MOKSLEIVIŲ PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR FIZINIS AKTYVUMAS LAISVALAIKIO METU

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra

UGNĖ ČESĖKAITĖ

MOKSLEIVIŲ PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR FIZINIS AKTYVUMAS

LAISVALAIKIO METU

Sveikatos psichologijos pirmosios pakopos studijų baigiamasis darbas

Leidžiama ginti _____________________ (Rengimo komisijos pirmininkas,

vardas, pavardė, parašas)

Studentas _Ugnė Česėkaitė____________

Darbo vadovas _ doc. dr. Kastytis Šmigelskas _______________ (parašas)

2017-05-15

SANTRAUKA

Česėkaitė, U. (2017). Moksleivių psichologinė gerovė ir fizinis aktyvumas laisvalaikio metu (Visuomenės sveikatos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: doc. dr. Kastytis Šmigelskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas.-66 p.

Tikslas: Nustatyti mokinių psichologinės gerovės sąsajas su fiziniu aktyvumu laisvalaikio metu.

Tyrimo problema: moksleivių psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu sąsajos.

Tyrimo imtis: 9-12 klasių moksleiviai, besimokantys Kauno mieste (n=439).

Tyrimo metodai: Tyrime taikyta anoniminė apklausos anketa. Siekiant nustatyti tiriamųjų fizinį aktyvumą laisvalaikio metu buvo naudojama „Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo – HBSC“ metodologijos ištrauka apie fizinį aktyvumą laisvalaikio metu. Moksleivių psichologinei gerovei nustatyti buvo naudojama Kairio, Bagdono, Liniauskaitės, Pakalniškienės Lietuviškosios psichologinės gerovės skalės jaunimui versija (LPGS-J). Taip pat anketoje buvo pateikti demografiniai klausimai apie respondentų lytį, amžių, klasę ir šeimyninę padėtį. Statistinė duomenų analizė atlikta taikant „SPSS for Windows 16.0“ statistinį paketą.

Tyrimo rezultatai: Tyrime išryškėjo tiriamųjų žemas neigiamo emocingumo, pasitenkinimo tarpasmeniniais santykiais ir vidutinis kontrolės, pasitenkinimo fizine sveikata, pasitenkinimo gyvenimu ir savimi išreikštumas. Nustatyta, kad dauguma tiriamųjų neįvykdė jų amžiui būdingų rekomendacijų, tačiau priklauso fiziškai aktyvių asmenų grupei. Vaikinams būdingas aukštesnis pasitenkinimo gyvenimu ir savimi, neigiamo emocingumo, pasitenkinimo santykiais su artimaisiais ir fizine sveikata išreikštumas nei merginoms. Taip pat vyresnių tiriamųjų pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais ir pasitenkinimas santykiais su artimaisiais yra mažiau išreikšti nei jaunesnių. Vaikinai yra fiziškai aktyvesni nei merginos. Didėjant vaikinų fizinio aktyvumo dažniui kartais per pastarąją savaitę ar praleistoms valandoms per savaitę, didėja ir asmens pasitenkinimo gyvenimu ir savimi, pasitenkinimo tarpasmeniniais santykiais, santykiais su artimaisiais, kontrolės ir pasitenkinimo fizine sveikata išreikštumas. Didėjant vaikinų fizinio aktyvumo trukmei valandomis per savaitę, didėja neigiamas emocingumas. Didesnis bendras fizinės veiklos dažnis ne pamokų metu yra susijęs su mažiau išreikštu pasitenkinimu gyvenimu ir savimi, tarpasmeniniais santykiais, santykiais su artimaisiais, kontrole ir fizine sveikata. Didėjant merginų fizinio aktyvumo dažniui kartais per pastarąsias savaites ar trukmei valandomis, didėja ir pasitenkinimas santykiais su artimaisiais. Didėjant merginų fizinio aktyvumo bendram dažniui, mažėja pasitenkinimas santykiais su artimaisiais. Vaikinai pasižymi stipresniu pasitenkinimu gyvenimu ir savimi, santykiais su artimaisiais, neigiamu emocingumu nei merginos. Vyresni tiriamieji pasižymi mažesniu pasitenkinimu tarpasmeniniais santykiais ir santykiais su artimaisiais nei jaunesni. Fiziškai aktyvūs asmenys yra labiau patenkinti tarpasmeniniais santykiais, santykiais su artimaisiais, gyvenimu ir savimi nei fiziškai pasyvūs.

Išvados: Tiriamieji pasižymi žemu neigiamo emocingumo, pasitenkinimo tarpasmeniniais santykiais ir vidutiniu kontrolės, pasitenkinimo fizine sveikata, pasitenkinimo gyvenimu ir savimi išreikštumu. Dauguma tiriamųjų neįvykdė jų amžiui būdingų fizinio aktyvumo rekomendacijų, tačiau priklauso fiziškai aktyvių asmenų grupei. Rezultatai parodė psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo išreikštumo skirtumus pagal tiriamųjų demografines charakteristikas. Rasti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp psichologinės gerovės dimensijų ir fizinio aktyvumo dažnio ar trukmės. Psichologinės gerovės konstruktai susiję su tiriamųjų lytimi, amžiumi ir fizinio aktyvumo lygiu.

Raktažodžiai: psichologinė gerovė, fizinė veikla, fizinis aktyvumas, fizinis aktyvumas laisvalaikio metu.

SUMMARY

Česėkaitė, U. (2017). Students‘ psychological well-being and physical activity in lesuire time. (Master thesis of Public Health). Scientific adviser: doc. dr. Kastytis Šmigelskas. Lithuanian university of health sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 66 p.

The aim of the study: to assess the links between students’ psychological well-being and physical activity in leisure time.

The problem of the study: the links between students’ psychological well-being and physical activity in leisure time.

The subjects of the study: students in grades 9-12 in Kaunas (n=439).

The research methods: The study instrument is the anonymous questionnaire. To measure students’ physical activity in leisure time the ,,Health Behaviour in School-aged Children - HBSC“ methodology extract was used. To measure students’ psychological well-being the Lithuanian psychological well-being scale youth version (LPGS-J) by Kairys’, Bagdonas’, Liniauskaitė’, Pakalniškienė’ was used. Also in the questionnaire were some demographics questions about respondents’ gender, age, class and family status. Statistical data analysis was made using statistical data package SPSS for Windows 16.0.

The results of the study revealed the low tendency of negative emotionality, satisfaction of interpersonal relationships and medium tendency of control, satisfaction of physical health, satisfaction of life and oneself. It was found that most of the respondents haven‘t satisfied the recommendation of for their age but still belongs to physically active group. Boys were more satisfied of life and oneself, negatively emotional, satisfied of relationship with family members and physical health than girls. Also older respondents were less satisfied of interpersonal relationships and relationships with family members than younger respondents. Men were more physically active than girls. Mens‘ higher physical activity frequency in the last week or the spend physical activity hours in a week is related with the higher tendencies of satisfaction of life and oneself, interpersonal relationships and relationships with family members, control and satisfaction of physical health. Mens‘ higher spend hours in a week in physical activity is related with higher tendency of negative emotionality. Mens' higher physical activity frequency in leisure time is related with less tendencies of satisfaction of life and oneself, interpersonal relationships and relationships with family members, control and satisfaction of physical health. Girls' higher physical activity frequency in the last week or the spend hours in a week is related with the higher tendencies of satisfaction of relationship with family. Girls‘ higher physical activity frequency in leisure time is related with less satisfaction of relationship with family. Mens' were more satisfied with life and oneself, relationship with family, negative emotionality than girls. The older respondents were less satisfied with interpersonal relationships and relationship with family than younger. Physically active respondents were more satisfied with interpersonal relationships, relationship with family, life and oneself than physically passive respondents.

Conclusions: The respondents are characterized by negative emotionality, satisfaction of interpersonal relationships and medium tendency of control, satisfaction of physical health, satisfaction of life and oneself. Most of the respondents haven‘t satisfied the recommendation of for their age but still belongs to physically active group. Results showed respondents' demographic differences of psychological well-being and physical activity tendencies. It was found significant relationship between psychological well-being dimensions and the frequency or term of physical activity. The psychological well-being is related with gender, age and physical activity level of respondents.

Key words: psychological well-being, physical activity,physical exercise, physical activity in leisure time.

Turinys

Pagrindinės sąvokos ... 5

Santrumpos ... 6

1. ĮVADAS ... 7

1.1 Įžanga ... 7

1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 8

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 9

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

2.1. Psichologinė gerovė ... 10

2.1.1. Psichologinės gerovės apibūdinimas ... 10

2.1.2. Vaikų psichologinė gerovė ... 13

2.1.3. Psichologinės gerovės veiksniai ... 14

2.2. Fizinis aktyvumas ... 18

2.2.1. Fizinio aktyvumo samprata ... 18

2.2.2. Fizinio aktyvumo svarba augančiam organizmui ... 20

2.2.3. Fizinio aktyvumo veiksniai ... 22

2.3. Psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu sąsajos ... 26

3. TYRIMO METODAI ... 30

3.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 30

3.2. Tyrimo instrumentai ... 31

3.2.1. Fizinis aktyvumas laisvalaikio metu ... 31

3.2.2. Psichologinė gerovė ... 32

3.2.3. Demografiniai klausimai ... 34

3.3. Duomenų analizės metodai ... 34

4. REZULTATAI ... 36

4.1. Tiriamųjų psichologinės gerovės išreikštumas ... 36

4.2. Tiriamųjų fizinio aktyvumo laisvalaikio metu išreikštumas ... 39

4.3. Psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu išreikštumo palyginimas pagal tiriamųjų socialines-demografines charakteristikas ... 42

4.3.1. Psichologinė gerovė ... 42

4.3.2. Fizinis aktyvumas laisvalaikio metu ... 44

4.4. Psichologinės gerovės sąsajos su fiziniu aktyvumu laisvalaikio metu... 47

5. APTARIMAS ... 51

5.1. Rezultatų aptarimas ... 51

5.2. Tyrimo privalumai ir ribotumai ... 59

6. IŠVADOS ... 61

Literatūros sąrašas ... 63

Pagrindinės sąvokos

Psichologinė gerovė - tai pasitenkinimo jausmas, pasireiškiantis vertinant savo gyvenimą ir įvairias gyvenimo sritis, kaip santuoka, darbas, šeimos aplinka ir pan. (Bagdono ir kt., 2012; Diener ir Ryan, 2009).

