SĄMONINGAI SAVE ŽALOJANČIŲ 15–17 METŲ LIETUVOS MOKSLEIVIŲ SOCIALINĖ IR PSICHOLOGINĖ CHARAKTERISTIKA

Agnė Laskytė

SĄMONINGAI SAVE ŽALOJANČIŲ 15–17 METŲ

LIETUVOS MOKSLEIVIŲ SOCIALINĖ IR

PSICHOLOGINĖ CHARAKTERISTIKA

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Agnė Laskytė

SĄMONINGAI SAVE ŽALOJANČIŲ 15–17 METŲ

LIETUVOS MOKSLEIVIŲ SOCIALINĖ IR

PSICHOLOGINĖ CHARAKTERISTIKA

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)

3 Disertacija rengta 2004–2008 metais Kauno medicinos universitete.

Mokslinė vadovė

doc. dr. Nida Žemaitienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata — 10 B)

Konsultantai

prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata — 10 B)

5

TURINYS

SANTRUMPOS...6

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS...7

1. ĮVADAS...9

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...12

3. LITERATŪROS APŽVALGA...13

3.1. Sąmoningo savęs žalojimo apibrėžimo ir sampratos problema...13

3.2. Sąmoningo savęs žalojimo tyrimų kryptys ir ištyrimo problema...16

3.3. Socialiniai paauglių sąmoningo savęs žalojimo veiksniai...20

3.4. Sąmoningai save žalojančių paauglių psichologiniai ypatumai...24

3.5. Sąmoningas savęs žalojimas ir kita rizikinga elgsena paauglystėje...29

4. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA...32

4.1. Tiriamųjų atranka ir ištirto kontingento apibūdinimas...32

4.2 Tyrimo procedūra...33

4.3. Tyrimo instrumentas ir jo vertinimas...34

4.4. Statistinė duomenų analizė...38

5. REZULTATAI...40

5.1. Moksleivių sąmoningo savęs žalojimo paplitimas ir būdai...40

5.2. Moksleivių įvardijamos sąmoningo savęs žalojimo priežastys...43

5.3. Moksleivių sąmoningo savęs žalojimo ir stresą sukeliančių veiksnių sąsajos...47

5.4. Moksleivių sąmoningo savęs žalojimo ir priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo sąsajos...52

5.5. Moksleivių sąmoningo savęs žalojimo, psichikos sveikatos bei savijautos rodiklių sąsajos.58 5.6. Sąmoningai save žalojančių moksleivių pagalbos poreikiai...63

6. REZULTATŲ APTARIMAS...67

7. IŠVADOS...81

8. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...83

9. PUBLIKACIJOS DARBO TEMA...85

10. LITERATŪRA...86

6

SANTRUMPOS

CASE — Child and adolescent self-harm in Europe (Vaikų ir paauglių savęs žalojimo Europoje

studija)

ES — Europos Sąjunga

ESPAD — European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs (Europos mokyklų tyrimų

projektas apie alkoholį ir kitus narkotikus)

IASP — International Association of Suicide Prevention (Tarptautinė savižudybių prevencijos

asociacija)

HAD — Hospital Anxiety and Depression (Depresijos ir nerimo sutrikimų atrankos anketa) HBSC — Health Behaviour in School-aged Children (Mokinių sveikatos ir gyvensenos studija) NŽ — tiriamieji, anketoje pažymėję, kad sąmoningai nesižalojo

SŽ — tiriamieji, anketoje pažymėję, kad sąmoningai save žalojo

PSO (WHO) — Pasaulio sveikatos organizacija (World Health Organization)

TLK-10 — Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos dešimtoji redakcija Statistinių rodiklių žymėjimas

χ2 _{— Chi kvadrato kriterijus}

n — atvejų skaičius grupėje GS —galimybių santykis p — statistinis reikšmingumas PI — pasikliautinasis intervalas proc. — procentai

7

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS

Paauglystė [angl. k. adolescence] — pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiojo amžių,

trunkantis nuo lytinio subrendimo iki savarankiško gyvenimo (Myers, 2000). Paauglystės ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai skirstomos taip: ankstyvoji — 12–14 metų, pereinamasis tarpsnis — 15 metų, vėlyvoji — 16–18 metų (Žukauskienė, 1998).

Moksleivis [angl. k. schoolboy, schoolgirl] — asmuo, lankantis bendrojo lavinimo mokyklą

(Enciklopedinis edukologijos žodynas, 2007).

Savižudybė [angl. k. suicide] — sąmoningas savo paties gyvybės nutraukimas; veiksmas, kurio

pagrindinis tikslas — mirtis (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002).

Savižudiškos mintys [angl. k. suicidal ideation, suicidal thoughts] — mintys apie savižudybę,

kurios gali kisti nuo neaiškaus, abejotino noro iki detalaus savižudybės planavimo (Steer ir kt., 1993).

Sąmoningas savęs žalojimas [angl. k. self harm, self injury, deliberate self harm] — tai

sąmoningai atliekami prieš save nukreipti veiksmai, nesukeliantys mirtinų pasekmių (Hawton ir kt., 2006).

Bandymas nusižudyti [angl. k. suicidal attempts, parasuicide] — nesukeliantis mirties poelgis, kai

sąmoningai susižalojama arba vartojamos didesnės nei gydytojų nustatytos vaistų dozės (Dictionary of Psychology, 2006).

Autodestrukcija [angl. k. auto destruction] — kenkimas savo psichinei sveikatai bei asmenybės

raidai (Płużek, 1996).

Autodestruktyvus [angl. k. auto destructive, self destructive] — save griaunantis, vedantis prie

susinaikinimo (Online Etymology Dictionary, 2008).

Rizikingas elgesys [angl. k. risk taking behaviour] — toks elgesys, kuris negatyviai veikia

rizikingai besielgiančio individo sveikatos atžvilgiu (kvaišalų vartojimas, nesaugūs lytiniai santykiai, rizikingas vairavimas, agresyvus elgesys su kitais ir pan.) (Berman, Schwartz, 1990).

Savęs vertinimas [angl. k. self evaluation] — pozityvi arba negatyvi orientacija į save; bendras

savęs vertinimas (žmonės skatinami turėti aukštą savęs vertinimą, nes tai parodo pozityvų požiūrį į save, ir tai nėra egoizmas). Savęs vertinimas yra vienas iš savęs suvokimo komponentų, kurį M. Rosenberg apibrėžia kaip „individo minčių ir jausmų apie save kaip objektą visumą“ (Rosenberg, 1986).

Savigarba [angl. k. self-esteem] — pagarba sau pačiam, teigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimas

savimi. Savigarba — psichinės sveikatos prielaida, ji priklauso nuo to, kaip asmuo vertina save ir kaip jį vertina kiti (Psichologijos žodynas, 1993).

8

Nerimastingumas [angl. k. anxiety] — emocinė elgesio problema; asmenybės bruožas, kuris

atsiranda, kai žmogus nuolat nerimauja (Psichologijos žodynas, 1993; Sondaitė, Žukauskienė, 2004).

Depresiškumas [angl. k. depressive] — ikiklinikinė depresija; depresijos simptomų pasireiškimas;

psichikos būsenos, neturinčios pertrūkių terpės tarp depresijos simptomų nebuvimo ir klinikinės depresijos (Markevičiūtė ir kt., 2003; TLK-10, 1997).

Impulsyvumas [angl. k. impulsiveness] — polinkis veikti iš karto, po pirmosios paskatos

(impulso), nesvarstant, negalvojant (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002).

Šeima [angl. k. family] — mažoji socialinė grupė; susideda iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų,

9

1. ĮVADAS

Jaunų žmonių savižudybės jau daugiau kaip dešimtmetį išlieka labai svarbia visuomenės sveikatos problema. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mokyklinio amžiaus vaikų savižudybių skaičius per metus svyruoja nuo 20 iki 33, o savižudybė pagal dažnį yra trečioje vietoje mirties priežasčių sąraše (Lietuvos vaikai, 2003, 2007). Vienas svarbiausių šios aktualios problemos sprendimo uždavinių — atskleisti savižudybės rizikos veiksnius. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai pateikia neabejotinų įrodymų, jog vienas grėsmingiausių galimo savižudiško elgesio rizikos ženklų yra sąmoningas savęs žalojimas ar bandymai žudytis jauname amžiuje (Hawton ir kt., 2002a; Kienhorst ir kt., 1987).

Daugelis asmenybės raidos ir sveikatos ekspertų išskiria paauglystę, kaip ypatingai pažeidžiamą amžiaus tarpsnį, autodestruktyvios elgsenos požiūriu (Kienhorst ir kt., 1987; Schmidtke ir kt., 1996; Shaffer, Fisher, 1981). Tokią išvadą patvirtina ir statistiniai duomenys, rodantys, kad savižudybių ir sąmoningų savęs žalojimų vidurkis 0–14 metų amžiaus vaikų grupėje 100 000 gyventojų 2004 metais buvo: mergaitėms — 0,12, berniukams — 0,34. Atitinkamai metinis skaičius 15–29 metų grupėje moterų buvo 2,98, vyrų — 13,37. Lietuvoje šie skaičiai 3–4 kartus didesni: 15–29 metų grupėje 2004 metais buvo užregistruoti 31,15 atvejai 100 000 žmonių (8,65 moterų ir 53,08 vyrų) (European mortality database (MDB), 2008). Pateikti faktai rodo, kad savižudybės su amžiumi dažnėja, o 15 metų amžius šiuo požiūriu gali būti įvardijamas kaip kritinis laikotarpis.

Siekiant sumažinti savižudiško elgesio tikimybę paauglystėje, atliekama nemažai tyrimų, kuriais bandoma išsiaiškinti minėto elgesio priežastis. Remiantis stebėjimų ir tyrimų duomenimis, sąmoningas savęs žalojimas, kaip paauglio savižudiškas elgesys, liudija apie nepatenkintus poreikius, norą pakeisti kankinančią vidinę būseną, siekį parodyti kitiems, kaip blogai asmuo jaučiasi, pastangas suvaldyti tarpasmeninių santykių kaitą ir, nepriklausomai nuo jį paskatinusių priežasčių, turi būti vertinamas rimtai ir atsakingai (De Wilde, 2006; Domino, Takahashi, 1991; Garnefski, De Wilde, 1998; Hawton ir kt., 2006; Overholser ir kt., 1995).

