KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪ

(1)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Birutė Rupšytė

Kauno medicinos universiteto slaugos fakulteto studentų požiūris į

mirštantįjį

Magistro dabas

Darbo vadovas

Prof. A. Šeškevičius

(2)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanas

Prof. A. Šeškevičius 2006m. ...mėn. ...d.

Kauno medicinos universiteto slaugos fakulteto studentų požiūris į

mirštantįjį

Klinikinės slaugos magistro darbas

Vadovas Prof. A Šeškevičius 2006 m. ...mėn. ...d. Recenzentas Atliko dr. L. Pauliukėnas studentė 2006m. ...mėn. ...d B. Rupšytė 2006 m. ...mėn. ...d. KAUNAS, 2006

(3)

TURINYS

SANTRAUKA

SUMMARY

SANTRUMPOS

PADĖKA

ĮVADAS

7 TYRIMO

TIKSLAS

IR

UŽDAVINIAI

8 1. LITERATŪROS

APŽVALGA

9

1.1. MIRTIS IR MIRIMAS. 9

1.2. SLAUGA REIKALINGA MIRŠTANTIEMS PACIENTAMS 11 1.3. STRESAS KURIS PATIRIAMAS SUSIDŪRUS SU MIRŠTANČIAIS

PACIENTAIS 19

2. TYRIMO KONTINGENTAS IR TYRIMO METODIKA

22

2.1. TYRIMO KONTINGENTAS 22

2.2. TYRIMO METODIKA 23

2.3. TYRIMO METODAI 26

3. REZULTATAI IR JŲ

APTARIMAS

28

3.1 STUDENTŲ AMŽIAUS PASISKIRSTYMAS PAGAL STUDIJŲ

PROGRAMAS 28

3.2 STUDENTŲ PATIRTIS SUSIDURIANT SU MIRŠTANČIUOJU 29 3.3 STUDENTŲ PATIRTIS SUSIDURIANT SU MIRŠTANČIUOJU 30

3.4 STUDENTŲ POŽIŪRIS Į SUNKIAI SERGANČIŲ IR MIRŠTANČIŲ

LIGONIŲ FIZIOLOGINES PROBLEMAS 31 3.5 STUDENTŲ POŽIŪRIS Į SUNKIAI SERGANČIŲ IR MIRŠTANČIŲ

LIGONIŲ PSICHOLOGINES PROBLEMAS 39 3.6 STUDENTŲ POŽIŪRIS Į SUNKIAI SERGANČIŲ IR MIRŠTANČIŲ

LIGONIŲ SOCIALINES PROBLEMAS 46 3.7 STUDENTŲ POŽIŪRIS Į SUNKIAI SERGANČIŲ IR MIRŠTANČIŲ

LIGONIŲ DVASINES PROBLEMAS 53

(4)

3.9 STUDENTŲ POREIKIS INFORMACIJAI 59 3.10 STUDENTŲ POŽIŪRIS Į SUNKUMUS SU KURIAIS SUSIDURIA

MIRŠTANČIOJO ARTIMIEJI 60

3.11 STUDENTŲ POŽIŪRIS Į PAGALBĄ, KURIĄ GALI SUTEIKTI KITI SPESIALISTAI LIGONIUI IR ARTIMIESIEMS 61 3.12 PALIATYVIOS PGALBOS LIGONINIŲ POREIKIS LIETUVOJE,

STUDENTŲ POŽIŪRIU 62

3.13 STUDENTŲ ŽINIŲ POREIKIS APIE MIRŠTANTĮJĮ 63

IŠVADOS

65 LITERATŪROS SĄRAŠAS

66

(5)

Rupšytė B. Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto studentų požiūris į mirštantyjį, magistro baigiamasis darbas/moklinis vadovas prof. Šeškevičius A.; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2006. – 78 p.

SANTRAUKA

Kyla klausimas: o kas ištinka žmogų, gyvenantį visuomenėje, linkusioje ignoruoti mirtį arba jos vengti? Kokie veiksniai didina (ir ar didina) mirties keliamą nerimą? Kokia turėtų būti nuolat kintanti medicina: humaniška, gerbiama profesija ar naujas mokslas, nepastebintis asmens, siekiantis ne sumažinti žmogaus kančias, bet prailginti jo gyvenimą?

Šio magistro baigiamojo darbo tikslas - įvertinti Slaugos fakulteto studentų požiūrį į mirštantįjį.

Tyrimo uždaviniai:

• nustatyti studentų požiūrį į dažniausiai pasitaikančias mirštančiojo paciento fiziologines, psichologines, socialines, dvasines problemas paliatyvioje slaugoje;

• palyginti KMU Slaugos fakulteto studentų, studijuojančių skirtingose studijų programose, pirmo ir ketvirto kurso požiūrio skirtumus į mirštantįjį;

• nustatyti žinių apie mirštantįjį pacientą poreikį studentų požiūriu; • paruošti studentams bukletą apie mirštančiųjų sampratą.

Tyrimui atlikti buvo gautas KMU bioetikos komiteto sutikimas, tyrimas buvo konfidencialus. Tirti 125 KMU Slaugos fakulteto I ir IV kurso studentai. Jiems pateikta anketa apžvelgianti klausimus susijusius su paliatyviąja slauga ir problemomis su kuriomis susiduria sunkiai sergantys ir mirštantys pacientai.

Gauti rezultatai buvo įvertinti naudojant statistinę analizę.

Išanalizavus gautus atsakymus nustatytas studentų požiūris į pagrindines mirštančiųjų slauos problemas. Fiziologinėse problemose, pirmumas teikiamas skausmui, 116 (93,00%), psichologinėse problemose, žinojimui, kad mirs 88 (70,58%), socialinėse problemose, piniginių reikalų tvarkymo klausimams 82 (66,13%), dvasinės problemose, sąžinės priekaištams 82 (65,60%). Palyginus I ir IV kurso studentų požiūrio skirtumus į mirštantįjį atsižvelgiant į studijų programas, nustatyti studentų požiūrio skirtumai.

(6)

Rupšytė B., View of a dying person of the students of the Nursing faculty of Kaunas Medicine University, master’s studies/ research adviser, Prof. Šeškevičius A., Kaunas Medicine University, Nursing faculty, Nursing and Care department – Kaunas, 2006, 78 pages.

SUMMARY

There is a question: what can happen to person in the society, which tends to ignore or to avoid death? What kind of factors increase (and do they increase) concern felt about death? What should be constantly changing medicine like: a human, respectable job or a new kind of science, which does not pay attention to person and does not try reduce his pains, but to prolong his life?

Purpose of this final master work – to estimate the view of a dying person of the students of the Nursing faculty.

Tasks of the research:

• to estimate the studies’ view of the most frequent physiological, psychological, social, spiritual problems of a dying patient in the palliative care;

• to compare the differences of the view of a dying person between the students of the Nursing faculty of KMU of different study programs in the first and the fourth course; • to estimate the need of the knowledge about a dying person in the students’ opinion; • to prepare a booklet about dying people’s conception for the students.

The agreement of the bioethical Committee of KMU was received to do this research, the research was confidential. 125 students of the 1st_{and 4}th_{course of the Nursing faculty of KMU were}

researched. They were given the questionnaire with question about palliative care and problems of bad ill and dying patients.

The received results were estimated by using of a statistical analysis.

After analyzing the received answers the view of the main care problems of dying people was estimated. The preference was given to pain (116,93%) about physiological problems, the knowing he is going to die (88, 70,58%) about psychological problems, taking care about money matters (82, 66,13%) about social problems, conscience reproaches (82, 65,60%) about spiritual problems. After comparing the view of a dying person between the students of the 1st and 4th courses according to the study programmes the differences were estimated.

(7)

SANTRUMPOS

BPG - Bendrosios praktikos gydytojas ES - Europos Sąjunga

KMU Kauno Medicinos Universitetas

LPMD - Lietuvos paliatyvios medicinos draugija LR - Lietuvos Respublika

PSO - Pasaulio sveikatos organizacija SAM - Sveikatos apsaugos ministerija

(8)

PADĖKA

Norėčiau išreikšti nuoširdžiausią padėka:

• Kauno medicinos universiteto, Slaugos fakulteto dekanui ir magistro baigiamojo darbo vadovui, Prof. Arvydui Šeškevičiui, už kantrybę ir visapusišką pagalbą rašant magistro diplominį darbą ir už suteiktas žinias;

• Kauno medicinos universitetui, visiems jame dirbantiems dėstytojams, dėstytojams kurie dėstė visus šiuos metus ir suteikė daug naudingų žinių, ypač slaugos katedros dėstytojams, už nuoširdų bendravimą ir žinias;

(9)

ĮVADAS

Mes gyvename puoselėjame įvairiausius tikslus, nors ne visada aiškiai juos suvokiame: kažkam – tai tinkamas išsilavinimas, profesinė karjera, kūryba, dvasinis tobulėjimas, kitiems – svarbesni materialūs dalykai, visiems svarbu vaikai, tėvai, kiti artimieji, kuriuos mylime ir kuriems stengiamės padėti. Šalia kiekvieno mūsų buvo žmonės, mokę mus gyventi ir siekti savo tikslų. Tik vargu ar kas mokė, ką daryti, kai sužinome, kad sergame, kai ima aiškėti, jog gyvenimas greitai baigsis (Geffen J. R., 2003).

Mirties tema bus aktuali visada tol, kol bus gyvybė žemėje. Ji neaplenkia mūsų, bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Ir kai žmogus stovi prie amžinybės slenksčio, jam reikalinga aplinkiniu parama, paguoda, juk mirties akivaizdoje kiekvienas jaučia baimę, nerimą, nežinomybę (Lukoševičiūtė I., 1996).

Apie mirtį žinome dar vieną dalyką: ji ne tik tikra, bet amžina ir neišvengiama. Miršta ne tik seni ar ligoniai: vos pradėję gyventi jau esame pasirengę mirti. Kaip byloja žmonių išmintis, niekas nėra toks jaunas, kad negalėtų mirti, ir niekas nėra toks senas, kad negalėtų išgyventi dar vienos dienos. Tą labai gerai pastebėjo Montaigne‘is: mirštame ne todėl, kad sergame, o dėl to, jog esame gyvi. Jai gerai pasvarstysime, pamatysime, jog nuo mirtie visada esame per tą patį atstumą. Galop mirčiai būdingas vienas svarbiausias bruožas: mes niekad negalime pasakyti, nei kad esame saugūs, nei kad nutolome – gal tik akimirką – nuo jos imperijos: nors mirtis kartais nėra tikėtina, tačiau visada galima (Savater F.,2002).