Psichologinė gerovė - tai asmens gyvenimo tikslingumo, prasmingumo, laimingumo jausmai, pusiausvyra tarp individo lūkesčių ir pasiekimų rezultatas įvairiose gyvenimo srityse (Liniauskaitė ir kt., 2012).

Fizinė veikla – tai bet koks fizinis judėjimas, sukeltas skeleto raumenų ir kurių metu vyksta energijos sunaudojimas (Caspersen, Powell ir Christenson, 1985).

Fizinis aktyvumas – tai bet kokia kūno judėjimo išraiška, kuri sukelia didesnę medžiagų apykaitą (tai gali būti pratybos, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla ir pan.) (Stonkus, S., 2002).

Fizinis aktyvumas laisvalaikio metu – tai bet koks fizinis judėjimas, sukeltas skeleto raumenų ir kurių metu vyksta energijos sunaudojimas bei individas užsiima fizine veikla savarankiškai, savo paties nuožiūra laisvalaikio metu (Amireault ir Godin, 2015 cit. Bouchard ir kt., 2007).

Saviefektyvumas – tai asmens tikėjimas savo gebėjimu sėkmingai atlikti būtinus veiksmus, siekiant patenkinti situacinius reikalavimus (McAuley ir Blissmer, 2000).

Santrumpos

FA- Fizinis aktyvumas

HBSC – Health Behaviour in School – Aged Children (Tarptautinė mokinių sveikatos ir gyvensenos studija).

PG – Psichologinė gerovė

1. ĮVADAS

1.1 Įžanga

Asmens sveikata dažnai yra vertinama remiantis fizinės būklės duomenimis ir dažniausiai siejama tik su bendra fizine sveikata. Vis dėl to pastaraisiais metais kilo vis daugiau diskusijų siekiant išsiaiškinti ir apibrėžti sveikatos sąvoką (Ryff, 1995). Anksčiau sveikata buvo įvardinama kaip ligos nebuvimas, tačiau dabar suformuluotas naujas sveikatos apibrėžimas (Ryff, 1995). Asmens sveikata yra siejama ne tik su fizine sveikata, tačiau ir protine, socialine gerovės būsena, psichine bei psichologine gerove (Armonienė, 2007).

Psichikos sveikata bei asmens psichologinė gerovė yra svarbi ir neatsiejama žmogaus sveikatos dalis. Vis dėl to psichologinės gerovės sąvoka nėra plačiai ištyrinėta bei sunkiai suvokiama šiuolaikiniai visuomenei (Ryff, 1995). Egzistuoja ne mažai teorijų, teorinių svarstymų apie psichologinę gerovę bei jos apibrėžimą (Ryff, 1995). Daugelis autorių vis dar nesutaria dėl tikslaus ir bendro psichologinės gerovės apibrėžimo (Bulotaitė ir kt., 2012; Ryff, 1995; Bagdonas ir kt., 2012).Taip pat siekiant tiksliau apibrėžti, suprasti asmens psichologinę gerovę, ieškoma įvairių prognostinių kintamųjų, veiksnių, kurie išsklaidytų visus neaiškumus ir padėtų gerinti asmens psichologinę gerovę (Liniauskaitė ir kt., 2012; Šilinskas ir Žukauskienė, 2004).

Tuo tarpu fizinis aktyvumas yra siejamas su asmens sveikata. Teigiama, kad jis turi teigiamą įtaką asmens fiziniam, kognityviniam, funkciniam, sensomotoriniam ir psichosocialiniam vystymuisi (Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012). Fizinė veikla yra siejama ne tik su asmens fizine gerove, kai pakankamas fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti įvairiomis lėtinėmis ligomis ar kitais fiziniai negalavimais, bet ir su psichologine nauda: padeda įveikti stresą, depresiją, nerimo simptomus ir kitus psichologinius, emocinius sunkumus (Amireault ir Godin, 2015; Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012; Griciūtė ir kt., 2011). Analizuojant literatūrą pastebėta, kad įvairūs autoriai taip pat ieško įvairių veiksnių, kurie galėtų turėti įtakos asmens fiziniam aktyvumui, jo formos ar intensyvumo pasirinkimui ir pan.

Ieškant psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo tarpusavio sąsajų pastebėta, kad daugelis autorių patvirtina šių reiškinių tarpusavio ryšį (Netz ir Wu, 2005; Strohle, 2009; Vancampfort ir kt., 2011; Hassmen, Koivula ir Uutela, 2000; Biddle ir Asare, 2011). Vis dėl to rasta ir tai paneigiančių tyrimų (Edmunds ir kt., 2007). Taip pat pastebėta, kad mažai autorių, ypač Lietuvoje, analizavo moksleivių psichologinę gerovę ir jos sąsajas su fiziniu aktyvumu. Išsami moksleivių psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo analizė gali padėti surasti sąsajas tarp šių dviejų reiškinių. Tokiu atveju, tai padėtų kurti efektyvius metodus, strategijas, intervencijas ar programas, kurios gerintų jaunų žmonių psichologinę gerovę.

1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas

Objektas – moksleivių psichologinė gerovė ir fizinis aktyvumas laisvalaikio metu.

Problema – moksleivių psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu sąsajos. Aktualumas ir naujumas

Tiek psichologinė gerovė, tiek fizinis aktyvumas yra svarbios ir neatsiejamos sveikatos dalys. Vis dėl to daugelis žmonių yra fiziškai pasyvūs bei susiduria su psichologinėmis problemomis, psichikos sutrikimais. Pavyzdžiui, pastebėta, kad 37 proc. mokinių buvo fiziškai neaktyvūs ar nepakankamai aktyvūs 2014 metais, Kauno mieste (Valentaitė, 2015). Atkreiptas dėmesys, kad nepakankamas fizinis aktyvumas vis dar išlieka didele problema, turinčia daug neigiamos įtakos jauno žmogaus organizmui. Taip pat, kaip teigia Šarakauskienė ir Bagdonas (2011), paauglių psichinių sutrikimų vis daugėja. Europos pakte dėl psichinės sveikatos ir gerovės (2008) rašoma, kad iki 50 proc. psichikos sveikatos sutrikimų prasideda būtent jauname amžiuje, o nuo 10 iki 20 proc. jaunų žmonių Europoje turi psichikos sveikatos problemų. Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, vienas paauglys iš penkių turi kognityvinių, emocinių ir elgesio sunkumų bei vienas paauglys iš aštuonių kenčia nuo diagnozuotų psichinių sutrikimų (WHO, 2010). Šis paplitimas didėja kas dešimtmetį (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011). Atlikus literatūros analizę pastebėta, kad šioje srityje yra mažai tirta jauno žmogaus psichologinė gerovė. Juk išsiaiškinta, kad ilgalaikės psichinės sveikatos pagrindas yra formuojamas ankstyvame amžiuje, paauglystėje (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011).

Dažnai psichologinė gerovė yra tyrinėjama ir analizuojama suaugusiojo ar jauno suaugusiojo, studento tarpsniuose. Autoriai teigia, kad šio amžiaus tarpsnio asmenys išgyvena ne mažai sunkių ir sudėtingų permainų gyvenime (Bulotaitė ir kt., 2012). Pavyzdžiui, akademiniai pokyčiai, gyvenamosios aplinkos pasikeitimas, santykių problemos, darbo paieškos ir sunkumai darbinėje aplinkoje, šeimos kūrimas ir pan. Tačiau nemažai šių sunkumų patiria ir paaugliai paskutiniais savo metais mokyklose. Būtent paauglystės laikotarpiu jauni žmonės turi susitaikyti su įvairiais pokyčiais tiek asmeniniame, tiek tarpasmeniniame gyvenime bei susiduria su įvairiais dramatiškais iššūkiais: atsisveikina su vaikyste ir pereina į suaugusiojo vaidmenį, deda visas pastangas akademinėje veikloje, priima gana atsakingus sprendimus dėl tolimesnės akademinės krypties, dažnai susiduria su sunkumais bendraujant su tėvais bei bendraamžiais ir pan. (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011). Taip pat pastebėta, kad psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo sąsajas tiriančių mokslinių tyrimų yra mažai, ypač Lietuvoje. Todėl reikia dėti visas pastangas siekiant išsiaiškinti visus veiksnius, prognostinius kintamuosius, galinčius turėti įtakos šio amžiaus tarpsnio atstovų psichologinei gerovei. Norint pagerinti jaunų žmonių psichologinę gerovę yra svarbu išsiaiškinti jos sąsajas su įvairiais kintamaisiais, kaip fizinis aktyvumas

Psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo sąsajų išsiaiškinimas gali padėti kurti efektyvesnes psichologinės gerovės gerinimo ar fizinio aktyvumo skatinimo, intervencines programas. Būtent dėl didėjančių paauglių susirgimų psichikos sutrikimais būtina kurti įvairias prevencijas ir ankstyvas intervencijas, siekiant skatinti jaunų žmonių sveiką raidą ir psichologinę gerovę.

