SKIRTINGO AMŽIAUS IR LYTIES PUTPELIŲ KRAUJO RODIKLIŲ IR MĖSOS CHEMINĖS SUDĖTIES PALYGINIMAS

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Kamilė Kirklytė-Stoškienė

SKIRTINGO AMŽIAUS IR LYTIES PUTPELIŲ

KRAUJO RODIKLIŲ IR MĖSOS CHEMINĖS

SUDĖTIES PALYGINIMAS

COMPARISON OF BLOOD PARAMETERS AND

CHEMICAL COMPOSITION OF MEAT IN QUAILS

OF DIFFERENT AGE AND SEX

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Rūta Budreckienė Biochemijos katedra

(2)

2

DARBAS ATLIKTAS BIOCHEMIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Skirtingo amžiaus ir lyties putpelių kraujo rodiklių ir mėsos cheminės sudėties palyginimas“:

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Kamilė Kirklytė-Stoškienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga

Stasys Apinis

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui

Doc. dr. Rūta Budreckienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS BIOCHEMIJOS KATEDROJE

(aprobacijos data) katedros vedėjo/jos

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas Prof. dr. Gintarė Zaborskienė

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(3)

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

1.1. Kraujo morfologinė analizė ... 8

1.1.1. Raudonieji kraujo kūneliai ... 8

1.1.2. Baltieji kraujo kūneliai ... 11

1.1.3. Trombocitai ... 11

1.2. Kraujo biocheminė analizė ... 12

1.2.1. Kraujo plazmos vizualinis įvertinimas ... 12

1.2.2. Fermentai ... 12

1.2.3. Metabolinės medžiagos ... 13

1.2.4. Plazmos baltymai ... 14

1.2.5. Plazmos lipidai ir lipoproteinai ... 15

1.2.6. Mineralinės medžiagos ... 15

1.2.7. Vitaminai ... 16

1.3. Mėsos cheminė sudėtis ... 16

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 17

2.1. Tyrimo atlikimo vieta ir laikas ... 17

2.2. Tiriamųjų grupių sudarymas ... 17

2.3. Tyrimo metodika ... 17

2.3.1. Kraujo mėginių surinkimas ir analizė ... 18

2.3.2. Mėsos mėginių surinkimas ir analizė ... 18

2.4. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas ... 19

3. TYRIMO REZULTATAI ... 20

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 40

IŠVADOS ... 43

REKOMENDACIJOS ... 44

(4)

4

SKIRTINGO AMŽIAUS IR LYTIES PUTPELIŲ KRAUJO RODIKLIŲ IR MĖSOS CHEMINĖS SUDĖTIES PALYGINIMAS

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Darbo tikslas: atlikti skirtingo amžiaus ir lyties putpelių kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių bei mėsos cheminės sudėties analizę ir palyginimą.

Darbo uždaviniai: surinkti tiriamųjų grupių (skirtingo amžiaus ir lyties putpelių) kraujo ir mėsos mėginius; nustatyti tiriamųjų grupių kraujo biocheminius ir morfologinius rodiklius; nustatyti tiriamųjų grupių mėsos chemines savybes.

Tyrimo metodai ir medžiaga: surinkti ir ištirti 72 vienodomis sąlygomis „X“ ūkyje augintų skirtingo amžiaus (5 sav., 6 sav., 7 sav., 8 sav.) ir lyties japoninių putpelių kraujo ir mėsos mėginiai. Atlikti kraujo morfologinių ir biocheminių rodiklių bei mėsos cheminės sudėties tyrimai.

Rezultatai. Nepriklausomai nuo amžiaus, putpelių patinų kraujyje nustatytos didesnės hematokrito (HCT) 12,8 proc. (p<0,05), eritrocitų (RBC) 6,7 proc., hemoglobino (Hgb) 3,9 proc., vidutinio eritrocitų tūrio (MCV) 5,0 proc. (p>0,05), didelio tankio lipoproteinų (HDL) cholesterolio 323 proc. (p<0,001) ir aspartato aminotransferazės (AST) 12,0 proc. (p>0,05) bei mažesnės vidutinio eritrocitų hemoglobino (MCH) 2,1 proc. (p>0,05), vidutinės eritrocitų hemoglobino koncentracijos (MCHC) 7,5 proc. (p>0,05), alanino aminotransferazės (ALT) 47,1 proc. (p<0,001), bendrų baltymų (TP) 58,4 proc. (p<0,001), trigliceridų (TGL) 513,0 proc. (p<0,001), kalcio (Ca) 161,0 proc. (p<0,001), fosforo (P) 49,0 proc. (p<0,05) ir šarminės fosfatazės (ALP) 94,2 proc. (p>0,05) vertės nei patelių kraujyje. Su amžiumi HCT (p<0,05), RBC ir Hgb (p>0,05) kiekis didėja, o AST (p>0,05) aktyvumas mažėja tiek patinų, tiek patelių kraujyje. Patelėms augant, taip pat nuosekliai didėja Ca (p<0,05) ir TP (p>0,05) koncentracija kraujyje. Nepriklausomai nuo putpelių amžiaus skerdimo metu, patinų mėsoje nustatytas 28,5 proc. didesnis druskos kiekis (p>0,05) nei patelių mėsoje. Reikšmingos lyties įtakos kitų cheminių mėsos sudedamųjų dalių (drėgmės, riebalų, baltymų, jungiamojo audinio, kolageno ir baltymų be kolageno) kiekiui nenenustatyta. Drėgmės kiekis mėsoje, didėjant putpelių amžiui, mažėja (p<0,05), o riebalų  didėja (p>0,05).

Raktažodžiai: putpelės, putpelių kraujo morfologiniai rodikliai, putpelių kraujo biocheminiai rodikliai, mėsos cheminė sudėtis.

(5)

5

COMPARISON OF BLOOD PARAMETERS AND CHEMICAL COMPOSITION OF MEAT IN QUAILS OF DIFFERENT AGE AND SEX

Master's Thesis

SUMMARY

Objective: to analyze and compare both the biochemical and haematological blood parameters and the meat chemical composition in quails of different age and sex.

Tasks: to collect blood and meat samples of the subject groups (quails of different age and sex); to determine the biochemical and haematological blood parameters in subject groups; to determine the meat chemical composition in subject groups.

Material and methods: data was collected from the blood and meat samples of 72 Japanese quails from X farm, who were raised under the same conditions and were of different ages (5, 6, 7, 8 weeks old) and sex. Data from the blood and meat samples was used to determine the haematological and biochemical blood parameters and the meat chemical composition.

Results. It was determined that all male quails (no matter the age) had higher levels of blood haematocrit (HCT) 12.8% (p<0.05), red blood cell count (RBC) 6.7%, hemoglobin (Hgb) 3.9%, mean corposcular volume (MCV) 5.0% (p>0,05), high-density lipoprotein (HDL) cholesterol 323% (p<0.001), aspartate aminotransferase (AST) 12.0% (p>0.05) and lower levels of mean corposcular haemoglobin (MCH) 2.1% (p>0.05), mean corposcular hemoglobin concentration (MCHC) 7.5% (p>0.05), alanine aminotransferase (ALT) 47.1% (p<0.001), total protein (TP) 58.4% (p<0.001), triglycerides (TGL) 513.0% (p<0.001), calcium (Ca) 161.0% (p<0.001), phosphorus (P) 49.0% (p<0.05) and alkaline phosphatase (ALP) 94.2% (p>0.05) than female quails. With age levels of HCT (p<0.05), RBC and Hgb (p>0.05) get higher, and AST (p>0.05) activity slows down both in female and male blood. As females grow, their concentration of Ca (p<0.05) and TP (p>0.05) in blood increases consistently. Regardless of age at slaughter, male quails had 28.5% more salt (p>0.05) in their meat compared to female quails. Sex didn't have any significant impact on other chemical characteristics of meat (moisture, fat, protein, connective tissue, collagen and proteins without collagen). Moisture in meat decreases (p<0.05), while fat increases (p>0.05) due to quails growth.

Keywords: quails, haematological parameters of quails, biochemical parameters of quails, chemical composition of meat.

(6)

6

SANTRUMPOS

ALP  šarminė fosfatazė

ALT  alanino aminotransferazė AST  aspartato aminotransferazė BUN  karbamidas

Ca  kalcis

CHOL  cholesterolis CK  kreatinkinazė CREA  kreatininas

EDTA  etilendiamintetraacto rūgštis GLU  gliukozė

HCT  hematokritas

HDL  didelio tankio lipoproteinai Hgb  hemoglobinas

LDH  laktato dehidrogenazė LDL  mažo tankio lipoproteinai

MCH  vidutinis eritrocitų hemoglobinas

MCHC  vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija MCV  vidutinis eritrocitų tūris

n  imties dydis

P  fosforas

p  patikimumo rodmuo RBC  eritrocitai

RDW  eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį SBAs  tulžies rūgštys

TBIL  bendras bilirubinas TGL  trigliceridai

TP  bendri baltymai UA  šlapimo rūgštis

VLDL  labai mažo tankio lipoproteinai WBC  leukocitai

(7)

7

ĮVADAS

Putpelės  dviem skirtingoms šeimoms priskiriami smulkaus-vidutinio kūno sudėjimo vištinių būrio paukščiai. Japoninė putpelė (Coturnix coturnix japonica)  labiausiai pasaulyje paplitusi, iš Rytų Azijos kilusi Senojo Pasaulio migruojančių putpelių rūšis, domestikuota Japonijoje dar XII a., o 19301950 m. pradėta veisti JAV, Vidurio Rytuose bei Europoje (1,2). Į Lietuvą šie fazaninių šeimos paukščiai įvežti 1964 m. iš Jugoslavijos (3). Pradėtos auginti kaip paukščiai giesmininkai, XX a. pradžioje japoninės putpelės tapo ypač populiarios dėl aukštos mėsos ir kiaušinių maistinės vertės, o 7-ajame dešimtmetyje imtos naudoti moksliniams tyrimams (4). Išvaizda Senojo Pasaulio vištinius paukščius primenančios vidutinio ir tropinio klimato juostose paplitusios nemigruojančios Naujojo Pasaulio putpelės sudaro atskirą dantytasnapių kurapkų (Odontophoridae) šeimą (5,6).

