KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Vitalija Romaškienė
PAGYVENUSIO AMŢIAUS PACIENTŲ SAVARANKIŠKUMO,
GYVENIMO KOKYBĖS IR SLAUGOS POREIKIO VERTINIMAS BEI
PRITAIKYMO GALIMYBĖS INTEGRUOTOS SLAUGOS
ORGANIZAVIME NAMUOSE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Doc. dr. Giedrius Vanagas
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PAGYVENUSIO AMŢIAUS PACIENTŲ SAVARANKIŠKUMO, GYVENIMO KOKYBĖS IR SLAUGOS POREIKIO VERTINIMAS BEI PRITAIKYMO GALIMYBĖS INTEGRUOTOS SLAUGOS ORGANIZAVIME NAMUOSE
Vitalija Romaškienė
Mokslinis vadovas doc. dr. Giedrius Vanagas
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2009. 76 p.
Darbo tikslas - Įvertinti veiksnius, galinčius daryti įtaką pagyvenusio amţiaus ţmonių savarankiškumui ir gyvenimo kokybei bei slaugos poreikiui namuose.
Tyrimo metodika. Apklausta 223 UAB „Panemunės šeimos sveikatos centro“ apylinkės 65-rių metų ir vyresni pacientai. Apklausai naudota anketa, Barthel indekso metodas, kasdieninės instrumentinės veiklos (IADL) testas, standartizuotas Sveikatos būklių klausimynas su gyvenimo kokybės skale, bei duomenys iš asmens ambulatorinių kortelių.
Rezultatai. Tyrimas parodė, kad amţius, neįgalumas, prasta sveikatos būklė, ligos, kuriomis serga respondentai, patikimai susiję ne tik su gyvenimo kokybe, bet ir su tiriamųjų savarankiškumu fizinėje bei kasdieninėje instrumentinėje veikloje. Didėjant tiriamųjų fizinei priklausomybei bei maţėjant sugebėjimui savarankiškai tvarkytis namuose, gyvenimo kokybės vertinimas blogėja. Sumaţėjęs pagyvenusio amţiaus pacientų savarankiškumas sukelia slaugos poreikį namuose. Didţioji dalis respondentų negalėjo savarankiškai nusiprausti (83,9 proc.) ir išsimaudyti (76,77 proc.), rečiau nesugebėjo savarankiškai vaikščioti (17,9 proc.) ir turėjo šlapinimosi funkcijos sutrikimų (17,0 proc.). Daliai respondentų buvo reikalinga kito asmens pagalba naudojantis tualetu (9,4 proc.) ir valgant (8,1 proc.). Nustatyta, kad 9,0 proc. respondentų negalėjo vieni išeiti iš namų, savarankiškai nueiti į parduotuvę apsipirkti (6,3 proc.). Respondentams buvo reikalinga kito asmens pagalba gaminant ir patiekiant maistą (4,5 proc.), atliekant visus namų ruošos darbus (6,7 proc.), tvarkant stambesnius pirkinius ir finansinius reikalus (5,8 proc.) bei vartojant vaistus (7,2 proc.).
Išvados. Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką pagyvenusio amţiaus pacientų savarankiškumui, gyvenimo kokybei ir slaugos namuose poreikiui yra ţmogaus amţius, neįgalumas ir ligos.
Daugiau negu ketvirtadaliui respondentų yra sutrikusios bazinės kasdieninės veiklos funkcijos ir trečdaliui – instrumentinės kasdieninės veiklos funkcijos (atitinkamai 26,4 proc. ir 32,3 proc.), nes jie nesugebėjo savarankiškai atlikti nuo kelių iki visų būtinų buityje veiksmų. Šie respondentai dėl savo nesavarankiškumo ir priklausomybės įvairiose kasdieninės veiklos srityse reikalingi visokeriopos socialinės prieţiūros ir pagalbos bei slaugos namuose.
Raktaţodţiai. Pagyvenusio amţiaus pacientai, savarankiškumas, gyvenimo kokybė, slaugos paslaugų namuose poreikis.
SUMMARY
Management of Public Health
THE ASSESSMENT OF ELDERLY PATIENTS„INDEPENDENCE, QUALITY OF LIFE AND NEED OF NURSING AND ADAPTATION POSSIBILITIES OF INTEGRATED NURSING ORGANIZATION AT HOME
Vitalija Romaškienė
Supervisor: doc. dr. Giedrius Vanagas
Departament of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2009. 76 p.
Aim of the study – to evaluate the factors that influence independence, quality of life of elderly and the need of nursing at home.
Methods. 223 elderly patients were inquired (65 and older). The study was performed in outpatient clinic “Family Health Centre of Panemune”. A questionnaire, Barthel index, test of Daily Living Instrumental Activity (IADL), the standardized Health State Questionnaire with Quality of Life Scale and personal data from an out-patient card.
Results. The study showed that the age, disablement, poor health state and diseases are significant relative not only with the respondents‟ quality of life, but also with independence on physical activity and daily living. The assessment of the quality of life deteriorates when the physical dependence of respondents‟ rises and the ability to manage a household independently decreases. The impaired independence in the elderly causes the need of nursing at home. Majority of the respondents can‟t independently have a wash (83,9%) or a bath (76,77%), rarely can‟t walk independently (17,9%) or have a dysuria (17,0%). The part of the patients need help in toileting (9,4%) and eating (8,1%). We also find that 9,0% of the respondents could not go outside or do shopping alone (6,3%). Some of them need assistance in cooking and serving a meal (4,5%), managing a household (6,7 %), buying and keeping financial worries (5,8%) and taking medicines. Conclusions. Age, disablement and diseases are the main factors that influence the independence, quality of life and the need of home care for elderly patients. More than a quarter of respondents (26,4%) are dependent on functions of basic activities of daily living and 33,2% - on functions of instrumental activities of daily living. They were unable to do any or all of necessary works at
home independently. These respondents need both a full social care, help and nursing at home due to their dependence on various activities of daily living.
TURINYS
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9
1 LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
1.1 . Lietuvos gyventojų demografiniai pokyčiai ... 10
1.2 Ţmogaus senatvės samprata ... 12
1.2.1 Senėjimo ir socialinių vaidmenų sąsajos ... 13
1.2.2 Senatvę lydinčios ligos ... 14
1.2.3 Sveikas ir probleminis senėjimas ... 17
1.3 Gyvenimo kokybės samprata ... 19
1.3.1 Ligotumo, gyvenimo kokybės ir savarankiškumo sąsajos ... 20
1.4 Slaugos namuose samprata. ... 22
1.4.1 Integruotos sveikatos prieţiūros politika ... 23
1.4.2 Slaugos paslaugų namuose organizavimas ... 25
2 TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 29
3 TYRIMO REZULTATAI ... 33
3.1 Pagyvenusio amţiaus pacientų sociodemografinių duomenų vertinimas ir sąsajos su slaugos poreikiu namuose ... 33
3.2 Pagyvenusio amţiaus pacientų funkcinės būklės vertinimas ... 36
3.3 Pagyvenusio amţiaus pacientų multidimencinės kasdieninės veiklos vertinimas ... 39
3.4 Pagyvenusio amţiaus pacientų gyvenimo kokybės vertinimas ... 44
3.5 Pagyvenusio amţiaus pacientų slaugos poreikio namuose vertinimas ... 48
4 REZULTATŲ APTARIMAS ... 59
4.1 Pagyvenusio amţiaus pacientų savarankiškumą ir gyvenimo kokybę veikiantys veiksniai ... 59
4.2 Pagyvenusio amţiaus pacientų slaugos poreikis namuose ... 61
4.3 Pagyvenusio amţiaus pacientų slaugos namuose organizavimas ... 66
IŠVADOS ... 68
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 69
LITERATŪRA ... 70
SANTRUMPOS
ASPĮ – asmens sveikatos prieţiūros įstaiga ES – Europos sąjunga
GKK – gydytojų konsultacinė komisija GK – gyvenimo kokybė
LR SAM – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija PSO – pasaulinė sveikatos organizacija
ĮVADAS
Temos aktualumas. Nemaţa pastangų padėta ţmogaus gyvenimui prailginti. Šiandien pagyvenę asmenys – tai sparčiai didėjanti populiacijos dalis. Tai reiškia ne tik senų ţmonių skaičiaus padidėjimą tarp visų gyventojų, bet ir senų bei labai senų ţmonių skaičiaus išaugimą. Ilgėjanti gyvenimo trukmė ne tik palaipsniui prailgina laikotarpį po pensijos, bet ir ligotumo, priklausomybės laikotarpį. Senstant organizme neišvengiamai vyksta biologiniai pakitimai, tačiau jų pasireiškimas ir poveikis sveikatai nevienodas. Dėl to vieni ţmonės, sulaukę senatvės, išlieka savarankiški, jaučia gyvenimo pilnatvę, pozityviai vertina savo praeitį ir dabartį, išlieka aktyviais visuomenės nariais. Kiti – būna nusivylę, nepatenkinti, jaučiasi izoliuoti nuo visuomenės ir reikalauja daugiau dėmesio, globos ir slaugos.
Problema. Pastaraisiais metais ypač domimasi pagyvenusių ir senų ţmonių mobilumu, funkciniu savarankiškumu ir ieškoma veiksnių, kurie galėtų daryti įtaką savarankiškumui ir padėtų jį išsaugoti. Taigi sprendţiama svarbiausia senų ţmonių ir senstančios visuomenės problema – kaip kuo ilgiau išlikti savarankiškam ir naudingam, nebūti našta šeimai bei visuomenei. Realus seno ţmogaus mobilumo ir funkcinių galimybių ir gyvenimo kokybės įvertinimas gali padėti nustatyti slaugos poreikį bei jos apimtį, o taip pat būti naudingas planuojant šio amţiaus tarpsnio ţmonių sveikatos bei socialinę prieţiūrą.
Hipotezė. Tikėtina, kad pagyvenusio amţiaus pacientų fizinis pajėgumas, funkcinė būklė, savarankiškumas bei gyvenimo kokybė įtakoja slaugos poreikį namuose.
