KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪ

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Danguolė Ševcovienė

PAŽANGIOS SLAUGOS KLINIKINĖS KOMPETENCIJOS

VERTINIMAS

Magistro darbas

Darbo vadovė

lekt. dr. D. Kriukelytė

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanas

prof. dr. J. Macijauskienė 2010 05 21

PAŽANGIOS SLAUGOS KLINIKINĖS KOMPETENCIJOS

VERTINIMAS

Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas

Vadovė

lekt. dr. D. Kriukelytė 2010 05 10

Recenzentė Atliko

lekt. dr. J. Gulbinienė Stud.

2010 05 Danguolė Ševcovienė

2010 05 10

TURINYS

2.1. Pažangios slaugos vystymasis ... 12

2.1.1. Slaugos kaitos teorinis aspektas ... 12

2.1.2. Pažangios slaugos praktikos koncepcija ir kriterijai ... 15

2.2. Kompetencijų vystymas pažangios slaugos kontekste ... 20

2.2.1. Kompetencijos sampratos koncepcija ... 20

2.2.2. Kompetencijos interpretavimas: slaugos požiūris ... 23

2.3.Slaugytojų kompetencijos skalės naudojimas, vertinant pažangią slaugą ... 30

3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 35

3.1. Tyrimo metodika ... 35

3.1.1. Tyrimo etikos principų užtikrinimas ... 35

3.1.2. Tyrimo charakteristika ... 35

3.1.3. Tyrimo procesas/eiga ... 37

3.2. Tyrimo kontingentas ... 37

3.3. Tyrimo metodų charakteristika ... 41

3.3.1. Slaugytojų klinikinės kompetencijos skalė ... 41

3.3.2. Duomenų analizės metodai ... 43

4. TYRIMO REZULTATAI ... 45

4.1. Slaugytojų kompetencijos lygmens vertinimas ... 45

4.2. Slaugytojų kompetencijos elementų vertinimas ... 49

4.2.1. Pagalbos vaidmens kompetencijos elementų taikymo dažnių analizė ... 50

4.2.2. Mokymo/instruktavimo vertinimas ... 53

4.2.3. Diagnostinių funkcijų naudojimo dažnių analizė ... 57

4.2.4. Kritinių situacijų valdymo kompetencijos elementų vertinimas ... 59

4.2.5. Terapinių intervencijų naudojimo dažnių analizė ... 62

4.2.7. Darbo vaidmens kompetencijos elementų naudojimo dažnių analizė ... 68

4.2.8. Techninės kompetencijos elementų vertinimas ... 72

4.3. Tiriamųjų atsakymų kokybinė turinio analizė ... 75

4.3.1. Pagrindiniai pažangios slaugos klinikinės kompetencijos požymiai ... 76

4.3.2. Slaugytojų atsakomybės įtaka pažangios slaugos klinikinei kompetencijai ... 78

5. TYRIMO REZULTATŲ APATARIMAS ... 80

6. IŠVADOS ... 86

7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 87

8. LITERATŪRA ... 88

9. PUBLIKACIJOS ... 93

Raktažodžiai: pažangi slaugos praktika, slaugytojo klinikinė kompetencija

SANTRAUKA

Ševcovienė D. Pažangios slaugos klinkinės kompetencijos vertinimas; magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė lekt. dr. D. Kriukelytė; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2010. – 93 p.

Darbe pristatomo tyrimo tikslas – įvertinti pažangią slaugos klinikinę kompetenciją pagal profesiją apibūdinančius įgūdžius, lyginant skirtingos praktinės patirties ir išsilavinimo grupes. Tyrime siekta: nustatyti slaugytojų kompetencijos lygmenį; ištirti slaugytojų kompetencijos kategorijų naudojimo dažnį bendroje kategorijų naudojimo skalėje; palyginti slaugytojo kompetencijos elementų naudojimo dažnį praktikoje, pagal kompetenciją lemiančius faktorius; atskleisti pagrindinius pažangios slaugos klinikinės kompetencijos požymius; atskleisti slaugytojų atsakomybės įtaką pažangios slaugos klinikinės kompetencijos vystymui.

Realizuojant tyrimą buvo atlikta teorinė mokslinės literatūros analizė, įvykdytas momentinis kiekybinis ir kokybinis tyrimas, apklausiant raštu 318 respondentų, dvejose slaugos specialistus rengiančiose institucijose ir dvejose gydymo įstaigose. Tyrimas atliktas, naudojant autorės sudarytą nestandartizuotą Slaugytojų klinikinės kompetencijos skalę. Tyrimo rezultatams pateikti naudoti metodai: duomenų statistinė analizė ir fenomenologinė kokybinio turinio (content) analizė.

Tyrimo rezultatai parodė, kad 49,35 proc. apklausoje dalyvavusiųjų slaugytojų praktikų, absolventų ir studentų mano, kad jų kompetencijos lygis – labai aukštas, 32,79 proc. jų teigia, kad aukštas, 12,60 proc. tiriamųjų, mano, kad pakankamai aukštas ir 5,2 proc. savo kompetenciją vertina kaip žemą. Bendroje kompetencijos kategorijų naudojimo skalėje tiriamųjų vertintos kompetencijų kategorijos, pagal taikymo dažnį sudarė tokią seką: techninė (vidutinis rangas – 2,42), kritinių situacijų valdymo (vidutinis rangas – 2,31), terapinės intervencijos (vidutinis rangas – 2,23), pagalbos vaidmens (vidutinis rangas – 2,14), darbo vaidmens (vidutinis rangas – 2,09), diagnostinių funkcijų (vidutinis rangas – 1,97), mokymo/instruktavimo (vidutinis rangas – 1,90), kokybės užtikrinimo (vidutinis rangas – 1,89). Pagrindiniai pažangios slaugos klinikinės kompetencijos požymiai: patirtis ir sumanumas, paciento priežiūros tyrimas ir vertinimas, mokymas ir vadovavimas bei naujos šiuolaikinių technologijų kompetencijos poreikis. Daugumai tyrime dalyvavusiųjų ribojamos atsakomybės ribos arba užkraunama per didelė atsakomybė. Realioje slaugos praktikos erdvėje nėra galimybės realizuoti ir plėtoti visų pažangios slaugos klinikinių kompetencijų: individualizuotos slaugos, mokslinių tyrimų taikymo praktikoje, priežiūros optimizavimo, multidisciplininio klinikinio kelio plėtros, autonominio pareigų atlikimo ir konstruktyvaus grįžtamojo ryšio su kolegomis užtikrinimo.

Parengtos keturios praktinės rekomendacijos pažangios slaugos klinikinės kompetencijos diegimui slaugos praktikoje.

Key words: advanced nurse practice, nurse‘s clinical competence

SUMMARY

Ševcovienė D. Assessment of Advanced Nursing Clinical Competence; Final Master’s Work / Mentor of Work Lecturer PhD D. Kriukelytė; Kaunas University of Medicine, the Faculty of Nursing Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2010. – 93 p.

Reseach aim in presented reseach is to assess advanced nursing clinical competence according to professional skills comparing groups with different educational background and work experience. It incorporates: to set the level of nursing competence; to investigate the competence categories carried out by nurses is often mentioned of the subscale use; to compare the competence elements carried out by nurses is often mentioned in action, depending on the determinants of competence; to find out the main features of advanced clinical competence; to find out the impact of nurses responsibility to the development of advanced nursing development of clinical competence.

In research realization has made the literature analysis and instantly quantitative and qualitative study were performed. Sample consisted of 318 respondents. Respondents for the study were chosen from two educational institutions providing professional nursing and two health care institutions. The study was conducted using the authors concluded Nurse clinical competence scale. Methods of research performed using: statistical and phenomenological content analysis.

Research results discovered that: 49,35 per cent respondents believe that their level of competence very good 32,79 per cent argues that it the good, 12,66 per cent consider that it quite good and 5,2 per cent own competence to assess as low. In areas of general operating scale respondents evaluated the activities by according to the frequency of the sequence was: technical (overall average 2,42), managing critical situations (overall average – 2,31), therapeutic interventions (overall average – 2,23), helping role (overall average – 2,14), work role (overall average – 2,09), diagnostic function (overall average – 1,97), teaching/coaching (overall average – 1,90), quality assurance (overall average – 1,89). The main features of advanced nursing clinical competence are: experience and cleverness, monitoring and evaluation of care training and leadership and needs of new competency of modern technology. For the most of respondents limited responsibility or imposing a great responsibility – includes work that has nothing in common with nursing. In real nursing practice space there is no possibility to realize and develop all advanced nursing clinical competencies: personalised nursing, research use in the practice, incorporating relevant knowledge to provide optimal care, contributing to further development of multidisciplinary clinical paths, acting autonomously and giving feedback to colleagues in a constructive way.

Consists practical recommendations for development of advanced clinical nursing competence on nursing practice.

SANTRUMPOS

F – dispersijų santykio kriterijus; k. – kursas;

M – vidurkis;

n – tyrime dalyvavusių respondentų skaičius; p – statistinio reikšmingumo lygmuo;

PSP – pažangi slaugos praktika;

PSPL – pirminis sveikatos priežiūros lygmuo; r –Spirmeno koreliacijos koeficientas;

SKS – slaugytojų kompetencijos skalė;

SKKS – slaugytojų klinikinės kompetencijos skalė;

SPSS – anglų k. – „Statistical Package for Social Science“ (statistinės programinės įrangos paketas); Stud. – studentai;

St. D. – standartinis nuokrypis;

TSPL – tretinis sveikatos priežiūros lygmuo; TST – Tarptautinė Slaugų Taryba;

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Specifinės žinios, specializuoti įgūdžiai, klinikinio mąstymo gebėjimai, besiremiantys multidiscipliniškumu.

(Žydžiūnaitė V., 2005).

KOMPETENCIJA

Gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių.

(Jucevičienė P., Lepaitė D., 2000).