Ūkiškai ir ekonomiškai Senojo Pasaulio šeimos (Phasianidae) putpelės vertinamos dėl greito augimo, ankstyvos lytinės brandos, didelio dėslumo, nereiklumo laikymo sąlygoms bei atsparumo ligoms (7). Dėl medicininių priežasčių ir aukštos mitybinės vertės delikatesinė putpelių mėsa pasaulinėje rinkoje sėkmingai konkuruoja su vištų broilerių ir kalakutų mėsa (1). Apie mėsos mitybinę vertę galima spręsti išnagrinėjus cheminę sudėtį, kuriai įtakos turi tokie faktoriai kaip genotipas, lesinimo ypatybės, skerdžiamų paukščių amžius bei lytis (8). Šiuo tyrimu siekta nustatyti nuo putpelių amžiaus ir lyties priklausomus mėsos cheminės sudėties kitimus, tokiu būdu nustatant optimalų atitinkamos lyties putpelių skerdimo laiką.

Svarbiausias putpelininkystės sėkmės aspektas  paukščių sveikatingumas, kurį užtikrina ne tik ligų prevencijos ir kontrolės priemonių laikymasis, bet ir ankstyva ligų diagnostika (9). Viena iš dažniausiai veterinarinėje klinikinėje praktikoje taikomų laboratorinės diagnostikos priemonių  kraujo hematologinių ir biocheminių rodiklių tyrimai. Kraujo morfologinė ir biocheminė analizė gali padėti įvertinti bendrą paukščių sveikatos būklę, aptikti ankstyvąsias ligų stadijas bei atpažinti subklinikines formas, nustatyti vidaus organų patologijų sunkumą ar sekti ligos eigą. Faktoriai, turintys įtakos kliniškai sveikų paukščių laboratorinių tyrimų rezultatams, yra veislė, lytis, amžius, mitybos ypatumai bei subklinikinės infekcijos (10). Šiuo moksliniu tyrimu siekta įvertinti su putpelių lytimi ir amžiumi susijusius kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių kitimus.

Darbo tikslas: atlikti skirtingo amžiaus ir lyties putpelių kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių bei mėsos cheminės sudėties analizę ir palyginimą.

Darbo uždaviniai:

1. Surinkti tiriamųjų grupių (skirtingo amžiaus ir lyties putpelių) kraujo ir mėsos mėginius.

2. Nustatyti tiriamųjų grupių (skirtingo amžiaus ir lyties putpelių) kraujo biocheminius ir morfologinius rodiklius.

(8)

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kraujo morfologinė analizė

Kraujo morfologinė analizė  diagnostiškai informatyvus ir minimaliai invazyvus tyrimas (11). Hematologinis tyrimas dažniausiai nėra pakankamas ligos etiologijai ir tiksliai diagnozei nustatyti, tačiau išlieka nepakeičiamas diagnostinis įrankis, vertinant paciento bendrą sveikatos būklę, stebint ligos eigą ir organizmo atsaką į gydymą bei prognozuojant susirgimo baigtį (12). Kraujo morfologinis tyrimas leidžia įvertinti trijų kategorijų ląstelių  raudonųjų kraujo ląstelių/eritrocitų, baltųjų kraujo ląstelių/leukocitų ir trombocitų  kiekybinius ir kokybinius pakitimus (13).

Paukščių kraujo ląstelių vertės gali būti nustatomos automatiniu analizatoriumi bei rankiniu būdu (mikroskopuojant) (14). Mikroskopinis tyrimas rekomenduojamas ląstelių skaitinių verčių, nustatytų automatizuota įranga, patikslinimui, citomorfologinių pokyčių įvertinimui bei kraujo parazitų, mikroorganizmų ir ląstelių intarpų nustatymui (12). Teisinga kraujo morfologinės analizės rezultatų interpretacija turi būti paremta ne tik konkrečiai gyvūnų rušiai pritaikytomis referencinių intervalų ribomis, bet ir galima aplinkos sąlygų, geografinės padėties, genetinių veiksnių, fiziologinių faktorių (lyties, amžiaus, reprodukcinio statuso) įtaka rodiklių kitimams (15).

1.1.1. Raudonieji kraujo kūneliai

Paukščių eritrocitai, lyginant su žinduolių, yra didesni, ovalo ar elipsės formos, turintys branduolį. Ovalus raudonųjų kraujo ląstelių branduolys, su amžiumi tampantis vis labiau kondensuotas, išsidėstęs centrinėje ląstelės dalyje. Eritrocitų citoplazma  tolygiai oranžinės-rožinės spalvos su plonu blyškiu perinukleariniu žiedu (16). Be sveikų suaugusių paukščių kraujyje dominuojančių subrendusių eritrocitų, kraujo tepinėlyje gali būti randami įvairių brendimo stadijų eritroidai:

 polichromatofiliniai eritrocitai  priešpaskutinės vystymosi fazės ląstelės, išsiskiriančios melsvos spalvos citoplazma ir įprastai sudarančios 15 proc. bendro sveikų paukščių eritrocitų kiekio;

 didžiausią nesubrendusių ląstelių dalį sudarantys rubricidai, mažesni ir apvalesni už subrendusius eritrocitus;

 retikuliocitai  kiek didesni už subrendusius eritrocitus, sudarantys 210 proc. bendro raudonųjų kraujo ląstelių skaičiaus. Įprastai jų kiekis teigiamai koreliuoja su polichromatofilinių eritrocitų kiekiu;

 bebranduoliai eritrocitai, sudarantys mažiau nei 1 proc. kraujyje randamų raudonųjų kraujų kūnelių skaičiaus;

(9)

9

 netipinės formos (apvalios, lašo, smailėjančiais galais ir kt.) ląstelės  poikilocitai (17). Raudonųjų kraujo ląstelių vertinimas pagrįstas šių hematologinių rodiklių apskaičiavimu: Hematokritas (HCT, proc.)  parametras, rodantis procentinę eritrocitų dalį kraujyje, svarbus vidutiniam eritrocitų tūriui ir vidutinei eritrocitų hemoglobino koncentracijai apskaičiuoti. Sveikų suaugusių paukščių fiziologinė hematokrito norma svyruoja nuo 35 iki 55 proc. Hematokrito vertės svyravimai gali būti susiję su ląstelinių komponentų arba plazmos kiekybiniais pakitimais, kurie diferencijuojami, atliekant bendrų baltymų (TP) tyrimą (12). Hematokrito vertė žemiau normos ribų gali indikuoti anemiją; aukščiau normos  dehidrataciją ar policitemiją (18). Onyishi ir kt. (19) nurodo, jog aukštos HCT ir hemoglobino (Hgb) rodiklių reikšmės paukščiams gali reikšti efektyvų lesale esančių maisto medžiagų pasisavinimą.

Eritrocitų skaičius (RBC, 1012/l)  bendras raudonųjų kraujo kūnelių kiekis, kurio padidėjimas kraujo tūrio vienete indikuoja eritrocitozę ar policitemiją, o sumažėjimas  anemiją (11,14). Eritrocitų norma paukščiams yra 2,1–5,5 × 1012/l (20).

Hemoglobinas (Hgb, g/dl)  paukščių eritrocitų branduolio ir citoplazmos komponentas, atsakingas už dujų pernašą organizme (16). Bendra hemoglobino koncentracija kraujyje tiksliausiai atspindi organizmo galimybes patenkinti deguonies poreikį. Žema hemoglobino vertė (<11,0 g/dl) 

anemijos diagnostinis kriterijus (21). Velguth KE ir bendraautorių (22) atliktame tyrime buvo nustatytas stiprus tiesinis ryšys tarp hemoglobino ir hematokrito koncentracijos bei išvesta vištinių būrio, kuriam priklauso putpelės, paukščiams pritaikoma regresijos lygtis (žr. 1 formulę):

= 0,27 × + 1,27; 1 kur: Hgb  hemoglobinas, g/dl;

HCT  hematokritas, proc.

