KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETASSocialinės medicinos katedra
GERDA KUZMARSKIENĖ
INFORMACIJA APIE KREIPIMUSIS DĖL TRAUMŲ Į
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGAS PAGRINDINĖSE
SVEIKATOS DUOMENŲ BAZĖSE
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS Visuomenės sveikatos vadyba
Mokslinė vadovė Dr. Skirmantė Starkuvienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
INFORMACIJA APIE KREIPIMUSIS DĖL TRAUMŲ Į SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGAS PAGRINDINĖSE SVEIKATOS DUOMENŲ BAZĖSE
Gerda Kuzmarskienė
Mokslinė vadovė Dr. Skirmantė Starkuvienė.
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra.-Kaunas, 2005.- 55p.
Darbo tikslas. Įvertinti informaciją apie gyventojų kreipimąsi dėl nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų į sveikatos priežiūros įstaigas, pagrindinėse sveikatos duomenų bazėse. Tyrimo metodika. Įvertinta informacija apie nelaimingus atsitikimus, apsinuodijimus ir traumas ambulatorinėse ir stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose, Greitosios medicinos pagalbos bei Medicininės socialinės ekspertizės komisijos pildomose patvirtintose apskaitos ir ataskaitų formose. Taip pat atlikta 2003 m. įrašų apie Lietuvos suaugusiųjų gyventojų kreipimąsi dėl nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenų bazės ir Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ palyginamoji analizė. Analizuotas įrašų dėl nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų perimamumas iš stacionaro į ambulatorinę grandį. Detalesnė analizė apie Kauno miesto suaugusiųjų gyventojų registruotas traumas Valstybinės ligonių kasos duomenų bazėje „SVEIDRA“ buvo atlikta dviems didžiausioms traumų grupėms: galvos sužalojimams (S00-S09), pečių lanko ir rankos sužalojimams (S40-S69). Skaičiuoti sergamumo rodikliai 1000 gyventojų. Duomenų analizei naudotas SPSS 11.00 versijos statistinės duomenų analizės paketas. Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas Chi kvadrato ir Stjudento kriterijai. Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Rezultatai. Sveikatos priežiūros praktikoje, medicininiuose apskaitos dokumentuose nelaimingi atsitikimai, apsinuodijimai ir traumos dažniausiai buvo koduojamos pagal medicininius padarinius, o pagal išorines priežastis buvo koduojami tik keliose medicininės apskaitos formose. Kitose formose buvo naudojami skirtingi traumų priežasčių kodai arba visiškai nenaudojami. 2003 m. dėl traumų, apsinuodijimų ir kitų išorinių priežasčių į ambulatorinę pagalbą teikiančias sveikatos priežiūros įstaigas, remiantis Lietuvos sveikatos informacijos centro metinių ataskaitų duomenimis, kreipėsi 293827 žmonės (84,9/1000 gyv.), remiantis Valstybinės ligonių kasos
duomenų bazės „SVEIDRA“ duomenimis – 365928 suaugusieji nuo 16 m. (105,7/1000 gyv.). Tik nedidelė dalis įrašų užregistruotų šiose duomenų bazėse sutapo. Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ duomenimis, 41 proc. informacijos apie 2003 m. Lietuvos stacionaruose užregistruotus ir ten besigydančius asmenis dėl nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų grįžo į ambulatorijas, kuriose šie asmenys lankosi ir yra prisirašę. Lengvesnės traumos ambulatoriniuose įrašuose atsispindėjo geriau negu sunkios traumos ar apsinuodijimai narkotikais vaistais ir kitomis medžiagomis. Valstybinės ligonių kasos duomenų bazėje „SVEIDRA“ kaupiama informacija apie traumas leido įvertinti duomenų personalizaciją bei gydymo rezultatus (diagnozes ir išeitis).
Išvados. Lietuvoje mažinant nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų skaičių, reikėtų tobulinti traumų stebėseną, laikytis duomenų įvedimo į duomenų bazes metodinių nurodymų, užtikrinti kokybišką duomenų registravimą, gerinti jų perimamumą iš stacionarinės į ambulatorinę grandį bei sukurti traumų registrą.
SUMMARY
Management of Public Health
Information about admissions due to injuries to health care institutions at the major health DATAbases
Gerda Kuzmarskienė
Supervisor Skirmantė Starkuvienė Dr. Sc., Department of Social Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine.–Kaunas, 2005. - P.55
Aim of the study. To evaluate the information on admissions due to injuries, accidents and poisonings to health care institutions in the major health databases.
Methods. The information about injuries, accidents and poisonings has been evaluated in the certified registration forms and reports, which are filled in at the health care institutions, emergency services, medico-social expertise commission. Comparison of the records on admissions due to injuries in 2003 of the adults (16 years old and over) in the database of Lithuanian Health Information Centre and in the database of State Sickness Fund „SVEIDRA” was performed. The continuity of the data from inpatient to outpatient health care institutions was analyzed. The more detailed analysis was carried out analyzing two largest groups of traumas: head injuries (S00-S09) and arm and shoulder injuries (S40-S69) in the database of State Sickness Fund „SVEIDRA“. Morbidity rates per 1000 population were calculated. Statistical analysis was carried out using SPSS 11.00 for Windows. The associations between the variables were measured using the Chi-squared and the Student test. The results were considered statistically significant, when p<0.05.
Results. Injuries, accidents and poisonings in most forms of the registration were coded according to the medical consequences, and only in few medical registration forms were coded according to external causes. Some forms used different codes for coding external causes, and some forms did not use it at all. In 2003, according to database of Lithuanian Health Information Centre, 293827 inhabitants (84.9 per 1000 population) admitted to the outpatient health care institutions, while according to the database of „SVEIDRA“ 365928 inhabitants (105.7 per 1000 population) were registered. Only the part of registered data in those databases coincided. According to the database of State Sickness Fund „SVEIDRA“, only 41% of the information on cases, which were registered in Lithuanian inpatient health care institutions, was found in the records of primary health care institutions in 2003. Mild injuries in the records of outpatient health care institutions were registered better than severe ones or poisonings. The database of State Sickness Fund „SVEIDRA“ provided evaluation of the personalization of data and the treatment results (diagnoses and consequences).
Conclusions. In order to reduce number of injuries in Lithuania, injury surveillance should be improved, requirements for the entering the data into the databases should be followed, qualified registration of the data ensured, data continuity from the inpatient to outpatient health care institutions improved and trauma registry developed.
TURINYS
SANTRUMPOS 5
1. ĮVADAS 6
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI 8
3. LITERATŪROS APŽVALGA 9
3.1. Nelaimingų atsitikimų ir traumų problema Lietuvoje ir pasaulyje 9
3.2. Duomenų registrai Lietuvoje 14
3.3. Traumų registrai pasaulyje: jų privalumai ir trūkumai 15
4. TYRIMO METODIKA 22
5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 24
5.1. Medicininės pagalbos teikimas ir duomenų registracija 24 5.2. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenų bazės ir Valstybinės ligonių kasos
„SVEIDRA“charakteristika 29
5.3. Lietuvos sveikatos informacijos centro ir Valstybinės ligonių kasos „SVEIDRA“
duomenų analizė 33
5.4. Informacijos apie galvos bei pečių lanko ir rankos traumas analizė Kauno
mieste 39
6. IŠVADOS 49
7. PRAKTINĖS REKOMANDACIJOS 50
8. LITERATŪRA 53
SANTRUMPOS BPG – bendrosios praktikos gydytojas
ES – Europos Sąjunga
GMP – greitoji medicinos pagalba JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos KMU – Kauno medicinos universitetas LR – Lietuvos Respublika
lls – laisvas laipsnių skaičius
MSEK – medicininės socialinės ekspertizės komisija NAAT – nelaimingi atsitikimai, apsinuodijimai ir traumos p – paklaidos tikimybė
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija PSPC – pirminė sveikatos priežiūros centras TLK – teritorinė ligonių kasa
SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
SODRA- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba MSEK - Medicininės socialinės ekspertizės komisija VLK – Valstybinė ligonių kasa
VŠĮ – viešoji įstaiga χ² - chi kvadrato kriterijus
1. ĮVADAS
Socialiniai, ekonominiai ir moraliniai nuostoliai, kuriuos Lietuvos valstybė patiria dėl gyventojų nelaimingų atsitikimų, kurių metu patiriamos traumos, yra nepaprastai dideli. Dėl jų lėčiau plėtojama ekonomika, sunkiau realizuojamos kitos nacionalinės programos (1). Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) nustatė, kad per metus Europos regione įvyksta 80 mln. nelaimingų atsitikimų, kuomet reikalingas medicininis gydymas. Vienas iš "Sveikata 21" siekinių skelbia - iki 2020 m. Europos regione turėtų įvykti sužeidimų, negalios ir mirčių dėl nelaimingų atsitikimų bei prievartos sumažėjimas. Konkrečiai: mažiausiai 50 proc. turi būti sumažintas mirtingumas ir negalia dėl nelaimingų atsitikimų darbe, namie ir laisvalaikiu, ypač šalyse, kuriose yra didelis mirtingumas dėl nelaimingų atsitikimų (2).
Lietuvos vyrų mirtingumas nuo traumų užima antrąją vietą mirčių priežasčių struktūroje (3). Lyginant pagal lytį, vyrų nuo traumų miršta triskart daugiau nei moterų. Iš visų mirusiųjų nuo traumų - 68 proc. darbingo amžiaus žmonių, 26 proc. - pensininkų, 6 proc. - vaikų iki 15 metų. Mažinant mirštamumą dėl nelaimingų atsitikimų ir traumų, tikimasi sumažinti Lietuvos gyventojų mirtingumą ir pailginti vidutinę gyvenimo trukmę (4,5).
2000 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.423 patvirtintos Valstybinės traumatizmo profilaktikos programos tikslas – iki 2010 metų 30 proc. sumažinti traumatizmą, invalidumą ir mirtingumą nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų (6). 2002 metų Nacionalinės sveikatos tarybos metiniame pranešime teigiama, kad realiai nukenčia gerokai daugiau žmonių, negu rodo statistikos duomenys (5).
