LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
Ieva Kudlinskien÷
EKSTRUDUOTO BALTYMINIO PRIEDO VIRŠKINAMUMAS,
JO POVEIKIS KARVIŲ PRODUKTYVUMUI IR PIENO SUDöČIAI
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadov÷: doc. dr. J. Černauskien÷
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas tema „Ekstruduoto baltyminio priedo virškinamumas, jo poveikis karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai“.
1. Yra atliktas mano paties:
1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
2. Nenaudojau šaltiniu, kurie n÷ra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2014 03 19 Ieva Kudlinskien÷
(data) (autoriaus vardas ir pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014 03 19 Ieva Kudlinskien÷
(data) (autoriaus vardas ir pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
2014 03 19 Doc. dr. Janina Černauskien÷
(data) (darbo vadovo vardas ir pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2014 03 19 Prof. dr. Paulius Matusevičius
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamuju darbu gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SUMMARY... 4
ĮVADAS... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 8
1.1. Galvijų virškinimo sistemos ypatumai ... 8
1.2. Maisto medžiagos gaunamos su pašarais ir vanduo, jų pasisavinimas ... 13
1.2.1. Vanduo ... 13 1.2.2. Energija ... 14 1.2.3. Baltymai ... 15 1.2.4. Angliavandeniai... 16 1.2.5. Riebalai... 17 1.2.6. Vitaminai... 18 1.2.7. Mineralai ... 18
1.3. Melžiamų karvių maisto medžiagų šaltiniai, jų įtaka produktyvumui ir pieno sud÷čiai 20 1.3.1. Stambieji ir silosuotieji pašarai... 20
1.3.2. Koncentruotieji ir įprastiniai baltymingieji pašarai ... 22
1.3.3. Vitaminų ir mineralų papildai ... 26
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 28
2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos ... 28
2.2. Melžiamų karvių š÷rimas ir laikymas ... 29
2.1.Ekstruduotų baltyminių priedų gamybos technologin÷ schema ir jos aprašymas ... 32
2.4. Baltymų virškinamumo tyrimai in sacco metodu ... 34
2.5 Karvių produktyvumo ir pieno sud÷ties tyrimo metodai ... 38
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 40
3.1. Ekstruduoto baltyminio pašaro virškinamumo tyrimo in sacco metodu rezultatai ... 40
3.2. Melžiamų karvių produktyvumo kitimas ... 41
3.3. Baltymų kiekio piene kitimas ... 44
3.4. Riebalų kiekio piene kitimas ... 45
3.5. Laktoz÷s kiekio piene kitimas ... 46
3.6. Ur÷jos kiekio piene kitimas ... 46
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 48
IŠVADOS ... 50
LITERATŪRA ... 51
4
SUMMARY
Master student: Ieva Kudlinskien÷
Topic of Master thesis: Digestibility of extruded protein additives and their influence on cow productivity and milk composition
Master's work tutor of M. Sc: doc. dr. Janina Černauskien÷
Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Department of Animal nutrition Master's work accomplished in the year 2012-2014, size of this bachelor's work 56 pages, 6 tables, 21 pictures and 1 scheme, references 82.
Object and tasks of work: Investigate extruded protein additive LAKTOMIL-1 ruminal digestibility, determine influence on cow productivity and milk composition.
1. Explore extruded protein additive ruminal digestibility using in sacco method;
2. Set extruded protein additive impact on dairy cows milk production and composition. Research methodology: In 2012 JSC „Naujasis Nev÷žis“ specialists developed new extruded protein additive LAKTOMIL-1, for dairy cows in different stages of productivity. To investigate influence of extruded protein additive to cow’s productivity and milk composition, 90 days experiment was carried out in Lukšiai agricultural company (Lauciškiai farm). Analogues of the principle selected thirty Lithuanian Black/white breed cows, they were divided into 2 groups (control and experimental), each group containing 15 animals. The control group was fed a normal cow ration consisting of corn silage, grass silage, maize, rapeseed meal, soybean cake, and minerals. Experimental cows fed a similar diet, but soybean cake was replaced to extruded protein additive LAKTOMIL-1. During the investigation milk yield was determined by the control milking. Milk quality indices have been analyzed in PE “Milk Analysis” (“Pieno tyrimai”). Been studied milk protein, fat, lactose and urea concentration in milk content.
Effective degradability of protein and dry matter was determined by the in sacco method using three fistulated cows. The cows were fed the same basal ration, providing a stable ruminal environment. For determining degradability, the samples were milled into 1.5 mm in the grinder, weighed, and 4 g of feed was placed in each polyester bag. Feed samples were incubated in the rumen for 2, 4, 8, 16, 24, 48 and 72 hours. Bags with the samples were put into the rumen at certain time and were removed simultaneously. Nutrient solubility was determined by washing the bags in cold water in a washing machine for 20 minutes. Effective degradability of feed nutrients was calculated using the formula. Passage rate of feed particles was considered to be 8% per hour.
5
Results and conclusions:
1. Heat-treatment by extrusion of protein additive LAKTOMIL-1 slowed down the passage rate of protein degradation in the rumen. Effective digestibility of proteins in rumen is 59 percent.
2. During the first month of the experiment, the average milk yield of experimental group cows was 2,77 percent (p<0,05), in the second month 2,29 percent (p<0,05), and in the third month 0,92 percent (p<0,05), higher than the control group cows. Throughout the experiment period, the experimental cows fed LAKTOMIL-1 protein feed, the yield of base milk was 129 kg or 3,3 percent more, than controlling group cows.
3. Wasn’t significant difference of milk protein, fat and lactose, between groups during the entire experiment period (p> 0.05).
4. In the first experiment month, the control group cows urea concentration in milk was 1.7 mg% (p <0.05), in the second month 4.7 mg% (p <0.001), and in the third month of 8.5 mg% (p <0.001) higher than in the experimental cows milk. At the end experiment urea concentration in the control group cows milk was 32 mg%. It can be argued that in the control group cows diet was of is too much proteins and they are absorbed inefficiently.
5. Extruded protein additive LAKTOMIL-1 can be effectively used in dairy cow nutrition.
6
ĮVADAS
Pieno gamyba yra viena iš sud÷tingiausių žem÷s ūkio gamybos šakų. Pieno ūkio pelningumą apsprendžia daugyb÷ veiksnių. Bet kurio sud÷tingos pieno gamybos technologijos elemento ignoravimas mažina jos pelningumą. Svarbiausieji veiksniai, lemiantys pieno gamybos ekonominį efektyvumą, yra gyvulių genetinis potencialas, pašarai ir š÷rimas, laikymo ir priežiūros technologijos. Atskirų šių elementų reikšm÷ nevienoda. Daugelio autorių duomenimis, didžiausią įtaką karvių pieno produkcijai turi pašarai ir š÷rimas (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Pieno ūkio pelningumas labai priklauso nuo karvių bandos produktyvumo. Karvių produktyvumas labiausiai priklauso nuo jų mitybos lygio. Kad karv÷s pasiektų genetinį produktyvumą, laktacijos laikotarpiu turi gauti pakankamai vandens, pašarų raciono sausųjų medžiagų, energijos, baltymų, vitaminų ir mineralų (Paulauskas ir kt., 2010).
Moksliškai įrodyta, jog nepakankamai gausiai ir nesubalansuotu racionu šeriamų karvių pieningumas gali sumaž÷ti 25–50 proc. Karvių primilžiai ypač sumaž÷ja racione trūkstant baltymų arba energijos. Keičiantis pieno sud÷tinių dalių santykiui, sumaž÷jus riebalų, baltymų, kazeino, o taip pat esant baltymų pertekliui – blog÷ja pieno jusliniai rodikliai ir technologin÷s savyb÷s. (Kabašinskien÷, 2009)
Kaip teigia Butler R. (2000), did÷janti pieno produkcija yra indikatorius parodantis, kad bandoje karvių mityba atitinka bendriausius fiziologinius poreikius ir karvių sveikatos būkl÷ yra patenkinama.
Melžiamoms karv÷ms reikalingos nepakeičiamosios aminorūgštys, kurios yra baltymų sud÷tyje, būtinos reprodukcijai, augimui ir produktyvumui. Šias aminorūgštis gyvulio organizmas gali gauti iš mikrobinių baltymų, kurie sintetinami didžiąjame prieskrandyje arba iš pašarų baltymų, kurie yra apsaugoti nuo skilimo didžiajame prieskrandyje. Prieskrandyje neskylantys baltymai tur÷tų sudaryti apie 35–40 proc. visų su pašarais gautų žalių baltymų (http://www.cals.ncsu.edu/an_sci/extension/dairy/204D.pdf prieiga per internetą 2014 m. kovo 1d.).
Siekiant racione subalansuoti prieskrandyje skaidomų ir neskaidomų baltymų santykį, dažniausiai naudojami pramon÷s šalutiniai produktai: tai sojų rupiniai ir išspaudos, žlaugtai ir kt. Pasaulyje nuolat ieškoma būtų kaip pakeisti sojų produktus kitais baltymų šaltiniais, nenukenčiant karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai. Tai ypač aktualu šalyse, kur sojų rupiniai yra importuojami.
7
Darbo tikslas – nustatyti ekstruduoto baltyminio priedo LAKTOMIL-1 virškinamumą in sacco metodu ir įvertinti skirtingo š÷rimo poveikį karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai.
Darbo uždaviniai:
1. in sacco metodu nustatyti ekstruduoto baltyminio priedo LAKTOMIL-1 virškinamumą didžiajame prieskrandyje;
2. įvertinti ekstruduoto baltyminio priedo poveikį karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Galvijų virškinimo sistemos ypatumai
Galvijai priklauso gyvūnų klasei vadinamai – atrajotojais (Hall, Silver, 2009). Siekiant tinkamai suprasti melžiamų karvių š÷rimo rekomendacijas, būtina išmanyti apie jų virškinimo sistemą (Knowlton, Nelson, 2003).
Atrajotojai iš kitų gyvūnų skiriasi, tuo kad jų skrandis sudarytas iš 4 kamerų: trijų prieskrandžių (didžiojo prieskrandžio, tinklainio bei knygenų) ir tikrojo skrandžio, arba šliužo. (Monkevičien÷ ir kt., 2008). Be to, jie turi neįprastą dantų išsid÷stymą. O jų storosios ir plonosios žarnos skirtos apdoroti didelius maisto medžiagų kiekius (Hall, Silver, 2009).
