Ištvermės varžybose dalyvaujančių žirgų fiziologinių rodiklių kaita varžybų periode

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

INDRĖ STASIULEVIČIŪTĖ

Ištvermės varžybose dalyvaujančių žirgų fiziologinių rodiklių kaita

varžybų periode

The effects of changes in physiological parameters in endurance horses during

competition period

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Audrius Kučinskas

2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: Ištvermės varžybose dalyvaujančių žirgų fiziologinių rodiklių kaita varžybų periode.

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. 2015.01.12 Indrė Stasiulevičiūtė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2015.01.12 Indrė Stasiulevičiūtė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO 2015.01.12 Prof. Dr. Audrius Kučinskas

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas) (aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos

vardas, pavardė)

3

Turinys

1.2. Arklių širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai ... 10

1.3. Kraujo sistemos fiziologija ... 11

1.3.1. Eritrocitai (RBC) ... 12

1.3.1.1. Fizinio krūvio įtaka eritrocitų (RBC) skaičiui kraujyje ... 12

1.3.2. Eritrocitai (RBC) ir žirgo treniruotumas ... 13

1.3.3. Hemoglobinas (HB) ... 13

1.3.4. Hematokritas (HCT) ... 14

1.3.4.1 Fizinio krūvio įtaka hematokrito (HCT) kiekiui kraujyje ... 14

1.4. MCH ... 15

1.5. MCHC ... 15

1.6. MCV ... 16

1.7. Leukocitai (WBC) ... 16

1.7.1. Fizinio krūvio įtaka leukocitų (WBC) kiekiui kraujyje ... 17

1.8. Trombocitai (PLT) ... 18

1.9. Lyties įtaka hematolginiams rodikliams ... 18

1.10. Metų laiko įtaka kraujo parametrams ... 19

1.11. Dehidracija ir elektrolitų išeikvojimas ... 19

2. TYRIMO METODIKA ... 21 3. REZULTATAI ... 23 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 31 5. IŠVADOS ... 33 6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 34 7. PRIEDAI ... 41

4

Santrumpos

MCV - vidutinis eritrocitų tūris

MCH - vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite

MCHC - eritrocituose esančio hemoglobino koncentruotumas BA – bazofilai;

EO – eozinofilai; MO – monocitai; NE – neutrofilai;

5

SANTRAUKA

Šio tyrimo tikslas buvo ištirti ištvermės varžybų įtaką žirgų hematologiniams parametrams. Dvidešimt žirgų buvo sugrupuoti į 18, 25, 40, ir 80 kilometrų. Kraujo mėginiai buvo imami tris kartus: ištvermės varžybų pradžioje - balandžio mėnesį, sezono viduryje - liepos mėnesį ir varžybų sezono pabaigoje - spalio mėnesį. Kraujo mėginiai buvo imami prieš ir po varžybų. Visi žirgai buvo tikrinami ir nustatyti tinkami pagal Fédération Équestre Internationale (FEI) nuostatus. Visi tirti arkliai sėkmingai finišavo varžybose. Kraujo hematologinių parametrų kitimas priklausomai nuo varžybų distancijos parodė po varžybų padidėjusį hematokrito, hemoglobino, raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių skaičių. O kraujo parametrų kitimas priklausomai nuo varžybų sezono parodė, kad beveik visi parametrai buvo aukščiausi varžybų sezono pabaigoje, o žemiausi - sezono pradžioje.

6

SUMMARY

The aim of this study was to examine the effect of endurance race on the hematology parameters. Twenty horses were grouped into 18, 25, 40 and 80 kilometers race categories. Blood samples were collected three times: in the beginning of the endurance season - April, mid-season - July and the end of the endurance season - October. Blood samples were collected before and after race. All the horses were examined and found fit according to Fédération Équestre Internationale (FEI) regulations. All examined horses completed the race successfully. Examination of blood haematological changes depending on the race distance showed increased post race value of the following parameters: haematocrit level, haemoglobin, number of red blood cells and white blood cells. And examination of blood haematological changes depending on the endurance competition season showd highest value of almost all blood parameters in the end of the endurance season, and lowest parameters were in the beginning of the endurance competition season.

7

ĮVADAS

Jojimas ilgą laiką buvo pagrindinis keliavimo būdas, o žirgai, galintys įveikti didelius atstumus ir išlaikę gerą savijautą - buvo brangiausias turtas. Kariuomenės žirgai per dieną įveikdavo apie 100 - 150 kilometrų.

Ilgų distancijų jojimo istorija visada buvo prieštaringa ir spalvinga. Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmosios aprašytos žirgų ištvermės varžybos įvyko 1800 - ųjų metų pradžioje, kurių prizas buvo 4000 JAV dolerių, tai lėmė didelį žmonių susidomėjimą, tačiau baigėsi daugybės arklių gaišimu "vardan sporto". Europoje suorganizuotos žirgų ištvermės varžybos, manoma, buvo 1892 m. "Berlynas -Viena", tai buvo varžybos tarp Prūsų ir Austro-Vengrų karių. 350 kilometrų varžybų laimėtojas distanciją įveikė per 72 valandas (8 km/h) jodamas Vengrų Grynakraujų veislės kumele. Iš 199 dalyvių, 26 žirgai nugaišo, įskaitant ir nugalėtojo žirgą.

Ištvermės jojimo varžybos ženkliai pasikeitė. Pirmosios žirgų ištvermės varžybos, panašios į šiais laikais vykstančias, įvyko 1955 metais, tai buvo 160 km ("100 mylių per vieną dieną"), Tevis taurės varžybos. Australijoje nuo 1966 metų organizuojamos tradicinės šiuolaikinės 160 km žirgų ištvermės varžybos "Tom Quilty Gold Cup". Ispanijoje ir Portugalijoje ištvermės varžybos vyksta nuo 1950 - ųjų metų. 1979 metais buvo suformuota Europos Didelių Atstumų Jojimo Konferencija (ELDRIC) ir vaidino svarbų vaidmenį integruojant Šiaurės Amerikos, Australijos ir Pietų Afrikos varžybų taisykles Europoje, bei organizuojant tarptautines varžybas. 1982 metais žirgų ištvermės jojimas tapo viena iš Tarptautinės Žirginio Sporto Federacijos (FEI) disciplinų ir nuo tada tarptautinės ištvermės varžybos vyksta pagal FEI nuostatus.

FEI taisyklėse ištvermės jojimo sportas apibūdinama, kaip "...raitelio gebėjimas įvertinti žirgo galimybes, esant atitinkamoms oro sąlygoms, trasos sudėtingumui, distancijos ilgumui ir laiko limitui..." (Alexander et al., 2012).

Lietuvoje vykstančiose oficialiose ištvermės jojimo varžybose yra skirstomos klasės pagal konkrečius kriterijus, tokius kaip distancijos ilgis (15 - 120 km) ir jaunų žirgų klasė (iki 6 metų amžiaus). Distancijos atstumas yra padalintas į etapus 20 - 40 km. Ištvermės varžybų trasos yra išdėstomos aplink centrinę bazę, kurioje yra veterinarinės kontrolės stotelė ir iš kurios žirgai startuoja ir į jį sugrįžta po kiekvieno varžybų etapo. Po kiekvieno etapo yra privalomas veterinarinis žirgo patikrinimas, privalomasis poilsio laikotarpis 20 - 30 min, po kurio galima tęsti distanciją. Ištvermės

8 jojimo varžybose dalyvauja raiteliai su įvairių veislių žirgais, nuo poni klasės iki sunkiųjų veislių arklių.

Lietuvoje vykstančiose nacionalinėse varžybose veterinarinė komisija dažniausiai susideda iš dviejų arba trijų veterinarijos gydytojų, priklausomai nuo dalyvių skaičiaus, bei varžybų lygio.

Veterinarinės žirgų kontrolės stotelėje žirgai gali būti eliminuojami dėl medžiagų apykaitos sutrikimų, jei tiriantis veterinarijos gydytojas remdamasis bendra žirgo būkle, širdies ritmu, vertindamas žirgo pulso atsistatymo laiką (Ridgway, 1994), gleivinių spalvą ir drėgnumą, kapiliarų prisipildymo greitį, odos raukšlės atsistatymo laiką, žarnų peristaltikos garsus ir jų intensyvumą nusprendžia, kad tolimesnis dalyvavimas varžybose kelia pavojų žirgo sveikatai.

Ištvermės varžybose veterinarinio patikrinimo metu, žirgas gali būti eliminuojamas dėl aukštesnio nei nurodytas nuostatose maksimalaus pulso (60 – 64 dūžiai/min.).

Veterinarijos gydytojų sprendimas privalo būti objektyvus.

Žirgų judėjimo greitis trasoje yra griežtai kontroliuojamas, priklausomai nuo varžybų distancijos, leistinas minimalus ir maksimalus greitis kinta (8 - 12 km/h; 10 - 14 km/h; 12 - 16 km/h). Viršijus maksimalų leistiną greitį arba trasoje judant lėčiau, nei nurodytas minimalus leistinas greitis - raitelis ir žirgas eliminuojami ir varžybų tęsti nebegali.

Ištvermės jojimas Lietuvoje - jauna, tačiau sparčiai populiarėjanti žirginio sporto šaka. Augantis susidomėjimas ištvermės jojimo varžybomis lėmė nuolat didėjantį dalyvių skaičių su įvairaus treniruotumo ir patirties žirgais. Ištvermės jojimas yra didelis iššūkis žirgams, ypatingai šiomis dienomis, kadangi varžyboms trasos ruošiamos vis sudėtingesnės, o leidžiamas maksimalus greitis didėja. Taigi, jei varžomasi naudojant žirgus, kurie nebuvo tinkamai paruošti tam tikro ilgio distancijai, arba jojama neatsižvelgiant į aplinkos sąlygas, neparenkant tinkamo ir saugaus žirgui greičio, žirgui gali pasireikšti medžiagų apykaitos sutrikimai, dehidracija, išsekimas. Kai varžosi nepatyrę, jauni, neišmanantys raiteliai, tampa akivaizdu, kad kyla daug didesnė rizika žirgo sveikatos problemų atsiradimui. Deja, vis dar yra mažai prieinama, įrodymais pagrįsta informacija apie ištvermės varžybų įtaką žirgo sveikatai bei žirgo treniruotumo įtaką sportiniams rezultatams.

