LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

Medicinos akademija

Visuomenės sveikatos fakultetas

Ingrida Stankaitytė

N KAIMO BENDRUOMENĖS INTERAKTYVAUS SVEIKATOS

RAŠTINGUMO TOBULINIMO PROGRAMOS POREIKIO ĮVERTINIMAS

Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas (Visuomenės sveikata: sveikatos edukologija)

Studentė Mokslinis vadovas Ingrida Stankaitytė doc. dr. Vaclovas Šveikauskas 2016 05 11 2016 05 11

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata (sveikatos edukologija)

N KAIMO BENDRUOMENĖS INTERAKTYVAUS SVEIKATOS RAŠTINGUMO

TOBULINIMO PROGRAMOS POREIKIO ĮVERTINIMAS Ingrida Stankaitytė

Mokslinis vadovas doc.dr. Vaclovas Šveikauskas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2016. 82 p.

Tikslas - įvertinti N kaimo bendruomenės interaktyvaus sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikį.

Uždaviniai:

1. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės gyventojų informuotumą apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas ir požiūrį į naudojimąsi jomis.

2. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūrį į sveikatą kaip vertybę ir į sveikatos rizikos veiksnius, atsižvelgiant į lytį, amžių, išsilavinimą ir užimtumą.

3. Atskleisti, tiriamos kaimo bendruomenės požiūrį į sveikatinančią aplinką ir išryškinti požiūrį į dalyvavimą jos kūrime.

4. Gautų tyrimo duomenų pagrindu įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės interaktyvaus sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikį ir numatyti jos įgyvendinimo strategijas.

Metodika. Tyrimo objektas - N kaimo bendruomenės pilnamečiai asmenys. Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa, kurią sudaro 77 teiginiai. Gautų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 17.0 programos paketą ir Microsoft Excel programą. Hipotezės apie požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant Chi kvadrato (χ2) kriterijų. Požymių skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingi, kai p<0,05. Anketos duomenys buvo analizuojami remiantis sveikatos raštingumo modeliu, taip siekta išsiaiškinti, kaip visuomenės ir aplinkos veiksniai sąlygoja bendruomenės gyventojų sveikatos raštingumo lygį.

Rezultatai. Tyrime dalyvavo 205 N kaimo bendruomenės gyventojai, 50,7 proc. sudarė vyrai ir 49,3 proc. - moterys. Respondentų amžius nuo 18 iki 91 metų, amžiaus vidurkis 48,03 metų. Išanalizavus tyrimo duomenis paaiškėjo, kad didžioji dalis tiriamos kaimo bendruomenės gyventojų nėra linkę naudotis sveikatos priežiūros teikiamomis paslaugomis ir tikrintis sveikatą profilaktiškai kasmet (kasmet – 40 proc., kas dveji-treji metai – 54,1 proc.). Respondentų požiūris į sveikatą bei sveikatos rizikos veiksnius kito priklausomai nuo lyties, amžiaus ir kitų priklausomų kintamųjų.

Nors respondentai palaiko artimą ryšį su juos supančia artima aplinka, tačiau vengia dalyvauti sveikatą stiprinančiose veiklose.

Išvados. Sveikatos priežiūros sistemos skiriamos lėšos informacijos apie sveikatą sklaidai laikraščiuose ir internete yra efektyvesnės nei pateikiant informaciją knygose ar medicinos įstaigų platinamuose informaciniuose leidiniuose. Tyrimo metu paaiškėjo, jog informacija viešoje erdvėje yra suprantama ir dalis respondentų mano, jog sugeba įgytą informaciją pritaikyti praktiškai. Tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūris į sveikatą kaip vertybę ir į sveikatos rizikos veiksnius kai kuriais atvejais priklauso nuo respondento lyties, amžiaus, išsilavinimo bei užimtumo. Kaimo bendruomenės gyventojai pasyviai dalyvauja sveikatą stiprinančioje veikloje. Praktinės rekomendacijos. Norint, kad dalyvavimas būtų aktyvesnis būtinas paskatinimas, sudominimas, kodėl svarbu dalyvauti sveikatai skirtuose renginiuose, susirinkimuose ir talkose. Remiantis tyrimo duomenimis, N kaimo bendruomenėje yra poreikis įgyvendinti interaktyvaus sveikatos raštingumo tobulinimo programą. Tokia išvada padaryta todėl, kad kaimo bendruomenės gyventojams trūksta gebėjimų tinkamai rūpintis sveikata, įgytas žinias pritaikyti praktiškai bei sugebėti perteikti kitiems bendruomenės žmonėms. Rekomenduojamos programos tikslas - tobulinti individo gebėjimus atsirinkti patikimą informaciją apie sveikatos stiprinimą, įgytas žinias pritaikyti praktiškai ir gebėti perteikti kitiems artimos aplinkos žmonėms. Raktiniai žodžiai. Sveikatos raštingumas, kaimo bendruomenė.

SUMMARY

Public health (health educology)

HEALTH INTERACTIVE LITERACY PROGRAM IMPROVEMENT NEEDS ASSESSMENT N RURAL COMMUNITY

Ingrida Stankaitytė

Supervisor Vaclovas Šveikauskas Dr. Sc. Assoc. Professor

Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2016. 82 p.

Aim of the study - to evaluate the need for an improvement of interactive health literacy programme at N village community.

Objectives.

1) Evaluate to the village community resident's awareness of the service that health care system provides and a viewpoint towards using it.

2) Evaluate to the village community adult resident's viewpoint towards health as a value and health risk subjective, considering their gender, age, qualifications and employment.

3) Disclose to the village community's viewpoint to healthier environment and highlight the importance of participation within its’ creation.

4) According to the data foundation that was received from the research evaluate the need for an improvement of interactive health literacy programme amongst village community and predict the strategies of implementation.

