PALAIKOMOJO GYDYMO IR SLAUGOS LIGONINĖS PAGYVENUSIŲ PACIENTŲ PAŽINTINIŲ IR FIZINIŲ FUNKCIJŲ SĄSAJOS SU SLAUGOS POREIKIAIS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

Agnė Jakavonytė-Akstinienė

PALAIKOMOJO GYDYMO IR SLAUGOS

LIGONINĖS PAGYVENUSIŲ PACIENTŲ

PAŽINTINIŲ IR FIZINIŲ FUNKCIJŲ

SĄSAJOS SU SLAUGOS POREIKIAIS

Daktaro disertacija Biomedicinos mokslai,

slauga (10B)

Disertacija rengta 2011–2018 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Slaugos fakulteto Geriatrijos klinikoje.

Mokslinė vadovė

prof. dr. Jūratė Macijauskienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, slauga – 10B)

Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos slaugos mokslo krypties taryboje:

Pirmininkas

prof. habil. dr. Alfonsas Vainoras (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, slauga – 10B)

Nariai:

prof. dr. Olga Riklikienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, slauga – 10B)

dr. Narseta Mickuvienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, slauga – 10B)

doc. dr. Rasa Naujanienė (Vytauto Didžiojo universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05S)

doc. dr. Raminta Daniulaitytė (Wrighto valstybinis universitetas (JAV), socialiniai mokslai, sociologija – 05S)

Disertacija ginama 2018 m. gegužės 31 d. 15 val. viešajame slaugos mokslo krypties tarybos posėdyje Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mokomojo laboratorinio korpuso (MLK) Mažojoje auditorijoje.

Disertacijos gynimo vietos adresas: Eivenių g. 4, LT-50161 Kaunas, Lietuva.

LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES MEDICAL ACADEMY

Agnė Jakavonytė-Akstinienė

THE RELATIONSHIP OF COGNITIVE AND

PHYSICAL FUNCTIONS OF ELDERLY

PATIENTS WITH NURSING NEEDS IN

SUPPORTIVE TREATMENT AND NURSING

HOSPITAL

Nursing (10B)

Dissertation has been prepared at the Department of Geriatrics of the Faculty of Nursing of Medical Academy of Lithuanian University of Health Sciences during the period of 2011–2018.

Scientific Supervisor:

Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Nursing – 10B)

Dissertation is defended at the Nursing Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences.

Chairperson

Prof. Dr. Habil. Alfonsas Vainoras (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Nursing – 10B)

Members:

Prof. Dr. Olga Riklikienė (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Nursing – 10B)

Dr. Narseta Mickuvienė (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Nursing – 10B)

Assoc. Prof. Dr. Rasa Naujanienė (Vytautas Magnus University, Social Sciences, Sociology – 05S)

Assoc. Prof. Dr. Raminta Daniulaitytė (Wright State University, Social Sciences, Sociology – 05S)

Dissertation will be defended at the open session of the Nursing Research Council on the 31st of May 2018 at 3 p. m. in the Mažoji Auditorium of the Lithuanian University of Health Sciences.

TURINYS

SANTRUMPOS ... 6

PAGRINDINĖS VARTOJAMOS SĄVOKOS ... 8

ĮVADAS... 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

1.1. Pagyvenusių žmonių skaičiaus didėjimas ... 13

1.2. Slaugos ligoninės apibrėžtis užsienio šalyse ir Lietuvoje ... 14

1.3. Sveikatos problemos vyresniame amžiuje ... 19

1.4. Medikamentų vartojimas vyresniame amžiuje ... 26

1.5. Vyresnio amžiaus pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų vertinimo instrumentai ... 29

1.6. Pacientų slaugos poreikių samprata ... 40

2. TYRIMO METODIKA... 43

2.1. Tyrimo organizavimas ir imtis ... 43

2.2. Tyrimo duomenų rinkimas ... 46

2.3. Tyrimo instrumentai ... 48

2.4. Tyrimo statistinių duomenų vertinimas ... 52

3. TYRIMO REZULTATAI ... 53

3.1. Tyrime dalyvavusių asmenų bendrosios charakteristikos ... 53

3.2. Pagyvenusių pacientų būklės kaita gydymo slaugos ligoninėje laikotarpiu ... 55

3.3. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje gydomų pacientų gydymo išeičių prognozavimas ... 62

3.4. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės pacientų slaugos poreikiai ir jų sąsajos su pažintinėmis ir fizinėmis funkcijomis ... 68

3.5. Polifarmacija slaugos ligoninėje ir jos sąsajos su pažintinių ir fizinių funkcijų sutrikimais, gydymo išeitimis ... 73

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 79 IŠVADOS ... 90 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 91 BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 92 SUMMARY ... 129 PRIEDAI ... 150 CURRICULUM VITAE ... 174 PADĖKA ... 175 5

SANTRUMPOS

AAT – Atsistojimo ir atsisėdimo testas (angl. Sit To Stand test)

AKFI – Angiotenziną konvertuojančių fermentų inhibitoriai ApoE – Apolipoproteinas E

ATC – Anatominė-terapinė-cheminė klasifikacija BDK – Beko depresijos klausimynas (angl. The Beck

Depression Inventory)

BI – Barthel indeksas (angl. Barthel Index)

ČSGLI – Čarlsono sergamumo gretutinėmis ligomis indeksas EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros

organizacija

EQ-5D – EQ-5D (gyvenimo kokybės) klausimynas (angl. European Quality of Life – 5D Dimension)

ES – Europos Sąjunga

GDS – Geriatrinė depresijos skalė (angl. Geriatric Depression Scale)

HNDS – Hospitalinė nerimo ir depresijos skalė (angl. The Hospital Anxiety and Depression Scale)

interRAI – Internacionalinis tyrimo instrumentas (angl. International Ressident Assessment Instrument) JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

JK – Jungtinė Karalystė

LR – Lietuvos Respublika

MDR – Minimalus duomenų rinkinys (angl. Minimum Data Set)

MGRS – Morse griuvimo rizikos skalė (angl. Morse Fall Scale)

PMKI – Pitsburgo miego kokybės indeksas (angl. Pittsburgh Sleep Quality Index)

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

SIM – Suglumimo įvertinimo metodas (angl. Confusion Assessment Method)

SSPRK – Suaugusiųjų socialinės priežiūros rezultatų klausimynas (angl. Adult Social Care Outcomes Toolkit)

SSPSGKK – Su socialine priežiūra susijusios gyvenimo kokybės klausimynas (angl. Social care-related quality of life)

TLK – Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija

TPBT – Trumpasis protinės būklės tyrimas (angl. Mini Mental State Examination)

PAGRINDINĖS VARTOJAMOS SĄVOKOS

Ilgalaikė priežiūra – tai slaugos ir socialinių paslaugų visuma, kurias

teikiant asmeniui tenkinami slaugos ir socialinių paslaugų poreikiai, teikia-ma nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra [1].

Pacientas – asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų

teikiamo-mis paslaugoteikiamo-mis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis [2].

Pažintinės funkcijos – žmogaus gebėjimas gauti, perdirbti, išlaikyti ir

at-gaminti tam tikrą informaciją [3].

Pirminė stacionarinė palaikomojo gydymo ir slaugos paslauga –

pas-lauga, kuri apima gydymo, slaugos, kitas minimalias sveikatos būklės palai-kymo paslaugas ar priemones bet kurio amžiaus žmonėms, sergantiems lėti-nėmis ligomis, neįgaliesiems ir kitiems pacientams, kai yra aiški ligos diag-nozė, nereikalingas aktyvus gydymas ir kontraindikuotina medicininė reabi-litacija [4].

Slaugos poreikiai – pagrindiniai fiziologiniai, psichiniai, socialiniai

pa-ciento poreikiai, kuriems patenkinti reikia slaugytojo pagalbos [5].

Socialinės paslaugos – paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui

(šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių sunkumų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savaran-kiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyve-nime [6].

ĮVADAS

Asmenų senėjimas – natūralus procesas, susijęs su tam tikrais iššūkiais sveikatos priežiūros paslaugų srityje [7]. Visuomenės senėjimas apibrėžia-mas kaip vyresnio amžiaus žmonių dalies, palyginti su visų gyventojų skaičiumi, didėjimas, pastebimas visame pasaulyje. Prognozuojama, kad 2025 m. 60 metų ir vyresnių asmenų bus 1,2 mlrd., o 2050 m. šis skaičius išaugs iki 2 mlrd. [8]. Ryškų pagyvenusio amžiaus žmonių didėjimą atspindi Lietuvos statistikos departamento ataskaitų duomenys: nurodoma, kad 2010 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 705,1 tūkst. 60 metų ir vyresnio am-žiaus žmonių, tai sudarė šiek tiek daugiau nei penktadalį (22,44 proc.) visų gyventojų, o 2018 m. – 730,8 tūkstančio šios amžiaus grupės asmenų, kurie sudarė 26,0 proc. visų Lietuvos gyventojų [9]. Šie pokyčiai įpareigoja dau-giau dėmesio skirti pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos stiprinimui, ligų profilaktikai, laiku atliekamai ligų diagnostikai ir gydymui, reabilitacijai ir slaugai, atsižvelgiant į pacientų poreikius.

Vyresnio amžiaus žmogaus gerą gyvenimo kokybę lemia mažas serga-mumas lėtinėmis ir ūminėmis ligomis, fizinis nepriklausomumas, mažas vaistų vartojimas ir gera pažintinių funkcijų būklė.