Mirtis yra be galo asmeninis įvykis: kiekvienas žmogus pats vienas eina kelią iki savo mirties. Liūdesys yra išraiška to, kad abu turi kažką prarasti: mirštantysis praranda jam artimus žmones ir savo įprastą „pasaulį“; šeimos nariai praranda mylimą žmogų ir jo „pasaulį“. Mirštantis žmogus praranda savo gyvenimą, o jį lydintys žmonės dar kartą įsisąmonina savo pačių gyvenimo ribotumą (Barden I. ir kt., 2004).

Kyla klausimas: o kas ištinka žmogų, gyvenantį visuomenėje, linkusioje ignoruoti mirtį arba jos vengti? Kokie veiksniai didina (ir ar didina) mirties keliamą nerimą? Kokia turėtų būti nuolat kintanti medicina: humaniška, gerbiama profesija ar naujas mokslas, nepastebintis asmens, siekiantis ne sumažinti žmogaus kančias, bet prailginti jo gyvenimą (Kubler-Ross E., 2001).

(10)

TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo hipotezė: Slaugos fakulteto studentų požiūris į mirštantįjį studijų pradžioje skiriasi, nuo

požiūrio į mirštantįjį studijų pabaigoje.

Tyrimo tikslas - įvertinti Slaugos fakulteto studentų požiūrį į mirštantįjį.

Tyrimo uždaviniai

:

• nustatyti studentų požiūrį į dažniausiai pasitaikančias mirštančiojo paciento fiziologines, psichologines, socialines, dvasines problemas paliatyvioje slaugoje;

• palyginti KMU Slaugos fakulteto studentų, studijuojančių skirtingose studijų programose, pirmo ir ketvirto kurso požiūrio skirtumus į mirštantįjį;

• nustatyti žinių apie mirštantįjį pacientą poreikį studentų požiūriu; • paruošti studentams bukletą apie mirštančiųjų sampratą.

(11)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. MIRTIS IR MIRIMAS

Mirtis, kaip gimimas, yra neišvengiama gyvenimo dalis. Tai yra normalus procesas. Tačiau daugelis nenori – o galbūt bijo – pripažinti, kad mirtis yra neišvengiama. Daugiausia gąsdinanti yra ne pati mirtis, bet mirimo procesas.

Apskritai mirtis yra paskutinis ir neišvengiamas gyvenimo momentas, dalis mūsų egzistencijos, vienintelis tikras mūsų gyvenimo įvykis. Bet žmogus dažniausiai apie tai negalvoja ir stengiasi mirtį išstumti iš savo minčių bei rūpesčių. O ji niekada neateina geru laiku. Dažniausiai - netikėtai.

Ar tai būtų pavasaris, vasara, ruduo ar žiema, rytas ar vakaras, naktis ar diena – nėra žemėje valandėlės, kad garsiu verksmu pasaulio nepasveikintų mažylis, kad tyli ašara nenuriedėtų atsisveikinančiojo skruostu. Taip jau sutvarkyta po šia saule, taip jau amžina, tarytum kasmetinis saulės ratas... Argi ne išmintingiau būtų priimti tai kaip mums patikėtą paslapčių paslaptį, būtinybių būtinybę? Juk matome, kaip kas rudenį miršta žolė ir palieka medžių šakas lapai, kaip netikėtai sustoja kelyje ramiai sau ropojęs vabalėlis, kaip lėtai priglunda prie žemės negalią pajutęs žvėrelis... Beje iš kur daugeliui šiandieninių mūro ir akmens vaikų tai pažinti?

Tačiau mums jau lengviau patikėti, kad turbūt žmogaus prigimtis tokia – viskam priešintis, su tuo, kas esama, nesutikti.

Apie mirtį niekas nieko nežino, nei kas ji, nei to, ar ji nėra visų didžiausias gėris. Tuo tarpu žmonės jos bijo, tarsi žinotų ką.

Mirtis tuo tarpu mūsų neklausia. Ji ateina, kada nori, išsiveda tą, kuris jai reikalingas, ir nėra tos dienos, kad kurio nors širdies nesugildytų žinia: “Nebėra...” Ši žinia nelaukiama ir skaudi, kadangi labai dažnai kartu su ja atsėlina ir kaltės jausmas, kad nebuvai šalia, kad svetimi užspaudė tau brangaus žmogaus akis. Nes tai, kas kadaise buvo baisiausio prakeikimo, juodžiausios nevilties ženklas, dabar jau yra kasdienybė – žmogus miršta vienas. Vienas tyliame kambarėlyje arba svetimos ligoninės palatoje (Lukoševičiūtė I., 1996).

1.1.1. Mirtis ir mirimas įvairiais gyvenimo tarpsniais

Įvairiais gyvenimo trukmės tarpsniais mirimas ir mirtis skiriasi. Gimimas yra gyvenimo trukmės startas, o mirtis – jos finišas. Tačiau mirtis gali ištikti bet kurio amžiaus žmogų. Kai ateina mirtis, ji ir lemia žmogaus gyvenimo trukmę.

Mirtis gali ištikti ir dar gimdoje tebesantį vaisių. Tokiais atvejais neįmanoma sužinoti vaisiaus “reakcijos”, tačiau nesunku matyti tėvų sielvartą. Turbūt nėra nieko sunkiau, kaip gimdymo namuose

(12)

gedėti savo prarasto kūdikio. Anot vienos negyvą kūdikį pagimdžiusios motinos, tai “vienišiausias praradimas, nes tu esi vienintelė, kuri jį pažinojai”.

Kai miršta kūdikis, praradimo ir nevilties, nesėkmės ir net kaltės jausmas yra tikras kontrastas buvusiam džiaugsmui išvydus savo vaiką ir visiškai svetimas šeimai sulaukusiai naujo šeimos nario.

Vaiko mirtis tai nėra tai ką visuomenė suvokia kaip natūralų mirimo procesą, ji visada asocijuojasi su skausmu, neviltimi ir netektimi.

Be sunkių išgyvenimų kurie paliečia visą šeima, bene sunkiausia vaiką parengti jo paties mirčiai. Praeityje buvo įprasta artėjančią mirtį nuo vaiko slėpti manant, kad šitaip galima sumažinti susikrimtimą ir kančią. Šiais laikais manoma, kad mirtina liga sergantys vaikai pakankamai gerai supranta, kas jų laukia, todėl jiems reikia sudaryti galimybę kalbėti apie savo jausmus ir baimę (Purssell E., 1993).

Nors paauglys protu suvokia, kad gyvenimas vieną kart baigsis, jaunystę nuo galimos mirties tarsi koks izoliacijos sluoksnis skiria laikas. Todėl mirštantis jaunas žmogus, tik pradėjęs džiaugtis nepriklausomybe ir pasitikėjimu savimi, ir nenorintis, kad baigtųsi tai, kas ką tik prasidėjo, sumišęs, pasimetęs, kartais įtūžęs gali pasijusti izoliuotas nuo tėvų ir bendraamžių.

Jauno žmogaus mirti sunkus išbandymas tiek šeimai, tiek ir visuomenėje, nes nėra tokių tėvų tikėtųsi ir norėtų gyventi ilgiau už savo vaikus. Tokia priešlaikinė mirtis kelia didžiulę nuoskaudą ir pasipiktinimą.

Vyrauja nuomonė, jog ankstyvosios brandos žmonės yra “geriausios formos”. Tokiems žmonėms mirtis ir mirimo procesas yra beveik svetimas dalykas. Todėl mirtis šeimoje sutinkama kaip didelis sukrėtimas.

Vėlesnės brandos amžiuje fiziniai ir kiti dėl amžiaus vykstantys pasikeitimai primena žmogui apie mirtingumą. Dažnesnės paties žmogaus ar bendraamžių ligos mirimo procesą ir mirtį padaro realiu dalyku. Nepaisant draugų ir šeimos paramos , sunki liga gali sukelti didelius vienišumo ir liūdesio jausmus.

Seni žmonės supranta, kad artėja jų gyvenimo pabaiga. Jiems apie tai primena vis didėjantis jų amžiaus žmonių skaičius. Galbūt dėl to, kad mirtis senatvėje laikoma “natūralia”, pagyvenusių žmonių sielvartas mažai tyrinėjamas. Tačiau tai nereiškia jog senam žmogui nereikia paramos ir rūpesčio susidūrus su mirties akistata.

Mirimui ir mirčiai įtakos turi ir daugelis veiksnių. Tai fiziniai, psichologiniai, socialiniai kultūriniai, aplinkos ir politiniai ekonominiai veiksniai.

1.1.2. Mirimas

Mirimas kaip fiziologinis procesas yra labai sudėtingas fenomenas. Svarbu suprasti, kad retai kada galima tiksliai diagnozuoti mirimo pradžią ir tiksliai prognozuoti, kada žmogų ištiks mirtis.

(13)

Mirimas prasideda tada, kai gydymas negali ligos sustabdyti, o gali tik palengvinti tos nepagydomos ligos požymius. Faktiškai mirtis niekada nepasitraukia nei iš mūsų asmeninio, nei iš žmonių bendruomenės gyvenimo. Tenka susitikti su populiariu filosofijos teiginiu, kad vos užgimę mes pradedame mirti. Dar ne taip seniai organizmas buvo laikomas mirusiu galutinai sustojus širdies veiklai ir išnykus kvėpavimui. Šiandien žinome, kad tų požymių anaiptol nepakanka, nes jie terodo sutrikus tam tikrų organų mechaninę sąveiką (Bozė H. J., 1997).

Pasiruošimas mirčiai, tai vienas iš svarbiausių rodiklių orios mirties užtikrinimui (McCanse, 1995).

1.1.3. Mirtis

Faktiškai mirtis niekada nepasitraukia nei iš mūsų asmeninio, nei iš žmonių bendruomenės gyvenimo. Teka susitikti su populiariu filosofijos teiginiu, kad vos užgimę mes pradedame mirti.

Mirtis yra visuotinė ir neišvengiama. Išskyrus gal tik savižudžius, mirties laikas nuo žmogaus nepriklauso (Roper N. ir kt.,1999).

