SKIRTINGOS SUDöTIES RACIONŲ POVEIKIS öRIAVEDŽIŲ PRODUKTYVUMUI

(1)

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS

FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

`

Ema Šedien÷

SKIRTINGOS SUDöTIES RACIONŲ POVEIKIS öRIAVEDŽIŲ

PRODUKTYVUMUI

Magistro darbas

Darbo vadov÷:

doc. dr. Janina Černauskien÷

(2)

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS

FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Magistro darbas atliktas 2007-2009 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvūnų mitybos katedroje, ūkininko A. Bezaro ekologiniame avių ūkyje (Rojūnų vnk., öriškių k., Panevežio raj.), LVA Gyvulininkyst÷s institute, LŽI Agrocheminių tyrimų centro Pašarų tyrimo laboratorijoje.

Magistro darbą paruoš÷: Ema Šedien÷ –––––––––––––––––––

(parašas)

Magistro darbo vadov÷: doc. dr. Janina Černauskien÷

(LVA Gyvūnų mitybos katedra –––––––––––––––––––

(parašas)

Recenzentas ____________________

(3)

TURINYS

ĮVADAS... 4

1. LITERATŪROS APŽVALGA... 6

1.1 Avių biologin÷s savyb÷s... 7

1.2 Avininkyst÷ užsienio šalyse ir Lietuvoje... 7

1.3 Lietuvos juodgalv÷s avys... 9

1.4 Avienos svarba ir sud÷tis... 10

1.5 Avių pieno svarba ir sud÷tis... 11

1.6 Avių pašarai... 13

1.7 öringų avių š÷rimas... 16

1.8 Laktuojančių avių š÷rimas ………....……….. 17

1.9 Avių š÷rimo normavimas………..………..…. 18

1.10 Avių produktyvumas ir jį veikiantys faktoriai... 20

1.11 Ekologin÷ avininkyst÷... 22

2. DARBO METODIKA... 25

2.1 Darbo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos………...…….………… 25

3. SAVŲ TYRIMŲ REZULTATAI………….……….. 28

3.1 Avių š÷rimas ir aprūpinimas energija bei maisto medžiagomis…….……. 28

3.1.1 Kontrolin÷s ir bandomųjų ÷ringų avių grupių racionai ir jų apibūdinimas... 28 3.1.2 Kontrolin÷s ir bandomųjų laktuojančių avių grupių racionai ir jų apibūdinimas... 30 3.1.3 Pašarų avims sunaudojimas bandymo laikotarpiu, kg... 33

3.2 Avių produktyvumo duomenys... 34

3.2.1 Avių vislumas ir ÷riukų augimo sparta... 34

3.2.2 Avių pieno kokyb÷... 36

3.2.3 Avių skirtingo š÷rimo ekonominis įvertinimas... 37

IŠVADOS... 40

SANTRAUKA…………..……… 41

SUMMARY... 42

NAUDOTŲ LEIDINIŲ SĄRAŠAS... 43

(4)

ĮVADAS

Avys prijaukintos daugiau kaip prieš 8 tūkstančius metų. Laukiniai prot÷viai šiuo metu gyvena Viduržemio jūros salose. Azijoje, Šiaur÷s Afrikoje ir šiaur÷s Amerikoje. Kai kurie jų naudojami atsparioms ir produktyvioms veisl÷ms išvesti.

(http://www.zaliejituristai.lt/index.php?&page=73&id=572) Prieiga per internetą 2008.09.03 Šiais laikais avys laikomos visose pasaulio dalyse daugiausiai d÷l vilnos, kailio ir m÷sos, o kai kurios veisl÷s ir d÷l pieno, iš kurio gaminami sūriai, taip pat tradiciniai jogurtai, kefyrai. Avys laikomos vienais seniausių naminių gyvūnų. Europoje žinomos nuo neolito. Iš pradžių naudotasi avių m÷sa ir krauju, v÷liau pienu, galiausiai vilna. Artimuosiuose Rytuose avių vilna buvo kerpama jau II tūkst. pr. m. e. Iš čia per Siciliją avių kirpimas paplito ir Europoje. Avys n÷ra labai reiklios ir prisitaiko prie įvairių klimato ir mitybos sąlygų, o tai l÷m÷ ir platų jų paplitimą. Avininkyst÷ kai kuriuose regionuose, pvz., Viduržemio jūros, yra svarbi žem÷s ūkio alternatyva. Dabar yra apie 350 veislių, auginamų m÷sai ir vilnai (Zapasninkien÷, 2003).

XX a. viduryje, mišrinant vietines šiurkščiavilnes avis su vilniniais Anglijos šropšyrais ir m÷siniais Vokietijos juodgalviais avinais, buvo išvesta Lietuvos juodgalvių avių veisl÷. Kadangi šios avys paveld÷jo geras vilnos ir m÷sos savybes, yra gana m÷singos, greitai bręsta, duoda vienarūšę pusiau ploną vilną. Avių vilna trumpa, balta, o galva, ausys ir kojos apaugusios juodais dengiamaisiais plaukais. Gyvuliai beragiai. Pagal produktyvumo kryptį Lietuvos juodgalv÷s avys priklauso pusiau plonavilnių trumpavilnių avių grupei, m÷sos-vilnos tipui. Skerdenos išeiga 45–48 proc., suaugusios avys sveria 50–60 kg, o avinai 80–90 kg. Nuo jų prikerpama po 3–4 kg, 8–10 cm ilgio ir 30–40 mikronų storio baltos vilnos. (http://www.zum.lt/agroweb/avysjuodgalv.htm) Prieiga per internetą 2008.05.11.

Avys labai gerai ÷da žolinį pašarą ir d÷l šios priežasties šie gyvuliai yra labai svarbūs mūsų žem÷s ūkyje. Pašarai ne tik lemia gyvūnų sveikatą bei produktyvumą, bet ir turi didel÷s įtakos gyvūnin÷s kilm÷s produktų-m÷sos, pieno kokybei. Siekiant, kad vartotojus pasiektų tik saugus maistas, ES teis÷s aktai griežtai reglamentuoja pašarų, bei jų priedų kokybei keliamus reikalavimus. Pašarų priedai – tai medžiagos, mikroorganizmai ar preparatai, kuriu specialiai dedama į pašarus, siekiant pagerinti pašarų, ar gyvūninių produktų savybes.

(http://www.lzuu.lt/tracoecobalt/files/outgrowth/books/va_lt/Chapter/c3_2_main.htm) Prieiga per internetą 2008.10.25.

(5)

Lietuvoje laikomų avių skaičius nuolatos kito. Per visą avininkyst÷s gyvavimo laikotarpį daugiausia avių Lietuvoje buvo 1926 m. – daugiau nei 1,5 milijono, o mažiausia– 2001 m. – tik 11,5 tūkst. Tačiau palaipsniui avių daug÷jo ir 2010 metų sausio 1 d. Lietuvoje įregistruotų avių skaičius buvo 52,96 tūkst., lyginant su 2009 metais, padid÷jo 3,2 proc. Analizuojamu laikotarpiu buvo įregistruota 4,1 tūkst. avių laikytojų t.y. 7,3 proc. daugiau nei 2009 m. (Žūikvc, 2010).

Vystant šalyje m÷sinę avininkystę, svarbu tinkamai išnaudoti visų veislių genetinį potencialą ir sukurti perspektyvų m÷sin÷s avies modelį. Kol kas Lietuvoje auginamų veislių avys produktyvumu žymiai atsilieka nuo Europos šalyse auginamų m÷sinių veislinių avių. Lietuvoje vadovaujamasi Veislin÷s–selekcin÷s avininkyst÷s programa, kurioje numatyta kryptingai panaudoti importinių veislių avis, išsaugoti nacionalines veisles ir pritaikyti šiuolaikinių avių ir jų produkcijos vertinimo metodus. Norint įsitvirtinti Lietuvos ir Europos rinkoje, būtina kryptingai vystyti m÷sinę avininkystę, mažinant avių genetinio potencialo bei veislinikyst÷s sistemos skirtumus tarp Lietuvos bei Europos Sąjungos šalių, gerinant avienos kokybę bei mažinant gamybos kaštus. (http://74.125.77.132/search?cache:xmfayk5Dk3EJ) Prieiga per internetą 2008.10.25.

Avių produktyvumas labai priklauso nuo tinkamo jų š÷rimo. Nors avys nereiklios pašarams, tačiau būtina, kad su pašarais jos gautų reikiamą kiekį energijos ir svarbiausių maisto medžiagų, mineralinių elementų bei vitaminų. D÷l šių medžiagų trūkumo avys lies÷ja, prasčiau apvaisinamos ir atveda mažai bei silpnus ÷riukus (Gruber ir kt., 2003).

ES šalyse naudojamos specialios avių š÷rimo ir pen÷jimo technologijos, derinant ganyklinį š÷rimą ir š÷rimą koncentratais. Lietuvoje kol kas kryptingo š÷rimo technologijos netaikomos. Avys 160–165 dienas ganomos ganykloje, 200 dienų laikomos tvarte ir dažniausiai pašarai nenormuojami. Tod÷l gaunami maži priesvoriai, did÷ja realizuojamų m÷sai jauniklių amžius, kaupiasi riebalai, maž÷ja skerdenos išeiga.

Šio darbo tikslas įvertinti ÷riavedžių produktyvumą, šeriant jas skirtingos sud÷ties racionais.

Darbui atlikti numatyti tokie uždaviniai:

• surinkti literatūros šaltinius apie avių š÷rimo ir laikymo ypatumus • apskaičiuoti avims šeriamų racionų energinę ir maistinę vertę, • sudaryti racionus atitinkančius ÷riavedžių mitybos normas,

• nustatyti skirtingos sud÷ties racionų poveikį ÷riavedžių vislumui, pieningumui, pieno sud÷čiai,

(6)

• nustatyti skirtingos sud÷ties racionų poveikį ÷riukų augimo spartai, • apskaičiuoti skirtingų racionų ekonominį efektyvumą.

(7)

1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1 Avių biologin÷s savyb÷s

Avis arba namin÷ avis (lot. Ovis aries) –porakanopių būrio, dykaraginių (Bovidae) šeimos naminis gyvūnas. Jos turi smailų snukį, labai judrias plonas lūpas ir įkypus aštrius dantis. Tod÷l jos gali trumpai nukąsti žolę ir surinkti nuo žem÷s smulkiausias nukritusias augalų dalis.