Lietuvoje paauglių savižudybės ir bandymai nusižudyti taip pat gana plačiai tyrinėti (Garnatkevičiūtė, 2003; Grigaliūnienė, Šerkšnienė, 1998; Leskauskas, Burba, 1999; Leskauskas, 2000, 2002; Petravičiūtė, 1999; Ramanauskienė ir kt., 2002; Ribakovienė, 2002; Ribakovienė, Pūras, 2002; Ribakovienė, Vaitekonienė, 2000; Starkuvienė, Zaborskis 2001; Zaborskis, Makari, 2001; Zolobaitė, 2003; Žemaitienė, 2000; Žemaitienė, Zaborskis, 2004). Tačiau save žalojantis elgesys, jo priežastys ir motyvai iki šiol susilaukė mažai Lietuvos mokslininkų dėmesio. Įvairių autorių duomenimis, paauglystėje bandymai žalotis pasitaiko nuo 10 iki 100 kartų dažniau nei

10

savižudybė ir yra vertinami kaip padidintos savižudybės rizikos ženklai (Goldacre, Hawton, 1985; Hawton, Fagg, 1988; Hawton, 2003; Sellar ir kt., 1990). Sąmoningo savęs žalojimo paplitimo tyrimai gana sudėtingi ir vargu ar apskritai įmanoma sužinoti tikslų save žalojusių jaunų žmonių skaičių. Dažniausiai kaip tokio elgesio paplitimo rodiklis naudojamas į gydymo įstaigas po tokių bandymų patekusių asmenų skaičius. Tačiau, kaip nustatyta užsienio mokslininkų tyrimų duomenimis, į gydymo įstaigas patenka vos 3,0–10,0 proc. save žalojusių paauglių (Hawton ir kt., 2006; Youth risk behavior surveillance, 2004). Lietuvoje sąmoningo savęs žalojimo paplitimo vertinimą apsunkina ir tai, kad nėra jokios bendros tokių atvejų registracijos. Neabejotina, kad gydymo įstaigose tokie atvejai registruojami, tačiau dėl vieningos registracijos sistemos ir bendradarbiavimo tarp gydymo įstaigų stokos šių duomenų prieinamumas ir panaudojimas taikant prevencines priemones ar siekiant atskleisti sąmoningai save žalojančių asmenų elgesio priežastis (socialinius bei psichologinius veiksnius) tampa sudėtingu procesu. Taigi, akivaizdu, kad išsamesni paauglių sąmoningo savęs žalojimo problemos tyrimai išlieka aktualia ir trūkstama grandimi Lietuvos mokslininkų darbuose.

Mokslinis naujumas. Apžvelgus Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį atliktus tyrimus ir

mokslines publikacijas, kuriais buvo siekiama nustatyti paauglių savižudybių ir bandymų nusižudyti paplitimą bei išsiaiškinti šiam reiškiniui įtakos turinčius socialinius ir psichologinius veiksnius, išsiaiškinome, jog ši problema aktuali ir ja domisi įvairių sričių specialistai, tačiau šiuo metu turimi mokslinių tyrimų duomenys yra fragmentiški ir jais remiantis gana sunku nusakyti tikrąjį problemos mastą (Laskytė ir kt., 2005). Atliktuose moksliniuose tyrimuose respondentais dažniausiai pasirenkami asmenys dėl sąmoningo savęs žalojimo patekę į gydymo įstaigas, tačiau beveik nieko nėra žinoma apie tuos, kuriems gydytojų pagalbos neprireikė. Kita vertus, tokio pobūdžio tyrimuose naudojamos skirtingos vertinimo metodikos, tyrimams pasirinktos imtys menkos ir dažniausiai atspindi tik didžiųjų miestų gyventojų ir tik moteriškos lyties populiaciją. Išvardinti trūkumai pagrįstai apsunkina galimybę, atsižvelgiant į atliktus mokslinius tyrimus, spręsti apie situacijos mastą Lietuvoje.

Norėdami giliau pažinti moksleivių sąmoningo savęs žalojimo reiškinį Lietuvoje, pasirinkome keliose užsienio šalyse patikrintą ir pasiteisinusią tyrimo metodiką: atsitiktinę imtį, kuri reprezentuotų 15–17 metų moksleivių populiaciją, bei anoniminį klausimyną, kuris apimtų paauglių gyvenimo būdo ir prisitaikymo niuansus išryškinančius klausimus. Tai leido įvertinti sąmoningo savęs žalojimo elgesio paplitimą, būdus bei priežastis šalies lygmenyje, nustatyti reikšmingas merginų ir vaikinų šio elgesio psichologines ir socialines charakteristikas, sukurti prielaidas tolimesnei sistemingai sąmoningo savęs žalojimo elgesio stebėsenai.

Praktinė reikšmė. Šis mokslinis tyrimas suteikė galimybę išsamiai išanalizuoti moksleivių

11 mokslinėse publikacijose, konferencijose bei pristatyti visuomenei. Gauti duomenys gali būti naudingi planuojant ir įgyvendinant paauglių sąmoningo savęs žalojimo bei savižudybių prevencijos programas.

Asmeninis indėlis. Disertacijos autorė, bendradarbiaudama su moksline vadove bei

konsultantais, sudarė disertacinio darbo planą, atliko sąmoningai save žalojančių moksleivių socialinių ir psichologinių charakteristikų tyrimą šalies mokyklose, atliko statistinę tyrimo duomenų analizę ir interpretavo tyrimo rezultatus.

12

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas:

Ištirti sąmoningai save žalojančių 15–17 metų Lietuvos moksleivių socialinius bei psichologinius ypatumus.

Uždaviniai:

1. Įvertinti moksleivių sąmoningo savęs žalojimo paplitimą, būdus bei jų sociodemografinius netolygumus.

2. Atskleisti subjektyvias moksleivių sąmoningo savęs žalojimo priežastis.

3. Išanalizuoti ryšius tarp stresą sukeliančios gyvenimo patirties ir moksleivių sąmoningo savęs žalojimo.

4. Nustatyti rūkymo, alkoholio bei narkotikų vartojimo reikšmę moksleivių sąmoningam savęs žalojimui.

5. Išnagrinėti moksleivių sąmoningo savęs žalojimo, subjektyvių psichikos sveikatos bei savijautos rodiklių sąsajas.

13

3

LITERATŪROS

3.1. Sąmoningo savęs žalojimo apibrėžimo ir sampratos problema

Mokslinės literatūros šaltiniuose bei tyrimų ataskaitose naudojami skirtingi sąmoningo savęs žalojimo apibrėžimai, skirtingai įvardijama ir tai, kas priskiriama mirtimi nesibaigiantiems savižudiškiems bandymams. Vieni autoriai tokio pobūdžio elgesį apibūdina kaip „bandymą nusižudyti“ (Crowell, Beauchaine, 2005), kiti autoriai vartoja sąvoką „savižudiški ketinimai“ (Burns, Cortell, 2008), treti — sąvoką „rizikingas elgesys“ (Berman, Schwartz, 1990), dar kiti — „savižudiškas elgesys“ (Duarté-Vélez, Bernal, 2007; Spirito, Valeri, 2003). Tokia „sąmoningo savęs žalojimo“ vartojamų sampratų įvairovė apsunkina ne tik „mokslinio pobūdžio susikalbėjimą“, bet ir galimybę analizuojant skirtingų autorių gautus tyrimų duomenis juos lyginti.

Savižudybės sąvoka apibrėžiama kaip sąmoningas savo paties gyvybės nutraukimas; veiksmas, kurio pagrindinis tikslas — mirtis (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002). Mokslinėje literatūroje, analizuojančioje savižudybę kaip sociologinį reiškinį, dažniausiai cituojama 1897 metais išleista prancūzų sociologo E. Diurkheim studija „Savižudybė“ (1994). Joje autorius, nagrinėdamas savižudybių statistiką, nustatė, kad savižudybių skaičiaus augimo ar mažėjimo tendencijos kiekvienoje šalyje kartojasi ir kinta veikiamos socialinių veiksnių. Kaip svarbią savižudybių priežastį minėtas autorius išskyrė socialinių saitų suirimą (pavyzdžiui, šeiminio sutelktumo nebuvimą) (Diurkheim, 1992). Tuo tarpu psichoanalizės pradininkas S. Freud savižudybės reiškinį aiškino psichologinėmis studijomis. Jo teigimu, savižudybe yra pasąmonėje išreiškiamas priešiškumas perimtam mylimo žmogaus, kuriam išgyvenami dvilypiai jausmai, įvaizdžiui (Freud, 1999). Pasak psichoanalitiko E. Erikson (2000), savižudybės ar savęs žalojimo priežastis — individo nesugebėjimas socialiai teigiamai išspręsti konfliktų ar krizių, kurios kyla vystantis asmenybei. Paaugliai stengiasi išspręsti tapatumo prieš vaidmenų sumaištį konfliktą. Savižudybė gali pasireikšti tada, kai stresas, pažintinis nesubrendimas ir emocinių ryšių trūkumas užvaldo individo sugebėjimą susidoroti su užduotimi (Lock, Steiner, 1999). E. S. Shneidman (2002) teigia, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastis yra psichologinis skausmas, kylantis iš iškreiptų arba negalimų patenkinti psichologinių poreikių. Minėto mokslininko teigimu, savižudybė yra kompleksinis reiškinys, apimantis biologinius, biocheminius, kultūrinius, socialinius, tarpasmeninius, psichinius, loginius, filosofinius, įsisąmonintus ir pasąmonėje esančius elementus, nors jos prigimtis iš esmės yra psichologinė. E. S. Shneidman (2002) siūlė, aiškinantis savižudybės priežastis, analizuoti į savižudybę linkusių žmonių jausmus.

Bandymas nusižudyti apibrėžiamas kaip asmens tyčia atliekamas veiksmas, neturintis mirtinų pasekmių, kuris gali tapti savęs sužalojimo priežastimi, arba tyčinis suvartojimas daug didesnės vaistų dozės nei nurodyta gydytojo (Schmidtke ir kt., 1996). Tokie poelgiai pasitaiko dešimt kartų

14

dažniau nei savižudybės, jų paplitimas nėra tiksliai žinomas ir jie gali būti būsimos savižudybės „pranašais“ (Diekstra, 1993). Skirtingai nuo savižudybės, bandymų nusižudyti paplitimo tyrimų duomenys labiau varijuoja ir prieštarauja vieni kitiems. Viena iš šios problemos priežasčių yra ta, kad bandymas nusižudyti gali apimti begales veiksmų, kurie gali būti traktuojami kaip savižudiški (King, Apter; 2003).

Pagal PSO klasifikaciją savižudybės bei savižudiška elgsena priskiriamos prie autodestruktyvių elgsenų, kurių esama įvairių tipų. Anot Z. Płużek (1996), remiantis PSO klasifikacija, autodestruktyvi elgsena gali būti skirstoma į tiesioginę, kai jaučiamas noras nusižudyti arba suluošinti savo kūną, o mirtis yra numatyta arba numanoma, ir į netiesioginę, kai nesiekiama mirti, tačiau žalojamasi, nesirūpinama savo sveikata, rizikuojama gyvybe. Pagal šį skirstymą, sąmoningas savęs žalojimas būtų priskiriamas pirmajam tipui — tiesioginei autodestrukcijai (3.1.1 pav.).

