LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA FARMACIJOS FAKULTETAS VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA Josif Jermalionok Magistro baigiamasis darbas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

Josif Jermalionok

Magistro baigiamasis darbas

JONAŽOLIŲ SIRUPO MODELIAVIMAS IR KOKYBĖS VERTINIMAS

Darbo vadovai:

Prof. Vitalis Briedis

Doc. Dr. K. Ramanauskienė

KAUNAS

2011 m.

Padėka:

Už suteiktas kokybiškas darbo sąlygas ir materialinę bazę atlikti mokslinį tiriamąjį darbą „

Jonažolių sirupo modeliavimas ir kokybės vertinimas“ dėkoju Vaistų technologijos ir socialinės

farmacijos katedros vedėjui prof. A. Savickui ir visam kolektyvui.

Už konsultacijas ir pasiūlymus rengiant šį mokslinį darbą dėkoju savo darbo vadovams prof. Vitaliui Briedžiui ir doc. dr. Kristinai Ramanauskienei.

Už darbo recenzavimą ir kokybiškas pastabas dėkoju Farmakognozijos katedros prof. V. Januliui.

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5

SANTRAUKA...6

1. ĮVADAS ... 8

1.1. Tyrimo aktualumas ir praktinė reikšmė ... 9

1.2. Tyrimo objektai, tikslas ir uždaviniai ... 9

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

2.1. Paprastosios jonažolės (Hypericum perforatum L.) apibūdinimas. ... 10

2.2. Hypericum perforatum L. istoriniai duomenys. ... 11

2.3. Hypericum perforatum L. cheminė sudėtis. ... 12

2.4. Hypericum perforatum L. gydomosios savybės, preparatai, indikacijos, kontraindikacijos, šalutiniai poveikiai ir panaudojimas medicinoje. ... 13

2.5. Medus. Jo reikšmė gilioje senovėje ir šiandien. ... 15

2.6. Medaus klasifikacija. ... 16

2.7. Medaus cheminė sudėtis. ... 17

2.8. Medaus gydomosios savybės, medicininė vertė ir panaudojimas. ... 18

2.9. Sausųjų jonažolės ekstraktų fenolinių junginių charakteristika. Jų paplitimas augalijos pasaulyje. Farmakologinis poveikis žmogaus organizmui. ... 20

2.10. Sirupai, kaip vaisto forma, jų charakteristika. ... 24

2.11. Sirupų reologinių savybių charakteristika. ... 25

3. EKSPERIMENTINĖ DALIS ... 26

3.1. Tyrimo medžiagos ir aparatūra ... 26

3.2. Tyrimo metodai ... 27

3.2.1.1. Sausųjų jonažolės ekstraktų frakcinės sudėties nustatymas.………...27

3.2.1.2. Sausųjų jonažolės ekstraktų suberiamosios masės nustatymas...………….…27

3.2.1.3. Sausųjų jonažolės ekstraktų birumo ir kūgio kampo nustatymas.………....28

3.2.1.4. Sausųjų jonažolės ekstraktų Carr’s indekso ir Hausner santykio rodiklių nustatymas.………..…………29

3.2.1.5. Drėgmės nustatymas.………30

3.2.2. Sausųjų jonažolės ekstraktų veikliųjų medžiagų ir tirpumo tyrimas. Suminio fenolinių junginių kiekio nustatymas.………..………....30

3.2.4. Sirupų juslinių savybių tyrimas.………...…31

3.2.5. Medaus ir cukraus sirupų reologinių charakteristikų nustatymas.………..31

4. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 32

4.1.1.1. Frakcinės sudėties nustatymas. ... 32

4.1.1.2. Suberiamosios masės nustatymas. ... 33

4.1.1.3. Birumo ir kūgio kampo nustatymas. ... 34

4.1.1.4. Carr’s indekso ir Hausner santykio rodikliai. ... 36

4.1.1.5. Drėgmės nustatymas. ... 37

4.2.2. Medaus sirupų juslinių savybių tyrimas ... 38

4.2.3. Jonažolių sirupo technologijos parinkimas ir kokybės vertinimas... 38

4.2.4. Sirupų reologinių charakteristikų nustatymas. ... 40

5. IŠVADOS ... 43

SANTRUMPOS

ºC – temperatūra, išreikšta Celsijaus laipsniu. Nr. – numeris proc. – procentai V/V – koncentracija pagal tūrį pvz. – pavyzdžiui arab. – arabiškai lot. – lotyniškai angl. – angliškai vok. – vokiškai

mPa*s – mili Paskalis per sekundę prieš m.e. – prieš mūsų erą

a. – amžius

SANTRAUKA

Šio darbo tikslas – sumodeliuoti jonažolių sirupą ir įvertinti jo kokybę.

Tyrimo objektas – veiklioji medžiaga (sausas jonažolių ekstraktas) ir vaisto forma - jonažolių

sirupas.

Tyrimo uždaviniai: ištirti skirtingų gamintojų veikliosios medžiagos, sausojo jonažolių ekstrakto, technologines savybes ir atrinkti tinkamą jonažolių sirupo modeliavimui; pagaminti medaus sirupus, naudojant skirtingos biologinės kilmės žaliavą ir įvertinti jų kokybę, tiriant reologines bei juslines savybes; pagaminti medaus sirupus ir įvertinti žaliavos biologinės kilmės įtaką jų juslinėms savybėms; pritaikyti technologiją veikliosios medžiagos įvedimui į pasirinktą sirupo bazę; įvertinti jonažolių sirupo kokybę, remiantis reologinių charakteristikų tyrimais.

Tyrimų rezultatai parodė, kad skirtingų gamintojų sausieji jonažolių ekstratai pasižymi nevienodomis technologinėmis savybėmis: smulkiausia frakcinė sudėtis ekstrakto N4, tačiau šio ekstrakto drėgmė netenkina sausiems ekstraktam keliamų reikalavimų; puikiu birumu pagal tirtus kriterijus pasižymi ekstraktai N1 ir N2, o geru birumu ekstraktai N3 ir N4. Juslinių savybių tyrimų rezultatai parodė, kad medaus biologinė kilmė daro įtaką medaus sirupų kokybei: grikių sirupas pasižymi nepriimtinomis juslinėmis savybėmis, o liepų miško ir rapsų medaus sirupai – priimtinomis savybėmis. Remiantis juslinių savybių tyrimų rezultatais, sirupo gamyboje, kaip žaliavą tinka naudoti monoflorinį ir poliflorinį medų, išskyrus grikių - dėl nustatytų neigiamų juslinių savybių. Tyrimų rezultatai parodė, kad gaminant jonažolių sirupą, tikslinga veikliąją medžiagą ištirpinti sirupe, šildant ne aukštesnėje nei 40 ºC temperatūroje, nes taip sutrumpėja gamybos procesas. Medaus, cukraus bei medaus ir cukraus sirupų reologinių charakteristikų tyrimas parodė, kad kylant temperatūrai nuo 20 ºC iki 50 ºC, sirupų konsistencija tirštėja, tačiau įterpus jonažolės ekstraktą į medaus sirupą, jonažolių medaus sirupas tampa skystesnės konsistencijos. Remiantis tyrimo rezultatais ir literatūros duomenimis, parinkta jonažolių medaus sirupo sudėtis:

Sausojo jonažolių ekstrakto 1 g Etanolio 90 proc. 2 g

SUMMARY

The aim of this paper is to simulate syrup made of St. John’s Wort and evaluate its quality.

The study object is focused on the active substance (St. John’s Wort dry extract) and its

pharmaceutical form – St. John’s Wort syrup.

Objectives of the study are the following: to explore technological characteristics and select

appropriate St. John’s Wort for simulation of syrup from the active substance i.e. St John’s Wort dry extract of different manufacturers; to produce honey syrup using raw materials different biologically and assess their quality by testing rheological and organoleptic properties; to produce honey syrup and evaluate influence of biological origin of the raw material on organoleptic properties; to adapt the technology for the active substance introduction into the selected base of syrup; to evaluate the quality of St. John’s Wort syrup on the basis of rheological characterization tests.

The study showed that St. John’s Wort dry extracts of different manufacturers have different technological properties: the smallest fractional composition of the extract N4, but this does not meet the requirements for dry extracts moisture level; according to the criteria used for surveying extracts excellent flowability is assigned for extracts N1 and N2, and a good cohesiveness of N3 and N4

extracts. Organoleptic test showed that the biological origin of the honey influences the quality of the honey syrup: the buckwheat syrup bears unacceptable organoleptic characteristics, while lime-wood and rape honey syrups combine acceptable properties. On the basis of organoleptic test results in production of syrup as a raw material suitable for use are monofloral and polifloral honeys, with the exception of buckwheat because of the imposition of negative organoleptic characteristics. The study showed that during the production process of St. John’s Wort syrup, it is affective to dissolve the active substance in syrup by heating up to 40oC, so as to shorten the manufacturing process. The test of rheological characteristics of honey, sugar and honey and sugar syrups showed that the rise in temperature from 20 oC to 50 oC effects the consistency of syrup – it thickens, but the insertion of St. John’s Wort extract to honey syrup, honey syrup becomes of more fluid consistency. On the basis of test results and literature references, St. John’s Wort honey syrup composition was selected as follows:

St. John’s Wort dry extract 1 g Ethanol 90 per cent 2 g

1. ĮVADAS

Gydomosios žolės – vieni iš seniausių, efektyviausių ir iki šiol plačiai paplitusių mūsų gyvenime gydymo ir profilaktikos priemonių. Indų tradicinėje medicinoje Ajurvedoje, kurios mokslų pagrindai atsirado prieš daugiau nei 5000 tūkstančius metų, vaistiniai augalai vadinami „medhya

rasayanas“, kas išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „intelekto arba pažinimo atjaunėjimas“

(„medhya“ – intelektas, pažinimas, „rasayana“ – atjaunėjimas). Žinios, kad vaistiniai augalai pasižymi vertingomis gydomosiomis savybėmis nuo įvairiausių susirgimų ir negalavimų, šiandien skatina vis daugiau žmonių vartoti vaistinius augalus, kurių gydomąja galia pasitikėjo dar mūsų protėviai [20].