PAŽANGI SLAUGOS PRAKTIKA

Slaugytojo profesinė veikla, apimanti tradicinės slaugos sampratą, pagrįstą autonomija, maksimaliomis slaugos žiniomis, ir prisidedančia prie slaugos profesijos vystymo.

(McGee P., Castledine G., 2003). SLAUGA

Asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą.

(LR medicinos norma MN 28: 2004) SLAUGYTOJAS

Asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą, taip pat – bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją.

1. ĮVADAS

Darbo kokybę lemia gera žmogaus sveikata, naujos žinios, tobulėjantys įgūdžiai, motyvacija bei profesinė kompetencija [20]. Integracijos į Europos Sąjungos erdvę kontekste pažangi slaugos praktika formuojama trimis pagrindais: naujų kompetencijų diegimu, slaugos mokslo vystymu, slaugą reguliuojančių juridinių mechanizmų realizavimu.

Analizuojant slaugytojų kompetencijas konstatuota, kad slaugytojų įvaldyti gebėjimai sudaro galimybes realizuoti kompleksinę slaugos veiklą, o įgūdžiai, kurie atspindi ekspertinę slaugos veiklą, yra esminė kompetetingų slaugytojų charakteristika vystant pažangią slaugos praktiką. Prieš kelis dešimtmečius pradėta diskutuoti apie profesines kompetencijas ir jų matavimo būdus. Lietuvoje bendrąsias kompetencijas bei ugdymo sampratas profesinio rengimo sistemose daugiausiai nagrinėjo šie autoriai: Laužackas R., Jucevičienė P., Lepaitė D., Žydžiūnaitė V. ir kt. Šių autorių tyrimų pagrindu Lietuvoje kompetencija apibrėžiama, kaip gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių.

Pasak Žydžiūnaitės V., slauga neturi nuolatinio, identifikuojančio mentalinio modelio, kuris apibrėžia ir įvertina slaugos kokybę. Slaugytojo kompetencija apima daugiau, nei psichomotorinius įgūdžius, kadangi slaugytojų standartai specifikuoja slaugos veiklos lygmenį, kuriame tikimasi realizuoti konkrečias klinikines slaugos kompetencijas specifinėje, specializuotoje slaugos srityje [22]. Taigi slaugytojo kompetencija priklauso nuo asmeninių slaugytojo gebėjimų veikti nuolat besikeičiančiose situacijose, vadovaujantis žiniomis, įgūdžiais ir įsitikinimais, siekiant optimalių paciento slaugos rezultatų pažangios slaugos praktikos kontekste. Pažangi slaugos praktika grindžiama autonomija, maksimaliomis mokslinėmis slaugos žiniomis ir iškelia slaugos profesijos identiteto plėtojimo aspektus. Šiame kontekste slaugytojo kompetencija – daugiafunkcinis žinių, gebėjimų ir nuostatų derinys, kuris reikalingas kiekvieno individo saviraiškai gyvenime, darbe ir tobulėjant. Slaugytojų profesinių kompetencijų moksliniai tyrimai, nėra nauji. Pavyko aptikti keletą mokslinių publikacijų lietuvių kalba, susijusių su nagrinėjama slaugytojų kompetencijos tema. Žydžiūnaitė V. (22) – atlikto tyrimą: Slaugytojų kompetencijos vertinimai edukologijos ir slaugos požiūriais , o kartu su Budrikaite R. (21) – parengtė mokslinį darbą: Slaugytojo kompetencijos, dirbant su pacientais, persirgusiais insultu, vertinimas. Žydžiūnaitė V., Merkys G. ir Petrauskienė A. (20) atliko slaugytojo, dirbančio priklausomybės ligų prevencijoje, kompetencijos turinio elementų vertinimą. Panašų tyrimą yra parengusi ir Jankauskienė L. (8), kuri nagrinėjo slaugytojų kompetenciją, prižiūrint pacientus, turinčius psichikos sveikatos problemų somatiniuose skyriuose. Bielinienė N. (2) nagrinėjo slaugytojų kompetencijos kaitos tendencijas visuomenės poreikių raidos kontekste, o Steikūnienė R. (16) tyrė slaugos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ypatumus mokymosi visą gyvenimą kontekste, atskleidžiant ir kompetencijos

sampratą.

Duomenų bazėse: Medline, Medscape, įvedus anglišką raktinio žodžio atitikmenį „nurse‘s competence“, rasta pakankamai daug informacijos. Mokslininkai – Khomeiran RT, Yektra ZP ir kt. (47) tyrė stacionaruose dirbančių slaugytojų kompetencijas. McCready (52) atliko literatūros analizę, siekdamas pagrįsti termino „slaugytojos kompetencijos aplankas“ tinkamumą slaugytojos kompetencijos vertinimui. Cowan D. ir kt. (36) atliko tyrimą, siekdami nustatyti efektyvų slaugytojų kompetencijų vertinimo įrankį. Meretoja R. ir kt. (54) taikė slaugytojų kompetencijos skalę (toliau SKS), o Nieminem AL ir Fagerstrom L (59) SKS pagrindu sukurtą slaugytojų klinikinės kompetencijos skalę (toliau SKKS). Gauti rezultatai patvirtino instrumentų patikimumą, vertinant slaugytojų kompetenciją.

Slaugytojų kompetencijų plėtojimui ir pažangios slaugos praktikos diegimui visame pasaulyje skiriamas didelis dėmesys. Rūpestį kelia kompetencijos matavimo įrankio pasirinkimas ir priežastys, trukdančios diegti pažangią slaugos praktiką. Įgyvendinant pažangios slaugos praktikos kompetencijų diegimą praktikoje, uždavinys tenka ne tik slaugytojams praktikams, bet ir būsimiesiems slaugos specialistams. Nuspręsta paanalizuoti, ar esama priežasčių, dėl ko šiuolaikines studijas baigę slaugytojai negali jų įdiegti praktikoje, ar pasiekiamas lygmuo, kuris reikalingas šios dienos gydymo įstaigoms, kiek dirbantys slaugytojai atitinka pažangios slaugos praktikos lygį.

Pasirinkto magistrinio darbo tema ,,Pažangios slaugos klinikinės kompetencijos vertinimas” yra aktuali, siekiant plėtoti slaugytojų kompetencijas pagal šiuolaikinius slaugos kompetencijų vadovus. Remiantis slaugytojų praktikų ir studentų požiūriu į pažangias slaugytojų kompetencijas, galima išspręsti daugelį problemų, susijusių su slaugytojų darbu bei būsimųjų slaugos specialistų rengimu.

Tuo tikslu buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo universitetinių, koleginių studijų studentai ir slaugytojai, dirbantys visuose sveikatos priežiūros lygmenyse.

Formuluojama hipotezė – pažangios slaugos klinikinės kompetencijos lygį sąlygoja praktinė patirtis ir išsilavinimas, lemiantys slaugytojo profesinius įgūdžius.

Šio darbo tyrimo objektas yra pažangios slaugos klinikinė kompetencija.

Šio mokslinio darbo tikslas – įvertinti pažangią slaugos klinikinę kompetenciją pagal profesiją apibūdinančius įgūdžius, lyginant skirtingos praktinės patirties ir išsilavinimo grupes.

1.1. Darbo tikslas

Įvertinti pažangią slaugos klinikinę kompetenciją pagal profesiją apibūdinančius įgūdžius, lyginant skirtingos praktinės patirties ir išsilavinimo grupes.

1.2. Darbo uždaviniai

1. Nustatyti slaugytojų kompetencijos lygmenį.

2. Ištirti slaugytojų kompetencijos kategorijų naudojimo dažnį bendroje kategorijų naudojimo skalėje.

3. Palyginti slaugytojo kompetencijos elementų naudojimo dažnį praktikoje, pagal kompetenciją lemiančius faktorius.

4. Atskleisti pagrindinius pažangios slaugos klinikinės kompetencijos požymius.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Pažangios slaugos vystymasis

Slaugos samprata kiekvienoje šalyje skirtinga, nes priklauso nuo tautos kultūros, nacionalinių tradicijų, geografinės, kultūrinės aplinkos, visuomenėje vyraujančios politinės ideologijos, religinės filosofijos, socialinės santvarkos, ekonominės padėties ir slaugos istorinės raidos. Šalyse, kuriose medicinos raida yra spartesnė nei slaugos, rūpybos ir globos, žmonių sveikata labiau atsilieka nuo medicinos galimybių.

Pažangios praktikos slauga reprezentuoja ateities slaugos praktiką ir profesinį tobulėjimą. Tai naujos pažiūros pasaulyje, kurios įgalina kurti slaugos praktiką, paremtą praktine patirtimi, sukurtomis naujomis slaugos žiniomis ir tobulinti slaugos bei sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Sveikatos priežiūros paslaugų restruktūrizavimas daugelyje šalių lėmė įvairių tipų ir vaidmenų pažangios praktikos slaugos diegimą. Kiek šie vaidmenys atspindi pažangios slaugos praktiką – dažnai būna neaišku [31].

Žodis „slauga” sukelia daug minčių ir vaizdų. Kai kam, šie vaizdai yra tradiciniai ir galbūt pasenę, apimantys baltas uniformas, slaugytojo kepures, adatas ir basonus ligoniams. Kitiems, slaugos įvaizdis apima gerumą, įgūdį, užuojautą ir intelektą. Šiuolaikinė slaugos praktika apima daug įprastinių įvaizdžių ir naujų sampratų, nesusijusių su įprastiniais vaizdiniais [38].

Vykstantys dinamiški pokyčiai Lietuvos gyvenime yra lydimi sveikatos priežiūros sistemos reformos, kurioje akcentuojama slaugytojų veiklos kaita. Tradicinė slaugytojų veikla nebeįstengia patenkinti sparčiai kintančių žmogaus poreikių sveikatos priežiūrai [2].