Galvijai pašarą paima ilgu, judriu liežuviu, kuriuo tarsi apveja žol÷s pluoštelį, paskui kapliais prispaudžia prie viršutinio žandikaulio plokštel÷s, tuomet trukteli ir nutraukia žolę. Karv÷s kąsnį kramto paviršutiniškai ir, kai tik susidaro kąsnis, nuryja (Hall, Silver, 2009; http://www.cattle-empire.net/blog/115/what-cud-and-why-do-cattle-chew-it prieiga per internetą 2014 m. vasario 24 d.).
Įprastai karv÷s per parą ÷da apie 1/3 laiko, 1/3 laiko jos gromuliuoja ir mažiau, nei 1/3 paros laiko jos ilsisi (Parish et al., 2009).
Burnoje išskiriamos seil÷s, sudr÷kina pašarą, bei pradeda prie jo virškinimo procesą. Per parą karv÷s burnoje esančios seilių liaukos pagamina nuo 75 iki 130 litrų seilių, priklausomai nuo to kiek pašaro ji gauna ir kiek laiko atrajoja, nes tai stimuliuoja seilių sekreciją. Seilių pH yra apie 8,2 ir jose yra didelis kiekis natrio hidrokarbonato, kuris padeda palaikyti optimalų prieskrandžio pH (6,5-7,2), t.y neutralizuoja pašarų (pavyzdžiui grūdų, melasos, cukrinių runkelių) virškinimo metu išskirtas rūgštis, palaikydamas tinkamą terpę mikroorganizmų dauginimuisi (Hall, Silver, 2009; Parish et al., 2009).
Sukramtytas, seil÷mis suvilgytas, slidus kąsnis pereina iš burnos į ryklę, o iš šios į stemplę, kur raumenų susitraukimo d÷ka yra stumiamas į tinklainį ir didįjį prieskrandį. Stemple maistas patenka atgal į burnos ertmę, gyvuliui atrajojant (Parish et al., 2009). Paplitusi klaidinga nuomon÷, jog galvijai turi keturis skrandžius, tiesa yra ta, kad jie turi vieną skrandį sudarytą iš keturių skyrių (kamerų) – didžiojo prieskrandžio, tinklainio, knygenų ir tikrojo skrandžio (šliužo) (1 pav.) (Radunz, 2012).
9 1 pav. Karv÷s virškinimo sistema (http://babcock.wisc.edu/node/126)
Didysis prieskrandis yra panašus į iš šonų truputį suspaustą maišą. Jis užima beveik visą kairiąją pilvo pusę nuo diafragmos iki dubens ertm÷s (Bakūnas, 2004). Didysis prieskrandis yra didžiausia galvijų ir kitų atrajotojų skrandžio dalis, kurioje pirmiausia apdorojamas su÷stas pašaras (Monkevičien÷, 1996). Prieskrandžio talpa 100 - 200 litrų (Sutkevičius, 2003). Didžiojo prieskrandžio gleivin÷ išklota plokščiuoju daugiasluoksniu epiteliu, su gaureliais, kurie padidina prieskrandžio paviršiaus plotą ir maisto medžiagų abzorbciją (2 pav.) (Moran, 2005). Atrajotojų didžiajame prieskrandyje susiformuoja specifin÷ mikroorganizmų ekosistema (Cheng et al., 1995). Jame yra milijardai bakterijų, pirmuolių, pel÷sių ir mielių (Hall, Silver, 2009). Prieskrandžių turinyje aptinkama apie 200 įvairių bakterijų rūšių, jų skaičius siekia 1011 ml (Jeroch et al., 1999), tačiau vyrauja tik 20–30 rūšių (Mackie et al., 2000).
10
Atrajotojų didžiajame prieskrandyje pašaras apdorojamas fiziškai (jį varo ir maišo stiprūs raumenų judesiai), chemiškai (skaido fermentai) ir mikrobiologiškai (apdoroja mikroorganizmai). Atrajotojams ypač svarbūs mikroorganizmai, nes jie suskaido 80–95 proc. krakmolo, 60–70 proc. ląstelienos, iki 80 proc. pašaro baltymų (Monkevičien÷ ir kt., 2008).
Atrajotojų anatominiai ir fiziologiniai struktūriniai ypatumai leidžia jiems mitybai naudoti ne tik baltymus ir kitas lengvai pasisavinamas medžiagas, bet ir ląstelių sienelių medžiagas t.y. ląstelieną (Burns, 2008). Mikroorganizmai suvirškina augaluose esančią ląstelieną ir gamina lakiąsias riebalų rūgštis. Šios riebalų rūgštys yra absorbuojamos tiesiai per prieskrandžio sienelę ir teikia 60–80 proc. energijos, reikalingos karv÷s organizmui (Hall, Silver, 2009).
Bakterijos ir pirmuonys yra patys svarbiausi mikroorganizmai. Jie suvirškina nuo 70 proc. iki 80 proc. virškinamųjų sausųjų medžiagų patekusių į prieskrandį. Skirtingos bakterijų ir pirmuonių rūšys atlieka skirtingas funkcijas. Kai kurios virškina krakmolą ir cukrų, tuo tarpu kitos celiuliozę (Moran, 2005).
Skaičius ir proporcijos, tenkančios kiekvienos rūšies mikroorganizmams, priklauso nuo gyvulio š÷rimo. Būtina išlaikyti sveiką įvairių mikroorganizmų santykį, tam, kad didysis prieskrandis efektyviai funkcionuotų (Moran, 2005).
Tinklainis yra sujungtas su didžiuoju prieskrandžiu, jo gleivin÷ panaši į „korį“, padengta mažais gaureliais (3 pav.) (Moran, 2005). Pagrindin÷ jo funkcija „sugauti“ dideles pašarų daleles, pirma tam, kad šios nepatektų į kitus prieskrandžius, kol dar n÷ra suvirškintos, antra surinkti jas atrajojimui (Radunz, 2012)
11
Knygenos yra tarp tinklainio ir tikrojo skrandžio (šliužo). Mas÷ patekusi į knygenas yra sudaryta iš 90–95 proc. vandens. Pagrindin÷ jų funkcija pašalinti dalį šio vandens ir toliau apdoroti pašarus. Jų vidin÷s sienel÷s padengtos į „knygos lapus“ panašiomis raukšl÷mis, kurių paviršiuje gausu surag÷jusių gaurelių (Moran, 2005).
4 pav. Knygenos (viršutin÷ dalis) ir tikrasis skrandis, arba šliužas (apatin÷ dalis) (Radunz, 2012)
Paskutinioji kamera yra tikrasis skrandis, arba šliužas (4 pav.). Jis sujungtas su knygenomis ir plonosiomis žarnomis (Moran, 2005). Šliuže virškinimas vyksta labai panašiai, kaip ir žmogaus skrandyje. Moran J. (2005) teigia, jog pH šliuze yra apie 2, tačiau Parish J. (2011) tvirtina, kad tikrajame skrandyje pH paprastai svyruoja nuo 3,5 iki 4,0. Toks šliužo rūgštingumas sunaikina didžiojo prieskrandžio mikroorganizmus. Šliuže gaminama druskos rūgštis ir virškinimo fermentai, pavyzdžiui, pepsinas, kuris skaido baltymus, taip pat į šliužą tiekiami kasos gaminami fermentai, pavyzdžiui lipaz÷, skaidanti riebalus. Šliuže baltymai paruošiami absorbcijai žarnyne (Parish, 2011).
Iš šliužo, suvirškintas pašaras, keliauja į plonąsias žarna (Moran, 2005). Jų ilgis yra apie 45 metrai, o tūris apie 75 litrai (Parish, 2011). Į plonąsias žarnas patekęs pašaras susimaišo su tulžies pūsl÷s ir kasos išskyromis, kurių pH labai aukštas, tokiu būtu virškinimas iš rūgštinio (pH 2,5), tampa šarminiu (pH 7–8). Aukštas pH reikalingas tam, kad tinkamai veiktų fermentai. Čia vyksta aktyvi maisto medžiagų absorbcija, įskaitant ir apsaugotus baltymus (by-pass proteins) (Moran, 2005; Parish, 2011).
Storasis žarnynas, tai tiesioji ir storoji žarnos, jose toliau vyksta plonosiose žarnose neįsisavintų maisto medžiagų absorbcija. Apie 10–15 proc. energijos reikalingos karv÷s organizmui
12
yra pasisavinta storosiose žarnose. Taip pat čia absorbuojamas vanduo, mineralin÷s medžiagos ir amoniakas. Nepasisavinami pašarų komponentai keliauja per storąjį žarnyną ir su išmatomis pašalinami iš organizmo (Moran, 2005; Parish, 2011).
13
1.2. Maisto medžiagos gaunamos su pašarais ir vanduo, jų pasisavinimas
Būtinosios maisto medžiagos yra reikalingos kiekvienam gyvam organizmui (Hall et al., 2009). Š÷rimo rekomendacijos yra pagrįstos konkrečiais įvairių maisto medžiagų poreikiais karv÷s organizmui. Kiekviena maisto medžiaga atlieka konkrečius vaidmenis augimo, gamybos ar medžiagų apykaitos procesuose. Maisto medžiagos suskirstytos į klases, pagal jų cheminę sud÷tį arba jų funkcijas maisto medžiagų apykaitoje (http://www.omafra.gov.on.ca/english/ livestock/beef/facts/91-066.htm#NUTRIENTS prieiga per internetą 2014 m. vasario 16 d.).
Išskiriamos 7 maisto medžiagų grup÷s, reikalingos gyvuliams, tam, kad jie išgyventų: vanduo; energija; baltymai; angliavandeniai; riebalai; vitaminai;
mineralai (Knowlton, Nelson, 2003).
Galvijų, kaip ir kitų naminių gyvūnų, racionai turi būti visaverčiai. Jie normuojami pagal sausųjų medžiagų, neto energijos laktacijai (NEL), pašaro apykaitos energijos (AE) (kitų grupių galvijams), baltymų, angliavandenių (ląstelienos, cukraus, krakmolo), riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų medžiagų poreikį (Baranauskas ir kt., 2009).
