LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Inga Čerepovičiūtė
Konkūro disciplinos žirgų traumų analizė
Analysis of show jumping horses injuries
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika
2
DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Konkūro disciplinos žirgų traumų analizė“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė)
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
(aprobacijos data) (klinikos vedėjo vardas, pavardė)
3
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
4
SANTRAUKA
Konkūro disciplinos žirgų traumų analizė Inga Čerepovičiūtė
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimo duomenys buvo rinkti nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. lapkričio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) veterinarijos akademijos (VA) Stambiųjų gyvūnų klinikoje, taip pat klinikinės praktikos metu Suomijos žirgų klinikoje „Evidensia Equine Hospital Hyvinkaa“ bei keli atvejai privačiuose žirgynuose.
Darbo tikslas buvo nustatyti ir įvertinti dažniausiai pasitaikančių traumų konkūrinio jojimo disciplinos žirgams atsiradimo priežastis, pobūdį, bei aplinkybes.
Viso buvo išnagrinėtos 34 traumą patyrusių žirgų ligos istorijos.Surinkti duomenys apie žirgą, kaip intensyviai jis yra treniruojamas ir kaip dažnai dalyvauja varžybose bei kur, kokiomis aplinkybėmis buvo patirta trauma. Duomenys susisteminti ir apdoroti naudojant Microsoft Office Excel 2007 bei SPSS programas.
Tirti įvairių veislių žirgai, tačiau dominavo Hanoverio ir Lietuvos jojamųjų veislės žirgai. Išanalizavus duomenis nustatyta, kad dažniausiai pasitaikančios traumos buvo sąnarių sumušimai (41 proc.) ir sausgyslių patempimai (26 proc.), kurių pasekoje vystėsi sinovitas (24 proc.) ir tendinitas (24 proc.). Nustatyta, kad dažniausiai žirgai susižaloja kojų distalinę dalį (79 proc.) - žemiau riešo bei kulno sąnarių, o priekinės kojos (78 proc. kojų traumų) buvo traumuojamos žymiai dažniau nei užpakalinės (22 proc. kojų traumų). Dažniausiai traumas žirgai patiria treniruočių metu (44 proc.). Taip pat nustatyta, kad 8 – 10 metų žirgai (44 proc.) traumas patiria dažniau nei kito amžiaus žirgai. Traumas patyrę žirgai dažniausiai gydomi konservatyviuoju gydymo būdu.
Išanalizavus duomenis, nustatyta, kad mocionas, treniruočių intensyvumas, dalyvavimo varžybose dažnumas bei įveikiamų kliūčių aukštis neturi didelės reikšmės tam tikriems traumų tipams pasireikšti, tačiau traumavimosi aplinkybės yra susijusios su vieno ar kito traumos tipo pasireiškimu.
5
SUMMARY
Analysis of show jumping horses injuries Inga Čerepovičiūtė
Master's thesis
Research data was collected from September, 2016 to November, 2017 in the Lithuanian University of Health Sciences (LUHS) Veterinary Academy (VA) at Large Animal Clinics of large animals, also during the practice at horse clinic “Evidensia Equine Hospital Hyvinkaa“ in Finland and few cases were collected in private equestrian centers.
The aim of the of the study was to identify and evaluate the causes, nature and circumstances of the most common injuries of show jumping horses.
In total 34 cases of horses that had experienced injury were examined. The information about the horse, the intensity of the training and how often it participates in competition, location and circumstances of the injury was collected. The data was systematized using Microsoft Office Excel 2007 and SPSS programs.
The study was done on horses of various breeds, though the Hanoverian and the Lithuanian riding horse breeds dominated.
After analyzing the data, it was found that the most common injuries were joint bruises (41%) and tendon sprains (26%), from which developed synovitis (24%) and tendinitis (24%). It was noticed, that most often, horses experience injuries in the distal part of the legs (79%) – below the wrist and hock joints and that horses injure their front legs (78% of leg injuries) far more often than their hind legs (22% of leg injuries).
Most of the time the injuries occurred during training (44%). It was also noticed that horses ranging from 8 to 10 years of age (44%) experienced injuries more often than horses of other ages. Most of the time a conservative method of treatment was chosen to treat the horses.
After analyzing the research data, it was found that the time in the pasture, the intensity of the training, frequency of competitions and the height of the jumps doesn‘t have a great significance to whether or not certain types of injuries occur, however the circumstances of where horse got the injury are connected to one or the other type of injuries occurring.
6
TURINYS
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1.Šuolio per kliūtį mechanizmas ... 9
1.2.Pagrindinės traumų pasireiškimo priežastys ... 10
1.2.1. Fizinis žirgo parengimas ... 10
1.2.2. Jojimo aikštelės gruntas ... 11
1.2.3. Transportavimas ... 11
1.2.4. Jojimo inventorius ... 11
1.3.Dažniausiai pasitaikančios traumos ir šlubavimo priežastys ... 12
1.3.1. Skausmas kanopose ... 12
1.3.2. Piršto lenkiamųjų raumenų sausgyslių pažeidimai ... 13
1.3.3. Nugaros skausmas ... 15
1.3.4. Kelio sąnario traumos ... 15
1.3.5. Žaizdos ... 16
1.4.Traumų pasekmės ... 16
1.5.Dažniausiai prevenciniais tikslais taikomos fizioterapinės procedūros ... 17
1.5.1. Masažas ... 17
1.5.2. Krioterapija ... 17
1.5.3. Termoterapija... 18
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 19
3. REZULTATAI ... 21
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 31
IŠVADOS ... 34
REKOMENDACIJOS ... 35
7
ĮVADAS
Žirgų sportas yra viena iš seniausių sporto šakų, kur vertinamas ne tik raitelio pasirodymas, bet didelis dėmesys skiriamas ir pačiam žirgui. Žirgų konkūro disciplinoje, kuri 1900 m. oficialiai buvo įtraukta į Olimpines žaidynes, reikalaujama žirgo ištvermės, pasiruošimo ir grakštaus judesio tam, kad žirgas su raiteliu galėtų įveikti įvairaus aukščio (priklausomai nuo to, koks žirgo bei raitelio pasiruošimo lygis) dirbtinių, lengvai verčiamų kliūčių maršrutus. Todėl žirgai turi būti tinkamai paruošti, neturėti traumų, nesirgti ligomis, kurios trukdytų dalyvauti varžybose.
Kadangi tai konkurencinga disciplina, varžybų ir treniruočių metu žirgams tenka atlikti staigius judesius ir aukštus šuolius esant nepatogiai padėčiai, ko natūraliai laisvėje jie neatlieka. Todėl žirgų traumavimasis pasireiškia netinkamai eksploatuojant juos, taip pat traumų atsiradimui įtakos gali turėti vitaminų ar mineralų trūkumas, prasti pašarai, blogos laikymo sąlygos, netinkamas kanopų apdrožimas ar kaustymas bei kitos ilgą laiką nepalankiai veikiančios sąlygos: per kietas ar per minkštas gruntas, neadekvatus treniruočių krūvis.
Labai svarbu žinoti, kaip kuo greičiau suteikti pagalbą traumų atveju ir kaip reikia žirgą eksploatuoti, kad būtų galima išvengti traumų atsiradimo (1).
Temos aktualumas: Nors pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai populiarėja žirgų sportas, ypač daug dėmesio susilaukia žirgų konkūro rungtis, kuri yra labai konkurencinga, todėl neretai įvairių faktorių įtakoje žirgai patiria traumas.
Šiuo darbu norima išsiaiškinti kokios dažniausios traumos ištinka šioje disciplinoje eksploatuojamus žirgus ir kokie optimalūs gydymo bei prevencijos metodai yra taikomi norint šių traumų išvengti, taip pat kaip įmanoma labiau sutrumpinti gydymo laikotarpį, siekiant žirgui sugrąžinti prieš tai buvusį fizinį pajėgumą, jei tai yra įmanoma.
Darbo tikslas: Nustatyti ir įvertinti dažniausiai pasireiškiančių traumų konkūrinio jojimo disciplinos žirgams atsiradimo priežastis, pobūdį bei aplinkybes.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti lyties, veislės, amžiaus ir paruošimo lygio įtaką žirgo traumavimuisi.