Įdiegus Traumų registrą būtų patikslinta traumų statistika; atsirastų sąsajos tarp įvairių sveikatos priežiūros grandžių; būtų galima nustatyti prevencijos, sveikatos mokymo efektyvumo aspektus; būtų galimybė centralizuotai kontroliuoti duomenis, eliminuojant dubliavimąsi.
Traumų registras yra duomenų bazė, susidedanti iš rutiniškai kaupiamos informacijos apie trauminį įvykį, klinikinius parametrus, taikytą gydymą. Svarbu nustatyti, kokio sunkumo traumas numatoma fiksuoti registre. Siekiant, kad traumų registrai būtų kuo naudingesni, reikia, kad jie remtųsi ne tik duomenimis iš ligoninių, bet ir duomenimis iš pačių gyventojų ir nukentėjusiųjų, t.y. orientuotis ne į ligoninę, o į populiaciją. Tokie registrai padeda sekti sergamumo, invalidumo, mirtingumo dėl traumų ir nelaimingų atsitikimų dinamiką, įgalina įvertinti labiausiai aktualias problemas, pasirinkti traumų profilaktikos strategijas, atsižvelgiant į traumų struktūrą, demografinius rodiklius, suteikiamos pagalbos būdus ir pan. ( ,8,9). 7
Lietuvoje trūksta išsamios informacijos apie traumas, naudojama tik rutininė statistika ir atliekamos pavienės apklausos, kuriomis remiantis vertinama situacija. Taip pat trūksta žinių apie traumų aplinkybes. Šis darbas atliktas norint išsiaiškinti situaciją, įvertinti sveikatos priežiūros įstaigų duomenų apie traumas registraciją.
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas
Įvertinti informaciją apie gyventojų kreipimąsi dėl traumų į sveikatos priežiūros įstaigas, pagrindinėse sveikatos duomenų bazėse.
Darbo uždaviniai
1. Įvertinti informaciją apie traumas sveikatos priežiūros įstaigų apskaitos dokumentuose; 2. Išanalizuoti duomenis apie traumas Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenų
bazėje ir Valstybinės ligonių kasos duomenų bazėje „SVEIDRA“;
3. Įvertinti Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ informacijos apimtį ir jos analizės galimybes galvos bei pečių lanko ir rankos traumų analizės pavyzdžiu Kauno mieste.
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Nelaimingų atsitikimų ir traumų problema Lietuvoje ir pasaulyje
Pastaraisiais metais traumatizmas tapo sudėtinga socialine ir ekonomine problema. Vykdant traumatizmo prevenciją, visapusiškai analizuojama mūsų valstybėje susidariusi situacija, remiantis gautais duomenimis ieškoma naujų ir efektyvių šios problemos sprendimų (10).
Šiuo metu Europos Sąjungos (ES) šalyse socialiniai ekonominiai nuostoliai dėl traumų labai dideli, nes kiekvienais metais žūsta apie 50 tūkst. ir sužalojama apie 1,5 mln. žmonių, dauguma jų darbingo amžiaus (7). Sveikatos nuostoliai Lietuvoje nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų (NAAT) taip pat labai dideli. Valstybinėje darbo inspekcijoje kasmet užregistruojama apie 6 tūkst. su darbu susijusių nelaimingų atsitikimų (11).
Literatūros šaltiniuose „nelaimingas atsitikimas“ – neplanuotas ir nekontroliuojamas įvykis, kurio metu asmens, objekto, radiacijos arba tam tikros medžiagos poveikis ar atoveiksmis sąlygoja traumą arba galimybę jai įvykti (12); „nelaimingas atsitikimas“ – nepriklausantis nuo žmogaus valios arba veiklos, žalingas jam arba gamtai įvykis. Trauma – (gr. trauma, kilm. traumatos – žaizda, pažeidimas) išorinio veiksnio sukeltas organizmo organų ar audinių sužalojimas arba stiprus psichinis sukrėtimas (13).
Traumatizmas – traumų visuma, kurios periodiškai kartojasi esant tam tikroms aplinkybėms tose pačiose gyventojų grupėse ir tam tikru laikotarpiu. Traumos dažniausiai vadinamos nelaimingais atsitikimais ir klaidingai suprantamas žmogaus traumavimo faktas – trauma. Tokia painiava kliudo problemos esmės suvokimui ir jos profilaktikai (14).
Traumos skirstomos į tyčines ir netyčines. Tyčinės traumos gali būti kitų asmenų sukeltos traumos (žmogžudystės) bei į save nukreipti veiksmai (savižudybės). Taip pat tyčinėms traumoms priskiriamos ir karo ar teroro aktų metu patirtos traumos. Netyčinės traumos klasifikuojamos pagal jų atsiradimo aplinkybes: apsinuodijimas, paskendimas, nudegimas, kritimas, transporto trauma ir kitos. Skirstant traumas į tyčines ir netyčines, akcentuojamos ne traumų pasekmės, bet įvykiai ar aplinkybės, sukeliančios traumą (15).
Traumos, dėl kurių netenkama 33 proc. ir daugiau nuolatinio bendro darbingumo, priskiriamos sunkioms traumoms (16).
Šalies socialinę bei ekonominę situaciją, teisėtvarkos ir teisėsaugos būklę labiausiai atspindi NAAT statistika. Dėl įvairių nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų, patirto smurto, bandymų nusižudyti Lietuvoje į sveikatos priežiūros įstaigas kasmet kreipiasi apie 400 tūkstančių žmonių ir daugiau kaip 5000 miršta. Dėl NAAT daugiausia miršta jauni žmonės. Apie du trečdaliai 15-44 metų vyrų ir vienas trečdalis šio amžiaus moterų miršta nuo traumų. Priešlaikin i ų mirčių nuo NAAT rodiklis, t. y. mirusių darbingo amžiaus (15-59 metų) žmonių dalis, palyginti su visais mirusiais suaugusiais gyventojais, yra labai didelis (5).
Mirčių nuo NAAT struktūroje iki 1992 m. vyravo transporto traumos ir savižudybės; šioje ligų klasėje jos sudarė beveik pusę mirties priežasčių. Nuo 1992 m. pradėjo vyrauti savižudybės. 2002 m. beveik du kartus daugiau vyrų nusižudė, negu žuvo eismo nelaimėse. Kiti NAAT sudarė mažesnę mirčių dalį, pvz., 2002 m. nusižudė 44,7 proc., transporto įvykių metu žuvo 23,9 proc., nuskendo 11,8 proc., apsinuodijo alkoholiu 12,0 proc., buvo nužudyti 7,1 proc., žuvo kituose įvykiuose. Mirtingumas nuo NAAT per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį kito netolygiai: iki 1994 m. (didžiausių socialinių ekonominių permainų metais) didėjo, nuo 1995 m. ėmė mažėti, tačiau 2000 m. dar buvo didesnis (138,32/100 000 gyv.) negu 1990 m. (124,5/ 100 000 gyv.). 2002 m. mirtingumo rodiklis dar padidėjo iki 148,32/ 100 000 gyv. Šio padidėjimo negalima sieti vien su visuotinio gyventojų surašymo metu nustatytu mažesniu gyventojų skaičiumi. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, gyventojų Lietuvoje buvo 6 proc. mažiau, negu buvo skelbiama iki surašymo, o mirtingumo nuo NAAT rodiklis 2002 m., palyginti su 2000 m., padidėjo (2000 m. – 138,32/100 000 gyv., o 2002 m. 148,32/100 000 gyv. ) (17).
Panašiai kito mirtingumas nuo savižudybių, transporto traumų ir žmogžudysčių. Tik nuo transporto traumų mirtingumas pradėjo mažėti anksčiau (nuo 1990 m.), o mirtingumo nuo savižudybių ir žmogžudysčių teigiami poslinkiai pastebėti tik nuo 1995 metų. 2002 m. mirtingumas nuo transporto traumų, savižudybių ir žmogžudysčių, palyginti su ankstesniais metais, kito nežymiai (17).
2002 m. vyrų ir moterų mirtingumas kito panašiai, tačiau vyrai nuo visų NAAT žuvo apie 4 kartus, o nuo savižudybių - net 6 kartus dažniau negu moterys. Didžiausias vyrų ir moterų mirtingumo skirtumas nustatytas 25-44 metų amžiaus grupėje (apie 9 kartus). Vyrų mirtingumo kreivė staiga kyla sulaukus 15-24 metų, 35-54 metų amžiaus grupėje mirtingumo rodiklis padvigubėja, iki 45-54 metų jis toliau didėja ir tik nuo 55-64 metų
amžiaus, t.y vyresnio amžiaus grupėje, pradeda mažėti. Moterų mirtingumas nuo NAAT pagal amžių didėja tolygiai (17).
Nerimą kelia kaimo gyventojų padėtis. Amžiaus atžvilgiu standartizuoti Lietuvos kaimo gyventojų mirtingumo nuo NAAT rodikliai 2 kartus didesni negu miesto gyventojų (17).
Mirtingumas nuo NAAT Lietuvoje yra daug didesnis negu Centrinės ir Rytų Europos bei ES šalyse. Lietuvos standartizuotas mirtingumo nuo NAAT rodiklis 2002 metais – 148,32/100 000 gyv., o ES šalyse šis rodiklis buvo 44,21/100 000 gyv. t.y. beveik 3 kartus mažesnis. Dar labiau skiriasi mirtingumas nuo savižudybių. Lietuvoje šis rodiklis 4 kartus didesnis negu ES šalyse (Lietuvoje – 44,7/100 000 gyv., ES – 11,64/100 000 gyv.). Mirtingumas nuo transporto traumų 2002 m. buvo 2 kartus didesnis negu ES šalyse (Lietuvoje – 23,9/100 000 gyv., ES – 10,67/100 000 gyv.) (18,19).
Sparčiai besivystant chemijos pramonei, vis aktualesnis tampa saugus cheminių medžiagų naudojimas ir visuomenės sauga nuo galimo toksinio cheminių medžiagų poveikio darbe ir buityje. Dažniausiai Lietuvos žmonės apsinuodija medikamentais ir alkoholiu bei kitomis cheminėmis medžiagomis (5).