Vidutinis eritrocitų tūris (MCV, fl)  parametras, pagal kurį eritrocitai skirstomi į makrocitus, normocitus ir mikrocitus. Aukštesnė vertė (makrocitozė) gali indikuoti regeneruojančią, o žemesnė (mikrocitozė)  neregeneruojančią anemiją. Anemijos tipas gali būti nustatomas, kartu vertinant eritrocitų morfologiją bei serumo bendrus baltymus (TP). MCV padidėjimą gali sukelti ilgalaikis stresas. Šio rodiklio fiziologinė norma paukščių organizme  121200 fl. Vidutinis eritrocitų tūris apskaičiuojamas, fl:

= × 10; 2 kur: MCV  vidutinis eritrocitų tūris, fl;

HCT  hematokritas, proc.;

(10)

10

Vidutinis eritrocitų hemoglobinas (MCH, pg)  išvestinis dydis, kurio vertė dažniausiai analogiškai kinta su MCV indekso pokyčiais: mikrocitinės hipochrominės anemijos atveju MCH ir MCV vertės mažėja, hiperchrominės  didėja. Vidutinio eritrocitų hemoglobino skaičiavimai atliekami pagal 3 formulę:

=( × ); 3 kur: MCH  vidutinis eritrocitų hemoglobinas, pg;

Hgb  hemoglobinas, g/dl;

RBC  eritrocitai, 1012/l.

Vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija (MCHC, g/dl)  parametras, pagal kurį eritrocitai skirstomi į hiperchrominius, normochrominius ir hipochrominius. Rodiklio vertės sumažėjimas indikuoja hipochrominę anemiją. Šis išvestinis dydis apskaičiuojamas, g/dl:

= × 100; 4 kur: MCHC  vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija, g/dl;

Hgb  hemoglobinas, g/dl;

HCT  hematokritas, proc.

Eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį (RDW, proc.)  parametras, išreiškiantis eritrocitų dydžio svyravimus (anizocitozę). Diferencijuojant anemijos tipą, RDW rodiklis turi būti interpretuojamas kartu su MCV indeksu (23). RDW rodiklio reikšmė mažėja neregeneruojančios, o didėja  regeneruojančios anemijos atveju. (11).

Mikroskopiniais morfologiniais raudonųjų kraujo kūnelių pokyčiais bei eritrocitinių indeksų skaitinių verčių nuokrypiais gali būti grindžiama anemijų, klasifikuojamų į regeneruojančias, neregeneruojančias, hemoragines ir hemolizines, diferenciacija. Anemija apibūdinama kaip patologinė būklė, kuriai būdingas HCT vertės, RBC kiekio ir/ar Hgb koncentracijos sumažėjimas (14). Paukščiams dažniausiai fiksuojamas neregeneruojančios anemijos tipas, kaip nepakankamo kaulų čiulpų atsako požymis, kurį gali sukelti lėtinės infekcijos, neoplazijos, toksikozės, nesubalansuota mityba, hepatopatijos, nefropatijos ar koaguliopatijos. Lėtinės neregeneruojančios anemijos atveju nustatomas MCHC bei MCV indeksų sumažėjimas (20,24). Lėtinėms hemoraginėms ir hemolizinėms anemijoms, kurių dažniausi priežastiniai veiksniai  kraujo, virškinimo trakto, išorinių parazitų invazija ar bakterinė infekcija, būdingas HCT ir Hgb rodiklių verčių sumažėjimas ir MCV vertės pakilimas. Ūminių hemoraginių ir hemolitinių anemijų, kurias gali sukelti trauma, opaligė, virusinė ar bakterinė infekcija, atveju MCV rodiklio vertė lieka normos ribose, o HCT ir Hgb indeksai  sumažėja. Regeneruojančios anemijos metu fiksuojama retikuliocitozė, makrocitozė ar anizocitozė (20). Imuninės kilmės anemija paukščiams paprastai

(11)

11

nenustatoma. Išskiriami anemijos laipsniai: HCT 2535 proc.  lengva/vidutinė, HCT<20 proc.  sunki (11).

Policitemija, charakterizuojama padidėjusiu eritrocitų ir hemoglobino kiekiu kraujyje, bei eritrocitozė  padidėjusia eritrocitų koncentracija, skirstomos į santykinę ir absoliučiąją (11). Santykinė policitemija/eritrocitozė stebimos, esant padidėjusioms RBC, HCT, Hgb koncentracijoms dėl kraujo plazmos netekimo (dehidratacijos). Absoliuti policitemija skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė policitemija, kuriai būdinga suintensyvėjusi eritrocitų proliferacija dėl mieloproliferacinių ligų, paukščiams nustatoma ypač retai. Antrinė policitemija kyla dėl padidėjusios eritropoetino produkcijos, kaip atsako į hipoksiją (dėl širdies, lėtininių plaučių ligų), ar esant navikiniams neįprastą gamybą skatinantiems procesams (14).

1.1.2. Baltieji kraujo kūneliai

Paukščių leukocitai skirstomi į mononuklearines ląsteles (limfocitus ir monocitus) bei granuliocitus (heterofilus, bazofilus, eozinofilus) (11). Dominuojanti granuliocitų rūšis paukščių organizme, kaip funkcininis atitikmuo žinduolių neutrofilams  heterofilai: netaisyklingos apvalios formos, turintys bazofilinį branduolį ir trijų tipų rudas acidofilines granules (25). Panašaus dydžio, netaisyklingos apvalios formos eozinofilai turi šviesias acidofilines citoplazmines granules, tuo tarpu bazofilų granulės kur kas mažesnės, rausvai violetinės spalvos. Didžiąją mononuklearinių ląstelių dalį sudaro tiek dydžiu (nuo mažų iki didelių), tiek forma (nuo apvalių iki netaisyklingų) plačiai varijuojantys bazofilinę citoplazmą turintys limfocitai. Ypač mažą dalį sudaro fagocitozę vykdančios ir į makrofagus audiniuose transformuojamos didžiausios mononuklearinės ląstelės  monocitai (16). Dažniausiai morfologinės baltųjų kraujo kūnelių atipijos pasitaiko heterofilams ir limfocitams (11). Fiziologinės baltųjų kraujo kūnelių normos paukščiams: bendras leukocitų skaičius (WBC)  1,032,0 x 109/l; heterofilų  20–75 proc.; limfocitų  20–65 proc.; monocitų  2–5 proc.; bazofilų  2,5–6 proc.; eozinofilų  1–4 proc. (20).

Bendras leukocitų kiekio (WBC) padidėjimas (leukocitozė) vystosi dėl infekcijų, traumų, neoplazijų, naudotų gliukokortikosteroidų ar patiriamo streso, o sumažėjimas (leukopenija)  sunkių toksikozių. Uždegiminių ligų ar ilgalaikio streso atveju dažniausiai nustatoma heterofilija, limfocitozė ar monocitozė. Heteropenija ir limfopenija indikuoja ankstyvą virusinės infekcijos stadiją. Eozinofilija galima parazitinių invazijų, alerginių reakcijų, generalizuoto uždegimo, o eozinopenija  fiziologinio streso atveju. Bazofilija gali indikuoti chlamidiozę (20,26).

1.1.3. Trombocitai

Trombocitai  hemostazėje ir fagocitozėje dalyvaujantys tankų, ovalų branduolį bei bazofilinę citoplazmą turintys, už leukocitus ir eritrocitus mažesni kraujo elementai (11,27). Trombocitų

(12)

12

fiziologinė norma paukščiams: 20–30 x 109/l. Trombocitų skaičiaus padidėjimą (trombocitozę) gali lemti bakterinės infekcijos ar kraujavimas, o sumažėjimą (trombocitopeniją)  septicemija (28).

1.2. Kraujo biocheminė analizė

Didelę diagnostinę vertę turintis kraujo biocheminių rodiklių tyrimas pagrįstas fermentų, baltymų, vitaminų, metabolinių ir mineralinių medžiagų analize iš kraujo plazmos ar serumo mėginių (12). Šis laboratorinis tyrimas svarbus paukščių imuninės sistemos būklės, vidaus organų patologijų sunkumo įvertinimui bei specifinių ligų diagnostikai (29). Alikwe ir bendraautoriai (30) nurodo, jog remiantis kraujo baltymų vertėmis galima spręsti apie pašarinių baltymų kokybę. Biocheminių rodiklių reikšmių svyravimams įtakos gali turėti veislė, lytis, amžius, klimatinės ir laikymo sąlygos, sezonas, šviesaus paros meto trukmė, mityba bei individualios organizmo savybės, į kurias atsižvelgiant gali būti vertinama gyvūno sveikatos būklė (31).

1.2.1. Kraujo plazmos vizualinis įvertinimas

Paukščių kraujo plazma dėl joje esančių karotinoidinių pigmentų yra geltonos spalvos. Tokia fiziologinė norma neturėtų būti painiojama su sunkią ligą indikuojančia ikteriška plazma. Dėl eritrocitų hemolizės spalva tampa rausva ar raudona. Žalsvas atspalvis siejamas su biliverdino koncentracijos kraujyje padidėjimu dėl hepatopatijos ar hemolizės. Balkšva/balta plazmos spalva indikuoja lipemiją, fiziologiškai pasitaikančią po lesimo, arba reiškiančią patologinę būklę: pankreatitą, hipotireozę, cukrinį diabetą, hiperadrenokorticizmą, hiperestrogenizmą ar lipidų/lipoproteinų apykaitos sutrikimus (32).