Darbo naujumas. Lietuvoje integruotos slaugos terminas dar labai naujas, o integruotos slaugos paslaugų teikimo struktūros tik kuriamos. Slauga ir socialinės paslaugos dar nesudaro tinkamos, kompleksiškai bendradarbiaujančios, komandos.
Ištyrus slaugos paslaugų namuose poreikį bei jį įtakojančius veiksnius, vadovaujantis įstatymais, galima planuoti integruotą pagalbą bendruomenės ţmonėms, sukurti vientisą ilgalaikės prieţiūros paslaugų organizavimo modelį, pagrįstą bendradarbiavimu ir komandiniu darbu.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti veiksnius, galinčius turėti įtakos pagyvenusio amţiaus ţmonių savarankiškumui ir gyvenimo kokybei bei slaugos poreikiui namuose.
Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti veiksnius, galinčius turėti įtakos pagyvenusio amţiaus pacientų savarankiškumui. 2. Įvertinti veiksnius, galinčius turėti įtakos pagyvenusio amţiaus pacientų gyvenimo kokybei. 3. Įvertinti pagyvenusio amţiaus pacientų slaugos namuose poreikį.
1.
LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Lietuvos gyventojų demografiniai pokyčiai
Demografinių šalies duomenų analizė rodo progresuojantį visuomenės senėjimo procesą ir jo pasekmių įveikimo aktualumą. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę ţmonės, t. y. 60 metų ir vyresni gyventojai. 2007 m. pradţioje tokių asmenų buvo 691,9 tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas. Europos Sąjungoje pagyvenusių ţmonių dalis 2005 m. pradţioje buvo didesnė (vidutiniškai 21 proc.) nei Lietuvoje (20 proc.). Didţiausia 60 metų ir vyresnio amţiaus gyventojų dalis buvo Italijoje (26 proc.) ir Vokietijoje (25 proc.), maţiausia – Airijoje (15 proc.) ir Slovakijoje (16 proc.) (1). Demografijoje senėjimo procesas suprantamas kaip gyventojų amţiaus struktūros pokytis, augant vyresnio amţiaus ţmonių skaičiui bei jų daliai bendrame gyventojų skaičiuje. Pagal Jungtines tautas, gyventojų senėjimas išreiškiamas senėjimo indeksu – tai yra procentas ţmonių, sulaukusių 65 m. ir daugiau tarp visų gyventojų. Lietuva priklauso demografiškai senoms šalims, nes 12,4 proc. visų gyventojų yra vyresni negu 65 m. (2). Prognozuojama, kad 2050 m. kas trečias (35 proc.) Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs ţmogus (ES – 36 proc.) (1).
Lietuvoje visuomenės senėjimas pasiţymi: senėjimo feminizacija,
tuo, kad kaimo gyventojai yra sąlyginai senesni uţ miesto gyventojus ir
dvigubo senėjimo ypatybe, tai reiškia ne tik senų ţmonių skaičiaus padidėjimą tarp visų gyventojų, bet ir senų bei labai senų ţmonių skaičiaus išaugimą (2).
Matome, kad svarbus aspektas valstybės senėjimui yra skirtinga vyrų ir moterų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė. Praėjusiais metais Lietuvos vyrų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė buvo 65,3 metai, moterų – 77,1 metai. Stebime vis dar išliekantį didelį skirtumą (beveik 12 metų) tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės (3). Todėl galima teigti, kad vienas iš esminių gyventojų senėjimo poţymių yra tas, kad dauguma vyresnio amţiaus gyventojų yra moterys. Pagal statistikos departamento duomenis 2007 m. pradţioje Lietuvoje kas ketvirta moteris ir kas šeštas vyras buvo 60 metų ir vyresnis, pagyvenę ţmonės sudaro apie penktadalį (19,1 proc.) miesto ir ketvirtadalį (23,1 proc.) kaimo gyventojų. Pagyvenusių ţmonių teritorinis pasiskirstymas nėra tolygus. Pačios „seniausios“ yra Alytaus, Anykščių, Ignalinos, Lazdijų, Molėtų, Varėnos ir Zarasų rajonų savivaldybės, kur 60 metų ir vyresnio amţiaus gyventojai sudaro 27–30 procentų (3).
Jau daugiau nei penkiolika metų trunkantys socialiniai ekonominiai pertvarkymai Lietuvoje demografinius procesus keičia nepalankia linkme. Vyksta spartus gyventojų skaičiaus maţėjimas bei populiacijos senėjimas. Lietuvoje šį procesą lemia ţemas gimstamumo lygis, negalintis uţtikrinti kartų kaitos, dideli jaunimo oficialiosios ir nelegalios emigracijos srautai, šeimos evoliucija, kai šeimos kūrimas nesiejamas su vedybomis, o neretai išsilavinimo, profesinės veiklos naudai atsisakoma šeimos, vaikų, ir sumaţėjęs mirštamumas dėl pailgėjusios tikėtinos gyvenimo trukmės.
Sveikatos statistikos departamento duomenimis, 2007 metų pradţioje Lietuvoje gyveno 3384,9 tūkst. gyventojų, tai yra 18,4 tūkst. maţiau nei 2006 m. pradţioje. Maţėjant gyventojų skaičiui, ir toliau fiksuojama gyventojų senėjimo tendencija. Lyginant su ankstesniais metais, 0–14 metų amţiaus vaikų skaičius sumaţėjo 4 proc., o vyresnio amţiaus gyventojų dalis pasikeitė neţymiai (padidėjo 0,3 proc.). 2007 m. pradţioje 20,4 proc. šalies gyventojų buvo 60 metų ir vyresnio amţiaus ţmonės, tai yra 134 tūkst. daugiau nei vaikų iki 14 metų. Statistikos departamento duomenimis 2006 m. emigravo 27,8 tūkst. Lietuvos gyventojų (2005 m. – 48,1 tūkst.). Lietuvą palieka išsilavinę, vidutiniškai 20–29 metų amţiaus gyventojai (3).
Vadinasi išlaikytinių rodiklis, t.y. vaikų ir vyresnio amţiaus gyventojų skaičius, tenkantis 100 15-59 metų gyventojų, irgi didės bei keisis jo sudėtis. Nuo esamo rodiklio - 62 (30 vaikų ir 32 vyresniojo amţiaus ţmonės) 2030 metais jis turėtų padidėti iki 77 (29 vaikai ir 48 vyresniojo amţiaus ţmonės) (4).
Pastaraisiais metais ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje rašoma apie gyventojų senėjimo reikšmę visuomenės raidai, nes tai kelia naujas ekonomines ir socialines problemas bei prognozuojama, kad ateityje bus sunku tinkamai rūpintis pagyvenusia visuomenės dalimi. Todėl, norint laiku bei deramai atsiliepti į pasikeitusios visuomenės poreikius, svarbu numatyti gyventojų sudėtį pagal amţių ateityje ir perprasti gyventojų struktūros kitimo tendencijas. Būtent senyvo amţiaus ţmonių skaičiaus ir dalies didėjimas verčia laiku perţiūrėti ir naujiems poreikiams pritaikyti visuomenės išteklius ekonomikos , politikos, socialinio saugumo, sveikatos apsaugos ir ţmogaus ekologijos sferose(5).
Taigi Lietuvą jau šiandien galima laikyti sena populiacija. Tai yra neišvengiamas visuomenės demografinės raidos etapas, susijęs su perėjimu iš tradicinės visuomenės į šiuolaikinę. Tačiau problema yra ne tai, kad visuomenė tampa sena apskritai, o tos problemos, su kuriomis susiduria seni ţmonės.
1.2. Ţmogaus senatvės samprata
Senatvės sąvoka yra kur kas sudėtingesnė, nei galėtų atrodyti iš pirmo ţvilgsnio. Netgi tos pačios kultūros kontekste ji išsiskiria prasmių įvairove. Be to, skirtingos epochos formavo savitą senatvės sampratą. Yra be galo keblu nustatyti vieną, universalų senatvės slenkstį, nes ţmogaus raida yra kelių tarpusavyje susijusių tačiau pakankamai skirtingų procesų išdava (6).
Remiantis Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijomis, ţmogaus amţius skirstomas į tokius tarpsnius:
Iki 44 metų – jaunas;
Nuo 45 metų iki 59 metų – vidutinis; Nuo 60 metų iki 74 metų – pagyvenęs; Nuo 75 metų iki 90 metų –senas;
Daugiau kaip 90 metų – ilgaamţis (7).
Senatvę taip pat galima apibūdinti chronologiniu, funkciniu ir socialiniu amţiumi. Chronologiškai ţmogus laikomas senu, kai išeina į pensiją arba tampa seneliu. Funkciškai ţmogų laikyti senu galima, kai pablogėja jo atmintis, sutrinka klausa ir t.t. Tačiau net pripaţintas chronologiškai ir funkciškai senu, jis ir toliau tęsia savo socialinius vaidmenis, atliekamus gyvenimo eigoje. Net ir išėjęs į pensiją ar dėl senatvinių klausos sutrikimų blogai girdėdamas, jis ir toliau lieka šeimos bei bendruomenės nariu (5).
Seni ţmonės yra socialinė grupė, kuriai būdingas savitas gyvenimo būdas, specifiniai poreikiai. Senatvė daţnai ateina su ligomis, skausmais, nusivylimais, šeimyninių ir ţmoniškųjų santykių irimu. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad senas ţmogus – tai nesavarankiškas ţmogus be jėgų, reikalaujantis prieţiūros ir slaugos. Atėjus senatvei, o tuo pačiu ir negaliai, dėl jos, tiek senas ţmogus, tiek jo artimieji susiduria su nelauktais sunkumais, kuriems jie būna nepasiruošę. Dėl neţinojimo ir nemokėjimo kyla nesusipratimai, konfliktai, neišsprendţiamos problemos tarp seno ţmogaus ir jo artimųjų (8).