Kiek maisto ir kitų medžiagų reikia karvei priklauso nuo jos amžiaus, laktacijos laikotarpio, pieningumo, aplinkos ir kitų veiksnių (Kulpys, Stankevičius, 2010).
1.2.1. Vanduo
Vanduo yra pati svarbiausia mitybos dalis pieniniams galvijams, d÷l vandens trūkumo gyvulys daug greičiau nugaišta, nei trūkstant kitų maisto medžiagų. Karv÷s kūną sudaro 56–81 proc. vandens, taigi būtina išlaikyti pastovų vandens kiekį organizme, tam kad išsaugoti gyvybę. Organizme vanduo veikia, kaip tirpiklis, jis transportuoja vandenį ir mineralus, dalyvauja daugelyje cheminių reakcijų ir yra svarbus kūno termoreguliacijai. Vanduo dalyvauja kiekvienoje reakcijoje ar procese vykstančiame gyvulio organizme. Maisto medžiagos yra transportuojamos per virškinamąjį
14
traktą, kraują, į ląsteles ir iš jų, šie procesai vyksta vandens pagalba. Vanduo padeda pašalinti atliekas iš organizmo, per šlapimą, išmatas ar kv÷pavimą. Vanduo taip pat dalyvauja daugelyje reakcijų, kuriose vandens molekul÷ (H2O) yra pridedama ar pašalinama (Knowlton, Nelson, 2003).
Vanduo, į gyvulio organizmą, patenka trim būdais. Pirmas - tai geriamasis vanduo. Paprastai gyvuliai geria 2–3 kartus daugiau vandens, nei su÷da pašarų (Knowlton, Nelson, 2003).Vanduo turi būti šviežias, švarus, bei užtikrintas maksimalus jo tiekimas. Tyrimai rodo, jog karv÷s lengvai geria vandenį, kurio temperatūra yra nuo + 4 iki + 30o C. Vandens suvartojimas priklauso nuo aplinkos temperatūros ir dr÷gm÷s kiekio pašaruose. Karv÷s ganomos šaltą pavasario dieną, gali išgerti daug mažiau vandens, nei ganomos toje pačioje ganykloje vasaros viduryje ar šeriamos šienu (Hall et al., 2009). Vandens suvartojimas padid÷ja karštu metų laikotarpiu, bei padid÷jus produktyvumui. Antrasis vandens šaltinis yra dr÷gm÷ pašaruose. Daugumoje pašarų, kuriuos mes vadiname „sausais“ (pavyzdžiui grūdai, šienas) yra apie 10–15 proc. vandens. Silosas, žinoma, daug dr÷gnesnis, jame vandens kiekis yra apie 45–75 proc. Trečiasis vandens šaltinis, t.y. 5–10 proc. vandens, gaunami iš cheminių reakcijų vykstančių organizme. Tai reakcija kai dvi amoniako molekul÷s, kepenyse suformuoja šlapalą, viena vandens molekul÷, lieka laisva (Knowlton, Nelson, 2003).
1.2.2. Energija
Energijos poreikis yra pagrindas gyvūnų mityboje. Energija tai „kuras“ visiems organizme vykstantiems procesams – kv÷pavimui, jud÷jimui, maitinimuisi, augimui, laktacijai ir reprodukcijai. Energijos trūkumas - pagrindin÷ priežastis, d÷l kurios sumaž÷ja pieno primilžiai, nors paprastai tai lieka nepasteb÷ta (Knowlton, Nelson, 2003).
Yra žinoma, kad gyvūnų raciono maisto medžiagos yra: baltymai, angliavandeniai ir riebalai. Angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis ir organizme pirmiausia panaudojami šiam tikslui. Tuo tarpu riebalai yra antri pagal svarbumą, aprūpinant gyvūnus energija (Kulpys, Sankevičius, 2010). Gyvuliams energijos šaltiniai yra krakmolas, cukrūs ir riebalai (Hall et al., 2009).
Gyvūnų ir karvių energijos poreikis atskirose šalyse matuojamas skirtingai: virškinamąją energija, apykaitos energija, grynąja energija, pašariniais vienetais. Lietuvoje karvių energijos poreikį priimta išreikšti grynąja (neto) energija laktacijai (NEL). Tai įsisavinama pašarų maisto medžiagų energija, panaudota pieno sintezei (Kulpys, Stankevičius, 2010).
15
Pašarų kaloringumas nustatomas naudojant prietaisą, kuris vadinamas „kalorimetrine bomba“, kurioje pašaras yra deginamas ir apskaičiuojama išskirta šiluma, tada ji paverčiama kalorijomis, džauliais ar megadžauliais (Knowlton, Nelson, 2003; Kulpys, Stankevičius, 2010).
J. Kulpys ir R. Stankevičius (2010) pažymi, jog pašaro virškinimo ir gyvulių medžiagų apykaitos procesų metu prarandama didesn÷ ar mažesn÷ pašare buvusios energijos dalis. Taigi, pašaro energijos kiekis keičiasi, jam praeinant visą virškinimo traktą ir vykstant gyvūnų medžiagų apykaitos procesams, šio proceso metu pasikeitusi energija yra įvardijama skirtingai. NEL poreikis 1 kg 4 proc. riebumo pienui pagaminti lygus 3,17 MJ (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Kiekviena maisto medžiaga, esanti pašaruose, yra svarbi ir negali būti labiau vertinama už kitas, nes visos jos reikalingos gyvūnų gyvybei palaikyti ir produkcijai gauti. Vis tik pirmiausia pašarai vertinami (lyginami) pagal juose esantį energijos kiekį (Kulpys, Stankevičius, 2010).
1.2.3. Baltymai
Baltymai organizmui teikia aminorūgštis reikalingas gyvybin÷ms funkcijoms palaikyti, reprodukcijai, augimui ir laktacijai (http://babcock.wisc.edu/node/142 prieiga per internetą 2014 m. vasario 17 d.). Baltymai sudaryti iš aminorūgščių, kurios yra žinomos, kaip baltymų statybin÷ medžiaga. Skirtingos aminorūgščių kombinacijos, sudaro skirtingus baltymus. Šliužo, kasos ir plonųjų žarnų fermentai atskiria aminorūgštis vienas nuo kitų, tokiu būdu leidžia joms būti įsisavinamoms organizmo. Būtina pažym÷ti, jog baltymai būtinai turi būti padalinti į aminorūgštis prieš absorbciją, taigi techniškai neteisinga šį procesą įvardinti kaip baltymų pasisavinamumą. Atrajotojai įsisavina baltymus tiesiogiai, kaip aminorūgštis arba paverčia juos mikrobiniais baltymais, kurie yra suvirškinami ir pasisavinami (Stallings et al., 2009). Baltymai n÷ra pasisavinami, o aminorūgštys yra (Knowlton, Nelson, 2003).
Baltymai turi daug įvairių funkcijų organizme. Jie yra daugelio audinių struktūriniai elementai, jų galima rasti raumenyse, odoje, plaukuose, plunksnose, kauluose, naguose ir kraujyje. Keletas hormonų taip pat yra baltymai, įskaitant insuliną ir somatotropiną (Knowlton, Nelson, 2003).
Kai kurios aminorūgštys gali pasigaminti gyvulio organizme, jos vadinamos nebūtinomis – tai alaninas, asparginas, cisternas, cistinas, glutaminas, glicinas, hidrochiprolinas, prolinas, serinas, tirozinas. Kitos aminorūgštys gyvūnų organizme negali būti sintetinamos, jos vadinamos būtinosiomis arba nepakeičiamomis. Jas gyvūnai turi gauti su pašaru – tai argininas, histidinas,
16
izoleucinas, leucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Atrajotojai turi unikalią savybę, jie geba susintetinti aminorūgštis ir baltymus iš nebaltyminių azotinių šaltinių. Šis geb÷jimas yra susijęs su prieskrandžio mikroorganizmų veikla. Be to, atrajotojai turi „atsarginį“ azoto mechanizmą. Kai atrajotojų mityboje trūksta azoto, dideli kiekiai šlapalo (kuris paprastai išskiriamas su šlapimu) grįžta į didįjį prieskrandį, kur jis v÷l gali būti panaudojamas mikrobų. Neatrajojantys gyvuliai, šlapalą, visada išskiria su šlapimu (http://babcock.wisc.edu/node/142 prieiga per internetą 2014 m. vasario 17 d.).
Baltymų kiekis reikalingas karvei priklauso nuo jos mas÷s, augimo periodo, produktyvumo, veršingumo tarpsnio. Vis tik didžiausią įtaką baltymų poreikiui turi karvių produktyvumas (Moran, 2005). Su pašaru jos turi gauti prieskrandyje skaidomų ir neskaidomų proteinų. Skaidomus proteinus didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai suardo iki amoniako ir naudoja savo audinių baltymams gaminti. Tokie baltymai yra vadinami mikrobiniais baltymais (Bartkevičiūt÷, 2009). Tačiau, esant dideliam karvių pieningumui, mikrobin÷s mas÷s baltymų nepakanka ir tam tikrą dalį aminorūgščių karv÷s turi gauti iš prieskrandyje neskaidomų baltymų. Tod÷l pašaruose reikia įvertinti didžiajame prieskrandyje skaidomų ir neskaidomų baltymų santykį ir jų balansą (Mikulionien÷, Stankevičius, 2002).
Pašarų skaidomumas didžiajame prieskrandyje priklauso nuo jų tirpumo prieskrandžio skysčiuose. Jei tirpumas geras - jie skaidomi greičiau. Skaidomumas turi atitikti mikrofloros galimybę sp÷ti sunaudoti amoniaką ir kitus baltymų skilimo produktus savo ląstelių baltymų sintezei. Nepanaudotas amoniakas šalinamas iš organizmo, tada susidaro dideli pašarų baltymų nuostoliai. Tod÷l karvių š÷rimui didesn÷s vert÷s turi tie pašarai, kurių baltymų skaidomumas prieskrandyje mažesnis, o žarnyne jie lengviau virškinami (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Ilgą laiką baltymų vertinimo matas buvo virškinamieji žali baltymai. Tariamasis virškinamųjų žalių baltymų kiekis – skirtumas tarp gauto su pašaru azoto ir išsiskyrusio su išmatomis azoto – neteikia tikslios informacijos apie naudinguosius baltymus plonojoje žarnoje. Naudingieji baltymai daugelyje šalių yra pagrindas vertinant pašarus bei teikiant baltymų reikmių atrajotojams rekomendacijas (Jeroch ir kt., 2004).