Autodestruktyvios elgsenos

Tiesioginės Netiesioginės

Savižudybės Nesirūpinimas savo sveikata

Mirtinai rizikingos elgsenos arba pavojingos elgsenos, teikiančios emocinį pasitenkinimą (rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir pan.) Nesirūpinimas savo raida

Mėginimai nusižudyti

Įvykusios savižudybės

Išplėstinės savižudybės

Susiluošinimai, susižalojimai

Moralinis savęs skriaudimas

3.1.1 pav. Autodestruktyvios elgsenos schema (Z. Płużek, 1996)

Šiame darbe naudosime K. Hawton ir kitų autorių (Hawton ir kt., 2006) „sąmoningo savęs žalojimo“ sampratą, kurioje teigiama, jog „sąmoningas savęs žalojimas“ [angl. k. deliberate self

harm] — tai sąmoningai atliekami prieš save nukreipti veiksmai, nesukeliantys mirtinų pasekmių.

Tokiai elgsenai priskiriami paties asmens inicijuoti veiksmai, kai asmuo tyčia save žaloja (pavyzdžiui, savęs pjaustymas, šokimas nuo aukštos vietos); vaistų vartojimas didesnėmis dozėmis nei paprastai būna skiriama gydytojo; narkotinių medžiagų vartojimas, norint sau pakenkti (dideliais

15 kiekiais ir vienu metu); nevalgomų medžiagų ar daiktų rijimas (Hawton ir kt., 2006). Šis apibrėžimas buvo pasirinktas todėl, kad jis daugiau akcentuoja veiksmo varomąsias jėgas ir motyvus, palikdamas platesnes galimybes galimai didelei elgesio ir veiksmų įvairovei.

16

3.2. Sąmoningo savęs žalojimo tyrimų kryptys ir ištyrimo problema

Sąmoningas savęs žalojimas — labai jautri, sudėtinga ir specifiška tyrimų tema, todėl, numatant tinkamiausią metodą duomenims rinkti labai jautrioje srityje, reikia kruopštaus apsvarstymo. Sąmoningas savęs žalojimas ne visuomet yra nepavykęs bandymas nusižudyti. Tai gali būti ir signalas paauglį supantiems asmenims apie egzistuojančią problemą. Kalbant apie duomenų rinkimą savižudybių ir savižudiškų bandymų paplitimo visuomenėje tyrimą, galimi tokie duomenų šaltiniai: klinikinės populiacijos tyrimai; oficiali mirties priežasčių statistika; literatūros apie psichologinę autopsiją nagrinėjimas; savižudiškų bandymų, patekusių į gydymo įstaigų akiratį, tyrimas; savižudiško elgesio paplitimo visuomeniniai epidemiologiniai tyrimai (Garrison, 1991).

Mokslininkai, tirdami paauglių savižudybių ar savižudiško elgesio reiškinį, susiduria su šiomis metodologinėmis problemomis: 1) tyrimai remiasi išskirtinai tik klinikinėmis imtimis (neapima nepatekusių į stacionarus respondentų); 2) tyrimuose trūksta savižudiškų ir nesavižudiškų subjektų palyginimų; 3) trūksta ilgalaikių studijų; 4) klaidos pasirenkant metodiką, renkant ir apskaičiuojant duomenis (imties pasirinkimo paklaidos, statistinės analizės klaidos ir t. t.). Nepaisant visų paminėtų metodologinių problemų, lyginant įvairių mokslinių tyrimų rezultatus ir išvadas, buvo išskirti pagrindiniai veiksniai, galintys turėti įtakos savižudybės ir sąmoningo savęs žalojimo rizikai paauglystėje: 1) genetiniai ir biologiniai; 2) socialiniai ir demografiniai; 3) šeimos; 4) individualūs ir asmenybės nulemti; 5) psichinės sveikatos nulemti; 6) aplinkos nulemti (Beautrais, 2000) (3.2.1 pav.).

17 3.2.1 pav. Savižudybės ir savižudiškų bandymų rizikos veiksnių sąveikos modelis

(A. L. Beautrais, 2000)

Mokslinės literatūros, susijusios su rizikos veiksnių paauglystėje tyrimais, analizė parodė, jog daugiausiai atliekama tyrimų, kurie nagrinėja demografinių rizikos veiksnių sąsajas su paauglių savižudybės rizika (Grigaliūnienė, Šerkšnienė, 1998; Leskauskas, Burba, 1999; Leskauskas, 2000, 2002; Ramanauskienė ir kt., 2002; Ribakovienė, 2002; Ribakovienė, Pūras, 2002; Zaborskis, Makari, 2001; Žemaitienė, 2000; Brent ir kt., 1999; Levy ir kt., 1995). Didžiąją mokslinių tyrimų dalį sudaro paauglių savižudybės ir bandymo nusižudyti paplitimo vertinimas amžiaus, lyties (Leskauskas, 2000, 2002, Žemaitienė, 2000), tėvų išsilavinimo lygio, seksualinės orientacijos (D'Augelli ir kt., 1998), šeimos ir kitais demografiniais požiūriais (Levy ir kt., 1995). Minėtuose moksliniuose tyrimuose susitelkiama į tai, kuo pasižymi paaugliai, priklausantys rizikos grupei, bet nesiaiškinamos priežastys, kodėl jie patenka į vieną ar kitą rizikos grupę (Rutter, Behrendt, 2004). Pavyzdžiui, vartojantys alkoholį bei narkotikus paaugliai, kuriems nustatyti psichiniai sutrikimai ar būdingas asocialus elgesys yra priskiriami aukštos savižudiškos rizikos grupei, tačiau nesiaiškinama, kodėl minėti paaugliai linkę į autodestrukciją (Grøholt ir kt., 2000). Akcentuojant

Savižudybė ir savižudiški

bandymai Aplinkos veiksniai

Gyvenimo įvykiai, žiniasklaidos įtaka, priemonių nusižudymui

prieinamumas

Psichinių ligų nulemti veiksniai

Psichiniai sutrikimai, asmenybės sutrikimai, ankstesni savižudiški

bandymai, anksčiau suteikta psichiatrinė pagalba

Socialiniai ir demografiniai veiksniai

Amžius, lytis, etninė grupė, socioekonominis statusas, išsilavinimas Šeimos charakteristikos ir vaikystės patirtis Tėvų psichopatologija, nesutarimai šeimoje, netektis, tėvų rūpinimosi klaidos, prievarta Asmenybės savybės ir kognityvinis stilius Genetinis ir biologinis veiksniai

18

vien su demografiniais veiksniais susijusias savižudiško elgesio priežastis, nepastebėtos lieka kitos paauglių rizikos veiksnių grupės (Pfeffer ir kt., 1991). Kartais tyrimuose gali būti akcentuojami veiksniai, kurie vieni atskirai gali neturėti įtakos savižudiškam elgesiui atsirasti, o žiūrint bendrame veiksnių kontekste — atvirkščiai (Rutter, Behrendt, 2004).

Epidemiologiniai ir klinikiniai tyrimai, kuriais bandoma išsiaiškinti sąsają tarp paauglių savižudiškų minčių ir elgesio, rodo, kad joms poveikį darantys veiksniai gali būti labai įvairūs: 1) rizikingas elgesys: bėgimas iš namų (Shaffer ir kt., 1996a), smurto naudojimas (Walter ir kt., 1995), pramuštgalviškumas (Clark ir kt., 1990; Shaffer ir kt., 1996b), ginklų laikymas ir kovos (Orpinas ir kt., 1995; Woods ir kt., 1997), aktyvus seksualinis gyvenimas (Patton ir kt., 1997; Walter ir kt., 1995), rūkymas, alkoholio bei narkotikų vartojimas (Woods ir kt., 1997); 2) socialiniai veiksniai, kuriems priskiriama: socialinio palaikymo nebuvimas (Dubow ir kt., 1989; Pfeffer, 1989), šeimos funkcijos sutrikimas (Fergusson, Lynskey, 1995); 3) psichologiniai veiksniai, kuriems priskiriama: stresą sukėlę gyvenimo įvykiai (Domanskienė, Gailienė, 1992; Kandel ir kt., 1991); 4) psichinės ligos: depresija ir nuotaikos sutrikimai, nerimo sutrikimas, alkoholio ar narkotinės priklausomybės sukeltas sutrikimas (Gould ir kt., 1998; Shaffer ir kt., 1996b).

R. Jessor (1991) suskirstė paauglių rizikingos elgsenos tikimybę didinančius ir apsaugančius veiksnius į šias grupes: 1) biologiniai; 2) socialinės aplinkos; 3) suvokiamos aplinkos; 4) asmenybės; 5) elgesio. Pavyzdžiui, rizikingos elgsenos atsiradimą didinantys veiksniai apima asocialaus elgesio pavyzdžius šeimoje, gyvenimą skurde, apsileidimą mokykloje ir t. t., o apsaugos veiksniai — priklausymą religinei organizacijai, tėvų išsimokslinimą, socialiai priimtino elgesio pavyzdžius. Pagal R. Jessor probleminio elgesio teoriją, paauglio elgesys priklauso nuo to, kaip paauglys jaučiasi bendraudamas su aplinkiniais ir įsiliedamas į jį supančią aplinką (3.2.2 pav.). Ši teorija paremta ryšiais tarp trijų kintamųjų grupių: 1) asmenybės sistema (lūkesčiai, vertybės, siekiai, orientacija į save ir aplinką); 2) suvokiamos aplinkos sistema (gaunama informacija apie tėvų ir draugų požiūrį į paauglio elgesį); 3) paauglio elgesio sistema (rizikingam elgesiui atsirasti poveikį turintys veiksniai).

