PASKIRTO GYDYMO, TYRIMAS OPINIU KOLITU SERGANČIŲ PACIENTŲ PATIRTIES APIE PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ, VARTOJAMŲ GRETA GYDYTOJO TATJANA ŽILĖNIENĖ VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TATJANA ŽILĖNIENĖ

OPINIU KOLITU SERGANČIŲ PACIENTŲ PATIRTIES APIE

PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ, VARTOJAMŲ GRETA GYDYTOJO

PASKIRTO GYDYMO, TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. T.A. Mekas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanė prof. Ramunė Morkūnienė

2019 - 01-

OPINIU KOLITU SERGANČIŲ PACIENTŲ PATIRTIES APIE

PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ, VARTOJAMŲ GRETA GYDYTOJO

PASKIRTO GYDYMO, TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Recenzentas: Darbo vadovas:

2019 - 01 - ...

TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 PADĖKA ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12

1.1 Opinis kolitas ... 12

1.2 Sveikatos priežiūros sistemos ... 19

1.3 Virškinamojo trakto gydymas liaudies medicina ... 19

1.4 Augalinės kilmės medžiagos liaudies medicinoje ... 20

1.5 Papildoma ir alternatyvi medicina ... 22

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 28

2.1. Tyrimo organizavimas ... 28

2.2. Tyrimo instrumentas ... 28

2.3. Tyrimo planavimas ir tiriamųjų atranka ... 29

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31

3.1. Respondentų pasiskistymas pagal papildomų priemonių naudojimą ... 31

3.2. Augalinės kilmės medžiagų analizė ... 32

4. IŠVADOS ... 41

SANTRAUKA

T. Žilėnienės magistro baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas doc. dr. T. A. Mekas; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra – Kaunas.

Siekiant surinkti ir susisteminti duomenis apie opiniu kolitu sergančių pacientų greta gydytojo paskirto gydymo vartojamas priemones, vykdytas tiriamasis interviu, kurio metu naudotas pagrindinis tyrimo instrumentas – trijų dalių klausimynas. Tyrimo dalyviai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Gastroenterologijos skyriaus pacientai.

Susumavus rezultatus matyti, kad 80 proc. pacientų (12 iš 15) naudojo papildomas priemones. Didžiausio populiarumo sulaukė astrinių (Asteraceae) šeimos atstovas – vaistinė medetka (Calendula officinalis L.).

Buvo atliktas palyginimas tarp opiniu kolitu (12) ir žarnyno vėžiu (5) sergančių respondentų naudojančių augalinės kilmės ir kitas papildomas priemones, ir nustatyta, kad vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) vėl tapo mėgstamiausia gydomąja priemone. Nustatytas vienodas augalinių žaliavų paruošimo būdų - arbatų 40 proc. vartojamų tarp opiniu kolitu ir 42 proc. tarp žarnyno vėžiu (1) sergančių respondentų. Taip pat nustatytas atitikmuo tarp papildomų priemonių naudojimo. Tai buvo – malda, kuri sudarė 57 proc. tarp opiniu kolitu ir 31 proc. tarp žarnyno vėžiu (1) sergančių pacientų.

SUMMARY

This is the master thesis Experimental Measures Of Additional Treatment Used By Patients With Ulcerative Colitis of T. Žilėnienė ( scientific supervisor doc. dr. T. A. Mekas) at the Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy - Kaunas.

The aim of the study was to collect and systematize data on ulcerative colitis patients who use additional measures in addition to the ones that were prescribed by a physician. This is a pilot quantitative and qualitative study which was carried out using the three-part questionnaire and structured interviews. Participants of the study: Patients of Gastroenterology Department of Kaunas Clinics Hospital of Lithuanian University of Health Sciences. The results show that 80% of patients (12 out of 15) used additional measures. Asteraceae (Calendula officinalis L.), a representative of the Asteraceae family, has gained the most popularity. A comparison was made between herbal origin and other complementary measures among respondents with ulcerative colitis (12) and intestinal cancer (5), and it was found that the medicinal calendula (Calendula officinalis L.) was once again a favourite curative. The same methods for the preparation of hers (preparation of tea) were used by 40% of patients with ulcerative colitis and 42% with intestinal cancer (1). It was also found that both ulcerative colitis and intestinal cancer (1) patients identified prayer as an additional treatment (57% and 31% respectively).

PADĖKA

Pirmiausia noriu padėkoti asmeniui, kuris visą laiką patardavo, tuomet kai jau būdavau pasimetusi ir skatino darbą rašyti toliau, tai Povilui Marcaliui.Norėčiau padėkoti LSMU Kauno klinikų Gastroenterologijos skyriaus komandai, o ypatingai aukštos kvalifikacijos gydytojui prof.G. Kiudeliui ne tik už profesionalų darbą, bet ir už rūpestį ir gerą žodį. Dėkoju opiniu kolitu sergančius pacientus, atvėrusiems savo širdis ir pasidalijusiems savo išgyvenimais.Norėčiau padėkoti grupės ir kurso draugams, ypač Austinai, Aistei, Inetai, Andriui, Karolinai, Emilijai, Linai, Gintarei, Robertai už pagalbą. Dėstytojams, ypač prof. J. Bernatonienei ne tik kaip puikų specialistą, bet ir kaip žmogų iš didžiosios raidės. Be galo dėkinga už kantrybę, palaikymą, pasitikėjimą manimi bei supratimą savo darbo vadovui doc.dr. Taurui Mekui. Savo brangiausiems ir mylimiausiems žmonėms – savo artimiesiems, ypač mamytei Inai už rūpestį, pagalbą, už su manimi bemieges naktis ir savo sūneliui Orestui, kuris kantriai laukdavo sugrįžtančios mamos.

SANTRUMPOS

5 – ASA – 5-aminosalicilo rūgštis

EFCCA – Europos Krono ligos ir opinio kolito pacientų asociacijų federacija ENG - Elektroneurografija

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

MRT – Morfologinis pakitusių žarnyno segmentų vertinimas NVNU – Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

OK – Opinis kolitas

PAM – Papildoma ir alternatyvioji medicina

PET – Ląstelių ir molekulių, įtrauktų į ligos procesą vaizdavimas PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija

TKM – Tradicinė kinų medicina TNF – Tumoro nekrozės faktorius TNF- Alfa- infliksimabas

TPAM – Tradicinė, alternatyvi ir papildoma medicina TTM – Tradicinė Tibeto medicina

SPSS - Koreliacijos skaičiavimas programa UŽL – Uždegiminės žarnyno ligos

ĮVADAS

Nepaisant sparčiai tobulėjančių pasiekimų medicinos srityje opinis kolitas (OK) išlieka problema visame pasaulyje (2). 2010 m. Lietuvoje OK sergamumas siekė 6,5 sergančiųjų 100000 gyventojų, o Europoje – 8,2 sergančiųjų 100000 gyventojų (3). Didžiausias uždegiminių žarnyno ligų (UŽL) skaičius paskaičiuotas Europoje ir Šiaurės Amerikoje (4-5).

Opinis kolitas (OK) – tai lėtinis storosios žarnos uždegimas, kuriam būdingas paviršinių gleivinės opų atsiradimas.Šia liga dažniausiai serga 15-40 metų amžiaus pacientai. Antrasis ligos epizodas pasireiškia tarp 50–80 metų amžiaus. Opiniu kolitu JAV suserga maždaug 500 tūkst. asmenų, vidutiniškai 8–12 iš 100 tūkst. atvejų kasmet (6-7).

Opinis kolitas tęsiasi visą gyvenimą. Jo paūmėjimui įtakos turi daug veiksnių pvz.: emocinė įtampa, netinkama mityba, infekcijos ir kita. Ligos eigą galima kontroliuoti, tačiau visiškai išgydyti kol kas neįmanoma. Šiai ligai būdinga remisijų ir paūmėjimų kaita. Remisijos trukmė ir simptomų sunkumas paūmėjimų metu kiekvienam ligoniui skirtingi. Lėtinės ligos kelia daug rūpesčių ligoniams, jų šeimai ir gydytojui.

Europos Krono ligos ir opinio kolito pacientų asociacijų federacija (EFCCA) 24 pasaulio šalyse 2011 m. apklausė beveik 5 tūkst. 19-44 metų respondentų. Kas ketvirtas jų dėl ligos buvo priverstas praleisti daugiau nei 25 darbo dienas per metus, daugiau nei pusė nuolat jaučia įtampą ir baimę, kad pablogėjusi sveikata sutrukdys atvykti į darbą, sulaukia nemalonių komentarų, kolegų nusiskundimų dėl jų ligos ar net yra diskriminuojami (8).

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gastroenterologijos klinikos mokslininkai nuo 2006 m. vykdo Lietuvos uždegiminių žarnų ligų genetikos projektą. Jo metu atlikti išsamūs sergančių šiomis ligomis bei sveikų kontrolinių asmenų iš visos Lietuvos klinikiniai ir genetiniai tyrimai. 2009 m. į Tarptautinį uždegiminių žarnyno ligų genetikos mokslininkų konsorciumą buvo pakviesti ir LSMU Gastroenterologijos klinikos vadovas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Limas Kupčinskas ir LSMU Virškinimo sistemos tyrimų instituto Klinikinės ir molekulinės gastroenterologijos laboratorijos vedėja dr. Jurgita Šventoraitytė-Skiecevičienė (9).

„Žurnale „Nature” publikuoto tyrimo metu buvo surasta daugiau kaip 70 naujų žmogaus genomo regionų, kurių pokyčiai siejami su uždegiminių žarnyno ligų išsivystymu. Tokiu būdu šiuo metu jau žinomi 163 žmogaus genomo regionai, kuriuose nukleotidų sekos pokyčiai susiję su padidinta uždegiminių žarnyno ligų išsivystymo rizika“ - nurodė vienas iš straipsnio bendraautorių prof. L. Kupčinskas (9).

Pasak jo, svarbiausias tarptautinio mokslininkų kolektyvo atradimas - tai, kad genetinis polinkis sirgti uždegiminėmis žarnyno ligomis susijęs su panašiais genų pakitimais (vieno nukleotido

polimorfizmais), kaip ir polinkis sirgti mikobakterijų sukeliamomis infekcijomis - raupsais bei tuberkulioze (9).

