SLAUGOS IR REABILITACIJOS TEORIJA BEI PRAKTIKA 2014

SLAUGOS IR REABILITACIJOS TEORIJA

BEI PRAKTIKA 2014

Konferencijos programa ir medžiaga

Kaunas, prof. A. Blužo auditorija,

2014 m. balandžio mėn. 11 d.

Konferenciją organizuoja: LSMU SLAUGOS FAKULTETAS IR LSMU STUDENTŲ MOKSLINĖ DRAUGIJA

Konferencijos organizacinis komitetas

Jūratė Macijauskienė

Daiva Petruševičienė

Lina Spirgienė

Aurelija Blaževičienė

Olga Riklikienė

Jolita Rapolienė

Linas Pauliukėnas

Jūratė Samienienė

Lukas Šemeklis

Leidinys skirtas medicinos įstaigų vadovams bei Lietuvos medicinos akademinei visuomenei susipažinti su atliktais moksliniais tyrimais slaugos ir reabilitacijos kryptyse. Leidinyje pateikiamos bakalaurų, magistrantų ir jų darbų vadovų parengtos tezės konferencijai. Tezės recenzuotos. Tezių kalba netaisyta, todėl autoriai atsako už pasitaikančias kalbos kultūros bei kompiuterinio raštingumo klaidas. Konferencijos organizatoriai už tezėse pateiktą informaciją neatsako.

Tikimės, kad knygoje esanti informacija padės dėstytojams, darbų moksliniams vadovams ir patiems studentams susipažinti su kolegų tiriamuoju darbu, pasiekiamais gilinantis įvairiose mokslo srityse, taip pat bus įdomi ir naudinga visiems besidomintiems. Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio leidinio išleidimo.

LSMU Slaugos fakultetas ir SMD Valdyba

NURSING AND REHABILITATION THEORY AND PRACTICE 2014

Journal for the heads of medical institutions and medical academia Lithuania access to scientific research conducted in nursing and rehabilitation areas. The publication contains Bachelor, Master and their supervisors, the submission of a thesis conference. Peer-reviewed abstracts. Abstracts language is not corrected, so the authors are responsible for frequent culture of language and computer literacy errors. Conference organizers for the thesis the information is not responsible.

We hope that the information contained in the book will help teachers, scientific leaders and themselves acquainted with fellow students during the work and obtain explores the various scientific areas will also be interesting and useful to all those interested. Thank you to everyone who contributed to the publication of this release.

LUHS Nursing Faculty and Student's Scientific Society

Maketuotojas Linas Pauliukėnas ISBN 978-9955-15-352-8

© Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakultetas, Kaunas, 2014 © Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Studentų mokslinė draugija, Kaunas, 2014

KONFERENCIJOS PROGRAMA

8.30 – 9.00 val. Konferencijos dalyvių registracija

9.00 val. Konferencijos atidarymas. Iškilmingas dekanės prof. J. Macijauskienės sveikinimas

9.15 val. Kinezioteipavimo efektyvumas pacientų, sergančių išsėtine skleroze, pusiausvyrai

U. Banienė, prof. Gr. Krutulytė

9.30 val. Dailės terapijos poveikis neįgaliųjų profesinėje reabilitacijoje

O. Eitmanavičiūtė, A. Brazauskaitė

9.45 val. Dailės terapijos įtaka valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno suvokimui

V. Markevičiūtė, doc. dr. S. Mostauskis, R. Lukošaitytė

10.00 val. Asmenų, jaučiančių lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą, liemens raumenų ištvermės ir

statinės pusiausvyros kaita

K. Dainauskienė, asit. B. Zachovajevienė

10.15 val. Kineziologinio teipavimo poveikis pacientų, sergančių reumatoidi-niu artritu, rankos

funkcijai

V. Žebrauskaitė, dr. I. Rimdeikienė

10.30 val. Sergančiųjų galvos smegenų infarktu savarankiškumo ir rankos funkcijos atgavimas

taikant veidrodinio atspindžio terapiją

N. Jankauskienė, dr. J. Rapolienė

10.45 val. Slaugos studijų programos studentų socialinių kompetencijų sąsajos su profesine veikla

J. Kalasauskienė, S. Laskienė

11.00 val. Jauno amžiaus moterų ir vyrų fizinio aktyvumo įvertinimas

J. Kriščiokaitytė, K. Beržinytė, R. Pranevičius, V. Ankudavičius, doc. dr. R. Savickas, T.

Gritėnienė

11.15 val. Pilates pratimų poveikis moterims po gimdos šalinimo operacijos

J. Kriščiokaitytė, AE. Aukštikalnytė, E. Lingytė, V. Ambroževičiūtė, doc. dr. R. Savickas, T.

Gritėnienė

11.30 val. Skausmo klinikų teikiamų paslaugų prieinamumo įvertinimas

M. Budrikienė, doc. A. Blaževičienė, K. Juknelis

11.45 val. Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių slaugytojų pasitenkinimas darbu

R. Abraitytė, doc. A. Blaževičienė, K. Juknelis

12.00 val. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų įgalinimo teorinis pagrindimas

J. Keburienė, dr. L. Pauliukėnas

12.15 val. Proaktyvios ir reaktyvios strategijos įtaka pusiausvyrai ir eisenos greičiui pacientams

patyrusiems galvos smegenų insultą

R.Pereckienė, asist. B. Zachovajevienė

12 30 val. Smulkiosios motorikos sutrikimų bei skausmo sąsajos su kasdienės veiklos aktyvumu bei

gyvenimo kokybe, esant trauminiam rankos sužalojimui

R. Gudžiūnaitė, doc. dr. D. Petruševičienė

12.45 val. Lietuvos kineziterapeutų požiūris į psichologinių veiksnių vertini-mą kineziterapeuto

darbe

A. Tichonova, dr. i. Rimdeikienė

13.00 val. Pacientams teikiamų paslaugų kokybės vertinimas palaikomojo gydymo ir slaugos

ligoninėse/skyriuose

E. Tylienė, dr. L. Pauliukėnas, dr. A. Vaškelytė

13.15 val. Paliatyvių pacientų tarpusavio priklausomybės poreikių tenkinimas slaugos ir

palaikomojo gydymo ligoninėse/skyriuose

I. Pagalienė, dr. L. Pauliukėnas, dr. A. Vaškelytė

TURINYS

KINEZIOTEIPAVIMO EFEKTYVUMAS PACIENTŲ, SERGANČIŲ IŠSĖTINE SKLEROZE,

PUSIAUSVYRAI ... 5

Ugnė Banienė, Gražina Krutulytė ... 5

SLAUGOS IR PALAIKOMOJO GYDYMO SKYRIŲ SLAUGYTOJŲ PASITENKINIMAS DARBU ... 6

Reda Abraitytė, Aurelija Blaževičienė, Kęstutis Juknelis ... 6

SKAUSMO KLINIKŲ TEIKIAMŲ PASLAUGŲ PRIEINAMUMO ĮVERTINIMAS ... 7

Milda Budrikienė, Aurelija Blaževičienė, Kęstutis Juknelis ... 7

ASMENŲ, JAUČIANČIŲ LĖTINĮ NUGAROS APATINĖS DALIES SKAUSMĄ, LIEMENS RAUMENŲ

IŠTVERMĖS IR STATINĖS PUSIAUSVYROS KAITA ... 9

Kristina Dainauskienė, Brigita Zachovajevienė ... 9

KINEZIOLOGINIO TEIPAVIMO POVEIKIS PACIENTŲ, SERGANČIŲ REUMATOIDINIU ARTRITU,

RANKOS FUNKCIJAI ... 10

Vilija Žebrauskaitė, Inesa Rimdeikienė ... 10

SERGANČIŲJŲ GALVOS SMEGENŲ INFARKTU SAVARANKIŠKUMO IR RANKOS FUNKCIJOS

ATGAVIMAS TAIKANT VEIDRODINIO ATSPINDŽIO TERAPIJĄ ... 12

Neringa Jankauskienė, Jolita Rapolienė ... 12

SLAUGOS STUDIJŲ PROGRAMOS STUDENTŲ SOCIALINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄSAJOS SU

PROFESINE VEIKLA ... 14

Jolanta Kalasauskienė, Skaistė Laskienė ... 14

JAUNO AMŽIAUS MOTERŲ IR VYRŲ FIZINIO AKTYVUMO ĮVERTINIMAS ... 15

Joana Kriščiokaitytė, Kristina Beržinytė, Robertas Pranevičius, Vytautas Ankudavičius,

Raimondas Savickas, Teresė Gritėnienė ... 15

PILATES PRATIMŲ POVEIKIS MOTERIMS PO GIMDOS ŠALINIMO OPERACIJOS ... 17

Joana Kriščiokaitytė, Aurelija Emilija Aukštikalnytė, Erika Lingytė, Viktorija Ambroževičiūtė,

Raimondas Savickas, Teresė Gritėnienė ... 17

DAILĖS TERAPIJOS ĮTAKA VALGYMO SUTRIKIMŲ TURINČIŲ ASMENŲ KŪNO SUVOKIMUI ... 19

Vaida Markevičiūtė, Sigitas Mostauskis, Rūta Lukošaitytė ... 19

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS NEĮGALIŲJŲ PROFESINĖJE REABILITACIJOJE ... 21

Olivija Eitmanavičiūtė, A.Brazauskaitė ... 21

GREITOSIOS MEDICINOS PAGALBOS DARBUOTOJŲ ĮGALINIMO TEORINIS PAGRINDIMAS ... 23

Jolanta Keburienė, Linas Pauliukėnas ... 23

PROAKTYVIOS IR REAKTYVIOS STRATEGIJOS ĮTAKA PUSIAUSVYRAI IR EISENOS GREIČIUI

PACIENTAMS PATYRUSIEMS GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ ... 25