Avių kojos stiprios tvirtomis nagomis. Avys labai ištvermingos, kai pakanka žol÷s, geba sukaupti kūne nemaža riebalų, kuriuos gali eikvoti, kai trūksta pašaro. Šie gyvūnai gerai prisitaikę prie sauso karšto klimato, bet nepakenčia dr÷gnų patalpų ir pelk÷tų ganyklų. Tokiomis sąlygomis laikomos avys lies÷ja,maž÷ja jų produktyvumas, serga ir neretai gaišta.

Avis gyvena 12–14 metų, lytiškai subręsta 6–7 m÷n., ÷ringumas trunka vidutiniškai 5 m÷n., o žindymo laikotarpis–3,5–4,5 m÷n. (Litovčenka, Vorobjovas, 1971).

Avių produktyvumas susijęs su jų išore ir vidine sandara. Skirtingo produktyvumo tipo avys turi skirtingo eksterjero, konstitucijos ir interjero savybes. Pagal dominuojantį produktyvumą yra išskiriami produktyvumo tipai: m÷sos, vilnos, pieno, kailio ir riebalų. M÷sinių avių kaulai, gausiai šeriant jas jauname amžiuje, taip pat esant pašaruose mineralinių medžiagų pertekliui sukiet÷ja anksčiau ir lieka smulkesni. Ši ypatyb÷ branginama d÷l to, kad avies skerdienoje kaulų svoris, palyginti su m÷sos ir riebalų svoriu, yra mažesnis, tad iš avies gaunama daugiau m÷sos ir riebalų (Šimkien÷, 2009).

1.2 Avininkyst÷ užsienio šalyse ir Lietuvoje

Avininkyst÷–svarbi gyvulininkyst÷s šaka, teikianti vilną, kailį, m÷są, pieną ir taukus. Visame pasaulyje yra priskaičiuota apie 600 avių veislių ir veislinių grupių, iš kurių 65 – plonaviln÷s, 205 – pusiau plonaviln÷s, 281 – šiurkščiaviln÷s ir 52 beviln÷s. Europos šalyse auginamos 263 veislių avys (V.Jukna, 2002).

Pasaulyje auginama apie 1 mlrd. avių. Stambiausi avių laikytojai ir daugiausią avienos kiekį pagaminančios šalys yra Jungtin÷ Karalyst÷, Ispanija, Prancūzija ir Graikija. Tačiau avienos gamybos lyder÷s pasaulyje išlieka Australija (155,2 mln.), Kinija (94,2 mln.), Naujoji Zelandija (71,6 mln.) ir Indija (54,5 mln.). Min÷tų šalių fermose auginama nuo 10–20 iki 50– 100 tūkst. avių. Užsienio prekyba aviena turi did÷jimo tendencijas ir pasaulyje, ir atskirai ES.

(8)

Daugiausia ES avienos importuoja iš Naujosios Zelandijos. Prognozuojama, kad pasaulyje iki 2015 m. avienos gamybos tempas sieks 2,1 proc. ir kiekvienas pasaulio gyventojas suvartos 2,1 kg, o ES – 2,8 kg avienos. Šiai dienai Lietuvoje vienas gyventojas vidutiniškai suvartoja tik 200 g avienos, palyginti su ES vidurkiu tai yra 17 kartų mažiau. Daugiausia šios rūšies m÷sos suvartojama Mongolijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Islandijoje (Gapšys, 2006).

Lietuva yra viena iš mažiausiai avių laikančių šalių, tačiau nuo 2001 m. jų skaičius kasmet vidutiniškai išauga18 proc. Lietuvoje dominuoja smulkūs avininkyst÷s ūkiai. Norint įsitvirtinti Lietuvos ir Europos rinkoje, būtina kryptingai vystyti m÷sinę ir pieninę avininkystę, mažinant avių genetinio potencialo bei veislininkyst÷s sistemos skirtumus tarp Lietuvos bei Europos sąjungos šalių, gerinant avių produkcijos kokybę bei mažinant gamybos kaštus. Perspektyvūs bus tik stambūs avininkyst÷s ūkiai, laikantys 300–400 ÷riavedžių. Duomenys, kaip Lietuvoje keit÷si avių skaičius, pateikti 1 lentel÷je.

1 lentel÷. Avių skaičiaus kitimas Lietuvoje 2001–2009 metais, tūkst. (pagal Ž. ū. informacijos departamentą prie L R vyriausyb÷s)

Metai Avys ir ožkos Avys

2001 38,5 13,8 2002 36,0 12,3 2003 35,5 13,6 2004 44,1 16,9 2005 49,0 22,1 2006 51,2 29,2 2007 57,4 36,6 2008 63,0 43,3 2009 64,1 47,5

(http: L//dbl.stat.gov.lt/statbank/Selectout/pivot.asp Prieiga per internetą 2010.04.06). 1913 m. Lietuvoje buvo laikoma net 650 tūkst. avių. Panašus avių skaičius laik÷si iki 1961 m., tačiau 1991 m. avių sumaž÷jo iki 57 tūkst., kasmet maž÷jo ir 2001 metais pasiek÷ kritinį skaičių t.y. 11,5 tūkst. avių. 2010 m. sausio 1 d. Lietuvoje įregistruotų avių skaičius siek÷ 52,96 tūkst. ir, lyginant su 2009 m., padid÷jo 3,2 proc. Buvo įregistruota 4,12 tūkst. avių laikytojų t.y. 7,3 proc. daugiau nei 2009 m. Daugiausia avių auginama Anykščių rajone–3,96 tūkst. (vidutiniškai 23 avys viename ūkyje) ir Mol÷tų rajone–3,62 tūkst. (vidutiniškai 22 avys viename ūkyje) (Agro Rinka, 2010).

(9)

1.3 Lietuvos juodgalv÷s avys

Avys išvestos XX a. viduryje, mišrinant vietines šiurkščiavilnes avis su vilniniais Anglijos šropšyrais ir m÷siniais Vokietijos juodgalviais avinais (1 paveikslas). Veisl÷ patvirtinta 1961 m. V÷liau avys buvo gerintos, kryžminant jas su Oksfordauno ir Sufolkų veisl÷s avinais. Pagal produktyvumo kryptį Lietuvos juodgalv÷s avys priklauso plonavilnių m÷sinių trumpavilnių avių grupei. Veisl÷s branduolys laikomas VĮ „Šeduvos avininkyst÷“. Ūkis 1964 m. patvirtintas Lietuvos juodgalvių avių veislininkyst÷s ūkiu (Šileika, 2009).

1 paveikslas. Lietuvos juodgalv÷ avis

Lietuvos juodgalv÷s avys gana m÷singos, greitai bręsta ir jau pirmaisiais metais jas galima parduoti m÷sai. Skerdienos išeiga sudaro apie 50 proc., suaugusios avys sveria 50–60 kg, avinai 80–90 kg. Nuo jų prikerpama po 3–4 kg 8–10 cm ilgumo ir 30–40 mikrometrų storumo baltos vilnos. Plautos vilnos išeiga 48–66 proc. (Zapasnikien÷, 2002). Iš 100 ÷riavedžių gaunama 120–150 ÷riukų, kurie gerai auga bei bręsta, o būdami 4,5 m÷n. amžiaus, sveria 28–32 kg. Avių skerdienos išeiga siekia 45–50 proc., per parą jaunikliai priauga 200– 300 g (Zapasnikien÷, 2003). Dabartin÷s Lietuvos juodgalv÷s avys yra mažesnio produktyvumo negu Estijos ir Latvijos tamsiagalv÷s, ypač Vokietijos juodgalv÷s, Sufolkai, Šropšyrai, Tekseliai ir kitų m÷sinių veislių avys. Tod÷l mūsų avis būtina kergti su Vokietijos

(10)

juodgalviais, Sufolkais ir kt. avinais ir tokiu būdu prad÷ti kurti perspektyvų m÷sin÷s avies modelį (Zapasnikien÷, 2002).

1.4 Avienos svarba ir sud÷tis

Avienos maistingumas priklauso nuo m÷sos sultingumo, skonio, spalvos, aromato. Suaugusių avių m÷sos kvapas būna aštresnis negu jaunų. Be to, senų avių m÷sa yra tamsesn÷, o jaunų šviesesn÷. Antra vertus, m÷sa būna šviesesn÷, kai racione trūksta geležies. M÷sos spalva, sultingumas ir švelnumas priklauso nuo veisl÷s, lyties, amžiaus, įmitimo ir š÷rimo lygio. Jaunų gyvulių m÷sa švelnesn÷, taip pat švelni vidutinio įmitimo ir riebių avių m÷sa. Ji panaši į marmurą. Tamsesn÷ ir aromatingesn÷ m÷sa būna ypač judrių veislių avių (Šveistien÷,1988).

Avienos riebaluose nedaug cholesterolio (1 kg avienos––25 mg%, jautienos–70 mg%, kiaulienos–iki 126 mg%), baltymų avienoje beveik tiek pat, kiek jautienoje ar kiaulienoje, o riebalų–daugiau negu jautienoje ir mažiau negu kiaulienoje. Aviena, lyginant su jautiena ir kiauliena turtinga fosforu, kalciu ir geležimi (2 lentel÷).

Lietuvoje auginamų avių m÷soje vidutiniškai yra 35–47 proc. sausųjų medžiagų, 12–17 proc. baltymų ir 17–26 proc. riebalų. Avienos virimo nuostoliai sudaro apie 43 proc. (Zapasnikien÷, 2001; Zapasnikien÷, 2003).

(11)

2 lentel÷. M÷sos maistingumas (Николаев, Ерохин, 1987)

Rodikliai Jautiena Kiauliena Aviena

Chemin÷ m÷sos sud÷tis %

Vanduo 55–69 49–58 48–65 Baltymai 16,2–19,5 13,5–16,4 12,8–18,6 Riebalai 11–28 25–37 16–35 Kaloringumas cal 100 g 180–320 300–390 220–380 Mineralin÷s medžiagos mg% Kalcis 20,0 28,0 45,0 Fosforas 172,0 124,0 202,0 Geležis 12,0 9,0 20,0 Vitaminas B1 mg% 0,01 0,13 0,02 Vitaminas B2 mg% 0,15 0,14 0,12

1.5 Avių pieno svarba ir sud÷tis

Avių pieno cheminei sud÷čiai turi daug veiksnių: avių veisl÷, amžius, laktacijos tarpsnis, įmitimas, metų laikas ir be abejo š÷rimas. Apsi÷riavusių avių š÷rimas iki soties geros kokyb÷s pašarais, ypač sultingaisiais ir koncentratais, atsiliepia jų produktyvumui ir pieno kokybei. Tačiau didesnis negu 900 g per parą koncentratų kiekis avims yra pavojingas, be to neapsimoka ekonomiškai. Daugiausia avių pieno per parą pasigamina antrą dekadą po apsi÷riavimo. Laktacijai baigiantis, pieno produktyvumas sumaž÷ja (Caja, Bocquier, 1998). Avių pieną sudaro baltymai, riebalai, cukrus, mineralin÷s, biologiškai aktyvios medžiagos ir vanduo. Avių ir kitų žinduolių pieno sud÷tis pateikta 3 lentel÷je.