Šiame skyriuje atskleisime slaugos kaitos etapus: nuo įprastinės procedūrinės iki moderniosios – pažangios slaugos praktikos ir aptarsime pažangios slaugos praktikos koncepcijas ir kriterijus, nes, keičiantis požiūriui į slaugą, atsiranda nauji slaugytojų profesinės kompetencijos nuolatinio vystymosi reikalavimai.

2.1.1. Slaugos kaitos teorinis aspektas

Pasaulis gyvena sparčių pokyčių laikotarpį, kuriam būdinga technologinė ir socialinė pažanga. Kokio masto sistema bebūtų, jei ji nesikeis drauge su kintančia aplinka – pasmerkiama sąstingui. Slauga – viena iš atvirų sistemų, kurios gali būti gyvybingos tik kisdamos, priklausomai nuo aplinkos iššūkių.

kaita:

· nuo individualaus asmens gydymo – link tarpusavio santykių kūrimo tarp slaugos teikėjų ir slaugos gavėjų;

· nuo individualaus darbo – link komandinio darbo;

· nuo įgūdžiais paremtos slaugos – link moksliniais tyrimais grindžiamos slaugos praktikos; · nuo menkai išsilavinusio slaugytojo – link platų išsilavinimą įgijusio slaugytojo.

Galima teigti, kad slauga egzistuoja tiek, kiek egzistuoja visa žmonija, nes slaugymas prasidėjo kartu su moters atsiradimu šioje žemėje. Moterys visais amžiais intuityviai atpažino ir numatė savo šeimų sveikatos priežiūros poreikį. Tai neprofesionaliosios slaugos pradžia.

Profesionaliosios slaugos vystymosi pradžia yra 19 a. pabaiga. Nuo to laiko slauga perėjo kelias kaitos stadijas. Praktikos stadija (nuo 1899 m.). Vakarų šalyse slauga, kaip profesinė veikla, pripažįstama 19 a. pab. – 20 a. pr., kai F. Nightingale (Anglija) organizavo moterų grupę Krymo kare sužeistiems kareiviams slaugyti. F. Nightingale slaugos tikslas – higiena. Praktikos stadijoje slaugos misija apibrėžta kaip priežiūros ir komforto suteikimas, skatinant žmonių išgijimą, gerą savijautą bei sveikatos aplinkos sukūrimą, kuris padeda sumažinti kančią ir skausmą [18, 2].

Edukologijos stadija. Nuo 1990 m. pradedami kelti klausimai, susiję su slaugytojų išsilavinimo ir slaugos studijų curriculum: kaip transformuoti slaugos praktiką į curriculum ir kokiais būdais mokyti būsimus slaugytojus. Pradedamas slaugytojų praktikų tobulinimas. Aktualiais tampa klausimai, susiję su slaugytojų išsilavinimu ir slaugytojų teisėmis ir pareigomis, atsižvelgiant į išsilavinimą.

Slaugos mokslinių tyrimų stadija. Nuo 1923 m. aptinkami užsienio šalyse atliktų tyrimų pradmenys. Formaliai moksliniai slaugos tyrimai įteisinami nuo 1950 m., pvz., keliant klausimus, kokie tyrimo metodai objektyviausiai leidžia ištirti aktualius slaugai fenomenus, ar slauga pasižymi specifiniais tyrimo metodais [18].

Slaugos teorijos stadija. Nuo 1952 – 1955 m. pamatiniai klausimai apie slaugos misiją ir jos tikslus tiriami ir nagrinėjami giliau, teorijos sisteminamos, bandoma ieškoti atskirties tarp biomedicinos ir slaugos, formuojami slaugos ryšiai su humanitariniais mokslais.

Slaugos filosofijos stadija (nuo 1959 m.). Slaugytojai pradeda reflektuoti konceptualius slaugos praktikos aspektus, siekia išryškinti slaugos žinių prigimtį ir sąryšį tarp slaugos žinių bei tyrimo metodologijų. Šioje stadijoje slaugytojams buvo svarbu suvokti slaugos teorijos ir tyrimų metodologijos filosofinius pagrindus bei įtvirtinti filosofinį požiūrį slaugoje.

Integravimo stadija. Ši stadija pasižymėjo keliomis charakteristikomis: a) struktūriniu slaugos disciplinų elementų ir specifinių specializacijos sričių nustatymu; b) slaugos studijų programų ir modulių kūrimu, integruojant teoriją, tyrimus ir praktiką; c) slaugos teorijų vertinimu; d) slaugos unikalumą atspindinčių koncepcijų – holizmo, patyrimo, slaugos stiliaus ir prasmės – išskyrimu;

e) koncentravimusi į slaugos specializacijos sričių specifiką; f) slaugos koncepcijų ir jas sudarančių apibrėžčių tikslinimu. Šios stadijos pradžia įvardijami 1976 m. [18].

Įvertinus aptartus faktus, aišku, kad slaugoje viso pasaulio mastu, nors ir skirtingais tempais, vyksta kaita. Šios kaitos kontekste išryškėja esminės slaugos kaitos vystymo charakteristikos: slaugos praktika, slaugytojų mokymas ir mokymasis, slaugos mokslas, slaugos politika.

Kaip teigia Bielinienė N. (2), pasauliniu mastu slaugos praktika koncentruojasi į sveikatą ir į žmogų, remiasi sisteminiu problemų sprendimo metodu. Slaugytojai turi būti „generalistais“, įvaldžiusiais platų rinkinį multidisciplininių kompetencijų. Vadovaujantis tarptautinėmis deklaracijomis, dvidešimt pirmajame amžiuje slaugos praktikos kryptys yra: individų, šeimų, bendruomenių įtraukimas į sveikatos priežiūrą; sveikatos stiprinimas ir ligų prevencija; sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas ir adekvatus technologijų panaudojimas; multiprofesinis komandinis darbas; autonomiška slaugytojų veikla ligoninėse ir bendruomenėse. Iškeliamas pažangios praktikos kontekstas: slaugos praktika orientuota ne į užduočių vykdymą, o į pacientą. 1988 m. Europos Slaugos konferencijoje Vienoje (Austrija) buvo paneigtas požiūris į slaugą – kaip į nesavarankišką, į užduotis orientuotą procesą. Slaugos misija buvo apibrėžta kaip pagalba žmonėms, nukreipta į jų sveikatos potencialo didinimą darbo bei gyvenimo aplinkoje [19]. Keičiasi tradicinio slaugytojo vaidmuo iš „gydytojo tarnaitės” ar „gydytojo asistento“ į autonomišką slaugytoją, sugebantį lygiaverčiai dirbti sveikatos priežiūros komandoje su įvairių profesinių sričių specialistais.

Slaugytojų mokymas ir mokymasis. Šiandien slaugytojams praktikams keliamas esminis reikalavimas – įgyti aukštąjį slaugos išsilavinimą, t.y. bazinis slaugytojo įgytas kvalifikacinis laipsnis turi būti slaugos profesinis bakalauras. PSO strategija teigia, kad visi slaugytojai – praktikai, dėstytojai, administratoriai – privalo įgyti profesinį pasirengimą aukštojo universitetinio mokslo institucijose, nes tik taip tradicinė slaugos, kaip praktinės veiklos, samprata pradės „irti“ ir formuosis samprata, jog slauga, pirmiausia yra mokslas [18].

Slaugos mokslas. Slaugos mokslas JAV formaliai pripažintas 1952 m. Kolumbijos Universitete [38], Skandinavijos šalyse, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje – apie 1960 m., kitose Europos šalyse (nesovietinio bloko, išskyrus – Slovėniją) bei Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos žemynų šalyse slaugos mokslas „pagreitį“ įgavo apie 1970 m. [2]. Europoje XX a. pradžioje viena iš pirmųjų slaugos disertaciją apgynė prancūzė slaugytoja Hamilton A. Disertacija vadinosi „Ligoninių slauga“.

Lietuvoje slauga, kaip atskira mokslo kryptis, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 103-2598 1997 m. ir Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymu „Dėl mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikacijos“ Nr. 6-126 1998 m.

Europoje ir JAV vystomas integruotas požiūris į slaugos tyrimus, čia skatinami tarpdisciplininiai tyrimai, išryškinant slaugos jungtį su kitų sričių mokslais – socialiniais ir humanitariniais [18]. Pasauliniu mastu slaugos mokslas remiasi slaugos mokslinių tyrimų rezultatais,

kai tyrimai yra orientuojami į slaugos multidiscipliniškumo išryškinimą, slaugos praktikos specifiką, slaugytojo profesiją, slaugos filosofiją. Lietuvoje formuojamas svarbiausias sveikatos mokslų ir tarp jų slaugos mokslų uždavinys – plėtoti 7-ojoje Europos bendrijos programoje numatytas 3 mokslinių tyrimų kryptis:

1. Biotechnologijos, bendros priemonės ir technologijos žmonių sveikatai; 2. Mokslinių tyrimų rezultatų taikymas žmonių sveikatai gerinti;

3. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo gyventojams optimizavimas.

Slaugos politika. Kaip teigia Bielinienė N. (2), slaugytojai visose pasaulio šalyse susiduria su dideliais sunkumais, nors jų laipsnis skirtingas, t.y. šalys, yra skirtingose išsivystymo stadijose, o kultūra, politika, kalba ir kiti faktoriai lemia slaugos unikalumą. Slauga praktiškai visur traktuojama kaip moterų darbas. Ko gero, tai sąlygoja žemą atlygį ir statusą, pripažinimo stoką ir keletą neryškių galimybių karjerai, pvz., gydymo įstaigos direktoriaus pavaduotoja slaugai. Ligoninių stacionarų skyriuose ar bendruomenėje slaugytojai dažniausiai traktuojami kaip gydytojo asistentai, kurių esminis darbas – vykdyti gydytojų nurodymus. Rūpesčio, priežiūros, globos, psichologinės paramos, mokymo ir kiti elementai, inkorporuojami slaugoje, yra „nematomi“ ir todėl nuvertinami.