Nerimas, įtampa, depresija, miego, nuotaikos, elgesio sutrikimai, padidėjęs dirglumas ir nervų sistemos sutrikimai labai paplitę mūsų visuomenėje. Oficialiais PSO duomenimis, pasaulyje apie 1500 milijonų žmonių serga psichikos sutrikimais – 1/3 serga daugiau nei vienu sutrikimu, ¾ gyvena išsivysčiusiose šalyse. Nuolat daugėja psichikos sveikatos problemų rizikos veiksnių [8]. Kai kurie žmonės atsisako gerinti savo sveikatą „sintetiniais“ vaistais dėl jų galimo šalutinio poveikio, blogo toleravimo, galimos sąveikos su kitais vaistiniais preparatais ir pan., nes tokie vaistų padariniai blogina žmogaus gyvenimo kokybę ar netgi priverčia jį atsisakyti nuo terapijos. Dėl šių priežasčių visą laiką ieškoma alternatyvių, natūralių priemonių sveikatos gydymui ar profilaktikai, kuriose pakankamas efektyvumas susiderintų su geru toleravimu [22]. Štai kodėl šiandien vis labiau didėja gydomųjų žolių paklausa.

Modeliuojant farmacinį preparatą, kaip nervų sistemos ligoms profilaktinę, bei prevencinę priemonę, populiari gydomoji žolė – paprastoji jonažolė. Jau nuo senų laikų paprastąją jonažolę žmonės naudojo stiprinti nervų sistemą. Šiandien šis vaistinis augalas dažnai vadinamas augalu „devyniasdešimt devynioms ligoms“ gydyti, drauge ir „natūraliu antidepresantu“, kadangi šalina depresijos simptomus, nerimą, baimę, įtampą bei plačiai taikomas nuo šių negalavimų liaudies ir tradicinėje medicinoje [21].

Suprantama, kodėl šiuolaikinė farmacijos pažanga skatina domėtis tiek įvairių pasaulio mokslininkų, tiek eilinio žmogaus augaliniais farmaciniais preparatais bei fitoterpija, siekiant sukurti modernų, prieinamą „auksinį standartą“ mūsų sveikatai stiprinti, gydyti bei puoselėti.

1.1. Tyrimo aktualumas ir praktinė reikšmė.

Visame pasaulyje padidėjęs susidomėjimas paprastąja jonažole kaip gydomąja žole išvystė kruopščius šio augalo kokybės tyrimus. Atlikti moksliniai tyrimai, Lietuvoje ir kitose šalyse, skatina jonažolės ekstraktų pritaikymą, kaip veikliosios medžiagos, farmacinių preparatų modeliavime. Esant plačiam sausųjų jonažolės ekstraktų asortimentui, aktualu ištirti skirtingų gamintojų ekstraktų technologines charakteristikas ir įvertinti jų daromą įtaką gaminamo skystojo preparto – sirupo kokybei. Kadangi modeliuojamas preparatas yra, kaip prevencinė priemonė, todėl yra svarbu įvertinti sirupo bazės įtaką juslinėms savybėms. Tikslinga panaudoti sirupo gamybai medų, kuris pasižymi teigiamomis juslinėmis savybėmis ir yra vienas iš seniausiai žinomų natūralių saldiklių. Pagamintas jonažolių sirupas yra tinkamas, kaip profilaktinė ir prevencinė priemonė, kasdieniam vartojimui, šalinti nerimą, baimę, įtampą, įveikti kasdienes stresines situacijas, tai yra labai aktualu ir turi praktinę reikšmę mūsų šiuolaikinėje visuomenėje.

1.2. Tyrimo objektai, tikslas ir uždaviniai.

Tyrimo objektai:

- veiklioji medžiaga (sausas jonažolių ekstraktas); - vaisto forma – jonažolių sirupas.

Tyrimo tikslas:

Sumodeliuoti jonažolių sirupą ir įvertinti jo kokybę.

Tyrimo uždaviniai:

1. Ištirti skirtingų gamintojų veikliosios medžiagos, sausojo jonažolių ekstrakto, technologines savybes ir atrinkti tinkamą jonažolių sirupo modeliavimui.

2. Pagaminti medaus sirupus, naudojant skirtingos biologinės kilmės žaliavą ir įvertinti jų kokybę, tiriant reologines bei juslines savybes.

3. Pritaikyti technologiją veikliosios medžiagos įvedimui į pasirinktą sirupo bazę. 4. Įvertinti jonažolių sirupo kokybę, remiantis reologinių charakteristikų tyrimais.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Paprastosios jonažolės (Hypericum perforatum L.) apibūdinimas.

Šis šlaituose, dykvietėse, palaukėse, pakrūmėse, retuose miškuose ir pamiškėse, ant kalvų ir pievose augantis žolinis augalas yra jonažolinių šeimos Hypericaceae atstovas (gr. „hypo“ – virš, „erica“ – viržis, ir „perforatum“ – skylėtas, nes žiūrint į augalą prieš saulę, lapuose išryškėja liaukiniai taškeliai). Jonažolė turi daug gražių liaudiškų pavadinimų: laurinžolė, raudonukė, brandažolė, joniukas, kiaurinės, marijažolė, kraujažolė. Senovės Rusijos žiniuoniai jonažolę vadindavo švento Jono žole, nes augalo žydėjimas sutampa su Joninėmis, arba Jono krauju, nes trinant sėklas ir žiedus ant pirštų lieka raudonos sultys, primenančios kraują [4, 19, 23, 31].

Paprastoji jonažolė (lot. Hypericum perforatum, angl. St John's wort, vok. Echtes

Johanniskraut) – daugiametis, žolinis, iki 100 cm aukščio, su plonu, stačiu, į viršūnę gausiai šakotu,

dvibriauniu pilku stiebu augalas. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški arba linijiški, bekočiai, lygiakraščiai, 1–3 cm ilgio, 0,5–1 cm pločio, turintys liaukelių. Žiedai geltonai auksiniai, su penkiais žiedlaiškiais, sutelkti skėtiškose kekėse – stiebų ir šakų viršūnėse, vainiklapių kraštuose su tamsiais taškeliais. Taurėlapiai siauri, lancentiški. Vaisius – pailgai kiaušiniška, tamsiai ruda trilizdė dėžutė. Sėklos smulkiai akytos, rudos spalvos, sunoksta liepos – rugsėjo mėnesiais. Dauginasi paprastoji jonažolė šakniastiebiais ir sėklomis, kurių vienas augalas užaugina iki 16 tūkstančių. Įsikuria įvairios mechaninės sudėties, neutralios arba šarminės reakcijos, karbonatų turinčiuose dirvožemiuose. Svarbu, kad jis nebūtų labai sausas. Augalas gausiai žydi visą vasarą – nuo birželio iki rugpjūčio vidurio. Pavieniai atžėlę nušienauti augalai – iki rugsėjo vidurio [2, 4, 7, 10, 14, 15, 19, 23, 24, 25, 29, 33].

Vaistinei žaliavai renkama viršutinė žydinčios jonažolės dalis (30 cm) su lapais ir žiedais (Herba Hyperici). Žolė pjaunama prieš pat žydėjimą (birželį) arba žydėjimo metu ir nedelsiant džiovinama (nes krūvose greit kaista ir pajuosta) gerai perpučiamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje, pavėsyje arba džiovyklose 35 – 40 ºC temperatūroje išklojus 5 – 7 cm sluoksniu. Džiovinta žaliava kvepia balzamu, yra kartoko, šiek tiek sutraukiančio, dervingo skonio. Išdžiūvusios viršūnėlės turi būti žalios, su geltonais žiedais. Iš 100 kg šviežios žolės gaunama apie 22 – 23 kg sausos. Tinka vartoti 1 – 2 metus [15, 22, 24, 28].

Paplitusi paprastoji jonažolė Vidurio Europoje, Balkanuose, Rusijoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Irane, Indijos Himalajuose, Mongolijoje, Kinijoje, Japonijoje, Vakarų ir Rytų Sibire. Šiaurės

Amerikoje užneštinė. Lietuvoje paprastoji jonažolė dažna, didesni plotai yra Šilalės, Ignalinos, Alytaus, Biržų ir Švenčionių rajonuose [22].

2.2. Hypericum perforatum L. istoriniai duomenys.

Jau gilioje senovėje žmonės vertino ir plačiai naudojo šį vaistinį augalą įvairiems tikslams. Jonažolė minima daugelyje senovinių gydymo knygų, pvz., graikiškas augalo pavadinimas

hypericon aptinkamas Hipokrato, Plinijaus ir Dioskarido raštuose. Daugelis jonažolę laikė vienu iš

žymiausių gydomųjų vaistinių augalų žemėje. Abu Alis Ibn Sina (980-1037 m.), Vakaruose žinomas kaip Avicena – Vidurinės Azijos gydytojas ir filosofas (XII a.), jonažole malšino skausmus, skatino šlapimo išsiskyrimą, gydė žaizdas, piktybinius auglius. Taip pat rekomendavo jonažolę kaip vaistą nuo „vietinio nervo uždegimo“ [14, 21].

Paracelsus (1493-1541m.) – viduramžių šveicarų gydytojas ir filosofas labai vertino jonažolę ir jos gydomąją galią. Jis pagarbiai kalbėjo apie jonažolę, manė, kad žydinčią jonažolę reikėtų nešioti ne tik užsikišus už beretės juostelės, bet ir priglaudus prie krūtinės, rankose, naktį pasidėti po pagalve, nes Dievas į šią žolelę įdėjęs didelę paslaptį. Taip pat siūlė šią žolę žaizdoms gydyti [23].

XVII a. įvairių kraštų pirkliai ir keliautojai atveždavo jonažolę iš tolimojo Sibiro. Taip ji – didžiausia vertybė ir retenybė – pasiekdavo tas rankas, kurios pasitikėjo jos gydomosiomis savybėmis ir jas vertino. Garsus botanikas ir memuaristas A. Bolotovas (XVIII a.) jonažolės pritaikimą apibūdino taip: „nieko negali būti geresnio, kaip dėti šios žolės pavilgas su vynu ar actu, distiliuotu jonažolės vandeniu, sultimis, ypač teptis jos sėklų aliejumi...nes ji – valantis ir gaivinantis vaistas esant visiems vidiniams ir išoriniams pažeidimams, todėl ji ir vartojama kaip viena svarbiausių sudedamųjų dalių gaminant daugumą balzamų nuo žaizdų “ [2, 7].