(12)

3 lentel÷. Įvairių žinduolių pieno vidutin÷ sud÷tis, proc.

Kaip matome iš 3 lentel÷s duomenų, avių pienas yra didel÷s energin÷s vert÷s (išskyrus kiaul÷s), beveik dvigubai riebesnis nei karvių ir ožkų. Be to, avių pieno riebalus žmogaus organizmas lengvai pasisavina. Avių pienas yra labiau koncentruotas ir baltesnis nei karv÷s pienas, nes pieno riebaluose n÷ra karotino pigmento, bet baltymų sud÷tyje yra visos nepakeičiamos aminorūgštys. Laktacijos pradžioje riebalų ir baltymų piene yra daugiausia, viduryje–maž÷ja, o laktacijos pabaigoje v÷l did÷ja (Zapasnikien÷, 2009).

Avių piene, lyginant jį su karvių ir ožkų pienu, visų vitaminų yra daugiau (žiūr. 4 lentelę). Kalbant apie mineralines medžiagas, tai avių piene, ypač kalcio, yra dvigubai daugiau (259 mg/kg) nei karv÷s piene (110 mg/kg).

4 lentel÷. Vitaminų kiekis gyvulių piene, µg/100 g (Zapasnikien÷, 2009)

Vitaminai Avių pienas Ožkų pienas Karvių pienas

Vitaminas A 83 44 52 β karotinas 0,2 0,1 21 Vitaminas D 0,88 0,12 0,03 Vitaminas E 120 30 90 Vitaminas C 4 700 1 100 1 500 Tiaminas (B1) 85 41 40 Riboflavinas (B2) 330 138 180 Pantoteno rūgštis (B3) 464 415 50 Nikotino rūgštis 428 328 80 Gyvulių rūšis Sausosios medžiagos

Riebalai Baltymai Pieno cukrus Kaloringumas, kcal/1kg Avis 17,9 7,4 5,8 4,6 1060 Ožka 13,0 4,1 3,5 4,6 761 Karv÷ 12,5 3,8 3,3 4,7 696 Kumel÷ 10,0 1,0 2,0 6,7 448 Kiaul÷ 18,6 5,7 5,7 4,9 1212

(13)

1.6 Avių pašarai

Žiemai avims reikia paruošti kuo įvairesnių bei kokybiškų pašarų, kuriuose yra daug ląstelienos ir baltymų. Be to, baltymų kokyb÷ avims yra svarbiau negu galvijams. Avis – žol÷dis gyvulys. tod÷l subalansuotų pašarų struktūroje didžiausią dalį turi sudaryti žalieji pašarai. Su pašaru avys turi gauti proteinų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų ir vitaminų (Juraitis, Kulpys, 2003).

Avių pašarus galima skirstyti į dvi grupes – ap÷minguosius ir koncentruotuosius. Ap÷mingieji pašarai didina raciono apimtį ir sudaro optimalias sąlygas didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams bei viso virškinamojo trakto veiklai, gerina žarnyno peristaltiką, skatina acto rūgšties susidarymą ir didina pieno riebumą. Šie pašarai pasižymi nedideliu energijos kiekiu. Ap÷mingieji pašarai pagal turimas savybes dar skirstomi į pogrupius.

Stambieji pašarai. Jiems priskiriami tokie pašarai, kurie turi daug ląstelienos ir mažiau kaip 40 proc. vandens. Tai yra šienas – natūraliai arba dirbtinai išdžiovinta žol÷. Jis ruošiamas iš natūralių pievų ir kultūrinių ganyklų žol÷s. Šieno kokyb÷ priklauso nuo augalų botanin÷s sud÷ties, šienavimo laiko, džiovinimo būdų ir laikymo sąlygų. Geriausias šienas būna iš plauk÷jančios ar žydinčios žol÷s. Tokiame šiene maisto medžiagų yra du kartus daugiau negu pagamintame iš peržyd÷jusios ar senesn÷s žol÷s. Vertingiausias – ankštinių žolių šienas. Avys m÷gsta smulkų šieną, su lapeliais, ypač liucernų ir dobilų. Joms netinka balų ir pelkių šienas, prastas ir iš miško žol÷s šienas (Zapasnikien÷, 2002; Juraitis, Kulpys, 2003).

Stambiesiems pašarams priklauso ir šiaudai. Jie tinka ne tik kraikui, bet ir pašarui. Avims tinkamiausi vasarinių javų (avižų, miežių) šiaudai, ypač augintų su įs÷liu. Nors šiaudai maisto medžiagų kiekiu prilygsta grūdams, tačiau gyvuliai iš šiaudų jų pasisavina mažiau kaip pusę, o proteinų – tik 10–20 proc.. Šiauduose esantys azoto junginiai yra menkos biologin÷s vert÷s, sunkiai virškinami. Tiesa, šiaudų skonį ir virškinamumą galima pagerinti įvairiais fiziniais, cheminiais ir biologiniais paruošimo būdais. Be to, avims galima šerti lęšių, serad÷lių ir žirnių virkščias, kuriose proteinų yra daugiau negu varpinių javų šiauduose (Zapasnikien÷, 2002).

Sultingieji pašarai. Tai tokie pašarai, kuriuose yra daugiau nei 40 proc. chemiškai sujungto vandens. Jiems priskiriami žalieji, silosuotieji pašarai, šakniavaisiai ir gumbavaisiai.

Žol÷. Geriausias, pigiausias ir sveikiausias pašaras. Joje yra beveik visų avių mitybai reikalingų maisto medžiagų. Žol÷s sausojoje medžiagoje žali proteinai sudaro 20–25 proc., neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos – 30–35proc., mineralin÷s medžiagos – 9–11 proc., ląsteliena – 10–15 proc. Jauna žol÷ yra daug maistingesn÷, lengviau virškinama, noriau

(14)

gyvulių ÷dama negu sena. Jaunos žol÷s sausoji medžiaga savo sud÷timi ir maistingumu mažai tesiskiria nuo geriausių koncentruotųjų pašarų. Tačiau mineralinių medžiagų kiekis žol÷je priklauso nuo dirvos tręšimo ir botanin÷s sud÷ties. Manoma, kad žol÷s skonin÷s ypatyb÷s kaip tik priklauso nuo mineralinių medžiagų kiekio ir jų sud÷ties. Žol÷je yra nemažai fermentų ir į gonadotropinius hormonus bei estrogenines medžiagas panašių junginių, kurie aktyvina lytinių ir pieno liaukų funkciją. Tod÷l, prad÷jus avis ganyti arba šerti žole, jos ima duoti daugiau pieno, pager÷ja ir gyvulių reprodukcin÷s ypatyb÷s (Selegovska, 2008).

Atsižvelgiant į gamtines ir ūkines sąlygas, žaliajam pašarui naudojami įvairūs ankštiniai (daugiamečiai – dobilai, liucernos, serad÷l÷s, esparcetai, lubinai; vienamečiai – vikiai, žirniai, pel÷žirniai) ir varpiniai (daugiamečiai – motiejukai, migl÷s, eraičinai, šunažol÷s ir kt.; vienamečiai – kukurūzai, žieminiai rugiai, avižos, miežiai) augalai. Be to, avys noriai ÷da ir pašarinius kopūstus, runkelių, morkų, griežčių bei kitų šakniavaisių lapus (Juraitis, Kulpys, 2003).

Silosuotieji pašarai. Tai rauginti sultingieji pašarai. Šienainis – sultingas (40–55 proc. dr÷gnumo), pakankamai birus, rūgštus (pH 4,5–5,0) pašaras, gaminamas iš pavytintos žol÷s rauginant ją hermetiškose talpose. Šienainį kaip pagrindinį pašarą galima duoti visų grupių avims. Šienainyje yra daugiau maisto medžiagų negu šiene ar silose ir avys jį gerai ÷da. Kokybiškiausią šienainį galima paruošti iš ankštinių žol÷s, nupjautos tarp butonizacijos ir žyd÷jimo. Varpiniai augalai pjaunami iki plauk÷jimo ir prad÷ję plauk÷ti (Juraitis, Kulpys, 2003: Selegovska, 2008). Silosas – sultingas (55–80% dr÷gnumo), rūgštus (pH 3,8–4,2) pašaras, pagamintas iš žaliosios mas÷s (dažniausiai iš kukurūzų, vienamečių ir daugiamečių žolių). Gerai paruoštame silose, kaip ir žol÷je, gausu proteinų, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Tokį pašarą avys noriai ÷da. Siloso pašarin÷ vert÷ priklauso nuo augalų rūšies ir vegetacijos faz÷s. Tinkamiausias kukurūzų pjovimo silosui laikas – pienin÷ vaškin÷ branda, žirnių arba vikių ir avižų mišinių – tada, kai ankštinių pirmosios nuo apačios ankščių eilut÷s būna šviesiai gelsvos, ankštinių daugiamečių žolių – butonizacijos, varpinių – plauk÷jimo faz÷je. Geriau silosuojasi varpiniai augalai, nes juose yra daug cukraus. Ankštinius, kurie mažai cukringi, būtina maišyti su varpiniais augalais. Mat cukrus skatina mikrobų dauginimąsi, o šie kaupia pieno, acto ir kitas organines rūgštis, saugančias silosą nuo gedimo (Juraitis, J.Kulpys,2003). Avys, kurios nuo mažens nebuvo šertos silosu iš karto jį ÷da nenoriai, tod÷l reikia pratinti pamažu didinant kiekį. Žoliniai pašarai labai svarbūs avių mityboje ir tur÷tų sudaryti nemažiau kaip 60 proc. raciono sausųjų medžiagų (Selegovska, 2008).