Methods. Research object – N village community adult residents. Research method - anonymous questionnaire, which includes 77 questions. Data of statistical analysis received was performed by using SPSS 17.0 and Microsoft Excel package programme. The hypothesis about the signs of independence were checked by using the criteria of chi square (x2) . Signs of difference were seen as statistically important, while p<0.05. The data from the questionnaire was analysed by using the model of health literacy, which tried to investigate how the community's and environments’ subjectives affect the level of communities’ health literacy. Results: the research has involved 205 community residents of N village, which consisted 50.7 % of men and 49.3 % of women. The respondents age varied from 18 to 91, with average of 48.03 years old. After completing the research it was discovered that the majority of village community residents are not willing to use health care services or to check their health regularly every year (annually - 40 %, every two- three years – 54.1 %). The viewpoint from respondents regarding health and health risk subjective was varied depending on gender, age and other important variables. Although the respondents had a close connection with an environment around them, however avoid participation in activities that aim to strengthen their health.

Conclusions. The resources of health care system information about health diffusion in newspapers and internet are more effective than advertising the information in books or distributing publication of medicine organisation. During the research it was discovered that information in the public space is understandable and the team of research thinks that they are able to use the discovered information in a practical way. The viewpoint of adults from village community towards the health as a value and health risk subjective in some cases depends on respondents' gender, age, qualifications and employment. The residents of village community are passively participating in activities to strengthen the health, while aiming to increase their participation to be more active the encouragement is necessary, as well as intrigue why it is important to participate in health related events and meetings.

Practical recommendations. In order for a more active involvement of the necessary promotion, engagement, why it is important to take part in the events, meetings and talc. According to the survey N rural community is the need to implement an interactive health literacy improvement program. Such a conclusion is reached because AKD rural community residents lack the ability to properly care for health, knowledge into practice and be able to convey to other people of the community. Recommended program - to improve the capacity of the individual to select reliable information on health promotion, the acquired knowledge into practice and be able to convey to other people close to the environment.

TURINYS

1.1.1.Sveikatos raštingumo samprata ir lygiai ... 12

1.1.2.Informacijos apie sveikatos priežiūros sistemą ir jos teikiamas paslaugas sklaida ... 16

1.1.3.Sveikatos raštingumo reikšmė ugdant sveikatos kaip vertybės sampratą ... 19

1.2.Bendruomenės sveikatos raštingumo ypatumai sveikatą lemiančių veiksnių kontekste ... 24

1.2.1.Psichosocialiniai veiksniai ... 24

1.2.2.Fiziniai ir materialiniai veiksniai ... 27

1.3.Gero gyvenimo sampratą lemiantys veiksniai ... 28

1.4.Sveikatos raštingumas ir subjektyvus savo sveikatos vertinimas ... 31

2.TYRIMO METODIKA ... 35

3.REZULTATAI ... 38

3.1.N kaimo bendruomenės gyventojų informuotumas apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas ir požiūris į naudojimąsi jomis ... 39

3.2.N kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūris į sveikatą kaip vertybę ir į sveikatos rizikos veiksnius, atsižvelgiant į lytį, amžių, išsilavinimą ir užimtumą ... 43

3.2.1.N kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūris į sveikatą kaip vertybę ir į sveikatos rizikos veiksnius, atsižvelgiant į lytį ... 44

3.2.2.N kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūris į sveikatą kaip vertybę ir į sveikatos rizikos veiksnius, atsižvelgiant į amžių... 48

3.2.3.N kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūris į sveikatą kaip vertybę ir į sveikatos rizikos veiksnius, atsižvelgiant į išsilavinimą ... 54

3.2.4.N kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūris į sveikatą kaip vertybę ir į sveikatos rizikos veiksnius, atsižvelgiant į užimtumą... 62

3.3. N kaimo bendruomenės požiūris į sveikatinančią aplinką ir požiūris į dalyvavimą jos kūrime ... 70 4. REZULTATŲ APTARIMAS... 74 IŠVADOS... 77 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 78 LITERATŪRA ... 80 PRIEDAI ... 85

7

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS

ES Europos Sąjunga

PSO Pasaulinė sveikatos organizacija BVP Bendrasis vidaus produktas NST Nacionalinė sveikatos taryba

Funkcinis sveikatos raštingumas – tai žmogaus gebėjimas suvokti savo sveikatos būklę, jo informuotumas apie sveikatos priežiūros teikiamas paslaugas, gebėjimas pasinaudoti jomis bei turimos informacijos apie sveikatos rizikos veiksnius ir apie sveikatos priežiūros veiklą komunikavimas.

Interaktyvus sveikatos raštingumas – tai žmogaus gebėjimas savarankiškai naudojantis įgytomis sveikatos žiniomis, gebėjimas nuolat papildyti ir atnaujinti jas bei taikyti kintančiomis aplinkos sąlygomis, gebėjimas daryti įtaką socialinėms normoms.

Kritinis sveikatos raštingumas – tai gebėjimas analizuoti, vertinti su sveikata susijusią informaciją ir ją sėkmingai taikyti, gebėjimas daryti poveikį kitiems asmenims ir grupėms, gebėjimas parūpinti informacijos apie sveikatą apsprendžiančius socialinius bei ekonominius veiksnius.

H0 – tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūris į sveikatą kaip vertybę ir į

sveikatos rizikos veiksnius nepriklauso nuo tiriamojo lyties, amžiaus, išsilavinimo bei užimtumo. H1 - tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūris į sveikatą kaip vertybę ir į

8

ĮVADAS

Problema. Lyginant su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje pernelyg mažai atliekama sveikatos raštingumo tyrimų (dažniausiai tai būna bakalauro baigiamieji studijų darbai). Praktiniame lygmenyje bendruomenėse beveik iš vis nekalbama apie sveikatos raštingumo svarbą, neaiškinama jos esmė. 2015 metų Lietuvos NST metiniame pranešime buvo pažymėta, kad sveikatos ugdymas Lietuvoje yra žemiau normos ribos. Ši išvada verčia visus visuomenės sveikatos specialistus atkreipti ypatingą dėmesį į informacijos apie sveiką gyvenseną sklaidą, rengiant projektus, programas ar skatinant pačių gyventojų iniciatyvas. Svarbiausia problema, kurią siekiama išnagrinėti šiame darbe, yra sveikatos kaip vertybės sampratos daroma įtaka kaimo žmonių požiūriui į su sveikata susijusios informacijos pritaikymą bei komunikavimą kasdieniniame gyvenime.

