LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA
VAIDAS SENDŽIKAS
Primelžto pieno kiekio ir melžimo savybių pokyčiai
rytinio bei vakarinio melžimo metu
Gyvulininkyst÷s technologijos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Lekt. dr. E. Šlyžius
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Primelžto pieno kiekio ir melžimo savybių pokyčiai rytinio bei vakarinio melžimo metu“
• Yra atliktas mano paties;
• Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
• Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Vaidas Sendžikas
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
Vaidas Sendžikas
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
TURINYS
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1. 1. Pieno gamybos ir pieno atleidimo fiziologija... 9
1. 2. Laktacijos periodas ... 10
1. 3. Genetiniai veiksniai įtakojantys pieningumą ir pieno sud÷tį... 12
1.3.1. Karvių veisl÷ ... 14
1. 4. Aplinkos veiksniai įtakojantys karvių produktyvumą ... 15
1. 5. Melžimo įtaka pieno kiekiui ir kokybei... 17
1.5.1. Mechanizuoto karvių melžimo technologija ... 17
1. 6. Karvių melžimosi savyb÷s... 19
1. 7. Karvių melžimas iš skirtingų tešmens ketvirčių... 20
1. 8. Karvių pieno sud÷ties rodikliai... 21
1. 9. Karvių pieno kiekio ir sud÷ties kitimai rytinio ir vakarinio melžimo metu ... 23
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA... 24
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 25
3. 1. Primelžto pieno kiekio palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu ... 25
3. 2. Karvių melžimo trukm÷s palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu... 26
3. 3. Karvių melžimo greičio palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu... 27
3. 4. Skirtingų SLS klasių karvių primelžto pieno kiekio ir melžimo savybių palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu ... 29
3.4.1. Primelžto pieno kiekis pagal SLS klases ... 29
3.4.2. Karvių melžimo trukm÷ pagal SLS klases ... 29
3.4.3. Karvių melžimo greitis pagal SLS klases... 30
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 31
5. IŠVADOS... 33
Santrumpos:
Cv – įvairavimo koeficientas;
gr. – grup÷;
LJ – Lietuvos juodmargiai galvijai;
ml– mililitras;
p – patikimumas;
PD – priekinis dešinys tešmens ketvirtis; PK – priekinis kairys tešmens ketvirtis;
proc. – procentai;
Se. – požymių aritmetinių vidurkių paklaidos SLS – somatinių ląstelių skaičius;
UD – užpakalinis dešinys tešmens ketvirtis; UK – užpakalinis kairys tešmens ketvirtis.
SUMMARY
Author: Vaidas Sendžikas
Work title: Differences in the quantity of milk produced and the milking qualities between the morning and evening milking.
Key words: Cow, milk, evening and morning milking.
Work supervisor: lecturer Evaldas Šlyžius
The thesis consists of: 36 pages, 10 tables, 3 pictures, 40 sources of literature.
The aim of the paper is the following: To analyze and evaluate the differences between the morning and evening milking in respect of the quantity of the cow’s milk and the milking qualities. Objectives of the paper:
1. To analyze the quantity of the milk produced by the separate quarters of the cows’ udder during the morning and evening milking.
2. To evaluate the milking qualities of the separate quarters of the cows’ udder.
3. To determine the differences in milking duration between the morning and evening milking. 4. To determine the differences in milking speed between the morning and evening milking. 5. To evaluate the differences in the quantity of the cow’s milk of different categories
according to the number of somatic cells and the milking qualities between the morning and evening milking.
The scientific research was carried out between 2011-2013 at the Department of Animal Breeding of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences and dairy farm. The study evaluated 50 cows.
By using the machine „УPB-1“ (Марьяхин и др., 2003) for evaluating udder quarters, the amount of milk from each quarter was determined together with the time and the speed of milking from each quarter in morning and evening milking.
Descriptive statistics: the average of investigated traits (M), standard errors (SE), the coefficient of variations (CV) were calculated using the EXEL and “R” (The R Project for Statistical Computing, 2012) statistical packages
The analyses showed that all quarters of the udder produced more milk during the morning milking compared to the evening milking. The smallest difference (0.73 kg) in the quantity of milk produced by the separate quarters of the udder between the morning and evening milking was found in the front left quarter (p<0.01). The biggest difference (1.07 kg) was found in the rear right quarter of the udder (p<0.01). During the morning milking the udder index was by 1.39 % higher than during the evening milking.
The comparison of the quantity of milk produced by the front and rear quarters of the udder showed that the rear quarters of the udder produced more milk both during the morning and evening milking. During the morning milking the rear quarters of the udder produced 3.05 kg more milk on average compared to the front quarters, whereas during the evening milking they produced 2.76 kg more milk on average compared to the front ones (p<0.01).
The longest milking duration was recorded in the rear left quarter of the udder (5.06 to 5.73 min.) both during the morning and evening milking. The shortest milking duration was in the front right quarter of the udder, being 3.97 min and more during the evening milking and up to 4.49 min during the morning milking. The largest determined difference in milking duration between the quarters was 21.56 %.
The analysis of the duration of milking the front and rear quarters of the udder during the morning and evening milking showed that the milking duration was longer in the case of the rear quarters of the udder. During the morning milking the duration of milking the rear quarters of the udder was by 1.07 min longer compared to the front quarters (p<0.01). During the evening milking the difference was 0.95 min (p<0.01).
During the morning milking the milking duration was by 0.53 min (p<0.01) longer in the case of the front quarters and by 0.65 min (p<0.01) longer in the case of the rear quarters compared to the evening milking.
The milking speed was higher in all the quarters of the udder during the morning milking. The difference in the milking speed between the morning and evening milking varied from 0.06 kg/min (the rear right quarter) to 0.10 kg/min (the rear left quarter). During the evening milking the difference in the milking speed between the quarters was by 5.24 % bigger compared to the morning milking.
After dividing the cows into groups according to the classes determined by the number of somatic cells, the quantities of milk produced by the separate quarters of the udder during the morning and the evening milking were compared. It was found that the largest quantity of milk was produced both by the front and the rear quarters in the group II (the number of somatic cells: 200-400 thousand/ml) during both the morning and evening milking. On average, during the morning milking the group II produced 1.23 kg more milk compared to the group I and 0.86 kg more compared to the group III. On average, during the evening milking the group II produced 1.26 kg more milk compared to the group I and 1.04 kg more compared to the group III.
ĮVADAS
Lietuvoje pieno ūkis yra viena iš prioritetinių žem÷s ūkio šakų, o galvijininkyst÷ – pagrindin÷ ir svarbiausia gyvulininkyst÷s šaka. Tinkamos gamtin÷s sąlygos ir gyvulių auginimo tradicijos – pagrindin÷s prielaidos galvijininkystei pl÷toti (Lavrinovič ir kt., 2008).
Pieninių galvijų pieno kiekis ir pieno sud÷tis yra svarbiausi ekonominiai rodikliai, tačiau kiti požymiai, ypač melžimo savyb÷s, ilgaamžiškumas, atsparumas ligoms ir reprodukcin÷s savyb÷s taip pat yra ekonomiškai svarbūs (Ilahi et al., 2004).
Karvių melžimo greitis ir melžimo trukm÷ yra svarbūs ekonominiai rodikliai, taip pat susiję su gyvulio produktyvumu ir sveikatingumu. Daugelis tyr÷jų nurodo, kad greitesnei melžimo technologijos pažangai, geresniam pieno išmelžimui ir tešmens sveikatingumui svarbu registruoti ne tik bendrą pieno tek÷jimo greitį, bet ir pieno tek÷jimo greitį iš kiekvieno ketvirčio (Juozaitien÷ ir kt., 2007).
Didelio produktyvumo gyvuliams labai svarbu išmelžti pieną iš visų ketvirčių. Tačiau kartais jie išmelžiami netolygiai. Nenu÷mus melžiklių nuo išmelžtų ketvirčių ir neišmelžus pieno iš visų ketvirčių, gali būti sukeliamas pieno liaukos uždegimas. Tod÷l labai svarbu suprasti pieno išmilžio kitimą iš ketvirčių, kad būtų galima teisingai organizuoti melžimą, išvengiant gyvulių sveikatos sutrikimų bei pieno primilžio praradimo (Greičiuvien÷ ir kt., 2009).
Naujos pažangios technologijos dažnai yra naudojamos netolygiais laiko intervalais tarp rytinio ir vakarinio melžimo. Tyrimų, atliktų rytinio ir vakarinio melžimo metu, gauti skirtingi melžimo savybių ir pieno kiekio bei sud÷ties rezultatai suteikia papildomų duomenų, kurie leidžia parinkti tinkamiausius laiko intervalus tarp melžimų (Chladek et al., 2011).
Nei pieno kiekis, nei jo sud÷tis visu paros metu nebūna pastovūs. Tai priklauso nuo pašarų kokyb÷s, jų trūkumo ar pertekliaus, melžimo skaičiaus per parą ir intervalų tarp melžimų, fiziologin÷s būkl÷s, oro permainų ir kt. (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Darbo tikslas:
Ištirti ir įvertinti karvių pieno kiekio ir melžimo savybių pokyčius rytinio bei vakarinio melžimo metu.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti primelžto pieno kiekį iš atskirų karvių tešmens ketvirčių rytinio ir vakarinio melžimo metu.
2. Įvertinti atskirų karvių tešmens ketvirčių melžimo savybes.
3. Nustatyti melžimo trukm÷s skirtumus rytinio ir vakarinio karvių melžimo metu. 4. Nustatyti melžimo greičio skirtumus rytinio ir vakarinio karvių melžimo metu.
5. Įvertinti skirtingų SLS klasių karvių pieno kiekio ir melžimo savybių pokyčius rytinio bei vakarinio melžimo metu.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Primelžto pieno kiekiui ir jo sud÷čiai bei savyb÷ms įtakos turi įvairūs veiksniai. Svarbiausi iš jų: laktacijos periodas, gyvulių veisl÷, pašarai ir š÷rimo būdas, karvių priežiūros ir laikymo sąlygos, karvių individualiosios savyb÷s ir jų būkl÷ (Gudonis, 2009).