Senyvo amţiaus ţmonės paprastai labai sunkiai prisitaiko prie naujųjų sąlygų, ko pasėkoje prasideda depresija ir ją lydinčios ligos, nepasitikėjimas kitais ţmonėmis, neretai pyktis ir agresyvumas. Tačiau tai jau senatvės problema. Tuo tarpu, senėjimas – natūralus procesas, prasidedantis kur kas anksčiau uţ senatvę, kuri nebūtinai atveda ţmogų į ligotą senatvę.
1.2.1. Senėjimo ir socialinių vaidmenų sąsajos
Ţmogaus gyvenimą sąlygoja fizinės, protinės bei dvasinės galimybės, o taip pat socialinė aplinka bei socialiniai veiksniai. Socializacijos proceso metu ţmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje gyvena (9). Beveik nei vienas ţmogus negali gyventi nepriklausydamas grupei ir turi identifikuoti save su kitais ţmonėmis (10). Sąveikaudami tarpusavyje, kiekvienas yra tikrų vaidmenų atlikėjas, o vaidmenys gyvenimo bėgyje kinta. Šis kitimas priklauso nuo amţiaus arba nuo gyvenimo etapo. Kiekviename gyvenimo etape ţmogus atlieka naujus vaidmenis, prisitaiko prie jų ir, atsisakydamas senų, siekia efektyviai veikti naujose gyvenimo situacijose. Pagyvenusių ir senų ţmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, arba senų vaidmenų atsisakymas, daţnai suvokiamas kaip natūralus senėjimo procesas. Tačiau įrodyta, kad senatvėje ţmogaus psichosocialinė gerovė priklauso nuo socialinio įsitraukimo (5). Pasak Naujanienės R., specifinis socialinis vaidmuo veikia asmenį ir jo senėjimą. Labai svarbūs yra senatvėje ţmogų lydintys vaidmenys: išėjimas į pensiją, našlystė, priklausomybė nuo kitų, neįgalumas ir liga bei gyvenimas globos institucijoje.
Ţmogus yra visuomeninė būtybė, turinti vidinį poreikį palaikyti ryšius, kitaip sakant bendrauti. Bendravimas – tai dviejų ar daugiau ţmonių sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami ţmonių poreikiai (11). Tuo tarpu, išėjus į pensiją, pagyvenusio ţmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių. Pasikeičia dienos rutina, netenkama kolegų, siaurėja bendravimo ryšiai, iškyla gyvenimo prasmės ir vertės klausimai. Sumaţėja finansinės galimybės, pasikeičia gyvenimo būdas ir gyvenimo kokybė. Išėjimas į pensiją yra ne tik įprasto vaidmens atsisakymas, bet kartu ir naujo vaidmens prisiėmimas - iš dirbančio asmens ţmogus tampa pensininku. Tai įtakoja ir kitus individo vaidmenis: sutuoktinio, tėvo, bendruomenės nario. Kaip pavyks išgyventi šį laikotarpį, gana sunku prognozuoti (5).
Senatvę įprasta apibūdinti ir kaip sunkesnės adaptacijos amţių. Tai lemia padidėjęs pagyvenusių ţmonių paţeidţiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų lėtėjimo ir nykimo tendencija. Bendravimo partnerių maţėjimas, našlystė, reti susitikimai su artimaisiais nutolina ţmogų nuo aplinkos, kurioje jis gyveno. Seno ţmogaus adaptacijos procesą sąlygoja jo aktyvumas, pomėgiai, išsilavinimas, psichinė būsena, sveikatos būklė ir socialinė aplinka, tai yra bendravimo santykiai su aplinkiniais (12).
Sendami ţmonės netenka tam tikrų funkcinių galių, dėl sveikatos pokyčių reikia perţiūrėti gyvenimo planus bei įpročius. O vienas iš labiausiai bauginančių amţiaus nulemtų pasikeitimų yra priklausomybė, kuri reiškia ir nepriklausomo ţmogaus statuso praradimą. Todėl bet kokia priklausomybė tiek fizinė, tiek finansinė, yra sunkiai priimtina pozicija daugumai suaugusių. Senyvi ţmonės bijo tapti priklausomais, nes nuo gimimo buvo mokomi siekti nepriklausomybės ir gebėjimo pasirūpinti savimi (5). Kiekvienas ţmogus siekia patenkinti savo poreikius. Savarankiškumas, galimybė pačiam lemti savo gyvenseną ir socialinė integracija yra svarbūs asmens ir visuomenės politiniai tikslai (13). Kiekviename amţiaus tarsnyje ţmogui iškyla specifinių problemų, nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis jo vystimasis, gyvenimo sėkmė, gera savijauta, sveikata ir gyvenimo kokybė. Sveikata bet kuriame amţiuje yra nulemta biologinių, psichologinių ir socialinių faktorių sąveikos, bet senatvėje šis ryšys dar glaudesnis ir reikšmingesnis. Todėl, siekiant patenkinti pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių poreikius, visuomenės poţiūrį ir veiklą reikėtų nukreipti į pagrindinius faktorius: kuo ilgiau išlaikyti savarankiškumą ir kuo ilgiau patiems kontroliuoti savo gyvenimą (14).
Taigi socialinis senėjimas reiškia, kad visuomenė, remdamasi individų amţiumi, jiems priskiria atitinkamas pozicijas ir vaidmenis. Jų nulemti santykiai apsprendţia ţmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime pobūdį ir galimybes. Gyvenimo bėgyje atliekami vaidmenys keičia vienas kitą, atnešdami socialinės aplinkos ir gyvenimo stiliaus pasikeitimus. Senatvė – galutinis, genetiškai uţprogramuotas, ţmogaus amţiaus tarpsnis. Jo turiniui ir esmei būdingas socialinis pobūdis. Sunkios gyvenimo sąlygos, neturtas, vienatvė sukuria kompleksą antrinių veiksnių, kurie paverčia senatvę sunkiausiu gyvenimo tarpsniu, ţmogus darosi priklausomas nuo šeimos ir visuomenės, jį kamuoja pačios įvairiausios ligos, psichologinės problemos, kurios sukelia daugeliu atvejų psichosomatinius susirgimus.
1.2.2. Senatvę lydinčios ligos
Senas amţius charakterizuojamas fiziologinių ir biocheminių resursų maţėjimu ir procesų silpnėjimu. Sunku nustatyti senėjimo pradţią ar pirmą senėjimo simptomą. Kai kurių organų ar audinių pokyčiai prasideda anksčiau, o kitų – vėliau (15). Liga yra daţniausia pagyvenusio ar seno ţmogaus priklausomybės prieţastis ir vienas iš rizikos veiksnių. Lėtinės ligos, daugybinė organų patologija sukelia judėjimo, širdies kraujagyslių, nervų sistemos bei jutimo sutrikimus (61). Taip
vadinamas geriatrijos kvintetas akivaizdţiai atspindi tarpusavyje susijusias geriatrinės medicinos problemas, su kuriomis susiduriama, gydant bei slaugant senyvus ţmones. Tai:
Judėjimo sutrikimai; Sąmonės sutrikimai;
Dubens organų disfunkcijos; Homeostazės sutrikimai; Jatrogeniniai sutrikimai.
Dauguma senyvo amţiaus ţmonių turi ne vieną sveikatos problemą. Natūralūs degeneraciniai organizmo pakitimai, ligos, daţniau pasitaikančios ţmogui senstant, neretai sąveikauja viena su kita ir sudaro įvairias sveikatos sutrikimų grupes, kurių viena diagnoze ar keliomis neįvardinsi. Negaluojantys vyresnio amţiaus ţmonės gali nekreipti reikiamo dėmesio į rimto sveikatos sutrikimo poţymius, nes nuolat jaučia vienokių ar kitokių lėtinių ligų simptomų. Įsisenėjusi lėtinė liga ar būklė, dėl kurios pacientas nuolat skundţiasi, nuslopina ne tik pacientų, bet ir medikų budrumą ir apsunkina naujai atsiradusių aplinkybių įvertinimą. Priimti tinkamą taktinį sprendimą, nustatant slaugos ar medicininę problemą neretai trukdo senėjimo proceso iškreiptos įprastinės organizmo reakcijos, pvz., skausmo pojūtis, organizmo atsakas karščiavimu, imunitetas (17).
Senyvi pacientai neserga kokiomis nors išskirtinėmis ligomis, būdingomis tik šio amţiaus tarpsnio ţmonėms. Tačiau dėl minėtų natūralių organizmo senėjimo procesų, yra grupė sveikatos sutrikimų ir būklių, kurie būdingesni senyvame amţiuje arba progresuoja pacientui senstant. Tai: 2. Širdies ir kraujagyslių ligos;
3. Insultas ir smegenų kraujotakos sutrikimai; 4. Onkologinės ligos;
5. Inkstų ir išskyrimo sistemos ligos; 6. Artritai; 7. Osteoporozė; 8. Nejudrumas; 9. Griuvimai; 10. Demencijos; 11. Nemiga.
Daţniausios yra širdies ir kraujagyslių ligos, kurios pirmauja ir tarp mirties prieţasčių. Senyvo amţiaus ţmonių mirštamumas dėl insulto taip pat gana didelis: 15 - 20 % susirgus išeminiu insultu, 52 - 66 % - hemoraginiu insultu. Bet svarbiausia, kad po insulto dalis ligonių nebegali patys apsitarnauti, pablogėja paţintinė jų funkcija, atsiranda demencija, kyla socialinių problemų. Todėl, gydant insultą labai svarbi laiku atliekama, intensyvi ir kvalifikuota reabilitacija, pagerinanti ligos prognozę, padedanti susigrąţinti paţeistas funkcijas ir išvengti komplikacijų, sustiprinanti savarankiškumą ir pakelianti gyvenimo kokybę. 50 % visų vėţinių susirgimų diagnozuojama senatvėje (5).
Šlapimo nelaikymas vis dar laikoma gėdinga liga, todėl vengiama apie tai kalbėti ir delsiama gydytis. Tuo tarpu šlapimo nelaikymo pasekmės yra ne vien medicininės (odos pakenkimas, pasikartojančios šlapimo takų infekcijos, griuvimai), bet turi įtakos ir ligonio psichologinei sveikatai, socialinei sferai bei finansams (18).