Vyresnio amžiaus pacientams, turintiems pažintinių ir fizinių funkcijų sutrikimų, dažniausiai reikalinga ilgalaikė priežiūra. Lietuvoje pacientų ilga-laikę priežiūrą teikia sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistemos. Slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninėse teikiamos palaikomojo gydymo, slaugos ir socialinės paslaugos pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis ir turintiems ribotas apsitarnavimo galimybes, ne ilgesnį laiką kaip 120 dienų per metus. Kadangi pacientai tokioje gydymo įstaigoje dažniausiai pralei-džia keturis mėnesius per metus, labai svarbu, kad jie gautų kokybiškas ir jų poreikius atitinkančias paslaugas, kurios neatsiejamai susiję ir su pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų vertinimu. Lietuvoje atliktų slaugos ligoninėse teikiamų paslaugų tyrimų yra labai mažai. O. Riklikienė (2009) nurodė, kad siektini slaugos rezultatai palaikomojo gydymo ir slaugos įstaigoje susiję su įvairiomis priežiūros sritimis, tokiomis kaip paciento fizinė sveikata, pasitenkinimas slauga ir priežiūra, funkcinė būklė, psichologinė būklė ir socialiniai veiksniai, šeimos sveikata ir sveika elgsena bei saugumas, skaus-mo vertinimas [10]. Be to, O. Riklikienė, A. Šeškevičius ir Ž. Valiulienė (2009) išanalizavo slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės pacientams siek-tinus slaugos rezultatus ir jų sąsają su slaugytojo darbo specifika. Palaiko-mojo gydymo ir slaugos ligoninės pacientams dažniausiai siekiama slaugos rezultatų, susijusių su mityba, šeimos nario – globėjo elgesiu, širdies veikla ir kvėpavimu, medžiagų apykaita, energingumo palaikymu, šeimos gerove, judėjimu ir šalinimo funkcija [11]. Iš šių duomenų matome, kad tyrime

pabrėžiamos konkrečios fizinės (mityba, širdies veikla ir kvėpavimas, medžiagų apykaita, energingumo palaikymas, judėjimas ir šalinimas) funk-cijos. Taip pat atlikta keletas studijų, susijusių su slaugos kokybės vertinimu palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje: R. Prokurotas, A. Šilys, V. Čepulis ir R. Gurevičius (2010) aprašė slaugos kokybės vertinimo modelį EQ-5D-SL, kaip kokybės vadybos gerinimo priemonę, kurio taikymas teikia galimybę matuoti ir indeksuoti sveikatos lygį, analizuoti slaugos rezultatus, stebėti jų kitimą ir su slauga susijusios pacientų gyvenimo kokybės poky-čius [12]. L. Spirgienė, V. Kisielienė (2013) įvertino vieną iš fizinių funkci-jų – pacientų griuvimus ir funkci-jų riziką bei dažnumą palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje [13]. Pagal LR sveikatos apsaugos ministro 2012 m. lap-kričio 29 d. įsakymą Nr. V-1073 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vertinimo rodiklių sąrašų patvirtinimo“ nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros įs-taiga, teikianti palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, turi teikti duome-nis apie pacientų fizinių funkcijų ir jų poreikių vertinimą, tokius kaip pragu-lų išsivystymo dažnis, infekcijų kontrolė, pacientų pasitenkinimas paslaugo-mis, infekcijų ir jų rizikos veiksnių epidemiologinė priežiūra, antibiotikams atsparių mikroorganizmų paplitimo stebėsena, vaistinių preparatų nuo infek-cijų skyrimo pagrįstumas, nepageidaujamų įvykių registravimo ir analizės plėtros apimtis, personalo rankų higienos užtikrinimo lygis [14]. Taigi, Lie-tuvoje slaugos paslaugos daugiau siejamos su paciento funkcinės būklės, ju-dėjimo, asmens higienos, valgymo ir gėrimo, saugios aplinkos palaikymo, griuvimų rizikos, pragulų išsivystymo dažnio, infekcijos kontrolės ir perso-nalo rankų higienos užtikrinimo vertinimu, tačiau nepakankamai dėmesio skiriama pacientų fizinių ir ypatingai pažintinių funkcijų vertinimui, trūksta moksliškai pagrįstų tyrimų, kurie vertinimo instrumentai būtų tinkamiausi naudoti slaugos skyriuose gydomų pacientų šių funkcijų diagnostikai, norint užtikrinti tinkamą ir kokybišką, poreikius atitinkančią, slaugą.

Naudojant tinkamus instrumentus pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų vertinimui, galima nustatyti jų poreikių prioritetus ir gebėjimus atlikti tam tikrus veiksmus ar dalyvauti veiklose. Tačiau, išanalizavus mokslinę litera-tūrą Lietuvoje, galima teigti, kad pažintinių ir fizinių būklių vertinimui skir-tų instrumenskir-tų naudojimas, tai palikta konkrečios gydymo įstaigos atsako-mybei. Šie faktai liudija disertacijos tyrimo aktualumą, nes pacientų pažinti-nių ir fizipažinti-nių būklių vertinimui skirtų instrumentų taikymas bus pagrįstas moksliškai.

Darbo tikslas – ištirti palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės

pagyve-nusių pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų sąsajas su slaugos poreikiais.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje gydomų vyresnio amžiaus pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų sutrikimų dažnį. 2. Nustatyti naudotų skalių prognozinę vertę pagyvenusių pacientų

gy-dymo išeičių prognozavimui.

3. Nustatyti pagyvenusių pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų sutriki-mų sąsajas su slaugos poreikiais.

4. Įvertinti polifarmaciją palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje ir jos sąsajas su gydymo išeitimis, pažintinių ir fizinių funkcijų sutriki-mais.

Darbo mokslinis naujumas

Atliktas mokslinis tyrimas yra svarbus ir reikšmingas Lietuvos palaiko-mojo gydymo ir slaugos ligoninėje gydomų pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų įvertinimui ir jų sąsajų su slaugos poreikiais nustatymui. Darbe pa-teikti ne tik Lietuvos, bet ir Europos, ir kitų pasaulio pažangiausių valstybių susisteminti slaugos mokslinių tyrimų duomenys, atskleidžiantys, kaip gali-ma kokybiškai ištirti pagyvenusio amžiaus pacientų pažintines ir fizines funkcijas. Be to, darbe metodologiškai pagrįsti tęstinio mokslinio tyrimo instrumentai, jų pagrindu surinkti, aprašyti ir išanalizuoti duomenys sudaro galimybę atrinkti pačius tinkamiausius vyresnio amžiaus pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų įvertinimo instrumentus.

Tyrimo metu išanalizuota polifarmacija palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje ir jos sąsajos su gydymo išeitimis, pažintinių ir fizinių funkcijų sutrikimais. Pacientams, kuriems skirta daugiau vaistų, nustatyta ryškus pa-žintinių funkcijų sutrikimas. Be to, pacientams, kuriems skirta daugiau anti-psichozinių vaistų, nustatyta ryškesnis pažintinių funkcijų sutrikimas ir vi-siškas priklausomumas nuo kitų.

Tyrimo metu įvertinta ir moksliškai pagrįsta naudotų skalių prognozinė vertė pagyvenusių pacientų gydymo išeičių prognozavimui. Šie duomenys svarbūs ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokslininkams, nes tyrimui pasi-rinkti tie patys instrumentai (tokie kaip Trumpasis protinės būklės tyrimas, Geriatrinė depresijos skalė, Barthel indeksas, Morse griuvimų rizikos skalė ir kt.), kurie taikomi daugelyje šalių, todėl leidžia palyginti esamą vyresnio amžiaus pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų būklę Lietuvoje ir kitose Eu-ropos ir pasaulio šalyse. Trumpojo protinės būklės tyrimo testas ir Barthel indeksas tinkami nuspėti mirties prognozę. Be to, Barthel indeksas gerai prognozuoja išvykimą į namus.

Šie tyrimo duomenys įpareigoja Lietuvos slaugos mokslo atstovus teikti siūlymų valstybės politikams dėl slaugos paslaugų organizavimo: tiek dėl slaugos namų steigimo, kurie veikia daugelyje pažangių Europos, ypač Skandinavijos, ir pasaulio valstybių, tiek dėl platesnio slaugos paslaugų tai-kymo namuose, nes į namus išvyksta daug slaugos poreikių turinčių pacien-tų. Be to, šis tyrimas ir jo duomenų analizė teikia galimybę tyrimų duomeni-mis grįsti tolesnę Lietuvos slaugos mokslo teoriją ir sieti ją su praktika.

Darbo praktinė reikšmė

Tyrime naudoti instrumentai leidžia nustatyti slaugos skyriuose gydomų pacientų psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Kita vertus, pacientų sveikatos būklės vertinimą būtų galima sieti ir su slaugos poreikių ir sveikatos priežiū-ros paslaugų poreikio nustatymu. Nuolatinis stebėjimas daro įtaką ir papil-domų paslaugų poreikio nustatymui.

Praktikoje taikomų klausimynų (tokių kaip Trumpasis protinės būklės ty-rimas, Geriatrinė depresijos skalė, Barthel indeksas, Morse griuvimo rizikos skalė ir kt.) duomenis būtų galima sieti ir su slaugos rezultatais. Atliekant il-gesnį pacientų stebėjimą, būtų galima matyti teigiamus arba neigiamus slau-gos rezultatus, kurie galėtų būti naudojami analizuojant slauslau-gos efektyvumo pokyčius. Taikant klausimynus pacientams, kurie išvyksta į namus, galima įvertinti jų fizines ir pažintines funkcijas, o tai leidžia nustatyti sutrikimus, kurie kelia grėsmę pacientų gydymo plano supratimui ir vykdymui, vaistų vartojimui, leidžia planuoti paslaugų namuose apimtis arba spręsti nuolati-nės institucionalizacijos klausimą.

Išsamiai išanalizuotos nervų sistemą ir psichiką veikiančių vaistų bei šir-dies ir kraujagyslių sistemą veikiančių vaistų grupės atskleidė sąsajas su pa-cientų pažintinėmis ir fizinėmis funkcijoms, pvz., pacientams, kuriems skirti antipsichoziniai vaistai, nustatyta didelė griuvimų rizika. Slaugytojui, pla-nuojant slaugą arba norint išvengti nepageidautinų įvykių, pvz., griuvimų, labai svarbu žinoti, kokie vaistai gali turėti įtakos pacientui.