19                             Biologiniai veiksniai Rizikingos elgsenos tikimybę didinantys veiksniai: alkoholizmas šeimoje Apsaugantys veiksniai: aukštas intelektas Socialinė aplinka

Rizikingos elgsenos tikimybę didinantys veiksniai: skurdas,

moralinis nuopuolis, rasinė nelygybė

Apsaugantys veiksniai: aukštos

kokybės išsilavinimas, darni šeima, artimos socialinės aplinkos palaikymas

Suvokiama aplinka

Rizikingos elgsenos tikimybę didinantys veiksniai: asocialaus

elgesio modeliai, konfliktai su tėvais/draugais

Apsaugantys veiksniai:

visuotinai priimtino elgesio modeliai, į asocialaus elgesio tikimybės mažinimą orientuota priežiūra Asmenybė Rizikingos elgsenos tikimybę didinantys veiksniai: žema savigarba, polinkis rizikuoti Apsaugantys veiksniai: aukšta savivertė, prosocialios vertybės Elgesys

Rizikingos elgsenos tikimybę didinantys veiksniai: asocialus

elgesys, alkoholio vartojimas

Apsaugantys veiksniai:

bažnyčios lankymas, dalyvavimas savanoriškoje veikloje

Paauglių rizikinga elgsena/gyvenimo stilius

Probleminis elgesys Elgesys, susijęs su sveikata Elgesys mokykloje

Narkotikų vartojimas Vairavimas išgėrus Vagystės Nesveika mityba Rūkymas Fizinio aktyvumo stoka Pamokų praleidinėjimas Pašalinimas iš mokyklos Muštynės

Sveikatai kenkiančios pasekmės

Sveikata Socialinis funkcionavimas Asmenybės raida Pasiruošimas suaugusio gyvenimui

Ligos Prasta fizinė būklė Socialinė izoliacija Teisinės problemos Ankstyvas gimdymas Neadekvatus savęs vertinimas Depresija/savižudybė

Menki darbo įgūdžiai Motyvacijos stoka

3.2.2 pav. Paauglių rizikingos elgsenos tikimybę nulemiančių veiksnių sąveikos modelis

(R. Jessor, 1991)

Apibendrinat mokslinėje literatūroje įvardijamas šios srities mokslinių tyrimų problemas, galima teigti, kad autodestruktyvaus elgesio tyrimuose ypač svarbu tiksliai apibrėžti tyrimo objektą ir pasirinkti tinkamą respondentų imtį, nes ši problema yra labai jautri ir subtili. Labiau tikėtina, kad tokio pobūdžio tyrimuose objektyvesnę informaciją pavyksta surinkti anoniminių apklausų būdu, tačiau, ir naudojant anoniminius klausimynus, ypatingai svarbu skirti didelį dėmesį respondentų atsakymų konfidencialumui užtikrinti. Remiantis atlikta apžvalga, galima teigti, kad tyrimo instrumentas turėtų apimti platų rizikos veiksnių spektrą, nes autodestruktyvus elgesys gali būti nulemtas daugybės rizikos veiksnių bei sudėtingos jų tarpusavio sąveikos. Taigi, vertinat rizikos veiksnių tarpusavio sąveiką, turėtų būti neatsiejama tokio pobūdžio epidemiologinių studijų dalis.

20

3.3. Socialiniai paauglių sąmoningo savęs žalojimo veiksniai Demografiniai veiksniai

Pasaulyje yra atlikta nemažai tyrimų, nagrinėjančių paauglių savižudybės ir savižudybės bandymų paplitimą atsižvelgiant į demografinius veiksnius: lytį, amžių, vietovę, kurioje gyvena paauglys ir kt. (Fergusson, Lynskey, 1995; Hawton ir kt., 2002a; Žemaitienė, 2000). Minėtų tyrimų duomenimis atskleista, kad demografiniai rodikliai turi poveikį tirtiems reiškiniams. Taip pat yra nustatytos ir pagrindinės savižudybės ir savižudybės bandymų paplitimo tendencijos, kurios nuolat tikrinamos įvairių autorių.

Paauglių savižudiško elgesio tyrimų rezultatais įrodyta, jog savižudiški polinkiai ir elgsena daugiau būdinga merginoms nei vaikinams (Harter ir kt., 1994; Hawton ir kt., 2002a, 2006), tačiau tarp nusižudžiusiųjų daugiau yra vaikinų (Lietuvos vaikai, 2003; Schmidtke, 1996). Savęs žalojimo reiškinys primena ledkalnio, slypinčio vandenyne, modelį: paaugliai, kurie patenka į gydymo įstaigas po žalojimosi, sudaro tik iš vandens kyšančią ledkalnio viršūnę arba matomąją dalį, o didžioji dalis lieka nematoma. Šį modelį iliustruoja ir tyrimų bei statistinių duomenų palyginimai. Pavyzdžiui, Anglijoje patekusių ir nepatekusių į medicinos darbuotojų akiratį paauglių santykis (CASE studija) yra 12,6 ir 87,4 proc. (Hawton ir kt., 2006).

Lietuvoje 1994, 1998 ir 2002 metais atliktų PSO koordinuojamos Mokinių sveikatos ir gyvensenos studijos (HBSC) tyrimų duomenimis, beveik 40,0 proc. paauglių buvo galvoję apie savižudybę, kūrė konkrečius savižudybės planus ar net bandę nusižudyti (Zaborskis, Makari, 2001). Tų pačių tyrimų duomenimis nustatyta, kad merginų savižudiški polinkiai pasireiškia beveik du kartus dažniau nei vaikinų (atitinkamai 61,6 ir 38,4 proc.; p<0,001) (Žemaitienė, Zaborskis, 2004), jos prisipažįsta bandžiusios žudytis dažniau negu vaikinai (santykis 1,3–1,7:1) (Ramanauskienė ir kt., 2002). Tačiau jau daugelį metų vaikinų savižudybių skaičius Lietuvoje yra didesnis nei merginų (Lietuvos vaikai, 2003). 2006 metais savižudybių skaičius vaikų grupėje nuo vienerių iki septyniolikos metų amžiaus 100 000 gyventojų buvo: mergaičių — 0,9, berniukų — 5,8 (Lietuvos vaikai, 2007). Paauglių savižudiškų polinkių dažnis didėja su amžiumi, tačiau visų amžiaus grupių merginų savižudiško elgesio rodikliai yra aukštesni negu vaikinų (Žemaitienė, 2000). Panašių pastebėjimų apie savižudiško elgesio paplitimo skirtumus tarp skirtingo amžiaus paauglių pateikta ir kitų autorių darbuose (Kienhorst ir kt., 1987; Schmidtke ir kt., 1996; Shaffer, Fisher, 1981; Zaborskis, Makari, 2001; Žemaitienė, 2000; Žemaitienė, Zaborskis, 2004). Taip pat buvo nustatyta, kad merginų yra daugiau tarp paauglių, kartojančių savižudiškus poelgius, negu tarp paauglių, mėginusių žudytis pirmą kartą (Zolobaitė, 2003).

Moksliniais tyrimais gautais epidemiologiniais duomenimis nustatyta, kad mieste, kaime ir įvairiuose Lietuvos regionuose mirtingumo nuo savižudybių pasiskirstymas yra nevienodas: vyrai

21 nusižudo 2 kartus, o moterys — 1,5 karto dažniau kaime negu mieste (Dubow, Kausch ir kt., 1989; Gailienė, 1998). Tačiau, analizuodami 1994 ir 1998 metais atlikto HBSC tyrimo duomenis, autoriai teigia, kad tarp miesto ir kaimo paauglių statistiškai reikšmingo savižudiškų polinkių skirtumo nėra. Savižudiški polinkiai buvo būdingi 39,1–40,3 proc. mieste ir 40,3–41,0 proc. kaime gyvenančių paauglių (Žemaitienė, 2000). N. Žemaitienės (2000) moksliniame darbe teigiama, kad didžiausia aukšta savižudybės rizika pasižyminčių paauglių dalis yra Žemaitijoje. T. Ramanauskienės ir kt. (2002) atliktoje Klaipėdos, Kauno ir Šiaulių 12–18 metų paauglių depresiškumo ir savižudybės pavojaus analizėje minima, kad mintys apie savižudybę, savižudiški ketinimai (Klaipėdoje — 15,4 proc., Šiauliuose — 14,2 proc., Kaune — 13,2 proc.) ir bandymai žudytis (Klaipėdoje — 7,1 proc., Šiauliuose — 5,7 proc., Kaune — 5,7 proc.) dažniausi tarp Klaipėdos paauglių.

Atsižvelgiant į lytį ir amžių skiriasi pasirenkami savižudiško bandymo būdai. Remiantis A. Schmidtke ir kt. (1996) atlikta 1989–1992 metų savižudybių būdų Europoje analize, tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europos šalyse mėginantieji nusižudyti dažniausiai taiko švelnius būdus. Dažniausiai jie nuodijasi. Nuodijimasis įvairiomis medžiagomis moterims būdingesnis negu vyrams. Pastarieji dažniau renkasi agresyvesnius būdus: mėgina kartis, žalotis aštriais daiktais, nuodytis dujomis ir pan. (Schmidtke ir kt., 1996). CASE studijoje dalyvavusių šalių duomenimis, dažniausiai pasitaikantys paauglių savęs žalojimo būdai — vaistų perdozavimas ir pjaustymasis (De Leo, Heller, 2004; Hawton ir kt., 1993; Ystgaard, 2006; Sullivan ir kt., 2004). Studijų apie paauglių vaikinų ir merginų savižudiškų bandymų būdus Lietuvoje aptikti nepavyko.

Šeimos, bendraamžių ir mokyklos reikšmė paauglių savižudiškam elgesiui

Paauglystėje sprendžiami du svarbūs socializacijos uždaviniai: išsivadavimas iš tėvų globos, t. y. emocinės nepriklausomybės nuo tėvų siekimas, ir brandesnių santykių su abiejų lyčių bendraamžiais kūrimas. Šiame amžiaus tarpsnyje įgyjamos galimybės peržengti aplinkybių primestas tapatumo ribas ir savo pastangomis siekti pasirinktos tapatybės. Šiame procese labai svarbus socialinis palaikymas, kuris dažniausiai apibrėžiamas ir analizuojamas per paauglio santykį su bendraamžių grupe, bendruomene, šeima (Grøholt ir kt., 2000). Paaugliams, kurie nesijaučia socialiai palaikomi, patiria izoliacijos jausmą, dažniau būdinga save žalojanti elgsena (Himmelman, 1993; Remafedi ir kt., 1991; Spruijt, de Goede, 1997). Taigi, dauguma paauglystėje kylančių problemų, tame tarpe ir rizikingos elgsenos atsiradimas, susijusios su šių dviejų svarbių uždavinių sprendimu.

Siekiant suprasti ir paaiškinti sąmoningo savęs žalojimo priežastis daug dėmesio skiriama pagrindinių vaiko socializacijos sferų — šeimos, bendraamžių ir mokyklos veiksnių — analizei. Minimi šie rizikos veiksniai: 1) tėvų kriminalinė praeitis; 2) šeimos socioekonominė gerovė (Andrews, Lewinsohn, 1992; Bucca ir kt., 1994; Fergusson, Lynskey, 1995; Gould ir kt., 1996;

22

Gunnell ir kt., 1995; Lesage ir kt., 1994; Petronis ir kt., 1990); 3) šeimos sudėtis (pilna ar nepilna šeima) (Brent ir kt., 1994; Gould ir kt., 1998; Laukkanen ir kt., 2009); 4) santykiai šeimoje (Kerfoot ir kt., 1996); 5) savižudybės šeimoje patirtis (Adams ir kt., 1994; Andrews, Lewinsohn, 1992; Beautrais ir kt., 1996; De Wilde ir kt., 1992, 1993; Fergusson, Lynskey, 1995; Grossman, ir kt., 1991; Kienhorst ir kt., 1990; Martin ir kt., 1995; Paluszny ir kt., 1991; Tulloch ir kt., 1994). Nemažą dalį įvardytų savižudiško elgesio rizikos veiksnių patvirtina ir Lietuvos mokslininkų atliktų tyrimų duomenys (Leskauskas, 2002; Grigaliūnienė ir kt., 1998).