1. 1. Pieno gamybos ir pieno atleidimo fiziologija
Pieno susidarymas yra labai sud÷tingas procesas. Jame dalyvauja visas gyvulio organizmas, o tešmenyje vyksta daugyb÷ biocheminių ir fiziologinių procesų. Pieno sekrecija susideda iš keturių stadijų:
• tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se iš kraujo rezorbuojami pieno pradmenys pagrindin÷ms pieno sud÷tin÷ms dalims;
• tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se vyksta sud÷tinių pieno dalių sintez÷; • liaukin÷se ląstel÷se susidarę produktai kaupiasi ir slenka į viršutinę jų dalį; • susintetinti produktai iš ląstelių išskiriami į alveolių spindį.
Pienas pieno liaukos epitelin÷se ląstel÷se susidaro veikiant įvairiems fermentams. Ne visos pieno sud÷tin÷s dalys susidaro ląstel÷se. Į pieno liauką nepakitę praeina kraujo plazmos baltymai, amino rūgštys, riebiosios rūgštys, mineralin÷s medžiagos, vitaminai ir kt. Iš pratekančio kraujo epitelin÷s ląstel÷s atrenka tik tas medžiagas, kurios įeina į pieno sud÷tį, tod÷l ji labai priklauso nuo kraujyje esančių medžiagų, reikalingų pieno gamybai, o jų kiekis – nuo gyvulių š÷rimo. Tam, kad pasigamintų l l pieno, per tešmenį turi pratek÷ti 400-500 l kraujo.
Pačioje pieno liaukoje sintetinami pieno riebalai, baltymai ir laktoz÷. Intensyviausiai pienas susidaro per pirmąsias tris valandas po melžimo. Pieno sekrecijos metu jis kaupiasi alveoliniame audinyje ir siauruose latak÷liuose. Prieš melžimą 90 proc. pieno būna alveol÷se, o likusi dalis – plačiuose pieno takuose ir cisternoje.
Tešmens mikrostruktūra keičiasi priklausomai nuo prisipildžiusio pieno kiekio.
Daugiausia pieno baltymų sintetinama pačiame tešmenyje, ir tik nedidel÷ jų dalis patenka iš kraujo. Pagrindiniai pieno baltymų pradmenys yra kraujo plazmoje esančios amino rūgštys, polipeptidai, kraujo plazmos albuminai, globulinai, pieno liaukos parenchimos baltymai ir kitos nebaltymin÷s azoto medžiagos.
Svarbiausi pieno baltymai yra kazeinas, laktoalbuminas ir laktoglobulinas. Jie sintetinami iš kraujo atneštų amino rūgščių. Nežymiai jų padaug÷ja padidinus raciono maistingumą. Pieno riebalai
susidaro pieno liaukoje, pereinant iš kraujo plazmoje esančių neutralių riebalų ir riebiųjų rūgščių. Daugiausia jų susidaro iš acetato. Pieno riebalų sintez÷ tešmenyje priklauso nuo prieskrandžiuose rūgstančių angliavandenių.
Pieno liaukos sekrecijai didel÷s įtakos turi virškinamojo trakto veikla, tinkamai parenkami racionai, intensyvi kraujo apytaka (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Medžiagas, reikalingas pieno gamybai, karv÷ gauna su pašaru. Nepakankamai ar nepilnavertiškai šeriant karves sumaž÷ja pieno kiekis ir pablog÷ja chemin÷ pieno sud÷tis (Jukna ir kt., 2004).
Susidarant pienui dalyvauja daugyb÷ endokrininių liaukų hormonų, kurių veiklą reguliuoja nervų sistema. Svarbią vietą šiame procese atlieka endokrinin÷ liauka – hipofizis.
Priekin÷ dalis gamina hormonus prolaktiną ir somatotropiną, kurie, patekę į kraują, palaiko pieno sekreciją. Pieno susidarymo procese ir jį palaikant dalyvauja ir kiti hormonai – insulinas, tiroksinas, kortikosteroidai (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Liekamasis pienas – tai dalis pieno, pasiliekančio tešmens liaukin÷je dalyje po melžimo, pasibaigus oksitocino veikimo laikui. Jo išmelžti nei rankomis, nei pakartotinai užmovus melžiklius, neįmanoma. Jį įmanoma išmelžti tik suleidus į veną po karv÷s melžimo 10-20% oksitocino. Liekamojo pieno riebumas siekia 10-20 %, o jo kiekis svyruoja pas tą pačią karvę atskirų melžimų metu nuo 1-2 % iki 70-90 % viso pasigaminusio tešmenyje pieno.
Liekamasis pienas tešmenyje atlieka svarbų biologinį vaidmenį, reguliuojantį naujo pieno gamybos greitį tešmenyje. Kuo daugiau lieka liekamojo pieno tešmenyje po melžimo, tuo l÷čiau vyksta naujo pieno gamyba tešmenyje ir sekančio melžimo metu primelžiama mažiau pieno. Jeigu pastoviai po melžimo pasilieka didelis liekamojo pieno kiekis, žymiai sumaž÷ja pieno kiekis ir pieno riebumas, karv÷s anksčiau užtrūksta. Tai nutinka dažniausiai pažeidžiant gyvulių laikymo, š÷rimo, melžimo ir kitus reikalavimus (Greičiuvien÷ ir kt., 2009).
1. 2. Laktacijos periodas
Karvių laktacija – tai laikotarpis nuo veršiavimosi iki užtrūkimo. Jis tęsiasi nuo 8 iki 15 m÷n. ir ilgiau. Laktacijos trukm÷ priklauso nuo servis laikotarpio trukm÷s – 60-90 dienų, laktacijos – 305 (270-330), užtrūkimo – 45-60 dienų, laikotarpio tarp veršiavimųsi – 12-13 m÷nesių.
Daugelio literatūros šaltinių duomenimis, karvių pieno produktyvumui, taip pat ir sveikatai didelę įtaką turi amžius bei laktacijos periodas. Vyresn÷s karv÷s greičiau suserga ir gerokai ilgiau sveiksta. Pirmaveršių karvių produktyvumas būna mažesnis. Pieningumas dažniausiai did÷ja iki šeštos laktacijos, o v÷liau pradeda maž÷ti. Su karv÷s amžiumi did÷ja ir pieno baltymingumas.
Pieno sud÷ties rodikliai gali atspind÷ti reprodukcinę gyvulio būklę. Didžiulis produktyvumas veikia reprodukcijos funkcijas. Jei nustatoma didesn÷ pieno proteinų koncentracija, tokių karvių trumpesnis laikas nuo veršiavimosi iki apsivaisinimo ir periodas po veršiavimosi iki kitos pirmaveršių rujos. Jei pirmaveršių pienas ypač baltymingas, periodas po veršiavimosi iki pirmos rujos taip pat būna trumpesnis. Jei per pirmąsias 4 savaites po veršiavimosi piene nustatoma daugiau riebalų, sumaž÷ja apsivaisinimo tikimyb÷ per pirmąjį s÷klinimą, jei pienas riebus daugiau kaip m÷nesį, greičiausiai užsitęsiąs periodas po atvedimo (Žilaitis, 2007).
Karvių laktacija vidutiniškai trunka 300 dienų. Per tą laiką pieno savyb÷s labiausia pakinta tris kartus:
- per pirmąsias 5-7 dienas po apsiveršiavimo išsiskiria krekenos. Krekenos pirmosiomis dienomis yra vienintelis, labai vertingas ir nepakeičiamas gimusio jauniklio maistas, apsaugantis jį nuo virškinamojo trakto ir kitų ligų. Karvių krekenos juslin÷mis savyb÷mis ir chemine sud÷timi skiriasi nuo normalaus pieno;
- normalus laktacijos periodas, per kurį gauto pieno sud÷tis yra įprastin÷ ir daugmaž pastovi. Laktacijos 4-5 m÷nesį riebalų ir baltymų piene padaug÷ja, o 6-7 m÷nesį šie rodikliai yra artimi vidutiniams rodikliams per visą laktaciją;
- 10-15 dienų prieš karv÷s užtrūkimą pieno riebalų, baltymų ir mineralinių medžiagų padaug÷ja, o pieno cukraus sumaž÷ja. Užtrūkinamų karvių pienui būdingas karčiai sūrus skonis, mažesnis rūgštingumas. Toks pienas pramoniniam perdirbimui taip pat netinka (Gudonis, 2009).
Pieno sud÷tinių dalių kaita laktacijos metu priklauso nuo fiziologin÷s gyvulio būkl÷s. Gyvulį apvaisinus, po penktojo veršingumo m÷nesio pradeda persitvarkyti organizmo endokrinin÷ sistema. Pieno liaukos aktyvumas pamažu l÷t÷ja, pieno primelžiama 15-20 % mažiau palyginti su neveršingomis karv÷mis. Jeigu laktacijos pradžioje pieno rūgštingumas siekia 20-22º T, tai v÷liau jis maž÷ja ir laktacijos pabaigoje būna 15-16º T. Laktacijos pabaigoje, piene padaug÷jus sausųjų medžiagų, padid÷ja pieno tankis. Rujos metu sumaž÷ja primilžis. Tris dienas prieš rują pieno riebalų yra vidutiniškai 3,37 %, rujos metu – 3,17 %, tris dienas po rujos – 3.37 %. Pieno kiekis ir jo sud÷tis šiuo metu priklauso nuo rujos aktyvumo ir individualių karv÷s savybių (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Užtrunkančių karvių piene daug÷ja somatinių ląstelių, riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų (lipaz÷s ir kt.), bet maž÷ja pieno cukraus ir pieno rūgštingumas. Užtrunkančių karvių pieną šliuzo fermentas sutraukia l÷tai, susidaro drebi sutrauka, joje l÷tai dauginasi pienarūgščio rūgimo bakterijos. Šio laikotarpio pienui būdingos blogos juslin÷s ir technologin÷s savyb÷s. Produktai, pagaminti iš tokio pieno, greitai genda, yra nemalonaus skonio, tod÷l 7 dienas iki užtrukinimo pienas nevartojamas maistui ir nepriimamas į perdirbimo įmonę (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Laktacijos pabaigoje pieno sud÷tis kinta. Tai normalus fiziologinis procesas. Laktacijos pabaigoje daug÷ja riebalų, sausų medžiagų, kazeino, albuminų ir globulinų. Maž÷ja laktoz÷s, kalio. Did÷jant fosforo rūgšties, natrio ir kalio, pienas įgauna sūroką skonį. Did÷ja somatinių ląstelių skaičius. Tešmens parenchimos involiucijos procese piene kartais sutinkami kolostriniai kūneliai, būdingi krekenų laikotarpiui (Aniulis, 2007).
