LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS INSTITUTAS
MONIKA GERULIENĖ
SKIRTINGO ŠĖRIMO ĮTAKA AVINUKŲ AUGIMUI IR
SĖKLIDŽIŲ IŠSIVYSTYMUI
EFFECTS OF DIFFERENT FEEDING ON MALE LAMB
GROWTH AND TESTICLE DEVELOPMENT
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas: dr. A. Šiukščius
2
DARBAS ATLIKTAS GYVULININKYSTĖS INSTITUTE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas
„SKIRTINGO ŠĖRIMO ĮTAKA AVINUKŲ AUGIMUI IR SĖKLIDŽIŲ IŠSIVYSTYMUI“: 1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudojamas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS INSTITUTE
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (- riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SANTRAUKA...4 SUMMARY...6 ĮVADAS...8 1. LITERATŪROS APŽVALGA...9
1.1. Avininkystės raida Lietuvoje ir užsienio šalyse...9
1.2. Mitybos normos avims...13
1.3. Avių produkcijos ir reprodukcinės savybės...17
1.4. Avių kergimo amžius ir laikas...20
1.5. Avių veisimo technologijos...22
1.6. Naudojamos sėklinimo technologijos...24
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...27
2.1. Tyrimo atlikimo vieta, laikas, sąlygos...27
2.2. Avinukų grupių sudarymo metodika...27
2.3. Sėklidžių matavimo metodika...29
2.4. Sėklidžių mėginių tyrimų metodika...29
2.5. Spermos kokybės įvertinimas...33
2.6. Statistinis duomenų įvertinimas...34
3. TYRIMO REZULTATAI...35
3.1. Skirtingų racionų įtaka avinukų augimui...35
3.2. Avinukų sėklidžių vystymosi vertinimas šeriant skirtingais racionais...37
3.3. Sėklidžių mėginių išsivystymo įvertinimas...38
3.4. Avinukų sėklidžių cheminė sudėtis...39
3.5. Avinukų spermos kokybė...42
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ...44
IŠVADOS...46
4
SANTRAUKA
Tema: ,,Skirtingo šėrimo įtaka avinukų augimui ir sėklidžių išsivystymui“ Studentė: Monika Gerulienė
Baigiamojo darbo vadovas: dr. Artūras Šiukščius
Darbo apimtis: darbą sudaro 46 puslapiai, 5 lentelės, 27 paveikslai.
Atlikimo vieta: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas Kaunas 2017 m. Darbo tikslas: nustatyti skirtingo šėrimo įtaka avinukų reproduktorių augimui, vystymuisi ir
reprodukcinėms savybėms.
Darbo uždaviniai:
1. įvertinti skirtingų racionų įtaką avinukų augimui;
2. atlikti avinukų pašarų sunaudojimo analizę naudojant skirtingą šėrimą; 3. ištirti avinukų lytinių organų išsivystymą šeriant skirtingais pašarais; 4. įvertinti skirtingų pašarų poveikį avinukų spermos kokybei.
Tyrimo metodika. Tyrimui atlikti, analogų principu, atsižvelgiant į kilmę, amžių (6 mėn.),
svorį, įmitimą ir lytį, buvo sudarytos 3 nujunkytų avinukų grupės, po 8 individus kiekvienoje. Nujunkyti avinukai buvo intensyviai šeriami 5 mėnesius. Pirmos grupės (kontrolinė) avinukai buvo šeriami traiškytomis avižomis be priedų, antroji grupė (tiriamoji) - traiškytomis avižomis su priedais. Ši grupė dar buvo suskirstyta į pogrupį A – kur buvo įterptas 4,5 % vitamininis mineralinis papildas su neorganinės kilmės mikroelementais, ir B pogrupį – buvo įterptas 4,5 % vitamininis mineralinis papildas su organinės kilmės mikroelementais. Trečios (tiriamosios) grupės avinukai buvo šeriami kombinuotaisiais pašarais. Tiriamojo darbo metu buvo nustatyti ir apskaičiuoti vidutiniai avinukų svoriai bandymo pradžioje ir pabaigoje (kg), vidutinis prieaugis per parą (g). Taip pat buvo apskaičiuotos koncentruotų pašarų sąnaudos 1 kg priaugti (kg), koncentruotų pašarų sąnaudos 1 avinukui per parą (kg).
Atliktas avinukų sėklidžių vystymosi vertinimas, šeriant skirtingais racionais. Lanksčiuoju metru buvo matuojamas perimetras apjuosus abi sėklides per storiausią vietą (apimtis cm, tūris ml). Paskerstų avinukų sėklidžių tūriui nustatyti buvo matuojama kiekviena sėklidė atskirai, o tūris apskaičiuotas, įmerkus sėklidę į sugraduotą stiklinėlę, pripildytą H2O. Apskaičiuojamas ir sėklidžių tūrio skirtumas ml. Buvo matuojamas sėklidžių aukštis (mm), plotis (mm) bei prielipo svoris (g). Atliktas avinukų sėklidžių vystymosi vertinimas šeriant skirtingais racionais. Nustatyti šie parametrai: sausos medžiagos; baltymai; riebalai; pelenai. Bandymo pabaigoje, kai avinukai 12
5 mėn. amžiuje pasiekė brandą ir buvo lytiškai aktyvūs, iš jų buvo imama sperma ir tiriama jos kokybė.
Tyrimo rezultatai ir išvados. Įvertinus skirtingų racionų įtaką avinukų augimui geriausi
rezultatai gauti avinukus šeriant kombinuotais pašarais jų priesvoriai siekė vidutiniškai iki 159,0±6,3 g per parą (P<0,05). Statistiškai patikimo priesvorių skirtumo tarp avinukų grupių šertų kombinuotais pašarais ir traiškytomis avižomis +4,5 % vitamininis mineralinis papildas su neorganinės ir organiniais mikroelementais nebuvo. Daugiausiai koncentruotų pašarų sąnaudų vienam kilogramui priesvorio gauti reikėjo avinukams, kurie gavo traiškytas avižas be priedų ir siekė iki 13,20 kg, kai gaunant kombinuotus pašarus jos buvo tik 6,57 kg. Įvedus kombinuotus pašarus į veislei auginamų avinukų grupės racioną sėklidės išsivystė geriausiai palyginus su kontroline grupe, bei siekė iki 248,14±9,45 g (P<0,05). Kombinuoti pašarai avinukų racionuose padidino spermos fiziologinius rodiklius (P<0,05) palyginus su traiškytomis avižomis be priedų, o tarp kombinuotais pašarais ir traiškytomis avižomis su neorganiniais bei organiniais mikroelementais šertų avinukų grupių spermos kokybės statistiškai patikimo skirtumo nenustatyta.
Rekomendacijos. Atlikus tyrimus, veislinių avinukų auginimui, neturint galimybės naudoti
kombinuotųjų pašarų, į racioną galima rekomenduoti įvesti traiškytas avižas su neorganiniais arba organiniais mineraliniais priedais.
6
SUMMARY
Master Thesis: Effects of different feeding on male lamb growth and testicle development Student: Monika Gerulienė
Supervisor: dr. Artūras Šiukščius
The volume of work: The size of the work is 46 pages, 5 charts and 27 picture
Master‘s place: Animal Science Institute of Lithuanian University of Health Sciences Kaunas
2017 m.
The aim of the study: to determine the effects of different feeding on the growth of male lambs,
their development and reproductive qualities.
Objectives:
1. to determine the effects of different diets on lamb growth; 2. to analyse feed intake at different feeding;
3. to investigate the development of sexual organs at different feeding of male lambs; 4. to determine the effects of different feeds on the semen quality of male lambs.
Materials and methods. Weaned male lambs were allotted into three groups of 8 animals
each on the basis of the analogue principle with respect to male lamb origin, age (6 month), weight, condition score and sex. The lambs were on intensive feeding for 5 months. The control group of lambs (C1) was fed crushed oats with no additives, the treated group of lambs (T2) was fed crushed oats with additives. Moreover, this group (T2) was subdivided into subgroups A and B the diets of which were supplemented, respectively, with +4.5% vitamin-mineral premix containing inorganic trace minerals and +4.5% vitamin-mineral premix containing organic trace minerals. The third treated group (T3) was offered compound feeds. During the treatment, the average weights (kg) of lambs were determined at the start and end of the trial, including the average daily gain (g). Consumption of concentrated feeds per kg gain and per lamb per day (kg) were also calculated.
The development of lamb testicles at different feeding was determined. The circumference was measured using measuring tape by girdling both testicles on their thickest place (girth in cm, volume in ml). Each separate testicle was measured to determine the testicle volume of slaughtered lambs by immersing the testicle into the graded beaker filled with H2O and calculating the difference in ml. The height (mm), width (mm) of the testicles and epididymis weight (g) were also measured. The following items were determined regarding the effects of different diets on testicle development: dry matter, protein, fat and ash content. At the trial end, when the lambs matured at 12 months of age and were sexually active, their semen was collected for the evaluation of semen quality.
7
Results and conclusions. Lamb feeding with compound feeds resulted in the best growth
results with the average daily gains of up to 159.0±6.3 g (P<0.05). There were no significant differences in weight gains between the groups of lambs given either compound feeds or crushed oats with or without organic or inorganic trace minerals. The highest concentrated feed intake per kg gain was recorded for the lambs given whole crushed oats without additives and it amounted to 13.20 kg vs 6.57 kg when feeding compound feeds the best development of testicles the weight which amounted to 248.14±9.45 g (P<0.05) was found in the group of lambs given compound feeds in comparison with the control group. Feeding compound feeds resulted in higher physiological indicators of semen (P<0.05) in comparison with feeding crushed oats, whereas there was no significant difference for the semen quality between the groups fed compound feed and crushed oats with inorganic and organic microelements.
Recommendations. Our study indicates that in case there is no possibility to use compound
feeds for growing of breeding lambs, it is recommended to include crushed oats with inorganic or organic vitamin-mineral premix trace elements.