Artritai yra daţniausia negalios ir riboto judrumo prieţastis vyresniame amţiuje. Kadangi ši patologija daţna, ji priimama kaip neišvengiama. Dėl šios prieţasties vengiama ieškoti pagalbos, pajutus skausmus ar funkcinius sutrikimus. Sąnarių ligos turi lėtinės invalidizuojančios ligos pasekmes, kai smarkiai deformuoti sąnariai riboja kasdieninę veiklą ir apsitarnavimą (19).
Osteoporozė pasireiškia sparčiu kaulų retėjimu. Ši liga dar vadinama „tyliąja epidemija“, nes osteoporozė nepastebima, kol nelūţta kaulai. Ypač pavojingi ir didţiausią invalidumą sukelia šlaunikaulio kaklo lūţiai. Ligonis priverstas ilgą laiką gulėti lovoje, dėl to silpsta raumenys, maţėja plaučių ventiliacija ir daţnai prasideda plaučių uţdegimas. Ligoniui reikia ilgalaikės slaugos ir nuolatinės prieţiūros (20).
Fizinio judrumo ir aktyvumo sumaţėjimo prieţastys gali būti organinės ligos, bendras silpnumas, lėtinis skausmas, nepakankama mityba, nerimas, depresija, regėjimo pablogėjimas, koordinacijos sutrikimas, nepakankamas aprūpinimas vaikštynėmis (5).
Griuvimai – tai viena didţiausių geriatrijos problemų, nes ir jie ir jų pasekmės kelia rimtą grėsmę pagyvenusių ţmonių sveikatai ir savarankiškumui, sąlygoja fizinius, psichosocialinius ir ekonominius padarinius. Vieną kartą nugriuvusiems asmenims pakartotinių griuvimų rizika padidėja. Griūdami visi vienaip ar kitaip susiţeidţia. Daţniausiai tai būna odos nubrozdinimai, kraujo išsiliejimai (mėlynės), sausgyslių patempimai, ţaizdos. Padidėjęs polinkis griūti senatvėje didina kaulų lūţių riziką. Ne maţiau svarbios griuvimų pasekmės yra baimė vėl nugriūti, depresija, nerimas, nepasitikėjimas savimi ir su tuo susijęs neryţtingumas, savo aktyvumo ribojimas(21).
Demencija – lėtinis organinis psichikos sutrikimas, kuriam būdingas paţintinių (kognityvinių) ir intelektinių funkcijų praradimas, sutrikdantis socialinę ir darbinę veiklą. Didėjantis asmenų, sergančių demencija skaičius sukelia visuomenei ir sveikatos prieţiūrai daug problemų, nes, progresuojant ligai, ligoniai tampa visiškai priklausomi. Todėl labai svarbi gera demencija sergančio ţmogaus prieţiūra ir slauga, kuriomis siekiama palaikyti kasdieninio gyvenimo stereotipus, kad ligonis kuo ilgiau galėtų apsieiti be aplinkinių pagalbos (22).
Miego sutrikimų vyresniame amţiuje padaugėja. Tampa sunku uţmigti, daţnai prabundama, miegama trumpiau, daţniau pamiegama dienos metu. Miegą trikdo organinės ligos, svaigalai, depresija, pasikeitusi situacija, neramių kojų sindromas. Atsiradus miego nepakankamumui, ţmogus jaučia nuovargį, koncentracijos bei dėmesio stoką, pablogėja gyvenimo kokybė (23).
Statistikos duomenys apie hospitalizaciją pagal amţiaus grupes rodo, kad daugiausiai serga vyresni nei 65 metų gyventojai (3). Perţvelgę sveikatos sutrikimus, būdingus pagyvenusiems ir seniems ţmonėms, matome, kad, senyvo amţiaus ţmonių sveikatos prieţiūros tikslai ir taktika neretai skiriasi nuo jaunesnio amţiaus ţmonių grupių.
Pirma, vyresnius ţmones daţniau vargina lėtinės ligos, kurios yra neišgydomos, todėl svarbiausia yra sustabdyti ligų progresavimą, kompensuoti blogėjančias organizmo funkcijas ir slopinti varginančius simptomus.
Antra, dėl polipatologijos, savarankiškumo ir socialinio aktyvumo maţėjimo svarbu gydyti ne tik ligą, bet ir koreguoti ligos sukeltus padarinius, kad būtų uţtikrinta kuo geresnė senyvo ţmogaus gyvenimo kokybė bei didesnė autonomija (24).
Apibendrinant autorių mintis, galima pasakyti, kad pagyvenę ir senyvo amţiaus ţmonės turi ne vieną sveikatos problemą. Ligos yra daţniausia priklausomybės prieţastis ir vienas iš rizikos veiksnių. Deja negaluojantys vyresnio amţiaus ţmonės daţnai nekreipia reikiamo dėmesio į savo sveikatos sutrikimo poţymius, nes nuolat jaučia vienokių ar kitokių lėtinių ligų simptomų. Todėl nustatyti slaugos ar medicininę problemą bei priimti tinkamą taktinį slaugos ir gydymo sprendimą neretai trukdo senėjimo proceso iškreiptos įprastinės organizmo reakcijos.
1.2.3. Sveikas ir probleminis senėjimas
Gyventojų senėjimas neturėtų būti vertinamas kaip negatyvus procesas, nes tai yra objektyvus dėsningumas, visuomenės vystimosi poreikis. Senatvė – tai vėlyvoji branda, laikotarpis,
kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta ţmogaus išvaizda, maţėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Silpnėja fizinis, psichinis pajėgumas, atmintis, suvokimas. Regos, klausos silpnėjimas ir praradimas sukelia neadekvatų realybės suvokimą, paţeidţiamumą, socialinę izoliaciją. Išėjimas į pensiją, sumaţėjusios pajamos, pasikeitimai šeimoje paliečia kasdieninio gyvenimo būdą, sąlygoja nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo tikslo, prasmės praradimą. Sumaţėja saugumo jausmas (15).
Biologinius, psichologinius ir socialinius senėjimo procesus, jų sąveiką gyvenimo eigoje analizuoja gerontologai. Jie siekia suprasti senėjimo prieţastis bei prevencijos mechanizmus ir sukurti sąlygas, būtinas sėkmingam senėjimui ir senatvei, suprantant, kad senėjimo procesas labai individualus (5).
Gydytojai geriatrai skiria chronologinį ir funkcinį ţmogaus amţių. Chronologinis amţius matuojamas kalendoriniais metais, o funkcinis amţius parodo, koks iš tiesų yra ţmogaus amţius, atsiţvelgiant į funkcinę jo organizmo būklę. Todėl, tirdami ţmonių senėjimą, turime tirti funkcinę jų būklę: fizinę, paţintinę, psichologinę, sensorinę, socialinę. Kiekvieno ţmogaus gyvenimas gali būti skiriamas į du periodus: nepriklausomą, savarankišką ir priklausomą nuo kitų. Priklausomo ir nepriklausomo gyvenimo atkarpų santykis gali labai skirtis, todėl gerontologijos tikslas yra ilginti gyvenimą, neilginant priklausomo gyvenimo periodo, o pratęsiant aktyvų nepriklausomą gyvenimą (25).
Senėjimo procesas apima daugybę gyvenimo pokyčių, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Kaip ţmogus įveikia juos ir adaptuojasi prie naujos gyvenimo situacijos priklauso nuo individo sveikatos bei kognityvinio funkcionavimo, asmenybės bruoţų ir aplinkos palankumo ar nepalankumo ţmogaus socialiniam funkcionavimui (5). Jei subjektyvi jaunų ţmonių gerovė priklauso nuo draugų, vidutinio amţiaus – nuo karjeros ir pajamų, tai subjektyvi pagyvenusių ţmonių gerovė labiausiai priklauso nuo sveikatos ir socialinių ryšių. Pasitenkinimas gyvenimu daţnai nepriklauso nuo objektyvių gyvenimo sąlygų, nes jį jaučia ir maţas pajamas turintys bei ligotus sutuoktinius slaugantys pagyvenę ţmonės (25). Manoma, kad vyresnio amţiaus ţmonės pasiţymi lankstumu ir gebėjimu prisitaikyti prie darbinės kompetencijos pokyčių, sumaţėjusių finansinių resursų, padaugėjusių lėtinių susirgimų ir negalios, padidėjusios fizinės priklausomybės, vaidmenų ir veiklos praradimo, sumaţėjusios nepriklausomybės ir teigiamų vaidmenų bei gyvenimo tikslų pokyčių. Sėkmingas senėjimas apima tris pagrindines elgsenas: elgesys nukreiptas į prevenciją, vengiant ligų ir negalios, įsitraukimas į gyvenimą, apimantis socialinių ryšių poreikį, išlaikymas
aukštos kognityvinės ir fizinės funkcijos, įskaitant savo efektyvumo palaikymą ir didinimą (5). Pagal Eriksoną, aštunta psichosocialinio vystimosi stadija atitinka senatvę. Senatvės bruoţai gali būti gyvenimo pilnatvė arba neviltis dėl neprasmingai pragyvento gyvenimo. Sėkmingai adaptacijai senatvėje būdinga asmenybės pilnatvė: didelis pasitenkinimas gyvenimu, atvirumas naujoms patirtims, gera paţintinė funkcija, teigiamas poţiūris į save kaip į kompetentingą (25).
Galima teigti, kad sveikas senėjimas apibūdina tuos pagyvenusius ţmones, kurie senatvėje išlaiko gerą fizinę sveikatą, psichologinę gerovę, mąstymo kompetenciją ir produktyvų aktyvumą. Todėl senėjimą galima palyginti su švelnia nuokalne, kurioje, pritaikius turimas vertybes ir gyvenimo būdą, išlaikomas elgesio modelių tęstinumas ir santykiai su kitais.