Įdomu, kad jonažolę laikė ne tik gydomuoju, bet ir stebuklinguoju augalu. Tikėta, kad jonažolė turi galią apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Tai paaiškina kodėl antikos laikais romėnai ir graikai dėjo jonažolę ant dievų skulptūrų, siekdami juos apsaugoti nuo naktinių tamsiųjų dvasių. Taip pat jonažolės žolę įdėdavo į pagalves ar čiužinius, kimšdami juos šiaudais, kad miegas būtų gilesnis ir sveikesnis bei iki pat ryto sapnuotų gerus sapnus. O viduramžiais jonažolė įeidavo į žymiojo „riteriško eliksyro“ sudėtį, nes buvo manoma, kad augalas apvalo ne tik kūną, bet ir sielą [46].

Įvairių šalių tautose yra padavimų, kad jonažolė turi ypatingą gydomąją ir stebuklingą galią jei ji surinkta Joninės šventės išvakarėse. Tarp kitko šis padavimas turi mokslinį paaiškinimą. Birželio pabaigoje – liepos pradžioje prasideda gausus jonažolės žydėjimas, ir šiuo laiku antžeminėje augalo dalyje susikaupia didžiausias veikliųjų medžiagų kiekis [16].

Suprantama, kodėl praeities gydytojai sakydavo : „Kaip be miltų negalima iškepti duonos, taip be jonažolės negalima išgydyti daugelio žmonių ir gyvulių ligų“.

Taigi jonažolė jau nuo senų laikų buvo vertinama ir plačiai vartojama tiek tarp eilinių žmonių, tiek tarp pirmųjų žmonijos istorijoje profesionalių gydytojų.

2.3. Hypericum perforatum L. cheminė sudėtis.

Paprastosios jonažolės vaistinėje žolėje yra daug įvairių veikliųjų medžiagų . Tokia gausi cheminė sudėtis leidžia plačiai vartoti šį augalą medicinoje, kosmetikoje, maisto pramonėje, kulinarijoje, o liaudies medicinoje paprastoji jonažolė labai plačiai vartojama kaip vaistas „devyniasdešimt devynioms ligoms“ gydyti.

Paprastosios jonažolės žolėje aptinkama: • Rauginių medžiagų 10 – 15 proc.; • Polisacharidų 5,19 proc.;

• Mineralinių medžiagų 4,52 proc.; • Organinių rūgščių 3,57 proc.;

• Antrachinonų 0,05 – 3 proc. hipericino, pseudohipericino, izo-protohipericino; • Antibiotiko savybėmis pasižyminčio hiperforino iki 3 proc.;

• Flavonoidų iki 4 proc., iš jų hiperino (hiperozido) iki 1,8 proc., rutino 0,71 proc., kvercetino iki 0,52 proc., izokverticino 1,19 proc.;

• Eterinio aliejaus nuo 0,1 iki 1 proc., į kurio sudėtį įeina terpenai, seskviterpenai, izovalerijono rūgšties esteriai;

• Glikozidų 0,5 proc.;

• Dažinių medžiagų iki 0,4 proc.;

• Vitamimų – C (askorbo rūgšties), E (tokoferolio), PP (nikotino rūgšties), karotino, iš kurio organizme susidaro vitaminas A (retinolis) iki 55 proc., cholino;

• Fenolkarboninių rūgščių – 0,1 proc. kavos, chlorogeno rūgšties, taip pat kumarinų; • Karčiųjų medžiagų 0,05 – 0,3 proc.;

• Saponinų.

2.4. Hypericum perforatum L. gydomosios savybės, preparatai, indikacijos,

kontraindikacijos, šalutiniai poveikiai ir panaudojimas medicinoje.

Paprastosios jonažolės gydomosios savybės lemiamos jos chemine sudėtimi. Jonažolės žolė turi skirtingus sudėtinius biologiškai aktyvius junginius ir pasižymi įvairiapusėmis farmakologinėmis savybėmis. Šiandien sukurta nemažai vaistinių preparatų, vaistažolių mišinių ir maisto papildų turinčių savo sudėtyje jonažolės. Tokie farmaciniai preparatai pasižymi sutraukiančiomis, antiseptinėmis, baktericidinėmis, antivirusinėmis, spazmolitinėmis, priešuždegiminėmis, audinių regeneraciją stimuliuojančiomis, tulžies ir šlapimo išsiskyrimą skatinančiomis savybėmis. Taip pat pagreitina filtravimo inskstuose procesą, gerina veninio kraujo apytaką, vidaus organų kraujotaką, stiprina kapiliarų sieneles. Farmacijoje iš paprastosios jonažolės žolės gaminami daugelis galeninių preparatų, skirtų vartoti tiek per os, tiek išoriškai – ekstraktai, arbatos, tinktūros, aliejai [5, 29, 32].

Plačiai jonažolės preparatais gydomos virškinimo sistemos ligos – skrandžio, plonojo, storojo žarnyno gleivinės uždegimai, opaligė, gastritas, viduriavimas; taip pat plaučių, širdies, tulžies, šlapimo pūslės, insktų, kepenų ligos, naktinis šlapinimasis į lovą, hemorojus, podagra, tuberkuliozė. Jonažolės nuoviru skalaujama burna esant gingivitui, stomatitui, blogam burnos kvapui; o išoriškai, užpilu arba nuoviru, gydomi nosies ir ryklės gleivinės uždegimai, odos nudegimai, pažeidimai, furunkulai. Jonažolės kompresai dedami ant nudegimų, žaizdų ir kitų pažeistų odos vietų. Taip naikinami mikrobai, regeneruojamos pažeistos organizmo ląstelės, gydomos žaizdos [10, 24, 21, 29, 46].

Jonažolės preparatai vartojami gydant nervų sistemos ligas – neuralgiją, neurozes, depresiją, nerimą, baimę, įtampą, nuovargį, irzlumą, miego sutrikimą, išsekus organizmui. Stebimas medžiagų apykaitą skatinantis, savijautą gerinantis, nervus raminantis šitų preparatų poveikis. Gydant šiuos negalavimus galima gerti vaistažoles, kurių sudėtyje yra jonažolės, arba vartoti vaistinius preparatus, paruoštus jonažolės pagrindu. Šiandien tokių vaistinių preparatų yra gana nemažai ne tik išsivysčiusiose šalyse, bet ir Lietuvoje :

• Aromatinis vaistažolių mišinys (Švenčionių vaistažolės), kurio sudėtyje,

išskyrus jonažolę, taip pat yra erškėčių, kmynų, čiobrelių, pipirmėčių žaliavų.

• Cesradyston® 200 kapsulės (Cesra), turinčios pagal hipericiną standartizuoto

jonažolės žolės sausojo ekstrakto (vienoje kapsulėje yra 200 mg sausojo standartizuoto jonažolės žolės ekstrakto, kurio sudėtyje yra 0,24 mg standartizuoto hipericino).

• Diges-Tonic tinktūra (Herbapol Crackow), kurios sudėtyje tarp kitų žolinių

• Helarium® Hypericumm cukrumi dengtos tabletės (Bionorica), vienoje tabletėje yra 285 mg sausojo jonažolių žolės ekstrakto.

• Jonažolių tinktūra 1:5 (Korio laboratorija).

• Klosterfrau Hypericum (Klosterfrau), vienoje tabletėje yra 140 mg sausojo

jonažolių žolės ekstrakto.

• Laif dengtos tabletės (Klocke Pharma), vienoje tabletėje yra 612 mg sausojo

jonažolių žolės ekstrakto.

• Melisal sirupas (Herbapol Wroclaw), 100 g yra 10 g skystojo ekstrakto (1:1),

pagaminto iš 15 g jonažolių žolės ir kitų vaistinių augalų.

• Raminanti tinktūra (Korio laboratorija), kurios sudėtyje yra jonažolės žolės,

valerijonų šaknų su šakniastiebiais, apynių spurgų santykiu 1:1:1,5.

• Sanhelios Bornin Johanniskraut CC dražetės (Borner), dražetėje yra 200 mg

sausojo jonažolių ekstrakto.

• Smulkinta jonažolių žolė (Švenčionių vaistažolės).

• Tinktūra Neuroventralis 1, Neuroventralis 1, 1000 ml turinčios atitinkamai 66,66 g ir 80 g jonažolių žolės.

• „Trejos devynerios“ ekstraktas (Pharmcos), 1 ml ekstrakte yra 6 mg jonažolės

žolės ir kitų vaistinių augalų.

• Urilanas® želatininės kapsulės (Bional), kapsulėje yra 75 mg jonažolių

ekstrakto ir kitų sudedamųjų dalių.

• Vaistažolių arbata „Jonažolių žolė“ (Acorus Calamus).

• Vaistažolių arbata „Jonažolių žolė“ smulkinta (A. Karvelio terapijos-fitoterapijos įmonė).

Visi išvardinti vaistiniai preparatai ir vaistažolės savo sudėtyje turi jonažolę – arba gryną arba kombinuotą su kitais vaistiniais augalais ir sėkmingai gali būti vartojami įvairiems aukščiau išvardintiems negalavimams gydyti [17].

Jonažolės preparatai vartojami ne ilgiau 4 savaičių, paskui, po 3 savaičių pertraukos gydymas gali būti kartojamas [21].