Šio darbo rezultatai galėtų būti pristatyti palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje dirbantiems slaugytojams, kokybės vadybininkams, gydytojams, administracijos darbuotojams, planuojantiems ir organizuojantiems kokybiš-ką slaugos paslaugų teikimą. Rekomenduojama klausimynus pildyti elektro-niniu būdu, nes tokiu būdu surinkta informacija numato realaus laiko spren-dimų priėmimą planuojant pacientų priežiūrą ir juos stebint. Be to, pacientų duomenys įstaigoje gali būti kaupiami ir naudojami priežiūros kokybės geri-nimui.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pagyvenusių žmonių skaičiaus didėjimas

Pagyvenusių žmonių skaičius nuolat didėja ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje [9]. Nacionalinėje 2012-ųjų Europos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metų programoje gyventojų senėjimas apibū-dinamas kaip sudėtingas reiškinys, sukeliantis įvairių socialinių ir ekonomi-nių pasekmių. Pagrindinis senėjimo procesą apibūdinantis demografinis ro-diklis – vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje [15]. Kadangi ilgėja vi-dutinė tikėtina gyvenimo trukmė, todėl kiekvienais metais vyresnio amžiaus žmonės sudaro vis didesnę visuomenės dalį [16]. Ryškų pagyvenusio am-žiaus žmonių didėjimą atspindi Lietuvos statistikos departamento ataskaitos, kuriose nurodoma, kad 2011 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 701,2 tūkst. 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, tai sudarė šiek tiek daugiau nei penkta-dalį (21,6 proc.) visų gyventojų. Nuo 2010 m. šios amžiaus grupės žmonių padaugėjo 4,1 tūkst. (0,6 proc.), o per pastaruosius dešimt metų – 32,6 tūkst. (4,9 proc.) [15]. 2012 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 711,1 tūkst. pagyvenu-sių žmonių (60 metų ir vyresnių) [9]. Tai sudarė beveik ketvirtadalį (23,6 proc.) visų Lietuvos gyventojų populiacijos [17]. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 713,8 tūks-tančio 60 metų ir vyresnių asmenų, kurie sudarė 24,01 proc. visų gyventojų, 2014 m. buvo 714 tūkstančių šios amžiaus grupės asmenų, kurie sudarė 24,26 proc. visų Lietuvos gyventojų [9]. 2014 m. senyvo amžiaus moterų buvo 1,8 karto daugiau nei vyrų (moterų – 459 tūkst., vyrų – 255 tūkst.). Be to, pastebėta, kad žmonių amžiui didėjant skirtumas tarp lyčių taip pat tam-pa didesnis: Lietuvoje 2014 metais tam-pagyvenusio amžiaus moterų 75–79 ir 80–84 metų amžiaus grupėse buvo du kartus daugiau negu vyrų [16]. Gy-ventojų senėjimo didėjimas matyti ir vėlesniais metais: 2015 metų pradžioje gyveno 718,1 tūkstančio 60 metų ir vyresnių asmenų, kurie sudarė 24,55 proc. visų gyventojų, 2016 metais – 720 tūkstančių šios amžiaus grupės asmenų, kurie sudarė 24,92 proc. šalies gyventojų, 2017 metais – 723,4 tūkstančių 60 metų ir vyresnių asmenų, kurie sudarė 25,40 proc. visų gyventojų, 2018 metais – 730,8 tūkstančių šios amžiaus grupės asmenų, kurie sudarė 26,0 proc. visų Lietuvos gyventojų [9].

Prognozuojama, kad 2030 metų pradžioje beveik trečdalį (28,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonės [3]. Pagal ES statistikos tarnybos (Eurostat) duomenis numatoma, kad Lietuvos gy-ventojai ir toliau sparčiai sens – tikėtina, kad 2060 metų pradžioje Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 65 metai, bus 30 proc. [16].

Pagal gyventojų senėjimo rodiklį šalys (regionai) skirstomi į: demogra-fiškai jaunas (jų gyventojų senėjimo rodiklis yra iki 4 proc.); demografiškai subrendusias – 4–7 proc.; demografiškai senas – daugiau negu 7 proc. visų gyventojų yra vyresni negu 65 metų [18, 19]. Pagal Pasaulio asamblėjos 1982 m. nutarimą senėjimo klausimais visuomenės senėjimą apibūdina gy-ventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnių, dalis [20, 21]. Pasaulyje esama įvairių asmenų grupavimo pagal amžių variantų. Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos pranešimu apie senėjimą ir sveikatą (angl. Ageing and Health), senyvo amžiaus žmonėmis laikomi 60 metų ir vyresni asmenys [22].

Įvairių mokslo sričių atstovų (psichologų, socialinių darbuotojų, teisinin-kų ir kt.) skirstymas, nuo kada žmogus yra pagyvenęs, o kada senas, gana skirtingai traktuojamas ir yra sąlyginis. D. P. Waber ir J. H. Bernstein (1994) skiria tris amžiaus tarpsnius (jaunas suaugusysis (20–39 m.), vidu-tinis suaugusysis (40–60 m.), vyresnis suaugusysis (per 65 m.), kuriuos api-būdina pažintinių procesų, fiziniai, socialiniai ir psichologiniai pokyčiai [23].

Taigi, žmogaus amžiaus negalima suskirstyti pagal griežtas taisykles, nes daugelis mokslininkų analizavo amžiaus tarpsnius pagal savo tyrimo sritį iš-keldami svarbiausius bruožus, t. y. raidos psichologai daugiau dėmesio sky-rė socialiniam amžiui, demografai – žmogaus amžiui. Lietuvoje 60 metų ir vyresnių žmonių vis daugėja, 2018 m. pradžioje 60 metų ir vyresnio am-žiaus žmonės sudarė 26 proc. visų Lietuvos gyventojų. Vyresnio amam-žiaus žmonės dažniau negu kiti serga įvairiomis ligomis, todėl jie yra gydomi ne tik ambulatoriškai, bet ir hospitalizuojami gydymo įstaigose.

1.2. Slaugos ligoninės apibrėžtis užsienio šalyse ir Lietuvoje

Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų poreikis didėja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse. Analizuojant penkerių metų laikotarpį (2010– 2015), matyti, kad Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje lovų skaičiaus ilgalaikės priežiūros institucijose 1000-čiui gyventojų didėjo (1.2.1 lentelė) [24].

1.2.1 lentelė. Ilgalaikės priežiūros institucijų lovų skaičius 1000 gyventojų [24] Valstybė 2010 2011 2012 2013 2014 2015 Belgija 12,2 12,3 12,3 – – – Estija 6,4 6,6 7 7,9 8,3 8,6 Suomija 10,9 11,2 11,2 11,3 11,6 11,8 Vokietija – 10,9 – 11,2 – 11,4 Latvija 2,9 3,4 3,8 3,8 2,8 2,7 Olandija 10,4 10,3 14,3 14,2 14,2 13,1 Norvegija 8,4 8,3 8,3 8,2 8 7,8 Lenkija 1,7 1,7 1,8 1,8 1,8 1,9 Švedija 14,2 13,9 13,5 13,3 12,8 12,8 Lietuva 6 6,1 6,2 6,4 6,4 6,6

Iš 1.2.1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2010 iki 2015 metų Norvegijoje ir Švedijoje ilgalaikės priežiūros institucijų lovų skaičius, ten-kantis 1000 gyventojų, mažėjo. Latvijoje ir Olandijoje ilgalaikės priežiūros institucijų lovų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, buvo nepastovus, t. y. per pirmus 2–3 metus didėjo, o paskui mažėjo. Lyginant įvairių šalių ilgalai-kės priežiūros institucijų lovų skaičių, tenkantį 1000 gyventojų, matyti, kad didžiausias yra Olandijoje ir Švedijoje, o mažiausias – Lenkijoje. Stacionari ilgalaikė sveikatos priežiūra Lenkijoje teikiama sveikatos priežiūros ir gydy-mo namuose (angl. Chronic medical care homes; lenk. Zakład opiekuńczo-leczniczy) arba slaugos namuose (angl. Nursing homes; lenk. Zakład pielęgnacyjno-opiekuńczy) [25], į kuriuos patenka pacientai, sergantys lėti-nėmis ligomis arba tie, kuriems po stacionaraus gydymo ligoninėje reikalin-ga priežiūra. Šie pacientai turi nereikalin-galią, jų yra pablogėjusi bendra sveikatos būklė, jie stokoja savarankiškumo, jiems reikalinga nuolatinė medikų prie-žiūra arba reikia profesionalios reabilitacijos arba slaugos [26]. Vienas iš dažniausiai taikomų hospitalizavimo šiose institucijose kriterijų – Barthel indeksas, t. y. surinkę Barthel indekso taškų sumą 40 ir mažiau, pacientai gauna šias paslaugas [25].

Norvegijoje apie 11 proc. 80–89 metų amžiaus gyventojų gyvena įstaigo-se, skirtose gyventi vyresnio amžiaus žmonėms. Šiose įstaigose trečdalis as-menų – vyresnių nei 90 metų amžiaus [27]. Norvegijoje ilgalaikė priežiūra yra trijų tipų: pacientų priežiūra jų namuose, slaugos namai ir globos namai, kurių steigėjas yra savivaldybė. Slaugos namai skirti pacientams, kuriems reikalinga medicininė priežiūra ir kasdieninių veiklų užtikrinimas, pvz., pa-cientams sergantiems demencija arba sunkiomis širdies ir kraujagyslių siste-mos, plaučių ligomis [28].

Ilgalaikės priežiūros paslaugos Švedijoje suprantamos kaip pagalba na-muose, globos namai, dienos centrai, medicinos paslaugos, teikiamos slau-gos namuose [29]. Švedijoje slaugos namuose gyvena žmonės, kuriems

kalinga didesnė priežiūra, nei jie gali gauti savo namuose. Be to, teikiamos paslaugos ir specializuotuose slaugos namuose, pvz., sergantiems demencija ar onkologinėmis ligomis. Šiuose namuose pacientus prižiūri slaugytojai, gydytojai ir kiti specialistai [30]. Taigi ilgalaikės priežiūros paslaugų struk-tūra ir organizavimas labai skiriasi įvairiose valstybėse. Panašu tai, kad ilga-laikė priežiūra organizuojama ne tik stacionaro institucijose, bet ir paciento namuose (1.2.2 lentelė).