2. Nustatyti konkūrui naudojamų žirgų traumavimosi aplinkybes ir dažniausiai traumuojamą kūno sritį.
8
3. Išsiaiškinti konkūro rungties žirgų dažniausiai patiriamos traumos pobūdį ir įvertinti mociono, treniruočių intensyvumo bei įveikiamų kliūčių aukščio įtaką traumavimuisi.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Šuolio per kliūtį mechanizmas
Tam, kad žirgas galėtų įveikti kliūtį, jam reikia savo svorio centrą iškelti pakankamai aukštai kliūties. Kuo aukštesnę kliūtį žirgas įveikia, tuo daugiau jėgos ir fizinio pasiruošimo tai iš jo pareikalauja (2). Nors visų žirgų šuolio per kliūtį principas yra vienodas, tačiau kaip gerai bus atliktas biomechaninis judesys, priklauso nuo paties žirgo svorio, sudėjimo, jėgos ir koordinacijos. Šokant per aukštą ir plačią kliūtį žirgas save turi stumti tiek vertikaliai (į aukštį), tiek horizontaliai (į priekį) (3).
Artėdamas prie kliūties žirgas išlenkia nugarą taip pristabdydamas greitį ir pakišdamas galines kojas po savimi. Šuolio metu kilti žirgas pradeda priekinėmis kojomis, tačiau jos kyla ne tuo pačiu metu: vedančioji koja visada pakyla antra (4). Priekinėmis kojomis atsispyrimas būna stipresnis kai žirgas įveikinėja plačią kliūtį, nei tais atvejais, kai jis įveikinėja aukštą, bet siaurą kliūtį (3). Atsispyrus abejomis priekinėmis kojomis, jos yra sulenkiamos ir pritraukiamos prie kūno, tuo pat metu, žirgo priekinei daliai kylant, galinės kojos sulenkiamos ir pasiruošiama jomis atsispirti. Galinių kojų sąnariai turėtų būti sulenkti vienodai, kad nei vienam iš jų netektų didesnė apkrova nei kitiems. Atsispiriant užpakalinėmis kojomis, jos yra pilnai ištiesiamos per visus sąnarius dar iki kanopoms pakylant nuo žemės. Atsispyrimas užpakalinėmis kojomis yra stipresnis nei priekinėmis, nes šiuo atveju žirgas atsispirdamas užpakalinėmis kojomis iškelia ne tik priekinę kūno dalį, bet visą kūną (5).
Leisdamasis žirgas pilnai ištiesia priekines kojas ir paprastai pirma nusileidžia ta koja, kuri pirmiausia ir atsispyrė (1 pav.). Užpakalinės kojos žemę paliečia tuo momentu, kai priekinės kojos jau juda į priekį (4). Nusileidimo po kliūties metu kojų sąnariai patiria daug didesnę apkrovą nei šuoliavimo metu, ypač priekinių kojų sąnariai (5). Ypač svarbų vaidmenį nusileidimo metu atlieka giliojo pirštų lenkiamojo raumens sausgyslė, nes ji stabilizuoja kanopos sąnarį, kuris patiria didelį tempimą. Nusileidimo po kliūties metu yra rizika, kad žirgas pasitemps priekinių kojų giliojo pirštų lenkiamojo raumens sausgyslę (6). Apskaičiuota, kad šokant per neaukštas kliūtis (60–80 cm aukščio), jėga, tenkanti vienai kojai nusileidimo metu atitinka 1400 kg svorį, o įveikiant aukštesnes (120 cm ir aukščiau) kliūtis ši jėga siekia iki 2050 kg svorio vienai kojai, tad tokia apkrova didina traumų pasireiškimo tikimybę (5).
Žirgo šuolio per kliūtį biomechanikos analizavimas leidžia parinkti žirgui optimalų treniravimą, kuris kaip įmanoma mažiau žalotų judamąjį aparatą ir ateityje leistų pasiekti maksimalių rezultatų pagal žirgo fizines galimybes (7).
10
1 pav. Žirgo ir raitelio kūno padėtis šuolio metu (8)
1.2.
Pagrindinės traumų pasireiškimo priežastys
Konkūrų varžyboms naudojami žirgai jose dalyvauja gana intensyviai, todėl ne visada jiems skiriama pakankamai poilsio. Be to transportuojami į varžybas žirgai turi ištverti ilgas keliones, o ir varžybų vietose dažnai jiems tenka stovėti garduose, kur yra mažai galimybės judėti. Taip pat keičiantis varžybų vietai, keičiasi ir varžybinės aikštės gruntas, kuris taip pat turi įtakos žirgo pasirodymui (9).
1.2.1. Fizinis žirgo parengimas
Konkūro disciplinai skirti žirgai prajojami 3–4 metų amžiaus, o varžybose pradeda dalyvauti jau 4–5 metų amžiaus. Tačiau prestižinėse aukščiausio lygio varžybose pradeda dalyvauti tik sulaukę 8–9 metų. Taip yra todėl, kad dalyvauti aukšto lygio varžybose jauni žirgai yra dar nepajėgūs: jie dar nėra pakankamai stiprūs, lankstūs, ištvermingi ir pajėgūs techniškai įveikti aukštas kliūtis. Žirgai, kurie treniruojami ir varžybose eksploatuojami pagal jų fizines galimybes būna pajėgūs varžytis ir sulaukę 16–18 metų (9).
Kadangi didžioji dalis jojamųjų žirgų didesnę paros dalį praleidžia garde, be galimybės judėti ganyklose, o treniruočių metu būna verčiami atlikti sudėtingus elementus ar staigius judesius, todėl labai svarbūs yra apšilimo pratimai. Kitu atveju, dėl didelio kontrasto raumenų veiklai, kai žirgas intensyviai treniruojamas po to kai stovėjo garde, gali pasitaikyti raumenų pluoštų plyšimai (10). Taip
11
pat nustatyta, kad žirgai šokantys kliūčių maršrutus aukštesnius nei 120 cm, traumas patiria daug dažniau nei tie, kurie šoka mažesnius aukščius. Tuo paaiškinami ir dažni jaunų žirgų sausgyslių pažeidimai, kai jie verčiami šokti aukštas kliūtis ne pagal jų fizinį parengimą (11).
1.2.2. Jojimo aikštelės gruntas
Treniruočių ir varžybų metu naudojamų aikštelių gruntas gali kisti, priklausomai nuo sezono: žiemą vyrauja dirbtinis gruntas (smėlis, smėlis su medžio drožlėmis, durpėmis ir pan.), o vasarą gruntas gali būti tiek dirbtinis, tiek žolė. Traumų atsiradimui įtaką daro apšilimo ir varžybų aikštelės grunto skirtumai. Šis skirtumas dažniausiai būna vasaros sezonu, kai apšilimas daromas ant dirbtinio grunto, o varžybų aikštelės gruntas dažnai būna žolė. Tai gali lemti žirgų traumavimąsi, nes žirgas apšilimo metu nėra paruošiamas varžybų aikštės gruntui (12).
Mokslininkai nustatė, kad žirgo treniravimas ant smėlio ribotą laiką (pvz., tik varžybų metu) veikia kaip rizikos faktorius. Todėl norint sumažinti susižeidimų tikimybę, reikia kuo dažniau žirgą treniruoti ant skirtingo grunto (žolės, smėlio ir pan.), taip pradeda veikti adaptaciniai mechanizmai (procesai), kurie mažina traumų atsiradimo tikimybę (13).
1.2.3. Transportavimas
Arklių gabenimo metu yra rizika patirti fizinius sužeidimus, traumas. Tai priklauso nuo to, kaip toli žirgas yra transportuojamas bei kaip jis reaguoja į patį transportavimą, taip pat ir nuo jį vežančio vairuotojo įgūdžių.
Transportuojami žirgai patiria stresą ir dehidraciją, todėl reikėtų reguliariai sustoti pagirdyti žirgus. Labai padidėja traumų tikimybė, kuomet arklio galva pririšama taip, kad negalėtų judėti, nes žirgui sunku išlaikyti pusiausvyrą kelionės metu.
Žirgai po transportavimo pilnai fiziškai atsigauna praėjus tik 24 valandoms (14).
1.2.4. Jojimo inventorius
Jojimui skirtas inventorius kiekvienam žirgui turėtų būti pritaikytas individualiai atsižvelgiant į jo dydį ir kūno sudėjimą, turint omenyje, kad kai kurie raiteliai varžybų metu naudoja kitą inventorių nei treniruočių metu. Svarbu, kad balnas būtų tinkamo pločio bei išformavimo, nes nusileidimo po kliūties metu, didžiausias spaudimas susidaro būtent balno priekyje, tad jeigu balnas bus nepritaikytas ir spaudimas pasiskirstys netolygiai, bus traumuojami nugaros audiniai (2 pav.). Taip pat svarbu
12
tinkamai pritaikyti kamanas su žąslais, siekiant išvengti žirgo galvos srities bei burnos ertmės sužalojimų jojimo metu (15).