Autorių atrasti genetiniai pokyčiai lemia sutrikusį imuninį atsaką į patogenines bakterijas ir sutrikusį šių bakterijų atpažinimą, o opinio kolito ir Krono ligos atveju - sutrikusį imuninį atsaką į žarnyno mikroflorą. Galima daryti prielaidą, kad mažėjant infekcinių sukėlėjų žmogaus aplinkoje, kai kurių žmonių imuninė sistema gali „persiorientuoti“ ir pradėti „atakuoti“ savus audinius (9).

Uždegiminėmis žarnyno ligomis serga daugiau kaip 2.5 mln. žmonių visame pasaulyje. Šias autoimunines žarnyno ligas sukelia genetinio polinkio ir aplinkos veiksnių sąveika. Šios ligos dar vadinamos „civilizacijos“ ligomis, kadangi jomis kur kas dažniau sergama išsivysčiusiose šalyse (9).

„Žmogaus žarnyno mikrobiota yra įgyjama ankstyvoje vaikystėje ir būna gana stabili visą gyvenimą. Daugelis suaugusių Lietuvos gyventojų turi dar sovietiniais laikais, vaikystėje, įgytą žarnyno mikrobiotą, kurios įvairovė didesnė, nes tais laikais higienos ir sanitarijos reikalavimai buvo ženkliai mažesni nei dabartiniai, besiremiantys ES taisyklėmis“ – teigė dr. J. Šventoraitytė-Skiecevičienė (9).

Ankstesni Kauno gastroenterologų darbai, atlikti kartu su Kylio universiteto mokslininkais, atskleidė, kad sveikų lietuvių žarnyno bakterijų įvairovė net 1,5 karto didesnė nei sveikų vokiečių - pastarieji neturėjo net 63 normalių bakterijų rūšių, kurios buvo randamos lietuvių žarnyne. Tai galėtų paaiškinti, kodėl sergamumas opiniu kolitu ir Krono liga Lietuvoje vis dar išlieka mažesnis nei Vakarų Europoje ar JAV, taip pat retesnės ir sunkios šių ligų formos (9).

Lietuvių ligos tampa tokios pačios, kaip visame civilizuotame Vakarų pasaulyje, pastebi mokslininkai. Pasak medikų, lietuviai turi nemažą genetinį polinkį sirgti Krono ir kitomis uždegiminėmis žarnyno ligomis, o perėmus vakarietišką gyvenseną ir mitybos būdą bei vis labiau populiarėjant greitajam maistui keičiasi ir normali mūsų žarnyno mikroflora (10).

„Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad vidutinio amžiaus lietuvio žarnyno mikroflora dar yra gerokai sveikesnė negu šiuolaikinių vokiečių. Ir tai susiję su tuo, kad ji įgyta maždaug prieš 30 metų, kai buvo kitos mitybos taisyklės, kitos sanitarinės sąlygos. Bet potencialiai lietuvių populiacijoje šių žarnyno ligų dažnis turi tendenciją augti ir greitai, reikia tikėtis, jos bus tokios dažnos kaip Skandinavijos ar Vakarų Europos šalyse“, - teigia Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos prof. Limas Kupčinskas (10).

„Visų tų faktorių suma ir lemia ligos atsiradimą. Šiuo metu mokslininkai didžiulį dėmesį kreipia į žarnyno normalią mikroflorą, kuri kinta, tampa vis panašesnė į Vakarų Europos šalių gyventojų mikroflorą. Tai susiję su mūsų mitybos pobūdžio ir sanitarijos pokyčiais. Aišku, visiškai izoliuotoje Šiaurės Korėjoje iš tiesų mažai serga, o mes tapome civilizuoto pasaulio dalimi ir ligos tampa tokios pačios, kaip visame civilizuotame Vakarų pasaulyje“, - teigia prof. L. Kupčinskas (10).

Pasak profesoriaus L. Kupčinsko, vadinamieji probiotikai, kurių galima įsigyti ir maisto prekių parduotuvėse, veikia tik tol, kol pereina per virškinamąjį traktą (10).

„Deja, jie ten neprigyja ir praktiškai šitoms sudėtingoms žarnyno ligoms gydyti kol kas nėra naudojami ir neįtraukti į jokius Europos šitų ligų diagnostikos ir gydymo sutarimus. Deja, mikroflora yra tokia, kokią mes ją įgyjame pirmomis kūdikystės savaitėmis po gimimo, ir ji maždaug tokia išlieka visą gyvenimą„ - sako L. Kupčinskas (10).

„Tų bakterijų mūsų žarnyne yra per 500 rūšių, apie trečdalį jų dar nežinoma. Viena aišku, kad tie visi bakteriniai preparatai žarnynui žalos atnešti negali, gali tik padėti. Kita vertus, pacientams reikia žinoti, kad dalis tų bakterijų yra auginamos piene, ir jeigu dalis ligonių netoleruoja pieno ir jo produktų, tai tie preparatai gali sukelti simptomus ir pabloginti ligonio būklę„ - perspėja prof. J. Valantinas, numatantis bakteriniams preparatams tik nedidelę nišą žarnyno ligų profilaktikoje (10).

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas: Surinkti ir susisteminti duomenis apie opiniu kolitu sergančių pacientų greta gydytojo

paskirto gydymo naudojamas papildomas priemones.

Uždaviniai:

1. Nustatyti, kokia dalis opiniu kolitu sergančių pacientų greta gydytojo paskirto gydymo naudoja PAM priemones.

2. Nustatyti opiniam kolitui gydyti dažniausiai respondentų naudojamas įvairias alternatyvios ir papildomos medicinos priemones.

3. Nustatyti respondentų ,sergančių opiniu kolitu dažniausiai naudojamas vaistinių augalų rūšis.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1

Opinis kolitas

Opinis kolitas yra lėtinė uždegiminė opinė liga, nustatoma gaubtinės žarnos gleivinėje, pasireiškianti kraujingomis, skystomis išmatomis (11).

Sergant OK, uždegiminiai pokyčiai prasideda nuo išangės ir plinta proksimaliai, pažeisdami storosios žarnos gleivinę.

Atsižvelgiant į uždegimo išplitimą storojoje žarnoje ir remiantis Monrealio OK klasifikacija (2008), OK buvo skirstomas į:

• proktitą – uždegiminiai tiesiosios žarnos pokyčiai;

• kairiosios pusės kolitą – uždegimas tolyn už tiesiosios žarnos, bet ne toliau blužnies linkio; • pankolitą – uždegimas apima visą storąją žarną (12).

Dažniausi opinio kolito simptomai:

1. Kintančio dažnio kraujingos skystos išmatos 2. Staigus noras tuštintis

3. Tenezmai

4. Nestiprūs pilvo apačios diegliai

5. Kraujas, gleivės ar pūliai išmatose (11).

Ligos simptomai skiriasi sunkumu, gali prasidėti iš lėto arba staiga. Maždaug pusei sergančiųjų nepasireiškia intensyvūs simptomai. Kitiems simptomai gali reikštis sudėtingais, dažnai užeinančiais priepuoliais (11).

Opinis kolitas diagnozuojamas patvirtinus endoskopinių ir histologinių tyrimų duomenis. Pacientams, besiskundžiantiems staigiu noru tuštintis ar tenezmais, kraujingomis išmatomis, norint įvertinti kolito diagnozę, turi būti atlikti išmatų pasėlio tyrimai, sigmoidoskopija arba kolonoskopija ir biopsija.

1 lentelė. Ekstraintestinaliniai opinio kolito požymiai (13)

Neuždegiminės žarnų ligų enterito ir kolito priežastys: 1. Infekcinės:

a) Bakterinės: Campylobacter spp, Salmonella spp, Shigella spp, Clostridium difficile, e. coli (enterotoksinė e. coli), Yersinia spp. (ypač krono ligos atvejais), gonokokai, Chlamydia trachomatis, Mycobacterium tuberculosis, atipinės mikobakterijos.

b) Parazitinės: Entamoebe histolytica, Cryptospora spp, Isospora spp, Trichuris trichura, strongyloidis.

c) Virusinės: Cytomegalovirus, Herpes simplex (proktito atvejais), ŽIV. d) Grybelinės: Candida spp, Aspergillus spp.

2. Neinfekcinės:

a) Uždegiminės: divertikulitas, mikroskopinis kolitas (kolageninis ir limfocitinis), eozinofilinis gastroenteritas, organo atmetimo reakcija, reakcijos, susijusios su radiacija, Behceto sindromas, sarkoidozė.

b) Toksinės: pooperacinis diversinis kolitas, tulžies rūgšties praradimas, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) vaistų ir kitų vaistų vartojimas, laisvinamųjų vartojimas , antineoplastinė chemoterapija.

c) Piktybinės: kolorektalinis vėžys, plonųjų žarnų vėžys, neuroendokrininiai navikai, limfomos, metastazės.

d) Kraujagyslinės: išeminis kolitas, vaskulitai (13) .

Opinio kolito gydymas priklauso nuo ligos intensyvumo ir išplitimo (žr. 2 lentelė). Svarbiausia palaikyti remisiją siekiant išvengti ligos komplikacijų.

Ekstraintestinalinis požymis Dažnis (%)*

Osteoporozė 15.0

Opos burnos gleivinėje 10.0

Artritas nuo 5.0 iki 10.0

Pirminis sklerozuojantis cholangitas

3.0

Uveitas nuo 5.0 iki 3.0

Gangreninė pioderma nuo 5.0 iki 2.0

Giliųjų venų trombozė 0.3

Plaučių embolija 0.2

2 lentelė. Opinio kolito klasifikacija pagal ligos sunkumą (7)

Endoskopiniai tyrimai: rektoskopija, sigmoskopija arba kolonoskopija. Ankstyviausi pokyčiai yra nespecifiniai, kurie būdingi bet kokios kilmės uždegimui: paburkusi ir paraudusi gleivinė.

Endoskopuojant OK būdingi šie požymiai:  gleivinė grūdėta;

 gleivinė trapi, ji pradeda kraujuoti palietus endoskopu;  ovalios ar elipsės formos, padengtos fibrinu opos.