(15)

Šakniavaisiai ir gumbavaisiai – tai lengvai virškinamų angliavandenių šaltinis. Avims dažniausiai šeriami pašariniai, puscukriniai ir cukriniai runkeliai. Labai geras pašaras – morkos. Avims tinka ir bulv÷s (rudenį būna daug atliekamų), griežčiai, kaliarop÷s. Svarbu, kad duodami pašarai nebūtų žem÷ti. Mat žem÷s gali užkimšti avių knygenas (prieskrandį). Be to, avims duodamus šakniavaisius reik÷tų truputį pasmulkinti, kad nenudiltų dantys. Laikomuose ilgesnį laiką šakniavaisiuose (iki pavasario ar vasaros) dingsta apie 40 proc. sausųjų medžiagų, o bulv÷se – apie 15–20 proc. Avims negalima duoti sudygusių ar pažaliavusių bulvių, nes gali apsinuodyti alkaloidu saloninu. (http://www.vetinfo.lt/32/) Prieiga per internetą 2008.10.02. Šakniavaisius būtina derinti su baltymingais ir daugiau ląstelienos turinčiais pašarais, nes tik tuomet išryšk÷ja teigiamas cukraus ir krakmolo poveikis, išvengiama didžiojo prieskrandžio veiklos sutrikimų (Богданов, 1990).

Koncentruotieji pašarai – avių pagrindinis energijos šaltinis. Avims tinka miežiai, avižos, kukurūzai, kviečiai ir visi kiti, kuriuose yra daugiau ląstelienos. Be to, nebūtina grūdų malti. Avis galima šerti ir įvairių grūdų atliekomis. Varpinių javų grūduose yra iki 14 prc. vandens, 10–13 proc. proteinų, 60–70 proc. angliavandenių, 1–2 proc. cukraus, 2 proc. riebalų, 2–3 proc. ląstelienos (avižose iki 9 proc.), 2–3 proc. mineralinių medžiagų, vitaminų B, E, K, D, karotino (http://www.manoukis.lt/index.php?s=3449&m=2&t=25) Prieiga per interneta: 2008.10.26.

Didinant gyvulių produktyvumą vienas iš svarbiausių uždavinių yra tenkinti baltymų poreikius, nes baltymų trūkumas gyvulių racionuose sukelia augimo ir vystimosi sutrikimus. Baltymingi pašarai, o ypač šeriamų baltymų biologin÷ vert÷ lemia gyvulininkyst÷s produktų kokybę. Įvertinant tai, kad svarbiausią baltymingų pašarų dalį sudaro ankštiniai augalai, parenkant pagal kainas iš vietinių baltymingų pašarų tai būtų žirniai, tai teigiamai vertina ir Europos, taip pat ir Lietuvos mokslininkai vadovaudamiesi tyrimų duomenimis (Juknevičius ir kt., 2001). Žinoma, be teigiamų žirnių savybių, juose randama ir nepageidaujamų antimitybinių medžiagų – lektinų ir taninų, kurie neigiamai veikia gyvulių augimą, yra sunkiai arba visiškai nevirškinamos skrandyje (Palacios et al.,2004). Baltymų svarbą rodo atliktų bandymų duomenys, kur ÷riukų, šertų racionais, kurių sausojoje medžiagoje žaliųjų proteinų buvo 10–14 proc., priesvoriai gauti mažesni, lyginant su tais ÷riukais, kurių racionai buvo 16– 18% baltymingumo. S. G. Haddad ir kiti tyr÷jai (2001) apibendrinę atliktų bandymų duomenis padar÷ išvadą, kad geriausi rezultatai gaunami, kai ÷riukų raciono sausojoje medžiagoje žaliųjų proteinų koncentracija yra 16 proc. Tačiau kitų autorių duomenimis (Manso et al.,1998; Karim et al., 2001) 16 proc. baltymingumo raciono nepakanka. Geriausi rezultatai gauti, šeriant ÷riukus 22,0–23,0 proc. baltymingumo pašaru. Antriniai

(16)

augalininkyst÷s produkcijos perdirbimo produktai. Labai vertingas avių pašaras yra saul÷grąžų, s÷menų, sojų ir kitokios išspaudos. Išspaudose gausu proteinų, turinčių lizino, triptofano, arginino, metionino ir kitų aminorūgščių. Avis galima šerti ir maisto pramon÷s, alaus, spirito, krakmolo gamybos atliekomis. Melžiamoms avims labai tinka džiovinti salyklojai, cukrinių runkelių griežiniai. Kaip baltyminis priedas melžiamoms avims vartotinos pašarin÷s miel÷s. Miel÷se gausu B grup÷s vitaminų, o švitintose ultravioletiniais spinduliais yra ir vitamino D2 – 5000–20 000 TV/g (Zapasnikien÷s, 2002).

Mineraliniai ir vitamininiai priedai. Su pagrindiniais pašarais avys gauna didžiąją dalį reikalingų mineralų ir vitaminų, tačiau esamo kiekio dažniausiai nepakanka ir racioną tenka jais papildyti. Priedai gali būti įvairios chemin÷s sud÷ties ir fizin÷s formos. Šiuo metu gaminama daug įvairiausių baltyminių, mineralinių ir vitamininių priedų, kurie praturtina avių pašarą trūkstamomis medžiagomis. Šiuos priedus kiekvienai gyvulio rūšiai pagal amžiaus grupes bei produktyvumą galima užsisakyti grūdų perdirbimo įmon÷se, kurios gamina kombinuotuosius pašarus, arba nusipirkti veterinarijos vaistin÷s (http://www.vetinfo.lt/32/) B. Zapasnikien÷ Avių ūkis Prieiga:2008.10.02). Kadangi kai kuriose dirvose trūksta seleno, reikia imtis priemonių, kad būtų galima išvengti avių baltosios raumenų ligos. Seleno trūkumą galima papildyti avis šeriant spygliuočių medžių spygliais (geriausias laikas laikas surinkti yra nuo spalio iki gruodžio m÷nesio), taip pat selenu turtingu mineraliniu priedu (Peterson, Spedding, 1993; Selegovska, 2008;). Ekologin÷s gamybos ūkiuose auginamoms avims sertifikuotą vitamininį-mineralinį papildą AV-2E gamina UAB Ukmerg÷s biofabrikas. Avys,kaip ir kiti atrajojantys gyvūnai, vitaminų C, K, B grup÷s stygiaus nejaučia, nes juos sintetina didžiojo prieskrandžio mikroflora. Papildomai tenka duoti riebaluose tirpstančių vitaminų–A, D, E.

Avid÷se turi būti sukuriamas gyvulių gerov÷s reglamentus atitinkantis mikroklimatas. Vasarą avys turi būti ganomos ganyklose, o žiemą jas reikia reguliariai išleisti į lauką.

1.7 öringų avių š÷rimas

Avių vislumas daug priklauso nuo š÷rimo. Tik gerai įmitusios avys atveda gyvybingus ÷riukus. Tinkamai, prieš kergimą, šeriamų avių pager÷ja ovogenez÷, jos ryškiau rujoja, geriau apsivaisina. Geriau apsivaisina ir būna vislesn÷s avys, kurios gauna estrogeninių medžiagų, esančių ankštiniuose augaluose, ypač liucernoje, rausvuosiuose dobiluose (Sheath et al., 1995). Kad avys geriau apsivaisintų rekomenduojama 2 savaites prieš kergimą ir 2–3 savaites

(17)

öringumas trunka 152 dienas. Pirmus tris ÷ringumo m÷nesius vaisius auga l÷tai ir gerai įmitusioms avims pakanka to pašaro, kurį jos gauna gyvybiniams procesams palaikyti. Tai būtų kokybiškas šienas, silosas, šakniavaisiai. Paskutinius du ÷ringumo m÷nesius vaisiaus priaugimas gerokai padid÷ja. Vaisiaus augimui reikia daugiau energijos, baltymų, mineralinių medžiagų, vitaminų (Bartkevičiūt÷ ir kt., 2009; Jeroch ir kt., 2004). Tuo laiku reikia laipsniškai didinti koncentratų, kad racionas būtų panašus į numatomą šerti po apsi÷riavimo. Avys turi būti tinkamo įmitimo, nes liesos arba riebios sunkiai ÷riuojasi (Zapasnikien÷, 2003). Pilnavertis avių š÷rimas antroje ÷ringumo pus÷je turi didelę reikšmę vaisiaus vystymuisi ir laktuojančios avies pieningumui.

l. 8 Laktuojančių avių š÷rimas

Pirmosiomis, po apsi÷riavimo, dienomis avys išskiria krekenas, kurių būtinai turi gauti ÷riukai. öriukų vystymosi spartumas priklauso nuo avių pieningumo. Š÷rimo norma avims didinama palaipsniui. Osuna et al. (1998) teigia, kad avies pieno baltymingumas, riebumas ženklia dalimi priklauso nuo šeriamų pašarų rūšies. Skirtingų pašarų baltymus avių didžiojo prieskrandžio mikroflora suskaido nevienodai greitai. Mažiausiai skaidymui atsparūs yra saul÷grąžų rupinių baltymai, atspariausi–kukurūzų gliuteno. Didel÷ dalis šio pašaro baltymų nepakitusi patenka į šliužą ir plonąją žarną, kur suskyla iki aminorūgščių, kurios tiesiogiai naudojamos pieno baltymams susidaryti. Avys geriau aprūpinamos aminorūgštimis, intensyviau vyksta pieno sintez÷, did÷ja pieno baltymingumas. Bandymo rezultatai parod÷, kad avių piene buvo vienodas sausųjų medžiagų kiekis, bet avys, šertos kukurūzų gliutenu, dav÷ baltymingesnį pieną, o gavusios saul÷grąžų rupinių–mažiau baltymingą.

Avių augintojai siekia, kad laktuojančios avys su÷stų kuo daugiau pašarų. Pašaro ÷damumas priklauso nuo pašarų kokyb÷s, virškinamumo. Produktyvesn÷s avys su÷da daugiau sausųjų medžiagų, tačiau paros davinyje jos turi sudaryti ne daugiau kaip 3 proc. avies kūno mas÷s (Haenlein, 2007; Zapasnikien÷, 2003).

Kaip tenkinamas energijos ir maisto medžiagų poreikis, matyti iš pašarų sausųjų medžiagų suvartojimo ir jose esančių maisto medžiagų koncentracijos. Kuo sunkiau virškinamos sausosios medžiagos, tuo mažiau jų avis sunaudoja. Kai racione yra daugiau geros kokyb÷s sultingųjų pašarų, suvartojama daugiau ir sausųjų medžiagų. Su÷stas sausųjų medžiagų kiekis rodo pašarų ÷damumą ir avies apetitą.