2 pav. Dėl netinkamai pritaikyto balno, pažeidžiami audiniai. Pažeistose odos vietose atauga balti plaukai (16)
1.3.
Dažniausiai pasitaikančios traumos ir šlubavimo priežastys
Pasireiškiančių traumų aplinkybės gali būti skirtingos, tačiau pasireikšti panašiais simptomais. Tam tikros kūno vietos traumoms atsirasti įtakos gali turėti skirtingi veiksniai, todėl svarbu nustatyti kokio veiksnio įtakoje pasireiškė trauma.
1.3.1. Skausmas kanopose
Skausmas kanopose yra viena iš dažniausių žirgo šlubavimo priežasčių, kurios gydymas priklauso nuo skausmą sukėlusio veiksnio (17). Skausmo atsiradimui didelę įtaką turi kanopos išformavimas apdrožimo metu: paliekama per ilga arba per trumpa priekinė kanopos sienelė, labai sutrumpinami užpenčiai arba kanopa yra išformuojama asimetriškai. Tokiu būdu paveikiamos ir vidinės kanopos struktūros: kaulai, raiščiai bei raumenų sausgyslės. Taip pat šlubavimas dėl kanopų skausmo gali pasireikšti ir dėl tiesioginio ar netiesioginio užkaustymo (18). Staigus šlubavimo atsiradimas gali pasireikšti dėl tiesioginės traumos: kanopos pado rago pažeidimo, kanopos sienelės skilimo (17).
13
Diagnozuojant šlubavimo priežastį, įvertinamas žirgo judėjimas kietu bei minkštu gruntu, tiriama palpacijos replėmis. Siekiant patvirtinti žirgo šlubavimą dėl skausmo kanopoje, dažnai atliekama palmarinio/plantarinio piršto nervo anestezija (19).
1.3.2. Piršto lenkiamųjų raumenų sausgyslių pažeidimai
Sausgyslės yra labai stiprios ir sugeba atlaikyti raumenų susitraukimus bei raumenims tenkančias apkrovas. Sausgyslės traumos atveju dažniausios pažeidimo vietos yra raumens - sausgyslės jungtis arba vieta, kur sausgyslė prisitvirtina prie kaulo (20). Konkūro disciplinai naudojami žirgai, lyginant su kitos paskirties žirgais, turi didesnę tikimybę patirti piršto lenkiamųjų raumenų sausgyslių traumas. Tam daugiausia įtakos turi šioms sausgyslėms tenkantis tempimas žirgo nusileidimo po kliūties metu. Dažniausiai pažeidžiama giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslė (21).
Predisponuojančiais veiksniais laikomi: • Pasikartojantis stiprus stresas;
• Su amžiumi atsirandantys degeneraciniai giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės pokyčiai;
• Anatominiai veiksniai – kanopos forma, distalinio pirštakaulio kampas, anksčiau atlikta plaštakos nervų neurektomija (22).
Yra pastebėta, kad arkliams, prieš patirtą sausgyslės traumą turėjusiems tam tikrų sausgyslės pažeidimų, pakartotinės traumos atsiradimo galimybė toje pačioje vietoje padidėja iki 80 proc. (23).
Klinikiniai giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės uždegimo požymiai yra tokie: minkštųjų audinių patinimas sausgyslės srityje (3 pav.), maždaug pusei arklių pasireiškia šlubavimas, išryškėjantis po sunkaus darbo, tačiau praeinantis pailsėjus. Kai kurie arkliai ilsėdamiesi atkiša į priekį koją, kurioje prasidėjęs sausgyslės uždegimas (22). Esant rimtesniems sausgyslių patempimams, klinikinės apžiūros metu nustatomi pažeidimo požymiai (karštis, skausmas, patinimas). Tiriant ultragarsu matomas galimas skysčių kaupimasis, tam tikrų struktūrų pokyčiai (20).
14
3 pav. Pažeistos paviršinės piršto lenkiamojo raumens sausgyslės patinimas ir vaizdas tiriant ultragarsu (24)
Gydant pažeistas sausgysles svarbiausia yra plaštakos/pėdos poilsis, kuris turėtų apimti tik lengvus fizinius pratimus ir lėtus 10–15 min. trukmės žirgo vedžiojimus, tuo pačiu taikant ir šaldomąsias procedūras: vandeniu ar šaldantį poveikį turinčiais veterinarinės medicinos preparatais (22). Šiuo laikotarpiu plaštaka/pėda turi būti gerai sutvirtinta, kad nebūtų netikėto kojos pakrypimo ar pusiausvyros praradimo (25). Siekiant greitesnio gijimo efekto atliekamos kortikosteroidų injekcijos į sausgyslės sritį. Kraštutiniais atvejais galima atlikti desmotomiją - žemiau riešo sąnario esančio pridėtinio raiščio perpjovimą. Nustatyta, kad po šios chirurginės procedūros net 52–82 proc. žirgų sėkmingai grįžta į sportą (22). Sausgyslių mechaniniam pažeidimui gydyti rekomenduojamas naujas gydymo būdas, kai iš krūtinkaulio srities adata ištraukiama apie 60 ml kaulų čiulpų, kurių 6 ml yra sušvirkščiama į sausgyslės pažeidimo vietą. Kaulų čiulpai yra švirkščiami naudojantis ultragarso pagalba. Mokslininkai pateikia gerus tokio gydymo rezultatus: praėjus 6 mėn. po gydymo net 84 proc. žirgų pasveiko visiškai ir sugrįžo į savo buvusią kondiciją bei toliau buvo naudojami darbui (26).
15
1.3.3. Nugaros skausmas
Tai gana dažnas simptomas varžybose intensyviai naudojamiems žirgams, kuris paprastai būna pastebimas palpuojant ar šukuojant nugaros sritį, taip pat balnojant žirgą: jis stengdamasis išvengti skausmo išriečia nugarą, nenoriai leidžiasi balnoti ar šukuoti nugaros sritį, o jojimo metu gali pradėti spardytis. Žirgams, kuriems pasireiškia lėtinis nugaros skausmas pastebimas tam tikrų raumenų grupių masės mažėjimas, o treniruočių metu šuoliuojant sumažėja žingsnio amplitudė (18).
Dažniausios nugaros skausmo pasireiškimo priežastys yra tokios:
• Šlubavimas užpakalinėmis galūnėmis, dėl ko pasireiškia nugaros raumenų dekompensaciniai procesai;
• Blogai pritaikytas balnas, kai netolygiai pasiskirsto raitelio svorio spaudimas nugaros srityje ir dėl to yra ribojamas žirgo judesio laisvumas;
• Raumenų patempimas ir spazmai, kurie gali atsirasti dėl intensyvių treniruočių ar atliekant sudėtingus šuolius pilnai neapšilus (27).
Diagnozuojant stuburo slankstelių patologijas taikomas rentgenologinis tyrimo metodas, tačiau patvirtinti skausmo, kylančio dėl nugaros srities audinių pažeidimų, taikoma vietinė analgezija (28).
Gydant nugaros skausmą, svarbu pašalinti priežastį, dėl kurios jis atsirado, taip pat taikyti fizioterapiją, įvertinti ir pritaikyti treniravimą, kuris neapkrautų nugaros raumenų, tačiau tuo pačiu metu juos ir stiprintų. Priklausomai nuo to koks stiprus yra skausmas, galima naudoti skausmą malšinančių vaistų bei kortikosteroidų terapiją, o vakarų šalyse plačiai taikoma ir akupunktūra (27).
1.3.4. Kelio sąnario traumos
Skausmas atsirandantis dėl kelio sąnario struktūrų pažeidimų yra dažnesnis konkūro rungties varžybose dalyvaujantiems žirgams nei kitoms žirgų sporto šakoms naudojamiems žirgams (21). Jauniems žirgams šlubavimas dėl skausmo kelio sąnaryje gali pasireikšti dėl anksti pradėto intensyvaus jų treniravimo ir dažniausiai turi ryšį su disekuojančiu osteochondritu (OCD). Staigus skausmas gali pasireikšti dėl kelio sąnario menisko trūkimo bei kryžminių raiščių dalinio ar visiško trūkimo. Nepatogiai įveikiant kliūtį yra tikimybė tiesiogiai traumuoti kelio girnelę, kai žirgas daro nepakankamai aukštą šuolį ir traumuojasi į kliūties skersinį.