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai

Tikslas: Nustatyti mokinių psichologinės gerovės sąsajas su fiziniu aktyvumu laisvalaikio metu. Uždaviniai:

1) Nustatyti psichologinės gerovės ypatumus; 2) Įvertinti fizinį aktyvumą laisvalaikio metu;

3) Palyginti psichologinę gerovę ir fizinį aktyvumą laisvalaikio metu pagal tiriamųjų socialines-demografines charakteristikas;

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Psichologinė gerovė

2.1.1. Psichologinės gerovės apibūdinimas

Atlikus literatūros analizę pastebėta, kad psichologinė gerovė (PG) dažnai yra žvelgiama per psichikos sveikatos prizmę. Psichikos sveikata yra apibrėžiama, kaip gerovės būsena, kuriai esant asmuo suvokia savo gebėjimus, įveikia stresą, sugeba produktyviai dirbti, geba įnešti indėlį į visuomenę (WHO, 2005). Analizuojant gerovės apibrėžimus, pastebėta, kad gerovės samprata psichologijoje yra plačiai tyrinėjama apie 50 metų (Bulotaitė ir kt., 2012). Šio laikotarpio metu buvo pasiūlyta daug gerovės apibrėžimų ir teorinių modelių. Ryan ir Deci (2001) požiūriu, gerovė apibūdinama kaip optimalus psichologinis asmens funkcionavimas bei jo patirtis. Pastebėta, kad paprastai literatūroje yra vartojami skirtingi gerovės terminai (Bagdonas ir kt., 2012; Ryff, 1995; Diener ir Ryan, 2009; Kim-Prieto ir kt., 2005; Kinderman ir kt., 2011):

 psichologinė gerovė (angl. psychological well-being). Ji atspindi psichologinius gerovės veiksnius, pasitenkinimo jausmą tuo, kas vyksta aplinkiniame, materialiame pasaulyje, emocinius asmens išgyvenimus, apmąstymus.

 subjektyvi gerovė (angl. subjective well-being). Tyrėjų nuomone, šis terminas panašus į psichologinės gerovės apibrėžimą, kadangi atspindi psichologinius gyvenimo kokybės ypatumus, išreikštus subjektyviais rodikliais.

 gyvenimo kokybė (angl. life quality). Tai gerovės komponentas, apimantis psichologinį, materialų, subjektyvų ir objektyvų gyvenimo vertinimą.

 subjektyvi gyvenimo kokybė. Tai gyvenimo kokybės vertinimas, remiantis subjektyviais rodikliais.

Šie skirtingi gerovės terminai iš dalies pateikia tą patį gerovės apibrėžimą, tačiau skiriasi tuo, kad pabrėžia skirtingus gerovės ypatumus (Bagdonas ir kt., 2012).

Tuo tarpu ieškant psichologinės gerovės apibrėžimo, pastebėta, kad šis reiškinys pastaruoju metu sulaukia vis daugiau susidomėjimo bei tyrėjų dėmesio (Bagdonas ir kt., 2012). Remiantis įvairiomis teorinėmis prielaidomis bei tyrimais bandoma tiksliai apibrėžti psichologinės gerovės terminą. Pastebėta, kad anksčiau asmens gerovė buvo nagrinėjama ir tyrinėjama grupiniu lygmeniu, kai buvo siekiama išsiaiškinti bei įvertinti visuomenės ar tam tikros grupės gyvenimo kokybę (Liniauskaitė ir kt., 2012). Tačiau pastaruoju metu gyvenimo kokybė ir asmens gerovė pradėta tyrinėti individo lygmeniu, siekiant gauti subjektyvius individų įvertinimus (Orlova, 2013)..Todėl Lopez-Torres ir kt. (2010) psichologinę gerovę įvardina kaip pusiausvyrą tarp individo lūkesčių ir pasiekimų rezultatą įvairiose gyvenimo srityse. Kai kurie tyrėjai teigia, kad psichologinė gerovė gali būti susijusi su asmens laimingumo jausmu (Bagdonas ir kt., 2012; Clark ir Senik,, 2011; Kroll,

2011; Kinderman ir kt., 2011) arba su sveikata, darbo motyvacija, tarpasmeniniais santykiais, visuomenės gerove ir pan. (Diener ir Ryan, 2009; Huppert ir kt., 2009; Deci ir kt., 2001). Liniauskaitės ir kt. (2012) nuomone, psichologinę gerovę galima pavadinti ir asmens gyvenimo tikslingumo, prasmingumo, laimingumo jausmais. Ryff (1995) teigia, kad psichologinė gerovė – tai tobulumo siekimas, kuris atspindi potencialo realizavimą. Tai reiškia, kad dažnai psichologinę gerovę galime pakeisti: padidinti ar sumažinti, tačiau nuo to asmens laimingumo jausmas gali nekisti (Kairys ir kt., 2013a).

Bagdonas ir kt. (2012) pastebėjo, kad mokslinėje literatūroje yra daug įvairių požiūrių į psichologinę gerovę bei jos daugiamatiškumą. Pavyzdžiui, psichologinės gerovės samprata dažnai yra tyrinėjama remiantis dviem skirtingomis gerovės sampratomis (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011; Ryan ir Deci, 2001; Bagdonas ir kt., 2013; Ryff, 1989; Waterman, 2008): hedonistine ir eudemonine.

Remiantis hedonizmo kryptimi, gerovė yra dažnai vadinama subjektyvia gerove ir susideda iš malonumo bei laimės jausmo, kuriuos kiekvienas asmuo suvokia skirtingai (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011; Bulotaitė ir kt., 2012). Hedonizmo požiūriu paremta subjektyvi gerovė – tai kognityviniai ir afektiniai asmens gyvenimo vertinimai, kurie apima emocines ir kognityvines reakcijas į įvykius (Diener ir Ryan, 2009).

Tuo tarpu remiantis eudemonizmo idėjomis, gerovė yra vadinama psichologine gerove ir suprantama kaip siekis realizuoti žmogiškąjį potencialą, savo tikrąją prigimtį, akcentuojamas individualus pasirinkimas ir tikslingas bei prasmingas judėjimas sveikatos link (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011, Waterman, 2008, Ryan ir Deci, 2001; Ryff, 1989; Bulotaitė ir kt., 2012). Šarakauskienės ir Bagdono (2011) teigimu, pagrindinis šių teorinių krypčių skirtumas apibūdinant gerovę yra tai, ką žmogus daro ir galvoja, o ne kaip jaučiasi. Būtent jų nuomone, eudemoninis požiūris atspindi platesnį ir konkretesnį gerovės supratimą, kadangi ,,apima daugybę įvairių patirčių ir nuostatų (pvz., asmeniniai tikslai, vertybės), kuriais žmonės siekia asmeninio augimo, suteikia prasmę ir ieško savo gyvenimo tikslo“ (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011, Lent ir kt., 2004, 9 p.). Šis požiūris atsižvelgia į asmens unikalumą, subjektyvumą, turi empirinį pagrįstumą, prognostinę vertę, tarpkultūrinį skirtingumą ir pan. (Diener ir kt., 1999). Tuo tarpu hedonistinės pakraipos tyrėjai ir mąstytojai teigia, kad eudemoninės krypties atstovai gerovę vertina remdamiesi objektyviais kriterijais, neatsižvelgia į subjektyvius asmens vertinimus, galimus asmeninius ar kultūrinius skirtumus ir pan. (Diener ir kt., 1999). Taigi, abiejų krypčių atstovai iki šiol aršiai diskutuoja ir nesutaria dėl bendrosios psichologinės gerovės krypties. Daugelio autorių nuomone, dažnai hedoninės ir eudemoninės gerovės sąvokos yra panašios ar net tapačios, dažnai maišomos, susiliejančios tarpusavyje, todėl galbūt nė neverta psichologinės gerovės skirtyti į dvi skirtingas

kryptis, kadangi šios kryptys turi daugiau panašumų nei skirtumų (Kairys ir kt., 2013; Šarakauskienė, 2012).

Tuo tarpu Ryff (1995, 1989) taip pat plačiai analizavo psichologinės gerovės sampratą ir remdamasis eudemoniniu požiūriu išskyrė šešis PG teorinius konstruktus (Ryff, 1989; Ryff ir Keyes, 1995; Ryff, 1995; Bagdonas ir kt., 2012; Keyes, Shmotkin ir Ryff, 2002):

1) Savęs priėmimas. Tai yra teigiamas požiūris į save bei savo gyvenimą, praeitį, savo trūkumų, ribotumo suvokimas ir priėmimas.

2) Gyvenimo tikslas. Tai yra tikslų, siekių turėjimas, kurie asmeniui suteikia gyvenimo prasmę. 3) Aplinkos kontrolė. Tai apibūdinama, kaip asmens sugebėjimas kontroliuoti savo gyvenimą,

susidoroti su įvairiais kasdieniais reikalavimais bei gebėjimas pritaikyti aplinką prie asmeninių poreikių.

4) Asmeninis augimas. Tai yra nuolatinis, pastovus asmens augimas, raida, savirealizacijos jausmas.

5) Teigiami santykiai su kitais. Tai yra asmens sugebėjimas užmegzti ir palaikyti artimus, šiltus, pasitikėjimu grįstus santykius su aplinkiniais.

6) Autonomija. Ji apibrėžiama, kaip asmens nepriklausomybė, gebėjimas laikytis savų įsipareigojimų, įsitikinimų ir pan.

Visi šie teoriniai konstruktai nurodo pozityvaus funkcionavimo aspektus ir dažnai persidengia (Ryff, 1995, 1989). Todėl Ryff (1995) nuomone, gerovė yra asmens savęs bei savo gyvenimo priėmimas, gyvenimo prasmės, tikslo turėjimas, tobulėjimas kaip asmenybė, tikėjimas, kad gyvenimas yra tikslingas bei reikšmingas, gerų santykių su aplinkiniais užmezgimas, gebėjimas efektyviai valdyti savo gyvenimą ir aplink supantį pasaulį, savarankiškumas ir pan. Vis dėl to daugelis autorių kritikuoja šiuos išskirtus matmenis, kadangi analizuojant mokslinius darbus ir atliekant tyrimus naudojantis Ryff (1995) išskirtomis teorinėmis konstrukcijomis susiduriama su daug sunkumų, nes nėra aiškiai apibrėžta šių konstruktų pritaikymo tvarka populiacijoje (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011; Šarakauskienė, 2012).

Vis dėl to psichologinės gerovės samprata nėra aiškiai apibrėžta, kadangi daugelis autorių pateikia skirtingus jos apibrėžimus, teorinius aiškinimus bei didžioji dalis apibūdinimų yra daugiadimensiniai (Bulotaitė ir kt., 2012; Ryff, 1995; Bagdonas ir kt., 2012). Bagdonas ir kt. (2012) tvirtina, kad iš tiesų iki šiol nerandama bendro operacinio psichologinės gerovės apibrėžimo ir įvertinimo būdo. Taip pat dažnai skirtingi teoriniai psichologinės gerovės apibrėžimai ir teorijos persidengia. Bagdonas ir kt. (2013) savo straipsniuose dažnai pateikia svarstymus, kad žmogaus gyvenimo vertinimas yra subjektyvus. Juk iš tikrųjų, kiekvienas asmuo savo gyvenimą ar konkrečius įvykius jame vertina per savo asmeninę prizmę, remiasi savo patirtimi, požiūriu, kurie

atskirti psichologinę bei subjektyviąją gerovę (Bagdonas ir kt., 2013). Bet kuriuo atveju Bagdono ir kt. (2012) teigimu, psichologinės gerovės terminas tinkamiausias siekiant aprėpti visus veiksnius, susijusius su asmens gerove. Todėl daugelis autorių psichologinę gerovę apibūdina kaip pasitenkinimo jausmą, pasireiškiantį vertinant savo gyvenimą ir įvairias gyvenimo sritis, kaip santuoka, darbas, šeimos aplinka ir pan. (Bagdono ir kt., 2012; Diener ir Ryan, 2009, Iacovou, 2009 ).