Sveikatos priežiūros modelyje turi vyrauti profesijų lygiavertiškumas bei komandinio darbo tradicijos, pripažįstant slaugos autonomiją. Pavyzdžiui, Skandinavijoje sveikatos priežiūros komandoje dirba vienas gydytojas ir keturios slaugytojos, o Italijoje - viena slaugytoja ir du gydytojai. Lietuvai, Europos Sąjungos narei, turėtų būti labai svarbu, kad slaugai taip pat būtų vadovaujama, atsižvelgiant į rinkos dėsnius, suvokiant, koks svarbus slaugytojų vaidmuo.

Apibendrinant galima teigti, kad slaugos kaita sąlygoja pažangiosios praktikos poreikį, kur atsispindi slaugos praktikos specifiškumas, įtraukiantis visas slaugytojo funkcijas, slaugos praktikos aplinką ir faktorius, lemiančius pažangios praktikos kūrimą, įgyvendinimą ir vertinimą.

2.1.2. Pažangios slaugos praktikos koncepcija ir kriterijai

Terminai „pažangiosios praktikos slauga“ ir „pažangi slaugos praktika“ dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau tai nėra teisinga. Pažangiosios praktikos slauga tai yra slaugos praktikos specifiškumas, vadinamas pažangia praktika, įtraukiančia visus slaugos kompetencijos elementus, slaugos aplinką ir šios aplinkos faktorius, sąlygojančius pažangios praktikos kūrimą, įgyvendinimą ir vertinimą, o pažangi slaugos praktika (santr. PSP) – visa tai, kas įeina į slaugytojo vaidmenį „atlikti” (žr. 1 pav.). Iš esmės visa veikla susijusi su klinikine praktika, išsilavinimu, moksliniais tyrimais, profesiniu tobulėjimu ir vadyba [30].

1 pav. Pažangios slaugos praktikos sistema

2001 m. Tarptautinė Slaugų Taryba (santr. TST) apibrėžė pažangios slaugos praktikos slaugytoją: „Slaugytojas, turintis licenciją, įgijęs pakankamą žinių bagažą ir galintis priimti sudėtingus sprendimus savarankiškai bei turintis pakankamus įgūdžius ir klinikinę kompetenciją pažangiai praktikai, kurios reikalavimai atitinka šalies, kurioje slaugytojas praktikuoja, sveikatos priežiūros kontekstą. Rekomenduotinas išsilavinimas – magistro laipsnis“ [23].

Castledine G. (53) nustatė pažangios slaugos praktikos slaugytojų specifinius kriterijus, vaidmenis, funkcijas ir suskirstė juos į septynias kategorijas:

1) autonomiška veikla – slaugytojas turėtų būti pakankamai sumanus, kad galėtų dirbti multidisciplininėje komandoje kaip lygiateisis ir pilnavertis, sprendimus priimantis komandos narys;

2) patirtis ir sumanumas. Slaugytojas turi būti ekspertu, turinčiu daug medicinos ir kitų giminiškų dalykų žinių, ne mažiau kaip 8 metų praktinę patirtį. Nors ir nuolat dirbantis praktinį darbą, jis turi nuolatos atnaujinti savo žinias ir įgūdžius, kurie reikalingi darbe. Žinių lygis turi atitikti patyrusio (ang. master) laipsnį ir jo tiesioginę slaugos sritį, kurioje jis dirba;

3) priežiūros tyrimas ir vertinimas apima mokslinius tyrimus ir jų plėtojimą slaugoje. Slaugytojai turi nagrinėti bei kurti slaugos teoriją ir nuolat analizuoti iškylančias slaugos problemas, siekiant užtikrinti slaugos kokybę. Labai svarbu kokybės ir audito išmanymas ir įvaldymas;

4) kvalifikuotas sveikatos ir slaugos valdymas – visapusiškai sugebėti vadovauti ir valdyti naujoves sveikatos ir slaugos valdyme, dirbant su pacientais ir užtikrinant holistinę slaugos priežiūrą. Slaugytojai privalo fokusuoti individualius paciento priežiūros poreikius, identifikuojant skirtumus tarp slaugos ir medicininės priežiūros, priartinant sveikatos valdymą;

5) kvalifikuotas valdymas. Pažangios slaugos praktikos vaidmuo, sprendžiant problemas,

VADOVA-VIMAS LYDERYS-TĖ TOBULI-NIMASIS MOKSLAS IŠSILAVI-NIMAS KLINIKINĖ PRAKTIKA PAŽANGI SLAUGOS PRAKTIKA

susijusias su slaugos praktika ir atsakomybe, turinčias įtakos paciento ligos poveikiui ar negaliai. Pažangios praktikos slaugytojai turėtų dirbti su pacientais, negalinčiais gyventi kokybiško ir produktyvaus gyvenimo dėl ligos ar padėti jiems ramiai numirti;

6) konsultavimas, mokymas ir vadovavimas. Slaugytojas turi būti konsultantu ir mokytoju, todėl jis turi turėti gerų bendravimo savybių ir būti slaugos lyderiu. Tai laikas, kada slaugytojai mokys ne tik pacientus ir/ar jų šeimas, bet taip pat ir būsimus slaugytojus, kolegas, gydytojus ir kitus sveikatos priežiūros narius.

7) pagarba ir pripažinimas kitų profesijų. Pažangios slaugos praktikos slaugytojas pripažįstamas ir gerbiamas kitų kolegų kaip autoritetas praktinėje veikloje. Šis pripažinimas ateina su laiku ir besikeičiančia organizacijos kultūra.

Taigi, pažangios slaugos praktika yra išsamus terminas, apibūdinantis klinikinės slaugos praktikos išsivystymo lygį, maksimaliai išnaudojant būsimo slaugytojo paruošimo galimybes, suteikiant gilias slaugos žinias ir ekspertuojant asmenų, šeimų, grupių bendruomenių ir gyventojų sveikatos poreikius. Tai apima: analizavimą ir žinių sintetinimą; supratimą, interpretaciją ir taikymą slaugos teorijų bei tyrinėjimų. Tuo pačiu, plėtojant ir propaguojant visuomenėje slaugos prestižą.

Pavyzdžiui, Kanadoje pažangios slaugos praktikos slaugytojas turi turėti mažiausiai bakalauro išsilavinimą. Patvirtinus Kanados „Pažangios slaugos praktikos standartą“, apibrėžtos ribos dviems slaugytojo vaidmenims, atitinkantiems jo išsilavinimo lygį, tai klinikinės slaugos specialistas ir bendrosios praktikos slaugytojas. Šie vaidmenys skiriasi iš esmės. Klinikinės slaugos specialistai teikia specializuotą slaugą. Jie atlieka pagrindinį vaidmenį, kuriant klinikinius standartus ir protokolus, užtikrina mokslinių tyrimų įrodymų panaudojimą praktikoje, teikia konsultacijas ir atsako už slaugos sistemos reformą ir tobulinimą. Priešingai gi, bendrosios praktikos slaugytojai užtikrina tiesioginį rūpinimąsi sveikatos palaikymu, susitelkiančiu ties sveikatos tyrimais ir sveikatos būklės valdymu. Jie yra licencijuojami, išklausę podiplomines studijas ir turintys atitinkamą patirtį, kas įrodo kompetenciją autonominei veiklai: diagnozuojant ligas, interpretuojant diagnostinius tyrimus, paskiriant medikamentus ir vykdant specifines procedūras, atitinkančias jų praktikos ribas [23].

Lietuvoje slaugytojų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos medicinos norma MN 28: 2004. Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė ir Lietuvos Respublikos Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymas. 2009 m. liepos 14 d. Tačiau, analizuodami šiuos dokumentus, niekur nerasime, kokio išsilavinimo slaugytojas turi atlikti vienus ar kitus vaidmenis, kuriuos reglamentuoja pažangios slaugos praktika. Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatyme tik teigiama, kad: „bendrosios praktikos slaugytojo ar akušerio profesinė kvalifikacija įgyjama aukštojoje mokykloje, baigus slaugos ar akušerijos studijų programas“ [14].

Nors slaugytojų studijos ištobulėjo per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų, tačiau slaugos praktika atsilieka. Tik kai kuriose asmens sveikatos priežiūros įsaigose pasikeitė darbo specifika.

Pokyčiai – ilgas tęstinis procesas, todėl akivaizdu, kad slaugytojų funkcijos ir kompetencijos turi įgyti naujų bruožų. Pasak Steikūnienės R. (16), šiuolaikinis slaugos specialistas turi prisiimti naujus, laikmečio diktuojamus vaidmenis besikeičiančioje Europoje: slaugos/priežiūros paslaugų teikėjo, sprendimų priėmėjo, komunikatoriaus, bendruomenės lyderio, vadybininko, advokato/šeimos gynėjo, tyrinėtojo, lyderio.

Creasia JL, Parker B. (39) apibrėžia šiek tiek kitokius pažangios slaugos praktikos slaugytojo profesinius vaidmenis ir jų atsakomybės ribas (žr. 1 lentelę). Šie vaidmenys tinka daugumai pažangios slaugos praktikos sričių.

1 lentelė. Slaugytojo vaidmenys ir atsakomybės ribos

Vaidmenys Atsakomybės ribos

1 2

Slaugos paslaugų teikėjas

Vertina klientą, analizuoja duomenis, identifikuoja slaugos diagnozes, sudaro slaugos planą ir jį vykdo, vertina slaugos rezultatus.

Mokytojas Identifikuoja mokymo/si poreikį, vertina kliento motyvaciją ir pasiruošimą mokytis, numato mokymo tikslus ir kryptis, planuoja mokymą, suteikia informaciją, naudodamas tinkamas mokomąsias strategijas, įvertina mokymo rezultatus.

Advokatas /šeimos gynėjas

1) Kaip kliento apsisprendimo saugotojas. Laidavimas, kad tinkama

informacija būtų pasiekiama klientui, padeda klientui pasiekti prioritetinius tikslus, palaiko klientą, kad ir koks būtų jo sprendimas.