Rimantė Pereckienė, Brigita Zachovajevienė ... 25

SMULKIOSIOS MOTORIKOS SUTRIKIMŲ BEI SKAUSMO SĄSAJOS SU KASDIENĖS VEIKLOS

AKTYVUMU BEI GYVENIMO KOKYBE, ESANT TRAUMINIAM RANKOS SUŽALOJIMUI ... 26

Rosita Gudžiūnaitė, Daiva Petruševičienė ... 26

LIETUVOS KINEZITERAPEUTŲ POŽIŪRIS Į PSICHOLOGINIŲ VEIKSNIŲ VERTINIMĄ

KINEZITERAPEUTO DARBE... 28

Ana Tichonova, Inesa Rimdeikienė ... 28

PACIENTAMS TEIKIAMŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMAS PALAIKOMOJO GYDYMO IR

SLAUGOS LIGONINĖSE/SKYRIUOSE ... 30

Edita Tylienė, Linas Pauliukėnas, Alina Vaškelytė ... 30

PALIATYVIŲ PACIENTŲ TARPUSAVIO PRIKLAUSOMYBĖS POREIKIŲ TENKINIMAS SLAUGOS IR

PALAIKOMOJO GYDYMO LIGONINĖSE/SKYRIUOSE ... 32

KINEZIOTEIPAVIMO EFEKTYVUMAS PACIENTŲ, SERGANČIŲ IŠSĖTINE

SKLEROZE, PUSIAUSVYRAI

Ugnė Banienė, Gražina Krutulytė

Pusiausvyros sutrikimai ir padidėjusi griuvimų rizika yra vienas iš pagrindinių išsėtinės sklerozės simptomų, pasireiškiančių jau ankstyvoje stadijoje. Tyrimai rodo stiprią sąsają tarp pusiausvyros valdymo sutrikimo ir sensorinės informacijos sumažėjimo [3]. Kinezioteipas yra pigi, lengvai prieinama ir neinvazinė priemonė, galinti pagerinti sergančiųjų išsėtine skleroze statinę ir dinaminę pusiausvyrą, gyvenimo kokybę, sumažinti atsitiktinių griuvimų riziką, suteikdamas propriocepcinį grįžtamąjį ryšį [5]. Ištirti dinamiškai besikeičiančią tiriamųjų pusiausvyrą galima su jautriais, tiksliai ir gausiai žinių suteikiančiais instrumentiniais vertinimo metodais, tačiau klinikiniai testai yra labiau prieinami, pigesni ir tinkamai pritaikant – pilnai informatyvūs.

Darbo tikslas:

Nustatyti kineziteipavimo efektyvumą pacientų, sergančių išsėtine skleroze, pusiausvyrai Uždaviniai:

1. Įvertinti tiriamųjų statinę ir dinaminę pusiausvyrą be kinezioteipo.

2. Įvertinti tiriamųjų statinę ir dinaminę pusiausvyrą su kinezioteipu, užklijuotu ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens funkcine korekcine technika.

3. Įvertinti tiriamųjų statinę ir dinaminę pusiausvyrą su kinezioteipu, užklijuotu placebo ant keturgalvio raumens.

4. Įvertinti skirtingų kinezioteipavimo technikų efektyvumą tiriamųjų statinei ir dinaminei pusiausvyrai. Metodika:

Tyrime dalyvavo 48 darbingi asmenys, kuriems diagnozuota išsėtinė sklerozė. Tiriamieji atsitiktiniu atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes (n=24), atliktas vienpusis aklas tyrimas. Statinė ir dinaminė pusiausvyra vertinama atliekant Berg pusiausvyros, Rombergo, Funkcinio siekimo, Stotis ir eiti testą, Pasitikėjimo pusiausvyros skalę, Išsėtinės sklerozės ėjimo skalę, apskaičiuojant Dinaminės eisenos indeksą. Šie testai atitinka jiems keliamus reikalavimus ir yra tinkami vertinti išsėtine skleroze sergančiųjų pusiausvyrą. Pirmos grupės tiriamiesiems buvo klijuojama funkcinė korekcinė kinezioteipo technika ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens, antros grupės – placebo technika ant keturgalvio raumens. Tiriamieji atliko parinktus testus prieš kinezioteipavimą ir praėjus 1 val. po kinezioteipo užklijavimo. Statistinių duomenų analizė atlikta naudojant SPSS. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo, kai p <0,05.

Rezultatai:

Pradinių duomenų reikšmės tarp grupių statistiškai reikšmingo skirtumo neturėjo (p>0,05). Išanalizavus rezultatus po taikyto poveikio tarp pirmosios ir antrosios grupės nustatyta, kad Pasitikėjimo pusiausvyra ir Išsėtinės sklerozės ėjimo skalių reikšmės tarp grupių statistiškai patikimai skyrėsi (p<0,05). Pirmosios grupės Rombergo, Funkcinio siekimo, Stotis ir eiti testų, Berg pusiausvyros skalės bei Dinaminės eisenos indekso rezultatai pagerėjo.

Objektyviais klinikiniais Berg pusiausvyros ir Dinaminės eisenos indekso testais buvo komplikuota įvertinti tam tikrus jautrius pusiausvyros pokyčius, dėl į vertinimą neįtrauktų punktų (žingsnio pločio, svyravimų amplitudės, judesio greičio pokyčiai ir t.t). Rombergo, Funkcinio siekimo ir Stotis ir eiti testai leido įvertinti pokytį objektyviau dėl konkrečių matavimo vienetų (centimetrai, sekundės, klaidų skaičius).

Išvados:

1. Tiriamųjų statinė ir dinaminė pusiausvyra sutrikusi.

2. Kinezioteipas, užklijuotas ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens funkcine korekcine technika, pagerino tiriamųjų statinę pusiausvyrą, bet pagerėjimas buvo statistiškai nereikšmingas (p>0,05). 3. Kinezioteipas, užklijuotas placebo ant keturgalvio raumens, tiriamųjų statinei pusiausvyrai poveikio

neturėjo.

4. Kinezioteipas, užklijuotas ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens funkcine korekcine technika, veikia efektyviau nei placebo (p<0,05).

SLAUGOS IR PALAIKOMOJO GYDYMO SKYRIŲ SLAUGYTOJŲ PASITENKINIMAS

DARBU

Reda Abraitytė, Aurelija Blaževičienė, Kęstutis Juknelis

Kiekvienos sveikatos priežiūros organizacijos tikslas yra nuolat plėtoti ir stiprinti organizacijos veiklos strategiją, struktūrą, siekiant veiklos efektyvumo, pacientų sveikatos priežiūros kokybės ir darbuotojų pasitenkinimo darbu. Slaugytojų pasitenkinimas darbu – vienas svarbiausių organizacijos valdymo tikslų. Slaugos pagrindas yra pacientų pasitenkinimas gauta paslauga, o slaugytojų darbo pagrindas – slaugytojų pasitenkinimas darbu ir profesinės veiklos galimybėms. Slaugytojų pasitenkinimas įvairiais darbo aspektais ir kitais juos supančiais aplinkos veiksniais sąlygoja pasitenkinimą darbu, slaugytojo entuziazmą, nuoširdumą dirbant, norą keistis, tobulėti, priimti naujoves ir dalyvauti jas įgyvendinant. Mažas pasitenkinimas darbu gali sąlygoti menkos kokybės paslaugas, silpnus bendradarbiavimo, bendravimo ryšius, priešiškumą, blogą sveikatą ar dažną slaugytojų kaitą.

Darbo tikslas:

Įvertinti slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių slaugytojų pasitenkinimą darbu. Metodika:

1. Tyrimas buvo atliktas 2013 metų gegužės – spalio mėnesiais, apklausiant keturiolikos slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių slaugytojas.

2. Buvo išdalintos anketos visų skyrių slaugos administratorėms, kurios vėliau anketas išdalino slaugytojoms (n=217). Atsako dažnis 79,2 %.

3. Slaugytojų anketiniai duomenys buvo analizuojami naudojant SPSS 17.0 versijos statistinį duomenų analizės paketą.

4. Skaičiuoti rangų aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (sn).

6. Kai reikšmingumo lygmuo p≤0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,001 – labai reikšmingu.

Rezultatai:

Buvo nustatyta, kad bendrasis pasitenkinimas buvo vertinamas 148,78±15,4 balo – tai reiškia, kad dauguma slaugytojų yra patenkintos darbu. Mažiausias suminis balas, kuriuo įvertintas bendras pasitenkinimas darbu, buvo 102, didžiausias – 206. Buvo nustatyta, kad pasitenkinimą darbu slaugytojoms didino darbo pobūdis (18,64±3,1 balo), vadovavimo stilius (18,36±2,7 balo) bei santykiai su bendradarbiais (17,42±3,7 balo). Nepasitenkinimą darbu didino tokie veiksniai, kaip prasta komunikacija (15,23±4,5 balo), neadekvatus atlygis už darbą (7,89±2,8 balo), ribotos paaukštinimo galimybės (11,17±4,4 balo), o taip pat papildomos lengvatos (11,31±2,7 balo). Tyrimo metu nustatėme, kad jaunesnio amžiaus grupėse slaugytojos galimų apdovanojimų nesitiki, kai tuo tarpu vyresnės nei 65 m. tuo klausimu aiškios nuomonės neturėjo (p=0,021). Jaunesnės nei 26 m. tyrimo dalyvės labiau nei vyresnės savo darbe buvo patenkintos santykiais su bendradarbiais (p=0,014) ir darbo pobūdžiu (p=0,047). Dirbančios mažesniu nei 1 etato krūviu statistiškai reikšmingai mažiau mato galimybę būti paaukštintos darbe (p=0,001), rečiau tikisi g

lengvatų (p=0,001). Išvados:

1. Bendras pasitenkinimas darbu respondenčių buvo įvertintas gerai ir dažniausiai pasitenkinimą kėlė darbo pobūdis bei vadovavimo stilius.