1.2.2 lentelė. Pagrindiniai ilgalaikės priežiūros rodikliai Belgijoje,

Suomijo-je, VokietijoSuomijo-je, PortugalijoSuomijo-je, ŠvedijoSuomijo-je, Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose [29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37]

Organizacinė struktūra 65 metų ir vyresnio am-žiaus pacientų skaičius, kurie gauna ilgalaikės priežiūros (slaugos) pa-slaugas institucijose, skaičius

Kokybės indikatoriai

1 2 3

Belgija Priežiūra namuose ir slaugos

na-muose, dienos priežiūros centrai ir trumpalaikės globos centrai.

2010 m. 6,6 proc. visų 65 m. ir vyresnio amžiaus žmonių.

Standartizuoti vertinimo instrumentai Katz ir interRAI. Vertinimo instru-mentą Katz belgai naudoja naciona-liniu lygmeniu.

Suomija Priežiūra namuose,

stacionari-niuose sveikatos priežiūros cen-trų skyriuose dienos priežiūros centrai, globos namai, slaugos namai.

Stacionariose institucijose 2011 m. – 4,9 proc., na-muose – 7,4 proc. visų 65 m. ir vyresnio amžiaus žmonių.

Standartizuotas vertinimo instrumen-tas interRAI.

Vokietija Priežiūra namuose, dienos

prie-žiūra arba prieprie-žiūra nakties metu institucijose, slaugos namai.

Stacionariose institucijose 2010 m. – 3,8 proc., na-muose – 7,6 proc. visų 65 m. ir vyresnio amžiaus žmonių.

Kokybės rodikliai susiję su individualių pacientų poreikių nustatymu ir kokybės rezultatais (vertinama paciento kasdienė veikla – paciento mobilumas, mityba ir išgeriamų skysčių kiekis, šlapimo nelaikymas, paciento kūno higiena). Portugalija

Slaugos namai (sveikimo palatos, vidutinės trukmės gydymo laiko-tarpio ir reabilitacijos palatos; il-galaikės priežiūros palatos), pa-liatyvi priežiūra ir priežiūra na-muose.

Stacionariose institucijose 2011 m. – 1 proc., namuo-se – 0,4 proc. visų 65 m. ir vyresnio amžiaus žmonių.

Vertinami aspektai: biologiniai, psi-chologiniai ir socialiniai. Naudoja-mas integruotas Biopsichosocialinis instrumentas.

1.2.2 lentelės tęsinys

1 2 3

Švedija Priežiūra namuose, slaugos

na-mai, dienos centrai.

Stacionariose institucijose 2010 m. – 5 proc., namuo-se – 11 proc. visų 65 m. ir vyresnio amžiaus žmonių.

Pacientų sveikatos būklės vertinimui naudojami instrumentai skiriasi kiek-viename regione. Instrumento pa-cientų poreikiams vertinti, pagrindas – Tarptautinis funkcinės būklės, ne-galios ir sveikatos klasifikatorius (angl. International classification of

functioning, disability and health standards).

Jungtinė Karalystė Priežiūra namuose, priežiūra

institucijose skirstoma į tris tipus: globos namai (angl. residential

care homes), slaugos namai ir

ilgalaikė priežiūra slaugos ligoninėse (angl. long-stay hospital provision).

– Naudojamas suaugusiųjų socialinės priežiūros rezultatų klausimynas (SSPRK) (angl. Adult Social Care

Outcomes Toolkit), Su socialine

prie-žiūra susijusios gyvenimo kokybės klausimynas (angl. Social

care-related quality of life).

Jungtinės Amerikos Valstijos Suaugusiųjų dienos centras,

prie-žiūra namuose, hospisas, slaugos namai, stacionarūs globos namai (angl. Residential care

communi-ty).

Stacionariose institucijose 2011 m. – 3,9 proc., na-muose – 2,6 proc. visų 65 m. ir vyresnio amžiaus žmonių.

Naudojamas Minimalus duomenų rinkinys (angl. The Minimum Data

Set). Rezultatų ir vertinimo

infor-macijos rinkinys (angl. The Outcome

and Assessment Information Set-C)

apima labai įvairius sveikatos prie-žiūros rodiklius, pvz., depresijos lygį, skausmo valdymą, maudymąsi vo-nioje, paciento asmens higieną, pa-pildomas priemones, norint išvengti griuvimų ar šlapimo pūslės uždegi-mo.

Iš 1.2.2 lentelėje pateiktų duomenų matoma, kad Belgijoje ir Suomijoje naudojamas standartizuotas vertinimo instrumentas interRAI [38], kuris susideda iš 19 klausimų grupių: asmeniniai tiriamųjų duomenys, priėmimas ir pradinė istorija, pažinimas, bendravimas ir rega, nuotaika ir elgesys, psi-chosocialinė gerovė, funkcinė būklė, šlapimo ar išmatų sulaikymas, ligos diagnozės, sveikatos būklė, burnos ir mitybos būklė, odos būklė, poreikis, medikamentai, gydymas ir procedūros, atskaitomybė ir nuorodos, išrašymo galimybės, išrašymas, įvertinimo informacija [39].

Jungtinėje Karalystėje (JK) kaip vienas iš ilgalaikės priežiūros kokybės rodiklių, naudojamas suaugusiųjų socialinės priežiūros rezultatų klausimy-nas. Šis klausimynas skirtas gauti informacijos apie ilgalaikę priežiūrą iš ilgalaikės priežiūros gavėjų. Respondentų klausiama apie kambario švarą ir patogumą, gerą maitinimą, saugumą, savikontrolę kasdieninėje veikloje, so-cialinius ryšius, užimtumą, apgyvendinimą ir orumą. Socialinės priežiūros

efektyvumas tiriamas Su socialine priežiūra susijusiu gyvenimo kokybės klausimynu. Taip pat registruojami pacientai, kuriems diagnozuota demen-cija [34].

Lietuvoje pacientų ilgalaikė priežiūra apibūdinama kaip slaugos ir socia-linių paslaugų visuma, kurias teikiant asmeniui tenkinami slaugos ir sociali-nių paslaugų poreikiai, teikiama nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra [1]. Viena iš sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų – palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė. Šio profilio ligoninė teisės aktuose apibrėžiama kaip įstaiga, akredituota teikti pacientams, sergantiems lėtinė-mis ligolėtinė-mis ir turintiems ribotas apsitarnavimo galimybes, nustatytas palai-komojo gydymo, slaugos ir socialines paslaugas [40]. Kitame įstatyme nuro-doma, kad palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė – pirminio sveikatinimo lygio stacionari asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje terminuotai gy-domi ir slaugomi asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis, po traumų, užsitęsu-sių ligų išeitinėse fazėse arba kuriems dėl sveikatos būklės reikalinga kvali-fikuota slauga, tačiau nereikalingas intensyvus gydymas [41]. Sveikatos draudimo fondas finansuoja ilgalaikio gydymo ir slaugos paslaugas, bet ne ilgiau kaip 120 dienų per metus [42]. Palaikomojo gydymo ir slaugos pas-laugas teikia ne tik gydytojas, bet ir slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socia-linis darbuotojas, masažuotojas, kineziterapeutas ar kineziterapeuto padėjė-jas ir kiti asmens sveikatos priežiūros įstaigos administracijos sprendimu ga-lintys dirbti sveikatos priežiūros specialistai [4].

Lietuvoje nuo 2010 m. slaugos lovų skaičius didėja – nuo 2010 iki 2016 metų pabaigos slaugos lovų skaičius išaugo 948 lovomis (1.2.3 lentelė) [43].

1.2.3 lentelė. Lietuvos stacionarių slaugos paslaugų pagrindiniai rodikliai

2010–2016 metais [43]

Metai Slaugos lovų skaičius

metų pabaigoje ligonių skaičius Hospitalizuotų Iš stacionaro ligonių – išrašyti ligonių – mirę Iš stacionaro 2010 4614 31379 25412 6729 2011 4664 28971 25396 6684 2012 4833 27853 24604 6711 2013 4976 28246 25452 7075 2014 4996 26425 24015 6993 2015 5149 26658 23353 8024 2016 5562 27827 23972 8496

Iš 1.2.3 lentelėje pateiktų duomenų matoma, kad 2016 m. mirusiųjų slau-gos ligoninėje skaičius buvo pats didžiausias per praėjusius septynerius me-tus. Šį skaičių galima sieti su slaugos skyriuose gydomų pacientų sunkia sveikatos būkle ir didesniu slaugos lovų skaičiumi ligoninėje.

Apibendrindami galime teigti, kad Lietuvoje pagyvenusio amžiaus pa-cientai, kuriems dėl tam tikrų pažintinių ar fizinių funkcijų sutrikimų

linga slauga, dažniausiai šias paslaugas gauna slaugos ligoninėse, kuriose dirba slaugos paslaugas teikiančių specialistų komanda. Užsienio valstybėse (ypač Skandinavijos šalyse) slaugos paslaugų sritis yra gerokai labiau ir pro-gresyviau išplėtota, nes pagyvenusio amžiaus pacientai gali būti slaugomi namų aplinkos sąlygomis. Tokios sąlygos žmonėms yra ypač svarbios, su-teikiančios saugumo jausmą, malonų emocinį nusiteikimą. Kai kuriose vals-tybėse (pavyzdžiui, Belgijoje, JK) ilgalaikės priežiūros paslaugų kokybės vertinimui naudojami standartizuoti instrumentai: interRAI, Katz, SSPRK ir SSPSGKK.