2.1.2. Vaikų psichologinė gerovė

Analizuojant įvairius tyrimus ir ieškant konkretaus psichologinės gerovės apibrėžimo specifinei grupei buvo susidurta su sunkumais. Pastebėta, kad nors Lietuvoje ir užsienyje psichologinė gerovė yra plačiai tyrinėjama, tačiau dažniausiai suaugusiųjų imtyje. Vis dar stokojama tyrimų, kurie suteiktų duomenų apie paauglių psichologinės gerovės struktūrą, lygį ir pan. (Šarakauskienė, 2012). Todėl norint apibrėžti ir įvertinti paauglių psichologinę gerovę kyla nemažai sunkumų.

Šarakauskienė (2012) išsamiai nagrinėjo hedonistinio ir eudemoninio požiūrio į psichologinę gerovę sampratas, struktūras. Būtent dėl paauglių psichologinės gerovės tyrinėjimo trūkumo bei sunkumų apibrėžiant paauglių ir vaikų PG, autorė tyrinėjo 14-19 metų mokinių psichologinės gerovės struktūrą. Buvo pastebėta, kad šio amžiaus moksleiviai turi savitą psichologinę gerovę, kuri susideda iš 3 konstruktų, kurie skirstomi į dar smulkesnes dalis:

1) Subjektyvi gerovė:

a) individo santykiai su kitais (pasitenkinimas draugais, teigiami santykiai su kitais); b) individo santykiai su savimi (pasitenkinimas savimi, savęs priėmimas, autonomija), c) individo santykiai su aplinka (aplinkos kontrolė).

2) Pasitenkinimas gyvenimu ir jo kontekstu (atspindi emocinį asmens aspektą (teigiamą ir neigiamas emocingumą)):

a) pasitenkinimas šeima,

b) pasitenkinimas gyvenamąja aplinka, c) pasitenkinimas gyvenimu.

3) Saviaktualizacija: a) asmeninis augimas, b) gyvenimo tikslas, c) pasitenkinimas mokykla.

Autorė sugebėjo savo tyrime įrodyti, kad 14-19 metų vaikų PG yra platesnė ir sudėtingesnė nei iki tol nagrinėjama psichologinės gerovės struktūra hedonistiniu ir eudemoniniu požiūriu (Šarakauskienė, 2012). Nors vaikų PG struktūros dalys yra atskiros, tačiau tarpusavyje susijusios.

Šarakauskienės (2012) teorinė prielaida apie paauglių PG struktūrą iš dalies yra panaši į suaugusiųjų, tačiau pasitenkinimo gyvenimo sritimis įtraukimas į psichologinės gerovės struktūros analizę išplėtė ankstesnius mokslinius tyrimus, tyrėjų idėjas bei praplėtė kelią tolimesniems psichologinės gerovės tyrinėjimams. Būtent geresnis paauglių psichologinės gerovės bei jos komponentų supratimas gali padėti efektyviau gerinti mokinių psichologinę gerovę.

Taigi, išanalizavus mokslinę literatūrą pastebėta, kad skirtingi autoriai ir tyrėjai vis dar nesutaria dėl bendro psichologinės gerovės apibrėžimo bei retai išskiria specifinėms grupėms būdingus PG bruožus. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pateikti apibrėžimai yra skirtingi, vis dėl to galima pastebėti ir jų panašumų. Visais atvejais psichologinė gerovė yra siejama su pasitenkinimo ir laimingumo jausmais, pasireiškiančiais vertinant savo gyvenimą ir įvairias gyvenimo sritis. Šis psichologinės gerovės apibrėžimas ir bus naudojamas šiame darbe.

2.1.3. Psichologinės gerovės veiksniai

Pripažinta, kad dažnai asmens psichologinė būsena, savijauta, psichinė sveikata priklauso nuo įvairių veiksnių, kaip asmenybės bruožai, socialiniai-demografiniai veiksniai, gyvenamoji aplinka, kultūriniai skirtumai, ekonominiai ištekliai ir pan., kurių didinimas ar mažinimas gali lemti geresnę asmens savijautą (Liniauskaitė ir kt. 2012; Šilinskas ir Žukauskienė, 2004). Spėjama, kad išsami šių veiksnių analizė, gali praversti kuriant įvairias prevencines ir intervencines programas, siekiant pagerinti žmonių psichologinę gerovę (Bagdonas ir kt., 2013). Taigi, nagrinėjant įvairią su psichologine gerove susijusią mokslinę literatūrą ir atliktus tyrimus, pastebėta, kad dažnai moksleivių psichologinė būsena ir psichologinė gerovė gali priklausyti nuo įvairių veiksnių. Visi veiksniai buvo suskirstyti į didesnius pogrupius: socialinius – demografinius veiksnius, šeimyninius veiksnius, individualius veiksnius, akademinius ir aplinkos veiksnius (žr. 1 pav.).

Svarstoma, kad galbūt lytis gali turėti reikšmingos įtakos individų psichologinei gerovei (Ryff, 1995; Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011). Šarakauskienė ir Bagdonas (2011) savo tyrime didelės lyties įtakos mokinių psichologinei gerovei nepatvirtino, tačiau pastebėjo, kad vaikinų aplinkos kontrolės, gyvenimo tikslo ir savęs priėmimo psichologinės gerovės konstruktų įverčiai didesni už merginų. Tai reiškia, kad vaikinai lengviau susidoroja su kilusiomis problemomis, reikalavimais, turi daugiau tikslų ir labiau teigiamą požiūrį į save lyginant su merginomis. Tad vis dar išlieka lyties įtaka tam tikriems psichologinės gerovės konstruktams.

Daugelis tyrėjų savo moksliniuose darbuose ir tyrimuose analizavo amžiaus įtaką psichologinei gerovei (Ryff, 1995; Liniauskaitė ir kt., 2012; Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011; Bulotaitė ir kt., 2012). Pavyzdžiui, Šarakauskienė ir Bagdonas (2011) savo tyrime analizavo amžiaus ar mokinių klasės įtaką psichologinei gerovei bei nustatė, kad 18 metų – vyresnių klasių

buvo didesni nei jaunesnių tiriamųjų. Tai rodo, kad vyresni mokiniai turi gyvenimo ir asmeninių tikslų, stipresnį savirealizacijos jausmą nei jaunesni. Bulotaitė ir kt. (2012) tirtami skirtingo amžiaus (pirmo ir ketvirto kurso) studentus nustatė, kad vyresnių studentų visi psichologinės gerovės rodikliai yra aukštesni lyginant su jaunesniais – pirmo kurso studentais.

1 pav. Vaiko psichologinę gerovę įtakojantys veiksniai

Šarakauskienė ir Bagdonas (2011) kelia hipotezes, kad didesnis gyvenamosios vietos tankumas gali teigiamai prognozuoti mokinių psichologinę gerovę. Atliktame tyrime su aštuntų, dešimtų ir dvyliktų klasių Lietuvos mokiniais, statistiškai reikšmingų sąsajų nebuvo rasta. Vis dėl to, reikėtų išsamesnių ir platesnių tyrimų, siekiant galutinai paneigti ar patvirtinti gyvenamosios vietos sąsajas su psichologine gerove.

Dažnai skirtingas ekonominis, socialinis vaiko statusas gali lemti vaiko nepasitenkinimą, nepilnavertiškumo, gėdos jausmus ir taip neigiamai veikti vaiko psichologinę gerovę. Teigiama, kad socialinis - ekonominis statusas lemia paauglių patirtis šeimoje, mokykloje, mažina pažintinės stimuliacijos patirtis šeimoje, riboja popamokinę veiklą (Yi ir kt., 2009). Nors nebuvo rasta statistiškai reikšmingų įrodymų, tvirtinančių, kad socialinis - ekonominis statusas gali daryti įtaką

asmens psichologinei gerovei, tačiau daugelio tyrėjų nuomone, socialinis - ekonominis statusas veikia asmens tikslus, jų pobūdį, o tai neišvengiamai daro įtaką ir gerovei (Yi ir kt., 2009).

Svarstant apie šeimyninius veiksnius, visi pripažįsta, kad tarp tėvų ir jų vaikų yra tarpusavio ryšys, kai neišvengiamai egzistuoja abipusė priklausomybė. Teigiama, kad tėvų elgesys ir požiūris į įvairius gyvenimo aspektus turi įtakos vaiko raidos procesui bei bendrai gerovei, o tuo tarpu vaikai daro emocinį poveikį savo tėvams (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011 cit. Reder et al., 2006). Todėl galima daryti išvadą, kad santykiai su tėvais veikia vaikų ir paauglių psichologinę raidą, savijautą bei gerovę.

Šarakauskienės ir Bagdono (2011) teigimu, šeimos sudėtis taip pat gali turėti įtakos vaiko psichologinei gerovei. Dažnai nepilnose šeimose, t.y. be vieno iš tėvų, gyvenantys vaikai gali turėti emocinių sunkumų bei išgyventi santykių problemas šeimos viduje (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011 cit. Lerner, 2002). Nors kai kurie autoriai savo tyrimuose atskleidė, kad šeimos sudėtis nėra susijusi su vaikų psichologine gerove, tačiau nereikėtų visiškai užginčyti šio spėjimo (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011 cit. Zinnand, Eitzen, 2002). Juk iš tiesų nepilnoje šeimoje gyvenantys vaikai gali jausti nepilnavertiškumo, gėdos jausmus, susidurti su finansiniais sunkumais bei nelygybe, lyginant su pilnose šeimose gyvenančiais vaikais.