Darbo aktualumas. Vienas svarbiausių bet kurios šalies išsivystymo požymių yra gyventojų sveikata. Sveikata yra pagrindinė dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenės vertybė. Vykstant globalizacijos procesams, vis svarbesniu uždaviniu, keliamu visuomenės sveikatos priežiūrai, tampa stiprinti kiekvieno žmogaus ir visos populiacijos sveikatą. Remiantis Nacionaline sveikatos koncepcija bei PSO sveikatos trategija „Sveikata 2020“, sveikata yra ne tik ligos nebuvimas, tačiau ir psichinė bei socialinė gerovė (1; 2).

Populiariausia sveikatos koncepcija teigia sveikatą esant ne gyvenimo tikslu, o kasdieninio gyvenimo ištekliais. Filosofinis sveikatos, kaip pilietinės žmogaus teisės traktavimas, sąlygoja visų bendruomenės narių įtraukimo galimybę į sveikatos stiprinimo veiklą. Europos sveikatos politikos dokumente „Sveikata XXI“ nurodytas vienas iš sveikatos politikos tikslų – sveikos gyvensenos propagavimas ir kova su žalingais įpročiais (3). Mokslininkų darbuose akcentuojama, kad gera visų žmonių sveikatos būklė yra pagrindinė prielaida socialiniam, ekonominiam ir asmeniniam vystymuisi bei svarbi gyvenimo kokybės sudėtinė dalis.

Visuminė sveikatos samprata pagrįsta paties žmogaus atsakomybe už savo sveikatą, kuri, kaip teigiama PSO dokumentuose, net 50 proc. priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo. Atsakomybė visuomenei siejama su visuomenės sveikatos stiprinimo žinių taikymu bendruomenės sveikatos problemoms spręsti. D. Jankauskienė (3) pabrėžia, jog, remiantis dokumentu „Sveikata visiems XXI amžiuje“, asmenys yra skatinami gerbti ir vertinti kiekvieną žmogų, kadangi kiekvienas turime lygias teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu, tuo pačiu privalome pasidalinti atsakomybe už savo ir kiekvieno asmens sveikatą.

Sveikatos raštingumas yra gebėjimas priimti su sveikata susijusius sprendimus, kurie darytų įtaką namų aplinkoje, darbo vietoje ar bendruomenėje esantiems žmonėms. Taip pat tai sugebėjimas garsiai reikšti sveikatos klausimais savo nuomonę, kuri padėtų formuoti ar keisti sveikatos priežiūros sistemą (4). Sveikatos raštingumą dar galima apibrėžti kaip tam tikrą sveikatos žinių

9 laipsnį, kurį pasiekęs žmogus sugeba gauti ir suprasti pagrindinę informaciją apie sveikatą, sveikatos priežiūros paslaugas, geba priimti svarbius sprendimus dėl savo sveikatos būklės.

Sveikatos raštingumas per keletą pastarųjų metų daugelio šalių sveikatos priežiūros sistemose įgijo vis didesnės reikšmės sprendžiant su sveikata susijusias problemas. Sveikatos raštingumo tyrimų įtaka sveikatos netolygumams mažinti ir sveikatos rodikliams palyginti tampa vis svarbesnis reiškinys daugumoje pasaulio šalių (4).

2011 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais 8 ES šalyse buvo vykdomas gyventojų sveikatos raštingumo tyrimas (imtį sudarė po 1000 respondentų iš kiekvienos šalies) (5). 2013 metais paskelbtoje šio tyrimo ataskaitoje sakoma, kad tirtose šalyse vidutiniškai 10 procentų respondentų parodė netinkamo lygio ir 47 procentai riboto (nepakankamo arba problemiško) lygio sveikatos raštingumo žinias. Nustatyti ženklūs skirtumai tarp įvairių tiriamųjų grupių: tarp žemos socialinės padėties, mažo išsilavinimo ir senyvo amžiaus. Taip pat teigiama, kad ribotas sveikatos raštingumas yra svarbus iššūkis sveikatos politikai ir praktikai visoje Europoje – į tai turi būti atsižvelgiama rengiant visuomenės sveikatos strategijas.

Lietuva yra demografiškai sena valstybė, kadangi, mažėjant gimstamumui ir ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei, santykinai didėja pagyvenusio amžiaus žmonių dalis visoje populiacijoje. Senėjanti populiacija yra didelė problema ekonomikai. Jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių santykis visuomenėje verčia pritaikyti turimus valstybės išteklius atsirandantiems poreikiams, didinti socialines garantijas. Augant vyresnio amžiaus žmonių populiacijai ir didėjantis sveikatos priežiūros paslaugų poreikis skatina užtikrinti šių asmenų sveikatos priežiūrą: pirmiausia išanalizuojant vyresnio amžiaus žmonių poreikius, pageidavimus, nepasitenkinimą sveikatos priežiūros sistema, vėliau teikiant pasiūlymus, kaip organizuoti sveikatos apsaugą vyresnio amžiaus žmonėms (6; 7).

ES vykdoma nemažai projektų, iniciatyvų, tokių kaip sveikatą stiprinantis miestas, sveikatą stiprinanti darbo vieta ir pan., kurių pagrindinis tikslas yra stiprinti visuomenės narių sveikatą, suteikiant jiems kuo daugiau su sveikata susijusios informacijos. Minėtos iniciatyvos įgalina pačius žmones spręsti sveikatos palaikymo bei stiprinimo problemas. Vykdydami su sveikata susijusias programas ES vadovai tikisi sumažinti socialinę nelygybę tarp šalių narių gyventojų ir pagerinti kiekvieno asmens gyvenimo kokybę. Todėl vienas iš būdų, kaip išsiaiškinti, ar žmonės gauna pakankamai informacijos apie sveikatą, ar jie sugeba suprasti ir panaudoti gautas žinias, yra įvertinti žmonių sveikatos raštingumą bei asmens gyvenimo kokybę (8).