Oficialiai pateikiama apsinuodijimų statistika nėra tiksli. Ji priklauso nuo diagnostikos galimybių, kurios nevienodos skirtingo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Statistiką lemia esama apmokėjimo už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas sistema. Neretai lėtiniai bei su priklausomybės ligomis susiję apsinuodijimai į statistiką nepatenka, nes pacientams diagnozuojami lėtiniai atskirų organų ar jų sistemų susirgimai (5).
Net 79 proc. visų apsinuodijimų Lietuvoje sudaro apsinuodijimai alkoholiu. Likusią apsinuodijimų dalį sudaro apsinuodijimai medikamentais, cheminėmis medžiagomis (korozinėmis medžiagomis, pesticidais, buitinės chemijos preparatais), maistu ir kosmetikos priemonėmis bei narkotinėmis medžiagomis (17).
Eismo traumos - susirūpinimą kelianti problema daugelyje valstybių. Žodžiai eismo įvykis įvairiomis kalbomis skamba skirtingai, tačiau jų pasekmės vienodai skaudžios tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek Rusijoje ir kitur. Eismo nelaimėse pasaulyje kasmet sužalojama apie 15 milijonų žmonių, apie 0,5 milijono žmonių žūsta (20). Mirtys ir ilgalaikiai kūno sužalojimai įvairiose šalyse paliečia nuo 5 proc. iki 20 proc. visų gyventojų (14).
Daugelyje šalių eismo įvykiai yra valstybinio masto problema. Išanalizavus Europos Bendrijos komisijos duomenis, pateiktus pristatant Kelių eismo saugumo padidinimo Europos Bendrijoje programą 1997-2001 metams, matyti, kad kiekvienais metais Europoje autoavarijose
žūsta maždaug 45000 ir sužeidžiama 1,6 milijono žmonių. Vidutiniškai kas trečias europietis vieną kartą gyvenime hospitalizuojamas dėl autoavarijoje patirtos traumos (21).
ES šalyse vidutinis metinis užregistruotų eismo nelaimių, kurių metu kas nors buvo sužalotas, paplitimas yra 340/100000 gyv. Mirtingumo nuo traumų rodikliai Rytų regione yra du kartus didesni nei Vakarų Europos. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) per metus žūsta apie 50 tūkst. žmonių, o sužeidžiama apie 35 - 40 kartų daugiau, Vokietijoje kasmet žūsta apie 14 tūkst. žmonių, Prancūzijoje - apie 11-14 tūkst. (22).
Autotraumatizmo problema neaplenkia nei vienos šalies. Ši problema itin aktuali besivystančiose šalyse. Joms kasmet tenka apie 76 proc. visų pasaulyje dėl transporto traumų ištinkančių mirčių (23,24). Žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičius, tenkantis vienam milijonui automobilių, Lietuvoje yra 3 – 8 kartus didesnis nei ES šalyse, o žuvusiųjų skaičius, tenkantis 1 mln. gyventojų 2 – 3 kartus viršija Vakarų Europos šalių rodiklius (1 pav.). Žuvusiųjų skaičius, tenkantis 100 (14 – 19/ 100) sužeistųjų, Lietuvoje 4 – 10 kartų viršija analogiškus užsienio šalių rodiklius (25,26). 0 50 100 150 200 250 Norv egija Angl ija Šved ija Olan dija Dani ja Šveic arija Suom ija Vokie tija Islan dijaAirija Aust rija Veng rija Pran cūzij a Čekij a Ispa nija Lenk ija Portu galijaEstija Liuk senb urga s Gra ikija Liet uva Latv ija
1 pav. Žuvusiųjų skaičius, tenkantis 1 mln. gyventojų Europos šalyse 2001 m.
Lietuvai integruojantis į Vakarų Europos ekonominę erdvę, sparčiai kinta šalies transporto sistema. Dinamiškas automobilių skaičiaus ir pervežimų poreikio kitimas sąlygoja eismo intensyvumo augimą. Per 1990-2002 metus Lietuvoje eismo įvykiuose žuvo 10 418 žmonių, 77 593 buvo sužaloti (27).
Eismo įvykių metu patirtos traumos yra labai sunkios: laikoma, kad vienam žuvusiam tenka trys likę invalidais. Nuo 1990 iki 2002 metų Lietuvoje žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, taigi invalidų per tuos metus dėl eismo įvykių padaugėjo 30 tūkst. (28). Statistika tiksliai neparodo, kiek įvyksta autoavarijų, kuriose eismo dalyviai sužeidžiami lengvai, kiek įvyksta techninių autoavarijų, dėl kurių patiriama didelių materialinių nuostolių (29).
Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija (VMSEK) 2002 m. pirmą kartą invalidais pripažino 31351 asmenį. Pirminio invalidumo struktūroje pagal nozologines ligų grupes vyravo kraujotakos sistemos ligos 27,3 proc., jungiamojo audinio ir skeleto -raumenų sistemos ligos - 17,2 proc., navikai - 14,8 proc., traumos, apsinuodijimai ir kiti išorinių priežasčių padariniai - 8,2 proc., psichikos ir elgesio sutrikimai - 8,2 proc. 2002 m. dėl traumų pirmą kartą invalidais buvo pripažinti 2555 asmenys.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos(SODROS) duomenimis, dėl nelaimingų atsitikimų buityje nuo 1999 m. nedarbingumo rodiklis didėjo ir 2002 m. buvo 47,0/1000 apdraustųjų. Dėl nelaimingų atsitikimų darbe 2002 m. nedarbingumo rodiklis – 2,8/1000 apdraustųjų, kelyje į darbą – 1,9/1000 apdraustųjų (30).
3.2. Duomenų registrai Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje yra įsteigti Vėžio, Cukrinio diabeto, Širdies ir kraujagyslių ligų, Tuberkuliozės, Gimimo ir kiti registrai. Išsamiau apibūdinsime Vėžio registrą Lietuvoje, kuris įsteigtas 1957 m. Nuo 1993 m. Vėžio registras yra Tarptautinės registrų asociacijos narys. Pastaruoju metu Vėžio registras yra Onkologijos instituto padalinys, kaupiantis duomenis apie susirgimus piktybiniais navikais bei mirtis nuo jų. Vėžio registras - tai populiacinis registras, kurio tikslas - užtikrinti duomenų apie piktybinius navikus kaupimą nacionaliniu lygiu. Vėžio registre funkcionuoja informacinė sistema, veikianti personalinių kompiuterių tinklo pagrindu. Joje išskiriamos šios informacinės posistemės:
• asmens duomenų (formų Nr.090/a ir Nr.109/a pagrindu); • sergamumo piktybiniais navikais (klinikiniai duomenys);
• mirtingumo nuo piktybinių navikų (klinikinių duomenų papildymas ir informacija apie gyvybinį statusą);
• metinių ataskaitų (statistinės, formos F12 ir F24).
Duomenys apie piktybinius navikus bei mirusius onkologinius ligonius kaupiami kompiuterinėje duomenų bazėje, kuri buvo sukurta 1990 metais. Registro duomenų bazė formuojama panaudojant Sveikatos sistemos apskaitos dokumentus: „Pranešimas apie pirmą kartą nustatytą piktybinio naviko diagnozę” (forma Nr.090/a) bei „Medicininis mirties liudijimas” (forma Nr.106/a).
Šiuo metu Vėžio registras disponuoja informacija apie onkologines ligas Lietuvoje nuo 1978 metų. Nuo 1998 m. Vėžio registre kaupiami duomenys apie navikus in situ (C00-C97 ir D00-D09) bei neaiškios ir nežinomos eigos navikus (D37-D48), kurie ICD-O trečiojoje redakcijoje priskiriami piktybiniams. Navikai koduojami vadovaujantis TLK-10 apibrėžtais principais. Vėžio registras atsakingas už ataskaitinių metinių formų apie pirmą kartą nustatytus piktybinius navikus (Nr. 12) bei onkologinių ligonių kontingentus (Nr. 24) parengimą. Vėžio registre, atsižvelgiant į pasaulinę piktybinių navikų registracijos praktiką, taip pat yra koduojama navikų topografija ir morfologija. Diagnozės, ICD-O-3 naviko topografijos ir morfologijos kodavimui nuo 1998 m. Vėžio registras naudoja TLK-10. ICD-O-3 topografijos kodai apima kategorijas C00-C80, adaptuotas topografijos kodavimui pagal TLK-10.
Atsižvelgdamas į Tarptautinio Vėžio Tyrimo Centro rekomendacijas, nuo 2002 m. Vėžio registras pradėjo fiksuoti ne tik naviko morfologinę formą, bet ir jo diferenciacijos laipsnį. Daugybinių navikų registracijos taisyklės Vėžio registre tai pat atitinka Tarptautinio Vėžio
Tyrimo Centro rekomendacijas. Susirgimo daugybiškumą paprastai nurodo gydytojas, rašantis pranešimą. Visi atvejai papildomai sutikslinami su duomenimis Vėžio registro duomenų bazėje.
Nuo 1998 m. registre įdiegta CHECK programa, parengta Tarptautiniame Vėžio Tyrimo Centre ir plačiai naudojama kitų pasaulio šalių vėžio registruose. Ji atlieka patikrinimą pagal šiuos parametrus: amžius, lytis, topografija, morfologija; atskiria įrašus su mažai tikėtinomis ar neįmanomomis lokalizacijos ir histologijos kombinacijomis.
Vėžio registras, užtikrindamas piktybinių navikų registraciją populiaciniu lygiu, dalyvauja ir organizacinėje-metodinėje sveikatos priežiūros paslaugų įvertinimo, tobulinimo, planavimo bei apskaitos veikloje (31).
3.3. Traumų registrai pasaulyje: jų privalumai ir trūkumai
Traumų registrai yra potencialus duomenų šaltinis, įgalinantis kiek įmanoma labiau apsaugoti visuomenę nuo traumų. Kaip ir kitų ligų registrai, traumų registrai paprastai kaupia duomenis, juos saugoja, siekia fiksuoti etiologinius veiksnius, demografines charakteristikas, pacientų diagnozes ir taikytus gydymo būdus, klinikines išeitis asmenų, atitinkančių tam tikrus kriterijus (32,33).