Esant sunkiam ligos paūmėjimui endoskopija yra pavojinga, nes gali sukelti žarnos perforaciją arba toksinę jos dilataciją. Endoskopinis tyrimas atliekamas, kad nustatyti ligos aktyvumo laipsnį, jos išplitimą storojoje žarnoje.

Gijimas prasideda, kai išnyksta spontaninis kraujavimas. Endoskopinis tyrimas pavojingas esant stipriam ligos paūmėjimui, nes gali sukelti sunkius paūmėjimus, tokius kaip žarnos perforacija arba toksinė žarnos dilatacija. Šio tyrimo tikslas – nustatyti pokyčius, aktyvumo laipsnį bei ligos išplitimą storojoje žarnoje.

Uždegimą dažniausiai atspindi nespecifiniai pokyčiai: • tiriant išmatas, nustatoma leukocitų ir eritrocitų;

• tiriant kraują, galima nustatyti įvairios kilmės anemiją ( geležies trūkumo, megaloblastinę dėl folio rūgšties trūkumo, hemolizinę, o dažniausiai mišrią), padidėjusį ENG, įvairiai pakitusį leukocitų skaičių, trombocitopeniją;

• padaugėja C reatyviojo baltymo, kuris jautrus aktyvios uždegimo fazės rodiklis.

Simptomas Lengva ligos forma

Vidutinio sunkumo ligos forma

Sunki ligos forma Albumino kiekis (g/l) Normalus Nuo 3,0 iki 3,5

[nuo 30 iki 35]

< 3,0

Kūno temperatūra Normali Nuo 37,2 iki 37,8 > 37,8

Žarnyno motorika < 4 per dieną Nuo 4 iki 6 per dieną

> 6 per dieną

ENG (mm/h) < 20 Nuo 20 iki 30 > 30

Hematokritas (%) Normalus Nuo 30 iki 40 < 30

Pulsas (k./min) <90 Nuo 90 iki 100 > 100

Svorio kritimas (%) nėra Nuo 1 iki 10 > 10

Ligos aktyvumas vertinamas: tuštinimosi dažniu per parą, kraujo kiekiu išmatose, kūno masės sumažėjimo laipsniu, nuolatiniu pilvo skausmu, tachikardija. Taip pat reikalingi ir laboratoriniai tyrimai: ENG, C reaktyviojo baltymo, albuminų kiekio kraujyje, calprotektino ir laktoferino kiekio išmatose, leukocitozės.

Diagnostinės procedūros:  kraujo ir šlapimo mėginiai;  kaprologinis tyrimas;

 endoskopija (gastroskopija, kolonoskopija);  magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas;

 hibridinė PET/MRI sistema - (PET ląstelių ir molekulių, įtrauktų į ligos procesą, vaizdavimas) ir MRT (morfologinis pakitusių žarnyno segmentų vertinimas).

Biopsija

Biopsijos vieta yra užpakalinė tiesiosios žarnos sienelė, 6-10 cm nuo išangės, gali būti imama daug biopsijų iš visų pažeistų žarnos segmentų ir iš įtartinų vietų. Histologiniu tyrimu ieškoma OK būdingų požymių.

Žarnų rentgeno tyrimas.

Tyrimas atliekamas sunkaus opinio kolito ir komplikacijų atveju.

Šio tyrimo metu galima matyti išsiplėtusias žarnas, kai yra toksinė žarnų dilatacija, laisvą orą po diafragma prakiurus opai, Kloiberio dubenėlius. Iš šio tyrimo galima spręsti, koks žarnos plotas yra pažeistas, nes aktyvaus uždegimo apimtuose segmentuose nėra išmatų – jos susikaupusios proksimaliau. Irigoskopijos tyrimas dvigubo kontrastavimo atveju gali parodyti ir ankstyvus pokyčius – smulkų difuzinį grūdėtumą ir išopėjusią gleivinę. Ilgai sergančiam ligoniui atsiranda pakitusios žarnos striktūros (pvz.: sutrumpėja žarna).

Endoskopija su biopsija ir histologiniu ištyrimu išlieka auksiniu standartu diagnozuojant ir vertinant žarnyno uždegiminius pokyčius (14).

Opinis kolitas recidyvuojanti liga, todėl labai svarbu kuo ilgiau išlaikyti pradinį klinikinį efektą. Todėl kai užgyja opos reikia skirti prieš recidyvinį palaikomąjį gydymą.

Yra trys pagrindinės grupės vaistų, kurie vartojami sergant lėtine uždegimine žarnų liga: gliukokortikoidai, aminosalicilatai ir imunosupresiniai vaistai.

Aminosalicilatai: sulfasalazinas, mesalazinas, olsalazinas, balsalazidas.

Aminosalicilatais gydomos lengvos ir vidutinio sunkumo OK formos. Seniausias šios grupės preparatas sulfasalazinas, kurį sudaro sulfamidams priklausantis sulfapiridinas ir 5-aminosalicilo rūgštis (5-ASA).

Sulfasalaziną sudaro sulfamidams priklausantis sulfapiridinas ir 5-aminosalicilo rūgštis (5-ASA), sujungti azojungtimi (15). Storojoje žarnoje bakterijų azoreduktazė nutraukia azo jungtį, ir vaistas suskyla. Pagrindinė veiklioji šio vaisto dalis, 5-ASA, lieka žarnų ertmėje (15).

Jo gydomoji dozė suaugusiems 3–6 g per parą. Šis preparatas pasižymi toksiniu poveikiu priklausomai nuo dozės.

Apie 10–20 proc. ligonių patiria šalutinį sulfasalazino poveikį, kuris gali būti toksinis ar idiosinkrazinis (15). Toksinis poveikis priklauso nuo dozės ir pasireiškia pykinimu, vėmimu, anoreksija, galvos skausmu, bendru negalavimu (15).

Alerginis ar idiosinkrazinis sulfasalazino poveikis pasireiškia odos bėrimu, net toksine epidermio nekrolize, karščiavimu, autoimunine hemolizine anemija, agranulacitoze, pankreatitu, hepatitu, pneumonitu ir pablogėjusiais kolito požymiais (15).Vyrams gali atsirasti laikinų spermos pokyčių (15). Be to, šis vaistas slopina folio rūgšties rezorbciją, todėl pasunkina anemiją (15). Gydant sulfasalazinu, rekomenduojama kartu skirti ir folio rūgšties, 1–2 mg per parą (15).

Kitas preparatas gerai toleruojamas ligonių yra mesalazinas (15). Mesalazinas yra pirmo pasirinkimo vaistas opinio kolito remisijos indukcijai ir palaikymui (16).

Šie vaistai mažina žarnų gleivinės uždegimą. Jų poveikis pasireiškia lėčiau negu steroidų, todėl ūminių simptomų gydymui šiuos vaistus reikia vartoti kartu.

Siekiant išvengti ligos paūmėjimų, aminosalicilatai vartojami ilgą laiką. Blogas gydymo režimo laikymasis yra susijęs su didesne ligos paūmėjimo ir storosios žarnos vėžio rizika (17-18). Mesalazinas yra aminosalicilatas, kuris gali būti skiriamas tiek peroraliniu (granulės, tabletės), tiek rektaliniu būdu (klizmos, žvakutės, putos) (19). Gydomoji mesalazino dozė – 2-4,8 g, palaikomoji – 1,5-4 g. (15).

Nefrotoksinis mesalazino poveikis pasitaiko retai (gydant didesnėmis negu 4 g paros dozėmis): gali būti sukeliamas alerginis nefritas, lėtinis intersticinis nefritas, nefrozinis sindromas (15). Todėl ligoniams, geriantiems mesalaziną ilgiau, reikia periodiškai tirti spaudimą (15).

Gliukokortikoidai. Dažniausiai vartojami: prednizolonas, budezonidas, hidrokortizonas,

deflazakortas, deksametazonas.

Šios grupės vaistai dažnai vartojami gydyti pirmą kartą diagnozuotai uždegiminei žarnų ligai arba jos atkryčiui. Tai kol kas veiksmingiausi vaistai siekiant opinio kolito remisijos. Jie mažina žarnų gleivinės uždegimą ir turi slopinamąjį poveikį. Kortikosteroidų forma: ampulės, tabletės, putos ar skysčiai (klizmomis), žvakutės. Iš geriamųjų vaistų formų dažniausiai vartojamas prednizolonas (15). Optimali dozė OK paūmėjimui gydyti apie 40 mg per parą, kartais dozė didinama iki 60 mg. 2/3 dozės išgeriama ryte, kita dalis – po pietų (15). Pasiekus rezultatų, dozė mažinama po 2,5-5 mg kas 7-10 dienų, kol vaistas visiškai nutraukiamas (15).

Steroidų žvakutės ar klizmos gali būti naudojamos tik tuomet, kai uždegimas apima tiesiąją žarną arba galinę storosios žarnos dalį. Gydant klizmomis, skiriama 100 mg hidrokortizono acetato arba 20-30 mg prednizolono fosfato su 60-100 ml skysčio (15).

Kortikosteroidai gali sukelti ir šalutinių reiškinių: gali atsirasti spuogų, sulėtėti vaiko augimas; suaugusieji gali priaugti svorio, galima osteoporozė, katarakta (15).

Ką reikia žinoti, vartojant kortikosteroidus?

• Kortikosteroidų vartojimo negalima nutraukti staiga, nes gali pasireikšti antinkščių nepanankamumas (Adisono krizė).

• Jei susirgote, patyrėte traumą ar jums reikalinga operacija, steroidų dozes gali tekti padidinti, todėl reikia pasakyti gydytojui, kad vartojate arba neseniai vartojote steroidų.

• Gydymas steroidais gali mažinti organizmo atsparumą infekcijai. Reikėtų saugotis peršalimų: tinkamai rengtis, maitintis, gerti šiltų skysčių, pirmenybę teikti šiltam maistui. Vengti didelių žmonių susibūrimų šaltuoju metų laikotarpiu.

Imunosupresiniai vaistai. Dažniausiai vartojami azatioprinas ir 6-merkaptopurinas (15).