Darbo mokslinis naujumas. Sveikatos raštingumas, kaip ir sveikatos ugdymas, yra mažai tyrinėtos sritys, ypač kaimo populiacijos lygmenyje. Šiame diplominiame darbe, remiantis sveikatos raštingumo modeliu, bandoma išsiaiškinti, koks yra tiriamųjų sveikatos raštingumo lygmuo. Nauja

10 yra tai, kad čia vertinamas tiriamųjų požiūris į sveikatą kaip vertybę ir analizuojama su tuo susijusi suaugusiųjų kaimo bendruomenės gyventojų elgsena.

Atlikto tyrimo teorinė ir praktinė reikšmė. Išanalizavus tyrimo duomenis, išsiaiškinta, ar sveikatos informacija yra prieinama kaimo vietovių gyventojams, taip pat įvertintas sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikis tiriamoje populiacijoje.

Asmeninis autorės indėlis. Autorė bendradarbiaudama su moksliniu vadovu parengė tyrimo anketą, taip pat tiriamo asmens informavimo bei sutikimo dalyvauti tyrime formas. Tyrimo dalyviams, autorės iniciatyva buvo dalinamos informacinės skrajutės apie sveiką mitybą. Autorė tyrimo dalyviams išdalino tyrimo instrumentus – anketas, jas surinko, duomenis užkodavo, išanalizavo.

11

TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas - įvertinti N kaimo bendruomenės interaktyvaus sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikį.

Uždaviniai

1. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės gyventojų informuotumą apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas ir požiūrį į naudojimąsi jomis.

2. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūrį į sveikatą kaip vertybę ir į sveikatos rizikos veiksnius, atsižvelgiant į lytį, amžių, išsilavinimą ir užimtumą.

3. Atskleisti tiriamos kaimo bendruomenės požiūrį į sveikatinančią aplinką ir išryškinti požiūrį į dalyvavimą jos kūrime.

4. Gautų tyrimo duomenų pagrindu įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės interaktyvaus sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikį ir numatyti jos įgyvendinimo strategijas.

12

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.

Sveikatos raštingumas

1.1.1. Sveikatos raštingumo samprata ir lygiai

Raštingumas – tai ne tik įgūdžiai skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Šiais laikais, kai vis labiau tampame žinių visuomene, raštingumas įgauna platesnę ir sudėtingesnę prasmę. Raštingumas apima elektroninį tekstą, masines informavimo priemones bei žiniasklaidą. Žmogus, būdamas raštingas, ne tik priima informaciją, bet turi operatyviai ją suvokti, suprasti ir perduoti (9). Kitaip sakant, raštingumą sudaro tokie įgūdžiai, kaip informacijos komunikavimas, asmeninių įgūdžių tobulinimas, asmens ir visuomenės įgalinimas. Šie įgūdžiai yra reikalingi žmogui, siekiančiam asmeninio ir visuomeninio vystymosi.

Sveikatos raštingumo sąvoka pradėta vartoti nuo 1970 metų. Pradėtas sveikatos mokymas iki šių dienų įgijo labai didelę reikšmę visoje sveikatos priežiūros sistemoje. Sveikatos raštingumo sąvoka yra susijusi su gebėjimu susidoroti su vis didėjančiais sveikatos stiprinimo poreikiais. Sveikatos raštingumo apibrėžimas yra toks pat, kaip ir raštingumo, tik jis apima žmonių žinias, motyvaciją ir gebėjimą suprasti ir įvertinti sveikatos informaciją, kurią būtų galima taikyti priimant sprendimus, rūpinantis savo sveikata ar gydantis nuo ligų, taip pagerinant savo gyvenimo kokybę (4).

Taigi, kaip jau buvo minėta anksčiau, žmogui, norinčiam visavertiškai funkcionuoti visuomenėje, yra svarbūs įgūdžiai, pagal kuriuos raštingumas dar 1999 metais buvo suskirstytas į šiuos lygmenis: kiekybinį, mokslinį, technologinį/techninį, kultūrinį, žiniasklaidos ir kompiuterinį. Tačiau labai svarbu, kad prie šio sąrašo būtų pridėtas dar vienas lygmuo – sveikatos raštingumas. Tobulėjant medicinos technologijoms, labai svarbu, kad žmogus gebėtų suprasti naujoves, nevengtų jų priimti ir išmėginti, suprastų, kad informacija apie sveikatos priežiūrą ir sveikatą yra būtina, norint būti raštingu sveikatos atžvilgiu (9). Kitaip sakant, būtų galima teigti, kad reikia atkreipti dėmesį į sveikatos raštingumo svarbą, įtraukiant jį prie kitų raštingumo lygmenų, nes žmogaus sveikata (fizinė, socialinė, dvasinė gerovė) turi svarbos žmogaus funkcionavimui visuomenėje, jo nusiteikimui ir norui dalyvauti visuomenės gyvenime, tuo pačiu būti raštingu kituose, prieš tai išvardintuose, raštingumo lygmenyse.