8
ĮVADAS
Avys yra vienos iš seniausiai žmonių prijaukintų gyvulių. Archeologai teigia, kad tai įvyko maždaug prieš 10 tūkstančių metų. Per šį laikotarpį išvesta daugiau nei 900 naujų avių veislių, o pasaulyje jų auginama apie milijardą. Iš pradžių žmonės naudojosi tik avių mėsa bei pienu, bet ilgainiui išmoko panaudoti ir vilną [1].
Lietuvos ūkininkai augina daugiau nei 30 avių veislių, daugiausia – mėsinių. Avininkystė – sparčiausiai auganti gyvulininkystė šaka, kasmet avių padaugėja penktadaliu, ir dabar Lietuvoje jų auginama beveik 200 tūkstančių. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, 2017 m. rugsėjo 29 d. Lietuvoje buvo užregistruotos 192293 avys. Avis laikė 10840 laikytojų. Didesnes nei 150 avių bandas turėjo 121 avių laikytojas, o daugiau kaip 1000 avių - 12 augintojų [2].
Gruber ir bendraautoriai [3] teigia, jog avių produktyvumas labai priklauso nuo tinkamo jų šėrimo. Nors avys nereiklios pašarams, tačiau būtina, kad su pašarais jos gautų reikiamą kiekį energijos ir svarbiausių maisto medžiagų, mineralinių elementų bei vitaminų. Dėl šių medžiagų trūkumo avys liesėja, prasčiau apsivaisina ir atveda mažai bei silpnų ėriukų
Viena iš sąlygų avininkystės vystymuisi yra nuolatinis genetinio progreso užtikrinimas. Šiuolaikinės reprodukcinės biotechnologijos sukuria prielaidas ne tik platesniam geriausių populiacijos individų genetinio potencialo panaudojimui, bet kartu užtikrina ir efektyvesnį avių bandų reprodukcinį procesą. Taip pat labai svarbu žinoti, koks yra taikomų reprodukcinių biotechnologijų efektyvumas.
R. Nainienės ir kitų bendraautorių [4] teigimu, reprodukcinės biotechnologijos gyvulininkystėje naudojamos, siekiant pagreitinti selekcijos procesą, vykdyti tarptautinę prekybą, saugoti genetinius išteklius. Sėklinimo technologijos sukurtos jau daugiau nei prieš šešiasdešimt metų. Jos labai plačiai naudojamos pieninės galvijininkystės veisimo programose, o jų poveikis produktyvumo didėjimui milžiniškas. Tačiau sėklinimo technologijos avininkystėje nėra plačiai naudojamos.
Šio darbo tikslas - nustatyti skirtingo šėrimo įtaka avinukų reproduktorių augimui,
vystymuisi ir reprodukcinėms savybėms.
Darbui atlikti numatyti šie uždaviniai:
1. Įvertinti skirtingų racionų įtaką avinukų augimui.
2. Atlikti avinukų pašarų sunaudojimo analizę, naudojant skirtingą šėrimą. 3. Ištirti avinukų lytinių organų išsivystymą, šeriant skirtingais pašarais. 4. Įvertinti skirtingų pašarų poveikį avinukų spermos kokybei.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Avininkystės raida Lietuvoje ir užsienio šalyse
Iki 1988 m. Lietuvoje buvo auginamos tik Lietuvos juodgalvės ir vietinės šiurkščiavilnės avys. Vėliau entuziastingų ūkininkų dėka įvairių veislių avių buvo įvežta iš užsienio. Šiuo metu auginamos net 36 veislių avys, iš jų 29 – mėsinės. Lietuvoje formuojasi aiški mėsinės avininkystės kryptis ir didėja avių skaičius [5].
Avių produktyvumas susijęs su jų išore ir vidine sandara. Skirtingo produktyvumo tipo avys turi skirtingas eksterjero, konstitucijos ir interjero savybes. Pagal dominuojantį produktyvumą yra išskiriami šie produktyvumo tipai: mėsos, vilnos, pieno, kailio ir riebalų [6]. Didėjant avių skaičiui, didėja ir avių produktyvumas.
Keičiantis mitybos įpročiams ir didėjant vartotojų perkamajai galiai, didėja ir avienos paklausa, – jos išties dar labai trūksta. Ypač paklausi neriebi 5–8 mėn. amžiaus ėriukų mėsa. Šiuo metu mėsa yra pelningiausias iš avių gaunamas produktas, nors avienos suvartojama gerokai mažiau nei vištienos, kiaulienos ar jautienos [7]. Avienoje yra daugiau nepakeičiamųjų aminorūgščių, mėsa geresnio skonio. Aviena – puikus dietinis produktas [8]. Nemažai avienos eksportuojama į Vokietiją. Vis dėlto dideliais pasiekimais užsienio rinkose dar negalime pasidžiaugti, nes surinkti vienai partijai būtiną avių kiekį – sudėtinga. Avienos kiekis turi būti didelis ir pastovus, kad išlaikytų susidomėjimą Lietuvos rinka. Avys Lietuvoje auginamos dėl mėsos, o vilna tėra papildomas resursų šaltinis, gaunamas iš šios rūšies gyvūnų [9].
Vilna prieškario metais buvo gana svarbi produkcijos šaka. Dažnai net nedideli miesteliai turėdavo savo vilnos karšyklas. Šiuo metu vilnos paklausa yra nedidelė, fabrikai dažniausiai už ją moka nedaug, problematiška ją išplauti. Namudiniai gaminiai iš vilnos nėra labai paklausūs. Vilną galima panaudoti ne tik drabužių ar avalynės, bet ir papuošalų gamybai, apšiltinimo pramonėje [10]. Pieninė avininkystė turi perspektyvą, nes sūrio, kitų produktų paklausa yra didelė, nepatenkinama, o ką jau kalbėti apie eksportą. Daugelyje šalių avių pienas vartojamas maistui. Jis geriamas šviežias arba perdirbamas į įvairių rūšių sūrius, jogurtus.
2000 m. avininkystę buvo ištikusi gili krizė, Lietuvoje buvo likę tik apie 10 tūkst. avių. Dabar padėtis pagerėjusi [11]. Šiuo metu Lietuvoje yra auginama apie 200 tūkstančių įvairių veislių avių. Iš jų 79 % sudaro mėsinės, 18 % – kailinės, 0,5 % – melžiamos ir 2,5 – % egzotinės ir kitos avys. B. Zapasnikienės [5] teigimu, daugiausia laikoma Lietuvos juodgalvių. Visos kitos veislės yra įvežtos iš užsienio, iš kurių populiariausios – Romanovo ir sufolkai. Kiek mažiau auginama
10 Vokietijos juodgalvių, baltagalvių bei merinosų, prekosų, berišon diušer, mėsinių merinosų, vilšyrhornų, tekselių, Lenkijos žemumų, ostfryzų, šarolė, Oksfordo žemumų, skudų ir kitų veislių avių. Rečiausios veislės, kurių mūsų šalyje turima tik po kelis egzempliorius, yra Koburgo lapinės, Jakobo, Kveslando salos, Kerry Hill bei Gotlando avys [12].
Avių augintojai gali pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) parama, skirta retų Lietuvos senųjų veislių gyvūnams ir naminiams paukščiams išsaugoti. Retomis veislėmis mūsų šalyje įvardijamos Lietuvos juodgalvės ir vietinės šiurkščiavilnės avys. Avininkystė apskritai be paramos vargu ar būtų rentabili ūkio šaka. Už senojo genotipo Lietuvos avis (ėriavedes, avytes ir veislinius avinus) Europos Sąjunga kasmet skiria po 28 eurus už kiekvieną [14].
1 pav. Avių skaičius Lietuvoje 2008-2017 metų laikotarpyje [2]
Šaltinis: autorės sudarytas pagal žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro informaciją.
Dabar auginama apie 200 tūkst. avių, kurias laiko virš 10 000 avių augintojų (žr. 1 pav.). Tuo tarpu veislinių avių priskaičiuojama iki 5-7 tūkst. Be to, šalyje dominuoja smulkūs avių ūkiai, kuriuose dažniausiai laikoma po 1-5 avis (tokie ūkiai sudaro apie 32%). Po 6-20 avių laiko 26% ūkių; 21-50 avių – 22%; 51-100 avių – 17 %; o 101-150 avių – 2% ūkių; o daugiau kaip 150 avių – tik 2% ūkių.
Beveik visos avys laikomos privačiuose ūkiuose. Avininkystė populiariausia tuose regionuose ir rajonuose, kurie negali pasigirti derlingomis žemėmis, turi kalvotą kraštovaizdį. Daugiausia avių laikoma Alytaus, Anykščių, Zarasų, Molėtų, Ignalinos, Utenos, Telšių, Lazdijų, Vilniaus rajonuose. Tuo tarpu Birštono, Kazlų Rūdos, Akmenės, Pagėgių, Druskininkų rajonuose jų laikoma labai nedaug. Didžiausią perspektyvą kokybiškos avienos gamyboje turi produktyvių
0 20000 40000 60000 80000 100000 120000 140000 160000 180000 200000 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 tū kst. metai
11 mėsinių veislių avių auginimas (ne mažiau 300 ėriavedžių) pagal pačias pažangiausias laikymo technologijas [15].
2 pav. Avininkystės ūkių skaičius Lietuvoje [2]
Šaltinis: autorės sudarytas pagal žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro informaciją.
