliozės) perdavimas per veršeliams girdomą neprekinį pieną (5,19,20, 21).

Žaliavinio pieno bakterinis užterštumas gali atsirasti iš skirtingų šaltinių- oro, melžimo įrangos, pašarų, žolės, dirvožemio, išmatų (12). Mikroorganizmų tipas ir skaičius piene po melžimo priklauso nuo tokių veiksnių kaip gyvūnų ir įrangos švara, metų laikas, pašarų ir gyvūnų sveikatos sauga (13), taip pat šėrimo būdo ir laikymo tipo (12).

Pieno laikymo sąlygos ir transportavimas šaldomose talpyklose keičia žaliavinio pieno mikroflorą iš dominuojančių gramteigiamų bakterijų į gramneigiamas. Šaltame žaliaviniame piene jie paprastai sudaro daugiau nei 90 proc. mikrobiologinės populiacijos. Gramneigiamų mikroorganizmų mikroflorą sudaro psichrofilinių bakterijų rūšių iš Pseudomonas, Achromobacter,

Aeromonas, Serratia, Alcaligens, Chromobacterium, Flavobacterium ir Enterobacterium genčių

(14,15,16,17). Dar minimos kitos gentys- Enterococcus, Proteus, Lactococcus, Streptococcus,

Leukonostoc, Propionibacterium, Micrococcus, Bacillus ir koliformai (18).

Selim ir Cullor (20) nustatatė, kad neapdorotas neprekinis pienas pasižymi gerokai didesniu bakteriniu užterštumu nei krekenos, pieno pakaitalas ar prekinis atšaldytas pienas. Neapdorotu prekiniu pienu galima girdyti veršelius, bet pienas turi būti gautas tik iš karvių, kurios serologiškai neigiamos infekcinių ligų atžvilgiu; tokiu pienu negalima girdyti jaunesnių nei paros amžiaus veršelių, nes plonųjų žarnų sienelė pralaidi ir bakterijoms (11).

Neprekinio pieno pasterizacija yra vienas iš būdų sumažinti bakterinį užterštumą, kuomet utilizuoti brangu; be to, toks pienas yra mažos savikainos gerai įsisavinamas maisto šaltinis veršeliams (11, 23). Dažniausi naudojami pasterizacijos būdai: standartinė pieno cisternoje, aukštos temperatūros trumpalaikė (HTST) arba veikiant ultravioletiniams (UV) spinduliams (11, 22, 23). Tačiau būtina įsidėmėti, kad pasterizacija nėra sterilizacija ir bakterijų visiškai išnaikinti nepavyks (11,23). Standartinė pasterizacija- kai pieno cisterna kaitinama 63 ºC temperatūroje trisdešimt minučių. Vėliau pienas atvėsinamas ir girdomas veršeliams. Didelėms pieno talpykloms reikia kelių valandų, kol pasiekiama reikiama temperatūra, todėl kyla pavojus, kad kai kurios bakterijos gali tapti atsparios karščiui ir išgyventi pasterizacijos procesą. Išvalymas po proceso dažniausiai rankinis (11).

13

Aukštos temperatūros trumpalaikės pasterizacijos procesas kitoks. Pienas cirkuliuoja įkaitintos spiralės viduje, greitai įkaitinamas iki 72 ºC ir palaikomas tokioje temperatūroje 15 sekundžių. Šioje sistemoje galimas ir greitas ataušinimas iki tinkamos girdyti temperatūros Toks pasterizacijos būdas žymiai greitesnis ir ekonomiškesnis nei standartinė pasterizacija. Šią sistemą sunku išvalyti, todėl dažniausiai valymas automatinis (11).

Nustatyta, kad mažinant bakterijų skaičių krekenose ir sanitariniame piene, pasterizacija žymiai efektyvesnė nei UV spinduliuotė. Pasterizuojant krekenas sumažėjo E.coli ir Streptococcus spp. kolonijų, o veikiant UV spinduliams- daugiau Staphylococcus aureus. Vis dėlto, krekenų ir neprekinio pieno apdorojimo būdas prieš girdymą neturi įtakos veršelių išgyvenamumui, diarėjos, pneumonijos pasireiškimui bei priesvoriui (22).

Ištirta, kad pastoviai girdant veršelius su pienu, kuriame skirtingos koncentracijos penicilino dozė, didėjant penicilinų koncentracijai piene didėja penicilinui atsparių bakterijų skaičius (24). Tačiau kiti tyrimai parodė, kad nėra aiškaus antibiotikams atsparių žarnyno bakterijų skaičiaus padidėjimo girdant neprekiniu pienu (25,26).

1.1.3. Pieno pakaitalas

Pieno pakaitalas- šalutiniai pieno pramonės produktai su pridėtiniais riebalais bei vitaminais ir mineralais (37); tai viena skystųjų pašarinių žaliavų, kurią galima įtraukti į jaunų, augančių gyvūnų racioną. Tinkamai subalansuotas pieno pakaitalas gali pilnai pakeisti nenugriebtą pieną (27). Metabolizmo energija (ME) pieno pakaitaluose nustatoma pagal riebalus ir angliavandenius (29), naudojantis įvairiomis formulėmis, pavyzdžiui, ME= (0,23*R)+(0,06*B)+14,1, kur ME- metabolizmo energija sausojoje medžiagoje MJ/kg, R- riebalų kiekis pakaitale procentais, B- baltymų kiekis pakaitale procentais; dažniausiai svyruoja nuo 19 iki 21 MJ/kg sausųjų medžiagų, priklausomai nuo kompozicijos (37).

Šiuolaikiniai pieno pakaitalai klasifikuojami pagal baltymų šaltinį, baltymų ir riebalų santykį ir papildymą priedais ar medikamentais. Baltymų kiekis gali svyruoti nuo 18 iki 30 proc., riebalų nuo 10 iki 28 proc. (29).

Baltymų šaltiniai klasifikuojami pagal pieno baltymų kiekį pakaitale- ar visi baltymai iš pieno, ar yra ir dalis iš kitų šaltinių (29); pažymėtina tai, kad jauni veršeliai virškina tik pieno baltymus (37).

Pieno baltymai gali būti: išrūgų miltelių koncentratas (34-80 proc. baltymų), išrūgų milteliai (12 proc.), išrūgų miltelių produktai (20-26 proc.), nugriebto pieno milteliai (34 proc.), kazeinatas (85 proc.), natrio ar kalcio kazeinatas. Kiti baltymų šaltiniai: sojų baltymai (86 proc.), sojų baltymų koncentratas (66 proc.), sojų miltai (50 proc.), gyvūnų plazma (78 proc.), kviečių gliutenas (29).

14

Riebalai ir aliejai gaunami pašalinant lipidų dalį iš augalų ir gyvūnų audinių; jie turi būti gerai įsisavinami veršelių virškinimo trakte ir apsaugoti antioksidantais nuo apkartimo (29).

Nenugriebto pieno miltelių sausosios medžiagos sudarytos iš laktozės (36-40 proc.), riebalų (30-40 proc.), baltymų (28-32 proc.); pastarieji daugiausiai iš kazeino, bet yra šiek tiek albumino ir globulino (37).

Paprastai pieno pakaitalai sudaryti iš 70-80 proc. pieno produktų, 17-20 proc. pridėtinių riebalų, 2 proc. lecitino, mikro- ir makroelementų (vario, cinko, mangano, kalcio, fosforo, geležies, jodo), vitaminų (A, D3, E, K, B12), gali būti pridėta probiotikų, antibakterinių medžiagų. Aukštos kokybės pieno pakaitale turėtų būti ne daugiau nei 0,1 proc. ląstelienos; jos kiekis teigiamai varijuoja su augalinės kilmės baltymų kiekiu pieno pakaitale (37).

Pieno pakaitalai su medikamentais neturėtų atstoti geros vadybos ir sanitarijos praktikos veršelių auginime. Pasirinkimas girdyti šiuos pakaitalus ir su kokiais medikamentais, yra pagrįstas sveikatos statusu bandoje ir gyvūnų streso lygiu (transportavimas, prastas oras, prastesnės laikymo sąlygos, mažas svoris gimus). Būtina laikytis gamintojų nurodytų išlaukos terminų. Dažniausiai naudojami medikamentai (29):

 Chlortetraciklinas 22,2 mg/kg kūno svorio- E.coli sukelto enterito gydymui, kai sukėlėjas jautrus chlortetraciklinui; naudoti ne daugiau kaip 5 dienas. Išlauka skerdienai- 10 parų.