Ilgą laiką sveikatos raštingumo terminas nebuvo įtrauktas į lygmenų sąrašą (nors sąvoka pirmą kartą buvo pavartota gerokai anksčiau – 1974 metais). Manoma, kad sveikatos raštingumas nebuvo įtrauktas į raštingumo lygmenų sąrašą tvirtinant, jog jis nėra toks svarbus ir aktualus visuomenei, kaip, pavyzdžiui, kompiuterinis raštingumas. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie sveikatos raštingumą ir apie tai, koks yra svarbus tinkamas sveikatos ugdymas, kokios

13 suteikiamos žinios ir kaip lavinami įgūdžiai, norint saugoti sveikatą bei ja rūpintis (10). Kaip ir minėta anksčiau, neturinčiam geros sveikatos (fizinės, socialinės, dvasinės gerovės), žmogui bus sudėtinga dalyvauti arba jis tiesiog negebės dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

A. Veryga (11) sveikatos raštingumą įvardija kaip asmens gebėjimą visų pirma rasti informaciją apie tinkamą sveikatos priežiūrą, ją suprasti ir taikyti, siekiant palaikyt i ir stiprinti sveikatą. Tinkamos informacijos paieškos rezultatai priklauso nuo asmens žinių ir gebėjimų ieškoti patikimos, recenzuotos informacijos, gebėti ją surasti tokiuose šaltiniuose, kuriuose straipsniai yra tikrinami ir patikimi (parašyti mokslininkų ar medicininės srities išsilavinimą turinčių asmenų). Taip pat labai svarbu, kad individas tinkamai suprastų rastą informaciją bei gebėtų tikslingai ją taikyti. Šiuo atveju asmuo, įgijęs informacijos apie sveikatos palaikymą ir stiprinimą, turi laikytis visų sveikatos stiprinimo ir palaikymo etapo dalių, vadovautis nurodymais eilės tvarka. Tokiu būdu galėtų pasiekti teigiamų rezultatų ir taip gebėtų tinkamai pasirūpinti sveikatos palaikymu bei stiprinimu.

Sveikatos raštingumas įvardijamas ne tik kaip gebėjimas skaityti medicininius lankstinukus ar tinkamai planuoti apsilankymus pas gydytojus, bet ir gebėjimas kasdieninėje veikloje atsirinkti tinkamą informaciją apie sveikatos stiprinimą ar jos palaikymo būdus/metodus (pvz., ar tikėti tuo, kas išgirstama viešajame transporte, ar kai lankomasi poliklinikoje ir girdimas gydytojų pokalbis apie sveikatą) (12; 13). Būtent nuo kritinio mąstymo ir gebėjimų/įgūdžių priklauso asmens gebėjimas tinkamai rūpintis sveikata. Jeigu individas gebės atsirinkti reikiamą informaciją, tuomet jis galės tinkamai pasirūpinti savo sveikata, tiek palaikydamas, tiek stiprindamas savo fizinę, emocinę, dvasinę bei socialinę gerovę.

D. A. DeWalt ir J. McNeill (14) sveikatos raštingumą įvardija kaip gebėjimą gauti ir suprasti reikiamą informaciją apie sveikatą bei reikalingas paslaugas tinkamai suteikti sau pagalbą esant sveikatos sutrikimui ar stiprinant sveikatą, domėtis ir analizuoti sveikatos priežiūros sistemą, ją išmanyti, kad, esant poreikiui, galėtų tinkamai pasinaudoti sveikatos priežiūros sistemos teikiamomis paslaugomis. Tačiau tuo pačiu tai apima ir skaitymo, rašymo, matematikos įgūdžius bei gebėjimą suvokti žodinę informaciją ir priimti atitinkamus sveikatos priežiūros sprendimus. D. Zagurskienė ir I. Misevičienė (15) teigia, jog, norint būti visapusiškai raštingu iš sveikatos pusės, būtina pereiti šiuos Don Notbeam‘o išskirtus sveikatos raštingumo lygius: funkcinį, interaktyvų ir kritinį.

Apibendrinant sveikatos raštingumo lygmenis (funkcinį, interaktyvųjį, kritinį) būtų galima teigti, kad visapusiškai raštingu sveikatos atžvilgiu asmuo bus tik tuomet, kai gebės ne tik tinkamai atsirinkti patikimą informaciją apie sveikatą, jos stiprinimą ir gerinimą, tačiau gebės tobulinti savo įgytus įgūdžius. Svarbiausia, kad asmuo gebėtų savo patirtimi ir žiniomis pasidalinti su

14 aplinkiniais, taip ne tik pasirūpinant savo sveikata, tačiau rūpinantis ir aplinkinių švietimu dėl tinkamų veiksmų palaikant gerą sveikatą.

Visuomenės (bendruomenės) raštingumas siejamas su socialine, politine ir asmenine galima laisve, t. y. jeigu asmuo yra raštingas, tuomet jis yra laisvas ir nepriklausomas. Šiuo atveju, jeigu asmuo yra raštingas sveikatos atžvilgiu, tai jis žino, kur ieškoti bei geba kritiškai atsirinkti reikiamą ir patikimą informaciją iš jos gausos bei. Kitaip sakant, žmogus pasiekia kritinį sveikatos raštingumo lygmenį tuomet, kai išmoksta kritiškai mąstyti ir yra laisvas nuo įvairių išorinių įtakų. Dar labai svarbu paminėti, kad asmuo imtų rūpintis sveikata ne tuomet, kai ji pablogėja, bet dar būdamas tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek dvasiškai sveikas (16; 17). Kitaip sakant, kai žmogui kyla klausimų dėl sveikatos pablogėjimo, jis nebijo kreiptis ar ieškoti patikimos informacijos. Taip pat geba ją kritiškai įvertinti, o jeigu įgytos žinios pasitvirtina, geba šviesti ir aplinkinius, dalintis savo patirtimi, ką daryti, kur kreiptis ir apskritai ko imtis esant sveikatos pablogėjimui, taip neuždelsiant ligos bei neignoruojant ligos simptomų.