Analizuojant mokslinių tyrimų, susijusių su paauglių savižudiško elgesio ir savižudybių paplitimo socialiniais ypatumais, rezultatus išryškėja tam tikri šeimos aplinkos veiksniai, galintys turėti poveikį save žalojančiam elgesiui atsirasti, t. y. dažni konfliktai su šeimos nariais; irstanti, nepilna, naujai susikūrusi šeima arba dažnesnis tik vieno iš tėvų buvimas šeimoje; girtavimas, smurtas, prievarta, barniai, patyčios, abejingumas, dėmesio stoka; buvęs sąlytis su artimųjų ar draugų savižudišku elgesiu, jų mirtys; prasta šeimos socialinė ir materialinė padėtis ar šios padėties kaip prastos subjektyvus vertinimas (Grigaliūnienė, Šerkšnienė, 1998; Hawton ir kt., 2006; Leskauskas, 2000; Ribakovienė, Pūras, 2002; Ribakovienė, Vaitekonienė, 2000; Žemaitienė, Zaborskis, 2004).

Tiriant paauglių savižudybių bei savižudiško elgesio paplitimą nemažas dėmesys skiriamas santykiams šeimoje. Teigiama, kad blogi tėvų ir vaikų santykiai, skurdus bendravimas, per dideli ar per maži tėvų lūkesčiai ar kontrolė savo vaikų atžvilgiu glaudžiai susiję su savižudybės ar savižudiško elgesio galimybe (Beautrais ir kt., 1996; Domanskienė, Gailienė, 1992; Fergusson, Lynskey, 1995; Gould ir kt., 1996; Harkavy Friedman ir kt., 1987; Hawton ir kt., 2006; Kienhorst ir kt., 1990, 1992; Pfeffer ir kt., 1994; Shaffi ir kt., 1988; Smith, Crawford, 1986). Tuo tarpu faktas, kai paauglys gyvena pilnoje šeimoje, apibūdinamas kaip veiksnys, apsaugantis paauglį nuo savižudiško elgesio (Laukkanen ir kt., 2009). Sukaupta nemažai moksliniais tyrimais paremtų duomenų, kuriais nustatyta, kad paaugliai, patyrę seksualinę ar fizinę prievartą vaikystėje, dažniau pasižymi savižudišku elgesiu nei to nepatyrę paaugliai (Shaffi ir kt., 1985).

Paaugliams, siekiantiems tapti nepriklausomiems nuo tėvų, vis didesnę reikšmę šiame amžiaus tarpsnyje įgyja bendraamžių grupė (Urdan, Klein, 1998, 1999; Želvys, 1994; Žukauskienė, 1998). Tiriant paauglių sąmoningo savęs žalojimo paplitimą, šis veiksnys labai svarbus kaip turintis poveikį visam paauglio socialiniam gyvenimui: vertybių kaitai, tapatybės formavimuisi, gyvenimo stiliaus koregavimui. Lyginant savižudiškų polinkių turinčių ir jų neturinčių paauglių ryšius su bendraamžiais, pastebėta, kad pirmieji dažniau skundžiasi neturį artimų draugų nei nelinkę į savižudišką elgesį jų bendraamžiai (Žemaitienė, 2000). Mokslininkai, nagrinėję paauglių sąmoningo savęs žalojimo paplitimo sąsajas su bendraamžiais ir mokyklos aplinka, išskyrė veiksnius, turinčius poveikį savižudiškam elgesiui atsirasti. Tai konfliktai su bendraamžiais ir

23 mokytojais, nusivylimas draugyste ir meile, patyčios (Grigaliūnienė, Šerkšnienė, 1998; Ribakovienė, Pūras, 2002; Zaborskis, Makari, 2001; Žemaitienė, Zaborskis, 2004).

Patyčioms, jų poveikiui vaikams ir paaugliams bei jų tolimesniam asmenybės vystymuisi nagrinėti pastarąjį dešimtmetį skiriamas ypač didelis dėmesys. Remiantis įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenimis, ilgalaikis emocinis smurtas palieka negatyvių pėdsakų asmenybės raidoje, o tai kenkia fizinei ir psichinei sveikatai (King ir kt., 1996; Pušnik, 2003). HBSC tyrimo metu surinktais duomenimis nustatyta, kad berniukai dažniau nei mergaitės patiria patyčias ir patys labiau linkę tyčiotis iš kitų moksleivių, tačiau tyrėjai teigia, kad mergaitės gali būti mažiau linkusios save įvardyti agresyviomis, nes žino, jog tai socialiai nepriimtinas elgesys (Zaborskis ir kt., 2005). Pabrėžiama, kad egzistuoja ryšys tarp paauglio socialinės adaptacijos ir tyčiojimosi: moksleivis, kuris patiria sunkumų bendraudamas su šeimos nariais, bendraamžiais ar mokytojais, dažnai yra labiau pažeidžiamas agresyvesnių bendraamžių (Zaborskis ir kt., 2005). Paauglys, iš kurio tyčiojamasi, dažniau jaučiasi vienišas ir atstumtas mokykloje, nelaimingas, jis linkęs žemiau save vertinti (Salmon ir kt., 1998; Kaltiala-Heino ir kt., 1999), vaikystėje ir paauglystėje patiriamas emocinis smurtas didina savižudiško elgesio tikimybę (Nansel ir kt., 2001; Žemaitienė, Zaborskis, 2004).

Mokslininkai, tyrinėję savižudiškų paauglių elgesį mokyklos aplinkoje, nustatė, kad minėti paaugliai linkę prasčiau vertinti savo mokymosi rezultatus, jie dažniau praleisdavo pamokas, jiems sunkiau sekėsi mokykloje, jie dažniau jos nelankė (Ribakovienė, Pūras; 2002). Tyrėjai teigia, kad paauglių asmeninės nesėkmės mokykloje ar bendraujant veikia jų savęs suvokimą (Berman, Jobes, 1995; Harter, Marold, 1994), o žemas savęs vertinimas gali nulemti paauglio neapykantą sau, savęs neigimą ir vesti prie autodestrukcijos (Grøholt ir kt., 2000; Harter ir kt., 1992).

Apibendrinant galima teigti, kad individualų paauglio savižudiško bandymo ar savižudybės atvejį gali lemti skirtingi socialiniai veiksniai ar jų sąveika, todėl tik gilesnis ir platesnis socialinių veiksnių sąsajų su savižudišku elgesiu pažinimas padėtų geriau suprasti autodestruktyvios elgsenos priežastis.

24

3.4. Sąmoningai save žalojančių paauglių psichologiniai ypatumai Sąmoningo savęs žalojimo ir psichopatologijos sąsajos

Pastarąjį dešimtmetį atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kuriuose bandyta atskleisti visuomenėje egzistuojančių mitų apie savižudybę kilmę ir „sugriauti“ nuostatą, kad savižudybė ir sąmoningas savęs žalojimas yra psichinės ligos pasekmė. Tyrėjai pripažįsta psichinių sutrikimų poveikį bandymams nusižudyti ir savižudybėms, tačiau vertina nevienareikšmiškai. Mokslinių tyrimų duomenų analizė rodo, kad paprastai didesnių imčių tyrimai nustato mažesnius psichinių ligų dažnius tarp savižudiškų paauglių (Grøholt ir kt., 1998; Haw ir kt., 2001; Hawton ir kt., 1998), o mažesnių ir labiau specifinių (pavyzdžiui, stacionaruose atlikti tyrimai) — didesnius (Marttunen ir kt., 1991; Runeson, 1990a).

Depresija ar depresijos požymiai, bipoliniai, ribinio tipo asmenybės, alkoholio ar narkotikų sukelti, valgymo (bulimija, anoreksija) sutrikimai — dažniausiai minimi sutrikimai, darantys poveikį paauglių savižudiškam elgesiui (De Wilde ir kt., Favazza, 1996; Ghaziuddin ir kt., 1992; Haavisto ir kt., 2005; Haw ir kt., 2001; Jaras, 2008; Leskauskas, 2002; Rodham ir kt., 2005; Zlotnick ir kt., 1999). Konkrečiai su savęs žalojimu labiausiai susiję nuotaikos sutrikimai (Beautrais ir kt., 1996; Gould ir kt., 1998; Groholt ir kt., 2000; Kingsbury ir kt., 1999; Reinherz ir kt., 1995) bei alkoholio vartojimas (Pritchard, 1996).

C. Haw kartu su kolegomis (2001) atliko tyrimą (respondentai buvo įtraukti į tyrimą, jei jiems tyrimo metu jau buvo suėję 15 metų), kuriuo bandė išsiaiškinti psichinių ligų ir sąmoningo savęs žalojimo paplitimą bei sąsajas. Remiantis šio tyrimo rezultatais, 92,0 proc. save žalojusių tiriamųjų buvo diagnozuotas nors vienas psichinis sutrikimas, 72,0 proc. — nuotaikos sutrikimai, 26,7 proc. — priklausomybė alkoholiui (vyrams šis veiksnys statistiškai reikšmingai dažnesnis nei moterims), 14,0 proc. — nerimo sutrikimai (dažniausiai socialinė fobija), 10,7 proc. — valgymo sutrikimai (moterims šie sutrikimai statistiškai reikšmingai dažniau pasitaikantys nei vyrams), 8,7 proc. — priklausomybė narkotinėms medžiagoms, 3,3 proc. — somatoforminiai sutrikimai, 2,0 proc. — potrauminio streso sutrikimas (nustatytas tik moterims). Taigi, šio tyrimo rezultatai patvirtina, kad nuotaikos sutrikimai ir priklausomybė nuo alkoholio labiausiai siejasi su sąmoningu savęs žalojimu. Vieni autoriai teigia, kad depresijos požymiai ir depresija būdinga daugumai paauglystės laikotarpiu, ir tai nenulemia savižudiško elgesio atskirai (Vandivort, Locke, 1979); kiti paauglių depresiškumą nurodo kaip vieną reikšmingiausių veiksnių savižudiškam elgesiui paplisti (Leskauskas, Burba, 1999; Leskauskas, 2002).

Pirmieji teigia, kad paauglystėje, vykstant daugeliui biologinių, socialinių ir psichologinių pokyčių, padidėja pavojus patirti depresijos požymius ar net susirgti depresija (Compas ir kt., 1993). A.C. Petersen ir kolegos (1993) nustatė, kad depresijos požymiai būdingi nuo 30,0 iki

25 45,0 proc. paauglių neklinikinėje populiacijoje. Depresiškoms merginoms būdinga liūdna, prislėgta nuotaika, pasyvumas. Depresiškiems vaikinams — agresyvumas, netinkamas dėmesio siekimas iš mokytojų bei tėvų (Brent ir kt., 1999; Marttunen ir kt., 1995; Shaffer ir kt., 1996b).

Antrieji apibūdina depresijos simptomų ir asocialaus elgesio kombinaciją kaip labiausiai lemiančią savižudiško elgesio atsiradimą (Spruijt, de Goede, 1997; Weissman ir kt., 1999). Remiantis kai kuriais mokslinių tyrimų rezultatais, beveik trims ketvirtadaliams savižudžių būdingas vienas ar net keli depresijos simptomai (Shaffer, Fisher, 1981).