1.2.4. Angliavandeniai
Angliavandeniai laikomi pagrindiniu gyvulio energijos šaltiniu (Juraitis, Kulpys, 2003). Iš racione esančių angliavandenių galvijai gauna iki 85 proc. reikiamos energijos (Kulpys, Stankevičius, 2010) Angliavandeniai – tai anglies, vandenilio ir deguonies dariniai. Jie skirstomi į
17
monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai vadinami ląsteliena arba mediena, o vandenyje tirpūs – neazotin÷mis ekstraktin÷mis medžiagomis (Juraitis, Kulpys, 2003).
Ląstelienai priskiriama dalis – hemiceliulioz÷s ir inkrustacin÷s medžiagos (ligninas ir kt.). Neazotin÷s ekstrakcin÷s medžiagos yra cukrus, krakmolas, organin÷s rūgštys ir kt. (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Sud÷tingus angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai skaido iki paprastesnių junginių (cukrų), kurie toliau paverčiami į lakiąsias riebalų rūgštis (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Ląsteliena – tai vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai ir taip vadinama žalioji ląsteliena. Ląstelieną galima suskirstyti į dvi pagrindines frakcijas: ADF – rūgščiame paviršinio aktyvumo medžiagos tirpale netirpi ląsteliena; NDF – neutraliame paviršinio aktyvumo medžiagos tirpale netirpi ląsteliena (Kulpys, Stankevičius, 2010). Karvių racione yra būtinas tam tiktas ląstelienos kiekis, kad fermentaciniai procesai didžiajame prieskrandyje būtų optimalūs. Tam, kad virškinimo procesai vyktų netrikdomai, pienin÷ karv÷ per dieną turi gauti mažiausiai 400 g struktūrin÷s žalios ląstelienos 100 kg kūno mases (Jeroch et al. 1999).
Krakmolas – kaip ir cukrus, yra svarbus energijos šaltinis, tod÷l šiuolaikin÷se š÷rimo normose galvijams jų reikm÷s nurodomos bendrai (sumoje). Taip pat normose išskiriama ir didžiajame prieskrandyje neskaidomo krakmolo, kuris pasisavinamas plonosiose žarnose, dalis. Cukrų organizmui lengviausia panaudoti kaip energijos šaltinį. Didžiajame prieskrandyje neskaidomo krakmolo ir cukraus santykis karvių racione turi būti 1,0–1,1:1 ribose (Kulpys, Stankevičius, 2010).
1.2.5. Riebalai
Aukšto produktyvumo karvių pieno primilžiai reikalauja, maksimaliai padidinto gaunamos energijos kiekio (http://dairy.osu.edu/resource/feed/Feeding%20Fat.pdf prieiga per internetą 2014 m. vasario 12 d. ). Paprastai karvių racione yra tik 2–4 proc. riebalų. Riebalai yra labai svarbi melžiamų karvių raciono dalis, nes tiesiogiai įtakoja maždaug 50 proc. riebalų kiekio piene ir yra labiausiai koncentruotas energijos šaltinis pašaruose. Lipidai yra medžiagos netirpios vandenyje, bet tirpios organiniuose tirpikliuose (eteryje, chloroforme, heksane ir kt.) (Wattiaux, Grummer, 2004).
Riebalų virškinimas prasideda didžiajame prieskrandyje (Wu et al., 1991). Prieskrandyje, dauguma lipidų yra hidrolizuojama. Jungtys tarp glicerino ir riebalų rūgščių panaikinamos, atsiranda glicerinas ir riebalų rūgštys. Glicerinas greitai fermentuojamas į lakiąsias riebalų rūgštis.
18
Kai kurios riebalų rūgštys bakterijų naudojamos fosfolipidų sintezei, kurie reikalingi ląstelių membranų kūrimui (Wattiaux, Grummer, 2004).
Riebalai turi didžiausią visų organinių junginių, sutinkamų augaluose ir gyvūnuose, vandenilio kiekį, tod÷l jie yra energijos šaltinis (Kulpys, Stankevičius, 2010). Riebalai pagerina riebaluose tirpių vitaminų (A, D, E, K) pasisavinimą ir padeda sumažinti pašarų dulk÷jimą (Knowlton, Nelson, 2003).
Karvių racione riebalų netur÷tų būti per daug. Mat nesočiosios riebalų rūgštys neigiamai veikia didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų gyvybingumą (Kulpys, Stankevičius, 2010). Optimalu, kai riebalai sudaro 3–5 proc. (ne daugiau kaip 8 proc.) raciono sausųjų medžiagų (Jeroch ir kt., 2010). Racione esant daug riebalų, prasčiau skaidoma ląsteliena, did÷ja prieskrandžio turinio rūgštingumas, maž÷ja pieno riebumas (Kulpys, Stankevičius, 2010).
1.2.6. Vitaminai
Žinoma daugiau kaip 30 vitaminų ir į juos panašių medžiagų, kurių reikia normaliai organizmo veiklai. Daugumą jų gyvuliai gauna su pašarais (Kulpys, Stankevičius, 2010). Nors karv÷ms reikalingi maži vitaminų kiekiai, tačiau šių medžiagų trūkumas gali sukelti didelių problemų. Vitaminai gali būti skirtomi į dvi kategorijas: vandenyje tirpius vitaminus ir riebaluose tirpius vitaminus (Knowlton, Nelson, 2003). Reik÷tų žinoti, jog vandenyje tirpių vitaminų perteklius nepadarys karvei jokios žalos. Šis perteklius tiesiog išsiskirs su šlapimu. Tačiau, riebaluose tirpūs vitaminai (svarbiausi iš jų A, D, E ir K) kaupiasi karv÷s organizme, o vitaminų A ir D perteklius gali sukelti apsinuodijimą ar net gi mirtį (Moran, 2005).
Pienin÷ms karv÷ms vitaminų A, D, E poreikį reikia užtikrinti su pašarais (atitinkamas raciono komponentų, papildų kiekis). Nepriklausomai nuo vitamino A kiekio, vaisingumui svarbus ir beta karotinas (Jeroch ir kt., 2004).
B komplekso vitaminai ir vitaminas K gyvulio organizme susidaro d÷l mikroorganizmų veiklos didžiajame prieskrandyje. Kai racionas tenkina atrajotojų poreikius, esant vidutiniam produktyvumui, d÷l šių vitaminų mikrobin÷s sintez÷s jų pakanka gyvulio reikm÷ms užtikrinti. Tačiau kai produktyvumas didelis, kai kurių B komplekso vitaminų (B12, biotino, folio rūgšties, niacino), pasigaminusių mikrobin÷s sintez÷s metu, jau nepakanka (Jeroch ir kt., 2004).
19
Mineralai – tai visiškai sudeginto pašaro, pelenų likučiai. Pelenai rodo bendrą mineralų kiekį pašare. Šis būdas naudojamas siekiant nustatyti mineralų kiekį pašare, taip pat gali būti naudojamas siekiant įvertinti pašarų užterštumą purvu (http://www.ecochem.com/t_cattlenutrition.html#ene prieiga per internetą 2014 m kovo 4 d.).
Mineralai reikalingi formuojant skeletą, taip pat virškinimo ir medžiagų apykaitos procesams. Yra žinomi septyni pagrindiniai makroelementai, šeši iš jų įvardijami kaip būtini, taip pat išskiriami keli būtini mikroelementai. Nors mikroelementai reikalingi labai mažais kiekiais, pakankamas jų kiekis toks pat būtinas, kaip ir pagrindinių mineralų (http://www.ecochem.com/t cattlenutrition.html#ene prieiga per internetą 2014 m kovo 4 d.).
Mineralin÷s medžiagos gyvūnų organizme nulemia biologinių skysčių osmosinį sl÷gį, joninę j÷gą, buferines sistemas. Kaip teigia Soetan et al. (2010): „...makroelementų poreikis gyvūnui per parą svyruoja nuo kelių miligramų iki keliolikos gramų. Tai priklauso nuo gyvūnų rūšies, amžiaus, svorio, lyties, produktyvumo, vaisingumo“.
Karvių racione labai svarbūs subalansuoti mineralų ir vitaminų papildai. Mikroelementai: cinkas, varis, manganas, selenas pagerina tešmens būklę, nes palaiko sveiką tešmens ir spenių odą, padidina keratino gamybą, kuris labai svarbus, kad gerai užsidarytų spenio kanalai po melžimo, sustiprina imuninį atsaką ir šalina laisvuosius radikalus iš organizmo (Japertien÷, Japertas 2011).
Balansuojant racionus pagal mineralinių medžiagų kiekius, reikia nepamiršti, kad per didelis žaliųjų baltymų ar žaliųjų riebalų kiekis pieninių karvių racionuose mažina kalcio, natrio bei magnio įsisavinamumą, tod÷l mineralinių medžiagų kiekį tais atvejais tenka didinti (Kulpys, Stankevičius, 2010).
20
1.3. Melžiamų karvių maisto medžiagų šaltiniai, jų įtaka produktyvumui
ir produkcijos kokybei
Pagrindin÷ karv÷s paskirtis - duoti daug ir geros kokyb÷s pieno. Ji geba efektyviai panaudoti tas maisto medžiagas, kurių nevirškina žmogaus organizmas. Norint, kad karv÷ būtų pieninga, reikia pilnaverčiai šerti, nes mažas gyvulio produktyvumas labiau priklauso nuo neracionalaus š÷rimo negu nuo netikusio veislininkyst÷s darbo (Žekonien÷ ir kt., 2006).
Pašarai – tai specialiai pagamintos ir paruoštos gyvūnų mitybai reikalingos natūralios augalin÷s, gyvulin÷s, mineralin÷s ar dirbtiniu (cheminiu, biologiniu, mikrobiologiniu) būdu pagamintos žaliavos, nekenksmingos gyvūnams bei turinčios jiems priimtina forma energijos, maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių fiziologinius procesus ir produkciją (Baranauskas ir kt., 2009).