1.3. Gyvenimo kokybės samprata
Pastaraisiais metais medicinos literatūroje vis daţniau minima sąvoka “gyvenimo kokybė”. Šių dienų medicinos moksle gyvenimo kokybės apibrėţimas tebėra diskusijų objektas. Pasaulio Sveikatos Organizacija 1993 metais pasiūlė tokį gyvenimo kokybės apibrėţimą:
Gyvenimo kokybė - tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, poţiūriu, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais.
Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos ir psichologinės būklės, nepriklausomybės laipsnio, socialinių ryšių bei ryšių su aplinka (26).
Dauguma šios srities ekspertų pripaţįsta, kad toks apibūdinimas yra pernelyg platus, apima daug gyvenimo sferų, tiesiogiai neįtakojamų sveikatos ar jos prieţiūros. Todėl medicinoje gyvenimo kokybė daţniausiai vadinama su sveikata susijusia gyvenimo kokybe ir nagrinėjama siauresniu aspektu, apimančiu fizinį, psichologinį ir socialinį sveikatos lygmenis, kaip atskiras sritis, įtakojamas asmens patirties, įsitikinimų, lūkesčių ir pojūčių (27).
Gyvenimo kokybė – tai pirmiausia subjektyvus gerovės suvokimas, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygmenis. Tarp blogos gyvenimo kokybės poţymių nurodoma gyvybės palaikymas nepagydomos ligos, lydimos didelių kančių, atveju. Teigiama, kad su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra neatitikimas tarp sveikatos, kokios mes tikimės ir kokia ji yra. A. J. Carr ir kt. nurodo, kad ţmogaus gyvenimo kokybę ypač lemia jo gyvenimo patirties atitikimo viltims ir troškimams laipsnis. Toks supratimas padeda paaiškinti, kodėl skirtingi ţmonės skirtingai suvokia ir vertina gyvenimo kokybę: skiriasi jų lūkesčiai, kurie priklauso ir nuo įgytos patirties
sergant, tampančios atskaitos tašku naujoms viltims kitais ligos etapais (28). To paties ţmogaus gyvenimo kokybės suvokimas, laikui bėgant, kinta (ţmogus adaptuojasi). Todėl nebūtinai sunkia liga sergantis ţmogus savo gyvenimo kokybę apibūdins kaip blogą (29).
Kadangi medicinoje visi neklinikiniai duomenys apie ţmogų prilyginami gyvenimo kokybei, tai sukelia didelę painiavą. Daţnai sveikata ir ţmogaus funkcinė būklė veikia gyvenimo kokybę, tačiau jos nelemia. Todėl net ir ţmogaus su negalia gyvenimo kokybė gali būti gera (2). Klinikinėje praktikoje gyvenimo kokybė apibrėţiama kaip integrali fizinė, psichologinė, emocinė ir socialinė paciento būklė, grindţiama subjektyviais jo pojūčiais (30).
Sveikatos būklė, funkcinė būklė ir su sveikata susijusi gyvenimo kokybė – šie terminai literatūroje vartojami kartu. Sveikatos būklė – tai ţmogaus sveikatos poveikis gebėjimui atlikti kasdienės veiklos uţdavinius ir jausti pasitenkinimą juos atlikus. Funkcinė būklė apima asmens fizinį pajėgumą, gebėjimą bendrauti ir emocinę būseną. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra gyvenimo kokybės dalis, kurią įtakoja sveikata ar sveikatos prieţiūra.
Svarbios ţmogaus gyvenimo sritys – profesinė, kūrybinė veikla, poilsis ir laisvalaikis bei intymus gyvenimas – yra glaudţiai susijusios. Gyvenimo kokybė priklauso nuo pasitenkinimo laipsnio šiose srityse. Gyvenimo kokybė apima pagrindines ţmogaus veiklos sritis: fizinę, psichologinę, dvasinę, socialinę, ekonominę ir yra neatsiejamai susijusi su ţmogaus sveikata. Vienas pagrindinių Lietuvos sveikatos programos tikslų – gyvenimo kokybės gerinimas (31).
Taigi gyvenimo kokybė – platesnė sąvoka negu asmens sveikatos būklė. Gyvenimo kokybė atspindi individo atsaką į fizinius, psichinius ir socialinius kasdieninio gyvenimo pokyčius, kurie lemia pasitenkinimo gyvenimo aplinkybėmis laipsnį. Tai ne tik adekvati fizinė gerovė, bet ir gerovės suvokimas bei bendras savo vertės jausmas.
1.3.1. Ligotumo, gyvenimo kokybės ir savarankiškumo sąsajos
Bėgant metams, svarbiausiu ir daugiausiai nerimo keliančiu aspektu tampa sveikata. Su vyresniu amţiumi siejama bloga sveikata gali sumaţinti gebėjimą gyventi iki tol įprastoje aplinkoje ir įtakoti pagyvenusio ţmogaus funkcionavimą bei socialinę veiklą (5).
Senatvė – tai nėra liga ir nebūtinai turi būti lydima ligos, tačiau senatvė padidina susirgimo riziką. Ilgėjant vidutiniam gyventojų amţiui, sergamumo struktūroje pradeda vyrauti lėtinės ligos, kurių prevencija ir gydymas yra maţiau efektyvūs nei ūminių ligų (15). Daugumą sergančių nepagydoma progresuojančia liga ţmonių vargina įvairūs fiziniai ligos simptomai, sukeliantys
psichologinių, dvasinių, socialinių ir praktinių problemų. Dauguma šių problemų, besikeičiančių ir uţgriūvančių iškart, didina paciento ir jo artimųjų dvasinę kančią ir blogina gyvenimo kokybę (32). Lėtinėmis ligomis sergantys pagyvenę ir seni ţmonės, gyvenantys savo namuose ir negalintys patenkinti savo fiziologinių, sveikatos ir psichosocialinių poreikių kelia vis didesnį rūpestį sveikatos prieţiūros specialistams (61).
Senatvę lydintys gyvenimo įvykiai ir ligos gali sutrikdyti gyvybines veiklas, turėti įtakos jų atlikimo įpročiams, savarankiškumui, gali sukelti akivaizdţių ir potencialių sveikatos bei socialinių problemų (33). Todėl veikla, kurią gali atlikti vyresnio amţiaus ţmonės, yra svarbus sveikatos rodiklis, o svarbiausias rūpestis – sugebėjimas funkcionuoti namie savarankiškai. Daţniausiai vertinama funkcinė sveikata, naudojantis savarankiškumo įvertinimo Barthel indeksu metodika. Tai ţmogaus galimybių matas, nustatantis jo sugebėjimą savarankiškai veikti bei apsitarnauti kasdieninėje veikloje ir apimantis savirūpos sugebėjimus: prausimąsi ir maudimąsi, apsirengimą, naudojimąsi tualetu, valgymą, atsistojimą nuo kėdės ir išlipimą iš lovos. Barthel indekso pagalba greitai gaunama informacija, kuri gali padėti įvertinti ligonių kasdieninės veiklos ir judrumo galimybes bei jų pagerinimo būdus (34). Taip pat išskiriama kasdieninė instrumentinė veikla, apimanti aukštesnę veiklą, ir kuriai reikalingos paţintinės funkcijos: maisto gaminimas, namų tvarkymas, naudojimasis telefonu, medikamentų vartojimas, pinigų apskaita (5). Pasaulio sveikatos organizacija negalią apibūdina kaip nesugebėjimą atlikti kasdieninės veiklos. Būdinga, kad juo vyresnis ţmogus, tuo didesnė negalios rizika, dėl kurios reikia kitų ţmonių pagalbos. Todėl svarbu atsiţvelgti į visus faktus ir aplinkybes , kad išlaikyti pusiausvyrą ir nenukrypti į kraštutinumus – seno ţmogaus uţleistumą arba per didelę globą (61).
Vertinant pagyvenusių ţmonių sveikatą, ypatingas dėmesys skiriamas ne tradiciniams sveikatos vertinimo rodikliams (sergamumui, ligotumui ar kt.), bet subjektyviam savo sveikatos vertinimui. Tai savęs stebėjimu pagrįstas asmens atsakymas į klausimus apie sveikatą. Toks vertinimas – vienas iš visuomenės sveikatos vertinimo rodiklių, rekomenduojamų pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO). Subjektyvus sveikatos vertinimas yra kompleksinis, atspindintis patologinius procesus, fizinę būseną ir susijęs su asmens emocijomis, patiriamu stresu, socialine ekonomine bei psichologine būkle. Jei senstantis ţmogus yra nepriklausomas, atlikdamas kasdieninę gyvenimo veiklą, jo sveikata vertinama teigiamai, nepaisant objektyviai egzistuojančios organizmo disfunkcijos ar ligos (35).
Taigi pagyvenusius ir senus ţmones daţniausiai kamuoja vienatvės , vienišumo ir izoliacijos išgyvenimai dėl patirtų praradimų: visuomeninio statuso, buvusio vaidmens šeimoje, sveikatos, savarankiškumo, galimybės plačiai bendrauti ir veikti. Rūpinantis senais ţmonėmis , reikėtų taikyti labai individualizuotas rūpinimosi jais formas , neapsiriboti vien globa. Pagalba šiems ţmonėms turėtų būti orientuota į tai, kad senatvėje kognityvinės funkcijos akivaizdţiai silpsta, tačiau pokyčių mastas ir jų pasireiškimo sritys labai skiriasi. Vadinasi, pagalba seniems ir pagyvenusiems ţmonėms turėtų būti orientuota į palankių sąlygų sudarymą, kad jie kiek įmanoma ilgiau ir įvairiapusiškiau galėtų patys kontroliuoti savo gyvenimą.