R. Harrington (2001) teigia, kad dėl paauglystės laikotarpiui būdingų pažintinių ir psichinių pokyčių labai sunku nustatyti depresijos sutrikimo ribas. Autorius taip pat pažymi, kad daugeliu atvejų save žalojusiems paaugliams būdingi depresijos simptomai ir tik kai kuriems — depresijos sutrikimas (Harrington, 2001; Harrington ir kt., 1998).

Kai kurie mokslininkai teigia, kad besižalojantiems paaugliams būdingi depresiškų paauglių bruožai (De Wilde ir kt., 1993; Pfeffer, 1992), o savęs žalojimo kartojimas veda į depresiją, o ne atvirkščiai (Pfeffer ir kt., 1993). B. E. Gibb ir kt. (2006) iškėlė hipotezę, kad tarp depresiškumo, nevilties ir savižudiško elgesio yra tarpiniai kintamieji, kurie gali padidinti arba sumažinti savižudiško elgesio riziką.

Apibendrinant galima teigti, kad depresijos požymių ir savižudiško elgesio sąsajos pripažįstamos (Borges ir kt., 2000; Goodwin, Marušič, 2003; Ialongo ir kt., 2001; King ir kt., 2001; Leskauskas, Burba, 1999; Leskauskas, 2002), tačiau reiktų daugiau tyrimų, aiškinančių šių veiksnių priklausomybę.

Atlikta nemažai tyrimų siekiant įvertinti alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo paauglystėje poveikį savižudiškam elgesiui atsirasti (Arata ir kt., 2003; Laukkanen ir kt., 2001b, 2008). Plačiausiai šį klausimą išnagrinėjęs Y. Kaminer (1996) teigia, jog savižudybės riziką didina paauglystėje diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas, nulemtas psichoaktyviųjų medžiagų (alkoholio, narkotinių medžiagų, tabako) vartojimo. Autoriaus teigimu, paaugliai, kuriems nustatytas šis sutrikimas, dažniau už kitus savo bendraamžius galvoja apie savižudybę ir yra palankūs minčiai apie savo mirtį. Mokslininkas mini, kad pastarasis sutrikimas dažnai susijęs su kitais psichiniais sutrikimais. Tai apsunkina rezultatų interpretavimą, nes lieka neaiškumų, kuris sutrikimas labiau reikšmingas savižudiškam elgesiui atsirasti paauglystėje. Taip pat mažai tyrimų, kurie paaiškintų psichinių sutrikimų bei savižudiško elgesio atsiradimo pirmumą.

Remiantis D. A. Brent ir kolegų (1993) mokslinės studijos rezultatais, alkoholio vartojimas kartu su nuotaikos sutrikimais kelia didesnę riziką paauglių savižudiškam elgesiui atsirasti (GS 17,0) nei be nuotaikos sutrikimų (GS 3,3), o nerimo sutrikimai yra rizikos veiksniai tik esant nuotaikos sutrikimams (GS 7,0).

26

Subjektyvus savęs vertinimas ir psichologinė savijauta

Mokslininkai išskiria keturis vidinius psichologinius veiksnius kaip svarbius savižudybės rizikai: beviltiškumas, priešiškumas (sau arba/ir artimiesiems, draugams), negatyvus savęs suvokimas ir izoliacija (Goodwin, Marušič, 2003; Rutter, Behrendt, 2004). Autorių duomenimis, šie veiksniai, kartu paėmus, koreliuoja su padidinta savižudybės rizika.

Beviltiškumo jausmas įvardijamas kaip reikšmingas paauglių depresiškumo bei galimos savižudybės rodiklis, ir kartu su paaugliams būdingu impulsyvumu gali būti vertinamas kaip labai pavojingas savižudybės rizikos veiksnys (Hollander, 2000; Rutter, Behrendt, 2004). Remiantis kai kurių mokslinių studijų rezultatais, beviltiškumo jausmas stipriau susijęs su savižudiška elgsena nei kitokių negatyvių jausmų išgyvenimas paauglystėje (Brent ir kt, 1990; Swedo ir kt., 1991), o hospitalizuotiems po žalojimosi paaugliams būdingesnis beviltiškumo jausmas, lyginant juos su savižudišku elgesiu nepasižyminčiais jų bendraamžiams (Spirito ir kt., 1988; Topol, Reznikoff, 1982). Anot E. S. Shneidman (2002), bejėgiškumas ir neviltis geriausiai apibūdina nusižudyti ketinančio žmogaus emocinę būseną. C. Gilligan ir L. Machoian (2002) teigia, kad savižudiškas elgesys — tam tikra vilties išraiška. Tai netiesioginė beviltiškumo būti išgirstam ir suprastam „kalba“.

Žemas savęs vertinimas bei nepilnavertiškumo kompleksas dažnai traktuojami kaip paauglių savižudiško elgesio pranašai (Goodwin, Marušič, 2003; Johnson ir kt., 1999; Laukkanen ir kt., 2001a; Mcgee, Williams, 2000; Roberts ir kt., 1998; Shrier ir kt., 2001; van Heeringen, Vincke, 2000; Wichstrøm, 2000). Minėti du veiksniai gali būti persipynę ir sąlygoti vienas kitą bei nulemti paauglių savižudišką elgesį (Laukkanen ir kt., 2001a_{; Shrier ir kt., 2001). Tiriant žemo savęs}

vertinimo ir savižudiško paauglių elgesio sąsajas, buvo pastebėta, kad šioje veiksnių grupėje protiniai sutrikimai taip pat persipina ir turi įtakos savižudybei (Goodwin, Marušič, 2003). Mokslinėje literatūroje minimi paauglių savivertės skirtumai lyčių atžvilgiu bei merginoms būdingas žemesnis savęs vertinimas bei depresijos simptomai (Dumont, 2000; Kling ir kt., 1999; Malinauskienė, Žukauskienė, 2004; Moneta ir kt., 2001; Rosenberg ir kt., 1995). Tačiau vis daugiau tyrimų rezultatų rodo, kad vaikinų ir merginų savivertės skirtumas nėra didelis (Kling ir kt., 1999).

Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, bandžiusios žudytis paauglės linkusios prasčiau vertinti savo gyvenimo kokybę (šeimą, draugus, situaciją mokykloje, savo ir šeimos narių sveikatą, laisvalaikį, materialinę šeimos padėtį), o turintys savižudiškų polinkių paaugliai dažniau jaučiasi nelaimingi bei vieniši (Ribakovienė, Pūras, 2002; Žemaitienė, 2000), jiems daugiau nei neturintiems savižudiškų polinkių paaugliams būdingas nepasitenkinimas savimi, savo išvaizda (Žemaitienė, Zaborskis, 2004).

Mokslinėje literatūroje minima, kad nepritampantys prie bendraamžių, atstumti, vieniši ir nelaimingi paaugliai patenka į panašaus likimo bendraamžių bendriją, o tai atitolina juos nuo

27 teigiamos, konstruktyvios aplinkos poveikių, stabdo socializaciją, neleidžia modeliuoti pozityvių tarpasmeninių santykių, įgyti socialinių įgūdžių ir adaptuotis visuomenėje (Davidavičienė, 1999; Valickas, 1998). Taigi, egzistuoja uždaro rato principu vykstantys procesai, kurie apsunkina paaugliui problemų sprendimą.

Bandymo nusižudyti motyvai

Bandymo nusižudyti aplinkybėms aiškinti naudojami įvairūs moksliniai metodai: autopsijos studijos (Abeyasinghe, Gunnell, 2008; Singh, Lathrop, 2008), klinikiniai (Leskauskas, 2000; Ribakovienė, 2002) ir epidemiologiniai tyrimai (Hawton ir kt., 2006; Žemaitienė, 2000; Žemaitienė, Zaborskis, 2004). Tačiau iki šiol nėra galutinai aišku, kodėl ir kokių aplinkybių skatinami žmonės žudosi ar bando žudytis.

Remiantis kai kuriais mokslinių tyrimų rezultatais, net du trečdaliai bandžiusių žudytis paauglių teigė iš tiesų norėję mirti (Leskauskas, 2000). Daugiau nei pusė savižudiškus poelgius kartojančių paauglių nurodė, kad tam daug reikšmės turėjo noras palengvinti kitų žmonių gyvenimą. Kituose tyrimuose panaši jų dalis nurodo, kad tokiu poelgiu siekė sužadinti kitų kaltės jausmą (Zolobaitė, 2003). Minima ir tai, kad bandymu nusižudyti buvo tikimasi pagąsdinti, atkreipti dėmesį, išvengti bausmės, išeiti iš nepalankios situacijos (Leskauskas, 2000).

Paauglių savižudišką elgesį tyrinėjantys mokslininkai jau gana seniai atkreipė dėmesį į tai, kad save žalojančio elgesio atsiradimą stipriai nulemia girdėti ar/ir matyti modeliai. Remiantis kai kuriais tyrimų rezultatais, paauglių, kurie buvo susidūrę su panašiu artimo draugo elgesiu, savižudiško elgesio rizika tarp vaikinų padidėjo 7, tarp merginų — 4,5 karto (Hawton ir kt., 2006). Panašių įrodymų randame ir daugiau. Pavyzdžiui, Lietuvoje atliktos moksleivių apklausos duomenimis, galimybę pasielgti pagal girdėtą ar matytą savižudiško poelgio modelį buvo svarstę daugiau nei trečdalis apklaustų vaikinų ir dvi trečiosios merginų (Žemaitienė, 2000). Remiantis HBSC tyrimų rezultatais, dauguma paauglių informacijos apie savižudybes semiasi iš laikraščių (77,6 proc. berniukų ir 87,4 proc. mergaičių), nemaža dalis (58,4 proc.) sužino iš kino filmų (berniukai šį šaltinį nurodo dažniau nei mergaitės). Net 47,5 proc. paauglių nurodo, kad informacijos apie savižudybes gauna iš tėvų, 39,1–45,5 proc. — iš draugų, 33,1 proc. — iš mokytojų. Tokios informacijos reikšmė su amžiumi didėja (Žemaitienė, 2000). Kad paauglius veikia savižudybes aprašantys straipsniai, patvirtina ir I. Petravičiūtės (1999) tyrimas: 14,0 proc. 15–17 metų gimnazijos moksleivių nurodė buvę smarkiai sukrėsti savižudybės aprašymų. Remiantis to paties tyrimo duomenimis, paaugliai, perskaitę prevencinio pobūdžio straipsnį, sąvoką „savižudybė“ ėmė vertinti dar nepalankiau nei anksčiau. Taip pat buvo nustatyta, kad merginos ir jau kartą patyrę sąlytį su savižudybe paaugliai (vaikinai ir merginos) yra jautresni imitacijos efektui.