Vienas iš individualių veiksnių, galinčių turėti įtakos asmens PG, yra asmens bruožai. Pastaraisiais dešimtmečiais vienas iš labiausiai naudojamų modelių, asmenybės bruožams nustatyti, yra Didžiojo penketo modelis (angl. Fiv-Factor Model), kuriame yra išskiriamos penkios asmenybės bruožų dimensijos (McCrae ir John, 1992; McCrae ir Costa, 1997): ekstravesija (angl.

extraversion), neurotizmas (angl. neuroticism), sutariamumas (angl. agreeableness), atvirumas

patyrimui (angl. openness to expirience) ir sąmoningumas (angl. conscientiousness). Remiantis Didžiojo penketo modelio bei psichologinės gerovės tyrimais nustatyta, kad tam tikros asmenų asmenybės savybės gali turėti įtakos asmens psichologinei gerovei: ją didinti ar mažinti (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011; Liniauskaitė ir kt., 2012). Taip pat pastebėta, kad šių reiškinių sąsajos priklauso nuo respondentų amžiaus. Pavyzdžiui, ekstraversija ir sąmoningumas lemia didesnę, o neurotiškumas mažesnę paauglių psichologinę gerovę (Garcia, 2011). Tuo tarpu nuo 18 iki 28 metų studentų didesnei psichologinei gerovei įtakos turi ekstraversija, o ją mažina - neurotiškumo požymiai (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011; Landa, Martosir ir López-Zafra, 2010). 44-65 metų suaugusiųjų neurotiškumo, ekstraversijos ir sąmoningumo bruožai buvo stiprūs psichologinės gerovės (savęs priėmimo, aplinkos kontrolės ir gyvenimo tikslo) prognostiniai kintamieji (Schmutte ir Ryff, 1997). Šarakauskienė ir Bagdonas (2011) atlikę tyrimą su aštuntų, dešimtų ir dvyliktų klasių Lietuvos mokiniais nustatė, kad ekstraversija ir internalumas yra susiję su didesne psichologine gerove, sąmoningumas – su didesniais aplinkos kontrolės ir gyvenimo tikslo

savęs priėmimo matmenimis. Taigi, tiek tyrimai užsienyje, tiek Lietuvoje pateikia įrodymus, kad asmens psichologinė gerovė gali priklausyti nuo asmenybės bruožų.

Siekiant nustatyti kognityvinių kintamųjų įtaką mokinių psichologinei gerovei buvo matuotas kontrolės lokusas bei jo prognostinė įtaka psichologinei savijautai (Lent, 2004). Autorių teigimu, subjektyvios vidinės kontrolės atstovai linkę daugelį gyvenimo įvykių vertinti, kaip priklausomus nuo jų pačių, yra aktyvesni ir efektyviau atlieka įvairias veiklas, todėl dažnai jų psichologinė gerovė yra aukštesnė nei subjektyvios vidinės kontrolės atstovų, kurie linkę gyvenimo įvykius vertinti kaip priklausomus nuo atsitiktinumo, sėkmės, likimo ir pan. (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011 cit. Phares, 1976; Bagdonas ir Pociūtė, 1988). Tad galimai vaiko kontrolės lokusas yra susijęs su jo PG.

Taip pat nustatyta, kad subjektyvus savo sveikatos vertinimas yra reikšmingai susijęs su asmens psichologinės gerovės vertinimu (Bulotaitė ir kt., 2012). Tai reiškia, kad palankus asmens sveikatos vertinimas lemia aukštesnius psichologinės gerovės įverčius. Todėl galimai ir jauno amžiaus asmenys dėl savo sveikatos būklės sutrikimų, fizinių negalavimų gali rodyti mažesnius psichologinės gerovės rodiklis ir atvirkščiai.

Rasti ir su mokykla susiję veiksniai, turintys įtakos asmens PG. Nustatyta, kad geri mokinių mokymosi rezultatai ir mokymosi sėkmingumas reikšmingai prognozuoja tam tikrus psichologinės gerovės įverčius (asmeninis augimas, gyvenimo tikslas, autonomija) (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011). Bulotaitė ir kt. (2012) atlikę tyrimą su studentais nustatė, kad jų pasitenkinimas studijomis, studijų programa yra reikšmingai susiję su jų psichologine gerove. Kitų autorių teigimu, tai gali būti susiję ir su akademiniais pasiekimais (Uqdah, Tyler ir DeLoach, 2009).

Kadangi popamokinė, neformali veikla teikia mokiniams pasitenkinimo, laimingumo jausmus, todėl spėjama, kad tai turėtų daryti teigiamą įtaką mokinių psichologinei gerovei. Šarakauskienės ir Bagdono (2011) atliktame tyrime ši hipotezė nepasitvirtino, tačiau pastebėta, kad popamokinė veikla reikšmingai prognozavo psichologinės gerovės vieną konstruktą (gyvenimo tikslą). Tad tai kelia spėjimus, kad galbūt išsamesnis ir detalesnis tyrimas gali parodyti daugiau reikšmingų sąsajų.

Bulotaitė ir kt. (2012) plačiai analizavo streso įtaką sveikatai bei asmens psichologinei gerovei. Atlikę tyrimą su studentais, autoriai nustatė, kad iš tikrųjų įvairių gyvenimo sričių keliamas stresas yra susijęs su asmens psichologine gerove: didėjant stresui, prastėja psichologinė gerovė.

Taip pat Bagdono ir kt. (2013) manymu, psichologinė gerovė yra kultūriškai jautrus reiškinys. Juk iš tiesų tiek individualiame, tiek kultūriniame lygmenyje kiekvienas skirtingai suvokia laimę bei gerovę, todėl siekiant įvertinti psichologinę gerovę tam tikrose kultūrose ar specifinėse grupėse yra svarbu sukurti specifinius instrumentus (Lu ir Gilmour, 2004; Mogilner, Kamvar ir Aaker. 2011; Burris ir kt., 2009). Ryff (1995) analizavo ne tik lyčių, amžiaus skirtumus,

tačiau nemažai dėmesio skyrė ir kultūriniams skirtumams vertinant asmens psichologinę gerovę. Tyrėjas teigia, kad į save orientuoti psichologinės gerovės aspektai, kaip savęs priėmimas ar autonomija, gali būti svarbesni Vakarų kultūrose, o į kitus orientuoti aspektai, kaip teigiami santykiai su kitais, gali turėti daugiau reikšmės Rytų kultūrose. Visos šios hipotezės buvo patvirtintos tiriant ir lyginant JAV ir Korėjos gyventojus (Ryff, 1995 cit. Lee, Y.H. 1995). Todėl priklausomai nuo gyvenamos vietos ir jos kultūros moksleiviai gali pasižymėti skirtingu psichologinės gerovės lygiu.

Taigi, išanalizavus mokslinę literatūrą buvo atrasta daug įvairių veiksnių, galinčių turėti įtakos vaiko psichologinei gerovei. Asmens psichologinė gerovė yra svarbus reiškinys, kadangi nuo jo priklauso tinkamas asmens funkcionavimas. Svarbu nagrinėti įvairius veiksnius, nes tai gali padėti geriau pažinti psichologinės gerovės sampratą bei padėti kurti įvairias intervencines programas, siekiant pagerinti žmonių psichologinę gerovę.

2.2. Fizinis aktyvumas

2.2.1. Fizinio aktyvumo samprata

Daugelis autorių pripažįsta, kad fizinis aktyvumas (FA) yra sveikatą stiprinantis veiksnys, be kurio neįsivaizduojamas sveikas fizinis išsivystymas, branda, gyvenimo kokybė, fizinė ir psichinė sveikata (Armonienė, 2007; Strukčinskienė ir Raistenskis, 2012; Masiliauskas, 2009; Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012). Fizinė veikla apibrėžiama kaip bet koks fizinis judėjimas, sukeltas skeleto raumenų ir kurių metu vyksta energijos sunaudojimas (Caspersen, Powell ir Christenson, 1985). Taip pat fizinis aktyvumas yra apibrėžiamas ir kaip bet kokia kūno judėjimo išraiška, kuri sukelia didesnę medžiagų apykaitą (tai gali būti pratybos, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla ir pan.) (Stonkus, S., 2002).

Literatūroje buvo ieškota ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu apibrėžimo. Rasta, kad fizinė veikla laisvalaikio metu apibrėžiama tapačiai su paprastu fizinio aktyvumo apibrėžimu, tačiau pridedama, kad individas užsiima fizine veikla savarankiškai, savo paties nuožiūra laisvalaikio metu (Amireault ir Godin, 2015 cit. Bouchard ir kt., 2007). Tad kyla klausimas, kuo gi fizinis aktyvumas skiriasi nuo fizinio aktyvumo laisvalaikio metu. Atlikus literatūros analizę buvo pastebėta, kad egzistuoja tam tikri skirtumai. Remiantis skirtingų autorių atliktų tyrimų rezultatais ir apibrėžimais buvo sudaryta schema, kurioje pavaizduoti pagrindiniai FA ir FA laisvalaikio metu bruožai bei skirtumai (žr. 2 pav.).

2 pav. Fizinio aktyvumo ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu skirtumai

Valintėlienė, Varvuolienė ir Kranauskas (2012) savo tyrime pastebėjo, kad didelio ir vidutinio intensyvumo veikla laisvalaikiu užsiima daugiau miesto (vidutinio intensyvumo - 11 proc., didelio intensyvumo- 22 proc.) nei kaimo (6 proc.; 21 proc.) gyventojai, kai tuo tarpu skaičiuojant to paties intensyvumo veiklas darbe ar kitoje kasdienėje veikloje pastebimi priešingi skirtumai: šiomis veiklomis užsiima daugiau kaimo (24 proc.; 41 proc.) nei miesto (21 proc.; 37 proc.) gyventojai. Taip pat pastebėta, kad fizine veikla laisvalaikiu labiau užsiima aukšto išsilavinimo tiriamieji (didelio intensyvumo – 12 proc., vid. intensyvumo – 30 proc.) nei žemesnį už aukštąjį išsilavinimą turintys tiriamieji (8 proc.; 18 proc.), kai tuo tarpu pastebimi priešingi skirtumai užsiimant fizine veikla darbe ar kasdienėje veikloje. Pastebėti ir tam tikri amžiaus skirtumai: jaunesnio amžiaus (15-25 ir 26-45 metų) tiriamieji labiau užsiima didelio intensyvumo (26 proc.; 11 proc.) ir vidutinio intensyvumo (41 proc.; 23 proc.) fizine veikla laisvalaikio metu nei vyresni. Tuo tarpu darbe ar kasdienėje veikloje vyresnio amžiaus tiriamieji (26-45 ir 46-60 metų) užsiima didelio (41 proc.; 36 proc.) intensyvumo ir vidutinio intensyvumo (26-45 ir 61-74 metų tiriamieji) veikla (30 proc.; 27 proc.) nei jaunesni. Pastebimi ir fizinės veiklos trukmės skirtumai: laisvalaikio metu tiriamieji per parą fiziškai aktyvūs apie 52 minutes, o darbe ar kasdienėje veikloje net 300 minučių. Tad Valintėlienė ir kt. (2012) savo tyrime atskleidė fizinio aktyvumo ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu skirtumus kaip išsilavinimas, gyvenamoji vieta, amžius, FA trukmė.