Mirtis – gyvybės baigtis. Tai procesas, per kurį, išnykus svarbiausioms gyvybinėms organizmo funkcijoms – kvėpavimui, kraujotakai, nutrūksta centrinės nervų sistemos funkcijos (dingsta sąmonė, galvos smegenų refleksai) ir visa organizmo veikla. Mirtį sukelia deguonies stoka. Nutrūkus kraujotakai, žūva galvos smegenų ląstelės. Kitų organų veikla nyksta lėčiau, o pirštų nagai ir galvos plaukai dar gali augti.

Mirties procese skiriama klinikinė mirtis, kuri trunka 5 – 6 min. iki galvos smegenų ląstelių žuvimo, ir biologinė mirtis, arba visiška mirtis (Med. Enciklopedija, 2 M – Ž, 1994).

Žmogus laikomas tikrai mirusi, jei nejuda jo akių vyzdžiai, jei į dirginimą nereaguoja akies ragena, jei nėra jokios reakcijos į vestibulo-okuliarinį refleksą, kai nėra reakcijos į bronchų veiklos skatinimą į trachėją įvedus kateterį, ir kai pacientą atjungus nuo dirbtinio plaučių ventiliatoriaus, nėra savaiminio kvėpavimo judesių (Allan D., 1987; Simpson A., 1978).

1.2. SLAUGA REIKALINGA MIRŠTANTIEMS PACIENTAMS

Paliatyvios slaugos sudedamosios dalys: simptominis gydymas, bendravimas su pacientais ir jų šeimos nariais, nuolatinė globa, mirštančių ligonių slauga; pagalba gedėjimo metu, mokymas, mokslo darbas.

Pirmiausia ir svarbiausia paliatyvios slaugos patirtis – visapusiška pagalba, rūpestis, ir simptomų, varginančių ligonį, gydymas. Paliatyvioji medicina Didžiojoje Britanijoje 1987 m. pripažinta kaip specialybė.

(14)

Per du dešimtmečius slaugos mokslo pagalba slaugytojos sugebėjo patobulinti ir pagerinti paliatyvios slaugos sritį, palengvinti sunkiai sergančių ir mirštančių būtį (Picket M., Cooley M. E., & Gordon D. B., 1998; Benolied J. Q., 1982, 1987; Degner L. et. al., 1982; McCorkle R., 1982).

Visi sergantys asmenys neišvengiamai išsako keletą simptomų, nepaisant ar jie gydosi ligoninėje, skausmo klinikoje ar namuose. Svarbu ne tik įvertinti simptomus, bet ir jų keliamą kančią (Lugton J. & Kindlen M., 2005).

Daugumoje, literatūroje aptariamos sunkiai sergančių ir mirštančiųjų ligonių gydymo problemos ir visai užmirštama apie slaugos svarbą tokiems ligoniams, o juk rūpinimasis mirštančiaisiais ir netektį išgyvenančiais yra svarbus slaugymo aspektas, nes slaugytojo kasdieninis kontaktas su šiais pacientais yra be galo glaudus (Mezey M. & others, 1994). Rūpintis mirštančiuoju – tai rūpintis gyvenimu prieš mirtį, o rūpintis netektį išgyvenančiuoju – rūpintis gyvenimu po mirties (Macijauskienė J., 2001).

Laikas kurį praleidžia slaugytoja su mirštančiuoju, leidžia jai geriau suprasti ir įvertinti jo poreikius, galimybes, nerimą, ji yra ta, kuri pirmoji atskuba jam į pagalbą, kuri nuramina ir paguodžia (Baggs J. G., 1993; Murray Frommelt K. H., 1991; Fakhoury W., 1998).

Slaugytoja praleidusi nemažai laiko su pacientu supranta jį geriau nei kas kitas, tad slaugant šiuos pacientus ji atlieka ir “vertėjos” vaidmenį tarp gydytojo - paciento, o kartais ir tarp paciento – šeimos ir atvirkščiai (Baggs J. G.1993; Benjamin M. & Curtis J.,1992; Oddi L. F. & Cassidy V. R., 1998).

Nuolat kintančios aplinkybės ir mirtinos ligos keliamas netikrumas verčia mirštantį žmogų, jo šeimą ir draugus skirti labai daug energijos ir jėgų naujiems sunkumams nugalėti. Ligai progresuojant, vis daugiau įvairių veiksnių tampa nekontroliuojami, todėl gyvybiškai svarbu ligoniams suteikti galimybę valdyti situaciją bent tų gyvenimo sričių, kurias valdyti jie yra pajėgūs (Hoddler P. & Turley A., 2004).

1.2.1 Fizinės sunkiai sergančių ir mirštančių pacientų problemos

Kiekvienas žmogus savaip žiūri į gyvenimą, mirimą ar mirtį. Mirštantis žmogus ir šeima susiduria su daugeliu labai sudėtingų problemų ir gilių emocinių išgyvenimų. Ne visi mirštantieji reikalauja ar net pageidauja slaugių pagalbos. Tačiau daugeliui žmonių galutiniame jų gyvenimo trukmės etape kvalifikuotas ir jautrus slaugymas gali padėti bent jau kai kurias problemas palengvinti. Mirštantieji turi begalę problemų. Dauguma iš jų susiduria su fizinėmis problemomis mirštantis žmogus tebėra gyvenantis žmogus ir todėl svarbu, kad kiekviena jo likusi diena būtų pragyventa kuo geriau. 1973 m. Cartwright ir kiti Didžiojoje Britanijoje tyrinėjo gyvenimo kokybės prieš mirtį klausimus ir padarė išvadą, kad mirštančio žmogaus gyvenimo kokybė toje šalyje paprastai esti labai prasta (Cartwright A. & others, 1973). Itin didelės gali būti fizinės kančios. Vokietijoje naudota viena

(15)

iš naujausių ir geriausiai atspindinčių paliatyvių ligonių problemas „ESAS“ (Edmuntono simptomų vertinimo sistema) skalė (Chang VT., Hwang SS, Feurman M., 2000), gauti rezultatai rodo, kad fizinės problemos yra vyraujančios tokiems pacientams. Net 25 % sergančiųjų kentė skausmą, 16 % kankino pykinimas, dar 12 % pasireiškė vėmimas, kitos fizinės problemos retesnės. Žmogus, kenčiantis dideles fizines kančias, nepajėgia bendrauti ir pasinaudoti jam rodomu dėmesiu. Žinomas „skausmo vartų“ kūrėjas R. Malzack teigia: „Skausmas turi didelę įtaką sergamumui ir mirtingumui – tai lyg kažkoks vidurys tarp gyvenimo ir mirties“. Skausmas – tai nemalonus emocinis ir sensorinis jutimas, susijęs su esamu ar net galimu audinių pažeidimu ir apibūdinamas konkretaus pažeidimo sąvokomis (Marchertienė I., 2001). Hockley ir kiti tyrė 26 nepagydomomis ligomis sergančius pacientus. Beveik visi tiriamieji atžymėjo fizinio diskomforto problemas. Daugeliui jų pasireiškė ne vienas simptomas (Hockley J. & others, 1988).

Ilgą laiką efektyvus skausmo malšinimas buvo problema tačiau atsiradus naujoms technologijoms, medicinos mokslui žengiant į priekį, pilna skausmo kontrolė tapo įmanoma ir prieinama daugumai pacientų. Akivaizdžiai netenkama svorio, išsenka raumenys, sutrūkinėja oda, prastai gyja žaizdos, sumažėja organizmo imunitetas, dėl bendro negalavimo ir nusilpimo krenta apetitas, o dėl to toliau silpnėja organizmas (Holmes S., 1988). Šleikštulys ir vėmimas ne tik nuslopina apetitą, bet yra ir ypač nemalonus simptomas, kurį mirtina liga sergančiam žmogui tenka patirti. Mirštančiam žmogui dėl to, kad jis mažai juda, mažai valgo ir geria, negauna pakankamai vitamino C, greičiau atsiranda spaudimo žaizdų. Nors spaudimo žaizdų prevencija yra svarbus dalykas, pačiomis paskutinėmis gyvenimo dienomis ir valandomis mirštančiajam svarbiausia yra ramybė. Slaugymas mirštančiojo gerai fizinei aplinkai ir savijautai sukurti yra viena pagrindinių paliatyvios slaugos funkcijų. Čia slaugei reikia turėti daugiau meistriškumo ir kantrybės, kadangi, paciento nepriklausomybei ir jėgoms mažėjant, pats mažiausias nepatogumas gali tapti labai dideliu.

1.2.2. Psichologinės sunkiai sergančių ir mirštančių pacientų problemos

Nors yra kai kurių būdingų bruožų beveik visiems mirštantiesiems, svarbu suprasti, kad kiekvienas mirštantysis ir jo artimieji mirtį sutinka labai individualiai. Yra daug dalykų, dėl kurių mirštantis žmogus gali jausti susirūpinimą ir baimę. Tai, pvz.: mirties baimė, skausmo baimė, mirimo proceso baimė, baimė prarasti kontrolę ir orumą, baimė likti vienišam ir atstumtam. Dažnai trūksta bendravimo, kuris galėtų padėti visas tas baimes išsklaidyti. Mirštančiam žmogui didelio liūdesio šaltinis yra žinojimas, kad mirtis — tai atsiskyrimas nuo šeimos ir draugų. Dažnai tą liūdesį papildo nerimas dėl likusiųjų po jo mirties sugebėjimo tvarkyti savo gyvenimą ir busimo sielvarto. Kai kuriems žmonėms, be baimės sutikti mirtį, padeda jų religinis tikėjimas. Kai kuriems ligoninėje mirštantiems pacientams svarbus bendravimo objektas ir paguodos šaltinis yra katalikų kapelionas ar kurio kito tikėjimo atstovas. Specialiai

(16)

tampa kaip tik tais žmonėmis, kuriems pacientai patiki pačias slapčiausias mintis ir jausmus. Kartais kapelionas padeda mirštančiajam suprasti mirties esmę ir nuteikia sutikti ją oriai, be baimės. Kaip tvirtina Kastenbaum (1981) ir Norbert (1985), viena didžiausių mirštančiojo problemų yra nerimas dėl jo vienatvės. Ligoninėse mirštantys žmonės, nors jie nepaliekami vieni, kartais patiria nepakeliamą vienišumo jausmą, nes jiems stinga artimo bendravimo (Kastenbaum R., 1981; Norbert E.,1985).