Apžvelgiant 2008 ir 2017 metų laikotarpį, matomas tendencingas avininkystės ūkių skaičiaus didėjimas Lietuvoje (žr. 2 pav.). Lyginant 2008 ir 2017 metus, šis skaičius išaugo tris kartus, tai dar kartą parodo, kad avininkystė – perspektyvus verslas Lietuvoje. Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovo Žilvino Augustinavičiaus teigimu, avių augintojų šalyje daugėja dėl įvairių priežasčių: kai kurie ūkininkai atsisako pienininkystės, kiti dėl afrikinio kiaulių maro nebegali auginti kiaulių, todėl augina avis. Susidomėjimas avininkyste padidėjo ir dėl išmokų už mėsines avis. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad avininkystė yra mažiausiai užpildyta ūkininkavimo niša, jos produkcijai garantuotas eksportas ir vidaus rinka, ši gyvulininkystės šaka nereikalauja didelių investicijų ir sąnaudų, labai tinka šeimos ūkio kūrimui, palanki ekologiniam ūkininkavimui [16].
Pieninė avininkystė sparčiai plėtojama Ispanijoje, Portugalijoje. Nuolatinė sausra ir menka augmenija skatina pieninės avininkystės verslą ir kitose Viduržemio jūros bei Vidurio Rytų šalyse (Egipte, Irane, Irake, Saudo Arabijoje, Sirijoje ir kt.). Pieninė avininkystė išplėtota ir Italijoje, Olandijoje, Graikijoje, Izraelyje, Bulgarijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Rumunijoje ir daugelyje kitų valstybių [17].
Anot B. Zapasnikienės [18], šiuo metu didžiausią perspektyvą turi vislios, greit bręstančios ir riebalų nekaupiančios mėsinių veislių avys. Mėsinių avių auginimu ypač garsėja Didžioji Britanija. 0 2000 4000 6000 8000 10000 12000 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 Tū kst. metai
12 Apskaičiuota, kad visame pasaulyje yra apie milijardas avių. Didžiojoje Britanijoje auginamos avys sudaro 25 % ES ir 3 % viso pasaulio avių, iš kurių pagaminama vienas trečdalis ES avienos; šiuo metu tai yra šeštasis pagal produkcijos apimtį gamintojas pasaulyje. Didžiosios Britanijos avių sektoriaus ūkiuose dirba 34 000 žmonės ir dar 111 405 darbo vietų giminingose pramonės šakose. Taip pat ši šalis turi didžiausią veislių ir kryžminių veislių skaičių (apie 90), lyginant su kitomis šalimis [19].
3 pav. Avių ir ėriukų skaičius Jungtinės Karalystės (JK) žemės ūkio valdose nuo 2008 iki
2016 m. [20]
3 pav. statistika rodo bendrą avių ir ėriukų skaičių Jungtinės Karalystės (JK) žemės ūkio valdose nuo 2008 iki 2016 m. 2013 m. Jungtinės Karalystės avių ir ėriukų populiacija buvo šiek tiek sumažėjusi, bet pastaraisiais metais jų kiekis palaipsniui didėjo [20].
Bendras avių ir ėriukų skaičius Anglijoje išaugo 3,1 % – nuo 15,3 mln. 2016 m. iki . beveik 15,8 milijonų avių 2017 m. Avinukai sudaro šiek tiek daugiau nei pusę (51%) visų avių, jų skaičius padidėjo iki 2,6%: nuo 7,8 mln. 2016 m. iki 8,0 mln. 2017 m. Moteriškos giminės veislinės avys sudaro daugiau kaip 47 %, jų padidėjo 3,8 % – iki beveik 7,4 mln. avių 2017 m. [21].
Su didesniu nei 7,6 milijonų avių genetinio potencialo pulku Prancūzija yra viena iš Europos lyderių kalbant apie avių veisimą ir genetiką. Prancūzija turi daugiau nei 20 mėsinių veislių ir 5 specializuotas pieno veisles, 4,2 mln. mėsinių avių ir 1,6 mln. pieninių avių [22].
Ši statistika (žr. 4 pav.) rodo bendrą avių skaičių Prancūzijoje nuo 1994 iki 2015 m. pagal avių rūšis. 1994 m. bendras avių skaičius buvo maždaug 10 milijonų, ir tai buvo didžiausias
sk aičiu s tū ks tan čiais g alv ų
13 skaičius tiriamuoju laikotarpiu. Per keletą metų Prancūzijoje avių skaičius sumažėjo, 2015 m. jis siekė maždaug septynis milijonus [23].
ES rinkoje avių kasmet auginama vis mažiau, tačiau kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, įsivyravo priešinga tendencija – kasmet avių auginama vis daugiau. Ekspertų duomenimis, tendencijos nepasikeis ir artimiausiais metais.
avys ir ėriukai maitinančios avys pieninės avys visos avys
4 pav. Bendras avių kiekis Prancūzijoje nuo 1994 iki 2015 m. pagal avių rūšis (mln.)[22]
1.2. Mitybos normos avims
B. Zapasnikienė [24] pabrėžia, kad mitybos normos – tai ne tik energijos, bet ir maisto, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis, tenkinantis gyvūno reikmes gyvybei palaikyti, produkcijai gauti, veisimosi funkcijoms bei gerai sveikatai išlaikyti.
Avis – žolėdis gyvulys. Jos virškinimo organai pritaikyti gerai virškinti ganyklų žolę, šieną, šiaudus, pelus, silosą, šienainį, šakniavaisius bei kitus pašarus. Su pašaru avys turi gauti baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Tačiau daugiausia avims reikia žaliųjų pašarų. Todėl pagrindinis avių pašaras vasarą – ganyklų žolė, o žiemą – smulkesnis šienas [25].
Lietuvoje dauguma avių veislių yra mėsinės krypties, tačiau jų genetinis potencialas pilnai neišnaudojamas, nes nėra užtikrinamas pilnavertis šėrimas, o ypač atskirais fiziologiniais laikotarpiais: ėringumo, žindymo, veisimosi. R. Nainienės ir kitų bendraautorių teigimu [26], tam, kad būtų galima patenkinti avių fiziologinius poreikius, gauti kokybišką produkciją bei gerus bandų reprodukcijos rezultatus, būtina tinkamai subalansuoti šėrimo racionus atskiruose avių auginimo etapuose. Tam būtina žinoti tikslią avims šeriamų pašarų cheminę sudėtį bei nustatyti jų kokybę ir
av ių s kaičiu s m ilij on ais
14 maistingumą. Šiuo metu tyrimų, skirtų avių šėrimo problemoms, nepakanka. Nesubalansuotas šėrimas, ypač ėringumo laikotarpiu, turi didelį poveikį atvedamų ėriukų skaičiui, gyvybingumui, jų išsaugojimui iki nujunkymo, o galutiniame rezultate lemia bandos atsinaujinimą, parduodamos produkcijos kiekį ir kokybę bei ūkio pelningumą.
Avims girdyti būtina įrengti vandens lovius (galima ir automatines girdyklas). Loviai gali būti mediniai, skardiniai ir kitokie. Vanduo turi būti ne šaltesnis kaip 10 - 12 laipsnių. Jei avių gardelyje nedaug, galima jas girdyti ir iš kibiro, tik būtina kasdien jį plauti. Per dieną aviai reikia 5 - 10 l vandens. Laižomoji druska, taip pat reikalinga [24].
Mitybos normos apskaičiuotos intensyviam ir efektyviam avių šėrimui, kad būtų galima gauti maksimalią produkciją ir užtikrinti gyvūnų sveikatingumą. Šėrimo normos, apskaičiuotos atsižvelgiant į avių amžių, lytį, svorį, fiziologinę būklę bei produktyvumą, pateiktos 1 lentelėje.
1 lentelė. Įvairių grupių avių paros racionai [17]
Veisliniai avinai turi būti šeriami taip, kad būtų gero įmitimo, bet ne per riebūs. Liesų avinų sperma būna prasta, o nutukę avinai būna tingūs ir nenoriai kergia.
Tinkama ir subalansuota mityba turi labai didelę reikšmę avinų lytinių organų išsivystymui bei lytiniam aktyvumui. Netinkama mityba gali smarkiai paveikti sėklidžių dydį bei lytinį aktyvumą. Moksliniai tyrimai parodė, kad gerinant mitybą prieš veisimą, per du mėnesius gali padidėti sėklidžių dydis, o vėlesnė spermos gamyba – iki 100 procentų [27].
15 Ėriavedžių maisto medžiagų reikmė priklauso nuo svorio, ėringumo laikotarpio, laktacijos periodo, atvestų ėriukų skaičiaus bei produktyvumo.
Ėriukai – tai vyriškos ar moteriškos lyties avių jaunikliai iki lytinio subrendimo (5-7 mėn. amžiaus). Išskiriamos trys ėriukų grupės: žindantys (žindukliai), nujunkyti ir pakaitiniai jaunikliai. Žindukliu laikomas ėriavedę žindantis ėriukas nuo gimimo iki nujunkymo (1,5-4 mėn. amžiaus). Šiuo laikotarpiu nėra nustatyta aiški energijos norma, reikalinga ėriuko augimui. Dažniausiai yra nurodomos tik standartinės pašaro normos [15].
B. Zapasnikienės [18] teigimu, greičiausiai ėriukai auga per pirmąjį amžiaus mėnesį. Šiuo laikotarpiu jų augimą labiausiai lemia motinos pieningumas. Nustatyta, kad kilogramui ėriuko prieaugio reikia apie 5 kg avies pieno. Žindantis ėriukas kasdien gauna apie 1 kg pieno ir per parą priauga 200-250 g svorio. Per pirmąsias 3 savaites ėriuko svoris padvigubėja. Ėriuko svoriui patrigubėjus (lyginant su ką tik atvesto svoriu), jam pieno nebereikia. Be to, kai ėriukai sveria ne mažiau kaip 12 kg, pieno ar jo pakaitalo nebereikia duoti, nes jie jau gerai ėda visus pašarus. Ėriukams augant, didėja energijos poreikis kūno masės bei vilnos augimui. Paskaičiuota, jog vilnos augimui ėriukams kasdien reikia po 0,1 MJ, o kilogramui prieaugio – 7,5-11,5 MJ apykaitos energijos.