Pieno produkcija siejasi su karvių vislumu. Kol produktyvumas did÷ja (paprastai iki 60 laktacijos dienos), apvaisinti karvę gana sud÷tinga. Šiuo laikotarpiu piene vidutiniškai yra 4,5-4,7 proc. laktoz÷s. Manoma, kad šiuo laikotarpiu karv÷ms trūksta energijos. Trūkstant energijos, susilpn÷ja hipofizio funkcija ir neišskiriamas liuteinizuojantis hormonas. Tik maž÷jant produktyvumui, laktoz÷s koncentracija piene padid÷ja iki 4,85 proc., tai rodo pakankamą apsirūpinimą energetin÷mis medžiagomis (Žilaitis, 2007).
1. 3. Genetiniai veiksniai įtakojantys pieningumą ir pieno sud÷tį
Karv÷s pieningumas priklauso nuo jos genetinių galimybių ir aplinkos veiksnių. Karv÷s genetinį paj÷gumą lemia veisl÷ ir paveldimumas. Pieningumas ir pieno sud÷tis paveldimi iš t÷vo ir iš motinos pus÷s. Paveldimumo įtakai nustatyti taikomi paveldimumo koeficientai. Kuo didesnis paveldimumo koeficientas, tuo labiau tam tikras požymis priklauso nuo genetinių veiksnių ir mažiau turi įtakos aplinkos sąlygos. Požymiai kurių nustatytas didesnis paveldimumo koeficientas, greičiau pagerinami naudojant kryptingą atranką ir parenkant poras. Įvairių šalių atliktais moksliniais tyrimais nustatyta, kad pieningumo paveld÷jimo koeficientas yra nedidelis (0,19-0,44), o pieno riebumo ir baltymingumo – didesnis (0,50-0,70). Paveldimumo koeficientas n÷ra stabilus vienos ar kitos populiacijos parametras, nes priklauso nuo daugelio genetinių ir negenetinių veiksnių, jų tarpusavio sąveikos, populiacijos dydžio, selekcinio proceso intensyvumo (Oltenacu, Algers, 2005).
Paveldimumo koeficientas parodo ryšį tarp genotipo ir fenotipo ir naudojamas gyvulio veislinei vertei bei selekcijos efektyvumui populiacijoje prognozuoti. Pagal SLS piene vertinamos ne tik dideliu pieningumu pasižyminčios karvių veisl÷s, bet ir tos veisl÷s, kurios produkuoja nedaug, tačiau riebaus ar baltymingo pieno. Palyginus dvi Švedijos veisles - Švedijoje veisiamus holšteinus ir vietinius Švedijos juodmargius nustatyta, kad vietinių Švedijos juodmargių SLS piene priklausomyb÷ nuo veisl÷s yra 5 proc. mažesn÷ nei Holšteinų veisl÷s. (Oltenacu, Algers, 2005). Litwinczuk ir Krol (2002), palyginę SLS skirtingų veislių karvių piene, didžiausią jų kiekį (734,7 tūkst./ml) nustat÷ Lenkijos juodmargių mišrintų su holšteinais, o mažiausią – Herefordo (206,5 tūkst./ml) veisl÷s karvių.
JAV ir Kanados Holšteinų fryzai naudojami daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje, beveik visų juodmargių ir kai kurių kitų galvijų veislių produktyvumui didinti. Suporavus įvairių veislių karves su Holšteinų Fryzų buliais, pirmos ir antros kartos mišrūn÷s būna gerokai pieningesn÷s už motinas ir bendraamžes, tačiau pieno riebumas būna 0,15 – 0,20 proc. mažesnis ir ne toks baltymingas. Bandymo metu pasteb÷ta, kad pieningiausios mišrūn÷s buvo gautos stelbiamuoju kryžminimu, ir kuo mišrūnių kraujyje yra didesn÷ Holšteinų fryzų kraujo dalis, tuo jos yra pieningesn÷s ir gaunama daugiau pieno riebalų ir baltymų produkcijos. Tačiau mišrūnių pienas yra liesesnis ir mažesnio baltymingumo nei grynaveislių Lietuvos juodmargių. Rinktin÷ms karv÷ms produktyviųjų veislių galvijai daro mažai įtakos, tai yra jų produktyvumas beveik nepakinta. Įtaka pastebima mažesnio produktyvumo karv÷ms.
K. Pauliukas (1997) tirdamas Holšteinų veisl÷s kraujo dalies ir š÷rimo įtaką Lietuvos juodmargių karvių pieno produktyvumui, gavo duomenis, kurie rodo, kad Holšteinų veislę gerinti Lietuvos juodmarges karves efektyvu tik tuomet, kai jos yra pakankamai gerai šeriamos. Jo gauti rezultatai rodo, kad pieningumas padid÷jo 16.3 – 18.7 %, tačiau pieno baltymingumas sumaž÷jo. Esant vidutin÷ms š÷rimo sąlygoms, mišrūnių produktyvumas padid÷ja, jei jos turi didesnę Holšteinų veisl÷s kraujo dalį, o esant blogesn÷ms š÷rimo sąlygoms, mišrūnių produktyvumas buvo mažesnis už grynaveislių Lietuvos juodmargių. Taigi Holšteinų genotipo bulių įtaka Lietuvos juodmargių produktyvumui daug priklauso nuo gyvulių auginimo, š÷rimo ir laikymo sąlygų bei bulių veislin÷s vert÷s. Sudarius optimalias laikymo ir š÷rimo sąlygas Lietuvos žalųjų ir Lietuvos juodmargių veislių galvijams, galima pasiekti gerų produktyvumo rezultatų, nenaudojant užsienio šalių veislių, nes Lietuvos veislių galvijai pasižymi aukštu genetiniu produktyvumo potencialu (Pauliukas, 1997). Nei Lietuvos juodmargių, nei Lietuvos žalųjų veislių karvių produktyvumo neįmanoma padidinti kergiant arba s÷klinant nežinomos kilm÷s ir vert÷s buliais. Siekiant gauti gerus rezultatus, turi būti naudojami buliai gerintojai. Amerikiečių atlikti bandymai rodo, kad karvių veisimui svarbu naudoti patikrintus bulius bei karves, kadangi palikuonių produkciją lemia abiejų t÷vų paveldimosios savyb÷s. Tod÷l labai svarbu yra tikrinti, atrinkti ir naudoti selekcijai galvijus pagal visą kompleksą paveldimų savybių (Dunklee, 1994).
1 lentel÷. Genetinių veiksnių įtaka karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai proc.
Požymiai Veisl÷ Linija T÷vas Motina
Pienas 4,72 8,29 22,75 26,34
Riebalai, kg 2,93 7,98 30,69 23,17
Riebalai, proc. 0,24 0,97 4,99 1,63
Baltymai, kg 4,40 9,21 24,41 30,20
Iš 1 lentel÷je pateiktų karvių produktyvumo požymių paveldimumo duomenų matyti, kad veisl÷ turi nedaug įtakos 0,14–4,72 proc. Daugiausiai įtakos Lietuvoje veisiamų pieninių galvijų produktyvumo požymiams turi t÷vas ir motina – iki 30,2 proc. Norint pagerinti karvių produktyviąsias savybes, selekcija tur÷tų būti atliekama pagal kruopščiai parengtas bandų selekcijos programas ir porų parinkimo planus, karv÷ms s÷klinti naudojant tik geriausios veislin÷s vert÷s bulius (Gaidžiūnien÷ ir Meškauskien÷, 2007).
1.3.1. Karvių veisl÷
Daugiausia pieno primelžiama iš pieninių veislių karvių per 2-3 laktacijos m÷nesį, iki 5-6 veršiavimosi. M÷sinių veislių karvių produktyvumas per laktaciją siekia 600-2000 kg, o pieninių-4000-6000 kg. Produktyvumą galima padidinti, pagerinus veislę, raciono maistingumą, duodant daugiau sultingų pašarų ir gerinant gyvulių laikymo sąlygas.
Lietuvoje žmonių maistui plačiausiai vartojamas dviejų pieninių galvijų veislių – Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų karvių pienas. Šios veisl÷s išvestos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lietuvos juodmargiai galvijai – kryžminant vietos galvijus su Olandijos, Švedijos, Jutlandijos juodmargiais, Ostfryzais.
Lietuvos juodmargių karvių genetinis pieno produktyvumo potencialas didinamas veisiant linijomis bei mažesnio produktyvumo linijas nuosekliai keičiant produktyvesn÷mis. Nuo 1960 m. juodmargiai galvijai Lietuvoje intensyviai gerinti Olandijos juodmargiais. XX a. aštuntame dešimtmetyje juodmargiams galvijams gerinti prad÷ta naudoti Danijos juodmargius, Vokietijos juodmargius, Britanijos fryzus ir holšteino veislių galvijus (Gaidžiūnien÷ ir Meškauskien÷, 2007).
Suaugusios karv÷s sveria 550 kg ir daugiau. Jų aukštis ties ketera siekia 129 cm, krūtin÷s gylis – 69–70 cm, jos plotis – 48–50 cm, apimtis – 197–199 cm, klubų plotis – 54–55 cm, įstrižas liemens ilgis – 155 cm. Suaugę buliai sveria 950–1 000 kg. Tik atvesti veršeliai sveria 32–36 kg. V÷liau prieauglis sparčiai auga ir greitai bręsta. Gerai šeriami ir prižiūrimi buliukai per m÷nesį priauga po 20–24 kg ir 18 m÷n. amžiaus sveria 420–460 kg, o to paties amžiaus telyčios – 370–400 kg. (Skurdien÷ ir kt., 2007).