2. Pagrindinis veiksnys, sąlygojantis nepasitenkinimą darbu, buvo neadekvatus atlygis už darbą.

3. Statistiškai reikšmingai dažniau jaunesnės respondentės buvo patenkintos santykiais su bendradarbiais ir darbo pobūdžiu, tuo tarpu vyresnės – galimais apdovanojimais.

SKAUSMO KLINIKŲ TEIKIAMŲ PASLAUGŲ PRIEINAMUMO ĮVERTINIMAS

Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas apibrėžiamas kaip tam tikros teritorijos gyventojų realizuotos galimybės gauti vienas ar kitas jiems reikalingas gydymo ar slaugymo paslaugas, o gydymo įstaiga turi sudaryti pacientams sąlygas, užtikrinančias ekonominį, komunikacinį ir organizacinį sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. Pagrindinis rodiklis, rodantis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, t.y. per kiek laiko pacientas gali patekti pas gydytoją, atlikti procedūras ir kt. Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu laikoma visų gyventojų galimybė pasinaudoti teikiamomis sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir kt.

Darbo tikslas:

Įvertinti skausmo klinikų teikiamų paslaugų prieinamumą. Metodika:

2. Pacientų anketinę apklausą atliko apmokyti tyrėjai – bendrosios praktikos slaugytojos, dirbančios Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus skausmo klinikose. Pacientai apklausti naudojant klausimyną. Iš viso buvo apklausti 363 pacientai.

3. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai dažniai (proc.).

4. Kiekybiniai duomenys pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (sn).

5. Požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrat (χ2) kriterijus su jo laisvės laipsnių skaičiumi (lls), proporcijų lygybei tikrinti skaičiuotas z-kriterijus.

6. Parametrinių kintamųjų skirstinio normalumui vertinti atliktas Kolmogorovo-Smirnovo testas.

7. Dviejų nepriklausomų imčių parametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas Stjudento t-testas, daugiau kaip dviejų nepriklausomų imčių parametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti – Anova testas.

8. Požymių ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas Spearman koreliacijos koeficientas (r).

9. Jei 0<|r|≤0,3, dydžiai silpnai priklausomi, jei 0,3<|r|≤0,8, vidutiniškai priklausomi, jei 0,8<|r|≤1, stipriai priklausomi.

Rezultatai:

Tyrimo duomenys atskleidė, kad daugiau kaip pusė 52,8 proc. respondentų viena pagridnių kliūčių patenkti į skausmo kliniką įvardijos savosveiaktos būklę. Ketvirčiui respondentų buvo sunku rasti laiko atvykti konsultacijai (25,4 proc.), o 14,2 proc. buvo nepatogus susisiekimas. Turintys sunkumų atvykti į skausmo kliniką dėl sveikatos būklės buvo statistiškai reikšmingai vyresni už neturinčius šios problemos (p=0,001), tuo tarpu besiskundžiantys laiko stoka (p=0,001) ar kitais sunkumais (p=0,002) buvo statistiškai reikšmingai jaunesni, nei turintys šias problemas. Lyginant sveikatos būklės sukeliamus sunkumus, labiau tuo skundėsi moterys (p=0,005) negu vyrai, tačiau vyrai dažniau teigė, kad jiems brangi kelionė (p=0,037). Miesto gyventojai dažniau skundėsi laiko stoka (p=0,023), o kaimo gyventojams aktualesnis buvo nepatogus susiekimas (p=0,001) ir kelionės kaina (p=0,026).

Tyrimo metu nustatyta, kad moterys ir vyrai renkasi skirtingus registracijos būdu (p=0,001). Moteris dažniau užregistruodavo siunčiantis gydytojas (9,0 proc.), o vyrai dažniau registravosi atvykę į skausmo klinikos registratūrą. Respondentai, kurie turėjo aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą registraciją dažniau atlikdavo internetu (atitinkamai 10,2 proc. ir 13,8 proc.). Tyrimo dalyviai su nebaigtu viduriniuoju išsilavinimu dažniau rinkosi registraciją telefonu (72,4 proc.).

Apklausos metu, respondentų buvo prašoma įvardinti informacijos šaltinius, iš kurių jie sužinojo apie skausmo klinikų teikiamas paslaugas. 66,9 proc. tyrimo dalyvių apie skausmo klinikų teikiamas paslaugas informaciją gavo iš šeimos gydytojo. Kitas dažnas informacijos šaltinis – giminaičių ar pažįstamų rekomendacijos (26,7 proc.). Iš žiniasklaidos ar kitų šaltinių informacija buvo gaunama rečiau.

Tyrimo metu taip pat buvo vertinta, kiek laiko pacientai dažniausiai laukia konsultacijos. 44,6 proc. vizito pas skausmo klinikos specialistą laukia 2-4 savaites. Panašus skaičius respondentų teigė vizito laukę trumpiau nei 2 savaites (39,9 proc.). Tačiau 15,4 proc. pacientų vizito turėjo laukti ilgiau kaip mėnesį. Atvykus

konsultuotis, beveik ketvirtadaliui (23,7 proc.) konsultacija vėlavo iki 30 minučių, o 7,7 proc. (n=28) už durų laukia ilgiau nei pusvalandį.

Išvados:

1. Remiantis tyrimo duomenimis galime tegti, kad pagrindine kliūtimi patekti į skausmo klinikas buvo prasta pacientų sveikatos būklė, bei didžioji dalis pacientų konsultacijos turėjo laukti nuo 2 iki 4 savaičių.

2. Dideli pacientų srautai lemia ilgą laiko tarpą nuo registracijos iki patekimo pas skausmo klinikų specialistus.

3. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad didžiausia dalis informacijos apie skausmo klinikų paslaugas gaunama iš šeimos gydytojų, o informacinėmis technologijomis tiek registruojantis pas skausmo klinikų specialistus, tiek ieškant informacijos apie paslaugas, daugiau naudojosi jaunesnio amžiaus ir aukštesnį išsilavinimą turintys respondentai.

ASMENŲ, JAUČIANČIŲ LĖTINĮ NUGAROS APATINĖS DALIES SKAUSMĄ, LIEMENS

RAUMENŲ IŠTVERMĖS IR STATINĖS PUSIAUSVYROS KAITA

Kristina Dainauskienė, Brigita Zachovajevienė

Magistro baigiamajame darbe tikimasi apžvelgti sąsajas tarp pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės pokyčių po reabilitacinio gydymo ir papildomai taikomos kineziterapijos, skirtos gerinti pacientų stuburo juosmeninės dalies stabilumą, kuris daugelį atvejų, esant lėtiniam apatinės nugaros dalies skausmui, būna sumažėjęs. Tyrimai rodo, kad dauguma asmenų, jaučiančių lėtinį apatinės nugaros skausmą (LANS), sukuria „fizinės būklės blogėjimo sindromą“, kuris lemia fizinį neaktyvumą dėl jaučiamo apatinės nugaros dalies skausmo, daro įtaką nugaros raumenų funkcinei būklei ir sukelia laikysenos kontrolės pablogėjimą (Carragee ir kt., 2005). Tyrimų, analizuojančių ryšius tarp nugaros raumenų jėgos ir LANS, rezultatai yra prieštaringi (Paalanne ir kt., 2008). Andersen su grupe autorių (2006) teigia, kad izometrinė raumenų jėgos ištvermė neturi ryšio su nugaros skausmu, Jones ir kt. (2005) – kad didesnė liemens raumenų jėga apsaugo nuo LANS, o sumažėjusi izokinetinė liemens raumenų jėga yra susijusi su LANS (Bayramoglu ir kt., 2006). Yra ir priešingų rezultatų, kurie teigia, kad nėra ryšio tarp liemens raumenų ištvermės ir LANS rizikos. Tyrime nustatyti negalutiniai įrodymai tarp liemens raumenų jėgos ar mobilumo juosmeninėje stuburo dalyje ir LANS rizikos (Hamberg et.al., 2007).

Darbo tikslas:

Įvertinti liemens raumenų ištvermės ir apatinės nugaros dalies skausmo kaitą asmenims, jaučiantiems lėtinį apatinį nugaros dalies skausmą.

Metodika:

Tyrimas atliktas Kauno klinikinės ligoninės FMR skyriuje. Tyrime dalyvavo 25 pacientai (16 moterų ir 9 vyrai), jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, kuriems nustatyta juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko branduolio išvarža. Tiriamiesiems buvo taikomas ambulatorinis reabilitacinis gydymas po gydymo stacionare ir papildomai stuburo stabilumo lavinimo programa.

Visiems tiriamiesiems prieš ir po gydymo buvo įvertinta liemens raumenų ištvermė šiais vertinimo testais:

1. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas pagal Ito, (1996) ir McIntoch (1998). 2. Statinė pilvo lenkiamųjų raumenų ištvermės testas pagal McIntoch (1998) ir McGill (2002). 3. Statinė šoninių liemens raumenų ištvermės testas pagal McGill (2002).

4. Skausmo intensyvumas vertintas skaitmenine analogijos skale nuo 0 iki 10 balų skausmo intensyvumo skalėje. Visi duomenys apdoroti matematinės statistikos metodais su MS Excel ir IBM SPSS Statistics 19 programomis (Vilkoksono kriterijus priklausomoms imtims).

