LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINöS MEDICINOS STUDIJŲ PROGRAMA
GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
KRISTINA MARKEVIČIŪTö
CEOLITŲ ĮTAKA MAISTO MEDŽIAGŲ PASISAVINAMUMO
LYGIUI TRIUŠIO ORGANIZME IR SVORIO KITIMUI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. A. Januškevičius
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas) CEOLITŲ ĮTAKA MAISTO MEDŽIAGŲ
PASISAVINAMUMO LYGIUI TRIUŠIO ORGANIZME IR SVORIO KITIMUI
1. Yra atliktas mano pačios
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Kristina Markevičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Kristina Markevičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO
GYNIMO
Darbas parašytas savarankiškai; jame yra visi skyriai, kurie būtini tokio pobūdžio darbams; darbą siūlau leisti ginti viešai.
Algirdas Januškevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo/jos vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS SUMMARY...4 ĮVADAS...6 1.LITERATŪROS APŽVALGA...8 1.1. Triušių š÷rimas ... 8 1.1.1.Pašarai... 9
1.1.2.Maisto medžiagų poreikiai ir savrba... 10
1.2.Triušienos maistin÷ ir energin÷ vert÷ ... 11
1.3. Ceolitų chemin÷s ir fizin÷s savyb÷s ... 14
1.4. Ceolitų panaudojimo galimyb÷s... 18
1.5. Ceolitų panaudojimas triušių š÷rime ... 26
2.TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...28
2.1. Tyrimų atlikimo vieta ir laikas ... 28
2.2. Triušių parinkimas bandymams ... 28
2.3. Tyrimo metodikos ... 30
3. REZULTATAI...32
3.1. Triušių š÷rimas ... 32
3.2. Triušių išmatų chemin÷ sud÷tis ... 34
3.3. Maisto medžiagų pasisavinamumas triušių organizme... 35
3.4. Kraujo tyrimų rezultatai ... 38
3.5. Triušių svoris ir prieaugis... 40
3.6. Triušių skerdenos ir organų mas÷... 41
3.7. Triušienos maistin÷s ir energin÷s vert÷s nustatymas... 44
4. REZULTATŲ APTARIMAS...47
IŠVADOS...50
SUMMARY
INFLUENCE OF ZEOLITES FOR DIGESTIBILITY DEGREE OF NUTRIENT STUFFS IN ORGANISM OF RABBIT AND CHANGE OF WEIGHT
Kristina Markevičiūt÷ – Master student, Faculty of Veterinary. Advisor – Prof. dr. Algirdas Januškevičius
University of health sciences veterinary academy, department of Animal Nutrition, Kaunas.
Volume and structure of the final study
This final study is written in Lithuanian language, containing 50 pages and includes: an introduction, literature review, materials and methods, results, conclusions, a list of used literature including 58 references, 17 tables and 7 pictures.
Recently, rabbit-breeding became one of the most attractive spheres in Lithuania. However the number of rabbits reaches only 405 thousands and each Lithuanian consumes only 180 grams of rabbit meat. Meanwhile in the countries such as Italy, France, Spain rabbit carcasses are produced more than 100 thousand tones and more annually. Each inhabitant consumes 2.6 – 5.7 kg of rabbit meat in the countries mentioned above. In Lithuania the raising of rabbits was initiated by T. Ivanauskas since the year of 1929. Mink, fox, chinchilla are raised for fur only while nutria and rabbits are raised for fur and meat equally. Rabbit and nutria meat gained popularity in Lithuania. On the other hand the demand of their fur highly decreased. Rabbit and nutria meat is valuable for containing amino acids and having adequate ratio of fatty acids.
The aim – to analyze feeding of rabbits and its features, usability of zeolites in rabbit feeding, monitor rabbit weight, carcass yield, nutritional value of the meat, variation of blood hematology parameters and digestibility coefficients.
The objectives:
- Evaluate products used for rabbit feeding and its ratio; - Evaluate clinoptilolite utilization;
- Determine rabbit weight variation depending on the feeding ratio; - Calculate daily gains of the individual growing periods;
- Provide rabbit slaughter test results;
- Determine rabbit nutrition and energy value; - Evaluate health status of rabbits;
- Monitor rabbit conservation rate;
- Determine the level of nutrient consumption by taking into consideration dynamic micronized clinoptilolite effect to this process.
The control (n=5) and treated group (n=5) was fed by compound feed for rabbits, only the experimental group rabbits were given another 1 percent zeolite supplement. Chemical composition of the feed was determined; it was rich in protein, fat, a small amount of fiber, sufficient amount of vitamins and minerals. Rabbits were fed ration to meet their nutritional needs.
As a result of using zeolite rabbits were growing faster during the first weeks then the control group rabbits which did not obtain zeolite. Only 49 days of age experimental group rabbits weighted 248.2 grams more than the control group rabbits. The highest difference between the two groups was when they reached 92 days – 250 grams.
During the period of 31 – 49 days, daily gain of the experimental group was significantly higher – 37.07 grams (p<0.001), while control 24.04 grams; during 49 – 92 days the difference disappeared, daily gain was similar – 21.04 in the control group and 21.08 grams in experimental.
After performing control slaughter it was determined that carcasses of the experimental group weighted 17.7 percent more than the control group, heart weighted 28.2 percent more and the liver 19.6 percent more in comparison of control group rabbits. The weight of kidneys and lungs did not make significant difference.
Experimental group rabbit moisture was 2.77 grams higher than the control group, as a result dry material and organic material content was lower in the experimental group; there was no significant differences between protein, fat and ash content in the meat; however the meat of rabbits treated with zeolite was lower in energy value.
During the study animals did not experience any health problems; none of the control and experimental group rabbit died.
The organic material experimental group rabbits absorbed by 64.66 percent, or 0.22 percent lower, crude protein – 92.03 percent, or 2.04 percent higher (p<0.001), crude fat – 94.89 percent, or 1.14 percent higher (p<0.001), crude fiber – 89.02 percent, or 0.61 percent smaller, green ash – 95.75 percent, or 2.36 percent higher (p<0.001) compared with the control group rabbits results. Nitrogen-free extractives better tolerated by the rabbits of the control group (p<0.05).
ĮVADAS
Viena svarbesnių, bet ne esminių gyvulininkyst÷s šakų yra žv÷rininkyst÷, kurios tikslas –kailinių žv÷relių veisimas ir pilnavertis š÷rimas, auginimas pritaikant naujas pažangias technologijas.
Žv÷rininkyst÷ prad÷ta pl÷toti XVII amžiuje Kanadoje, v÷liau paplito JAV, Skandinavijos šalyse. Ši žem÷s ūkio šaka labiausiai išvystyta Danijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje ir Lenkijoje (Januškevičius ir kt., 2001).
Pastaraisiais metais Lietuvoje vis labiau domimasi triušininkyste. Tačiau triušių skaičius siekia tik 405 tūkstančius, o triušienos vienam Lietuvos gyventojui tenka tik apie 180 g. Tuo tarpu Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje triušių skerdenos kasmet pagaminama 100 tūkstančių tonų ir daugiau. Min÷tose šalyse vienas gyventojas per metus suvartoja 2,6–5,7 kg triušienos (Ribauskien÷ ir kt., 2008). Lietuvoje kailiniai žv÷reliai T. Ivanausko iniciatyva auginami nuo 1929 metų (Januškevičius ir kt., 2010). Kailiams auginamos audin÷s, lap÷s, šinšilos, kailiui ir m÷sai – nutrijos ir triušiai. Triušiai ir nutrijos paskutiniųjų metų laikotarpiu auginami m÷sai, kuri vis populiar÷ja. Šių žv÷relių kailių paklausa ypač sumaž÷jusi. Nutrijų ir triušių m÷sa vertinama tuo, kad jos baltymų sud÷tyje yra vertingos aminorūgštys ir tarp jų yra geras santykis, riebalų, kurių kiekis šių žv÷relių m÷soje n÷ra didelis, sud÷tyje yra tinkamas mitybiniu aspektu riebalų rūgščių santykis.
Triušininkyst÷ yra viena seniausių gyvulininkyst÷s šakų. Yra žinoma, kad rom÷nai daugiau kaip prieš 2000 metų plačiai veis÷ šiuos gyvūnus pusiau laisv÷je. Šiuo metu, kai triušių kailiukai neb÷ra tokie populiarūs, kaip ankstesniais laikais, pagrindinis akstinas auginti ilgaausius yra jų vertingomis savyb÷mis pasižyminti m÷sa (Ribauskien÷ ir kt., 2008). Auginama daugyb÷ triušių veislių: Naujosios Zelandijos baltieji, Kalifornijos, D÷m÷tieji milžinai, Flandrai, Belgijos milžinai, Prancūzijos avinai, Vienos m÷lynieji, Vienos baltieji, Didžiosios šinšilos, Burgundijos, Kastor reksai, Angoros pūkiniai, ir daugyb÷ kitų veislių. Lietuvoje populiariausios m÷sinių triušių veisl÷s, ypač tos, kurių triušiai labai greitai auga, pvz.: Naujosios Zelandijos baltieji, jau keturių m÷n. amžiaus sveria 3,2–3,5 kg, Kalifornijos patinai sveria apie 4,5 kg, o patel÷s 4,0 kg, vidutinis Prancūzijos avinų svoris 5,0–6,0 kg, o kai kurie užauga net iki 12,0 kg. Auginami ir triušiai broileriai Hyplus, kurie būdami 2–3 m÷n. sveria 1,8–2,0 kg ir jau tinkami skerdimui.
Lietuvoje kol kas triušių pasiūla n÷ra didel÷, gyventojų poreikiai nepatenkinami, tod÷l
mūsų šalies augintojai gal÷tų aprūpinti triušiena vidaus rinką ir eksportuoti į kitas šalis (Ribauskien÷ ir kt., 2008). Auginant triušius, visavertis jų š÷rimas aukštos sanitarin÷s kokyb÷s pašarais yra vienas svarbiausių veiksnių: apie 60 proc. triušių augintojo s÷km÷s priklauso nuo naudojamų pašarų ir 40 proc. priklauso nuo veislininkyst÷s ir laikymo sąlygų (Skurdenien÷ ir kt, 2007). D÷l to labai svarbu taikyti pilnaverčius triušių š÷rimo racionus, naudoti visapusiškai aprūpinančius triušio organizmą visomis būtinomis maisto medžiagomis, lengvai pasisavinamus pašarus. Gauti didelę produkciją sunaudojant minimalų kiekį pašarų, arba pabandyti surasti priemones, kurios pad÷tų padidinti maistinių medžiagų, esančių atskiruose pašaruose ir bendrai racione, pasisavinamumą.