2) Kaip tarpininkas tarp kliento ir aplinkos. Koordinuoja sveikatos priežiūros paslaugas, užtikrina komunikaciją tarp kliento ir bendruomenės, šeimos ir/ar medicinos paslaugų, nustato santykius tarp įvairių sveikatos priežiūros tiekėjų.

3) Veikdama kliento vardu, slaugytojas gali tiesiogiai veikti: iškilus grėsmei kliento saugumui, saugoti klientą nuo neadekvataus rūpinimosi, ginti kliento teises sveikatos priežiūroje, socialinėje ir politinėje plotmėje.

Kokybiškų paslaugų koordinatorius

Standartų kūrimas, slaugos proceso išmatuojamųjų rezultatų kriterijų identifikavimas.

Vadybininkas Nustato tikslus ir uždavinius, valdo finansus ir žmogiškuosius išteklius, vertina darbo efektyvumą ir slaugos kokybę, sprendžia konfliktus, formuoja slaugos komandą, užtikrina formalią ir neformalią komunikaciją, užtikrina superviziją ir mentorystę, palaiko ryšius tarp personalo ir administracijos, formuoja organizacijos politiką, dalyvauja darbo grupėse kuriančiose slaugos politiką, procedūras ir standartus, inicijuoja ir valdo pokyčius. Tyrėjas Identifikuoja problemą, analizuoja susijusią literatūrą, formuluoja hipotezes,

nustato tyrimo planą, numato tyrimo populiaciją ir imtį, pasirenka tyrimo instrumentus, renka duomenis, analizuoja duomenis ir interpretuoja rezultatus, pateikia tyrimo rezultatus.

Konsultantas Identifikuoja grupes, kurioms reikalinga pagalba, teikia konsultavimo paslaugas.

Komunikatoriaus Informacinių technologijų diegimas slaugos praktikoje, analizuoja ir vertina technologijų poreikį slaugos praktikoje, vertina informacinių technologijų pritaikymo slaugos problemas, bendradarbiauja su specialistais, siekiant sukurti slaugos informacinių technologijų teorijos ir praktikos disciplinas, vysto strategijas, siekiant sukurti slaugos praktikos informacines technologijas.

1 lentelės tęsinys

1 2

Atvejo vadybininkas Individualizuoja slaugą, identifikuoja skirtumus, įvertina tikslo pasiekimo galimybes, organizuoja susitikimus su kitais sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjais, siekiant identifikuoti nesėkmių priežastis, apžvelgia slaugos planą su klientu, informuoja šeimą apie kliento būklės pokyčius, koordinuoja šeimos mokymą ir konsultacijas, įvertina ir analizuoja paslaugų kitimo pokyčius, identifikuoja išlaidas, būtinas kliento rezultatų pasiekimams. Pažangios

praktikos vaidmenys

Identifikuoja asmenų, šeimų ar bendruomenes rizikos grupes, planuoja ir užtikrina efektyvią ir kokybišką priežiūrą, valdo ūmias ir lėtines sveikatos problemas, padeda klientams atgauti ir palaikyti optimalią sveikatą, paskiria ir valdo farmakologes intervencijas, būna mentoriumi ir konsultantu kitiems slaugytojams, konsultuoja ir bendradarbiauja su kitais sveikatos apsaugos specialistais, įvertina rizikos grupių sveikatos programas, dalyvauja profesinėje, organizacinėje, ir įstatyminėje veikloje, dalyvauja tyrimuose, siekiant pagerinti kliento priežiūros rezultatus, tobulina finansiškai efektyvias intervencijas, plėtoja pažangią slaugos praktiką ir reprezentuoja slaugą publikacijomis apie slaugos mokslo pasiekimus.

Prieita išvadų, kad pažangios slaugos praktikos slaugytojas gali: · surinkti išsamius paciento sveikatos duomenis;

· atlikti fizinį jo ištyrimą, panaudojant žinias ir klinikinius įgūdžius; · identifikuoti potencialias slaugos diagnozes;

· parengti ir pasiųsti pacientus paskirtiems tyrimams; · suformuluoti galutinę slaugos diagnozę;

· parinkti ir nustatyti medikamentinį gydymą ar pasiųsti pacientus pas tinkamą specialistą; · vadovaujantis praktine patirtimi, suplanuoti ir užtikrinti kvalifikuotą ir kompetentingą

priežiūrą, siekiant paremti paciento sveikatos ir socialinio rūpinimosi poreikį;

· vadovaujant kitiems sveikatos priežiūros nariams, garantuoti slaugos priežiūros tęstinumą;

· įvertinti ir vertinti kartu su pacientais slaugos ir gydymo efektyvumą, reikalui esant – atliekant slaugos plano pakeitimus;

· dirbti nepriklausomai arba kaip sveikatos priežiūros komandos nariui; · užtikrinti lyderystę ir vadovavimą;

· užtikrinti, kad kiekvieno paciento gydymo ir slaugos metodai būtų pagrįsti moksliniais įrodymais.

Kaip pastebi Žydžiūnaitė V., Mitkienė L. ir Mikulevičienė A. (19), slauga, kaip profesinė veikla, nukreipta į žmones ir grindžiama mintimis apie tai, kas gerai žmogui, o slaugytojo asmenybė turi lemiamos įtakos slaugos kokybei. Pasaulyje vykstantys technologiniai, socialiniai, politiniai ir ekonominiai pokyčiai, juolab – pačios sveikatos priežiūros reformos, pateikia naujų profesinių ir bendrųjų gebėjimų reikalavimų tiek visai slaugos sistemai, tiek ir slaugytojų bendruomenei, kuri yra

sistemos dalis.

Akcentuotina tai, kad profesinė slaugos praktika apima specializuotus įgūdžius, būtinus unikalaus, profesinio vaidmens atlikimui. Nors įgūdžiai keičiasi ir vystosi laikui bėgant, pagrindinė slaugymo vertė – paslauga visuomenei. Slauga reikalauja tęstinumo ir visą gyvenimą trunkančio įsipareigojimo pacientui. Iškyla kompetencijų vystymo poreikis pažangios slaugos kontekste.

2.2. Kompetencijų vystymas pažangios slaugos kontekste

Šiuolaikiniame žinių ir informacijos pasaulyje kinta ir tampa vis sudėtingesne visų sričių darbuotojų profesinė veikla, o jų priimami sprendimai neretai turi didelės reikšmės ne tik darbo organizacijos nariams, bet ir pakankamai plačiai aplinkai. Europos Sąjungos dokumentuose akcentuojama tai, jog spartūs pasikeitimai ekonomikoje, socialiniame ir politiniame gyvenime priklauso nuo aukštos kokybės žinių, gebėjimų ir kompetencijų raidos individualiu, vietiniu ir nacionaliniu lygmenimis.

Darbuotojas, siekdamas savo veiklos veiksmingumo, turėtų būti kompetentingu savo srities atstovu. Sąvokos „kompetencija“ ir „kompetentingumas“ nėra tapačios [4]. Apibūdinant slaugą, kaip profesiją, kompetencijos sąvoka įgauna specifinę prasmę. Pasak Žydžiūnaitės V. (18), kompetencijos vieta yra slaugytojų nuolatinio profesinio vystymosi ir slaugos veiklos sandūroje, o slaugytojų kompetencijų tyrimai ieško galimybių integruoti tarpusavyje veiklą, jai keliamus reikalavimus, slaugytojo profesijai reikalingas asmenines savybes bei nuolatinio mokymosi procesą.

Darbo autorė mano, kad slaugytojų profesinis ugdymas orientuotas į specialiųjų įgūdžių, mokėjimų bei teorinių žinių įgijimą, neatitinka besikeičiančių veiklos sistemos reikalavimų, todėl būtinas nuolatinis kompetencijų vertinimas ir koregavimas, atitinkamai besikeičiančiai slaugos praktikos pažangai.

2.2.1. Kompetencijos sampratos koncepcija

Sąvokos, kaip – žinios, kompetencija, konkurencinis pranašumas – labai dažnai svarstomos ir analizuojamos ir teoretikų, ir praktikų. Jos apibūdinamos įvairiausiais terminais „išskirtinė kompetencija“, „esminė/pagrindinė kompetencija“, „esminiai sugebėjimai“, „vidiniai sugebėjimai“, „įgūdžių ir sugebėjimų akumuliacija“ ir t.t [19]. Reikia pastebėti tai, kad kompetencijos sąvoka, kaip ir kitos, anksčiau paminėtos sąvokos, kartais apibūdinamos kaip atskiros, o kartais – kaip sinonimai. Straipsniuose bei diskusijose sąvoka kompetencija dažnai vartojama kaip žinių ar sugebėjimų

atributas, siekiant apibūdinti darbuotojų gebėjimus atlikti užduotis labai gerai, arba organizacijos gebėjimą teikti aukščiausios kokybės paslaugas.

Kompetencijos sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio competentia, kuris reiškia priklausomybę pagal teisę. Tarptautinių žodžių žodynas šią sąvoką apibūdina kaip: 1) klausimų ar reiškinių sritis, su kuria kas gerai susipažinęs; 2) visuma kurio nors organo arba pareigūno teisių ir pareigų, nustatytų to organo statuto ar nuostatų. Kompetetingas – iš lotynų kalbos žodžio competens, competentis – atitinkantis, sugebantis ir reiškia: 1) gerai ką žinantis, nusimanantis; 2) turintis teisę ką spręsti ar daryti [1].

Longman‘o žodyne Dictionary of Contemporary English žodis „kompetencija“ yra apibrėžiamas taip: „sugebėjimas daryti tai, kas reikalinga; meistriškumas“. Ir priešingai, „nesugebėjimas daryti to, kas yra reikalinga“ yra įvardijamas kaip „nekompetencija, nekompetentiškumas“ [51].