Rezultatai:

Statinė nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė prieš reabilitaciją pagal Ito – 49,20±18,2s., pagal McIntoch – 36,26± 17,04s. Po reabilitacijos pagal Ito – 58,04± 25,84s, pagal McIntoch 43,88±22,22s. Statinė pilvo lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš reabilitaciją pagal McIntoch – 45.56±62.84s., pagal McGill – 19,20±12,27s. Po reabilitacijos pagal McIntoch – 62,84±24,37s., pagal McGill – 24,84±15,34s. Statinė šoninių liemens raumenų ištvermė prieš reabilitaciją pagal McGill skaudamoje pusėje – 10,40±6,29s., sveikoje pusėje – 20,08±9,14s. Po reabilitacijos pagal McGill skaudamoje pusėje – 14,88±7,32s., sveikoje pusėje – 24,56±10,78s. Skausmo intensyvumas prieš reabilitaciją 7,24±0,78b., po reabilitacijos 4,48±0,71b.

Visi gauti rezultatai statistiškai reikšmingai skiriasi (p<0,05) prieš ir po reabilitacinio gydymo. Išvados:

Reabilitacija didina statinę liemens raumenų ištvermę ir mažina apatinės nugaros dalies skausmą asmenims, jaučiantiems lėtinį apatinį nugaros dalies skausmą (p<0,05).

Literatūros sąrašas:

1. Andersen LB, Wedderkopp N, Leboeuf-Yde C. Association between back pain and physical fitness in adolescents.

Spine 2006;31:1740–4.

2. Bayramoglu M, Akman MN, Kilinc S, et al. Isokinetic measurement of trunk muscle strength in women with

chronic low-back pain. Am J Phys Med Rehabil 2001;80:650–5.

3. Carragee EJ, Alamin TF, Miller JL, et al. Discographic, MRI and psychosocialdeterminants of low back pain

disability and remission: a prospectivestudy in subjects with benign persistent back pain. Spine J 2005;5:24–35.

4. Hamberg-van Reenen HH, Ariens GA, Blatter BM, et al. A systematic review of the relation between physical

capacity and future low back and neck/shoulder pain. Pain 2007;130:93–107.

5. Jones MA, Stratton G, Reilly T, et al. Biological risk indicators for recurrent non-specific low back pain in

adolescents. Br J Sports Med 2005;39:137–40.

6. Paalanne Niko, BM, Korpelainen Raija, PhD, Simo Taimela, MD, PhD, Jouko Remes, MSc, Pertti Mutanen, MSc,

and Jaro Karppinen, MD, PhD.Isometric Trunk Muscle Strength and Body Sway in Relation to Low Back Pain in young Adults. SPINE Volume 33, Number 13, pp E435–E441©2008, Lippincott Williams & Wilkins.

KINEZIOLOGINIO TEIPAVIMO POVEIKIS PACIENTŲ, SERGANČIŲ

REUMATOIDINIU ARTRITU, RANKOS FUNKCIJAI

Vilija Žebrauskaitė, Inesa Rimdeikienė

Sergantiesiems reumatoidiniu artritu (RA) kineziterapija yra vienas efektyviausių reabilitacijos metodų siekiant išlaikyti ir gerinti rankos funkciją (Cima et al, 2013). Tačiau siekiant dar efektyvesnės kineziterapijos reikia ieškoti naujų metodų, kurie padėtų atgauti ir išlaikyti prarastas funkcijas. Vienas naujų metodų,

naudojamų reabilitacijoje, yra kineziologinis teipavimas, kurį galima taikyti kartu su kineziterapijos procedūromis.

Vertinant kineziologinio teipavimo poveikio mechanizmą raumenų ir sąnarių funkcijai manoma, kad kineziologinio teipavimo metodas gali būti sėkmingai naudojamas sergančiųjų RA kineziterapijoje, tačiau Lietuvoje dar nėra atlikta mokslinio tyrimo šia tema, be to mokslinių straipsnių duomenų bazėse buvo rastas tik vienas užsienyje atliktas tyrimas, kuriame kineziologinis teipavimas buvo taikomas siekiant pagerinti sergančiųjų RA rankos funkciją. Teigiama, kad kineziologinio teipavimo metu alkūninio nuokrypio korekcija ir raumenų biomechanikos atkūrimas gali pagerinti atliekamų kineziterapijos pratimų efektyvumą. Rankos raumenų biomechaninių funkcijų gerinimas ir išlaikymas gali turėti gydomąjį efektą (Szczegielniak et al, 2012). Darbo tikslas:

Įvertinti kineziologinio teipavimo poveikį pacientų, sergančių reumatoidiniu artritu, rankos funkcijai. Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti pacientų rankos funkcijos pokyčius taikant kineziologinį teipavimą kartu su kineziterapija. 2. Nustatyti pacientų rankos funkcijos pokyčius taikant kineziterapiją.

3. Palyginti pacientų rankos funkcijos pokyčius abiejose grupėse. Metodika:

Tyrime dalyvavo 22 LSMUL Všį Kauno Klinikų Konsultacinės Poliklinikos, Kauno Dainavos poliklinikos ir Kauno Kalniečių poliklinikos pacientai, sergantys RA. Visos tiriamosios – moterys. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 61,18±1,34m. Vidutinė ligos trukmė – 5,73±0,45m. Visos tiriamosios atsitiktinai buvo suskirstytos į dvi grupes:

1. Tiriamojoje grupėje buvo 10 asmenų, kuriems buvo taikomas kineziologinis teipavimas ir kineziterapijos procedūros.

2. Kontrolinę grupę sudarė 12 asmenų. Kontrolinei grupei buvo taikomi kineziterapijos pratimai salėje. Tyrimas truko 2 mėnesius (t.y. 9 savaites), procedūros atliekamos 3 kartus per savaitę. Ištyrimas buvo atliekamas prieš tyrimą ir tyrimo pabaigoje. Naudoti tyrimo metodai: goniometrija riešo judesių amplitudei vertinti (vertinama lenkimas, tiesimas, stipininis ir alkūninis nukrypimas), dinamometrija plaštakos raumenų griebimo jėgai vertinti, modifikuotas Keitelio indeksas rankos funkcinei būklei vertinti, artrito poveikio vertinimo skalė (AIMS II) rankos funkcijai vertinti.

Rezultatai:

Riešo judesių amplitudė abiejose grupėse po 2 mėnesių padidėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05). Tiek kairės, tiek dešinės rankos riešo lenkimo ir kairės rankos riešo tiesimo amplitudės tiriamojoje grupėje po tyrimo buvo didesnės lyginant su kontroline grupe (p<0,05), vertinant alkūninį ir stipininį nukrypimus bei dešinės rankos riešo tiesimą statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nebuvo (p>0,05).

Tiriamojoje grupėje po tyrimo plaštakos griebimo jėga buvo statistiškai reikšmingai didesnė nei kontrolinėje grupėje (dešinės rankos plaštakos griebimo jėga tiriamojoje grupėje padidėjo 6,2kg, kontrolinėje grupėje – 2,25kg, kairės rankos plaštakos griebimo jėga tiriamojoje grupėje padidėjo 5,5 kg, kontrolinėje- 2,08kg) (p<0,05).

buvo statistiškai reikšmingai didesnė nei kontrolinėje grupėje (tiriamojoje grupėje padidėjo 8 balais, kontrolinėje – 5,25 balais) (p<0,05).

Vertinant rankos funkciją naudojant Artrito poveikio vertinimo skalę po tyrimo tarp grupių reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05).

Išvados:

1. Taikant kineziologinį teipavimą ir kineziterapiją po tyrimo buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas riešo sąnario judesių amplitudės, plaštakos griebimo jėgos padidėjimas, rankos funkcinės būklės ir rankos funkcijos pagerėjimas (p<0,05).

2. Taikant tik kineziterapiją po tyrimo buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas riešo sąnario judesių amplitudės, plaštakos griebimo jėgos padidėjimas, rankos funkcinės būklės ir rankos funkcijos pagerėjimas (p<0,05).

3. Po tyrimo dešinės rankos riešo lenkimo, kairės rankos riešo lenkimo ir riešo tiesimo amplitudės, dešinės ir kairės rankų plaštakos griebimo jėga buvo didesnės, rankų funkcinė būklė buvo geresnė taikant kineziologinį teipavimą ir kineziterapiją, nei taikant tik kineziterapiją (p<0,05).

Literatūros sąrašas:

1. Cima SR, Barone A, Porto JM, de Abreu DC. Strengthening exercises to improve hand strength and functionality in rheumatoid arthritis with hand deformities: a randomized, controlled trial. Rheumatol Int. 2013 Mar;33(3):725-32.

2. Szczegielniak J, Łuniewski J, Bogacz K, et al. The use of kinesiology taping method in patients with rheumatoid hand-pilot study. Ortop Traumatol Rehabil. 2012 Jan-Feb;14(1):23-30.

SERGANČIŲJŲ GALVOS SMEGENŲ INFARKTU SAVARANKIŠKUMO IR RANKOS

FUNKCIJOS ATGAVIMAS TAIKANT VEIDRODINIO ATSPINDŽIO TERAPIJĄ

Pacientams po infarkto maždaug nuo 30 iki 66 proc. pažeidžiama viršutinės galūnės funkcija ir dėl to sutrinka savarankiškumas kasdienėje veikloje. Yra daugybė reabilitacijos metodų ir priemonių gerinančių viršutinių galūnių funkcijas, bet veidrodinio atspindžio terapija (VAT) yra paprastas, nebrangus, efektyvus, inovatyvus gydymo metodas, kuris padeda atsistatyti pažeistos rankos funkcijoms, paciento savarankiškumui. Lietuvoje darbų šia tema mažai, vos vienas kitas. Ypač pasigendama darbų, kuriuose būtų tyrinėjama šios terapijos įtaka rankos funkcijos gerėjimui konkrečiai pacientams, patyrusiems GSI. Nors šiuo metu šios studijos yra tik pirminėje stadijoje, tačiau teigiama, kad tolimesni metodikos tobulinimai gali padėti milijonams žmonių patyrusių galvos smegenų infarktą, sergantiems artritu, kitomis sąnarių ligomis, kenčiantiems fantominius skausmus ir kt.