Šis darbas skirtas įvertinti skirtingose Lietuvos vietose laikomų ir ištvermės varžybose dalyvaujančių žirgų kraujo morfologinius rodiklius, atsižvelgiant į žirgų įveikiamų distancijų dydį ir greitį. Tyrimas buvo atliekamas trijose nacionalinėse Lietuvos ištvermės jojimo varžybose, imant kraujo mėginius iš žirgų prieš varžybų startą ir po finišo.

9 Darbo tikslas - išanalizuoti ir palyginti ištvermės jojimo varžybose dalyvavusių žirgų sveikatos būklę prieš ir po varžybų, įvertinti skirtingose Lietuvos vietose laikomų ir ištvermės varžybose dalyvaujančių žirgų kraujo morfologinius rodiklius, atsižvelgiant į žirgų įveikiamų distancijų ilgį, greitį ir sezoną.

Darbo uždaviniai :

1. Išanalizuoti užsienio autorių literatūrą apie ištvermės jojimo varžybose dalyvaujančių žirgų sveikatos būklę, jos patikrinimą, atliekamus tyrimus.

2. Atlikti žirgų hematologinių rodiklių tyrimus ir įvertinti jų kitimą prieš varžybas ir po varžybų.

3. Įvertinti žirgų karujo morfologinius skirtumus, priklausomai nuo varžybų distancijos. 4. Įvertinti žirgų karujo morfologinius kitimus skirtingu varžybų sezono metu.

5. Nustatyti ištvermės varžybų įtaką žirgų kraujo morfologiniams rodikliams ir sveikatingumui.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Fiziologiniai parametrai

Pagrindiniai fiziologiniai parametrai, rodantys arklio metabolinę būklę yra: gleivinių spalva, odos elastingumas, širdies ritmas, kapiliarų prisipildymo laikas, žarnyno garsai ir bėgsena.

Gleivinių spalva rodo kaip efektyviai širdis pumpuoja kraują į periferiją, kraujagyslių pajėgumą ir vidaus sveikatos būklę, pavyzdžiui tokią kaip šilumos šokas ar sinchroninis diafragmos virpėjimas (dažniausiai pasireiškia ištvermės varžybose dalyvaujantiems arkliams, bėgusiems dideles distancijas, dėl dehidracijos) (Pritchard et al., 2008). Šviesios gleivinės rodo raudonųjų kraujo kūnelių arba deguonies sumažėjimą periferinėje kraujotakoje. Tai gali sukelti ūmus arba nuolatinis kraujo netekimas, dehidracija ir toksemija (Butudom et al., 2003).

Dehidracija arkliams vertinama atsižvelgiant į širdies ritmą, kapiliarų prisipildymo laiką, gleivinių spalvą ir odos testą (Pritchard et al. 2008). Pirminis spalvos pakitimas dėl dehidracijos ar reakcijos į skysčių kiekio kitimą organizme yra gleivinės paraudimas virš dantų šaknų ir pasižymi sausa ir lipnia tekstūra (Butudom et al., 2003).Odos testas yra odos galimybė grįžti į pradinę padėtį, po to kai oda yra suimama ir ištempiama, suimant ją nykščiu ir smiliumi peties srityje, odos elastingumas vertinamas pagal odos sugrįžimo į pradinę padėtį laiką (Pritchard et al., 2006). Odos neatsistatymas arba labai lėtas atsistatymas yra pagrindinis dehidracijos požymis (Ettinger et al., 2000). Odos atsistatymo laikas svyruoja, priklausomai nuo gyvulio amžiaus ir sveikatos būklės (Pritchard et al., 2006).

1.2. Arklių širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai

Paprastai aiškinant, širdies ir kraujagyslių sistema susideda iš daugybė kraujagyslių, kraujo ir širdies. Arklio širdis susideda iš keturių kamerų: dviejų viršuje esančių prieširdžių (atrium dextrum et sinistrum) ir dviejų žemiau esančių skilvelių (ventriculus dexter et sinister). Širdies generuojamas slėgis nepertraukiamai stumia kraują per sistemą. Arklio širdis auga iki 4 metų, taip pat ji gali padidėti dėl treniravimo (Buhl et al. 2005). Vidutinio suaugusio žirgo širdis sveria apie 3,6 kg, nors ji gali būti ir dvigubai didesnė. Kraujotakos talpa dalinai priklauso nuo funkcionalios širdies dalies

11 masės ir blužnies (Mukai et al., 2007). Kai tik deguonis patenka į kraujotaką, jis yra pernešamas į dirbančius raumenis, o medžiagų apykaitos produktai pašalinami. Arklių širdies ir kraujagyslių sistema yra puikiai suderinta, todėl kraujagyslės prisitaiko prie širdies ritmo, kuris gali kisti nuo 20 iki 240 susitraukimų per minutę, o blužnyje esantis eritrocitų rezervas gali padvigubinti kraujyje esančių eritrocitų skaičių ir taip pagerinti deguonies pernešimą esant, maksimaliam fiziniam darbui (Young et al., 2002). Blužnis yra organizmo kraujo rezervuaras ir atlieka imuninę funkciją. Čia iki gyvulio gimimo gaminami eritrocitai, o gimus - limfocitai ir monocitai. Blužnyje yra sunaikinami ir žuvę eritrocitai (Pieškus, 2001).

Arklių širdies ir kraujagyslių sistemoje svarbų vaidmenį atlieka kanopos - jos pumpuoja kraują arklio kojose, kiekvieną kartą paliesdamos žemę. Kraujas arklio koja keliauja į virš kanopos varlės esantį kanopos skaidulinį intarpą, kuriame yra kraujagyslių tinklas. Arklio svoris spaudžia kanopos varlę prie žemės, tokiu būdu išstumiamas kraujas iš skaiduliniame intarpe esančio kraujagyslių tinklo, kraujas keliauja arklio koja į viršų (King et al., 1997).

1.3. Kraujo sistemos fiziologija

Kraujas – tai cirkuliuojantis jungiamasis audinys, sudarytas iš skystos tarpląstelinės medžiagos – kraujo plazmos ir kraujo ląstelių (eritrocitų, leukocitų, trombocitų). Kraujyje plazma sudaro apie 55 procentus (92 % - vanduo, 7 % - organinės ir neorganinės medžiagos ir 1 % - kitos medžiagos), kraujo ląstelės – apie 45 procentus (eritrocitai apie 4 - 3 %, leukocitai - 1,6 % ir trombocitai užima apie 0,02 %) (Schalam, 1975). Pagrindinės kraujo funkcijos yra aprūpinti audinius deguonimi, maisto ir kitomis medžiagomis, pašalinti iš audinių anglies dvideginį ir kitas medžiagų apykaitos atliekas. Kraujas dalyvauja organizmo apsauginėse reakcijose, kovoja su ligas sukeliančiais mikroorganizmais, geba krešėti (Tallack et al., 2011).

Kraujo ląsteliniai elementai gaminami kaulų čiulpuose iš kamieninių ląstelių, ten jie subręsta ir tada patenka į bendrą kraujotaką. Kaulų čiulpuose gaminamos kamieninės kraujo ląstelės, kurios priklausomai nuo vietos ir humoralinių veiksnių diferencijuojasi į dvi ląstelių eiles: mieloidinę (iš jos formuojasi granuliocitai, eritrocitai, monocitai ir megakariocitai) ir limfocitinę (iš jos formuojasi limfocitai) (Sjaastad et al. 2010).

12 1.3.1. Eritrocitai (RBC)

Eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai) yra iš abiejų pusių įgaubto disko pavidalo ląstelės. Arklių kraujyje eritrocitų skaičius yra apie 6,0 - 10,4 ×1012_{/l (Latimer et al., 2003). Dažnai eritrocitų}

skaičius labai varijuoja tarp tos pačios rūšies ir net veislės individų, nes įvairūs faktoriai, tokie kaip lytis, amžius, fizinis aktyvumas, šėrimas, vaikingumas, laktacija, temperamentas ir emocinė būklė įtakoja eritrocitų skaičių. Lengvai sujaudinamų žirgų kraujo tyrimo rezultatai gali būti netikslūs eritrocitų ar hematokrito koncentracijos atžvilgiu, nes dirginama simpatinė nervų sistema sukelia eritrocitų rezervo mobilizaciją. Atsistatyti normaliam eritrocitų skaičiui po to kai gyvūnas buvo išgąsdintas, užtrunka apie vieną valandą.

Bendras eritrocitų skaičius yra apytikriai lygus visų kitų kūno ląstelių skaičiui. Jei arklio, kuris sveria 500 kg, visus eritrocitus sujungtume galais, susidarytų apie 1 500 000 km ilgio grandinė (Sjaastad et al., 2010). Eritrocitai neturi branduolio ir kitų ląstelėms būdingų organelių. Eritrocitai yra palyginti nedidelės ląstelės užpildytos O2 prisijungiančio baltymo hemoglobino molekulių (Harvey,

2001). Kadangi eritrocitai neturi mitochondrijų - patys deguonies nenaudoja (Sjaastad et al., 2010). Eritrocitų funkcija - dėka hemoglobino, pernešti O2 iš plaučių ir grąžinti CO2 į plaučius. Sumažėjus

eritrocitų skaičiui - deguonies pernešimas taip pat mažėja, o padidėjęs eritrocitų skaičius gerina deguonies pernešimą, tačiau nepageidaujamas eritrocitų skaičiaus padidėjimo efektas yra kraujo klampumo padidėjimas, kuris apsunkina širdies darbą (Sjaastad et al., 2010). Eritrocitų gebėjimas deformuotis yra labai svarbus kraujotakai ir ląstelių aprūpinimui deguonimi: jie patenka į kapiliarus, kurie gali būti net keturis kartus mažesnio diametro už eritrocitų diametrą (Baskurt et al., 2003 ).