Pasaulinė sveikatos organizacija 1988 m. pateikė tokį kompetencijos apibrėžimą: „kompetencija – tai reikalingų žinių, tinkamų požiūrių, techninių ir intelektualinių įgūdžių kombinacija, kuri suteikia galimybę atlikti specifinę profesinę veiklą“ [44]. Galima daryti prielaidą, kad kompetencija reiškia gebėjimų ar įgūdžių kažką daryti turėjimą. Longmann‘o kompetencijos apibrėžime taip pat pastebima, jog žodžiai „kompetentingas“ ir „kompetencija“ turi kokybiškai pozityvias reikšmes, pabrėžiančias tam tikrus sugebėjimus, kurie leidžia vienam ar kitam asmeniui atlikti jam pavestas užduotis.

Šio apibrėžimo aiškinimas yra artimas tam, kad specialistas turi turėti gebėjimų ar įgūdžių daryti „kažką“ – kur tas „kažkas“ turi būti suprantamas, kaip šitų gebėjimų ar įgūdžių matas, matavimo vienetas. Pavyzdžiui, jei užduotis yra injekcija į veną, o asmuo, kuriam pavesta tai atlikti, yra ne slaugytojas, bet labai gerbiamas teisės profesorius, tuomet greičiausiai teisės profesorius nebus apibūdinamas kaip kompetentingas asmuo, net, jei jis teisės disciplinoje yra įvardijimas labai kompetentingu. Vadinasi, tinkamais laikytini gebėjimai yra labai glaudžiai susiję su konkrečia situacija ar užduotimi.

Jucevičienė P. ir Lepaitė D. (9) teigia, kad kompetencijos termino vystymosi raidą lėmė mokslinių tyrinėjimų Lietuvos ir užsienio šalių kontekstas. Kompetencijos sampratos tyrimai buvo daugiausia atliekami anglosaksiškose ir skandinavų šalyse (pvz. Jungtinė Karalystė, JAV, Suomija ir t.t.), todėl dažnai kompetencija yra suprantama kaip gebėjimų, žinių, polinkių ir nuostatų derinys. Ši samprata taip pat apima polinkį mokytis ir patirtį. Kitaip tariant, yra svarbu ne tik tai, ką žino kiekvienas asmuo, bet taip pat ir tai, kaip ir kada jie panaudoja turimas žinias. Galima teigti, kad sąvokos „kompetencija“ vartojimas glaudžiai siejasi su sąvokos „kvalifikacija“ vartojimu.

Pagrindinis kvalifikacijos bruožas – tai daugiau teorinis, nei praktinis profesinis parengimas, tinkamumas dirbti savarankiškai tam tikrose profesinėse srityse; iš to seka tai, kad kvalifikaciją galima

įgyti išmokimo būdu. Profesinės kvalifikacijos tikslas – nutiesti tiltą, grįstą žiniomis, mokėjimais ir vertybinėmis nuostatomis, kad absolventas gebėtų veikti kokioje nors veiklos srityje, įgytų kompetenciją [7]. Lepaitė D. (11) formuluoja tokį kompetencijos apibrėžimą: „kompetencija – tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių“ (žr. 2 pav.).

ASMENINĖS SAVYBĖS, VERTYBĖS, POŽIŪRIAI

ĮGŪDŽIAI, MOKĖJIMAI ŽINIOS

2 pav. Kompetencijos termino struktūra

Žydžiūnaitė V., Merkys G. ir Petrauskienė A. (20) savo atliktame tyrime „Slaugytojo, dirbančio priklausomybės ligų prevencijoje, kompetencijos turinio vertinimas“, vadovaudamiesi Rimdeikiene S., išskiria šias kompetencijos reikšminio aiškinimo grupes:

· kompetencija – kaip tam tikra asmenybės savybė, gebėjimas;

· kompetencija – tam tikros žinios, suteikiančios žmogui galimybę kvalifikuotai atlikti konkrečią veiklą;

· kompetencija – kaip tam tikra asmeniui suteikta teisė, įgaliojimai ką nors spręsti ar daryti; · kompetencija – tam tikros specialisto veiklos raiška.

Operaciniu požiūriu, kompetencija apima platų diapazoną aukšto lygmens įgūdžių ir elgsenos, kuri atspindi gebėjimą įvaldyti bei prisitaikyti prie kompleksinių ir nenumatytų situacijų. Ši operacinė apibrėžtis apima žinias, įgūdžius, požiūrius, strateginį mąstymą, sąlygojantį adekvatų ir sąmoningą sprendimų priėmimą [22]. Galima teigti, kad kompetencijas sudaro mentalinis komponentas, pristatantis mąstymą, ir elgsenos komponentas, pagrindžiantis kompetetingą veiklą.

Edukologiniu požiūriu, kompetencija, pagal Benner P. (55), tai yra daugiau, negu kompetentingas specialistas, pasiekiama per įgūdžius ir patyrimą bei tobulinama, vystant tolimesnę karjerą. Išskiriamos šešios kategorijos, sąlygojančios kompetencijos tobulinimą, tai yra: patirtis,

galimybės, aplinka, asmeninės savybės, motyvacija ir teorinės žinios [47].

Roach T. (34) teigia, kad „kompetencija – tai turimų žinių, įgūdžių, energijos, patirties ir motyvacijos sankaupa, adekvati profesinei atsakomybei“. Vadinasi, tai yra individo gebėjimas parodyti apibrėžtą kompetencijos tikimybę ir kompetencija yra pagrįsta pakankamu profesiniu rengimu, kuris iliustruojamas individualiu asmenybės elgesiu ir gebėjimu įvykdyti susijusias su darbu specifines užduotis. Visa tai leidžia inkorporuoti į kompetencijos sampratą skirtingas elementų ir požymių kombinacijas, tokias kaip: vertė, požiūriai, žinių, įgūdžių, gabumų lygio pakankamumas – atspindinčias praktikos ir pripažinimo svarbumą [40]. Vadinasi, „kompetencijos“ sąvoka asocijuojasi su sėkminga veikla, efektyviu išteklių panaudojimu ir adekvačiais pasirinkimais. Formuojama holistinė kompetencijos samprata. Holistinė kompetencija – tai gebėjimas įvertinti naują situaciją, pasirinkti tinkamus veiklos metodus ir nuolat integruoti dalykines ir profesines žinias [11].

Tačiau gebėjimai ir žinios yra tik dalis kompetencijos elementų. Siekiant tiksliau apibrėžti kompetenciją, būtina nepamiršti, kad kompetencija – tai elgsena, kurią suskaidžius į atskiras dalis (fragmentuota kompetencija) jos raišką galima stebėti ir įvertinti darbo vietoje [11]. Formuojamas kompetencijos ledkalnis, kur akivaizdžiai matoma dalis (kvalifikacija) yra žinios ir gebėjimai ir paslėpta dalis (veikianti kompetenciją) – savęs suvokimas, asmeninės charakteristikos: (fizinės ir psichinės savybės) ir motyvai (žr. 3 pav.).

Darbo autorė teigia, kad kompetencija yra apibrėžiama kaip perteikiamas, daugiafunkcinis žinių, gebėjimų ir nuostatų derinys, kurio reikia visiems asmenims, kad jie galėtų siekti individualaus pasitenkinimo ir vystymosi, įsitraukimo ir darbingumo. Kompetencijos yra būtinos prielaidos adekvačiai individo saviraiškai gyvenime, darbe ir tolimesniame tobulėjime. Kompetencija formuojasi veikloje, per konkretų veikimą – kompetencija yra tai, kas atsiranda, teorines žinias pritaikant praktikoje. Kompetencija, holistiniu požiūriu, yra specifinė kiekvienos veiklos atveju, todėl būtina apibrėžti, ką reiškia kompetencija pažangios slaugos praktikos kontekste. Taip pat svarbu nustatyti klinikinės kompetencijos apimtis, numatyti kriterijus, jog pakanka patvirtinimų (įrodymų), ar jie yra patikimi.

2.2.2. Kompetencijos interpretavimas: slaugos požiūris

Istoriškai kompetencija buvo susieta su klasikiniu slaugytojos vaidmenu – „lovos slaugytoja“. Ši kompetencijos sistema deklaravo aiškiai apibrėžtą tikslą, „lovos slaugytojos“ rengimą, kurios pirmaeilė funkcija – rūpintis sergančiu asmeniu. 1877 m. publikacijoje „Užuominos Ligoninės Slaugytojoms“ teigiama, kad slaugyti turi moterys, pasiaukojančios artimojo meilei, o ne dėl pragyvenimo uždarbio [57].

SAVĘS SUVOKIMAS ASMENINĖS CHARAKTERISTIKOS MOTYVAI ŽINIOS GEBĖJIMAI

3 pav. Kompetencijos Ledkalnio modelis [11]

Slaugymas siejamas su „įgimta meile“ darbui. Kiti autoriai manė, kad slaugytoja gimstama ir jai būdingos šešios būdo savybės: blaivus protas, švelnumas, tikslumas, atmintis, stebėjimas ir numatymas. Slaugytojų būdo savybės buvo įvardijamos pagrindiniu kompetencijos ramsčiu beveik šimtmetį.

Nuo 1983 m. Vakarų Europoje apibrėžtos jau platesnės slaugos kompetencijos, pagrįstos tokiais gebėjimas, kaip: įvertinti, suplanuoti, įgyvendinti ir įvertinti slaugą. 1990 m. slaugos profesinė kompetencija dar labiau praplečiama. Pavyzdžiui – Beaumont G. (57) savo studijoje kompetenciją apibrėžia taip: „kompetencija yra gebėjimas pritaikyti žinias, supratimą ir įgūdžius, reikalingus darbe, įtraukiant problemų sprendimą ir besikeičiančios slaugos atlikimą“.