Gerai šeriamos Lietuvos juodmarg÷s per metus duoda 6659 kg pieno. Vidutinis šios veisl÷s karvių pieno riebumas – 4,31 %, baltymingumas – apie 3,31 % (Apyskaita, 2013).
Ši veisl÷ sudaro apie 60% visų Lietuvoje auginamų galvijų, veisiama 26 rajonų ūkiuose. Geriausios bandos išplitusios Marijampol÷s, Kauno, Šakių, K÷dainių rajonuose (Gudonis, 2009).
Lietuvos juodmargių veisl÷ buvo kuriama ir gerinama keturis šimtmečius naudojant geriausių pasaulio juodmargių galvijų genetinį potencialą: Olandijos, Danijos, Anglijos,Vokietijos, Švedijos juodmargių, JAV ir Kanados holšteinų. Olandijos juodmargių veisl÷s galvijų vienetai Lietuvoje
buvo jau XVI – XVII amžiuje. Kiek daugiau Olandijos ir kitų veislių galvijų į Lietuvą prad÷ta įvežti XIX a. viduryje, ypač po baudžiavos panaikinimo (1861).
Šiuo metu Lietuvos juodmargiai galvijai sudaro apie 60 proc. respublikoje veisiamų galvijų. Jie turi daug Olandijos juodmargių kraujo ir yra panašaus kūno sud÷jimo. D÷l Olandijos juodmargių įtakos truputį sumaž÷jo Lietuvos juodmargių ūgis ir šiek tiek padid÷jo visi krūtin÷s ir užpakalio matmenys, pager÷jo eksterjeras, tešmens morfologin÷s bei fiziologin÷s savyb÷s, sustipr÷jo konstitucija (Gaidžiūnien÷ ir Meškauskien÷, 2007).
Skirtingų veislių karvių pieno sud÷tis ir savyb÷s yra skirtingos. Pieninių veislių (Holšteinų fryzų, Juodmargių, ir kt.) karv÷s duoda – 3500 - 5500 kg pieno, bet palyginti nedaug pieno riebalų (3,1 - 3,4 proc.). Tačiau Džersių – pieninių veislių karv÷s yra nelabai pieningos (2500 - 3500 kg), bet jų pienas riebus (5,0 - 6,5 proc., net iki 9 proc.) ir baltymingumas (3,9 - 4,3 proc.). Mažiausiai pieno duoda m÷sinių veislių karv÷s. Laikomos skirtingose geografin÷se zonose, produkuoja skirtingą kiekį ir skirtingos chemin÷s sud÷ties bei savybių pieną (Litvinczuk and Krol, 2002).
Daugiausiai pieno duoda Holšteino veisl÷s karv÷s. Šioms karv÷ms priklauso visi pieno produkcijos rekordai. Daug pieno primelžiama iš Olandijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos juodmargių, Britų fryzų, Anglerų ir kitų pieninių veislių karvių. Tų pačių veislių karvių pieno produkcijos kiekis nevienodas. Kiekviena veisl÷ turi ir produktyvių, ir neproduktyvių karvių. Tai priklauso ne tik nuo paveld÷jimo, bet ir nuo gyvulių š÷rimo, laikymo bei priežiūros (Sprengei et al., 2001).
1. 4. Aplinkos veiksniai įtakojantys karvių produktyvumą
Iš visų aplinkos veiksnių karvių pieningumą labiausiai nulemia š÷rimas. Per laktaciją su pienu karv÷s išskiria labai daug maisto medžiagų. Tod÷l, norint iš karv÷s gauti daug pieno, reikia ją visais laikotarpiais šerti pagal visaverčius racionus. Nepakankamai gausiai ir nesubalansuotais racionais šeriamos karv÷s pieningumas gali sumaž÷ti 25- 50 % (Matulionien÷, 2006).
Pirmaveršių pieningumą lemia ne tik genetin÷s bulių savyb÷s, bet ir geras jų auginimas, š÷rimas ir rūpestinga priežiūra, tinkamas naudojimas ir produktyvumo ryškinimas. Blogas karvių š÷rimas ypač turi įtakos pirmąją ir antrąją savaitę po apsiveršiavimo. Karvių pieningumui įtakos turi ir pašarų dr÷gnumas (per dr÷gni ar per sausi pašarai sumažina pieningumą), š÷rimo dažnumas (Grant, 1993).
Šeriant karves visaverčiais ir įvairiais pašarais, galima ne tik gerokai padidinti karvių produktyvumą, bet ir pagerinti pieno sud÷tį. Tinkamai šeriamų karvių primilžiai bus dideli, blogai šeriamos karv÷s greitai susirgs. Norint tinkamai šerti, reikia subalansuoti racioną. Pašaruose turi būti pakankamas kiekis baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kt.
Šeriant karves pilnaverčiais pašarais, pienas ir iš jo pagaminti produktai būna aukščiausios kokyb÷s, o šeriant nepilnaverčiais sumaž÷ja ne tik pieno kiekis, bet ir riebalų, baltymų ir kitų komponentų. Iš tokio pieno pagaminti produktai yra blogesn÷s kokyb÷s, blogai laikosi (Laurinavičius, 2003).
Geras pienas neturi tur÷ti pašalinių jam nebūdingų kvapų ir skonio. Didelę įtaką jam turi silosuoti pašarai, kurių kvapas piene juntamas po 15-30 s jį įkv÷pus. Tod÷l svarbu, kad prieš melžimą karvių loviuose nebūtų siloso ar jo likučių. Karv÷ms įkvepiant orą su siloso, kreolino ar benzino kvapu, pieno skonis pablog÷ja. Siloso skonio piene nebūna, kai karv÷s jį su÷da prieš 5 val. iki melžimo (Stankūnien÷ ir Tacas, 2004).
Vienas pagrindinių elementų, turinčių įtakos gyvulių sveikatai ir pieno kokybei, yra tvartas ir jo aplinka. Tvartuose pastatytuose žemose, dr÷gnose vietose, gyvuliai žiemą šąla, maž÷ja jų organizmo atsparumas, dažniau serga, tvartų ore būna daugiau mikroorganizmų (Sederevičius ir kt., 2004). Tod÷l pagal zoohigieninius reikalavimus karvid÷s turi būti statomos aukštesn÷se vietov÷se, arti ganyklų ir geriamojo vandens šaltinių. Tinkamiausias dirvožemis tur÷tų būti pralaidus vandeniui, orui. Tai geriausiai nuo taršos apsivalantis dirvožemis, o tuo pačiu mažinantis mikroorganizmų kiekį.
Karvid÷s teritoriją apsodinus medžiais ir krūmais, sudaromas palankesnis tvartų aplinkos mikroklimatas. Medžiai iki 26 % sulaiko aplinkoje esantį triukšmą, vasaros metu apsaugo patalpas nuo karščio. Be to, augalai gerai sugeria anglies dvideginį, naikina eilę mikroorganizmų. Tvartų teritorijoje keliai tur÷tų būti asfaltuoti ir švarūs, nekelti dulkių, o laisvas teritorijos plotas apželdintas (Greičiuvien÷ ir kt., 2004).
Pieningumui įtakos turi oro temperatūra ir tvartų mikroklimatas. Tinkamiausia temperatūra yra 6-8 ºC . Geras apšvietimas padeda gauti geros kokyb÷s pieną: galima geriau apžiūr÷ti pirmąsias pieno čiurkšles (tiriant ar karv÷s neserga mastitu), įvertinti pieno švarumą, apšviestą patalpą lengviau švariai išvalyti.
Teigiama, kad aukšta temperatūra žalingesn÷ už žemą, o staigūs temperatūrin÷s aplinkos pokyčiai gali būti pavojingesni nei pastovi aukšta ar žema temperatūra. Esant žemai temperatūrai gyvulio organizme pagreit÷ja medžiagų apykaita, pasigamina daugiau šilumos, pienas būna riebesnis, tačiau produktyvumas gali sumaž÷ti iki 10 proc., o kai temperatūra aukštesn÷, šilumos išskyrimas maž÷ja, gyvulio organizmas gali perkaisti. Laikant gyvulius šiltai jų pienas liesesnis. Kai karv÷s laikomos tvartuose, optimalus produktyvumas yra patalpos temperatūrai esant 8-12ºC (Bakutis, 2003).
1. 5. Melžimo įtaka pieno kiekiui ir kokybei
Karv÷s sveikata, pieno kiekis ir kokyb÷ labai priklauso nuo to, kaip pasiruošiama melžti. Melžiant stov÷jimo vietose, ne mažiau kaip 1 val. iki melžimo karv÷s prikeliamos, išvalomas m÷šlas, pakreikiama, o patalpos išv÷dinamos, kad neliktų dulkių ir sumaž÷tų mikroorganizmų. Nerekomenduojama karves šerti prieš pat melžiant, juo labiau – melžiant. Prieš melžimą paš÷rus aštraus kvapo ar skonio pašarais, jų prieskonis piene jaučiamas jau po 20-40 minučių. Geriausia karves pašerti 2 val. prieš melžiant. Sočios melžiamos karv÷s yra ramios, tod÷l lengviau atleidžia pieną. Šeriant karves melžimo metu, dulkančių pašarų dalel÷s patenka į pieną, karv÷s yra neramios, nes visas jų d÷mesys sukauptas į ÷dimą, bet ne į pieno atleidimą, d÷lto primelžiama mažiau ir liesesnio pieno, daug sunkiau užtikrinti pieno kokybę.
Iki melžimo ir melžiant labai svarbu su gyvuliais elgtis švelniai. Grubus elgesys, mušimas, neįprastai didelis triukšmas ar kiti pašaliniai dirgikliai sukelia stresą. Tad ir pieno primelžiama mažiau.
