LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ MITYBOS
KATEDRA
Rasa Bankovskyt÷
ŠöRIMO IR LAIKYMO SISTEMOS POVEIKIS PENIMŲ KIAULIŲ
ELGSENAI
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Prof. dr. Paulius Matusevičius Konsultantas:
Prof. dr. Wojciech Kozera
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Š÷rimo ir laikymo sistemos poveikis penimų kiaulių elgsenai
“
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013 Rasa Bankovskyt÷ (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013 Rasa Bankovskyt÷ (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
2013 03 Paulius Matusevičius (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2013 Protokolo Nr. Paulius Matusevičius (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) ( parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
SANTRAUKA
Š÷rimo ir laikymo sistemos poveikis penimų kiaulių elgsenai
Rasa Bankovskyt÷, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Veterinarijos akademija, Gyvulininkyst÷s technologijų fakultetas, Gyvūnų mitybos katedra.
Magistro studijų darbas 35psl. 5 paveikslai, 2 lentel÷s, 36 literatūros šaltiniai, lietuvių kalba. Eksperimentas buvo atliktas su 90 mišrūnių kiaulių, suskirstytų į bandomąsias grupes, atsižvelgiant į jų kilmę, lytį ir pradinį kūno svorį. Kiaul÷s buvo suskirstytos į šešias bandomąsias grupes (15 gyvūnų kiekvienoje grup÷je): 1 grup÷ - gyvūnai šeriami visaverčiais pašarais ir laikomi ganykloje, 2 grup÷s - gyvūnai šeriami visaverčiais pašarais ir laikomi tvarte, garduose su kraiko pakratais, 3 grup÷ - gyvūnai šeriami visaverčiais pašarais ir laikomi tvarte, garduose be kraiko pakratų, 4 grup÷ - gyvuliai šeriami visaverčiais pašarais ir liucernos pašarais, laikomi lauke, grup÷ 5 - gyvuliai šeriami visaverčiais pašarais ir liucernos pašarais, laikomi tvarte, garduose su kraiko pakratais, 6 grup÷ - gyvuliai šeriami visaverčiais pašarais ir liucernos pašarais, laikomi tvarte, garduose be kraiko.
Tyrimo metu buvo laikomasi gyvūnų gerov÷s reikalavimų. Pirmoje ir antroje pen÷jimo faz÷je (50 kg ir 100 kg) nustatyta, kad tirti veiksniai tur÷jo įtaką kiaulių elgsenai. Padid÷jo poilsio laikotarpio trukm÷ ir sumaž÷jo jud÷jimo aktyvumas taip pat buvo pasteb÷ti kt. elgsenos ypatumų pokyčiai vyresniame amžiuje.
SUMMARY
Feeding and Storage System Effects on Behavior of Fattening Pigs
Rasa Bankovskyt÷, Veterinary Academy, Faculty of Animal Husbandry, Animal Nutrition Department.
The head of work: Doc.dr. Paulius Matusevičius.
This master thesis contains 35 pages, 2 tables, 5 pictures, 36 literature sources. This work is written in Lithuanian language.
The experiment was performed on a total of 90 hybrid pigs divided into experimental groups based on their origin (litter), sex and initial body weight. The pigs were assigned to six experimental groups (15 animals per group): group 1 – animals fed a complete diet and kept free-range, group 2 – animals fed a complete diet and kept indoors in pens with litter bedding, group 3 - animals fed a complete diet and kept indoors in pens without litter bedding, group 4 - animals fed a complete diet and alfalfa forage, kept free-range, group 5 - animals fed a complete diet and alfalfa forage, kept indoors in pens with litter bedding, group 6 - animals fed a complete diet and alfalfa forage, kept indoors in pens without litter bedding.
All management systems were animal welfare-friendly. Both at the first and second stage of fattening (approx. 50 kg and 100 kg BW, respectively), the experimental factors had a significant effect on the majority of behavior patterns in pigs. An increase in rest periods and a reduction in locomotor activity and other types of behavior were observed in older animals.
TURINYS
SANTRAUKA...3
SUMMARY...4
ĮVADAS...6
1. Literatūros apžvalga...9
1.1. Kiaulių virškinimo sistemos ypatyb÷s...9
1.2. Kiaulių š÷rimo technologijos...10
1.3. Kiaulių elgsena...11
1.3.1. Kiaulių elgsena laikant uždarose patalpose...15
1.3.2. Kiaulių elgsena laikant vasaros stovyklose... ...16
1.4. Stresas...17
2. DARBO METODIKA... ... ...19
3. TYRIMŲ REZULTATAI...21
IŠVADOS... ...27
ĮVADAS
Kiaulininkyst÷s pelningumas priklauso nuo kiaulių augimo intensyvumo, skerdenų kokyb÷s, pašarų konversijos ir kainos, taip pat kiaulių supirkimo kainos. Pastaruoju metu didelis d÷mesys skiriamas žmonių mitybai. Nustatyta, kad daugelio susirgimų priežastis yra netinkama mityba. Didelę maisto produktų žaliavų dalį sudaro m÷sa, kurios kokybei keliami griežti reikalavimai. Pastaraisiais metais rinkoje neturi paklausos riebi kiauliena, d÷l to kiaulių augintojai skatinami auginti raumeningesnius gyvulius (Jančien÷, 2005).
Visavertį š÷rimą daugiausia lemia optimalus gyvulių aprūpinimas visomis reikalingomis maisto medžiagomis. Labai svarbu, kad su pašaru gautos maistin÷s medžiagos būtų gerai pasisavintos ir panaudotos produkcijai. Kiekvienas mitybos elementas atlieka tam tikrą vaidmenį gyvulio organizme ir jam svarbu ne tik energija ir baltymai. Mineralin÷s medžiagos yra būtinos jų augimui ir vystymuisi bei dauginimuisi. Vitaminai apsaugo gyvulį nuo ligų, skatina geresnį pašarų pasisavinimą, o kai kurie turi įtakos m÷sos kokybei, jos skonin÷ms savyb÷ms. Virškinamojo trakto veiklai stimuliuoti, atsparumui nuo ligų suk÷l÷jų didinti jau yra naudojami tokie preparatai, kaip probiotikai (Bengmark, 2005).
Pašarai sudaro didžiausią dalį kiaulienos gamybos kaštų, tod÷l racionus reikia ruošti iš pigių žaliavų ir tinkamai subalansuoti visas mitybines medžiagas. Maisto medžiagoms balansuoti dažniausiai naudojami komerciniai pašarų priedai bei papildai. Labai svarbu pasirinkti tinkamus priedus, nes nuo jų priklauso raciono pašarų kaina, sąnaudos, kiaulių augimo intensyvumas bei kiaulienos pelningumas. Kiaulių visaverčiuose kombinuotuosiuose pašaruose grūdiniai komponentai sudaro apie 80–90 proc., o priedai ir papildai – apie 10–20 proc. Neretai komercinių pašarų priedų ir papildų kaina kiaulių pašaruose sudaro iki 40–55 proc. vert÷s (Steiner, Šileikien÷, 2005).
Kiaul÷ms augant reikia daugiau pašarų, tačiau juose pakanka ir mažiau min÷tų maisto medžiagų. Taigi pen÷jimo pradžioje reikia mažiau, bet maistingų ir brangesnių pašarų, kurie sudaro apie 10 proc. visų pašarų sąnaudų. Pen÷jimo viduryje kiaul÷s šeriamos mažiau maistingais ir pigesniais pašarais. Šio laikotarpio pašarai sudaro apie 30 proc. visų pašarų sąnaudų. Pen÷jimo pabaigoje kiaul÷s šeriamos mažiau maistingais, pigiausiais pašarais, kurių didesnio svorio kiaul÷s su÷da gana daug – iki 60 proc. viso pašarų kiekio (Ulbrich et al., 2004, Jančien÷, Kulpys, 2005).
sąlygas yra svarbi aplinkyb÷ (Kołacz, Bodak 1999). Pasak kai kurių autorių (Kozera et al., 2009), su pakratais ir be pakratų gyvulininkyst÷s sistemos sudaro dvi skirtingas gyvūnų gerov÷s vertinimo sistemas.