Siekdami suvienodinti traumų registrų standartus, kaupimo būdus ir informaciją, Europos šalių traumų registrų specialistai siekia išleisti rekomendacijas dėl duomenų apie sunkias traumas unifikavimo (suvienodinimo), apimant ne tik hospitalines, bet ir kitas traumas. Specialistai teigia, kad kuriant registrą pagrindiniai dalykai, kuriuos reikia apsvarstyti: duomenų bazės struktūros sukūrimas; terminai ir apibrėžimai; traumos pobūdžio įvertinimas; traumos aplinkybių įvertinimas; paciento charakteristikos; traumos išeitis; etiniai aspektai; metodologinė ir techninė dokumentacija (32,33).
Ligos registras yra duomenų bazė, į kurią patenka tam tikrus kriterijus atitinkantys asmenys, ir kuriuose kaupiama tam tikra informacija apie šiuos asmenis. Demografiniai ir medicininiai duomenys čia renkami sistemingai, priklausomai nuo iš anksto nustatytų registro tikslų. Daugelyje šalių vieni tiksliausių ir seniausių registrų tipų yra mirčių registrai. Tačiau šie registrai suteikia labai nedaug informacijos apie tai, kokios ligos yra svarbiausios populiacijoje ir kaip efektyviai yra panaudojamos sveikatos priežiūros lėšos. Todėl registrai, kaupiantys duomenis apie ne letalius įvykius, gali suteikti žymiai daugiau informacijos apie tam tikros ligos paplitimą populiacijoje ir jos išeitis (32,33).
Kiekviena šalis duomenis apie traumas renka įvairiais būdais ir metodais. Anglijoje apie 1990 m. pradėti rinkti traumų duomenys iš įvairių Anglijos ligoninių. Šiuo metu TARN (Trauma Audit & Research Network) traumų registras apima beveik pusę iš 300 skubiosios medicinos pagalbos įstaigų Anglijoje. Dalyvaujančioms ligoninėms pateikiamos ataskaitos (kas mėnesį ir kas ketvirtį), kuriose figūruoja tiek traumų išeičių statistika, tiek ir išgyvenamumas, traumų sunkumas ir pan. Pagal šiuos duomenis galima argumentuoti, kurioms skubiosios pagalbos įstaigoms reikia didesnio finansavimo, kurioms mažesnio, tačiau vyriausybė vis delsia atsižvelgti į šios duomenų bazės gaunamus rezultatus, apeliuodama į nepakankamą duomenų validumą ir registro dizainą (32,33).
Danai iš Rigshospitalet traumų centro (Kopenhagoje) pasinaudojo anglų TARN (Trauma Audit & Research Network) metodika ir pritaikė ją savo šalyje. Traumų koordinatoriai siekia, kad kiek įmanoma daugiau informacijos turi būti surenkama dar pacientui būnant ligoninėje ir deda visas pastangas užtikrinti duomenų apie pacientą konfidencialumą (32).
Škotijos specialistai, siekdami pagerinti pacientų, patyrusių sunkias traumas, gydymą, 1992 m. pradėjo valstybinį auditą (Scottish Trauma Audit Group-STAG). Įtraukta daugiau nei 95 proc. įstaigų, registre – 47 tūkst. pacientų. STAG specialistai teigia, kad registro sėkmės garantas – įvairių specialybių gydytojų, dirbančių su trauminiais pacientais, bendradarbiavimas bei geri gydymo įstaigų tarpusavio ryšiai. Šis registras finansuojamas vyriausybės, duomenys naudojami nustatant prioritetines veiklos sritis ir regionus. Pagrindinės registro problemos, kurias įvardijo specialistai: traumų klasifikacijos metodologiniai trūkumai; klinikinių rodiklių įvertinimo skirtumai (subjektyvumas) (32).
Švedijoje traumų registrų specialistai teigia, kad svarbu turėti tikslius ir patikimus duomenis, todėl reikia tinkamai apmokyti registro personalą; užtikrinti medicininės dokumentacijos tikslumą. Švedijos traumų registras (Kvittra) apima šias kryptis: medicininių išeičių vertinimą, kokybės užtikrinimą ir gerinimą, mokslinius tyrimus, traumų profilaktiką, priežiūros planavimą, išteklių panaudojimą. Švedijos specialistai, kuriant traumų registrą, rekomenduoja kiek įmanoma supaprastinti duomenų įvedimą (33).
Australijoje, Kvynslendo traumų registras yra vienas svarbiausių elementų siekiant kontroliuoti, sumažinti ir užkirsti kelią traumoms ir sunkiems sužeidimams. Skubi pagalba sunkiai sužeistam pacientui optimaliu atveju prasideda jau traumos metu, apimdama ikihospitalinę intervenciją, transportavimą, skubios pagalbos specialistų apžiūrą ir stacionarinę pagalbą (8,34). Kvynslendo traumų registras apima daug kintamųjų, pradedant paciento demografiniais duomenimis ir baigiant traumos sunkumu ir išeitimi. Registras pateikia mėnesines
ir metines ataskaitas kiekvienai gydymo įstaigai. Šie duomenys pasižymi specifiškumu. Metinėse ataskaitose yra pateikiama visos valstijos apžvalga. Specialistai teigia, kad Kvynslendo traumų registro koduojamų duomenų tikslumas yra pakankamai aukštas užtikrinant duomenų kokybę pagal mokslo, audito ir priežiūros poreikius (8,34).
JAV traumų registrai apsiriboja sunkiomis traumomis. Dažniausiai traumų registrai naudojami traumų priežiūrai stebėti ir vertinti. Registrai, kuriuose dalyvauja keletas gydymo įstaigų, dažniausiai apima tam tikrą geografinį regioną (kai kurie – valstiją), kuriame yra bendra traumų sistema (finansavimas, administravimas, planavimas ir kt.). Tačiau traumų registrai neapima visų trauminių įvykių populiacijoje. Pirma, registruose dalyvauja ne visos gydymo įstaigos, dažniausiai tik traumų centrai, o kartais ir jie ne visi. Antra, traumos, kurioms nereikia hospitalizacijos, į tokius registrus nepatenka. Jungtinėse Valstijose vis labiau skatinama kaupti duomenis apie traumas. Vienas iš svarių argumentų – išeičių apskaita (32,33).
Traumų registrų atsiradimą visų pirma skatino skubiosios medicinos pagalbos tarnybos bei traumų priežiūros specialistai. Pirmasis traumų registras JAV buvo įdiegtas 1969 m. Ilinojuje – Kuko apygardos ligoninės traumų registras. Pagrindinis argumentas buvo traumų priežiūros kokybės stebėsena. Tačiau šie registrai yra gana brangūs ir sunkiai įgyvendinami daugelyje besivystančių šalių (32,33). Toliau bus pateikiama JAV traumų registrų apžvalga, jų nauda ir apribojimai, tolesnės raidos galimybės.
Oklahomos (JAV) traumų registras apima išsamią informaciją apie kiekvieną traumos atvejį, patekusį į šią duomenų bazę. Čia kaupiami tokie duomenys: demografiniai (lytis, amžius, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta ir kt.), įvykio data ir laika, laikas, kada atvyko greitoji pagalba, kada atvežtas į reanimaciją, operuotas ir pan.; traumos sunkumas, fiziologinės reakcijos į traumą, paciento elgesys, traumos išeitis, išrašymas iš gydymo įstaigos, diagnozės. Į šį registrą įtraukiami pacientai, patyrę sunkesnes traumas ir turintys didesnę tikimybę numirti arba tapti neįgaliais visam gyvenimui. Be to, sveikatos priežiūros išlaidos sunkių traumų atvejais yra nepalyginamai didesnės. Šiuo metu įtraukti į registrą ir analizuoti duomenis apie daugiau nei 25 tūkst. atvejų yra finansiškai neįmanoma. Tačiau tuo atveju, jeigu duomenų bazė orientuojasi į vidutiniškas ir sunkias traumas, duomenų analizė suteikia daugiau vertingos informacijos. Dažniausiai traumų registras fiksuoja mirčių nuo traumų atvejus, hospitalizaciją, taikytą gydymą, diagnozę. Traumų registre turėtų dalyvauti visos įstaigos, teikiančios skubiąją medicinos pagalbą pacientams, patyrusiems traumas. Tokiose įstaigose turi būti išsami traumų duomenų bazė. Kiekviena įstaiga savo duomenų bazę gali naudoti vidaus kokybei gerinti, sėkmingam išteklių panaudojimui,
moksliniams tyrimams bei ruošiant ataskaitas. Jeigu jos užtikrina duomenų apie pacientą konfidencialumą, įstaigos gali dalintis savo traumų registrų informacija su kitomis įstaigomis, siekdamos atlikti regioninę ar valstybinę traumų analizę (9).
Kanados Valstybinis traumų registras (National Trauma Registry, NTR) kaupia ir pateikia informaciją apie traumas. Duomenys gaunami iš ligoninių sergamumo duomenų bazės (Hospital Morbidity Database) bei provincijų traumų registrų ir traumų centrų visoje Kanadoje. Yra trys duomenų komplektai (kaip ir Ontarijuje):
• Minimalusis komplektas (Minimum Data Set, MDS) apima demografinius, diagnostinius ir procedūrinius duomenis apie visus kreipimusis dėl traumų į įstaigas, suteikiančias skubiąją medicinos pagalbą Kanadoje;
• Išsamusis komplektas (Comprehensive Data Set, CDS) turi duomenis apie pacientus, hospitalizuotus dėl sunkių traumų;
• Mirties komplektas (Death Data Set, DDS), kol kas dar neįgyvendintas, apims duomenis apie visas mirtis Kanadoje dėl traumų (35).
Pensilvanijos valstijos (JAV) Traumų sistemos fondas kaupia tokius duomenis apie traumas: demografiniai rodikliai; trauminio įvykio data, laikas, priežastis, lokalizacija, naudotos apsaugos priemonės; ankstesnės ligos; gyvybės palaikymo sistemos panaudojimas; greitosios pagalbos informacija; reanimacijos duomenys; klinikiniai duomenys ir procedūros; alkoholio ar narkotikų vartojimas iki traumos; anatominės diagnozės ir traumos sunkumo rodiklis; traumos išeitis (35).