Šiuolaikinė slaugos samprata iš esmės skiriasi nuo vartotos ankstesniais dešimtmečiais ir šimtmečiais. Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [13]. Apibūdinant slaugą, kaip profesiją, kompetencijos sąvoka įgauna specifinę prasmę. Ją reglamentuoja Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymai. Slaugytojo kompetencija apima „įgytas žinias, gebėjimus ir įgūdžius nuolatinį tobulinimąsi, atsižvelgiant į nuolatinę slaugos ir mokslo ir praktikos pažangą“ [4]. Vadinasi, slauga – tai veikla, kurią vykdant, slaugytojams būtina atitinkama kompetencija, padedanti realizuoti fizinę ir intelektinę veiklą, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius, psichologinius bei aplinkos veiksnius. Slaugytojai atlieka svarbų vaidmenį sveikatos priežiūros srityje, sprendžiant visos Europos populiacijos sveikatos problemas. Aktualiausios sveikatos problemos susijusios su: didėjančiu senų ir pagyvenusių žmonių skaičiumi bei jų sergamumu lėtinėmis ligomis ir neįgalumu; gyvensena, kuri turi įtakos lėtinių ligų išsivystymui ar netikėtoms mirtims; aplinkos problemomis, neigiamai veikiančiomis sveikatą. Dėl šių problemų, kartu su greitu technologijų

Akivaizdžiai matoma dalis (kvalifikacija) Paslėpta dalis (veikianti kompetenciją)

vystymusi medicinoje, kuris siekia pratęsti žmonių gyvenimą ir palaiko asmenų fiziologinį išgyvenimą, vis tiek didėja išlaidos sveikatos priežiūrai ir neišvengiamai daugėja asmenų, kuriems reikalinga slauga. Atsiranda poreikis keisti požiūrį – gydomuosius aspektus pakeičiant prevenciniais ir sveikatą palaikančiais bei paremiančiais aspektais. Atliekant prevencinį, palaikomąjį, reabilitacinį sveikatos priežiūros srities darbą, gyvybiškai svarbų vaidmenį turi atlikti slauga.

Pasak Žydžiūnaitės V. (22), slauga neturi nuolatinio, identifikuojančio mentalinio modelio, kuris apibrėžia ir įvertina slaugos kokybę. Autorė, remdamasi kitų autorių atliktomis studijomis, teigia, kad slaugytojo kompetencija apima daugiau, nei psichomotorinius įgūdžius, slaugytojų standartai specifikuoja slaugos veiklos lygmenį, kuriame tikimasi realizuoti konkrečias užduotis specifinėje, specializuotoje slaugos srityje. Nors psichomotoriniai įgūdžiai (bendrinėje kalboje vadinami „slaugos technika“) yra svarbūs, tačiau jų atlikimas, neturint plačios apimties teorinių žinių, nėra slauga.

Meretoja R. ir kt. (56) tyrė slaugytojų kompetencijas skirtingose ligoninės aplinkose ir jas palyginimo. Tyrimo metu paaiškėjo, kad slaugytojų kompetencijos lygmens įvertinimas reikalauja tam tikrų vertinimo standartų. Reikalavimai slaugytojų kompetencijai priklauso nuo darbo aplinkos ir darbo specifikos. Slaugytojos kompetencijos profiliai skyrėsi ir lygmeniu, ir kompetencijos elementais tarp atskirų sveikatos priežiūros lygmenų. Tai įrodo, kad kompetencija glaudžiai susijusi su ta aplinka, kurioje slaugytojas dirba.

Slaugytojo kompetencija grindžiama ir pakankamu rengimu kaip iliustracija atskiro elgesio bei gebėjimo įvykdyti specifines slaugos užduotis. Tai leidžia inkorporuoti į slaugos kompetencijos apibrėžimą tokius elementus, kaip: asmeninė vertė, požiūriai, žinios, įgūdžiai - pagrįsti praktika, įgalinantys atlikti profesines užduotis, remiantis konkrečiais veiklos standartais (Short M. 1984, Gonczi A. 1994) [34]. Iš tikrųjų, slaugos kompetencija gali kartais būti neapčiuopiama konstrukcija, o slaugos praktika gali reikalauti sudėtingų žinių, praktinio rengimo, įgūdžių ir požiūrių kombinacijų.

Steikūnienė R. (16) cituoja 2000 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos Slaugos Forume pateiktas nuostatas dėl slaugos darbuotojų kompetencijos, kuriose teigiama, kad kompetencija apibrėžiama kaip asmeninės charakteristikos (žinios, įgūdžiai, vertybės, nuostatos), leidžiančios tam asmeniui veikti kaip savarankiškam, autonomiškam profesionalui, sugebančiam tęstinai tobulinti praktiką, atitinkamai reaguojant į besikeičiančią aplinką.

Autonomija slaugoje – laisvė ir valdžia veikti nepriklausomai. Tai leidžia pajusti savo profesinės praktikos kontrolę ir laisvę pasirinkti sprendimus bei veiksmus. Autonomija apima slaugytojo nepriklausomybę, pasiruošimą rizikuoti ir atsakomybę už savo veiksmus. Be to, laisvė veikti yra žmogaus teisė ir ši teisė turi būti pripažįstama ir gerbiama [39].

O Khomeiran RT, Yektra ZP ir kt. (47) išskiria šešias kategorijos, kurios turi įtakos kompetencijos vystymuisi, tai: patirtis, galimybės, aplinka, asmeninės savybės, motyvacija ir teorinės žinios. Asmeninė slaugytojo kompetencija yra gebėjimas veikti nuolat skirtingose situacijose,

naudojant žinias, įgūdžius ir įsitikinimus, norint pasiekti optimalių veiklos rezultatų. Asmens kompetencijos išraiška – veiklos efektyvumo demonstravimas. Tai ne tik objektyvus, bet ir subjektyvus reiškinys, priklausantis nuo asmens profesinio kryptingumo, vertybinių nuostatų, asmenybės savasties, socialinės bei ekonominės aplinkos [1]. Slaugytojų profesinė veikla vyksta tebevykstančių slaugos tyrinėjimų kontekste ir atrandant naujas technologijas. Dinamiška ir besikeičianti sveikatos priežiūros aplinka reikalauja, kad slaugytojai būtų kompetentingi asmenys, priimantys sprendimus, užtikrinant kokybišką pacientų slaugą.

Hagbaghery MA ir kt. (43) nagrinėjo veiksnių - „jausdamasis kompetentingu“, „būdamas pats įsitikinęs“, „organizacinė struktūra“, „slaugos išsilavinimas“ ir „darbdavių palaikymas“ ir kt. – svarbą efektyviam slaugytojų pacientų priežiūros klinikinių sprendimų priėmimui. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad slaugytojams svarbiausi asmeniniai veiksniai yra: jaustis kompetentingais ir savimi pasitikinčiais, kurie daro įtakos, priimant klinikinius sprendimus. Taip pat išoriniai veiksniai tokie kaip: organizacinė struktūra, prieiga prie turimų išteklių ir slaugos išsilavinimas – sustiprina pasitikėjimą savimi ir didina kompetenciją.

Arvidsson B. ir Fridlund B. (27) nagrinėjo supervizijos galimybes slaugoje. Jų gauti tyrimo rezulatatai parodė, kad slaugytojui reikalinga supervizijos kompetencija, kad jis padėtų jaunesniems kolegoms planuoti klinikinį darbą ir interpretuoti paciento poreikius. Jie išskyrė dvi svarbiausias supervizijos sritis: profesionalas ir asmeninė pozicija. Profesinė pozicija apibūdino slaugytojų supervizorių supratimą kurti saugią aplinką ir refleksiją. Antra, svarbiausia sritis, asmeninė pozicija, apibūdino slaugytojų superviziorių elgesį, kai jie leido slaugytojams dirbti, vadovaujantis patirtimi, įgyta kasdieniniame darbe.

Kaip matome, įvairūs teoretikai skirtingai traktuoja asmens kompetencijos struktūrą ir jos vertinimą. Slaugytojų kompetencijų vystymas ir taikymas kuria ir plėtoja slaugą, kaip esybę, ir leidžia atskirti slaugą nuo kitų veiklų, kurios nėra slauga. Slaugymas – slaugytojo veikla, padedanti užtikrinti pagrindines paciento gyvybines veiklas pagal slaugos poreikius, bei jo atliekamos paskirtos gydymo, diagnostikos procedūros [13].

Akcentuotina tai, kad kompetencijos struktūrą, slaugos požiūriu, galima suskirstyti į šešias dalis, iš kurių penkios – vienodos visoms klinikinėms slaugos sritims, tai: bendravimo įgūdžiai, praktiniai įgūdžiai, profesinis tobulėjimas (mokymasis), vadybos įgūdžiai, mokslinių tyrimų atlikimas ir šeštoji dalis – atspindinti specifinius kiekvienos klinikinės slaugos srities individualius poreikius. Taigi kompetencija siejasi su kombinacija žinių, įgūdžių ir požiūrių slaugytojo, kuris veikia apibrėžtame lygmenyje ir nagrinėja slaugytojo veiklos praktiką ir reikšmę veikti paciento labui.

Ananlizuojant Lietuvos Respublikos medicinos normą MN 28: 2004 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, galima pastebėti, kad slaugytojų kompetencijos lygiai įvardinti šiomis 6 kategorijomis: pripažinti, žinoti, suprasti, gebėti, mokėti ir

išmanyti. Labiau akcentuojant gebėjimą mokėti [13]. Lietuvos Bendrosios praktikos slaugytojo rengimo standartas, parengtas vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis, Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, apibrėžia 6 veiklos sritis ir su jomis susijusias kompetencijas: organizuoti ir įgyvendinti pacientų slaugą; mokyti pacientus (pavienius asmenis, šeimas, bendruomenę) tausoti ir rūpintis sveikata; bendradarbiauti su kitomis įstaigomis ir kitais asmens sveikatos priežiūros nariais; plėtoti slaugos praktiką; tirti pacientus; atlikti gydomąsias procedūras [3]. Tuo tarpu Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos biuras, Europos Slaugos forumas ir Tarptautinė Slaugytojų Taryba, siekia, kad slaugytojų funkcijos būtų išplėstos. Tai pažangios slaugos praktikos pamatas ir ekonomiškai pagrįsta nuostata, nes visose šalyse slaugos personalo paslaugos pigesnės, nei gydytojų. Europos šalių slaugos personalui pateikiami nauji reikalavimai kompetencijai: kritinio mąstymo; bendravimo (komunikavimo); technologijų panaudojimo; žmogiškųjų vertybių vertinimo; etiško mąstymo; globalaus sveikatos priežiūros požiūrio; sveikatos priežiūros politikos, organizavimo ir finansavimo; sveikatos vystymo ir plėtojimo; profesinio vaidmens vystymo [16, 22].