Taikant gydymą kelio sąnario srityje ir pateikiant prognozę būtina atsižvelgti į pažeidimo pobūdį: jei pažeidžiami vidiniai sąnario raiščiai ar trūksta meniskas, tokiu atveju prognozė yra abejotina. Kita vertus, jei patirtas tik sumušimas, tai galima tikėtis visiško atsistatymo suteikus žirgui
16
poilsį, taikant šaldančias procedūras, o žirgui pasveikus, jį į darbą įtraukiant palengva. Nustačius OCD ankstyvoje stadijoje galimas gydymas taikant kortikosteroidų injekcijas į sąnarį (29).
1.3.5. Žaizdos
Jauni, nepatyrę žirgai dažniausiai susižeidžia transportavimo metu ar norint juos pakrauti į priekabą. Dėl blaškymosi streso metu dažnai yra traumuojama galvos sritis ties apynasriu arba žirgui atsitrenkus į priekabos sienelę ar pertvarą. Jeigu žirgai transportuojami ne po vieną ir virvės, kuriomis jie būna pririšti priekaboje, atsipalaiduoja ar nutrūksta, žirgai gali apkandžioti vieni kitus. Įkasti vieni kitiems žirgai gali ir varžybų metu, ypač apšylant, kai apšilimo aikštelėje yra daug duetų arba labai mažai vietos ir jojama labai arti vienas kito.
Susižaloti žirgai gali ir susispardę tarpusavyje, ypač jei jie yra kaustyti pasagomis su kapliukais. Tokiu atveju būna ne tik žaizda, bet ir stiprus audinių sumušimas. Jei žirgas pakaustytas pasagomis su kapliukais, reikia turėti omenyje, kad varžybų metu, atliekant staigius judesius dideliu greičiu, žirgai gali kliudyti bei susižaloti kojas patys sau, todėl reikėtų pasirūpinti tinkamomis kojų apsaugomis.
Nors ir retai, bet kartais žirgai varžybų metu, atlikdami netaisyklingą šuolį, kliudo kliūties dalį ar pačią kliūtį ir jai lūžus aštrios dalys gali sužaloti žirgą (1).
Pasirenkant žaizdos gydymą būtina atsižvelgti į žaizdos pobūdį ir audinių pažeidimą. Jei tai negili paviršinė žaizda, galima palikti ją sugyti pirminiu sukibimu, o jei pažeisti gilesni audiniai arba tai kiaurinė žaizda, būtina ją susiūti ir drenuoti. Bet kuriuo atveju būtina žaizdą kuo skubiau praplauti aseptizuojančiais tirpalais (chlorheksidinas, jodo povidonas) ir išsiaiškinti ar žirgas yra skiepytas nuo stabligės, ypač tais atvejais, kai žaizda yra gili ir mažo skersmens. Siekiant apsisaugoti nuo antrinės infekcijos taikoma antibiotikų terapija (30).
1.4.
Traumų pasekmės
Gydant traumas, kaip ir kitų žirginio sporto šakų, taip ir konkūro rungtyje naudojamų žirgų, pagrindinis tikslas yra kuo greičiau atstatyti žirgą į buvusią būklę prieš patiriant traumą. Tačiau tai įmanoma tik patyrus nesunkias traumas arba skyrus daug laiko ir pinigų pilnam žirgo darbingumui atstatyti (31). Patiriant lėtinį traumavimą, ilgainiui žirgas gali atsisakyti atlikti tam tikrus pratimus, sumažėja jo darbingumas, taip pat gali atsirasti negrįžtami minkštųjų audinių pakitimai, sausgyslių randėjimai. Todėl svarbu kuo anksčiau nustatyti priežastį ir ją pašalinti, pritaikyti tinkamiausius
17
treniravimo metodus bei naudoti tik tam žirgui tinkamą inventorių, kad būtų kaip įmanoma labiau sumažinta traumavimo tikimybė (32).
Ypač ilgai gyja sausgyslių ir raiščių traumos, nes juose yra mažai kraujagyslių, kurios aprūpina audinius krauju (31). Tokiais atvejais tenka praleisti net visą varžybų sezoną. Deja, jei pasireiškia sausgyslių ar raiščių trūkimai, tikėtis visiško žirgo darbingumo atsistatymo neverta net ir atlikus operaciją bei po jos ilgai trunkančią fizioterapiją. Tačiau tokie, darbingumą praradę, žirgai gali būti naudojami reprodukcijai, jei tai yra genetiškai vertingas gyvūnas (32).
1.5.
Dažniausiai prevenciniais tikslais taikomos fizioterapinės procedūros
Fizioterapinės procedūros gali būti taikomos ne tik gydymo tikslais, bet taip pat, kaip ir prevencinė priemonė patologinių procesų pasireiškimo rizikai sumažinti, taip pat siekiant pagerinti žirgo darbingumui.
1.5.1. Masažas
Nepaisant to, kad nėra aiškių mokslinių įrodymų, kad masažas turi įtakos žirgo sportiniams rezultatams bei veikia kaip prevencinė priemonė prieš raumenų pažeidimus – tam įtakos turi daug skirtingų masažo technikų, dėl ko yra sunku susieti sportinius pasiekimus su tam tikros masažo technikos taikymu (33), tačiau įrodyta, kad masažas pagerina kraujotaką, mažina lėtinio skausmo ir su stresu susijusio žirgo elgesio pasireiškimą (34).
Nors masažas paprastai yra taikomas kaip terapinė priemonė po įvairių traumų, operacijų ar siekiant atpalaiduoti raumenis po intensyvaus darbo, tačiau yra veterinarijos gydytojų, kurie taiko masažą diagnostiniais tikslais: pavyzdžiui žirgas sergantis lėtiniu osteoartritu kompensuodamas ir saugodamasis nuo skausmo gali naudoti papildomus raumenis tam, kad pasiektų jam patogų judėjimą. Po masažo terapijos tokio žirgo šlubavimas laikinai paūmėja, nes atpalaiduojami aplinkiniai raumenys, kurie ir kompensavo žirgo judėjimą.
Yra situacijų, kai masažo nerekomenduojama atlikti: jei žirgas karščiuoja, įtariama infekcinė liga, yra žaizda ar patinimas traumos vietoje, jei įtariamas kaulo skilimas arba neoplazinis procesas (35).
18
1.5.2. Krioterapija
Krioterapija yra lokaliai naudojamos šaldančios priemonės (ledas, šaldantis gelis, šaltas vanduo), kurių dėka nukrinta pažeisto audinio temperatūra, taip išvengiant tolimesnių pažeidimų, nes šaltis mažina uždegiminę reakciją ir edemos atsiradimą, taip pat apmalšina skausmą bei pagreitina tolimesnį audinių gijimą.
Krioterapija naudojama sumažinti kraujo pritekėjimą į minkštuosius audinius esant ūmiems jų pažeidimams bei lėtinių pažeidimų atvejais, norint sumažinti skausmo pasireiškimą ar audinių tynimą po fizinio krūvio (36). Kad ši terapija būtų tikslinga, ji turėtų būti taikoma kaip įmanoma greičiau po pažeidimo ir gali būti taikoma 24–72 valandas po traumos, kol bus stabilizuota pažeistų audinių būklė. Krioterapiją galima taikyti po 20 minučių kas dvi valandas arba tokiu laiko tarpu, kad tarp procedūrų vėsinamo audinio temperatūra spėtų pakilti iki normalios (37).
Krioterapija yra kontraindikuotina atvirų žaizdų atvejais ir taikant ją ilgiau kaip 20–30 minučių (36).
1.5.3. Termoterapija
Šilumos terapija naudojama sumažinti skausmui, sąnarių sustingimui, raumenų spazmams bei edemai. Galima taikyti paviršines šildančias procedūras (šildantys tvarsčiai, šiltas vanduo, infraraudonųjų spindulių lempos, elektriniai šildantys prietaisai) arba giliąsias šildančias procedūras (terapinės ultragarso procedūros, didelio efektyvumo lazeriai).
Daugiausia šilumos terapija yra taikoma gydant lėtinį tendinitą, sąnarių sustingimą bei antrinius raumenų pažeidimus (36).
Pastebėta, kad kraujotakos efektyvumas sustiprėja 25 proc. po to, kai audiniai yra veikiami 47o
C šiluma 30 minučių. Labai svarbu optimaliai parinkti šildomo audinio atstumą nuo šilumos šaltinio taip, kad būtų išvengta nudegimų (38).