1.3. Sveikatos problemos vyresniame amžiuje

Vyresniame amžiuje būdingas poliligotumas (angl. multi-morbidity) – kai sergama dviem arba daugiau lėtinių ligų [44]. Poliligotumas siejamas su su-dėtingesne diagnostika ir sunkesnėmis gydymo galimybėmis [18], didesniu neįgalių žmonių skaičiumi [45]. Nustatyta, kad poliligotumas didėja, didė-jant amžiui – nuo 56 proc. 65–69 metų amžiaus grupėje iki 67 proc. 80–84 metų amžiau grupėje [46]. Lietuvoje 2014 m. 634490 60 m. ir vyresnio am-žiaus asmenų (rodiklis 886,8/1000 gyv.) sirgo bent viena liga [16]. Šveica-rijoje 2015 m. šiek tiek daugiau nei trys ketvirtadaliai (76,6 proc.) slaugos namų gyventojų, kurių amžiaus vidurkis 75,6±7,2, sirgo dviem arba daugiau ligų [47]. Norvegijoje 2017 m. ir JK 2014 m. atliktų tyrimų metu nustatyta, kad vyresnio amžiaus tyrimo dalyviai vidutiniškai dažnai sirgo 6 ligomis [48, 49]. JAV 2014 m. dažniausiai pacientai sirgo arterine hipertenzija (55,1 proc.), hiperlipidemija – 44,7 proc., artritu – 29,4 proc., išemine šir-dies liga – 27,0 proc., cukriniu diabetu – 26,7 proc. [50]. Lietuvoje 2014 m. daugiau kaip pusė (63 proc.) vyresnio amžiaus gyventojų sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis, ketvirtadalis – jungiamojo audinio, raumenų ir skeleto bei akių ir jų priedinių organų ligomis. Iš kraujotakos sistemos ligų daugiau-siai 60 m. ir vyresnio amžiaus žmonių 2014 m. sirgo hipertenzija (524,4/1000 gyv.), tris kartus mažiau (162,6/1000 gyv.) krūtinės angina ir šiek tiek mažiau (132,5/1000 gyv.) širdies nepakankamumu [16]. A. L. Gordon, M. Franklin, L. Bradshaw (2014) aprašė tyrimą, kuriame dalyvavę tiriamieji dažniausiai sirgo šiomis ligomis: demencija (62 proc.), pirmine hipertenzija (45 proc.), pirminiu generalizuotu osteoartritu (37 proc.), lėtiniu inkstų nepakankamumu (15 proc.), antro tipo cukriniu diabetu (15 proc.), pasikar-tojančiais depresiniais sutrikimais (15 proc.), prieširdžių virpėjimu (14 proc.) ir išemine širdies liga (13 proc.) [49]. Taigi dažniausiai tiriamieji sirgo kraujotakos sistemos ligomis – pirmine hipertenzija, o iš psichikos ir elgesio sutrikimų dažniausia buvo demencija.

Lengvas kognityvinis sutrikimas. Lengvas kognityvinis sutrikimas

vargi-na nuo 10 iki 20 proc. 65 m. ir vyresnio amžiaus žmonių [51], tačiau nuo 3 proc. iki 27 proc. šis sutrikimas nėra diagnozuojamas 60 m. ir vyresnio amžiaus žmonių grupėje [52]. Lengvą kognityvinį sutrikimą turintys pacien-tai dažnai susiduria su šiomis problemomis: nesugeba naudotis telefonu, ras-ti daiktų namuose ir naudoras-tis technologijomis [53]. T. D. Koepsell ir S. E. Monsell (2012) nustatė, kad iš 3020 vyresnių nei 65 metų pacientų, ku-riems buvo nustatytas lengvas kognityvinis sutrikimas, praėjus vieneriems metams daugiau nei pusei (64 proc.) buvo dar kartą patvirtintas lengvas kognityvinis sutrikimas [54]. Kitame tyrime buvo nustatyta, kad iš 285 tyri-mo dalyvių beveik trys ketvirtadaliai (70 proc.) turėjo kognityvinių funkcijų sutrikimų. Taip pat šiek tiek daugiau nei pusei (53 proc.) lengvų kognityvin-ių sutrikimų turinčių pacientų buvo vėliau diagnozuota demencija [55]. Kiti autoriai taip pat nurodo, kad stebint pacientus penkerius metus nustatyta, kad šiek tiek daugiau nei ketvirtadaliui (28,7 proc.) pacientų, kuriems buvo nustatytas lengvas kognityvinis sutrikimas, išsivystė demencija [56], dar kiti mokslininkai po vienerių metų tokių pacientų stebėjimo nustatė, kad net penktadaliui išsivystė demencija [54]. Taigi lengvas kognityvinis sutrikimas susijęs su demencijos išsivystymu.

Lengvam kognityviniam sutrikimui būdinga atminties susilpnėjimas, sun-kumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei ob-jektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00–F03) arba delyro (F05) diagnozėms nustatyti [57].

Nustatyta, kad kognityvinio sutrikimo išsivystymo rizika didėja, didėjant pacientų amžiui, dažniau šis sutrikimas išsivysto vyrams negu moterims [51, 58]. Kitas rizikos veiksnys – žemas išsilavinimo lygis [59], dar vienas – apolipoproteino E (ApoE) ε4 genotipas, kuris neretai patvirtina demencijos arba Alzheimerio diagnozę [60]. Diskutuotinas veiksnys – gretutinės ligos, ypač insultas arba kitos širdies ir kraujagyslių ligos, nes vieni autoriai nurodo, kad yra ryšys, o kiti teigia, kad jokio ryšio nėra [61].

Tarp slaugos namų gyventojų kognityvinių funkcijų sutrikimai yra labai paplitę. Švedijoje buvo atliktas tyrimas (2016), kurio metu nustatyta, kad daugiau nei pusė tiriamųjų (66,6 proc.) turi kognityvinių sutrikimų, o net 37,7 proc. tiriamųjų nustatytas lengvas kognityvinis sutrikimas [62]. Labai svarbu nustatyti slaugos namuose gydomų pacientų kognityvinius sutriki-mus, nes su kognityvinių funkcijų sutrikimais dažnai susijusi pacientų prasta mityba [63]. Taigi, laiku nustačius paciento kognityvinį sutrikimą, būtų gali-ma geriau suprasti jo poreikius ir vykdyti kokybišką slaugą [62].

Demencija. Demencija – antroji pagal dažnumą vyresnių nei 70 metų

amžiaus žmonių neįgalumo priežastis, labiausiai dažnėjanti visose amžiaus grupėse [64]. 2010 m. apie 35,6 milijono žmonių visame pasaulyje sirgo įvairių formų demencija, ir manoma, kad šis skaičius dvigubės kas 20 metų, t. y. 2030 metais bus 65,7 milijono žmonių, sergančių demencija [65]. Vietoj dabar esančių 5 milijonų žmonių, sergančių demencija JAV, šia liga sergančiųjų skaičius padidės iki 13,8 milijono žmonių 2050 metais, iš kurių bus 7 milijonai 85 metų ir vyresni [66]. Kiekvienais metais sergančiųjų demencija skaičius didėja: 2006 metais 27 ES šalyse 7,3 milijono europiečių nuo 30 iki 99 metų sirgo įvairiomis demencijos rūšimis. Šioje grupėje daž-niau sirgo moterys (4,9 milijono) nei vyrai (2,4 milijono) [67]. 2017 metų duomenimis, sergamumas demencija įvairiose Europos šalyse labai skiriasi (1.3.1 lentelė) [68].

1.3.1 lentelė. Sergamumas demencija 1000 gyventojų 2017 ir 2037 metais

[68]

Valstybė 2017 metais Prognozuojama 2037 metais Slovakija 8,3 14,1 Lenkija 9,9 17,0 Čekija 10,4 16,7 Vengrija 10,6 15,7 Latvija 14,6 19,6 Lietuva 14,6 19,2 Estija 14,7 21,2 Norvegija 15,1 21,9 Olandija 16,1 27,0 Danija 16,4 25,1 Belgija 18,0 24,9 Austrija 18,0 27,4 Švedija 18,1 25,1 Suomija 18,5 28,2 Ispanija 19,4 30,4 Graikija 19,6 28,8 Prancūzija 19,7 28,2 Portugalija 19,9 31,3 Vokietija 20,2 28,8 Italija 22,5 33,7

Iš 1.3.1 lentelėje pateiktų duomenų matoma, kad 2017 metais mažiausias demencija sergančiųjų skaičius 1000 gyventojų buvo Slovakijoje, o didžiau-sias – Italijoje. Baltijos šalyse demencija sergančiųjų skaičius 1000 gyvento-jų buvo labai panašus: Latvijoje ir Lietuvoje po 14,6, o Estijoje – 14,7. Ma-noma, kad iš Baltijos šalių 2037 metais daugiausia sergančiųjų demencija bus Estijoje, o mažiausiai – Lietuvoje.

Demencija turi įtakos ne tik sergantiems, bet ir juos prižiūrintiems nims. Jei manysime, kad kiekvieno paciento šeimoje vidutiniškai trys asme-nys tiesiogiai prisideda prie demencija sergančiojo priežiūros ir slaugymo, tai galima numanyti, jog 19 milijonų europiečių tiesiogiai susiduria su demencija [67]. R. Gurevičius ir O. Gražulienė (2016) analizavo ilgaamžių žmonių sergamumo ir ligotumo ypatumus Lietuvoje 2010–2014 metais. Jie pastebėjo, kad sergamumas demencija auga kartu su amžiumi, t. y. 85–89 m. grupėje sirgo 39,5 proc., 90–94 m. – 61,6 proc., 95–99 m. – 61,7 proc., o 100+ m. – 81,5 proc. [45].

Daugelyje EBPO priklausančių šalių daugiau nei pusei visų sergančiųjų demencija nėra diagnozuota, todėl pacientai negauna tinkamos paramos ir nėra tenkinami jų poreikiai. Laiku nustatyta diagnozė gali sumažinti stresą žmonėms, kuriems pasireiškia demencijos simptomai, ir palengvinti priežiū-ros planavimą [64].

Sergant demencija pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Papras-tai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o karPapras-tais būna iki jų atsiradimo, emo-cijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas. Šis sindro-mas pasireiškia sergant Alzheimerio (Alzheimer) liga, esant smegenų krauja-gyslių patologijai ir kitoms būklėms, pirminiu ar antriniu būdu pažeidžian-čioms smegenis [57]. Tikėtina, kad dėl didėjančios daugelio šalių vyresnio amžiaus gyventojų dalies demencija sergančių pacientų skaičius didės [67].

Nustatyta, kad yra daugiau nei 100 demencijos priežasčių. Dažniausiai pasitaikanti demencijos rūšis – Alzheimerio liga, kuriai apytiksliai tenka 50–70 proc. visų atvejų [67], kita priežastis – kraujagyslinė demencija (20 proc.), Lewy kūnelių (10–15 proc.).