 Oksitetraciklinas 22,2 mg/kg kūno svorio- E. coli sukelto enterito gydymui, kai sukėlėjas jautrus oksitetraciklinui; naudoti 7-14 dienas, išlauka skerdienai- 5 paros.

 Oksitetraciklino ir neomicino mišinys įvairiomis dalimis 1-am litrui pakaitalo- 10,6 mg ir 52,8 mg arba 10,6 mg ir 105,5 mg bakterinės kilmės diarėjai gydyti, profilaktikai 2,1 mg ir 26,4 mg. Išlauka skerdienai- 30 parų.

 Dekokvinatas- 5 mg/10 kg kūno svorio kasdien. Kokcidiozės profilaktikai, kai sukėlėjas Eimeria

bovis ar Eimeria zuernii. Išlaukos nėra.

 Lasalocidas- 1 mg/10 kg kūno svorio kokciodiozės kontrolei (kai sukėlėjas Eimeria bovis ar

Eimeria zuernii) pakaitinėms telyčaitėms. Išlaukos nėra.

Probiotinių mikroorganizmų naudojimas veršelių girdyme yra alternatyva kai kurių ligų gydymui ir profilaktikai. Pasauliniu mastu probiotikai apibūdinami kaip gyvi mikroorganizmai, kurie esant adekvačiai populiacijai gali pagerinti šeimininko sveikatingumą (31).

Probiotikų įtraukimas į jaunų veršelių racioną apsaugo nuo galimo žarnyno mikrofloros disbalanso ir gerina veršelių augimą užkertant kelią viduriavimui (30).

15

Dažniausiai į pieno pakaitalus kaip probiotinės dedamos Lactobacillus, Bifidobacterium ir

Enterococcus genties kultūros, nors Enterococcus siejama su hospitaline visuomenės infekcija, todėl

privalomi griežti saugos reikalavimai prieš šios genties kaip probiotikų naudojimą (31).

Nustatyta, kad probiotikų naudojimas racione pagerino kūno svorį, kasdienį priesvorį ir starterinio kombinuotojo pašaro suėdamumą, tačiau sveikiems veršeliams probiotikai neturėjo reikšmingos įtakos; pastebimas efektas tik tose gyvūnų grupėse, kurios patiria ar patyrė stresinę būklę (32).

1.2. Vanduo ir kiti pašarai

Vanduo yra svarbiausia mitybinė medžiaga, reikalinga virškinimui, medžiagų apykaitai, maisto medžiagų transportavimui, metabolitų išskyrimui, termoreguliacijos palaikymui ir skysčių- jonų balanso palaikymui organizme. Dar neatrajojančių gyvūnų kūne yra daugiau nei 80 proc. vandens, šis skaičius mažėja gyvūnui augant. Didelis vandens trūkumas gali sutrukdyti metabolizmą ir sukelti mirtį. Svarbiausias vandens šaltinis dar neatrajojantiems jaunikliams yra pienas ar pieno pakaitalas; pieno pakaitale vandens kiekis svyruoja nuo 86 iki 88 proc. Didėjant sausųjų medžiagų kiekiui racione, vandens poreikis taip pat didėja. Papildomas geriamojo vandens sunaudojimas gerina priesvorį ir palengvina ankstyvąjį periodą po nujunkymo (33). Pastaruoju metu vis labiau akcentuojama pakankamo kiekio švaraus geriamojo vandens pasiūla pieniniams veršeliams. Tai gali atrodyti nereikalinga pieną ar pakaitalą gaunantiems veršeliams, tačiau priešingai nei pienas ar pakaitalas, vanduo patenka į didįjį prieskrandį, tokiu būdu sudaroma palanki terpė mikroflorai. Be to, vanduo, esantis piene ar pakaitale, negali pilnai kompensuoti kūno skysčių praradimo esant aukštai aplinkos temperatūrai. Naujagimiai veršeliai, gėrę papildomai 0,7 l/d gryno vandens (kai iš nenugriebto pieno gavo 5 litrus vandens), suėdė mažiau grūdų, mažiau viduriavo, buvo panašaus kūno svorio ir pasižymėjo ilgesniu kūnu bei aukštesniais klubais po nujunkymo lyginant su veršeliais, kurie papildomo vandens gavo tik nuo dviejų savaičių amžiaus (34).

Atrajotojų jaunikliai girdomi pienu ribotą laiką, palaipsniui turi būti pratinami ėsti kietuosius pašarus. Šis pašaras derinamas su skystuoju (pienu ar pakaitalu) dar neatjunkius, vadinamas startiniu pašaru (38).

Veršeliai ėda startinį pašarą dar gaudami pieno, apie 5-7 d. amžiaus, tačiau kietųjų pašarų suėdamumas iš esmės nepadidėja, kol jaunikliai dar girdomi pienu ir didysis prieskrandis vystosi į funkcionalų organą, gebantį vykdyti normalią fermentaciją. Kad veršeliai noriai ėstų, startinis pašaras turi būti skanus, lengvai virškinamas ir subalansuotas (38).

16

Turi būti prieiga prie švaraus geriamojo vandens. Grubesnės struktūros pašaras laikomas šiek tiek skanesniu už smulkų; granuliuotas skanesnis nei grubus, jei granulės pakankamai minkštos ir gerai nuryjamos. Veršeliai sėkmingai nujunkomi gali būti tada, kai startinio pašaro suėda 0,75-1 proc. kūno masės (38).

Tradiciškai startinį pašarą sudaro 40-60 proc. varpinių kultūrų kaip angliavandenių šaltinis, 30-40 proc. rapsų išspaudų kaip baltymų šaltinis, 1-2 proc. mineralų ir vitaminų komplekso, 10-15 proc. grūdų šalutinių produktų formai palaikyti ir iki 5 proc. melasos skoniui pagerinti (38). Dažniausiai starterių maistinė sudėtis būna tokia: ME- 12-14 MJ/kg, žalių baltymų- 17-24 proc., žalios ląstelienos- 7-8 proc., riebalų 4-5 proc. (38).

Nustatyta, kad veršeliai, gavę sumažinto krakmolo, padidinto melasos ir aukšto ląstelienos kiekio startinį pašarą su mažesniu ME (11,2 MJ/kg) , pasižymėjo mažesniu kasdieniu priesvoriu lyginant su tradiciniu startiniu pašaru (ME 12,2 MJ/kg), tačiau žarnų gaureliai buvo geriau išsivystę (39).

Jei veršelių startiniuose pašaruose pakankamas kiekis ląstelienos, kurioje ADF frakcija sudaro mažiau nei 25 proc., nuo 14 amžiaus dienos reikėtų duoti geros kokybės šieno lygiomis dalimis su startiniu pašaru (40).

1.3. Fizikiniai aplinkos veiksniai veršelių laikymo vietose

Tvartų mikroklimatą sudaro fizikinių, cheminių ir biologinių veiksnių visuma. Fizikiniai rodikliai- temperatūra, drėgnis ir oro judėjimo greitis, cheminiai veiksniai tvartuose- kenksmingų ir nuodingų dujų kiekiai, biologiniai- dulkės ir mikroorganizmai. Tvarte taip pat svarbūs šviesa ir triukšmas (41).

Temperatūra tvarte svarbi tuo, kad veikia termoreguliacijos procesą; esant žemai temperatūrai padidėja pašarų sunaudojimas, esant aukštai- sulėtėja medžiagų apykaita. Temperatūra glaudžiai susijusi su santykiniu drėgniu, dideli jų svyravimai veikia labiau neigiamai nei vien temperatūros svyravimai. Veršelių iki 20 parų amžiaus laikymo patalpose optimaliausia temperatūra 16-20 ºC, nuo 20 parų iki 6 mėn amžiaus- 12-18 ºC (41).