Darbo tikslas – išanalizuoti triušių š÷rimą bei jo ypatumus, ceolitų panaudojimo galimybes triušių š÷rime, steb÷ti triušių svorio, skerdenos išeigos, m÷sos maistin÷s ir energin÷s vert÷s, kraujo hematologinių rodiklių, virškinamumo koeficientų kitimus.
Darbo uždaviniai:
įvertinti triušių š÷rimui naudojamus pašarus ir racionus; įvertinti klinoptilolito panaudojimo galimybes;
nustatyti triušių svorio kitimus priklausomai nuo š÷rimo raciono; paskaičiuoti paros priesvorius atskirais auginimo laikotarpiais; pateikti triušių kontrolinio skerdimo rezultatus;
nustatyti triušienos maistinę ir energinę vertę; įvertinti triušių sveikatos būklę;
steb÷ti triušių išsaugojimo procentą;
nustatyti maisto medžiagų pasisavinamumo lygį, įvertinant dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito poveikį šiam procesui.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Naujosios Zelandijos baltieji triušiai išvesti 1910 m. JAV iš Naujosios Zelandijos raudonųjų triušių albinosų. Atrinkti albinosai buvo poruojami tarpusavyje ir atrankos būdu formuojami m÷siniai baltieji triušiai. Be to, norint, kad užaugtų didesni, jie buvo kryžminami su flandrais. Galutinis šio selekcinio darbo rezultatas – skania m÷sa pasižyminti Naujosios Zelandijos baltųjų triušių veisl÷. Suaugę šios veisl÷s triušiai sveria 4,0–4,5 kg, kartais net 5,5 kg, liemens ilgis – 45–55 cm, krūtin÷s apimtis – 37 cm. Jų konstitucija tvirta, kūnas trumpas, platus, kompaktiškas, krūtin÷ plati, raumenys gerai išsivystę. Galva nedidel÷, ausys stačios, trumpos, 10–12 cm ilgio, akys raudonos. Kojų padai apaugę tankiais plaukais, tod÷l juos tinka laikyti ant vielos tinklo (Gaidžiūnien÷ ir kt., 2005).
1.1. Triušių š÷rimas
Triušių ūkiams keliami šie pagrindiniai triušių š÷rimo tikslai: 1) aprūpinti triušius pakankamu kiekiu maisto medžiagų; 2) atsižvelgti į anatominius ir fiziologinius triušių ypatumus;
3) suteikti galimybę triušiams pasisavinti pašarą, tinkamai parenkant š÷rimo techniką, tinkamai parenkant pašarus, tinkamai įrengiant š÷rimo vietas;
4) užtikrinti pašarų cirkuliaciją ūkio ir regioniniu lygmeniu, efektyviai naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius;
5) atsižvelgti į ekonominius triušių augintojų poreikius.
Triušiai šeriami tiksliai nustatytu laiku 2–3 kartus per dieną. Keičiant pašarų rūšį, triušius būtina 5–7 dienas pratinti prie jų.
Triušiai turi polinkį ÷sti savo išmatas, tai koprofagija. Ilgą laiką toks elgesys buvo siejamas su triušių organizmo sutrikimais d÷l blogo š÷rimo ar kitų priežasčių. Dabar yra nustatyta, kad triušių (taip pat ir visų kiškių) koprofagija yra normalus fiziologinis reiškinys. Kai kurių autorių duomenimis, triušiai su÷da nuo 50 iki 80 proc. naktinių išmatų. Naktin÷s išmatos yra minkštesn÷s ir turi daugiau bakterijų bei nesuvirškintos, bet apvirškintos ląstelienos. Tokių išmatų gurvol÷lio ketvirtadalį sudaro baltymai. Dieną triušiai tuštinasi kietomis ir sausomis išmatomis. Minkštų išmatų ÷dimas padeda triušių organizmui pasisavinti pašaro maisto medžiagas: baltymus, riebalus, ląstelieną ir papildo jį B grup÷s vitaminais (Skurdenien÷ ir kt., 2007).
Triušiai ÷da dažnai ir mažais kiekiais. Jauni priima pašarą net iki 80 kartų per dieną. Būtina
pažym÷ti, kad triušio organizmas pritaikytas priimti didelį kiekį pašaro – 65 – 80 g kg-1 kūno svorio.
Pašaras priimamas ir dienin÷s išmatos išskiriamos kartu vienas kitą papildančiais tarpsniais. Pašaro suvartojimas did÷ja nuo 15.00 iki 18.00 val. ir išlieka aukštas iki 24.00 val. Po šio tarpsnio triušiai mažina pašaro suvartojimą iki 2.00 val. nakties ir toliau pradeda naują fazę, kurioje maksimumas pasiekiamas 6.00 val. ryte. Antroji faz÷ baigiasi ryte – 8.00 val. Dienin÷s išmatos išskiriamos (nuo 18.00 iki 8.00 val.) pagal tą patį modelį su dviem maksimumais 24.00 ir 6.00 val. (Carabano et al., 1998).
Triušių išgeriamo vandens kiekis sudaro apie 200 proc. jų su÷damo pašaro sausosios medžiagos, t. y. jie išgeria dvigubai tiek vandens, kiek su÷da pašaro sausosios medžiagos. Triušiai ÷da ir geria vienu metu, daugiau išgeria ir su÷da vakare, o mažiau – ryte (Skurdenien÷ ir kt., 2007).
1.1.1. Pašarai
Triušių paros racioną sudaro įvairūs, daugiausia augalin÷s kilm÷s pašarai: kombinuotieji pašarai (įvairios receptūros), grūdai, išspaudos, stambieji, sultingieji ir žalieji pašarai. Gyvūnin÷s kilm÷s pašarai tur÷tų būti naudojami nedideliais kiekiais (iki 10 g). Kombinuotojo pašaro granul÷s netur÷tų būti didesn÷s nei 4–5 mm skersmens ir 7–8 mm ilgio. Jei granul÷s didesn÷s, daug pašaro triušiai palieka. Kartu su granuliuotu kombinuotuoju pašaru triušiams reik÷tų bent 1–2 kartus per savaitę duoti šieno ar šviežios žol÷s. Šienas gali būti ir briketais. Triušiams šerti labiausiai tinka grūdiniai pašarai (avižos, miežiai, kukurūzai, ankštiniai grūdai); gamybos atliekos (išspaudos, s÷lenos), stambieji pašarai (šienas, šakel÷s), žalieji pašarai (natūralių pievų žol÷, liucerna, vikiai, žirniai, vikių ir avižų mišinys bei kt.), sultingieji pašarai (šakniavaisiai, silosas, įvairios daržov÷s). Šeriant triušius žole iš natūralių pievų, svarbu žiūr÷ti, kad nepasitaikytų nuodingų augalų (tokių augalų žinoma apie 200), kuriais triušiai gali apsinuodyti (pavyzdžiui, nuodingosios nuokanos, karklavijai, sv÷r÷s, dirvin÷s akl÷s, žibut÷s, durnarop÷s arba daturos, jonažol÷s ir kt.).
Nekokybiški pašarai gali sukelti masines triušių ligas, tod÷l pašarų kokyb÷s užtikrinimas yra svarbi profilaktin÷ priemon÷ (Skurdenien÷ ir kt., 2007).
1.1.2. Maisto medžiagų poreikiai ir savrba
Triušių maisto medžiagų ir energijos poreikis priklauso nuo jų amžiaus, fiziologin÷s būkl÷s (ramyb÷, ruja, vaikingumas, laktacija ir t. t.), laikymo sąlygų, ūkin÷s triušių paskirties (penimas, pakaitinis prieauglis) ir kitų veiksnių. Pavyzdžiui, žiemą esant nepalankioms sąlygoms, narvuose laikomiems triušiams reikia 15–30 proc. (priklausomai nuo temperatūros) daugiau pašarų nei laikomiems triušid÷je, kur sudaromos optimalios mikroklimato sąlygos. Vaikingumo laikotarpiu triušių patelių medžiagų apykaita būna 10–15 proc., laktacijos metu – 25–45 proc. didesn÷ nei ramyb÷s laikotarpiu.
Triušių racione turi būti optimalus kiekis apykaitin÷s energijos, virškinamųjų proteinų, ląstelienos, angliavandenių, riebalų, aminorūgščių kiekio ir santykio, vitaminų, makro- ir mikroelementų. D÷l to triušius geriausia šerti laikantis š÷rimo normų. Toks š÷rimas užtikrins didžiausią kokybiškos produkcijos kiekį ir mažiausią jos savikainą (Skurdenien÷ ir kt., 2007).
Baltymai – svarbiausia pašarų sudedamoji dalis. Virškinimo proceso metu jie suskaldomi iki aminorūgščių. Kai triušių racione trūksta kai kurių, nepakeičiamų aminorūgščių, sutrinka normali organizmo veikla: sumaž÷ja patelių produktyvumas, sutrinka jauniklių augimo intensyvumas bei vystymasis. Visaverčių baltymų yra žaliuosiuose pašaruose ir gerame šiene, gyvūnin÷s kilm÷s pašaruose (piene, kraujo, m÷sos, žuvų miltuose). Daug baltymų yra išspaudose, ankštinių augalų s÷klose.
Riebalai – šilumos ir organizmo energijos šaltinis. Jie teikia beveik 2,5 karto daugiau energijos negu kitos tiek pat sveriančios maisto medžiagos. Daug riebalų yra aliejinių augalų s÷klose, s÷menyse, kukurūzuose. Žaliasis pašaras riebalų turi labai mažai (0,2-0,8 proc.). Riebalinių pašarų įtraukimas į triušių racioną teigiamai veikia kailiuko kokybę: plaukų kiekį mato vienete, plaukų blizgesį bei bendrą išvaizdą.
Angliavandenių daug yra augaliniuose pašaruose. Iš angliavandenių triušio organizmui svarbiausi krakmolas ir cukrus. Krakmolu turtingi varpinių javų grūdai. Daug cukraus yra šakniavaisiuose, morkose, arbūzuose, moliūguose. Angliavandeniai triušio racione – jo organizmo veiklos šaltinis.