Su pašarais karv÷s turi gauti pakankamai riebalų, baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Šios greitai išsenka, tod÷l sutrinka medžiagų apykaita, maž÷ja karvių svoris ir produktyvumas, blog÷ja reprodukcin÷s savyb÷s (Žekonien÷ ir kt., 2006).
Š÷rimas turi daugiau įtakos melžiamų karvių produktyvumui nei kokie nors kiti veiksniai. Norint teisingai šerti galvijus, reikia subalansuoti š÷rimo racioną, kad karv÷ gautų pagrindines maistingąsias medžiagas reikiamais kiekiais ir santykiu, kuris atitiktų laktacijos laikotarpį (Kulpys, Stankevičius, 2010). Racionai turi būti sudarin÷jami tik tada, kai yra aiškiai žinomas naudojamų pašarų maistingumas bei kiti kokyb÷s rodikliai kurie nusako pašaro vertę (Juraitis, Kulpys,2003).
1.3.1. Stambieji ir silosuotieji pašarai
Pašarų konservavimas sudaro sąlygas aprūpinti gyvulius pašarais ištisus metus. Pašarų konservavimas – tai būdas geriau išnaudoti žolynus, kai jie auga labai intensyviai ir jų nesp÷jama nuganyti, neleisti žol÷ms peraugti, kai labai sumaž÷ja jų energin÷ ir maistin÷ vert÷. Taigi konservuoti pašarai užtikrina tolygų gyvulių š÷rimą ištisus metus (Beever, 1993; Muck, 2000). Yra du pagrindiniai žolių konservavimo būdai – šieno ir siloso gamyba (Jatkauskas ir kt., 2003). Šienas, šiaudai priskiriami stambiųjų pašarų grupei (Baranauskas ir kt., 2009).
Šienas – tai nupjauta ir išdžiovinta varpinių, varpinių - ankštinių, ankštinių žol÷. Geros maistin÷s vert÷s šienas turi būti gaminamas iš optimaliame augimo tarpsnyje nupjautos žol÷s. Šieno
21
maistin÷ vert÷ gali labai skirtis. Tai priklauso nuo to, iš kokių žolių jis pagamintas, kada žol÷ nupjauta, kurios buvo nupjautos žol÷s džiovinimo sąlygos (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Gaminant šieną žol÷ išdžiovinama tiek (SM < 20 proc.), kad sustabdoma augalų fermentų ir ant jų esančių mikroorganizmų veikla. Taip užkonservuotas pašaras beveik negenda. Šienas pakankamai lengvas, d÷l to nesunku jį pervežti, ypač presuotą. Šieno gamyba paplitusi tose šalyse, kur vyrauja geros natūralios džiovinimo sąlygos (Bosnia, 1991; Rotz et al., 1991).
Šienas svarbus fiziologiniu požiūriu. Jame esanti ląsteliena svarbi galvijų virškinimo trakto (didžiojo prieskrandžio) veiklai. Ypač svarbu, kad virškinimo procesuose šeriant geros kokyb÷s šienu sparčiau pasigamina acto rūgštis, kuri turi įtakos pieno riebumo padid÷jimui. Karv÷ms, 100 kg mas÷s per parą, rekomenduojama sušerti 1,5–2,0 kg šieno, prieaugliui nuo 7–15m÷n. amžiaus - 3– 10 kg šieno (Baranauskas ir kt., 2009).
Stokojant šieno, dalį jo galima pakeisti šiaudais (ypač nelabai pieningoms karv÷ms, penimiems galvijams). Tinkamiausi yra miežių ir avižų šiaudai (Žekonien÷ ir kt., 2006). Nepaisant to, šiauduose yra daug lignino, tod÷l jie tinka tik skrandžiui užpildyti ir apetitui sumažinti. Šiauduose labai mažai reikiamos energijos, tod÷l bet koks š÷rimas jais mažina pieningumą (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Be stambių pašarų, galvijams reikia duoti ir sultingų: šakniavaisių, šakniagumbių, siloso ir šienainio (Žekonien÷ ir kt., 2006).
Silosavimas yra pašarų konservavimo metodas anaerobin÷mis sąlygomis. Tai reiškia, kad kuo greičiau bus pašalintas oras, tuo didesn÷ tikimyb÷ gauti geros kokyb÷s silosą (http://www.lsuagcenter.com/NR/rdonlyres/FF26F86D-9EA5-49A5-97453E6BCCAD36B5/49045/ Cornsilagemanagement.pdf prieiga per internetą 2014 m. kovo 7 d.). Silosas gali būti pagamintas iš įvairių augalų kultūrų, tačiau galimybę pagaminti kokybišką silosą riboja laikas (Schroeder, 2013).
Kokybiškas silosas gaunamas, kai proceso metu dominuoja pieno rūgštis. Ši rūgštis efektyviausiai veikia fermentaciją ir greičiausiai sumažina siloso pH. Kuo greičiau fermentacijos procesas vyksta, tuo daugiau silose išsaugoma maisto medžiagų (Schroeder, 2013).
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie kukurūzų siloso naudą (Kulpys, Stankevičius, 2010). Pasaulyje, kukurūzų silosas yra vienas svarbiausių pašarų, naudojamų galvijų mityboje, d÷l keleto priežasčių:
didelio aukštos energijos pašaro kiekio užaugančio ploto vienete; skonio, tinkančio pašarui;
gali būti nepjaunami iki laiko, kol augalo savyb÷s pasiekia idealias konservavimui; greito derliaus nu÷mimo;
22
Kukurūzų ir žol÷s silosas, tai dažniausiai melžiamų karvių racione naudojama žaliava, ne tik visoje Europoje, bet ir kitose pasaulio dalyse. Konservuotas kukurūzų silosas yra alternatyvus pašaras, kuris gali būti šeriamas, siekiant papildyti ar iš dalies pakeisti žol÷s silosą. Kukurūzų ir žolių siloso maistin÷ vert÷ labai skiriasi (Fitzgerald, 1994).
Žoliniai pašarai - šienas, vytintos žol÷s šienainis ir šviežios nevytintos žol÷s silosas yra pagrindin÷ galvijų raciono dalis. Nuo jų kokyb÷s priklauso gyvulių sveikata ir produktyvumas. 1 kg šienainio, priklausomai nuo augalų rūšies ir vytinimo, yra 0,4–0,5 kg SM, 60–80g žaliųjų baltymų ir 4,0–5,0 MJ AE (Jatkauskas ir kt, 2002).
Melžiama karv÷, geros kokyb÷s siloso, gali su÷sti 30–40 kg, penimas prieauglis 20–30 kg. Prieauglį šerti silosu reikia prad÷ti nuo 3 – 4 m÷n. amžiaus, tačiau sušeriamas šio pašaro kiekis netur÷tų viršyti vieno trečdalio raciono sausųjų medžiagų kiekio. Rekomenduojama patikrinti siloso ÷damumą ir į lovius prid÷ti tiek, kad neliktų jo likučių, nes silosas greitai genda. Geriausia karves šerti silosu po melžimo, nes šeriant prieš – pienas gali įgyti specifinį šio pašaro kvapą (Baranauskas ir kt., 2009).
Aukšto produktyvumo karves gausiai šeriant kukurūzų silosu, jų racionus reikia papildyti baltymingais koncentratais (sojų, rapsų rupiniai, išspaudos) ir vitaminų mineralų papildais bei priedais arba duoti joms visaverčių kombinuotųjų pašarų. Kai racioną sudaro 50 proc. ir daugiau geros kokyb÷s daugiamečių žolių ar ankštinių silosas, kuriame yra 18 proc. žaliųjų baltymų, baltyminių papildų karv÷ms duoti nereikia. Be to, reikia atsižvelgti į mineralų kiekį ir santykį koncentratuose (Paulauskas, 2011).
1.3.2. Koncentruotieji ir įprastiniai baltymingieji pašarai
Koncentruotieji pašarai paprastai pasižymi aukštu baltymų ir angliavandenių kiekiu. Šie pašarai suteikia maisto medžiagų, kurių reikm÷s kiti pašarai negali užtikrinti. Tai ypač svarbu kalbant apie aukšto produktyvumo gyvulius (http://pdf.usaid.gov/pdf_docs/PNADT827.pdf prieiga per internetą 2014 m. kovo 5 d.) Koncentruotuosius pašarus sudaro pupinių ir miglinių javų grūdai bei technin÷s jų perdirbimo atliekos (Juraitis, Kulpys, 2003). Visi javų grūdai priskiriami koncentruotųjų grupei. Jie šeriami galvijams sumalti, o dar geriau – traiškyti (Kulpys, Stankevičius, 2010). Koncentruotieji pašarai pasižymi šiomis savyb÷mis:
turi mažai ląstelienos ir yra aukštos energin÷s vert÷s;
gali tur÷ti mažai arba daug baltymų. Javų grūduose yra iki 12 proc. baltymų, o aliejiniuose, kitaip dar vadinamuose baltyminiuose pašaruose (sojos pupel÷s, medviln÷), gali būti iki 50 proc. baltymų;
23
jų geros skonin÷s savyb÷s ir ÷dami greitai;
skirtingai, nei žoliniai pašarai, jie neskatina atrajojimo;
įprastai jie fermentuojami greičiau, nei žoliniai pašarai ir padidina prieskrandžio turinio rūgštingumą (mažina pH), tai gali apsunkinti normalią ląstelienos fermentaciją; kai racione jų daugiau, nei 60–70 proc. SM, gali sukelti sveikatos problemas
(Wattiaux, Grummer, 2004).
Melžiamos karv÷s, pasižyminčios aukštu genetiniu potencialu pieno gamybai, taip pat turi didelį energijos ir baltymų poreikį. Atsižvelgiant į tai, kad karv÷s per dieną gali su÷sti tik tam tikrą kiekį pašarų, vien žoliniai pašarai negali išpildyti šio energijos ir baltymų poreikio. Apskritai, koncentratų įterpimo į melžiamų karvių racioną tikslas, pateikti koncentruotą energijos ir baltymų šaltinį, tam kad patenkinti gyvulio poreikius. Taigi, koncentratai yra svarbūs pašarai, kurie leidžia suformuoti tokį racioną, kuris maksimaliai padidina pieno gamybą. Koncentratų kiekis karvei per dieną netur÷tų viršyti 12–14 kg (Wattiaux, Grummer, 2004).