Imunosupresantai – lėtai veikiantys vaistai, jų terapinis veikimas pasireiškia po 2-3 mėnesių ir vėliau (15). Pradėjus vartoti imunosupresantus, gali būti pykinimas, vėmimas, apetito stoka. Svarbus imunosupresantų šalutinis poveikis – sumažėjusi kraujo ląstelių gamyba kaulų čiulpuose (15).

Pirmomis gydymo savaitėmis, siekiant parinkti saugią ir efektyvią dozę, kas savaitę būtinas kraujo tyrimas (15). Kraujo tyrimai būtini ir vėliau tik atliekami kiek rečiau. Azatioprino skiriama 2,0-2,5 mg/kg per parą (15).

Ciklosporinas A blokuoja T ląstelių veiklą (15). Jis vartojamas ūminio (žaibinio) OK atveju. Jo skiriama 2-4 mg/kg per parą į veną arba nuolatinės infuzijos būdu 7-10 dienų (15).

Sunkus kolitas. Pagrindinis gydymo komponentas yra į veną skiriami gliukokortikoidai:

prednizolonas, po 20 mg kas 6-8 val., metilprednizolonas, po 12 mg kas 6 val. (15). Gliukokortikoidų skiriama ir vietiškai, mikroklizmų ar putų pavidalu (15). Aminosalicilatų neduodama (15).

Gydymo baigčiai labai svarbios bendrosios priemonės: sutrikusios vandens ir elektrolitų pusiausvyros korekcija, savalaikė kraujo transfuzija anemijos korekcijai išlaikant hematokrito vertę > 30 proc. (15).

Antibiotikai vartojami tik sunkaus OK atveju, kai pasireiškia toksinė žarnos dilatacija, dėl

kurios gali išplisti infekcija pilvo ertmėje (15). Skiriama plataus veikimo spektro antibiotikų į veną: ampicilino ir gentamicino kartu su metranidazoliu, arba trečios kartos cefalosporinų grupės vaistų su metranidazoliu (15).

Biologinė terapija. Tumoro nekrozės faktorius (TNF) yra uždegiminis citokinas (15). Sukurti

Infliksimabas skiriamas gydyti steroidams ir azatioprinui rezistentiškas formas (15). Biologinė terapija pasireiškia šalutiniais reiškiniais: tuberkuliozė, sepsis, limfoma bei su vaisto infuzijomis susijusios reakcijos (15).

1.2

Sveikatos priežiūros sistemos

Pasak D. Petraitytės, M. Stankūno nuomone, „Lietuvos sveikatos priežiūros reformos pradžia galime laikyti 1991 m. Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) priimtą Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, kuri numatė pagrindines Lietuvos sveikatos sistemos vystymosi gaires“ (20). Mokslininkai, tyrinėję sveikatos priežiūros sistemą pripažįsta, kad pacientų charakteristikos ir lūkesčiai labai pakito šių dienų aktualijoje. Vieni autoriai teigia, kad šiuolaikiniam pacientui reikia tobulesnių sveikatos technologijų, aukštos kvalifikacijos profesionalų, kokybės užtikrinimo sistemų (21). Kiti pacientai, nusivylę jiems teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, ieško alternatyvių sveikatos problemų sprendimo būdų (22). Todėl skirtingoms pacientų grupėms egzistavo skirtingi sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai lūkesčių patenkinimui. Šis reiškinys mokslinėje literatūroje įvardintas kaip medicininis pliuralizmas.

Kiekvienoje visuomenėje ar kultūroje egzistuoja kelios sveikatos priežiūros sistemos. A. Kleinman išskyrė tris sveikatos priežiūros sistemas: populiarioji (kai už sveikatos priežiūrą atsakingi paciento artimieji), profesionalioji (kai už ligonio sveikatą atsakingi sveikatos priežiūros specialistai), tradicinė arba liaudies (kai asmenys, neturintys medicininio išsilavinimo, teikia sveikatinimo paslaugas) (20). Lietuvoje taip pat egzistuoja ne vienas,o keli su sveikatos priežiūra susiję sektoriai: tradicinis, pripažintas moksliniais įrodymais ir netradicinis ar empirinis (lietuvių liaudies medicinos).

1.3

Virškinamojo trakto gydymas liaudies medicina

Nuo senų laikų, ypač kaimuose žmonės gydėsi patys ir gydė kitus protėvių išsaugotais receptais. Visa ši gydymosi būdų patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą. Toks gydymosi būdas buvo vadinamas savigyda. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pateiktoje literatūroje pateikti du terminai: savirūpyba (angl. self – care) ir savigyda (angl. self – medication) (23).

Savirūpyba – rūpinimasis savo sveikata pasinaudojus prevencines priemones. Savigyda – gydymasis nereceptiniais vaistais bei savirūpybos tąsa.

Pasak, J. Vasiliausko (2009) sveikatos pamatas yra virškinimas. Jeigu skrandis, kepenys, kasa ir žarnynas dirba gerai, užteks energijos, puikiai veiks galva, funkcionuos kraujotaka. Jeigu viduriai užkietėję, kepenys pavargusios, žarnyne kaupiasi įvairių toksinų, nuodijančių organizmą, gali sutrikti širdies ritmas ir kraujotaka, prasidėti sąnarių ligos, XXI amžiaus rykšte vadinamos alergijos (24).

Pasak, J. Vasiliausko (2009) pagalba yra šalia mūsų, o pavasarį ir vasarą – net mums po kojomis (24).

Pasak, R.Trimako (2008) vidurių „sausgyla“ (skausmas) buvo gydomas ajerų šaknų nuoviru (Acorus Calamus L.) , arbata ar tiesiog valgant tarkuotas šaknis (25).

Nuo „ vidurių pjūties“ gerdavo džiovintų musmirių (Amanita musearia Hooker – paprastoji musmirė) antpilą, taip pat „ trejas devynerias“. Šis vaistinis preparatas buvo gaminamas taip: pririnkti baltos, melsvos ir rožinės (rausvos) spalvos žiedų, kiekvienos spalvos tris kartus po devynis. Surinktus žiedus išdžiovinti, suberti į butelį, į jį įleisti gyvatę ir užpilti degtine. Laikyti tamsioje vietoje kelias savaites (25).

Vidurių skausmams sumažinti geriamos jonažolių (Hypericum perforatum L.), pelynų (Artemisia absinthium L.), kmynų (Carum carvi L.), mėtų (Mentha longifolia L.), rūtų (Ruta graveolens L.), gysločių (Plantago major L.), arbatos bei antpilai, taip pat „ rupūžės antpilas“, valgoma bičių pikio (25). „Kai viduriuose jaučiamas sunkumas“, buvo valgoma duona su eglės sakais arba virta bulvė su pušies sakais (25).

Viduriavimą („vidurių liuosumą“, „trydą“) stabdydavo išdžiovintos ir sutrintos ąžuolo (Quercus robur L. – paprastasis ąžuoas) žievės arbata, džiovintomis arba šviežiomis mėlynių (Vaccinium myrtillus L. – mėlynė) uogomis, nasturtų (Tropaeolum majus L.) sėklų, pelynų ( Artemisia absinthium L.), kmynų (Carum carvi L.), varnalėšų (Artium lappa L. – didžioji varnalėša) šaknų arbatomis (25). Totorkos (Acorus calamus L. – balinis ajeras) džiovintų šaknų antpilą gerdavo nuo viduriavimo (bei pilvo skausmų) (25).

1.4

Augalinės kilmės medžiagos liaudies medicinoje

Senoji medicina žinoma jau nuo Hipokrato laikų. Pasak, V. Skirkevičiaus (2009), žiedai veikia virškinimo traktą. Daug pasako ir augalų žiedų spalva bei jų auginvietės. Jeigu žmogų kankina užkietėję viduriai, tai juos reikėtų gydyti pelkėje augančiais, puvimo jėgą įveikiančiais augalais: sidabražolė (Potentilla erecta L.),pelkiniai gailis (Ledum palustre L.)ir pūkelis (Gnaphalium uliginosum L.) (24).

Liaudies medicinos ekspertas V. Skirkevičius yra įsitikinęs, kad saulei tekant surinktų augalų galia stipriausia, o vidurdienį menkesnė. Renkant vaistažoles, reikia atkreipti dėmesį į jų išvaizdą – kuo augalas skurdesnis, tuo jis daugiau bus sukaupęs vertingų medžiagų (24).

Senieji lietuvių liaudies žolininkai vaistažoles patarė rinkti vidurdienį, saulėtą dieną, nes anksti ryte sutinktus rasotus augalus sunkiau išdžiovinti. Todėl išvengiant rasos augalus rinkdavo po vidurdienio (24).

Pasak R. Balsevičiūtės (2009) mūsų senoliai nežinojo botaninių pavadinimų ir vadindavo liaudiškais vardais. Jie (širdažolė, kraujažolė, kaulažolė) įvardydavo , nuo kokių ligų tas augalas žmogui padeda. Daug augalų pavadinimų susiję su kiškiu, šunimi ir katinu, išskirtinai daug su vilko vardu (vilko

nasrai, vilko pupos, vilko žirniai, vilkauogės. Jau pats pavadinimas įspėdavo, kad reikia elgtis labai atsargiai, jų reikia saugotis kaip vilko (24).

Pasak istorikės R. Balsevičiūtės (2009), kai mėnulis dyla, mažėja, augalo jėga pereina į šaknis, tada jį ir reikia kasti, per pilnatį augalo jėgos kaupiasi žieduose ir lapuose, tada juos ir reikia rinkti. O išdžiovintus augalus laikyti drobiniuose maišeliuose, kad nesupelytų (24).

R. Balsevičiūtės (2009) teigimu, „Tam, kad vaistažolės veiktų, būtina žinoti, per kokią mėnulio fazę jas dera rinkti. Esama labai specifinių reikalavimų, tarkim, kad žoliaujant šunų ir kitų gyvūnų balsų nesigirdėtų, jų nesimatytų. Nors iš pirmo žvilgsnio šie reikalavimai atrodo neprasmingi, tačiau taip nėra. Jais siekiama, kad vaistiniai augalai būtų renkami labai atokiose, švariose vietose“ (24).