1.4. Slaugos namuose samprata
Senėjimas – tai procesas vykstantis visą ţmogaus gyvenimą. Pagyvenusių ţmonių problemos yra glaudţiai susijusios su šiuolaikinės šeimos sunkumais. Vis daugiau ţmonių renkasi senatvę savo namuose. Tradiciškai manoma, kad senų ţmonių prieţiūra yra vaikų, anūkų, kitų artimų ţmonių bei kaimynų pareiga. Visa sveikatos prieţiūros našta uţgula labai maţą ligonio artimųjų ratą, daţniausiai tai būna moteris, neturinti pakankamai ţinių ir fizinės sveikatos tai daryti. Daţni atvejai, kai šeimos narys turi išeiti iš darbo, kad galėtų slaugyti senstančius arba neįgalius tėvus (36). Remiantis Sveikatos ekonomikos centro 2001 m. atliktu tyrimu, Lietuvoje 40 proc. pacientų buvo slaugomi šeimos narių., kas 4 pacientas – namuose, kas 9 – ligoninėje, 3/5 pacientų buvo slaugomi daugiau kaip 7 d., o 2/5 – daugiau kaip 8 d., dauguma slaugytojų buvo dirbantys asmenys (37).
Tačiau pastaruoju metu, keičiantis šeimos tradicijoms, daug senų ţmonių gyvena vieni. Ilgėjant gyvenimo trukmei, daugėja lėtinių ligų. Gyventojų sveikatos sutrikimai, jų padėtis darbo rinkoje, ţemas pragyvenimo lygis ir lengvatos sąlygoja neįgalių skaičiaus augimą šalyje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šalyje 2006 m. gyveno daugiau kaip 80000 judėjimo, 20000 psichikos, 7000 regos, 7700 klausos, 136636 vidaus organų ir kitas negalias turinčių asmenų. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, šalyje kasmet nustatomi 30 tūkst. naujų neįgalumo atvejų, iš jų apie 66 proc. sudaro vidutinio sunkumo ir negalios asmenys (38).
Todėl ilgalaikės globos ir slaugos politika tampa vis aktualesnė. Ilgalaikė globa reikalinga įvairaus amţiaus ţmonėms, tačiau dauguma jų – vyresnio nei 65-erių metų amţiaus. Vyresniems negu 75-erių metų amţiaus pagyvenusiems ţmonėms ilgalaikė globa ypač aktuali, nes jie nebegali
savarankiškai atlikti daugelio kasdieninio gyvenimo funkcijų. Tačiau jie – ne ligoniai ir intensyvus gydymas jiems nebūtinas. Ilgalaikės globos ir slaugos paslaugos suprantamos kaip reabilitacinės, medicininės ir palaikomosios paslaugos, turintiems funkcinių sutrikimų arba sergantiems chroniškomis ligomis. Čia įeina ir stacionari globa ir slauga , ir slauga bei globa namuose, ir kai kurios bendruomenės paslaugos (5).
Apibendrinant autorių mintis, galima pasakyti, kad pagyvenę ir seni ţmonės iki gyvenimo pabaigos turėtų gyventi kokybiškai ir oriai, netapdami našta nei savo artimiesiems, nei visuomenei. Tuo tikslu reikia keisti ne tik slaugos namuose sampratą, bet ir visą slaugos, prieţiūros bei globos sistemą.
1.4.1. Integruotos sveikatos prieţiūros politika
Kadangi visuomenė senėja, o gyvenimo trukmė ilgėja, galima spėti, kad ilgalaikės globos bei slaugos poreikis ateityje labai išaugs. Socialinė gerovė valstybių socialinėje politikoje pabrėţiama kaip pagyvenusių ţmonių savarankiškumo palaikymas, skatinimas ir rėmimas. Integruotos globos ir slaugos vyresnio amţiaus ţmonėms sistemos organizuojamos laikantis pagrindinio principo – ţmogus kuo ilgiau turi gyventi savo namuose. Norint jį įgyvendinti, būtina ypač išplėtoti pagalbos namuose paslaugas. Ilgalaikė globa ir slauga tampa vis svarbesne šiuolaikinių valstybių socialinės politikos dalimi. Lietuvoje nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje siekiama uţtikrinti prieinamas, geros kokybės ir saugias sveikatos prieţiūros paslaugas visiems šalies gyventojams. Prioritetai yra pirminė sveikatos prieţiūra, ambulatorinės paslaugos, socialinių paslaugų optimizavimas, slaugos paciento namuose teikimas (39).
Daugelyje Europos šalių vykdoma integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų namuose plėtra. Integruota prieţiūra tapo svarbia sveikatos ir socialinės sistemų reformų sudedamąja dalimi. 2003 m. pranešime Pasaulinė sveikatos organizacija integruotos prieţiūros koncepciją iškėlė kaip priemonę, galinčią pagerinti pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų sistemą (40). Integruota prieţiūra ne tik sujungia į vieną visus elementus, susijusius su prieţiūra (diagnostika, gydymu, slauga, reabilitacija ir sveikatos stiprinimu), bet ir nusako ryšį tarp įvairių finansavimo, administravimo, organizavimo, paslaugų teikimo ir klinikinių lygių. Ji skatina sveikatos prieţiūros ir socialinio sektoriaus sujungimą, vientisumą ir bendradarbiavimą, bei pabrėţia įvairius organizacinius lygius, kuriuose integruota prieţiūra gali atsirasti (41).
Pagal Lloyd J., integruota prieţiūra reikalinga dėl keleto prieţasčių: integruota prieţiūra nukreipta į besikeičiančius paslaugų gavėjų poreikius,
integruota prieţiūra pripaţįsta, jog sveikatos ir socialinės problemos yra susijusios,
integruota prieţiūra nukreipta į socialiai paţeidţiamas visuomenės grupes ir pagerina jų integraciją į visuomenę,
integruota prieţiūra nukreipta į sveikatos ir socialinės sistemos efektyvumo gerinimą, integruota prieţiūra pagerina paslaugų kokybę ir uţtikrina tęstinumą.
Sveikatos prieţiūros ir socialinės paslaugos Lietuvoje yra organizuojamos per socialinę ir sveikatos prieţiūros sistemą. Integruotų slaugos ir socialinių paslaugų sampratą geriausiai atitinka slaugos ir socialinės globos paslaugos. 2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijoje (toliau Strategija) išanalizuotos su gyventojų senėjimu Lietuvoje susijusios problemos, suformuluoti tikslai, kuriais siekiama sušvelninti senėjimo pasekmes, uţdaviniai ir jų įgyvendinimo veiksmai.
Strategijos sveikatos ir socialinių paslaugų srityje tikslas yra:
pasiekti, kad vyresnio amţiaus ţmonės būtų kuo sveikesni, o sergantiems uţtikrinti geros kokybės sveikatos prieţiūros paslaugas;
sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų priemonėmis pasiekti, kad vyresnio amţiaus ţmonės kuo ilgiau galėtų gyventi savo namuose, šeimoje ir bendruomenėje;
uţtikrinti, kad sveikatos prieţiūros ir socialinės paslaugos būtų laisvai prieinamos visiems jų reikalingiems ţmonėms (42).
Siekiant uţtikrinti prieinamas, geros kokybės socialines ir sveikatos prieţiūros paslaugas visiems Lietuvos gyventojams, prioritetai teikiami pirminės sveikatos prieţiūros ir ambulatorinių paslaugų plėtrai, stacionarinėms paslaugoms optimizuoti, alternatyvių veiklos formų ir slaugos bei palaikomojo gydymo paslaugų plėtrai. Didesnės sanglaudos siekiama, didinant sveikatos prieţiūros ir ilgalaikės globos prieinamumą.
Taikant naują slaugos ir socialinių paslaugų teikimo tvarką, taip pat, socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtinus socialinės globos poreikio nustatymo senyvo amţiaus asmeniui metodiką (43), teikiamos socialinės globos paslaugos namuose, dienos ar ilgalaikės socialinės globos įstaigoje, atsiţvelgiant į senyvo amţiaus asmens poreikius. Savivaldybėse plečiamos dienos socialinės globos paslaugos, siekiant, kad asmuo į ilgalaikės globos įstaigas būtų siunčiamas tik
tada, kai namuose teikiamos socialinės paslaugos yra neefektyvios ir neuţtikrina ţmogui reikiamo savarankiškumo laipsnio ir reikiamos prieţiūros (44,45).
Vykdydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių 281 punktą, LR Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrai patvirtino Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašą, kurio tikslas – sudaryti palankias sąlygas asmeniui kuo ilgiau savarankiškai ir visaverčiai gyventi bendruomenėje, savo namuose, uţtikrinant tinkamų slaugos ir socialinės globos paslaugų organizavimą ir teikimą, siekiant jį apsaugoti nuo ligos paūmėjimo ar esamų simptomų progresavimo. Vienas iš šių paslaugų gavėjų yra senyvo amţiaus asmuo – senatvės pensijos amţiaus asmuo, kuris dėl amţiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime bei sergantis lėtinėmis ligomis ir kuriam reikalingos ilgalaikės prieţiūros paslaugos namuose (46).
Šiuo projektu siekiama pagerinti slaugos ir socialinių paslaugų koordinavimą savivaldybėse, gerinti skirtingų institucijų, teikiančių slaugos ar socialinės globos paslaugas asmeniui, bendradarbiavimą (47). O pagyvenęs pacientas pagal naują tvarką turėtų nuolat gauti kompleksinę slaugos ir socialinių paslaugų specialistų pagalbą ir prieţiūrą arčiau jo gyvenamosios vietos.
Tai būtų pirmasis ţingsnis link integruotos sveikatos prieţiūros, kurios sėkmingas įgyvendinimas priklauso nuo įstaigų, įmonių ar organizacijų bei kitų suinteresuotųjų institucijų administracinių gebėjimų, finansavimo bei bendradarbiavimo ir motyvuotų specialistų.
1.4.2. Slaugos paslaugų namuose organizavimas
2007 metų gruodţio 14 d. SAM patvirtino Slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos prieţiūros įstaigose ir namuose teikimo reikalavimus (toliau Reikalavimus) (48). Jais siekiama plėtoti slaugos paslaugų teikimą pacientų, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (SP-1), namuose. 2007 m. tokių asmenų Lietuvoje buvo apie 30 tūkst., iš jų per 3 000 gyvena socialines globos paslaugas teikiančiose įstaigose (1).