Kiaulių elgesys laikomas ilgalaikiu gerov÷s rodikliu, kuris nustatomas pagal keletą veiksnių, įskaitant aptvarų dydį ir formą, gyvulių amžių, lytį ir kiekį laikomų kartu, mitybos r÷žimą, prieigą prie pašarų ir pakratų, ir išorinius (aplinkos) veiksnius. Gyvūnų veiklos bei elgesio įvairov÷ yra labai svarbus jų gerov÷s rodiklis. (Klocek et al., 2005, Kozera 2007). Praktikoje, gyvūnų elgsenos steb÷jimai paprastai atliekami vieną dieną arba dalį dienos (Jensen et al 2007, 2010, Kozera et al. 2009), ir jie yra apriboti iki vieno ar kelių gyvūnų (Klocek et al., 2005). Šiuolaikiniai technologiniai sprendimai leidžia steb÷ti ir registruoti elgesio bruožus didesnių gyvūnų grup÷se, kurie leidžia surinkti patikimesnius duomenis apie elgesį (Klocek ir kt., 2000).
Paskutiniais metais buvo didesnis susidom÷jimas alternatyviomis kiaulių š÷rimo ir laikymo sistemomis. Nauja gyvulininkyst÷s praktika yra įvesta, siekiant pagerinti gyvūnų gerovę ir padidinti jų atsparumą ligoms (Kołacz, Bodak 1999, šventyklų ir kt. 2011), taip pat palaikyti ekologinę gamybą, sveikatą gerinančius (tausojančius) didel÷s maistin÷s vert÷s maisto produktus, atsakant į did÷jantį vartotojų poreikį (Kozera 2007, Sundrum 2001). Ypatingas d÷mesys tur÷tų būti kreipiamas į gyvūnų laikymo sistemas lauke, siekiant išlaikyti gyvūnų sveikatą ir gerovę, ir teikti aukštos kokyb÷s maisto produktų (Edwards 1994 m Estevez Rodriguez et al 2010, Sundrum 2000).
Ekologiniuose ūkiuose kiaul÷s šeriamos ūkyje pagamintais stambiaisiais pašarais ir laikomos laisvai su galimybe išeiti į lauką (Kozera 2007; Mowat et al 2006; Rodriguez et al. 2010).
Trūksta tyrimų apie tai, kokią įtaką liucernos papildų naudojimas turi kiaulių, auginamų pagal skirtingas priežiūros sistemas, elgesiui. Atsižvelgiant į pirmiau išd÷stytus faktus, šio tyrimo tikslas nustatyti laikymo sistemos ir mitybos r÷žimo poveikį penimų kiaulių elgesio modeliams.
Tyrimo objektas: penimų kiaulių elgsena atsižvelgiant į š÷rimą ir laikymo būdus (tvarte ar vasaros stovyklose)
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1. 1. Kiaulių virškinimo sistemos ypatyb÷s
Kiaulių virškinimo traktas (1pav.) sudarytas iš 5 pagrindimų dalių: burna, stempl÷, skrandis, plonosios ir storosios žarnos. Virškinimas pirmiausia prasideda burnoje, veikiant seilių fermentams. Kiaul÷s pašarą paima liežuviu arba kapliais, o vertina jautria knysle. Kiaul÷s ÷sdamos skystą pašarą čepsi, nes jų burnos kampai gana toli nuo snukio galo ir ÷dant būna atdari. Kiaul÷s kramto mažai ir nerūpestingai, tod÷l stambius pašarus - šakniavaisius, grūdus - prieš šeriant reikia susmulkinti (Burža, Žentelyt÷, 1983).
Kiaulių seilių sekrecija yra periodin÷ - seil÷s sekretuojamos tik ÷dant. Kiaul÷s per parą išskiria 15 litrų seilių. Jų kiekis priklauso nuo pašaro. Kiaulių seil÷se amilolitinių fermentų yra daugiau nei kitų žem÷s ūkio gyvulių, yra sausų medžiagų – 0,45 proc., iš jų 57,5 proc. organinių ir 42,5 proc. neorganinių medžiagų, pH 8,1 – 8,47. Pašaras iš burnos ertm÷s stemple patenka į skrandį, kur jis apdorojamas mechaniškai ir chemiškai. Kaip žinome, kiaulių skrandis vienkameris, sud÷tinis. Savo anatomine sandara jis yra lyg pereinamasis tarp vienkamerio ir daugiakamerio skrandžio.
Kiaulių skrandžio didel÷ kardialin÷ zona - užima apie pusę bendro skrandžio ploto. Skrandžio sulčių pH 0,7 – 2,0. Skrandyje pašaras šiek tiek pamaišomas ir sugula sluoksniais. Tod÷l kiaulių skrandyje virškinami kartu angliavandeniai ir baltymai. Angliavandenius virškina seilių ir pašaro fermentai bei pašaro bakterijos. Reiškia kuo geresn÷ pašaro kokyb÷, tuo geriau virškinami angliavandeniai (Barton – Garde, et. al., 2001).
Tod÷l šiuo metu didelis d÷mesys ir yra skiriamas pašarų priedų sud÷čiai bei veikimui kiaulių virškinimo trakte (Čičiulka, 1994). Skrandžio sekreciją lemia ir pašaro dr÷gnumas (60 proc.). Kuo didesnis dr÷gnumas, tuo silpnesn÷ skrandžio sulčių sekrecija ir mažesnis rūgštingumas. Skrandžio turinys į žarnas pradeda pereiti ÷dant arba tuoj pat po ÷dimo, t.y. skrandyje ilgai neužsibūna. Pirmomis valandomis po ÷dimo turinys pereina greitai, o po 4 – 6 h pradeda l÷t÷ti ir jau po 7 – 8 h labai mažai skrandžio turinio pereina į žarnas. Kuo daugiau skrandyje pašaro, tuo greičiau jis pereina į žarnas.
Žarnyno gaureliai visą laiką auga ir ilg÷ja. Tačiau geriausiai maisto medžiagas įsiurbia seniausios, gaurelio viršuje esančios ląstel÷s. Taigi, kuo ilgesni ir labiau subrendę yra gaureliai, tuo efektyviau įsiurbiamas žarnynu judantis pašaras. Kiekvienas gaurelis auga iš tam tikro pagrindo, vadinamo kriptomis (Juškien÷, Razmait÷ ir kt. 2003).
Mokslininkų nuomone, santykis tarp gaurelių ilgio ir kriptų, iš kurių jie išaugę, gylio atspindi gaurelių įsiurbimo efektyvumą, kuo didesnis santykis, tuo geriau įsiurbiamos maisto medžiagos. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp šio santykio ir paros priesvorio (Beauchemin, et. al., 2003).
Plonosios žarnos skirstomos į tris dalis: dvylikapirštę, tuščiąją ir klubinę žarnas. Iš skrandžio pašaras patenka į dvylikapirštę žarną, kur veikia kasos sultys, tulžis bei žarnų sultys. Suvirškintas maistas ir virškinimo sultys plonosiose žarnose atrodo kaip vienalyt÷ skysta mas÷. Ji vadinama chimusu. Chimuso pas kiaules būna daug – 50 litrų. Plonųjų žarnų jud÷jimas susijęs su raumenų veikla. Joms susitraukiant, turinys gerai susimaišo su virškinimo sultimis ir pamažu stumiamas išilgai virškinamo trakto. Plonosiose vyksta rezorbcija. Kiaulių storosiose žarnose yra mikroorganizmų ir mielių. Jose virškinama celiulioz÷. Rūgimas vyksta aklojoje žarnoje, kuri yra tarytum mikroorganizmų inkubatorius. Rūgimo metu susidaro lakiosios riebiosios rūgštys. Kiaulių storosiose žarnose chimusas išbūna 16 – 20 h ir virškinimas čia vyksta silpniau negu plonosiose. Storųjų žarnų funkcijos yra baigti virškinti nesuvirškintas maisto medžiagas (NRC,1998).