Svarbu pažymėti, kad jonažolėje esanti medžiaga hipericinas pasižymi fotosensibilizuojančiomis savybėmis – padidina organizmo jautrumą ultravioletiniams saulės spinduliams. Tai gali sukelti odos paraudimą, uždegimą, o jautriems žmonėsms oda gali nudegti net tada, kai ant jos patenka jonažolės sulčių. Todėl vartojant jonažolės preparatus reikia vengti tiesioginių saulės spindulių – kaitintis saulėje, o dirbantiems radiologinėse laboratorijose, ultravioletinių spindulių aplinkoje ar aukštoje (didesnėje nei 25 ºC ) temperatūroje patartina visai

nevartoti jonažolės preparatų. Taip pat jonažolės preparatai kontraindikuotini vartojant digoksiną, coklosporiną, teofiliną ir nėštumo metu, o skiriant paprastosios jonažolės ekstraktą su antikoaguliantais, geriamaisiais kontraceptikais, priešvirusiniais vaistais, gali sumažėti šių vaistų koncentracija kraujo plazmoje [10, 21, 25] .

Taigi šiandien paprastoji jonažolė tampa vienu iš svarbiausių, itin vertinamu vaistiniu augalu, plačiai taikomu šiuolaikinėje visuomenėje.

2.5. Medus. Jo reikšmė gilioje senovėje ir šiandien.

Medus (lot. mel, angl. honey, vok. honig) – vienas iš seniausių natūralių produktų žinomų žmonijai. Ankstyvoji bitininkystės – bičių auginimo, kuri atneštų medų, praktika datuojama apie 700 m. prieš m.e. Šis iš augalų žieduose esančio nektaro arba lipčiaus bičių (Apis mellifera) gaminamas produktas yra saldi, malonaus kvapo, saldaus arba truputį kartaus skonio, įvairių antspalvių – nuo skaidrios bespalvės iki tamsiai geltonos, rudos arba rausvos spalvos, skystos arba tirštos konsistencijos medžiaga, kurią bitės supila į korius, kur ji subręsta ir virsta tikru bičių medumi. Medus jau nuo senų laikų labai vertinamas dėl savo unikalių savybių [3].

Senovės kinų farmakopėjoje rašoma, kad medus turi teigiamą įtaką žmogaus organizmui – gali malšinti troškulį, slopinti skausmą ir net pratęsti žmogaus gyvenimą. Avicena apie medų sakė: „Jei nori išlaikyti jaunystę, būtinai valgyk medų“. Galenas buvo įsitikinęs, kad medus gerina virškiniamą. Hipokratas, „medicinos tėvas“, nurodė, kad medus žmonėms teikia didelę reikšmę. Gydytojas ypač pabrėžė medaus šlapimą varančias ir atsikosėjimą lengvinančias savybes. Pitagoras savo raštuose apie medų rašė, kad jis pasižymi aukštomis ir įvairiapusėmis gydomosiomis savybėmis. Dioskoridas apie 2000 metus atgal savo žymiajame veikale „Materia medica“ (kuris buvo skaitomas pagrindine medicinos farmakopėja) rašė apie medaus panaudojimą virškinimo sistemos sutrikimams, žaizdoms gydyti [3, 49].

Senojoje Graikijoje ir Romoje medų laikė raminančia priemone. Jį rekomendavo valgyti nakčiai esant nemigai. O senajame Egipte medų vertino kaip vieną iš brangiausių maisto produktų. Iki mūsų dienų yra išsaugoti per kasinėjimus rasti egiptiečių piešiniai ir hieroglifai, liudijantys apie medaus naudojimą ir laikymą. Jį naudojo esant kepenų ir tulžies pūslės susirgimams, akių ligų ir žaizdų gydymui. Induistai vartojo medų net kaip antidotą – priešnuodį prieš mineralinės, augalinės ir gyvūninės kilmės nuodus. O senovės vikingai valgydavo medų kartu su bičių duona – šiandien žinoma kaip vikingų ambrozija, ir taip sėmėsi jėgų prieš išvykstant į tolimas keliones jūromis. Ispanijoje Suevas de La Arana oloje rasti paleolito epochos piešiniai, vaizduojantys žmogų,

kopinėjantį iš drėvės medų. Ne vieną kartą apie medų minima senovės žydų kultūros raštijos paminkluose [49].

Medų žmonės naudojo ne tik medicinoje gydymo tikslams. Šis vertingas produktas rado savo platų pritaikymą kosmetologijoje, maisto pramonėje, kulinarijoje. Pvz., Indijoje medumi konservavo vaisius, saldino kulinarijos gaminius. Iki XVI a., kada ispanai atvežė į Europą cukrų, medus buvo pagrindinis saldumynų šaltinis Europos kulinarijoje [49].

Šiandien daugelyje šalių vis populiarėja apiterapija (lot. apis – bitė ir gr. therapeia – gydymas). Žinoma nemažai bičių produktais gydymo ir profilaktikos metodų, drauge ir medumi nuo įvairiausių susirgimų ir negalavimų. O kosmetologijoje, maisto pramonėje, mityboje bei buityje medus tapo neatsiejama šių sričių dalis. Taigi medus nuo gilios senovės ir iki šios dienos neprarado savo unikalios vertės ir reikšmės mūsų gyvenime.

2.6. Medaus klasifikacija.

Medus gali būti skirstomas:

• pagal kilmę – į žiedų, liepčiaus ir mišrų medų.

Žiedų medus gaunamas, kai bitės renka ir perdirba augalų žiedų nektarą. Toks medus gali būti skirstomas į vienarūšį arba monoflorinį medų, kai bitės suneša medų iš vienos rūšies augalų žiedų nektaro (meduje būna 45 – 50 proc. vieno augalo žiedadulkių), ir į daugiarūšį arba poliflorinį, kai bitės suneša medų iš skirtingos rūšies augalų žiedų nektaro. Monoflorinio medaus pavyzdys – liepų, dobilų, grikių medus, poliflorinio – kalnų, pievų medus. Liepčiaus medus gaunamas iš augalus mintančių vabzdžių išskyrų, kurios lieka ant augalų lapų ar stiebų.

• pagal konsistenciją – skystas ir susikristalizavęsmedus.

Medaus konsistencija priklauso nuo medaus cheminės sudėties, jame esančio vandens kiekio, laikymo trukmės, sąlygų, brandumo, iš dalies nuo medų supančio oro temperatūros. Skystas medus gali būti įvairaus klampumo laipsnio. Paprastai iki 10 savaičių šviežias medus yra skystas. Paskui vyksta natūralus medaus procesas – kristalizacija, kai padidėja medaus klampa ir medus iš skystos konsistencijos pereina į labiau kietą, kristalinę būklę neprarandant savo vertingų savybių. Kristalai gali būti visai nepastebimi (medus yra vientisos masės „kremas – medus“) arba pastebimi – iki 0,5 mm (smulkiai grūdėtas medus) ir didesni už 0,5 mm (stambiai grūdėtas medus).

• pagal spalvą, skaidrumą, skonį ir kvapą, t.y., pagal medaus organoleptines savybes

Pagal spalvą medų skirsto į šviesų ir tamsų su daugybe pereinamųjų atspalvių. Medus surinktas iš dobilų, baltųjų akacijų, aviečių žiedų būna bespalvis, iš saulėgrąžų, liepų, šalavijų, gluosnių žiedų – gintarinės spalvos, iš grikių, viržių, miško augalų žiedų – tamsiai geltonos spalvos. Medaus spalva

iš esmės priklauso nuo augalų žiedų nektare esančių dažomųjų medžiagų kilmės, taip pat nuo medaus kilmės, surinkimo laiko ir augančių medingų augalų vietos [5, 49, 50].

Natūralus medus paprastai yra malonaus, saldaus skonio. Medaus saldumas priklauso nuo angliavandenių koncentracijos ir jų rūšies. Geriausiomis pagal skonio savybes laikomi tokios medaus rūšys kaip liepų, baltųjų akacijų, aviečių, gluosnių ir kt., prastesnėmis – eukaliptų, viržių ir lipčiaus medaus. Kai kurios medų rūšys turi būdingą kartumą – pvz., ievų, kaštonų, lipčiaus, kuris gali būti pakankamai stiprus.

Medaus kvapas lemiamas jame esančių aromatinių medžiagų (eterinių aliejų) kompleksu. Kiekviena medaus rūšis turi specifinį, tik jam būdingą žiedų nektaro aromatą. Įtakos turi ir meduje esančios priemaišos, medaus laikymo sąlygos. Ypatingai maloniu aromatu pasižymi akacijų, liepų, aviečių žiedų medus [49, 50].

2.7. Medaus cheminė sudėtis.

Kiekvienos medaus rūšies cheminė sudėtis yra skirtinga ir priklauso nuo medingo augalo rūšies, nuo kurio buvo surinktas nektaras, dirvos ir klimato sąlygų.

Medaus cheminė sudėtis:

• Angliavandeniai – daugiausia gliukozė (35 – 37 proc.) ir fruktozė (39 – 41 proc.), maltozė (4 – 6 proc.), kurie greitai atstato organizme esantį energijos deficitą, kuris atsiranda dėl fizinių krūvių. Po kelių minučių pavartota medaus gliukozė jau aptinkama kraujyje, tuo tarpu fruktozė kaupiasi kepenyse glikogeno pavidalu, kuris esant reikalui virsta gliukoze.

• Azotą turinčios medžiagos: 1. Baltymai 0,3 – 3,3 proc.

2. Fermentai –amilzė, peroksidazė, katalazė, invertazė, glikogenazė, diastazė ir kt.;

3. Aminorūgštys – alaninas, argininas, asparagimo, gliutamo rūgštys, fenilalaninas, lizinas, leucinas, tirozinas, treoninas, triptofanas, metionias ir kt. Aminorūgštys su medaus monosacharidais turi savybę sudaryti tamsių antspalvių junginius– melanoidinus.

4. Kai kurie alkaloidai.

• Mineralinės medžiagos – kalcio, magnio, natrio, geležies, jodo, sieros, chloro, fosforo ir kt. druskos; taip pat ir mikroelementai – aliuminis, boras, manganas, litis, nikelis, varis, silicis, cinkas, švinas ir kt. Žinoma, kad tamsus medus turi daugiau mineralinių medžiagų negu šviesus.

• Neorganinės rūgštys 0,03 proc. – fosforo, druskos rūgšties. Rūgščių buvimas sąlygoja medaus aromatą, skonį ir baktericidines savybes.