Sveikos karv÷s tešmenyje mikroorganizmų beveik n÷ra. Dažniausiai jų pasitaiko spenio kanale, o tešmens gilumoje retai. Pienas mikroorganizmais daugiausia užteršiamas melžimo metu nuo nešvarios odos ar netinkamai nuplauto tešmens, nuo melž÷jos rankų ar nešvaraus kraiko. Bet dažniausiai mikroorganizmais pienas užteršiamas nuo pieno indų, surenkamųjų talpyklų (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Visas paruošiamasis darbas melžimui turi trukti ne ilgiau kaip 1-ą minutę ir ne trumpiau kaip 30 s. Ruošiant karv÷s tešmenį ilgiau negu 2 - 5 min., pieno primelžiama iki 16 proc. mažiau. Jeigu tešmens paruošimas melžimui trunka 5 - 8 sekundes, tai pieno gali būti primelžiama iki 30 proc. mažiau. Automatizuotuose melžimo įrenginiuose, kuriuose po tešmens ir spenių nuvalymo melžikliai papildomai masažuoja apie 1 min. spenius, galutinai sužadindamas pieno atleidimas (Bruckmaier, 2001).
Karv÷s dažniausiai melžiamos 3- 6 minutes, tačiau melžimo trukm÷ ir pieno atidavimo greitis labai priklauso nuo tešmens paruošimo, primilžio, individualių karv÷s savybių, melžtuvų konstrukcijos ir technin÷s būkl÷s (Dzidic et al., 2004).
1.5.1. Mechanizuoto karvių melžimo technologija
Viena iš svarbiausių geros kokyb÷s pieno gamybos prielaidų yra tinkama melžimo technologija, melžimo įranga ir higiena. Melžimas sudaro 40-50 proc. bendrųjų darbo sąnaudų tvarte, tod÷l ypač svarbu efektyviai mechanizuoti melžimo procesą. Apskaičiuota, kad melžti 60
karvių per dieną – tai tas pats, kaip per metus pakelti 110 tūkst. kg svorį. Nuo melžimo kokyb÷s priklauso pieno kokyb÷ ir gyvulių produktyvumas. Didinant pieno ūkio rentabilumą labai svarbu fermoje įrengti optimalią melžimo sistemą. Ją pasirenkant reikia įvertinti investicijų ir patalpos poreikį, žmogaus darbo kelią, melžimo sąlygas ir galimybę išpl÷sti melžimo vietas, padid÷jus karvių bandai būtina atsižvelgti ir į kitus veiksnius (Bleizgys ir Č÷sna, 2012).
Karvid÷je, stov÷jimo vietose karv÷s prieš 1,5–2 val. pašeriamos, pašalinamas m÷šlas, išbarstomi pakratai ir pusvalandį prieš melžimą išv÷dinamos patalpos. Į melžimo aikšteles karv÷s varomos grup÷mis, laikantis eiliškumo. Geriausia, kai priešmelžimin÷je aikštel÷je karv÷s laikomos ne ilgiau kaip 20 min. Prieš melžimą patikrinamas vakuumo dydis, melžikliai, pulsatorių pulsų skaičius. Šaltu metų laiku melžikliai pašildomi šiltame vandenyje. Pirmosios pieno čiurkšl÷s gali būti numelžiamos prieš ruošiant arba baigiant ruošti tešmenį. Jei tešmuo švarus, numelžiama prieš plaunant, jei nešvarus – tik nuplovus ir sausai nušluosčius tešmenį ir spenius. Numelžiant pirmąsias čiurkšles prieš valant spenius ir tešmenį, iš karto pastebima, ar ketvirtis serga klinikiniu mastitu. Labai gerai jeigu kiekvienos karv÷s tešmuo plaunamas ir sausai nušluostomas atskira servet÷le. Negalima vieno melžimo metu ta pačia servet÷le apiplauti ir apšluostyti tešmenų visoms karv÷ms. Iš kiekvieno spenio kumštiniu būdu numelžiamos 2-3 pirmosios pieno čiurkšl÷s į specialų puodelį. Ant tamsaus puodelio intarpo atidžiai stebima pieno spalva ir konsistencija. Negalima pieno išmelžti ant delno, grindų, žol÷s ar kitur. Tešmuo ir speniai nušluostomi individualia kiekvienos karv÷s šluoste arba vienkartine popierine servet÷le, o išsitepęs m÷šlu plaunamas ir sausai nušluostomas (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Paprastai, kad tešmuo mažiau užsiterštų ir jį būtų galima lengviau paruošti melžimui, 3 - 4 kartus per metus nuo jo nukerpami plaukai. Pirmųjų čiurkšlių numelžimas ir tešmens bei spenių valymas turi trukti apytikriai apie 30 - 60 sekundžių. Dažniausiai šviežiapien÷s karv÷s pieną atleidžia per 30 sekundžių nuo tešmens paruošimo pradžios, o tai reiškia nuo pirmo prisilietimo prie tešmens. Tod÷l paprastai gerai nusausintomis šluost÷mis dažnai pakanka nuvalyti tik karv÷s tešmens dugną ir spenius (Stankūnien÷ ir Tacas, 2004).
Antroje laktacijos pus÷je, sul÷t÷jus pieno gamybai ir esant mažesniam spaudimui tešmenyje, pienas atleidžiamas silpniau, tod÷l prieš melžiant rekomenduojama valyti ne tik tešmens dugną, spenius, bet ir visą tešmenį (Stankūnien÷ ir Tacas, 2004). Tokiu būdu sudirginama daugiau nervų ir taip pienas greičiau atleidžiamas. Baigiant šluostyti tešmenį, reik÷tų kilstelti spenius į viršų. Taip imituojamas veršelio žindymas, kuris yra laikytinas pagrindiniu dirgikliu oksitocino išsiskyrimui (Bruckmaier, 2001).
Daugumoje melžimo aikštelių melž÷jos vaikšto 0,6–0,75 m. įgilintu 1,50–1,70 m. pločio taku. Priklausomai nuo melžimo vietų skaičiaus, melžimo automatizavimo lygio, karvių atitikimo
mechanizuoto melžimo reikalavimus, jų sugrupavimo, dirbti gali viena arba kelios melž÷jos skirtingose pus÷se, arba dalyse. Išskiriamos kelių tipų specialios karvių melžimo sal÷s – aikštel÷s:
- Tandemo tipo melžimo aikštel÷, - Eglut÷s tipo melžimo aikštel÷,
- Šonas prie šono (lygiagretaus tipo melžimo aikštel÷s),
- Karusel÷s tipo melžimo aikštel÷ (Stankūnien÷ ir Tacas, 2004).
Melžiklio movimo ant spenių eiliškumo tvarka: pirmiausia melžiklis maunamas ant priešingos pus÷s priekinio spenio, v÷liau – ant priešingos pus÷s užpakalinio, ant savos pus÷s užpakalinio ir priekinio spenių. Maunant melžiklius spenys smiliumi nukreipiamas į melžiklio vidų. Užmovus melžiklius, kolektorius lengvai nuleidžiamas žemyn, o melžtuv÷, pieno ir vakuumo žarnos patraukiamos link karv÷s kojų (Stankūnien÷ ir Tacas, 2004).
1. 6. Karvių melžimosi savyb÷s
Pastaruoju metu vystantis įvairių šalių galvijų veislininkystei, daug÷ja veislininkyst÷s bandos, tobul÷ja pieno ūkiai, tad didelis d÷mesys yra skiriamas melžimo savyb÷ms: melžimo greičiui, melžimo trukmei, didžiausiam pieno tek÷jimo greičiui.
Viena iš melžimo savybių - melžimo greitis, gali būti registruojamas kaip l÷tas, vidutinis ar greitas. Laikas čia skaičiuojamas nuo melžiklių užd÷jimo ant spenių ir iki jų nu÷mimo (Bagnato et al., 2003).
Melžimo savyb÷s turi įtakos žem÷s ūkių pelningumui. Nuo pieno tek÷jimo priklauso spenio sfinkterio funkcijos. Šis rodiklis lemia susirgimo mastitu riziką pirmaverš÷ms ir vyresn÷ms karv÷ms. Jei melžimo greitis gana didelis, sutrump÷ja darbo laikas, taigi sumaž÷ja melžimo kaina, elektros energijos ir melžimo įrangos išlaidos. Tačiau pernelyg greitas melžimas pavojingas tešmens būklei, o d÷l l÷to melžimo tešmuo ir speniai ilgiau dirginami, tod÷l greičiau pažeidžiami.
Melžimo savybių (melžimo trukm÷, melžimo greitis, didžiausia pieno tek÷jimo srov÷) rodikliai yra naudinga ir svarbi informacija, atspindinti melžimo eigą. Did÷jant melžimo greičiui, maž÷ja melžimo trukm÷. Tai turi teigiamą poveikį pieno savikainai, tačiau didelis pieno atleidimo greitis yra susijęs su tešmens liga – mastitu (Japertien÷ ir Japertas, 2007).
Daugelyje šalių melžimo greitis vertinamas skirtingai. Vienose šalyse naudojama nuo 1 iki 3 balų vertinimo sistema: 1 – l÷tai, 2 – vidutiniškai, 3 – greitai, kitose nuo 1 iki 8 arba nuo 1 iki 9 balų vertinimo sistema, tačiau populiariausia visgi išlieka naudojama nuo 1 iki 5 balų (1 – labai l÷tai, 2 -l÷tai, 3 – vidutiniškai, 4 – greitai, 5 – labai greitai) vertinimo sistema.
Priklausomai nuo to, kaip sureguliuota melžimo įranga, l÷to tek÷jimo periodas gali būti pernelyg ilgas ir karvių spenius veiks palyginti didelis vakuumas. D÷l ilgesnio vakuumo poveikio
gali būti pažeisti spenių kanalai (hiperkeratoz÷) ir oda. Sureguliavus melžiklių nu÷mimo įtaisus, paprastai sutrump÷ja l÷to tek÷jimo ir aukšto vakuumo faz÷ melžimo pabaigoje. Kad spenių pagrindas ir jų galiukų būkl÷ pager÷tų, ypač svarbu melžiklius nuimti laiku ir greitai (Japertien÷ ir Japertas, 2007).
Melžimo trukm÷ – tai laikas, per kurį yra pamelžiama karv÷, nuo melžiklių užd÷jimo ant spenių ir nu÷mimo nuo jų. Pagal Vokietijos mokslininkų duomenis, vidutin÷ Holšteino veisl÷s karvių melžimo trukm÷ buvo 5,7 min, didžiausia pieno tek÷jimo srov÷ 3,8 kg/min, pieno atleidimo greitis 2,5 kg/min (Gade et al., 2005).