Dr. E. Šimkūnaitė (1944) išskyrė apie šešiasdešimt vaistinių augalų rūšių ir paskelbė nemažai publikacijų liaudies medicinos tema (26). Viduriavimo atveju buvo vartojama miškinė sidabražolė (Potentilla erecta L.), liaudiški pavadinimai – raudonoji rupūžė arba degsnys, dagiukas, gumbažolė. Vyrai ir moterys buvo gydomi skirtingose vietose auginančiomis sidabražolėmis: moterims tiko durpynų auganti sidabražolė, o vyrams – auganti šiluose ar dirvonuose (27).

Nuo Renesanso laikų buvo išlikęs Paracelso teiginys, kad „vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.“ Tas pats augalas, pavartotas mažomis dozėmis galėjo pasižymėti terapinėmis savybėmis, o pavartotas dilelėmis dozėmis – toksinėmis. Autorių pvz.: L. Jonaičio ir bendraautorių rašiusių liaudies medicinos tema, požiūris į kai kuriuos gydymo būdus buvo skirtingas: vieni vertino teigiamai, kiti – skeptiškai (25-28-29).

Ne kiekvienas galėjo rinkti vaistažoles. Šį darbą galėjo dirbti ne tik farmakognozijos žinias turintys žmonės bet ir pozityvių minčių bei pakilios nuotaikos žmonės. Vaistinių augalų rinkimas dažniausiai buvo patikėtas moterims, kurias vadino žolininkėmis (vyrai nors ir nusimanė apie vaistinguosius augalus, tačiau jų profesija laikyta chirurgija bei veterinarija) (30).

Lietuvos regionuose sklandė gandai, kad ne visos moterys gali rinkti vaistažoles. Dzūkijoje ilgą laiką manyta, kad vaistažoles gali rinkti tik jaunos mergelės iki jų pirmųjų menstruacijų pradžios ar garbingo amžiaus moterys, kurių vaisingumas jau buvo pasibaigęs. Buvo kalbama, kad renkant augalus, jų gydomoji galia persiduoda į rankas, o vaisingo amžiaus moteris daug energijos turi atiduoti motinos funkcijai atlikti, todėl jos nelieka gydymui. Taip pat buvo žinoma, kad moterys menstruacijų dienomis negalėjo kontaktuoti su vaistažolėmis ir užsiimti gydymu.

Tinkamiausias laikas augalams rinkti buvo nuo žydėjimo pradžios iki Joninių nakties (25). Vaistažolių džiovinimui naudotos gerai vėdinamos patalpos, tokios kaip palėpė, klėtis arba malkinė. Augalai buvo surišami į ryšulėlius ir pakabinami arba paskleidžiami plonu sluoksniu. Vaisiai, uogos, o kartais ir šaknys buvo džiovinamos krosnyje arba saulėje (30).

Senais laikais buvo vartojami šie vaistažolių paruošimo būdai: vaistažolių virinimas (nuovirai); žolelių užpylimas karštu vandeniu (arbatos); kelių augalų, skysčių sumaišymas (mikstūros); nuoviro

supylimas į vonios vandenį (vonios); medžiagos mirkymas nuovire (kompresai) (30-31). Taip pat buvo minimi tepalai („mostys“), pleistrai („plėstrai“) (31).

Remiantis Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymu, vaistinį preparatą, kurio veiklioji medžiaga yra arba augalinė medžiaga, arba augalinis ruošinys, arba tokios augalinės medžiagos ir tokio augalinio ruošinio mišinys įprasta vadinti augaliniu vaistiniu preparatu (32).

1.5

Papildoma ir alternatyvi medicina

2016 metų rugpjūčio 13d. Rumšiškėse įvyko OK draugijos narių susitikimas, kurio metu pristatyti ir praktiškai išbandyti keli, Lietuvoje nauji sveikatinimo metodai: hipoterapija ir dailės terapija, refleksija (33). Tai pagalbiniai instrumentai greta uždegiminės žarnų ligos (UŽL) palaikomojo gydymo medikamentais, kurie, padės sergantiesiems kovoti su lėtine, visą gyvenimą truksiančia liga. Naujovių tikslas – moksliškai įrodytais ir Europoje taikomais metodais, sumažinti ligos eigoje kylantį stresinį sindromą ir vidinę įtampą (33).

Sergant UŽL neigiamai pasikeičia psichologinė pusiausvyra: krinta savivertė, pasitikėjimas savimi, kyla nerimas ir depresija. Tai išgyvenimai, kurie mūsų šalies nūdienoje turi liūdnas pasekmes ir baigtis. Nuo seno žinomas organinis ryšys tarp galvos ir virškinimo kanalo - visas patiriamas stresas paveikia mūsų žarnyną jį žeisdamas. Susidaro „ydingasis ratas“ dėl žarnyno problemų kyla psichologinis distresas, o pastarasis vėl gi grįžtamai neigiamai veikia virškinimo sistemos vientisumą. Naujų sveikatinimo metodų užduotis būtent ir yra suardyti šį ydingąjį ratą (33).

Biomedicina, kaip dominuojantis vakarietiškas medicininis požiūris, grindžiamas mechaniniu žmogaus modeliu, kuris kyla iš R. Virchovo (1856) teorijos apie ląstelę kaip gyvenimo vienetą. Į gyvenimą yra žiūrima per ląstelės gyvavimo prizmę ir ne daugiau, o šią veiklą reglamentuoja fiziniai ir cheminiai dėsniai. "Gyvi organizmai man atrodė panašūs į judančius kūnus, ir vienintelis jų skirtumas lyginant su neorganiniais kūnais yra jų tendencija formuoti ląsteles, bet visada su mechaniniais judesiais." Jei iki šiol neįmanoma sukurti gyvybę naudojantis tik grynai fiziniais ir cheminiais įstatymais, man atrodo, kad kiekvienas protingas fiziologas, kuris suprasdamas apie gyvybės kilmę turėtų ieškoti atsakymų į klausimus kažkur kitur, tik ne bendrame fizikinių -cheminių jėgų sąveikos procese "(34). R.Viršovo (1856) mąstymas pakeitė tradicinę filosofiją, iš kurios Europoje atsirado hipokratų ir galenų medicina, ir tęsė viduramžių vienuolių tradiciją, kurią toliau plėtojo Paracelsas. Viršovo tradicija buvo grindžiama holistiniu, šventu žmogaus požiūriu, grindžiamu principais, kuriuos dabar vadiname salutogenezė, atsparumas, nuoseklumo jausmas, vidinis ir išorinis tvarumas, asmeninė atsakomybė, savireguliacija ir individuali vertė, kitaip tariant, į asmenį orientuota medicina. Graikijos keturių humorų samprata buvo gilesnės savirealizacijos nei racionalaus tyrimo rezultatas (35).

Mes galime rasti atsakymus į šiuos klausimus tradicinėse, papildomose ir alternatyviose medicinos (TPAM) sistemose, kurios padeda 80% žmonių taip vadinamame besivystančiame pasaulyje - 360 milijonų žmonių Kinijoje ir apie 150 milijonų piliečių ir 300 000 registruotų sveikatos priežiūros specialistų Europoje(35-36).

Kas yra tradicinė, alternatyvi ir papildoma medicina? TPAM yra terminas, vartojamas apibūdinti įvairiems skirtingos medicinos sistemos ir sveikatos priežiūros metodams, kurie kyla iš Europos kultūros ir kitų filosofinių sistemų bei tradicijų. TPAM yra pagrįsti žiniomis, įgūdžiais ir sveikatos apsaugos bei atkūrimo praktika. TPAM siekia užkirsti kelią, diagnozuoti ir gydyti fizines ar psichines ligas ir apjungia vaistus bei nemedikamentinį gydymą. TPAM skleidžia viziją apie žmogų, kaip unikalią fizinę, psichologinę ir dvasinę būtybę, kuriame, kaip teigė Aristotelis , "visuma yra daugiau nei jos dalių suma".

Atsižvelgiant į šį holistinį požiūrį, būtent fiziologinė ar patologinė sąveika tarp minėtų aspektų lemia sveikatą ar ligą. Sveikatos ar ligos kilmė taip pat priklauso nuo sąveikos tarp žmogaus, gamtos ir kosmoso.

TPAM sistemos yra pagrįstos salutogenetiniais principais. Pacientai šią sveikatos sampratą suvokia kaip augantį gerovės jausmą, kuris skatina įgimtus savęs išgydymo gebėjimus, priimant sveikesnį gyvenimo būdą ir kiekvienai TPAM sistemai būdingą vaistų ir nevaistinę terapiją (37).

Sveikata yra daugiau nei ligos nebuvimas. Ji galėtų būti apibūdinta kaip visiška fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būklė (38).

Iššūkiai yra gyvenimo dalis, o ligos - iššūkis mūsų biologiniam-psichologiniam dvasiniam vientisumui. Mes gyvename nuolat siekdami subtilesnės ir mobilios pusiausvyros tarp sveikatos, ligos ir gijimo. Remiantis salutogenetiniais principais, sveikatos būklė lemia ne sunkumus ar ligas, bet ir mūsų sugebėjimą susidoroti su jais teigiamai - su pasitikėjimu priimti juos, žinodami, kad mes galime pasikliauti savimi įveikiant juos ir pasitikėti, kad šie sunkūs įvykiai turi prasmę mūsų gyvenime. Tuo būdu į sveikatos koncepciją mes įvedam dinamišką sąvoką, kad mes nuolat keičiamės. Sveikata tampa gebėjimu prisitaikyti ir savarankiškai save kontroliuoti. Siekimas būti sveiku ir gydymo procesas tampa aktyviu nuolatinio mūsų fiziologinio ir psichologinio susiderinimo procesu apjungiantis ir dvasinį (integralumą), išorinį ar vidinį, kuris tą sveikimą gali sustiprinti ar pakenkti (39). Bandymas apjungti dvasinį gydymą su tradiciniu bus pagrindinis ateities medicinos scenarijus.

Taikydami griežtai aprašytas instrukcijas, jie vis dažniau tampa priklausomi nuo ligos procesų, susijusių su vaistų tobulinimu ir pakartotinais bandymais nuosekliai nustatyti ar gali prireikti kito vaisto (36). Medicininis veiksmas turi būti medicinos centre. Sėkmingo ir patenkinamo tarapijos proceso pagrindas yra žmonių susitikimas: gydytojas ar kiti slaugytojai susitinka su pacientu, ir dirba bendram tikslui - gydymui pasiekti. Svarbi yra dalyvaujanti medicina (40), kuri siekia nutraukti paternalizmą gydytojo ir paciento santykiuose (41).