• Dažomosios medžiagos – karotinas, chlorofilas, ksantofilas. Šios medžiagos šviesiam medui suteikia geltoną arba gelsvą atspalvį.

• Aromatinės medžiagos. Šiandien meduje jų nustatyta apie du šimtus. Daugiausia tai yra spiritai, ketonai, aldehidai ir spiritų bei organinių rūgščių esteriai. Aromatinės medžiagos suteikia medui specifinį, malonų aromatą, kuris priklauso nuo medingo augalo rūšies.

• Vanduo 16 – 21 proc. Jei medus turi didesnį drėgmės kiekį, susidaro palankios sąlygos jo rūgimui, dėl to jis genda. Todėl medaus drėgmė – vienas iš jo kokybės rodiklių.

• Iš oro su nektaru ar kitais keliais į medų gali patekti iki 40 rūšių grybelių ir osmofilinių mielių. Tai yra tam tikra medaus mikroflora.

• Vitaminai – B1 (tiaminas), B2 (riboflavinas), B5 (pantoteno rūgštis), B6 (piridoksinas), A (retinolis), C (askorbo rūgštis), E (tokoferolis), H (biotinas), PP (niacinas), K (naftachinonai).

• žiedadulkės, dėl kurių medus prasiturtina vitaminais ir baltyminėmis medžiagomis.

[49, 50].

2.8. Medaus gydomosios savybės, medicininė vertė ir panaudojimas.

3500 metų atgal egiptiečių medicinos knygoje „Knyga apie vaistų paruošimą visoms žmogaus kūno dalims “ pateikiama nemažai receptų, turinčių savo sudėtyje medaus. Knygoje sakoma kaip vartoti medų esant skrandžio, inkstų, akių ir kt. susirgimams, kaip naudoti medaus tepalus, pleistrus, ir t. t. O viename iš seniausių Indijos Ajurvedos tekstų sakoma, kad žmogaus gyvenimą galima prailginti tik eleksyrais ir dieta, turinčių savo sudėtyje medaus. Žymus indų vaistas „alterancija“, gerinantis žmogaus savijautą ir išsaugantis jaunystę, yra ruošiamas medaus pagrindu [3, 49].

Šiuolaikiniai medaus tyrimai atskleidė vertingas medaus gydomąsias savybes. Per os (natūraliai, tirpalų, mikstūrų pavidalu) medus gali būti vartojamas siekiant padidinti organizmo imunobiologinį reaktyvumą esant širdies, virškinimo sistemos, kepenų, inkstų, odos, endokrininiams susirgimamas, mažakraujystei, išsekimui, neurozei. Taip pat esant kvėpavimo takų susirgimams – faringitui, rinitui, laringitui, sinusitui, broncheitui, plaučių abscesui, bronchinei astmai. Šiuo atvejų medų patariama vartoti 1 – 2 mėn. po 100 – 150 g kasdien. Tam, kad per os medaus vartojimas būtų

visavertis ir pasireikštų jo priešmikrobinis ir priešuždegiminis veikimas, medų reikia vartoti nedidelėmis porcijomis ir kiek įmanoma ilgiau palaikyti burnoje. Tokiu būdu burnos ir gerklės gleivinė įtraukia medaus priešmikrobinius veiksnius, kurie daro poveikį organizmui [3, 49, 50].

Esant įvairiems odos susirgimams plačiai paplitęs išorinis medaus naudojimas. Pažeista odos vieta įtrinama medumi arba ant jos dedami kompresai. Taip pat paruošiamos vietinės vonios 20 – 40 proc. medaus tirpale. Šiuo atveju medus savo antimikrobiniu veikimu išvalo uždegiminę kūno dalį nuo patogeninės mikrofloros, sukelia kraujo priplūdimą ir stiprina audinių mitybą. Tai stimuliuoja fagocitinį aktyvumą ir regeneracines audinių savybes. Oda ir gleivinė tampa elastinga, lygi ir švari. Taip gali būti gydomos infekuotos, pūliuojančios žaizdos, dermatitai, atrofinės opos, esant rinitui, faringitui, sinusitui, ginekologiniams susirgimams. Medaus antibakterinį aktyvumą sąlygoja jo aukštas osmoliariškumas, rūgštingumas, vandenilio buvimas. Medus veikia prieš

Staphylococcus, Streptococcus, E.coli, Proteus vulgaris, Klebsiella pneumonea, Pseudomonas pyocyanea, Corynebact. diphtheriae, Вас. anthracis, Вас. mesentericus ir kt.. Taip pat pastebėtos

medaus protistocidinės savybės – žudyti gyvūlinės kilmės vienaląstelinius organizmus – amebas, infuzorijas ir pan.

Aerozolinės medaus inhaliacijos rekomenduojamos esant rinitui, faringitui, laringitui, sinusitui, tracheitui, bronchitui ir bronchinei astmai.

Taip pat žinoma, kad medus gerina medžiagų apykaitą, normalizuoja virškinimo sistemos veiklą, miegą, pasižymi ne tik priešuždegiminėmis, antimikrobinėmis, bet ir tonizuojančiomis savybėmis, stimuliuoja vidaus organų veiklą, apsaugines organizmo reakcijas.

Yra duomenų, kad medus turi net antialerginių savybių, ypač kvėpavimo takų, nors šiandien žinomos medaus sensibilizuojančios savybės ir neretai pats medus tampa alergiją sukeliančiu produktu.

Medaus paros dozė suaugusiems yra 100 g, vaikams – 30 – 50 g. Geriausiai medų suvartoti per kelis kartus. Vis dėlto į vidų medų nerekomenduojama vartoti tiems, kuriems reika apriboti angliavandenių vartojimą (pvz., sergant cukriniu diabetu), taip pat žmonėms turintiems medui padidėjusią jautrumo reakciją. Aerozolines medaus inhaliacijas negalima taikyti turintiems emfizemą, širdies nepakankamumą, dusulio ir astmatinės būklės metu, esant dažniems kraujavimams iš kvėpavimo takų, miokarditui, širdies vožtuvų pažeidimams, padidėjusiam jautrumui medui [3, 49, 50].

2.9. Sausųjų jonažolės ekstraktų fenolinių junginių charakteristika. Jų

paplitimas augalijos pasaulyje. Farmakologinis poveikis žmogaus organizmui.

Fenoliniai junginiai – tai vieni iš labiausiai paplitusių ir didžiausių augalinės kilmės antriniai metabolitai, labai skirtingos cheminės sudėties, pasižymintys išreikštu biologiniu aktyvumu ir turintys įtakos daugeliui žmogaus organizmo funkcijų. Fenolinių junginių struktūros pagrindą sudaro benzeno žiedas , turintis vieną arba kelias –OH grupes. Benzeno žiedo ir –OH grupių skaičius fenoliniuose junginiuose gali būti įvairus. Tačiau šie du pagrindiniai struktūros elementai aptinkami visada, kurie ir suteikia fenoliniams junginiams jų charakteringas savybes. Benzeno žiedas gali kondensuotis su kitu aromatiniu žiedu, dažnai savo struktūroje turinčiu tam tikrus radikalus – pvz. –CH3 , – OCH3, – CH2OH, – CHO, izopropilo, izopentilo ir kt. grupes. Benzeno žiedo šoninė grandinė gali būti soti arba turėti dvigubą jungtį (α-ß).

Dažniausiai fenoliniai junginiai yra polifunkciniai – t.y., išskyrus –OH grupes, savo struktūroje turi ir kitas funkcines grupes, pvz., karboksilo (– COOH), nitro (– NO2), amino (– NH2), halogeną (–Cl, – Br, – I) ir kt. Toks gausus skirtingų funkcinių grupių buvimas fenoliniuose junginiose lemia jų biologinį aktyvumą ir daugybę cheminių virsmų.

Šiuo metu fenoliniai junginiai gali būti klasifikuojami taip:

• fenoliniai junginiai su vienu aromatiniu žiedu (paprasti fenoliai, lignanai, chromonai, kumarinai, oksikumarinai, ksantonai, chinonai, ubichinonai, fenolinės rūgštys fenolospiritai).

• fenoliniai junginiai su dviem aromatiniais žiedais (flavonoidai, izoflavonoidai, flavonai, flavononai, rotenoidai).

• polimeriniai fenoliniai junginiai (hidrolizuojamos ir kondensuojamos rauginės medžiagos, katechinai).

Remiantis šiuolaikinėmis fenolinių junginių biosintezės žiniomis, atsižvelgiant į jų aromatinių žiedų ir anglies atomų šoninėje grandinėje skaičių, juos taip pat galima suskirstyti į tokias grupes:

• C6 eilės junginiai – paprasti fenoliai;

• C6-C1 eilės junginiai – benzoinės rūgšties dariniai, t.y., fenolinės rūgštys – oksibenzeno, galo rūgštys;

• C6-C2 eilės junginiai – fenolospiritai ir feniloacto rūgštys;

• C6-C3 eilės junginiai – fenilpropano dariniai – cinamono rūgštis ir jos alkoholiai , kumarinai;

• C6-C3-C6 eilės junginiai – flavonoidai ir izoflavonoidai; • C6-C3-C6-C3 eilės junginiai – lignanai;

• Polimeriniai fenoliniai dariniai – raugunės medžiagos, melaninai [11, 12].

Dauguma fenolinų junginių ir jų glikozidų (glikozidai – fenoliniai junginiai, sudaryti iš benzeno žiedo su –OH grupėmis ir turintys cukraus molekulių ) yra kristalinės, rečiau amorfinės medžiagos, bespalvės arba spalvotos (geltonos, oranžinės, raudonos spalvos), turinčios būdingą lydimosi temperatūrą, su charakteringu kvapu, gerai tirpstančios organiniuose tirpikliuose - benzene, etilo, metilo alkoholyje, eteryje, chloroforme, etiloacetate; kai kurie – vandenyje arba vandeniniuose natrio hidrokarbonato ir natrio acetato tirpaluose. Fenoliniai junginiai gali būti veikiami fermentais arba mineralinėmis rūgštimis skylant į aglikoną ir cukrinę dalį. Su kalio, magnio, geležies trichlorido, švino, vario druskomis fenoliniai junginiai sudaro spalvotus junginius. Viena iš svarbių fenolinių junignių savybių - veikiant tam tikriems fermentams (pvz. peroksidazei, polifenoloksidazei) jie oksiduojasi. O intensyvus apšvietimas, šarminė aplinka ar oro deguonis spartina fenolinių junginių oksidaciją. Taip pat –OH grupių skaičius ir išsidėstymas turi įtakos šitų junginių oksidacijai. Pastebėta, kad didesnis –OH grupių skaičius gerina oksidaciją, o orto padėties – OH grupė oksiduojasi greičiau negu para padėties [11].