(18)

1.9 Avių š÷rimo normavimas

Sausosios medžiagos. Avių maisto medžiagų reikm÷ priklauso nuo jų mas÷s,amžiaus, veisl÷s, ÷ringumo, laktacijos tarpsnio ir kai kurių kitų veiksnių. Pagal šiuolaikines gyvulių mitybos mokslo žinias normaliai organizmo veiklai palaikyti reikia apie 80 įvairių maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų ir elementų. Kai kurias iš jų sintetina avių organizmas, tačiau kitas avys privalo gauti su pašarais. Vienu iš svarbių mitybos elementų yra sausosios medžiagos. Avys, šeriams subalansuotais racionais, 100 kg kūno mas÷s gali suvartoti 3,2–3,8 kg sausųjų medžiagų. Богданов (1991) nurodo, kad avis šeriant granuliuotais koncentruotaisiais pašarais, suvartojamų sausųjų medžiagų kiekis siekia net 4,2–4,5 kg.

Energija. Energijos reikm÷ ÷ringumo laikotarpiu priklauso nuo ÷ringumo tarpsnio. Pirmus tris ÷ringumo m÷nesius vaisius auga l÷tai ir gerai įmitusioms avims pakanka to pašaro, kurį jos gauna gyvybiniams procesams palaikyti. Paskutinius du ÷ringumo m÷nesius vaisiaus priaugimas gerokai padid÷ja. Daugiau energijos reikia vaisiaus augimui, organizmo atsargoms, būtinoms laktacijos metu, susidaryti. Šiuo laikotarpiu energijos poreikis, lyginant su pirmąja ÷ringumo puse, padid÷ja 30–40 proc. (Bartkevičiūt÷ ir kt., 2007)

Ląsteliena. Geram pašarų virškinimui būtina ląsteliena. Ląsteliena avių didžiajame prieskrandyje mikroorganizmų skaidoma iki paprastesnių junginių (cukraus), kurie toliau paverčiami acto, propiono, sviesto ir kitomis rūgštimis, iš kurių avių organizmas gauna energijos ir gamina pieno riebalus (Zapasnikien÷, 2003). öriavedžių racionų sausojoje medžiagoje, priklausomai nuo ÷ringumo tarpsnio, turi būti 15–27 proc. ląstelienos. Tačiau ląstelienos perteklius (daugiau kaip 27 proc.) nepageidautinas, nes ilgai užsilaiko didžiajame prieskrandyje ir mažina pašarų suvartojimą. Avims svarbiausi ląstelienos šaltiniai yra šienas ir šiaudai. Avys turi gauti tam tikrą kiekį cukraus ir riebalų. Pagal pateiktas normas (Jeroch ir kt., 2004) cukrus raciono sausojoje medžiagoje sudaro 5 proc., o riebalai–3 procentus.

Žaliųjų baltymų poreikis skirtingais avių produktyvumo periodais paremtas poreikiu gyvybiniams procesams, jud÷jimui, vilnos, vaisiaus augimui ir pieno sintezei (Jeroch ir kt., 2004). Lietuvoje, skaičiuojant ÷riavedžių sausųjų medžiagų ir žaliųjų baltymų poreikį vadovaujamasi Jeroch ir kt. (2004) ir Zapasnikien÷s (2003) pateiktais normatyvais (žr. 5 lentelę).

(19)

5 lentel÷. öriavedžių žalių baltymų poreikis (Jeroch ir kt., 2004; Zapasnikien÷, 2003)

Periodas Kūno mas÷,

kg

Žalių

baltymų, g/d.

Vidut. SM norma, kg/d.

3–4 sav. Prieš kergimą ir kergimo periodu

70 135 1,4

Nesukergtos avys ir 1–3 m÷n. ÷ringumo 70 115 1,3

4 m÷n. ÷ringumas 75 170 1,5 5 m÷n. ÷ringumas: vienas ÷riukas (5 kg) dvynukai (po 4 kg) 80 80 200 235 1,5 1,5 1–2 m÷n. laktacija:

vienas ÷riukas (1 kg pieno) dvynukai (1,4 kg pieno) 70 70 245 295 1,7 2,2 3–4m÷n. laktacija:

vienas ÷riukas (0,5 kg pieno) dvynukai (0,7 kg pieno) 70 70 180 205 1,6 1,8

Avių mineralinių medžiagų poreikis priklauso nuo avies mas÷s, fiziologin÷s būkl÷s (÷ringa, žindama ir kt.), pašarų kokyb÷s. mikroelementų poreikis pateiktas 6 lentel÷je.

6 lentel÷. Avių mikroelementų poreikis, g/d. (Jeroch ir kt., 2004)

Grup÷s Ca P Mg Na öriaved÷s: -gyvyb. Procesams -÷ringumo pabaigoje -laktacijai 1 ir 2 m÷n. 3 ir 4 m÷n. 4 6 12 8 3 5 8 5 0,6 0,8 2,1 1,5 1,0 1,5 2,5 2,0 Augančios avys: 10–20 kg Priesvoris, g/d.: 100 300 3,0 7,0 1,8 4,0 0,4 1,0 0,4 0,7 Augančios avys: 20–30 kg Priesvoris, g/d.: 100 300 3,5 7,5 2,0 4,7 0,5 1,1 0,5 0,8 Augančios avys: 40–50 kg Priesvoris, g/d.: 100 200 5,5 7,5 3,4 4,7 1,0 1,4 0,8 0,9 Augančios avys: 50–60 kg Priesvoris, g/d.: 100 200 6,0 8,0 3,9 5,1 1,0 1,4 0,9 1,0

(20)

Siekiant užtikrinti mikroelementų poreikį, 1 kg pašaro sausosios medžiagos tur÷tų būti tokia mikroelementų koncentracija: 50 mg Fe, 8 mg Cu, 60 mg Mn, 40 mg Zn, 0,08 mg Co, 0,3 mg J ir 0,015 mg Se. Šios normos, išskyrus cinko ir jodo, tinka ir suaugusioms ir augančioms avims.

1.10 Avių produktyvumas ir jį veikiantys faktoriai

Gamybin÷ avių veislių klasifikacija rodo, jog dauguma avių pasižymi keliomis (2-3) produktyvumo kryptimis, iš kurių viena yra dominuojanti (m÷sa, vilna, kailis, riebalai, pienas). Beveik pus÷ t.y 49 proc. avių veislių yra šiurkščiavilnis, 34 proc. - pusiau plonaviln÷s, 8 proc. - plonaviln÷s ir 9 proc. - beviln÷s (Zapasninkien÷, 2003).

M÷sos gamybos efektyvumą ir produkcijos kokybę lemia eil÷ faktorių: kaip tinkamas atskirų technologinių elementų pasirinkimas, jų tarpusavio suderinamumas, atsižvelgiant į geografinę vietovę, turimus ir numatomus įsigyti pastatus bei techniką, ganyklų plotus jų kokybę. Tinkamas bandų formavimas, prisilaikant naujausių š÷rimo ir laikymo technologijų, veisimo suderinamumas ir t.t. Formuojant bandą m÷sos gamybai svarbu pasirinkti tokias avių veisles, kurios pasižymi geromis m÷sin÷mis savyb÷mis, o jų prieauglis sugeba greitai formuoti raumeninį audinį, t.y. greitai bręstančios avių veisl÷s. Taip pat renkantis veisles, būtina atsižvelgti į šių veislių auginimo ypatumus bei tinkamumą Lietuvos klimatin÷ms sąlygoms. Tinkamiausios veisl÷s auginimui Lietuvos sąlygomis yra Prekosai (auginami ir veisiami Lietuvoje), Lietuvos juodgalv÷s, Latvijos tamsiagalv÷s, Sufolkai (prad÷tos auginti ir veisti Lietuvoje) ir kt. Taip pat galima būtų auginti Tekselio, Šarol÷ ir kitas trumpavilnes pusiau plonavilnes greitai bręstančias avis. Formuojant bandą taip pat reikia atsižvelgti į jos struktūrą (Jukna, 2002).

Lietuvos sąlygomis gali būti taikomi įvairūs avių laikymo ir š÷rimo būdai. M÷sinio tipo avys ganykliniu laikotarpiu gali būti laikomos ganyklose bei specialiai įrengtose pen÷jimo aikštel÷se (prieauglis). Laikant nujunkytą prieauglį ganyklose, jam būtina skirti geras kultūrines ganyklas ir papildomai duoti po 200–300 g kombinuotųjų pašarų. Ypač kombinuotieji pašarai svarbūs paskutinius du pen÷jimo m÷nesius. Šiuo laikotarpiu jų galima skirti 400–500 g per dieną. öriaved÷s tur÷tų būti ganomos taip pat gerose kultūrin÷se ganyklose. Jei botanin÷ žolyno sud÷tis gera, kombinuotųjų pašarų galima neskirti. Avinams, priklausomai nuo ganyklos kokyb÷s, skiriama kombinuotųjų pašarų, priklausomai nuo periodo (kergimo, nekergimo), mas÷s ir kt. Laikant nujunkytą prieauglį lengvų konstrukcijų

(21)

pen÷jimo aikštel÷se 2– 3 paskutinius pen÷jimo m÷nesius tur÷tų būti pastoviai tiekiama žalia mas÷ ir papildomai duodama po 200– 300 g. kombinuotųjų pašarų. Daugelis tyrimų rodo, kad penint prieauglį aikštel÷se gaunami 10–15 proc. aukštesni paros priesvoriai (Avių, ožkų ir triušių š÷rimas, 2005).

Lietuvoje avių prieauglis nujunkomas 3–4 m÷n. amžiaus. Tačiau vystant intensyvią gamybą, prieauglį rekomenduojama nujunkyti 2–3 m÷n. amžiaus. Ankstyvesnis nujunkymas leis per metus gauti ne vieną, bet pusantro apsi÷riavimo. Ankstyvas nujunkymas ypač plačiai taikomas m÷sos gamyboje. Yra teigiama, kad nujunkyti ÷riukus galima, kai jie pasiekia dvigubą gimusio ÷riuko kūno masę, pvz. gim÷ 4 kg tai nujunkyti galima būtų kai jo mas÷ sieks 8 kg, tačiau tada jie tūr÷tų būti šeriami pieno pakaitalais. Nujunkytas prieauglis šeriamas visaverčiais pašarais atsižvelgiant į lytį, produktyvumo kryptį bei masę.

Laikant avis didžiausias d÷mesys yra skiriamas ÷riav÷džių vislumui ir atvesto prieauglio gyvybingumui bei augimo spartai. Nors avių vislumas yra nusistov÷jęs ir paveldimas tam tikros veisl÷s požymis, tačiau jis labai priklauso ir nuo ÷riaved÷s amžiaus, kergimo sezono, ÷riavimosi dažnumo, š÷rimo lygio, laikymo sąlygų, individualių gyvulio savybių, kergimui naudojamų avinų bei kitų veiksnių (Zapasnikien÷, 2001).