Arklių eritrocitų gyvenimo trukmė yra apie 140-150 dienų (Voigt et al., 2011). Pasenę eritrocitai yra suardomi makrofagų besikaupiančių blužnyje, kepenyse ir kaulų čiulpuose. Žuvusių eritrocitų geležis panaudojama hemoglobino sintezei (Thrall et al., 2012).

1.3.1.1. Fizinio krūvio įtaka eritrocitų (RBC) skaičiui kraujyje

Fizinis krūvis turi kintamą poveikį eritrocitams, priklausomai nuo fizinio krūvio intensyvumo (trumpalaikis didelio intensyvumo ar ilgalaikis mažo intensyvumo darbas), fizinio parengimo lygio (treniruotumo) bei aplinkos sąlygų. Fizinio krūvio metu išauga RBC, HB ir HCT rodikliai. Treniruočių metu iš blužnies mobilizuojami eritrocitai, dėl katecholaminų įtakos (nervų sistemos mediatoriai: adrenalinas, noradrenalinas, dopaminas. Jų padidėja fizinės ir psichinės įtampos metu). Katecholaminų atsako dydis priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo ir trukmės. Tiesioginis tokio

13 eritrocitų skaičiaus didėjimo poveikis – didesnis deguonies transporto pajėgumas (Kurosawa et al., 1998).

1.3.2. Eritrocitai (RBC) ir žirgo treniruotumas

Nors poilsio metu žirgo treniruotumas eritrocitų skaičiui turi mažai įtakos, yra pastebėta skirtumų tarp žirgų, kurie treniruojasi intensyviai trumpą laiką ir ištvermės sporto žirgų, kurie yra treniruojami ilgos trukmės ir vidutinio intensyvumo treniruotėmis. Intensyviai trumpą laiką treniruojami, pavyzdžiui: lenktyniniai žirgai turi aukštesnius RBC, HB ir HCT, manoma, kad taip yra dėl treniruočių ir varžybų metu sunaudojamo didelio kiekio deguonies, organizmui adaptuojantis prie tokio intensyvumo fizinio krūvio, skatinama eritrocitų gamyba (Nieto et al., 2009).

Atlikus tyrimus su Amerikos ristūnais, nustatyta, kad sunkus arba labai ilgai trunkantis treniravimas sukelia eritrocitų masės padidėjimą, žinomą kaip hipervolemija, dėl to ženkliai mažėja varžybų rezultatai. Kai kurie autoriai hipervolemiją sieja su pertreniravimu (Golland et al., 2003). Buvo iškelta hipotezė, kad padidėjęs kraujo klampumas įtakoja kapiliarų perfuzijos sumažėjimą, dėl to dirbantys raumenys yra neadekvačiai aprūpinami deguonimi.

Ištvermės sporto žirgai poilsio metu turi žemesnį skaičių RBC, HB ir HCT, nei lenktyniniai žirgai (Robert et al., 2010). Tiesą sakant, žirgams, kurių rezultatai yra labai geri ištvermės varžybose, dažniausiai nustatoma toks žemas HCT, kaip 30-32% (Muñoz et al., 2010). Yra dvi pagrindinės priežastys, paaiškinančios šiuos rezultatus: Pirmoji – skaidulinio pašaro šėrimas padidina suvartojamo vandens kiekį ir taip pat plazmos tūrį (Robert et al., 2010). Antroji – didesnis išskiriamo aldosterono kiekis, kuris teigiamai įtakoja vandens ir elektrolitų išsaugojimo mechanizmus inkstuose ir virškinamajame trakte. Šie pokyčiai pasireiškia jau po trijų ištvermės sporto treniravimo dienų (McKeever et al., 2002). Padidėjęs kraujo plazmos kiekis ištvermės sporte naudojamiems arkliams, yra didelis privalumas, kuris padidina bendro vandens kiekį organizme, reikalingą kraujotakos ir termoreguliacijos stabilumui palaikyti, siekiant kompensuoti didelius vandens nuostolius, susijusius su prakaitavimu (McKeever et al., 2002).

1.3.3. Hemoglobinas (HB)

Hemoglobinas (HB) suteikia raudoną spalvą kraujui. Normali hemoglobino koncentracija arklių kraujyje yra 114–173 g/l (Axon et al. 2008). Šis baltymas puikiai prisijungia ir atskiria O2,

14 kiekvienas gali prisijungti po vieną O2 molekulę, taigi kiekviena hemoglobino molekulė gali

prisijungti daugiausiai keturias O2 molekules (Sjaastad et al., 2010).

1.3.4. Hematokritas (HCT)

Visų kraujyje esančių eritrocitų suminis tūris vadinamas hematokritu. Reikėtų pažymėti, kad skirtingų veislių arkliai turi skirtingą hematokrito rodiklį: vadinamieji "Šalto-kraujo" žirgai turi žemesnį hematokrito rodmenį, nei "karšto-kraujo" žirgai. "Šalto-kraujo" žirgų hematokritas svyruoja nuo 28 % iki 44 %, o "karšto-kraujo" žirgų nuo 32 % iki 53 % (Sjaastad et al., 2010). Fiziologinė hematokrito norma arkliams yra 27 - 43% (Axon et al., 2008).

1.3.4.1 Fizinio krūvio įtaka hematokrito (HCT) kiekiui kraujyje

Tokie faktoriai, kaip šėrimas ir elgesys su gyvūnais, taip pat įtakoja hematokrito kiekį. Be to staigus fizinio krūvio padidinimas trumpą laiką gali įtakoti hematokrito kiekį.

Nustatyta, kad HCT didėjimas priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo ir yra tiesioginis ryšys tarp fizinio krūvio trukmės bei intensyvumo ir HCT didėjimo (Munoz et al., 1999). Šis yra tol, kol didinant krūvį pasiekiamas maksimalus HCT. Grynakraujų arklių hematokrito padidėjimas 45 - 65 % sunkaus fizinio darbo metu - nėra netikėtumas. Sunkaus fizinio darbo metu hematokritas padidėja, dėl suaktyvėjusios simpatinės nervų sistemos, kuri mobilizuoja eritrocitus iš rezervo blužnyje. Dėl trumpalaikio arba lengvo fizinio krūvio intensyvumo, kraujo plazmos tūris sumažėja apie 5 – 10% (McKeever et al., 1993). Šis sumažėjimas priskiriamas vandens nuostoliams dėl raumenų išskiriamos šilumos ir kūno skysčių pasiskirstymo pokyčių, dėl pakilusio kraujo spaudimo (McKeever et al., 1993).

HCT kilimas fizinio darbo metu yra siejamas su HB ir RBC skaičiaus didėjimu kraujyje, dėl padidėjusio poreikio aprūpinimui deguonimi. Be to, keletas tyrimų atliktų su arkliais, kuriems buvo atlikta splenektomija, parodė, kad šių arklių fizinis pajėgumas ir ištvermė yra kur kas žemesni ir kraujo HCT, HB ir RBC pokyčiai varžybų metu nėra tokie ryškūs (McKeever et al., 1993).

Kita vertus, yra glaudus ryšys tarp padidėjusio HCT ir kraujo klampumo. Todėl reikia paminėti, kad turėtų būti HCT kilimo riba, kuri įtakoja deguonies transportavimo gebėjimą (Muñoz et al., 1997). Šis faktas buvo paminėtas po to, kai varžybose prastai pasirodė žirgai, kurių kraujyje buvo rastas didelis kiekis eritrocitų (Funkquist et al., 2000).

15 Ilgalaikis sunkus fizinis krūvis arba ištvermės sportas sukelia vidutinį HCT padidėjimą, susijusį su skysčių netekimu dėl prakaitavimo. Šiuo atveju, HCT padidėjimas yra geras dehidracijos rodiklis. Atliekant tyrimus pastebėta, kad ištvermės varžybų metu žirgai, kurių HCT buvo padidėjęs daugiau nei 50% buvo diskvalifikuojami iš varžybų dėl medžiagų apykaitos sutrikimų ir kai kuriems iš jų buvo reikalinga intraveninė skysčių terapija (Muñoz et al., 2010).

HCT padidėjimas turėtų būti lygus TPP (bendrų kraujo plazmos baltymų) padidėjimui. Todėl, jei HCT padidėja, o TPP lieka nepakitęs, tokie kraujo parametrų kitimai negali būti dėl dehidracijos ir turėtų būti interpretuojami kitaip.

Atliekant tyrimus buvo nustatyta, kad greičiausiai ištvermės varžybų trasą įveikusių arklių HCT buvo aukštesnis, nei lėčiau trasą įveikusių arklių. Kita priežastis dėl kurios gali padidėti HCT – skausmas. 2010 metais buvo atlikti tyrimai, kurių metu ištvermės varžybų metu 13 arklių kraujyje buvo nustatytas padidėjęs HCT (HCT > 52%), o TPP nepadidėjęs (TPP<7,2 g/dl), vienam iš arklių buvo diagnozuotas laminitas, dviem – širdies aritmija, dviem – diegliai, trijų arklių šeimininkai nusprendė nebetęsti varžybų, o likusieji penki – galėjo toliau dalyvauti varžybose (Trigo et al., 2010).