Didžiausia talpa kiaulių virškinamajame trakte pasižymi plonosios žarnos.
Jos talpa 9,2 litro arba tai sudaro viso 33,0 proc. Mažiausia talpa aklosios žarnos – 1,6 litro arba tik 6,0 proc.
Kiaulių virškinamojo trakto atskirų sudedamųjų dalių ilgis taip pat yra skirtingas. Ilgiausios yra plonosios žarnos 18,3 m, tai sudaro beveik 78 proc. visų žarnų.. Kaip jau buvo min÷ta anksčiau, jose ir vyksta rezorbcija. Trumpiausia yra akloji žarna - 0,2 m (Burža, Žentelyt÷, 1983).
1. 2. Kiaulių š÷rimo technologijos
Sausi pašarai geriausia tinka paršelių-žinduklių papildomam š÷rimui. Pašarai gali būti duodami palaidi arba granuliuoti. Nors loveliuose ar šertuv÷se ilgiau pabuvęs sausas pašaras ir negenda, tačiau prisigeria tvarto kvapo ir pasidaro mažiau skanus, d÷l to paršeliai jo nenori ÷sti. Tod÷l į lovelius ar š÷ryklas šviežio pašaro reikia įpilti mažiau, bet dažniau. Po nujunkymo per 2 savaites galima pereiti ir prie š÷rimo sudr÷kintais pašarais. (Dr. R. Leikus 2009).
Zootechniniu požiūriu, jeigu naudojami sausųjų pašarų mišiniai, efektyviausia juos dr÷kinti. Tokiu būdu mažiau dirginama virškinamojo trakto gleivin÷, geriau virškinamos ir įsisavinamos maisto medžiagos, tod÷l kiaul÷s geriau auga. Be to, šeriant kiaules dr÷kintais pašarais, jie geriau sunaudojami, mažiau išsibarsto ir dulka, neerzina kv÷pavimo takų, patiriama mažiau nuostolių. Sausųjų pašarų ir vandens santykis turi būti apie 1:1,5–2 (1 kg pašaro – 1,5–2 l skysčių; dr÷gnis – apie 55–70 proc.).
Didesnio kaip 80 proc. dr÷gnio pašarais kiaulių šerti neverta, nes sumaž÷ja maisto medžiagų virškinamumas. Labai tirštas pašaras gali apsunkinti virškinamojo trakto veiklą. Sudr÷kintais pašarais galima šerti ir nujunkytus paršelius, ir penimas, ir veislines kiaules. Šeriant kiaules sudr÷kintais pašarais, būtina gerai išvalyti lovius, nes užsilikę pašaro likučiai pradeda rūgti ir gesti, jų už÷dusioms kiaul÷ms gali sutrikti virškinimo veikla (Dr. R. Leikus 2009)
Kiaulių š÷rimas jovalu šiuo metu n÷ra labai paplitęs ir gali būti naudojamas tik smulkesniuose bei privačiuose ūkiuose, kur racionuose be grūdinių ir baltymingų pašarų dar naudojami šakniavaisiai, pašarin÷s žol÷s ir kitokie pašarai. Šeriant kiaules jovalu, pašarų bei vandens santykis tur÷tų būti apie 1:2-3 (dr÷gnis – apie 65-77 %), temperatūra – apie 300C. Nors š÷rimą skystu jovalu nesunku mechanizuoti, tačiau dažnai reikia valyti lovius, kad likę pašarų likučiai nesurūgtų.
1.3. Kiaulių elgsena.
Kiaulių elgsenos sistemos: nervin÷, endokrinin÷ (humoralin÷) ir neurohumoralin÷. Neurohumoralinę elgesio programą žmogus keičia taikydamas kryptingą veisimą, klonavimą, bei įvairius genų inžinerijos metodus. Taikant kryptingą veisimą išvedamos produktyvios veisl÷s ir linijos, bet iš dalies šie selekcijos laim÷jimai yra vienpusiški, nes iš gyvulio siekiama tik didelio produktyvumo, neatsižvelgiant į elgesio ypatumus.
ypač paplitę sinchronizuojant kiaulių rują, sukeliant superovuliacijas, o patinų agresijos mažinimui taikoma kastracija.
Kiaulių elgsenai svarbi aplinka, kurioje jos laikomos. Kiaulių elgesiui neigiamą įtaką daro ne tik veikiantys stresoriai, bet ir jų nebuvimas.
Skurdi aplinka bei dirgiklių nebuvimas apsunkina gyvūno pojūčius sukelia nuobodulį, atsiranda stereotipinis elgesys (betikslis pasikartojantis judesys ar veiksmas). Moksliškai įrodyta, kad kiaul÷s irgi gali jausti kančią. Bet jos tai išreiškia tokiais būdais, kurie dažnai skiriasi nuo to, ką žmon÷s supranta kaip kent÷jimo požymius. D÷l tos priežasties žmogus gali nesuvokti sunkios gyvūno būsenos arba į ją rimtai nežiūr÷ti.
Gyvūnų jausmus ir mintis be galo sud÷tinga įrodyti moksliniais metodais. Mokslininkai paprastai d÷mesį sutelkia ties dviem dalykais: vizualiai stebi elgseną bei analizuoja smegenyse vykstančius cheminius procesus.
Tokiu būdu susidaromas aiškesnis vaizdas apie neigiamą poveikį organizmui, kurį sukelia nuolat patiriamos neigiamos emocijos. Per kelis pastaruosius dešimtmečius kiaulių elgsenos specialistai atliko nemažai tyrimų, įrodančių, kad izoliuotai laikomos kiaul÷s irgi jaučia stiprias neigiamas emocijas. Viena iš elgsenos sričių, kuriai mokslininkai skyr÷ daugiausia d÷mesio – tai sutrikusi arba ,,stereotipin÷‘‘ domestikuotų kiaulių elgsena.
Kiaulių elgsenoje ypač ryškus hierarchiniai ryšiai. Kiaulių būdą ir elgesį kadaise nul÷m÷ jų gyvenamoji vieta. Kadangi jas medžiodavo kiti žv÷rys, jos prival÷jo būti nuolat budrios ir esant pavojui pab÷gti. Gyvendamos grup÷je jos būdavo saugesn÷s.
Kiaulių grupei, laikomai natūraliomis sąlygomis kaip taisykl÷ vadovauja paršaved÷, nugal÷jusi kitas varžoves. Iškilus pavojui, kiaul÷s susiburia į būrį ir saugo silpnesnes nuo esančių pavojų. N÷ra tiksliai žinoma, kas lemia hierarchiją grup÷je (Lyons,1995). Aišku, kad didelę reikšmę turi patirtis, drąsa. Nors dabar kiaul÷s gyvena tarp žmonių, prot÷vių instinktai ir hierarchija išliko. Hierarchiniai ryšiai išryšk÷ja stebint kiaules vasaros stovyklose. Paršaved÷s, esančios aukštesn÷je hierarchijos pakopoje, pašiūr÷se pasirenkant guoliavietę, prie lovio ar girdyklos turi pirmumo teisę. Grup÷je atsiradus dar vienai kiaulei, pastaroji vietą grup÷je turi išsikovoti (Lyons, 1995).
Dažnai lyderiavimas priklauso nuo amžiaus, temperamento. Dažnai lyderiais tampa vyresnio amžiaus kiaul÷s. Yra manoma, kad paršeliai lyderiais tampa, nes paveldi motinos dominuojantį elgesį, o suaugęs bando užimti lyderio pozicijas (Lyons,1995).