Šilumos terapija yra kontraindikuotina infekcinių, uždegiminių procesų bei neoplazijos atvejais (36).
19
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Duomenys apie konkūrinių žirgų traumas buvo renkami nuo 2016 rugsėjo iki 2017 lapkričio mėnesio. Didžioji dalis atvejų buvo surinkta LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikoje, taip pat klinikinės praktikos metu Suomijos žirgų klinikoje „Evidensia Equine Hospital Hyvinkaa“ bei keli atvejai privačiuose žirgynuose.
Tyrimui buvo pasirenkami žirgai, kurie jau dalyvauja varžybose tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti aplinkybes, kurios turi įtakos žirgo traumavimuisi. Jaunesni nei 5 metų žirgai į tyrimą nebuvo įtraukti.
Atsižvelgiant į tai, kad įvairiuose žirgynuose skiriasi jojimo aikštelių gruntas, bet to, ne visada yra galimybė treniruotis esant nepalankioms oro sąlygoms ir tai, kad tyrimui atrinkti žirgai dalyvauja skirtingose vietose vykstančiose varžybose, nebuvo tirtas sezoniškumas ir jojimo aikštelės grunto įtaka žirgų traumavimuisi.
Žirgo savininkų ar asmenų, kurie dirba ir prižiūri žirgą, kuris patyrė traumą, buvo paprašyta pateikti informaciją apie žirgą: jo veislę, amžių, paruošimo lygį, kokiomis aplinkybėmis žirgas patyrė traumą, kiek kartų per savaitę žirgas yra treniruojamas ir kiek kartų jis paleidžiamas į levadą bei kokiam laiko tarpui.
Žirgams atliktas bendrasis klinikinis tyrimas, o prireikus ir specialieji tyrimai: ultragarsinis bei rentgenografinis tyrimai.
Ultragarsinis tyrimas buvo taikomas įtariant minkštųjų audinių pažeidimus. Ultragarso aparatas generuoja aukšto dažnio garso bangas 2–18 MHz. Tyrimas pagrįstas tuo, kad skirtingo tankio audiniai garso bangas atspindi skirtingai ir nespalvoto vaizdo informacija yra rodoma ultragarso aparato monitoriuje. Dėl didelio tankumo kaulai yra baltos spalvos, o skysčių pripildyti organai garso bangas praleidžia, todėl monitoriuje yra juodos spalvos. Žirgo plaukai tyrimo vietoje gali būti nuskutami arba, jei jie nėra ilgi, gelį galima tepti ir ant plaukų – svarbiausia užtikrinti, kad nesusidarytų oro tarpų, kurie trukdytų kokybiškam tyrimo rezultatui.
Rentgenografinis tyrimas buvo atliekamas naudojantis mobiliu bei stacionariu (Suomijos klinikoje) rentgeno aparatu. Šis tyrimas pagrįstas rentgeno spindulių generavimu, kuomet aparatas yra nukreipiamas į tiriamą kūno vietą ir kasetėje yra fiksuojamas šešėlinis tiriamų audinių vaizdas.
Taikant specialiuosius tyrimo metodus, tam, kad būtų galima gauti kuo tikslesnius rezultatus, žirgas buvo fiksuojamas: ramius žirgus savininkas laikė už pavadžio, o prireikus, neramiems žirgams naudotas lūpos suktukas arba, esant galimybei, žirgas buvo statomas į stakles. Jei žirgai labai neramūs
20
ar agresyvūs ir dėl to yra rizikinga atlikti tyrimą, tokiu atveju, žirgai seduojami naudojant: Domosedan 10 mg/ml (veiklioji medžiaga – detomidino hidrochloridas), Butomidor 10 mg/ml (veiklioji medžiaga – butorfanolis), Sedivet 10 mg/ml (veiklioji medžiaga – romifidino hidrochloridas) ar kitus veterinarinius medikamentus skirtus sedacijai.
Traumą patyrę žirgai sugrupuoti pagal kelis kriterijus, kurie vėliau buvo lyginami tarpusavyje: • Įveikiamų kliūčių aukštį - žirgai šokantys <80 cm, 80–100 cm, 100–120 cm ir >120 cm aukščio
kliūtis.
• Pagal tai kiek kartų per savaitę treniruojami šokti per kliūtis: 1 kartą, 2 kartus ir 3 kartus.
• Mociono laiko trukmės įtaka sportinio žirgo traumavimuisi tirta žirgus skirstant į dvi grupes: žirgai, kurie mocionui išleidžiami <2 valandas ir tie, kurie išleidžiami >2 valandas per dieną. Ar traumavimuisi turi įtakos tai, kad žirgas mocionui paleidžiamas vienas arba su kitais žirgais, nebuvo tirta, nes apklausus žirgus prižiūrinčius asmenis, nustatyta, kad tai nėra pastovi sąlyga. • Siekiant nustatyti varžybų intensyvumo įtaką traumavimuisi, žirgai suskirstyti į 4 intensyvumo
grupes: <5, 5–10, 10–15 ir >15 kartų per metus dalyvaujantys varžybose.
• Analizuotos 5 traumavimosi aplinkybės: treniruotės, varžybų, transportavimo, mociono ganykloje arba levadoje ir poilsio garde metu.
• Traumuoti žirgai suskirstyti pagal traumos tipą: sumušimas, patempimas, žaizda, kaulo lūžis, raumens trūkimas.
Tyrime užfiksuotiems, traumą patyrusiems žirgams, pagal jų traumos pobūdį, gydyti buvo pasirinktas konservatyvus gydymo būdas: skirti antibiotikai, NVNU, SVNU, šildantys bei šaldantys tepalai, gardo rėžimas, o esant būtinybei, taikytas ir chirurginis gydymo būdas.
Surinkti duomenys buvo apdoroti naudojant Microsoft Office Excel 2007 bei SPSS programas, dviejų nepriklausomų imčių palyginimui naudotasi Mano – Vitnio kriterijumi. Atliekant statistinę analizę buvo siekiama nustatyti žirgo lyties, amžiaus, sportinio parengimo, mociono trukmės įtaką traumų pasireiškimui konkūriniams žirgams. Tyrimas laikomas patikimu kai p<0,05.
Tyrimai buvo atlikti laikantis 2012 metų „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įsakymo“ Nr.XI-2271.
21
3. REZULTATAI
Tyrimo laikotarpiu, surinkti 34 konkūrinio jojimo rungčiai naudojamų žirgų traumavimosi atvejai. Vertintas šių žirgų amžius, lytis, sužalojimo tipas, aplinkybės bei kita informacija, kuri buvo surinkta apie žirgą.
Analizuojant įvairių veiksnių įtaką žirgų traumavimuisi, nustatyta, kad traumas patiria įvairios lyties žirgai, tačiau kastratai traumuojasi dažniau. (4 pav.).
4 pav. Traumą patyrusių žirgų lytis
Analizuojant amžiaus įtaką žirgų traumavimuisi, nustatyta, kad didžioji dalis žirgų – 24 (70 proc.) buvo jaunesni nei 10 metų, o 10 (30 proc.) žirgų buvo vyresni nei 10 metų amžiaus (5 pav.). Traumą patyrę, jaunesni nei 5 metų žirgai, į šį tyrimą nebuvo įtraukti.
9% 41% 50% Eržilas Kumelė Kastratas Žirgų lytis: n=34
22
5 pav. Traumą patyrusių žirgų pasiskirstymas pagal amžių
Nors traumas patyrė įvairių veislių žirgai, tačiau daugiausiai traumavosi Hanoverio, Lietuvos jojamųjų, trakėnų bei mišrių veislių žirgai. Detalus veislių pasiskirstymas pavaizduotas 6 paveiksle.
6 pav. Traumuotų žirgų veislės
1 4 4 5 5 5 2 2 0 2 2 1 1 0 1 2 3 4 5 6 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 Žirga i, vn t. Amžius, metai 0 2 4 6 8 10
Seno tipo žemaituko Airijos jojamųjų Latvijos jojamųjų Lenkų jojamųjų Holšteino Danų šiltakraujo Baltijos hanoverio Budionų Trakėnų Mišrios Lietuvos jojamųjų Hanoverio Žirgai, vnt. Žir gų v eislės
23
Žirgai buvo suskirstyti pagal tai, kokio aukščio maršrutus šoka varžybose: rezultatai pasiskirstė tolygiai, išskyrus grupę, kurioje maršruto kliūčių aukštis siekia iki 80 cm – šioje grupėje buvo tik vienas žirgas (7 pav.).