Žirgų treniravimas ištvermės varžyboms, dėl kurio padidėja kraujo plazmos kiekis, mažina jų kraujo hematokritą poilsio metu. Kraujo plazmos kiekio padidėjimas gerina žirgo gebėjimą kontroliuoti kūno temperatūrą prakaituojant, esant ilgam sunkiam darbui (Sjaastad et al., 2010).

1.4. MCH

Pakitimai esant trumpos trukmės maksimaliam darbui yra nedidelis MCV padidėjimas ir MCH bei MCHC sumažėjimas (Muñoz et al., 2010). MCH rodiklis – tai hemoglobino masė viename eritrocite. Jis nėra matuojamas tiesiogiai, bet yra apskaičiuojamas pagal formulę:

MCH = HB ( g/L)/RBC (milijonai/µL arba MCH = [Hb (g/dL)/RBC (milijonai/µL)] x 10 (Vajpayee et al., 2011). Normali MCH koncentracija arklių kraujyje yra 12,3-19,7 pg (Corley ir Stephen, 2008).

1.5. MCHC

MCHC - vidutinė hemoglobino koncentracija esanti kraujyje. Šis rodiklis yra ryškiai susietas su hemoglobino koncentracija (Vajpayee et al., 2011). MCHC apskaičiuojamas pagal formulę, kurioje hemoglobinas dalijamas iš hematokrito (Perkins et al., 2009). Mažėjant HB koncentracijai kraujyje,

16 MCHC pakinta labai mažai arba visai nesikeičia (Marks et al., 2009). Normali MCHC reikšmė arklių kraujyje yra 35,3 -39,3 g / dl (Latimer et al., 2003).

1.6. MCV

MCV – vienas svarbiausių hematologinių rodiklių. Šio rodiklio reikšmė - bendras eritrocitų tūris. Jis tikslesnis už MCH ir MCHC, nes jo matavimas yra pirminis. Viena iš svarbiausių taisyklių vertinant hematologinio analizatoriaus rezultatus: MCV ir MCH turi keistis kartu. Šie rodikliai tik abu kartu gali būti padidėję, sumažėję arba likti nepakitę. MCV indeksas yra lėtai kintantis rodiklis. Eritrocitų populiacija atsinaujina tik per kelis mėnesius (Zaleskis, 2011). MCV norma kraujyje yra 37 - 58 fl (Corley ir Stephen, 2008).

1.7. Leukocitai (WBC)

Eritrocitai atlieka savo funkciją kraujyje, o leukocitai (baltieji kraujo kūneliai) kraują naudoja tik kaip transporto priemonę iš vietų, kuriose jie suformuojami, į vietas, kur bakterijos, virusai, grybeliai ar parazitai gali patekti į kūną ir sukelti uždegimą. Dideli kiekiai leukocitų yra nukreipiami į uždegimo vietas, kur jie efektyviai kovoja su uždegimą sukėlusiais faktoriais. Skirtingi leukocitų tipai atlieka atskiras funkcijas organizmo apsauginiame mechanizme (Fiebig et al., 1991). Normali leukocitų koncentracija arklių kraujyje yra 4.9–10.3 ×109_{/l (Axon et al., 2008). Visi leukocitai yra}

didesni už eritrocitus. Suaugę leukocitai greitai palieka kraują ir iškeliauja į audinius, tai paaiškina tokį mažą kiekį leukocitų kraujyje. Leukocitai sudaro apie 75 % kaulų čiulpų medžiagos (Sjaastad et al., 2010).

Visi leukocitai turi branduolį, pagrindines ląstelių organeles ir citoplazmines pūsleles. Leukocitai yra klasifikuojami pagal jų branduolį ir pūslelių skaičių ar tipą (Fiebig et al., 1991).

Granuliocitai (GRA). Granuliocitų gyvenimo trukmė yra trumpa. Suformuoti kaulų čiulpuose granuliocitai patenka į kraują, kur jie cirkuliuoja apie 4 - 8 valandas, tada "iškeliauja" į periferinius audinius ir ten gyvena apie 3 - 4 dienas (Sjaastad et al., 2010). Yra trys granuliocitų rūšys:

• Neutrofilai (NE). Sudaro apie 50 % visų leukocitų. Suaugę neutrofilai turi neįprastą skiltėtą branduolį. Neutrofilų skaičius kraujyje didėja, dažniausiai esant bakterinėms infekcijoms ir alerginėms reakcijoms. Esant virusinėms infekcijos, neutrofilų kiekis galis sumažėti.

17 • Eozinofilai (EO). Arklio kraujyje sudaro 5 % visų leukocitų (Sjaastad et al. 2010). Eozinofilų kiekis kraujyje padidėja esant alerginėms reakcijoms arba parazitų invazijai. Eozinofilai produkuoja toksines medžiagos, kurios žudo parazitus (Young et al., 2006)

• Bazofilai (BA). Bazofilai savo citoplazminėse pūslelėse turi histamino, kuris plečia kraujagysles ir heparino - kraujo antikoagulianto. Tačiau bazofiluose esančio heparino kiekis nėra pakankamas, kad įtakotų kraujo krešėjimą. Bazofilų kiekis sudaro tik 0,5% visų leukocitų arklio kraujyje (Sjaastad et al. 2010). Bazofilai kraujyje ir audiniuose yra atsakingi už alergines reakcijas (Voehringer, 2009)

Monocitai (MO). Monocitai, kaip ir granuliocitai, kraujyje būna tik keletą valandų prieš migruodami į audinius. Ką tik susiformavę monocitai neturi jokių gebėjimų kovoti su infekcijomis. Tačiau, kai šios ląstelės patenka į audinius, jos padidėja iki 100 kartų ir jų galimybės taip pat pasikeičia (Sjaastad et al. 2010). Tokie transformavęsi monocitai yra patys didžiausi iš visų baltųjų kraujo kūnelių, vadinami makrofagais ir yra labai svarbūs gynyboje prieš infekcijas (Swirski et al., 2009).

Limfocitai (LYM). Dauguma limfocitų lokalizuojasi limfoidiniame audinyje, tokiame kaip limfmazgiai, blužnis ir skydliaukė (Sjaastad et al., 2010). Limfocitai specializuoti kovoti tik su mikroorganizmais ir vėžinėmis ląstelėmis (Macintyre et al., 2013). Limfocitai sudaro 30 % visų arklio kraujyje esančių leukocitų (Sjaastad et al., 2010). Limfocitų norma arklių kraujyje yra 1,7 - 5,8×109 _{/ l (Axon et al., 2008).}

1.7.1. Fizinio krūvio įtaka leukocitų (WBC) kiekiui kraujyje

Ištvermės sportas yra siejamas su leukocitoze (leukocitų skaičiaus padidėjimu), sukelta neutrofilijos ir limfopenijos (Snow et al., 1982). Tikriausia tai kombinuotas padidėjusio kortikosteroidų kiekio kraujotakoje ir blužnies susitraukimo poveikis. Arklių, greičiausiai įveikusių ištvermės varžybų distanciją, kraujyje buvo rastas didesnis kiekis neutrofilų ir limfocitų, nei lėtesniųjų arklių (Trigo et al., 2010). Be to, buvo įrodyta, kad išsekusių žirgų, ištvermės varžybų metu, kraujyje buvo nustatytas kairysis neutrofilų postūmis ir ryški limfopenija (Trigo et al., 2010).

Bendras WBC nesikeičia nei ištvermės sporto, nei lenktynių sporto treniruočių metu. Kai kuriems "pertreniruotiems" žirgams pasireiškė eozinopenija ir jos klinikiniai požymiai ir tai leido daryti prielaidą, kad eozinofilai yra kur kas jautresnis indikatorius nei kiti kraujo baltieji kūneliai (Tyler-McGowan et al., 1999).

18 Labai svarbu paminėti, kad sumažėjęs neutrofilų kiekis ir vėliau padidėjęs limfocitų kiekis gali būti susijęs su sisteminėmis arba kvėpavimo takų ligomis, kurios gali įtakoti varžybų rezultatų blogėjimą (McGowan, 2008).

1.8. Trombocitai (PLT)

Trombocitai neturi branduolio ir nevykdo mitozės. Pagrindinė jų funkcija - užtikrinti kraujo krešėjimą, pirminę hemostazę (Satue et al., 2009). Jie formuojami kaulų čiulpuose iš megakariocitų. Trombocitų skaičius yra apie 20 - 40 kartų didesnis, nei visų leukocitų skaičius. Trombocitai niekada nepalieka kraujotakos. Didelis trombocitų rezervas yra blužnyje, kuris gali patekti į kraujotaką dėl simpatinės nervų sistemos įtakoto blužnies kapsulės susitraukimo. Trombocitų gyvenimo trukmė yra apie 10 dienų, vėliau jie yra sunaikinami makrofagų (Sjaastad et al. 2010). Trombocitų gamyba yra stimuliuojama hormono trombopoetino (TPO), kuris yra gaminamas kepenyse. Trombopoetinas stimuliuoja trombocitų gamybą, spartindamas kamieninių ląstelių diferencijavimąsi į megakariocitus (Deutsch1 el al. 2006). Normalus trombocitų kiekis kraujyje 72–183×109_{/l (Axon et al., 2008).}

Fizinio krūvio įtaka trombocitų skaičiaus kitimui kraujyje

Fizinio krūvio įtaka trombocitų skaičiaus kitimui kraujyje, manoma, priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo. Sunkus fizinis darbas gerokai padidina trombocitų skaičių kraujyje, o lengvas darbas nelabai įtakoja trombocitų skaičių kraujyje (Bayly et al., 1983, Giordano et al., 2010 ), bet kiti autoriai yra aprašę padidintą trombocitų agregaciją ir aktyvaciją dėl fizinio darbo (Kingston et al., 2002). Šie skirtingi rezultatai gali būti paaiškinami, taip, kad kraujo pH ir koncentracijos kitimas įtakoja jonizuoto kalcio koncentraciją ir trombocitų aktyvumą (Satué et al., 2012).