Javų grūdai (miežiai, kukurūzai, kviečiai ir kt.) yra tipiški aukštos energin÷s vert÷s pašarai melžiamoms karv÷ms, bet jie turi mažai baltymų. Valcuoti ar traiškyti javų grūdai yra puikus lengvai fermentuojamų angliavandenių (krakmolo) šaltinis racione. Tačiau per daug javų grūdų racione (daugiau, nei 10–12 kg karvei per dieną), sumažina atrajojimo veiklą, bei sutrikdo tinkamą prieskrandžio veiklą ir mažina riebalų piene kiekį (Wattiaux, Grummer, 2004). Kukurūzai yra standartinis energinis pašaras, su jais lyginami visi kiti grūdiniai pašarai, tai plačiausiai šeriami grūdai. Miežiai ir vikiai turi 85–95 proc. kukurūzų teikiamos energijos, tačiau turi didesnį baltymų kiekį (Hall et al., 2009).
Pupinių javų grūdai turi 2–3 kartus daugiau baltymų negu miglinių javai. Jų grūduose yra žmogaus ir gyvulio organizmui reikalingų aminorūgščių. Be to, ankštinių grūduose yra riebalų, įvairių mineralinių medžiagų ir vitaminų. Pupiniai javai vertingi dar tuo, kad ant jų šaknų veisiasi gumbelin÷s bakterijos, kurios fiksuoja oro azotą, reikalingą augalams (Juraitis, Kulpys, 2003).
Pašariniai vikiai blogiau ÷dami. Karv÷ms jų duodama iki 1,5–2 kg per dieną. Žirnių ir peliuškų grūdai šeriami sumaišyti su kitais koncentruotaisiais pašarais, duodant po 1–3 kg per dieną. Pašarinių lubinų grūduose iš visų ūkiuose auginamų ankštinių grūdų juose daugiausia baltymų. Jie gali sudaryti iki 20 proc. galvijams skirto koncentruotųjų pašarų mišinio. Pašarinių pupų melžiamoms karv÷ms duodama kartu su kitais pašarais po 1–2 kg per dieną. Į koncentruotųjų pašarų mišinius pupų galima prid÷ti apie 20 proc. (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Grūdų antrinių perdirbimo produktų labai įvairi maistin÷ vert÷ (Wattiaux, Grummer, 2004). Kaip teigia Šidagis D. (2013) „..atitinkamai paruoštus ar perdirbtus, juos būtų galima panaudoti gyvūnų
24
mitybai ir taip padidinti pašarų išteklius. Šie produktai gali būti papildomi energijos, baltymų, nepakeičiamų aminorūgščių, lengvai pasisavinamų angliavandenių, mineralinių ir kitokių maisto medžiagų papildomi šaltiniai. Naudojami kartu su tradiciniais pašarais, jie gali pagerinti racionų pilnavertiškumą“.
Šių pašarų naudojimas suteikia bent du privalumus:
gali sumažinti išlaidas pašarams, priklausomai nuo to kokia yra šalutinių pramon÷s produktų ir grūdų kaina;
padeda realizuoti šiuos šalutinius produktus ekologiškai saugiu būdu (Amaral-Phillips, Hemken, 1997).
Spaudžiant aliejų iš aliejinių augalų gaunamos išspaudos, kai tam tikslui žaliava veikiama chemin÷mis medžiagomis, gaunami rupiniai. Išspaudose ir rupiniuose gausu virškinamųjų proteinų (35–40 proc.), E ir B grup÷s vitaminų. Riebalų išspaudose lieka daugiau (4–8 proc.) negu rupiniuose (apie 2 proc.) Karv÷ms ir jų prieaugliui geriausiai tinka sojų, rapsų, saul÷grąžų, s÷menų išspaudos ar rupiniai (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Sojų rupiniai yra svarbiausias baltymų šaltinis, naudojamas naminių gyvulių š÷rimui (Oil World, 2010). Sojų rupinių maistinei vertei neprilygsta joks kitas baltymų šaltinis ir sojų rupiniai yra standartas, su kuriuo lyginami visi kiti baltymų šaltiniai (Cromwell, 1999).
Sojų ir jų šalutinių produktų įtraukimas į melžiamų karvių racioną yra gana įprasta praktika. Jos yra puikus nepakeičiamų aminorūgščių šaltinis gyvuliams. Melžiamoms karv÷ms turi teigiamą poveikį pašarų ÷damumui, pieno primilžiams ir baltymingumui (Rego et al., 2008).
Priklausomai nuo to, kaip soja buvo perdirdama, ji gyvuliams yra šaltinis aukštos kokyb÷s skaidomų ir neskaidomų, bei tirpių baltymų, energijos, riebalų ir ląstelienos. Jei soja buvo tinkamai termiškai apdorota, tada ji papildomai suteikia prieskrandyje neskaidomų baltymų ir riebalų. Daugelio mokslininkų tyrimų sritis, yra sojų apdorojimo metodai, siekiant padidinti prieskrandyje neskylančių baltymų kiekį ir pagerinti kokybę. Tyrimais buvo išbandyta eil÷ metodų: apdorojimas karščiu ir mechaniniais procesais – kaitinimu, ekstruderiais bei įvairiomis šilumos ir sl÷gio kombinacijomis (Castro et al., 2008; Chen KuenJaw et al., 2002). Taip pat galima apdoroti chemin÷mis medžiagomis – alkoholiu, formaldehidu, bentonitu, rūgštimis ir kt. (Atwal et al., 1995). D÷l sojų rupinių kainos, ypač tose šalyse, kurios juos turi importuoti, buvo daugyb÷ m÷ginimų pakeisti sojos rupinius kitais baltymų šaltiniais, pavyzdžiui aliejinių augalų baltymais (saul÷grąžų rupiniais, rapsų rupiniais ir kt.) (Brzoska, 2008).
Sojų rupinių, pakeitimo alternatyviais baltymų šaltiniais s÷km÷, pasitelkus techninius procesus, siekiant padidinti jų pašarinę vertę, priklauso nuo to, kokia yra šių pakeitimų ekonomin÷
25
nauda. Alternatyvus baltymų šaltinis, gali būti prastesnis maistine verte, nei sojos rupiniai, tačiau pasižym÷ti palankesne kaina, tod÷l jis bus ekonomiškai naudingesnis.
Rapsų išspaudos gaunamos presu išspaudus aliejų (Kulpys, Stankevičius, 2010). Rapsų rupiniai gaunami cheminiu būdu ekstrahuojant aliejų iš rapsų s÷klų. Rapsų baltymuose yra nepakeičiamųjų aminorūgščių (lizino, metionino, cistino, triptofano ir kt.), o riebaluose – nepakeičiamųjų riebalų rūgščių (oleino, linolin÷s), būtinų augantiems jaunikliams ir turinčių teigiamą poveikį sveikatai bei gyvulių produktyvumui. Rapsų išspaudų ir rupinių baltymuose aminorūgštys yra tinkamai subalansuotos ir pagal biologinę vertę jie prilygsta sojos rupinių baltymams. Rapsų išspaudų ar rupinių maistinę vertę blogina gausesn÷ ląsteliena bei kai kuriose senesn÷se rapsų rūšyse esantys nemaži eruko rūgšties ir gliukozinolatų kiekiai (Jatkauskas, 2012).
Tarvydo ir kt. (2010) tyrimų duomenimis: „..karvių kombinuotuosiuose pašaruose rapsų rupinius pakeitus rapsų išspaudomis, didžiajame prieskrandyje vykstantys maisto medžiagų skaidymo procesai nepakito: pašarų azotin÷s medžiagos ir angliavandeniai abiejų grupių karvių prieskrandžiuose buvo skaidomi vienodai efektyviai. Kombinuotieji pašarai su rapsų išspaudomis tur÷jo teigiamą poveikį karvių produktyvumui“.
Estijos mokslininkų Kaldmäe H. et al. (2010) atlikti tyrimai parod÷, jog rapsų s÷klų karštasis apdorojimas rapsų išspaudose mažina gliukozinolatų – ypač hidroksigliukobrasicino (iki 72 proc.) ir gliukobrasicino (iki 75 proc.) koncentraciją. Termiškai apdorotų rapsų išspaudų baltymai didžiajame prieskrandyje skyla l÷čiau. Baltymų tirpumas, termiškai apdorotų rapsų išspaudų (frakcija A), buvo 31,0 proc., o šaltai – 70,2 proc. Baltymų skilimas atitinkamai - 53,4 proc. ir 89,2 proc. Apibendrinę mokslinių tyrimų duomenis galime teigti, kad rapsų išspaudų baltymų kokyb÷ ger÷ja, kai rapsų s÷klos, prieš spaudžiant aliejų, buvo apdorotos termiškai (Kaldmäe H. et al., 2010, 2006).