Oro drėgnis gyvulininkystės patalpose papildomai susideda iš gyvūnų kvėpavimo takų, odos paviršiaus, statybinių konstrukcijų (41). Drėgmė susijusi su temperatūra: kuo temperatūra didesnė, tuo daugiau ore vandens garų. Yra keli higrometriniai rodikliai, vienas jų- santykinis drėgnumas- vandens garų tamprumo ir maksimalaus drėgnumo santykis, reiškiamas procentais (41).

Kai santykinis drėgnis didesnis nei 80 proc., neigiamai veikiamas organizmo šilumos išskyrimas; padidėjus drėgnumui tvartuose žiemą ir pavasarį gyvūnai dažniau serga kvėpavimo takų ligomis (41).

17

Patalpų drėgmė yra gera terpė įvairiems mikroorganizmams, o ypač sukeliantiems lašelinę infekciją, plisti. Esant per sausam orui (30-40 proc.) padidėja prakaitavimas, išsausėja ir suskilinėja kvėpavimo takų epitelis; esant pastoviam sausam orui gali pradėti skilinėti nagos, oda. Rekomenduojama drėgmė veršelių tvartuose- 50-80 proc., vyresniems- iki 85 proc. (41)

Gyvulininkystės patalpose oras visą laiką juda, greitis ir kryptis priklauso nuo ventiliacijos įrengimų, durų, langų, sienų, lubų sandarumo. Oro judėjimo greitis taip pat veikia organizmo šilumos balansą: esant žemai temperatūrai ir dideliam drėgnumui, oro judėjimas pagreitina šilumos išskyrimą į aplinką, kyla peršalimo pavojus. Esant aukštesnei oro temperatūrai, oro judėjimas apsaugo nuo perkaitimo. Veršelius iki 20 parų amžiaus rekomenduojama laikyti tvarte, kur oro judėjimo greitis 0,1-0,5 m/s (priklausomai nuo metų laiko), vyresnius (20 parų- 6 mėn)- atitinkamai pagal metų laiką 0,3- 0,8 m/s (41).

1.4. Kraujo rodikliai

1.4.1. Morfologinių kraujo rodiklių apibūdinimas ir klinikinė pakitimų reikšmė

Rutininiai morfologiniai kraujo tyrimai atliekami iš nesukrešėjusio kraujo ir kelių kraujo tepinėlių. Iš venos (galvijams dažniausiai jungo arba uodegos) kraujas paimamas į mėgintuvėlį su antikoaguliantu, dažniausiai naudojamas EDTA (etilendiamintetraacto rūgštis), kuri geriausiai apsaugo kraujo komponentus ir neleidžia sukibti trombocitams (42). Kad antikoguliantas tolygiai pasiskirstytų kraujyje, reikia atsargiai pavartyti mėgintuvėlį kelis kartus (44). Taip mėginys gali būti saugomas 24 val. 4 ºC temperatūroje (44).

Norint tiksliai nustatyti trombocitų skaičių, mėginį reiktų ištirti per 4 valandas nuo paėmimo (44). Iš morfologinio kraujo tyrimo galima nustatyti kraujo ligas, bakterines ar virusines infekcijas, vystymosi sutrikimus. Svarbu tai, kad naujagimių ir jauniklių hemograma skiriasi nuo suaugusių gyvūnų (43). Įvairaus amžiaus veršelių ir suaugusių galvijų kraujo morfologijos normos pateiktos 2 priede.

1.4.1.1. Raudonosios kraujo ląstelės

Iš raudonųjų kraujo ląstelių (eritrocitų) dažniausiai matuojami 3 tarpusavyje susiję parametrai (42):

 PCV (suspaustos ląstelės tūris)- nurodo koks eritrocitų tūris yra bendrame kraujo tūryje procentais. Padidėjimas vadinamas policitemija, sumažėjimas- anemija (42).

 HGB (hemoglobinas)- hemoglobino koncentracija kraujyje, matuojamas g/l (42);

 RBC (raudonųjų kraujo ląstelių) skaičius- eritrocitų skaičius kraujo vienete, x106_{/µl arba} x1012_{/l (42).}

18

Papildomai skaičiuojami dar keli parametrai: HCT (hematokritas, proc.), MCV (vidutinis ląstelės tūris, fl), MCHC (vidutinė ląstelės hemoglobino koncentracija, g/l), MCH (vidutinis ląstelės hemoglobinas, pg), RDWc (eritrocitų pasiskirstymo plotis, proc.) (42, 44). Interpretuojant gautus rezultatus svarbu atsižvelgti ne vien į RBC skaičių (42).

Policitemija gali būti santykinė- dėl cirkuliuojančių eritrocitų proporcijos pakitimo be pačių ląstelių pakitimo (pavyzdžiui, kai gyvūnas dehidratuotas arba blužnis susitraukusi (44,42)) arba tikroji- kai realiai padidėja eritrocitų tūris arba skaičius; pirminė- dėl autoimuninės kilmės, antrinė- dėl padidėjusios eritropoetino sintezės, kuri vyksta dėl hipoksijos (44). Paveldima policitemija būdinga džersių ir herefordų veislės galvijams (45).

Esant absoliučiai anemijai, eritrocitų, hemoglobino ir/arba hematokrito rodikliai ženkliai krenta, santykinė anemija pasitaiko padidėjus plazmos tūriui. Anemiją dar galima skirstyti į regeneruojančią ir neregeneruojančią pagal kaulų čiulpų atsaką bei pagal ląstelių dydį, pvz normocitinė, makro- ar mikrocitinė anemija, pagal hemoglobino koncentraciją- pvz, normochrominė, hipo- ar hiperchrominė. Regeneruojančios anemijos priežastys yra hemoragija arba hemolizė. Esant staigiam kraujo netekimui, visi RBC parametrai sumažėja tolygiai; esant chroniškai hemoragijai- eritrocitų, hemoglobino ir hematokrito rodikliai krenta, o retikuliocitų kiekis didėja kartu su MCV. Hemoragijos priežastys gali būti vidinė trauma, šliužo opos, hemoraginis enteritas, tuščiosios venos (vena cava) sindromas, kraujo parazitai, hemostazės sutrikimai arba kraujagyslių erozijos, trūkimai. Neregeneruojanti makrocitinė anemija siejama su vitamino B12, folio rūgšties ar kobalto trūkumu; hipochrominė mikrocitinė anemija dėl geležies trūkumo būdinga veršeliams, girdomiems vien pienu (44).

1.4.1.2. Baltosios kraujo ląstelės

Baltosiomis kraujo ląstelėmis, leukocitais (WBC) vadinamos granuliuotosios kraujo ląstelės (neutrofilai, eozinofilai ir bazofilai) bei negranuliuotosios kraujo ląstelės (limfocitai ir monocitai) (42).Morfologiniame kraujo tyrime skaičiuojamas bendras leukocitų kiekis ir kiekvienos rūšies atskirai. Galvijų tarpe bendras leukocitų skaičius mažėja su amžiumi. Daugiausia randama limfocitų, tačiau naujagimių organizme randama daugiau granuliuotųjų ląstelių; per pirmąjį gyvenimo mėnesį bendras WBC, neutrofilų ir limfocitų skaičius nukrenta, o paskui pakyla (44).

Per maždaug 3 mėnesius limfocitų skaičius padidėja iki 80 proc. bendros leukocitų populiacijos (44). Lyginant su kitomis rūšimis, galvijai turi palyginus mažą kaulų čiulpų rezervą granuliocitams; dėl to ankstyvajame uždegimo procese dažniau stebimas neutrofilų sumažėjimas (neutropenija) nei padidėjimas (44).

19

Fiziologiškai leukocitozė (leukocitų padidėjimas) siejama su stresu, susijaudinimu, baime, fizinio krūvio padidėjimu; trumpalaikę leukocitozę sukelia adrenalino išsiskyrimas (44).

Patologinės leukocitozės priežastys- infekcinės ligos, intoksikacijos arba išorinis apsinuodijimas, centrinės nervų sistemos sutrikimas, anafilaksinis šokas, leukemija arba galvijų leukocitų adhezijos faktoriaus trūkumas (BLAD) (44).