Slaugės ir mirštančiojo bendravimas turi būti dažnas. Tas bendravimas gali tapti pasitikėjimo pagrindu, kuris gali padėti sumažinti izoliacijos ir vienišumo jausmą. Norbert (1985) tiesiog sako, kad dar būdamas gyvas, mirštantysis fiziškai jau būna apleistas. Turbūt kiekvienam pacientui reikia švelnaus, meilaus rūpesčio, juolab jo reikia prie mirties slenksčio artėjančiam pacientui.

Antra vertus, žmogus gali būti profesionalų apsuptas ir jaustis vienišas ir apleistas. Tai paaiškinama tuo, kad mirštantysis ligoninėje yra atskirtas nuo šeimos, patogumų ir įprastos namų aplinkos. Medikų komanda gali būti užsiėmusi įranga mirštančiojo gyvybei palaikyti ir užmiršę žmogiškąją šilumą, kurios mirštančiajam labiausiai reikia.

Kai mirštantys žmonės slaugomi namuose, juos supa šeima, draugai, kaimynai, jie mato daugelį savo asmeninių daiktų, kuriuos jiems galima atnešti, paduoti. Žmogui bent jau atrodo, kad jis pats kontroliuoja artimiausią aplinką. Tačiau šiandien daugelyje industrinių šalių žmonės numirti gabenami į ligoninę arba hospisą ir jiems tenka palikti įprastą pažįstamą aplinką. Taigi paguldžius pacientą į ligoninę, ateina momentas, kai jis suvokia, kad niekada nebepamatys savo namų ir savo daiktų. Šis galutinis atskyrimas nuo šeimos gyvenimo ir namų aplinkos turi būti pergyventas taip pat, kaip ir baimė, su mirimu susiję nerimas ir fizinis diskomfortas.

Nerimas didėja, kai žmogus suvokia, kad jis mirs labai apribotoje, jam skirtoje, ligoninės erdvėje. Iš pradžių žmogus būna sunerimęs dėl to, kad jam nežinoma ligoninės tvarka, kad jis nežinos, kaip galės nusiprausti, išsituštinti ir nusišlapinti, kad iškils grėsmė jo gėdos jausmui, kad nebus kreipiama dėmesio į tai, ką jis mėgsta ar nemėgsta valgyti, kad patalpoje gali būti jam netinkama temperatūra ir oro drėgmė, kad triukšmas ir kitų žmonių buvimas šalia gali trukdyti miegoti, kad turėdamas gulėti lovoje, jis negalės savarankiškai judėti, kad bus sunku bendrauti su svetimais jam personalo nariais ir kitais pacientais, kurių jis nepažįsta. Visos šios problemos dar pasunkėja, jei žmogus į ligoninę patenka iš kitos kultūrinės sferos, ir ypač jei toje sferoje yra griežtų su mirimu siejamų religinių bei kultūrinių reikalavimų, kurių sunku ligoninėse laikytis, arba kurių personalas gali nesuprasti.

Ligoninė gali būti nyki, vieniša vieta numirti ir, deja, paradoksas yra tas, kad ligoninėje praktiškai nebėra galimybių mirštančiajam netrukdomam likti vienam su artimaisiais.

Tai gerai atspindi mūsų nepasirengimą pasirūpinti mirštančiu žmogumi, tai ir paskatino steigti hospisus, kuriuose sukuriama atmosfera be įtampos, viešpatauja ramybė, nėra nieko svarbiau už mirštančiojo ir jo šeimos rūpesčius bei norus.

(17)

Nepagydoma liga sergančiam pacientui gali būti nelengva siekti, kad slaugė nuolatos jį dvasiškai paremtų, o slaugei gali būti nelengva tokius santykius su mirštančiu žmogumi užmegzti ir palaikyti. Dažnai susidaro įspūdis, kad slaugės tokių santykių tiesiog vengia. Kartais tai atsitinka todėl, kad jos nesupranta, jog tokie dalykai, kaip pyktis ir depresija, yra „normalūs" mirimo procese. Kartais tai atsitinka bijantis klausimo: „Ar aš iš tikrųjų mirštu?"

Faktiškai toks tiesioginis klausimas užduodamas retai, bet jeigu jis užduodamas, vadinasi, pacientas nori išsakyti savo baimę ir nerimą. Tačiau daugeliu atvejų mirštančiam žmogui to net nereikia klausti. Nors jam atvirai ir aiškiai nepasakoma, kad jis tikrai miršta, yra daug subtilių dalykų, visų pirma gydytojų ir slaugių elgesyje, iš kurių pacientas gali tikrąją padėtį įspėti. Kartais ir pacientas, ir šeima tyliai sutaria atvirai nepripažinti, kad jie žino apie artėjančią mirtį. Kitais atvejais apie tai kalbama atvirai. Ar reikia, ar nereikia pacientams pasakyti apie jų artėjančią mirtį, yra tikrai sudėtingas ir subtilus klausimas.

Yra nemažai praktinio, psichologinio ir dvasinio pobūdžio priežasčių pacientui atvirai pasakyti visą tiesą. Tačiau yra atvejų, kai randama tokių pat rimtų priežasčių tiesai nesakyti. Kai kurios religijos mirštančiam žmogui pasakyti, kad jis miršta, griežčiausiai draudžia. Praktiškai gali būti ir ne taip jau sunku nuspręsti, kaip pasielgti, jeigu mirštančiam žmogui duodama laiko ir sudaroma galimybė su patikimu žmogumi apie viską pasikalbėti, išsakyti savo nerimą, baimę, įtarimus, taip pat ką jis nori ir ko nenori žinoti. Visais atvejais svarbu, kad slaugė jautriai atsižvelgtų į tai, kaip pacientas suvokia savo padėtį ir žinotų, ką jam jau yra pasakę gydytojas ir giminaičiai. Farrar (1992) teigia, kad slaugės turėtų būti pasirengusios „pastebėti ženklus, kurie gali atvesti prie atviro dialogo” (Farrar A., 1992).

Slaugė sužinos tai, kas jai reikalinga, atidžiai klausydama, akylai stebėdama ir atvirai bendraudama. Slaugei sužinojus, ką pacientas jaučia ir ką jis apie savo padėtį žino, jai bus lengviau užmegzti artimus ryšius ir parodyti pacientui, kad ji pasirengusi jį išklausyti. Mirštančiajam, kuris jaučiasi vienišas ir apimtas baimės, artimas bendravimas ir šiluma suteikia paguodos. Būdama kartu, kalbėdama arba patylėdama, pasirūpindama paciento fiziniais poreikiais, slaugė gali šiaip jau nerimo kupinam mirštančiajam suteikti ramybės. Supratimas ir užuojauta yra svarbūs mirštančiojo slaugymo aspektai. Be jų slaugė negali padėti pacientui spręsti mirimo procese galimų psichologinių ir dvasinių problemų.

1.2.3. Problemos šeimoje

Ligoninėje mirštantis giminaitis yra skaudus ir varginantis išgyvenimas šeimai. Tačiau mirštantysis namuose šeimai taip pat sunki, skaudi ir varginanti našta. Vyrauja nuomonė, kad namai yra geriausia vieta numirti, bet negalima menkinti galimų sunkumų. Nepagydoma liga sergančio, ypač pagyvenusio ligonio, priežiūra gali būti labai varginanti ir emociškai sekinanti. Plačiai pripažįstama, kad globėjams reikia teikti visokeriopą fizinę ir emocinę pagalbą.

(18)

Vokietijoje taikoma „atokvėpio“ priežiūros programa kuri leidžia atsipūsti namiškiams, tačiau ji nėra kompensuojama sveikatos apsaugos sistemos paslauga (Radbruch L. & others, 2003).

Prancūzijos universitetinėje ligoninėje apžvelgiant į paliatyvios slaugos problemas paaiškėjo, kad net 13 % šeimų kuriose yra sunkiai sergantis ar mirštantis namiškis iškilo konfliktai susiję su vieno iš šeimos narių slauga (Morize V., Nguyen DT, Lorrente C., Desfosse G., 1999).

1.2.4. Netekties ir sielvarto problemos su kuriomis susiduria artimieji

Artimo žmogaus mirties netektį patyrusiems giminėms gali iškilti arba iškyla daug problemų. Netektis – būdingas savybes turinti emocijų rūšis. Tai ypatingo liūdesio būsena, atsirandanti dėl greitai įvyksiančio, ar jau įvykusio praradimo ar mirties (Šeškevičius A., 2003). Tai emocinės sielvarto problemos, socialinio, o kartais (jei mirusysis buvo pagrindinis šeimos maitintojas) ir ekonominio prisitaikymo problemos. Tuojau po laidotuvių gali tekti tvarkyti mirties pašalpos ir našlės (našlio) pensijos reikalus, derėtis dėl draudimo sutarties, tvarkyti banko sąskaitas. Dažnai tenka daryti lemtingus sprendimus tuo metu, kai svarbiausieji gedintys šeimos nariai turi mažiausiai jėgų tai padaryti.

Iš pat pradžių sielvartas būna itin gilus, kartais apimantis savikritiką ir kaltės jausmą, mintis, ar nebuvo galima mirčiai užkirsti kelio. Žmogų gali apimti gili depresija, jam gali kilti minčių apie savižudybę. Kartais reakcija į netektį prasideda vėliau, ypač jei tenka visą dėmesį ir energiją skirti praktiniams šermenų klausimams spręsti arba jei mirtis ištiko staiga.

Kai kurie žmonės varžosi atvirai reikšti savo liūdesį. Laidotuvės jiems didžiulė trauma. Kitiems kelia nerimą jų sielvarto didumas, kai jie lieka patys vieni ir bijosi netekti proto. Daugelis žmonių, sielvartą ir skausmą išgyvendami labai ilgai pradeda abejoti, ar jie kada nors susitaikys su netektimi ir grįš į normalaus gyvenimo vėžes. Ko gero, netektis yra pats sunkiausias išgyvenimas. Žmogui sunku susitaikyti su mintimi, kad prarasti brangų žmogų yra gyvenimiška ir normalu.

1.2.5. Paliatyvios pagalbos vystimasis Europoje ir Lietuvoje

Paskutinėse mirtinų ligų stadijose sergantieji yra labiausiai reikalingi supratimo, palaikymo, įvairių sričių specialistų bendradarbiavimo bei paramos. Pagalbą šiems pacientams galima laikyti svarbiu civilizacijos kokybės rodikliu. Mūsų visuomenėje daugeliu atvejų šie pacientai yra nustumiami į šoną, o mirtis ir mirimas yra uždrausta tema.