Svarbu paminėti, kad sveikatos raštingumas apima ne tik žinias apie sveikatą ir sveikatos mokymą. Sveikatos raštingumas apima sveikatos stiprinimo procesą, kuriuo siekiama, jog asmuo gebėtų atsirinkti patikimą informaciją ir gebėtų ją tinkamai pritaikyti praktiškai. PSO sveikatos ugdymo apibrėžimą įvardija kaip procesą, kuris tiek asmenims, tiek bendruomenėms padeda daugiau rūpintis savo sveikata, ją gerinti ir, svarbiausia, didinti veiksnių kontrolę, kurie daro neigiamą įtaką žmogaus sveikatos būklei. Kitaip sakant, apibrėžiant sveikatos raštingumą, terminas „ugdymas“ vartojamas siaurąja prasme, o terminas „mokymas“ – taikomas praktiškai. Taip pat, apibrėžiant sveikatos pedagogikos sąvoką, svarbu paminėti, kad tai ne informacija apie sveikatą, o abipusis bendravimas ir asmeninis santykis tarp ugdytinio ir ugdytojo (15; 17). Taigi, būtų galima teigti, kad siekiant, jog asmuo būtų raštingas sveikatos atžvilgiu, svarbiausią vaidmenį atlieka ugdytojas. Jis moko ugdytinį tinkamai rūpintis sveikata, kokių veiksnių imtis ar nesiimti pablogėjus sveikatai. Tačiau mokymo proceso produktyvumas priklauso nuo ugdytinio valios, noro, gebėjimų tobulėti sveikatos raštingumo srityje.

Kitaip sakant, norint, kad visuomenė būtų „raštinga“ (sveikatos raštingumo lygis būtų aukštas, pvz., visuomenė pasiektų kritinį sveikatos raštingumo lygį), labai svarbus ugdymas ir lavinimas. Kaip ir visose ugdymo sistemose, svarbu, kad tarpusavyje sąveikautų ir būtų susiję šie elementai: tikslai, turinys, ugdymo metodai ir priemonės, ugdytinis ir ugdytojas. Taigi, siekiant bendruomenę padaryti raštinga, sveikatos atžvilgiu, kad sveikatos raštingumo ugdymas vyktų sklandžiai bei būtų pasiekta geriausių/aukščiausių rezultatų, būtina išsikelti tikslus, kokių bus siekiama toje bendruomenėje (pvz., kas aktualu ir svarbu yra būtent pasirinktai bendruomenei). Taip pat labai svarbus turinys, kokiais pavyzdžiais, kokiomis metodinėmis priemonėmis bus remiamasi, kokia literatūra. Kadangi kiekvienas asmuo yra unikalus, būtina pasirinkti ugdymo metodą ir priemones

15 tokias, kurios labiausiai tenkintų pasirinktos bendruomenės poreikius, būtų geriausiai suprantami/suvokiami bendruomenės nariams ir lengviausiai pritaikomi. Tačiau svarbiausi elementai – ugdytinis ir ugdytojas. Būtent nuo ugdytinių noro ir nusiteikimo būti raštingais (sveikatos atžvilgiu) bei nuo ugdytojo kompetencijos ir gebėjimų tinkamai siekti aukščiausių rezultatų, priklauso, kaip bendruomenei seksis tobulinti savo žinias, ugdyti gebėjimus ir lavinti įgūdžius (18).

Sveikatos raštingumui bendruomenėje turi svarbos veiksniai, kurie tiesiogiai nepriklauso nuo asmens. Kitaip sakant, sveikatai įtaką daro tiek paveldimumas, tiek sveikatos priežiūros tarnybų veikla, tiek aplinka/klimatas bei gyvensena. Todėl, siekiant geresnės gyventojų sveikatos, svarbu atkreipti dėmesį į sveikatą stiprinančią ar žalojančią aplinką, ir žinoma, į gyvenseną. Siekiant gyventojų elgesio pokyčių, gerinant sveikatą, neužtenka tik informuoti, ką jiems daryti ar ko nedaryti – tai laikoma neefektyviu metodu. Manoma, kad svarbu yra sudaryti sąlygas, kad žmonės patys sąmoningai rinktųsi sveikesnę gyvenseną - taip stiprintų ir gyvenamąją, ir socialinę aplinką. Z. Javtokas (16; 17) išskiria 5 pagrindines aplinkos rūšis, kurios turi įtakos žmogaus sveikatai: tai fizinė (oras, vanduo, triukšmas, radiacija, sunkieji metalai, atliekos), socialinė (normos, vertybės, papročiai, įpročiai, mados, nuomonės), politinė (politinės partijos, taika, nesutarimai ir t. t.), sektorinė (žemės ūkio, pramonės, gamtos apsaugos ir t. t. srityse vykdoma politika) ir išteklių (finansai, keliai, informacijos perdavimas ir t. t.). Būtent nuo šių aplinkos rūšių priklauso, kokios sąlygos bus suteikiamos visuomenei/bendruomenei ir kaip bus tobulinamas sveikatos raštingumas.

Labai svarbu, kad aplinkoje, kurioje asmuo praleidžią didelę dalį laiko, būtų skiriamas dėmesys sveikatos raštingumui tobulinti. Jeigu asmuo yra dirbantis, tai svarbu, kad darbdavys būtų orientuotas į sveikatos stiprinimą, suteiktų tinkamas sąlygas darbuotojo sveikatai palaikyti ir gerinti. Taigi, remiantis Europos sveikatos raštingumo projektu (5), darbdaviams yra siūloma priskirti sveikatos raštingumą prie įmonių socialinės atsakomybės. Taip būtų skatinami darbdaviai suteikti sąlygas ir skatinti darbuotojus rūpintis savo sveikata, ją tausoti, stiprinti ir gerinti. Manoma, jeigu asmeniui minėtos sąlygos bus suteikiamos darbo vietoje, tai ne tik bus galima išvengti rimtų sveikatos sutrikimų, tačiau tuo pačiu darbuotojai rečiau sirgs ir darbdavys nepraras darbo jėgos. Jeigu darbdavys suteiks tinkamas ir reikiamas sąlygas sveikatai stiprinti ir gerinti darbo vietoje, tuomet bus galima tikėtis abipusės (darbdavio ir darbuotojo) naudos bei socialinės, fizinės ir dvasinės gerovės darbo aplinkoje (5).