Fenoliniai junginiai plačiai paplitę augalijos pasaulyje. Jie yra aptinkami augalų lapuose, žieduose, vaisiuose, sėklose, šaknyse, žievėse, dengiamuosiuose audiniuose glikozidų pavidalu arba aglikonų formos. Įvairiūs augalų organai ir audiniai skiriasi fenolinių junginių kokybine ir kiekybine sudėtimi. Fenoliniai junginiai vaidina svarbų vaidmenį augalų fiziologiniuose procesuose – jie reikalingi augalų kvėpavimui, augimui, fotosintezei, augalų atsparumui infekcinėms ligoms [5].

Fenoliniai junginiai pasižymi organizmą stiprinančiu, stimuliuojančiu ir tonizuojančiu, antimikrobiniu, antivirusiniu, antigrybeliniu, antioksidaciniu, P-vitamininiu (mažina patologiškai padidėjusį kapiliarų sienelių pralaidumą ir jų trapumą), silpnu hipotenziniu, spazmolitiniu, tulžies ir šlapimo išskyrimą skatinančiu, laisvinamuoju, sutraukančiu, priešuždegiminiu veikimu. Taip pat vartojami širdies ir širdies kraujagyslių ligų gydymui ir jų profilaktikai. Kadangi daugeliui fenolinių junginių būdingos antioksidacinės savybės, jie gali būti vartojami vėžinių ligų profilaktikai (fenolinių junginių –OH grupės blokuoja vėžinių ląstelių dauginimąsi). Fenolinių junginių kokybiniam nustatymui atlikti dažnai taikomi popieriaus ir plonasluoksnės chromatografijos metodai. O kiekybiškai nustatant fenolinius junginius augalinėse žaliavose taikomi chromatografiniai metodai (plonasluoksnė, dujų, skysčių, dujų-skysčių, efektyvioji skysčių), spektrofotometrinis, kolorimetrinis metodai, kapiliarinė elektroforezė. Tam tikrais atvejais – titravimo metodai [5, 11, 12, 47].

Pagrindiniai paprastosios jonažolės žolės fenoliniai junginiai yra fotoaktyvūs kondensuoti antraceno dariniai – hipericinas, pseudohipericinas, protopseudohipericinas ir kt. Jų kiekis jonažolės

sistemos veiklą, veikia serotanino – melanino medžiagų apykaitą, taip pat inhibuoja monoaminooksidazę (MAO) ir/arba katechol-O-metiltransferazę (KOMT) – už biologinių aminų katabolizmą atsakingus fermentus. Todėl paprastoji jonažolė pasižymi antidepresiniu aktyvumu, tam tikru anksiolitniu veikimu, mažina nerimą, baimę, šalina miego sutrikimus. Tačiau antidepresiniu veikimu pasižymi ne tik hipericinas. Manoma, kad hiperforinas (kuris pasižymi stirpiu antimikrobiniu veikimu) taip pat yra dopamino, noradrenalino, serotonino ir gama- aminosviesto rūgšties (GASR) inhibitorius, todėl turi įtakos depresijos simptomams šalinti [22, 38].

hipericinas pseudohipericinas hiperforinas

Taip pat paprastosios jonažolės žolėje aptikti flavonoidai – kiti biologiškai aktyvūs junginiai, gausios fenolinių junginių grupės atstovai. Svarbiausi iš jų yra hiperozidas, rutinas, kvercetinas, kvercitrinas, izokvercitrinas, kempferolis, vercitrinas, miricetinas ir kt.

hiperozidas rutinas kvertecinas kvercitrinas

izokvercitrinas kempferolis miricetinas

Šių junginių pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio flavus – geltonas, nes išskirtos iš vaistinės augalinės žaliavos šios medžiagos turi savybę dažyti audinius geltona spalva. Flavonoidų struktūros pagrindą sudaro pirano, pirono arba chromono žiedai, o patys flavonoidai laikomi bezno-γ – pirono dariniais ir turi C6-C3-C6 molekulinę sandarą. Aglikonas turi du benzeno žiedus (A ir B), kurie yra sujungti trijų anglies atomų grandine (propaninis fragmentas), kurios dėka susidaro heterociklas.

Augaluose flavonoidai sutinkami glikozidų (O- ir C-) ir aglikonų formos. Cukrus prie aglikono gali jungtis C5,C6,C8 ir C3,C4,C7 padėtimi. Tai gali būti monosacharidai (gliukozė, ksilozė, galaktozė, arabinozė, ramnozė) arba disacharidai (soforozė, rutinozė). Paprastosios jonažolės žolėje flavonoidai dažniausiai yra sutinkami glikozidų formos.

Flavonoidų farmakologinis poveikis žmogaus organizmui yra gana platus. Šita polifenolinės kilmės biologiškai aktyvių junginių grupė pasižymi visomis anksčiau prie fenolinių juginių aprašytomis savybėmis [12, 21, 43].

Fenolkarboninės rūgštys (kavos, galo, ferulo ir kt. ) stiprina imuninę sistemą, yra efektyvūs diuretikai, gali būti vartojami diabeto, insulto, kataraktos, vėžio profilaktikai [5].

kavos rūgštis galo rūgštis ferulo rūgštis

Rauginės medžiagos – tai taip pat polifenolinių junginių grupė, kurių paprastosios jonažolės žolėje aptinkama 10 – 15 proc. Tai yra didelės molekulinės masės junginiai, pasižymintys sutraukiančiu skoniu ir rauginėmis savybėmis. Su baltymais, sunkiųjų metalų druskomis ir alkaloidais rauginės medžiagos sudaro netirpius junginius. Pagal hidrolizės produktus rauginės medžiagos yra skirstomos į dvi dideles grupes:

• į hidrolizuojamus raugus, kurie veikiant rūgštims arba fermentams skyla į monosacharidą – gliukozę ir aciklinius junginius – pvz., į elago, galo rūgštį;

• į kondensuotus raugus, kurie veikiant rūgštims arba fermentams nesihidrolizuoja, o atvirkščiai dar labiau kondensuojasi ir sudaro sudėtingus kondensacijos junginius. Tačiau į labiau paprastesnius junginius kondensuoti raugai gali būti suskaldyti jų lydimo metu kartu su šarminėmis medžiagomis.

Paprastosios jonažolės žolėje kaupiasi kondensuotos rauginės medžiagos. Šios medžiagos iš esmės pasižymi sutraukiančiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Taip pat skatina žaizdų gijimą (kadangi ant gleivinių baltymų sukelia dalinį krešėjimą ir sudaro apsauginę plėvelę – sumažėja uždegiminiai procesai, dėl to žaizda greičiau gyja), kraujo krešėjimą, veikia baktericidiškai [5, 21].

2.10. Sirupai, kaip vaisto forma, jų charakteristika.

Sirupai (arab. siruph – gėrimas) – tai saldaus skonio, tiršti, skaidrūs skysčiai, turintys jų sudėtyje esančių medžiagų charakteringą kvapą ir skonį. Tai koncentruoti sacharozės tirpalai vandenyje arba uogų sultyse, taip pat jų mišiniai su vaistinių medžiagų tirpalais, tinktūromis ir ekstraktais [1, 6, 45].

Sirupai be vaistinių medžiagų (skonį gerinantieji sirupai) pasižymi maloniu, saldžiu skoniu, todėl yra laikomi nepakeičiamomis koreguojančiomis priemonėmis, ypač, kai reikia maskuoti vaistinio preparato arba maisto papildo skonį, kvapą arba spalvą – t.y., suteikti atitinkamas organoleptines savybes. Taip pat sirupai dažnai laikomi farmacinio preparato sudėtine dalimi atliekant tirštiklio vaidmenį arba jų pagrindu gaminami vaistiniai sirupai. Šiandien tokių sirupų asortimentas yra gana platus – vyšnių sirupas (Sirupus Cerasi), aviečių sirupas (Sirupus Rubi idaei), saldymedžių sirupas (Sirupus Glycyrrhizae), šalavijų sirupas (Sirupus

Althaeae), erškėčių vaisių sirupas (Sirupus ex fructibus Rosae), Pertusinas (Pertussinum) ir kt. [6

,45].

Svarbu pažymėti, kad gaminant cukraus sirupą, cukraus koncentracija pagal masę turi būti 60 – 64 proc. Tuomet cukraus sirupas turi pakankamai aukštą osmosinį slėgį ir pasižymi bakteriostatiniu poveikiu. Sirupai, turintys cukraus mažiau negu 60 proc., šiuo poveikiu nepasižymi ir greitai rūgsta. Tuo tarpu didesnė nei 64 proc. cukraus koncentracija sukelia sirupo kristalizaciją laikymo metu [6, 45].

Sirupų kokybė vertinama nustatant atitinkamus rodiklius:

§ fizikos – cheminius – tam tikrų medžiagų buvimas arba nebuvimas (pvz. chloridų, sulfatų, kalcio, sunkiųjų metalų, organinių rūgščių ir kt.), cukraus kiekis, rūgštingumas, tankis, lūžio rodiklis, konsistencija;

§ mikrobiologinius;

§ organoleptines savybes – natūrali spalva, išreikštas skonis, kvapas [45].

Vienas iš svarbių geros sirupų kokybės rodiklių yra jų klampa. Klampa arba vidinė trintis – tai skysčio dalelių savybė priešintis poslinkiui viena kitos atžvilgiu dėl molekulių sąveikos. Vidinės trinties mechanizmas skysčiuose aiškinamas tuo, kad chaotiškai judančios molekulės tarp nevienodai judančių sluoksnių perneša impulsą iš vieno sluoksnio į kitą, dėl to judančių sluoksnių greičiai išsilygina – greičiau judantis sluoksnis veikia lėčiau judantį greitinančiąja jėga, o lėčiau judantis veikia greitesnįjį stabdančiąja jėga.