Saul÷grąžų išspaudų dedama į kombinuotuosius pašarus, tačiau jų energin÷ vert÷ maža, nes turi nemažai ląstelienos, nors baltymų kiekis nemenkas (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Žlaugtai gaunami iš grūdų arba bulvių gaminat bioetanolį (spiritą). Gyvūnų mityboje daugiausia naudojami grūdų (rugių, kviečių, kvietrugių, kukurūzų) žlaugtai. Priklausomai nuo gamybos technologijos ir žaliavos, juose būna labai mažai pagrindin÷s grūdų sudedamosios dalies – krakmolo (iki 7–10 proc. SM), kuris panaudojamas spiritui gaminti. Tačiau žlaugtuose lieka visi iki perdirbimo buvę baltymai, riebalai, ląsteliena, mineralin÷s medžiagos, vitaminai ir kitos medžiagos, kurių žlaugtuose gali būti 2–2,5 karto daugiau, palyginti su grūdais (Leikus, Norvilien÷, 2009). Beje, apie 55–60 proc. grūdų žlaugtuose esančių baltymų yra neskaidomi galvijų didžiajame prieskrandyje (sojos rupinių baltymų – apie 35 proc.), t.y. įsisavinami plonosiose žarnose. D÷l to grūdų žlaugtų baltymai kur kas efektyviau panaudojami pieno ar m÷sos produkcijai gauti negu
26
grūdų ar kitų pašarų baltymai. Pagal jų kiekį grūdų žlaugtai beveik prilygsta rapsų rupiniams ir tik šiek tiek daugiau negu trečdaliu atsilieka nuo sojų rupinių, o pagal apykaitos energijos kiekį yra artimi visoms baltymin÷ms žaliavoms. Pašarų baltymų vertę apibūdina juose esančių aminorūgščių sud÷tis ir kiekis. Remiantis tyrimais, pagal aminorūgščių sud÷tį grūdų žlaugtai nenusileidžia sojų, saul÷grąžų ar rapsų baltymams (http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/gyvulininkyste/1523-maisto-medziagu-saltinis-grudu-zlaugtai prieiga per internetą 2014 m. kovo 7 d.).
Produktyvioms karv÷ms reikalingi pašarai, kurių baltymai būtų pasisavinami plonosiose žarnose, o ne prieskrandžio mikroorganizmų. Yra žinomi įvairūs procesai mažinant augalinių baltymų skaitomumą prieskrandžio mikroorganizmų. Vienas iš jų kai baltymų komponentai yra veikiami „hidroterminiu sl÷giu“, d÷l šios priežasties įvyksta baltymų struktūriniai pakitimai. Tačiau veikimo „hidroterminiu“ sl÷giu (kitaip vadinamo ekstrudavimo technologija) trūkumas yra tas, kad ši technologija reikalauja didelių energijos sąnaudų gamybai ir produkto džiovinimui po gamybos. Be to, vis dar svarstomas klausimas kaip išsaugoti aukštą paveiktų „apsaugotų“ baltymų virškinamumą plonosiose žarnose. Tačiau nuolatiniai pokyčiai rinkoje, taip pat baltymų pasisavinamų plonosiose žarnose reikalingumo pripažinimas aukšto produktyvumo karv÷ms, verčia ieškoti sprendimų. Šiuo tikslu Vokietijos kompanija Deuka Deutsche Tiernahrung GmbH & Co. KG sukūr÷ ir patentavo naują baltymingų pašarų gamybos būdą, juos ekstruduojant. Ši technologija vadinama Opticon, ji pasižymi konkrečia sraigtinio ekstruderio ir atitinkamų parametrų (temperatūros, dr÷gm÷s, sl÷gio ir kt.) sąveika šio proceso metu. Šios kompanijos gaminamas produktas vadinamas Deukalac UDP 39. Jis pagamintas iš 50 proc. sojų miltų ir 50 proc. rapsų s÷klų miltų. Šio produkto net 65 proc. baltymų yra pasisavinami plonosiose žarnose (Klausing, 2008).
Įmon÷s „Naujasis Nev÷žis“ specialistai, 2012 metais ekstruzijos būdu sukūr÷ dalinai apsaugotą baltyminį pašarą LAKTOMIL. Šiuo metu vyksta produkto patentavimo procesas.
1.3.3. Vitaminų ir mineralų papildai
Pagrindinis mineralinių medžiagų šaltinis yra augaliniai pašarai, bet juose esančių mineralų pakanka tik mažo arba vidutinio produktyvumo karv÷ms. Mineralinių elementų kiekis pašaruose kinta nuo įvairių aplinkos sąlygų. Veiksniai, skatinantys mikroelementų kiekybinius pokyčius organizme, labai įvairūs: trūkumas dirvožemyje, aplinkoje, pašare esančių antagonistinių ligandų – fosfatų, oksalatų, antagonistinių mikroelementų, įvairios ligos ir hipodinamija. Be to, gyvulių aprūpinimui mineralais įtakos turi ir atskirų pašarų santykis racione, ruošimo būdas bei kiti veiksniai (Spears, 2003, 2004; Bosseboeuf et al., 2006; Krys et al., 2009).
27
Medžiagų trūkumui racionuose padengti dažniausiai naudojami baltyminiai vitamininiai mineraliniai papildai (BVMP), pagaminti grūdų perdirbimo ir kitose pramonin÷se įmon÷se (Baranauskas ir kt., 2009).
Vitaminų priedai – tai vieno ar daugiau vitaminų šaltinis, galintis patenkinti tam tikrą vitaminų poreikį, kad būtų užtikrintas normalus gyvūnų augimas, produkcijos gavimas, reprodukcin÷s funkcijos ir kad gyvūnai būtų sveiki. Šiuolaikin÷je gyvūnų mitybos praktikoje reikiamu įvairių vitaminų kiekiu gyvūnai aprūpinami, šeriant juos premiksais, kurių sud÷tyje yra įvairių vitaminų (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Premiksai – tai biologiškai aktyvių medžiagų, sudarytų iš riebaluose tirpstančių (A, D, E, K) ir vandenyje tirpstančių (B1, B2, B3, B4, B5, B6, B12, H, C) vitaminų, mikroelementų (Fe, Mn, Zn, Cu, I, Co, Se), antioksidantų, fermentų mišinys. Siekiant, kad min÷tos medžiagos mažiau veiktų viena kitą ir būtų didesnis premikso tūris, aktyviosios medžiagos maišomos su užpildu (Baranauskas ir kt. 2009).
Bartkevičiūt÷s Z. ir Černauskien÷s J. (2004) atliktų bandymų rezultatai parod÷, kad papildant pieninių karvių racionus mineraliniais, energiniais ir baltyminiais papildais, užtrūkimo laikotarpiu bei pirmaisiais laktacijos m÷nesiais daugiau primelžiama natūralaus ir koreguoto pieno, jis baltymingesnis, bet mažesnio riebumo. Laktacijos piko laikotarpiu kraujyje palaikomas fiziologines normas atitinkantis svarbiausių mineralinių elementų ir gliukoz÷s kiekis.
28
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos
UAB „Naujasis Nev÷žis“ 2012 metais buvo sukurta ekstruduoto baltyminio priedo LAKTOMIL-1 receptūra, šis produktas skirtas melžiamoms karv÷ms skirtingais produktyvumo tarpsniais. Baltyminio priedo LAKTOMIL – 1 poveikio, karvių produktyvumui ir pieno kokybei, įvertinimui Lukšių žem÷s ūkio bendrov÷je (Lauciškių komplekse) buvo atliktas 90 dienų trukm÷s bandymas.
Lukšių žem÷s ūkio bendrov÷ įkurta 1992 metais, Lukšių miestelyje, Šakių rajone. Bendrov÷je yra dvi fermos: Lauciškių ir Girnių. 2012 m. sausio 1 d. Lauciškių fermoje buvo 376 melžiamos karv÷s ir 397 vnt. galvijų prieauglio (įvairaus amžiaus telyčių ir buliukų), Girnių fermoje – 401 melžiama karv÷ ir įvairaus amžiaus prieauglio – 429 vnt. Visos ūkyje atvestos telyčios yra auginamos bandos pakeitimui, o buliukai – auginami iki 1-2 m÷nesių amžiaus ir parduodami.
Bandoje vyrauja Lietuvos juodmargiai galvijai, kurie nuolat gerinami Vokietijos ir Amerikos holšteinais. 2006 metais Vokietijoje nupirktos 63 veršingos Holšteinų veisl÷s telyčios. 2011 metais vidutinis bandos produktyvumas buvo 9200 kg pieno, vidutinis pieno riebumas – 4,2 proc., baltymingumas – 3,45 proc.
Bandymas atliktas, laikantis 1997 11 06 „Lietuvos respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. 8-500 bei poįstatyminių aktų – LR Valstybin÷s ir veterinarin÷s tarnybos įsakymų: D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų (1998 12 31, Nr. 4-31) ir D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16).
Bandymui analogų principu atrinkta 30 Lietuvos juodmargių karvių, jos suskirstytos į dvi grupes (kontrolinę ir bandomąją), po 15 gyvulių kiekvienoje. Bandymas vyko nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. Kontrolin÷s grup÷s karv÷s buvo šeriamos įprastiniu racionu, sudarytu iš kukurūzų siloso, žolių šienainio, kukurūzų grūdainio, rapsų išspaudų, sojų išspaudų ir mineralų. Bandomosios grup÷s karv÷s šertos analogišku racionu, tačiau sojų išspaudos pakeistos baltyminiu priedu LAKTOMIL-1. Karvių š÷rimo charakteristika pateikiama 1 lentel÷je.
29
1 lentel÷. Karvių š÷rimo charakteristika tiriamuoju laikotarpiu
Grup÷ Karvių skaičius,
vnt. Karvių š÷rimo charakteristika
Kontrolin÷ 15 Ūkio racionas + rapsų išspaudos, sojų išspaudos
Tiriamoji 15 Ūkio racionas + rapsų išspaudos, LAKTOMIL-1
Racionų energin÷ ir maistin÷ vert÷ apskaičiuota įmon÷je „Naujasis Nev÷žis“ kompiuterine š÷rimo programa HYBRIMIN® Futter 2008.
2.2. Melžiamų karvių š÷rimas ir laikymas
Lukšių žem÷s ūkio bendrov÷je karv÷s ištisus metus laikomos tvarte, Lauciškių fermoje taikomas karvių palaidas laikymas ant pusiau gilaus kraiko, kreikiama vieną kartą paroje, o keičiamas - du kartus per m÷nesį. Karv÷s laikomos grupiniuose garduose. Mikroklimatas tvarte palaikomas pagal poreikį, naudojant dvi ventiliacijos sistemas – natūralią ir priverstinę. Žiemos laikotarpiu naudojama tik natūrali - kai leidžia oro sąlygos praveriamos tvartų durys arba oras patenka per lubose įrengtas ventiliacines angas. Vasarą – mišri (natūrali ir ventiliatoriai). Taip pat tvartuose yra įrengtos užuolaidos, kurių d÷ka vasaros metu taip pat yra ventiliuojamas tvartas.