7 pav. Traumuotų žirgų santykis pagal įveikiamų maršruto kliūčių aukštį varžybų metu
Kadangi žirgai nevienodai dažnai dalyvauja varžybose, jie buvo suskirstyti pagal tai, kiek vidutiniškai kartų per metus jose dalyvauja. Nustatyta, jog didžioji dalis žirgų varžybose per metus dalyvauja nuo 10 iki 15 kartų (8 pav.)
8 pav. Žirgų dalyvavimo varžybose intensyvumas
3% 32% 35% 30% <80 cm 80-100 cm 100-120 cm >120 cm Įveikiamų kliūčių aukštis: n=34 12% 29% 47% 12% <5 kartus 5-10 kartų 10-15 kartų >15 kartų
Varžybų per metus skaičius:
24
Surinkus informaciją, išsiaiškinta, kad visi žirgai per savaitę treniruojami 5–6 kartus, tad surinkta informacija ir apie tai, kiek kartų per savaitę žirgai treniruojami šokti per kliūtis (9 pav.).
9 pav. Treniruočių, kurių metu šokama per kliūtis, dažnumas
Išanalizavus tai, kiek laiko žirgai papildomai gauna mociono kasdien, neskaičiuojant treniruočių laiko, jie buvo suskirstyti į dvi grupes: tie kurie ganykloje arba levadoje praleidžia iki 2 valandų per dieną ir tie, kurie turi galimybę judėti daugiau nei 2 valandas (10 pav.).
10 pav. Per dieną gaunamo mociono trukmė
6% 59% 35% 1 treniruotė 2 treniruotės 3 treniruotės
Kiek treniruočių per savaitę šokama per kliūtis:
n=34 65% 35% ≤2 valandas >2 valandas Mociono trukmė: n=34
25
Žirgai patiria traumas įvairioje aplinkoje, tačiau išanalizavus traumavimosi aplinkybes, buvo nustatyta, kad daugiausia traumas žirgai patyrė treniruočių metu ir tada kai buvo paleisti mocionui į ganyklą ar levadą. Kitomis aplinkybėmis žirgų traumavimosi atvejai buvo reti (11 pav.).
11 pav. Žirgų traumavimosi aplinkybės
Įvairių veiksnių įtakoje gali būti traumuojamos skirtingos žirgo kūno sritys, bet daugiausiai žirgai traumavosi kojas (12 pav.).
44% 38% 12% 3% 3% Treniruotėje Ganykloje/levadoje Varžybose Transportavimo metu Garde n=34 Traumavimosi aplinkybės:
26
12 pav. Traumuotos žirgų kūno sritys
Nustatyta, kad skiriasi ne tik traumavimosi aplinkybės ir traumuota žirgo kūno sritis, bet ir patiriamos traumos tipas. Tirti žirgai patyrė įvairių tipų traumas, tačiau dažniausiai buvo patiriami sumušimai (13 pav.).
13 pav. Pasiskirstymas pagal patirtos traumos tipą
62% 17% 6% 6% 3% 3% 3%
Priekinės kojos distalinė dalis Užpakalinės kojos distalinė dalis Riešo sąnarys Snukio sritis Kelio sąnarys Nugaros sritis Krūtinės sritis Traumuota sritis: n=34 41% 26% 15% 15% 3% Sumušimas Patempimas Lūžis Žaizda Raumens trūkimas Traumos tipas: n=34
27
Traumų pasireiškimas turėjo įvairių pasekmių, tačiau dažniausiai išsivystė tendinitas bei sinovitas. Kitos diagnozės buvo nustatytos rečiau (14 pav.).
14 pav. Traumų pasekmės
Atsižvelgiant į traumų sukeltas pasekmes bei nustatytas diagnozes buvo skiriamas atitinkamas gydymas, tačiau pastebėta, kad dažniau nei kiti gydymo metodai buvo skirti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) ir kiek rečiau žirgams prireikė chirurginio gydymo (15 pav.). Vienas žirgas dėl patirtos traumos buvo eutanazuotas.
15 pav. Gydymo būdų pasirinkimas patirtoms traumoms gydyti
24.0% 24.0% 17.5% 17.5% 14.0% 3.0% 0.0% 5.0% 10.0% 15.0% 20.0% 25.0% 30.0%
Tenidnitas Sinovitas Periostitas Desmitas Žaizda Miozitas
Žirga i, p ro c. Traumos pasekmė 38.0% 17.5% 15.0% 15.0% 11.5% 3.0% 0.00% 5.00% 10.00% 15.00% 20.00% 25.00% 30.00% 35.00% 40.00%
NVNU Chirurginis SVNU NVNU + antibiotikai
NVNU + SVNU Negydytina
Žirga
i,
p
ro
c.
28
Didžioji dalis ≤10 metų žirgų patyrė sumušimus, o >10 metų patyrė patempimus ir sumušimus (16 pav.).
Nustatyta, kad traumos tipo priklausomybė nuo žirgo amžiaus yra statistiškai patikimas rodiklis (p=0,007).
16 pav. Traumos tipo priklausomybė nuo žirgo amžiaus
Nustatyta, kad treniruotėse žirgai dažniausiai patyrė patempimus ir sumušimus, o ganykloje arba levadoje žirgams buvo nustatyti sumušimai, lūžiai bei žaizdos. Detalų traumų pasiskirstymą žiūrėti 1 lentelėje.
Nustatyta, kad traumavimosi aplinkybės yra reikšmingai susijusios su traumos tipu (p=0,029).
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50
Patempimas Sumušimas Raumens trūkimas Lūžis Žaizda
Žirga
i,
p
ro
c.
≤10 metų >10 metų Traumų tipai
29
1 lentelė. Traumos tipo priklausomybė nuo traumavimosi aplinkybės Aplinkybė Traumos tipas Treniruotė n=15 Ganykla/levada n=13 Transportas n=1 Gardas n=1 Varžybos n=4
Patempimas 47proc. - - 100 proc. 25 proc.
Sumušimas 53 proc. 31 proc. 100 proc. - 25 proc.
Raumens
trūkimas - 7 proc. - - -
Lūžis - 31 proc. - - 25 proc.
Žaizda - 31 proc. - - 25 proc.
Norint įvertinti ar tai, kiek laiko žirgas yra išleidžiamas mocionui, turi įtakos pasireikšti skirtingiems traumos tipams, buvo palygintos žirgų grupės, kurios mocionui yra išleidžiamos iki 2 valandų ir daugiau nei dviems valandoms (17 pav.). Nustatyta, kad mociono trukmė nėra statistiškai reikšmingas rodiklis skirtingo tipo traumoms pasireikšti (p=0,520).
17 pav. Patirtos traumos tipo priklausomybė nuo mociono trukmės
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50
Patempimas Sumušimas Raumens trūkimas Lūžis Žaizda
Žirga
i,
p
ro
c.
≤2 valandos >2 valandos Traumų tipai
30
Tai, kiek kartų per savaitę žirgai treniruojami šokti per kliūtis taip pat neturėjo įtakos skirtingo tipo traumoms pasireikšti (p=0,390). 2 žirgai, kurie šoka per kliūtis po 1 kartą per savaitę, į skaičiavimą nebuvo įtraukti (18 pav.).
18 pav. Treniravimo šokti per kliūtis dažnumo įtaka skirtingo tipo traumoms pasireikšti
Nustatyta, jog nepriklausomai nuo paruošimo lygio, žirgai patyrė įvairaus tipo traumas (19 pav.). Traumos tipas, nuo to, kokio aukščio kliūčių maršrutus varžybose žirgas yra paruoštas šokti, statistiškai reikšmingai nepriklausė (p=0,245).
19 pav. Traumos tipo priklausomybė nuo žirgo paruošimo lygio
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50
Patempimas Sumušimas Raumens trūkimas Lūžis Žaizda
Žirga
i,
p
ro
c.
2 kartus 3 kartus Traumų tipai n=32
0 2 4 6 8 10 12 14 16 Patempimas Sumušimas Raumens trūkimas Lūžis Žaizda Žirgai, vnt. <80 cm 80-100 cm 100-120 cm >120 cm Trau m ų tip ai Kliūčių aukštis:
31
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo metu išnagrinėti 34 konkūro rungtyje naudojamų žirgų traumavimosi atvejai ir nustatyta, kad dažniausiai traumas patiria kastratai – 50 proc., o mažiausiai traumų patiria eržilai – 9 proc. Manoma, jog tam įtakos gali turėti ir tai, kad eržilai, kurie neturi genetinės vertės yra iškastruojami dar jauname amžiuje, o varžybose dalyvauja reprodukcijai naudojami eržilai, kurių yra žymiai mažiau nei kastratų.