Vadovaujantis minėtais Reikalavimais pirmines ambulatorines asmens sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančios įstaigos (ASPĮ) vadovas organizuoja slaugos paslaugas namuose taip, kad pacientas paslaugas gautų iš ten, kur jis yra prisirašęs, arba iš tos įstaigos, kuri yra sudariusi sutartį dėl šių paslaugų teikimo garantavimo. Sutartis gali būti pasirašoma su socialinės globos paslaugas teikiančia įstaiga, jei pacientas ten gyvena, ar privačia pirmines ambulatorines asmens sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančia įstaiga. Slaugytojo paslaugos ir jų finansavimas integruotas į
apmokėjimą uţ pirmines ambulatorines asmens sveikatos prieţiūros paslaugas: apmokama uţ 12 vizitų į namus per metus. Be to, pacientai ar jų įgalioti atstovai dėl papildomų slaugos paslaugų namuose teikimo ir apmokėjimo gali sudaryti sutartį su ASPĮ: slaugos paslaugos namuose gali būti remiamos ir iš paciento lėšų.
Nuo Reikalavimų patvirtinimo iki teritorinių ligonių kasų sutarčių su ASPĮ sudarymo, o reiškia ir slaugos teikimo namuose pradţios, praėjo pusė metų. Aprašysiu kaip šeimos gydytojas ir bendruomenės slaugytojas organizuoja slaugos paslaugų namuose teikimą.
Asmens sveikatos prieţiūros įstaigos, prie kurios yra prisirašęs asmuo, gydytojų konsultacinė komisija (toliau – GKK) nustato neįgaliųjų specialiuosius poreikius, vadovaudamasi
įstatymais bei kitais teisės aktais. Specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatomas asmenims, kuriems yra būtina nuolatinė slauga ir kurių fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja jų galimybes orientuotis, judėti, dirbti bei savarankiškai tvarkyti asmeninį ir socialinį gyvenimą pagal šiuos pagrindinius kriterijus:
1.1. IV funkcinės klasės lėtinis kraujotakos nepakankamumas, kai Bartelio indeksas ne didesnis kaip 30 balų;
1.2. III laipsnio lėtinis kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, kai Bartelio indeksas ne didesnis kaip 30 balų;
1.3. lėtinio inkstų ir kepenų nepakankamumo terminalinė stadija su visiška encefalopatija ir kitų sistemų veiklos sutrikimu;
1.4. labai ryškus asmenybės defektas, išsivystęs dėl endogeninio psichikos sutrikimo; 1.5. protinis atsilikimas (IQ – iki 20), kai yra elgesio, emocijų ir kitų sutrikimų;
1.6. tetraplegija, ryškūs įvairios kilmės judėjimo (motorikos) funkcijos sutrikimai, kai Bartelio indeksas ne didesnis kaip 20 balų (49).
Slaugos paslaugų namuose tikslas yra pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, išsaugoti jų savarankiškumą gyvenamoje aplinkoje, skatinant jų savirūpą. Savirūpa yra slauga, kurios imasi pats pacientas, kad priţiūrėtų pats save ir prisidėtų prie sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimo. Ši sąvoka apima reguliarų medikamentų vartojimą, dietą, fizinį aktyvumą, taip pat pagalbos išsikvietimą, kai paūmėja simptomai (50). Pvz. savirūpa apima informacijos ieškojimą, mankštinimąsi, gydytojo nurodymų reguliarų vykdymą, daugiau poilsio, gyvenimo būdo keitimą, teisingą maitinimąsi, gyvybinių funkcijų stebėjimą, ir ieškojimą alternatyvių pagalbos būdų, informacijos vertinimą, ir sprendimo priėmimą, ar ką nors veikti ar nieko nedaryti. Pacientams,
sergantiems lėtinėmis ligomis, savirūpą paprastai apţvelgia ir papildo sveikatos prieţiūros darbuotojai.
ASPĮ šeimos gydytojas skiria pacientui, kuriam patvirtintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, diagnostikos ir slaugos procedūras namuose, o slaugytoja įvertina individualius paciento slaugos poreikius pagal gyvybines veiklas ir sudaro bei vykdo individualų paciento slaugos planą. Pasikeitus paciento sveikatos būklei, reikia iš naujo vertinti ir dokumentuoti slaugos poreikius. Slaugos paslaugų namuose sąrašą sudaro Slaugytojo medicinos normoje nustatytos atliekamos slaugos procedūros: injekcijos, ţaizdų prieţiūra, pragulų profilaktika, dirbtinių kūno angų prieţiūra, diagnostinės procedūros, asmens higienos įvertinimas, artimųjų mokymas ir kitos (51). Slaugytojai ne tik slaugo pacientus, bet ir konsultuoja jų artimuosius, apmoko, kaip naudotis medicinos pagalbos priemonėmis.
Daugumos pacientų, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, negalima palikti namuose vienų, todėl juos nuolat turi priţiūrėti artimieji. Vadovaujantis integruotos slaugos principais, šioje situacijoje šeimai labiau galėtų padėti socialinis darbuotojas, teikdamas bendrąsias ar specialiąsias socialines paslaugas (52). Tai nemokamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo socialines paslaugos bei mokamos specialiosios socialinės prieţiūros (pagalbos į namus) paslaugas suaugusiems asmenims su negalia ir jų šeimoms, senyvo amţiaus asmenims ir jų šeimoms, vaikams su negalia ir jų šeimoms, kitiems asmenims ir šeimoms (laikinai dėl ligos ar kitų prieţasčių savarankiškumo netekusiems asmenims). Remiantis socialinių paslaugų katalogu, socialinis darbuotojas asmens namuose teikia paslaugas, padedančias asmeniui (šeimai) tvarkytis buityje bei dalyvauti visuomenės gyvenime (skalbiant, tvarkant namus, apsiperkant, rūpinantis asmens higiena ir kt.).
Tačiau man ne visiškai suprantamas yra socialinių paslaugų teikimo namuose organizavimo procesas. Pasak Kauno Socialinių paslaugų centro direktorės Dianos Šatenės, Kauno miesto Socialinių paslaugų centro darbuotojai nevaikšto pas gyventojus į namus ir nesiūlo savo paslaugų (53). Informacija apie asmenis, kuriems reikia pagalbos paslaugų namuose, yra gaunama iš įvairių kitų šaltinių: paties asmens, šeimos narių, artimųjų, kaimynų, sveikatos prieţiūros specialistų, kitų fizinių ar juridinių asmenų. Manau, visi minimi asmenys turi per maţai informacijos tiek apie socialinę prieţiūrą bendrai, tiek ir apie specialiųjų socialinių paslaugų teikimą bei apmokėjimą. Be to, iš savo patirties galiu pasakyti, kad informacijos iš sveikatos prieţiūros specialistų Socialinių
paslaugų centro darbuotojai nepriima, o patys pagyvenę ţmonės, nors ir vieniši bei ligoti, nesikreipia, kai pasakai, kad paslaugos bus mokamos.
Siekiant įvertinti esamą socialinių paslaugų sistemą, nustatyti veiklos problemas, pateikti rekomendacijas sistemai tobulinti, LR valstybės kontrolės departamentas atliko valstybinį socialinių paslaugų teikimo veiklos auditą, kurio metu buvo nagrinėjami teisės aktai, reglamentuojantys socialinių paslaugų politiką, informaciją apie socialinių paslaugų politiką ir jos priemonių įgyvendinimą (54). Ataskaitoje, tarp kitų punktų, rekomenduojama numatyti priemones, siekiant teikti visuomenei aktualią ir išsamią informaciją apie socialines paslaugas, nes socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos teikiamos, siekiant uţkirsti kelią asmens, šeimos, bendruomenės socialinėms problemoms kilti, taip pat visuomenės socialiniam saugumui uţtikrinti.
Anot prof. A. Šeškevičiaus, slaugytojas iš visų medicinos darbuotojų yra arčiausiai ţmogaus. Be to kiekvienas pagyvenusio amţiaus ţmogus turi vienokių ar kitokių sveikatos problemų, todėl daţnai kontaktuoja, plačiąja prasme, su visa sveikatos prieţiūros sistema ir jos darbuotojais. Rūpinantis sveikatos gerinimu, atstatymu bei jos išsaugojimu, dirbant su asmenimis turinčiais socialinių medicininių problemų, slaugytojams itin svarbu bendradarbiauti su kitų profesijų specialistais. Tuo tarpu socialinio darbuotojo profesija Lietuvoje yra gana nauja, o socialinio darbo patirtis nėra didelė visose visuomenės gyvenimo sferose nei medicinoje.
Reiškia, slauga ir socialinis darbas yra praktinės disciplinos, kurios nukreiptos į ţmones ir grindţiamos mintimis apie tai, kas gera ţmogui. Slaugytojas padeda išsaugoti sveikatą, uţbėgti ligai uţ akių, skatina kuo didesnį asmens savarankiškumą pagal individualius gebėjimus. Socialinis darbuotojas teikia socialines paslaugas, padeda ţmonėms rasti ir panaudoti galimybes sunkumams ir negaliai įveikti.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
Tyrimo objektas.
UAB „Panemunės šeimos sveikatos centro“ apylinkės 65-rių metų ir vyresni pacientai.
Tyrimo tipas.
Vienmomentinis kiekybinis tyrimas. Vienmomentinio kiekybinio tyrimo metu buvo surinkti sociodemografiniai duomenys ir įvertinta sveikatos būklė.
Tyrimo organizavimas.
Vienmomentinio kiekybinio tyrimo imtis buvo formuojama iš vienos apylinkės prisirašiusių gyventojų sąrašų pagal gimimo metus. Į tyrimą buvo įtraukti visi 65 metų ir vyresni vienos apylinkės pacientai pagal prisirašiusių ţmonių sąrašą, tai yra 285 ţmonės. Apklausa vyko nuo 2008 metų spalio mėnesio iki 2009 metų vasario mėnesio. Visi tuo laikotarpiu kreipęsi (telefonu ar atvykus) pas apylinkės gydytoją 65 metų ir vyresni pacientai buvo apklausti. Viso buvo apklausti 223 pacientai arba 78,2 proc. Duomenų rinkimo metodas – anketinė apklausa. Pacientams buvo pateikiama tyrimui parengta anketa (1 priedas), kuria buvo siekiama išaiškinti pagyvenusių ţmonių slaugos poreikio ryšį su demografiniais ir socialiniais veiksniais. Anketos buvo pildomos tyrėjo pokalbio su respondentu metu.