Ląsteliena triušio racione būtina virškinimo procesams ir svarbių biologiškai aktyvių medžiagų sintezei. Optimalus ląstelienos kiekis suaugusio triušio racione – 15–20 proc., žindamų patelių – 10– 16 proc. Daug ląstelienos yra šiauduose, peluose, o kadangi ląsteliena palyginti sunkiai virškinama,
šerti triušius šiais pašarais nepatartina. Geros kokyb÷s šiene ląstelienos yra perpus mažiau negu šiauduose – tik apie 20–30 proc. Mažiausi ląstelienos kiekiai yra šakniavaisiuose.
Mineralin÷s medžiagos svarbios triušio kūno ląstelių sud÷čiai ir turi didelę reikšmę organizmo vystymuisi. Svarbios jos kaip medžiagų apykaitos reguliatoriai (natris, kalis). Kalcis ir fosforas ypač reikalingi triušių kaulų sistemai stiprinti. Kai jų trūksta, sutrinka normalus triušio skeleto formavimasis, medžiagų apykaita, sumaž÷ja patelių pieningumas. Natrio ir chloro trūkumas sutrikdo virškinimo procesą. Geležis, varis, kobaltas turi itin svarbią reikšmę kraujotakai.
Vitaminai. Kai trūksta vitaminų (A, D, E, B grup÷s ir kt.), triušis negali normaliai augti ir vystytis. Vitaminų stoka triušio racione gali sukelti įvairias ligas, vadinamas avitaminoz÷mis. Ypač svarbus vitaminas A. Kai pašaruose jo trūksta, jaunikliai blogai auga. Vitamino A trūkumas gali būti patelių bergždumo bei mažo vislumo ir kai kurių ligų priežastis. Naujagimiai triušiukai vitamino A gauna su motinos pienu. Tod÷l patelių aprūpinimas pakankamu vitamino A kiekiu turi didelę reikšmę prieaugliui. Augaliniuose pašaruose gausu karotino (provitamino A). Kai pašaruose jo per daug, vitamino A perteklius susikaupia kepenyse. Karotino šaltinis vasarą – žol÷, žiemą – morkos ir geras šienas (http://www.juozotriusiai.lt/viskas-apie-triusius/triusiu-serimas).
1.2. Triušienos maistin÷ ir energin÷ vert÷
Per paskutiniuosius 50 metų triušienos produkcija pasaulyje išaugo 2,5 karto, daugiau nei 1,6 milijonų tonų 2009 metais. Kinija – pasaulyje pirmaujantis triušienos gamintojas (700,000 tonų per metus). Italija (230,000 tonų per metus), Ispanija (74,161 tonų per metus) ir Prancūzija (51,400 tonų per metus). Šios šalys yra pagrindin÷s triušienos produkcijos gamintojos Europoje (Zotte, Szendro, 2011).
Mitybos požiūriu triušiena yra vertinama d÷l savo puikių savybių: ji yra liesa, šioje m÷soje gausu nesočiųjų riebalų rūgščių (60 proc. visų riebalų rūgščių), mažai cholesterolio. Vartotojai triušieną renkasi ir d÷l gerų šios m÷sos juslinių savybių: ji sausa, minkšta, subtilaus aromato (primena laukinių gyvūnų m÷są), tačiau pastaroji savyb÷ kartais tampa priežastimi, d÷l kurios vartotojai atsisako triušienos.
Gerai žinoma, kad chemin÷ triušienos sud÷tis, ypač riebalų rūgštys ir riebalų kiekis, priklauso nuo daugyb÷s faktorių, tokių kaip: genotipas, lytis, š÷rimo tipas, amžius, veisimas ir fizinis aktyvumas (Gašperlin et al., 2006).
1 lentel÷. Triušienos chemin÷s sud÷ties kitimai, priklausomai nuo genotipo, amžiaus skerdimo metu bei lyties (Gašperlin et al., 2006)
Genotipas Amžius skerdimo metu, d Lytis
Parametrai
SIKA Hibridai 77 90 Patinai Patel÷s
Narių skaičius 16 16 16 16 16 16 Dr÷gm÷, proc. 72,3±1,0 73,1±1,1 72,7±0,8 72,7±1,3 72,9±1,1 72,4±1,1 Pelenai, proc. 1,34±0,09 1,30±0,06 1,34±0,06 1,30±0,06 1,43±0,07 1,30±0,06 Baltymai, proc. 22,0±0,5 22,3±0,6 22,2±0,6 22,0±0,5 22,2±0,5 22,1 ±0,6 Riebalai, proc. 3,8±1,1 4,3±1,1 3,9±0,9 4,2±1,3 3,7±1,1 4,3±1,1 Cholesterolis, proc. 75,7±27,3 77,6±24,9 77,9±24,4 75,3±27,7 82,0± 4,1 71,2± 1,8
Dr÷gm÷, pagal šiuos duomenis, skiriasi tarp skirtingų triušių genotipų (Slov÷nijos patinų linijos – SIKA ir komercin÷s hibridin÷s veisl÷s, importuotos iš Italijos – „Hybrid“), kiti faktoriai tur÷jo mažai įtakos šiam rodikliui. Pelenų kiekiui įtakos tur÷jo visi faktoriai: genotipas, amžius sekrdimo metu, lytis. Didžiausias skirtumas tarp patinų (1,43 proc.) ir patelių 1,3 proc.). Hibridų m÷sos baltymingumas šiek tiek didesnis. Skerdžiant 77 dieną 0,2 proc. baltymų m÷soje daugiau, taip pat baltymais turtingesn÷ patinų m÷sa. Didesnis riebalų kiekis hibridų m÷soje, skerdžiant 90 dieną, taip pat patelių m÷soje. Tuo tarpu cholesterolio daugiau patinų m÷soje. Mažiausiai cholesterolio – skerdžiant 90 dieną.
2 lentel÷je pateikta triušienos chemin÷ sud÷tis, bei palyginimui – kitų rūšių gyvulių m÷sos chemin÷ sud÷tis.
2 lentel÷. Įvairių gyvulių m÷sos chemin÷ sud÷tis bei energin÷ vert÷ (100 g m÷sos) (Zotte, 2002)
Parametrai Kiauliena Jautiena Veršiena Vištiena Triušiena
Dr÷gm÷, g 60–75,3 66,3–71,5 70,1–76,9 67–75,3 66,2–75,3
Baltymai, g 17,2–19,9 18,1–21,3 20,3–20,7 17,9–22,2 18,1–23,7
Riebalai, g 3–22,1 3,1–14,6 1–7 0,9–12,4 0,6–14,4
Energija, kJ 418–1121 473–854 385–602 406–808 427–849
Triušienoje beveik toks pat dr÷gnio kiekis kaip ir kiaulienoje, vištienoje ir veršienoje dr÷gnio kiekis didesnis, o jautienoje dr÷gnio kiekis yra mažiausias. Baltymų daugiausia triušienoje – 21,3 g, šiek tiek mažiau vištienoje, veršienoje bei jautienoje, kiaulienoje baltymų kiekis mažiausias – 18,5 g. Riebiausia m÷sa – jautiena ir kiauliena, liesiausia – veršiena. Labai panašaus riebumo triušiena ir vištiena. Didžiausia energin÷ vert÷ jautienos ir kiaulienos, šiek tiek mažesn÷ triušienos energin÷ vert÷, mažiausia – vištienos ir veršienos.
3 lentel÷. Įvairių gyvulių m÷sos mineralin÷ sud÷tis, g 100 g-1 (Zotte, Szendro, 2011)
Mineralin÷
medžiaga Kiauliena Jautiena Veršiena Vištiena Triušiena
Ca 7–8 10–11 9–14 11–19 2,7–9,3 P 158–223 168–175 170–214 180–200 222–234 K 300–370 330–360 260–360 260–330 428–431 Na 59–76 51–89 83–89 60–89 37–47 Fe 1,4–1,7 1,8–2,3 0,8–2,3 0,6–2 1,1–1,3 Se, µg 8,7 17 <10 14,8 9,3–15
Triušienoje, lyginant su kitų gyvulių m÷sa, daugiausia fosforo ir kalio. Kalcio kiekis nedidelis,
gali būti nuo 2,7 iki 9,3 g 100 g-1 m÷sos. Natrio triušienoje mažiau nei kitų ūkinių gyvūnų m÷soje.
Geležies mažiau nei kiaulienoje ir jautienoje. Seleno kiekis triušienoje panašus kaip ir veršienoje bei vištienoje, kiaulienoje šios mineralin÷s medžiagos mažiausiai, o daugiausiai – jautienoje.
4 lentel÷. Vitaminų kiekis įvairių gyvulių m÷soje, mg 100 g-1 (Zotte, Szendro, 2011)
Vitaminai Kiauliena Jautiena Veršiena Vištiena Triušiena
B1 0,38–1,12 0,07–0,10 0,06–0,15 0,06–0,12 0,18 B2 0,10–0,18 0,11–0,24 0,14–0,26 0,12–0,22 0,09–0,12 B3 4,00–4,80 4,20–5,30 5,90–6,30 4,70–13,00 3,00–4,00 B6 0,50–0,62 0,37–0,55 0,49–0,65 0,23–0,51 0,43–0,59 B12 1,00 2,50 1,60 <1,00 8,70–11,90 Folio rūgštis, µg 1,00 5,00–24,00 14,00–23,00 8,00–14,00 10,00 E 0,00–0,11 0,09–0,20 0,12 0,26 0,16 D, µg 0,50–0,90 0,50–0,80 1,20–1,30 0,20–0,60 p÷dsakai
Triušienoje, palyginus su kitų gyvulių m÷sa, ženkliai daugiau yra vitamino B12. Mažiau nei kitų
rūšių m÷soje, triušienoje yra vitamino B2 ir B3. Vitamino B1 daugiausiai yra kiaulienoje, mažiau
triušienoje, o mažiausias jo kiekis randamas vištienoje. Visų rūšių m÷soje yra panašūs kiekiai vitamino B6, jo šiek tiek mažiau vištienoje. Folio rūgšties daugiausiai jautienoje ir veršienoje,
triušienoje – 10,00 µg. Vitamino E daugiausiai yra vištienoje, šiek tiek mažiau jautienoje, triušienoje ir veršienoje, tuo tarpu kiaulienoje šio vitamino mažiausiai. Vitamino D triušienoje randami tik p÷dsakai.
1.3. Ceolitų chemin÷s ir fizin÷s savyb÷s
Ceolitai atrasti 1756 metais, kai švedų mineralogas Fredrichas Cronstetas surinko taisyklingos formos mineralus vario kasykloje Švedijoje. Jie pavadinti ceolitais, išvertus iš graikų kalbos reiškia
„verdantys akmenys“, taip pavadinta d÷l jų savyb÷s putoti, kaitinant apie 2000 0C temperatūroje.