Apibendrinant galima sakyti, kad tarp sveikatos raštingumo ir kompetencijos yra labai glaudus ryšys. Taip pat labai svarbu, jog individas gebėtų tobulinti sveikatos raštingumą visuose trijuose lygmenyse (funkciniame, interaktyviame ir kritiniame). Norint pasiekti bendruomenėje sveikatos raštingumo ugdymo pokyčių, svarbu ne tik kiekvieno bendruomenės nario noras/pastangos ar visuomenės sveikatos specialisto kompetencijos lygis, bet būtina atkreipti

16 dėmesį ir į aplinkos veiksnius, kurie daro teigiamą arba neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Kitaip sakant, norint pasiekti fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės, svarbu, kad dėmesys į sveikatos raštingumą būtų kreipiamas artimiausioje, žmogų supančioje socialinėje aplinkoje.

1.1.2. Informacijos apie sveikatos priežiūros sistemą ir jos teikiamas paslaugas sklaida

Manoma, jog sveikatos raštingumas tampa vis svarbesnis dėl klientams suteiktos atsakomybės už savo sveikatą bei už tai, kokių veiksmų imamasi siekiant ją išsaugoti. Žinių ir informacijos apie tinkamą sveikatos priežiūrą sklaida yra aktuali ir svarbi problema šių dienų visuomenėje. Kaip ir buvo minėta anksčiau, tobulėjant technologijoms, visą reikiamą informaciją apie sveikatą asmuo gali rasti internete. Tačiau daugeliu atvejų nėra garantuojama skelbiamos informacijos (šiuo atveju informacijos apie sveikatą) kokybė (10). Būtent dėl nepakankamai aiškiai pateikiamos informacijos asmuo negeba arba sunkiai geba tinkamai saugoti ir rūpintis savo sveikata savarankiškai be kitų asmenų įsikišimo. Kitaip sakant, dėl informacijos gausos ir nepatikimumo yra būtinas nepertraukiamas bendruomenės sveikatos mokymas. Todėl būtina, kad bendruomenė būtų tinkamai informuojama apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas.

D. Jankauskienė (3) straipsnyje „Sveikatos politikos vertybės ir iššūkiai artimiausiame dešimtmetyje“ aptaria ne tik Lietuvos bet ir PSO bei ES pagrindinius sveikatos politikos dokumentus, kuriuose minima, kad klientas turi teisę į patikimą informaciją. Tačiau klientas nėra atleidžiamas nuo pareigos kritiškai vertinti rastą informaciją ir tik įsitikinus, jog ji yra patikima, laikytis nurodytų veiksmų.

Remiantis LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymu (18; 19), individas turi teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, sveikatos priežiūros prieinamumą, pasirinkti gydytoją (slaugos specialistą ir sveikatos priežiūros įstaigą). Taip pat turi teisę į informaciją apie sveikatos įstaigoje teikiamas paslaugas ir daugelį kitų teisių, kurios yra susijusios su kokybiška sveikatos priežiūra ir gydymu. Tačiau, remiantis tuo pačiu įstatymu (19), asmuo turi atsakyti ir už padarinius, kurie neigiamai paveikė jo sveikatą, jeigu jis nesilaikė gydytojo nurodymų (negėrė išrašytų vaistų, nekreipė dėmesio į gydytojo rekomendacijas tinkamai palaikyti sveikatą ir pan.) arba jeigu jis pasirinko kitą gydymo metodą savarankiškai (rado informacijos internete arba pasitarė su pažįstamu, kurio manymu šis gydymosi metodas padėjo). Tokiu atveju, atlyginant pacientui žalą, yra atsižvelgiama į paciento kaltę, jos mastą ir paciento sveikatos būklę (3). Kitaip sakant, nors individas turi teisių į tinkamą sveikatos priežiūrą, tačiau tuo pačiu jis turi atsakingai rinktis tiek gydymo įstaigą, tiek gydymo metodą. Taip pat turi domėtis apie toje gydymo įstaigoje teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, prisiimti atsakomybę už gydytojų nurodymų bei rekomendacijų (pateiktų siekiant tinkamos sveikatos priežiūros) nesilaikymą.

17 I. Špokienė (20) išskiria šias paciento pareigas (jos taip pat yra įvardytos ir LR pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme (19)): rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis kliento teisėmis ir draudžama jomis piktnaudžiauti, būtina bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais bei pagarbiai ir deramai elgtis su visais sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojais ir kitais pacientais. Kitaip sakant, tik nuo tinkamo kliento įsitraukimo į sveikatos priežiūrą priklauso kliento sveikatos būklė. Taip pat tai turės įtakos tinkamai palaikant sveikatą bei ją stiprinant. Tačiau būtina paminėti, kad tai, kaip seksis klientui rūpintis savo sveikata, naudotis sveikatos priežiūros sistemos paslaugomis, priklauso ir nuo patikimos informacijos sklaidos, žinojimo, kur ieškoti informacijos arba kur kreiptis norint gauti kokybiškas ir patikimas sveikatos priežiūros paslaugas. Taip pat klientas turi suprasti, jog sveikatos priežiūros specialistas yra tas asmuo, kuriam yra svarbi jūsų sveikata ir jo tikslas yra padėti jums, o ne pakenkti. Todėl kartais geriau kreiptis tiesiai į sveikatos priežiūros specialistą, o ne ieškoti informacijos internete. Pavyzdžiui, galima rasti internete asmenį, kuris laisvu laiku daro masažus, tai, žinoma, bus daug patogiau ir pigiau nei lankantis privačiuose masažo salonuose arba gydymo įstaigose. Šiuo atveju žmogus turėtų išsikelti klausimą, ar tas asmuo, kuris teikia masažo paslaugas, yra patikimas ir kvalifikuotas. Tik bendradarbiavimas su sveikatos priežiūros specialistu ir paties asmens aktyvus įsitraukimas į sveikatos priežiūrą gali padėti išspręsti sveikatos problemas.