Šiame darbe slaugytojo profesinę kompetenciją atskleisime, vadovaujantis klinikinės kompetencijos apibrėžtimi, nes Calman L. (32) atliktame tyrime pacientai apibūdino kompetentingos slaugos praktikos pagrindą, kurį sudaro techniniai slaugytojo įgūdžiai ir slaugymo žinios. Pacientai mano, kad techniniai įgūdžiai yra svarbiausi, nes užtikrina paciento saugumą. Kai techninė kompetencija yra įvaldyta, tada ir tarpasmeninis bendravimas tampa svarbiausiu slaugos kokybės indikatoriumi.

Žydžiūnaitė V. (18) klinikinę kompetenciją apibrėžia taip: „specifinės žinios, specializuoti įgūdžiai, klinikinio mąstymo gebėjimai, besiremiantys multidiscipliniškumu“. O Japonijos slaugos mokslininkė Li S. (50) teigia, kad: „klinikinė kompetencija – tai įprastiniai gebėjimai naudoti bendravimo įgūdžius, žinias, techninius įgūdžius, klinikinį ir kritinį mąstymą ir savirefleksiją kasdieninėje praktikoje asmens ir visos bendruomenės sveikatos priežiūros labui“.

Tai ypač aktualu slaugytojams, kadangi jie kasdien susiduria su naujais pacientais, skirtingomis situacijomis, todėl turi sugebėti kūrybiškai panaudoti žinias, mokėjimus, įgūdžius, prisitaikant prie naujų sąlygų ir situacijų, spręsti problemas, įvertinus galimus padarinius ir kt. Juolab, kad slaugos praktinė veikla nesiremia vien tik įgūdžiais, o reikalauja ir intelektinio mąstymo gebėjimų [20]. Beje ir Laužackas R. (10) profesijai reikalingus komponentus skirsto į žinias ir gebėjimus, o pastaruosius į mokėjimus ir įgūdžius. Klinikinės kompetencijos turinį atspindi Miller‘s (Milerio) piramidė, kurioje išskiriamos kategorijos: žinoti, žinoti – kaip, parodyti – kaip ir atlikti (žr. 4 pav.).

Kaip matome 4 paveiksle, piramidės pagrindą sudaro žinios, vadinasi slaugytoja turi turėti pakankamą bagažą žinių, nes profesinės žinios yra vienas pirmųjų sėkmingo darbo bei profesinės kompetencijos realizavimo komponentų, o klinikinė kompetencija yra viena iš lavintinų kompetencijų, ruošiant būsimus specialistus. Gebant žinias tiksliai pritaikyti pagal nuorodas, jos tampa mokėjimais.

ATLIKTI

PARODYTI, KAIP ŽINOTI, KAIP

ŽINOTI

4 pav. Klinikinės kompetencijos turinys [50]

O mokėjimas jau yra pirmoji įgūdžių lavinimo fazė. Įgūdžiai yra reikalingi, norint ką nors atlikti, pasiekti ko nors vertingo, o įgūdžių taikymas kintančiose situacijose jau gali būti laikomas pirmojo lygmens kompetencija [20]. Klinikinei kompetencijai svarbūs ir gebėjimai bendrauti su savo darbo kolegomis ir administracijos darbuotojais, meistriškumu ir socialinės elgsenos įgūdžiais, le-miančiais asmenybės elgesį konfliktinėse situacijose, darbo valdymo, pareigų ir atsakomybės už pacientą suvokimu [40]. Sėkmingam komunikavimui slaugoje yra reikalingi ne tik socialiniai, bet ir asmeniniai gebėjimai, pvz., sąžiningumas, savikritiškumas, pasitikėjimas, iniciatyvumas, atsakingumas [20]. Ugdant klinikinę kompetenciją, turi būti vystomi formalūs gebėjimai, pvz., problemų identifikavimas, kūrybinis jų sprendimas, analitinis, sisteminis, kritinis mąstymas ir kt. Būtinas kritinis mąstymas, kuris pasireiškia gebėjimu priimti racionalius sprendimus, remiantis įvairiomis prielaidomis, faktais ir logikos dėsniais. Išskiriami trys svarbiausi intelekto raiškos požymiai: gebėjimas geriau suprasti ir vartoti abstrakcijas (idėjas, simbolius, dėsnius ir pan.) – negu įgusti naudotis konkrečiais dalykais (sensorinė veikla), gebėjimas spręsti problemas, t.y. orientuotis naujose situacijose, interpretuo-jant žinomus reagavimo į įprastas situacijas būdus, gebėjimas išmokti ir panaudoti žodžiais ir kitais simboliais reiškiamas abstrakcijas [5, 63].

Šios klinikinės kompetencijos dalys yra viena nuo kitos neatskiriamos, harmoningai susietos, nes žmogaus raiška profesinėje veikloje yra holistinis vyksmas. Įvairios asmens kompetencijos praktiškai pasireiškia gebėjimais racionaliai derinti įvairias gyvenimo sritis, planuoti veiklą ir savo profesinę karjerą, visapusiai ir kompleksiškai vertinti įvairių veiksnių įtaką jos (veiklos) vyksmui ir rezultatams. Jeigu slaugytojas sugeba matyti slaugos procesą, kaip visumą, vertinti vidinių ir išorinių veiksnių įtaką jo rezultatams, prognozuoti slaugos proceso raidą, abstrakčiai mąstyti, vadinasi, jo klinikinė kompetencija yra aukšto lygio. Europos slaugos kompetencijų vadovas, kurį kūriant dalyvavo ir Lietuva, apibrėžia penkias slaugos veiklos kategorijas, pagal Europos Bendrijų Komisijos personalo darbiniame dokumente [5] pateiktą kompetencijų apibrėžimą: kognityvinės veiklos, procedūrinės veiklos, psichoemocinės veiklos,

refleksyviosios veiklos, socialinės veiklos [40].

Šių veiklų pagrindu nustatytos keturios pagrindinės pažangios slaugos praktikos Lietuvoje kompetencijos: išteklių, ir profesinių žinių valdymas, sveikatos priežiūros planavimas, profesionalių tarpusavio santykių sukūrimas, sveikatos priežiūros atlikimas [40]. Jų apibūdinimą žiūrėkite 2 lentelėje.

2 lentelė. Europos slaugos kompetencijų vadove pateiktų kompetencijų apibūdinimas

KOMPETENCIJA APIBŪDINIMAS

Išteklių ir profesinių žinių valdymas Organizuoja slaugos tyrimus, taikydamas jų rezultatus slaugos praktikoje ir skleidžia bei plėtoja profesines žinias ir patirtį, šiuolaikinių technologijų pagalba.

Sveikatos priežiūros planavimas Renka ir analizuoja duomenis, identifikuodamas sveikatos priežiūros poreikį ir slaugos diagnozes, planuoja ir įvertina slaugos procesą.

Profesionalių tarpusavių santykių sūkurimas

Teikia psichologinę, socialinę ir dvasinę paramą, informuodamas, mokydamas asmenis, grupes, bendruomenes, dirbdamas komandose ir valdydamas savo emocijas.

Sveikatos priežiūros atlikimas Vykdo slaugos veiksmus ir procedūras, teikdamas gydomąją ir profilaktinę sveikatos priežiūrą ir dalyvaudamas Nacionalinėje sveikatos apsaugos politikoje.

Būti kompetentingu profesinėje srityje – svarbu, tačiau slaugos specialistui to nepakanka. Australijos, JAV, Anglijos ir kitų šalių slaugos mokslininkai nuolat tyrinėja slaugos specialistų kompetenciją, jų vystymą. Labai vaizdžiai kompetentingo slaugos specialisto ypatybes apibūdina Laurel Radwin (1999): profesinės žinios, žmogiškas ryšys su pacientu, bendras sprendimų priėmimas (su pacientu), individualizuota slauga, dėmesinga priežiūra, neatidėliotinas pacientų poreikių tenkinimas, slaugos tęstinumas, koordinavimas, bendradarbiavimas [16]. Įvertinus aptartus faktus, akcentuotina tai, kad slaugytojo kompetencijos apibrėžimas lieka diskusijų objektu: vieniems tai yra objektyvi sąvoka, kuri gali būti išmatuota, kitiems, kurių yra dauguma, – daugiau įgūdžių rinkinys, intuityvus slaugos situacijų suvokimas, paremtas giliu supratimu ir patirtimi. Slaugytojas, realizuodamas slaugą, turi žinoti specifinius elementus, kurie lemia taisyklingą pacientų priežiūrą. Slaugytojui, dirbančiam su pacientais, privalu sugebėti realizuoti klinikinės slaugos techniką, išmanyti slaugos procesą, nes slaugos specialisto darbo sritis – individuali pacientų slauga ir dokumentų tvarkymas, būklės bei problemų vertinimas. Todėl būtina standartizuoti pažangios slaugos praktikos įgyvendinimą ir kompetencijos vertinimą Lietuvoje, pagrindžiant moksliniais tyrimais, kaip tai padaryta Kanadoje, Australijoje ar Skandinavijos šalyse.

Apibendrinant išdėstytas mintis, galima teigti, kad pažangi slaugos praktika – tai slaugytojo autonominė veikla susijusi su tiesioginėmis jo pareigomis ir tobulėjimu. Plėtojant pažangią slaugos