Masačūsetso traumų registro tikslas - kaupti duomenis, teikti ataskaitas ir analizuoti informaciją apie traumas patyrusius pacientus, siekiant pagerinti traumų priežiūros kokybę. Šis registras siekia užtikrinti, kad kiekvienas traumos pacientas turėtų vienodai geras galimybes gauti kokybišką traumų priežiūrą, vengiant sveikatos paslaugų kokybės skirtumų. Taip pat registras įgalina optimizuoti traumų išteklių paskirstymo situaciją. Registro duomenų šaltiniai - į sistemą įtrauktų gydymo įstaigų duomenys, traumų centrų duomenys, medicininės apžiūros duomenys. Rodikliai (Revised Trauma Score, Abbreviated Injury Scale) įgalina traumų fiziologinį ir anatominį palyginimą. Be to, tokie rodikliai leidžia palyginti skirtingų registrų duomenis. Išeičių stebėsena parodo ypatingus atvejus, pvz. išgyvenamumą sunkių traumų atvejais arba mirštamumą nuo lengvų traumų. Sutrumpinta traumų skalė (Abbreviated Injury Scale, AIS/ISS) yra labiausiai paplitęs rodiklis, leidžiantis įvertinti traumos sunkumą anatominiu požiūriu. Šis rodiklis koreliuoja su mirtingumu. Trauma vertinama kaip sunki tuomet, kai rodiklio reikšmės yra
didesnės nei 15. Anatominių pažeidimų sunkumas paprastai nesikeičia, pacientui patekus į traumų priežiūros sistemą. Peržiūrimas traumų rodiklis (Revised Trauma Score, RTC) yra „klinikinė” trauminio paciento būsenos išraiška. Šis rodiklis nėra toks pastovus, kaip AIS/ISS, ir keičiasi pacientui suteikiant vienokią ar kitokią traumų priežiūrą. Pagal šį rodiklį sunki trauma yra tada, kai reikšmės mažesnės už 11 (36).
Kaip pavyzdį, pateikiame JAV išsamiai išnagrinėtą Valstybinę traumų duomenų bazę. Nuo 1989 metų Amerikos chirurgų kolegija (American College of Surgeons, ACS) pareiškė, kad reikia stiprios, visą šalį apimančios traumų priežiūros sistemos, ir tam reikia sukurti Valstybinę traumų duomenų bazę (National Trauma Data Bank, NTDB). Šią bazę sukūrė ACS traumų komitetas, skubios medicininės pagalbos organizacijos, valstybinės įstaigos ir kiti suinteresuoti subjektai (37).
Šiuo metu bazė apima 730 tūkst. atvejų iš 268 traumų centrų 36 JAV valstijose ir teritorijose. Duomenų prašoma kasmet žiemą arba pavasarį, duodant pakankamai laiko jiems pateikti, kadangi metinė ataskaita yra pateikiama spalio mėnesį. Duomenų bazę moksliniais tikslais naudoja daug tyrėjų (37).
Tikslai ir uždaviniai
• Pagerinti pacientų priežiūros kokybę.
• Teikti informaciją apie traumų priežiūrą ir pagalbos parengtumą. • Vystyti traumų ir jų išeičių vertinimo metodikas.
• Teikti informaciją apie traumų priežiūros gerinimo galimybes ir paciento saugumą. Privalumai
• Duomenų bazė yra didžiausia JAV. • Dalyvavimas nemokamas.
• Dalyvavimas nekontraktinis (nepasirašomos sutartys).
• Metinės ataskaitos pateikiamos nemokamai, PDF ir PowerPoint forma. • Duomenys prieinami moksliniams tyrimams.
• Pateikiamos gairės kiekvienai dalyvaujančiai sveikatos priežiūros įstaigai. • Įdiegta duomenų kokybės gerinimo programa.
• Duomenys patikimi, saugūs ir anonimiški. Dalyviai
• Atskirų valstijų traumų registrai. Duomenys apie sveikatos priežiūros įstaigą:
• lovų suaugusiems skaičius; • lovų vaikams skaičius;
• lovų, skirtų traumų pacientams, skaičius; • ar įstaigoje atliekama akademinė veikla.
Atvejo komplikacijos: komplikacijos kodas; komplikacijos aprašymas. Demografiniai duomenys: gimimo data; amžius; lytis; rasė; tautybė.
Diagnozės įrašai: diagnozė pagal TLK-9; diagnozės aprašymas; traumos sunkumo rodiklis ir kt. Diagnozės statistika: traumos sunkumo rodiklis (Total Injury Severity Score); išgyvenamumo tikimybė.
Greitosios pagalbos duomenys: atvykimo į ligoninę data ir laikas; ar chirurgas atvyko laiku; atvykimo metu: kraujospūdis, kvėpavimo dažnis, temperatūra, pilvo apžiūra; Glazgo skalės komponentai (akių, verbalinis, motorinis); Glazgo komos skalė; alkoholis kraujyje; ar vartotos narkotinės medžiagos; suteikta pagalba ir kt.
Nukreipimas į kitą įstaigą: jeigu toks buvo. Intubacija: jos lokalizacija ir tipas.
Traumos išeitys: hospitalizacijos trukmė; maitinimo rodiklis; lokomocijos rodiklis; ekspresijos rodiklis; ar taikyta ventiliacija (ir kiek laiko); FIM rodiklis; išrašymo arba mirties data; paslaugų apmokėjimas; išrašymo statusas.
Ligos iki trauminio įvykio. Procedūros iki hospitalizacijos.
Procedūriniai įrašai: TLK-9 procedūrinis kodas; procedūros aprašymas; procedūros data ir laikas; laikotarpis, praėjęs nuo hospitalizacijos iki procedūros (dienos, valandos, minutės).
Saugumo priemonės: kokios saugumo priemonės naudotos.
Traumos įvykio aprašymas: trauminio įvykio vieta; ar trauma susijusi su darbu; Glazgo skalės rodikliai (akių, verbalinis, motorinis); laikotarpis tarp trauminio įvykio ir hospitalizacijos; šalis, kurioje įvyko trauminis įvykis; traumos tipas (37).
Taigi, traumatizmas Lietuvoje - sudėtinga ir grėsminga socialinė, ekonominė bei darbinė problema, todėl jam mažinti būtinai reikia skirti daugiau dėmesio, negu buvo daroma iki šiol. Traumų registras būtų tinkamas įrankis siekiant traumų priežiūros sistemos optimizavimo,
užtikrintų, kad informacija apie traumas būtų kaupiama vieningoje sistemoje. Jis padėtų nustatyti, ar po traumos pacientas pateko tinkamu laiku į tinkamą vietą, kur jam suteikiama reikalinga bei kokybiška sveikatos priežiūra.
4. TYRIMO METODIKA
Įvairių pirminės informacijos šaltinių apie traumas turinys bei apimtis analizuoti, remiantis ambulatorinėse ir stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose, Greitosios medicinos pagalbos bei Medicininės socialinės ekspertizės komisijos pildomomis patvirtintomis apskaitos ir ataskaitų formomis (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9,10,11,12 priedai).
Atlikta įrašų apie kreipimusis dėl nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenų bazės ir Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ palyginamoji analizė. Iš Lietuvos sveikatos informacijos centro metinių ataskaitų, buvo gauti duomenys apie 2003 m. Lietuvos suaugusių (nuo 16 m.) gyventojų kreipimusis dėl nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų į ambulatorines sveikatos priežiūros įstaigas. Tokie pat duomenys buvo gauti ir iš Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“. Iš šių abiejų duomenų bazių buvo atrinkti ir palyginti įrašai apie visus nelaimingus atsitikimus, apsinuodijimus ir traumas 2003 m., kurių kodai TLK-10 S00-T99. Iš jų detaliau nagrinėjome šiuos dažniau pasitaikančius galvos (S00-S09), kaklo ir krūtinės (S10-S29), pilvo, juosmens, stuburo juosmeninės dalies ir dubens (S30-S39), pečių lanko ir rankos (S40-S69), klubo ir kojos sužalojimus (S70-S99), traumas apimančias keletą kūno sričių (T00-T07), terminius ir cheminius nudegimus (T20-T32) bei apsinuodijimus narkotikais, vaistais ir kt. medžiagomis (T36-T50). Įrašai atrinkti ir analizuoti visai Lietuvai ir pagal apskritis.
Iš Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ analizavome įrašų apie nelaimingus atsitikimus, apsinuodijimus ir traumas perimamumą iš stacionaro į ambulatorines gydymo įstaigas.
Detalesnei analizei apie Kauno miesto suaugusių gyventojų registruotas traumas iš Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ atrinkti 9264 identifikuoti įrašai apie galvos sužalojimus ir 15 393 apie pečių lanko ir rankos sužalojimus.
Duomenys sugrupuoti ir analizė atlikta pagal šiuos parametrus: asmens gimimo datą, gydymo įstaigą, diagnozės datą, gydymo trukmę, gydymo įstaigos profilį, galutinę diagnozę, gydymo baigtį, traumos lokalizaciją pagal TLK-10 ligos kodus: galvos sužalojimai (S00-S09), pečių lanko ir rankos sužalojimai (S40-S69).
Skaičiuoti sergamumo rodikliai 1000 gyventojų. Gyventojų skaičius gautas iš Statistikos departamento „Demografijos metraščio 2002”.
Statistinei duomenų analizei naudotas SPSS 11.00 versijos statistinės analizės paketas. Požymių priklausomybei įvertinti naudotas Chi kvadrato kriterijus (χ²) ir Stjudento (t) kriterijus. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai paklaidos tikimybė (p) < 0,05.
5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
5.1. Medicininės pagalbos teikimas ir duomenų registracija traumų atvejais Duomenų registracija apie asmenį, patyrusį traumą ir jam suteiktą medicininę pagalbą bei gydymą, vykdoma pildant tam tikras medicininės apskaitos formas. Privalomų sveikatos statistikos apskaitos ir kitų tipinių formų, pildomų sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašą ir saugojimo terminus bei apskaitą sveikatos priežiūros įstaigoje vykdo sveikatos priežiūros darbuotojai, pildydami Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintas apskaitos formas (38).