Europoje

Paliatyvios pagalbos principai susiformavo ir buvo pradėti taikyti XX a. pabaigoje. Šiuolaikinės paliatyvios priežiūros ir modernių paliatyvios pagalbos ligoninių pradininke laikoma britė Cicely Saunders. Ji 1967 m. Londone atidarė St. Christopher’s paliatyvios pagalbos ligoninę. Tai buvo pirmasis šios srities modernus mokymas ir mokslinis darbas. C.Saunders pertvarkė šią sveikatos

(19)

priežiūros sritį, kovodama su daugeliu įsišaknijusių neigiamų požiūrių ir nuostatų. Ji iš pagrindų pakeitė reakciją į įvairius mirštančiųjų pacientų ir jų šeimų poreikius.

Pastaraisiais dešimtmečiais pagalba gyvenimo pabaigoje pradėjo susilaukti tinkamo dėmesio. Leidžiami specializuoti moksliniai žurnalai, įkurtos organizacijos ir profesionalams, ir neprofesionalams. Europos paliatyvios pagalbos draugija – EAPC (European Association for Palliative Care) veikia kaip koordinuojantis centras. Pradėtos leisti nacionalinės įstatyminės rekomendacijos, pvz., Airijos vyriausybės (Nacionalinis patariamasis Paliatyvios Pagalbos komitetas, 2001) ir Medicinos instituto JAV (Field ir Cassell, 1997). Paliatyvi pagalba yra teikiama visame pasaulyje, bet keliai ir metodai jos tikslams pasiekti kiekvienoje šalyje yra saviti, nes skirtingos kultūros turi skirtingus metodus padėti žmonėms jų gyvenimo pabaigoje.

PSO (1990) ir Barselonos deklaracijoje(1996) nurodyta, kad Paliatyvi pagalba turi būti integruota į kiekvienos šalies sveikatos priežiūros sistemą, o Parlamento Asamblėjos rekomendacija 1418 (1999) kalba apie mirtinomis ligomis sergančių bei mirštančių žmonių teisių bei orumo gynimą, 2005-03-15 – 16 d. antrame Pasaulio paliatyvios pagalbos asociacijų pasitarime priimtoje Korėjos deklaracijoje kalbama apie Paliatyvios pagalbos sistemos sukūrimą kiekvienoje šalyje.

Lietuvoje

Mūsų šalyje neįteisinta paliatyvios pagalbos paslauga, nepatvirtinti teisės aktai. Lietuva, vienintelė Europoje šalis, kur nėra įsteigta nė vienos Paliatyvios pagalbos institucijos. Kai kurios paliatyvios priežiūros paslaugos teikiamos tik kelių entuziastų pastangomis. Daugiausia Paliatyvios pagalbos teikimo elementų (kaip skausmo malšinimas, simptomų kontrolė) sutinkama slaugos, onkologinėse įstaigose.

Po 50 sovietų okupacijos metų Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė reikštis ir įgyvendinti atskiras iniciatyvas. Buvo paskelbta keletas straipsnių susirūpinusių nepagydomų ligonių slauga, pabrėžiant, kad ligų gydyme reikalingi ne tik medicininiai aparatai, bet ir žmogus, suprantantis ligonį, padedantis susitaikyti su liga, jos neišvengiamu progresavimu, o žemiškajam gyvenimui baigiantis – oriai pasitikti mirtį.1993 m. Lietuvos Caritas iniciatyva (ses. A.Pajarskaitė) Kaune įkurta slaugos ligoninė su tikslu padėti sunkiai sergantiems, vienišiems ir apleistiems ligoniams. Vėliau tokio tipo ligoninės pradėjo veikti Kartenoje, Vievyje ir Utenoje (šv. Klaros). 1996 m. SAM patvirtinus medicininę normą MN 10-1:1996 „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės“ (LR Sveikatos apsaugos ministerijos 1996m. kovo 20 d. įsakymas Nr. 161), pradėjo steigtis asmens sveikatos priežiūros stacionarinės įstaigos pirminiame lygyje. Šiuo metu slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos gali būti teikiamos ir antriniame lygyje.

1995.08.02. medikų iniciatyvinė grupė (onkologai, anesteziologai ir medikai, dirbantys slaugos ligoninėse) įkūrė Lietuvos Paliatyvios Medicinos Draugiją.

(20)

Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje bandoma teikti pagal galimybes paliatyvios pagalbos paslaugas įvairiais modeliais pavienių asmenų iniciatyva.

Nuo 2001 m. Lietuvos Caritas Kaune vykdo projektą „Paliatyvi pagalba namuose“ (koordinatorė L.Škudienė). Iš vokiečių kalbos išversta ir išleista knyga “Ligonių slaugymas namuose”.

Nuo 2003m. Panevėžio Integruotų paslaugų centre veikia Paliatyvios Pagalbos tarnyba. Gydytojai, slaugytojos ir soc.darbuotojai teikia paslaugas ligoniams namuose.

KMU skaitomos Paliatyvios Medicinos kursas BPG ir slaugytojoms; iš anglų kalbos į lietuvių kalbą išversti ir adaptuoti Lietuvai du vadovėliai, paruošti Paliatyvios Medicinos standartai ir norma (Šeškevičius A., 2005).

Paliatyvios pagalbos situacija Lietuvoje problematinė, nes nėra įteisinta kaip paslauga sveikatos priežiūros įstaigose. SAM sudaryta darbo grupė „Dėl paliatyvios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo reikalavimų ir bazinių kainų parengimo“.

2005-05-12 - 13 d. Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje “Holistinis požiūris paliatyvioje pagalboje” buvo aptarta paliatyvios pagalbos padėtis Lietuvoje ir priimtas kreipimasis į sveikatos politikus ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovus (žr. 2 priedą ).

(21)

1.3. STRESAS KURIS PATIRIAMAS SUSIDŪRUS SU MIRŠTANČIAIS

PACIENTAIS

1.3.1. Stresas

Stresas - tai nespecifinė organizmo reakcija į įvairių rūšių fizinį, psichinį ir dvasinį krūvį. Tai naudinga organizmo savybė, padedanti prisitaikyti prie įvairių dirgiklių. Tačiau dažna ir stipri įtampa išsekina žmogaus kūną ir sielą.

Daugumai žmonių poilsis tapo prabanga ir retenybė, todėl dažnai stresą patiriantis organizmas tampa imlus daugeliui laiko ir civilizacijos ligų: infarktams, insultams, vėžiui, nervų ir skrandžio ligoms.

Be to, dažnai susiduriame ir su kritiškomis gyvenimo situacijomis: mirtimi, nelaimingais atsitikimais ir traumomis, skyrybomis šeimoje ir kita (Meška V. ir Juozulynas A., 1996).

1.3.2. Sudėtingi jausmai

Slaugytojai visuomet bus šalia žmonių ir jų likimų, sukeliančių sunkių minčių ir jausmų. Ką jaučiame, kai matome mažą vaikelį, sunkiai sužalotą per eismo avariją, o jo gyvybę palaiko dirbtinė plaučių ventiliacija? Ką jaučiame, kai sėdime šalia mirštančio savo vienmečio žmogaus, paliekančio savo žmoną bei du mažamečius vaikus vienus? Ką jaučiame, kai mėginame paguosti moterį, ką tik sužinojusią, kad jos sūnus serga AIDS? Kaip jaučiamės, kai reikia paskambinti vyresniam žmogui ir pranešti, kad jo žmona staiga mirė? Ką jaučiame, kai pacientas nori numirti, o mirtis delsia iki begalybės? Ką jaučiame ir kaip reaguojame, kai žinome, jog pacientas miršta, o mes neturime laiko prisėsti prie jo? Kaip jaučiamės, kai nėra laisvos palatos, kur mirštantis pacientas galėtų pabūti su savo artimaisiais? Ką jaučiame, kai dėl vietų stokos reikia iš ligoninės išrašyti sunkų ligonį, o mes žinome, kad namuose jis negaus pakankamos paramos ir pagalbos? Kaip reaguojame, kai pamainos metu turime labai mažai laiko prižiūrėti ir aptvarkyti pacientus?

Dažnai norėtume atsiriboti nuo baimės, kurią išreiškia pacientai ir mes patys. Sunki liga, minis ir liūdesys gali būti sutikti kaip asmeninė ir profesinė grėsmė, kuri gali kelti pavojų mūsų nuomonei apie save. Gana normalu būti susirūpinusiam, bailiam, beviltiškam, sutrikusiam, piktam ir beginkliam. Taip pat normalu liūdėti, kai esame šalia kenčiančio paciento ir artimųjų; ir ypač, jei jį ilgai pažinojome. Tačiau net jei mūsų jausmai dažnai yra skausmingi, jie rodo patirties ir asmenybės augimą.

Sudėtingi jausmai, sutinkant mirštančius žmones, dažnai kyla dėl įvairių veiksnių derinio, neatmetant ir mūsų mirties baimės. Tokiomis aplinkybėmis mes jaučiame asmeninę

(22)

grėsmę. Dabar pažvelgsime iš arčiau į tas ir kitas aplinkybes, veikiančias mūsų suvokimą ir tokios situacijos vertinimą.

1.3.3. Streso veiksniai, veikiantys slaugytoją

Kai sutinkame sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus, pažadinama mūsų mirties baimė ir ji labai paveikia mūsų mintis ir reakcijas.

Žmonėms, kurie sunkiai serga ar miršta, arba tiems, kurie neteko savo artimojo, mirtis praranda savo abstraktų bei simbolinį pobūdį. Ji yra kažkas konkretaus, kažkas artimo realybei ir tai, į ką reikia kreipti savo jėgas - protestui ir susitaikymui.

Pacientas ir jo artimieji slaugytojui primena jo paties mirtingumą ir baimę prarasti save. Slaugytojo mirties baimė įgauna bruožus. Slaugytojo baimė tapti bejėgiam, būti fiziškai ar protiškai sužeistam ar prarasti tuos, kuriuos myli, auga. Pacientas ir jo artimieji yra kaip atspindys, pagal kurį slaugytojas vertina savo jėgas. Juose slaugytojas gali pamatyti savo pažiūras, vertybes, gyvenimo principus ir tobulėjimo galimybes. Susitikimas su pacientu ir artimaisiais gali būti suvokiamas kaip asmeninė grėsmė. Slaugytojui gali kilti mintys: „Tu rimtai sergi, ir aš galėčiau būti tavo vietoje. Tu esi aš. Ir aš vieną dieną mirsiu. Ir aš kentėsiu. Mano artimieji gali išeiti ir palikti mane vieną”. Nežinomybės baimė verčia žmogų jaustis visiškai bejėgiu.