1.9. Lyties įtaka hematologiniams rodikliams

Hematologiniai skirtumai susiję su lytimi, turi ribotą svarbą arkliams. Nors nedideli skirtumai tarp suaugusių vyriškos ir moteriškos lyties arklių buvo pastebėti, tačiau šių tyrimų rezultatai yra ginčytini. Vyriškos lyties arklių kraujyje yra šiek tiek daugiau RBC, HB ir HCT, o moteriškos lyties

19 arklių - didesni MCH ir MCHC (Satue et al., 2009). Tačiau, Gill ir Rastawicka (1986) pastebėjo, kad grynaveislių lenktyninių ir Kvorterių veislės kumelių kraujyje yra daugiau RBC, HCT ir HB, nei tos pačios veislės eržilų ar kastratų kraujyje. Persson ir Ullberg (1974) pastebėjo, kad eržilų kraujas yra "vertingesnis", nei kumelių ar kastratų, manoma, kad taip yra dėl androgenų įtakos eritropoezei.

Atliekant tyrimus su Ispanijos Grynaveisliais žirgais, neseniai nustatyta, kad daugiau WBC ir GRA yra kumelių, nei eržilų kraujyje (Satue et al., 2009). Nors ankstesniais tyrimai buvo nustatytas didesnis WBC kiekis eržilų kraujyje, nei kumelių (Cebulj-Kadunc et al., 2002). Kitais tyrimais, nepavyko rasti reikšmingų kraujo skirtumų tarp lyčių (Lacerda et al., 2006).

1.10. Metų laiko įtaka kraujo parametrams

Sezonas yra egzogeninis veiksnys, kuris moduliuoja kraujo komponentų dinamiką (Satue et al., 2011). Pastebėta, kad RBC, HCT ir MCV vasarą buvo gerokai didesnis nei pavasarį, rudenį ir žiemą. Tačiau HB pavasarį buvo gerokai didesnis ir MCV ir MCH pavasarį ir vasarą buvo gerokai mažesnis nei kitais metų laikais, be modifikacijų MCHC (Satue et al., 2011).Tokios variacijos gali būti įtakotos tokių faktorių, kaip kergimo sezonas (Satue et al., 2011). Taip pat šie pokyčiai gali būti įtakojami skirtingos arklių tolerancijos šalčiui (Ruiz et al., 2004).

Nepaisant plataus hematologijos panaudojimo, kraujo tyrimų interpretacija yra didelis iššūkis, nes daug endogeninių ir egzogeninių faktorių gali ženkliai keisti kraujo parametrus (Satue et al., 2002).

1.11. Dehidracija ir elektrolitų išeikvojimas

Ištvermės sportas yra lydimas kūno vandens netekimo (dehidracijos) ir elektrolitų eikvojimo, prakaituojant (Carlson, 1983; Sawka, 1990). Žirgo kūno dehidracija gali būti lengva arba vidutinė, kai aplinkos sąlygos nėra pernelyg sudėtingos (Sawka, 1990). Tačiau esant oro temperatūros, drėgmės ir tiesioginių saulės spindulių padidėjimui, žirgo našumas gali sumažėti, ypatingai tiems arkliams, kurie yra transportuojami į varžybų vietą tą pačią dieną ir neaklimatizuojami (Marlin et al., 1996; Geor ir McCutcheon, 1998; Marlin et al., 1999).

Arkliams besivaržantiems ištvermės varžybose, gali iškilti rimtų sveikatos problemų. Šios problemos pirmiausia pasireiškia kaip virškinamojo trakto sutrikimai, pradedant nuo apetito sutrikimų per ar po varžybų, iki dieglių, žarnų peristaltikos sumažėjimo arba padidėjimo, dujų

20 kaupimosi žarnose (Carlson, 1985; Geor ir McCutcheon, 1996). Tokie arkliai ištvermės varžybose apibūdinami kaip turintys "medžiagų apykaitos sutrikimų" ir iš tolesnio varžybų etapo yra eliminuojami varžybas prižiūrinčių veterinarų. Nors daugelis žirgų atsistato be konkretaus gydymo, kiti gali reikalauti agresyvaus gydymo (Fowler, 1979; Foreman, 1998). Ši arklio būklė gali baigtis ir gaišimu, pavyzdžiui, du arkliai nugaišo 2002 – ųjų metų Pasaulio Žirgų Sporto Žaidynėse ("World Equestrian Games") Ispanijoje ir vienas arklys 2006 – ųjų metų Pasaulio Žirgų Sporto Žaidynėse, Vokietijoje 160 – km žirgų ištvermės varžybų metu. Šių elitinių žirgų gaišimas užtraukė reiklioms, tačiau gerai veterinarų prižiūrimoms ištvermės varžyboms neigiamą vardą žirginio sporto pasaulyje.

Dažniausiai nustatomas veiksnys, lemiantis medžiagų apykaitos sutrikimus ir išsekimą žirgams, ištvermės varžybų metu – ženkliai padidėjęs širdies susitraukimų dažnis, ramybės metu pertraukų metu arba po varžybų. Dėl dehidracijos padidėja kraujo klampumas, t.y. kraujyje sumažėja vandens, dėl to didėja širdies susitraukimų dažnis, siekiant aprūpinti organizmą deguonimi ir maisto medžiagomis. Remiantis šiuo argumentu, didžiausia rizika pasireikšti medžiagų apykaitos sutrikimams ir išsekimui yra arkliams, kurie yra labiausiai dehidruoti. Nors moksliškai, šios prielaidos nebuvo įrodytos žmogaus ištvermės sportininkams (Noakes, 1995) ir įtikinamų įrodymų, taip pat trūksta ištvermės varžybose naudojamiems žirgams.

Pastaraisiais dešimtmečiais žirgų vėsinimas ir papildų su elektrolitais davimas žirgams, naudojamas kaip pagrindinė žirgų atstatymo strategija, siekiant išvengti dehidracijos ir elektrolitų išeikvojimo. Žirgų, eliminuotų iš varžybų dėl medžiagų apykaitos sutrikimų ženkliai sumažėjo, tačiau vis dar pasitaiko. Be to, ištvermės varžybose leistini trasos įveikimo greičiai ženkliai išaugo. Taigi ištvermės varžybose naudojamiems žirgams rizika sirgti medžiagų apykaitos sutrikimais vis dar yra aktuali. Taip pat atpažinti medžiagų apykaitos sutrikimus ankstyvoje stadijoje yra didelis iššūkis varžybų veterinarams (Nagy et al., 2012)

21

2.

TYRIMO METODIKA

Tyrimas atliktas 2014 m. 3-jose Lietuvos ištvermės varžybose ir LSMU VA Neužkrečiamųjų ligų katedroje. Žirgų kraujo tyrimai atlikti LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos klinikinių tyrimų laboratorijoje. Visi duomenys, pateikti darbe, yra atliktų tyrimų rezultatas.

Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108).

Tyrimui buvo naudojami 20 ištvermės varžybose dalyvavusių ir sėkmingai varžybų trasą įveikusių žirgų. Žirgai buvo tiriami 2014 metų varžybų sezono metu vykusiose trijose ištvermės varžybose:

sezono pradžioje - balandžio mėnesį; sezono viduryje – liepos mėnesį; sezono pabaigoje - spalio mėnesį.

Žirgų amžius buvo 5 -15 metų (vidurkis 9,037). Iš viso buvo keturios varžybų distancijos: 18 km, 25 km, 40 km ir 80 km trasos. Žirgų greitis trasoje vyravo tarp 10,84 km/h ir 15,88 km/h ( vidutiniškai 12,97 km/h ). Laikas trasoje buvo nuo 00:54:48 iki 05:40:42.

Kiekvienų varžybų metu, kraujas tyrimams buvo imamas likus 30 min. iki starto ir ne vėliau kaip 30 min. žirgui pasiekus finišą.

Kraujo mėginiai buvo imti į 5,0 ml kraujo megintuvėlius (BD Vacutiner, Jungtinė Karalystė) į Jungo veną (v.jugularis), duriant 45o _{kampu 21 G dydžio adatą. Prieš imant kraujo mėginį, dūrio} vieta buvo gausiai dezinfekuojama spiritiniu tirpalu (Cutasept F, Vokietija). Odai išdžiuvus - paimamas kraujo mėginys. Kraujo mėginiai kiekvieno ėmimo metu imti į vakuuminius mėgintuvėlius su etilendiaminotetraacto rūgštimi (EDTA), prieš ir po varžybų. Paimtas kraujas buvo naudojamas kraujo morfologiniams tyrimams. Mėgintuvėliai po kraujo paėmimo lengvai vartomi rankoje, kad krešėjimą stabdantis faktorius tolygiai pasiskirstytų mėgintuvėlyje esančiame kraujyje.

Po kraujo paėmimo vienkartinės vakuuminės adatos bei adatų fiksatoriai buvo utilizuojami. Kraujo mėginiai po paėmimo užregistruoti ir nugabenti į LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos klinikinių tyrimų laboratoriją.

Kraujo mėginiai laboratorijoje pakartotinai vartomi automatine vartykle ELMI RM-2 S (Elmi, Latvija), po vieną išimant kraujo mėginiai buvo tiriami hematologiniu analizatoriumi Abacus Junior

22

Vet“ (Diatron Messtechnik GmbH, Austrija, 2006). Nustatyti bendri eritrocitų (RBC) ir leukocitų (WBC), limfocitų (LYM), bei trombocitų (PLT) kiekiai, hemoglobino (Hb) koncentracija, hematokritas (HCT) bei apskaičiuoti tokie parametrai kaip vidutinis eritrocito tūris (MCV), vidutinis hemoglobino tūris (MCH) ir vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite (MCHC).