Darbo tikslas:

Įvertinti sergančiųjų, galvos smegenų infarktu, kasdienės veiklos sutrikimus bei veidrodinio atspindžio terapijos poveikį ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu.

Metodika:

skalę;

 • visi tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į kontrolinę ir tiriamąją grupes;

 kontrolinės grupės pacientams 5 kartus per savaitę, po 30-40 min. buvo taikyta ergoterapija. Ergoterapijos priemonėmis buvo lavintas suvokimas bei atliekama mankšta rankoms;

 tiriamosios grupės pacientams taip pat 5 kartus per savaitę, po 30-40 min. buvo taikyta ergoterapija, lavintas suvokimas, o mankšta rankoms buvo atliekama prieš veidrodį;

 tyrime dalyvavo asmenys, kurie, reabilitacijos pradžioje atlikę TPBT, surinko 21 ir daugiau balų, o pagal Lovett skalę 2-3 balus;

 rankos funkcijos įvertinimui buvo naudojamas Jebseno rankos funkcijos testas, dinamometrija, manometrija, goniometrija;

 kasdienių veiklų atlikimas buvo vertinamas naudojant funkcinio nepriklausomumo testą (FNT);

 kiekvienas tiriamasis buvo vertinamas du kartus;

 pirminis pacientų vertinimas buvo atliekamas reabilitacijos pradžioje, o asmenims išvykstant iš reabilitacijos skyriaus buvo atliekamas pakartotinis vertinimas.

Rezultatai:

Įvertinę, pacientų rankos funkcijos sutrikimus, nustatėme, kad tiriamosios grupės pacientų pažeistos rankos jėga padidėjo 4,7 ± 0,8 kg lyginant su kontroline grupe. Labiausiai tiriamosios grupės pacientams padidėjo pažeistos rankos „rakto“ (nykščio ir smiliaus) gnybio jėga 2,1 ± 0,3 kg lyginant su kontroline grupe (p<0,01).

Taip pat tiriamosios grupės pacientams labiausiai pagerėjo šios pažeistos rankos funkcijos: stipininio nuokrypio 5,4 ± 0,6, artimųjų pirštų sąnarių (APS) lenkimo amplitudė 9,9 ± 1,7 ir tolimųjų pirštų sąnarių (TPS) lenkimo amplitudė 9,7 ± 1,8 lyginant su kontroline grupe (p<0,01).

Įvertinus rankos funkciją po veidrodinio atspindžio terapijos (pagal Jebseno rankos funkcijos testą), nustatyta, kad tiriamosios grupės pacientų rankos funkcija statistiškai reikšmingai pagerėjo lyginant su kontroline grupe (p<0,05). Visiškai rankos funkcija atsistatė 37 proc. tiriamosios grupės pacientų.

Mūsų tyrime įvertinę tiriamosios grupės pacientų kasdienių veiklų atlikimą ergoterapijos pabaigoje, nustatėme, kad pacientai tapo iš dalies savarankiški valgydami (5,9 ± 0,2 balo), atlikdami asmens higieną (5,5 ± 0,2 balo), apsirengdami viršutinę kūno dalį (5,9 ± 0,2 balo), apatinę kūno dalį (5,9 ± 0,3 balo).

Taip pat nebuvo nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp amžiaus ir svarankiškumo pagerėjimo tarp grupių bei tarp lyties ir savarankiškumo pagerėjimo tarp grupių.

Atlikus mūsų tyrimą taip pat nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas (p>0,05) ryšys tarp pažintinių funkcijų sutrikimų ir terapijos efektyvumo bei nebuvo nustatyta pažintinių funkcijų sutrikimų įtaka kasdienei pacientų veiklai, lyginant gautus rezultatus tarp grupių.

Išvados:

1. Sergančiųjų galvos smegenų infarktu savarankiškumas ankstyvajame reabilitacijos etape buvo 86 ± 2,4 balai. Taip pat buvo sumažėjusi pažeistos plaštakos raumenų ir pirštų suspaudimo jėga bei riešo ir pirštų sąnarių amplitudės.

2. Tiriamosios grupės pacientams po taikytos veidrodinio atspindžio terapijos savarankiškumas pagerėjo 23,7 ± 2,0 balo (p<0,05). Taip pat statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo ir rankos funkcija, o kontrolinės grupės pacientams statistiškai reikšmingo pokyčio (p>0,05) nenustatėme.

3. Pacientų amžius, lytis, galvos smegenų pažeidimo lokalizacija ir pažintinių funkcijų sutrikimai įtakos rankos funkcijos ir savarankiškumo atgavimui neturėjo (p>0,05).

SLAUGOS STUDIJŲ PROGRAMOS STUDENTŲ SOCIALINIŲ KOMPETENCIJŲ

SĄSAJOS SU PROFESINE VEIKLA

Jolanta Kalasauskienė, Skaistė Laskienė

Bendrosios praktikos slaugytojo kompetencijos koncepcija glaudžiai siejasi su gebėjimu valdyti konfliktines situacijas bei taikyti žinias, įgūdžius įvairaus sudėtingumo veiklos lygmenyse ir dėl to yra aktualus socialinių tyrimų objektas (Žydžiūnaitė, 2004).

Pagal 2011 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Lietuvos medicinos normą MN 28: 2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (Valstybės žinios, 2011-06-14, Nr. 72-3490) nustatomos bendrosios praktikos slaugytojo profesinės veiklos sritys, teisės, pareigos, kompetencijos ir atsakomybė. Ši medicinos norma privaloma visiems Lietuvos Respublikos bendrosios praktikos slaugytojams, jų darbdaviams, taip pat institucijoms, rengiančioms ir tobulinančioms šiuos specialistus bei kontroliuojančioms jų veiklą. Minėtame dokumente slaugytojas apibūdinamas kaip savarankiškas specialistas, lygiavertis asmens sveikatos priežiūros specialistų komandos narys, gebantis identifikuoti slaugos problemas, planuoti veiksmus, numatyti ir vykdyti procedūras, įgyvendinti slaugos kontrolę ir vertinimą. Slaugytojo socialinė kompetencija apibrėžiama kaip rinkinys savybių, požiūrių, vertybių, leidžiančių atlikti profesines užduotis, remiantis konkrečiais veiklos standartais.

Darbo tikslas:

Teoriškai pagrįsti slaugos studijų programos studentų socialinių kompetencijų sąsajas su profesine veikla. Metodika:

Mokslinės literatūros analizė atskleidžia, kad socialinė kompetencija yra sudėtinga, daugialypė koncepcija, kurią sudaro socialiniai, emociniai (pvz., poveikio reguliavimo), pažinimo (pvz., pagrindinės informacijos, įgūdžių perdirbimo / įsigijimo), perspektyvos ir elgsenos (pvz., bendravimo įgūdžiai, visuomeninis elgesys) įgūdžiai bei specialūs rinkiniai (pvz., doroviniam vystymuisi, saviraiškai), kurių reikia sėkmingai socialinei adaptacijai. Socialinės kompetencijos sąvoka dažnai apima papildomus konstruktus, pavyzdžiui, socialinių įgūdžių, socialinės komunikacijos ir tarpasmeninio bendravimo (Semrud-Clikeman, 2007).

Lietuvoje studentų, neišskiriant pagal studijų programas, socialinės kompetencijos tyrimai atliekami nuo 1998 metų (Lekavičienė, 2012), naudojant Ullrich ir de Muynck metodiką (adaptuota R. Lekavičienės, 2001), kurios pagalba galima nustatyti bendrąjį pasitikėjimą savimi, atsparumą nesėkmėms ir kritikai, gebėjimą reikšti jausmus, gebėjimą paprašyti paslaugos ir galėjimą pareikalauti.

Rezultatai:

Palyginus tyrimų (Lekavičienė, 1998-1999, 2010-2011) rezultatus, nustatyta, kad per pastarąjį dešimtmetį įvyko tam tikri studentų (neišskiriant pagal studijų programas) socialinės kompetencijos lygį atspindinčių socialinių įgūdžių pokyčiai: studentai įgijo daugiau pasitikėjimo savimi, tapo ryžtingesni ir mažiau priklausomi nuo kitų žmonių, gebantys spontaniškiau reikšti savo jausmus. Kartu šiuolaikiniai studentai mažiau linkę iš kitų žmonių prašyti paslaugos arba informacijos, o tai gali būti susiję tiek su pozityviomis priežastimis, pavyzdžiui, jau minėtu didesniu pasitikėjimu savo pačių galimybėmis, tiek su negatyviomis priežastimis, pavyzdžiui, atstūmimo arba įsipareigojimų kitiems žmonėms baime (Lekavičienė, 2012).

Kompetencijos struktūra slaugoje apima šešias sritis, iš kurių penkios – vienodos visoms klinikinėms slaugos sritims – tai: bendravimo įgūdžiai, praktiniai įgūdžiai, profesinis tobulėjimas (mokymasis), vadybos įgūdžiai, gebėjimas atlikti mokslinius tyrimus ir šeštoji – atspindinti kiekvienos klinikinės slaugos srities poreikius (Ševcovienė, 2010). Slaugytojo socialinė kompetencija apima asmeninių savybių, vertybių, požiūrių, žinių, įgūdžių, mokėjimų bei gebėjimų visumą ir formuojama praktinėje veikloje taikant teorines žinias. Slaugytojo socialinė kompetencija darbo aplinkoje atspindi gebėjimą priimti sprendimus, funkcionuoti autonomiškai planuojant ir organizuojant slaugą bei sprendžiant paciento problemas. Slaugytojai, tobulindami savo socialinę kompetenciją, įgyją galimybę adekvačiai reaguoti į susidariusių problemų riziką ir jų sprendimo būdus. (Ševcovienė, Treinys, 2013).