Masiliauskas (2009) savo tyrime analizuodamas moksleivių savęs vertinimą bei fizinį aktyvumą, pastebėjo, kad laisvalaikio metu fiziškai aktyvūs paaugliai (pvz., lanko sporto mokyklą, būrelį ar sportuojantys savarankiškai) pasižymėjo aukštesniais savęs vertinimo rodikliais nei tie, kurie dalyvauja tik kūno kultūros pamokose.

Kiti reikšmingi veiksniai, lemiantis fizinio aktyvumo pasirinkimą yra motyvacija, pomėgiai, laisvas laikas, kurį gali skirti fizinei veiklai. Meškaitė ir kt. (2012) ištyrė, kad 68 proc. 11 – 15 metų moksleivių aktyviai dalyvauja kūno kultūros pamokose, o kita dalis vengia dalyvavimo formaliose FA pamokose, neturi tam motyvacijos. Tad kyla svarstymai, kad nepriklausomai nuo FA krypties pasirinkimo, asmuo turi turėti aukštą motyvaciją, kuri skatintų jį aktyviai judėti, sportuoti ir pan. Taip pat nustatyta, kad mokiniai dažniausiai nedalyvauja sportinėje popamokinėje veikloje ir neformaliame fiziniame ugdyme dėl laiko stokos (54 proc.) ir nejaučiamo malonumo sportuoti (14 proc.) (Šarkauskienė ir Adeškevičienė, 2008). Taigi, fizinė veikla laisvalaikiu reikalauja nemažai laiko sąnaudų ir turi suteikti malonumą, tapti pomėgiu.

Pastebima, kad dažnai autoriai paprastą fizinį aktyvumą tapatina su formaliu FA – kūno kultūros pamokomis mokykloje, o fizinį aktyvumą laisvalaikio metu sieja su neformalia sportine veikla, kaip įvairūs sporto būreliai, popamokinė veikla ir pan. (Meškaitė, ir kt. 2012; Šarkauskienė ir Adeškevičienė, 2008; Valintėlienė, Varvuolienė, Kranauskas, 2012; Masiliauskas, 2009).

Daugelis autorių fizinį aktyvumą laisvalaikio metu apibūdina kaip be galo svarbų fizinės veiklos sritį siekiant kurti sveikatos stiprinimo intervencijas, rekomendacijas, programas, organizuoti tyrimus ir pan. (Amireault ir Godin, 2015 cit. Church ir kt., 2011; Griciūtė ir kt., 2011). Laisvalaikio metu propaguojama fizinė veikla yra geriausias būdas ne tik maloniai, smagiai, prasmingai praleisti laiką, tačiau ir gerinti fizinę būklę, savijautą (Caspersen, Powell ir Christenson, 1985). Taip pat analizuojant skirtingų fizinių veiklų įtaką asmens sveikatai pastebėta, kad didėjant laikui užsiimant energinga ir saikinga fizine veikla laisvalaikio metu mažėja mirtingumo rizika nei užsiimant namų ruošos darbais ar keičiant fizinį aktyvumą (Samitz, Egge ir Zwahlen, 2011). Taigi laisvalaikio metu pasirinkta bet kuri fizinė veikla yra be galo naudinga tiek fizinei, tiek psichologinei asmens gerovei.

2.2.2. Fizinio aktyvumo svarba augančiam organizmui

Jau nuo senų laikų fizinė veikla buvo siejama su sveikata ir jos gerinimu. Remiantis pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, 5–17 metų amžiaus vaikai turėtų bent 60 minučių per dieną skirti vidutinio ar stipraus intensyvumo fiziniam aktyvumui, o vyresni apie 150 minučių (WHO, 2010). Vis dėl to pastebėta, kad jauni žmonės nesilaiko sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo rekomendacijų (Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012).

Daugelis autorių pastebi, kad jaunų žmonių fizinis aktyvumas neatitinka sveikatos normų (Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012; Armonienė, 2007). Pavyzdžiui, Strukčinskienė ir Raistenskis (2012) savo tyrime pastebėjo, kad daugiausiai vaikų laisvalaikiu užsiima pasyve veikla kaip televizoriaus žiūrėjimas, žaidimas kompiuteriniais žaidimais ir tik 10,3 proc. vaikų laisvalaikiu užsiima sportine veikla. Armonienė (2007) savo tyrime pastebėjo, kad 3,6 proc. 5–11 klasių moksleiviai priskiriami į specialiąsias medicinines kūno kultūros pamokas, 29 proc. priskiriami į parengiamąsias fizinio lavinimo pamokas ir 3,4 proc. moksleivių išvis yra atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų. Tyrimo metu Maciulevičienė (2015) nustatė, kad paaugliai iš Vokietijos labiau užsiima fizine veikla neformalaus ugdymo būreliuose, sporto mokyklose negu Lietuvos moksleiviai. Tad įvairūs tyrimai rodo, kad šiais laikais vaikai retai užsiima aktyvia fizine veikla bei dažniau renkasi pasyvų laisvalaikio leidimą.

Atlikus literatūros analizę buvo rasta nemažai mokslinių tyrimų, patvirtinančių fizinio aktyvumo naudą ir pasyvaus gyvenimo būdo žalą žmogaus organizmui. Daugelio autorių teigimu, nepakankamas fizinis aktyvumas, pasyvus gyvenimo būdas lemia įvairius sveikatos negalavimus ir sutrikimus (Amireault ir Godin, 2015; Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012): padidėja sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis, vėžiniais susirgimais, sąnarių ligomis, insulto tikimybė, diabetas, depresija, atsiranda svorio kontrolės problemos, didėja mirtingumas ir pan. Todėl pripažinta, kad fizinis aktyvumas padeda žmogaus organizmui tiek fiziškai, tiek emociškai (Griciūtė ir kt., 2011): mažina riziką susirgti įvairiomis lėtinėmis ligomis ar kitais fiziniai negalavimais bei padeda įveikti stresą, depresiją ir kitus psichologinius sunkumus.

Fizinė veikla turi teigiamą įtaką asmens fiziniam, kognityviniam, funkciniam, sensomotoriniam ir psichosocialiniam vystymuisi, todėl jis svarbus įvairaus amžiaus žmonių grupėms (Hardmano 2011). Jauniems žmonėms, kaip moksleiviams, studentams, reikėtų ypač domėtis bei užsiimti kokia nors fizine veikla, kadangi jie daugiausiai laiko praleidžia pasyviai – sėdėdami (Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012). Jauname amžiuje žmonėms tenka prisitaikyti prie įvairių pokyčių akademiniame ir asmeniniame gyvenime, daug laiko praleisti naudojant kognityvinius įgūdžius, prisiimti vis daugiau atsakomybės bei mokytis protinį darbą derinti su poilsiu. Strazdienė ir Adaškevičienė (2012) pastebėjimais, jaunų žmonių nusiskundimai savo sveikata vis dažniau yra psichosomatiniai negalavimai. Pavyzdžiui, 42,8 proc. moksleivių turi kaulų ir raumenų sistemos ligas, 26,1 proc. jų turi širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus, 65 proc. moksleivių kasdien ar bent kartą per savaitę patiria įvairius psichosomatinius negalavimus kaip galvos skausmas, įtampa, nuovargis, apetito pokyčiai ir pan., 24,5 proc. turi regėjimo problemų, o visi šie negalavimai yra siejami su netinkama gyvensena ir fiziniu pasyvumu (Armonienė, 2007). Strazdienė ir Adaškevičienė (2012) atkreipia dėmesį, kad aktyvaus poilsio stoka yra viena iš pervargimo ir sveikatos sutrikimų priežasčių. Griciūtė ir kt. (2011) teigimu aktyvi fizinė veikla

jauname amžiuje ugdo vaikų ir paauglių psichologines savybes (lavina bendravimo, laiko struktūravimo, planavimo įgūdžius, ugdo valią, atsakomybę ir pan.).

Būtent pakankamas fizinis aktyvumas jaunystėje yra svarbus sveikatos stiprinimo veiksnys. Todėl jauni žmonės norėdami išlaikyti savo sveikatą bei ją pagerinti privalo laisvu laiku užsiimti aktyvia fizine veikla.

2.2.3. Fizinio aktyvumo veiksniai

Atliekant literatūros analizę buvo ieškoma įvairių veiksnių, kurie galėtų turėti įtakos asmens fiziniam aktyvumui, jo formos ar intensyvumo pasirinkimui ir pan. Taigi, išanalizavus literatūrą buvo rasta keletas veiksnių, kurie galimai lemia asmens fizinį aktyvumą. Jie buvo suskirstyti į didesnes grupes: socialiniai – demografinius veiksnius, individualius veiksnius, akademinius ir aplinkos veiksnius (žr. 3 pav.).

Aptariant socialinius – demografinius veiksnius, pastebėta, kad daugelis autorių atkreipė dėmesį, jog asmens fizinis aktyvumas dažnai priklauso nuo amžiaus laikotarpio (Zaborskis ir Raskilas, 2011; Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012; Armonienė, 2007; Pate, Dowda, O‘Neill ir Ward, 2007). Pavyzdžiui, studijų laikotarpiu jaunuoliams tenka susidurti su daug pokyčių gyvenime, kas neišvengiamai turi įtakos jų fizinei ir emocinei savijautai (Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012). Sallis (1993) atlikęs literatūros analizę taip pat pastebėjo, kad vyksta nuoseklus fizinio aktyvumo mažėjimas su amžiuje tiek berniukų (2,7 proc.), tiek mergaičių (7,4 proc.) grupėse per mokyklinio amžiaus metus. Taigi, galima teigti, kad iš tiesų jaunuolių fizinis aktyvumas kinta su amžiumi.