28

1994 ir 1998 m. Lietuvoje atliktų HBSC apklausų duomenys atskleidė dar vieną savižudystės požiūriu reikšmingą faktą. Buvo konstatuota, kad Lietuvos paaugliai pasižymi gana palankiu požiūriu į savižudybę. Pavyzdžiui, su teiginiu, kad žmogus turi savižudybės pasirinkimo teisę, sutiko apie 40,0 proc. paauglių (Žemaitienė, 2000). Tai, kad palankios nuostatos savižudybių atžvilgiu susijusios su aukštu savižudybių rodikliu, įrodo daugelio tyrimų rezultatai (Dervic ir kt., 2006; Domino, Takahashi, 1991; Gibb ir kt., 2006; Ružytė, 1993; Stack, Kposowa, 2008; Šekštelienė, 2006).

Apibendrinant anksčiau aptartas mokslinių tyrimų išvadas, galima teigti, kad savižudiškas elgesys negali būti vertinamas vien tik kaip psichikos ligų pasekmė. Mokslinių tyrimų rezultatai patvirtina, kad psichikos ligos priskiriamos prie rizikos veiksnių, tačiau mažai tikėtina, kad vien tai gali nulemti savižudišką elgesį. Šiandienos tyrėjai vienareikšmiai sutaria, jog tik kruopštus kiekvieno konkretaus atvejo tyrimas gali išsamiau paaiškinti savižudiško elgesio priežastis.

29

3.5. Sąmoningas savęs žalojimas ir kita rizikinga elgsena paauglystėje

Mokslinių tyrimų duomenys leidžia teigti, jog daugumos jaunų žmonių socializacijos procesas vyksta sėkmingai ir jie tinkamai integruojasi visuomenėje, tačiau nemažai jų daliai sunkiai sekasi rasti savojo gyvenimo prasmę, planuoti ir numatyti ateities perspektyvas, todėl pastarieji jaučiasi nevisaverčiais, nenaudingais visuomenei, nesugeba integruotis į ją, eksperimentuoja, naudodami įvairiausias elgesio alternatyvas, dažnai nemąstydami ir nesuvokdami pasirinktos veiklos rizikingumo (Le Breton, 2004; Žukauskienė, 1998). Tokių jaunuolių pasirenkama elgsena — narkotinių medžiagų bei alkoholio vartojimas, rūkymas, muštynės, važiavimas automobiliu ar motociklu dideliu greičiu — vadinama rizikinga elgsena arba pavojų sau kelianti elgsena. Pasirinkdamas rizikingą elgseną, paauglys dažnai negalvoja apie pasekmes ir nebūtinai parodo, kad nori numirti. Mokslininkų teigimu, greičiau tai siekio apibrėžti ribas, suprasti savo buvimo intensyvumą demonstravimas, išraiškos vidiniam skausmui ir kančiai suteikimas (Le Breton, 2004).

Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, rizikingą elgesį nulemia tokie pagrindiniai veiksniai: lytis, amžius, kultūra, aplinka, asmenybės bruožai. Dauguma autorių sutinka, kad paauglystėje rizikinga elgsena dažnėja priklausomai nuo amžiaus (Hampson ir kt., 2001), tačiau nėra vieningos nuomonės dėl lyties reikšmės. Remiantis vienais tyrimų duomenimis, vaikinai yra labiau linkę į rizikingą elgseną lyginant su merginomis (Levine, Singer, 1988), o remiantis kitais — vaikinai ir merginos skirtingose srityse rizikuoja nevienodai (Bertelloni, 2003). Analizuodami aplinkos poveikį paauglių rizikingai elgsenai, autoriai nustatė, kad šeimos (pilna šeima, tėvų bendravimas su savo vaikais, palaikymas, kontrolė, auklėjimo stilius ir t. t.) bei mokyklinė (pažymiai, santykiai su mokytojais ir t. t.) aplinka glaudžiai susijusi su rizikingos elgsenos pasirinkimu (Bertelloni, 2003). Labai svarbus bendraamžių poveikis — kuo paaugliai labiau susiję su bendraamžių grupe, tuo mažesnė tikimybė rizikingai elgsenai formuotis. Tačiau tai labai susiję ir su tuo, kiek pati bendraamžių grupė toleruoja paauglio rizikingą elgseną (Lansford ir kt., 2003). Daugelis autorių rizikingos elgsenos priežasčių ieško analizuodami paauglio asmeninius ypatumus. Pažymima, kad paaugliai, kuriems būdingas aštrių pojūčių siekimas, rizikos neįvertinimas, intuityvus sprendimų priėmimas, prioritetų teikimas materialinėms vertybėms, daugiau linkę rizikuoti nei tie, kuriems šios savybės nėra būdingos (Barber, 2005; Beyth-Marom, Fischhoff, 1997; Hampson ir kt., 2001; Sudavičiūtė ir kt., 2006).

Remiantis Lietuvoje 2006 metais atlikto tyrimo rezultatais, paaugliai, vertinant galimas rizikos sritis (sveikatos, socialinę ir etinę), dažniausiai rizikuoja rinkdamiesi sprendimus sveikatos srityje (Sudavičiūtė ir kt., 2006). To paties tyrimo duomenimis, merginų ir vaikinų sveikatai žalingos elgsenos vertinimas bei rizika priimant sprendimus nesiskiria.

30

Aptartuose moksliniuose darbuose, analizuojančiuose rizikingos elgsenos priežastis bei veiksnius, nulemiančius jo raišką, sąmoningas savęs žalojimas nebuvo išskirtas kaip atskira rizikingos elgsenos forma. Minėtuose tyrimuose analizuojamas paauglių polinkis rizikingai elgtis bei sritys, kuriose jie linkę rizikuoti. Kai kurių Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų darbų analizė rodo, jog pagal tyrimuose pateikiamas sampratas sąmoningą savęs žalojimą galima priskirti rizikingai elgsenai (Le Breton, 2004; Žemaitienė, 2000).

Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų rezultatais patvirtinama, kad esama glaudžių sąsajų tarp paauglių savižudiško ir kitokio rizikingo elgesio. HBSC tyrimų (1994, 1998, 2002) duomenimis, savižudiškų polinkių turintiems paaugliams būdingas narkotikų bei alkoholio vartojimas (Žemaitienė, Zaborskis, 2004). Remiantis A. Verygos ir kt. (2000) atlikto tyrimo rezultatais, vartojantys narkotikus 16–17 metų moksleiviai dažniau galvoja apie savižudybę, būna kūrę savižudybės planus ir bando žudytis (47,1 proc.) nei narkotikų nevartojantys to paties amžiaus moksleiviai (36,9 proc.). Panašius tyrimo rezultatus pateikia ir M. Garnatkevičiūtė (2003): mėgino nusižudyti 36,7 proc. 14–25 metų jaunuolių, vartojančių narkotines medžiagas; 10,0 proc. apie tai galvojo labai rimtai ir net kūrė planus, kaip tai padaryti; 6,7 proc. nurodė esą jiems dažnai kyla tokių minčių, 30,0 proc. — kad tokių minčių kyla kartais. V. Ribakovienė (2002), tirdama sąsajas tarp depresijos, elgesio sutrikimų ir save žalojančio elgesio atsiradimo, nustatė, kad bandžiusioms žudytis merginoms būdingi kai kurie elgesio sutrikimo simptomai: stiprūs pykčio priepuoliai, agresija, polinkis ginčytis su suaugusiaisiais, atsisakymas vykdyti jų reikalavimus, irzlumas, melavimas ir išsisukinėjimas norint gauti naudos arba išvengti atsakomybės, mokyklos nelankymas, bėgimas iš namų, vogimas. Lietuvoje atlikti tyrimai, nagrinėjantys savižudiškos ir kitokios rizikingos elgsenos sąsajas, patvirtina įvairių rizikingos elgsenos apraiškų tarpusavio ryšį. Reikia pastebėti, kad tokio pobūdžio tyrimų Lietuvoje nedaug, o išsamesnių ir reprezentatyvių studijų iki šiol stokojama.

Tyrimų rezultatai, kuriuose analizuojamos savižudiškos ir kitokios rizikingos elgsenos sąsajos, įvairuoja nuo tarpusavio priklausomybės neigimo (Bertelloni, 2003; Garrison ir kt., 1993; Neumark-Sztainer, 1997; Stanton ir kt., 2003) iki konstatavimo (Flisher ir kt., 2000; Hawton ir kt., 1993; Woods ir kt., 1997). Minėtos sąsajos pagrindžiamos išvadomis — tai, jog paaugliui būdingas rizikavimas vienoje srityje gali būti signalas, kad jis rizikuos ir kitose srityse (DuRant ir kt., 1999; Kann ir kt., 2000). Savižudiškas elgesys iš visų rizikingos elgsenos išraiškų išskiriamas kaip labiausiai autodestruktyvus ir glaudžiausiai koreliuojantis su narkotikų bei alkoholio vartojimu, seksualiniu aktyvumu paauglystėje, muštynėmis, agresyvumu bei impulsyvumu (Berman, 1990; Clark ir kt., 1990; Crumley, 1990; Flisher ir kt., 2000; Shaffer ir kt., 1981, 1988; Woods ir kt., 1997).

31 Alkoholio ir narkotikų vartojimas išskiriamas tarp kitų paauglių savižudybę bei savižudišką elgesį stipriai lemiančių veiksnių (Berman, Schwartz, 1990; Crumley, 1990; Garrison ir kt., 1993; Hawton ir kt., 1993; Marttunen ir kt., 1991; Shaffer ir kt., 1988; Shaffi ir kt., 1988). Kai kurie autoriai teigia, kad tai, jog paauglys vartoja „stiprius“ narkotikus, yra didelis savižudybės grėsmės ženklas. Tačiau reikia pažymėti, kad rūkymas taip pat gali būti vertinamas kaip svarbus veiksnys savižudiškam elgesiui pasireikšti (Garrison ir kt., 1993). Kai kurie tyrėjai teigia, kad alkoholio bei narkotikų vartojimas žymiai labiau koreliuoja su paauglių savižudybe nei su savižudiškais ketinimais (Kandel ir kt., 1991; King ir kt., 2001). Tai, kad dauguma paauglių bando nusižudyti ar nusižudo perdozuodami vaistų, taip pat gali būti traktuojama kaip piktnaudžiavimas toksinėmis medžiagomis (Kienhorst ir kt., 1995).

Tyrimų, kurie nepatvirtina paauglių savižudiško elgesio sąsajų su kitokiu rizikingu elgesiu, duomenimis, savižudiškas elgesys daugiau susijęs su emociniu sielvartu nei su rizikinga elgsena. Savižudiško elgesio ryšių su kitokia rizikinga elgsena nebuvimas aiškinamas mažomis linkusių į savižudybę jaunuolių imtimis tyrimuose ir tuo, kad rizikinga elgsena yra būdinga paauglystės laikotarpiui, neišskiriant turinčių ir neturinčių savižudiškų požymių paauglių (Garrison ir kt., 1991).