Remiantis Valstybine gyvulių veislininkyst÷s programa būtina sparčiau vystyti m÷sinę avininkystę ir pl÷sti Lietuvos avių ūkį. Siekiant padidinti vietinių avių produktyvumą ir avių skaičių, reik÷tų skatinti m÷sinių veislių avių įsivežimą iš užsienio. Tuo pačiu užtikrinti kryptingą įvežamų ir Lietuvoje auginamų avių veislių panaudojimą.

Geriausios avys yra išauginamos avių veislynuose ir veislinių avių bandose. Avių veislynu pripažįstama tokia banda, kurioje yra nemažiau kaip 50 tos pačios veisl÷s ÷riavedžių ir 4 negiminingi elito ir I klas÷s kergimui naudojami avinai. Čia turi būti išauginamas veislinis prieauglis veislinių avių bandoms pakaitai, vykdomas veisl÷s tobulinimas, naujų veislinių grupių kūrimas. Veislyne išaugintos avys turi atitikti produktyvumo (pagal avių vertinimo taisykles) reikalavimus. Tuo tarpu ūkis pripažįstamas veislinių avių banda, jei jame yra ne mažiau kaip 5 vienos veisl÷s ÷riaved÷s ir kergiamos su elitiniu ar pirmaklasiu avinu. Reguliariai registruojamas gero reproduktyvumo avių būrys, iš kurio gautas prieauglis naudojamas veisl÷s palaikymui, tobulinimui ir bandos produktyvumo didinimui (Avininkyst÷s aktualijos integruojantis į ES,2003).

Iš avių gaunama pagrind÷ produkcija, kaip jau min÷ta pienas, vilna ir m÷sa. Daugelio šalių gyventojai avių pieną vartoja maistui. Jie jį geria šviežią arba perdirba į įvairių rūšių sūrius ir jogurtą. Avių pienas arba jo produktai paplitę Prancūzijoje, Anglijoje, Turkijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Čia melžiamos įvairiausių veislių avys. Daugiausia pieno duoda

(22)

pieninių veislių avys: Anglijos pieningoji, ostfryzai, frislandai ir kt. Per metus iš jų primelžiama po 600 - 1000 kilogramų riebaus ir maistingo pieno. Vidurin÷s Azijos gyventojai melžia karakulines ir kitas šiurkščiavilnes avis. Per laktaciją iš jų gauna po 60 – 250 litrų pieno. Pusiau plonaviln÷s, plonaviln÷s, Romanovo ir kitų veislių avys iš viso nemelžiamos. Tačiau nustatyta, kad iki ÷riukų nujunkymo, per 3 - 4 m÷nesius, juos duoda po 70 - 200 litrų pieno. Palyginti su kitų naminių gyvulių pienu, avių pienas koncentruotesnis ir riebesnis. Jis baltesnis už karv÷s pieną, nes jo riebaluose n÷ra karotino pigmento, jame gausu amino rūgščių, B grup÷s, A, C, D, E vitaminų ir mineralinių medžiagų, ypač kalcio (Zapasninkien÷, 2002).

1.11 Ekologin÷ avininkyst÷

Ekologinis ūkininkavimas–tai tausojamojo ūkininkavimo baigiamoji stadija ir gyvybinga tradicinio ūkininkavimo alternatyva. Ekologiškai auginami gyvuliai turi būti šeriami savo ir kituose ekologiniuose ūkiuose išaugintais pašarais. Įvežtiniai ekologiški pašarai negali sudaryti daugiau kaip 50 proc. Pašarai iš pereinamojo laikotarpio ūkių gali sudaryti iki 30 proc. paros davinio, savo ūkio pašarai–iki 60 proc. (Linartien÷, 2006).

Ekologiniuose ūkiuose rekomenduojama racionų struktūra pateikta 7 lentel÷je.

7 lentel÷. Avių racionų struktūra tvartiniu laikotarpiu, proc. (pagal Zapasnikienę, 2003)

Avių grup÷ Stambieji pašarai Sultingieji pašarai Koncentruotieji pašarai

öringos avys 60–70 20–30 10–20

Laktuojančios avys 40–50 25–35 25–30

Veislin÷s avys 55–70 10–20 15–25

Avis labai naudinga laikyti ekologiniame ūkyje, nes jos gali nu÷sti pačią trumpiausią žolę, paliktą kitų gyvulių. Pageidautina, kad ganyklose būtų apie 30 proc. ankštinių žolių

(23)

(dobilų, esparcetų, garždenių ir pan.). Tai ypatingai aktualu ekologiniuose ūkiuose, kur ankštiniai augalai naudojami azoto atsargoms papildyti. Vasarą pagrindinis avių pašaras yra žol÷, kurios šie gyvuliai su÷da po 6–8 kg. Gerose ganyklose ganant avis, koncentratai duodami tik ÷riukams ir veisliniams avinams (kergiant). Suaugusioms avims pakanka ganyklų žol÷s. Žiemą pagrindinis pašaras yra šienas, kurio jos su÷da po 0,5–1 kg. Avys noriai ÷da šienainį, silosą (2–3 kg per parą), pašarinius, puscukrinius ir cukrinius runkelius (1–1,5 kg per parą), morkas, kopūstus, griežčius, runkelius, o penimos–bulves. Lapkričio–kovo m÷nesiais avims patartina duoti eglių ir pušų spyglių, kurie pagerina apetitą ir aprūpina organizmą karotinu. Koncentruotųjų pašarų (ruginių, kvietinių, miežinių, avižinių miltų) avims reik÷tų duoti po 0,2–0,5 kg per parą. Į miltus (iki 20 proc.) reikia prid÷ti baltyminių, vitamininių ir mineralinių priedų, arba varpinių javų grūdus maišyti su ankštinių javų grūdais. Avis būtina aprūpinti vandeniu. Per dieną jos išgeria 3–5 l vandens, o žindomos – dar daugiau. Avys girdomos švariu vandentiekio/šulinio vandeniu v÷siomis dienomis vieną kartą, karštomis du tris kartus (Skurdenien÷ ir kt., 2007).

Avys kaip ir kiti naminiai gyvuliai, yra šeriamos griežtai laikantis š÷rimo normų. Avims pašaras yra reikalingas tam, kad jos gal÷tų augti, išlaikyti savo kūno svorį, sintetinti pieną, auginti vilną. Racionuose reikia panaudoti įvairius pašarus. Kuo įvairesnis pašaras, tuo daugiau reikiamų maisto medžiagų gaus gyvulys. Įvairiapusiškas š÷rimas padeda veiksmingiau panaudoti pašarus. Ekologiniuose ūkiuose avys yra šeriamos panašiai, kaip ir įprastiniuose ūkiuose, tačiau naudojant tik leistinus pašarus ir jų priedus. Ekologinio ūkio taisykl÷se nurodyta, kokiais veterinariniais vaistais ir preparatais galima gydyti be apribojimų, kokie vaistai yra riboto vartojimo ir kurie leidžiami vartoti tik išimtinais atvejais. Ekologiniuose ūkiuose daugumą ligų rekomenduojama gydyti vaistažolių preparatais.

Kadangi avių produktai yra labai įvairūs – m÷sa, vilna, kailis, pienas – avis reikia šerti subalansuotais ir pakankamai maisto medžiagų turinčiais pašarais. Yra pastebima, kad ekologiniuose ūkiuose avys dažnai yra blogai šeriamos. Tai pirmiausia atsiliepia avių išskiriamo pieno kiekiui, prikerpamos vilnos bei gaunamos m÷sos kiekiui ir kokybei, išlaidoms pašarui, gaunant produkciją, ÷riukų vystymuisi ir gyvulių reprodukcijai. Avys yra tipiški žol÷džiai gyvuliai, ir vasarą jos noriai būna ganyklose, gerai ÷sdamos ganyklos žolę. Šiuo metų laiku joms užtenka žalio pašaro, tik žindomiems ÷riukams ir jaunoms avyt÷ms reikia papildomai duoti koncentruoto pašaro iki 200 g per parą. Žiemą avys geriau ÷da ir sunaudoja iš įvairių augalų sudarytą pašarą. Be šieno ir šiaudų, pageidautina avims duoti šienainio, siloso, šakniavaisių, šiek tiek koncentruoto pašaro (Avių, ožkų ir triušių š÷rimas, 2005).

(24)

Kiek pašarų vienai aviai reikia sukaupti per metus matome iš 8 lentel÷s duomenų.

8 lentel÷. Vienai aviai reikalingo pašaro kiekis per metus (pagal Zapasnikienę, 2003)

B. Baker ir kt. (2004) teigia, kad ekologinio ūkio savininkai privalo sudaryti atitinkančias jų auginamų gyvulių sveikatai ir natūraliam elgesiui laikymo sąlygas. Kadangi kai kuriose dirvose trūksta seleno, reikia imtis papildomų priemonių, kad būtų galima išvengti avių baltosios raumenų ligos. Avid÷se turi būti sukuriamas gyvulių gerov÷s reglamentus atitinkantis mikroklimatas. Vasarą avys turi būti ganomos ganyklose, o žiemą jas reikia reguliariai išleisti į lauką. Laikant tvarte aviai reikia skirti 1,5 m2 ploto, o ÷riukui – 0,35 m2. Išleidžiant į aptvarą, aviai turi būti skiriama 2,5 m2 ploto. Atliekant avidžių ir jose esančių įrengimų valymą bei dezinfekciją, galima naudoti visas priemones, kurios pagal veterinarinius reikalavimus yra leidžiamos gyvulininkyst÷je. Laikymo sąlygos, priežiūra ir pašarai– svarbiausi veiksniai, darantys įtaką gyvulių sveikatai (Bakutis, 2006).

Pašarai Kiekis, kg Šienas 400 Šiaudai 100 Silosas, šienainis 500 Šakniavaisiai 350–400 Koncentratai 150–200 Žol÷ 1 000–1 500

(25)

2. DARBO METODIKA

2.1 Darbo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos

Darbas atliktas 2007–2009 metais A. Bezaro ekologiniame ūkyje, Panev÷žio rajone, Upyt÷s seniūnijoje, öriškių kaime. Mokslinis tyrimas atliktas laikantis 1997 11 06 „Lietuvos respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. 8–500 (Valstyb÷s žinios, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR Valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įstatymų: „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4–361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams (1990 01 18 Nr. 4–16), (Bartkevičiūt÷, Kulpys, 2005).