Leukopenija (leukocitų sumažėjimas) siejama su virusine infekcija, hipovoleminiu šoku, žaibine infekcija, citotoksiniais pažeidimais. Galvijams leukopenija dažnai būdinga esant medžiagų apykaitos sutrikimams, kepenų pažeidimams, kai kurioms infekcinėms ligoms, pvz, paratuberkuliozei, salmoneliozei. Panleukopenija- visų leukocitų rūšių sumažėjimas- būdingas virusinėms ligoms, pvz, infekciniam rinotracheitui, taip pat riketsiozei, bakterinei septicemijai (44).

Padidėjęs neutrofilų skaičius (neutrofilija) siejamas su bakterine infekcija, ūmiu stresu ir steroidiniais hormonais (42). Galvijams būdinga esant ūmiam purulentiniam procesui, pvz, svetimkūnio pažeidimo sukeltam peritonitui. Streso sukelta neutrofilija fiksuojama esant šliužo dislokacijai, ketozei, sumažėjusiam virškinimui. Didelė leukocitozė gali būti BLAD požymis Holšteinų- Fryzų galvijams; ši patologija diagnozuojama veršeliams ir dauguma sergančių miršta iki vienų metų amžiaus (44). Sumažėjęs neutrofilų skaičius (neutropenija) gali būti virusinės infekcijos požymis, taip pat toksikozės maistu ar tam tikrais vaistais (pvz, karbimazolu), autoimuninės neutrofilų destrukcijos išraiška (42). Atrajotojams neutropeniją sukelia galvijų virusinės diarėjos virusas, riketsijų, pirmuonių, grybų infekcija, kaulų čiulpų sutrikimai, toksinai (44).

Eozinofilija yra alergijos ar hipersensibilizacijos požymis, taip pat gali būti esant parazitų invazijai (42). Sumažėjimas (eozinopenija)- dažniausiai dėl gliukokortikoidų naudojimo; gali pasitaikyti ankstyvojoje infekcijos fazėje, esant uremijai ir ūmiai hemolizei (42,44).

Bazofilija fiksuojama esant hiperlipidemijai ir retkarčiais esant alergijoms, opoms ir parazitinėms infekcijoms. Apie bazopeniją yra nedaug žinių, nes bazofilų norma dažniausiai arti nulio (44).

Limfocitozė fiksuojama infekcijos gijimo stadijoje pastovios antigeno stimuliacijos metu, taip pat esant neoplazijai ir hipoadrenokorticizmui. Aktyvi limfocitozė stebima esant lėtinėms purulentinėms ligoms, pvz, hepatitui, perikarditui, peritonitui, nefritui, bronchopneumonijai. Galvijams sergant enzootine leukoze, limfocitozė yra nuolatinė, sergantiems galvijams padidėjusi iki 30 proc. ir tik maža gyvūnų su limfocitoze dalis serga limfoma (44). Limfocitopenijos priežastys siejamos su ūmiu stresu, virusine ar bakterine infekcija, imunosupresija, inkstų nepakankamumu arba kortikosteoroidų naudojimu; esant kai kurioms virusinėms ligoms, limfocitopenija fiksuojama su neutropenija (44,42).

20

Monocitų skaičius galvijų tarpe yra nepastovus, todėl nelaikomas specifiniu kažkuriai ligai indikatoriumi. Monocitozė stebima esant ūmiam stresui ir infekcijos gijimo stadijoje (44).

Be to, tai hemolizės, hemoragijos, eksudacinės uždegiminės nekrozės, opaligės ir kortikosteroidų terapijos požymis; taip pat būna esant bakteriemijai ir bakterinės kilmės endokarditui. Monocitopenija pasitaiko esant endotoksemijai, viremijai, uždegimui, tačiau neturi didesnės klinikinės reikšmės (44).

1.4.1.3. Trombocitai

Iš trombocitų morfologiniame kraujo tyrime nustatomi keli parametrai: PLT (bendras trombocitų skaičius, x109_{/l), MPV (vidutinis trombocito tūris, fl), PCT (trombokritas, proc.), PDWc} (trombocitų pasiskirstymas, proc.). Praktikoje trombocitų skaičius siejamas su kraujavimu, klinikiniai požymiai- kraujosrūvos odoje, šlapimas su krauju, kraujavimu iš nosies, melena, vėmimas krauju, kraujavimu į akį. Galvijams būdingi mažesnio diametro trombocitai, todėl nesukalibravus tyrimo aparato, galimi klaidingi rezultatai (44).

Trombocitozė siejama su trauma, vinkristino terapija, kuri skatina trombocitų atsiskyrimą nuo mekariocitų (42). Trombocitozė dėl citokinų veikimo- esant stresui, lėtiniam kraujo netekimui, uždegimui ar geležies trūkumui. Trombocitų padidėjimas didina trombozės riziką (44).

Trombopenijos požymis- smulkūs pakraujavimai odoje, fiksuojami kai trombocitų skaičius iki 20 x109/l (42). Priežastys- kraujavimas, išplitusi kraujagyslinė koaguliopatija, sumažėjusi trombocitų gamyba dėl kaulų čiulpų pažeidimo arba jų hipoplazija dėl toksinų; trombocitų destrukcija dėl infekcijos (salmoneliozės, leptospirozės, galvijų virusinės diarėjos viruso) , toksinų (pvz, kumarino), mikotoksinų (pvz, trichoteceno) vaistų, neoplazijos (44).

Trombocitopenija siejama su leukopenijair kaulų čiulpų nepakankumu esant naujagimių veršelių pancitopenijai, kuri apibūdinama kaip veršelių kraujo liga; pirmą kartą užfiksuota 2006 m.; manoma, kad šis susirgimas susijęs su inaktyvuotos vakcinos prieš galvijų virusinės diarėjos virusą naudojimu veršingoms karvėms (44,46).

1.4.2. Biocheminių kraujo rodiklių apibūdinimas ir klinikinė pakitimų reikšmė

Dažniausiai biocheminiam kraujo tyrimui reikalingas kraujo serumas. Kraujo mėginys imamas į mėgintuvėlį su raudonu kamšteliu, tuomet palaikoma kambario temperatūroje 20-30 min, kol pilnai susiformuoja krešulys. Nepilnai susiformuojant krešuliui serumas tampa gelio struktūros dėl latentinio fibrino susidarymo. Tuomet krešulys švelniai atskiriamas iš mėginio, likęs mėgintuvėlio turinys centrifūguojamas, kad būtų atskirti eritrocitai. Nepilnai juos atskyrus ar sumaišius necentrifūguotą turinį, galima sukelti hemolizę, dėl kurios rezultatai nebus tikslūs (42). Įvairaus amžiaus galvijų kraujo biocheminių rodiklių normos pateiktos 3 priede.

21

AST (aspartataminotransferazė, GOT) pasiskirstęs visame kūne, ypač skeleto ir širdies raumenyse, kepenyse (42,48). Padidėja esant raumenų ir kepenų pažeidimui, hipotiroidizmui (42). Rodiklis tiriamas esant raumenų pažeidimui visoms gyvūnų rūšims ir konkrečiai stambiesiems gyvūnams- esant kepenų pažeidimams (48).

ALT (alaninaminotrasferazė, GTP) aktyvumas didesnis kepenyse (42), stambiesiems gyvūnams labiau veikia raumenyse (48). Padidėjimas siejamas su kepenų ląstelių nekroze ypač dėl toksikozės (42).

ALP (šarminė fosfatazė) apima grupę heterogeninių fermentų, kurie organizme katalizuoja monofosfatų esterių hidrolizę į šarminę pH. Serumo ALP padidėjimas pirmiausia rodo kepenų ligas (47); padidėja dėl osteoklastų aktyvumo, kepenų pažeidimo, hipertiroidizmo, tulžies latakų pažeidimo, žarnyno pažeidimų, kortikosteroidų naudojimo ir generalizuoto audinių pažeidimo (42). Veršeliams nuo gimimo iki 83 amžiaus dienos stebimas ženklus ALP padidėjimas lyginant su suaugusiais galvijais; didžiausias aktyvumas stebimas iškart po gimimo (iki 5 kartų viršija suaugusiųjų normą) ir per 10 dienų sumažėja apytiksliai 2 kartus. Nustatyta, kad iš veršelių žarnų išskirtas ALP gali detoksikuoti peles nuo letalios E. coli dozės (47).