Išvados. Socialinės kompetencijos, atskleistos Lietuvos studentų socialinės kompetencijos tyrime – bendrasis pasitikėjimas savimi, atsparumas nesėkmėms ir kritikai, gebėjimas reikšti jausmus, gebėjimas pa-prašyti paslaugos, galėjimas pareikalauti – sutampa su tomis kompetencijomis, kurios reikalingos slaugoje. Literatūros sąrašas:

1. Žydžiūnaitė V. Komandinio darbo kompetencijos ir jų tyrimo metodologija. Slaugytojų veiklos požiūriu: monografija. Kaunas: Judex leidykla, 2004.

2. MN 28: 2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (Valstybės žinios, 2011-06-14, Nr. 72-3490 )

3. Semrud-Clikeman, M. Social competence in children. New York, NY: Springer Science+Business Media; 2007. 4. Lekavičienė R., Antinienė D. Studentų socialinių įgūdžių kaip socialinės kompetencijos rodiklio ir socialinių

demografinių veiksnių sąryšių pokyčiai per pastarąjį dešimtmetį. Psichologija, 2012; 89-102.

5. Ševcovienė D. Pažangios slaugos klinikinės komptencijos vertinimas. Magistro diplominis darbas . Kauno medicinos universitetas. 2010.

6. Ševcovienė D., Treinys P. „Slaugytojų profesinės kompetencijos turinio vertinimas“ VII-osios tarptautinės mokslinės – praktinės konferencijos "Šiuolaikinio specialisto kompetencijos: teorijos ir praktikos dermė" straipsnių rinkinys, 2013/7 Kaunas ISSN 2029-4557.

JAUNO AMŽIAUS MOTERŲ IR VYRŲ FIZINIO AKTYVUMO ĮVERTINIMAS

Remiantis PSO (2010 m.) Europos Tarybos ir Europos Bendrijos teiginiu, kad naujosios Europos ateitis – augantis ir bręstantis žmogus, kuriam turi būti duota galimybė augti sveikam, siekti išsilavinimo, ugdytis sveikus įgūdžius ir atsakomybės jausmą, aktuali ir Lietuvai. Visame pasaulyje susirūpinimą kelia vis prastėjanti jaunų žmonių sveikata. Dažnas studentas neskiria pakankamai dėmesio sveikai elgsenai. Fizinis aktyvumas –

vienas iš svarbiausių sveikos gyvensenos veiksnių, tačiau Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų fizinis aktyvumas yra nepakankamas. Labai svarbu tirti studentų fizinio aktyvumo poreikius, siekius bei, tuo remiantis, kurti palankią edukacinę aplinką, skatinančią juos fizinei veiklai. Fizinė sveikata – viena iš trijų asmens ir visuomenės gerovės komponenčių, nusakančių pagrindinių žmogaus organizmo sistemų, daugiau ar mažiau susijusių su fiziniu aktyvumu, funkcionavimo lygį. Pasaulinė sveikatos organizacija sveikatą apibūdina kaip fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, todėl galime teigti, kad gerai savijautai būtinas ne tik socialinis stabilumas, dvasinis gerbūvis, bet taip pat ir gera fizinė sveikata. Fizinis pajėgumas, aktyvus gyvenimo būdas turi tiesioginį ryšį su žmogaus sveikatai.

Hipotezė – tikėtina, kad gydomosios medicinos studijų programą studijuojančių studentų fizinis aktyvumas yra nepakankamas

Darbo tikslas:

Kompleksiškai įvertinti jauno amžiaus vyrų ir moterų, studijuojančių LSMU fizinį aktyvumą, fizinį pajėgumą bei motyvaciją sportui.

Uždaviniai:

1. Įvertinti LSMU studentų fizinį aktyvumą

2. Įvertinti LSMU studentų kasdienio fizinio aktyvumo lygį

3. Nustatyti motyvacijos sportui lygį ir palyginti po keturių metų laikotarpio

4. Nustatyti LSMU studentų fizinį pajėgumą ir palyginti jo rodiklių kaitą po keturių metų laikotarpio Metodika:

Tyrimas buvo atliekamas 2009 – 2013 m. LSMUL KK reabilitacijos klinikoje. Tyrime dalyvavo LSMU MF, gydomosios medicinos studijų programos studentai. Pirmojoje tyrimo dalyje 2009 m. buvo ištirti I ir II kurso 521 studentai, pakartotinio tyrimo metu 2013 m. buvo ištirti V ir VI kurso 447 studentai. Tiriamieji buvo vertinami du kartus – I arba II kurse studijuojantys, bei po keturių metų, kuomet V arba VI kurse studijuojantys studentai. Fiziniam pajėgumui vertinti buvo naudojama Eurofit testai. Fizinei būklei vertinti buvo matuojamas ūgis, svoris, KMI, pulsas ramybės metu, sistolinis AKS. Studentų motyvacijai nustatyti naudojome fizinio aktyvumo ir motyvacijos anketą bei sporto motyvacijos skalę. Tyrimo duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 19.0 bei Mac os Mountain Lion excel programa. Rezultatai patikimi, kai p <0,05.

Rezultatai:

Analizuojant LSMU studentų fizinio aktyvumo rezultatus, nustatėme, kad fiziškai aktyvesni yra vyrai 88,7 proc. lyginant su moterimis 31,4 proc. Analizuojant studentų motyvacijos lygį sportui nustatėme, kad didesnę motyvaciją sportui turi V ir VI kurso studentai 91,5 proc. lyginant su I ir II kurso studentais 67,8 proc. Analizuojant LSMU studentų kasdienio fizinio aktyvumo lygį nustatėme, kad I ir II kurse studijuojančių studentų kasdienis fizinio aktyvumo lygis yra 62,3 proc., tačiau po keturių metų studijų, V ir VI kurse tų pačių studentų kasdienis fizinis aktyvumo lygis statistiškai reikšmingai sumažėjo – 42,3 proc. p<0,05. Įvertinus bendrą LSMU studentų KMI nustatėme, kad I ir II kurse studijuojančių studentų KMI yra – 22,7 balo, tačiau tų pačių studentų po keturių metų studijų KMI balas statistiškai reikšmingai padidėjo – 24,9 balo p<0,05.Vertinant studentų fizinį

aktyvumą, lyginant per keturis studijų metus stebima priešinga fizinio aktyvumo laisvalaikiu dinamika lyginant vyrų ir moterų grupes: vyrų fizinis aktyvumas didėjo, o moterų – reikšmingai sumažėjo. Vėlesniais tyrimo metais fizinis aktyvumas buvo linkęs mažėti abiejose grupėse. Tai reiškia, kad studentai turi per mažai laisvo laiko nuo studijų metų arba mieliau renkasi pasyvius laisvalaikio leidimo būdus.

Išvados:

1. Nustatyta, kad visų tiriamųjų fizinis aktyvumas yra vidutinis (merginų suminio vertinimo reikšmė 31,4 proc., vaikinų – 88,7 proc.). Išsiaiškinta, kad tiriamieji laisvalaikiu nelinkę būti fiziškai aktyvūs, todėl fizinio aktyvumo rodiklis turi tendenciją mažėti.

2. Studentų kasdienis fizinis aktyvumo lygis vidutiniškai silpnas. I ir II kurso studentų kasdienis aktyvumo lygis įvertintas vidutiniškai, o V ir VI kurse studijuojančių tiriamųjų kasdienis fizinio aktyvumo rodiklis statistiškai reikšmingai sumažėjo.

3. Nustatytas vidutinis tiriamųjų fizinis pajėgumas taikant Eurofit testus bei atsižvelgus į kitus fizinį aktyvumą įtakojančių komponentų rodiklius. Nustatyta, kad po keturių metų studijų tiriamųjų bendroji ištvermė statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).

4. Motyvacija sportui yra vidutiniškai gera visų tiriamųjų, tačiau statistiškai reikšmingai didesnė V ir VI kurse studijuojančių studentų. Nustatytos svarbiausios motyvacijos sportui priežastys skatinančios tiriamuosius sportuoti: noras sveikai gyventi, stiprinti fizinį pajėgumą, kontroliuoti kūno svorį, tenkinti estetinius poreikius.

PILATES PRATIMŲ POVEIKIS MOTERIMS PO GIMDOS ŠALINIMO OPERACIJOS

Histerektomija yra viena dažniausių ginekologinių intervencijų visame pasaulyje, bei viena seniausių ginekologinių operacijų, pirmą kartą atliktų 1843 metais Jungtinėje Karalystėje. Po gimdos šalinimo operacijos reabilitacijoje ypatingas vaidmuo tenka motyvacijai, nes ji suteikia fizinei saviugdai veržlumo, energijos, padeda pasirinkti kryptį. Tai neatsiejamas procesas nuo asmeninių tikslų, vertės ir identiteto. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog Pilates metodas yra saugus bei efektyvus. Pilates metodo pratimai turėjo teigiamą poveikį tiriamųjų fiziniam pajėgumui, vidinių raumenų stiprinimui, lankstumui, savijautai, nuotaikai, skausmo ir nuovargio sumažėjimui bei gyvenimo visavertiškumui.