Kiaulių instinktai yra labai stiprūs – kiaul÷s nem÷gsta būti vienišos. Kiaulių grup÷je yra griežta hierarchija: paršeliai yra pavaldūs vyresn÷ms kiaul÷ms, nes negali pasirūpinti maistu ir apsauga.
Augdami paršeliai stengiasi iškovoti vietą grup÷s hierarchijoje. Kadangi grup÷s centrin÷ figūra yra vedanti paršaved÷, tai pagal ją ir elgiasi visos likusios žemesnio rango paršaved÷s.
Kiaulių bandoje egzistuoja ir kitokie ryšiai. Dažnai kiaulių grup÷je tarp kiaulių užsimezga draugiški santykiai: grup÷s viduje susidaro kiaulių grupel÷s po dvi, kartais po tris nares. Šie gyvūnai dažniausiai kartu knaisioja ir žaidžia, gina vienas kitą nuo išdykusių ir priekabių gentainių išpuolių. Tai gali būti du tos pačios ar skirtingos lyties atstovai. Toks rūpinimasis viena kita skatina gyvulius laikytis drauge. D÷l įgimto grup÷s instinkto, kiaul÷s labai nenoriai atsiskiria nuo savo grup÷s.
Kiaul÷s yra temperamentingi gyvūnai. Kiaul÷s gali būti skirstomos į tam tikrus tipus pagal jų temperamentą: melancholikes, sangvinikes, ir flegmatikes. Melancholiško charakterio kiaul÷s – ramios, jautrios, linkusios į vienatvę. Sangvinik÷s – judrios, neramios, daug laksto. Flegmatik÷s – l÷tos, nejudrios, daug miega, l÷tai reaguoja į aplinką, tokiu savo elgesiu erzindamos kitas kiaules (Lyons,1995).
N÷ra vienodų kiaulių. Vienos jų yra tingios, kitos baikščios ar nervingos, energingos. Kai kurios kiaul÷s būna agresyvios, patekusios į naują aplinką ir pamačiusios svetimas kiaules ar gyvūnus juos puola, o kitos atvirkščiai – būna baikščios (Jensen, 1989). Be veislei būdingo temperamento yra ir kitų neįgimtų priežasčių, nuo kurių kiaul÷s būna ,,karšto kraujo“. Tokios kiaul÷s yra agresyvios.
Kiaulių elgsenai svarbūs jutimai. Yra žinoma, kad jos gerai mato žalią, raudoną, ir m÷lyną spalvas. Jos labai gerai suvokia judesius ir gali mestis į šoną išsigandusios. D÷l to jos labai įd÷miai stebi aplinką. Kiaul÷s sugeba išgirsti labai tylius garsus ir nustatyti, iš kurios pus÷s jie sklinda (Lyons,1995). Uosl÷ kiaul÷ms yra, taip pat, labai svarbi. Visas nepažįstamas kiaules, žmones ar daiktus visų pirma jos apuosto. Pirmą kartą susitikusios dvi kiaul÷s visada apuosto viena kitą. Manoma, kad kiaul÷s pagal kvapą nusprendžia, ar jos viena kitai patinka.
Kiaul÷s yra gyvūnai, kurie ypač ryškiai savo elgesiu perteikia nuotaikas. Tai rodo snukio išraiška, uodegos laikysena, akys (Lyons, 1995).
Patenkinta kiaul÷ ramiai laiko uodegą, o negaluojant ar išsigandus kiaul÷s uodega trūkčioja.
Nor÷dama patikti ir padaryti gerą įspūdį savo gentain÷ms, kiaul÷ aukštai iškelia galvą. Kiaulių tarpe ypač ryški komforto elgsena. Jos m÷gsta voliotis purve ir taip elgiasi tam, kad išsivalytų odą, pašalintų nešvarumus. Voliojantis purve jų oda išsivalo nuo purvo, parazitų, išslinkusių šerių, pager÷ja odos kraujotaka.
Miego metu kiaul÷s kūnas dažniausiai būna nejudrus. Bet miegodamos jos gali neramiai vartytis nuo šono ant šono, visą laiką likdamos toje pačioje vietoje, silpnai arba visiškai nereaguoti į dirgiklius. Miego metu gali trūkčioti akių vokai, kojų raumenys, gali mostel÷ti uodegą, vartytis, kriuks÷ti (Morrow – Tech, Mc Glone, 1990). Pasak mokslininkų, miegas, kaip ir maistas, būtinas kiekvienam gyvam organizmui.
Kiaul÷s išgirdusios mažiausią įtartiną garsą akimirksniu tampa budrios ir pasiruošusios tuoj pat sprukti šalin. Tod÷l geb÷jimas miegoti budriai yra privalumas. Kiaulių miego faz÷s yra dvi ir fiziologinio miego metu jos keičiasi daug kartų.
Paviršinis, arba ,,l÷tasis‘‘ miegas – paviršin÷ faz÷ yra ilgiausia. Jos metu gyvūną lengviausia pažadinti. Gilus arba ,,greitas“ miegas. Šis miegas, pasak kai kurių šaltinių, sudaro 10 – 12 proc. viso miego trukm÷s, kiti šaltiniai tvirtina, kad 24 proc. (paršelių daugiau, kadangi jie miegodami apdoroja daugybę naujos informacijos). Jis dar vadinamas paradoksiniu miegu, arba sapnų faze. Jo metu kiaulių trūkčioja kojos, kriuksi, gali sužviegti, greičiau kv÷puoja. Iš gilaus miego ją pažadinti sunkiau. Daugelis kiaulių m÷gsta miegoti prisiglaudę prie ko nors, kas saugo jų nugarą. Kiaul÷s dažnai prisišlieja prie kitų kiaulių – tuomet jaučiasi saugi, patenkinta. Jeigu kiaul÷ jausis visiškai saugi, ji bus patenkinta ir ramiai miegos. Tuo tarpu kiaul÷s – lyder÷s užsnūdę vengia glaustytis ir verčiau guli atskirai. Beje, nepatartina staigiai žadinti miegančios kiaul÷s – net pats ramiausias ir švelniausio būdo paršelis, netik÷tai prikeltas, gali įkąsti.
Yra atlikta tyrimų, kurių metu nustatyta, kad kiaul÷s geriau jaučiasi ne÷dę nei nemiegoję. Atliekant bandymus su kiaul÷mis buvo neleista miegoti kelias paras. Eksperimentas parod÷, kad tokios kiaul÷s išgyveno vos 4 paras. Suaugusios kiaul÷s neištv÷r÷ ir užmigo.
Kiaul÷s, kurios jaučiasi ramios, nepatiria streso, miega ramiai, ir ilgai, o tos, kurios patiria stresą, nerimą miega neramiai, vartosi guolyje, trumpai miega.
Miegodamos kiaul÷s „užmuša“ nuobodulį, snaudžia, judina ausis, vartosi nuo šono ant šono (Morrow – Tech, Mc Glone, 1990).
Paršeliai dažnai miegodami krūpčioja ir mosuoja kojomis. Mokslininkai išsamiai ištyr÷ kiaulių miegojimo įpročius. Šie gyvūnai natūraliomis sąlygomis per parą miega gana trumpai, taigi negalima tik÷tis, kad kiaulid÷se jos taip ir išmiegos visą naktį. Tiesą sakant, netgi atvirkščiai – ankštuose garduose, be iš÷jimo į lauką laikomos kiaul÷s ne tik didžiąją nakties dalį praleidžia nemiegodamos, bet ir visiškai netur÷damos kuo užsiimti (Tad, 1990).
Kad paršeliams nesutriktų miegas reikalinga komfortiška aplinka. Autorių nustatyta (Lyons, 1995), (Morrow – Tech, Mc Glone, 1990), kad kiaul÷s, laikomos šiltuose, komfortiškuose garduose miega ir poilsiauja ilgiau nei tos, kurios laikomos dr÷gnuose tvartuose.