Kaip teigia užsienio mokslininkai [28, 29], vėliau labai didelę reikšmę turi šėrimo ir laikymo sąlygos. Paprastai ėriukai yra nujunkomi 3–4 mėn. amžiaus, kada gali ėsti visus avims skirtus pašarus. Nujunkytiems ėriukams reikia skirti geriausią ganyklą arba pačius kokybiškiausius pašarus. Labiausiai jauniklių augimą skatina koncentratai. Nors visame pasaulyje dominuoja ekstensyvus arba pusiau ekstensyvus avių auginimas, tačiau pastaruoju metu kreipiamas vis didesnis dėmesys pažangesnėms ėriukų auginimo technologijoms.
Daugelyje šalių mėsai auginami jaunikliai tvarte paliekami penėjimui, o veislei laikomas prieauglis ganomas arčiau avidžių ir šeriamas papildomai. Deja, Lietuvoje kol kas ėriukai daugiausia šeriami ekstensyviai (dėl ekonominių išskaičiavimų), nes neįdiegta atsiskaitymo pagal skerdenų kokybę sistema. Tuo tarpu ėriukų (ypač avinukų) penėjimas turi teigiamos įtakos jų augimui ir mėsingumui. Paprastai penimų jauniklių augimą skatina koncentratai, tačiau ėriukai neblogai penisi ir geroje ankštinių-varpinių žolių ganykloje. Tuomet pašarai kainuoja pigiau, tačiau penėjimas ilgiau trunka [30].
Anglų mokslininkai nustatė, kad ėriukai, ganomi geroje ankštinių-varpinių žolių ganykloje, ir be koncentratų priauga po 300 g per parą, o ganomi varpinių žolėje – po 240 g. Tuo tarpu Norvegijoje penimi ėriukai, ganyti rapso žolėje, priaugo po 280–470 g per parą [12].
16 Jaunų ėriukų skrandis dar mažas, todėl reikia dažniau juos girdyti. Be to, jie jautrūs virškinamųjų baltymų trūkumui, todėl būtina parinkti visaverčius pašarus. Avinukams skiriama 25-35% didesnė pašarų norma, nes jie auga intensyviau nei avytės (žr. 2 lentelė).
2 lentelė. Mitybos normos veisliniam prieaugliui
Intensyvaus šėrimo įtaka įvairių veislių ėriukų augimui tiriama visame pasaulyje. Taigi, Serbijos mokslininkai nustatė, kad intensyviai auginti mišrūnai ėriukai per 90 d. kasdien priaugo po 299 g, o pusiau intensyviai – po 251 g [31]. Tuo tarpu Vokietijos mokslininkai atliko tyrimus su įvairių veislių grynaveisliais ir mišrūnais ėriukais, kuriuos intensyviai šėrė nuo 55 iki 122 d. amžiaus (nuo 20,4 iki 40,9 kg svorio). Geriausiai šiuo laikotarpiu augo Ile-de-France × Merinolandschaf ir Texel × Merinolandschaf mišrūnai jaunikliai, lyginti su grynaveisliais šarolė, Vokietijos juodgalviais ir sufolkų bendraamžiais ėriukais [32]. Teigiamą intensyvaus šėrimo įtaką ėriukų augimui ir skerdenos kokybei nustatė ir Indijos mokslininkai [33].
Ėriukų sėklidžių didėjimas ir spermos gamyba prasideda maždaug 8 – 10 savaičių amžiaus tarpsnyje (kūno svoris –16-20 kg) [35]. Reprodukcinė gerovė ir ūkio gyvūnų gerovė daugiausia priklauso nuo jų šėrimo būklės. Kheradmand ir kiti bendraautoriai [35] pabrėžia, kad pakankamas mitybos valdymas yra labai svarbus veiksnys sėkmingam avių poravimuisi pulkuose. Keliuose tyrimuose buvo įvertintas suaugusių avinų energijos suvartojimas ir reprodukcinių savybių ryšys, taigi nėra jokių abejonių, kad baltymų trūkumas gali sumažinti spermos kokybę ir lytinę veiklą.
Mitchell ir kt. [36] pabrėžia, kad angliavandenių, baltymų ir nukleino rūgščių metabolizmas ir jų trūkumas gali pakenkti patinų spermatogenezei ir patelių gimdymui bei vaisingumui, embriono
17 vystymuisi ir išgyvenimui, regeneravimui po gimdymo, pieno gamybai, palikuonių vystymuisi ir jų išlikimui.
Tyrimais buvo įrodyta, kad pagerėjusi avių mityba padidina ovuliacijos greitį ir pakeičia ovocitų ir embriono regeneravimo morfologinę bei funkcinę kokybę [37]. Taip pat atlikti keli tyrimai, susiję su specialių maisto medžiagų, ypač baltymų, poveikiu avinų reprodukcijos parametrams. Pasak Fernandez [38], baltymų kiekis turi įtakos reprodukciniams parametrams, tokiems kaip sėklidžių dydis, spermos kokybė, testosterono sekrecija ir lytinė veikla.
1.3. Avių produkcijos ir reprodukcinės savybės
Dažniausiai Lietuvos avių augintojai bandoje paprastai laiko kelių veislių avis. Beje, panašiai elgiasi ir užsienio fermeriai. Autorės B. Zapasnikienės [5] teigimu, avių veislių pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo ūkio paskirties: retų veislių saugojimas, kaimo turizmas, ekologinis ūkininkavimas, prekinis ūkis ar avių veislynas. Ekologiniam ūkininkavimui labiau tinka nacionalinės avių veislės, o poilsiautojus priimančiose sodybose tikslingiau laikyti egzotiškus melžiamus ostfryzus ar raguotas ir įvairiaspalvės vilnos vietines bei kailines Romanovo veislės avis. Tuo tarpu prekinėse bandose geriau auginti kuo mėsingesnes ir greičiau augančias įvairių veislių avis, pasižyminčias ilgalaike arba nesezonine ruja. Ėriukų vedimas ir užauginimas mėsai bet kuriuo metų laiku – svarbiausias sėkmės garantas avienos rinkoje.
Pageidaujami avies požymiai yra šie: nesezoninė arba ilgalaikė ruja. Priskiriama tokioms veislėms, kaip Romanovo, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, skudai, Suomijos landrasai, fryzai, raguotieji ir beragiai dorsetai. Tuo tarpu sezoninė ruja būdinga tekseliams, ostfryzams, Lietuvos juodgalvėms, Vokietijos juodgalvėms, prekosams. Pasak Amiridis [39], šiuolaikiniame žemės ūkyje, dirbtinio apvaisinimo technologijos yra naudojamos rujos skatinimo ne sezono metu tikslams, stiprinant reprodukcines savybes ir genetiniam tobulinimui. Be to, jos gali turėti svarbią reikšmę nykstančių rūšių arba veislių išsaugojimui, taip pat kovai su ligomis.
Ne veisimosi sezono metu rują galima sukelti tik panaudojus progesteroną ar jo analogus. To pasėkoje sutaupoma nemažai laiko ir darbo sąnaudų, nes nereikia nustatyti avių rujos, žymiai paprasčiau naudojamas sėklinimo metodas. Avių augintojai gali iš anksto tiksliai planuoti sėklinimo laiką, užsisakyti spermos, išsikviesti sėklintoją. Todėl mažose avių bandose atpinga paslaugos, nes vieno vizito metu sėklintojas gali apsėklinti visą bandą. Galima efektyviau organizuoti ėriavedžių šėrimą pagal jų ėringumo stadiją. Avys, kurios kergiamos ar sėklinamos tą pačią dieną, dažniausiai apsiėriuoja per 7 dienas, taip užtikrinama geresnė ėriavedžių priežiūra, mažiau prarandama ėriukų.
18 Ėriukai būna vienodesnio amžiaus, todėl lengviau organizuoti jų šėrimą ir priežiūrą, veterinarinių priemonių taikymą, realizavimą. Sutrumpėja avių veisimosi bei ėriavimosi laikotarpiai. Galima efektyviau išnaudoti turimas patalpas [40].
Kitas pageidaujamas avių požymis – vislumas. Analizuojant literatūrą pastebima, kad laikant avis, didžiausias dėmesys yra skiriamas ėriavedžių vislumui ir atvesto prieauglio gyvybingumui bei augimo spartai. Nors avių vislumas yra nusistovėjęs ir paveldimas tam tikros veislės požymis, tačiau jis labai priklauso ir nuo ėriavedės amžiaus, kergimo sezono, ėriavimosi dažnumo, šėrimo lygio, laikymo sąlygų, individualių gyvulio savybių, kergimui naudojamų avinų bei kitų veiksnių [41].
Tyrimais nustatyta, kad avių vislumui įtakos turi kergiančio avino kilmė (kelių ėriukų vado-je gimęs ir koks jo motinos vislumas) bei išsivystymas. Tačiau vislumo paveldėjimo tikimybė yra labai maža. Geriausi reprodukcijos rezultatai pasiekiami, kergiant avinais, išaugintais iš vislių ir pir-mavedžių avių. Antra vertus, nėra didelio skirtumo, ar poruojami gyvuliai buvo atvesti dvynukų va-doje, ar po vieną. Tuo tarpu trynukų vadoje atvestos avys ir avinai būna dvigubai vislesni [42].
Didinant avių vislumą bei mėsingumą, svarbu užtikrinti atvestų ėriukų gyvybingumą bei jų išsaugojimą iki nujunkymo. Nustatyta, kad iš 6–7 atvestų ėriukų vienas per pirmąsias dienas krenta dėl ryšio su motina stokos. Ypač tai nutinka pirmavedžių ir vislių avių jaunikliams, nors motina turi pakankamai pieno, o ėriukas gerai išsivystęs. Be to, avinukų krenta 5–7 % daugiau negu avyčių. Geriausiai išgyvena 4–5 kg sveriantys po vieną atvesti ėriukai, o dvynukai, – sveriantys 3,5–4 kg. Ėriukų svoriui ir gyvybingumui didelę reikšmę turi ėriavedės svoris II– oje ėringumo pusėje (100 d.). Todėl mokslininkės B. Zapasnikienės teigimu, šiuo laikotarpiu labai svarbūs optimalus avių šėrimas ir pašarų kokybė [42].