Nors konkūriniam jojimui naudojami įvairaus amžiaus žirgai, tačiau traumas daugiausiai patyrė 8–10 metų žirgai (44 proc.). Panašūs rezultatai pateikiami ir užsienio mokslininkų straipsniuose, kuriuose teigiama, kad traumas dažniausiai patiria 7–9 metų amžiaus žirgai (13). Tokiai nuomonei pritaria ir kiti autoriai teikdami, kad su kiekvienais metais žirgų traumavimosi rizika padidėja 1,06 karto, tačiau tų pačių autorių teigimu daugiausiai traumų, kurių pasekmė yra šlubavimas, patiria 12 metų amžiaus žirgai (39). Tam įtakos gali turėti tai, kad tokio amžiaus žirgai pradedami treniruoti intensyviau ir pradeda rodyti maksimalius rezultatus varžybose.
Iš daugiausiai tyrimo metu traumas patyrusių žirgų veislių buvo Hanoverio (24 proc.), Lietuvos jojamųjų (21 proc.), trakėnų (12 proc.) veislės bei įvairių veislių mišrūnai (12 proc.), tačiau tai nereiškia, kad šios veislės yra labiau linkusios traumuotis, tiesiog jos yra plačiau naudojamos konkūro rungtyje dėl tam tikrų veislei būdingų fizinių savybių.
Tyrime naudoti žirgai varžybų metu šokdavo aukštesnes nei 80cm kliūtis ir tik vienas žirgas (jauniausiais iš visų dalyvavusių tyrime) šoko maršrutus, kurių kliūčių aukštis siekia iki 80 cm aukščio. Daugiausiai žirgų varžybų metu įveikia 100–120 cm aukščio kliūtis (35 proc.). Užsienio mokslininkų atliktų tyrimų rezultatais įrodyta, kad didėjant darbo intensyvumui, didėja ir traumavimosi rizika (40), tačiau ši tendencija neatsiskleidžia mūsų tyrime, nes surinkta nedaug aukšto paruošimo lygio žirgų (šokančių >120 cm aukščio kliūtis) traumavimosi atvejų.
Didžioji dalis tyrimui atrinktų traumą patyrusių žirgų vidutiniškai per metus varžybose dalyvaudavo nuo 10 iki 15 kartų (47 proc.), kiek mažesnė dalis (29 proc.) varžybose dalyvaudavo nuo 5 iki 10 kartų. Tam įtakos gali turėti kintančios oro sąlygos mūsų šalyje, kuomet tam tikru sezonu šios sąlygos yra nepalankios ruošti žirgą varžyboms, o prie arklidžių nėra įrengto maniežo. Tokiu atveju žirgai vežami į varžybas tik vasaros sezonu. Be to, tyrime buvo registruota nedaug aukšto paruošimo lygio žirgų, kurie šoktų >120 cm kliūtis ir būtų intensyviai eksploatuojami varžybose.
32
Papildomai, neskaičiuojant treniruočių laiko, per dieną mocionui į ganyklą ar levadą didesnė dalis žirgų (65 proc.) yra išleidžiami trumpiau kaip 2 valandas. Tai siejama su tuo, kad žirgynų teritorijoje dažnai nėra pakankamai mocionui skirtų aikštelių bei ploto joms įrengti, tad siekiant, kad visi žirgai būtų išleisti papildomam judėjimui, trumpinama laiko trukmė, kuomet žirgas būna lauke.
Daugiausiai traumavimosi atvejų buvo užfiksuota treniruočių metu (44 proc.) ir tuo metu, kai žirgas būna paleidžiamas į ganyklą ar levadą (38 proc.). Pastarosios aplinkybės dažnumui įtakos gali turėti netinkamas žirgų sugrupavimas, kai jie rodo agresiją vienas kito atžvilgiu (41). Traumavimasis treniruotėse siejamas su tuo, kad žirgas yra verčiamas atlikti staigius judesius nepatogioje padėtyje bei šokimo per kliūtis metu yra rizika susižaloti į kliūčių skersinius ar jų stovus. Įvertinus duomenis, pastebėta, kad susižalojimai ganykloje dažniau pasitaiko žirgams, kurie ten praleidžia daugiau nei 2 valandas.
Nustatyta, kad dažniausiai traumuojama kūno sritis yra kojos distalinė dalis (79 proc. visų traumų) ir priekinės kojos (78 proc. kojų traumų) traumuojamos žymiai dažniau nei užpakalinės (22 proc. kojų traumų). Tam įtakos gali turėti tai, kad šuolio per kliūtį metu, kliūties skersinis dažnai pirmiausia būna kliudomas priekinėmis kojomis, be to, nusileidimo po kliūties metu priekinės žirgo kojos patiria didelę apkrovą. Ši nustatyta tendencija glaudžiai siejasi su užsienio mokslininkų atliktų ir publikuotų tyrimų rezultatais, kuriais patvirtinama, kad kojų traumos dažniau pasitaiko priekinėse kojose (42).
Tyrimo metu pastebėta, kad dažniaisiai patiriamos traumos yra sąnarių sumušimai (41 proc.) ir sausgyslių patempimai (26 proc.), kurių pasekoje vystosi sinovitai (24 proc.) ir tendinitai (24 proc.). Nors literatūroje teigiama, kad dažniausios žirgų kojų traumų pasekmės yra sausgyslių pažeidimai (43), visgi galima daryti prielaidą, jog sumušimai šio tyrimo metu buvo dažnesni todėl, kad buvo tiriama tik konkūro rungčiai naudojamų žirgų grupė.
Ištirta, kad vyresniems nei 10 metų žirgams būdingiausios traumos yra patempimai (50 proc.) ir sumušimai (50 proc.), kai tuo tarpu jaunesniems nei 10 metų žirgas pasireikšdavo įvairesnio tipo traumos.
Nustatyta, kad tai, kur ir kokiomis aplinkybėmis žirgas patyrė traumą yra susiję su tuo, koks traumos tipas žirgams pasireiškė (p=0,029): treniruočių metu žirgai dažniausiai patirdavo patempimus (21 proc.) ir sumušimus (24 proc.), kai tuo tarpu būdami ganykloje ar levadoje žirgai dažniau patirdavo lūžius (12 proc.) arba žaizdas (12 proc.).
Tai, kiek laiko per dieną žirgas gauna mociono neturėjo didelės įtakos skirtingiems traumų tipų pasireiškimams (p=0,520). Taip pat didelės įtakos traumos tipui neturėjo ir tai, kiek kartų treniruočių
33
metu per savaitę žirgai šoka per kliūtis (p=0,390) bei kokio aukščio kliūčių maršrutus jie yra paruošti įveikti (p=0,245).
Taip pat nustatyta, kad traumuotų žirgų gydymui dažniausiai buvo skiriami NVNU, kurie buvo naudojami tiek oraliai, tiek parenteraliai, kaip pagrindinė gydymo priemonė, kartu skiriant ir kitus veterinarinius medikamentus.
34
IŠVADOS
1. Konkūro rungtyje dalyvaujantys kastratai (50 proc.) traumas patiria dažniau nei kumelės ar eržilai, o Hanoverio (24 proc.) ir Lietuvos jojamųjų (21 proc.) veislių žirgai traumuojasi dažniau nei kitų veislių žirgai. Subrendę (nuo 8 iki 10 metų (44 proc.) ir šokantys 100–120 cm aukščio kliūtis (35 proc.) žirgai traumas patiria dažniausiai.
2. Treniruočių metu patirta daugiau traumų (44 proc.) nei varžybose ar transportavimo metu. Dažniausiai traumuojama kojos distalinė dalis (79 proc.) ir priekinės (78 proc. kojų traumų) kojos 3,5 karto dažniau nei užpakalinės (22 proc. kojų traumų).
3. Sumušimas yra dažniausiai patiriamos traumos tipas (41 proc.), tačiau mociono (p=0,520), žirgo treniruočių intensyvumo (p=0,390) bei įveikiamų kliūčių aukščio (p=0,245) įtaka šiam traumos tipui pasireikšti nenustatyta.