Bendri baltymai susidaro iš albuminų, globulinų, fermentų, specifinių pernašos baltymų, baltyminių hormonų, krešėjimo faktorių ir ūmios fazės baltymų, kurių atskiros rūšys gali būti nustatomos tiriant uždegimą (48). Padidėja dėl dehidratacijos, lėtinio uždegimo; sumažėja dėl per didelės hidratacijos, širdies nepakankamumo esant edemai, nefropatijos su baltymų netekimu, enteropatijos su baltymų netekimu (sumažėja albuminų ir globulinų frakcija), hemoragijos, nudegimų, malabsorbcijos ir mažo baltymingumo raciono (42,48).

Albuminas sintetinamas vien kepenyse, jo funkcija palaikyti osmotinį slėgį, kai kuriais atvejais atlieka antioksidanto funkciją. Padidėja dėl dehidratacijos, sumažėja dėl tų pačių priežasčių kaip ir bendri baltymai ir dėl kepenų funkcijos sutrikimo (42).

Kalcis svarbus pernešant nervinį signalą ir raumenų kontrakcijoje, taip pat kaip kaulų sudėtinis komponentas (48). Padidėja dėl dehidratacijos (siejama su albumino padidėjimu), hiperparatiroidizmo ir pseudohiperparatiroidizmo, kaulų neoplazijų ir intraveninių kalcio infuzijų gydant pogimdiminį paralyžių. Sumažėja dėl hipoalbuminemijos, pogimdyminio paralyžiaus, apsinuodijimo oksalatais, lėtinio inkstų nepakankamumo, ūmaus pankreatito, idiopatinio hipoparatiroidizmo (42,48).

Magnis kaip dvivalentis katijonas atlieka daug fiziologinių ir biocheminių funkcijų, pvz, fermentų aktyvavimą (49).Padidėja retai, dažniausiai dėl ūmaus inkstų nepakankamumo, susijusio su hiperkalemija. Sumažėjimas (magnio tetanija) galvijams dažniausiai dėl lėtinio raciono disbalanso (42).

22

Veršeliams dėl girdymo pienu su mažu magnio kiekiu, taip pat gali būti dėl sumažėjusios magnio absorbcijos iki 3 mėn. amžiaus. Pasitaiko ir vyresniems, kurių racioną sudaro vien pienas (49).

Neorganinis fosforas svarbus medžiagų apykaitoje, ypač kur skaidomi aukštos energetinės vertės junginiai, taip pat įeina į kaulų sudėtį. Padidėjimas siejamas su inkstų nepakankamumu ir kai kuriais atvejais, hipokalcemija. Sumažėja karvėms dėl pogimdyminio paralyžiaus (42,48).

Kalis – viduląstelinis jonas, todėl jo laisvoji koncentracija yra nedidelė (50). Hiperkalemija veršeliams pasireiškia esant sunkiai diarėjai, susijusi su hiponatremija (50,48,42). Taip pat padidėja dėl sunkaus inkstų nepakankamumo, sumažėja dėl vėmimo (42). Suaugusiems galvijams hipokalemija siejama su pogimdyminiu paralyžiumi (48).

Natris palaiko skysčių balansą organizme (48). Padidėja sumažėjus vandens gėrimui, esant natrio chlorido toksikozei (ypač būdinga kiaulėms), vemiant ir esant dehidratacijai (42,48). Sumažėja dėl didelį kalio kiekį turinčių tirpalų naudojimo (42,48).

1.5. Dažniausi veršelių virškinimo trakto susirgimai ir jų gydymas

Kriptosporidijos yra vieni dažniausių enteropatogenų veršelių iki 2 savaičių amžiaus tarpe. Remiantis molekuliniais tyrimais, kriptosporidiozę veršeliams gali sukelti Cryptosporidium parvum,

C. bovis ir C. andersoni (58). C. parvum labiausiai paplitęs tarp dar nenujunkintų veršelių, C. bovis-

tarp nujunkintų veršelių, o C. andersoni- tarp telyčių ir laktuojančių karvių (58).

Sergančių veršelių į aplinką išskiriamos C. parvum yra potencialus infekcijos sukėlėjas ir žmonėms. Klinikiniai požymiai- nespecifinė diarėja, dehidratacija, anoreksija, apatija, pilvo skausmas. Patogenas veršelių plonosiose žarnose sukelia gaurelių atrofiją, taip sumažėja bendras įsiurbimo paviršius ir didėja žarnų pralaidumas (59). Daugumoje atvejų, diarėja prasideda po 3-5 d. nuo patogeno patekimo ir tęsiasi 4-17 d. Oocistų išskyrimas į aplinką prasideda 4 d. ir piką pasiekia 7-18 d., jei veršelis užsikrečia iškart po gimimo (56); per savaitę sergantis veršelis į aplinką gali išskirti iki 1010 _{oocistų (57). Profilaktikai ir gydymui rekomenduojamas halofuginono laktatas} (56,57); tai sintetinė kvinazolinonų grupės medžiaga, veikianti C. parvum kriptosporidiostatiškai sporozoito ir merozoito stadijose (57); vaistas gali sumažinti viduriavimą ir oocistų išskyrimą į aplinką, bet neišgydo pilnai (56,57). Dar kriptosporidijas veikia nitazoksanidas, paromicinas, dekokvinatas, lazalocidas, sulfakvinoksalinas (59). Geresnė infekcijos kontrolė šiuo atveju yra papildoma higiena (56,59). Kitos veršeliams enteritą sukeliančios infekcijos gali padidinti kriptosporidiozės sunkumą (56).

23

Nustatyta, kad vienas iš rizikos faktorių kriptosporidiozei- girdymas iš kibiro be spenio, o girdymas fermentuotu pienu sumažina šią riziką (56). Kiti galimi kontrolės būdai- nemaišyti skirtingų amžiaus grupių veršelių, naujagimius guldyti tik į švarius ir neužkrėstus gardelius (57).

1.5.2. Kokcidiozė

Galvijų kokcidiozė sukelta Eimeria spp. yra svarbi sveikatos problema šiuolaikinėse veršelių auginimo sistemose. Ekonominiai nuostoliai susiję su suprastėjusiomis eksplotacinėmis savybėmis, padidėjusiu mirtingumu ir gydymo išlaidomis. Keli didelio masto tyrimai visoje Europoje parodė, kad kai kuriais atvejais bandų užkrėstumas yra beveik 100 proc., o individualus užkrėstumas Eimeria

bovis ir Eimeria zuernii siekė beveik 30 proc. Dažniausiai užsikrėtimas ir buvo daugiau nei viena

rūšimi, o E. bovis ir E. zuernii dažniausi patogenai laikant veršelius tvartinėse sistemose(60), E.

alabemensis nustatyta Šiaurės Europoje ganyklinėje sistemoje (61).

Nustatyta reikšminga koreliacija su diarėja ir išskiriamu dideliu skaičiumi Eimeria oocistų (60). Tačiau eimerijų randama ir kliniškai sveikų veršelių išmatose (61).

Klinikinėje kokcidiozės išraiškoje, viduriavimas pasireiškia vėlyvame eimerijų gyvenimo cikle (antrojoje meragonijoje ir ypač gamogonijoje) (61). Tiriant patomorfologiškai nustatyta, kad sirgusių su klinikine išraiška ir negydytų veršelių gaubtinės žarnos gleivinėje buvo erozijų, generalizuotų mazgelių su hemoragijomis, o sirgusių ir gydytų toltrazuriliu gaubtinės žarnos gleivinė buvo blizgi, rausva ir raukšlėta- be žymių patologinių pakitimų (62).