Po miego ir ramyb÷s periodo yra pastebimas kiaulių rąžymasis, būdingas kūno raumenų įtempimas, kuris rodo aktyvaus periodo pradžią bei tonuso padid÷jimą. Pasteb÷ta, kad sergančios kiaul÷s visiškai nesirąžo, o prad÷jusios sveikti pradeda ir rąžytis (Lyons,1995). Niekuomet visos vienos grup÷s kiaul÷s nemiega vienu metu. Bent vienas grup÷s narys budi ir kitas kiaules įsp÷ja apie pavojų. Tuomet visos kiaul÷s akimirksniu sukyla.
1.3.1. Kiaulių elgsena laikant uždarose patalpose
Kiaul÷s, laikomos garduose su kraiku, daugiau laiko praleidžia kramtydamos, knisdamos ir tyrin÷damos aplinką, o kiaul÷s, laikytos prastesn÷mis sąlygomis, daugiau laiko praleidžia neaktyviai gulin÷damos gardo kampuose ir ÷sdamos. Nustatyta, kad šios kiaul÷s dažniau ir ilgiau kramto nieko netur÷damos burnoje ir pasižymi agresijos protrūkiais, nukreiptais į šalimai esančius gyvulius (Stolba and Wood – Gush,1989). Kiaul÷s, augintos ankštuose, siauruose garduose, didžiąją laiko dalį praleidžia nieko neveikdamos. Petersen ir kt. (1995m.) nustat÷, kad kiaul÷s, auginamos skurdesn÷je aplinkoje, daug dažniau stumdo kitas kiaules, graužia grindis ir sienas bei kandžioja kitų kiaulių uodegas.
pripažįstama, jog kiaulių auginimo sąlygų gerinimas teigiamai veikia kiaulių gerovę (Gregory ir kt, 2000). Jeigu auginimo sąlygos yra prastos, kiaul÷s yra linkusios nukreipti žvalgomąjį elgesį kitų fermos gyvulių ar kiaulių link, tai gali lemti nuolatinę agresiją ar kanibalizmą (Beattie ir kt., 1996). Be to, didelis gyvulių skaičius, mažesn÷s erdv÷s gali tur÷ti neigiamos įtakos kiaulių produktyvumui (Ruiterkamp, 1997). Taip pat mažas kiaulių laikymo tankis fermoje (palyginti su pagerintomis sąlygomis) gali sąlygoti padid÷jusius energijos poreikius siekiant išlaikyti kūno šilumą trūkstant kraiko (Morgan ir kt,1998).
Pasak mokslininkų, kiaul÷s, augintos ant grotelinių grindų neturi galimyb÷s jud÷ti ir knisti. D÷l to jos yra piktos ir neramios ( Dawkins, 2000).
Kiti autoriai, kaip Blachshow ir kt. (1997) nustat÷, kad aplinkos pagerinimas nelemia jokio produktyvumo pager÷jimo. Jie teigia, kad kiaulių auginimo intensyvumui labiausiai įtakos turi streso hormonų padid÷jimas. Reakciją į streso veiksnius lemia nervinių signalų perdavimų intensyvumas į smegenis, tokiu būdu stimuliuojama nervin÷ sistema ir į kraują patenka streso hormonai. Tai gali tur÷ti neigiamos įtakos raumenų metabolizmui, kas nulemia prastesnę kiaulienos kokybę ( Rosenvold ir kt, 2003).
Pramonin÷s technologijos sąlygomis, kur gausu technikos, įrengimų, didel÷ gyvulių koncentracija, grupavimai, kiaul÷ms tenka prisitaikyti prie nepalankių sąlygų ir streso poveikio. Streso faktoriai turi įtakos kiaulių elgesiui: temperatūrinis stresas neigiamai veikia paršavedžių reprodukcines funkcijas, jų elgesį rujos metu – maž÷ja lytinis aktyvumas, sutrinka lytinis cikliškumas, v÷luoja folikulų subrendimas, o taip pat ir ovuliacija, ženkliai blog÷ja paršavedžių apsivaisinimas ir did÷ja embrionų mirtingumas (karščių metu – 15–20 proc.).
1.3.2. Kiaulių elgsena laikant vasaros stovyklose.
Kiaul÷ms, laikomoms vasaros stovyklose, pasireiškia daugybe elgesio savybių: lakstymas, knisin÷jimas, pašaro skanavimas, gul÷jimas, voliojimasis, miegojimas, tarpusavio bendravimas ir panašiai. Labai nedidelę dalį laiko vasaros stovyklose kiaul÷s praleidžia nieko neveikdamos.
Kada n÷ra prieinamo kraiko, kiaul÷s gali patirti stresą bei gali pablog÷ti jų sveikata, taigi ir bendra produkcija. Persson ir kt. (2004m.) nustat÷, kad kiaul÷s, kurios gal÷jo vasaros stovyklose prieiti prie stambaus pašaro, be to, gal÷jo gul÷ti ant šiaudų, daugiau ils÷josi bei pasižym÷jo mažiau agresyviu elgesiu nei kiaul÷s, negavusios papildomo stambaus pašaro ir netur÷jusios pakratų.
Gentry (2002m.) nustat÷, kad lauke augintų kiaulių pager÷ja produkcija, t.y. gaunami didesni priesvoriai, pager÷ja m÷sos kokyb÷, tačiau pašarų įsisavinimas yra menkesnis.
Buvo įrodyta, kad paršeliai, gimę ir auginti lauke, po atjunkymo sv÷r÷ daugiau, nes jie prad÷jo ÷sti sausą pašarą greičiau nei paršeliai, gimę ir augę patalpose (Cox and Cooper, 2001;Websties and Dawkins, 2000).
1.4. Stresas
Intensyvinant selekciją m÷singumo gerinimo kryptimi, padid÷jo stresam jautrių kiaulių skaičius.
Šį reiškinį sukelia kiaulių 6–oje chromosomoje sutinkamas recesyvinis halotano genas (n). Jeigu šis genas yra homozigotin÷je būkl÷je (nn), tokios kiaul÷s yra jautrios stresams.
Stresams jautrios kiaul÷s sunkiau, negu jiems atsparios, išgyvena stresines situacija, blogiau prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų, imlesn÷s įvairioms ligoms, prastesnis jų kai kurių vidaus organų išsivystymas, mažesnis vislumas, pieningumas bei nujunkomų paršelių mas÷ (Klimas ir kt., 2006).
Įvairių veislių kiaul÷s į stresus reaguoja skirtingai. Labai produktyvių veislių gyvuliai yra jautresni. Dažniausiai tai m÷sinių veislių kiaul÷s, ilgai selekcionuotos m÷singumo kryptimi. Tokių gyvulių organizme vykstantys intensyvūs metabolizmo procesai skatina m÷sos augimą, o adaptacin÷s savyb÷s prast÷ja. Jautriausi stresams yra pjetrenai ir įvairios selekcijos landrasai. Stresams atsparios paršaved÷s geriau apsivaisina ir antro s÷klinimo metu, tuo tarpu net 18,2% streso geno nešiotojų s÷klinamos trečią ir ketvirtą kartą (Kriauzien÷ ir kt., 2005).
galima nustatyti daugeliu metodų, tačiau tiksliausią stresams atsparesnių kiaulių atranką galima padaryti naudojant genotipinio įvertinimo metodus.
Nustačius chromosomose recesyvinį halotano geną (nn arba Nn), kiaul÷s turi būti išbrokuojamos, veislei nepaliekamos. Išimtis gali būti daroma tik pjetrenams, nes dauguma jų chromosomose turi min÷tą streso geną (Klimas ir kt., 2006).
Siekiant išvengti kiaulių stresų fermose būtina joms sudaryti reikiamas sąlygas: teisingai ir laiku atlikti grupių formavimą, nujunkyti ir pervaryti paršelius, veterinarinį aptarnavimą, sv÷rimus, transportavimą, sudaryti tinkamą mikroklimatą, šviesos režimą ir kt., Vasaros metu ventiliuoti ir atv÷sinti patalpas, o žiemą užtikrinti reikiamą šilumos režimą (Jančien÷, 2004).