Pacientai vis labiau nori būti informuojami ir turi būti informuojami apie jų priežiūrą. Konsultacijos turi būti grindžiamos lygiaverčiais santykiais, nes kiekvienas turi savo kompetenciją. Gydytojai ir sveikatos priežiūros specialistai teikia profesionalią, techninę ir rūpestingais įgūdžiais pagrįstą pagalbą, o pacientai pateikia žinias apie savo ligas, nepatogumus ir gyvenimo patirtį.

Į tikslą orientuotos priežiūros samprata papildo ligos rezultatais pagrįstą globos paradigmą, kurioje kaip įmanoma labiau stengiamasi valdyti ligą, atsižvelgiant į gaires ir gyventojų tikslus. Instrukcijos yra vertinamos nei pacientų norai. Medicinos ateičiai svarbiausias vaidmuo tenka pacientui. Bet koks sudėtingų, lėtinių situacijų sėkmės įvertinimas turi būti visų pirma, atsižvelgiant į pacientų pageidaujamus rezultatus.Taip pat didėja TPAM sistemų svarba. Dabartiniai ir būsimi sveikatos priežiūros specialistai turi įgyti žinių apie nacionalines sveikatos priežiūros sistemas ir apie nacionalinius sveikatos priežiūros struktūros tinklus, taip pat suprasti, kaip veikia likusios pasaulio sveikatos priežiūros paslaugų sistemos. Tai leis specialistams spręsti naujas problemas susijusias su pandemijų sukeltomis ligomis ir lėtinėmis bei kurti ir skleisti pasaulinio lygio sveikos gyvensenos priemones. Naujos kompetencijos yra reikalingos, siekiant suteikti prieigą skirtingoms pacientų populiacijoms, pvz. migrantams, kurių dauguma kilę iš kultūrų su specifiniais ir skirtingais medicinos metodais. Norint patenkinti augančios šios piliečių populiacijos poreikius, reikalingos naujos žinios ir įgūdžiai, nes šie pacientai nori patys pasirinkti gydymo būdus, intervencijas ir kt. sveikatos priežiūros praktikas, kurias teikia TPAM. Dabarties ir ateities vadovai turi tobulinti įgūdžius, kurie leistų jiems planuoti, pasiekti ir valdyti socialines ir sveikatinimo iniciatyvas novatorišku būdu, plėtojant viešojo sektoriaus sistemas, kuriose žmogus turėtų būti laikomas esminiu elementu ir kurio tikslas yra sveikata ir gerovė.

Norint paskatinti tvarią motyvaciją keistis, mes negalime paprasčiausiai informuoti pacientus apie rizikos veiksnių mažinimą, kurie gali būti laikomi kaip nuobodūs ar abstraktūs, arba mirties riziką, kuri gali išgąsdinti pacientus ir taip blokuoti jų tolesnį klausymą. Iššūkis yra plėtoti individualizuotos terapijos koncepcijas, skirtas suaktyvinti asmens turimus išteklius, atsižvelgiant į pacientų potencialą, vertybes ir aplinką. Gyvenimo būdo pokyčių strategijos turi būti pritaikytos individualiam pacientui, kad tai būtų įmanoma ir paskatinti jį arba ją greitai jaustis geriau ir pasitenkinti [62]. Tik tuo būdu galima išsaugoti paciento paklusnumą ilgesniam laikotarpiui. Kitas pagrindinis aspektas yra žmogiškasis santykis. Bet koks gyvenimo būdo pakeitimas reikalauja vertybių ir kartais giliai įsišaknijusių įpročių peržiūrėjimo. Įpročius sunku pakeisti; bus nusivylimas, pasipriešinimas, atsisakymas ir atkrytis. Gydytojui ar slaugytojui reikia priemonių, kaip spręsti šią problemą, ir paskatinti laiką, skirtą pacientams palaikyti ir patarti bei teikti papildomas gydymo paslaugas jei būtina. Galima pateikti informacinius lapelius, tačiau jie negali atstoti gydytojo ir paciento santykių svarbos, o tai reikalauja kompetencijos, kantrybės ir gilaus tikėjimo iš gydytojo ar kito sveikatos priežiūros specialisto pusės. Laikas paternalizmui gali būti pasibaigęs, o informacijos teikimas asmeniškai per lankstinukus ar kompiuterines sistemas yra tik dalis atsakymo. Būtent per empatiją galima sukurti terapinius santykius. Paprastai

empatija yra apibrėžiama kaip gebėjimas suprasti ir dalytis kito jausmais (42). Edita Stein eina dar toliau, apibūdindama empatiją kaip būdą, kuriuo mes suvokiame kito žmogaus gyvenimą , kad esame vienovėje su kitu asmeniu, egzistuoja tęstinumas, tam, kad būtumėme su žmogumi" (43). Empatija neaptemdo klinikinio sprendimo; priešingai, šis jausmas pagerina pastarąjį, nes pagrindinis jausmas yra supratimas plačiąja prasme. Tyrimai rodo priešingai (44), nes empatijos ugdymas leidžia slaugytojui greičiau suvokti problemos esmę; tai apima tai, kaip pacientas patiria ligą ir subtilias priežastis bei kontekstą, kuris prisidėjo prie ligos sukėlimo. Tai savo ruožtu yra pagrindas, kurio pagalba gali atsirasti individualizuota pagalba per patarimus ir gydymą.

Empatija yra kokybė, kuri egzistuoja tiems, kurie turi " lanksčią, subrendusią ir nusistovėjusią asmenybę" (45).

Steintaip pat tvirtina, kad "empatija yra įmanoma, jei egzistuoja esminis atitikimas tarp mano esybės ir kito esybės, jei" tipas" yra toks pat. Tačiau, kadangi dvasiškai kiekvienas žmogus yra unikalus "tipas", aš galėčiau empatiškai jungtis su kitu žmogumi tik iki tokio suvokimo laipsnio, kuris padeda man suprasti kas yra žmogiška būtis arba visuma. Visuma, turinti tikslą ir reikšmę. Tik tada galiu tikėtis suprasti kitą asmenį. Priešingu atveju mes atsidursime savuose ypatingos prigimties rėmuose, kuriuose kiti žmonės tampa svetimais ar blogesniais, mes modeliuojame juos pagal savo iškreiptos realybės modelį. "(46).

TPAM sistemos suteikia gydytojams ir slaugytojams praktines, kognityvines ir meditacines priemones, skirtas geriau tobulinti šiuos aspektus. Empatija medicinoje prideda dvasinį elementą, nes jis iš esmės apima pačią autentiškiausią žmogaus patirtį: tai yra žmogiškumo pripažinimas. Per empatiją mes suvokiame kitą asmenį jo vidinę vertę ar jo vertybių pasaulį, o ne todėl, kad jis ar ji daro viską pasaulyje, bet todėl, kad jo egzistavimas yra iš esmės vertingas pasauliui.

Remiantis empatija pagrįstu terapiniais santykiais, kurie yra lankstūs ir ilgalaikiai, galime suteikti daugiau galimybių šioms intervencijoms būti sėkmingomis. Empatija pagrįsti terapiniai santykiai gali būti ekonomiškai naudingi (44), jie gerina gydymo planų laikymąsi (47) ir pacientų sveikatos būklę (48).

Rekomendacijos ateities ir į žmogų orientuotos medicinos plėtojimui TPAM sistemos

pateikia viziją, pagal kurią žmogus laikomas biopsicho-dvasiniu subjektu. Šios sistemos plečia individualizuotos, prevencinės ir prognostikos medicinos paradigmą. Tai yra įtraukiančioji ir dalyvaujamoji medicinos sistema.

Individualizavimas medicinoje turi svarstyti klausimą kaip individą priimti kaip unikalų turinį, kuriame visa yra daugiau nei jo dalių suma. Reikia atsižvelgti į prognozes ir dinamiškas žmogaus fizinių, psichologinių ir dvasinių aspektų santykius, taip pat reikia identifikuoti ir gydyti patologines tendencijas prieš jiems tampant atvira organine liga.

Prevencija turi apimti sveikatos ugdymą ir salutogenezines intervencijas, nukreiptas į visus žmogaus aspektus, kurie pacientams suteikia priemonių geriau prisiimti atsakomybę už savo sveikatą. Tai turi ilgalaikių padarinių ir mažina ekonominį poveikį, sukuria tvaresnės sveikatos priežiūros sistemas. TPAM sistemų vaistų ir nemedikamentinės terapijos taip pat yra salutogenezinės, jos stiprina fiziologinius įgimtus gebėjimus pasveikti. Jos papildo simptominį ir ligomis pagrįstą biomedicininių intervencijų metodą TPAM sistemos gali suteikti praktinius, meditacinius tobulinimosi įrankius.

Terapinis santykis, pagrįstas empatija, yra reikalavimas, kad būtų sukurta dalyvaujamoji medicina.

Kognityvinės medicinos metodas gali suteikti papildomų mokslinių tyrimų priemonių, skirtų individualizuotų intervencijų moksliniam vertinimui. Pacientų rezultatai turi tapti pagrindiniu klinikinio įvertinimo aspektu. Sveikatos priežiūros išsilavinimas turi būti atitinkamai išplėstas, kad ateityje gydytojai ir sveikatos priežiūros darbuotojai galėtų naudotis inovaciniais ir labai diferencijuotais būdais, visada vadovaudamiesi gilia pagarba individų autonomijai, asmeninei kultūrai, religijai ir įsitikinimams. Tradicinė kinų medicina (toliau - TKM) pagrįsta principais, kad sveikatos išsaugojimas yra geriausias būdas ligų prevencijai, geriau prieš kylant susirgimams sustiprinti savo kūno sveikatą, o ne ją išgydyti, kai jis sukūrė, ir geriau reguliuoti gyvenimo būdą ir mitybos režimus prieš ligos vystymąsi, o ne reikalauti skirti gydymą, kai iškyla problemos. Integracija tarp proto ir kūno yra labai svarbi. Kūnas (Xing) yra laikomas materialiu psichinės veiklos substratu, o protas (Shen) yra kūno valdovas. Vienas negali išsiversti be kito.