Ūkyje auginama apie 120 veislinių Lietuvos juodgalvių avių. Bandoje yra 70 ÷riavedžių, iš jų 47 ÷riaved÷s yra antros laktacijos, 7 veisliniai avinai. Avių prieauglis laikomas bandos didinimui arba parduodamas m÷sai. Ūkyje vedama griežta bandos apskaita pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos žem÷s ūkio ministro 2001 metų įsakymą Nr. 190 (Žin., 2001, Nr.51-1792). A Bezaras ūkininkauti prad÷jo 2005 metais, tad avid÷s yra naujos ir modernios, įrengtos pagal šiuolaikines rekomendacijas (Skurdenien÷ ir kt., 2007).

Ūkio pagrindin÷ veiklos sritis yra kaimo turizmas. Ūkininkas turi aviacijos bazę ir tam yra priežastis auginti avis, nes taip išnaudojamas visas ganyklinis plotas. Avys ganomos specialiai įrengtuose laukuose, kurie yra naudojami aerodromo eksploatavimui. Laukai užs÷ti žolių mišiniu, kuris, ganykliniu laikotarpiu, tenkina avių energijos ir maisto medžiagų poreikius ir taipogi tinka l÷ktuvų nusileidimo takams. Žolių mišinys yra parinktas atsižvelgiant į reikalavimus, keliamus ekologiniams ūkiams: baltųjų dobilų 40 proc., pievin÷s migl÷s 25 proc., raudonojo eraičino 20 proc., baltųjų smilgų 10 proc. ir daugiamet÷s svidr÷s 5 proc.

Bandymo tikslas buvo nustatyti skirtingos energin÷s ir baltymin÷s vert÷s racionų poveikį ÷riavedžių produktyvumui: vislumui, pieningumui, pieno cheminei sud÷čiai ir ÷riukų augimo spartai.

Bandymui, analogų principu, (atsižvelgdami į avių amžių, masę, ÷riavimųsi skaičių), likus dviem m÷nesiams iki ÷riavimosi, atrinkome 15 ÷riavedžių. Avis suskirst÷me į 3 grupes – kontrolinę ir 2 bandomąsias. Kiekvienoje grup÷je po 5 avis.

Visos avys buvo laikomos tame pačiame tvarte, individualiuose garduose ir laisvai gal÷jo išeiti laukan į aptvarą. Tiek kontrolin÷s, tiek bandomųjų grupių avys šertos ūkyje paruoštais ap÷mingaisiais pašarais. Koncentruotieji pašarai buvo parenkami atsižvelgiant į

(26)

bandymo uždavinius t.y. kontrolin÷s grup÷s avys ÷d÷ miežinius miltus, o bandomųjų grupių avims dalis miežių buvo pakeista žirnių miltais, kurie pirkti iš ekologinio ūkio.

Laktuojančios avys, bandymo laikotarpiu (1 m÷n.), ÷d÷ tuos pačius pašarus, kaip ir ÷ringumo laikotarpiu, tik keit÷si jų raciono struktūra bei sušeriamų pašarų kiekiai. Bandymo atlikimo schema pateikta 9 lentel÷je.

9 lentel÷. Bandymo atlikimo schema

Grup÷s Avių sk. öringų ir laktuojančių avių š÷rimo charakteristika

Kontrolin÷ 5 Ūkio ap÷mingieji pašarai+ 100 proc. ūkio koncentratai

I bandomoji 5 Ūkio ap÷mingieji pašarai+ 50 proc. ūkio koncentratai+50 proc. žirniai

II bandomoji 5 Ūkio ap÷mingieji pašarai+ 10 proc. ūkio koncentratai+90 proc. žirniai

LŽI Agrocheminių tyrimų centro Pašarų tyrimo laboratorijoje, pagal patvirtintus pašarų tyrimo metodus, (V. Juškien÷, 2003) atlikome pašarų chemin÷s sud÷ties tyrimus. Nustat÷me:

pašarų sausas medžiagas – džiovinant termostate iki pastovaus svorio +1050 C temperatūroje;

bendrą azotą – Kjeldalio metodu. Žali baltymai apskaičiuoti bendrą azotą padauginus iš koeficiento 6,25;

žalią ląstelieną –Kiuršnerio–hanekos metodu;

žalius riebalus – Soksleto aparatu Ruškovskio metodu; karotiną – kolorimetriniu metodu;

kalcį – liepsnos fotometru; fosforą – kalorimetriniu metodu.

Pašarų tyrimų rezultatai pateikti 1 priede. Avių vislumas įvertintas pagal atvestų ÷riukų skaičių. öriukų augimo intensyvumas nustatytas pasv÷rus tik gimusius, 20 ir 30 dienų amžiaus ÷riukus (Januškevičius, 1992).

(27)

öriaved÷s pieningumas nustatytas iš ÷riukų svorio skirtumo – gimusio ir 20 dienų amžiaus. Gautas skirtumas daugintas iš koeficiento 5 (apytikrio pieno kiekio, reikalingo 1 kg ÷riuko mas÷s priaugimui) (Методы определения продуктивности овец. 1984).

Pieno bandiniai imti 7 ir 30 laktacijos dieną. öriavedžių pieno sud÷tis tirta LVA Gyvulininkyst÷s institute, pagal patvirtintas metodikas (Bernotien÷ ir Šeštakauskien÷, 1978; Gudonis, 2001).

Pieno riebalai – analizatoriumi Milko tester MK-3, baltymai – analizatoriumi Promilk MK-2“, laktoz÷ – kolorimetriniu metodu, sausosios medžiagos – džiovinant pieną 105°C temperatūroje. öriavedžių pieno kaloringumas nustatytas pagal formulę: K=(R x 9) + (B x 4) + (L x 3,8), kur K – pieno kaloringumas kcal/100g, R – pieno riebalai, proc., B – pieno baltymų kiekis, proc., L – laktoz÷s kiekis, proc. (Schwintzer, 1998).

Ap÷mingųjų pašarų suvartojimas buvo nustatomas kas dvi savait÷s, o koncentruotųjų – kasdien individualiai.

Bandymo metu gauti duomenys apdoroti biometriškai. Duomenys laikomi patikimais, kai P < 0,05 (Sakalauskas,1988).

(28)

3.SAVŲ TYRIMŲ REZULTATA

3.1 Avių š÷rimas ir aprūpinimas energija bei maisto medžiagomis

Pilnavertis avių š÷rimas ir geras laikymas yra būtina jų veisimo, veislinių bei produktyviųjų savybių gerinimo ir šakos pajamingumo didinimo sąlyga. Pašaro reikšm÷ priklauso nuo avių amžiaus, svorio, produkcijos rūšies ir laikymo sąlygų. Ši reikšm÷ išreiškiama kiekiu ir kokybe maisto medžiagų, reikalingų įvairaus amžiaus ir produktyvumo avims, įvairios fiziologin÷s būkl÷s metu (÷ringumas, laktacija ir kt.). Pašarai turi būti tokie, kad avys su jais gautų reikiamą kiekį energijos, baltymų, mineralinių medžiagų bei vitaminų. Tačiau nagrin÷jant Lietuvoje avims šeriamus racionus matyti, kad juose dažniausiai n÷ra pakankamai subalansuotas, pagal jų produktyvumą, energijos ir baltymų, baltymų ir cukraus santykis. Didžiausias baltymų trūkumas būna pirmaisiais laktacijos m÷nesiais tod÷l gaunamas mažesnio baltymingumo pienas, o racione netinkamas baltymų ir cukraus santykis, sutrikdo prieskrandžių mikroorganizmų dauginimąsi, aminorūgščių ir B grup÷s vitaminų sintezę (Cowan et al., 1991).

3.1.1 Kontrolin÷s ir bandomųjų ÷ringų avių grupių racionai ir jų apibūdinimas

Kontrolin÷s grup÷s avių racionas sudarytas iš ūkyje naudojamų 90 proc. ap÷mingųjų pašarų– kultūrinių pievų šieno, daugiamečių žolių šienainio, pašarinių runkelių ir 10 proc. koncentruotųjų pašarų – miežinių miltų (10 lentel÷). Visų grupių ÷riaved÷s be apribojimų gavo avių, skirtą ekologiniams ūkiams, mineralinį-vitamininį papildą AV–2E.

10 lentel÷. Kontrolin÷s ÷ringų avių grup÷s vidutinis racionas ir jo maistingumas

Pašarai SM, kg AE,

MJ

Ž. baltymai, g Ląsteliena,g Pašaro kiekis, kg

Kultūrinių pievų šienas 0,96 8,10 93 289 1,12

Daug. žolių šienainis 0,53 4,90 63 149 1,18

Pašariniai runkeliai 0,09 1,08 7 6 0,60

Miežių miltai 0,18 2,32 21 9 0,21

Vitamininis mineralinis papildas AV–2E

Neribotai

Gauta su raciono pašarais 1,76 16,4 184 453 3,11

Š÷rimo norma 1,6 16,4 200 459 -

Skirtumai, lyginant su norma (±)

(29)

Raciono sausųjų medžiagų 1 kg yra:

apykaitos energijos 9,32 MJ; kalcio 0,54 proc.; žalių baltymų 10,57 proc.; fosforo 0,26 proc.;

ląstelienos 25,7 proc.; karotino 40 mg;

cukraus 9,2 proc.; Ca : P 2,1 : 1

Su raciono pašarais avys gavo numatytą pagal zootechnines normas sausųjų medžiagų ir apykaitos energijos kiekį, tačiau žalių baltymų, lyginant su norma, trūko 16 g arba 8,0 proc. Žalių baltymų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje buvo 10,57 proc. Kiti raciono maistingumo rodikliai beveik nesiskyr÷ nuo zootechninių normų ir pateikti 2-7 priede.

Pirmos ir antrosios bandomųjų avių grupių racionai tur÷jo tą pačią struktūrą ir tokį patį ap÷mingųjų ir koncentruotųjų pašarų kiekį kaip ir kontrolin÷s. Tačiau pirmosios bandomosios grup÷s ÷riavedžių racione (11 lentel÷), skaičiuojant sausąja medžiaga, – 50 proc. o antrosios (12 lentel÷) – 90 proc. miežių miltų pakeisti žirniais, įsigytais iš ekologinio ūkio.

11 lentel÷. I bandomosios ÷ringų avių grup÷s vidutinis racionas ir jo maistingumas

Pašarai SM, kg AE,

MJ

Pašariniai runkeliai 0,09 1,08 7 6 0,60 Žirnių miltai 0,09 1,20 25 6 0,102 Miežių miltai 0,09 1,17 12 5 0,102 Vitamininis mineralinis papildas AV–2E Neribotai

Š÷rimo norma 1,76 16,4 200 459 -

- - +2 - -

Pakeitus dalį t.y. 50 proc. miežių miltų žirniais racione gautas reikiamas, pagal normą, baltymų kiekis, o jo koncentracija raciono sausojoje medžiagoje atitiko normą ir sudar÷ 11,5 proc.