1.5.3. Kolibakteriozė

Enterotoksigeninė E. coli yra vienas iš didžiausių patogenų, sukeliančių jaunų veršelių viduriavimą. Šios E. coli turi 2 virulentiškumo faktorius: fimbrijas ir enterotoksinus. Labiausiai paplitusi tarp veršelių enteropatogeninių- E. coli K99 F41; jai fimbrijos padeda prisijungti prie klubinės žarnos gleivinės. Bendrai veršelių enterotoksigeninės E. coli gamina karščiui atsparų enterotoksiną, kuris sukelia žarnų gleivinės hipersekreciją. Kai kurios šių bakterijų rūšys gamina dvejų tipų šiga toksiną (63). E. coli O:157 yra viena iš tyrimo objektų veršelių tarpe, kurios paplitimas, remiantis skirtingų tyrimų duomenimis, svyruoja nuo 1,7 proc. iki 48, 8 proc. Kanadoje, Italijoje, Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje ir nuo 0,4 proc. iki 40 proc Jungtinėse Amerikos Valstijose; didesnis paplitimas buvo tarp veršelių su funkcionuojančiu didžiuoju prieskrandžiu nei tarp karvių ar telyčių. Pasireiškimas dažnesnis šiltais mėnesiais nei šaltais (64). Nors žmonių tarpe gydymas antibiotikais vertinamas dviprasmiškai dėl šalutinių poveikių ir didelio bakterijos atsparumo antibiotikams, šių vaistų terapija gyvūnų tarpe prieš E. coli O157: H7 vertinama teigiamai (65).

24

Ištirta, kad peles veikiant gydančiomis dozėmis norfloksacinu, fosfomicinu, kanamicinu, ampicilinu, klaritromicinu ar trimetoprimo- sulfametoksazolo junginiu 1-3 dienas, sumažėjo patogeno išskyrimas iš išmatų. Dėl to daroma išvada, kad ankstyvoji antibiotikų terapija gali pašalinti patogeną, o gydymas kai kuriais antibiotikais (tirtu atveju- trimetoprimas- sulfametoksazolas) gali padidinti toksino išskyrimą ir prognozė bus bloga (gaišimas) (65).

1.5.4. Klostridiozė

Clostridium perfringens yra žymus patogenas, sukeliantis enteritą ir enterotoksemiją daugeliui

gyvūnų rūšių. Pagal išskiriamus toksinus, C. perfringens skirstoma į 5 tipus: A, B, C, D, E. A tipas yra įprasta mikroflora, tačiau tam tikromis sąlygomis veršeliams gali sukelti šliužo uždegimą, timpaniją ir hemoraginį enteritą (66), taip pat enterotoksemiją (67). Tipai B- E nėra plačiai paplitę ir laikomi patogeniškais (66). Veršelių enterotoksemija yra ūmus arba žaibinis sindromas, kurio mirtingumas siekia beveik 100 proc.; siejama su nekontroliuojamu bakterijų dauginimuisi plonajame žarnyne ir dideliu pagaminamų toksinų kiekiu. Dėl žaibinės eigos klinikiniai požymiai dažniausiai nespėja pasireikšti; kartais pastebimas abdominalinis skausmas ar nerviniai sutrikimai. Atliekant patomorfologinę analizę randamas nekrohemoraginis tuščiosios ir klubinės žarnos uždegimas (67).

Klostridiozės kontrolė ir profilaktika veršelių auginime pirmiausia paremta vakcinacija, kuri turi būti parinkta remiantis klinikinių tyrimų duomenimis, kurie tiksliai identifikuotų toksinotipą (66,67). Galimas gydymas ir imunoterapija ir/arba antibiotikais, pvz, penicilinu G. Antibiotikai gali sustabdyti C. perfringens dauginimąsi, o kartu ir toksinų gamybą, tačiau nesumažins jau pagamintų toksinų kiekio. Imuninis serumas su antikūnais gali neutralizuoti cirkuliuojančius toksinus, tačiau nepaveiks toksinų jau esančioje ląstelėje- taikinyje. Nepaisant to, nei antimikrobinė, nei hiperimuninė terapija dažniausiai nėra pakankamai veiksmingos, kadangi infekcija vystosi labai greitai ir gyvūnas nugaišta (67).

1.5.5. Rotavirusinė infekcija

Galvijų A grupės rotavirusas yra svarbus patogenas gyvulininkystėje dėl ekonominių nuostolių ir galimos zoonozinės rizikos (68). Užsikrečiama per užterštą pieną, vandenį ir pašarus (69). Veršeliams ši infekcija pasireiškia viduriavimu, dehidratacija (68,69). Inkubacinis laikotarpis 12-24 val., kituose šaltiniuose 18-96 val. Histologiškai- vidutinė- sunki žarnų gaurelių atrofija, ir ląstelių nekrozė, išplitęs gaurelių suaugimas, sumažėjęs kriptų gylis (68). Mirtingumas siekia 5-20 proc. ir susijęs su dehidratacija, antrine infekcija. Labiau pažeidžiami tie veršeliai, kuriems nesusidarė pakankamas imunitetas iš krekenų ir kurie yra stresinės būklės. Viruso diagnozavimas pagrįstas viruso išskyrimu ir identifikacija iš išmatų (68).

25

Prevencija- geros higienos laikymasis gali padėti sumažinti rotavirusinės diarėjos atvejus. Antibiotikų terapija skiriama kontroliuoti antrinę bakterinę infekciją, skysčių ir elektrolitų terapija- organizmo rezervui atstatyti. Veršingų karvių vakcinacija nuo rotaviruso likus kelioms savaitėms iki veršiavimosi padidina veršelio apsaugą, nes pakyla antikūnų titras (69).

1.5.6. Koronavirusinė infekcija

Galvijų koronavirusas yra vienas iš sunkios diarėjos sukėlėjų naujagimiams veršeliams, „žiemos dizenterijos“ sukėlėjas suaugusiems galvijams bei kvėpavimo takų infekcijos veršeliams ir suaugusiems galvijams (70). Nors charakterizuojamas kaip mažo mirtingumo patogenas, gali sukelti didelius ekonominius nuostolius dėl ženkliai sumažėjusios sergančių karvių pieno produkcijos. Atveju skaičius dažnesnis rudenį, nes virusas jautrus karščio stresui (70). Nustatyta, kad koronaviruso pasireiškimas dažnesnis nei rotaviruso. Profilaktikos priemonės- gera higiena, vadyba ir veršingų karvių vakcinacija modifikuotomis gyvomis arba inaktyvuotomis vakcinomis padidina antikūnų skaičių krekenose, taip naujagimis gauna imunitetą (71).

1.5.7. Metabolinė acidozė

Veršeliams sergant diarėja, metabolinė acidozė yra dažnas simptomas, reikalaujantis specifinio gydymo (72). Istoriškai, metabolinė acidozė veršelių tarpe siejama su viduriavimu metu netenkamais bikarbonatais. Pirmieji acidozės požymiai veršeliams yra sumažėjusi reakcija į aplinkos dirgiklius, mažas apetitas, lėtas augimas, neblizgus kailis ir dumblo konsistencijos išmatos. Klinikiniai požymiai pasirodo po kelių savaičių nuo pirmųjų gėrimo klaidų (kai nepilnai funkcionuoja stemplės griovelis ir pieno patenka į didįjį prieskrandį), kai nurytas pienas patenka didžiojo prieskrandžio- tinklainio jungtį ir bakterinės fermentacijos metu gaminasi lakiosios riebalų rūgštys ir/arba pieno rūgštis (73). Kadangi laboratorinė įranga ambulatorinėje praktikoje naudojama nedažnai, metabolinė acidozė paprastai diagnozuojama iš klinikinių požymių. Nustatyta, kad padidėjus D- laktato koncentracijai, fiksuojamas palpebralinio reflekso išnykimas. Amžius taip pat turi įtakos, nes viduriuojantys pirmomis gyvenimo savaitėmis yra mažiau acidemiškinei vyresni veršeliai su tokiais pat klinikiniais požymiais (72); nustatyta, kad L-rūgšties acidozė randama tik jaunesnio amžiaus viduriuojančiuose veršeliuose, o vyresniems šio tipo acidozė gali būti mirtina; konstatuojama, kas egzogeninės kilmės rūgščių gamyba yra pagrindinis veiksnys acidozei vystytis viduriuojančiuose veršeliuose (73). Acidozė viduriuojantiems veršeliams turėtų būti gydoma atstatant kūno funkcijas ir neurologinius pažeidimus. Vienas tokių būdų- natrio bikarbonato terapija, apskaičiuojama pagal specialią formulę (73).