Atlikus įvairius tyrimus pastebėta, kad skiriasi vaikinų ir merginų fizinis aktyvumas (Sallis, 1993; Armonienė, 2007; Masiliauskas, 2009; Zaborskis ir Raskilas, 2011; Volbekienė, Griciūtė ir Gaižauskienė, 2007; Martinez-Gonzalez, Varo, Santos, Irila, Gibney, Kearney, Martines, 2001; Pate ir kt., 2007). Pavyzdžiui Masiliauskas (2009) savo tyrime pastebėjo, kad merginų fizinis aktyvumas yra trečdaliu mažesnis nei vaikinų. Martinez-Gonzalez ir kt. (2001) pastebėjimais didesnis vaikinų procentas užsiima bet kokiu fiziniu aktyvumu laisvalaikio metu nei merginų. Tuo tarpu Zaborskis ir Raskilas (2011) atliko 1994-2000 metų tyrimų analizę ir nustatė, kad mergaitės (20,2 proc.) mankštinosi ir sportavo rečiau nei vaikinai (45,2 proc.) bei pastebėta, kad vaikinų fizinis aktyvumas reikšmingai didėja, kai tuo tarpu merginų nekinta. Galima atkreipti dėmesį, kad visi nagrinėti autoriai pripažįsta, kad merginos pasižymi mažesniu fiziniu aktyvumu nei vaikinai.

Pastebėta, kad paauglių šeimos socialiniai-ekonominiai veiksniai lemia jų fizinį aktyvumą (Zaborskis ir Raskilas, 2011; Sallis ir kt., 1992; WHO, 2005). Zaborskis ir Raskilas (2011) analizuodami keleto metų laikotarpių tyrimų rezultatus pastebėjo, kad turtingose šeimose gyvenantys vaikai turėjo daugiau nei 1,5 karto didesnę tikimybę užsiimti fizine veikla nei vaikai, gyvenantys neturtingose šeimose. Iš tiesų galima manyti, kad turtingose šeimose gyvenantys vaikai dėl didesnių finansinių galimybių gali lankyti įvairesnius fizinio lavinimo užsiėmimus, naudotis įvairesniu sporto inventoriumi, lankyti sporto klubus, sporto mokyklas ir pan. Visa tai leidžia jiems būti fiziškai aktyvesniais lyginant su neturtingose, nepasiturinčiose šeimose gyvenančiais vaikais.

Literatūroje rasta nemažai individualių veiksnių, lemiančių asmens FA. Pavyzdžiui, Strazdienės ir Adaškevičienės (2012) įsitikinimu, siekiant pagerinti jaunų žmonių fizinio aktyvumo rodiklius, kuriant įvairias fizinio aktyvumo skatinimo programas, intervencijas, pirmiausia reikia išsiaiškinti jaunų žmonių poreikius. Tiek populiariojoje, tiek mokslinėje literatūroje teigiama, kad merginos dažniausiai užsiima fizine veikla, nes nori numesti svorio, patobulinti kūno formas, o tuo tarpu vaikinai siekia pagerinti savo fizinį pajėgumą. Tai patvirtina ir Strazdienė ir Adaškevičienė (2012) savo tyrime išsiaiškinę, kad 31 proc. merginų mankštinasi, nes nori patobulinti kūno formas, numesti svorio, o 29 proc. vaikinų nori pagerinti fizinį pajėgumą, 19 proc. vaikinų siekia turėti gražias kūno formas. Jankauskienė, R., Kardelis, K. (2002) tirdami vienuoliktų klasių merginas

nustatė, kad net 38 proc. moksleivių sportuoja dėl gražesnės figūros, , 32 proc. dėl sportinių rezultatų, 21proc. – sveikatingumo, 9 proc. dėl kitų motyvų. Tai rodo, motyvai, poreikiai ir tikslai gali lemti moksleivio požiūrį į sveikatos stiprinimą bei fizinį aktyvumą. Po išsamios jų analizės, bus aišku, kokiais tikslais jauni žmonės dažniausiai sportuoja, o tai padės kurti efektyvesnes, patrauklesnes fizinio aktyvumo skatinimo programas, strategijas.

Armonienė (2007) savo tyrime siekdama išsiaiškinti moksleivių fizinio pasyvumo priežastis pastebėjo, kad dažniausiai moksleiviai vengia užsiimti fizine veikla dėl valios trūkumo: taip atsakė net 46 proc. fiziškai pasyvių ir 30 proc. fiziškai aktyvių moksleivių. Valios stoka, tingėjimas mažina moksleivių motyvaciją užsiimti fizine veikla.

Griciūtė ir kt. (2011) tirdami 9 klasių moksleivius nustatė, kad jų fizinis aktyvumas laisvalaikio metu yra susijęs su moksleivių psichiniu atsparumu vaikinų grupėje. Psichinis atsparumas apibūdinamas, kaip įvairūs apsauginiai veiksniai, padedantys įveikti stresorius ir pan. (Griciūtė ir kt., 2011 cit. Hjemdal ir kt., 2006). Tai kelia hipotezes, kad galbūt asmens psichinė būklė gali būti susijusi su jo fiziniu aktyvumu.

Martinez-Gonzalez ir kt. (2001) savo tyrime pastebėjo, kad žalingų įpročių turėjimas yra reikšmingai susijęs su respondentų fiziniu aktyvumu. Pavyzdžiui, tiek rūkantys vyrai, tiek moterys pasižymėjo žemesniu fizinio aktyvumo lygiu. Paskutiniais metais mokykloje paaugliai dažnai išbando įvairių žalingų medžiagų vartojimą. Baltkojytės ir kt. (2012) tyrimo duomenimis, 68 proc. mokinių bent kartą gyvenime yra bandę rūkyti, o 14 proc. nurodė, jog rūko kiekvieną dieną. Todėl spėjama, kad žalingi įpročiai, kaip rūkymas, galimai mažina moksleivių fizinį aktyvumą.

Strazdienė ir Adaškevičienė (2012) atlikdamos tyrimą su studentais pastebėjo, kad 70,9 proc. vaikinų ir 49 proc. merginų skundžiasi žinių trūkumu apie sveiką gyvenseną, apie pusę tirtų respondentų pripažino, kad jiems nepakanka žinių apie fizinį aktyvumą. Martinez-Gonzalez ir kt. (2001) savo tyrime atrado, kad aukštesnio išsilavinimo tiriamieji pasižymi aukštesne tendencija fizinei veiklai laisvalaikio metu nei žemesnio (vidurinio ir mažiau) išsilavinimo tiriamieji. Taip pat 70,1 proc. pradinių klasių mokinių tėvų tvirtina, kad didesnė informacijos sklaida apie sportą, jo privalumus labiau paskatintų jų vaikus sportuoti (Strukčinskienė ir Raistenskis, 2012). Daugelis mokslininkų ir tyrėjų pripažįsta, kad žinios apie įvairius sveikatos stiprinimo būdus, fizinį aktyvumą, fizinio pasyvumo žalą ir pan. formuoja asmens sąmoningumą bei skatinta elgtis atitinkamai – užsiimti aktyvia fizine veikla (Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012 cit. Grinienė, 2006; Martinez-Gonzalez ir kt., 2001; Pate ir kt., 2007). Suprantama, kad jeigu žmogus gerai išmano sveikatą stiprinančius veiksnius, būdus, netinkamos gyvensenos žalą sveikatai, tos žinios gali padėti keisti savo gyvenimo būdą bei įtvirtinti sveikatai naudingus įpročius, gebėjimus.

kurie turi sveikatos problemų. Taip pat nustatyta, kad fizinis aktyvumas yra glaudžiai siejamas su asmens požiūriu į sveikatą. Fiziškai aktyvesni studentai subjektyviai vertindami savo sveikatą pateikia geresnius vertinimus nei laisvalaikiu fizine veikla neužsiimantys studentai (Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012). Todėl galima spėti, kad galbūt subjektyvus jauno asmens požiūris į savo sveikatą, fizinę būklę gali lemti ir jo fizinį aktyvumą. Žinoma tam reikia detalesnių mokslinių tyrimų, tačiau bet kuriuo atveju reikia neatmesti prielaidos, kad subjektyvus požiūris į sveikatą bei reali fizinė sveikata yra susiję su jaunuolio fiziniu aktyvumu.

Pastebėti ir akademiniai veiksniai, galintys lemti asmens FA. Pavyzdžiui, Strazdienė ir Adaškevičienė (2012) pastebi, kad gyvename hipodinamiškame pasaulyje, kuriame profesinis pasirengimas nėra siejamas su fiziniu pasirengimu. Vis dėl to autorė trumpai užsimena, kad tam tikros profesijos, kaip policijos pareigūnai, gydytojai chirurgai, kūno kultūros mokytojai, treneriai ir t.t., turi pasižymėti gera fizine būkle. Todėl neišvengiamai asmens profesinės gyvenimo krypties pasirinkimas gali lemti jo tolimesnį fizinį aktyvumą. Paskutiniais metais mokyklose moksleiviams tenka pasirinkti tolimesnę studijų ir profesinę kryptį, todėl kyla prielaida, kad vyresnių klasių moksleivių fizinis aktyvumas priklauso nuo jų tolimesnio pasirinkimo.

Jaunų žmonių fizinio aktyvumo motyvacijai bei kokybei didelę įtaką gali daryti ugdymo sistema, fizinio lavinimo mokytojai, treneriai ir pan. (Griciūtė ir kt., 2011; Armonienė, 2007; Strukčinskienė ir Raistenskis, 2012). Kadangi jauname amžiuje mokytojai yra kaip autoritetas, todėl natūralu kad jų teikiamos žinios, požiūris į fizinį aktyvumą gali motyvuoti moksleivius aktyviau užsiimti fizine veikla. Armonienė (2007) nuomone, mokinių sveikatos ugdymas yra sveikatos stiprinimo pagrindas, kuris padeda skatinti jaunų žmonių naudingų įpročių, vertybių, elgesio formavimąsi.