Pasaulyje jų komercin÷ produkcija bei naudojimas prasid÷jo 1960 metais (Polat et al., 2004).
Europos Sąjungoje kalcio aliumosilikatai kaip papildai įregistruoti – E 556 pagal direktyvą Nr. 739/2000.
Gamtiniai ceolitai – natūralios vulkanin÷s kilm÷s mineralai, priklausantys tektosilikatams. Tai por÷ti, kristalin÷s struktūros šarminių ar žem÷s šarminių metalų hidratuoti aliumosilikatai. Per pastaruosius 250 metų identifikuota apie 40 gamtinių ceolitų, dar apie 150 ceolitų buvo gauta
sintetiniu būdu. Gamtiniai ceolitai randami su kvarco bei kitų mineralų priemaišomis, tod÷l jie naudojami ribotai. Unikalios ceolitų savyb÷s, kurias nulemia savita jų struktūra, atsparumas aukštai temperatūrai, didel÷s koncentracijos terp÷s, jonizuojančiosios spinduliuot÷s poveikį, taip pat jiems būdingos geros adsorbcin÷s ir jonų mainų savyb÷s (Subačius, Šlinkšien÷, 2010), katalizin÷s savyb÷s (Xu, 2007).
Ceolitai susidaro, kai [SiO4]4- ir [AlO4]5- tetraedrai jungiasi erdv÷je trejomis kryptimis per visas
keturias bendras viršūnes ir susiformuoja korio pavidalo begaliniai trijų dimensijų karkasai (1pav., a,).
1 pav. [SiO4]4- tetraedras (a) ir jų išsid÷stymas gamtinio klinoptilolito karkase (b)
Jungiantis tetraedrams gardel÷je susidaro ertm÷s, lemiančios šių mineralų atvirą ir pastovią vidinių
kanalų bei porų struktūrą. Ceolituose dalis keturvalenčio Si4+ izomorfiškai pakeistas trivalenčiu Al3+,
tod÷l susidaro kompleksin÷ neigiamo krūvio grup÷, kurią paprastai neutralizuoja į ertmes patekę šarminių ar žem÷s šarminių metalų katijonai. Jie prisijungia silpnai ir gali būti pakeisti kitais, nesikeičiant aliumosilikato struktūrai, tod÷l vadinami pakaitiniais katijonais. Ceolituose esantys pakaitiniai katijonai gali būti apkeičiami. Katijonų geba dalyvauti mainuose priklauso nuo ceolito kanalų skersmens, hidratuoto katijono dydžio ir koncentracijos.
Į ceolito viduje esančias poras ir kanalus lengvai patenka mažesnio spindulio hidratuoti katijonai, o didelio spindulio sunkiau arba gali visai nepatekti. Be to, stipri didelių katijonų hidratacijos sfera apsaugo juos nuo glaudaus suart÷jimo su laisvo neigiamo krūvio vieta ceolito gardel÷je, o mažesni
katijonai, su silpnesne hidratacijos sfera, stipriau sulaikomi ir geriau apkeičiami. Katijonų mainų gebą ceolite nulemia aliuminio atomų, kurie užima silicio vietą tetraedrų struktūroje, kiekis, nes kuo didesnis aliuminio kiekis, tuo daugiau reikia pakaitinių katijonų, kad jie kompensuotų neigiamą krūvį ceolite. Gamtiniuose ceolituose Si/Al molių santykis dažniausiai yra nuo 2 iki 5, o sintetiniuose jis gali būti labai įvairus.
Vienas plačiausiai naudojamų gamtinių ceolitų yra klinoptilolitas, atrastas 1890 m. Tai ceolitų
grup÷s, heulandito šeimos aliumosilikatas, pasižymintis lakštiniu [(Si,Al)O4]- tetraedrų karkasu su
ertm÷mis, kurios užimtos vandens molekul÷mis ir pakaitiniais K+, Na+ ir Ca2+ katijonais (1 pav., b).
Iš skirtingų telkinių iškasto to paties gamtinio klinoptilolito savyb÷s skiriasi d÷l įvairių priemaišų ir
struktūros skirtumų. Bendra klinoptilolito mineralo formul÷ yra (Na,K,Ca)2
3Al3(Al,Si)2Si13O36·12·H2O. D÷l ceolito formavimosi sąlygų galimi įvairūs pakaitinių metalų katijonų
deriniai ir santykiai. Klinoptilolitas yra atsparus rūgštims ir jonizuojančiajai spinduliuotei, iki 400 °C išlaiko fizikinių savybių ir struktūros stabilumą, nors ir netenka vandens. Jis yra inertiškas, neradioaktyvus, ekologiškai švarus, nes sunkiųjų metalų kiekiai jame labai maži, tod÷l tinkamas naudoti daugelyje pramon÷s, žem÷s ūkio, buities ir aplinkosaugos sričių (Subačius, Šlinkšien÷, 2010). Klinoptilolite Si/Al molių santykis yra apie 5, taigi jame daug neigiamu krūviu pakrautų ertmių, kurios sudaro iki 34 proc. jo tūrio. Atviros ertm÷s ir kanalai, kurių skersmuo kinta nuo 2,5 iki 9 Å, leidžia į klinoptilolito vidų patekti dujų ir vandens molekul÷ms, kurios formuoja hidratacijos sferą katijonų mainams (Kowalszyk et al., 2006). D÷l to jis pasižymi geromis adsorbcin÷mis jonų mainų
savyb÷mis ir gali lengvai adsorbuoti mažo hidratacinio spindulio NH4+, K+ ir Na+ katijonus bei šiek
tiek sunkiau didesnius hidratuotus katijonus, tokius kaip Ca2+ ir Mg2+. Teorin÷ klinoptilolito katijonų
mainų geba yra 2,16 mmolekv g-1.
Pagrindiniai katijonai, kurie gali dalyvauti klinoptilolito katijonų mainuose, yra šie: Cs+, Rb+, K+, NH4+, Na+, Ag+, Cd2+, Pb2+, Zn2+, Ba2+, Sr2+, Cu2+, Fe2+, Mn2+, Al3+, Cr2+, Mg2+, Ca2+,
Li+. Žinoma, kad klinoptilolito adsorbcijos geba katijonų mainams rikiuojasi tokia tvarka: Cs+ > Rb+
> K+ > NH4+ > Ba2+ > Sr2+ > Na+ > Ca2+ > Fe2+ > Al3+ > Mg2+ > Li+, tačiau skirtingomis sąlygomis ši
tvarka gali keistis. Katijonų mainų pusiausvyra priklauso nuo sorbuojamojo katijono koncentracijos ir dydžio, temperatūros, sl÷gio, tirpale esančių anijonų prigimties, tirpalo pH ir struktūrinių ceolito savybių (Subačius, Šlinkšien÷, 2010).
5 lentel÷. Bendra ceolitų chemin÷ sud÷tis (Hristov et al., 2012)
Oksidai SiO2 Al2O3 TiO2 Fe2O3 MgO CaO Na2O K2O H2O
Mas÷, proc. 71,35 12,72 0,20 0,90 0,94 2,20 0,94 3,94 12,79
Ceolite daugiausiai yra silicio dioksido, 71,35 proc. Beveik vienodi kiekiai yra aliuminio oksido ir
vandens. Mažiausiai ceolite titano dioksido.
6 lentel÷. Mikroelementų kiekiai ceolito sud÷tyje, mg g-1(Kahramanova, 2010)
Mikroelmentas Mn Zn Ga Th Rb Y Zr Nb Ba Ce
Kiekis 242 45 20 12 110 22 235 22 232 52
Ceolite yra trys pagrindiniai mikroelementai, kurių kiekiai jame didžiausi, tai manganas, cirkonis ir baris. Mažiau yra rubidžio, cezio ir cinko. Beveik vienodi kiekiai ceolite galio, itrio ir niobio, o mažiausias kiekis – torio.
7 lentel÷. Ceolitų fizikin÷s savyb÷s (http://www.promc.ru/zeolite/index.php?page=characteristics)
Išvaizda
Tanki smulkiagrūd÷ frakcija, mm: 0,0–100,0; 5,0–15,0; 2,5–5,0; 1,0–2,5; 0,5–1,0; 0,0–0,5.
Spalva Žalia, šviesiai pilka
Technin÷s savyb÷s
Tankis, g/cm3 1,7–2,1
Porų dydis, A 4,0–6,0
Tvirtumas pagal Mosh skalę, balais 4,0–6,0
Vandens absorbcija statin÷mis sąlygomis, kuomet santykin÷ oro dr÷gm÷ 1,0 proc.
Ne mažiau 60 mg/cm2
Aliuminio silikato ceolitai termiškai labai stabilūs. Nenaudojant vandens garų, katijonais prisisotinę ceolitai gali būti kaitinami iki 800 0C ir daugiau, neprarasdami kristalin÷s struktūros ir nesutank÷dami. O aliuminio fosfatai paprastai mažiau stabilūs (Wright, 2008).
8 lentel÷. Fizin÷s – mechanin÷s savyb÷s paveikus skirtingomis temperatūromis (Hristov et al., 2012)
Savyb÷s 800 0C 850 0C 900 0C 1000 0C
Vandens adsorbcija, proc. 30,00 20,12 7,20 0
Tikrasis tankumas, proc. 1,48 1,59 1,86 2,10
Tikrasis por÷tumas, proc. 38,00 30,00 13,39 0
Susitraukimas, proc. 5,00 10,00 18,00 22,50
Mechaninio lenkimo stipris, MPa 4,50 5,00 6,00 6,50
8 lentel÷je pateikti duomenys parodo, kad did÷jant temperatūrai maž÷ja vandens adsorbcija ceolite, tikrasis por÷tumas, tuo tarpu tankis, susitraukimas ir mechaninio lenkimo stipris – did÷ja.
1.4. Ceolitų panaudojimo galimyb÷s
Ceolitai naudojami kaip statybin÷ medžiaga, naminių ūkinių gyvūnų kraikas, gyvūnų pašarams, sodininkyst÷je, nuotekų valymui, kvapo kontrolei užtikrinti, kaip džioviklis, fungicidams ir pesticidams pernešti, vandens filtravimui, naudojami kataliz÷s reakcijoms, akvakultūroje, kaip šilumą sauganti medžiaga, dujų adsorbentai, naudojami medicinos ir farmacijos srityse (Čejka, Bekkum, 2005), naudojami pašalinti sierai iš degalų (Lin, 2012).