Įvykus nelaimingam atsitikimui, kurio metu patiriama trauma ar daugybiniai kūno sužalojimai, turi būti suteikta būtinoji pagalba. Patyrus traumą, medicininę pagalbą gali suteikti atvykusi Greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnyba (2 pav.). GMP gydytojas arba felčeris, apžiūrėjęs nukentėjusįjį ir įvertinęs jo būklę, pildo formą Nr. 110/a „Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę“ (1 priedas), formą Nr. 114-1/a „Pranešimas apie GMP siųstą ligonį” ir formą Nr. 114/a „Greitosios medicinos pagalbos ligonio siuntimas” (2 priedas). Jeigu pacientui reikalinga būtinoji medicinos pagalba, ji teikiama etapais: pirmiausia suteikiama pirmoji medicinos pagalba, po to – skubioji institucinė pagalba. Kiekviena asmens sveikatos priežiūros įstaiga pagal kompetenciją privalo užtikrinti (suteikti ir organizuoti) būtinąją medicinos pagalbą. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubioji medicinos pagalba yra kvalifikuota asmens sveikatos priežiūros paslauga, kurią teikia gydytojas arba gydytojas kartu su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais. Gydytojas, teikiantis skubiąją medicinos pagalbą, privalo raštu įforminti skubiosios pagalbos atvejį paciento dokumentuose: (gydymo stacionare ligos istorijoje (forma 003/a), asmens sveikatos istorijoje (forma 025/a), medicinos dokumentų išraše (forma 027/a), siuntime tirti, konsultuoti ir gydyti (forma 028/a) ir kt.), išsamiai aprašyti paciento būklę, atitinkamai motyvuoti ir pagrįsti skubiosios pagalbos teikimo indikacijas, nurodydamas pagalbos teikimo laiką (pradžią ir pabaigą) ir priskirdamas skubiosios pagalbos paslaugas atitinkamai kategorijai bei aprašydamas taikytus tyrimo ir gydymo metodus (3, 4, 5,6 priedai) (39).
Tuo atveju, kai nukentėjusysis jaučiasi pakankamai neblogai, pats vyksta į gydymo įstaigos ar traumatologijos punkto priimamąjį. Ligoniui atvykus į priėmimo skyrių pradedama pildyti „Asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelė” (forma 025-1/a-LK) (8 priedas). Ši forma pildoma visiems ligoniams, kurie neguldomi į stacionarą arba kai jų hospitalizavimo būtinybė nėra aiški. Ligonio apžiūros ir tyrimo metu gydytojai pildo medicininę
informaciją bei informaciją apie atliktas konsultacijas. Jeigu ligonis neguldomas į stacionarą, jį išleidžiantis gydytojas pabaigia pildyti formą. Jei ligonis guldomas į stacionarą, forma įklijuojama į formą Nr. 003 „Gydymo stacionare ligos istoriją“. Forma Nr. 066/A-LK „Išvykusio iš stacionaro asmens statistinė kortelė” (9 priedas) pildoma kiekvienam ligoniui, kuriam buvo suteikta stacionarinio gydymo paslaugų. Kortelės paso duomenys, siuntimo bei hospitalizavimo informacija pildoma priėmimo skyriuje. Kitus duomenis įrašo bei patikslina gydantis gydytojas, kai ligonis gydomas stacionare, o kortelę baigia pildyti ir pasirašo gydytojas, išleidžiantis ligonį iš stacionaro (40,41).
Jeigu asmuo patyręs traumą tik kitą dieną ar dar vėliau pasijunta blogai, jis kreipiasi į gydymo įstaigos, kurioje yra prisirašęs, bendrosios praktikos gydytoją. Registruojant ligonį pas gydytoją pradedama pildyti „Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelė“ (forma 025/A-LK) (4 priedas). Pradėta pildyti forma įregistruojama registratūros žurnale. Ambulatorinio gydymo ar tyrimo epizodas yra ligonio lankymasis ambulatorinio gydymo įstaigoje pas gydytoją dėl konkrečios priežasties (priežasčių). Forma pildoma kiekvienam naujam ambulatorinio tyrimo ar gydymo epizodui. Jei epizodas nesibaigia per 30 dienų, pildoma nauja forma, o sena pabaigiama.
Pasibaigus tiek ambulatoriniam, tiek stacionariniam gydymui ligoniui yra išduodama „Medicininė pažyma dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo instituciją“ (forma 094/a), kurią asmuo turi pristatyti į darbą, darbo biržą ar ugdymo instituciją (10 priedas).
Jeigu sužeidimas buvo sunkus ir nukentėjusysis mirė, paciento mirtį konstatuoja GMP gydytojas, felčeris arba kitas sveikatos priežiūros įstaigos specialistas. Medicininį mirties liudijimą (forma 106/a) gali išduoti gydęs gydytojas, apžiūrėjęs mirusįjį ir konstatavęs mirtį; kitas gydytojas, apžiūrėjęs mirusįjį ir konstatavęs mirtį; gydęs gydytojas, remdamasis medicinine dokumentacija ir mirusįjį apžiūrėjusio kito gydytojo išvada; patalogoanatomas, atlikęs autopsiją remdamasis išorine mirusiojo apžiūra (11 priedas).
Konstatavus sunkią traumą, dėl kurios netenkama 33 proc. ir daugiau nuolatinio bendro darbingumo, po 120 dienų nepertraukiamo gydymo, gydantis gydytojas pildo siuntimą į Medicininės socialinės ekspertizės komisiją (forma 088-1/a) (7 priedas). Ši komisija sprendžia kurią invalidumo grupę skirti nukentėjusiąjam.
2 pav. Medicininės pagalbos teikimas ir duomenų registracija traumos atveju TRAUMA Priėmimo skyrius Bendrosios praktikos gydytojas Stacionarinė gydymo įstaiga Ambulatorinė gydymo įstaiga GMP Vyksta pats Vyksta pats GMP Mirė Reabilitacija Ambulatorinė gydymo įstaiga Laikinas nedarbingumas Laikinas nedarbingumas Nuolatinis nedarbingumas MSEK MSEK Nuolatinis nedarbingumas Mirė Reabilitacija
Sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojas, pildydamas medicininės apskaitos formą, turi laikytis tam tikrų reikalavimų ir užpildyti visas reikiamas formos dalis. Medicininėje apskaitos formoje diagnozės rašomos pagal TLK – 10. Ligų klasifikacija - patologinių būklių, sugrupuotų pagal tam tikrus kriterijus, sąrašas. Svarbiausias Tarptautinės ligų klasifikacijos tikslas – užtikrinti sergamumo ir mirtingumo duomenų sistemingą registravimą, analizę, interpretaciją ir palyginimą, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje, vietovėje ir kada tai daroma.TLK pagrindas yra triženklis kodas. Tai privalomas kodavimas, pateikiant informaciją PSO mirtingumo duomenų bazei bei tarptautiniams duomenų palyginimams. Keturženklis kodas nėra privalomas tarptautiniame lygyje, tačiau kaip integralinė TLK dalis jis rekomenduojamas gilesnei duomenų analizei (42).
Išanalizavome medicininiuose apskaitos dokumentuose nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų kodavimą. TLK – 10 nelaimingi atsitikimai, apsinuodijimai ir traumos koduojamos pagal
1. Medicininius išorinių priežasčių padarinius (S00-T98); 2. Išorines priežastis (V01-Y98);
V01-Y98 kodais klasifikuojami įvykiai ir aplinkybės, kurios yra sužalojimo, apsinuodijimo ar kito nepalankaus poveikio priežastys (1 lentelė).
1 lentelė. Sergamumo ir mirtingumo išorinių priežasčių kodavimas pagal TLK-10. TLK-10 kodas Sergamumo ir mirtingumo išorinės priežastys
V01-V99 Transporto įvykiai
W00-W59 Kitos išorinės atsitiktinių sužeidimų priežastys W50-W64 Gyvų jėgų sukeltas mechaninis poveikis W65-W74 Atsitiktinis paskendimas
W75-W84 Kitoks atsitiktinis kvėpavimo sutrikdymas
W85-W99 Elektros srovės, radiacijos ir ekstremalios aplinkos oro temperatūros bei slėgio poveikis
X00-X09 Dūmų, gaisro ir liepsnos poveikis
X10-X19 Sąlytis su karščiu ir karštomis medžiagomis X20-X29 Sąlytis su nuodingaisiais gyvūnais ir augalais X30-X39 Gamtos jėgų poveikis
X40-X49 Atsitiktinis apsinuodijimas kenksmingomis medžiagomis ir jų poveikis
X50-X57 Persitempimas, bastymasis (kelionės), nepritekliai X58-X59 Kitų nepatikslintų veiksnių atsitiktinis poveikis X60-X84 Tyčiniai susižalojimai
Y35-Y36 Teisėtas jėgos panaudojimas ir karinės operacijos Y40-Y84 Medicinos ir chirurginės pagalbos komplikacijos
Y85-Y89 Išorinių sergamumo ir mirtingumo priežasčių padariniai Y90-Y98 Papildomi faktoriai, susiję su sergamumo ir mirtingumo
priežastimis, klasifikuojamomis kitur
Kai taikomas šis kodas, numatoma, kad dar turi būti panaudotas kodas, rodantis būklės pobūdį (S00-T98).
Tačiau sveikatos priežiūros praktikoje, medicininiuose apskaitos dokumentuose nelaimingi atsitikimai, apsinuodijimai ir traumos dažniausiai koduojamos pagal medicininius padarinius, o pagal išorines priežastis NAAT koduojami tik keliose medicininės apskaitos formose (pvz.: Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (forma 110/a); Medicininiame mirties liudijime (forma 106/a)). Kituose apskaitos dokumentuose naudojami skirtingi traumų priežasčių kodai arba visiškai nenaudojami. Pavyzdžiui, Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje (forma 025/a-LK) traumos priežastis koduojama: 1. Transporto įvykis; 2. Trauma, siejama su darbu; 3. Trauma viešoje vietoje (išskyrus transporto įvykius); 4. Trauma buityje; 5. Trauma organizuotuose sporto renginiuose; 6. Trauma ugdymo ir mokymo institucijose; 7. Tyčinis susižalojimas; 8. Pasikėsinimas; 9. Kitos ir nepatikslintos traumos. Esant nevienodam išorinių priežasčių kodavimui, nėra galimybės išsamiau analizuoti situaciją, priežastis, apjungti ir palyginti įvairią registruojamą informaciją apie NAAT. Todėl norint sužinoti sergamumo ar mirtingumo išorines priežastis, rekomenduotina pakoreguoti medicininius apskaitos dokumentus įtraukiant grafą, kurioje būtų žymimos sergamumo ar mirtingumo išorines priežastys (V01-Y98) taip pat svarbu suvienodinti jų pildymo rekomendacijas.
Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo IV skyriaus „Įstaigų teisės ir pareigos” 67 straipsnyje „Asmens sveikatos priežiūros įstaigų vidaus tvarkos taisyklės” numatyta, kad vidaus tvarkos taisyklėse turi būti nurodyta ligos istorijų, ambulatorinių kortelių, kitų dokumentų nuorašų darymo, išdavimo pacientui ar kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims tvarka (43).
Taigi, įvykus nelaimingam atsitikimui, apsinuodijimui ar traumai ir suteikus nukentėjusiajam pirmąją, ambulatorinę ar stacionarinę pagalbą, labai svarbu laiku, vietoje ir tiksliai užpildyti reikiamas formas, nes nuo jų tikslumo priklauso visa NAAT statistika.
5.2. Lietuvos Sveikatos informacijos centro duomenų bazės ir Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ charakteristika
Duomenys apie sveikatą yra renkami ir kaupiami jau keletą dešimtmečių. Lietuvos sveikatos informacijos centro (LSIC) rutininiu būdu, t. y. pagal patvirtintas apskaitos ir ataskaitų formas, renkama nemažai duomenų, kurie charakterizuoja gyventojų sveikatą, sveikatos priežiūrą, o taip pat sveikatos priežiūros išteklius. Užsienio literatūroje tokiu metodu renkami duomenys vadinami administraciniais duomenimis.
Ilgėjant gyvenimo trukmei, tobulėjant medicininėms technologijoms bei medikamentams, sveikatos priežiūros sistema tampa vis brangesne. Vis didesnis dėmesys skiriamas gyventojų sergamumo – kaip vienos pagrindinių gyventojų sveikatos būklės charakteristikų - bei sveikatos priežiūros veiklos analizei. Antra vertus, šiuolaikinės kompiuterinės technologijos įgalina sukurti didžiules duomenų bazes, o statistiniai programų paketai suteikia galimybę atlikti detales analizes. Tad rutininiu būdu renkama sveikatos statistika tampa vis perspektyvesnė (44).
LSIC informacinė bazė apima metinių statistinių ataskaitų duomenis, surenkamus iš sveikatos apsaugos sričiai priklausančių įstaigų. Kompiuterizuota duomenų bazė kaupiama nuo 1991 metų. Šią integruotą duomenų bazę sudaro:
• Pagrindinė informacinė bazė (sveikatos parametrai, resursai, veikla – įstaigų lygyje)
• Specializuotų tarnybų informacinė bazė (sveikatos parametrai – nacionaliniame lygyje)
• Gyventojų informacinė bazė (Statistikos departamento duomenų pagrindu) • Medicininis gimimų registras
Pagrindinė informacinė bazė glaudžiai siejasi su Valstybinės ligonių kasos duomenų baze – „SVEIDRA“. LSIC bazė apima duomenis, gaunamus iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų, nustatytų metinių statistinių ataskaitų formų pavidalu. Metinę ataskaitą „Nr. 1-sveikata“ sudaro ir pateikia LSIC visos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, nepriklausomai nuo to ar vykdo ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas, ar turi tik stacionarą (slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės). Jeigu
įstaigoje nėra nė vieno padalinio, kuris vykdytų ambulatorines paslaugas, tada šioje ataskaitoje pažymima tik „pirmo lygio stacionarinės paslaugos“. Šias ataskaitas kiekvienais metais Lietuvos sveikatos informacijos centrui (LSIC) pateikia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Utenos ir Telšių apskrityse esančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Ataskaitose atsispindi traumų, apsinuodijimų ir kitų išorinių priežasčių padariniai (bendras traumų skaičius per metus, iš jų diagnozė nustatyta 1-ą kartą gyvenime, atvejai stebimi metų pabaigoje), užregistruoti gydymo įstaigos aptarnaujamame rajone (44).
LSIC metinės ataskaitos „Nr. 1-sveikata“ (12 priedas) lentelės „Susirgimų kiekis, užregistruotas gydymo įstaigos aptarnaujamame rajone“ - I ir II skiltys užpildomos iš „SVEIDROS“ programos duomenų arba iš f. Nr. 025/a-LK. Lentelėje turi būti pateikiamos visos ligos, dėl kurių pacientas ataskaitiniais metais kreipėsi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Jei pacientas iš karto buvo paguldytas į stacionarą, o prieš tai ataskaitiniais metais nesikreipė į polikliniką dėl tos ligos, tai gavusi iš stacionaro ligos išrašą, šią ligą registruoja ta pirminė asmens sveikatos priežiūros įstaiga, prie kurios ligonis yra prirašytas. Konsultacinės poliklinikos registruoja ir pateikia metinėse ataskaitose tik tas ligas, dėl kurių ligoniai pastoviai lankosi toje poliklinikoje, o ne savo pirminės sveikatos priežiūros centre. Ir suaugusiųjų, ir vaikų sergamumo lentelėse turi būti parodomi ir ūmūs, ir lėtiniai susirgimai. Jei ūmus susirgimas buvo užregistruotas praėjusių metų pabaigoje, tai kitų metų pradžioje, kreipiantis į polikliniką, jis iš naujo neperregistruojamas.
Lentelės I skiltyje parodomas užregistruotų susirgimų iš viso t.y. ligos, kurios apskaitos formoje Nr. 025/a-LK pažymėtos + (pliuso) ir – (minuso) ženklais. Pliuso (+) ženklu žymimos visos ataskaitiniais metais užregistruotos ūminės ir pirmą kartą gyvenime nustatytos lėtinės ligos. Minuso (-) ženklu žymimos lėtinės ligos užregistruotos ataskaitiniais metais, bet nustatytos anksčiau. Į visų eilučių III-čią skiltį „stebima metų pabaigoje“ įrašoma tas susirgimų kiekis, kuris yra ataskaitinių metų pabaigoje (gruodžio 31 d.). Pildant 19-tą eilutę apie traumas, apsinuodijimus ir kitus išorinių priežasčių padarinius į bendrą skaičių turi būti įtraukti visi atvejai, parodyti 19-os eilutės padaliniuose, o taip pat diagnozės liekamųjų reiškinių po traumų, ankstyvos traumų komplikacijos, kai kurios alergijos ir kt. (45).
Duomenų surinkimas reikalauja daug lėšų bei laiko. Įvedus draudiminę mediciną, iškilo būtinybė kurti teikiamų paslaugų apskaitos sistemą. Kadangi LSIC ir Valstybinės ligonių kasos (VLK) renkamuose duomenyse yra daug sąlyčio taškų, tad taupant resursus bei norint išvengti informacijos dubliavimosi, buvo sukurta integruota apskaitos sistema, apimanti ekonominės ir statistinės – epidemiologinės informacijos poreikį. Valstybinės ligonių kasos ir LSIC pastangomis buvo sukurta ir nuo 1999 m. respublikoje pradėjo veikti integruota ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų apskaitos sistema. LR Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 687 buvo patvirtintos naujos ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų apskaitos formos ir jų pagrindu sukurta duomenų bazė – „SVEIDRA“. Duomenų bazė sukurta naudojant ORACLE duomenų bazių valdymo sistemą. Sukurtas bendras kompiuterinis tinklas, kuriuo duomenys apie ligonius iš gydymo įstaigų yra perduodami į Valstybinės ligonių kasos. Taigi, šiuo metu yra reali galimybė ir Lietuvos sveikatos informacijos centre naudoti duomenų bazę „SVEIDRA“.
Naujoji duomenų apskaitos sistema remiasi trimis pagrindiniais principais: gydymo epizodu, orientacija į galutinį rezultatą bei duomenų personalizaciją (minimalus duomenų apie pacientą rinkinys, patenkinantis ekonominės ir statistinės – epidemiologinės informacijos poreikį). Šie duomenys iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų Teritorinės ligonių kasos informaciniais kanalais pateikiami į Valstybinės ligonių kasos duomenų bazę. Pastaroji ja naudojasi, analizuodama ekonominius aspektus. Šios bazės kopija be realaus asmens kodo teikiama Lietuvos sveikatos informacijos centrui, kuris ją analizuoja statistiniu – epidemiologiniu aspektu.
Šiuo metu naudojama rutininė sveikatos statistika Lietuvos sveikatos informacijos centre yra pagrįsta atvejų, o ne asmenų apskaita, neturint duomenų apie asmens gyvenamąją vietą. Naudojant šiuo metodu surinktus duomenis rodikliai skaičiuojami instituciniu principu. Jei įstaiga aptarnauja ir kitų administracinių vietovių gyventojus, galimi tam tikrų rodiklių (resursų, sergamumo) interpretacijos netikslumai. Naujojoje apskaitos sistemoje duomenys personalizuoti, tad atsiranda galimybė apskaičiuoti sveikatos priežiūros veiklos rodiklius remiantis ne instituciniu, o teritoriniu principu, t. y. paskaičiuoti rodiklius aptarnaujamai teritorijai, patikslinti sergamumo statistiką.
Didžiausias duomenų, reikalingų epidemiologinei analizei ir glaudžiai susijęs su Lietuvos sveikatos informacijos centre renkamais duomenimis, kiekis yra kaupiamas dvejose šiuo metu veikiančiose duomenų bazės „SVEIDRA“ posistemėse:
• Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įskaita; • Privalomojo sveikatos draudimo paslaugų apskaita.