Anketa ir duomenys.
Anketos duomenys buvo suskirstyti į grupes, apimančias demografinius rodiklius, socialinę padėtį, gyvenimo būdo aprašymą, fizinės veiklos objektyvų ir subjektyvų vertinimą bei kasdieninės instrumentinės veiklos funkcinio savarankiškumo ir negalios įvertinimą. Duomenys apie respondentų ligas, neįgalumą ir poreikių dydį buvo renkami iš asmens ambulatorinių kortelių.
Gyvenimo kokybės vertinimas.
Gyvenimo kokybė šiame tyrime buvo įvertinta pagal Sveikatos būklių klausimyną ir gyvenimo kokybės skalę (angl. Haelth Utilities Index mark 2 classification system, sutr. HUI) (2 priedas). Tai subjektyvus, pačių pacientų išsakomas jutimų, judėjimo, savirūpos galimybių ar pagalbinių priemonių bei ţmonių pagalbos poreikio vertinimas. Respondentai turėjo įvertinti savo emocijas, mokymosi sugebėjimus, skausmo daţnumą ir paţymėti, kokią įtaką gyvenimo kokybei (GK) turi jų sveikatos būklė (55). Kiekvienas asmuo subjektyviai savo sveikatą vertino 100-to balų GK skale (100 balų – geriausiai įsivaizduojama, 0 – blogiausiai įsivaizduojama). Sveikatos būklių
klausimyno atsakymai pagal 1 lentelę buvo vertinami balais ir perskaičiuojami pagal atitinkamą formulę, gaunant gyvenimo kokybes indeksą.
1 lentelė. Sveikatos būklių naudingumo koeficiento įvertinimo formulė
Jutimai Judėjimas Emocijos Mokymasis Savirūpa Skausmas
X1 B1 X1 B1 X1 B1 X1 B1 X1 B1 X1 B1 1 1,00 1 1,00 1 1,00 1 1,00 1 1,00 1 1,00 2 0,95 2 0,97 2 0,93 2 0,95 2 0,97 2 0,97 3 0,86 3 0,84 3 0,81 3 0,88 3 0,91 3 0,85 4 0,61 4 0,73 4 0,70 4 0,65 4 0,80 4 0,64 - - 5 0,58 5 0,53 - - - - 5 0,38 Formulė: u = 1,06(B1 x B2 x B3 x B4 x B5 x B6) – 0,06
Kur u – sveikatos būklių naudingumo koeficientas gyvenimo kokybės skalėje, kurioje mirčiai priskiriamas koeficientas lygus O, o visiškos sveikatos būklei priskiriamas koeficientas lygus 1. Koeficiento u standartinė paklaida yra kai u = 0,015, o atrankos paklaidos tikimybė yra 0,06, jei viso modelio klaidos yra įvertinamos (56).
Roc kreivių pagalba buvo nustatytas gyvenimo kokybės indekso lūţio taškas (0,89). Visi tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: 1 grupę sudaro pagyvenę pacientai, kurių sveikatos būklių naudingumo koeficiento reikšmės gyvenimo kokybės skalėje buvo nuo 0 iki 0,88 (prasta gyvenimo kokybė), 2 grupę sudaro respondentai, kurių sveikatos būklių naudingumo koeficiento reikšmės gyvenimo kokybės skalėje buvo nuo 0,89 iki 1,0 (gera gyvenimo kokybė).
Kasdieninės instrumentinės veiklos vertinimas.
Kasdieninei instrumentinei veiklai įvertinti naudota instrumentinės kasdienės veiklos skalė pagal Lawton (angl. Instrumental Activity of Daily Living, str. IADL) (57,5) (3 priedas). Šį klausimyną sudaro aštuoni klausimai apie sugebėjimą naudotis telefonu, keliauti, nueiti į parduotuvę apsipirkti, pasigaminti maistą, susitvarkyti butą, dirbti namuose (meistravimas, rankdarbiai ir kt.), skalbti, vartoti vaistus, disponuoti savo pinigais ir tvarkyti finansus. Kiekviena veikla vertinama „0“ (nesugebėjimas) arba „1“ (sugebėjimas), maksimali suma – 8. Tyrimo metu, atsiţvelgiant į kultūrinius aspektus, moterys vertintos pagal visas 8 veiklos rūšis, vyrai – pagal 5, neįskaitant maisto ruošimo, namų ruošos ir skalbimo. Balų vidurkis apskaičiuotas abiem lytims atskirai. Priklausomai nuo kasdieninės instrumentinės veiklos funkcijų sutrikimo, visi tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: 1 grupę sudaro savarankiški pagyvenę pacientai, pagal IADL skalę surinkę maksimalų balų skaičių (vyrai – 5, moterys – 8 balus), 2 grupę sudaro respondentai, kuriems buvo sutrikusi viena ar daugiau funkcijų (vyrų instrumentinės kasdieninės veiklos vertinimas buvo < 5 balų, o moterų - < 8 balų).
Savarankiškumo kasdieninėse veiklose vertinimas.
Norėdami įvertinti slaugos poreikį, susijusį su fiziniu pajėgumu, išaiškinti pacientų savarankiškumo laipsnį bei slaugos poreikį namuose, naudojome savarankiškumo įvertinimo Barthel indeksu metodiką (4 priedas). Tai bazinės kasdieninės veiklos funkcijos (sugebėjimas nusimaudyti vonioje ar po dušu, naudotis tualetu, apsirengti, atsikelti nuo kėdės ir vaikščioti, pavalgyti, neturėti šlapimo ar išmatų nelaikymo). Šis indeksas – tai ţmogaus galimybių matas, įvertinantis jo sugebėjimą savarankiškai veikti bei apsitarnauti, pirmiausiai įvertinant savarankiškumą ir judrumą. Tai yra greitai gaunama informacija, kuri gali padėti įvertinti ligonių kasdieninės veiklos ir judrumo galimybes bei jų pagerinimo kelius (34). Vertingas šis indeksas tuo, kad nurodo, kiek reikia padėti ligoniui, kad jis laiku galėtų atlikti tam tikrus veiksmus.
Remiantis Barthel metodika, rezultatai pagal balus yra suskirstyti į kategorijas ir įvertinti taip (34):
0 – 20 visiškai priklausomas
21 – 61 beveik visiškai priklausomas 62 – 90 vidutiniškai priklausomas 91 – 99 šiek tiek priklausomas 100 savarankiškas.
Bendroji šios skalės vertinimo suma nuo 0 (visos funkcijos sutrikusios) iki 100 balų (visos funkcijos nesutrikusios). Priklausomai nuo sugebėjimo atlikti bazines kasdieninės veiklos funkcijas, visi tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: 1 grupę sudaro savarankiški pagyvenę pacientai, kurių Barthel indeksas lygus 100 balų, 2 grupę sudaro priklausomi pacientai, kuriems buvo sutrikusi viena ar daugiau funkcijų ir jų Barthel indekso įvertinimas buvo <100 balų.
Medicininiai duomenys.
Norėdami įvertinti slaugos poreikį, susijusį su respondentų ligotumu, iš asmens ambulatorinių kortelių buvo išrinkti duomenys apie ligas. Visos ligos buvo suskirstytos į ligų grupes pagal tarptautinę kodų sistemą TLK-10.
Statistinės duomenų analizės metodai.
Anketų, bei struktūrizuotų klausimynų duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 9.0.
Hipotezės apie dviejų poţymių nepriklausomumą buvo tikrinamos, naudojant chi kvadrato (χ2) kriterijų (58). Įvertinta jo reikšmė, laisvės laipsnių skaičius (lls), bei statistinis patikimumas
(p). Hipotezių tikrinimui pasirinktas statistinio patikimumo lygmuo lygus 0,05. Hipotezės apie lygybę buvo atmetamos (skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, patikimais), kai paketo apskaičiuotoji p reikšmė neviršijo 0,05. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Ryšio stiprumas tarp ranginių kintamųjų buvo tiriamas, naudojant Spirmeno koreliacijos koeficientą (r) ir statistinį patikimumą (p), pagal kurį vertinama, ar koreliacija statistiškai reikšmingai skiriasi nuo nulio. Kartu buvo tikrinama hipotezę apie koreliacijos koeficiento lygybę nuliui (59). Nulinė hipotezė, reiškianti, kad koreliacijos koeficientas statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo nulio (koreliacija nėra statistiškai reikšminga), atmetama (t.y. koreliacija ne nulinė, kintamieji priklausomi), jeigu p < α. Nulinė hipotezė neatmetama, jeigu p ≥α, kai α. (nustatytas reikšmingumo lygmuo) yra lygus 0,05.
Ryšys tarp dviejų poţymių buvo laikomas labai silpnu kai koreliacijos koeficiento (r) reikšmė neviršijo 0,1, silpnu – kai koeficiento reikšmė patenka į intervalą 0,1-0,4, vidutiniu – kai koeficiento reikšmė patenka į intervalą 0,4-0,6, stipriu – kai koeficiento reikšmė patenka į intervalą 0,6-0,8, labai stipriu kai koeficiento reikšmė viršija 0,8.
Etiniai aspektai.
Prieš atliekant apklausą, buvo gauti leidimai iš UAB „Panemunės šeimos sveikatos centro“ direktorės ir Bioetikos komisijos (5 priedas). Apklausa vykdyta, sutikus pacientams (gauti apklausiamųjų raštiški sutikimai), gydymo įstaigoje arba respondentų namuose. Respondentui nepageidavus kalbėtis, apklausa buvo atidėta kitam kartui arba jis apklaustas nebuvo. Esant apsunkintam, dėl susirgimo, kontaktui su tiriamaisiais, reikalingi duomenys nebuvo renkami.