1. 7. Karvių melžimas iš skirtingų tešmens ketvirčių
Atskirų tešmens ketvirčių pieno kiekis yra analizuojamas pagal tam tikrą laikotarpį panaudojant kompiuterinius modelius, kurie įvertina laukiamus pieno kiekius kiekvienam naujam melžimui ir kiekvienam tešmens ketvirčiui. D÷mesys atkreipiamas į kiekvieno ketvirčio primilžio ir viso kito pieno kiekio iš visų kitų tešmens ketvirčių santykį. Šie laukiami pieno kiekiai rodo normalias reikšmes pieno sekrecijai (pieno kiekiui per sekundę) atitinkamai karvei ir atitinkamam melžimui.
Pagal grafikus ūkininkai gali gauti informaciją apie tešmens sveikatingumo kontrol÷s būtinybę, pvz.: apie įtarimus esant nesveikam tešmens ketvirčiui.
Panaudojant šias sistemas ir turint nenutrūkstamus duomenis, galima anksčiau sužinoti gyvulių sveikatingumo statusą įvertinant šiuos parametrus:
• Pieno tek÷jimą; • Pieno kiekį; • Melžimo laiką;
• Sugebant „valdyti“ pieną (primilžį).
Taip ūkininkas gali anksti pasteb÷ti gyvuliui beprasidedančią ligą ir užkirsti kelią ligos vystymuisi (Reineke and Lais, 2004).
Geras pieno atleidimas reiškia, kad karv÷ atiduoda pieną greitai, tolygiai ir pilnai. Pieno atleidimo problemos gali neigiamai įtakoti tešmens sveikatą.
Ekonomiškai pieno atleidimas vaidina svarbią rolę. Pieno atleidimas lemia tešmens sveikatingumą. Daugelis tyrimų rodo, kad did÷jant pieno srautui, did÷ja rizika kilti problemoms, susijusioms su tešmeniu. Kai spenių skersmuo yra didesnis ir uždarymo raumenys silpnesni, pienas gali būti greičiau ir lengviau išmelžiamas. Tačiau tai gali lemti lengvesnį mastito suk÷l÷jų patekimą. Yra atliekami tyrimai, atskleidžiantys l÷to pieno tek÷jimo trūkumus. Taip yra tod÷l, kad spenio raumenys mechaniškai yra daugiau apkraunami ir tešmuo blogiau išmelžiamas.
Labai gerai, kai pieno primilžis per minutę yra tarp 2,2 ir 3,0 kg. Idealu, kai po melžimo pieno kiekis tešmenyje yra 0 kg.
Siekiant melžimo metu sutaupyti darbo laiką, karves reikia pripratinti prie trumpo paruošimo laiko melžimui. Tai netur÷tų užtrukti daugiau nei vieną minutę. Iš kitos pus÷s, prieš melžiant gali būti nepakankamai sudirginami spenio audiniai. Pilna apžiūra rodo, kad spenių ir jų galiukų stimuliacija prieš melžimą yra pagrindinis veiksmas, skatinantis hormono oksitocino išsiskyrimą ir didelę pieno srovę, d÷l ko yra pilnai išmelžiama karv÷. Gerai paruoštas gyvulys turi aukštą vidutinį pieno tek÷jimą. Baigiamasis melžimas negali viršyti 30 sekundžių, kad nebūtų sudirgintas tešmuo. Pieno ir vakuumo žarnos turi kaboti vertikaliai prie karv÷s. Svorio pasiskirstymas atskiriems speniams privalo atitikti atskirų pieno ketvirčių produktyvumą. Pieno ir vakuumo žarnos turi kaboti netoli karv÷s.
Vakuumo stiprumas ir pulsų dažnumas turi būti reguliariai tikrinamas. Spenių gumos ir melžimo žarnos negali tur÷ti įtrūkimų. Kartą per m÷nesį turi būti valomas reguliavimo vožtuvas. Specialistai aptarnaujantys melžimo sistemas turi užtikrinti, kad melžimo įranga būtų tvarkinga (Riogli, 2008).
1. 8. Karvių pieno sud÷ties rodikliai
Pienas susideda iš daugiau kaip 200 sud÷tinių dalių, tačiau pagrindiniai pieno komponentai yra vanduo, riebalai, baltymai, angliavandeniai, mineralin÷s medžiagos. Šios sud÷tin÷s dalys yra nepastovios. Jų kiekis piene priklauso nuo karvių veisl÷s, pašarų, laktacijos periodo ir kitų veiksnių. Pagrindinių pieno komponentų kiekiai pateikiami 2 lentel÷je (Grinien÷, 1992).
2 lentel÷. Pieno sud÷tinių dalių kiekiai, proc.
Sud÷tin÷s dalys Svyravimų ribos Vidurkis
Vanduo 8-89,5 87 Sausos medžiagos 10,5-14,5 13 Riebalai 2,5-6,0 4 Baltymai 2,9-3,85 3,3 Angliavandeniai 3,6-5,5 4,6 Mineralin÷s medžiagos 0,6-0,9 0,7
Pieno baltymai. Pieno baltymai sintetinami iš pašaruose esančių virškinamųjų azoto junginių. Šios medžiagos iš virškinamojo trakto patenka į kraują, o iš jo į tešmens liaukinį audinį, kuriame ir
susidaro pieno baltymai. Kraujyje esančios laisvosios amino rūgštys, polipeptidai ir kraujo baltymai yra pagrindiniai pieno baltymų pradmenys. Tod÷l jei karv÷s tinkamai veisiamos, šeriamos ir laikomos, gali padid÷ti ne tik primilžiai, bet ir pieno baltymingumas. Nustatyta, kad baltymų piene pagaus÷ja, kai karv÷s šeriamos pašarais, turinčiais biologiškai vertingų baltymų (sojų pupelių, rapsų, saul÷grąžų, s÷menų rupinių, žirnių, pašarinių pupų) (Bakutis, 2003).
Pieno riebalai. Pieno lipidai yra labiausiai kintanti pieno sud÷tin÷ dalis. Jos kiekis svyruoja tarp 3,2 proc. Ir 6,0 proc. ir daugiau. Svyravimo amplitud÷ priklauso nuo gyvulio veisl÷s, pašarų, sveikatos būkl÷s, laikymo sąlygų ir kitų veiksnių.
Piene vyraujantys riebalai yra trigliceridai – glicerolio ir laisvųjų riebalų esteriai. Nustatyta, kad skirtingų pieno riebalų rūgščių yra virš 400 rūšių: sviesto, kaprono, kaprilo, kaprino, lauro, miristo, palmitino, stearino, arachio, oleino, linelio, linoleno, arachidono ir kt.
Pagal anglies atomų skaičių jos skirstomos į did÷l÷s ir mažos molekulin÷s mas÷s, o did÷l÷s molekulin÷s mas÷s riebalų rūgštys į sočiąsias ir nesočiąsias.
Staniškien÷s 2007 metų duomenimis riebiausias pienas: Anglerų karvių veisl÷s – 5 proc., Airšyrų – 4,5 proc., Džersių – 5,2–5,8 proc., Lietuvos juodmargių – 4,3 proc., Lietuvos š÷mų – 4,35 proc. (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Laktoz÷s kiekis piene. Angliavandenių šaltinis karv÷ms yra celiulioz÷, krakmolas ir tirpus cukrus. Didžiajame prieskrandyje angliavandeniai skyla į gliukozę, acto, propiono ir sviesto rūgštis. Dalis šių medžiagų rezorbuojasi į kraują ir panaudojama energijai bei pieno gamybai. Kitą nedidelę dalį panaudoja mikroorganizmai. Nesunaudota gliukoz÷ riebalų depuose virsta riebalais (Rezamand et al., 2007).
Vienintelis pieno angliavandenis – pieno cukrus (laktoz÷) susidaro tik pieno liaukos sekrecinio epitelio ląstel÷se iš kraujo paimtos gliukoz÷s jai susijungus su fosforinga galaktoze (Rezamand et al., 2007).
Angliavandenių apykaita glaudžiai susijusi su riebalų ir baltymų apykaita. Jeigu gyvulys negauna angliavandenių su pašaru arba jų gauna per mažai, organizmas naudoja glikogeno atsargas. Išnaudojęs glikogeną, organizmas pirmiausia angliavandenius gamina iš kūno riebalų, paskui, ir iš baltymų. Trūkstant angliavandenių, atsiranda nuodijančių organizmą tarpinių apykaitos produktų - ketoninių kūnų ir karv÷ suserga medžiagų apykaitos liga – ketoze. Angliavandeniai saugo baltymus ir riebalus nuo irimo (Rezamand et al., 2007).
Pieno sud÷tis rodo karvių mitybą ir fiziologinę būklę. Laktoz÷s kiekio piene rodiklis kartu su kitais gali būti taikomas karvių energijos balansui įvertinti. Karv÷s, kurios intensyviau mobilizuoja energijos atsargas, dažniau suserga tešmens uždegimu. Jų piene sumaž÷ja laktoz÷s, baltymų ir ur÷jos koncentracija, ženkliai padid÷ja somatinių ląstelių kiekis (Rezamand et al., 2007).
1. 9. Karvių pieno kiekio ir sud÷ties kitimai rytinio ir vakarinio melžimo metu
Karv÷s turi būti melžiamos griežtai pagal dienotvarkę. Jeigu jos nesilaikoma, gali sutrikti pieno atleidimo refleksas. Melžti geriausiai vienodais laiko tarpais kas 12 val. (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Nei pieno kiekis, nei jo sud÷tis visu paros metu nebūna pastovūs. Tai priklauso nuo pašarų kokyb÷s, jų trūkumo ar pertekliaus, melžimo skaičiaus per parą ir intervalų tarp melžimų, fiziologin÷s būkl÷s, oro permainų ir kt.