Dažniausiai demencija sergantieji yra gydomi slaugos namuose [69, 70, 71, 72, 73]. Nustatyta, kad psichikos sutrikimai, taip pat ir demencija, gali turėti įtakos skausmo vertinimui ir gydymui slaugos namuose [74].

Esant ryškiam demencijos sindromui, reikalinga intensyvi slauga, nes šiems pacientams dažniausiai pasitaikančios problemos – šlapimo ir išmatų nelaikymas, sumažėjusi mityba, pragulos, griuvimai [73].

Delyras. Itin dažna problema tarp vyresnio amžiaus žmonių – delyras.

Dešimt procentų vyresnių pacientų patenka į priėmimo skyrių dėl aiškiai iš-reikšto delyro, gydymo ligoninėje metu ši būklė išsivysto 14–56 proc. pa-cientų [75]. Delyras būdingas 25–40 proc. pacientų, sergančių onkologinė-mis ligoonkologinė-mis, o ligoniams, kuriems diagnozuotas paskutinės stadijos vėžys, delyras išsivysto dar dažniau, t. y. nuo 18 iki 85 proc. [76]. Delyras – dažnai pasireiškiantis sindromas slaugos namuose gyvenantiems pacientams [77, 78], neretai per pirmąją savaitę atvykus į slaugos namus [78]. Delyro

reiškimas slaugos namų gyventojams skirtingas nuo 4,3 proc. [79] tyrimo dalyvių iki 31,8 proc. [77].

Delyras apibūdinamas kaip ūminis banguojančios eigos psichikos sindro-mas, kai per keletą valandų sutrinka sąmonės, pažinimo ir suvokimo funk-cijos [80]. Pagal Tarptautinės ligų klasifikacijos 10 versiją (TLK-10) delyras (nesukeltas alkoholio arba kitų psichoaktyviųjų medžiagų) – etiologiškai ne-specifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais. Sindromo trukmė gali būti įvairi, o išraiška – nuo lengvo iki labai sunkaus [57]. Delyrui būdingiausi du simptomai – staigus psichikos sutrikimas ir nesugebėjimas sutelkti dėmesio [81]. Literatūroje delyras vadinamas įvai-riai: organinės kilmės smegenų sindromas, intensyvios terapijos psichozė, encefalopatija, ūmi sumišimo būklė ir kt. [82].

Delyro išsivystymo rizikos veiksnių gausa dažnai apsunkina priežasties nustatymą, ir verčia mokslininkus diskutuoti apie įvairias veiksnių kombina-cijas bei jų sąveikos kompleksiškumą. S. Inouye pooperacinio delyro atsira-dimo rizikos veiksnius suskirstė į nulemiančius (angl. predisposing) ir pro-vokuojančius (angl. precipitating) veiksnius [83, 84]. Dažniausiai delyro ri-zikos veiksniai vertinami nevienareikšmiškai. Manyta, kad anksčiau patirtas delyras didina riziką delyrą patirti pakartotinai [85], tačiau yra ir priešingų nuomonių [86]. Be to, nėra bendros nuomonės dėl lyties įtakos delyrui: vie-nų autorių duomenimis, dažniau delyrą patiria moterys [87, 88, 89], kitų au-torių – vyrai [90, 91], bet dauguma teigia, kad lytis neturi įtakos delyrui atsi-rasti [92, 93]. Kai kurie tyrimai atskleidė, kad alkoholio vartojimas arba piktnaudžiavimas juo didina delyro sindromo riziką [94, 95, 96]. Rūkymas didina delyro riziką [86, 90], surūkomų cigarečių skaičius tam daro įtaką [97], tačiau šis rizikos veiksnys nėra gerai ištirtas ir įrodytas [92, 93]. Dide-lis labai įvairių rizikos veiksnių skaičius liudija tai, kad delyro sindromo priežastis nustatyti yra sudėtinga.

Kasdienėje praktikoje delyro sindromą atpažinti itin aktualu, nes delyro simptomai neretai klaidingai diagnozuojami kaip nerimo sutrikimas ir (arba) demencija, depresija, psichozė [98]. Be to, laiku nediagnozavus delyro didė-ja mirtingumas, blogėdidė-ja gydymo rezultatai, ilgėdidė-ja gydymo stacionare ir insti-tucionalizavimo slaugos namuose trukmė [99, 100, 101]. Diagnozavus rą laiku šių problemų būtų galima išvengti, todėl delyro atpažinimas ir dely-ro pdely-rofilaktika yra itin aktualūs sveikatos priežiūdely-ros specialistams.

Depresija. Depresija apibrėžiama kaip dažnas nuotaikos sutrikimas,

su-keliantis negalią, didinantis savižudybių riziką [102]. Pagal TLK-10 depre-sijos epizodo metu būdinga liūdna nuotaika, sumažėjusi energija ir aktyvu-mas. Dažnai pasireiškia sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio

koncentracija ir didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų. Paprastai būdingas sutrikęs miegas ir sumažėjęs apetitas. Beveik visada sumažėja savivertė ir pasitikėjimas savimi, o kaltės ir bevertiškumo idėjos būdingos net ir lengvos depresijos metu. Depresijai būdingi įvairūs specifiniai simpto-mai, kuriems priskiriama prislėgta nuotaika, jėgų stoka, neviltis, koncentra-cijos sutrikimas, ir nespecifiniai simptomai – dažniausiai skundžiamasi gal-vos, raumenų, kaulų skausmu, virškinimo trakto sutrikimais [103].

Depresija – viena iš plačiai analizuojamų vyresnio amžiaus žmonių blogo miego priežasčių [104, 105, 106]. Depresija tarp pacientų slaugos namuose yra dažna [107, 108] ir, matyt, nepakankamai diagnozuojama [109, 110]. Depresijos paplitimas slaugos ir ilgalaikio gydymo institucijose siekia nuo 10 proc. [111] iki 23,5–38 proc. [112, 113]. Slaugos namuose gyvenantiems asmenims depresijos simptomai pasireiškia daug dažniau, nei buvo diagno-zuota pati depresija, t. y. nuo 29–32 proc. [110, 111] iki 43,9–65 proc. [114, 115]. Depresija dažniau pasitaiko vyresnio amžiaus moterims negu vyrams

[116, 117, 118, 119]. Ši liga susijusi su prasta socioekonomine būkle:

neraš-tingumu, skurdu, įsiskolinimais, netektimis [117]. Moterims depresijos

simptomai buvo susiję su jų pačių sveikatos problemomis ir šeimos

paja-momis [120]. Depresijai būdinga didelio mirtingumo rizika [121].

Nusta-tyta, kad depresija sergantiems pacientams gresia didelė rizika numirti nuo

širdies ir kraujagyslių ligų per 10 metų laikotarpį [122], depresija sergan-čiųjų didelė mirtingumo rizika atsiranda per 30 dienų po išrašymo iš ligoni-nės [123]. Nurodoma ir kitų depresija sergančiųjų pacientų rizikos

veiksnių – rūkymas, fizinio aktyvumo stoka, silpnumas [121]. Be to,

depresijos simptomai susiję su griuvimų rizika [124]. C. R. Gale, C. Cooper

ir A. A. Sayer (2016) nustatė, kad vyrams tikimybė nugriūti didėja,

pasireiš-kus daugiau nei trims depresijos simptomams, taip pat esant vyresniam

amžiui [125]. Be to, nustatyta, kad depresija ir pacientams pasireiškiantys

depresiniai simptomai nėra susiję su baime nugriūti ar apriboti fizinę veiklą

[126]. Kiti depresijai darantys įtaką rizikos veiksniai – bloga paciento

svei-kata ir pažintinių funkcijų sutrikimai [109], skausmas, nes jis didina susir-gimo depresija riziką [112].

Depresija susijusi su griuvimų rizikos didėjimu ir lėtinio skausmo atsira-dimu [127]. Ši liga dažnai paplitusi tarp žmonių, sergančių demencija [128]. A. Erdal, E. Flo, G. Selbaek ir kt. (2017) atlikę tyrimą nustatė pažintinių ir fizinių funkcijų sąsajas, t. y. demencija sergančių pacientų skausmas ir de-presijos simptomai yra susiję – sumažinus skausmą, sumažėja depresijos simptomų [112].

Pacientų savarankiškumas kasdieninėje veikloje. Vyresniame amžiuje

sutrinka ne tik pažintinės, bet ir fizinės funkcijos. Fizinė funkcija apibrėžia-ma kaip asmens normalus fizinių gebėjimų atlikimas kasdienėje veikloje

[129]. Nesavarankiškumas atsiranda, kai žmogus turi sunkumų dėl fizinės funkcijos, ir dažniausiai yra apibrėžiama kaip asmens gebėjimų atlikti įpras-tą kasdienę veiklą ribotumas [130]. Senyvo amžiaus žmonių fizinio pajėgu-mo nustatymas susijęs su paciento sergamumo ir ligoninės rezultatų prog-nozinės vertės nustatymu [131]. Atlikti tyrimai atskleidė, kad slaugos na-muose gyvenančius pacientus vargina ne tik pažintinių funkcijų sutrikimai (iš 4831 pacientų net 67 proc. turėjo pažintinių funkcijų sutrikimų), bet ir nesavarankiškumas atliekant kasdienę veiklą (56 proc.) [62]. R. Serrano-Urrea, V. Gómez-Rubio, D. Palacios-Ceña ir kt. (2017) aprašė tyrimą, ku-riame visiškai priklausomų tiriamųjų buvo kiek mažiau nei ketvirtadalis (23,7 proc.) [132]. Kitame tyrime, kuris buvo atliktas Čekijos, Anglijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Olandijos ir Izraelio slaugos namuose, nustatyta, kad 81,3 proc. tiriamųjų buvo priklausomi [133]. Atlik-tose studijose nurodoma, kad vidutiniškai dažniau buvo beveik visiškai prik-lausomų pacientų, kurių Barthel indekso vertinimo balų vidurkis buvo nuo 28±13 [63] iki 45,1±23,8 (SN) [134]. Taigi slaugos namuose vidutiniškai dažniau gyveno beveik visiškai priklausomi tiriamieji.