Pasikeitus aplinkos sąlygoms, gyvulių produktyvumas gali sumaž÷ti, tod÷l įvežant kiaules svarbu atsižvelgti ir į tai, kaip jos prisitaiko prie naujų sąlygų (Klimien÷ ir kt., 2007).
Nepriklausomai nuo to, kokiomis savyb÷mis pasižymi gyvulys, patekęs į naujas sąlygas (pasikeitus klimatui, š÷rimo ir laikymo sąlygoms) jis pirmiausia siekia išgyventi. Toks gyvulių prisitaikymas prie naujų klimato, laikymo, š÷rimo sąlygų ir jų geb÷jimas šiomis sąlygomis daugintis bei išlaikyti aukštą produktyvumą vadinamas aklimatizacija.
Jei sąlygos tinkamos, tai visi procesai vyksta net ger÷jimo kryptimi, o jei prisieina daugiau energijos atiduoti išlikimui, tai labai suprast÷ja gyvulio produktyvumas. Pirmaparšių ir du kartus apsiparšiavusių paršavedžių kūno ilgis aklimatizacijos eigoje trump÷ja. Aklimatizacijos metu sumaž÷ja kiaulių vislumas, paršelių skaičius 21 amžiaus dieną bei atjunkomų paršelių skaičius (Kriauzien÷ ir kt., 2007).
Adaptacijos eiga priklauso nuo gyvulių nervų sistemos tipo, atsparumo stresams, amžiaus, veisl÷s. Jeigu importuotų kiaulių m÷singumas iš pradžių yra geras, tai jau antros ar trečios kartos palikuonių pradeda blog÷ti ( Klimien÷ ir kt., 2008).
2. DARBO METODIKA
Medžiagos ir tyrimo metodai. Tyrimas buvo atliekamas kiaulių ūkyje. Eksperimentas buvo atliktas su 90 hibridin÷ms kiaul÷ms, suskirstytų į eksperimentines grupes, atsižvelgiant į jų kilmę, lytį ir pradinį kūno svorį.
Kiaulių kombinuotieji pašarai buvo sudaryti iš ūkyje išaugintų grūdų, kurių bendras baltymingumas buvo 15,6%. Aukšto baltymingumo komponentas buvo sojų miltai. Pašarų kokybiniai rodikliai atitiko keliamus reikalavimus kiaulių š÷rimui.
Kiaul÷s buvo suskirstytos į šešias eksperimentines grupes (15 gyvūnų kiekvienoje grup÷je): 1 grup÷ - gyvūnai šeriami visaverčiais pašarais ir laikomi ganykloje, 2 grup÷s - gyvūnai šeriami visaverčiais pašarais ir laikomi tvarte, garduose su kraiko pakratais, 3 grup÷ - gyvūnai šeriami visaverčiais pašarais ir laikomi tvarte, garduose be kraiko pakratų, 4 grup÷ - gyvuliai šeriami visaverčiais pašarais ir liucernos pašarais, laikomi lauke, grup÷ 5 - gyvuliai šeriami visaverčiais pašarais ir liucernos pašarais, laikomi tvarte, garduose su kraiko pakratais , 6 grup÷ - gyvuliai šeriami visaverčiais pašarais ir liucernos pašarais, laikomi tvarte, garduose be kraiko.
Tvartuose kiaul÷s buvo laikomos garduose, kurių grindų plotas buvo maždaug 25m2. Kviečių šiaudų kraikas buvo keičiamas tris kartus per savaitę. Taikant ganyklines sistemas, kiaul÷s laikomos atviruose mūriniuose nameliuose (6m x 4m) su laisvu iš÷jimu į lauką be augmenijos (apie 1000 m2).
Kombinuoti pašarai buvo tiekiami automatin÷mis š÷ryklomis, o liucernos pašaras dedamas į lovius. Abejų rūšių pašarais buvo šeriama iki soties. Kiaul÷s taip pat tur÷jo laisvą pri÷jimą prie vandens iš automatinių girdyklų. Eksperimentinių kiaulių elgsenos steb÷jimai buvo atliekami du kartus kiekviename pen÷jimo etape, t.y., 50 ir 100 kg kūno mas÷s, per tris, dviejų valandų sesijas kiekvieną dieną 09:00-11:00, 12:00-14:00, 15:00-17:00 valandomis, kaip aprašyta Sterno ir Andersono (2003). Įvairių tipų gyvūnų elgesys buvo stebimas ir registruojamas naudojant vaizdo kameras su vaizdo įrašymu, tą pačią dieną, kiekvienoje grup÷je atskirai. Siekiant palengvinti identifikavimą, eil÷s numeriai buvo užrašomi kiaul÷ms ant nugaros ir šonų, naudojant aerozolinius purškiamus žymeklius.
Buvo pasteb÷ti šeši elgesio modeliai: ils÷jimasis, jud÷jimas, maitinimasis – savanoriškas maisto nurijimas, maitinimasis – savanoriškas liucernos pašaro nurijimas, buvimas lauke, kitos veiklos.
Kiekvieno elgesio serijos numeris, jo trukm÷ ir dalis viso steb÷jimo (360min) buvo apskaičiuoti pagal Winnicki ir Wagner (1988) metodą
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Kiaulių elgesys yra laikomas ilgalaikiu gerov÷s rodikliu, kuris yra vienas iš tikslų šio tyrimo metu, siekiant įvertinti kiaulių elgesį atsižvelgiant į laikymo sistemas ir papildomą š÷rimą stambiaisiais pašarais. Analiz÷ buvo grindžiama tiek subjektyviais steb÷jimais tiek ir įvertinant šešis elgesio modelius: ils÷jimasis, jud÷jimas, maitinimasis – savanoriškas maisto nurijimas, maitinimasis – savanoriškas žalio pašaro nurijimas, buvimas lauke, kitos veiklos.
Įvairaus elgesio trukm÷, eksperimento pirmojoje stadijoje (apie 50 kg) pateikiama pirmame paveiksle ir pirmoje lentel÷je kiaulių laikomų tvartuose dominuojantis elgesys buvo poilsis. Laiko dalis poilsiui lyginant su visu steb÷jimo laiku (360 min) svyravo nuo 58,06 proc. (209 min) šeštoje grup÷je, kur gyvuliai buvo laikomi tvartuose, garduose be pakratų ir šeriami liucernos pašarais, iki 74,07 proc. (266,7 min) trečioje grup÷je, kurioje gyvuliai buvo laikomi tvartuose, garduose be pakratų ir šeriami visaverčiu pašaru. Laisvai laikomos kiaul÷s ils÷josi 57,7min (16,02 proc.) ketvirtoje grup÷je, kur kiaul÷s buvo papildomai šeriamos liucerna ir 64,3 min (17,87 proc.) pirmoje grup÷je, kur kiaul÷s buvo šeriamos visaverčiais pašarais. Elgesio serijos numeris atspindi tam tikros veiklos pasireiškimo dažnumą. Didžiausios šių parametrų reikšm÷s buvo nustatytos antroje ir šeštoje grup÷se, atitinkamai 6,0 ir 5,5. Reikšmingų skirtumų tarp grupių nebuvo, turint omenyje poilsio periodą.
1 lentel÷. Penimų kiaulių elgsenos tyrimai pirmajame pen÷jimo etape (50 kg)
*, a, b- p< 0,05; **, A,B- p< 0,01; N - n÷ra reikšminga
Š÷rimas mišiniu Š÷rimas mišiniu+liucerna Reikšmingumo lygis
Rodiklis
Lauke Tvarte su
pakratais Tvarte Lauke
Antras paveikslas ir antra lentel÷ rodo, kad antrame tyrimo etape (nuo 100 kg) panašiai kaip ir pirmajame etape, ketvirtos grup÷s kiaul÷s laikomos lauke ir papildomai šeriamos liucerna, mažiausiai laiko praleido poilsiui 14,35 proc. (51,6 min), o trečios grup÷s gyvuliai laikomi tvarte, garduose be pakratų ir šeriami pilnaverčiais pašarais, poilsiui praleido didžiausią laiko dalį 78,61 proc. (283 min), duomenys buvo statistiškai patikimi.