Medaus ir cukraus sirupų klampa apibūdina jų konsistenciją. Medaus klampa – tai yra vienas iš svarbių geros medaus kokybės požymiu. Tirštas medus, arba medus geros konsistencijos pasižymi

aukštu klampumu, o skystas medus- žemu. Šildymo metu medus tampa labiau skystu ir geriau išmaišomas. Mažiausias medaus klampumas pastebėtas esant 16-37 ºC temperatūrai [49].

Sirupų klampa priklauso nuo temperatūros, drėgmės, o medaus sirupų taip pat nuo medaus cheminės sudėties bei medaus brandumo. Padidėjęs vandens kiekis meduje 1 proc. žymiai sumažina klampą. Gliukozė ir fruktozė taip pat turi įtakos medaus klampai. Fruktozės tirpalas mažiau klampus negu tos pačios koncentracijos gliukozės tirpalas. Todėl medus, turintys aukštą fruktozės kiekį yra mažiau klampus negu medus su vienodu vandens kiekiu ir panašios abiejų cukrų sudėties [49].

Šie veiksniai įtakoja sirupų klampą, o tai turi reikšmę vertinant sirupų kokybę.

Gaminant jonažolių medaus sirupą kaip užpildas naudojamas medaus sirupas, kuris buvo plačiai vartojamas jau gilioje senovėje.

2.11. Sirupų reologinių savybių charakteristika.

Šiuolaikinėje farmacijoje svarbu kad kūriamas farmacinis preparatas pasižymėtų aukštu farmaciniu prieinamumu ir efektyvumu bei išlaikytų savo fizikines, technologines ir gydomasias savybes laikymo metu. Kad pasiekti šią užduotį, reikia išsiaiškinti kokiomis struktūrinėmis – mechaninėmis (deformacinėmis) savybėmis pasižymi šis farmacinis preparatas. Tai įvertinti didelę reikšmę turi ne tik tai farmacinio preparato pasirinktos bazės bet ir įterpus į ją veikliąją medžiagą ir gavus farmacinį preparatą, reologinių savybių tyrimas.

Reologija (gr. rheos – takumas, logos - mokslas) – tai mokslas, tiriantis medžiagų deformaciją ir takumą. Šis terminas buvo įvestas 1920 m. Eugene C. Bingham. Reologinių tyrimų objektai gali būti įvairios medžiagos – dispersinės sistemos (suspensijos, emulsijos, pūtos, pastos), polimerai, metalų lydiniai, statybinės, maisto medžiagos. Pagrindinė reologijos užduotis – priklausomybės nustatymas tarp mechaninio įtempimo (įtampos, jėgos) (σ) ir deformacijos (γ) bei šių charakteristikų pokyčio nustatymas per laiko intervalą (t). Tokia priklausomybė nusakoma reologine lygtimi - f (σ, γ, t). Pagrindinės sirupų reologinės savybės yra struktūrinis klampumas, poslinkio įtempis, poslinkio greitis, konsistencijos koeficientas, ribinis takumas ir tekėjimo indeksas (pagal Herschel –Bulkley modelį). Šių parametrų vertinimas – tai efektyvi ir objektyvi sirupų kokybės kontrolė jų gamybos ir laikymo metu [30, 35, 51].

Medžiagos į veikiančius slėgius arba jėgas gali reaguoti įvairiais būdais. Tai priklauso ir nuo pačių medžaigų struktūros. Medžiagos deformacija, sąlygota mechaninio įtempimo gali būti grįžtama arba negrįžtama.

Reologinio tyrimo praktinė reišmė yra gana plati – medžiagų standartizacija ir kontrolė, technologinio proceso reguliavimas, oprimalių technologinių režimų (pvz. maišymo) nustatymas, farmacinių preparatų formavimas ir kt.

Reologinėms medžiagos savybėms apibūdinti naudojami specialūs prietaisai – reometrai, kurie nustato specialią slėgio sritį arba deformaciją į medžiagą ir kontroliuoja kylančią deformaciją arba slėgį [30, 35].

3. EKSPERIMENTINĖ DALIS

3.1. Tyrimo medžiagos ir aparatūra.

1. Sausas jonažolės ekstraktas (Extractum Hyperici perforati siccum, LSMU, Lietuva) – N 1. 2. Sausas jonažolės ekstraktas (Extractum Hyperici perforati siccum, „Finzelberg GmbH & Co.

KG“, Vokietija) – N 2.

3. Sausas jonažolės ekstraktas (Extractum Hyperici perforati siccum, „the nature network®“, Vokietija) – N 3.

4. Sausas jonažolės ekstraktas (Extractum Hyperici perforati siccum, „Naturex“, Prancūzija) – N

4.

5. Išgrynintas vanduo (Phonix GmbH, Vokietija). 6. Etanolis (96,3%, Stumbras, Lietuva ).

7. Natrio karbonatas (Sigma-Aldrich Chemie GmbH, Šveicarija).

8. Folin- Ciocalteu fenolinis reagentas (Sigma-Aldrich Chemie GmbH, Šveicarija). 9. Grikių medus (Korio laboratorija, Lietuva).

10. Rapsų medus (Korio laboratorija, Lietuva). 11. Miško medus (surinktas Šakių rajone, Lietuva). 12. Liepų medus (Korio laboratorija, Lietuva).

13. Viskozimetras SV-10 AND A&D Comparativ (Limited, Japonija). 14. Mikroskopas MOTIC B3-220ASC (Motic China group Co. LTD, Kinija). 15. Analitinės svarstyklės („Axis®“ AD 510).

16. Sietų rinkinys apvaliomis angelėmis (angelių skersmenys: 3, 2, 1, 0,5, 0,2). 17. Prietaisas birumui nustatymui (ERWEKA AG, Vokietija).

18. Drėgnomatis (JAV).

19. Džiovinimo spinta (MMM Medcenter Einrichtungen GmbH MMM-Group). 20. Ultravioletinis spektrofotometras (Unicam,Cambridge, Didžioji Britanija). 21. Mikrošvirkštai/ automatinės pipetės 50 – 100 µl, 10 ml.

22. Vandens vonia (Wasswer-Bad Typ N 16). 23. Reometras (Carri-med CSL2 500, Vokietija).

3.2. Tyrimo metodai.

3.2.1.1. Sausųjų jonažolės ekstraktų frakcinės sudėties nustatymas.

Technologiniu aspektu frakcinė dalelių sudėtis arba dalelių suskirstymas pagal stambumą turi įtakos kietos vaistinės medžiagos tirpimo greičiui, birumui, masės stabilumui, vaistinių medžiagų dozavimo tikslumui, farmacinių preparatų formos kokybei – išvaizdai, suirimui, kietumui ir kt. [1].

Sausųjų jonažolės ekstraktų frakcinei sudėčiai nustatyti buvo atliekamas sietų testas – greičiausias ir patogiausias dispersiškumo nustatymo būdas. Frakcinė dalelių sudėtis buvo nustatyta pagal Ph. Eur. 2002, 2.1.4. Sietų testas.

Testo atlikimo metodika: naudojamas sietų rinkinys iš 5 sietų (angelių skersmenys: 3 mm, 2 mm, 1 mm, 0,5 mm, 0,25 mm). Purtymo laikas 5 minutės. Purtymo metu jonažolės ekstraktų milteliai pasiskirsto tarp sietų, priklausomai nuo miltelių dalelių smulkumo, kuris didėja mažėjant atitinkamai panaudoto sieto numeriui. Po purtymo pasveriama kiekvieno sieto jonažolės ekstrakto miltelių frakcija. Frakcinė dalelių sudėtis išreiškiama sijojamos masės santykiu su nusijota mase, procentais. Sijojimas atliktas taisyklingai, jeigu po 5 minučių sietų purtymo, t.y., užbaigus sijoti, papildomai supurčius sietą 1 minutę, ant patiesto popieriaus lapo išbyra mažiau kaip 1 % miltelių, likusių ant sieto [1].

Vertinant sausųjų jonažolės ekstraktų miltelių dalelių dydį taip pat atliktas mikroskopinis tyrimas. Tiriamasis objektas buvo didinamas 10 kartų. Mikroskopas turi imontuotą kamerą, tai leidžia nufotografuoti miltelių daleles, gauti jų nuotraukas ir įvertinti sausųjų jonažolės ekstraktų miltelių formą [1].

3.2.1.2. Sausųjų jonažolės ekstraktų suberiamosios masės nustatymas.

Suberiamoji masė – tai laisvai subertų miltelių tūrio sumažėjimas, atliekant standartinį sutankinimą. Ji priklauso nuo miltelių dalelių dydžio, formos, dalelių tankio ir drėgmės.

Atsižvelgiant į suberiamosios masės reikšmę, galima nusatyti vartojamų pagalbinių medžiagų charakteristiką. Miltelių suberiamoji masė turi būti ne mažesnė nei 0,3 g/cm³ [1].

Birių, lengvai smulkinamų miltelių suberiamoji masė būna mažiau 1 g/ cm³, kristalinių miltelių – 1,0 – 1,6 g/cm³, stambiakristalinių miltelių – 2,65 g/cm³.

Laisvoji suberiamoji masė apskaičiuojama pagal lygybę: 1 formulė:

m – miltelių masė, (g);

V – miltelių tūris cilindre (cm³).

Sutankinta suberiamoji masė apskaičiuojama pagal tą pačią lygybę, pagal kurią apskaičiuojama laisvoji suberiamoji masė, tik po sausųjų jonažolės ekstraktų supurtymo. Sutankinta suberiamoji masė parodo miltelių savybes technologinių procesų metu.

Tyrimo atlikimo metodika: pasveriama 2 g sausųjų jonažolės ekstraktų miltelių 0,001 tikslumu ir suberiama į matavimo cilindrą. Nustatoma laisvoji miltelių suberiamoji masė. Paskui milteliai purtomi 5min. Nustatoma sutankinta miltelių suberiamoji masė [1].