Svarbu suvokti, kad neigti mirtį yra visiškai žmogiška ir būtina. Sunkiai sergančių ir mirštančių pacientų slaugymą paveiks mūsų požiūris. Mūsų tikslas - sąmoningai suvokti, kaip mirties neigimą reiškia pacientai ir jų artimieji. Kuo labiau susitaikysime su mirties realybe, tuo mažesnę baime patirsime dirbdami su sunkiai sergančiais ir mirštančiais pacientais.

Kova dėl laiko. Augant lėtinių ligų ir vyresnio amžiaus žmonių skaičiui mūsų visuomenėje, ligoninės ir ligoninių skyriai yra labai perkrauti. Slaugytojas retai turi laiko atlikti viską, ką norėtų padaryti dėl paciento. Šiandienos realybę sudaro ir per daug pacientų, per mažai slaugytojų ir lovų. Pacientų lovos, pripildančios koridorius, poilsio ir vonios kambarius, yra fizinis ir psichikos stresas slaugytojui. Taip pat labai didelis stresas yra žinoti, kad pacientas mirs, ir neturėti laiko prisėsti prie jo dėl kitų slegiamų darbo užduočių.

1.3.4. Visuomenės požiūris į sunkią ligą

Dalis ligų baugina daugelį žmonių. Dažnai poveikį daro ir tai, kaip sunkios ligos aprašomos žiniasklaidoje, kaip dažnai jos vienareikšmiškai tapatinamos su skausmu, kančia, bausme ir mirtimi – nors toks supratimas ir nėra realiai susyjąs su tikrove. Mirtį neigiančios nuomonės ir vertybės, kuriomis pasižymi mūsų kultūra, dažnai atsispindi mūsų santykiuose su sunkiai sergančiais pacientais ir jų artimaisiais. Todėl svarbu, kad slaugytojai būtų skatinami sąmoningai galvoti kaip visuomenės požiūris veikia jų darbą su tokią situaciją išgyvenančiais žmonėmis.

(23)

1.3.5. Asmeninis ir profesinis tapatumas

Yra atlikta daug tyrimų apie slaugytojų asmeninius bruožus. Daugelis norinčių mokytis slaugos išsako stiprų norą tarnauti savo pacientams ir padėti pavieniams žmonėms. Istoriškai slaugytojo vaidmuo suvokiamas kaip motiniškų, moteriškų dorybių – teikti žmogišką rūpestį ir pagalbą – sukonkretinimas. Tokie slaugytojų norai dažnai apsunkina kovą su autoritetais, laikui bėgant toks „nusižeminimas“ gali virsti streso priežastimi. Šiandien toks slaugytojų vaidmuo keičiasi. Bet daugelį dar tebekankina prieštaringi jausmai, kai jie gydančiam gydytojui pasiūlo alternatyvų sprendimą arba prieštarauja gydytojo sprendimams.

Slaugytojo etikos normos reikalauja, kad slaugytojas gerbtų gyvybę, malšintų skausmus bei stiprintų sveikatą arba padėtų pacientui ramiai numirti (tarptautinė slaugų taryba). Laikydamasis šių etikos normų slaugytojas gali bijoti, pavyzdžiui, sukelti skausmą ar suklysti. Taip pat gali bijoti sukelti mirtį. Slaugytojas suvokia save kaip pagalbininką. Kaip jam jaustis, kai stovi prie paciento, užmerkiančio akis ir sakančio: “Pavargau. Noriu mirti. Būk geras palik mane ramybėje...“? Kaip jaučiasi tas, kuris negali padėti pacientui arba neturi laiko padėti taip, kaip norėtų? Kaip jaučiasi tas, kuris diena iš dienos pervargsta skyriuje dėl pagalbos stokos? Ar slaugytojas jaučiasi bejėgis ir kaltas, kai pacientas ir artimieji skundžiasi, kad pacientui nesuteikiama reikalinga pagalba? Ar slaugytojas pyksta ant ligoninės valdžios ir politikų nustatytų sveikatos priežiūros sistemos prioritetų? (Hallbjorg A., 1999). Slaugytojo ir paciento tarpusavio santykis yra vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių aspektų mirimo procese, nes jo kokybiškumas tiesiogiai proporcingas orios mirties užtikrinimui (Hardini R. ir kt.,2003)

(24)

2. TYRIMO KONTINGENTAS IR TYRIMO METODIKA

2.1. TYRIMO KONTINGENTAS

Tyrimas buvo atliktas Kauno Medicinos Universitete, slaugos fakultete. Respondentai – pirmo ir ketvirto kurso, slaugos fakulteto studentai studijuojantys skirtingose studijų programose, išskyrus neakivaizdinių studijų studentus. Tyrimo imtis sudaryta siekiant palyginti slaugos fakulteto studentų požiūrį į mirštančiuosius studijų pradžioje ir studijų pabaigoje. Tyrimas buvo konfidencialus, atliktas gavus Kauno Medicinos Universiteto Slaugos fakulteto sutikimą, taip pat gavus studentų sutikimą, bei bioetikos komteto sutikimą 2005-12-08 Nr. BC-SLF(M)-21 (žr. Priedas 3).

Buvo tiriama slaugos studijų studentų (po med. mokyklos ar kolegijos ir po vidurinės), socialinio darbo medicinoje studijų studentų, ergoterapijos studijų studentų ir kineziterapijos studijų studentų požiūris į mirtį ir mirštančiuosius. Tarpusavyje buvo lyginami slaugos studijų studentų (po med. mokyklos ir po vidurinės), socialinio darbo medicinoje studijų studentų, ergoterapijos studijų studentų, kineziterapijos studijų studentų pirmo ir ketvirto kurso studentų požiūrio skirtumai.

Šio tyrimo metu KMU slaugos fakultete: kineziterapijos studijų programos I kurse studijuoja - 15, IV – 14 studentų; ergoterapijos studijų programos I kurse studijuoja – 12, IV – 16 studentų; socialinio darbo medicinoje studijų programos I kurse studijuoja – 11, IV – 14 studentų; slaugos po vidurinės mokyklos studijų programos I kurse studijuoja – 24, IV – 17 studentų; slaugos po medicinos mokyklos ar kolegijos studijų programos I kurse studijuoja – 14, IV – 17 studentų. Iš viso 154 studentai

(25)

Detalesnė studentjų grupės charakteristika pagal amžiaus statistinius rodiklius 1 lentelė

I Kurso studentų amžius (metai) IV Kurso studentų amžius (metai) Amžia us rodikli ai Kinezit erapeut ai Ergoter apeutai Slauga po vidurin ės Slauga po medici nos mokykl os Sociali niai darbuot ojai Kinezit erapeut ai Ergoter apeutai Slauga po vidurin ės Slauga po medici nos mokykl os Sociali niai darbuot ojai Student ų amžius visoje tyrimo grupėje (metai) Respon dentų sk. 10 11 12 15 11 12 10 16 16 12 125 vidurki s 18,50 18,45 18,58 24,47 18,27 21,50 21,50 22,31 28,19 21,50 21,74 vidutini s kvadrat inis nuokry pis 0,85 0,82 0,67 2,07 0,65 0,67 0,71 0,70 3,10 0,67 3,49 pusė respon dentų 18,50 18 18,50 24 18 21 21 22 27 21 21 dažnia usiai pasitai kantis atsakiu siųjų amžius 19 18 18 24 18 21 21 22 26 21 22 jauniau sias respon dentas 17 17 18 22 17 21 21 21 25 21 17 vyriaus ias respon dentas 20 20 20 30 19 23 23 24 35 23 35

x- vidurkis; s - vidutinis kvadratinis nuokrypis; Me - pusė respondentų; Mo - dažniausiai pasitaikantis atsakiusiųjų amžius; jauniausias respondentas – Min; vyriausias respondentas – Max.

Viso buvo apklausta 125 respondentai, apklaustųjų tarpe respondentai nuo 17 iki 35 metų. Respondentai dalyvavę tyrime, pagal amžiaus rodiklius pasiskirstė sekančiai (žr. 1 lentelė).

Visoje grupėje amžiaus vidurkis 21,74, (3,49) metų, pirmo kurso studentų tarpe 19,98 (2,36) metai, ketvirto kurso studentų tarpe amžiaus vidurkis 23,32 (3,49). Pusės apklaustųjų amžius visose grupėse 21 metai. Dažniausiai pasitaikantis atsakiusiųjų amžius visose grupėse 22 metai. Jauniausias

(26)

respondentas visose grupėse 17 metų, vyriausias visose grupėse 35 metų. Kaip galima pastebėti amžiaus rodiklių skirtumai visose tiriamųjų grupėse skyrėsi nežymiai p ≥ 0,05.

2.2. TYRIMO METODIKA

Studentai buvo pakviesti dalyvauti tyrime, pirmiausiai informavus juos apie norima atlikti tyrimą, jo tikslą, atlikimo būdą, bei anketos pildymo taisykles. Anoniminės anketos pagalba, buvo tiriamas studentų požiūris į pagrindines problemas su kuriomis susiduria mirštantys pacientai ir jų artimieji. Į tyrimą įtraukiami respondentai:

• Pirmo ir ketvirto kurso slaugos studijų studentai (po med. mokyklos ir po vidurinės); • Pirmo ir ketvirto kurso socialinio darbo medicinoje studijų studentai;

• Pirmo ir ketvirto kurso ergoterapijos studijų studentai; • Pirmo ir ketvirto kurso kineziterapijos studijų studentai. Į tyrimą neįtraukiami respondentai:

• Antro ir trečio kurso slaugos fakulteto studentai; • Neakivaizdinių studijų studentai;

(27)

Tiriamieji (125)

Slauga po vidurinės 1 ir 4 kursai(28) Slauga po med. mokyklos 1 ir 4 kursai (31) Ergoterapija1 ir 4 kursai (21) _Anketavimas Išdalinta 140

Duomenų rinkimas, apibendrinimas, analizė Grąžinta tinkančių analizei 125

Statistinių rodiklių skaičiavimas

Išvados

III Etapas I Etapas Kineziterapija1 ir 4 kursai (22) Sos. Darbas medicinoje 1 ir 4 kursai (23)

KMU Slaugos fakultete šias programas

studijuojantys (154)

Neištirti 29

II Etapas

(28)

2

.3. TYRIMO METODAI

2.3.1. Anketinė apklausa

Tyrimui taikyta, anketinė apklausa (vienkartinė), šiam tyrimui paruošta (autorinė) anketa (1 priedas). Anketa sudaryta remiantis literatūra, nagrinėjančia mirštančių pacientų būklę ir problemas išeičių stadijoje (Roper N., Logan W., Tiernery A., 1999) (Hoddler P. & Turley A., 2004), (Lugton J. & Kindlen M., 2005).