1.2.2. Fermentai

Kraujo biocheminio tyrimo metu nustatomi fermentai įprastai funkcionuoja specifinių organų ląstelių lygmenyje. Audinių ląstelių pažeidimo pasekmė  už ląstelės ribų patenkančių fermentų aktyvumo padidėjimas kraujo plazmoje, pagal kurį gali būti vertinamas atitinkamų organų ar audinių pažeidimo laipsnis (12, 20).

ALT (alanino aminotransferazė)  fermentas, didžiausiais kiekiais randamas kepenų, mažesniais  dvylikapirštės žarnos, kasos, liaukinės skrandžio dalies, širdies bei skeleto raumenų audiniuose. Dažniausiai ALT vertės padidėjimas fiksuojamas ūmaus kepenų pažeidimo atveju. Visgi paukščiams šis parametras turi mažą diagnostinę reikšmę (12,33). Fiziologinė šio rodiklio norma svyruoja nuo 6,5 iki 263 TV/l (20).

AST (aspartato aminotransferazė)  paukščių skeleto raumenų, miokardo, kepenų, inkstų ar smegenų pažeidimo rodiklis (34). AST ir/ar laktatdehidrogenazės (LDH) fermentų aktyvumo padidėjimą gali lemti kepenų ląstelių pažaida dėl hepatotoksinių medikamentų, infekcinių agentų, toksinų poveikio, hipoksijos, lipidozės, uždegimo ar neoplazijos. Kartu padidėjusios AST,

(13)

13

kreatinkinazės (CK) bei LDH parametrų vertės rodo traumų, traukulių ar intraraumeninių injekcijų sukeltą raumenų pažeidimą (32). Šio rodiklio fiziologinė norma paukščių organizme: 52–270 TV/l (28).

ALP (šarminė fosfatazė) randama tulžies latakų epitelio, dvylikapirštės žarnos gleivinės bei inkstų ląstelėse (34). Fermento vertės padidėjimas paukščiams pasitaiko kaulų lūžių, navikinių bei infekcinių susirgimų metu, fiziologiškai  jaunikliams bei patelėms kiaušinių dėjimo periodu (12). Šio rodiklio referentinė norma paukščiams: 42–479 TV/l (28).

CK (kreatinkinazė)  fermentas, katalizuojantis grįžtamąsias fosforilinimo reakcijas, kurių metu kreatinas, naudojant adenozintrifosfatą, verčiamas kreatinfosfatu. Tokios reakcijos intensyviausiai vyksta paukščių skeleto raumenų bei miokardo ląstelėse. Mažesni CK kiekiai randami smegenyse, inkstuose, kepenyse, plaučiuose, liaukiniame skrandyje, dvylikapirštėje žarnoje (35). Šio fermento aktyvumo padidėjimas dažniausiai indikuoja raumenų pažeidimus, neuropatijas, vitamino E/seleno trūkumą ar švino toksikozę. CK norma paukščiams svyruoja nuo 110 iki 480 TV/l (20).

LDH (laktato dehidrogenazė)  daugelyje organizmo audinių randamas fermentas, katalizuojantis piruvato virtimo laktatu grįžtamąją reakciją. Padidėjęs fermento aktyvumas (>442 TV/l) paukščiams dažniausiai susijęs su hepatopatija bei miopatija (20,36).

1.2.3. Metabolinės medžiagos

Kraujyje esančių metabolitų analizė suteikia svarbios informacijos apie tam tikruose metaboliniuose procesuose dalyvaujančių organų funkcinį pajėgumą (12).

CREA (kreatininas)  raumeniniame audinyje susidarantis ir per inkstus šalinamas kreatino katabolizmo produktas. Žinduoliams plazmos kreatinino koncentracija padeda įvertinti inkstų filtracijos greitį; tuo tarpu paukščiams šis rodiklis, kaip inkstų funkcijos žymuo, dėl ypač žemos bazinės vertės diagnostikoje nėra pritaikomas (37). Visgi Scope ir kt. (38) atliktame tyrime buvo įrodyta, jog paukščiams į raumenis ar veną švirkščiamas egzogeninis kreatininas ir jo vertės nustatymas kraujyje gali padėti įvertinti inkstų ekskrecinį pajėgumą. Rodiklio vertei viršijant normą (>0,5 mg/dl), paukščiams gali būti įtariamas sunkus inkstų pažeidimas (20).

GLU (gliukozė)  pagrindinis organizmo ląstelių energijos šaltinis. Gliukozės kiekio kraujyje reguliavime dalyvauja kepenys ir kasa. Esant aukštai GLU koncentracijai kraujyje, kepenyse gliukozė verčiama į glikogeną (glikogenezė) ir trigliceridus. Sumažėjus GLU kiekiui kraujyje, kepenyse, veikiant gliukagonui, aktyvinamas glikogeno atsargų skaidymas į gliukozę (glikogenolizė). Staigaus energijos poreikio atveju kepenyse ir inkstuose vyksta gliukozės biosintezė iš riebalų, aminorūgščių bei pieno rūgšties (gliukoneogenezė) (39,40). Didelės įtakos GLU koncentracijai paukščių kraujyje turi cirkadinis ritmas. Hiperglikemiją gali lemti pankreatitas,

(14)

14

cukrinis diabetas, gliukokortikoidų ar progesterono naudojimas, o trumpalaikę fiziolginę  stresas bei trumpas alkinimo laikas. Klaidingai padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje gali lemti hemolizė ir lipemija. Kepenų disfunkcijos, septicemijos, aspergiliozės, neoplazijų ar anoreksijos atvejais stebima hipoglikemija (32). Gliukozės kiekio paukščių kraujyje norma: 200–500 mg/dl (20).

SBAs (tulžies rūgštys)  jautriausias ir specifiškiausias paukščių ir žinduolių kepenų disfunkcijos diagnostinis rodiklis. Tulžies rūgštys sintetinamos kepenyse iš cholesterolio ir, dažniausiai, yra konjuguotos su glicinu bei taurinu. Virškinimo metu tulžies rūgštys yra išskiriamos į dvylikapirštę žarną, kur tirpdo riebalų rūgštis, skatina peristaltiką bei sudaro tinkamas sąlygas virškinimo produktų rezorbcijai į kraują. Didžioji tulžies rūgščių dalis (>90 proc.) iš gastrointestinalinio trakto reabsorbuojamos į kraują, kuriuo keliauja į kepenis perdirbimui. Kepenų disfunkcijos atveju sutrinka tulžies rūgščių enterohepatinė cirkuliacija ir didėja jų koncentracija kraujyje (41).

Pagrindinis paukščių tulžies pigmentas yra biliverdinas. Dėl fermento biliverdino reduktazės trūkumo biliverdinas nėra konvertuojamas į bilirubiną, todėl sveikų paukščių kraujo serume/plazmoje nustatomas ypač mažas bilirubino kiekis. Dėl šios priežasties bendras bilirubinas (TBIL) klinikinėje praktikoje nėra naudojamas kaip paukščių kepenų ligų diagnostinis rodiklis (42). BUN (karbamidas)  baltymų apykaitos galutinis produktas, kurio pavidalu iš organizmo šalinamas azoto perteklius. Karbamidas susidaro kepenyse, krauju nunešamas į inkstus ir šalinamas su šlapimu. Reikšmingiausios įtakos karbamido koncentracijai paukščių kraujyje turi ne inkstų funkcijos sutrikimai, o organizmo hidratacijos pokyčiai: kuo didesnis dehidratacijos lygis, tuo daugiau inkstų kanalėliuose į kaujotaką reabsorbuojama karbamido (20,38). Šio rodiklio norma paukščiams: 2,4–4,2 mg/dl (28).

UA (šlapimo rūgštis)  kepenyse bei inkstuose sintetinamas pagrindinis azoto katabolizmo produktas, kurio pavidalu paukščiai su šlapimu išskiria didžiąją dalį azotinių atliekų. Šlapimo rūgšties kiekio kraujyje pokyčiai atspindi organizme vykstančius baltymų katabolizmo procesus (43). Hiperurikemija (padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje (>15 mg/dl)) gali būti susijusi su dehidratacija, badavimu dėl vykstančio organizmo audinių katabolizmo, podagra, hipervitaminoze A/D3, hipovitaminoze A bei inkstų intoksikacija/infekcija. Hipourikemija (<2

mg/dl) būdinga sunkiam kepenų pažeidimui (28,32).

1.2.4. Plazmos baltymai

Bendri baltymai (TP) bei atskiros jų frakcijos (albuminai, globulinai) kraujo plazmoje nustatomos siekiant įvertinti bendrą paukščių sveikatos būklę. Baltymų kiekiui kraujyje įtakos turi paukščio fiziologinė ir mitybinė būklė bei organizme vykstantys patologiniai procesai (44). Už daugumos serumo baltymų gamybą atsakingos kepenys, todėl sutrikus jų funkcijai fiksuojamas

(15)

15

bendrų baltymų koncentracijos sumažėjimas. Hipoproteinemiją taip pat gali lemti baltymų skurdi dieta, anemija, kraujo netekimas, gastrointestinaliniai ir inkstų funkciniai sutrikimai. Padidjęs bendrų baltymų kiekis  dehidratacijos, šoko, ūmios infekcijos rodiklis. Patelėms prieš kiaušinių dėjimą bei vyresnio amžiaus paukščiams gali būti nustatoma fiziologinė hiperproteinemija (42).