Eksperimento metu, šeštos grup÷s kiaul÷s auginamos tvartuose be pakratų ir papildomai šeriamos liucerna, buvo pasteb÷tas didžiausias aktyvumas 14,54proc, o ketvirtos grup÷s kiaul÷s, kurios laikomos lauke ir papildomai šeriamos liucerna, aktyviai laiko praleido tik 10,28 proc. Bendras laikas jud÷jimui buvo tik 37-52,3 min., o vidutinis serijų skaičius vyravo tarp 3,9 ir 5,3. Antrame eksperimento etape, penktos grup÷s kiaul÷s laikomos tvarte su pakratais ir papildomai šeriamos liucerna, buvo aktyviausios 9,72 proc. tuo tarpu ketvirtos grup÷s kiaul÷s auginamos be pakratų su iš÷jimu į lauką ir papildomai šeriamos liucerna buvo mažiausiai aktyvios 6,20 proc. Aktyvios veiklos serijų skaičius svyravo tarp 2,3-4,3.
2 lentel÷. Penimų kiaulių elgesys antrojo pen÷jimo etape (100 kg)
*, a, b- p< 0,05; **, A,B- p< 0,01; N - n÷ra reikšminga
Š÷rimas mišiniu Š÷rimas mišiniu+liucerna Reikšmingumo lygis
Specifikacija
Lauke Tvarte su
pakratais Tvarte Lauke
Pirmame etape, visavertis pašaras dažniausiai buvo suvartojamas (daugiau kaip keturis kartus) trečios grup÷s kiaulių, kurios buvo laikomos tvartuose be pakratų ir šeriamos tik pilnaverčiu pašaru. Šeštos grup÷s gyvuliai, laikomi tvarte be kraiko, daigiausia laiko praleidžia prie pašaro 40,7 min. Tyrimo pirmajame etape, ketvirtos grup÷s kiaul÷s praleido mažiausiai laiko ÷dant 9,81 proc. , o antrajame etape – šeštos grup÷s gyvuliai. Kitos veiklos trukm÷, visose grup÷se buvo panaši, abiejuose pen÷jimo etapuose.
Kaip min÷ta medžiaga ir metodai skyriuje „kita veikla“ elgesio grup÷je, kuris buvo retai pasteb÷tas per 360 minučių steb÷jimo periodą, buvo kelis kartus pasteb÷tas agresyvus elgesys, žaisminga veikla, žvalgymosi, steb÷jimo elgsena, fiziologin÷s funkcijos ir kita. Surinktų elgesio duomenų analiz÷ parod÷, kad pradiniame etape penimi gyvuliai mažiau laiko praleidžia poilsiui ir daugiau laiko skyr÷ jud÷jimo veiklai, įskaitant buvimą lauke. Jaunesni gyvuliai laibiau reagavo į išorinius veiksnius ir aplinkos sąlygų pokyčius.
Mūsų tyrimai patvirtino Dyrcz išvadas (1988), kuris atkreip÷ d÷mesį į didelius kiaulių elgesio skirtumus, priklausomai nuo laikymo sistemos. Kiaul÷s augintos be kraiko, daugiau laiko skirdavo poilsiui, buvo mažiau aktyvios, ir agresyvesn÷s, lyginant su kiaul÷mis, laikomomis ant gilaus kraiko.
Pasak Kozera (2007),turi būti skiriama daugiau laiko kiaulių pašarų suvartojimui. Maitinimosi elgesio trukm÷ buvo 55min. laisvai auginamų kiaulių, šeriamų visaverčiu pašaru, 23 ir 39 min pirmame ir antrame steb÷jimo etapuose, tvartuose laikomų kiaulių ir šeriamų visaverčiu pašaru. Pagal Klocek ir kt. (2000) tyrimą, nujunkyti paršeliai laikomi ant kilaus kraiko ir tvartuose su nedaug kraiko, maitinimuisi praleisdavo mažiau laiko, atitinkamai 26 ir 29 min. Tai pat, kituose tyrimuose (Dyrcz 1988, Kapelanski ir kt. 2004) kiaul÷s auginamos uždarose patalpose (tvartuose) tur÷jo didesnę poilsio dalį bendro steb÷jimo laiko. Eksperimente, kurį atliko Kozera (2007), didžiausią poilsio dalį iš viso steb÷jimo laiko tur÷jo kiaulių grup÷ auginama tvarte, o kiaul÷s, kurios buvo auginamos laisvo tipo sąlygoms, poilsis sudar÷ nuo 29,4% iki 49,2% viso steb÷jimo laiko.
atsirado d÷l diskomforto, ypač šilumos diskomforto. Paršeliai laikyti ant gilaus kraiko buvo ramesni, labiau atsipalaidavę ir jaut÷si patogiai. Paršeliai turintys prieigą prie kraiko, daigiau laiko praleisdavo žaisdami, knisdami ir uostin÷dami. Sterne ir Andresen (2003) palygino pašaro ieškojimo elgesio modelius lauke besiganančių kiaulių, kurioms buvo duodama 100 arba 80% pašaro, rekomenduojamo joms esant patalpose, kai jos ganosi dobiluose arba žol÷je. Poilsio trukm÷ buvo trumpesn÷ negu mūsų tyrime, pasiek÷ 54,5 proc. ir atitinkamai 50,8 proc., o laikas maitinimuisi buvo ilgesnis 30,0 proc. ir atitinkamai 33,6 proc. Laiko dalys praleistos poilsiui ir jud÷jimui ir maitinimuisi užregistruotas mūsų tyrime atitinka su kitų autorių laiko duomenimis (Dyrcz 1998, Kapelański et al. 2004, Kozera et al. 2009, Kracht 1982). Tačiau kiti cituojami autoriai tyrimą atliko dieną ir naktį. Dyrcz (1988) tyr÷ laikymo sistemų ir š÷rimo dažnumo poveikį produkcijos rezultatams ir augančių kiaulių elgesiui ir nustat÷, kad kiaulių elgesys nebuvo žymiai paveiktas porcijų skaičiaus, bet tur÷jo įtakos pen÷jimo stadijai ir gyvulių kūno svoriui. Kiaul÷ms laikomoms ant gilaus kraiko reik÷jo mažiau poilsio, išliko aktyvesn÷s ilgesnį laiką ir buvo mažiau agresyvios nei kiaul÷s kurios buvo laikomos be kraiko. Min÷tas autorius padar÷ išvadą, kad kiaulių elgesį daugiausiai lemia sezonas ir mikroklimatas tvarto viduje, tik po to laikymo sistema. Gardo dydis tampa svarbia aplinkybe pen÷jimo pabaigoje.
Pasak atlikto tyrimo Slov÷nijoje, kviečių šiaudų ir šieno naudojimas kaip aplinkos praturtinimas, kuris žymiai padidino visos veiklos dalį dienos metu ir žymiai sumažino agresyvaus elgesio dažnį (Jordan ir kt. 2008).
Kaip parod÷ Hammermaister ir kt. (2008) gul÷jimas buvo dominuojanti elgesio forma kiaulių, kurios buvo perkeltos į patalpas su mažai kraiko – ji sudar÷ 23,05 proc. visų užfiksuotų veislių. Kiaulių laikomų ant gilaus kraiko, jud÷jimas buvo dominuojanti elgesio forma 19,45 proc. Gyvulių elgsenos poreikiai buvo geriau aprūpinti taikant laikymo sistemas ant gilaus kraiko.