(30)

12 lentel÷. II bandomosios ÷ringų avių grup÷s vidutinis racionas ir jo maistingumas

Pašarai SM, kg AE,

MJ

Pašariniai runkeliai 0,09 1,08 7 6 0,60 Miežių miltai 0,02 0,26 3 1 0,023 Žirnių miltai 0,16 2,16 48 11 0,182 Vitamininis mineralinis papildas AV–2E Neribotai

Š÷rimo norma 1,76 16,4 200 459 -

- +0,1 +14 -3 -

Antros bandomosios grup÷s ÷riaved÷s kasdieną gavo racioną, kuriame baltymų iš viso buvo 214 g. Baltymų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje buvo 12,2 proc. arba 10,7 proc. daugiau nei reikia pagal normą.

Skiriant ÷riaved÷ms daugiau baltymų siekta išsiaiškinti baltymų poveikį ÷riavedžių produktyvumui.

3.1.2 Kontrolin÷s ir bandomųjų laktuojančių avių grupių racionai ir jų apibūdinimas

Apsi÷riavusios t.y. laktuojančios avys ÷d÷ tuos pačius pašarus, kaip ir ÷ringumo laikotarpiu, tik keit÷si jų raciono struktūra. Laktuojančių avių racionuose stambieji pašarai sudar÷ 40 proc., sultingieji (daugiamečių žolių šienainis ir šakniavaisiai) – 30 proc. ir koncentruotieji pašarai–30 proc.

(31)

13 lentel÷. Kontrolin÷s laktuojančių avių grup÷s vidutinis racionas ir jo maistingumas

Pašarai SM, kg AE,

MJ

Pašariniai runkeliai 0,22 2,6 17 14 1,50

Miežių miltai 0,66 8,5 85 34 0,75

Vitamininis mineralinis papildas AV–2E

Neribotai

Š÷rimo norma 2,2 22,0 295 445 -

- +0,6 -56 -8 -

cukraus 11,0 proc.; Ca : P 1,54 : 1.

Kontrolin÷s grup÷s laktuojančios avys su raciono pašarais gavo 2,7 proc. daugiau apykaitos energijos, tačiau žalių baltymų, lyginant su norma, joms trūko 56 g arba 19 proc. proc. Žalių baltymų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje buvo 10,90 proc. Kiti raciono maistingumo rodikliai beveik nesiskyr÷ nuo zootechninių normų.

Pirmos ir antros bandomųjų laktuojančių avių grupių racionų struktūra buvo tokia pati, kaip ir kontrolin÷s grup÷s. Tik pirmosios bandomosios grup÷s ÷riavedžių racione (14 lentel÷), skaičiuojant sausąja medžiaga, – 50 proc. o antrosios (15 lentel÷) – 90 proc. miežių miltų keista žirnių miltais.

(32)

14 lentel÷. I bandomosios laktuojančių avių grup÷s vidutinis racionas ir jo maistingumas

Pašarai SM, kg AE,

MJ

Pašariniai runkeliai 0,22 2,60 17 14 1,50 Žirnių miltai 0,33 4,40 99 22 0,375 Miežių miltai 0,33 4,30 43 17 0,375 Vitamininis mineralinis papildas AV–2E Neribotai

Š÷rimo norma 2,2 22,0 295 445 -

- +0,8 +1 -3 -

Pirmos bandomosios grup÷s laktuojančios avys, jų racione 50 proc. miežių miltų pakeitus žirniais, apykaitos energijos, lyginant su norma, gavo 0,8 MJ arba 3,6 proc. daugiau. Baltymų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje atitiko normą ir sudar÷ 13,5 proc.

15 lentel÷.II bandomosios laktuojančių avių grup÷s vidutinis racionas ir jo maistingumas

Pašarai SM, kg AE,

MJ

Pašariniai runkeliai 0,22 2,60 17 14 1,50 Miežių miltai 0,07 0,90 9 4 0,08 Žirnių miltai 0,60 8,00 180 40 0,68 Vitamininis mineralinis papildas AV–2E Neribotai

Š÷rimo norma 2,2 22,0 295 445 -

(33)

Padidinus žirnių miltų iki 680 g per parą raciono energin÷ vert÷ nekito, tačiau baltymų kiekis padid÷jo iki 343 g t. y. 16,3 proc. daugiau nei reikia pagal normą. Baltymų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje buvo 15,6 proc.

3.1.3 Pašarų avims sunaudojimas bandymo laikotarpiu, kg

Per 90 dienų apskaitinį laikotarpį ÷ringoms ir laktuojančioms avims buvo sunaudotas nevienodas pašarų, energijos ir baltymų kiekis (žr. 16 lentelę).

16 lentel÷. Vienai aviai vidutiniškai sušerta pašarų, kg

Avių grup÷s Pašarai

Kontrolin÷ I bandomoji II bandomoji

Kultūrinių pievų šienas 97,8 97,8 97,8

Daugiamečių žolių šienainis 100,8 100,8 100,8

Pašariniai runkeliai 81,0 81,0 81,0

Miežių miltai 26,1 17,37 3,78

Žirnių miltai - 17,37 31,02

Iš viso pašarų 305,7 314,3 314,4

Iš viso sausųjų medžiagų 164,6 172,0 172,0

Iš viso apykaitos energijos, MJ 3069 3191 3199

Iš viso žaliųjų baltymų 31,0 34,4 36,3

Kaip matyti iš 16 lentel÷s duomenų per bandymo laikotarpį kontrolin÷s ir bandomųjų grupių kiekviena ÷riaved÷ gavo panašų pašarų, sausųjų medžiagų, tačiau energijos pirmosios bandomosios grup÷s avys gavo 122,0 MJ, antrosios – 130,0 MJ daugiau nei kontrolin÷s grup÷s avys. Tarp bandomųjų avių grupių energijos sunaudojimo ženklaus skirtumo nebuvo.

(34)

Baltymų, kiekviena bandomosios grup÷s ÷riaved÷, su pašarais gavo 3,4-5,3 kg daugiau nei kontrolin÷s grup÷s avys.

3.2 Avių produktyvumo duomenys 3.2.1 Avių vislumas ir ÷riukų augimo sparta

3 paveikslas. öriaved÷ su ÷riukais

öriavedžių produktyvumas charakterizuoja š÷rimo sąlygas. Gyvuliai, kad ir tur÷dami didelį genetinį potencialą, bet gaudami nepakankamai energijos ir būtinų maisto medžiagų, menkai gali išreikšti genetines produktyvumo savybes. Mūsų bandyme buvo tirta, kaip bandomųjų ÷riavedžių racionuose miežių miltus 50 proc. (I bandomoji grup÷) ir 90 proc. (II bandomoji grup÷) pakeitus žirnių miltais tai įtakojo ÷riavedžių produktyvumą. Ekologiniuose avių ūkiuose, kaip baltymų šaltinį, rekomenduojama naudoti žirnius ir draudžiama importuojamą soją, kuri gali būti genetiškai modifikuota. Žirnių miltai turtingi proteinais, lengvai pasisavinamais angliavandeniais, mineralin÷mis medžiagomis ir vitaminais. Pagal proteinų vertę žirniai artimi sojoms, bet žirnių proteinuose yra daugiau lizino ir n÷ra kenksmingų ir nuodingų gyvulio sveikatai medžiagų (Leikus, 2002).

Kaip matyti iš 17 lentel÷s duomenų reikšmingo avių vislumo skirtumo tarp grupių nenustatyta.

(35)

17 lentel÷. Avių vidutinis vislumas, pieningumas ir ÷riukų prieaugis

Grup÷s

Rodikliai kontrolin÷ I bandomoji II bandomoji

Atvesta ÷riukų, vnt 9 8 9

Vidutinis avies vislumas, vnt. 1,8±0,11 1,6±0,10 1,8±0,11 Vidutinis avies pieningumas, kg 22,0±0,02 24,0±0,01

**K

25,0±0,02 **K Vidut. gimusio ÷riuko mas÷, kg 3,89±0,039 3,87±0,026 3,90±0,036 Vidut. ÷riuko mas÷ 20-ąją

amžiaus dieną, kg

8,29±0,043 8,67±0,026 ***K;

8,90±0,037 ***K;I Vidut. ÷riuko mas÷ 30-ąją

amžiaus dieną, kg

10,79±0,045 11,46±0,027 ***K;

11,90±0,037 ***K;I Vidututinis prieaugis iki 20

amžiaus dienos, per parą, g

220,3±2,056 240,0±0,745 ***K;

250,0±0,373 ***K;I

Vidut. prieaugis nuo 20 iki 30 amžiaus dienos, per parą, g

250,0±0,745 279,0±4,819 ***K;

300,0±0,745 ***K;**I

Vidut. prieaugis nuo gimimo iki 30 amžiaus dienos, per parą, g

230,2±1,278 253,0±1,528 ***K;

266,7±0,430 ***K;I

**P<0,01 *** P<0,001

Kaip nurodo Šimkien÷, Šimkus (2009), pirmosiomis amžiaus savait÷mis ÷riukų augimas labiausiai priklauso nuo ÷riaved÷s pieningumo, nes tuo laiku jie minta vien tik pienu. Gimę ÷riukai efektyviausiai naudoja pieno energiją ir maisto medžiagas, nes mažesnę dalį jų priesvorio sudaro riebalai, o didesnę–raumeninis audinys. Pieno sintez÷ pradeda maž÷ti po m÷nesio. Iš 17 lentel÷s duomenų matyti, kad 20 amžiaus dieną vidutin÷ ÷riukų mas÷, pirmos bandomosios grup÷s, buvo 0,38 kg (4,38 proc.), antros – 0,61 kg (6,85 proc.) didesn÷ nei kontrolin÷s grup÷s ÷riukų ir šis skirtumas statistiškai patikimas (P<0,001). öriaved÷s pieningumui nustatyti 20-ąją amžiaus dieną sv÷r÷me kontrolin÷s ir bandomųjų avių grupių ÷riukus. Apskaičiavus nustat÷me, kad bandomųjų avių grupių pieningumas buvo 9,0–11,3 proc. didesnis nei kontrolin÷s grup÷s (P<0,01)

Ženklesnius ÷riukų augimo skirtumus nustat÷me ir 30-ąją jų amžiaus dieną: pirmos bandomosios grup÷s vidutin÷ ÷riuko mas÷ buvo 0,67 kg (5,85 proc.), antros – 1,11 kg (9,32 proc.) didesn÷ nei kontrolin÷s grup÷s ÷riukų (p<0,001).