26

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimas atliktas trijuose pienininkystės- augalininkystės krypties stambiuose ūkiuose, kur kiekviename jų laikoma apie 1000 melžiamų karvių. Kiekviename ūkyje naudojama skirtinga veršelių girdymo technologija- neprekinis pasterizuotas pienas, žaliavinis pienas iki 2 savaičių amžiaus, o vėliau neprekinis pasterizuotas, ir pieno pakaitalas.

Tyrimas vykdytas nuo 2018-04-23 iki 2018-07-02, laikantis Gyvūnų gerovės reikalavimų. Ūkiuose analoginių grupių principu surinktos 3 holšteinizuotų juodmargių telyčaičių grupės (n=7). Grupėse amžiaus skirtumas- ne daugiau kaip 7 dienos. Mėginiai imti 3 kartus- tyrimo pradžioje (veršeliai apie savaitės amžiaus), viduryje (apie vieno mėn. amžiaus) ir pabaigoje (apie dviejų mėn. amžiaus, prieš nujunkymą).

1 grupė (NPP)- neprekinis pasterizuotas pienas, pasterizuotas UV spinduliais veikiančiame pasterizatoriuje ir nuo 1,5 mėn amžiaus- neprekinis pienas, pasterizuotas standartiniame cisternos tipo pasterizatoriuje; 2xd po 4 l; iki vieno mėn. amžiaus laikomi individualiuose gardeliuose, vėliau pervežami į kitą tvartą ir laikomi grupėse po 5, vėliau po 4. Nuo antros gyvenimo paros veršelis gauna dubenėlį su švariu geriamuoju vandeniu, kuris keičiamas 2 kartus per dieną, nuo 3 gyvenimo paros- granuliuotą startinį kombinuotąjį pašarą iki soties. Ūkyje vykdoma veršelių iki 1 mėn. amžiaus vakcinacijos programa nuo kerpančiosios dedervinės.

2 grupė (ŽP+NPP)- žaliavinis (tinkamas pardavimui) pienas iki dviejų sav. amžiaus, pakaitintas iki 40 ºC, vėliau neprekinis pasterizuotas pienas 2xd po 4 l; veršeliai iki vieno mėn. amžiaus laikomi individualiuose gardeliuose, vėliau perkeliami į kitą tvartą ir laikomi grupėmis po 4-5 veršelius. Iškart nuo gimimo veršelis turi prieigą prie automatinės girdyklos, o po 3 dienų nuo gimimo pradeda gauti granuliuotą startinį pašarą iki soties.

3 grupė (PP)- pieno pakaitalas X po krekenų. Iki 3 sav amžiaus 3xd po 1,0 l mišinio (skiedžiama santykiu 1:7, 140 g miltelių/1 l vandens); 4 savaitę- 2xd po 2,0 l mišinio (skiedžiama 1:7); 5-6 savaitėmis Y pieno milteliai 2xd po 2,0 l (1:7), 7-9 savaitėmis- 1xd po 2 l mišinio (1:5). Veršeliai iki 1,5 mėn laikomi individualiuose lauko nameliuose, vėliau perkeliami į grupinius gardelius po 10-12 veršelių. Nuo 3 gyvenimo dienos veršelis pradeda gauti švarų geriamąjį vandenį ir granuliuotą startinį kombinuotąjį pašarą. Vakcinuojama nuo infekcinio galvijų rinotracheito ir profilaktiškai visiems naujagimiams leidžiami į raumenis vitaminai A, D3, E.

Iš jungo venos vienkartine dvigale adata į vakuuminius mėgintuvėlius imamas kraujas morfologiniam ir biocheminiam tyrimui. Morfologiniam tyrimui naudojamas vakuuminis mėgintuvėlis violetiniu kamšteliu „BD Vacutainer“ 2,0 ml talpos su 3,6 mg K3E antikoaguliantu. Mėgintuvėlis su krauju lėtai pavartomas 3-5 kartus.

27

Tiriama kraujo analizatoriumi „SIGMA 5V“. Tirti parametrai- baltųjų kraujo ląstelių skaičius, limfocitų, monocitų, neutrofilų, bazofilų, eozinofilų skaičius ir procentas, eritrocitų skaičius, hemoglobino kiekis, hematokritas, vidutinis ląstelės tūris, vidutinis ląstelės hemoglobinas, vidutinė hemoglobino koncentracija ląstelėje, eritrocitų pasiskirstymo procentas, trombocitų kiekis, trombokritas, vidutinis trombocito tūris, vidutinis trombocito pasiskirstymas procentais.

Biocheminis kraujo tyrimas atlikas taip: į „BD Vacutainer“ 4,0 ml talpos vakuuminį mėgintuvėlį su raudonu kamšteliu paimtas kraujas, paliktas šiltoje vietoje sukrešėti. Susidarius kraujo krešuliui, mėginys atsargiai, nevartant pristatytas į laboratoriją tyrimui. Automatiniu analizatoriumi tirti parametrai- AST, ALP, ALT, kalcis, magnis, fosforas, kalis, natris, bendrieji baltymai, albuminas.

Imami pašarų (šieno ir kombinuoto pašaro mėginiai) į plastikinius maišelius ir laboratorijoje tirti pagal Wendės metodą.

Išmatuojami zoohigieniniai tvartų parametrai aparatu TSI (santykinė drėgmė proc., oro judėjimo greitis m/s, temperatūra ºC) tvarto įstrižainėje 3 taškuose, 150 cm, 100 cm ir 20 cm aukštyje- žmogaus nosies lygyje, stovinčio veršelio aukštyje ir gulinčio veršelio aukštyje.

3 grupės veršeliai iki 1 mėn. amžiaus laikomi lauke, take tarp 2 tvartų, todėl tie patys parametrai ta pačia tvarka matuoti take.

Pieno mikrobiologiniam tyrimui steriliai, su sterilia pipete į sterilų plastikinį indelį pritraukti keli mililitrai pieno. Mėginiai imti taip: 1-2 grupės- iš pasterizatoriaus pasibaigus pasterizacijai ir iš kibirėlio, iš kurio geria veršelis; 3 grupės mėginiai imti iš mobilaus vagonėlio, nes pieno milteliai su vandeniu maišomi jame, ir iš kibiro, iš kurio geria veršelis. Iš viso per vieną mėginių ėmimą iš grupės paimti 2 mėginiai. Laboratorijoje tirtas kiekvieno mėginio bendras bakterinis užterštumas sėjant ant maitinamojo agaro serijinių praskiedimų metodu bei mikrobiologinis tyrimas iki genties sėjant ant maitinamojo agaro ir pagal išaugusių bakterijų morfologiją- ant selektyviųjų terpių.

Iš viso tyrimo metu surinkta 18 pieno mėginių, po 61 kraujo mėginį morfologijai ir biochemijai, aparatu išmatuoti viso 243 tvartų zoohigieniniai rodikliai. Tyrimo periode nugaišo viena telyčaitė iš ŽP+NPP grupės, įtariama dėl kazeino krešulio susidarymo. Tyrimo schema pavaizduota 1 paveiksle.

28 1 pav. Tyrimo schema

Aprašyti tyrimai atlikti 3 kartus

2.1. Statistinės analizės metodai

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „Microsoft Excel 2010“ programą. Skaičiuotas skirtumų patikimumas (TTEST), atlikta vienfaktorinė dispersinė analizė (ANOVA) ir regresinė analizė.

Telyčaitės: 1. Amžius ±7 d.

2. Holšteinizacijos laipsnis 50-70 proc.

3. Motinų amžius 2-3 metai

Tvarto zoohigieninių parametrų tyrimas: 1. Oro judėjimo greitis 2. Santykinė drėgmė 3. Temperatūra Matavimo taškai tvarte: 1. Pradžia 2. Vidurys 3. Pabaiga Matavimo aukštis kiekviename taške: 1. 1,5 m. 2. 1,0 m. 3. 0,2 m. Raciono tyrimas Mikrobiologinis pieno tyrimas iš pasterizatoriaus/vagonėlio ir kibiro: 1. BBS 2. Bakterijų identifikavimas iki genties Kombinuotojo pašaro ir šieno energinės ir maistinės vertės tyrimas Kraujo tyrimai Biocheminis tyrimas Morfologinis tyrimas

29

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Biocheminiai kraujo rodikliai

2 pav. Kepenų fermentų AST, ALT ir ALP palyginimas tarp grupių

AST didžiausias vidurkis buvo PP grupėje (68,10 TV/l), mažiausias- NPP grupėje (51,60 TV/l). Gauti rezultatai patikimai skyrėsi (p<0,05) tarp NPP ir ŽP+NPP grupių.