IŠVADOS
Analizuojant skirtingus pen÷jimo laikotarpius, nustatyti kiaulių elgsenos ypatumai ir ryšys su produktyvumu. Pirmoje ir antroje pen÷jimo faz÷je (apie 50 kg ir 100 kg) nustatyti įtakojantys veiksniai produktyvumą susiję su poilsio periodų, jud÷jimo aktyvumų.
Kiaul÷s augintos be kraiko, daugiau laiko skirdavo poilsiui, buvo mažiau aktyvios, ir agresyvesn÷s, lyginant su kiaul÷mis, laikomomis ant gilaus kraiko.
Pirmame etape, visavertis pašaras ir ÷damumas buvo didesnis grup÷s kiaulių, kurios buvo laikomos tvartuose be pakratų ir šeriamos tik pilnaverčiu pašaru. Kiaul÷s kurios buvo laikomos tvarte be kraiko, daigiausia laiko praleido prie pašaro 40,7 min. Kiti kiaulių elgsenos ypatumai ir trukm÷, visose grup÷se buvo panašūs.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bee G., Guex G., Herzog W. Free-range rearing of pigs during the winter; Adaptations in muscle fibre characteristic and effects on adipose tissue composition and meat quality traits. J. Anim. Sci. 2004. 82 P. 1206-1218.
2. Bleizgys K.,Č÷sna J. Gyvulininkyst÷s technologijų inžinerija. ASU ledybos centras 2012. P 42-46.
3. Dyrcz S. Wpływ technologii utrzymania i liczby odpasów na wyniki produkcyjne i zachowanie się tuczników. 1998. Rozp. hab. IZ Kraków.
4. Drochner V., Mikulionien÷ S., Kulpys J.; Vokietijos Hohenheimo un-tas, Lietuvos žem÷s ūkio un-tas, Lietuvos veterinarijos akademija. Kiaulių š÷rimas. 2000. P 10-49
5. Enfält A. C., Lundström K., Hansson I., Lundeheim N., Nyström P. E. Effects of outdoor rearing and sire breed (Duroc or Yorkshire) on carcass composition and sensory and technological meat quality. Meat Sci. 1997. 45(1) P. 1-15.
6. Edwards S.A. Outdoor pig production: European perspective. Pigs News and Inf. 1994. 15(4) P.111-112.
7. Gentry J. G., McGlone J. J., Miller M. F., Blanton Jr. J. R. Diverse birth and rearing enviroment effects on pig growth and meat quality. J. Anim. Sci. 2002. 80 P.1707-1715.
8. Gentry J. G., McGlone J. J., Miller M. F., Blanton Jr. J. R. Environmental effects on pigs performance, meat quality, and muscle characteristics. J. Anim. Sci. 2004. 82 P.209-217.
9. Guy J. H., Rowlinson P., Chadwick J .P., Ellis M . Behaviour of two genotypes of growing-finishing pig in three different housing systems. Appl. Anim. Behav. Sci. 2002. 75 P.193-206.
11. Hammermeister A., Dybała J., Kapelańska J., Gardziel M. Wyniki produkcyjne i obserwacje tuczników utrzymywanych systemem bezściołowym i na głębokiej ściółce. Zesz. Nauk. Przeg. Hod. 2004. 72(2) P.135-142.
12. Jančien÷, Irena. Kiaulininkyst÷. 2005. Lietuvos veterinarijos akademija. P 94-113.
13. Jensen M. B., Studnitz M., Pedersen L. J . The effect of type of rooting material and space allowance on exploration and abnormal behavior in growing pigs. Appl. Anim. Behav. Sci. 2010. 123 P. 87-92.
14. Jordan D., Zgur S., Gorjanc G., Stuhec I . Straw or hay as environmental improvement and its effect on behawiour and production traits of fattening pigs. Arch. Tierz. 2008. 51(6) P. 549-559.
15. Kapelański W., Jankowiak H., Ksobiak S., Biegniewska M. Produkcyjność i przejawy zachowań tuczników utrzymywanych systemem wolnowybiegowym. Zesz. Nauk. AR Wrocław, Zoot. 2004. LI(501) P.99-105.
16. Kiaulių š÷rimas skystaisiais pašarais. Mano ūkis 2009/7 Dr. Raimondas LEIKUS,dr. Jūrat÷ NORVILIENö LVA Gyvulininkyst÷s institutas.
17. Klocek Cz., Migdał W., Nowicki J., Szewczyk A . Zachowanie się warchlaków w zaleŜności od sposobu utrzymania. Zesz. Nauk. PTZ, Chów i Hodowla Trzody Chlewnej. 2000. 48 P. 267-273.
18. Klocek Cz., Kocznowski J., Nowicki J., Kalinowska B. (2005) Poziom aktywności jako wskaźnik komfortu bytowego w chowie świń. Rocz. Nauk. PTZ 1(3) P. 555-559.
19. Kołacz R., Bodak E . Dobrostan zwierząt i kryteria jego oceny. Medycyna Wet., 1999. 55(3) P. 147-154.
20. Kozera W. Efektywność tuczu i zachowanie się tuczników w zaleŜności od systemu utrzymania i Ŝywienia. 2007. Rozp. hab. UWM Olsztyn.
21. Kozera W., Karpiesiuk K., Falkowski J . Wpływ systemu utrzymania i Ŝywienia na behawior rosnących świń. Acta Sci. Pol. Zoot. 2009. 8(4) P.21-32.
23. Labroue F., Gueblez R., Sellier P., Meunier-Salaun M. C. Feeding behaviour of group-housed Large White and Landrace pigs in French central test stations. Lives. Prod. Sci. 1994. 40(3) P. 303-312.
24. Millet S., Hesta M., Seynaeve M., Ongenae E., De Smet S., Debraekeleer J., Janssens G. P. J. Performance, meat and carcass traits of fattening pigs organic versus conventional housing and nutrition. Lives. Prod. Sci. 2004. 87 P. 109-119.
25. Millet S., Raes K., Van de Broeck W., De Smet S., Janssens G. P. J. Performance and meat quality of organically versus conventionally fed and housed pigs from weaning till slaughtering. Meat Sci. 2005. 69 P. 335-341.
26. Mowat D., Watson C. A. , Mayes R. W. , Kelly H., Browning H., Edwards S. A. Herbage intake of growing pigs in an outdoor organic production system. 2006. http://www.bsas.org.uk.
27. Rodriguez-Estevez V., Sanchez-Rodriguez M., Gomez-Castro A. G., Edwards S. A . Group size and resting locations of free range pigs grazing in a natural environment. Appl. Anim. Behav. Sci. 2010. 127 P. 28-36.
28. Sather A. P. , Jones S. D. M., Schaefer A. L., Colyn J., Robertson W. M. Feedlot performance, carcass composition and meat quality of free-range reared pigs. Can. J. Anim. Sci. 1997. 77 P. 225-232.
29. Skurdien÷ I., Ribikauskas V., Bakutis B. Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkyst÷je. Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s institutas, Baisogala, 2007. P 61-64
30. Stern S., Heyer A., Andersson H. K., Rydhmer L., Lundsröm K. Production Results and Technological Meat Quality for Pigs in Indoor and Outdoor Rearing Systems. Acta Agric. Scand. Sect. A Animal Sci. 2003. 53 P. 166-174.
31. Stern S., Andresen N. Performance, site preference, foraging and excretory behaviour in relation to feed allowance of growing pigs on pasture. Liv. Prod. Sci. 2003.79 P. 257-265.
32. Sundrum A. Organic livestock farming. A critical reviev. Lives. Prod. Sci. 2001. 67, 207-216.
34. Temple D., Manteca X., Velarde A., Dalmau A. Assessment of animal welfare through behvioural parameters in Iberian pigs in intensive and extensive conditions. Appl. Anim. Behav. Sci. 2011. 131 P. 29-39.
35. Vetinfo. Kiaulių auginimas. 2003/8-9. P 27