Iš savižudiško ir kitokio destruktyvaus elgesio sąsajų išskiriama agresyvumo bei savižudiško elgesio priklausomybė (Garrison ir kt., 1993). Kai kurie autoriai teigia, kad agresyvumas ir savižudiškas elgesys nulemtas paaugliams būdingo impulsyvumo (Cairns ir kt., 1988), kiti — kad agresyvūs paaugliai impulsyviai veikia tik slegiami nusivylimo, depresiškų jausmų, baimių (Garrison ir kt., 1993).

Apibendrinant įvairiose šalyse atliktus paauglių rizikingos elgsenos tyrimus, galima pastebėti, kad dauguma studijų patvirtina, jog tarp paauglių savižudiško ir kitokio rizikingo elgesio esama glaudžių sąsajų. Taigi, galima teigti, kad išsamesnis sąmoningo savęs žalojimo rizikos veiksnių vertinimas turėtų būti atliekamas kartu su išsamia bet kokios kitos rizikingos elgsenos apraiškų analize.

32

4. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA

Tyrimas buvo atliktas 2006 metais plėtojant jau daugiau kaip dešimtmetį (nuo 1994 metų), prof. habil. dr. D. Gailienės iniciatyva, besitęsiantį bendradarbiavimą savižudybių prevencijos srityje tarp Vilniaus universiteto, Kauno medicinos universiteto ir Oslo universiteto (Norvegija). Lietuvoje šiam tyrimui įgyvendinti buvo sudarytos dvi tyrėjų grupės. Sąmoningo savęs žalojimo veiksniui tirti sudarytai grupei vadovauja doc. dr. N. Žemaitienė.

Panašūs tyrimai 1998–2004 metais buvo atlikti Anglijoje, Airijoje, Olandijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Vengrijoje bei Australijoje. Tyrimų tikslai: 1) apibrėžti sąmoningo savęs žalojimo ir minčių apie žalojimąsi didelėse paauglių imtyse paplitimą; 2) nustatyti su paauglių savęs žalojimu ir mintimis apie žalojimąsi susijusius veiksnius; 3) išnagrinėti problemų įveikimo strategijas, kurias naudoja paaugliai apskritai, o ypač tas, kurias naudoja sąmoningai save žalojantys paaugliai; 4) nustatyti, ar save žalojantys arba turintys minčių apie žalojimąsi paaugliai susisiekia su pagalbą teikiančiomis organizacijomis ir ar siekia gauti pagalbos iš kur nors kitur, o jeigu nesiekia, kas trukdo tai daryti (Hawton ir kt., 2006).

4.1. Tiriamųjų atranka ir ištirto kontingento apibūdinimas

Tyrimui buvo pasirinkti 15–17 metų amžiaus moksleiviai. Remiantis atliktais skaičiavimais, apklausai turėjo būti atrinkta ne mažiau kaip 1020 (95 proc. reikšmingumas, 3 proc. tikslumas) kiekvienos amžiaus grupės moksleivių (iš viso ne mažiau kaip 3060 respondentų). Buvo siekiama, kad respondentai reprezentuotų tiriamą populiaciją amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos atžvilgiu. Tiriamųjų atrankai buvo naudojamas atsitiktinės sluoksninės atrankos sudarymo metodas. Atsižvelgiant į 15–17 metų paauglių skaičių kiekvienoje apskrityje (Vilniaus, Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos) bei kaime ir mieste gyvenančių paauglių santykį, atrinktos mokyklos bei tiriamos klasės. Kiekvienoje atrinktoje mokykloje numatyta apklausti moksleivius iš vienos devintos, dešimtos ir vienuoliktos klasių, taigi anketas užpildė visi tyrimo dieną mokykloje buvę moksleiviai. Atsako dažnis, apskaičiuotas pagal sąrašuose nurodytą moksleivių skaičių atrinktose klasėse, — 86,0 proc.. Peržiūrėjus sugrąžintas anketas, buvo rasta 170 (3,8 proc.) ne iki galo užpildytų arba sugadintų anketų, todėl jos į analizę nebuvo įtrauktos. Duomenų bazei panaudotos 3848 moksleivių anketos: 2200 (57,2 proc.) merginų ir 1648 (42,8 proc.) vaikinų iš 52 mokyklų.

Apklausoje dalyvavusių moksleivių charakteristika atsižvelgiant į amžių, lytį, gyvenamąją vietą pateikiama 4.1.1. lentelėje.

33 Baigiamosiose vidurinės mokyklos klasėse mokosi daugiau merginų negu vaikinų (Lietuvos švietimas skaičiais, 2006). Tai gali būti susiję su tuo, kad, sulaukę 16 metų, vaikinai dažniausiai pasitraukia iš bendrojo lavinimo mokyklos (pavyzdžiui, pasirenka profesines mokyklas ar kt.). Tokia situacija galėjo nulemti ir mūsų tiriamųjų kontingento sudėtį. Kaip matome 4.1.1 lentelėje, didėjant amžiui, merginų daugėja, o vaikinų mažėja.

4.1.1. lentelė. Socialinės demografinės tirtųjų charakteristikos

Gyvenamoji vieta

Amžius (n/proc.)

Iš viso Merginos Vaikinai

15 m. 16 m. 17 m. Iš viso 15 m. 16 m. 17 m. Iš viso n (proc.)

Kaimas 177 (25,6) 233 (33,8) 280 (40,6) 690 (100,0) 152 (28,8) 190 (36,0) 186 (35,2) 528 (100,0) 1218 (31,6) Miestas 418 (27,7) 499 (33,0) 593 (39,3) 1510 (100,0) 303 (27,0) 405 (36,2) 412 (36,8) 1120 (100,0) 2630 (68,4) Iš viso 595 (27,0) 732 (33,3) 873 (39,7) 2200 (100,0) 455 (27,6) 595 (36,1) 598 (36,3) 1648 (100,0) 3848 (100,0) 4.2. Tyrimo procedūra

Prieš vykdant apklausą buvo gauti raštiški Kauno regioninio biomedicinos tyrimų etikos komiteto (2006 02 08, Nr. BE-2-2, pagal protokolą Nr. 7/2006) ir Švietimo ir mokslo ministerijos leidimai bei atrinktų mokyklų vadovybės žodinis sutikimas (1, 2 priedai). Supažindinti su apklausos vykdymo instrukcija, apklausą padėjo atlikti atrinktų mokyklų bei gimnazijų mokytojai, psichologai ar socialiniai pedagogai.

Klausimynas buvo išverstas į lietuvių kalbą, o vėliau kito, su tyrimu nesusijusio vertėjo, vėl išverstas į anglų kalbą bei pateiktas autoriams turiniui patikrinti. Gavus klausimyno sudarytojų pritarimą, buvo atliktas bandomasis tyrimas, kurio metu siekta išsiaiškinti, kaip tiriamieji supranta pateiktus klausimus, kokie neaiškumai jiems kyla, kiek laiko užtrunka apklausa. Bandomasis tyrimas buvo atliktas 2005 m. Kauno Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje. Šiame tyrime dalyvavo moksleiviai iš kiekvienos mokyklos devintos, dešimtos ir vienuoliktos klasių. Moksleiviai buvo skatinami klausti tyrėjų, jei kildavo klausimų anketos pildymo metu. Atsižvelgiant į paaugliams iškilusius klausimus, buvo pakoreguotos klausimyno pildymo instrukcijos, patikslintos kai kurių klausimų formuluotės.

34

Apklausos vyko klasėse ir truko vieną pamoką. Siekta, kad moksleiviai atsakytų į klausimus savarankiškai ir nuoširdžiai, jaustųsi saugiai, todėl anketa buvo anoniminė, užpildytas anketas tiriamieji įdėdavo į voką ir užklijuodavo. Surinkti vokai buvo perduodami Kauno medicinos universiteto Profilaktinės medicinos katedros darbuotojams.

4.3. Tyrimo instrumentas ir jo vertinimas

Tarpininkaujant Oslo universiteto savižudybių tyrimų ir prevencijos grupei, iš Oksfordo universiteto profesoriaus K. Hawton buvo gautas leidimas tyrime panaudoti Gyvenimo būdo ir prisitaikymo klausimyną (Lifestyle and coping questionnaire), kuris 1998 metais buvo sukurtas ir panaudotas kaip viena iš vaikų ir paauglių save žalojančio elgesio paplitimo Europoje (CASE Study) studijos dalių (3 priedas).

Tyrime taikytas anketinės apklausos metodas. Klausimyną sudarė 100 atviro ir uždaro tipo klausimų. Jame pateikiami klausimai apima 11 informacijos apie asmenį skalių.

1. Asmeninė informacija (1–3 teiginiai) — lytis, amžius, gyvenamoji vieta ir šeimos sudėtis

(pilna ar nepilna šeima). Vietovės, kurioje gyvena respondentai, buvo skirstomos pagal dydžius į dvi grupes — kaimas ir miestas.

2. Informacija apie gyvenimo būdą (4–10 teiginiai) — mitybos įpročiai, rūkymas, alkoholio

bei narkotikų vartojimas. Buvo pateikti uždaro tipo klausimai, į kuriuos paaugliai galėjo atsakyti pasirinkdami vieną atsakymą, atsižvelgdami į savo gyvenimo būdą.

Apie moksleivių rūkymą buvo sprendžiama atsižvelgiant į tai, kiek cigarečių per savaitę paprastai jie surūko (galimi atsakymų variantai: „Niekada nerūkau“, „Rūkiau, bet mečiau“, „Ne daugiau kaip 5 cigaretes per savaitę“, „6–20 cigarečių per savaitę“, „21–50 cigarečių per savaitę“, „Daugiau nei 50 cigarečių per savaitę“). Buvo išskirtos dvi moksleivių grupės. Paaugliai, kurie nurodė, kad surūko bent vieną cigaretę per savaitę, buvo priskirti rūkančiųjų grupei. Nurodę, kad niekada nerūkė — nerūkančiųjų grupei.

Apie moksleivių alkoholio vartojimą buvo sprendžiama atsižvelgiant į tai, kiek alkoholio vienetų (vienas alkoholio vienetas — tai maždaug 0,33 litro alaus ar sidro, taurė vyno arba 0,25 g taurelė stipraus alkoholinio gėrimo) paprastai jie išgeria per savaitę (galimi atsakymų variantai: „Aš niekada negeriu alkoholio“, „Vieną vienetą“, „2–5 vienetus“, „6–10 vienetų“, „11–20 vienetų“, „Daugiau kaip 20 vienetų“). Buvo išskirtos dvi moksleivių grupės. Paaugliai, kurie nurodė, jog bent kartą per savaitę suvartoja ne mažiau kaip vieną alkoholio vienetą buvo priskirti alkoholį vartojančiųjų grupei. Nurodę, kad niekada negeria alkoholio — alkoholio nevartojančiųjų grupei.

Dar du klausimai sudarė paaugliams galimybę patiems įvertinti kiek kartų 30 dienų eigoje jie buvo išgėrę tiek alkoholio, kad buvo tikrai girti ir kiek kartų tai buvo nutikę per praėjusiuosius metus