4. Sinovitas (24 proc.) ir tendinitas (24 proc.) yra dažniausia konkūro rungties žirgų traumų pasekmė (komplikacija).
35
REKOMENDACIJOS
Siekiant sumažinti konkūro rungčiai naudojamų žirgų traumavimosi riziką, rekomenduojama: • Darbo krūvį žirgui skirti atsižvelgiant į jo fizinį parengimą: skirtingo amžiaus žirgams turėtų
būti skiriamas atitinkamas darbo krūvis, atsižvelgiant į žirgo fizinius duomenis bei jo paruošimo lygį.
• Neeksploatuoti žirgo arba neatlikti staigių judesių jojimo metu, jei jojimo aikštelėje yra slidu ar pavojinga joti dėl kitų priežasčių.
• Transportuojant jaunus, neramius, karšto būdo žirgus, juos seduoti, siekiant sumažinti susižalojimo riziką transportavimo metu. Tam žirgų savininkai gali naudoti seduojančias (raminančiai veikiančias) pastas.
• Atkreipti dėmesį grupuojant žirgus, kuomet jie yra paleidžiami mocionui į ganyklas ar levadas, tam, kad būtų sumažinta tikimybė žirgams sužaloti vieniems kitus.
• Rengti seminarus ar kitaip skleisti informaciją, skirtą asmenims, dirbantiems su žirgais, apie tai, kaip elgtis situacijose, kai žirgai patiria vienokio ar kitokio tipo traumas, kaip suteikti pirmąją pagalbą traumuotam žirgui bei kaip sumažinti traumavimosi riziką.
36
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Archer D. Handbook of equine emergencies. School of veterinary science: University of Liverpool, UK; 2013. p 16-36.
2. Clayton HM. Performance in equestrian sports. Equine locomotion. New York; 2013. p. 327-332.
3. Marks D, Prax E. Understanding his jumping mechanics and helping him stay sounder. J Practical Horseman; 2013. p. 34-43.
4. Schamhardt HC, Merkens HW, Vogel V, et al. Extern loads on the limbs of jumping horses at take off and landing. Am J vet res; 1993. 54(5). p. 675-680.
5. Schils S. Biomechanics of jumping. http://www.equinew.com/jumping.htm prieiga per internetą 2017-03-22.
6. Meershoek LS, Shamhardt HC, Roepstorff L, et al. Joint moments in the distal forelimbs of jumping horses during landing. Equine Vet J Suppl; 2001. p. 410-415.
7. Denoix JM. Biomechanics and physical training of the horse. Normandy, France; 2014. p. 110-165.
8. Harris SE. Centered jumping. https://equinewellnessmagazine.com/centered-jumping/ prieiga per internetą 2017-03-23.
9. Dyson S. Lameness and poor performance in the sports horse: dressage, show jumping and horse trials (eventing). Centre for equine studies; 2000. p. 308-315.
10. Casey RA. Clinical problems associated with the intensive management of performance horses. The walfare of horses; 2002. p. 19-44.
11. Lonnell AC, Brojer J, Nostell K, Hernlud E, Roepstorff L, Tranquille CA, Murray RC, Domen A, Van Weeren R, Bitschnou C, Mantovon S, Weishaupt MA, Egenvall A. Variation in training regimens in professional showjumping yards. Equine veterinary journal; 2014. p. 233-238. 12. Mahaffey CA, Peterson ML, Roepstorff L. The effects of varying cushion depth on dynamic
loading in shallow sand thoroughbred horse dirt racetracks. Biosys; 2013. p.178-186.
13. Egenvall A, et al. Days-lost to training and competition in relation to workload in 263 elite show jumping horses in four European countries. Preventive veterinary medicine; 2013. p. 387-400.
37
15. Wennerstrand J, Johnston C, Rhodin M, et al. The effect of weighted boots on the movement of the back in the asymptomic riding horse. 2006. p. 13-18.
16. Brown L. Saddle-fitting myths: Bridging, dry spots, loin rubbing. http://thecorrector.net/id27.html prieiga per internetą 2017-03-22.
17. Dyson S, Murray R, Schramme MC. Lameness associated with foot pain: results of magnetic resonance imaging in 199 horses and response to treatment. Equine veterinary journal; 2005. p. 113-121.
18. Adams O, Stashak TS. Lameness in horses. 2011. p. 1077, 1080-1082.
19. Nagy A, Bodo G, Dyson S, et al. Diffusion of contrast medium after perineural injection of the palmar nerves: An in vivo and in vitro study. Equine Vet J; 2009. p. 379-383.
20. Pavia A. Rehabilittating equine tendon injuries. American farriers J; 2014. p. 48-50.
21. Murray R, Dyson S, Tranquille C, et al. Association of type of sport and performance level with anatomical site of orthopaedic injury diagnosis. Equine Vet J; 2006. p. 411-416.
22. Mair T, Schumacher J, Smith RK, Frazer G. Equine medicine, surgery and reproduction. Elsevier health sciences; 2013. p. 344-345.
23. Meershoek LS, Shamhardt HC, Roepstorff L, et al. Forelimb tendon loading during jump landings and the influence of fence height. Equine Vet J; 2001. p. 6-10.
24. http://ascotequinevets.com.au/services/diagnositic-imaging/ prieiga per internetą 2017-03-23. 25. Schramme MC. Deep digital flexor tendenopathy in the foot. Equine veterinary education;
2011. p. 403-415.
26. Herthel JD. Enhanced suspensory ligament healing in 100 horses by stem cells and other bone marrow components. Lameness in athletic horse. 2001. p. 319-321.
27. Holm KR, Wennerstrand J, Lagerquist U, et al. Effect of local analgesia on movement of the equine back. Equine veterinary journal; 2006. p. 65-69.
28. Zimmerman M, Dyson S, Murray R. Close impinging and overriding spinous processes in the thoracolumbar spine: the relationship between radiological and scintigraphic findings and clinical signs. Equine Vet J; 2012. p. 178-184.
29. Owen RK, Singer RE, Clegg DP, Pinchbeck LG. Identification of risk factors for traumatic injury in the general horse population of north-west England, Midlands and north Wales. Equine Vet J; 2011. p. 143-148.
30. Adam EN, Southwood LL. Surgical and traumatic wound infections, cellulitis and myositis in horses. Veterinary clinic north America, equine practice; 2006. p. 335-361.
38
31. Ferraro GL, Stover SM, Whitcomb MB. Suspensory ligament injuries in horses. School of veterinary medicine: University of California; 2009. p. 5-21.
32. Kenneth W. Equine sports medicine and surgery. 2nd ed. 2014. p. 1127-1134, 1217-1222, 1231-1233.
33. Weerapong P, Hueme P, Kolt G. The mechanism of massage end effects on performance, muscle recovery and injury prevention. Sport Med; 2005. p. 235-256.
34. McBridge SD, Hemmings A, Robinson K. A preliminary study on the effect of massage to reduce stress in the horse. J Equine Vet Sci; 2004. p. 76-82.
35. Scott M, Swenson LA. Evaluating the benefits of equine massage therapy: a rewiew of the evidence and current practices. J Equine Vet Sci; 2009 (29). p. 687-696.
36. Michlovitz SL. Thermal agents in rehabilitation. 3rd ed. Philadelphia, PA: FA Davis; 1996. P. 138, 142-144.
37. Pollit CC, van Eps AW. Prolonged, continuous distal limb cryotherapy in the horse. Equine Vet J; 2004. p. 216-220.
38. Worster AA, Gaughan EM, Hoskinson JJ, et al. Effects of external thermal manipulation on laminar temperature and perfusion scintigraphy of the equine digit. NZ Vet J; 2000. p. 111-116. 39. Murray RC, Walters JM, Snart H, Dyson SJ, Parkin TDH. Identification of risk factors for
lameness in dressage horses. Vet J; 2010, 184 (1). p. 34-35.
40. Pinchbeck GL, Clegg PD, Proudman CJ, Stirk A, Morgan KL, French NP. Horse injuries and racing practices in National Hunt racehorses in the UK: the results of a prospective cohort study. Vet J; 2004. p. 45-52.
41. Knubben MJ, Furst A,Gygax L, Stauffacher M. Bite and kick injuries in horses: Prevalence, risk factors and prevention. Equine Vet J; 2008, 40 (3). p. 219-223.
42. Singer RE, Barnes J, Saxby F, Murray KJ. Injuries in the event horse: Training versus competition. Vet J; 2008. p. 76-81.
43. Thorpe CT, Clegg PD, Birch HL. A review of tendon injury: Why is the equine superficial digital flexor tendon most at risk. Equine Vet J; 2010, 42 (2). p. 174-180.