1.2.5. Plazmos lipidai ir lipoproteinai

Paukščių, kaip ir žmonių, kraujo plazmos lipidus sudaro cholesterolis, trigliceridai bei lipoproteinai, atsakingi už šių medžiagų transportavimą kraujotaka ir pasiskirstymą organizme. Lipoproteinai pagal dydį, tankį ir sudėtį skirstomi į chilomikronus, labai mažo tankio lipoproteinus (VLDL), mažo tankio lipoproteinus (LDL) bei pagrindinius už cholesterolio pernašą paukščių organizme atsakingus didelio tankio lipoproteinus (HDL) (45).

CHOL (cholesterolis)  kepenyse sintetinamas steroidinis alkoholis, ląstelių membranų sudėtinis elementas bei tulžies rūgščių ir steroidinių hormonų prekusorius (46). Cholesterolio ir trigliceridų (TGL) kiekio kraujyje padidėjimą gali lemti riebalinė kepenų degeneracija, ksantomatozė, tulžies latakų obstrukcija, hipotiroidizmas, aterosklerozė; sumažėjimą  hepatopatija, malabsorbcija ar svorio praradimas (20,28). Alikwe ir kt. (47) atlikto tyrimo metu patvirtinta tiesioginė koreliacija tarp putpelių kraujo plazmos lipidų koncentracijos ir dietoje esančių riebalų kiekio. Suintensyvėjusią kiaušinio tryniui susidaryti reikalingų medžiagų  cholesterolio, trigliceridų ir fosfolipidų  sintezę kepenyse lemia estrogenų stimuliacija (48).

1.2.6. Mineralinės medžiagos

Makroelementai (kalcis, fosforas, kalis, natris, chloras) bei mikroelementai (magnis, cinkas, geležis, varis, selenas) atsakingi už organizmo medžiagų apykaitos, rūgščių-šarmų balanso palaikymą, normalų augimą ir reprodukciją, todėl šių medžiagų perteklius ar stoka gali sukelti sveikatos sutrikimus bei turėti neigiamos įtakos produkcijos kokybei (12). Mineralinių medžiagų kiekio kraujyje nustatymas, atsižvelgiant į metabolitų bei fermentų kiekybinius pokyčius, padeda ne tik diferencijuoti ligas, bet ir įvertinti lesalų kokybę (49).

Gausiausiai paukščių organizme randamos bei didžiausiais kiekiais racione reikalingos mineralinės medžiagos  kalcis (Ca) ir fosforas (P). Paukščių sveikatos būklės įvertinimui ir ligų diagnostikai svarbiausias makromineralo, kraujyje randamo trijomis frakcijomis (jonizuotoje, surištoje su baltymais/anijonais ir laisvoje), kalcio, tyrimas (50). Hiperkalcemiją gali lemti ovuliacija, dehidratacija, hiperproteinemija, vitamino D perteklius dietoje, kaulinio audinio navikai; hipokalcemiją  hipoalbuminemija, raumenų spazmai, traukuliai (28). Vištinių paukščių patelėms perėjimo laikotarpiu kalcio koncentracija kraujo plazmoje/serume gali siekti 30 mg/dl. Hiperfosfatemija gali išsivystyti dėl inkstų pažeidimo ar hipervitaminozės D3. Vitamino D3

(16)

16

trūkumo, malabsorbcijos, badavimo ar kortikosteroidų terapijos metu gali būti fiksuojama hipofosfatemija (51). Fosforo lygis jaunų paukščių kraujo plazmoje yra didesnis nei suaugusių.

Natrio, kalio, chloro ir mikroelementų verčių paukščių kraujo plazmoje nustatymas klinikinėje praktikoje atliekamas tik išimtiniais atvejais. Padidėjusi mineralinių medžiagų koncentracija dažniausiai nustatoma perteklinio jų kiekio lesaluose ar dehidratacijos metu; sumažėjusi  dėl inkstų ligų/diarėjos nulemto netekimo ar hiperhidratacijos (52).

1.2.7. Vitaminai

Vitaminai  biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, įeinantys į fermentų bei hormonų sudėtį, būtini paukščių normalios gyvybinės veiklos palaikymui. Vitaminų trūkumas ar perteklius dietoje gali lemti paukščių sveikatos bei produkcijos sutrikimus. Hipervitaminozių ir hipo/avitaminozių diagnostika paremta klinikinių požymių bei kraujo tyrimų rezultatų įvertinimu (53).

1.3. Mėsos cheminė sudėtis

Mėsos kokybę apibūdinančios cheminės savybės vertinamos pagal šiuos rodiklius:  riebalų, baltymų, drėgmės kiekis;

 kolageno, baltymų be kolageno ir jungiamojo audinio dalis;  cholesterolis, riebalų rūgštys, aminorūgštys;

 druska, pigmentai (54,55).

Mėsos sudėtyje esantys lipidai didina produkcijos energetinę vertę ir turi įtakos struktūrinėms ir skoninėms savybėms. Baltymai, randami miofibrilių, sarkoplazmos bei stromos (jungiamojo audinio) formomis, skiriasi aminorūgščių sudėtimi ir biologine reikšme. Vienas iš svarbiausių mėsos maistinę vertę lemiančių veiksnių  baltymų kiekis ir jų pilnavertiškumas (nepakeičiamų aminorūgščių kiekis) (56). Jungiamasis audinys  glaudžiai su mėsos tekstūra susijęs bei rišančiomis savybėmis pasižymintis mėsos kokybės parametras. Jungiamąjį audinį sudaro ląstelės ir tarpląstelinė medžiaga, kurios sudėtyje yra kolagenas, glikoproteinai bei proteoglikanai. Per didelis jungiamojo audinio kiekis nėra pageidaujamas dėl galimo mėsos grūdėtumo, trapumo, želatinos formavimosi ir blogo virškinamumo. Kuo skeleto raumenyse daugiau nepilnaverčio baltymo kolageno, tuo mėsa kietesnė (57). Mėsos cheminei analizei plačiausiai taikomi spektroskopiniai tyrimo metodai, naudojant fluorescencinius ar infraraudonųjų spindulių maisto analizatorius (55).

Putpelių mėsa, lyginant su vištiena, pasižymi didesniu baltymingumu, mažesniu riebalų, kalorijų ir cholesterolio kiekiu, didesne vitaminų A, C, B2, B6, B12 bei mineralinių medžiagų (Ca, Fe, P, K, Zn, Cu) koncentracija (58). Mėsos kokybei ir jos savybėms įtakos turi putpelių veislė, amžius, lytis, raciono sudėtis, aplinkos temperatūra (59).

(17)

17

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo atlikimo vieta ir laikas

Tyrimas buvo atliekamas 2020 m. gegužės  spalio mėn. Tyrimo objekto  putpelių  kraujo ir mėsos mėginiai buvo imami „X“ putpelių ūkyje, o jų analizė atliekama LSMU Biochemijos katedroje, Kauno r. veterinarijos klinikos ir mėsos perdirbimo įmonės laboratorijose.

„X“ putpelių ūkyje auginama apie 600 putpelių. Pagal amžių putpelės buvo auginamos skirtingomis sąlygomis. Kiaušiniai buvo perinami putpelių laikymo vietoje specialiame inkubatoriuje. Jaunikliai (021/25 d.) laikomi durpėmis kreiktame, elektros lempomis šildomame gardelyje, palaikant 3437 C temperatūrą. Vienadieniai putpeliukai lesinami subalansuotu starteriniu pašaru iš lesyklų, girdomi nipelinės sistemos principu. 2125 d. amžiaus jaunikliai perkeliami į šildomoje patalpoje įrengtas augintuves, kuriose palaikoma 20 C temperatūra. Paukščiai laikomi ant grotelių, lesinami fiziologinius poreikius tenkinančiu lesalu iš lovių, girdomi iš nipelinių girdyklų. Vienam paukščiui skiriamas 150 cm2 plotas. Ūkyje valdomas apšvietimo laikas: 18 val. šviesos per parą. Pagrindiniai putpelių lesalo komponentai: kviečiai, miežiai, rapsų rupiniai, linų sėmenys, kukurūzai, žuvies miltai, sojų rupiniai ir žirniai.

2.2. Tiriamųjų grupių sudarymas

Siekiant įvertinti amžiaus bei lyties įtaką putpelių kraujo ir mėsos rodikliams, eksperimentiniam tyrimui buvo pasirinkti 2020 m. gegužės 24 d. ir 2020 m. birželio 7 d. išsiritę japoninių putpelių jaunikliai, iš kurių (po 2,5 sav. nuo išsiritimo nustačius lytį) suformuotos 4 tiriamosios grupės, kurių kiekvieną sudarė 9 patelės ir 9 patinai. 2020 m. gegužės 24 d. išsiritę putpelių jaunikliai buvo auginami, iki kol pasieks tyrimams reikalingą amžių: viena tiriamoji grupė  7 sav., kita  8 sav. 2020 m. birželio 7 d. išsiritę putpelių jaunikliai buvo auginami, iki kol pasieks tyrimams reikalingą amžių: viena tiriamoji grupė  5 sav., kita  6 sav. Bendras tiriamųjų skaičius  72 putpelės. Visų tiriamųjų grupių paukščiai, atskirti pagal amžių ir lytį, iki skerdimo buvo auginami vienodomis sąlygomis ir visą tyrimo laikotarpį (nuo išsiritimo iki skerdimo) buvo kliniškai sveiki.