23

3. REZULTATAI

1 pav. Hemoglobino koncentracijos ir eritrocitų skaičiaus kaita arklių kraujyje prieš ir po varžybų, priklausomai nuo varžybų sezono.

p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys

Kaip matoma 1 paveiksle, hemoglobino kiekis arklių kraujyje paimtame prieš varžybas sezono metu tolygiai kilo. Didžiausia hemoglobino koncentracija nustatyta varžybų sezono pabaigoje. Sezono viduryje pastebėtas didžiausias hemoglobino pokytis arklių kraujyje, paimtame prieš ir po varžybų. Nuo 149 g/l pakilo iki 157 g/l, t.y. po varžybų buvo 8 g/l ( 5,36 proc. ) didesnis, nei prieš varžybas. Aukščiausia hemoglobino koncentracija arklių kraujyje nustatyta sezono pabaigoje, o žemiausia - pradžioje. Hemoglobino kiekis arklių kraujyje paimtame prieš varžybas sezono pabaigoje buvo aukštesnis 46 g/l ( 35,1 proc. ), nei sezono pradžioje.

Mažiausias kiekis eritrocitų arklių kraujyje nustatytas varžybų sezono viduryje. O sezono pabaigoje eritrocitų kiekis žirgų kraujyje paimtame prieš varžybas buvo 3,47 × 1012 _{/ l ( 40,77 proc. )}

didesnis, nei varžybų sezono pradžioje. O sezono pabaigoje vykusių varžybų metu, eritrocitų kiekis žirgų kraujyje nepakito.

n=20 n=7 n=6 n=7 11,98 8,51 4,91 8,93 5,11 11,98 131 138 157 149 179 177 0 2 4 6 8 10 12 14

Sezono pradžia Sezono vidurys Sezono pabaiga

E ri tr o c it ų s k a ič iu s 120 130 140 150 160 170 180 190 H B k o n c e n tr a c ij a

Eritrocitai (RBC) prieš varžybas Eritrocitai (RBC) po varžybų Hemoglobinas (HB) prieš varžybas Hemoglobinas (HB) po varžybų. n=20 n=7 n=6 n=7

24 45,75 47,11 50,3 45,05 47,67 50,9 0 10 20 30 40 50 60 Varžybų sezono pradžia Varžybų sezono vidurys Varžybų sezono pabaiga fl

Vidutinis eritrocitų tūris (MCV) prieš varžybas

Vidutinis eritrocitų tūris (MCV) po varžybų.

2 pav. Vidutinio eritrocitų tūrio kitimas arklių kraujyje prieš ir po varžybų, priklausomai nuo varžybų sezono.

p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys

Visą varžybų sezoną eritrocitų tūris žirgų kraujyje didėjo. Tik varžybų sezono pradžioje eritrocitų tūris po varžybų buvo mažesnis, nei prieš varžybas, MCV buvo mažesnis 1 fl (2,17 proc). Sezono viduryje ir pabaigoje MCV žirgų kraujyje po varžybų buvo didesnis 1 fl. Nustatyta, kad sezono pabaigoje vykusių varžybų metu vidutinis eritrocitų tūris žirgų kraujyje prieš varžybas buvo 4 fl didesnis, nei arklių kraujyje, paimtame sezono pradžioje prieš varžybas.

n=20

n=7

25 10,38 5,3 9,81 11,76 5,63 10,79 1,96 2,75 1,24 1,6 8,04 4,15 6,63 10,18 4,73 8,7 0,86 0,73 0 2 4 6 8 10 12

Sezono pradžia Sezono vidurys Sezono pabaiga

x 1 0 `9 g / l Leukocitai (WBC) prieš varžybas Leukocitai (WBC) po varžybų Limfocitai (LYM ) prieš varžybas

Limfocitai (LYM) po varžybų Granuliocitai (GRA) prieš varžybas

Granuliocitai (GRA) po varžybų

3 pav. Baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų, granuliocitų, limfocitų) skaičiaus kitimas arklių kraujyje prieš ir po varžybų, priklausomai nuo varžybų sezono.

p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys

Kaip matome 3 paveiksle, didžiausias leukocitų skaičius arklių kraujyje užfiksuotas sezono pradžioje prieš varžybas ir po jų. Sezono pradžioje prieš varžybas arklių kraujyje buvo 10,38 × 109 _/l,

kuris varžybų metu padidėjo iki 11,76 × 109 _{/l, t.y. leukocitų skaičius šių varžybų metu išaugo 1,38}

×109 _{/l (13,3 proc.). Sezono viduryje užfiksuotas žemiausias leukocitų skaičius prieš ir po varžybų,}

bei leukocitų skaičiaus pokytis varžybų metu buvo mažiausias, skaičius padidėjo vos 0,33 × 109 _/l

(6,2 proc.). Tačiau lyginat leukocitų skaičių sezono pradžioje ir pabaigoje, šis skaičius nuo sezono pradžios iki pabaigos skyrėsi tik 0,57 × 109 _{/l prieš varžybas. Tačiau sezono pabaigoje leukocitų}

pokytis varžybų metu buvo 0,4 × 109 _{/l (28,9 proc.) mažesnis, nei sezono pradžioje.}

Granuliocitų ir limfocitų kiekis kraujyje didėjo ir mažėjo proporcingai bendram leukocitų skaičiui žirgų kraujyje.

n=20

n=7

26 145,25 133,55 120 130,12 146,11 123,8 0 20 40 60 80 100 120 140 160

Sezono pradžia Sezono vidurys Sezono pabaiga

x 1 0 `9 g / l

Trombocitai priėš varžybas Trombocitai po varžybų

4 pav. Trombocitų skaičiaus kaita arklių kraujyje prieš ir po varžybų, priklausomai nuo varžybų sezono.

Kaip matome 4 paveiksle, viso sezono metu trombocitų skaičius žirgų kraujyje paimtame prieš varžybas mažėjo, o po varžybų didėjo. Sezono pradžioje trombocitų skaičius arklių kraujyje, paimtame po varžybų, buvo mažesnis, nei prieš varžybas. Sezono viduryje ir pabaigoje trombocitų skaičius po varžybų buvo aukštesnis, nei prieš varžybas. Didžiausias trombocitų skaičiaus pokytis buvo pirmųjų sezono varžybų metu: nuo 145,25 × 109 _{g/l nukrito iki 130,12 × 10}9 _{g/l, t.y. šių varžybų}

metu trombocitų skaičius sumažėjo 15,13 × 109 _{g/l (10,42 proc.). Mažiausiai pasikeitė sezono}

pabaigoje - po varžybų žirgų kraujyje buvo 3,8 × 109 _{g/l ( 3,06 proc.) daugiau trombocitų, nei prieš}

varžybas.

n=20

n=7

27 13,04 14,22 11,82 10 10,5 11 11,5 12 12,5 13 13,5 14 14,5

Varžybų sezono pradžia Varžybų sezono vidurys Varžybų sezono pabaiga

K

m

/

h

Vidutinis žirgų greitis trasoje

5 pav. Vidutinio žirgų greičio trasoje kitimas varžybų sezono metu. p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys

Kaip pavaizduota 5 paveiksle, žirgų greitis trasoje didžiausias buvo sezono pradžioje, o žemiausias varžybų sezono viduryje. Varžybų sezono pabaigoje žirgų greitis trasoje buvo 1,18 km/h mažesnis, nei varžybų sezono pradžioje.

172 125 142 167 163 133 154,7 182 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 18 km 25 km 40 km 80 km k m / h 50 70 90 110 130 150 170 190 g / l Distancija

Hemoglobinas (HB) prieš varžybas Hemoglobinas (HB) po varžybų

6 pav. Hemoglobino koncentracijos kaita arklių kraujyje prieš ir po varžybų, priklausomai nuo žirgų įveikiamos distancijos.

p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys

Kaip pavaizduota 6 paveiksle, visų varžybų metu, išskyrus vykusias sezono pradžioje, hemoglobino kiekis kraujyje pakilo beveik vienodai, apie 7-8 g/l. Aukščiausia hemoglobino koncentracija buvo mažiausią ir didžiausią varžybų distanciją įveikinėjančių žirgų kraujyje, tačiau

n=20 n=8 n=3 n=6 n=3 n=20 n=7 n=6 n=7

28 mažiausią distanciją bėgusių žirgų kraujyje hemoglobino kiekis po varžybų buvo mažesnis nei prieš varžybas. O didžiausią trasą įveikusių žirgų hemoglobino koncentracija kraujyje po varžybų pakilo. 25 kilometrų trasą bėgusių žirgų hemoglobino koncentracija kraujyje, paimtame prieš varžybas, buvo žemiausia. 8,23 8,15 6,89 11,29 7,88 8,72 7,25 12,18 61,46 41,28 36,5 32,24 55,72 39,72 38,87 34,15 0 2 4 6 8 10 12 14 18 km 25 km 40 km 80 km R B C x 1 0 `1 2 -7 3 13 23 33 43 53 63 H C T %

Eritrocitai (RBC) prieš varžybas Eritrocitai (RBC) po varžybų HCT prieš varžybas HCT po varžybų

7 pav. Eritrocitų ir HCT kitimas arklių kraujyje prieš ir po varžybų, priklausomai nuo žirgų įveikiamos distancijos.

Kaip pavaizduota 7 paveiksle, eritrocitų skaičius ir hematokrito kitimas prieš ir po varžybų tolygiai kito visas distancijas bėgusių žirgų kraujyje. Žemiausias eritrocitų skaičius ir hematokritas buvo 40 km bėgusių žirgų kraujyje prieš ir po varžybų. Didžiausia eritrocitų koncentracija ir hematokrito reikšmė prieš ir po varžybų buvo žirgų, bėgusių 80 km distanciją.

n=20

29 7,53 10,86 6,24 9,44 7,04 11,94 7,57 12,73 8,37 4,61 7,04 5,66 10,57 6,11 11,1 1,97 2,02 1,08 1,15 5,14 1,42 _1,79 1,19 1,16 0 2 4 6 8 10 12 14 18 km 25 km 40 km 80 km x 1 0 `9 / l Leukocitai (WBC) prieų varžybas Leukocitai (WBC) po varžybų Granuliocitai (GRA) prieš varžybas

Granuliocitai (GRA) po varžybų Limfocitai (LYM) prieš varžybas Limfocitai (LYM) po varžybų

8 pav. Baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų, granuliocitų, limfocitų) skaičiaus kitimas arklių kraujyje prieš ir po varžybų, priklausomai nuo žirgų įveikiamos distancijos.