Hipotezė – tikėtina, kad Pilates metodo pratimai turi teigiamą įtaką funkcinei būklei ir gyvenimo kokybei moterims, po gimdos šalinimo operacijos.

Darbo tikslas

Įvertinti Pilates pratimų poveikio efektyvumą, funkcinės būklės ir gyvenimo kokybės pokyčius moteris, po gimdos šalinimo operacijos

Uždaviniai:

visavertiškumui

2. Nustatyti skirtingų reabilitacijos programų poveikį dubens dugno raumenų jėgai ir ištvermei

3. Įvertinti ir palyginti pacienčių bendrą sveikatos būklę ir gyvenimo kokybę prieš ir po reabilitacijos skirtingose grupėse

Metodika:

Tyrimas buvo atliekamas 2012 – 2014 m. LSMUL KK reabilitacijos klinikoje. Tyrime dalyvavo moterys savanorės (n-62), kurioms planuota gimdos šalinimo operacija. Atsitiktine tvarka moterys buvo suskirstytos į dvi grupes: kontrolinę grupę (n=30), kurioje taikyta įprastinė reabilitacijos programa, ir tiriamają (n=32), kurioje Pilates metodo pratimai taikyti 16 savaičių, 3 kartus per savaitę po 30-45 minutes. Tyrimo metodai: vertinami dubens dugno raumenų jėga ir ištvermė – „Peritron 9300" prietaisu, dieną prieš gimdos šalinimo operaciją ir pasibaigus reabilitacijos programai. Skausmo vertinimas SAS skale.Vertinama moterų savijauta ir gyvenimo visavertiškumas (MFI- 20L, EORTC QLQ-C30, BR23). Tyrimo duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 19.0 bei Mac os Mountain Lion excel programa. Rezultatai patikimi, kai (p<0,05).

Rezultatai:

Skausmo intensyvumas abiejose grupėse po skirtingų reabilitacijos programų taikymo sumažėjo nuo stipraus iki vidutinio, ir nuo vidutinio iki silpno skausmo (p<0,05). Dubens dugno raumenų jėga pradiniame tyrimo taške, t.y. dieną prieš gimdos šalinimo operaciją, tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Grupės dubens dugno raumenų jėgos atžvilgiu buvo homogeniškos. Po gimdos šalinimo operacijos fizinis pajėgumas, dubens dugno raumenų jėga ir ištvermė buvo didesni tiriamosios grupės pacientėms (p<0,05). Tiriamojoje grupėje dubens dugno raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai didėjo viso tyrimo metu (p<0,05). Pasibaigus reabilitacijai tiriamosios grupės dubens dugno raumenų ištvermės vidurkis padidėjo 61,71 proc. (10,65±0,82 s.). Palyginus dubens dugno raumenų ištvermę tarp grupių, nustatyta, kad pasibaigus reabilitacijos programai dubens dugno raumenų ištvermė buvo statistiškai reikšmingai didesnė tiriamojoje grupėje, kur moterys atliko Pilates metodo pratimus (p<0,05). Prieš gimdos šalinimo operaciją abiejų grupių moterų seksualinio funkcionavimo, seksualinio pasitenkinimo, požiūrio į ateitį ir požiūrio į savo kūną rodikliai buvo mažiausi visose skalėse. Po gimdos šalinimo operacijos sumažėjo kontrolinės grupės tiriamųjų bendro gyvenimo visavertiškumo, fizinio funkcionavimo, pažintinio funkcionavimo bei socialinio funkcionavimo rodikliai bei padidėjo vaidmenų funkcionavimo rodiklis (p<0,05). Po Pilates pratimų programos padidėjo tiriamosios grupės moterų fizinio funkcionavimo, vaidmenų funkcionavimo bei emocinio funkcionavimo rodikliai (p<0,05). Nors fizinis aktyvumas daugelio gyvenimo visavertiškumo komponentų tiesiogiai įtakoti negali, tačiau gerėjant funkcinei būklei ir mažėjant simptomų intensyvumui tuo pačiu gerėja ir gyvenimo visavertiškumas.

Išvados:

1. Nustatėme, kad tiriamosios grupės pacientėms po taikytos reabilitacijos programos sumažėjo tiriamųjų fizinis nuovargis bei padidėjo aktyvumas ir motyvacija (p<0,05). Po Pilates treniruočių metu tiriamųjų fizinio pajėgumo rodikliai ir bendras gyvenimo visavertiškumo vertinimas reikšmingai

padidėjo (p<0,05).

2. Tiriamosios grupės pacientėms, kurioms reabilitacijos metu buvo taikomi Pilates metodo pratimai, nustatėme statistiškai reikšmingą dubens dugno raumenų jėgos ir ištvermės didėjimą. Didžiausi dubens dugno raumenų jėgos ir ištvermės pokyčiai pasibaigus reabilitacijos programai (p<0,05).

3. Bendra sveikatos būklė pacienčių abiejose grupėse vertinant subjektyviai po reabilitacijos pagerėjo. Nustatėme, kad daugiausiai problemų respondentėms sukėlė pablogėjusi bendra sveikata ir emocinis funkcionavimas. Kontrolinės grupės pacientėmis lyginant su tiriamosios grupės pacientėmis pablogėjo bendras gyvenimo visavertiškumas, požiūris į ateitį, fizinis, vaidmenų ir pažintinis funkcionavimas bei padaugėjo simptomų (skausmas, dusulys, apetito stoka, nepasitikėjimo savimi ir kitais rodikliai) (p<0,05).

DAILĖS TERAPIJOS ĮTAKA VALGYMO SUTRIKIMŲ TURINČIŲ ASMENŲ KŪNO

SUVOKIMUI

Vaida Markevičiūtė, Sigitas Mostauskis, Rūta Lukošaitytė

Valgymo sutrikimai – bet kokios elgsenos ir ją inspiruojančių požiūrių visuma, liudijanti neadekvatų požiūrį į savo kūną ir pasireiškianti perdėtu bei sveikatai ydingu maisto vartojimo taktikų sureikšminimu. Išskaidant bendrąją valgymo sutrikimų sąvoką būtina paminėti, kad ji apibendrina: nervinę anoreksiją, netipinę nervinę anoreksiją, nervinę bulimiją, netipinę nervinę bulimiją, persivalgymą, vėmimą, susijusį su kitais psichologiniais veiksniais, taip pat kitus nepatikslintus valgymo sutrikimus. Visi išvardinti sutrikimai įtraukti į ligų kodų klasifikatorių TLK – 10. Visus ar dalį išvardintų sutrikimų turintys asmenys arba nebuvo suformavę tinkamos savo kūno kaip objekto koncepcijos, arba ši koncepcija buvo iškreipta besivystant sutrikimui [1]. Darbo tikslas:

Remiantis pasirinktos teorinės medžiagos analize apibūdinti dailės terapijos, kaip gydymo metodo, įtaką valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno suvokimui.

Metodika:

Literatūros paieška pagal pasirinktus raktažodžius elektroninėse mokslinių duomenų bazėse (google scholar). Vartoti raktažodžiai: dailės terapija, dailės terapija ir valgymo sutrikimai, valgymo sutrikimai mene. Rezultatai:

Analizuotuose moksliniuose leidiniuose įvairiapusiškai aptariamos dailės terapijos taikymo galimybės valgymo sutrikimų turinčių pacientų atžvilgiu, nurodomi pasirinkti metodai bei jų taikymo būdai. Taip pat literatūros šaltiniuose apžvelgiamos valgymo sutrikimų formos, pagrindinės tų sutrikimų priežastys.

Kūno įvaizdis, dietos, kultūrinės vertybės, genetiniai veiksniai bei socialinės patirtys yra galimos sutrikimų priežastys, kurios iššaukia ir kritinius subjekto, kaip savęs „formavimo“ veiksnius [2]. Pasak tyrimų dažniausiai sunkia valgymo sutrikimų forma serga jaunos merginos. Jos dažniausiai būna kilusios iš šeimų turinčių rimtų socialinių problemų ar šeimų turinčių finansinį nepriteklių [3]. Iškreiptas socialinės padėties vaizdas bei kūno suvokimas skatina nerimą, kuris, anoreksijos atveju, nustelbia alkio signalus. Neadekvatus

kūno suvokimas, dėl nustelbiamų alkio signalų ar dėl padidinto apetito, gali būti glaudžiai susijęs su suicidiniais atvejais [4]. Dalis valgymo sutrikimų susiformavę ir dėl motinos ir vaiko santykio kūdikystėje, kai motina kiekvieną nerimo ženklą stengdavosi slopinti maitindama kūdikį.

Dailės terapijos taikymas valgymo sutrikimų turintiems asmenims yra naudingas tuo, kad galima vengti tiesioginio verbalinio komunikavimo, daugiau naudotis simbolių kalba, saugiai išreikšti savo emocijas. Dažnu atveju dirbant su valgymo sutrikimų turinčiais asmenimis pastebima, kad diskutuojant apie kūną, jo suvokimą, reikšmę pritrūksta verbalinių išsireiškimų pacientams, tad dailės terapijoje pati dailė yra pagalbinis būdas papildant išsireiškimų skalę [5]. Be to, valgymo sutrikimų turintys asmenys konsultacijų metu labai greitai išmoksta riboti savo žodyną, tad kūrybiniai procesai labai naudingi tuo, kad jie manipuliuoti sąvokomis neleidžia. Dailės terapijos taikymas valgymo sutrikimų turintiems dažnai iššaukia netikėtą elgesį dėl sąmoningo atsakomybės suvokimo, nes šių sutrikimų turintys individai dažnai ignoruodami savo kūną visiškai nejaučia atsakomybės dėl savo veiksmų, skatinančių ligos vystymąsi. Pats kūrybinis procesas duoda rezultatą – kūrinį, kuris priklauso kūrėjui, t.y. valgymo sutrikimų turinčiam asmeniui sunku pripažinti veiksmų dėka sukurtus rezultatus, kūryba duodama rezultatą skatina sąmoningumą veiksmų pasirinkimui bei rodo, jog rezultatai yra kūrėjo veiksmų pasekmės [5].