Geras pieningumas – kitas svarbus požymis. Visos avys gali būti melžiamos po ėriavimosi, tačiau ne visų veislių ėriavedės yra vienodai pieningos. Tinkamos veislės parinkimas – labai svarbus aspektas, norint turėti gerą pieningumą [17]. Daugiausia pieno avys duoda antrą, trečią ir ketvirtą savaitę po apsiėriavimo, vėliau pieningumo laipsnis po truputį mažėja. Ėriavedžių pieningumas paprastai nustatomas pagal 20 dienų amžiaus jauniklių svorį, o pieno cheminė sudėtis – specialiais prietaisais ir reagentais [43]. Pačiomis pieningiausiomis visame pasaulyje laikomos Fryzijos veislės avys. Pastarųjų egzistuoja du tipai: Olandijos fryzai ir Vokietijos ostfryzai.
Avių pieningumą skatina sultingieji pašarai ir koncentratai. Beje, didesnis nei 900 g per parą koncentratų kiekis avims yra pavojingas ir ekonomiškai neapsimoka. Kur kas geriau šerti daugiakomponenčiu pašaru ir jį kaitalioti. Melžiamoms avims tinka geros kokybės silosas ir šienainis, geras šienas, įvairūs grūdai [44].
19 Literatūroje nurodoma, kad intensyviausiai jaunikliai auga per pirmąsias 4 savaites, o jų svorį daugiausia lemia avies pieningumas. Vėliau didžiausią įtaką turi šėrimas ir individualios gyvulio savybės. Jeigu pirmąjį amžiaus mėnesį ėriuko svoris padidėja 3–4 kartus, tai per kitus tris mėnesius iki nujunkymo augimas sulėtėja 2 kartus, o vėliau dar labiau lėtėja. Augimo intensyvumui lėtėjant, pašarų sąnaudos prieaugio vienetui didėja ir kaupiasi riebalai.
Avių auginimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių, bet ypač – nuo šėrimo. Daugelyje fermų avys šeriamos vien tik ūkyje išaugintais, mažos maistinės vertės pašarais. Itin svarbu tinkamai tvarkyti avių prieauglio šėrimą, nes prieauglis gali sparčiai augti ir pasiekti didelį prieaugį. Intensyvus auginimas ekonominiu požiūriu yra pats efektyviausias [44]. Taikant intensyvias auginimo technologijas, ėriukai per parą priauga 250–350 g, o stambių mėsinių veislių – net 400– 450 g, o 40–45 kg masę pasiekia, būdami 4 mėnesių [45].
Dar vienas pageidaujamas avių požymis – didelė skerdenos išeiga. Avienos kaloringumas ir skerdenos išeiga labiau priklauso nuo avies įmitimo negu nuo amžiaus [15]. Skerdena vertingiausia, kai joje mažai kaulų, kremzlių bei sausgyslių. Kaulų ir mėsos kiekio santykis yra išreiškiamas mėsingumo indeksu. Mokslininkės E. Šveistienės [46] teigimu, nustatant mėsingumo indeksą, būtina išmėsinėti vieną skerdenos pusę, t.y. atskirti nuo kaulų raumenis ir riebalus bei sausgysles ir kremzles. Tyrimais nustatyta, jog 4,5 mėn. amžiaus ėriukų skerdenoje kaulų yra daugiau nei vyresnių avių mėsoje.
Aviena – rinkoje paklausi mėsa, tačiau ji turi būti kokybiška (neriebi ir raumeninga). Kad jos netrūktų, ūkininkai turėtų auginti perspektyvių mėsinės krypties veislių avis ir taikyti pažangias intensyvaus ėriukų auginimo technologijas. Tik mažos gamybos sąnaudos ir gera avienos kokybė gali užtikrinti avininkystės ūkių pelningumą.
Kol kas visa šalyje užauginama aviena realizuojama vidaus rinkoje. Kita vertus, avienos suvartojimas dar nepasiekė ES vidurkio. Specialistų teigimu, kiekvienas žmogus per metus mėsos turėtų suvartoti apie 85 kg, iš jų 3–8 kg turėtų sudaryti aviena. 2011-aisiais ES vidutiniškai vienas gyventojas per metus suvartodavo po 5 kg avienos, tiesa, 2014-aisiais ši riba gerokai sumažėjo ir pasiekė tik 1,8 kg. Iš viso vienas gyventojas Lietuvoje per metus suvartoja apie 60 kg mėsos, o avienos – tik apie 100 g. Aviena, žinoma, yra išskirtinė mėsa – kokybiška, joje mažai cholesterolio, ji brangoka. Kilogramas avienos skerdenos kainuoja 5–30 Eur. Taigi, ši mėsa – ne kiekvieno vartotojo kišenei. Tačiau tiek mažai Lietuvoje avienos suvartojama ne tik dėl aukštos kainos. Ž.Augustinavičius pastebėjimu, yra prastoka pasiūla, tikrai ne kiekviename prekybos centre rasime avienos. Šiuo metu avių savininkai mėsą dažniausiai parduoda patys nuolatiniams klientams, perka
20 ir restoranai, kita didelė dalis parduodama turguje. Jei avių augintojų daugės ir ateityje, atsiras galimybių avieną arba avis eksportuoti. Tai sėkmingai daro kaimynai latviai [16].
Mokslininkės B. Zapasnikienės [18] teigimu, mėsinio tipo avių bandose dažniausiai naudojamas gamybinis kryžminimas. Didžiausios avių augintojų tikslas yra, panaudojant genetines bei technologines priemones, siekti kuo didesnio raumeningumo, sunaudojant kuo mažiau pašarų.
Sparčiai užaugintų ėriukų mėsa yra paklausiausia, nes yra maistinga ir skani. Deja, toks auginimas Lietuvoje nėra paplitęs. Dažniausiai ėriukai iki soties šeriami apėmingaisiais pašarais, o koncentratų duodama mažai, todėl jie nepakankamai aprūpinami energija ir maisto medžiagomis. Tokio šėrimo pasekmė – menki prieaugiai, didelės pašarų sąnaudos ir ilgai trunkantis penėjimas. Be to, vyresnių ėriukų mėsa riebesnė, o skerdenos išeiga mažesnė [47].
Avienos kokybė priklauso nuo mėsos sultingumo, skonio, spalvos, aromato. Suaugusių avių mėsos kvapas būna aštresnis negu jaunų. Pagal baltymų ir riebalų kiekį ji užima tarpinę padėtį tarp jautienos ir kiaulienos. Aviena, ypač ėriena, vertinama kaip aukštos biologinės vertės mėsa, nes jos riebaluose mažiau cholesterolio negu kitų rūšių mėsoje [48].
Avių vislumą įtakojantys veiksniai: selekcija (visliausi – kilę iš vienalyčių dvynukų);
mišrinimas (vislieji Suomijos landrasai, Romanovo, borula); negenetiniai faktoriai (kergimo amžius ir laikas, šėrimas, laikymas, ligos, parazitai ir t.t.); kergiantis avinas (kilmė, amžius, kondicija ir t.t.).
Avių bandos formavimui didelę įtaką turi kryptinga veislinių avinų paranka, sudarant avių kergimo (sėklinimo) grupes. Avino vertę tiksliau charakterizuoja jo paties produktyvumo rodikliai negu kilmė. Be to, ne visi avinai vienodai perduoda savo produktyviąsias savybes. Todėl veislinius avinus reikia vertinti ne tik pagal jų kilmę ir produktyvumą, bet ir pagal sugebėjimą perduoti pali-kuonims savo gerąsias savybes [49].
1.4. Avių kergimo amžius ir laikas
Avims būdingas dauginimosi sezoniškumas. Nors jos intensyviausiai rujoja rudenį, tačiau jas galima kergti ir laikotarpiu nuo liepos iki gruodžio mėnesio. Tokių veislių kaip Romanovo, Suomijos landrasai, dorsetai, Vokietijos ir mėsiniai merinosai, dorperiai, vietinės šiurkščiavilnės ir dar kelių veislių avys, rujoja bei veda ėriukus ištisus metus [15]. Dažnai kergiamos avys blogiau apsivaisina ir atsiveda silpnesnius jauniklius. Rekomenduojama avis kergti kas 8 mėn. norint gauti daugiau ėriukų. Tuomet jos ėriuosis 3 kartus per 2 metus [50].
21 Taigi, avių kergimo laikas turėtų būti parinktas, atsižvelgiant į turimas patalpas, pašarų kokybę ir kiekį, realizuojamos produkcijos reikmę ir kitus veiksnius. Ėriavimosi laikotarpis turėtų neužtrukti ilgiau kaip 2 savaites. Tokiu atveju lengviau organizuoti tokius darbus, kaip avių šėrimas, melžimas, ėriukų nujunkymas bei realizavimas ir kt. [15].
Avys subręsta 6-7 mėnesių amžiaus, priklausomai nuo veislės ir gyvojo svorio. Tačiau
Lietuvos juodgalves, jei jos buvo gerai prižiūrimos, patariama kergti 7-8 mėn. amžiaus (avytes, turinčias 40-45 kg, o avinukus - 45-50 kg). Avių ruja vidutiniškai trunka 24-48 valandas ir gali tęstis iki 72 val. Lytinio ciklo trukmė vidutiniškai tęsiasi 16-17 dienų (12-23). Jei avis nesusikergia, po 16-17 dienų ji vėl surujoja. Dažnesnis ėriavimasis neturi neigiamos įtakos vilnos produkcijai ir avių svoriui [51].
Literatūroje siūloma įvairių veislių avis pradėti kergti kiek galima anksčiau (nuo liepos mėnesio). Ankstyvo kergimo nauda visapusiška: ėringos avys daugiausia laiko praleis ganykloje, kai geriausi ir pilnavertiškiausi pašarai, taigi ir jų atvesti ėriukai bus gyvybingi ir atsparūs ligoms. Be to, iki rudens (per 8-10 mėnesių) jaunikliai priaugs iki 40-55 kg ir juos bus galima vėl sukergti.