8 paveiksle pateikti duomenys kaip kito baltieji kraujo kūneliai, priklausomai nuo varžybų distancijos. Leukocitų skaičius arklių kraujyje sumažėjo po 18 km distancijos ir tai buvo mažiausias leukocitų skaičiaus pokytis lyginant su kitas distancijas bėgančių žirgų kraujyje buvusiu leukocitų kiekiu prieš ir po varžybų. O 25 km, 40 km ir 80 km distancijas bėgančių žirgų kraujyje leukocitų skaičius kraujyje padidėjo. Didžiausias leukocitų skaičiaus pokytis varžybų metu įvyko arklių, bėgančių 80 km distanciją, kraujyje leukocitų skaičius pakilo 3,29 ×109 _{g/l ( 34,8 proc. ), taip pat tai}

buvo aukščiausias leukocitų skaičius lyginant su kitas distancijas bėgančių arklių kraujyje buvusiu leukocitų kiekiu po varžybų.

Granuliocitų ir limfocitų kiekis žirgų kraujyje kito panašiai, kaip bendras leukocitų kiekis, vienintelis skirtumas, kad žirgų, bėgusių 18 km distanciją, kraujyje granuliocitų ir limfocitų kiekis padidėjo, nors bendras leukocitų kiekis sumažėjo.

n=6

n=3

n=20

n=8

30 14,74 13,61 11,61 13,36 10 10,5 11 11,5 12 12,5 13 13,5 14 14,5 15 18 km 25 km 40 km 80 km K m / h

Vidutinis irgų greitis trasoje greitis

9 pav. Vidutinio žirgų greičio trasoje kitimas įveikiant skirtingo dydžio distancijas. p < 0,05 - statistiškai patikimi duomenys

Kaip pavaizduota 9 paveiksle, žirgų greitis trasoje kilo priklausomai nuo įveikiamos distancijos. Didžiausiu greičiu trasą įveikė 80 km bėgantys žirgai, o lėčiausiai - 18 km bėgantys žirgai.

n=6

n=3

n=20

n=8

31

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo metu žirgų kraujo parametrai, kaip ir buvo tikėtasi, stipriai svyravo, tačiau sutapo su fiziologinėmis normomis (Axon et al., 2008, Latimer et al., 2003, Corley and Stephen., 2008).

HB, RBC ir HCT varžybų metu padidėjo dėl didėjančio deguonies poreikio dirbantiems raumenims (Kędzierski et al., 2006, Krumrych 2009), šių parametrų padidėjimas varijuoja, priklausomai nuo darbo intensyvumo. Šią variaciją lemia blužnies susitraukimo laipsnis, kuris priklauso nuo deguonies poreikio aktyviems raumenims (Zobba et al., 2011). Mažesnis hematokritas prieš varžybas atspindi kraujo plazmos tūrio padidėjimą žirgų kraujyje, tai adaptacijos prie dehidracijos bei karščio įrodymas (Larsson et al., 2013).

Skirtingas fizinis krūvis (tai yra skirtingos varžybų distancijos) ir šių kraujo parametrų dydžių svyravimas buvo susijęs tarpusavyje. Toks šio tyrimo metu gautas rezultatas yra panašus į Kędzierski et al. (2009) atlikto tyrimo su lenktyniniais žirgais, taikant standartizuotą fizinio krūvio testą, rezultatus. Ir su Janicki et al., (2012) atliktais tyrimais su jaunais eržilais, taikant 100 dienų fizinio pajėgumo testą.

Žymus eritrocitų skaičiaus sumažėjimas varžybų sezono viduryje prieštarauja Fan et al., (2002) atliktų tyrimų rezultatams, kuriuose pastebimas nuoseklus eritrocitų skaičiaus didėjimas keleto mėnesių intensyvaus treniravimo periode. Tačiau Rose et al., (1980) parodė koreliaciją tarp hemoglobino, hematokrito ir limfocitų, kuri rodė reikšmingą teigiamą koreliaciją, priklausomai nuo greičio. Tai sutampa su šio tyrimo metu pastebėtu HCT, RBC,WBC rodiklių sumažėjimu žirgų kraujyje tuo pat metu, kaip ir vidutinio greičio trasoje mažėjimas.

80 km distanciją bėgančių žirgų RBC skaičius nepakito po varžybų, tai patvirtino Piccione et al., (2008) ir Piccione et al., (2007) atliktus tyrimus. Po sportavimo eritrocitai yra gana greitai eliminuojami iš bendros kraujotakos ir talpinami blužnyje (Muñoz et al., 1999). Tokia organizmo reakcija byloja apie puikų prisitaikymą dideliems fiziniams krūviams (Szarska et al., 2001).

Trombocitų skaičius arklių kraujyje viso varžybų sezono metu mažėjo. Tai buvo netikėta, kadangi Janicki et al. (2013) nustatė patikimą trombocitų skaičiaus didėjimą, varžybų sezono metu. Toks trombocitų skaičiaus mažėjimo paaiškinimas gali būti susijęs su kraujo nuostoliais. Atlikti tyrimai su žmonėmis parodė, kad ilgų distancijų bėgimas sukelia kraujavimą iš virškinamojo trakto (Fisher et al., 1986, McCabeet et al., 1986, Stewart et al 1984, Moses 2005). Galbūt tai galėjo

32 pasireikšti ir šiose varžybose dalyvavusiems žirgams. Šią teoriją patvirtintų ir RBC bei WBC sumažėjimas varžybų sezono viduryje.

Trombocitų skaičius arklių kraujyje po varžybų buvo didesnis nei prieš varžybas. Trombocitų kiekis kraujyje gali varijuoti priklausomai nuo arklių fizinio parengimo ir fizinio krūvio intensyvumo. Intensyvių treniruočių metu, trombocitų skaičius arklių kraujyje gali padidėti 18-80 proc. dėl blužnies, kaulų čiulpų veiklos (Janicki et al., 2013).

Leukocitų kiekis pakilęs po varžybų patvirtino ankščiau atliktus tyrimus (Piccione et al., 2004, Piccione et al.,2007, Larsson et al., 2013 ). Leukocitų skaičiaus didėjimas yra priklausomas nuo fizinio krūvio intensyvumo ir trukmės (Krumrych et al., 2011). Taip pat buvo pastebėta, kad išsekusiems arkliams pasireiškia limfopenija (Trigo et al., 2010). Todėl galima daryti prielaidą, kad 18 km distanciją bėgusių arklių kraujyje po varžybų sumažėjęs WBC ir limfocitų skaičius, buvo nepakankamo žirgų paruošimo varžyboms įrodymas. Reikia paminėti, kad 18 km distanciją dažniausiai renkasi jauni ir nepatyrę raiteliai arba pirmą kartą dalyvaujant žirgui ištvermės varžybose.

33

5. IŠVADOS

1. 80 km distanciją bėgusių žirgų kraujyje, paimtame prieš varžybas, buvo 10,6 proc. didesnė hemoglobino koncentracija, 37,2 proc. didesnis eritrocitų skaičius, 35 proc. didesnis hematokritas, 25,4 proc. daugiau baltųjų kraujo kūnelių, nei 18 km trasą bėgusių žirgų kraujyje paimtame prieš varžybas. Žirgų bėgusių 18 km distanciją vidutinis greitis trasoje buvo 27 proc. mažesnis nei žirgų, bėgusių 80 km trasą.

2. Kraujyje, paimtame prieš varžybas sezono pabaigoje buvo 27 proc. didesnė hemoglobino koncentracija, 40,8 proc. didesnis eritrocitų skaičius, 8,7 proc. didesnis vidutinis eritrocitų tūris ir 5,5 proc. mažesnis leukocitų skaičius, 17,4 proc. mažesnis trombocitų skaičius. Žirgų vidutinis greitis trasoje sezono pabaigoje buvo 10,1 proc. mažesnis, nei sezono pradžioje.

3. Po varžybų žirgų kraujyje buvo vidutiniškai 3 proc. padidėjęs eritrocitų skaičius, vidutiniškai 1,9 proc. didesnis eritrocitų tūris, vidutiniškai 9,8 proc. didesnis leukocitų skaičius ir vidutiniškai 0,73 proc. didesnis trombocitų skaičius, nei prieš varžybas.

34

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Assenza A.; Tosto F.; Casella S.; Fazio F.; Giannetto C.; Piccione G. (2013). Changes in blood coagulation induced by exercise training in young athletic horses Research in Veterinary Science Vol. 95, Issue 3, 2013. P.1151–1154.

2. Alexander, G.R., Haines, G.R. Surgical colic in racing endurance horses. Equine Veterinary Education. 2012. Vol. 24. P.193–199.

3. Andrew N Macintyre and Jeffrey C Rathmell. Activated lymphocytes as a metabolic model for carcinogenesis. Macintyre and Rathmell Cancer & Metabolism. 2013.

4. Axon, J.E. & Palmer, J.E. Clinical pathology of the foal. Veterinary Clinics of North America: Equine Practice. 2008. Vol. 24.P. 357–385.