Valgymo sutrikimų turintiems asmenims taikant dailės terapijos metodus svarbu nuodugniai dirbti ties subjekto įvaizdžio suvokimu, saugiai iškeliant tokius jausmus kaip pyktis, depresija ir baimė.

Dažnu atveju taikant dailės terapijos metodus valgymo sutrikimų turintiems reikia suteikti galimybę eksperimentuoti vietoj įprastų kūrybinių priemonių duodant maistą. Kūrybinis procesas svarbus tuo, kad jis gautą rezultatą leidžia keisti: karpyti, plėšyti, taškyti ar esant poreikiui apverkti, to pasėkoje rezultatų keitimas emocinio proveržio dėka tampa nauju kūrybiniu fragmentu ar inspiracija.

Išvados:

Dailės terapijos taikymas gali būti naudingas kenčiančiam nuo valgymo sutrikimų pacientui: 1. diagnostiniu požiūriu – identifikuojant galimai ydingas sąveikas su aplinka;

2. korekciniu požiūriu – transformuojant neadekvatų kūno suvokimą ir jo inspiruojamą elgesį sveikatai naudinga linkme;

3. socialiniu požiūriu – ugdant socialinius įgūdžius, kurie minėtais atvejais dažniausiai būna sutrikę. Kaip dailės terapija padeda įsisąmoninti ir koreguoti neadekvatų kūno suvokimą?

1. verbalinį bendravimą iš dalies pakeisdama vizualinių ženklų kalba;

2. suteikdama galimybę sąlyginai saugiu būdu išreikšti negatyvų emocinį santykį su kūnu. Literatūros sąrašas:

1. Mury Rubin, Art therapy and eating disorders. The self as significant form. Columbia Press University, 2003. 2. Cynthia M. Bulik, Ruth H. Striegel-Moore, Risk factors for eating disorders. American Psychologist 2007,

181:198-3.

3. June Murphy, Daiės terapijos taikymas gydant nervinę anoreksija. In: Tessa Dalley, Dailė kaip terapija, Vilnius: Apostrofa, 2004, p. 124-38.

4. Eric Stice and Heather Shaw, Risk and maintenance factors for eating pathology: A meta-analytic review. Psychological Bulletin 2004, 206:227-130.

5. Mary Levens, Eating disorders and magical control of the body, London: Routledge, 1995, p. 26- 35.

6. Dafna Rehavia-Hanauer, Identifying conflicts of anorexia nervosa as manifested in the art therapy process. The arts in psychotherapy 2003, 137:149-30.

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS NEĮGALIŲJŲ PROFESINĖJE REABILITACIJOJE

Neįgalumas – dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas [1]. Tarptautinėje funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacijoje (TFK) neįgalumo sąvoka, kuria įvardinamas daugiamatis reiškinys. Kreipdamiesi į žmogų su negalia vieni vartoja terminą žmonės su negale (people with desabilities), kiti vartoja negalūs žmonės (disabled people) [2].

Kasmet Lietuvoje vidutiniškai nustatoma apie 30 tūkstančių naujų invalidumo atvejų. Apie du trečdaliai jų – darbingo amžiaus žmonės.

Profesinės reabilitacijos svarbą reglamentuota neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Jame profesinė reabilitacija apibrėžiama kaip asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis poveikio priemonėmis [1]. Joje dalyvauja darbingo amžiaus neįgalieji.

Lietuvos įstaigos – Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centras, Valakupių reabilitacijos centras, dirbančios su neįgaliaisiais, atstatant jų darbinius, socialinius įgūdžius yra naudojusios dailės terapiją, bet nėra atliktą išsamesnių mokslinių tyrimų. Dienos centre „Šviesa“ nuo 1996 metų vyko saviraiškos užsiėmimai: dailės, keramikos, spalvotų vokų gamyba, paveikslų iš skiautinių gamyba. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija vykdo užimtumo terapiją, viena iš jos dalių dailės terapija.

Apžvelgus kai kuriuos užsienio šalių straipsnius galiu apibendrinti, kad tyrimo tema nėra atlikta mokslinių tyrimų.

Darbo tikslas

Apžvelgti ir išanalizuoti literatūrą, Lietuvos duomenų bazes ir mokslinius straipsnius nagrinėjančius neįgaliųjų profesinę reabilitaciją ir dailės terapijos taikymą neįgaliesiems, siekiant jų sėkmingos integracijos į darbo rinką.

Darbo uždaviniai:

Literatūros apžvalga šiomis temomis:

1. Profesinės reabilitacijos poreikis neįgaliesiems 2. Neįgaliųjų padėtis Lietuvos darbo rinkoje

3. Dailės terapijos poveikis neįgaliesiems dalyvaujantiems profesinėje reabilitacijoje Metodika:

 Mokslinių straipsnių paieška PubMed ir Google-Mokslinčius. Naudoti raktiniai žodžiai: neįgaliųjų profesinė reabilitacija, dailės terapija neįgaliesiems, vocational rehabilitation, art therapy for disabled.

 Literatūros analizė

 Lietuvos duomenų bazės analizė Rezultatai:

Buvo pasirinkta išnagrinėti Lietuvos duomenų bazes bei literatūrą. Užsienio internetinėse svetainėse mokslinių straipsnių, kurie nagrinėtų šią temą tiesiogiai rasti nepavyko.

Negalė kaip nukrypimas nuo normos. Žmogaus psichinės, intelektinės ir fizinės sveikatos normos susiformavo, kai buvo sudaryti medicinianiai bei statistiniai raidos patalogijų modeliai (remiantis stebimais biologiniais simptomais bei intelekto koeficiento IQ kriterijais).

SADM duomenimis, 2010 m. Lietuvoje buvo apie 267,2 tūkst. neįgaliųjų, iš jų apie 64,8 proc. arba 173,3 tūkst. sudarė darbingo amžiaus asmenys. Iš jų dirbo apie 44 tūkst. arba 25,4 proc. Apibendrinant galima teigti, kad dirba tik kas ketvirtas dirbti galintis neįgalus asmuo. 2010 m. bendras šalies nedarbo vidurkis buvo 17,8 proc., neįgaliųjų tarpe jis siekė 74,6 proc. 2012 m. bendras neįgaliųjų skaičius – 260 155, iš jų nedirbančių invalidumo pensijų gavėjų , pagal invalidumo grupes ir lytį, bendras skaičius – 69 954. Neįgalieji, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis bendras skaičius – 737.

Atsižvelgiant į bendrą Lietuvos neįgaliųjų situaciją, dėmesys, kuris turi būti skiriamas jų integracijai į darbo rinką ir pasitelkiant tam visas galimas priemones yra labai svarbus. Viena iš tokių priemonių yra profesinė reabilitacija. Šios sistemos priemonėmis siekiama padėti neįgaliam asmeniui pradėti ar tęsti savo darbinę veiklą. Viena iš svarbiausių profesinės reabilitacijos dalių yra psichologinė, socialinė reabilitacija, kai įvairiomis priemonėmis siekiama kryptingai paveikti asmens mastymą ir elgesį, kelti jo savivertę, grąžinti jo motyvaciją, gebėjimą dirbti.

Dailės terapija puikus metodas padedantis žmogui atstatyti fizinę, psichinę būseną bei jo socialumą. Dailės terapijos dėka asmuo turintis negalią gali saugiai išreikšti neverbaliniu būdu savo emocijas, išgyvenimus. Ji suteikia galimybę individui pasižiūrėti į savo senas problemas naujai. Tobulėti profesinėje srityje piešiant, kuriant įvairius meno darbus. Ugdoma savirealizacija, pasitikėjimas savimi. Darbinė veikla, ypač rankų darbai, lavina neįgaliųjų įgūdžius ir gebėjimus: ištvermę, dėmesio koncentraciją, gebėjimą koordinuoti judesius, smulkiają motoriką, psichinę veiklą. Dailės terapija nukreipia žmogaus psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką, stimuliuojančią jo kūrybines galimybes ir sugebėjimus. Asmenų turinčių psichikos sutrikimus meniniai gebėjimai apima ne vien intuicijos ir jausmų, bet ir intelekto raišką.

Išvados:

1. Remiantis knygų bei duomenų bazių analize, Lietuvoje kasmet nustatoma apie 30 tūkstančių naujų invalidumo atvejų. Apie du trečdaliai jų – darbingo amžiaus žmonės. Dirba tik kas ketvirtas dirbti galintis neįgalus asmuo.

2. Profesinė reabilitacija viena iš priemonių padedanti ne tik, kad neįgaliajam integruotis į darbo rinką, bet ir atstato jo socialinus įgūdžius bei sustiprinina psichoemcinę būklę.

3. Dailės terapija lavina neįgaliųjų įgūdžius ir gebėjimus: ištvermę, dėmesio koncentraciją, gebėjimą koordinuoti judesius, smulkiają motoriką, psichinę veiklą. Jos efktyvumą ir naudą neįgaliajam pabrėžia daugelis socialinių darbuotojų, psichologų.

4. Išanalizavus literatūrą, galima daryti prielaidą, kad integravus dailės terapiją į profesinę reabilitaciją jos rezultatai būtų geresni. Pagrindinis profesinės reabilitacijos rezultatas tai neįgalaus asmens įsidarbinimas ir jo gebėjimo dirbti atstatymas.

Literatūros sąrašas:

1. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=264550&p_query=&p_tr2=