Lyginant rytinio ir vakarinio melžimo pieną, didelių baltymų kiekio skirtumų nenustatoma (0,27 %), tuo tarpu rytinio melžimo piene riebalų randama 2,14 %, o vakarinio melžimo – 1,01 % mažiau negu pietinio melžimo piene. Mažiausiai sausųjų medžiagų randama rytinio melžimo piene, daugiausiai – pietinio melžimo piene. Vakarinio melžimo pieno kiekis sudaro 42 %, o rytinio – 58 % viso per parą primelžto pieno (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Paros laikas taip pat turi šiek tiek įtakos pieno kiekiui bei jo sud÷tin÷ms dalims. Rytinio melžimo metu, lyginant su vakariniu melžimu, pieno gaunama daugiau, tačiau vakarinio melžimo piene yra daugiau baltymų. Paros laikotarpiu labiau kinta riebalų kiekis (3 lentel÷je).
3 lentel÷. Pieno riebumo pokyčiai paros laikotarpiu (Skimundris, 1993).
Paros laikas, h Riebalų proc. Riebumo pokyčiai, proc.,
lyginant su rytiniu melžimu
5 3,07 100,0
9 5,21 169,3
13 4,59 149,1
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Magistro darbas atliktas 2011-2013 metais LSMU Veterinarijos Akademijos Gyvūnų veisimo katedroje ir A. Dambrausko ūkyje, Šilal÷s rajone.
Pirmajame tyrimų etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, jos sisteminimas ir analiz÷.
Antrajame tyrimų etape buvo atrinkta 50 karvių primelžto pieno kiekiui ir melžimo savybių analizavimui rytinio ir vakarinio melžimo metu.
Tyrimai atlikti antrą–šeštą laktacijos m÷nesį. Karv÷s tiriamuose ūkiuose melžtos į pieno liniją. Karvių melžimo savyb÷s įvertintos tešmens ketvirčių melžimo aparatu „УPB-1“ (Марьяхин и др., 2003). Kiekviena karv÷ buvo pamelžta 2 kartus: rytinio ir vakarinio melžimo metu.
Tešmens ketvirčių vertinimo aparatu „УPB-1“ (Марьяхин и др., 2003) nustatytas iš kiekvieno ketvirčio primelžto pieno kiekis, ketvirčių melžimo trukm÷ ir greitis. Iš viso įvertinta 200 tešmens ketvirčių.
Pagal gautus duomenis nustatyta:
• kiekvieno tešmens ketvirčio (priekinio dešiniojo, priekinio kairiojo, užpakalinio dešiniojo, užpakalinio kairiojo) melžimo trukm÷ (min.),
• ketvirčių melžimo greitis (kg/min.),
• tešmens indeksas (iš priekinių tešmens ketvirčių primelžto pieno kiekis, proc.),
• didžiausias ketvirčių melžimo trukm÷s nevienodumas, min. (didžiausias tešmens ketvirčių melžimo trukm÷s ir greičio skirtumas).
Tyrimams buvo naudojami:
Pieno sud÷ties ir kokyb÷s duomenys iš Valstyb÷s įmon÷s „Pieno tyrimai”;
Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys apie kontroliuojamų karvių produktyvumą.
Pagal SLS piene karv÷s buvo suskirstytos į tris klases. Pirmosios klas÷s karvių SLS buvo iki 200 tūkst./ml , о antrosios – nuo 200 tūkst./ml iki 400 tūkst./ml, о trečiosios – daugiau kaip 400 tūkst./ml.
Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle EXCEL (Microsoft Office, 2007)bei "R" statistiniu paketu. (http://www.r-project.org. Prieiga per internetą 2013 sausio 23 d.) Buvo paskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai (M), jų paklaidos (Se) bei sklaidos charakteristikos – vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (Sd) ir variacijos koeficientai (Cv).
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Tiriamosios karvių bandos pieno kiekio ir sud÷ties rodikliai pateikti 4 lentel÷je.
4 lentel÷. Tiriamosios karvių bandos pieno kiekio ir sud÷ties rodikliai.
Rodikliai Vidurkis SD SE CV Pieno kiekis kg 28,66 4,49 0,64 15,67 Riebalai, proc. 3,69 1,01 0,14 27,37 Baltymai, proc. 3,06 0,27 0,04 8,82 Ur÷ja, mg/proc. 8,16 5,23 0,74 64,09 Laktoz÷, proc. 4,44 0,23 0,03 5,18
3. 1. Primelžto pieno kiekio palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu
Pagal 5 lentel÷je pateiktus duomenis matome, kad iš visų tešmens ketvirčių daugiau primelžta pieno rytinio nei vakarinio melžimo metu. Mažiausias atskirų tešmens ketvirčių primelžto pieno kiekio skirtumas (0,73 kg) palyginus rytinį ir vakarinį melžimą nustatytas priekiniame kairiame tešmens ketvirtyje (p<0,01). Didžiausias atskirų tešmens ketvirčių primelžto pieno kiekio skirtumas (1,07 kg) nustatytas užpakaliniame dešiniame tešmens ketvirtyje (p<0,01). Rytinio melžimo metu nustatytas 1,39 proc. didesnis tešmens indeksas palyginus su vakariniu melžimu.
5 lentel÷. Atskirų tešmens ketvirčių pieno kiekis (kg) rytinio ir vakarinio melžimo metu.
Tešmens ketvirčiai Rodikliai PD PK UD UK Tešmens indeksas proc. Rytinis melžimasa 3,27 ±0,1 **b 3,25±0,1**b 4,74±0,11**b 4,83±0,09**b 40,28±0,63**b Vakarinis melžimasb 2,31±0,05 **a
2,5±0,09**a 3,81±0,09**a 3,76±0,09**a 38,89±0,57**a Pastaba: *p<0,05 ; **p<0,01.
Palyginus primelžto pieno kiekį iš priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių (1 pav.) nustatyta, kad daugiau pieno primelžta iš užpakalinių tešmens tiek rytinio, tiek vakarinio melžimo metu. Rytinio melžimo metu iš užpakalinių tešmens ketvirčių primelžta vidutiniškai 3,05 kg daugiau, o vakarinio melžimo metu 2,76 kg daugiau negu iš priekinių ketvirčių (p<0,01).
1 paveikslas. Priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių primelžto pieno kiekis rytinio ir vakarinio melžimo metu.
3. 2. Karvių melžimo trukm÷s palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu
Kaip parodyta 6 lentel÷je ilgiausia melžimo trukm÷ nustatyta užpakaliniame kairiajame tešmens ketvirtyje (nuo 5,06 iki 5,73 min.) tiek rytinio, tiek vakarinio melžimo metu. Mažiausia melžimo trukm÷ buvo priekiniame dešiniajame tešmens ketvirtyje nuo 3,97 min. vakarinio iki 4,49 min. rytinio melžimo metu. Nustatytas 21,56 proc. didžiausias melžimo trukm÷s skirtumas tarp ketvirčių.
6 lentel÷. Atskirų tešmens ketvirčių melžimo trukm÷ (min.) rytinio ir vakarinio melžimo metu. Tešmens ketvirčiai Rodikliai PD PK UD UK Didžiausias melžimo trukm÷s skirtumas tarp ketvirčių, proc. Rytinis melžimasa 4,49±0,05 **b 4,64±0,11**b 5,54±0,06**b 5,73±0,09**b 21,61*b Vakarinis melžimasb 3,97±0,11 **a
4,1±0,1**a 4,91±0,12**a 5,06±0,1**a 21,54*a Pastaba: *p<0,05 ; *p<0,01.
Išanalizavus priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo trukmę rytinio ir vakarinio melžimo metu (2pav.), nustatyta ilgesn÷ melžimo trukm÷ užpakaliniuose tešmens ketvirčiuose. Rytinio melžimo metu užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo trukm÷ buvo 1,07 min. ilgesn÷ nei priekinių (p<0,01). Vakarinio melžimo metu šis skirtumas buvo 0,95 min. (p<0,01).
Priekiniuose tešmens ketvirčiuose melžimo trukm÷ buvo 0,53 min. (p<0,01) ilgesn÷, o užpakaliniuose 0,65 min.(p<0,01) rytinio melžimo metu palyginus su vakariniu.
2 paveikslas. Priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo trukm÷ rytinio ir vakarinio melžimo metu.
3. 3. Karvių melžimo greičio palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu
Iš 7 lentel÷s duomenų matome, kad visuose karvių tešmens ketvirčiuose didesnis melžimo greitis buvo rytinio melžimo metu. Melžimo greičio skirtumas rytinio ir vakarinio melžimo metu skyr÷si nuo 0,06 kg/min. (užpakalinis dešinys tešmens ketvirtis) iki 0,10 kg/min. (užpakalinis kairys tešmens ketvirtis). Nustatytas 5,24 proc. didesnis melžimo greičio skirtumas tarp ketvirčių vakarinio nei rytinio melžimo metu.
7 lentel÷. Atskirų tešmens ketvirčių melžimo greitis (kg/min.) rytinio ir vakarinio melžimo metu. Tešmens ketvirčiai Rodikliai PD PK UD UK Didžiausias melžimo greičio skirtumas tarp ketvirčių, proc. Rytinis melžimasa 0,73±0,02 **b 0,7±0,02**b 0,86±0,02**b 0,85±0,02**b 18,26 Vakarinis melžimasb 0,65±0,07 **a
0,61±0,02**a 0,8±0,04**a 0,75±0,02**a 23,5 Pastaba: *p<0,05 ; **p<0,01.
Priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo greičio palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu parodytas 3 paveiksle. Tiek priekinių, tiek užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo greitis didesnis nustatytas rytinio melžimo metu palyginus su vakariniu.
Priekiniuose tešmens ketvirčiuose nustatytas 0,09 kg/min., o užpakaliniuose 0,07 kg/min. didesnis melžimo greitis rytinio melžimo metu palyginus su vakariniu.
3 paveikslas. Priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo greitis rytinio ir vakarinio melžimo metu.