Miego sutrikimai. Su gyvenimo kokybe dažniausiai susijęs ir miegas. Jis

daro įtaką vyresnio amžiaus žmonių kasdienei veiklai ir gerovei, todėl labai svarbu nustatyti miego kokybės ir bendros žmonių jausenos ryšį. Vieni daž-niausiai miegui įtakos turinčių veiksnių – amžius, depresija, demencija, ap-linkos veiksniai, polifarmacija, institucionalizavimas [135]. Miego sutriki-mai dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie turi kognityvinių sutrikimų [136, 137]. Vyresniame amžiuje blogėja miego ko-kybė; tai pasireiškia įvairiai – negalėjimu užmigti, miegojimu dienos metu [138]. C. L. de Oliveira Araujo ir M. F. Ceolim (2010) nurodo dažnus mie-go sutrikimus: ėjimas naktį į tualetą (63,2 proc.), kėlimasis viduryje nakties arba labai anksti rytą (50 proc.), miegant būna per karšta (23,7 proc.) ir jau-čiamas skausmas (21,1 proc.) [139]. Miego sutrikimai gali būti įvairių for-mų, jie veikia miego trukmę ir miego kokybę.

Ilgalaikės priežiūros institucijų gyventojai dažnai skundžiasi blogu miegu [140, 141]. Blogai miegančiųjų skaičius šiose institucijose labai skyrėsi – nuo 65 proc. [140] iki 73,5 proc. [142].

Griuvimai. Vienas iš asmens fizinių funkcijų sutrikimų – griuvimai. Jie

susiję su didelėmis socialinėmis ir psichologinėmis pasekmėmis [143], nes žmonės praranda pasitikėjimą, dažnai lieka vieniši, riboja savo veiklą. Griu-vimai yra nepageidaujami įvykiai ligoninėse [144]. Bent vieną kartą per me-tus griūva kas trečias vyresnis kaip 65 metų amžiaus žmogus [145, 146], griuvimų dažnumas didėja didėjant amžiui [147].

M. E. Tinetti (1994) nuomone, bent vieną kartą per metus nugriūva 30– 50 proc. globos ir slaugos įstaigų gyventojų. Kas dešimtas nugriūva

siai du kartus, apie 15 proc. – tris ir daugiau kartų [143]. Lietuvoje L. Spir-gienė (2010) vertino gyventojų, gyvenančių globos namuose, griuvimus. Tyrėja nustatė, kad moterys per 30 dienų buvo pargriuvusios keturis kartus dažniau nei vyrai, o iš viso buvo pargriuvę beveik trečdalis (28,2 proc.) gy-ventojų. Lyginant griuvimų dažnį pagal amžiaus grupes, nustatyta, kad daž-niausiai buvo pargriuvę vyresni nei 85 metų gyventojai (36,1 proc.) [148]. Viena iš dažniausių griuvimo rizikos priežasčių – didelis medikamentų var-tojimas (angl. polypharmacy) [149]. Costa-Dias, Oliveira, Martins, Araújo ir kt. (2014) nustatė, kad pacientai, kurie vartojo centrinę nervų sistemą vei-kiančius vaistus, turėjo dešimt kartų didesnę riziką nugriūti lyginant su tais, kurie šių vaistų nevartojo [150].

Apibendrindami galime teigti, kad lengvas kognityvinis sutrikimas, de-mencija ir delyras yra dažnai nediagnozuojami. Šios ligos dažnai siejamos su pacientų prasta mityba, griuvimais, neracionaliu vaistų vartojimu. Ilgalai-kės priežiūros institucijose labai svarbu laiku diagnozuoti lengvą kognityvi-nį sutrikimą, demenciją, delyrą, depresiją, kad būtų sudarytas tinkamas gy-dymo ir slaugos planas ir užtikrinta pacientams reikiama pagalba.

1.4. Medikamentų vartojimas vyresniame amžiuje

Vyresniame amžiuje poliligotumas dažniausiai yra susijęs su polifarmaci-ja. Mokslinėje literatūroje polifarmacija apibūdinama kaip nuo dviejų iki de-vynių medikamentų vartojimas [151, 152, 153]. Dažnas kelių vaistų vartoji-mas didina neigiamų pasekmių riziką sveikatos priežiūros sistemoje, pvz., didėja išlaidos, didesnis vaistų šalutinis poveikis, blogėja paciento funkcinė būklė [154].

Mokslininkai tyrinėja vieną iš reikšmingiausių su vaistų vartojimu susiju-sių problemų – aiškinasi, kaip dažnai pacientams yra skiriami netinkami me-dikamentai (angl. potentially inappropriate medication). Vaistų skyrimo tin-kamumas dažniausiai vertinamas Beers kriterijais (angl. The Beers Criteria for Potentially Inappropriate Medication Use in Older Adults). Beers krite-rijai dar kitaip vadinami Beers vaistų sąrašu, į kurį įtraukti galimų netinka-mų vaistų, skirianetinka-mų vyresniems nei 65 metų pacientams, pavadinimai. Šis sąrašas suskirstytas pagal tris kriterijus: vaistai, kurių reiktų vengti vyres-niems žmonėms; vaistai, kuriuos reiktų vengti skirti vyresnio amžiaus žmo-nėms, sergantiems tam tikromis ligomis arba turintiems tam tikrų sindromų, vaistai, kurie turi būti atsargiai skiriami vyresnio amžiaus žmonėms [155]. H. Storms, K. Marquet, B. Aertgeerts ir kt. (2017) išanalizavo 21 mokslinę studiją, atliktą įvairiose pasaulio valstybėse – Airijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Suomijoje, Brazilijoje, Australijoje, JAV, JK ir kt. Šiuose tyrimuose anali-zuota vyresnio amžiaus pacientų, gyvenančių slaugos namuose, galbūt

tinkamų vaistų vartojimas. Net 17 tyrimų, analizuojant netinkamų vaistų vartojimą, buvo remiamasi Beers kriterijais. Nustatyta, kad pacientams, gy-venantiems ilgalaikės priežiūros institucijose, vaistai tam tikrais atvejais paskiriami netinkami. Tai sudaro nuo 18,5 proc. iki 82,6 proc. pacientų [156].

Lietuvoje A. Daugintytės studijoje (2015), tiriančioje Alzheimerio ligos gydymui skiriamus vaistinius preparatus ir jų atitiktį gydymo rekomendaci-joms, nustatyta, kad 2009–2011 metais iš nervų sistemą veikiančių vaistų gru-pių daugiausiai (76,98 proc.) paskirta antidemencinių vaistų. Beveik pusei (47,83 proc.) buvo paskirti atipiniai ar tipiniai antipsichoziniai vaistai, mažiau nei penktadaliui (16,45 proc.) – anksiolitikai, vos keletui (6,54 proc.) prieš-parkinsoniniai preparatai. Šis tyrimas atskleidė, kad ne visada laikomasi racionalios Alzheimerio ligos farmakoterapijos principų, nes beveik ketvir-tadaliui tiriamosios populiacijos neskirtas Alzheimerio ligos gydymas antide-menciniais vaistais ir daugiau nei ketvirtadaliui pacientų skirti galbūt netinka-mi vaistai [157].

Kitose Lietuvoje atliktose mokslo studijose analizuota vyresnio amžiaus žmonių vaistų vartojimo ypatumai. A. Stankūnienė (2017) tyrė 60–84 metų žmonių vaistų vartojimo ypatumus ir jų sąsajas su savo sveikatos vertinimu ir gyvenimo kokybe. Tyrimo metu nustatyta, kad šiek tiek daugiau nei pusė (50,8 proc.) visų apklaustųjų vartojo bent vieną vaistą per dieną. Šiek tiek daugiau nei trečdalis (36,1 proc.) respondentų nurodė, kad kiekvieną dieną vartojo vaistus širdžiai, vos keletas (9,2 proc.) – nuo miego sutrikimo, rami-namuosius ir įvairių psichozių gydymui [158].

Dar vienoje studijoje R. Stukas, G. Šurkienė, V. Alekna ir kt. (2013) ana-lizavo 65 metų ir vyresnių Vilniaus miesto gyventojų, iš kurių šiek tiek dau-giau nei trečdalis (35,4 proc.) gyveno globos įstaigose, sveikatos problemas ir vaistų vartojimą. Tyrimas atskleidė, kad beveik visi apklaustieji (net 93,7 proc.) vartojo vieną ar kelis vaistus, iš kurių 5,9 proc. tiriamųjų vartojo 6 vaistus, 3,3 proc. – 7 vaistus. Daugiausiai (64,5 proc.) respondentų vartojo vaistus nuo kraujospūdžio, šiek tiek daugiau nei pusė (58,6 proc.) – nuo šir-dies ir kraujagyslių ligų, trečdalis (33,2 proc.) – miegui, vos dešimtadalis (12,5 proc.) – nuo nerimo arba depresijos [159].

Be to, Lietuvoje atliktoje L. Spirgienės (2010) mokslo studijoje nustatyta, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai (64,55 proc.) tiriamųjų vartojo 2 ir dau-giau vaistų. Moterys vartojo daudau-giau (3,4±2,6) medikamentų negu vyrai (2,0±2,2). Dažniausiai buvo skiriami angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (36,5 proc.), benzodiazepinai (27 proc.) ir diuretikai (18,3 proc.) [148].

Benzodiazepinų vartojimas susijęs su amžiaus grupėmis. L. Jacob, M. A. Rapp ir K. Kostev (2017) atliko tyrimą, kuriuo nustatė, kad ilgiau nei

6 mėnesius benzodiazepinus vartojančių 65–70 metų amžiaus grupėje buvo 12,3 proc., 71–80 metų – 15,5 proc., 81–90 metų – 23,7 proc. ir daugiau nei 90 metų – 31,6 proc. Šiek tiek daugiau nei penktadalis (21,1 proc.) ben-zodiazepinus vartojančių turėjo miego sutrikimų ir sirgo depresija (20,8 proc.), o beveik trečdaliui (32,1 proc.) buvo nustatyta demencija [160].