Naudojant natūralius ceolitus galima pašalinti amonio jonus iš vandens ( Widiastuti, 2011). Galima labai efektyviai iš vandens šalinti arseną ceolitais, peviektais geležies oksihidroksidu.
2 pav. Skanuojančiu elektroniniu mikroskopu atlikta nuotrauka. Rodykle parodytas klinoptilolitas (apdorotas geležies oksihidroksidu) po arseno adsorbcijos (Li et al., 2011)
Natūralūs ceolitai gali būti panaudojami netgi automobilių stabdžių trinkel÷se. Gaminant įd÷jus 10 proc. ceolito maž÷ja trinkelių susid÷v÷jimo greitis, did÷ja trinties koeficientas (Keskin, 2011).
Ceolitai sumaišyti su augalų trąšomis padeda išlaikyti maistingas medžiagas, tod÷l ilgiau palaiko derlingą dirvožemį ir didina absorbcijos galimybes. Jie sujungia svarbiausias augalų maistines medžiagas, tokias kaip azotas (N), kalis (K), taip pat kalcis, magnis ir mikroelementai. Ceolitai išlaiko šias medžiagas šaknų zonoje, kad augalai jas pasisavintų tada kada reikia. Vadinasi tai leidžia efektyviau panaudoti natrio ir kalio trąšas, sumažinant jų kiekį, reikalingą tam pačiam derliui gauti, prailginant jų veikimą ir galiausiai gaunant gausesnį derlių. Sm÷lingame dirvožemyje patiriami dideli trąšų nuostoliai, nes maistingos medžiagos nesugeba išsilaikyti šaknų zonoje (išplaunamos), tod÷l ceolitų panaudojimas gali pagerinti augalų augimą ir sumažinti maistingųjų medžiagų praradimą (Polet et al., 2004).
Bandymai Lietuvos žemdirbyst÷s institute vegetaciniuose induose daryti 2006 ir 2007 m., lauko sąlygomis – 2005, 2006 ir 2007 m. karbonatingame gl÷jiškame lengvo priemolio rudžemyje
(RDg4-k2), Endocalcari-Endohypogleyic Cambisol (CMg-n-w-can). Į vegetacinius indus buvo įterpta N240
norma azoto trąšų su klinoptilolitu, trąšų KAN–27 ir amonio salietros. Kontrolinių indų dirvožemis netręštas azoto trąšomis. Laistyta 21 dieną. Per dieną supilto vandens kiekis atitiko 6,9 mm kritulių.
N-NH4, N-NO3, suminio mineralinio azoto katijonų (išreikštų KCl) mažiausiai buvo išplauta iš
amonio salietra. Po išplovimo į indus pas÷tų, iki bambl÷jimo tarpsnio augintų ir su šaknimis išrautų vasarinių miežių orasaus÷s mas÷s mažiausiai buvo induose be azoto trąšų, daugiau – tręštuose amonio salietra, dar daugiau – trąšomis KAN–27 ir daugiausia – azoto trąšomis su klinoptilolitu.
Lauko bandymai daryti žieminių kviečių lauke. Azoto trąšas su klinoptilolitu (N120) panaudojus
vegetacijai atsinaujinus, dirvožemio armenyje N-NH4, N-NO3 ir grūdams subrendus buvo didesn÷,
palyginti su trąšomis KAN–27 tręštais laukeliais (Mašauskien÷, Mašauskas, 2009).
Vienas gramas klinoptilolito gali sorbuoti apie 2,2 mg amonio formos azoto. Amonis yra ne tik sorbuojamas, bet ir palaipsniui desorbuojamas. Tai skatina mikroorganizmų veiklą ir gerina augalų mitybos sąlygas.
Mineralinių azoto trąšų gamybos su ceolitais (klinoptilolitu) technologinio proceso metu gaunama mažesn÷ amoniako emisija į aplinką nei šias trąšas gaminant be ceolitų (Mašauskas ir kt., 2009).
Natūralūs ceolitai gali absorbuoti CO, CO2, SO2, H2S, NH3, HCHO, Ar, O2, N2, H2O, He, H2, Kr,
Xe, CH3OH ir daugybę kitų dujų, d÷l ko gali būti naudojami joms surinkti arba kontroliuoti kvapus.
Tod÷l šie mineralai naudojami intensyvios gyvulininkyst÷s ūkiuose, ženkliai mažina amoniako ir H2S
kiekį, nes šios dujos sukelia nemalonų kvapą. Savyb÷ efektyviai absorbuoti amoniaką leidžia ceolitus panaudoti žuvų ūkiuose. Jie gali būti panaudojami filtravimo sistemose arba tiesiog paskleisti vandens paviršiuje, kas yra visiškai nekenksminga (Polat et al., 2004).
Ceolitai – ekologiškai švari, inertin÷ ir netoksiška medžiaga, tinkama naudoti dujiniams teršalams mažinti. Nuotekų dumblui (organin÷ms medžiagoms) yrant ir biodegraduojant, susiduriama su
šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir nemalonių kvapų problema. Dideli amoniako (NH3) ir šiltnamio
efektą sukeliančių dujų (CH4, CO2) kiekiai gali būti skleidžiami ir dumblo saugojimo metu.
Tinkamas biologiškai sklaidžių atliekų tvarkymas pastaruoju metu ypač svarbus, nes jų irimo produktai daro didžiulį poveikį klimato kaitai.
Anaerobin÷mis sąlygomis veikiant bakterijoms iš kompostuojamo nuotekų dumblo išsiskiria
metanas. Procesas, kai organin÷s rūgštys skaidomos iki CO2 ir CH4, vadinamas metanogenez÷s
procesu. Lakieji organiniai junginiai viso proceso metu yra kaip tarpinis vykstančių reakcijų produktas. Ištyrus metano kiekius, išsiskiriančius kompostuojant nuotekų dumblą, pastebimos skirtingos tendencijos m÷giniuose su dumblu ir dumblu, mulčiuotu ceolitu ar durp÷mis. Didžiausi kiekiai metano išsiskiria nemulčiuotame nuotekų dumble, o mažiausi – mulčiuotame ceolitu. Išsiskiriančio metano dujų kiekis procentais pateiktas 3 pav.
3 pav. Išsiskiriančių metano dujų kiekis kompostuojant nuotekų dumblą
Dumblas, mulčiuotas durp÷mis, išskiria mažiau metano. Dar mažesni kiekiai metano išsiskiria iš dumblo, mulčiuoto ceolitu. Išanalizavus rezultatus, galima daryti prielaidą, kad ceolitas yra tinkama priemon÷ kompostuojamo dumblo išskiriamų dujinių teršalų (metano) kiekiui mažinti.
Vienas pagrindinių dujinių teršalų, išsiskiriančių apdorojant nuotekų dumblą, sukeliančių
nemalonų kvapą, yra amoniakas (NH3).
Amoniakas, kaip šalutinis produktas, išsiskiria kompostuojant nuotekų dumblą. Išanalizavus anaerobinio skaidymo schemas, galima teigti, kad amoniakas išsiskiria acetonogenez÷s etapu.
4 pav. Išsiskiriančio amoniako dujų kiekis kompostuojant nuotekų dumblą (Zuokait÷, Zigmontien÷, 2009)
Didel÷ aplinkosaugin÷ problema pasaulyje yra grunto užterštumas sunkiaisiais metalais. Dažniausiai intensyvaus automobilių eismo pakelių zonose, miestuose, sąvartynuose, šalia didelių pramon÷s įmonių. Sunkieji metalai dirvožemyje gali migruoti į gruntinius vandenis ir juos užteršti. Tod÷l reikia imtis prevencinių priemonių šiai problemai išspręsti. Yra daug būdų tirpiesiems sunkiesiems metalams iš grunto ir vandens nuotekų pašalinti: jonų mainai, nusodinimas, fitoekstrakcija, ultrafiltracija, atvirkštinis osmosas, elektrodializ÷. Vis d÷l to daugelis šių būdų yra brangūs arba sunkiai pritaikomi. Reikalingos nesud÷tingos, patikimos valymo strategijos, kurioms pakaktų kuo mažesnių vietinių išgalių ir išteklių. Kuriant sunkiųjų metalų pašalinimo iš vandeninių tirpalų metodus ir technologijas, didel÷s reikšm÷s turi gamtin÷s kilm÷s ceolitai.
Eksperimentiniais tyrimais nustatyta sunkiųjų metalų sorbcijos iš vandeninių tirpalų geba, naudojant gamtinį ceolitą iš Sokirnicos telkinio.
Gamtinis ceolitas iš Sokirnicos telkinio sorbuoja skirtingus sunkiųjų metalų kiekius, priklausomai nuo sunkiųjų metalų koncentracijos vandeniniame tirpale. Didžiausia sunkiųjų metalų sorbcija esti,
kai koncentracija 0,1 g L-1, prasčiausiai metalai sorbuojami, kai koncentracija mažiausia.
Esant 0,1 g L-1 koncentracijai, ceolitas sorbavo 88–99 proc. švino, chromo – 83–88 proc., cinko –
Pagal tyrimų rezultatus – geriausiai iš tirtų sunkiųjų metalų gamtinis ceolitas sorbuoja Pb2+, nes jo atominis spindulys yra didžiausias iš visų trijų tirtų sunkiųjų metalų ir yra arčiausias gamtinio ceolito gardel÷s skersmeniui. Tod÷l galima daryti prielaidą, kad patekęs į gamtinį ceolitą geriau jame užsilaiko.
Atlikus tyrimus pasteb÷ta, kad gamtinis ceolitas sunkiuosius metalus geriausiai sorbuoja, kai tirpalo pH = 5. Tai gali būti paaiškinama K – Na katijonų judrumo padid÷jimu gamtinio ceolito gardel÷je susidarant palankesn÷ms jų per÷jimo iš gamtinio ceolito į tirpalą sąlygoms bei sunkiesiems metalams pereinant į šių katijonų vietą gamtiniame ceolite (Anisimova et al., 2004).
Ceolitai gali būti panaudoti gyvūnų bei paukščių kraikui. Pasteb÷ta, kad į broilerių kraiką
(pjuvenas) įmaišius ceolito (pridedama 2 kg ceolito/m2), šiek tiek sumaž÷jo dr÷gm÷s, sumažinamas
amoniako kiekis (gali sumaž÷ti daugiau nei 35 proc.), o azoto kiekiui reikšm÷s netur÷jo (Karamanlis et al., 2008).