2.3. Tyrimo metodika

„X“ putpelių ūkyje 2020 m. liepos 12 d. buvo skerdžiamos dviejų tiriamųjų grupių (5 bei 7 sav. amžiaus) kliniškai sveikos putpelės. 2020 m. liepos 19 d. buvo skerdžiamos dviejų kitų tiriamųjų grupių (6 bei 8 sav. amžiaus) kliniškai sveikos putpelės. Visos putpelės prieš skerdimą buvo alkinamos 30 min.

(18)

18

2.3.1. Kraujo mėginių surinkimas ir analizė

Iš karto po dekapitacijos, perpjovus vena jugularis, buvo surenkami putpelių kraujo mėginiai morfologinei ir biocheminei analizei. Kraujo morfologinių rodiklių tyrimui iš kiekvienos putpelės surinkta po 1 ml kraujo į sunumeruotus sterilius kamšteliu užsukamus mėgintuvėlus su etilendiamintetraacto rūgšties (EDTA) priedu. Per 1 val. nuo mėginių surinkimo veterinarijos klinikos laboratorijoje IDEXX ProCyte Dx® hematologiniu analizatoriumi buvo tirti šie rodikliai: RBC, HCT, Hgb, MCV, MCH, MCHC. Baltųjų kraujo kūnelių ir trombocitų kiekio analizatorius neišmatavo.

Kraujo biocheminių rodiklių tyrimui iš kiekvienos putpelės surinkta po 2 ml kraujo į sunumeruotus sterilius kamšteliu užsukamus mėgintuvėlius su ličio heparino priedu. Mėginiai per 30 min. nuo surinkimo centrifuguoti 10 min. 2000 aps./min. greičiu. Po centrifugavimo gauta kraujo plazma buvo perpilta į sunumeruotus Ependorf tipo mikromėgintuvėlius ir užšaldyta -20 C temperatūroje iki analizės. Tyrimo dieną mėginiai buvo atitirpinti per 2 val. ir išmaišyti su mėgintuvėlių maišykle homogeniškumui užtikrinti. Mėginių biocheminių rodiklių (AST, ALT, ALP, TP, TGL, HDL cholesterolio, Ca, P) nustatymui naudotas klinikinis biocheminis kraujo analizatorius „Dialab Autolyser” (DIALAB®, Austrija). Analizatoriaus veikimo principas pagrįstas spektrofotometriniu metodu, kuris skirtas kiekybiniam in vitro analičių nustatymui: tiriamąjį mėginį sumaišius su analitei specifiniu reagentu ir reakcijų metu susidarius spalvotiems produktams, išmatuojamas mėginio optinis tankis, tiesiogiai proporcingas šviesą sugeriančių molekulių koncentracijai bandinyje.

2.3.2. Mėsos mėginių surinkimas ir analizė

Po kiekvienos skerdenos nukraujinimo, odos nulupimo ir vidurių išėmimo procedūrų nuo kaulų buvo atskirta krūtinėlės ir šlaunelių mėsa. Iš 3 atskirų mėginių buvo sudaromas 180 g svorio 1 jungtinis mėginys. Kiekvienoje tiriamojoje grupėje tokių mėginių buvo 6 (3 iš patelių ir 3 iš patinų mėsos). Po homogenizacijos jungtiniai mėginiai supakuoti į specialius numeruotus šaldymo maišelius ir 12 val. iki tyrimo laikyti 1 C temperatūroje. Mėsos cheminė analizė atlikta mėsos perdirbimo įmonės laboratorijoje infraraudonųjų spindulių maisto analizatoriumi FoodScan™, AOAC patvirtintu mėsos turinio tyrimų „auksiniu standartu“. Įvertintas jungtinių mėginių riebalų, baltymų, drėgmės, kolageno, baltymų be kolageno, jungiamojo audinio ir druskos procentinis kiekis.

(19)

Tyrimas atliktas laikantis

naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. GEROVĖS IR APSAUGOS

REGLAMENTO (EB) Nr. 1099/2009 dėl žudomų gyvūnų apsaugos

2.4.

Tyrimo duomenys apdoroti

programa. Naudojant Stjudento testą įvertintas skirtumo tarp vid Sudarius dvifaktorinės dispers

apie faktoriaus A (amžiaus)

sąveikos įtaką. Rezultatai buvo laikomi reikšmingais, kai p

Skerdžiamos

5 sav.

amžiaus

(n18):

9 patelės

9 patinai

Kraujo

mėginių

(n72

surinkimas

morfologinei

analizei

RBC, HCT, Hgb, MCV, MCH, MCHC

1 pav. Tyrimo schema

Tyrimas atliktas laikantis 2012 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-2271 (LIETUVOS RESPUBLIKOS

GEROVĖS IR APSAUGOS ĮSTATYMAS) bei 2009 m. rugsėjo 24 d. TARYBOS REGLAMENTO (EB) Nr. 1099/2009 dėl žudomų gyvūnų apsaugos.

2.4. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas

apdoroti IBM SPSS statistiniu paketu 20,0 ir Microsoft Office Exel (2007) Naudojant Stjudento testą įvertintas skirtumo tarp vidurkių statistinis reikšmingumas Sudarius dvifaktorinės dispersijos analizės modelį, buvo suformuluotos trys statistinės hipotezė

(amžiaus) įtaką, apie faktoriaus B (lyties) įtaką ir apie faktorių A ir B tarpusavio buvo laikomi reikšmingais, kai p0,05.

Japoninės putpelės (n72)

Kliniškai sveikos

Skerdžiamos

):

9 patelės

Skerdžiamos

6 sav.

amžiaus

(n18):

9 patelės

9 patinai

Skerdžiamos

7 sav.

amžiaus

(n18):

9 patelės

9 patinai

Kraujo

mėginių

72)

surinkimas

morfologinei

analizei

Kraujo

mėginių

(n72)

surinkimas

biocheminei

analizei

Mėsos

mėginių

(n

surinkimas

cheminės

sudėties

tyrimui

RBC, HCT, Hgb, MCV, MCH, MCHC AST, ALT, ALP, TP, TGL, HDL, Ca, P Drėgmė, baltymai, riebalai, baltymai be kolageno, kolagenas, jungiamasis audinys, druska 19

Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVŪNŲ bei 2009 m. rugsėjo 24 d. TARYBOS

Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas

ir Microsoft Office Exel (2007) urkių statistinis reikšmingumas. ijos analizės modelį, buvo suformuluotos trys statistinės hipotezės: įtaką ir apie faktorių A ir B tarpusavio

)

18):

Skerdžiamos

8 sav.

amžiaus

(n18):

9 patelės

9 patinai

Mėsos

mėginių

n72)

surinkimas

cheminės

sudėties

tyrimui

Drėgmė, baltymai, riebalai, baltymai be kolageno, kolagenas, jungiamasis audinys, druska

(20)

20

3. TYRIMO REZULTATAI

Vienodomis sąlygos augintos kliniškai sveikos abiejų lyčių putpelės (n72) buvo skerdžiamos 5 sav., 6 sav., 7 sav. ir 8 sav. amžiaus. Iš karto po dekapitacijos iš vena jugularis buvo surinkti kraujo mėginiai morfologinei ir biocheminei analizei bei paruošti mėsos meginiai cheminės sudėties tyrimui.

3.1. Kraujo morfologinė analizė

Lyginant eritrocitų (RBC) kiekį skirtingų lyčių putpelių kraujyje (1 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patinų eritrocitų skaičiaus vidurkis buvo 6,7 proc. didesnis už patelių. Vidutinis patinų eritrocitų skaičius buvo 3,5900,094 1012/l, o patelių  3,3630,094 1012/l. Eritrocitų kiekio skirtumas tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Analizuojant su amžiumi susijusius eritrocitų kiekio kraujyje skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatytas nežymiai mažesnis RBC kiekis 6 sav. amžiaus putpelių kraujyje, lyginant su 5 sav., o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  RBC kiekio didėjimas. Eritrocitų kiekio kraujyje skirtumai tarp amžiaus grupių buvo statistiškai reikšmingi (p0,001).

1 lentelė. Eritrocitų kiekio kraujyje palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomą abiejų lyčių putpelių eritrocitų kiekio kraujyje dinamiką (2 pav.), nustatytas su amžiumi didėjantis RBC kiekis tiek patelių, tiek patinų kraujyje. Ryškiausias RBC kiekio kraujyje skirtumas tarp lyčių buvo 8 sav. putpelių grupėje  patinų RBC kiekis 14,6 proc. statistiškai patikimai (p0,01) viršijo patelių RBC kiekį kraujyje. RBC kiekio skirtumai tarp lyčių kitose amžiaus grupėse buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

RBC, 1012/l Grupė Vidurkis Standartinis

nuokrypis Min. Max.