Anketą sudaro 20 klausimų iš kurių: 16 uždarų klausimų (9 dichotoninio tipo klausimai, 3 daugkartinio pasirinkimo klausimai, 4 rangavimo klausimai) ir 4 atviro tipo klausimai (Žydžiūnaitė V., 2001). Anketa laikoma neatsakyta ir tolimesnei duomenų analizei netinkama jei randamas bent vienas neatsakytas (atsakytas ne pagal reikalavimus) klausimas. Mirštančiųjų problemos anketoje išdėstytos svarbumo principu, remiantis paliatyvios slaugos objektais: skausmo ir kitų fizinių simptomų kontrole, taip pat psichologinių, socialinių ir dvasiniais klausimais. Rangavimo klausimai buvo vertinami balais mažėjimo tvarka, nuo 12 iki 1 balo (aukščiausi vieta turi didžiausią balų skaičių, pvz. 1 vieta – 12 balų, o 12 vieta – 1 balą). Įvertinus klausimo atsakymą balais, bus apskaičiuojamas bendras klausimo atsakymo balas, pagal formulę:

Klausimo Atsakymo , kur E

1 A E Balai i i ⋅ =

∑

=

i – respondentų skaičius pasirinkęs šią vietą, A – vietos

numeris, n – atsakiusiųjų skaičius.

Didžiausias apskaičiuotas balas atsakymui suteikia pirmumą (yra svarbiausias) kitų klausimo atsakymų atžvilgiu.

2.3.2. Duomenų analizė

Atlikus anketinę apklausą, iš gautų duomenų, naudojant MS Excel programa, sudaryta duomenų bazė. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui populiacijoje įvertinti apskaičiuotos atitinkamos imties charakteristikos (Sapagovas J. ir kiti, 2000) naudojant matematinę statistiką. Šiems skaičiavimams naudota specializuota programa „STATISTICA 6.0“ sudarytas iš įvairios paskirties statistinių modulių. Skaičiuotos šios charakteristikos:

• Požymių padėties charakteristika yra imties vidurkis. Kitos požymiui įvertinti šiame tyrime naudotos charakteristikos, yra mediana, moda.

1. Vidurkis:

∑

= = n i i x n x 1 1

, kur n – stebėjimų skaičius, x – išmatuoti požymiai;

2. Mediana: ⎪⎩ ⎪ ⎨ ⎧ = + + = = + ₊ . 2 , 2 , 1 2 , ˆ 1 1 k n kai x x k n kai x m _k _k k e ;

(29)

3. Moda: i p p p p p x m_o ⋅ − − − + = 3 1 2 1 2 min 2

ˆ , kur p2 – požymių kiekis analizuojamoje

imtyje, p1 – požymių pasireiškimo dažnis prieš tai buvusiame intervale, p3 – požymių

pasireiškimas sekančiame intervale, i – požymio intervalo dydis.

Kiekybiniai duomenys pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai, su vidutiniu kvadratiniu nuokrypiu x(s), kai skirtumas laikomas statistiškai patikimu p ≤ 0,05.

• Požymių sklaidos charakteristika yra vidutinis kvadratinis nuokrypis

∑

= − = n i i x x n s 1 2 ) ( 1

, kur xi – išmatuoti požymiai

Požymio tarpusavio ryšiai nustatyti remiantis šiais statistiniais kriterijais. Grupių požymiai vertinti naudojant Vilkoksono kriterijų dviems imtims. Kur W=13, o Z=1,64

Esant reikšmingumo lygmeniui p ≤ 0,05, požymių skirtumas tarp tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.

Spirmeno ranginis koreliacinis koeficientas naudotas įvertinti požymio tarpusavio priklausomybę tarp grupių. Apskaičiuojamas, remiantis formule:

6S r = 1 -

(30)

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Studentų amžiaus pasiskirstymas pagal studijų programas

Studentų amžiaus pasiskirstymas 2 lentelė

Amžiaus vidurkis Kursas Ergotera- pijos Kinezite- rapijos Slaugos po vidurinės mokyklos Slaugos po medicinos mokyklos ar kolegijos Socialinės medicinos Iš Viso I 18,45 18,50 18,58 24,47 18,27 19,98 IV 21,50 21,50 22,31 28,19 21,50 23,32 Iš Viso 19,90 20,14 20,71 26,39 19,96 21,74

Pirmo kurso Ergoterapijos studentai : 1 (9,09%) – 17 metų, 5 (45,45%) – 18 metų, 4 (36,36%) - 19 metų, 1 (9,09%) – 20 metų.

Pirmo kurso Kineziterapijos studentai : 1 (10,00%) – 17 metų, 4 (40,00%) – 18 metų, 4 (40,00%) - 19 metų, 1 (10,00%) – 20 metų.

Pirmo kurso slaugos po vidurinės mokyklos studentai : 6 (50,00%) – 18 metų, 5 (41,67%) - 19 metų, 1 (8,33%) – 20 metų.

Pirmo kurso slaugos po medicinos mokyklos ar kolegijos studentai : 2 (13,33%) – 22 metų, 3 (20,00%) - 23 metų, 4 (26,67%) – 24 metų, 3 (20,00%) – 25 metų, 1 (6,67%) – 26 metų, 1 (6,67%) – 27 metų, 1 (6,67%) – 30 metų.

Pirmo kurso socialinio darbo medicinoje studentai : 1 (9,09%) – 17 metų, 6 (54,55%) - 18 metų, 4 (36,36%) – 19 metų. Amžiaus vidurkis pirmo kurso studentų tarpe 19,98 (1,01) metų.

Ketvirto kurso Ergoterapijos studentai: 6 (60,00%) - 21 metų, 3 (30,00%) - 22 metų, 1 (10,00%) - 23 metų.

Ketvirto kurso Kineziterapijos studentai: 7 (58,33%) - 21 metų, 4 (33,33%) - 22 metų, 1 (8,33%) - 23 metų.

Ketvirto kurso slaugos po vidurinės mokyklos studentai : 1 (6,25%) – 21 metų, 10 (62,50%) - 22 metų, 4 (25,00%) – 23 metų, 1 (6,25%) – 24 metų.

Ketvirto kurso slaugos po medicinos mokyklos ar kolegijos studentai : 3 (18,75%) – 25 metų, 3 (18,75%) - 26 metų, 3 (18,75%) – 27 metų, 2 (12,50%) – 28 metų, 1 (6,25%) – 30 metų, 1 (6,25%) – 31 metų, 1 (6,25%) – 32 metų, 1 (6,25%) – 33 metų, 1 (6,25%) – 35 metų

Ketvirto kurso socialinio darbo medicinoje studentai : 7 (58,33%) – 21 metų, 4 (33,33%) - 22 metų, 1 (8,33%) – 23 metų. Amžiaus vidurkis ketvirtame kurse 23,32 (1,17)metai.

Kaip galima pastebėti visoje imtyje didžiausią dalį sudaro 18 - 22 metų respondentai. Galima daryti išvadą, kad apklaustųjų amžiaus skirtumai lyginat pirmo ir ketvirto kurso studentų amžių yra

(31)

nežymūs, o tai reiškia, kad apklaustieji buvo panašaus amžiaus, visose tiriamose grupėse p ≥ 0,05 (žr. 1, 2 lentelės).

3.2. Studentų patirtis susiduriant su mirštančiuoju

Studentų patirtis susiduriant su mirštančiuoju 3 lentelė

Teko susidurti su mirštančiu žmogumi Ergotera-

pijos Kinezite- rapijos

Slaugos po vidurinės mokyklos Slaugos po medicinos mokyklos ar kolegijos Socialinės medicinos Iš Viso Kursas n % n % n % n % n % N % I 3 27,27 2 20,00 4 33,33 9 60,00 3 27,27 21 35,59 IV 3 30,00 4 33,33 7 43,75 16 100,00 3 25,00 33 50,00 Iš Viso 6 28,57 6 27,27 11 39,29 25 80,65 6 18,18 54 43,20

Su mirštančiu pacientu, iš visų respondentų susidūrė tik 54 (43,20%) studentų. Daugiausiai su mirštančiu pacientu susidūrė slaugos po vidurinės ir po medicinos mokyklos ar kolegijos studentų. Iš gautų rezultatų galima daryti prielaidą, kad su mirštančiais pacientais dažniausiai susiduria studentai turintys darbo patirtie, ar praktikos medicinos įstaigose. Atlikus koreliacinę analizę tarp slaugos po medicinos mokyklos ar kolegijos pirmo ir ketvirto kurso studentų darbo stažo ir susidūrimo su mirštančiuoju, rastas statistiškai patikimas r = 0,8 ryšys, p≤0,05.

Iš visų respondentų tik 25 (20,00%) turi stažą dirbant medicinos įstaigose. Tai slaugos po medicinos mokyklos studentai, pirmo kurso 9 studentai : iš jų 2 respondentai turi 1 metų stažą, 2 – 2 metų stažą, 1 – 4 metų stažą, 3 - 3 metų, 1 – 5 metų stažą o ketvirto kurso studentai: 16 turi stažą dirbant medicinos įstaigose: 1 - 1 metų stažą, 2 – 2 metų stažą, 1 – 3 metų stažą, 4 – 4 metų stažą, 2 – 5 metų stažą, 2 – 6 metų stažą, 2 – 7 metų stažą, 1 – 9 metų stažą, 1 – 12 metų stažą.

Darbo stažo rodiklių skirtumai tarp pirmo ir ketvirto kurso studentų skiriasi žymiai, todėl galima teigti, kad apklaustųjų respondentų patirtis dirbant ir susiduriant su mirštančiais didžiausia ketvirtakursių tarpe, šiuo atveju p ≤ 0,01.