Praktiškai natūralius ceolitus gyvūnų mityboje prad÷ta naudoti Japonijoje. Maždaug prieš keturiasdešimt metų s÷kmingai panaudotas montmorilanitas, skirtas sul÷tinti pašarų slinkimą vištų virškinamuoju traktu, rezultatai parod÷, kad pager÷jo maisto medžiagų asimiliacija. Iš pradžių bandymai buvo atliekami su kiaul÷mis ir naminiais paukščiais, bet v÷liau jie pratęsti ir su kitais gyvūnais.
Manoma, kad ceolitai:
• įtakoja geresnę maisto medžiagų asimiliaciją, mažesnes pašarų sąnaudas;
• sumažina cirkuliuojančio amonio kiekį, kuris gaunamas iš ceolitų ir atpalaiduojamas palaipsniui, to pasekoje ger÷ja pašaruose esančio azoto virtimas gyvūniniais baltymais;
• stimuliuoja antikūnų gamybą organizme; • mažina amoniako kiekį kraujyje;
• padeda pašalinti toksines medžiagas (ypač katijonus) iš organizmo;
• padeda pašalinti aflatoksinus, gautus su užterštu pašaru (Čejka, Bekkum van, 2005); • adsorbuoja mikotoksinus (Polat et al., 2004);
• pašalina šviną, gyvsidabrį ir kitus sunkiuosius metalus;
• gerina savijautą (preliminarių tyrimų duomenimis daug÷ja serotonino); • gerina kepenų funkciją;
• yra stiprūs antioksidantai;
• sujungia antigenus, kurie gali būti įvairių alergijų, migrenos, astmos priežastimi (Barrett, 2010); • gali būti vaistinių medžiagų neš÷jai;
• naudotini priešv÷žin÷je terapijoje; • gali būti panaudoti kaip maisto papildai; • veikia antimikrobiškai (Andonikashvili, 2009); • gali paspartinti kraujo kreš÷jimą (Rhagel et al., 2009);
• būdingas antivirusinis poveikis (bandymai atlikti su žmonių koronavirusais 229E, kačių infekcinio peritonito virusu, kačių kalicivirusu F–9) (Bright et al., 2009).
Šiuo metu n÷ra vieningos nuomon÷s d÷l ceolitų veikimo mechanizmo. Siūloma keletas prielaidų, kurios suformuluotos taip:
1. Ceolitai nepakeičia maistinių medžiagų, tačiau yra tiek÷jai mikro- ir makroelementų, kurie būtini organizmo gyvybin÷ms funkcijoms.
2. Ceolitai – adsorbentai, eliminuojantys daugybę toksinių medžiagų (sunkiųjų metalų druskas, nitratus, nitritus, mikotoksinus, radionuklidus, medžiagų apykaitos produktus) iš organizmo. Ceolitai prisitvirtina prie patogeninių bakterijų; jie slopina viduląstelin÷s medžiagos geb÷jimą inhibuoti antibiotikų (tetraciklino, neomicino) veiklą.
3. Ceolitai dalyvauja jonų mainų reakcijose, tam tikrose biochemin÷se transformacijose, įskaitant fermentų, hormonų transportavimą ir aktyvavimą, bei jų veikimo laiko prailginimą, išlaiko kalcio ir natrio jonų pusiausvyrą, stabilizuoja ir reguliuoja rūgščių šarmų balansą virškinamąjame trakte, palaiko homeostazę, padidina maistinių medžiagų konversiją. Klinoptilolitas ir filipsitas su amonio jonais, suteikia galimybę padidinti nebaltyminio azoto (karbamido, amonio sulfato ir kt.) kiekį pašaruose, išvengiant toksinio poveikio.
4. Ceolitai – katalizatoriai, pagerinantys maistinių medžiagų, gaunamų su pašaru, pasisavinamumą (Andronikashvili, 2009).
Atlikti tyrimai su viščiukais broileriais parod÷, kad panaudojus natūralius ceolitus kartu su pašarais (į pašarą įmaišant 0,5 proc., 1 proc. ir 2 proc. klinoptilolito), broilerių svoris žymiai padid÷jo, lyginant su viščiukais, kuriems ceolito nebuvo duota (Karamanlis et al., 2008; Mallek et al., 2012).
Japonijos specialistai taip pat nustat÷, kad ceolitams būdingos ne tik profilaktin÷s, bet ir gydomosios savyb÷s. Pridedant ceolitų į kombinuotuosius pašarus, skirtus paršeliams, kenčiantiems nuo stipraus viduriavimo, per kelias dienas jie pastebimai slopino šią ligą ir gyvūnai visiškai atsigavo septintos dienos pabaigoje, atsirado apetitas ir žvalumas. Pastaraisiais metais, pagal ekspertų
vertinimus, sergamumas diar÷ja tarp kiaulių, avių, ožkų, galvijų ir naminių paukščių vidutiniškai apie 40 proc., o kai kuriais atvejais liga baigiasi mirtimi, kas padaro pastebimų nuostolių šiuolaikin÷je gyvulininkyst÷je ir paukštininkyst÷je. Tai dažniausiai būna virškinamojo trakto ligos ar kitos ligos įtakojančios virškinimą.
Kiaul÷ms: viduriavimas, gastroenteritas, helmintoz÷s, mikroelementų deficitas, ciroz÷, hepatitas, hepatoz÷, kepenų distrofija, bronchopneumonija, salmonelioz÷, širdies nepakankamumas, įvairių organų prolapsas (ypač gimdos).
Galvijų: virškinimo trakto ligos, endometritas, gimdos iškritimas, pneumonija, galūnių ligos, kt.
Naminių paukščių: puloroz÷, kolibakterioz÷, kokcidioz÷, gastroenteritas, peritonitas,
apsinuodijimai, medžiagų apykaitos sutrikimai, avitaminoz÷s, encefalomaliacija, pneumonija, distrofija, dusulys.
Atliekami moksliniai tyrimai neseniai parod÷, kad tikslinga naudoti natūralius ceolitus kai kurių min÷tų ligų profilaktikai bei gydymui (Andonikashvili, 2009).
Pateb÷ta, kad ceolitus naudojant gyvūnų š÷rime, galima mažinti žalingą radioaktyviosios spinduliuot÷s poveikį. Tyrimų duomenimis bendras kūno radioaktyvumas sumažintas daugiausia 51 proc., tuomet ceolito žiurkių racione buvo 6 proc. (Salah, 2010).
Pateb÷ta, kad naudojant natūralius ceolitus (klinoptilolitą) viščiukų broilerių lesinime, galima sumažinti blogosios mikrofloros kiekį jų žarnyne. Tyrimų rezultatai rodo, kad įd÷jus 1 proc. ceolito į lesalus, ženkliai sumaž÷jo žarnyno blogosios mikrofloros kolonijų skaičius, sumaž÷jo patogeninių mikroorganizmų skaičius 45 dienų amžiaus viščiukų žarnyno turinyje (sumaž÷jo daugiau nei 50 proc. palyginant su kontroline grupe). Atsižvelgiant į tai, galimas gydymas 1 proc. ceolito (Mallek et al., 2012). Ir anksčiau pateb÷tas antimikrobinis ceolitų poveikis Salmonella ir kitoms enteritin÷ms bakterijoms (Al-Nasser et al., 2011; Cho et al., 2005).
Įtraukiant ceolitus į pašaro sud÷tį padidinamas gyvūnų geb÷jimas lengviau ištverti šaltį. Atliktas bandymas su paršaved÷mis ir paršeliais, pasteb÷tas mažesnis jautrumas šalčiui, grup÷je, gavusioje ceolito priedą.
Pasteb÷ta, kad šeriant pašaru su ceolitu iš Pegaso klodo (Rusija), ne grynaveisles baltąsias žiurkes, laboratorin÷mis sąlygomis, sumaž÷jo mirtingumas perkaitimo atvejais, laikyta termostate esant 42,5
0
C temperatūrai.
Gyvūnams, gavusiems pašarą su ceolitais atsirado tolerancija stresui esant žemai temperatūrai arba perkaitimui.
Kubos specialistai užfiksavo dar vieną gydančiąją ceolitų savybę – apibarsčius arklių ir galvijų nusikasytas vietas, įbr÷žimus ceolitų dulkemis – pagreitinamas gijimo procesas.
Naudojant ceolitą paukštynuose, sumažintas mirtingumo procentas (Andronikashvili, 2009). Ceolitai gali būti panaudoti cukrinio diabeto gydymui. Natūralūs ceolitai ženkliai nesumažina gliukoz÷s kiekio kraujyje, bet pasteb÷ta nežymi gliukoz÷s adsorbcija. Aloksanu sukeltas diabetas pel÷ms, joms 6 dienas duotas klinoptilolitas. Matuotas išgerto vandens ir išskirto šlapimo kiekis, kuris smarkiai padid÷jo, 6 dieną šie parametrai sumaž÷jo 50 proc.
Klinoptilolitas parod÷ teigiamą efektą daugeliui cukrinio diabeto simptomų. Didžiausias skirtumas tarp ceolitu gydytų ir negydytų pelių buvo kalcio kiekis kraujyje. Negydytos diabetu sergančios pel÷s
tur÷jo 1,9 mM L-1 kalcio kraujo serume, tuo tarpu gydytų pelių kraujo serume kalcio buvo didesn÷
koncentracija, nuo 2,15 iki 2,3 mmol L-1 (Pavelic et al., 2003).
Šie mineralai gali būti naudojami, įvairių ligų profilaktikai, ne tik gyvūnams, bet ir žmon÷ms. Pagaminta daugyb÷ maisto papildų, juos sudaro ceolitai – klinoptilolitas ir augalinių komponentų dalis, kuriai panaudojami ryžiai, kviečiai, avižos ir kita. Jie pateikiami įvairiausiomis formomis: milteliai, granul÷s, draže. Šie papildai palengvino daugybę gastrointestinalinio trakto, imuninių, endokrinologinių, nervinių bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.
Daugyb÷ pacientų, sergančių įvariomių formų gastrointestinalinio trakto ligomis (opalige, l÷tiniu kolitu, atsiradusiu d÷l disbakterioz÷s, l÷tiniu hepatitu), encefalomielitu, neuroze, l÷tiniu išsekimo sindromu ir distrofiniu artritu, gydyti maisto papildu su ceolitu, vadinamu „Litovit“, teig÷ apie bendrą būkl÷s pager÷jimą, vertindami savo savijautą. Pacientai buvo geresn÷s nuotaikos, normalizavosi jų tuštinimasis, išnyko edema, padid÷jo fizinis aktyvumas, susinormalizavo miegas bei svoris. D÷l to padaryta išvada, kad preparatas „Litovit“ turi detoksikacinių, kepenis saugančių bei imuninę sistemą aktyvinančių savybių.