3.2.1.3. Sausųjų jonažolės ekstraktų birumo ir kūgio kampo nustatymas.

Sausųjų jonažolės ekstraktų birumo nustatymui buvo naudojamas vokiečių firmos „Erveka“ vibracinis prietaisas.

Tyrimo atlikimo metodika: pasveriama 30 g sausųjų jonažolės ekstraktų 0,01 tikslumu. Atsargiai, nepurtant, sausas jonažolės ekstraktas laisvai suberiamas į prietaiso piltuvėlį. Vibracinis prietaisas įjungiamas. Purtoma 20 sekundžių. Paskui piltuvėlio apačioje esanti užsklanda atidaroma ir išmatuojamas laikas, per kurį sauso jonažolės ekstrakto milteliai išbyra iš piltuvėlio į surinkimo stiklinę. Birumas apskaičiuojamas pagal formulę:

2 formulė:

Bc = m / t- 20,

kur Bc – birumas (g/sek).;

m – pasvertų miltelių masė (kg); t – visas bandymo laikas (sek.); 20 – purtymo laikas (sek).

Bandymų duomenys apskaičiuojami pagal formulę: 3 formulė:

Vc = ∑ Bc / n ,

kur Bc – birumas (g/sek).;

n – 5 (bandymų skaičius).

Miltelių birumas turi būti ne mažesnis nei 4 – 5 g/sek.

Tuo pačiu vibraciniu prietaisu nustatomas sausųjų jonažolės ekstraktų miltelių kūgio kampas – kampas tarp išbyrėjusių miltelių kūgio ir horizontaliojo paviršiaus. Jei išbyrėjusių miltelių kūgio kampas yra 25 – 30º – miltelių birumas geras, iki 60 – 70º – milteliai mažai birūs. Taigi birumas yra geresnis tada, kada kūgio kampas mažesnis [1].

3.2.1.4. Sausųjų jonažolės ekstraktų Carr’s indekso ir Hausner santykio rodiklių

nustatymas.

Hausner santykis yra santykis tarp suberiamosios masės ir sutankintos suberiamosios masės

arba, Hausner santykis yra išreikiamas santykiu, tarp miltelių tūrio ir sutankinto miltelių tūrio [39]. Kaip Hausner santykis charakterizuoja miltelių birumą, pateikta 1 lentelėje.

1 lentelė. Birumo charakteristika, pagal Hausner santykį (JAV farmakopėją).

Miltelių birumas Hauso koeficientas

Puikus 1-1,11 Geras 1,12-1,18 Tinkamas 1,19-1,25 Neblogas 1,26-1,34 Blogas 1,35-1,45 Labai blogas 1,46-1,59

Carr’s indeksas paskaičiuojamas, pagal formulę: 4 formulė:

, kur VB – miltelių laisvas tūris;

VT – miltelių sutankintas tūris [39].

Kaip Carr’s indeksas charakterizuoja miltelių birumą, pateikta 2 lentelėje.

2 lentelė. Birumo charakteristika, pagal Carr’s indeksą (JAV farmakopėją).

Miltelių birumas Hauso koeficientas

Puikus <10 Geras 11-15 Tinkamas 16-20 Neblogas 21-25 Blogas 26-31 Labai blogas 32-37

3.2.1.5. Drėgmės nustatymas.

Miltelių drėgmės kiekis turi didėlę įtaką jų birumui. Didesnis drėgmės kiekis mažina birumą, didina dalelių sukibimą tarpusavyje ir su darbiniais prietaiso paviršiais, o tai turi įtakos miltelių tirpumui. Tokie milteliai prieš juos tirpinant turi būti papildomai smulkinami tam, kad būtų galima išvengti mažo tirpimo greičio ir užtikrinti kokybišką technologinį procesą. Optimali miltelių drėgmė turi būti nuo 2 iki 5 % [1].

Drėgmės nustatymo metodika: pasveriama 0,5 g sausųjų jonažolės ekstraktų miltelių 0,01 tikslumu. Drėgnomačiu esant 105 ºC temperatūrai milteliai išdžiovinami iki nekintamos masės ir nustatoma jų drėgmė .

Siekiant įvertinti kokiai talpyklai esant sausieji jonažolės ekstraktų milteliai tinka geresniam laikymui ir kaip kinta jų drėgmė laikymo metu, nustačius miltelių drėgmę, milteliai vieną savaitę buvo laikomi džiovinimo spintoje esant 30 ºC temperatūrai ir 60 proc. drėgmei. Paskui pakartotinai buvo išmatuota jų drėgmė ir įvertinti miltelių pokyčiai esant įvairiai talpai – plastikiniam uždarui ir atviriems buteliukams, stikliniam buteliukui, kartoninei dėžutei, polietileniniam maišeliui ir popierinei kapsulei.

3.2.2. Sausųjų jonažolės ekstraktų veikliųjų medžiagų ir tirpumo tyrimas.

Suminio fenolinių junginių kiekio nustatymas.

Spektrofotometrinės analizės tyrimo metodika: į keturias 100 ml talpos matavimo kolbas įpilama 15 ml distiliuoto vandens, 6 ml Folin – Ciocalteu reagento tirpalo, skirtingo 10 proc. jonažolės ekstrakto etanolinio tirpalo ir 6 ml 20 proc. natrio karbonato tirpalo. Kolbos turinys atsargiai suplakamas, praskiedžiamas distiliuotu vandeniu iki žymės ir paliekamas 2 val. pastovėti esant kambario temperatūrai. Tirpalai iš žalsvos spalvos pereina į melsvą spalvą. Spektrofotometru ties 765 nm ilgio banga matuojamas gauto tirpalo absorbcijos dydis. Kiuvėtės absorbuojančio sluoksnio storis 1 cm. Lyginamasis tirpalas – distiliuotas vanduo. Fiksuojami nustatomų tirpalų optinis tankis ir koncentracija. Remiantis gautais duomenimis apskaičiuojamas etanolinių ir vandeninių sausųjų jonažolės ekstraktų tirpalų suminis fenolinių junginių kiekis, išreikštas ferulo rūgšties ekvivalentu miligramais viename mililitre (mg/ml) sausojo jonažolės ekstrakto tirpalo. Kalibracinė kreivė nubrėžta naudojant ferulo rūgšties etanolinį tirpalą (koncentracijos ribos 0,05 – 0,3 mg/ml) [42].

3.2.3. Sirupų technologija.

Cukraus sirupo gamyba. Sirupo gamybai imama 64 g cukraus ir 36 ml išgryninto vandens.

nuolat maišant. Kai cukrus visiškai ištirpsta ir formuojasi sirupas – pastarasis dar šildomas iki virimo. Tada lėkštelė nuimama nuo vandens vonios, paskui vėl uždedama ir cukraus sirupas dar kartą kaitinamas iki virimo. Gautas karštas sirupas košiamas pro dvigubą marlės sluokisnį [48].

Medaus sirupo gamyba. Sirupo gamybai imama 70 g medaus ir išgryninto vandens iki 100

ml. Mūsų medaus sirupo gamybai skirtame meduje yra 18 proc. drėgmės. Todėl medaus be drėgmės kiekis, ekvivalentiškas 70 g bus tada, kai bus imama 82,6 g medaus ir 17,4 ~ 18 ml išgryninto vandens. Medus lėkštelėje ištirpinamas ant vandens vonios. Į lėkštelę įpilama išgryninto vandens. Medaus sirupas šildomas iki virimo. Tada lėkštelė nuimama nuo vandens vonios, paskui vėl uždedama ir medaus sirupas dar kartą kaitinamas iki virimo. Gautas karštas sirupas košiamas pro dvigubą marlės sluoksnį [48].

Jonažolių sirupo gamyba. Į pagamintą sirupo bazę įterpiama veiklioji medžiaga dviem

būdais: 1. skystojo ekstrakto forma ir 2. sausojo ekstrakto forma. Šildant sirupą, jis yra maišomas (temperatūra ne aukštesnė 40 °C) iki vienalytės masės. Po to košiamas ir pakuojamas [36, 37].

3.2.4. Sirupų juslinių savybių tyrimas.

Tyrimas atliktas KTU Maisto institute. Siekiant nustatyti produkto „emocinį statusą“, t.y., kaip labai jis patinka ar nepatinka vartotojams taikytas priimtinumo testas, pagal LST ISO 8589 reikalavimus. Naudojant emocinę skalę, nustatytas nepriimtinumo/priimtinumo arba nepatikimo/patikimo laipsnis. Priimtinumo testo rezultatų analizei taikyti santykiniai balai, atitinkantys: labai priimtinas – 5, priimtinas – 4, nei priimtinas, nei nepriimtinas – 3; truputį

nepriimtinas – 2; labai nepriimtinas – 1. Rezultatai apibendrinti aritmetiniu vidurkiu. Vertinimui

pateikti mėginiai su kodais 1, 2, 3, 4.

3.2.5. Medaus ir cukraus sirupų reologinių charakteristikų nustatymas.

Klampos nustatymas. Medaus ir cukraus sirupų klampa nustatyta SV-10 AND A&D Comparativ viskozimetru. Sirupų klampai nustatyti 35 ml sirupo įpilama į mėginių lėkštę, į kurią

panardinamos dvi metalinės šakutės – lapeliai iki reikiamo klampos nustatymo lygio. Iš viskozimetro monitoriaus fiksuojami medaus ir cukraus sirupų temperatūros (ºC) ir klampos (mPa*s) duomenys.

Reologinis tekėjimo tyrimas atliekamas reometru Carri-med CSL2 500, naudojant plokštės-kūgio geometrijos sistemą (plokštės-kūgio skersmuo – 40 mm, kampas – 2º, mėginio storis – 850 µm), esant 20, 30, 40 ir 50 ºC temperatūrai. Deformacijos greitis 2 minutes didintas nuo 0 iki 500 s-1 ir 2 minutes mažintas nuo 500 iki 0 s-1. Reologinėms charakteristikoms apskaičiuoti naudotas Herschel–