Susidūrimas su mirštančiu žmogumi pagilina jau turimas teorines paliatyvios pagalbos žinias ir paremia jas praktiniais įgūdžiais. Paliatyvios slaugos praktikos pagalba būtų įmanoma pagilinti, jau turimas teorines žinias, jas pritaikyti praktikoje. Praktinių užsiėmimų dėka, studentas įgalinamas mąstyti empyriškai, praktikoje vadovautis holistiniu požiūriu į mirštantįjį.

(32)

3.3. Studentų požiūris į sunkiai sergančių ir mirštančių ligonių problemos

Studentų požiūris į sunkiai sergančių ir mirštančių ligonių problemos 4 lentelė

Studentų požiūris mirštančiųjų problemas

Ergoterapija Kineziterapija Slauga po vidurinės mokyklos Slauga po medicinos mokyklos ar kolegijos Socialinis darbas Iš Viso Kursas N % n % n % n % n % n % I 11 100,00% 10 100,00% 11 91,67% 15 100,00% 9 81,82% 56 94,92% IV 10 100,00% 11 91,67% 15 93,75% 16 100,00% 12 100,00% 64 96,97% Iš Viso 21 100,00% 21 95,45% 26 92,86% 31 100,00% 21 91,30% 120 96,00%

Net 120 (96,00%) apklaustųjų mano, jog sunkiai sergantys ir mirštantys pacientai turi daug slaugos problemų. Visi ergoterapijos 21(100,00%) ir slaugos po medicinos mokyklos ar kolegijos 31(100,00%) studijų studentai įsitikinę, kad mirštantieji turi daug slaugos problemų. Mažiausiai manančių, kad mirštantieji turi daug slaugos problemų buvo pirmo kurso ergoterapijos 9(81,82%) studentų tarpe.

Todėl galima manyti, kad slaugos fakulteto studentai mokslo metų eigoje susipažįsta su problemomis paliatyvioje slaugoje ir teoriškai suvokia mirštančiųjų ligonių slaugos problemas, tačiau būtina plėtoti ir testi paliatyvios pagalbos mokymą, nes būtina ugdyti specialistą turintį aiškią humanistinę sveikatos priežiūros sampratą.

(33)

3.4 Studentų požiūris į sunkiai sergančių ir mirštančių ligonių fiziologines problemas

Studentams buvo pateiktos šios fiziologines sunkiai sergančiųjų ir mirštančiųjų pacientų problemos: a – skausmas; b - nevalgumas, šleikštulys ir vėmimas; c - sunkumas ryjant ir

dehidratacija; d - spaudimo žaizdos (pragulos); e -tuštinimosi ir šlapinimosi sunkumai; f - kvėpavimo sunkumai, kosulys, dusulys; g - akių priežiūros problemos; h – nemiga; i - negalėjimas judėti; j - bendras negalavimas; k - dvokiančios žaizdos; l - žaizdota burna, kurias studentai turėjo išdėstyti eilės

tvarka, nuo aktualiausios iki mažiausiai aktualios.

3.4.1. Kineziterapijos programos I ir IV kurso studentų požiūris į fiziologines mirštančiųjų problemas 133 122 104 92 89 87 66 64 55 45 41 38 113 96 86 79 70 63 61 53 ₄₉ 45 32 27 0 20 40 60 80 100 120 140 160 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 vieta balai 4a 4d 4e 4b 4h 4c 4f 4i 4g 4j 4k 4l 1a 1d 1c 1b 1e 1h 1f 1i 1k 1g 1l 1j

1 pav. : Kineziterapijos I ir IV kurso studentų požiūris į fiziologines mirštančiųjų problemas

1a; 4a – skausmas; 1b; 4b - nevalgumas, šleikštulys ir vėmimas; 1c; 4c - sunkumas ryjant ir dehidratacija; 1d; 4d - spaudimo žaizdos (pragulos); 1e; 4e - tuštinimosi ir šlapinimosi sunkumai; 1f; 4f - kvėpavimo sunkumai, kosulys, dusulys; 1g; 4g - akių priežiūros problemos; 1h; 4h – nemiga; 1i; 4i - negalėjimas judėti; 1j; 4j - bendras negalavimas; 1k; 4k - dvokiančios žaizdos; 1l; 4l - žaizdota burna

- statistiškai patikimas ryšys, p= 0,01

Pirmo kurso studentai fiziologines slaugos problemas, išdėstė sekančiai: pirmąją vietą skyrė skausmui 9 (90,00%) respondentai, antrojoje vietoje liko spaudimo žaizdos (pragulos) 8 (80,00%) respondentai, trečiojoje pagal aktualumą, liko sunkumas ryjant ir dehidratacija 7 (70,00%) respondentai.

(34)

Ketvirto kurso studentai fiziologines slaugos problemas, su kuriomis susiduria sunkiai sergantys ir mirštantys pacientai, išdėstė sekančiai: pirmąją vietą skyrė skausmui 11 (90,17%) respondentų, antrojoje vietoje liko spaudimo žaizdos (pragulos) 10 (84,23%) respondentų, trečioji pagal aktualumą vieta, atiteko - tuštinimosi ir šlapinimosi sunkumai 7 (72,67%) respondentai (1 pav.).

Atlikus fiziologinių problemų koreliacinę analizę tarp pirmo ir ketvirto kurso studentų atsakymų, gautas statistiškai reikšmingas (r = 0,91 p = 0,01) probleminis ryšys bendro negalavimo klausimu, tai reiškia, kad ši problema, tiek vienoje, tiek ir kitoje grupėje siejasi statistiškai reikšmingai tarpusavyje. Kitos fiziologinės problemos abejose grupėse statistiškai reikšmingai tarpusavyje nesisieja.

3.4.2. Ergoterapijos programos I ir IV kurso studentų požiūris į fiziologines mirštančiųjų problemas 127 112 90 83 78 72 65 61 48 47 43 26 111 96 90 82 ₈₁ 58 56 51 42 41 ₃₆ 30 0 20 40 60 80 100 120 140 160 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 vieta balai 1a 1d 1c 1h 1e 1b 1f 1i 1k 1g 1j 1l 4a 4d 4e 4b 4c 4g 4h 4f 4k 4i 4j 4l

2 pav. Ergoterapijos I ir IV kurso studentų požiūris į fiziologines mirštančiųjų problemas

Pirmo kurso studentai fiziologines slaugos problemas, išdėstė sekančiai: pirmąją vietą skyrė skausmui 11 (96,02%) respondentų, antrojoje vietoje liko spaudimo žaizdos (pragulos) 10 (84,13%) respondentų, trečiojoje pagal aktualumą, liko sunkumas ryjant ir dehidratacija 9 (68,74%) respondentų.

(35)

Ketvirto kurso studentai fiziologines slaugos problemas, su kuriomis susiduria sunkiai sergantys ir mirštantys pacientai, išdėstė sekančiai: pirmąją vietą skyrė skausmui 9 (92,15%) respondentų, antrojoje vietoje liko spaudimo žaizdos (pragulos) 8 (80,33%) respondentų, trečioji pagal aktualumą vieta, atiteko - tuštinimosi ir šlapinimosi sunkumai 7 (70,17%) respondentų (2 pav.).

Atlikus fiziologinių problemų koreliacinę analizę tarp pirmo ir ketvirto kurso studentų atsakymų, rastas silpnas probleminis ryšys nevalgumo, šleikštulio ir vėmimo, bei tuštinimosi ir šlapinimosi klausimais, tačiau statistiškai reikšmingas (p ≥ 0,05) probleminis ryšys nerastas, tai reiškia, kad šios problemos, tiek vienoje, tiek ir kitoje grupėje statistiškai reikšmingai tarpusavyje nesisieja.

3.4.3. Socialinis darbas medicinoje programos I ir IV kurso studentų požiūris į fiziologines mirštančiųjų problemas 129 119 113 96 89 ₈₆ 70 63 ₆₀ 42 35 ₃₄ 120 111 92 86 81 ₇₅ 66 62 56 44 30 29 0 20 40 60 80 100 120 140 160 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 vieta balai 4a 4d 4e 4b 4c 4h 4f 4g 4i 4j 4l 4k 1a 1d 1b 1c 1e 1h 1f 1i 1k 1g 1l 1j

3 pav. Socialinis darbas medicinoje programos I ir IV kurso studentų požiūris į fiziologines mirštančiųjų problemas

- statistiškai patikimas ryšys, p= 0,03

Pirmo kurso studentai fiziologines slaugos problemas, išdėstė sekančiai: pirmąją vietą skyrė skausmui 10 (91,07%) respondentų, antrojoje vietoje liko spaudimo žaizdos (pragulos) 9 (84,79%)

(36)

respondentų, trečiojoje pagal aktualumą, liko tuštinimosi ir šlapinimosi sunkumai 7 (69,66%) respondentų.

Ketvirto kurso studentai fiziologines slaugos problemas, su kuriomis susiduria sunkiai sergantys ir mirštantys pacientai, išdėstė sekančiai: pirmąją vietą skyrė skausmui 11 (89,11%) respondentų, antrojoje vietoje liko spaudimo žaizdos (pragulos) 10 (83,68%) respondentų, trečioji pagal aktualumą vieta, atiteko – nevalgumui, šleikštuliui ir vėmimui 9 (69,98%) respondentų (3 pav.).

Atlikus fiziologinių problemų koreliacinę analizę tarp pirmo ir ketvirto kurso studentų atsakymų, gautas statistiškai reikšmingas (r = 0,95 p = 0,03) probleminis ryšys atsakyme dvokiančios žaizdos, tai reiškia, kad šios problemos, tiek vienoje, tiek ir kitoje grupėje siejasi statistiškai reikšmingai tarpusavyje. Kitos fiziologinės problemos abejose grupėse statistiškai reikšmingai tarpusavyje nesisieja.

3.4.4. Slaugos po vidurinės mokyklos programos I ir IV kurso studentų požiūris į fiziologines mirštančiųjų problemas 178 157 138 135 121 95 86 79 78 ₇₀ 54 ₅₁ 134 111 100 88 ₈₃ 82 69 ₆₅ 59 ₅₃ 48 ₄₄ 0 50 100 150 200 250 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 vieta balai 4a 4d 4b 4e 4c 4h 4g 4f 4i 4k 4j 4l 1a 1d 1b 1c 1e 1h 1i 1g 1f 1k 1l 1j

4 pav. Slaugos po vidurinės mokyklos I ir IV kurso studentų požiūris į fiziologines mirštančiųjų problemas