Kita dažnai vartojama nervus ir psichiką veikiančių vaistų grupė – anti-psichotikai (neuroleptikai), kurie skiriami kontroliuoti demencija sergančių žmonių elgesio ir psichikos sutrikimus [161]. Šie vaistai dažniausiai skiria-mi, kai pacientai yra sujaudinti, agresyvūs, kliedi, regi haliucinacijas [162]. JAV slaugos namų gyventojų antipsichotinių vaistų skyrimas yra vis svar-besnis klausimas, susijęs su didėjančia hospitalizavimo, širdies ir kraujagys-lių sistemos sutrikimų (pvz., tachikardijos, aritmijos, hipotenzijos) ir mirties rizika [163]. Be to, šios grupės vaistų vartojimas didina kaulų lūžių riziką. S. K. Rigler, T. I. Shireman, G. J. Cook-Wiens ir kt. (2013) nustatė, kad la-biausiai šlaunies kaklelio lūžio rizika priklauso nuo antipsichozinių vaistų vartojimo dozės [164]. Kitoje studijoje nustatyta, kad daugiau nei pusė de-mencija sergančių tiriamųjų vartojo antipsichozinius vaistus [165]. Iš Pran-cūzijos slaugos namuose gyvenančių asmenų beveik ketvirtadalis (24,4 proc.) vartojo ne mažiau nei vieną neuroleptiką. Taip pat šiuo tyrimu nustatyta, kad tik 33,5 proc. pacientų buvo tinkamai paskirti vaistai (atsi-žvelgiant į indikaciją, medžiagą ir dozę), o net 66,5 proc. pacientų galbūt netinkamai [166].

JAV ir Norvegijoje atliktos studijos atskleidė, kad antidepresantai skiria-mi dažniau nei kas trečiam slaugos namų gyventojui [167, 168]. Šie vaistai didina griuvimų, šlaunies kaklelio lūžių ir mirties riziką [169, 170]. K. R. Iden, K. Engedal, S. Hjorleifsson ir kt. (2014) aprašė tyrimą, kurio metu slaugos namų gyventojų depresijos diagnozavimui buvo naudota Tarp-tautinė statistikos klasifikacija ligų ir susijusių sveikatos problemų (angl. International Statistical Classification of Diseases and Related Health Problems(ICD-10)) ir Kornelio skalė demencija sergančių pacientų depresi-jai nustatyti. Depresija diagnozuota 25 proc. atvejų pagal ICD-10 kriterijus ir 31 proc. atvejų pagal Kornelio skalę. Antidepresantus vartojo 44 proc. vi-sų tyrimo dalyvių ir tik 23 proc. tiriamųjų šiuos vaistus vartojo depresijai gydyti [107]. Švedijos slaugos namuose taip pat buvo analizuojama panaši problema – dažnas antidepresantų skyrimas nenustačius pagrįstos klinikinės diagnozės: šiek tiek mažiau nei pusė (46,2 proc.) visų tyrimo dalyvių vartojo šiuos vaistus. Antidepresantai buvo paskirti net 33 proc. asmenų, kuriems nebuvo diagnozuota depresija arba Kornelio skalės demencija sergančių pa-cientų depresijai nustatyti reikšmė buvo <8 [171]. Kito tyrimo metu JAV (2012) taip pat nustatyta, kad 79 ligos istorijose nebuvo įrašų apie depresijos diagnozavimą, tačiau net trečdalis pacientų gydomi antidepresantais [172].

Apibendrinant galima teigti, kad labai dažnai vyresniems nei 65 metų amžiaus pacientams skiriama galbūt netinkamų vaistų, kurių skyrimas nesie-jamas su ligos diagnoze, pavyzdžiui, depresija nediagnozuota, o vaistai ski-riami. Lietuvoje trūksta studijų apie vaistų skyrimo vyresnio amžiaus pa-cientams ypatumus, ypač ilgalaikio stacionarizavimo institucijose. Vyresnio amžiaus pacientams dažnai skiriami nervų sistemą ir psichiką veikiantys vaistai, kurie didina širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų, griuvimų, kaulų lūžių ir mirties riziką.

1.5. Vyresnio amžiaus pacientų pažintinių ir fizinių funkcijų vertinimo instrumentai

Ieškant literatūros apie pagyvenusių žmonių pažintinių ir fizinių funkcijų vertinimo instrumentus slaugos namuose, peržiūrėtos Pubmed, Ebscohost ir Elaba duomenų bazėse esančios publikacijos. Nuo 2010 m. iki 2017 m. gruodžio mėnesio jose publikuoti straipsniai rinkti pagal šiuos reikšminius žodžius: pagyvenę (angl. elderly) pacientai, slaugos namai, slaugos skyriai ar slaugos ligoninė (angl. supportive treatment and nursing hospital or nur-sing home or long term care or residential care or home for the aged or resi-dential aged care or resiresi-dential facility), pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimas (angl. cognitive impairment, cognitive disturbance), fizinių funk-cijų sutrikimas (angl. physical disability (impairment)), vertinimo instru-mentas, klausimynas, indeksas (angl. measurement, questionnaire, index scale). Įtraukti straipsniai parašyti lietuvių arba anglų kalbomis. Taikyti šie atrankos kriterijai: vyresni nei 60 metų amžiaus pacientai, kurių tirtos pažin-tinės ir (arba) fizinės funkcijos. Straipsnių analizei buvo atrinkti 28 tinkami straipsniai (1 priedas). 5 tyrimai buvo atlikti Šiaurės Amerikoje [79, 173, 174, 175], 23 – Europoje. Tyrimų dalyvių skaičius labai įvairus – nuo 14 [175] iki 5588702 [79] tiriamųjų. Taip pat labai skyrėsi tyrimo dalyvių amžius; amžiaus vidurkis – 87,08. Aprašytuose tyrimuose naudotasi labai įvairiu tyrimo instrumentų skaičiumi: nuo vieno [176, 177] iki aštuonių [140, 178] tyrimo instrumentų, vidutiniškai tyrimų metu naudotasi 4,6 tyrimo instrumentų. Pažintinių funkcijų sutrikimams vertinti naudotasi Trumpuoju protinės būklės tyrimu (18 straipsnių), paciento savaran-kiškumui kasdienėje veikloje vertinti – Barthel indeksu (16 straipsnių), de-presijai ir jos požymiams vertinti – Geriatrine depresijos skale (10 nių), gyvenimo kokybei vertinti naudotasi klausimynu EQ-5D (6 straips-niai), paciento kojų jėga, pusiausvyra ir griuvimų rizika vertinta atsistojimo ir atsisėdimo testu (4 straipsniai), mirtingumas prognozuotas pagal Čarlsono sergamumo gretutinėmis ligomis indeksą (3 straipsniai). Rasta straipsnių, kuriuose Trumpasis protinės būklės tyrimas nurodomas kaip pagrindinis

tyrimo instrumentas, kurio balų suma yra įtraukimo į tyrimą kriterijus, t. y. į tyrimą įtraukti pacientai, kurie surinko TPBT balų sumą nuo 10 iki 23 [179], kitame tyrime dalyviai turėjo surinkti daugiau nei 24 balus [180]. Taigi pa-žintinių funkcijų sutrikimui nustatyti dažniausiai buvo naudotasi Trumpuoju protinės būklės tyrimu. Be to, buvo nustatyta, kad duomenys apie pacientų sveikatos būklę, pažintines ir fizines funkcijas renkami ne tik standartizuo-tais ir validizuostandartizuo-tais instrumenstandartizuo-tais, bet ir iš medicininės dokumentacijos [176].

Pažintinių funkcijų sutrikimų vertinimo instrumentai. Naudojamų

klausimynų pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo klausimyno pildymo lai-ko ir tikslo [181]. Nėra tyrimų, nurodančių geriausius instrumentus, tinkan-čius pažintinių funkcijų sutrikimų vertinimui. Pažintinių funkcijų sutriki-mams nustatyti naudojami šie instrumentai – Trumpasis protinės būklės tyri-mas (angl. Mini Mental State Examination), Standartizuotas trumpasis proti-nės būklės tyrimas (angl. Standardized Mini-Mental State Examination), Su-trumpintas psichikos testas (angl. Abbreviated Mental Test), Šešių klausimų pažinimo funkcijų sutrikimų testas (angl. Six-Item Cognitive Impairment Test), Laikrodžio piešimo testas (angl. Clock Drawing Test), Trumpasis kognityvinių funkcijų testas (angl. The Mini-Cog test) [181]. Instrumentų gausa verčia sunerimti, ar tikrai tyrėjai gali laiku ir tinkamai nustatyti pažin-tinių funkcijų sutrikimus, nes kiekvienas instrumentas turi tam tikrų apribo-jimų. Vienos iš dažniausių pažintinių funkcijų vertinimo skalių, naudojamų klinikinėje praktikoje, yra Trumpasis protinės būklės testas, Montrealio kognityvinis testas ir Trumpasis kognityvinių funkcijų testas [182]. L. Bur-ton, ir S. F. Tyson 2015 metais aprašė tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti patyrusiųjų insultą pažintinių funkcijų vertinimui naudotų testų psichometri-nes ir klinikipsichometri-nes ypatybes. Išanalizuotas 21 straipsnis, juose pažintinių funk-cijų vertinimui naudota 12 instrumentų. Tinkami naudoti kognityvinių su-trikimų sunkumo nustatymui ir tinkami praktikoje buvo du testai – Montrea-lio kognityvinis tyrimas ir Trumpasis protinės būklės tyrimas. Išskirtos šios Montrealio kognityvinio testo savybės – specifiškumas ir jautrumas (esant šio klausimynų vertinimo balų sumai 22 arba 23, klausimyno specifiškumas – 71–90 proc., o jautrumas – 49–80 proc.), šiuo klausimynu galima labai lengvai ir greitai naudotis, reikalingi minimalūs mokymai, kaip juo nau-dotis, klausimynas yra nemokamas ir lengvai prieinamas. Trumpojo protinės būklės tyrimo balų sumai esant 26 arba 27, šio klausimyno specifiškumas – 20–90 proc., jautrumas – 28–96 proc. [183]. Kitame tyrime buvo analizuoti vyresnio amžiaus sergančiųjų depresija pažintinių funkcijų sutrikimai. Šio tyrimo metu nustatyta, kad Montrealio kognityvinis tyrimas ir Trumpasis protinės būklės tyrimas yra universalūs ir patikimi pažintinių funkcijų