Avies rujos ženklai nėra labai akivaizdūs, lyginant su galvijų. Dažniausiai avys būna neramios, netenka apetito. Rujos įkarštyje avelės bliauna, veržiasi prie avino ir būriais jį sekioja, pritūpia ir šlapinasi, kai avinas prunkšteli prie jos ar lytinių organų srities, judina uodegą, kai avinas būna šalia. Avių nėštumas trunka penkis mėnesius (140-150 dienų) [52].
Avinai kergimui naudojami (kaip bandytojai) nuo 12 mėnesių amžiaus, reprodukcijai –
nuo 18 mėnesių amžiaus. Avinai subręsta maždaug 6 mėnesių amžiaus. Jie turi būti gerai įmitę, bet nenupenėti. Labai svarbu, kad avinas nebūtų giminingas avims. Geriausia nusipirkti jį iš veislinių avių fermų su kilmės pažymėjimu, kad būtų žinoma jo kilmė, produktyvumas, grynaveisliškumas. Toks avinas kergimo laikotarpiu laikomas kartu su avimis. Paprastai vienam avinui skiriama 25- 30 avių [53].
Rujos nustatymas avinu bandytoju. 1 avinui bandytojui skiriama 80-100 avių. Avinas bandytojas turi būti ne jaunesnis kaip 1,5 metų ir lytiškai aktyvus. Jiems po pilvu parišama prijuostė, kad negalėtų kergti (žr. 5 pav). Avinai bandytojai dažnai būna vazektomizuoti.
22 5 pav. Avinas bandytojas. Nuotrauka daryta UAB ,,Šeduvos avininkystė“, Radviliškio raj.,
Pavartyčių km. (nuotr. R. Nainienės)
Avinas bandytojas rujojančias avis atrenka ryte prieš išvarant į ganyklą. Jis gali būti naudojamas ir du kartus: ryte ir vakare. Kai tik avinas bandytojas atrinks rujojančią avį, tuojau pat avis turi būti vedama pas jai numatytą aviną. Kitą dieną rujojančią avį kergti reikia dar kartą. Neapvaisintos avys po 16-17 dienų vėl rujos [54].
1.5. Avių veisimo technologijos
Natūralus avių reprodukcijos ciklas priklauso nuo veislės. Ėriavedės, kurioms būdingas sezoninis reprodukcijos ciklas, kergiamos (sėklinamos) rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, ėringumas 141-147 dienos, ėriuojasi sausio-vasario mėnesiais. Ėriavedėms, kurių reprodukcijai nebūdingas sezoninis reprodukcijos ciklas, galima taikyti intensyvią veisimo technologiją, ėriavedes kergti (sėklinti) kas 8 mėnesius ir per 2 metus gauti 3 ėriukų vadas. Tokio veisimo technologijos turi būti nurodytos projektavimo užduotyje. Daugelio veislių avytės ir avinukai lytiškai subręsta 7-8 mėn. amžiaus, tačiau plonavilnių veislių avys kergiamos 1,5 metų amžiaus. Greitai bręstančių mėsinių veislių prieauglį galima kergti 7-8 mėn. amžiaus, jei avytės sveria 35-40 kg, o avinukai – 40-45 kg, t.y. kai pasiekia 60-75% suaugusių avių svorio.
Avys kergimui pradedamos ruošti prieš 1,5-2 mėn. Atliekami veterinariniai profilaktiniai darbai. Nujunkomi ėriukai. Ganomos geresnėje ganykloje, jei reikia papildomai šeriamos 0,2-0,3 kg koncentratų. 1 mėn. iki veisimo sezono ganant geroje ganykloje gaunama 60-65 % dvynukų. Jei avys šeriamos sausais pašarais, dvynių būna tik 20-25 % [56].
Analizuojamoje literatūroje išskiriami keli avių kergimo būdai: laisvasis, grupinis ir kontroliuojamas.
23
1. Laisvasis kergimo būdas – avinai laikomi kartu su avimis visą kergimo laikotarpį (1,5
mėn.). 1 avinui per sezoną skiriama sukergti 40-50 avių [15].
Trūkumai: neįmanomas kergimo ir ėriavimosi kontroliavimas, kilmės apskaita; sukergiamos per jaunos avytės; avinai greitai nuvargsta, nes tą pačią avį kergia kelis kartus; dalis avių lieka bergždžių; reikia laikyti nemažai avinų.
2. Grupinis kergimo būdas, – tai tos pačios veislės avių poravimas, siekiant įtvirtinti
palikuoniams veislės požymius. Jis gali būti giminingas ir negiminingas (žr. 6 pav.). Atsižvelgiant į tėvų giminystės ryšius, giminingas veisimas būna įvairus. 20-30 avių grupei sezono metu skiriamas vienas avinas (tik nakties metu) [15].
Trūkumai: negalima tiksliai nustatyti avių ėriavimosi laiko; vyksta pakartotinis kergimas; avinai nuvargsta, o dalis avių lieka bergždžios; papildomas darbas; jei kergiama naktį, trikdomas avių poilsis, ruja silpniau pasireiškia naktį.
6 pav. Grupinis kergimo būdas. Nuotrauka daryta ūkininko J. Milišiūno ūkyje Biržų raj.,
Dvargalių km. (nuotr. R. Nainienės)
3. Kontroliuojamas (rankinis) būdas. Remiantis literatūros šaltiniais, šis būdas yra geriausias
ir efektyviausias (žr. 7 pav.). Veislinėje bandoje avys kergiamos ar sėklinamos individualiai pagal kergimo planą [17]. Avis kergiama su jai priskirtu avinu staklėse arba prilaikant rankomis.
24 7 pav. Rankinis kontroliuojamas kergimas. Nuotrauka daryta UAB ,,Šeduvos avininkystė,
Radviliškio raj., Pavartyčių km. (nuotr. R. Nainienės)
Įvairiose Europos Sąjungos ir kitose šalyse plačiai taikomas dviejų ir daugiau veislių pramoninis bei kintamasis mišrinimas, kai daugybę kartų ėriavedės kergiamos su skirtingų veislių, bet tos pačios produktyvumo krypties avinais. Taikant šį metodą kartu su kryptinga atranka bei porų parinkimu gaunama ir labai daug produktyvių gyvūnų.
Pageidautina avių bandos struktūra: ėriavedės turėtų sudaryti 65–70 %, veisliniai avinai – 3– 5 %, pakaitinės avys - 20–25 %.
1.6. Naudojamos sėklinimo technologijos
R. Nainienė it kt. [57] teigia, kad reprodukcinės biotechnologijos gyvulininkystėje naudojamos, siekiant užtikrinti efektyvius gyvūnų vaisos rezultatus, gauti kuo daugiau palikuonių iš genetiniu požiūriu vertingiausių gyvūnų, taip pat pagreitinti selekcijos procesą, vykdyti tarptautinę prekybą ir saugoti genetinius išteklius.
Anot Foote [58], sėklinimo technologijos iš visų reprodukcinių biotechnologijų buvo sukurtos pirmiausia ir naudojamos jau daugiau nei šešis dešimtmečius, todėl ir jų nauda, ypač pieninėje bei mėsinėje galvijininkystėje, nekelia abejonių. Tačiau reprodukcinės technologijos avininkystėje nėra plačiai taikomos, nors daugelis jų buvo sukurtos ir išbandytos būtent su avimis, ir tik vėliau pritaikytos ir pradėtos naudoti galvijams [59]. Viena iš svarbiausių priežasčių yra tam tikri anatominiai avių reprodukcinės sistemos ypatumai. Avių gimdos kaklelyje yra sudėtinga žiedinių raukšlių sistema, kuri apsunkina sėklinimo įrankio praėjimą pro kaklelį ir spermos
25 patalpinimą į gimdą arba jos ragus. Todėl avių sėklinimo įrankiai ir metodai yra sudėtingesni, nei naudojami karvėms. Sėklinimo metodai skirstomi pagal tai, į kurią reprodukcinės sistemos vietą yra patalpinama sperma:
Sėklinimas į makštį. Pasak Sandor ir kt. [60], sperma patalpinama į makštį, rekomenduojama spermos dozė, kurioje yra 120-180 milijonų spermatozoidų. Naudojama šviežia neskiesta arba skiesta sperma. Sėklinama iškart, nustačius rują su avinu bandytoju. Antrą kartą sėklinama po 24 val, bet tik tuo atveju, jei vėl nustatoma ruja.
Sėklinimas į gimdos kaklelį. Sperma įšvirkščiama tarp pirmos ir antros gimdos kaklelio raukšlių naudojant mikrošvirkštą ir makšties veidrodį.
Sėklinimas per gimdos kaklelį su specialiu kateteriu į gimdą. Gimdos kaklelis specialiais instrumentais ištraukiamas į makštį, tai leidžia sėklinimo instrumentą įvesti į gimdos kaklelį. Kuo giliau į gimdos kaklelį patalpinama sperma, tuo gaunami geresni apsivaisinimo rezultatai. Naudojami specialūs sėklinimo kateteriai, kurie leidžia spermą įvesti giliau nei paprasti sėklinimo švirkštai. Sėklintojai yra specialiai mokomi dirbti šiuo metodu [60].
Laparotominis (chirurginis) sėklinimas – tai sudėtingiausias metodas, kuris buvo naudojamas pirmuosiuose šaldytos spermos gyvybingumo tyrimuose, tačiau efektyvus [57].
Laparoskopinis. Sperma patalpinama tiesiai į gimdą arba gimdos ragus pro nedideles įpjovas. Reikalingas endoskopas. Dažniausiai naudojamas sėklinti kriokonservuota sperma. Viena avis apsėklinama per 2-5 minutes.