Tradicinėje Tibeto medicinoje (toliau TTM) žmogus laikomas kūnu, protu ir energija. Protas ir trys dideli psichiniai nuodai, susiję su pykčiu, prisirišimu ir psichine negalia, yra labai svarbūs tiek gerovei, tiek sveikatai. Žvilgsnį ir penkis elementus atstovauja trys humorai, kurie yra energijos kvintesencija, kuri nuolat patenka į žmogaus kūną ir palaiko sveikatą ir psichinį budrumą. Tiek TKM, tiek TTM turi sudėtingą terapinę sistemą, apimančią augalų apsaugos priemones, tokias fizinės terapijos formas kaip masažas ir akupunktūra, vonios, meditacijos formos ir ritualiniai judesiai (joga ar Tai Chi). Tai yra daugialypės terapinės sistemos, kurios gali padėti žmogui, kaip biopsicho-dvasinei visumai, nes jų esmė yra salutogenezininis požiūris į ligų prevenciją ir gijimą (49).

Ajurvedos medicinoje gyvenimas laikomas nuolatine sąveika tarp kūno, juslinių organų, proto, sielos ir gyvos būtybės nuolatinėje sąveikoje ir adaptacijoje tarp juslinio suvokimo, psichinės išraiškos ir prisitaikymo prie aplinkos. Pagrindinis Ajurvedos tikslas yra užkirsti kelią ligai, rūpintis sveikata, išlaikyti sveikatą ir skatinti ilgaamžiškumą. Tuo tikslu vietinės ir sisteminės terapijos galimybės individualizuojamos pagal tris ajurvedos principus (Dosha): Kapha, Pitta ir Vata, formuluojamos medžiagos išraiškos, reguliuojančios žmogaus biopsicho-dvasines funkcijas. Individualiam žmogui būdingas unikalus trijų "Doshų" derinys, kuris sudaro jo individualią konstituciją, kuri daro įtaką ne tik žmogaus biopsicho-dvasinėms savybėms, bet ir tam tikrų ligų bei disbalanso būklės pasireiškimui. Kūno

konstitucijos vertinimas gali padėti nukreipti pirminę prevenciją, taip pat suteikti diagnostines ir terapines priemones, kad būtų galima nustatyti patologinę tendenciją pradinėse stadijose, kol ji pasireiškia simptomais ar atvira organine patologija (50).

Sveikatos skatinime ir sveikatos ugdymo klausimuose pirmoji tema yra dieta ir maisto produktų kokybė.

Emocinis atsparumas gali sustiprėti per meninę veiklą kaip tapybos, muzikos, šokio, dramos ir kūrybinio rašymo terapijas. Per meninę veiklą žmonės mokosi naujų įgūdžių, o jų pasiekimai daro teigiamą poveikį jų savarankiškumui.

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

2.1.

Tyrimo organizavimas

Siekiant surinkti ir susisteminti duomenis apie papildomų priemonių vartojimą tarp opiniu kolitu sergančių pacientų ir išsiaiškinti pagrindines šių priemonių naudojimą lemiančias priežastis, atliktas kokybinis tyrimas, kurio metu taikytas teorinis (literatūros analizės, empirinis (duomenų rinkimo) ir statistinis (duomenų analizės) tyrimo metodai.

Kokybinis tyrimas yra mišraus tipo, kuriame nagrinėjami su asmenine respondentų patirtimi susijusios probleminės situacijos.

Visas tyrimas suskirstytas į tris etapus. Pirmame etape vyko ruošimasis tyrimui, kurio metu buvo naudojamasi duomenų paieškos sistemomis ( Google, Google Scholar, PubMed,) bei Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje saugoma medžiaga buvo atlikta literatūros analizė, suformuluota tema, nusakytas darbo tikslas ir uždaviniai, sudarytas tyrimo instrumentas – trijų dalių klausimynas (žr.1 priedas).

Antrame etape naudotas kombinuotas empirinis tyrimo metodas – interviu pagal iš anksto parengtą klausimyną.

Trečiame etape buvo taikytas dviejų tipų duomenų analizės metodai:

Pirmojo metodo metu – turinio (content) analizės metodo metu analizuoti interviu metu gauti respondentų atsakymai į anketoje pateiktus klausimus. Augalinės kilmės medžiagų lotyniški pavadinimai pateikiami remiantis O. Ragažinskienės (2005)„Vaistinių augalų enciklopedija“ (29).

Antrojo metodo metu aprašoma statistinė duomenų analizė, kur gauti duomenys statistiškai apdoroti naudojantis Microsoft Office (2016), o skaičiavimai atlikti Excel (2016) ir SPSS (Koreliacijos skaičiavimas programa) 19 versijos statistiniu paketu. Šio metodo pagalba rezultatai pateikti grafiniu būdu.

2.2.

Tyrimo instrumentas

Pagrindinis tyrimo instrumentas – klausimynas (anketa), kurį sudarant remtasi atliktos literatūros analizės dėsningumais ir bendraisiais anketos sudarymo reikalavimais (51). Anketos pagalba apklausta 15 pacientų sergančių opiniu kolitu ir atvykusių Infliksimabo infuzijai į LSMU Kauno klinikų Gastroenterologijos skyrių.

Anketos įvadinėje dalyje, kreipiantis į respondentą, buvo pristatytas tyrimo tikslas, įvardijant panaudojimo sritį bei užtikrintas gautų duomenų anonimiškumas. Trijų dalių klausimynas apibendrintas (žr. 3 lentelėje).

Klausimai respondentams buvo užduodami eilės seka: pirmiausiai naudoti antrosios dalies klausimai, po to – trečiosios dalies klausimai ir galiausiai – pirmosios dalies klausimai. Apklaustiesiems pacientams , nenaudojantiems papildomų priemonių buvo taikyti tik pirmosios ir antrosios dalies klausimai.

3 lentelė. Klausimyno struktūros apibendrinimas

Struktūrinės dalys Klausimų charakteristika

I dalis.

Socialinių –demografinių duomenų apie respondentą

rinkimas.

1, 2, 3 klausimai: uždaro tipo; 4, 5 klausimai: atviro – uždaro tipo.

1 – 5 klausimais identifikuoti amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas, dabartinis užsiėmimas. Tokio tipo klausimai reikalingi norint atlikti palyginamąją analizę tam tikrose respondentų grupėse (pvz., vyrų ir moterų tarpe).

II dalis.

Duomenų apie ligą ir jos eigą gavimas.

6, 7, 8 klausimai: atviro tipo; 8 klausimas: uždaro tipo; 10 klausimas: uždaro – atviro tipo.

Šis klausimų blokas padeda inicijuoti bendradarbiavimą tarp klausiančiojo ir atsakančiojo: 8 klausimu išreikštas susidomėjimas paciento artimaisiais 6 bei 9 – 10 klausimais leidžia priartėti prie paties paciento, nes diskutuojama jam artima tema.

III dalis. Empirinių duomenų

rinkimas.

11, 12, 13, 16, klausimai: uždaro – atviro tipo; 11.1 klausimas: atviro tipo; 14, 15, 17, 18, 19 klausimai: uždaro tipo.

Antrojoje klausimų dalyje įgytas respondento pasitikėjimas trečiosios dalies klausimų pagalba leidžia rinkti duomenis, susijusius su respondentų patirtimi tiriamu klausimu.

Klausimynas interviu metu buvo papildomas naujais klausimai. Tyrimo metu 1, 2, 4, klausimai pagrindiniai – atsižvelgiant į juos plačiau analizuojami rezultatai.

2.3.

Tyrimo planavimas ir tiriamųjų atranka

Buvo pasirinkta tikslinė respondentų grupė - opiniu kolitu sergantys pacientai.

Tyrimas buvo vykdomas centrinėje šalies dalyje – Kaune, Kauno klinikų Gastroenterologijos skyriuje. Visi pacientai turėjo sunkią ligos eigą ir anksčiau buvo vartoję tiek mesalaziną, steroidinius hormonus ar imunomoduliatorius. Šiame tyrime buvo apklausiami atvažiuojantys biologinių vaistų susileisti respondentai. Būtina tyrimo atlikimo sąlyga – gauti įstaigos vadovų sutikimą, todėl buvo

parengtas klausimynas kartu su prašymu leisti atlikti tyrimą buvo teikiamas svarstyti gydytojams, administracijai ir Kauno klinikų vadovybei. Siekiant garantuoti tiriamųjų privatumą bei nepažeisti žmogaus teisių, gautas leidimas Nr. BEC-FF-21 iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro (žr. 2 priedą). Gavus abu sutikimus buvo pradėtas vykdyti tyrimas nuo 2018 metų birželio iki gruodžio mėnesio ( žr. 3 priedą).

Prieš užduodant klausimus respondentams buvo apibūdintos papildomos priemonės, kad tai yra liaudies medicinos priemonės, kurios pagal prigimtį yra augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės priemonės. Tada buvo garsiai perskaitomi anketoje pateikti klausimai ir galimi atsakymų variantai.

Interviu metu kiekvienam respondentui buvo skiriama apytiksliai 1 val. Iš viso buvo apklausta 15 opiniu kolitu sergančių pacientų.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Respondentų pasiskistymas pagal papildomų priemonių naudojimą

Iš užduotų atsakymų į klausimą: ,,Ar naudojate papildomas priemones, greta gydytojo paskirto gydymo?“, visi respondentai (N=15) buvo suskirstyti į dvi grupes:

1. Nenaudojantys papildomų priemonių. Šią grupę sudarė 3 (20 proc.) opiniu kolitu sergantys respondentai: 2 (13 proc.)vyrai, iš kurių 1 (50proc.) turėjo aukštąjį išsilavinimą ir priklausė nuo 35 iki 59 metų amžiaus intervalo kategorijai, o kitas 1 (50 proc.) vidurinį išsilavinimą ir nuo 18 iki 34 metų amžiaus intervalo kategorijoje. Tarp nenaudojančių papildomų priemonių buvo 1 (7 proc.) moteris, turinti aukštąjį išsilavinimą ir priklausanti nuo 18 iki 34 metų amžiaus kategorijai.