ALT didžiausias vidurkis buvo NPP grupėje (16,63 TV/l), mažiausias- ŽP+NPP grupėje (12,94 TV/l); skirtumai tarp grupių statistiškai nepatikimi.

ALP didžiausias vidurkis 890,62 TV/l NPP grupėje, mažiausias- 639,06 TV/l- ŽP+NPP grupėje. Gauti rezultatai statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi tarp NPP ir ŽP+NPP grupių.

Regresinė kepenų fermentų analizė parodyta 4 priede. Prasmingas ryšys tik tarp AST ir ALT rodiklių ŽP+NPP bei PP grupėse.

5 priede vaizduojama regresinė priklausomybė ŽP+NPP grupėje tarp AST ir ALT rodiklių, joje matomas teigiamas ryšys tarp parametrų. Determinacijos koeficientas R2_{=0,455- silpnas ryšys tarp} tiriamųjų rodiklių, ALT padidėjus vienetu, AST padidės 0,159 vieneto, p<0,001.

6 priede vaizduojama regresinė priklausomybė PP grupėje tarp AST ir ALT rodiklių, joje matomas galimas teigiamas ryšys tarp parametrų. R2=0,39- silpnas ryšys tarp tiriamųjų rodiklių. ALT padidėjus vienetu, AST padidės 0,066 vieneto, p<0,001.

51,60 16,63 890,62 63,89 12,94 639,06 68,10 13,40 807,90 0,00 200,00 400,00 600,00 800,00 1000,00 AST ALT ALP TV/l Vidurkis PP Vidurkis ŽP+NPP Vidurkis NPP

30 3.1.2. Kalcio, magnio ir fosforo rezultatai

3 pav. Kalcio, magnio ir fosforo vidurkių palyginimas tarp grupių

3 paveiksle vaizduojamas kalcio kiekio vidurkis didžiausias buvo NPP grupėje (2,98 mmol/l), mažiausias ŽP+NPP grupėje (2,73 mmol/l), tačiau nedaug skyrėsi nuo PP grupės (2,77 mmol/l). Rezultatų skirtumas tarp NPP ir PP grupių statistiškai patikimas (p<0,05).

Magnio kiekio vidurkis didžiausias buvo NPP grupėje (0,90 mmol/l), mažiausias- ŽP+NPP grupėje (0,71 mmol/l), panašus PP grupės rezultatas (0,73 mmol/l). Skirtumas tarp NPP ir ŽP+NPP bei tarp NPP ir PP grupių statistiškai patikimas (p<0,001).

Fosforo kiekio didžiausias vidurkis buvo NPP grupėje (3,01 mmol/l), mažiausias PP grupėje (2,48 mmol/l). Reikšmingas skirtumas tarp NPP ir ŽP+NPP (p<0,05), ŽP+NPP ir PP grupių (p<0,01); tarp NPP ir PP grupių (p<0,001).

Regresinė šių makroelementų analizė pavaizduota 7 priede. Prasmingas ryšys nustatytas tarp kalcio ir fosforo kiekio NPP grupėje (8 priedas). Čia determinacijos koeficientas R2=0,51- silpnas ryšys. Padidėjus fosforui vienu vienetu, kalcio kiekis padidės 1,7 vieneto, p>0,05.

Tarp tų pačių rodiklių nustatyta teigiama regresija PP grupėje (žr. 9 priede), ryšys teigiamas. Determinacijos koeficientas R2=0,395- silpnas ryšys. Fosforo kiekiui padidėjus 1 vienetu, kalcio kiekis padidės 0,472 vieneto, p<0,01.

2,98 0,90 3,01 2,73 0,71 2,74 2,77 0,73 2,48 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 Ca Mg P mmol/l Vidurkis PP Vidurkis ŽP+NPP Vidurkis NPP

31 3.1.3. Bendrų baltymų ir albumino rezultatai

4 pav. Bendrų baltymų ir albumino kiekio vidurkių palyginimas tarp grupių;

Bendrų baltymų ir albumino kiekio vidurkis vaizduojamas 4 pav. Bendrų baltymų kiekio vidurkis didžiausias buvo ŽP+NPP grupėje- 63,69 g/l, mažiausias PP grupėje- 57,44 g/l. Statistiškai patikimas skirtumas tarp NPP ir PP grupių bei tarp ŽP+NPP ir PP, abiem atvejais p<0,05.

Albuminų kiekis didžiausias buvo NPP grupėje (37,10 g/l), mažiausias PP grupėje (33,64 g/l). Statistiškai patikimas skirtumas tarp NPP ir PP grupių bei tarp ŽP+NPP ir PP, abiem atvejais p<0,01.

10 priede vaizduojama bendra visų grupių regresinė teigiama priklausomybė tarp bendrų baltymų ir albumino. Čia determinacijos koeficientas R2_{=0,42- silpnas ryšys. Bendriesiems} baltymams padidėjus vienu vienetu, albuminų kiekis padidės 1,35 vieneto, p<0,001.

11 priede vaizduojama bendrų baltymų ir albumino regresinė teigiama priklausomybė NPP grupėje, čia matoma, kad determinacijos koeficientas R2=0,399- silpnas ryšys. Bendrų baltymų kiekiui padidėjus vienetu, albumino kiekis padidės 0,862 vieneto, p<0,001.

12 priede vaizduojama bendrų baltymų ir albumino regresinė teigiama priklausomybė ŽP+NPP grupėje, čia matoma, kad determinacijos koeficientas R2_{=0,331- silpnas ryšys. Bendrų baltymų} kiekiui padidėjus vienetu, albumino kiekis padidės 1,139 vieneto, p<0,001.

13 priede vaizduojama bendrų baltymų ir albumino regresinė teigiama priklausomybė PP grupėje, čia matoma, kad determinacijos koeficientas R2_{=0,491- silpnas ryšys. Bendrų baltymų} kiekiui padidėjus vienetu, albumino kiekis padidės 2,562 vieneto, p<0,001.

63,35 63,69 57,44 37,10 36,38 33,64 0,00 10,00 20,00 30,00 40,00 50,00 60,00 70,00 Vidurkis NPP Vidurkis ŽP+NPP Vidurkis PP g/l Albuminas Bendri baltymai

32 3.1.4. Natrio ir kalio rezultatai

5 pav. Natrio ir kalio kiekių vidurkio palyginimas tarp grupių

Natrio vidurkis didžiausias buvo NPP grupėje- 157,03 mmol/l, mažiausias PP grupėje- 142,87 mmol/l. Statistiškai patikimas (p<0,001) skirtumas tarp NPP ir ŽP+NPP grupių bei tarp PP ir ŽP+NPP grupių (13 pav.).

Kalio kiekio vidurkis didžiausias buvo ŽP+NPP grupėje- 5,43 mmol/l, mažiausias PP grupėje - 5,28 mmol/l PP grupėje. Skirtumai statistiškai nepatikimi. Regresinė analizė tarp kalio ir natrio prasminga (R2> 0,25) nebuvo nė vienoje grupėje.

3.2. Morfologiniai kraujo tyrimai

6 pav. Leukocitų, limfocitų, monocitų ir neutrofilų vidurkių palyginimas tarp grupių 5,28 5,43 5,34 157,03 156,16 142,87 0,00 20,00 40,00 60,00 80,00 100,00 120,00 140,00 160,00 180,00 Vidurkis NPP Vidurkis ŽP+NPP Vidurkis PP mmol/l Na K 8,72 4,62 0,17 4,13 8,17 4,99 0,29 3,05 8,40 5,33 0,17 2,82 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 7,00 8,00 9,00 10,00 WBC LYM MON NEU 109_/l

Vidurkis PP Vidurkis ŽP+NPP Vidurkis