F 3,363 0,094 3,165 3,562 M 3,590 0,094 3,392 3,788 5 sav. 3,095 0,132 2,815 3,375 6 sav. 3,007 0,132 2,726 3,287 7 sav. 3,722 0,132 3,441 4,002 8 sav. 4,083 0,132 3,803 4,364 Norma 2,026,99 (10)

(21)

21

2 pav. Eritrocitų kiekio kaita skirtingo amžiaus ir lyties putpelių kraujyje

Lyginant skirtingų lyčių putpelių kraujo hematokritą (HCT) (2 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patinų hematokrito vidurkis buvo 12,8 proc. didesnis už patelių. Vidutinis patinų hematokritas buvo 42,5081,238 proc., o patelių  37,6921,238 proc. Hematokrito skirtumas tarp lyčių buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Analizuojant su amžiumi susijusius hematokrito skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatytas nežymiai mažesnis HCT 6 sav. amžiaus putpelėms, lyginant su 5 sav., o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  nuoseklus HCT didėjimas. Hematokrito skirtumai tarp amžiaus grupių buvo statistiškai reikšmingi (p0,01).

2 lentelė. Hematokrito palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių HCT, proc.

Grupė Vidurkis Standartinis

nuokrypis Min. Max.

F 37,692 1,238 35,067 40,316 M 42,508 1,238 39,884 45,133 5 sav. 37,550 1,751 33,838 41,262 6 sav. 34,733 1,751 31,021 38,445 7 sav. 43,433 1,751 39,721 47,145 8 sav. 44,683 1,751 40,971 48,395 Norma 25,0066,00 (10) 3,24 3,36 3,85 4,15 2,95 3,12 3,52 3,62 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 5 6 7 8 RB C, 10 12/l Amžius, sav. Patinai Patelės

(22)

22

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomus abiejų lyčių putpelių kraujo hematokrito pokyčius (3 pav.), patelėms nustatyta su amžiumi didėjanti HCT vertė (p<0,05). 6 sav. amžiaus patinams, lyginant su 5 sav., HCT vidurkis buvo nežymiai mažesnis, o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  HCT nuosekliai didėjo (p<0,05). Ryškiausias HCT skirtumas tarp lyčių buvo 8 sav. putpelių grupėje  patinų kraujo HCT 18,4 proc. statistiškai patikimai (p0,01) viršijo patelių HCT vidurkį. Hematokrito skirtumai tarp lyčių kitose amžiaus grupėse, išskyrus 7 sav. (p<0,01), buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

3 pav. Skirtingo amžiaus ir lyties putpelių kraujo hematokrito pokyčiai

Lyginant hemoglobino (Hgb) kiekį skirtingų lyčių putpelių kraujyje (3 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patinų hemoglobino vertės vidurkis buvo 3,9 proc. didesnis už patelių. Vidutinis patinų hemoglobino kiekis buvo 14,7830,438 g/dl, o patelių  14,2330,438 g/dl. Hemoglobino kiekio skirtumas tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Analizuojant skirtingų amžiaus grupių putpelių hemoglobino kiekio kraujyje skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatyta, jog su amžiumi Hgb kiekis kinta netolygiai. Hemoglobino kiekio kraujyje skirtumai tarp amžiaus grupių buvo statistiškai reikšmingi (p0,01).

37,94 _37,62 45,97 50,02 35,23 37,10 38,20 42,23 30,00 35,00 40,00 45,00 50,00 55,00 60,00 5 6 7 8 H CT , proc . Amžius, sav. Patinai Patelės

(23)

23

3 lentelė. Hemoglobino kiekio kraujyje palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių Hgb, g/dl

nuokrypis Min. Max.

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomą abiejų lyčių putpelių hemoglobino kiekio kraujyje dinamiką (4 pav.), nustatytas su amžiumi didėjantis Hgb kiekis tiek patelių, tiek patinų kraujyje. 5 sav., 6 sav. ir 7 sav. amžiaus grupėse patinų Hgb kiekis buvo didesnis nei patelių, o 8 sav.  abiejų lyčių apytiksliai vienodas. Hemoglobino kiekio skirtumai tarp lyčių visose amžiaus grupėse buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

4 pav. Hemoglobino kiekio kaita skirtingo amžiaus ir lyties putpelių kraujyje

Lyginant skirtingų lyčių putpelių kraujo vidutinio eritrocitų tūrio (MCV) vertes (4 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patinų MCV vidurkis buvo 5 proc. didesnis už patelių. Vidutinis patinų MCV buvo 117,6752,821 fl, o patelių  112,1082,821 fl. MCV skirtumas tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

13,90 14,42 15,34 15,29 13,20 13,68 14,96 15,33 11,00 12,00 13,00 14,00 15,00 16,00 17,00 18,00 5 6 7 8 H g b , g /dl Amžius, sav. Patinai Patelės

(24)

24

Analizuojant skirtingų amžiaus grupių putpelių kraujo MCV rodiklio skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, stebima, jog su amžiumi MCV kito netolygiai. MCV skirtumai tarp amžiaus grupių nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05).

4 lentelė. MCV vertės palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių MCV, fl

nuokrypis Min. Max.

Lyginant skirtingų lyčių putpelių kraujo vidutinio eritrocitų hemoglobino (MCH) vertes (5 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patelių MCH vidurkis buvo 2,1 proc. didesnis už patinų. Vidutinis patelių MCH buvo 42,2750,967 pg, o patinų  41,4080,967 pg. MCH skirtumas tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Analizuojant skirtingų amžiaus grupių putpelių kraujo MCH rodiklio skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatyta, jog su amžiumi MCH kito netolygiai. MCH skirtumai tarp amžiaus grupių nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05).

5 lentelė. MCH vertės palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių MCH, pg

nuokrypis Min. Max.

(25)

25

Lyginant skirtingų lyčių putpelių kraujo vidutinės eritrocitų hemoglobino koncentracijos (MCHC) vertes (6 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patelių MCHC vidurkis buvo 7,5 proc. didesnis už patinų. Vidutinis patelių MCHC buvo 37,9501,168 g/dl, o patinų  35,3171,168 g/dl. MCHC skirtumas tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

6 lentelė. MCHC vertės palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių MCHC, g/dl

nuokrypis Min. Max.

Analizuojant skirtingų amžiaus grupių putpelių kraujo MCHC rodiklio skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatyta nuo 5 sav. iki 7 sav. amžiaus didėjanti MCHC vertė, o 8 sav.  vertės sumažėjimas. MCHC skirtumai tarp amžiaus grupių nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05).

3.2. Kraujo biocheminė analizė

Lyginant aspartato aminotransferazės (AST) kiekį skirtingų lyčių putpelių kraujyje (7 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patinų AST vidurkis buvo 12 proc. didesnis už patelių. Vidutinė patinų AST vertė buvo 144,1679,366 TV/l, o patelių  128,7509,366 TV/l. AST kiekio skirtumas tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Analizuojant nuo amžiaus priklausomus AST kiekio kraujyje skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatyta su amžiumi tolygiai mažėjanti AST vertė. AST kiekio kraujyje skirtumai tarp amžiaus grupių buvo statistiškai reikšmingi (p0,001).

(26)

26

7 lentelė. AST kiekio kraujyje palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių AST, TV/l

nuokrypis Min. Max.

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomą abiejų lyčių putpelių AST kiekio kraujyje dinamiką (5 pav.), nustatytas su amžiumi mažėjantis AST kiekis tiek patelių, tiek patinų kraujyje. Visų amžiaus grupių patinų kraujyje AST vertės buvo didesnės nei patelių. AST kiekio skirtumai tarp lyčių visose amžiaus grupėse, išskyrus 7 sav. (p<0,05), buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

5 pav. AST kiekio kraujyje skirtumai tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

Lyginant alanino aminotransferazės (ALT) aktyvumą skirtingų lyčių putpelių kraujyje (8 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patelių ALT vidurkis buvo 47,1 proc. statistiškai reikšmingai (p<0,001) didesnis už patinų. Vidutinė patelių ALT vertė buvo 48,7672,236 TV/l, o patinų  33,1422,236 TV/l.

Analizuojant su amžiumi susijusius ALT kiekio kraujyje skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatytas ALT vertės didėjimas iki 7 sav. amžiaus, o 8 sav. amžiaus grupėje  vertės sumažėjimas. ALT kiekio kraujyje skirtumai tarp amžiaus grupių buvo statistiškai reikšmingi (p0,05).

202,89 186,89 123,33 94,33 174,11 _156,78 96,33 86,11 50,00 70,00 90,00 110,00 130,00 150,00 170,00 190,00 210,00 230,00 5 6 7 8 AS T , T V /l Amžius, sav. Patinai Patelės

(27)

27

8 lentelė. ALT kiekio kraujyje palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

ALT, TV/l

nuokrypis Min. Max.