Sėklinimo metodo pasirinkimą lemia tai, kokia sperma bus sėklinama: šviežia, atvėsinta ar kriokonservuota:
Sėklinimas šviežia sperma. Šis metodas gan paprastas, sėklinama naudojant makšties veidrodį ir sėklinimo švirkštą. Sperma suleidžiama į gimdos kaklelį tarp pirmos ir antros raukšlių. Sperma turi būti sunaudota tą pačią dieną. Nėra galimybių transportuoti dideliais atstumais. Sėklinimo dozėje turi būti didelis spermatozoidų skaičius. Būtina tikrinti spermos kokybę. Iš Europos šalių avių sėklinimas šviežia sperma plačiausiai taikomas Prancūzijos pieninių avių veisimo schemose [61].
Sėklinimas atvėsinta sperma. Atvėsinta sperma išlieka gyvybinga tik keletą dienų, toks jos panaudojimas yra neefektyvus ir praktikoje nenaudojamas. Nepriklausomai nuo skiediklio, atskiedimo laipsnio, temperatūros ir saugojimo sąlygų, spermatozoidų gyvybingumas mažėja, ilgėjant saugojimo laikui. Tokie spermatozoidai, patekę į gimdos kaklelį, juda lėčiau nei švieži spermatozoidai.
26 Sėklinimas kriokonservuota sperma. Šis metodas gan sudėtingas ir brangus. Spermos patalpinimo vieta lemia apsivaisinimo rezultatus. Sperma turi būti patalpinama gimdoje, kad gauti geriausius apsivaisinimo rezultatus. Be to, sperma gali būti imama ne tik sezono metu, ji gali būti saugoma neribotą laiką. Pigi ir efektyvi prekyba, keitimasis genetine medžiaga. Vartojama tik labai geros kokybės sperma. Vienu ejakuliatu galima apsėklinti daugiau avių, lyginant su šviežia sperma. Efektyvus metodas saugoti avių genetinius išteklius [61].
27
1. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimo atlikimo vieta, laikas, sąlygos
Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2015-2016 metais. Darbas atliktas LSMU Gyvulininkystės instituto Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių veislyne su Lietuvos vietiniais šiurkščiavilniais avinukais. Tyrimas atliktas laikantis 1997-11-06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 (Valstybės žinios, 1997-11-28, Nr. 108) bei poįstatyminio akto – LR valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakymo „Dėl gyvūnų, skirtų eksperimentiniams ir kitiems mokslo tyrimams, laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2009-01-22, Nr.8-287). Darbas taip pat atitinka ES Direktyvą 86/609/EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.
2.2. Avinukų grupių sudarymo metodika
Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys (žr. 8 pav.) yra unikalios raguotumu (20 % patelių ir 80 % patinų raguoti), įvairiaspalve vilna (balta, gelsva, pilka, rusva, juoda), nesezonine ruja (rujoja ir veda ėriukus ištisus metus), dideliu vislumu (veda po 2–3 ėriukus), pasižymi nereiklumu šėrimo ir laikymo sąlygoms. Atvesti jaunikliai kasdien priauga po 150–200 g [5]. Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės nepasižymi mėsingumu ar riebalų sankaupomis. Jau virš dešimties metų šių avių banda pripažinta veisline ir yra saugoma Gyvulininkystės institute.
8 pav. Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys (nuotr. R. Nainienės)
Tyrimui atlikti atsižvelgiant į kilmę, amžių (6 mėn.), svorį (imtas vienos avinukų grupės svorių vidurkis bandymo pradžioje ir pabaigoje), įmitimą ir lytį (avinukai), buvo sudarytos 3 nujunkytų avinukų grupės, po 8 individus kiekvienoje. Avinukai buvo laikomi vienodomis,
28 zoohigienos reikalavimus atitinkančiomis, sąlygomis. Jie ganėsi atskiruose aptvaruose ir papildomai buvo šeriami skirtingai apdorotais koncentratais (po 300-600 g) du kartus per dieną. Avinukams buvo įrengti nameliai, apsaugantys juos nuo saulės ir vėjo, pastatytos specialios koncentratų šėryklos.
Nujunkyti avinukai buvo intensyviai šeriami 5 mėnesius. Pirmos grupės (kontrolinė) avinukai buvo šeriami traiškytomis avižomis be priedų, antroji grupė (tiriamoji) - traiškytomis avižomis su priedais. Ši grupė dar buvo suskirstyta į pogrupį A– kur buvo įterptas 4,5 % vitamininis mineralinis papildas su neorganinės kilmės mikroelementais, ir į B pogrupį – buvo įterptas 4,5 % vitamininis mineralinis papildas su organinės kilmės mikroelementais. Trečios (tiriamosios) grupės avinukai buvo šeriami kombinuotaisiais pašarais (žr. 3 lentelė).
3 lentelė. Bandymo schema
Grupės Avinukų skaičius
Šėrimo charakteristika
I (kontrolinė) 8 Traiškytos avižos be priedų II (tiriamoji): Traiškytos avižos su priedais
A pogrupis 8 +4,5 % vitamininis mineralinis papildas su neorganinės kilmės mikroelementais
B pogrupis 8 +4,5 % vitamininis mineralinis papildas su organinės kilmės mikroelementais
III (tiriamoji) 8 Kombinuotasis pašaras
Tiriamojo darbo metu buvo nustatyti ir apskaičiuoti vidutiniai avinukų svoriai bandymo pradžioje ir pabaigoje (kg), vidutinis prieaugis per parą (g). Avinukai buvo sveriami elektroninėmis svarstyklėmis (žr. 9 pav.).
29 Taip pat buvo apskaičiuotos koncentruotų pašarų sąnaudos 1 kg priaugti (kg), koncentruotų pašarų sąnaudos 1 avinukui per parą (kg).
2.3. Sėklidžių matavimo metodika
Atliktas avinukų sėklidžių vystymosi vertinimas, šeriant skirtingais racionais. Lanksčiuoju metru buvo matuojamas perimetras, o tūris pamatuotas įmerkus sėklides į sugraduotą stiklinėlę pripildytą šilto H2O (žr. 10 pav.).
Paskerstų avinukų sėklidžių svoriui ir tūriui nustatyti buvo matuojama kiekviena sėklidė atskirai, o tūris apskaičiuotas įmerkus, sėklidę į sugraduotą stiklinėlę pripildytą šilto H2O. Buvo matuojamas sėklidžių aukštis (mm), plotis (mm) bei prielipo svoris (g).
10 pav. Sėklidžių matavimas (aut. nuotr. [52])
2.4. Sėklidžių mėginių cheminių tyrimų metodika
Laboratoriniai cheminiai avinukų sėklidžių tyrimai buvo atlikti LSMU Gyvulininkystės instituto Chemijos laboratorijoje, po avinukų paskerdimo paėmus jų sėklides. Sėklidžių cheminė sudėtis ištirta pagal standartinius metodus, nurodytus AOAC.
Sausųjų medžiagų kiekis sėklidėse buvo nustatytas, išdžiovinant mėsos mėginį džiovinimo spintoje, 105 °C temperatūroje, iki pastovaus svorio (žr. 11 pav.).
30 11 pav. Termostatas. Mėginys kaitinamas iki 5 h (aut.nuotr.)
Sausųjų medžiagų nustatymas: a - pilnas svoris su medžiaga (g); b - tuščias indas (g);
c = a – b;
d – pilnas svoris po džiovinimo (g); m = c/k ×100;
m = c; n = d – b;
Sausos medžiagos % = n/m × 100
Baltymų kiekis nustatytas pagal bendro azoto kiekį, esantį mėginyje, nustatytas pagal Kjeldahl metodą, panaudojant Tecator (Foss-Tecator AB, Höganäs, Švedija) įrangą. Mėginys sudeginamas sieros rūgštyje naudojant katalizatorių (K2SO4+5H2O+CuSO4)(žr. 12 pav.). 420ºC verda apie 2 h kol išverda. Mėginys atvėsinamas. Rūgštus tirpalas natrio hidroksido tirpalu pašarminamas. Amoniakas išdistiliuojamas (žr. 13-14 pav.) ir surenkamas žinomame sieros rūgšties, kurios perteklius titruojamas standartiniu natrio hidroksido tirpalu, kiekyje [62].
31
13-14 pav. Baltymų distiliavimo-titravimo aparatūra. Distiliuojama 4 min. (aut.nuotr.) Baltymų kiekis apskaičiuojamas pagal šią formulę:
(Vo-V1)×c×0,014×100×6,25 m
V1 - NaOH tirpalo tūris ml, sunaudotas mėginio titravimui;
Vo - NaOH tirpalo tūris ml, sunaudotas tuščiojo bandymo titravimui; c - NaOH koncentracija mol/l;
m – mėginio masė gramais.
Riebalų kiekis nustatytas pagal eterio ekstrakcijos būdu Soxtherm (C. Gerhardt GmbH and Co. KG, Vokietija) įrenginyje (žr 15 pav.). Mėginio paruošimas: įdedame filtrą į mažą stiklinėlę, įdedama apie 5 g bandinio medžiagos ir užkemšame vata. Užpilame 150 ml petrolio eterio ir dedame į aparatą. Ciklui pasibaigus, išimame filtrus, o cilindrus išgariname iki sausumo. Su stovu dedame į termostatą ir kaitiname iki 1,5 h. Sudedame į eksikatorių, atvėsiname (30 min), sveriame. Vėl dedame kaitinti apie 40 min. Atvėsiname, vėl pasveriame. Apskaičiuojant imame mažiausią reikšmę.
32 15 pav. Soxtherm įrenginys (aut.nuotr.)
m1 – tuščio indo svoris (g); mo - bandinio masė (g);
m2(1) - cilindro svoris su riebalais po pirmo iškaitinimo (apie 1,5 h); m2(2) - cilindro svoris po antro iškaitinimo (apie 40 min.);
c = m2 – m1; b = mo/a ×100;
a – orasausė medžiaga
Riebalų kiekis = c/b × 100; kai b = 0, c/mo× 100
Pelenų kiekis nustatytas sudeginant mėsos mėginį tigliukuose mufelinėje krosnelėje (žr. 15-16 pav.) 500-550 °C temperatūroje [62].