Rekomenduojama d÷ti ceolitą į duonos gaminius, kaip profilaktinę priemonę nuo žarnyno infekcijų, prad÷jus dažn÷ti sergamumui, ypač tose vietov÷se, kur numatomas žarnyno infekcijų protrūkis.
Kuboje ceolitai tirti kaip buferiai padedantys mažinti skrandžio sulčių rūgštingumą. Daugeliu atvejų pasteb÷tas teigiamas poveikis (Andronikashvili, 2009).
Dažniausiai triušių racionuose naudojami natūralūs mineralai – ceolitai ir bentonitas. Natūralūs mineralai gali būti panaudojami kaip rišamoji medžiaga pašarų gamyboje, gali adsorbuoti toksines medžiagas iš triušių virškinamojo trakto ir sumažinti toksinių medžiagų kaupimąsi triušių audiniuose, taip sumažinant įvairių sutrikimų skaičių. Ceolitai gali stimuliuoti žarnų sieneles ir taip skatinti antikūnų susidarymą, kurių d÷ka galima išvengti enterito. Natūralių mineralų panaudojimas triušių š÷rime, skatina jų augimą, gerina maistinių medžiagų pasisavinamumą ir didina kūno mas÷s priaugimą, bei atsargų kaupimąsi. Virškinamumas pager÷ja d÷l to, kad sumaišius su pašaru natūralius mineralus, sul÷tinamas pašaro slinkimas virškinamuoju traktu.
Šiuo metu domimasi daugybe mineralinių medžiagų, kurias būtų galima panaudoti triušių racionų subalansavimui. Atlikta daugyb÷ mokslinių tyrimų su tikslu išsiaiškinti, kaip veikia mineralin÷s medžiagos, kokia įtaka joms būdingų savybių – jonų mainų, adsorbcijos, medžiagų pernašos ir kitų, triušių produkcijos didinimui. Anksčiau atlikti tyrimai Jungtin÷se Amerikos valstijose parod÷, kad apie 40 proc. atvejų natūralios mineralin÷s medžiagos, naudotos gyvūnų racionuose, netur÷jo jokio poveikio. Tyrimuose, kuriuose panaudoti natūralūs mineralai gyvūnų mityboje, augimui skatinti, gauta daugyb÷ teigiamų rezultatų.
Įrodyta, kad ceolitai adsorbuoja toksines medžiagas triušių virškinamąjame trakte ir jos pašalinamos su išmatomis. Tai labai pigi medžiaga, naudotina triušių diar÷jos profilaktikai (pasteb÷ta, kad diar÷ja buvo gerokai mažiau paplitusi tose triušių grup÷se, kur racionų sud÷tyje panaudotas ceolitas). Mažinamas enteritinių susirgimų lygis. Nustatyta, kad panaudojus ceolitą, kartu su pašarais užterštais pesticidais, sumaž÷jo gaišimo atvejų skaičius.
Naudojant natūralius mineralus triušių mityboje skatinamas augimas. Triušių mas÷ buvo 5,80, 8,16, 8,30 ir net 23,60 proc. didesn÷ palyginti su tomis grup÷mis, kurioms ceolito neduota.
Pasteb÷ta, kad padidinus ceolito kiekį racione galima sumažinti žalingą radioaktyviosios spinduliuot÷s poveikį triušiams (Salah, 2010). Atlikti tyrimai, kurių metu pasteb÷ta, kad panaudojus ceolitus su triušių pašaru, surišamas ir pašalinamas iš organizmo 137 Cs (Bogdanov et al., 2004).
Atlikti tyrimai parod÷, kad ceolitai, naudojami š÷rimui įvairiomis doz÷mis, netur÷jo jokios įtakos triušingoms patel÷ms ir vaisiaus vystymuisi. Klinoptilolitas netur÷jo įtakos patelių reprodukcijai (Elmore, 2003).
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstyb÷s žinios“, 1997 11 28, Nr.108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymų „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“(1998 12 31, Nr. 4-361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16).
2.1. Tyrimų atlikimo vieta ir laikas
Darbas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų mitybos katedroje 2011–2013 metais.
Tyrimas atliktas 2012 metų balandžio – liepos m÷nesiais, individualioje triušininkyst÷s fermoje, esančioje Kauno rajone. Triušiai čia auginami savoms reikm÷ms. Ūkis nedidelis, auginama apie 30– 40 kelių veislių triušių. Auginamos septynios veislin÷s patel÷s (keturios iš jų – Naujosios Zelandijos baltosios, veisimui naudojamos apie 2,5 metų), bei keturi veisliniai patinai (du Naujosios Zelandijos baltieji, veisimui laikomi apie 2 metus).
Pašarų ir išmatų, triušienos tyrimai atlikti Aleksandro Stulginskio universitete Maisto žaliavų, agronominių ir zootechninių tyrimų laboratorijoje.
Kraujo tyrimus atlikome smulkių gyvūnų privačioje veterinarijos klinikoje.
2.2. Triušių parinkimas bandymams
Bandymui buvo parinkti 31 dienos amžiaus, Naujosios Zelandijos baltųjų veisl÷s triušių patin÷liai. Analogų principu buvo parinkta 10 patin÷lių, kurie buvo suskirstyti į dvi analogines grupes, po 5 triušius kiekvienoje.
Atrenkant triušius buvo kreipiamas d÷mesys į jų amžių, sveikatos būklę, gyvybingumą, kūno masę, vystymosi spartą, pašaro ÷damumą, defekacijos procesus.
5 pav. Naujosios Zelandijos baltieji triušiai
Sudarytos dvi grup÷s - kontrolin÷ ir tiriamoji.
Triušiai buvo vienodo amžiaus (31 dienos amžiaus), panašaus svorio – nuo 632 g iki 704 g. Lytis – patinai. Tyrimas buvo vykdomas du m÷nesius, triušiams esant 92 dienų amžiaus. Laikomi individualiuose narvuose, su grotelin÷mis grindimis. Po grotel÷mis virškinamumo bandymo periodu buvo dedamas skardinis indas, ant kurio buvo renkamos pro groteles išbirusios išmatos. Laikymo sąlygos buvo vienodos, zoohigienin÷s sąlygos taip pat buvo vienodos. Tiriamajai grupei buvo duodamas kombinuotasis pašaras su ceolito priedu (1 proc. nuo bendro kombinuotojo pašaro kiekio), kontrolinei grupei – be ceolito priedo. Kiekvienam triušiui sušeriamas kombinuotasis pašaro kiekis buvo sveriamas, taip pat buvo sveriamos išskirtos išmatos kiekvieną dieną ir tuo pačiu laiku.
Triušių š÷rimas buvo vykdomas du kartus dienoje: sušeriamo kombinuotojo pašaro kiekis buvo atiduodamas ryte ir vakare. Geriamojo vandens triušiai tur÷jo pastoviai.
Virškinamumo bandymo metu buvo atliekama tiksli sušeriamų ir išskiriamų išmatų apskaita. Virškinamumo bandymo atlikimui buvo vykdomas paruošiamasis, apskaitinis ir užbaigiamasis laikotarpiai.
92 amžiaus triušiai – po 3 iš kiekvienos grup÷s (parinkome pagal svorį vidutiniškai grup÷se) buvo atrinkti kontroliniam skerdimui.
Kraujo tyrimai buvo atlikti bandymo pradžioje ir kontrolinio skerdimo dieną. Kraujo m÷giniai buvo imami iš trijų patin÷lių tiriamosios grup÷s ir trijų – kontrolin÷s grup÷s. Tyrimams kraujas buvo imamas iš ausies marginalin÷s venos (v. auricularis ext.).
2.3. Tyrimo metodikos
Sv÷rimus pradžioje atlikome su svarstykl÷mis KERN EW600-2M, o sekančiuose tarpsniuose sv÷r÷me su buitin÷mis svarstykl÷mis. Pašarų sušeriamus, išmatų išskiriamus kiekius sv÷r÷me su svarstykl÷mis KERN EW600-2M. Chemin÷s analiz÷s tyrimų eigoje naudojome svarstykles KERN ABJ 220-4M.
Tyrimams buvo paimti kombinuotųjų pašarų m÷giniai. Kiekvienos grup÷s buvo imamas 0,5 kg kombinuotojo pašaro galutinis m÷ginys. Po 100 g m÷sos m÷giniai buvo imami iš triušių ilgiausiojo nugaros raumens – m. longissimus dorsi. Pašarų, išmatų, m÷sos tyrimus atlikome pagal priimtas metodikas (Januškevičius ir kt., 2011):
- dr÷gnio ir sausų medžiagų kiekio nustatymą atlikome m÷ginius džiovindami iš pradžių
termostate prie 60-65 0C temperatūros, o v÷liau prie 100-105 0C termostate iki pastovaus svorio; paskaičiavome bendrąjį pašaro dr÷gnį: pirmin÷s pašaro dr÷gm÷s ir higroskopin÷s pašaro dr÷gm÷s natūralaus dr÷gnumo pašare sumą; žinodami bendrąjį pašaro dr÷gnį, paskaičiavome sausųjų medžiagų kiekį; LST ISO 937:2000;
- baltymus nustat÷me Kjeldalio metodu – pašarą paveik÷me koncentruota sieros rūgštimi,
t.y. sudeginome pašaro organinę dalį, išsiskyr÷ amoniakas, kuris susijung÷ su sieros rūgšties liekana ir susidar÷ amonio sulfatas; v÷liau šį junginį paveik÷me stipriu šarmu, kad atsiskirtų azotas ir susijungtų su decinormaline sieros rūgštimi; LST ISO 937:2000;
- riebalai buvo ekstrahuojami Soksleto aparate organinių tirpiklių poveikyje, riebalai buvo
nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje; LST ISO 937:2000;
- mufelin÷je krosnyje deginome pelenus, tam pašarą patalpinome į tiglius ir deginome prie
- ląstelieną nustat÷me pašaro m÷ginius virindami acto ir azoto rūgščių mišinyje,
praplov÷me karštu išgrynintu vandeniu, spiritu, eteriu ir išdžiovinome termostate prie 100-105 0C
temperatūros;
- neazotines ekstraktines medžiagas išsiskaičiavome iš organin÷s pašaro dalies at÷m÷me
žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną;
- apykaitos energiją paskaičiavome panaudodami maisto medžiagų kaloringumą, žinodami,
kad 1 g baltymų duoda 23,9 kJ, 1 g riebalų – 39,8 kJ, 1 g angliavandenių (krakmolo, cukraus) - 17,5 kJ, 1 g ląstelienos – 20,1 kJ apykaitos energijos;
Kraujo tyrimai atlikti aparatu – „Cobas c 111“ (gamintojas Roche).