5. Babraukas G. Pašarų kokybės įtaka sportinių žirgų meistriškumui. LVA. 2007.

6. Bayly, W.M., Meyers, K.M., Keck, M.T., Huston, L.J. & Grant, B.D. Exercise-induced alterations in haemostasis in thoroughbreds horses. In: Equine Exercise Physiology. Snow, D.H., Persson, S.G.B., Rose, R.J. (eds.), Cambridge, England.1983 P. 336-343, Granta Editions, ISBN: 0- 7020-2857-6,

7. Baskurt O.K, H.J.Meiselman. Blood rheology and hemodynamics. Semin Thromb Hemost. 2003 P.435-50.

8. Bogdan Janicki, Anna Kochowicz, Mateusz Bazala, and Wiesla Krumrych. Variability Of Selected Clinical And Haematological Indices In Young Stallions During 100-Day Performance Test. Bull Vet Inst Pulawy. 2012. Vol. 57, P. 91-96.

9. Butudom P, Axiak SM, Nielsen BD, Eberhart SW, Schott II HC. Effect of varying initial drink volume on rehydration of horses. Physiol Behav. 2003. Vol. 79 P. 135–42.

10. Cebulj-Kadunc, N., Bozic, M., Kosec, M. & Cestnik, V. The influence of age and gender on haematological parameters in Lipizzan horses. Journal of Veterinary Medicine. 2002. Vol. 49, Nr 4. P. 217-221, ISSN: 0931-184X.

11. Rappaz B., Barbul A., Emery Y., Korenstein R., Depeursinge Ch., Magistretti P.J., Marquet P. Comparative Study of Human Erythrocytes by Digital Holographic Microscopy, Confocal Microscopy, and Impedance Volume Analyzer. 2008

12. Corley K., Stephen J. The Equine Hospital Manual. Ireland. Blackwell Publishing. 2008. P. 671-678.

35 13. Ettinger SJ, Feldman EC, editors. Fluid and electrolyte therapy. In: Textbook of veterinary internal medicine. Philadelphia. 2000. Vol.5. P. 337

14. Fan Y.K., Hsu J.C., Peh H.C., Tsang C.L., Cheng S.P., Chiu S.C., Ju J.C.: The effects of endurance training on the hematogram of the horse. Asian-Aust J Anim Sci. 2002. Vol. 15. P. 1348-1353.

15. Fiebig, E., Ley. K.. and Arfors, K.E. Rapid leukocyteaccumulation by ‘spontaneous” rolling and adhesion in the exteriorized rabbit mesentery. Int. J. Microcirc. Clin. Exp. 1991. P. 127-144.

16. Fisher R.L, McMahon L.F, Jr., Ryan M.J. Gastrointestinal bleeding in competitive runners. Digestive Diseases and Sciences. 1986. P. 1226–1228

17. Funkquist, P., Nyman, G. & Persson, S.G. Haemodynamic response to exercise in Standardbred trotters with red cell hypervolaemia. Equine Veterinary Journal. 2000. Vol.32. No.5 P. 426-431.

18. Geor, R.J., Weiss, D.J., Burris, S.M. & Smith, C.M. Effects of furosemide and pentoxifylline on blood flow properties in horses. American Journal of Veterinary Research. 1992. Vol.53. No.11. P. 2043-2049.

19. Gill, J., Rastawicka, M. Diurnal changes in the hematological indices in the blood of racing Arabian horses. Polskie Archiwum Weterynaryjne. 1986. Vol. 26. Issue 1. P. 169-179.

20. Giordano, A., Meazza, C., Salvadori, M., Paltrinieri, S. Thromboelastometric profiles of horses affected by exercise-induced pulmonary hemorrhages. Veterinary Medicine International. 2010. P. 1–6

21. Golland, L.C., Evans, D.L., McGowan, C.M., Hodgson, D.R., Rose, R.J. The effects of overtraining on blood volumes in Standardbred racehorse. Equine Vet. J.2003. Vol. 165, Issue 3. P. 228-232.

22. Harvey J. W. Atlas of veterinary hematology. Blood and bone marrow of domestic animals. Saunders. 2001. P. 3-16.

23. Hu, M., Lin, W. Effects of exxercise training on red blood cell production: Implication for anemia. Acta Haematologica. 2012. T.127 (3), P. 156-164.

24. http://www.equestrian.lt/varzybu-rezultatai

25. Young L.E, D.J.Marlin, C. Deaton, H Brown-Feltner, C.A. Roberts, J.L.N. Wood. Heart size estimated by echocardiography correlates with maximal oxygen uptake. Equine Veterinary Journal. 2002. P. 122- 136.

36 26. Young, Barbara; Lowe, Joseph O'connell; Stevens, Alan; Heath, John W. Wheater's Functional Histology. Elsevier Science Health Science div. 2006. Vol.5. P. 224-236.

27. Jawor P., Stefaniak T., Borkowski J., Przewoźny M.,Wierzbicki H., Swagemakers J.H.: Utility of selected blood parameters in monitoring the accuracy of show jump-horse training. Med Weter 2007, 63, 213-218.

28. Kazatuka Mukai, Toshiyuki Takahashi, Daisuke Eto, Hajime Ohmura, Hirokazu Tsubone and Atsushi Higara. Heart rates and blood lactate response in thoroughbred horses during a race. J Equine sci. 2007. Vol. 18, Issue. 4. P. 153 - 160.

29. Kędzierski W., Bergero D., Assenza A. Trends of haematological and biochemical values in the blood of young race horses during standardized field exercise tests. Acta Vet. 2009. Vol. 59. P. 457-466.

30. King, Christine, and Mansmann, Richard, "Equine Lameness." Equine Research, Inc.1997.

31. Kingston, J.K., Bayly, W.M., Sellon, D.C., Meyers, K.M. & Wardrop, K.J. Effects of formaldehyde fixation on equine platelets using flow cytometric methods to evaluate markers of platelet activation. American Journal of Veterinary Research. 2002. Vol. 63. Issue 6. P. 840-844.

32. Krumrych W. Effect of a standard physical exercise of horses on the values of selected clinical and haematological indices. Med Weter. 2009. Vol.65. P. 399-403.

33. Krumrych W. Influence of exercise on mechanisms of immunity in horses. Med Weter 2011. Vpl. 67. P. 177-180.

34. Lacerda, L., Campos, R., Sperb, M., Soares, E.; Barbosa, E., Rerreira, R., Santos, V. & Gonzįlez, F.H. Hematological and biochemical parameters in three high performance horse breeds from southern Brazil. ISSN 1517-784X. Archives of Veterinary Science. 2006. Vol. 11. Issue 2. P. 40-44,

35. Larsson,P. H. Pilborg,M. Johansen,M. T. Christophersen, ,_{A. Holte,L. Roepstorff,L.}

H. Olsen,and A. P. Harrison. Physiological Parameters of Endurance Horses Pre- Compared to Post-Race, Correlated with Performance: A Two Race Study from Scandinavia. 2013

36. Latimer K.S., Mahaffey E.A., and Prasse K.W., Duncan and Prasse's. Veterinary Laboratory Medicine: Clinical Pathology. 2003. Vol. 4. P, 532-555.

37 38. Marks P.W, Glader B. Approach to Anemia in the Adult and Child. In: Hoffman F, Benz EJ, Shattil SJ, eds.Hematology: Basic Principles and Practice. 5th _{ed. Philadelpha, PA:}

Churchill Livingstone; 2009. P. 439-46.

39. Mazeron P, Muller S, ElAzouzi H. Deformation of erythrocytes under small-anglelight scattering study. Biorheology 1997. Vol. 34 P. 99–110.

40. McCabe M.E, III, Peura D.A, Kadakia S.C. Gastrointestinal blood loss associated with running a marathon. Digestive Diseases and Sciences. 1986. P. 1229–1232.

41. McGowan, C. Clinical pathology in the racing horse: the role of clinical pathology in assessing fitness and performance in the racehorse. ISSN 0749-0739. Veterinary Clinics of North America: Equine Practice. 2008. Vol.24. Issue 2. P. 405-421.

42. McKeever, K.H., Hinchcliff, K.W., Reed, S.M. & Robertin, J.T. Role of decreased plasma volume in haematocrit alterations during incremental treadmill exercise i horses. ISSN 0363-6135. American Journal of Physiology .1993.Vol. 265, Issue 2, P. 404-408.

43. McKeever, K.H., Scali, R., Geiser, S. & Kearns, C.F. Plasma aldosterone concentration and renal sodium excretion are altered during the first days of training. ISSN 2042-9645. Equine Veterinary Journal. 2002. Vol.32. Issue 2. P. 524-532.

44. Muñoz A, Riber C, Santisteban R, Rubio MD, Agüera EI, Casteión FM. Cardiovascular and metabolic adaptations in horses competing in cross-country events. J Vet Med Sci.1999. Vol. 69. P. 13-20.

45. Muńoz, A., Riber, C., Trigo, P., Castejón-Riber, C., Castejón, F.M. Dehydration, electrolyte imbalances and renin-angiotensin-aldosterone-vasopressin axis in successful and unsuccessful endurance horses. ISSN 2042-3306. Equine Veterinary Journal. 2010. Vol.42, Issue.38. P. 83-90.

46. Muńoz, A., Santisteban, R., Rubio, M.D., Vivo, R., Agüera, E.I., Escribano, B.M., Castejón, F.M. The use of functional indexes to evaluate fitness in Andalusian horses. ISSN 0916-7250. Journal of Veterinary Medical Science. 1997. Vol.59. Issue.9. P. 747-752.

47. Nagy A., Sue J. Dyson, Jane K. Murray. A veterinary review of endurance riding as an international competitive sport. The Veterinary Journal. 2012. Vol. 194. P. 288–293

48. Nieto, J.E., Snyder, J.R., Vatistas, N.J. & Jones, J.H. Effect of gastric ulceration on physiologic responses to exercise in horses. ISSN 0002-9645. American Journal of Veterinary Research, Vol.70, Issue.6. P. 787-795.