2. Naudojantys papildomas priemones. Šioje grupėje lyginant su nenaudojančiais papildomų priemonių buvo dauguma 12 (80 proc.) respondentų. Susumavus rezultatus, ši tiriamųjų respondentų grupė buvo suskirstyta dar į du pogupius:

2.1. Pacientai, nurodę kokias papildomas priemones jie šiuo metu vartoja (kasdien) – 10 (67 proc.). Šį pogrupį sudaro 2 (13 proc.) moterys 35-59 metų amžiaus intervale, iš kurių 1 (10 proc.) moteris turi vidurinį išsilavinimą, o kita 1 (10 proc.) baigus kolegiją. Taip pat 8 (80 proc.) vyrai, iš kurių 3 (38 proc.) intervale nuo 18 iki 34 metų amžiaus ir 5 (63 proc.) intervale nuo 35 iki 59 metų amžiaus. Du vyrai turėjo žemesnį išsilavinimą: 1 (13 proc.) buvo baigęs vidurinę mokyklą, o kitas 1 (13 proc.) vyras – profesinę mokyklą. 2 (25 proc.) vyrai baigę kolegiją ir likę 4 (50 proc.) vyrai turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą.

2.2. Pacientai, anksčiau vartojantys papildomas priemones, tačiau šiuo metu jų nebevartoja. Šiam pogrupiui buvo priskirti 2 (13 proc.) respondentai: 1 (50 proc.) moteris turinti vidurinį

išsilavinimą bei patenkanti nuo 18 iki 34 metų amžiaus intervalą ir 1 (50 proc.) vyras to paties išsilavinimo, tik priskirtas nuo 35 iki 59 metų amžiaus kategorijai.

2 pav. Pacientų (N-15) pasiskirstymas (proc.) pagal papildomų priemonių vartojimą Apibendrinant gautus rezultatus matome, kad papildomas priemones šalia gydytojo paskirto alopatinio gydymo vartojančių respondentų yra žymiai daugiau negu nevartojančių.

Augalinės kilmės medžiagų analizė

Tyrime užfiksuotos devynios rūšys augalų, vartotų opiniu kolitu sergančių pacientų, kurios priklausė septynioms šeimoms: astrinių (Asteraceae) – 9 citavimai (33 proc.), erikinių (Ericaceae) – 1 citavimas (11 proc.), erškėtinių (Rosaceae) – 1 citavimas (11 proc.), lininių (Linaceae) – 1 citavimas (11 proc.), notrelinių (Lamiaceae) – 1 citavimas (11 proc.), salierinių (Apiaceae) – 1 citavimas, žilakrūminių

(Elaeagnaceae) – 1 citavimas (11proc.).

2 pav. Vartojamos vaistinių augalų šeimos (citavimų dažnis N=9), proc.)

0 10 20 30 40 50 60 70

Anksčiau naudoję papildomas priemones, dabar nenaudojantys

Naudojantys papildomas priemones ir jas nurodantys

Visiškai nevartojantys Viso Vyrai Moterys

0 5 10 15 20 25 30 35 Asteraceae Ericaceae Rosaceae Linaceae Lamiaceae Apiaceae Elaeagnaceae

Citavimų dažnis (proc.)

Viena iš populiariausių ir labiausiai minimų šeimų buvo astrinių šeima.

3.2.1.

Asteraceae ir kitų šeimų apžvalga

Tyrime buvo identifikuotos vaistinių augalų šeimos (N=7), astrinių (Asteraceae) (kitaip dar vadinama graižažiedžių (Compositae)) šeima, kuriai priklausė didžiausia dalis augalų rūšių, pasižyminčių skirtingomis vaistinių medžiagų savybėmis.

3 pav. Dažniausiai vartojamos vaistinių augalų rūšys (citavimų dažnis (N=18), proc.)

Respondentų citavimo skaičiumi pralenkė kitas augalų šeimas 9 (33 proc.). Labiausiai cituotos augalų rūšys priklausančios astrinių (Asteraceae) šeimai:

● Vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) – 3 citavimas (34 proc.) ● Kartusis kietis (Artemisia absinthium L.) – 3 citavimai (33 proc.) ● Vaistinė ramunė (Matricaria recutita L.) – 3 citavimai (33 proc.)

Populiariausios augalų rūšys respondentų tarpe yra kartusis kietis, vaistinė ramunė ir vaistinė medetka, surinkę po tris citavimus. Vaistinė medetka – plačiausiai vartojamas ir geriausiai žinomas vaistinis augalas respondentų tarpe. Liaudies medicinoje vartojamas kaip skausmą malšinantis ir priešuždegiminis vaistas. Pirmoje monografijoje paminėtos vaistinė medetka ir vaistinė ramunė.

Nustatytas simptominis virškinimo sutrikimų, pvz., Dispepsijos, epigastrinis gydymas, pilvo pūtimas, sutrikęs virškinimas ir vidurių pūtimas (3, 7, 8, 10, 11, 20, 21) (52). Vaistinės medetkos atitikmenų neradau opiniam kolitui gydyti (53).

Salierinių (Apiaceae) šeima kitaip vadinama (skėtinių (Umbelliferae)) šeimos pavadinimu, kurios tarpe cituojamas paprastasis kmynas – 2 citavimai (11 proc.). Abu šiame tyrime dalyvaujantys

Miškinė sidabražolė 17% Vaistinė ramunė 17% Pelynas 17% Kmynai 11% Pipirmetė 5% Mėlynė 5% Medetkos 17% Šaltalankis 5% Linų sėmenys 6%

respondentai paminėjo, kad užpilą gaminasi patys: kmynų vaisius (sėklas) renka liepos - rugpjūčio mėnesį, ryte (nes mažiau byra). Surinktas sėklas išberia ant paklodės, išdžiovintas sėklas išvalo ir džiovina paskleidę plonu sluoksniu pastogėje. Išdžiovintus vaisius laiko stikliniuose indeliuose.

Iš žilakrūminių (Elaeagnaceae) šeimos paminėtas dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.). Šaltalankio aliejus šiame tyrime buvo pacituotas 1 kartą (6 proc.).

Erikinių (Ericaceae)šeimai priskiriama – mėlynė (Vaccinium myrtillus L.) – 1 citavimas (6 proc.). Opiniu kolitu sergantis respondentas paminėjo, kad viduriuojant jis sukramto apie 25 sudžiovintas uogas, kurias pats ir išsidžiovina kiekvieną vasarą. Išdžiovintos uogos yra geras vaistas nuo diarėjos, kadangi jose esančios rauginės medžiagos slopina uždegiminius procesus ir mažina žarnyno peristaltiką. Tačiau ši puiki uoga turi ir trūkumų (tiksliau mėlynių lapų ir uogų užpilas). Šis užpilas kontraindikuotinas sergant infekciniu viduriavimu. Mėlynių antocianinai sutvirtina kapiliarų sieneles, stabdo kraujavimus (ypač žarnyne), didina organizmo atsparumą ligoms (29).

Farmakopėjose aprašyti naudojimo būdai ir gerai žinomi bei dokumenti ir siūloma vartoti per burną ūminiam viduriavimui ir vietiniam dirginimui ar uždegimui gydyti, burnos ir gerklės gleivinės uždegimams mažinti (20). Taip pat jų naudojimas, aprašytas tradicinėje medicinoje -kapiliarinio pažeidžiamumo, viduriavimo, akių sutrikimų, hemorojus gydymui, žarnyno sutrikimų, odos sutrikimų ir venų nepakankamumo gydymui. Taip pat naudojamas kaip diuretikas (2, 3) (54).

Notrelinių (Lamiaceae) (kitaip dar sutinkamas kaip lūpažiedžių) šeimos vaistingoji augalo rūšis – pipirmetė (Mentha piperita L.) 1 citavimas (6 proc.). PSO monografijoje rasta pipirmetė.

Naudojimas, aprašytas farmakopėjose ir tradicinėse sistemose kaip vaistas šių ligų gydymui: simptominė dispepsija, vidurių pūtimas ir žarnyno kolitas (1, 3, 14, \ t15) (53).

Lininių (Linaceae) šeimos augalas – sėjamasis linas (Linum usitatissimum L.) 1 citavimas (6 proc.).

Erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalas – miškinė sidabražolė (Potentilla erecta (L.) Raeusch.), kuri buvo cituojama tris kartus (17 proc.). Respondentai paminėjo, kad šio augalo šaknis nuoviro pavidalu geria viduriuojant. Šis augalas pasižymi rauginių medžiagų gausa, kurios ne tik slopina rūgimą bei mažina kraujavimą, bet ir gydo opas, kas ir lėmė šio augalo pasirinkimą. Liaudies medicinoje nuo senų laikų miškinės sidabražolės šakniastiebiais gydė viduriavimą, žarnyno uždegimus ir kita.

Šios augalo rūšies PSO augalų monografijose nepavyko aptikti, todėl nerasta ir su opinio kolito gydymu susijusių rekomendacijų atitikmenų.

3.2.2.

Vaistinės augalinės žaliavos ir jų buitiniai paruošimo būdai

4 pav. Vaistinės augalinės žaliavos (citavimų dažnis N=17), proc.)

Paskaičiavus respondentų gautus rezultatus matome, kad dažniausiai naudojamos antžeminės augalo dalys yra žiedai (žiedynai) (35 proc.).Vaisiai (uogos), žolė ir šaknistiebiai surinko vienodą rezultatų skaičių (17-18 proc.) respondentų tarpe. Rečiau minimos augalo dalys: lapai ir sėklos (6 proc.).

5 pav. Buitiniai žaliavų paruošimo būdai (citavimų dažnis (N=15), proc.)

Vienas iš populiariausių augalinių žaliavų paruošimo būdų buvo arbata, kuri sudarė 40 proc. tarp opiniu kolitu sergančių pacientų.

Šakniastiebiai 17% Žiedai, žiedynai 35% Vaisiai (uogos) 18% Sėklos 6% Lapai 6% Žolė 18% Nuoviras 33% Arbata 40% Užpilas 20% Aliejus 7%