Statistinį bandymo rezultatų apdorojimą: aritmetinio vidurkio, aritmetinio vidurkio paklaidos, patikimumo kriterijaus paskaičiavimą bei patikimumo laipsnio nustatymą atlikome pagal V. Juozaitien÷, S. Kerzien÷ (2001).
Maisto medžiagų virškinamumo koeficientai skaičiuojami pagal formulę (klasikinis metodas) (Januškevičius ir kt., 2011):
3. REZULTATAI
3.1. Triušių š÷rimas
Triušių š÷rimui buvo naudojamas kombinuotasis pašaras, skirtas triušiams. Kontrolin÷s grup÷s triušiams šerti naudojome tik kombinuotąjį pašarą, o tiriamosios grup÷s triušiams į kombinuotąjį pašarą prid÷jome 1 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito.
Visaverčio pašaro triušiams sud÷tis: miežiai, žol÷s miltai, kvietin÷s s÷lenos, saul÷grąžų rupiniai, džiovintų garintų išlukštentų sojų rupiniai (pagaminta iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių), kalcio karbonatas, gyvūniniai riebalai, krakmolas, natrio chloridas, natrio bikarbonatas.
Priedai: vitaminai, provitaminai ir panašaus poveikio gerai apibr÷žtos chemin÷s sandaros
medžiagos: E672 Vitaminas A 15 000 TV kg-1, E671 Vitaminas D3 1 200 TV kg-1.
Mikroelementų junginiai: E1 geležis – Fe 90 mg kg-1 (geležies sulfatas); E2 jodas – J 0,3 mg kg-1
(kalio jodidas); E3 kobaltas – Co 0,13 mg kg-1 (kobalto sulfatas); E4 varis – Cu 10 mg kg-1 (vario sulfatas); E5 manganas – Mn 31 mg kg-1 (mangano sulfatas); E6 cinkas – Zn 80 mg kg-1 (cinko
oksidas); E8 selenas – Se 0,01 mg kg-1 (natrio selenitas).
Kokcidiostatikas: E 758 Robenidine hydrochloride 4,62 mg kg-1.
9 lentel÷je pateikiama visaverčio kombinuotojo pašaro triušiams chemin÷ sud÷tis bei energin÷ vert÷.
9 lentel÷. Kombinuotojo pašaro triušiams maistin÷ ir energin÷ vert÷
Rodikliai Kombinuotasis pašaras
Sausoji medžiaga, g 900,0 Organin÷ medžiaga 837,3 Žali baltymai, g 175,0 Žali riebalai, g 36,2 Žalia ląsteliena, g 33,7 Žali pelenai, g 62,7 NEM, g 592,4 Apykaitos energija, MJ 16,67
Triušių racionas sukomponuotas iš augalin÷s kilm÷s pašarų, panaudotas riebalų padidinimui racione gyvūnin÷s kilm÷s komponentas – gyvūniniai riebalai.
Premikso gamybai panaudotos makroelementų bei mikroelementų druskos ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos.
Abiejų grupių triušiams šerti buvo naudojamas kombinuotasis pašaras, kurio sud÷tyje buvo 100,0
g kg-1 dr÷gnio. Tai standartinis dr÷gnio kiekis, kuris būna visuose kombinuotuosiuose pašaruose
pagal atskiras ūkinių gyvūnų rūšis.
Pašaro organin÷s medžiagos sud÷tyje yra: 175,0 g kg-1 žalių pelenų, 36,2 g kg-1 žalių riebalų, 33,7
g kg-1 žalios ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų – 592,4 g kg -1, jų pagrindą sudaro krakmolas ir cukrus.
Kombinuotojo pašaro triušiams energin÷ vert÷ – 16,67 MJ.
Tiriamosios grup÷s triušią racionas buvo papildomas dinamiškai mikronizuotu klinoptilolitu –
10,0 g t-1. Dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito sud÷tis: SiO2 – 65,0–71,3 proc.; Al2O3 – 11,5–13,1
proc.; CaO – 2,7–5,2 proc.; K2O – 2,2–3,4 proc.; Fe2O3 – 0,7–1,9 proc.; MgO – 0,6–1,2 proc.; Na2O
– 0,2–1,3 proc.; TiO2 – 0,1–0,3 proc.
3.2. Triušių išmatų chemin÷ sud÷tis
Maisto medžiagų pasisavinamumo lygiui nustatyti buvo atliktas virškinamumo bandymas, kurio apskaitinis laikotarpis truko 5 dienas. Bandymui iš kiekvienos grup÷s buvo paimta po tris triušius. Kiekvieną dieną aštuntą valandą ryto buvo surenkamos paros išmatos, pasveriamos ir talpinamos į atskirus indus. Indai buvo sandariai uždaromi ir laikomi šaldytuve, kad išmatose neprasid÷tų rūgimo procesai.
Pasibaigus virškinamumo bandymo laikotarpiui kiekvieno triušio išmatos buvo gerai permaišomos ir paimti m÷giniai džiovinti porcelianin÷se l÷kštel÷se iki orasaus÷s medžiagos būsenos. Buvo imama po tris kiekvieno triušio išmatų m÷ginius.
Kaip ir kombinuotame pašare, taip ir išmatose buvo nustatomos maisto medžiagos, kad sužinotume, kiek triušiai suvartojo maisto medžiagų ir kiek išskyr÷ su išmatomis.
10 lentel÷. Maisto medžiagų kiekiai triušių išmatose
Rodikliai Kontrolin÷ grup÷, n=3 Tiriamoji grup÷, n=3
Sausoji medžiaga, g 485,28±0,22 523,64±0,18*** Organin÷ medžiaga, g 442,20±0,20 480,36±0,15*** Žali baltymai, g 26,34 ±0,04 22,64 ±0,08*** Žali riebalai, g 3,41 ±0,04 2,99 ±0,07** Žalia ląsteliena, g 5,27 ±0,15 5,99 ±0,07** Žali pelenai, g 4,34 ±0,11 4,34 ±0,16 Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 407,19±0,17 448,40±0,13*** **p<0,01; ***p<0,001
Bandymo metu buvo pasteb÷ta, kad triušiai, kurie gavo klinoptilolito priedą, išskyr÷ sausesnes ir
šiurkštesnes išmatas. Tiriamosios grup÷s triušių išmatose nustatyta 523,64 g kg-1 sausosios
medžiagos, arba 7,33 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrolin÷s triušių grup÷s išmatomis.
Tiriamosios grup÷s išmatose nustatyta 22,64 g kg-1 žalių baltymų, arba 16,34 proc. mažiau
(p<0,001), žalių riebalų – 2,99 g kg-1, arba 14,05 proc. mažiau (p<0,01), žalios ląstelienos 5,99 g kg-1, arba 12,02 proc. daugiau (p<0,01), neazotinių ekstraktinių medžiagų 448,40 g kg-1, arba 9,19 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrolin÷s triušių grup÷s išmatų sud÷timi.
3.3. Maisto medžiagų pasisavinamumas triušių organizme
Virškinamumo bandymo metu buvo vykdoma tiksli apskaita sušeriamų pašarų ir išskiriamų išmatų kiekio. Pašaro buvo sušeriama tokie kiekiai, kad neliktų pašarų likučių. Suš÷rimo kiekiai buvo nustatyti vykdant mokslinį ūkinį bandymą, arba taip vadinamu – paruošiamuoju laikotarpiu.
11 lentel÷. Suvartoto pašaro ir išskirtų išmatų kiekiai per parą Grup÷ Pašaras, išmatos
Kontrolin÷, n=3 Tiriamoji, n=3
Išskirtų išmatų kiekis, g 32,27±0,49 30,04±0,50* *p<0,05
Tiriamosios grup÷s triušiai per parą vidutiniškai su÷d÷ po 48,77 g kombinuotojo pašaro, arba beveik ketvirčiu gramo daugiau palyginti su kontrolin÷s triušių grup÷s suvartojamu pašaro kiekiu.
Išmatų didesnius kiekius išskyr÷ kontrolin÷s grup÷s triušiai – po 32,27 g, o tiriamosios grup÷s triušiai po 30,04 g per parą.
12 lentel÷. Maisto medžiagų pasisavinamumo lygis, proc. Grup÷
Maisto medžiagos Kontrolin÷, n=3 Tiriamoji, n=3
Sausoji medžiaga 64,15±0,11 64,16±0,10 Organin÷ medžiaga 64,88±0,09 64,66±0,07 Žali baltymai 89,99±0,05 92,03±0,03*** Žali riebalai 93,75±0,02 94,89±0,04*** Žalia ląsteliena 89,63±0,11 89,02±0,09 Žali pelenai 93,39±0,12 95,75±0,10*** Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 54,29±0,21 53,37±0,15* *p<0,05; ***p<0,001
Žinodami maisto medžiagų kiekius, kuriuos triušiai suvartojo su kombinuotuoju pašaru, pasiskaičiavome, kiek maisto medžiagų išskyr÷ su išmatomis, nustat÷me, kokį kiekį maisto medžiagų triušių organizmas pasisavino.
Atskirais atvejais maisto medžiagos buvo pasisavinamos didesniu lygiu, o kai kuriais atvejais klinoptilolito priedas pasisavinamumo lygiui netur÷jo įtakos. Sausoji pašaro medžiaga visų triušių buvo pasisavinama vienodai. Organinę medžiagą tiriamosios grup÷s triušiai pasisavino 64,66 proc. lygiu, arba 0,22 proc. mažesniu, žalius baltymus – 92,03 proc., arba 2,04 proc. didesniu (p<0,001), žalius riebalus – 94,89 proc., arba 1,14 proc. didesniu (p<0,001), žalią ląstelieną – 89,02 proc., arba 0,61 proc. mažesniu, žalius pelenus – 95,75 proc., arba 2,36 proc. didesniu (p<0,001) lygiu palyginti su kontrolin÷s triušių grup÷s rezultatu. Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos geriau pasisavinamos buvo kontrolin÷s grup÷s triušių organizme (p<0,05).