Pagrindinės „Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įskaita“ posistemės funkcijos: tvarkyti draudžiamųjų sveikatos draudimu registrą; teikti jo duomenis suinteresuotoms institucijoms; registruoti draudžiamuosius, užtikrinant registracijos tik vienoje gydymo įstaigoje pas vieną gydytoją vienu metu kontrolę; aktualizuoti draudžiamųjų įskaitą; ruošti ataskaitas apie draudžiamųjų įskaitą. Posistemė apima duomenis apie asmenis, duomenis apie gydymo įstaigas, duomenis apie gydytojus ir jo darbo vietą, duomenis apie paslaugas – visų paslaugų ir jų kainų klasifikatorius, gyventojų registraciją gydymo įstaigoje.
„Privalomojo sveikatos draudimo paslaugų apskaitos“ posistemės sukūrimo tikslas – kompiuterizuoti privalomojo sveikatos draudimo paslaugų apskaitos procesą. Pagrindinės posistemės funkcijos: registruoti ir tvarkyti ambulatorinio gydymo apskaitos lapus, gydytojų siuntimus, TLK-10 bei paslaugų ir jų kainų klasifikatorių; vykdyti ambulatorinio ir stacionarinio gydymosi analizę; registruoti stacionarinio gydymo eigą bei rezultatus; registruoti ir apskaityti draudžiamiesiems teikiamas paslaugas bei jų kainas; formuoti statistines ir analitines ataskaitas apie sveikatos draudimo paslaugas; apskaityti sanatorinio/kurortinio gydymo išlaidų kompensacijas (44).
Privalomojo sveikatos draudimo paslaugų apskaitos posistemėje yra kaupiami pagrindiniai gyventojų naudojimosi paslaugomis bei sergamumo duomenys. Šie duomenys gaunami pildant LR Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 687 patvirtintas ambulatorinių (025/a-LK) ir stacionarinių (066/a-LK) paslaugų apskaitos formas (4, 8 priedas). Tokia informacija yra reikalinga ir yra pagrindinė atliekant epidemiologinę analizę.
Duomenų bazės „SVEIDRA“ posistemės apima visas ligoniui suteiktas gydymo paslaugas bei gydymo rezultatus (diagnozes ir išeitis), o duomenys gali būti nagrinėjami tiek ekonomine, tiek statistine-epidemiologine prasme (41).
Tiek VLK duomenų bazė „SVEIDRA“, tiek ir LSIC metinės ataskaitos yra reikšmingos NAAT registracijoje. Abi šios duomenų bazės dar nėra tobulos, todėl būtina siekti sveikatos statistikos ir sveikatos draudimo informacinių sistemų harmonizavimo.
5.3. Lietuvos Sveikatos informacijos centro ir Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ duomenų apie nelaimingus atsitikimus, apsinuodijimus ir
traumas analizė
Ambulatorinių apsilankymų palyginimas „SVEIDROS“ ir LSIC duomenų bazėse kelia nemažai problemų. Tai sąlygoja ir didžiulis apsilankymų kiekis, ir nevisiškas sąvokų, vartojamų LSIC metinėse statistinėse ataskaitose bei registruojant duomenis fomoje Nr. 25-a/LK “Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelė”, kuri vėliau įvedama į „SVEIDRĄ“, sutapimas. LSIC renka apsilankymus pas gydytojus, o „SVEIDROJE“ registruojami ne tik apsilankymai, bet ir įvairūs tyrimai, procedūros, brangiai apmokamos procedūros, dieninio stacionaro paslaugos ir pan., kurias daugelis vadina bendru vardu “apsilankymas”. Taip pat toje pačioje bazėje dalinai įvedami ir apsilankymai pas stomatologus (daugiausiai ligonių kasų apmokamos konsultacijos).
2003 m. dėl traumų, apsinuodijimų ir dėl kitų išorinių priežasčių į ambulatorinę pagalbą teikiančias sveikatos priežiūros įstaigas, remiantis Lietuvos sveikatos informacijos centro Asmens sveikatos priežiūros įstaigos veiklos 2003 m. metinių ataskaitų (Forma „Nr.1 – sveikata“) duomenimis, kreipėsi 293827 žmonės (84,9/1000
gyv.), tačiau remiantis ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų apskaitos sistemos „SVEIDRA“ duomenimis – 365928 suaugusieji nuo 16 m. (105,7/1000 gyv.). Analizė parodė, jog tik nedidelė dalis parametrų, renkamų tiek „SVEIDROJE“, tiek LSIC metinėse statistinėse ataskaitose, sutampa. Lietuvos gyventojų. „SVEIDROS“ duomenų bazėje užregistruota 72101 (20,8/1000 gyv.) kreipimosi dėl NAAT atveju daugiau nei „Asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos metinėje ataskaitoje“ (p<0,05, lyginant su „Nr.1 – Sveikata“).
Iš 3 paveikslo matyti, kaip pasiskirstė duomenys pagal diagnozes, kurios nustatytos Lietuvos suaugusiems gyventojams 2003 m. bei užregistruotos LSIC metinėse statistinėse ataskaitose ir „SVEIDROS“ duomenų bazėje. Palyginus su LSIC metinėmis
statistinėmis ataskaitomis, „SVEIDROS“ duomenų bazėje buvo užregistruotas statistiškai reikšmingai didesni pečių lanko ir rankos, kaklo ir krūtinės, pilvo, juosmens, stuburo juosmeninės dalies ir dubens sužalojimų bei cheminių ir terminių nudegimų rodikliai. Klubo ir kojos bei galvos sužalojimų rodikliai „SVEIDROS“ duomenų bazėje didesni, o apsinuodijimų narkotikais, vaistais ir kt. medžiagomis mažesni statistiškai nereikšmingai.
28.5 1.5 34.2 1.5 0.08 1.19 1.8 30.0 2.4 7.2 12.3 38.7 * 2.6 * 2.9 * 7.9 * 17.9 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 galvos sužalojimai (S00-S09) kaklo ir krūtinės sužalojimai (S10-S29) pilvo, juosmens, stuburo juosmeninės dalies ir dubens sužalojimai (S30-S39) pečių lanko ir rankos sužalojimai (S40-S69) klubo ir kojos sužalojimai (S70-S99) traumos, apimančios keletą kūno sričių (T00-T07) terminiai ir cheminiai nudegimai (T20-T32) apsinuodijimas narkotikais, vaistais ir kt. medžaigomis (T36-T50) 1000 gyv. „Nr.1 - sveikata" „Sveidra" * - p<0,05, lyginant su „Nr.1 – sveikata“
3 pav. Lietuvos sveikatos informacijos centro metinės ataskaitos („Nr.1 – sveikata“) ir Valstybinės ligonių kasų duomenų bazės „SVEIDRA“ duomenys apie Lietuvos
gyventojus, patyrusius nelaimingus atsitikimus, apsinuodijimus ir traumas 1000 gyv. Remiantis Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės „SVEIDRA“ duomenimis, 2003 m. dėl NAAT į ambulatorines sveikatos priežiūros įstaigas kreipėsi 365928
suaugusieji, o 60593 – gydėsi stacionaruose. Išsamesnė duomenų analizė rodo, statistiškai
reikšmingai daugiau asmenų, patyrusių pečių lanko ir rankos sužalojimus kreipėsi į ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigas. Dėl galvos sužalojimų, statistiškai reikšmingai daugiau žmonių gydėsi stacionare nei ambulatorijose. Dėl kitų sužalojimų tiek į ambulatorines, tiek į stacionarines gydymo įstaigas besikreipiančiųjų dalis skyrėsi nežymiai (4 pav.).
7.4 2.7 32.3 4.4 0.1 2.5 1.4 36.6 17.0 32.2 * 6.1 3.2 21.2 21.3 * 5.6 6.0 * 0 5 10 15 20 25 30 35 40 galvos sužalojimai (S00-S09) kaklo ir krūtinės sužalojimai (S10-S29) pilvo, juosmens, stuburo juosmeninės dalies ir dubens sužalojimai (S30-S39) pečių lanko ir rankos sužalojimai (S40-S69) klubo ir kojos sužalojimai (S70-S99) traumos, apimančios keletą kūno sričių
(T00-T07) terminiai ir cheminiai nudegimai (T20-T32) apsinuodijimas narkotikais, vaistais ir kt. medžaigomis (T36-T50) %
Ambulatoriniai įrašai Hospitaliniai įrašai
* - p<0,05, lyginant su ambulatoriniais įrašais
4 pav. Lietuvos suaugusiųjų gyventojų įrašų dėl NAAT ambulatorinėse ir stacionarinėse gydymo įstaigose pasiskirstymas pagal diagnozes 2003 m. (VLK duomenų bazės „SVEIDRA“ duomenys).
Situacijai įvertinti buvo aktualu sužinoti, ar yra duomenų perimamumas iš stacionaro į ambulatorinę grandį. Išanalizavus duomenis nacionaliniame lygmenyje, gauti rezultatai rodo, jog informacijos apie stacionaruose užregistruotus ir ten besigydančius asmenis dėl NAAT nedidelė informacijos dalis (41 proc.) grįžo į ambulatorijas, kuriose šie asmenys lankosi ir yra prisirašę. Todėl galima teigti, kad nuoseklaus duomenų perimamumo iš stacionaro į ambulatorinę grandį nėra. Tai galėjo sąlygoti įvairios priežastys, dėl kurių pirminių sveikatos priežiūros įstaigų nepasiekia ligų išrašai iš stacionaro. Pagrindinė priežastis gali būti, kad neaiškiai ir nekonkrečiai įvardinti ligos išrašų pateikimo būdai. Nukentėjusįjį, kuriam buvo baigtas stacionarinis gydymas, išleidžiant iš ligoninės išrašomas ligos išrašas (5 priedas), kurį pacientas turi pristatyti į pirminį sveikatos priežiūros centrą, prie kurio yra prisirašęs. Tačiau labai dažnai būna, kad ligos išrašas pametamas arba pamirštama jį pristatyti savo šeimos gydytojui. Jei stacionarinė sveikatos priežiūros įstaiga ligos išrašą siunčia paštu į Pirminės sveikatos priežiūros centrus (PSPC), taip pat neretai pasitaiko atvejų kai šis dokumentas dėl vienokių ar kitokių priežasčių adresato nepasiekia.
Atlikus sistemos „SVEIDRA“ duomenų analizę, apie Lietuvos suaugusiųjų gyventojų ambulatorinius ir hospitalinius įrašus dėl NAAT, paaiškėjo jog iš stacionaro į