Taip pat rasti aplinkos veiksniai, lemiantys FA. Strazdienė ir Adaškevičienė (2012) savo tyrime atskleidė, kad geros mankštinimosi sąlygos, moderni įranga, sporto inventoriaus įvairovė skatina studentus užsiimti fizine veikla. Pavyzdžiui, 22,3 proc. vaikinų pageidauja treniruoklių salės, 20,4 proc. sporto inventoriaus įvairovės, 14,6 proc. plaukimo treniruočių, o 23,5 proc. merginų nori aerobikos treniruočių ir pan. Tuo tarpu Zaborskis ir Raskilas (2011) savo tyrime nustatė, kad mieste gyvenantys moksleiviai mankštinasi ir sportuoja reguliariau nei moksleiviai, gyvenantys kaime. Visa tai rodo, kad galbūt didelė dalis jaunų žmonių yra fiziškai pasyvūs, nes tam nėra jiems tinkamos, prieinamos aplinkos. Galbūt tinkamos aplinkos (atitinkančios jaunuolių poreikius, lūkesčius) sukūrimas, paskatintų juos užsiimti aktyvia fizine veikla.

Martinez-Gonzalez ir kt. (2001) pastebėjo, kad Šiaurės Europos šalys pasižymi didesniu fizinio aktyvumo lygiu nei pietų Europos atstovės. Pavyzdžiui, Suomija pasižymi dideliu fizinio aktyvumo paplitimu (91,9 proc.), o tuo tarpu Portugalijoje nustatyti žemi rodikliai (40,7 proc.). Manoma, kad kultūra, bendruomenės sveikos gyvensenos tradicijos, papročiai yra, bendruomenės

sveiką gyvenseną, sveikatos ugdymą lemiantys veiksniai (Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012 cit. Skurvydas, 2008; Martinez-Gonzalez ir kt., 2001). Iš tikrųjų, asmuo augdamas tam tikroje bendruomenėje perima jos vertybinę orientaciją, įsitikinimus į tam tikrus gyvenimo dalykus. Todėl asmenybės vystymosi proceso metu įskiepytas požiūris apie sveiką gyvenseną gali stipriai lemti asmens tolimesnį funkcionavimą. Nuo vaikystės skatinamas fizinis aktyvumas bei pabrėžiama jo nauda gali lemti ir tolimesnį fiziškai aktyvų gyvenimo būdą.

Taigi, analizuojant įvairius mokslinius straipsnius atrasta įvairių veiksnių, kurie yra susiję su fiziniu aktyvumu. Daugelis autorių pripažįsta, kad svarbu išsamiau tyrinėti ir nagrinėti įvairius veiksnius, turinčius įtakos asmens fiziniam aktyvumui. Tai gali padėti kurti efektyvesnes fizinio aktyvumo skatinimo programas, intervencijas, formuoti pozityvų požiūrį į fizinę veiklą, motyvuoti užsiimti įvairesne fizine veikla ir pan.

2.3. Psichologinės gerovės ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu sąsajos

Kadangi PG yra pripažinta kaip daugiadimensinis konstruktas, todėl galbūt fizinis aktyvumas gali būti vienas iš jį lemiančių veiksnių. Tad kyla prielaida, kad fizinis aktyvumas ir psichologinė gerovė yra susiję tarpusavyje.

Po išsamios psichologinės gerovės bei fizinio aktyvumo literatūros analizės buvo pastebėta keletas šių reiškinių sąsajų. Įvairūs veiksniai, kintamieji, lemiantys fizinį aktyvumą ar asmens psichologę savijautą, gerovę yra panašūs (žr. 4 pav.). Pavyzdžiui, lytis ir amžius turi reikšmingos įtakos tiek asmens fiziniam aktyvumui, tiek psichologinei gerovei – vaikinai turi geresnius fizinio aktyvumo ir psichologinės gerovės rodiklius nei merginos bei vyresni asmenys pasižymi geresne psichologine gerove ir prastesniu fiziniu aktyvumu nei jaunesni (Šarakauskienė ir Bagdonas, 2011; Ryff, 1995; Bulotaitė ir kt., 2012; Strazdienė ir Adaškevičienė, 2012; Armonienė, 2007; Sallis, 1993; Masiliauskas, 2009; Zaborskis ir Raskilas, 2011; Volbekienė ir kt., 2007; Martinez-Gonzalez ir kt., 2001). Taip pat pastebėta, kad asmens sveikatos būklė gali lemti jo fizinį aktyvumą bei psichologinę gerovę, t.y. geros sveikatos žmonės yra fiziškai aktyvesni ir turi aukštesnius psichologinės gerovės įverčius. (Armonienė, 2007; Bulotaitė ir kt., 2012). Egzistuoja ir kultūriniai FA ir PG skirtumai. Pavyzdžiui, Šiaurės Europos šalių gyventojai pasižymi didesniu fizinio aktyvumo lygiu nei Pietų Europos, o Vakarų ir Rytų kultūros gyventojai išskiria skirtingus PG komponentus (Martinez-Gonzalez ir kt. , 2001; Ryff, 1995). Yi, Wu, Chang ir Chang (2009) svarsto, kad žemas, nepakankamas socialinis – ekonominis vaikų statusas neigiamai veikia vaiko psichologinę gerovę, o tuo tarpu kiti autoriai tvirtina, kad tai taip pat mažina nepasiturinčiose šeimose gyvenančių vaikų fizinį aktyvumą (Zaborskis ir Raskilas, 2011; Sallis ir kt., 1992; WHO, 2005). Taigi, tokie veiksniai kaip lytis, amžius, sveikatos būklė, kultūra, socialinis - ekonominis

4 pav. Fizinio aktyvumo ir psichologinės gerovės veiksniai

Ieškant PG ir FA sąsajų, pastebėta, kad daugelis autorių taip pat analizavo šių reiškinių tarpusavio ryšį. Analizuojant įvairius tyrimus pastebėta, kad visi autoriai pastebėjo fizinio aktyvumo teigiamą įtaką asmens psichologinei gerovei (žr. 5 pav.).

Pavyzdžiui, Netz ir Wu (2005) atliko net 36 tyrimų meta-analizę siekdami nustatyti fizinio aktyvumo ir psichologinės gerovės ryšius tarp vyresnių suaugusiųjų, neturinčių klinikinių sutrikimų. Autoriai stengėsi pastebėti ne tik iki tol nagrinėtus PG konstruktus, bet ir atkreipti dėmesį į tokius konstruktus kaip savęs suvokimas ir globali psichologinė gerovė. Buvo rasta, kad fizinis aktyvumas turėjo reikšmingos įtakos PG konstrukcijoms (saviefektyvumas, savęs suvokimas, bendra psichologinė gerovė). Pastebėta, kad aerobikos treniruotės bei vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas yra naudingiausia veiklos sritis ir lygmuo vyresnio amžiaus žmonėms (Netz ir Wu, 2005). FA ne tik gerina vyresnio amžiaus žmonių fizinę būklę (širdies ir kraujagyslių būseną, jėgą, funkcinę galią), tačiau yra ir reikšmingai susijęs su PG konstruktu- saviefektyvumu.

Strohle (2009) nuomone, FA ir mankšta turi pozityvų poveikį nuotaikai, nerimui ir psichologinei gerovei. Autorius domėjosi FA įtaka pacientams, turintiems psichinius sutrikimus, ir atrado, kad FA yra kliniškai naudingas gydant depresiją ar panikos sutrikimus (Strohle, 2009). Dažnai fizinis aktyvumas yra siejamas su fizine žmogaus sveikata, jo nauda ir teigiama įtaka asmens fizinei būklei, tačiau FA gali taip pat padėti gerinant psichinę sveikatą (gerinti nuotaiką, mažinti nerimą ir pan.) (Strohle, 2009). Autoriaus nuomone, FA gali būti naudojamas depresijos, nerimo gydymui bei yra puiki priemonė užkertant kelią psichiniams sutrikimams (Strohle, 2009). Pavyzdžiui, 20–30 min. trukmės, 3–4 fizinės treniruotės per savaitę, bendrai trunkančios 8–14 savaites paprastai taikomos pacientams, sergantiems depresija ar nerimo sutrikimais (Strohle, 2009 cit. Meyer ir kt., 2000). Strohle (2009) atkreipė dėmesį, kad dažnai fizinės veiklos veiksmingumas psichinei sveikatai priklauso nuo įvairių veiksnių: pačios fizinės veiklos, jos intensyvumo, žinių suteikimo būdo ir pan. Atrasta, kad vidutinio intensyvumo fizinė veikla, kaip vaikščiojimas, yra pripažinta kaip veiksmingesnė nei sunki, energinga fizinė veikla (Strohle, 2009 cit. Dishman ir kt., 1996). Bet kuriuo atveju, Strohle (2009) plačiai nagrinėjo sąsajos tarp PG ir FA, tačiau teigė, kad vis dar trūksta išsamesnių tyrimų.

Vancampfort ir kt. (2011) nuomone šizofrenija ar šizoafektinis sutrikimas yra neatsiejamas nuo nuolatinio streso, nerimo, suprastėjusios psichologinės gerovės. Autoriai atliko tyrimą su pacientais, kuriems diagnozuota šizofrenija ar šizoafektinis sutrikimas, siekdami nustatyti fizinio aktyvumo veiklų, kaip joga, aerobika, įtaką jų psichinei būklei. Tyrėjai taip pat stengėsi įvertinti nerimo, psichologinio streso, subjektyvios psichologinės gerovės pokyčius, lemiamus FA. Tyrimo metu tiriamiesiems reikėjo apie 30 min dalyvauti jogos treniruotėje ir apie 20 min dalyvauti aerobikos treniruotėje naudojant dviratį (Vancampfort ir kt., 2011). Po tyrimo tyrėjai padarė išvadą, kad jogos ir aerobikos treniruotėse dalyvavę tiriamieji rodė reikšmingai mažesnius nerimo, psichologinio streso rodiklius bei tai padėjo pagerinti jų psichologinę gerovę lyginant su pacientais, kurie neužsiėmė jokia fizine veikla (Vancampfort ir kt., 2011). Tai rodo, kad iš tiesų fizinė veikla