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomus abiejų lyčių putpelių ALT kiekio kraujyje pokyčius (6 pav.), nustatyta, jog visų amžiaus grupių patelių kraujyje ALT vertės buvo didesnės nei patinų. 6 sav. amžiaus putpelių patelėms fiksuota ALT vertė buvo 56 proc. didesnė nei savaite jaunesnėms, o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  ALT kiekis mažėjo. Patinams ryškių nuo amžiaus priklausomų ALT verčių svyravimų nenustatyta. Ryškiausias ALT kiekio kraujyje skirtumas tarp lyčių buvo 6 sav. putpelių grupėje  patelių ALT kiekis 1,03 karto statistiškai patikimai (p0,01) viršijo patinų ALT kiekį kraujyje. ALT kiekio skirtumai tarp lyčių kitose amžiaus grupėse, išskyrus 7 sav. (p<0,01), buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

6 pav. ALT kiekio kraujyje skirtumai tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

35,17 _33,01 32,08 33,06 42,90 67,09 55,47 37,97 15,00 25,00 35,00 45,00 55,00 65,00 75,00 85,00 95,00 5 6 7 8 AL T , T V /l Amžius, sav. Patinai Patelės

(28)

28

Lyginant šarminės fosfatazės (ALP) kiekį skirtingų lyčių putpelių kraujyje (9 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patelių ALP vertės vidurkis buvo 94,2 proc. didesnis už patinų. Vidutinė patelių ALP vertė kraujyje buvo 312,09278,458 TV/l, o patinų  160,69278,458 TV/l. ALP kiekio skirtumas tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Analizuojant su amžiumi susijusius ALP kiekio kraujyje skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, fiksuojamas su amžiumi didėjantis ALP kiekis. ALP kiekio kraujyje skirtumai tarp amžiaus grupių buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

9 lentelė. ALP kiekio kraujyje palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

ALP, TV/l

nuokrypis Min. Max.

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomus abiejų lyčių putpelių ALP kiekio kraujyje pokyčius (7 pav.), nustatyta, jog visų amžiaus grupių patelių kraujyje ALP vertės buvo didesnės nei patinų. 6 sav. amžiaus putpelių patelėms nustatyta ALP vertė buvo 3,18 karto didesnė nei savaite jaunesnėms, o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  ALP kiekis mažėjo. Patinams iki 7 sav. amžiaus ryškių nuo amžiaus priklausomų ALP verčių svyravimų nenustatyta, o 8 sav. amžiaus grupėje fiksuota 60 proc. didesnė vertė nei savaite jaunesniems. ALP kiekio skirtumai tarp lyčių visose amžiaus grupėse, išskyrus 5 sav. (p<0,05) buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

(29)

29

7 pav. ALP kiekio kraujyje skirtumai tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

Lyginant bendrų baltymų (TP) kiekį skirtingų lyčių putpelių kraujyje (10 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patelių TP vertės vidurkis buvo 58,4 proc. statistiškai reikšmingai (p<0,001) didesnis už patinų. Patelių vidutinė TP vertė buvo 4,1020,177 g/dl, o patinų  2,5900,177 g/dl.

Analizuojant su amžiumi susijusius TP kiekio kraujyje skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatytas su amžiumi didėjantis TP kiekis. TP kiekio kraujyje skirtumai tarp amžiaus grupių buvo statistiškai reikšmingi (p<0,05).

10 lentelė. TP kiekio kraujyje palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

TP, g/dl

nuokrypis Min. Max.

F 4,102 0,177 3,726 4,478 M 2,590 0,177 2,214 2,966 5 sav. 2,793 0,251 2,262 3,325 6 sav. 3,250 0,251 2,718 3,782 7 sav. 3,427 0,251 2,895 3,958 8 sav. 3,913 0,251 3,382 4,445 Norma 2,757,84 (10) 78,24 119,44 108,33 173,06 128,51 408,89 286,44 _273,32 -50,00 50,00 150,00 250,00 350,00 450,00 550,00 650,00 750,00 850,00 5 6 7 8 AL P, T V /l Amžius, sav. Patinai Patelės

(30)

30

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomą abiejų lyčių putpelių TP kiekio kraujyje dinamiką (8 pav.), nustatyta, jog visų amžiaus grupių patelių kraujyje TP vertės buvo didesnės nei patinų. Su amžiumi TP kiekis patelių kraujyje turėjo tendenciją didėti. Patinams ryškių nuo amžiaus priklausomų TP verčių svyravimų nenustatyta. Ryškiausias TP kiekio kraujyje skirtumas tarp lyčių buvo 7 sav. putpelių grupėje  patelių TP kiekis 1,63 karto statistiškai patikimai (p0,01) viršijo patinų TP kiekį kraujyje. TP kiekio skirtumai tarp lyčių kitose amžiaus grupėse taip pat buvo statistiškai reikšmingi (p<0,05).

8 pav. TP kiekio kraujyje skirtumai tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

Lyginant trigliceridų (TGL) kiekį skirtingų lyčių putpelių kraujyje (11 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patelių TGL vertės vidurkis buvo 6,13 karto statistiškai reikšmingai (p<0,001) didesnis už patinų. Vidutinė patelių TGL vertė buvo 746,50081,086 mg/dl, o patinų  121,75081,086 mg/dl.

Analizuojant su amžiumi susijusius TGL kiekio kraujyje skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, nustatytas TGL vertės padidėjimas 6 sav. amžiaus putpelių grupėje, lyginant su savaite jaunesnių, o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  nuoseklus vertės mažėjimas. TGL kiekio kraujyje skirtumai tarp amžiaus grupių nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05).

2,71 2,78 _2,71 _2,83 3,25 4,26 4,43 4,54 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 5,00 5,50 6,00 5 6 7 8 T P, g /dl Amžius, sav. Patinai Patelės

(31)

31

11 lentelė. TGL kiekio kraujyje palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

TGL, mg/dl

nuokrypis Min. Max.

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomus abiejų lyčių putpelių TGL kiekio kraujyje pokyčius (9 pav.), nustatyta, jog visų amžiaus grupių patelių kraujyje TGL vertės buvo didesnės nei patinų. 6 sav. amžiaus putpelių patelėms fiksuota TGL vertė buvo 26 proc. didesnė nei savaite jaunesnėms, o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  TGL kiekis laipsniškai mažėjo. Patinams ryškių nuo amžiaus priklausomų TGL verčių svyravimų nenustatyta. Ryškiausias TGL kiekio kraujyje skirtumas tarp lyčių buvo 7 sav. putpelių grupėje  patelių TGL kiekis 7,96 karto statistiškai patikimai (p0,001) viršijo patinų TGL kiekį kraujyje. TGL kiekio skirtumai tarp lyčių kitose amžiaus grupėse taip pat buvo statistiškai reikšmingi (p<0,01).

9 pav. TGL kiekio kraujyje skirtumai tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių grupių

140,89 144,00 106,11 162,67 700,44 879,78 844,33 662,11 0,00 200,00 400,00 600,00 800,00 1000,00 1200,00 5 6 7 8 T GL , m g /dl Amžius, sav. Patinai Patelės

(32)

32

Lyginant didelio tankio lipoproteinų (HDL) cholesterolio kiekį skirtingų lyčių putpelių kraujyje (12 lentelė), neatsižvelgiant į amžių, nustatyta, kad patinų HDL cholesterolio vertės vidurkis buvo 3,23 karto statistiškai reikšmingai (p<0,001) didesnis už patelių. Patinų vidutinė HDL cholesterolio vertė buvo 101,6925,959 mg/dl, o patelių  31,4545,959 mg/dl.

Analizuojant su amžiumi susijusius HDL cholesterolio kiekio kraujyje skirtumus, neatsižvelgiant į lytį, statistiškai reikšmingos amžiaus įtakos HDL cholesterolio dinamikai nenustatyta.

12 lentelė. HDL cholesterolio kiekio kraujyje palyginimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties putpelių

grupių

HDL cholesterolis, mg/dl

nuokrypis Min. Max.

F 31,454 5,959 18,821 44,087 M 101,692 5,959 89,059 114,325 5 sav. 69,968 8,428 52,103 87,834 6 sav. 73,883 8,428 56,018 91,749 7 sav. 59,940 8,428 42,074 77,806 8 sav. 62,500 8,428 44,634 80,366 Norma 110,00 (60)

Nagrinėjant nuo amžiaus priklausomus abiejų lyčių putpelių HDL cholesterolio kiekio kraujyje pokyčius (10 pav.), nustatyta, jog visų amžiaus grupių patinų kraujyje HDL cholesterolio vertės buvo didesnės nei patelių. 6 sav. amžiaus putpelių patinams nustatyta HDL cholesterolio vertė buvo nežymiai didesnė (2 proc.) nei savaite jaunesnių, o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  kiekis nuosekliai mažėjo. 6 sav. amžiaus putpelių patelėms fiksuota HDL cholesterolio vertė buvo 29 proc. mažesnė nei savaite jaunesnėms, o nuo 6 sav. iki 8 sav. amžiaus  kiekis akivaizdžiai didėjo. Ryškiausias HDL cholesterolio kiekio kraujyje skirtumas tarp lyčių buvo 6 sav. putpelių grupėje  patinų HDL cholesterolio kiekis 3,56 karto statistiškai patikimai (p0,001) viršijo patelių HDL cholesterolio kiekį kraujyje. HDL cholesterolio kiekio skirtumai tarp lyčių kitose amžiaus grupėse taip pat buvo statistiškai reikšmingi (p<0,001).