15-16 pav. Mufelinė krosnelė (aut.nuotr.)
33 17 pav. Eksikatoriuje apie 15 min atvėsinami mėginiai. (aut.nuotr.)
Mėginius pasveriame, kai jie būna atvėsę. Liekanos masė apskaičiuojama, atimant tiglio masę. Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais [62].
2.5. Spermos kokybės įvertinimas
Bandymo pabaigoje, kai avinukai 12 mėn. amžiuje pasiekė brandą ir buvo lytiškai aktyvūs, iš jų buvo imama sperma ir tiriama jos kokybė.
Šviežios spermos tūrio nustatymas ml. Į matavimo cilindrą, esantį 38±0,5ºC vandens
vonioje, įpylėme ~38±0,5ºC temperatūros spermos skiediklio, atitinkantį šviežios spermos ejakuliato tūrį. Spermą iš rinktuvo supylėme į tą patį matavimo cilindrą. Spermos ir skiediklio mišinio tūrį nustatėme pagal skysčio paviršiaus menisko apatinę dalį. Šviežios spermos tūrį nustatėme, iš mišinio tūrio atėmę skiediklio kiekį.
Spermatozoidų judrumo nustatymas proc. Šviežią spermą kartu su spermos rinktuvu
įdėjome į plastmasinio rėmelio, esančio ~38±0,5ºC vandens vonioje, skyrelį. Ant objektinio stiklelio, esančio ant mikroskopo stalelio, steriliu šiaudeliu užlašinome lašą natrio citrato tirpalo. Sterilia stikline lazdele paimamas spermos mėginys. Mėginį ta pačia lazdele ant objektinio stiklelio sumaišėme su natrio citrato tirpalo lašu. Preparatą uždengėme dengiamuoju stikleliu. Spermatozoidų judrumas tiriamas mikroskopu ne mažiau kaip trijuose matymo laukuose. Vertinamas judrių spermatozoidų skaičiaus santykis su bendru spermatozoidų skaičiumi vizualiai.
Spermatozoidų koncentracija mljard/ml. Spermatozoidų tankį nustatėme fazių
34 vandeniu santykiu 1:20 ir kruopščiai išmaišėme. Užpildėme Goriajevo kamerą. Spermatozoidai skaičiuojami 5 dideliuose kvadratuose (80 mažų kvadratėlių) arba 0,2 mm2
plote. Spermatozoidai skaičiuojami tris kartus skirtinguose kvadratuose ir suskaičiuojamas trijų skaičiavimų vidurkis. Spermatozoidų koncentraciją nustatėme pagal formulę:
K = S × P × 5 ×1 0 × 1000, kur
K – spermatozoidų skaičius spermos 1 ml (mln/cm3 ); S – spermatozoidų skaičius 80-tyje mažų kvadratų; P – praskiedimo laipsnis; 5 – koeficientas, nes spermatozoidai buvo skaičiuoti 0,2 mm2 kameros plote; 10 – daugiklis, nes kameros gylis yra 0,1 mm.; 1000 – daugiklis, spermatozoidus perskaičiuojant į 1 ml.
Patologinių spermatozoidų uodegėlių kiekis proc. Ant objektyvinio stiklelio uždėjome
atskiestos spermos lašą, uždengėme dengiamuoju stikleliu ir fazių kontrastiniu mikroskopu skaičiavome spermatozoidus. Skaičiuojami ir vertinami visi matymo lauke esantys spermatozoidai. Norint išvengti tų pačių spermatozoidų suskaičiavimo, stiklelis slenkamas laužtine kreive. Tyrimo metu registruojami spermatozoidų pažeidimai [63].
Spermatozoidų su pažeistomis galvutėmis kiekis proc. Ant objektyvinio stiklelio
užlašinome apie 2 lašus mėlynojo anilino dažų, juose išmaišėme spermos lašą, stikleliu su nugludinta briauna paruošėme tepinėlį. Tepinėlį išdžiovinome ir šviesiniu mikroskopu, suskaičiavome spermatozoidus. Tyrimo metu registruojamos spermatozoidų galvučių patologijos [63].
2.6. Statistinis duomenų įvertinimas
Gautus tyrimų duomenis įvertinome biometriškai, naudojantis Windows sistemos skaičiuokle Excel 2007. Duomenų palyginimui tarp grupių naudotas Stjudento kriterijus. Statistiškai įvertinti tyrimų duomenys pateikiami kaip aritmetinis vidurkis (x) ir dispersija (SD). Skirtumai laikomi patikimais, kai P<0,05.
35
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Skirtingų racionų įtaka avinukų augimui
Avinukai tyrimo metu buvo intensyviai šeriami 5 mėnesius. Bandymo pradžioje avinukai svėrė daugmaž vienodai visose tiriamose grupėse – vidutiniškai 25 kg. Analizuojant duomenis, imtas visų grupių avinukų svorių vidurkis bandymo pabaigoje. Jie ganėsi atskiruose aptvaruose ir papildomai buvo šeriami skirtingai apdorotais koncentratais (po 300-600 g). Trečiosios grupės avinukai, gavę kombinuotąjį pašarą bandymo pabaigoje, svėrė 22 kg (60 %) daugiau lyginant su kontroline grupe. Kiek mažiau priaugo II grupės A pogrupio avinukai, tačiau jie svėrė 15 kg (40 %) daugiau, negu kontrolinės grupės, o II grupės B pogrupio avinukai bandymo pabaigoje svėre 12 kg (33 %) daugiau lyginant su kontroline grupe (žr. 18 pav.).
18 pav. Skirtingų racionų įtaka avinukų auginimui bandymo pradžioje ir pabaigoje kg (skirtumai tarp grupių, pažymėti skirtingomis raidėmis, yra patikimi; P<0,05)
Avinukų vystymąsi geriausiai galima įvertinti, analizuojant jų paros prieaugį (žr. 19 pav.). Daugiausiai per parą priaugo III grupės avinukai – 107 g daugiau lyginant su kontroline grupe. Kiek mažiau priaugo II grupės A pogrupio avinukai, tačiau jie svėrė 72 g daugiau, lyginant su kontroline grupe, o II grupės B pogrupio avinukai priaugo 60 g daugiau lyginant su kontroline grupe. Statistiškai patikimo prieaugio skirtumo tarp avinukų grupių, šertų kombinuotais pašarais ir traiškytomis avižomis su organiniais ir neorganiniais mikroelementais nebuvo.
25,53 24,82 24,93 24,42 36,93a 51,93b 49,29b 59,01b 20 30 40 50 60 avižos kontrolinė grupė
avižos+nMVP avižos+oMVP kombinuotasis
pašaras I II A II B III Sv o ri s k g
36 19 pav. Vidutinis prieaugis per parą g
Atlikus palyginimą tarp bandomųjų grupių nustatyta, kad didžiausių koncentruotų pašarų sąnaudų 1 kg priaugti (žr. 20 pav.) reikėjo kontrolinei grupei – 13,2 kg. Tiriamosioms grupės: II grupės A pogrupiui reikėjo 48 %, II grupės B pogrupiui – 42 %, o III grupei – 50 % mažiau pašarų sąnaudų.
20 pav. Koncentruotų pašarų sąnaudos 1 kg priaugti kg
Lygindami koncentruotų pašarų sąnaudas 1 avinukui per parą kg (žr. 21 pav.) nustatėme, kad trečios grupės avinukų jos buvo didžiausios, t.y. 51 % didesnės negu kontrolinės grupės. Kiek
52 124 112 159 40 60 80 100 120 140 160 avižos kontrolinė grupė
avižos+nMVP avižos+oMVP kombinuotasis pašaras I II A II B III Pr ie au gi s g 13,2 6,79 7,61 6,57 0 2 4 6 8 10 12 14 avižos kontrolinė grupė
avižos+nMVP avižos+oMVP kombinuotasis
pašaras I II A II B III K o n ce n tr u o tų p ašar ų sąn au d o s kg
37 mažesnės jos buvo II grupės B pogrupio avinukų, tačiau 23 % didesnės lyginant su kontroline grupe, ir 22 % didesnės II grupės A pogrupio avinukų sąnaudos.
21 pav. Koncentruotų pašarų sąnaudos 1 avinui per parą kg
3.2. Avinukų sėklidžių vystymosi vertinimas, šeriant skirtingais
racionais
Atlikę avinukų sėklidžių vystymosi, šeriant skirtingais racionais vertinimą, galime taip pat pamatyti rezultatų skirtumus tarp tiriamųjų grupių. Šiek tiek didesni apimties skirtumų rezultatai matomi II grupės A pogrupyje ir III avinukų grupėse. Lyginant su kontroline grupe, jų rezultatai didesni 26 %, o II grupės B pogrupio skiriasi 20 % (žr. 22 pav.).
22 pav. Avinukų sėklidžių apimties priklausomybė nuo skirtingo šėrimo cm
(skirtumai tarp grupių, pažymėti skirtingomis raidėmis, yra patikimi; P<0,05) 0,69 0,84 0,85 1,04 0,5 0,6 0,7 0,8 0,9 1 1,1 avižos kontrolinė grupė
avižos+nMVP avižos+oMVP kombinuotasis
pašaras I II A II B III K o n ce n tr u o tų p ašar ų sąn au d o s p e r p ar ą kg 22,9 21,6 22,9 21 24a 27,9b 27,6b 27,3b 1,1 6,3 4,7 6,3 0 5 10 15 20 25 30 avižos kontrolinė grupė I avižos+nMVP II A avižos+oMVP II B kombinuotasis pašaras III A p im tis c m Apimtis pradžioje Apimtis pabaigoje Apimtis ; apimties skirtumas