3. 4. Skirtingų SLS klasių karvių primelžto pieno kiekio ir melžimo savybių palyginimas rytinio ir vakarinio melžimo metu
3.4.1. Primelžto pieno kiekis pagal SLS klases
Suskirsčius karves į grupes pagal SLS klases (8 lentel÷) palygintas atskirų tešmens ketvirčių primelžto pieno kiekis rytinio ir vakarinio melžimo metu. Nustatyta, kad daugiausia pieno primelžta II karvių grup÷je (200-400 tūkst./ml SLS) ir priekiniuose ir užpakaliniuose tešmens ketvirčiuose tiek rytinio, tiek vakarinio melžimo metu. Rytinio melžimo metu vidutiniškai, II karvių grup÷je, primelžta 1,23 kg pieno daugiau nei I grup÷je ir 0,86 kg pieno daugiau nei III karvių grup÷je. Vakarinio melžimo metu vidutiniškai II karvių grup÷je primelžta 1,26 kg pieno daugiau nei I ir 1,04 kg pieno daugiau nei III karvių grup÷je.
8 lentel÷. Atskirų tešmens ketvirčių primelžto pieno kiekis rytinio ir vakarinio melžimo metu pagal SLS klases.
Tešmens ketvirčiai Rodikliai/ SLS
klas÷ Priekinis dešinys Priekinis kairys Užpakalinis dešinys
Užpakalinis kairys Pieno kiekis (kg) rytinio melžimo metu
Iki 200 tūkst./ml 3,19±0,15 3,14±0,12 4,7±0,14 4,72±0,13
200-400 tūkst./ml 3,47±0.31 3,54±0,32 4,94±0,35 5,04±0,34 Virš 400 tūkst./ml 3,28±0,15 3,25±0,15 4,7±0,19 4,87±0,08
Pieno kiekis (kg) vakarinio melžimo metu
Iki 200 tūkst./ml 2,3±0,07 2,31±0,1 3,75±0,1 3,66±0,1
200-400 tūkst./ml 2,37±0,13 2,63±0,24 4,17±0,21 4,12±0,24 Virš 400 tūkst./ml 2,29±0,09 2,55±0,15 3,71±0,17 3,7±0,18
3.4.2. Karvių melžimo trukm÷ pagal SLS klases
Kaip matome iš 9 lentel÷s duomenų ilgesn÷ melžimo trukm÷ nustatyta užpakaliniuose tešmens ketvirčiuose palyginus su priekiniais tiek rytinio tiek vakarinio melžimo metu tarp visų SLS klasių karvių. Rytinio melžimo metu ilgiausia melžimo trukm÷ nustatyta I karvių grup÷je. Ji buvo 0,16 min. ilgesn÷ nei II ir III grup÷s karvių. Vakarinio melžimo metu II karvių grup÷je nustatyta 0,04 min. ilgesn÷ melžimo trukm÷ nei I ir 0,25 min. ilgesn÷ melžimo trukm÷ nei III karvių grup÷je.
9 lentel÷. Atskirų tešmens ketvirčių melžimo trukm÷ rytinio ir vakarinio melžimo metu pagal SLS klases.
Tešmens ketvirčiai Rodikliai/ SLS
klas÷ Priekinis dešinys Priekinis kairys Užpakalinis dešinys
Užpakalinis kairys Melžimo trukm÷ (min.) rytinio melžimo metu
Iki 200 tūkst./ml 4,45±0,06 4,58±0,16 5,6±0,1 5,9±0,12
200-400 tūkst./ml 4,63±0,08 4,8±0,3 5,44±0,11 5,51±0,25
Virš 400 tūkst./ml 4,48±0,1 4,65±0,18 5,51±0,1 5,62±0,18
Melžimo trukm÷ (min.) vakarinio melžimo metu
Iki 200 tūkst./ml 3,85±0,17 3,97±0,16 4,9±0,18 5,07±0,15
200-400 tūkst./ml 4,21±0,26 4,37±0,26 5,04±0,29 5,23±0,28 Virš 400 tūkst./ml 4,01±0,15 4,15±0,15 4,84±0,18 4,96±0,18
3.4.3. Karvių melžimo greitis pagal SLS klases
Atskirų tešmens ketvirčių melžimo greitis rytinio ir vakarinio melžimo metu pagal SLS klases parodytas 10 lentel÷je.
Pagal lentel÷s duomenis nustatyta, kad rytinio melžimo metu II karvių grup÷s melžimo greitis buvo 0,28 kg/min. didesnis nei I ir 0,13 kg/min. didesnis nei III grup÷s karvių. Vakarinio melžimo metu didžiausias melžimo greitis taip pat nustatytas karvių grup÷je, kurioje SLS buvo nuo 200 iki 400 tūkst./ml. Šioje karvių grup÷je nustatytas 0,27 kg/min. didesnis nei I ir 0,13 kg/min. didesnis nei III karvių grup÷s melžimo greitis.
10 lentel÷. Atskirų tešmens ketvirčių melžimo greitis rytinio ir vakarinio melžimo metu pagal SLS klases.
Tešmens ketvirčiai Rodikliai/ SLS
klas÷ Priekinis dešinys Priekinis kairys Užpakalinis dešinys
Užpakalinis kairys Melžimo greitis (kg/min.) rytinio melžimo metu
Iki 200 tūkst./ml 0,72±0,03 0,7±0,03 0,84±0,03 0,8±0,02
200-400 tūkst./ml 0,75±0,07 0,73±0,03 0,91±0,06 0,91±0,04 Virš 400 tūkst./ml 0,73±0,03 0,7±0,02 0,86±0,04 0,88±0,03
Melžimo greitis (kg/min.) vakarinio melžimo metu
Iki 200 tūkst./ml 0,72±0,14 0,6±0,03 0,81±0,07 0,73±0,02
200-400 tūkst./ml 0,58±0,04 0,66±0,03 0,83±0,03 0,79±0,03 Virš 400 tūkst./ml 0,58±0,03 0,61±0,03 0,77±0,03 0,75±0,03
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Vidutiniškai iš mūsų tiriamosios karvių bandos buvo primelžta 28,66 kg, 3,69 proc. riebumo, 3,06 proc. baltymingumo pieno.
Iš visų tešmens ketvirčių rytinio melžimo metu yra primelžiama vidutiniškai 16,09 kg pieno, vakarinio melžimo metu – 12,38 kg pieno, o lyginant priekinius ketvirčius su užpakaliniais ketvirčiais, tai priekiniuose primelžiama 6,52 kg pieno rytinio melžimo metu ir 4,81 kg pieno vakarinio melžimo metu, o užpakaliniuose rytinio melžimo metu – 9,57 kg pieno, vakarinio melžimo metu – 7,57 kg pieno.
G. Chladek su grupe mokslininkų (2011) tyrę primelžto pieno kiekį rytinio ir vakarinio melžimo metu nustat÷, kad vidutiniškai 3,6 kg pieno primelžta rytinio melžimo metu.
V. Tancin su bendraautoriais (2006) taip pat nustat÷, kad 3,5 kg pieno primelžta rytinio melžimo metu palyginus su vakariniu melžimu.
Ištyrus priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo trukmę rytinio ir vakarinio melžimo metu, nustatyta ilgesn÷ melžimo trukm÷ užpakaliniuose tešmens ketvirčiuose.
Rytinio melžimo metu užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo trukm÷ buvo 1,07 min., o vakarinio 0,95 min. ilgesn÷ nei priekinių (p<0,01).
V. Tancin su bendraautoriais (2006) tyr÷ melžimo trukmę tešmens ketvirčiuose rytinio ir vakarinio melžimo metu. Tyrimų rezultatai parod÷, kad 0,98 min. ilgesn÷ melžimo trukm÷ buvo rytinio melžimo metu palyginus su vakariniu melžimu.
Palyginus priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo greitį rytinio ir vakarinio melžimo metu, nustatyta, kad tiek priekinių, tiek užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo greitis didesnis rytinio melžimo metu.
Priekiniuose tešmens ketvirčiuose nustatytas 0,09 kg/min., o užpakaliniuose 0,07 kg/min. didesnis melžimo greitis rytinio melžimo metu palyginus su vakariniu.
V. Tancin su grupe mokslininkų (2006) nustat÷ 0,07 kg/min. didesnį melžimo greitį rytininio nei vakarinio melžimo metu. Palyginę priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių melžimo greitį anksčiau pamin÷ti mokslininkai nustat÷ 0,06 kg/min. didesnį melžimo greitį užpakaliniuose tešmens ketvirčiuose.
Suskirsčius karves pagal SLS klases nustatyta, kad daugiausia pieno duoda karv÷s kurių SLS svyruoja nuo 200 tūkst./ml iki 400 tūkst./ml ir rytinio melžimo metu, ir vakarinio melžimo metu iš visų ketvirčių.
Ilgiausia rytinio melžimo trukm÷ yra sveikiausių karvių, kurių SLS neviršija 200 tūkst./ml, o vakarinio – karvių, kurių SLS yra tarp 200 tūkst./ml ir 400 tūkst./ml. II SLS klas÷s karvių melžimo greitis yra didžiausias, tiek rytinio, tiek vakarinio melžimo metu.
5. IŠVADOS
1. Išanalizavus primelžto pieno kiekį iš visų tešmens ketvirčių, paaišk÷jo, kad rytinio melžimo metu yra primelžiama 3,71 kg pieno daugiau nei vakarinio melžimo metu. Palyginus primelžto pieno kiekį iš priekinių ir užpakalinių tešmens ketvirčių nustatyta, kad daugiau pieno primelžta iš užpakalinių tešmens tiek rytinio, tiek vakarinio melžimo metu.
2. Melžimo savybių tyrimai parod÷, kad rytinio melžimo trukm÷ yra ilgesn÷, nei vakarinio. 3. Apskaičiavus melžimo greitį nustatyta, kad tiek priekinių, tiek užpakalinių tešmens
ketvirčių melžimo greitis buvo didesnis rytinio melžimo metu.
4. Suskirsčius karves į grupes pagal SLS klases, nustatyta, kad daugiausia pieno primelžta II karvių grup÷je (200-400 tūkst./ml SLS) ir priekiniuose ir užpakaliniuose tešmens ketvirčiuose tiek rytinio, tiek vakarinio melžimo metu. Ilgiausia melžimo trukm÷ buvo I karvių grup÷je rytinio melžimo metu, o vakarinio melžimo metu – II karvių grup÷je. Didžiausias melžimo greitis tiek rytinio, tiek vakarinio melžimo metu buvo II karvių grup÷je.