Lauciškių fermoje melžiamos karv÷s šeriamos ūkyje pagaminais pašarų mišiniais. Galvijų mitybai gaminamas žol÷s šienainis, kukurūzų silosas, auginamos grūdin÷s kultūros. Kasmet pagaminama apie 5000 tonų žol÷s šienainio, 6000 tonų kukurūzų siloso, pašarai sukraunami į tranš÷jas. Apie 1000 tonų vasarinių ir žieminių miežių, bei kviečių sand÷liuojama bokštuose. Traiškyti kukurūzų grūdai konservuojami polietileno pl÷vel÷s „rankov÷se“.
Sojų, rapsų ir cukrinių runkelių išspaudos bei mineraliniai papildai, perkami. Per metus sušeriama apie 650 tonų rapsų išspaudų, 300 tonų sojų išspaudų. Kas m÷nesį - apie 15 tonų įvairių mineralinių priedų ir papildų.
Melžiamos karv÷s šeriamos ,,pilno raciono“ sistema, kai visos žaliavos ir priedai sukraunami į maišytuvą - dalytuvą ir sumaišius patiekiami ant š÷rimo stalo. Tai atliekama naudojant firmos DeLaval ,,Optimix“ maišytuvus - dalytuvus (5 pav.). Karv÷s šeriamos vieną kartą per dieną.. Š÷rimo kokyb÷s kontrolę vykdo kompiuterizuota š÷rimo kontrol÷s programa, esanti kompiuteryje prie pašarų dalytuvo. Š÷rimo kontrol÷s programos d÷ka galima matyti kaip vyksta š÷rimo procesas.
30 5 pav. DeLaval „Optimix“ pašarų maišytuvas – dalytuvas (I. Kulinskien÷s nuotrauka)
Kontrolin÷s grup÷s karv÷s buvo šeriamos įprastu racionu, kuriame baltymų šaltiniai buvo rapsų išspaudos ir sojų išspaudos. Bandomosios grup÷s karv÷s šertos analogišku racionu, tačiau vietoje 1,5 kg sojų išspaudų, joms buvo sušeriamas toks pat kiekis LAKTOMIL-1 baltyminio priedo.
Baltyminio priedo LAKTOMIL-1 sud÷tis: pašariniai lubinai – 60 proc., rapsų išspaudos – 30 proc., pašarin÷s miel÷s – 10 %. LAKTOMIL-1 energin÷ ir maistin÷ vert÷ pateikiama 2 lentel÷je. LAKTOMIL-1 maistin÷ vert÷ nustatyta Estijos „Gyvyb÷s mokslų universiteto“ laboratorijoje, pagal įprastas metodikas, o energin÷ vert÷ apskaičiuota, pagal Lietuvoje taikomas apskaičiavimo formules.
2 lentel÷. LAKTOMIL-1 energin÷ ir maistin÷ vert÷
Rodiklis LAKTOMIL-1
Sausosios medžiagos, proc 92
Sausosiose medžiagose, proc.:
Žali baltymai 37,8 Žali pelenai 4,52 Žalia ląsteliena 12,5 Žali riebalai 8,38 Kalcis, g/kg 4,3 Fosforas, g/kg 7,8 AE, MJ/kg 13,1 NEL, MJ/kg 8,1
Baltymų virškinamumas prieskrandyje*, % proc. 59
Baltymų virškinamumas plonosiose žarnose, proc. 41
31
Tyrimo laikotarpiu kontrolin÷s grup÷s karv÷s su raciono pašarais vidutiniškai gavo 23,1 kg sausųjų medžiagų, 170 MJ NEL ir 3800 g žaliųjų baltymų. Tiriamosios grup÷s karv÷s vidutiniškai su raciono pašarais gavo 23,2 kg sausųjų medžiagų, 171 MJ NEL ir 3700 g žaliųjų baltymų.
Kontrolin÷s ir tiriamosios grupių vidutiniai paros racionai, jų energin÷ ir maistin÷ vert÷ pateikiama 3 lentel÷je.
3 lentel÷. Kontrolin÷s ir tiriamosios grupių racionai, jų energin÷ ir maistin÷ vert÷ Grup÷s
Pašarai Mato vnt.
kontrolin÷ tiriamoji
Kukurūzų silosas kg 18,0 18,0
Daugiamečių žolių šienainis kg 13,0 13,0
Kukurūzų grūdainis kg 4,0 4,0
Cukrinių runkelių išspaudos kg 3,0 3,0
Koncentratai (miežiai, kviečiai) kg 2,0 2,0
Šiaudai kg 0,3 0,3 Melasa kg 1,0 1,0 Rapsų išspaudos kg 2,5 2,5 Sojų išspaudos kg 1,5 - LAKTOMIL-1 kg - 1,5 OPTIGEN II kg 0,13 0,13
Mineralų ir vitaminų papildai kg 0,83 0,83
1 kg raciono SM yra:
Neto energijos laktacijai (NEL) MJ 7,36 7,37
Žalių baltymų proc. 16,51 16,0
Žalių baltymų neskaidomų
didžiajame prieskrandyje proc. 42 45
Kaip matome iš 3 lentel÷s duomenų, kontrolin÷s ir tiriamosios karvių grupių racionai buvo beveik vienodos energin÷s vert÷s: viename kilograme sausųjų medžiagų buvo 7,36–7,37 MJ NEL, tačiau nustatytas skirtingas žaliųjų baltymų ir baltymų skaitomumo didžiajame prieskrandyje lygis. Karvių, kontrolin÷s grup÷s, kiekviename kilograme raciono sausųjų medžiagų yra didesnis baltymų kiekis, lyginant su tiriamąja grupe, tačiau tiriamosios grup÷s karvių racione didesnis baltymų, neskaidomų didžiajame prieskrandyje, lygis. Priežastis tame, kad baltyminis priedas LAKTOMIL-1 yra apdorotas aukšta temperatūra ir sl÷giu. Ekstrudavimo technologijos d÷ka yra paveikiama baltymo grandin÷, tod÷l prailginamas pasisavinimumo laikotarpis prieskrandyje, o dalis baltymų -įsisavinami plonosiose žarnose.
32
2.1 Ekstruduotų baltyminių priedų gamybos technologin÷ schema ir jos
aprašymas
Ekstruduotų baltyminių produktų gamyba – tai sud÷tingas procesas. Siekiant pagaminti aukščiausios kokyb÷s produktą, reikia išmatyti gamybos procesą ir tinkamai jį atlikti. Šiam tikslui įmon÷je UAB “Naujasis Nev÷žis” yra parengta ir patvirtinta ekstruduotų baltyminių priedų technologin÷ schema (1 schema). Technologinio proceso aprašymas:
Žaliavų sumalimas:
a) nemaltos grūdin÷s žaliavos iš grūdų laikymo bunkerio sraigtinio transporterio pagalba supilamos į didmaišius;
b) didmaišiuose supiltos žaliavos elektriniu krautuvu atsivežamos į cechą ir pakabinamos virš tarpin÷s malimo talpos;
c) iš tarpin÷s malimo talpos žaliavos oro transporteriu patenka į malūną, kuriame jos sumalamos į miltus. Malūno sieto dydis (1–10 mm) pasirenkamas atsižvelgiant į žaliavą ir planuojamą gaminti produktą.
d) sumaltos žaliavos yra fasuojamos į didmaišius ir sand÷liuojamos. Žaliavų sv÷rimas:
a) receptūroje numatytais kiekiais pasveriamos žaliavos ir supilamos į pagalbinius konteinerius tam tikromis porcijomis;
b) vitaminai, dozuojami pagal receptūroje numatytą kiekį SVT - 1C, taip užtikrinamas išsimaišymo tolygumas.
c) konteineris su žaliavomis elektriniu krautuvu pakeliamas virš tarpin÷s talpos. Prav÷rus išleidimo sklendę žaliavos palaipsniui išleidžiamas, tuo pat metu sraigtiniu transporteriu žaliavų mišinys keliamas į maišyklę - dr÷kintuvą.
Žaliavų sudr÷kinimas ir sumaišymas:
a) maišykl÷je - dr÷kintuve žaliavų mišinys sudr÷kinamas vandeniu. Sumaišyto mišinio dr÷gm÷ - 16–19 %.
b) įrengime maišoma, kol visi komponentai sudarys vienalytį mišinį;
c) iš maišykl÷s mišinys sraigtiniu transporteriu tiekiamas į tarpinę talpą virš ekstruderio. Ekstrudavimas:
a) iš tarpin÷s talpos mišinys paduodamas į ekstruderio dozatorių;
b) žaliavų mišinys ektruduojamas aukštame sl÷gyje ir temperatūroje (130–180o C).
33
1 schema. Ekstruduotų baltyminių priedų gamybos schema (UAB „Naujasis Nev÷žis“)
Kokybės ir kiekio kontrolė
1. Žaliavų priėmimas
2. Žaliavų laikymas SVT-1B
3. Malūnas. Žaliavų sumalimas
4. Svarstyklės. Žaliavų svėrimas
4.1. Vitaminų dozavimas SVT-1C
5. Tarpinė talpa. Suberiamos visos ekstrudavimui paruoštos žaliavos
8. Ekstruderis. Išeinančio ekstrudato temperatūra ne <870C.
9. Aušinimo būgnas. Papildomas produkto aušinimas Jei dedama Taip Ne Gamybinės atliekos Pakuotės atliekos Jei malama Taip Ne 6. Maišyklė-drėkintuvas. Žaliavų sudrėkinimas ir sumaišymas
7. Tarpinė ekstruderio maišyklė. Žaliavų dozavimas į ekstruderį
10. Aušintuvas. Produkto aušinimas
Jei malama Ne
11. Malūnas. Produkto malimas
12. Svarstyklės. Produktas pilamas į maišą ar didmaišį, pasveriamas
ženklinamas etikete.
15. Paletė. Išfasuotas produktas numatytas kiekis sudedamas ant paletės, ženklinama.
16. Produkto sandeliavimas
17. Produkto atkrovimas pirkėjui 13. Fasavimo medžiagų paruošimas
gamybai
14. Fasavimo medžiagų priėmimas ir laikymas Pakuotės atliekos Taip Drėgmės kiekio kontrolė Metalo gaudyklė Metalo gaudyklė Drėgmės kiekio kontrolė Metalo gaudyklė