PSO sveikatą apibrėžia kaip fizinę, dvasinę ir socialinę asmens gerovę, kuri yra sąlygojama paveldimumo, žmogaus gyvenimo būdo, medicinos pagalbos lygio ir teikiamų paslaugų prieinamumo. Remiantis šiuo apibrėžimu, būtų galima teigti, kad asmuo iš dalies atsakingas už veiksnius, kurie turi svarbos jo sveikatai. G. Laverack ir M. N. Keshavarz (21) teigia, kad šiuolaikinės medicinos tikslas – tai žmogaus gyvensenos ugdymas suteikiant žinių apie ligų profilaktiką ir apie sveikatos stiprinimą. Svarbu paminėti, kad daug svarbiau yra ugdyti asmenį, kad jis nesusirgtų. Kitaip sakant, šviesti apie sveiką gyvenseną yra daug naudingiau tiek asmeniui, tiek visuomenei. Todėl būtų galima teigti, kad tiek sveikatos priežiūros specialistai, tiek bendruomenės seniūnai ar kiti atsakingi asmenys turi būti suinteresuoti ir skatinami šviesti ir ugdyti bendruomenės narius apie sveikatos stiprinimą dar nesant sveikatos pablogėjimo.

Svarbu, kad sveikatos priežiūros specialistai suteiktų žinių ir patartų asmenims, kaip derėtų tinkamai rūpintis sveikata, kokių gyvensenos įpročių reikėtų atsisakyti, kokius reikėtų pakeisti ir į ką (pvz., važinėjimą viešuoju transportu pakeisti į važinėjimą dviračiu, norint pasiekti kelionės tikslą). Tačiau svarbu, kad ir sveikiems, ir turintiems nusiskundimų asmenims bei jų artimiesiems būtų suprantamai paaiškintos rekomendacijos ir patarimai sveikos gyvensenos klausimais (21).

Norint, kad asmuo tinkamai suprastų rekomendacijas ir patarimus dėl sveikatos stiprinimo ir palaikymo, svarbu ir sveikatos priežiūros specialisto bendravimas, gebėjimas išklausyti bei kalbėtis su žmonėmis, tinkamai padėti ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius. Taip pat svarbu, kad skatintų

18 klientus įsitraukti į sveikatos palaikymo ir stiprinimo procesą, išklausytų juos, leistų jiems išsakyti savo nuomonę (21). Tokiu būdu tikima, kad asmuo noriai įsitrauks į sveikatos stiprinimo procesą, bendradarbiaus su sveikatos priežiūros specialistu vardan geresnės sveikatos ir tuo pačiu geresnės gyvenimo kokybės. Svarbu, kad asmuo pasitikėtų sveikatos priežiūros specialistu, nebijotų reikšti savo nuomonę, nesigėdytų atskleisti tam tikrų detalių, kurios galbūt būtų svarbios sveikatos stiprinimo procesui (pvz., atskleisti, kad namie neturi kanalizacijos), stropiai stengtųsi vardan savo sveikatos (22). Tik tuomet būtų galima tikėtis, kad vyktų sklandus ir rezultatyvus asmens dalyvavimas sveikatos stiprinimo veiklose.

Šiuolaikinėje visuomenėje, kai gyvenimo tempas yra labai greitas, kyla dar viena opi problema – gydytojai neturi pakankamai laiko suteikti klientui visavertės konsultacijos ir rekomendacijų. Taip yra todėl, kad gydytojai tiesiog nespėja dėl biurokratinių darbų. Gydytojai kliento apsilankymo metu turi ne tik konsultuoti klientą, įsigilinti į jo ligos simptomus, tačiau tuo pačiu ir pildyti dokumentus (ligos istorija), išrašyti vaistų receptus. Dėl to klientui nėra suteikiama visavertė pagalba ir rekomendacijos tolimesniam gydymui. Tai lyg užburtas ratas: klientų didelis skaičius pas gydytojus yra dėl sveikatos sutrikimų, sveikatos sutrikimai kyla dėl netinkamos sveikatos priežiūros, netinkama sveikatos priežiūra yra dėl netikslingos gydytojo konsultacijos, o netikslinga konsultacija yra dėl laiko stokos ir klientų didelio skaičiaus. Todėl ieškoma priemonių, kaip padėti gydytojams tikslingai suteikti konsultacijas ir rekomendacijas pacientams bei kaip suspėti pildyti dokumentus ir rašyti receptus vienu metu. Viena iš priemonių yra slaugių, dirbančių kartu su gydytojais, paskyrimas, kad jos pildytų dokumentus, o gydytojas teiktų tikslingą konsultaciją klientui. Kita priemonė yra nauja technologija, kai gydytojas prie ausies prisideda siųstuvą ir visa tai ką jis kalba su klientu, yra užrašoma ir įkeliama į paciento ligos istoriją. Tačiau abu būdai reikalauja didesnių finansinių išlaidų, todėl mažesniuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose dažniausiai visą darbą atlieka (kliento konsultavimą ir ligos istorijos aprašymą) gydytojas, ir dėl to sumažėja kliento vizitacijos kokybė (23).

Svarbus vaidmuo suteikiant visuomenei tinkamą ir patikimą informaciją apie sveikatos priežiūros sistemą bei jos teikiamas paslaugas atitenka visuomenės sveikatos specialistui. Labai svarbu, kad miestų, miestelių ir kaimų savivaldybės bei bendruomenės būtų orientuotos į informacijos sklaidą apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas, kad bendruomenių nariai būtų supažindinti su naujienomis ir pakitimais, kad informacija būtų prieinama ir patikima (24; 25). Vertinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę (prieinamumą bei kur reikėtų tobulėti) svarbi yra klientų patirtis ir nuomonė. Remiantis D. Jankauskienės (26) straipsniu ir lyginant Lietuvos ir kai kurių Europos šalių pacientų nuomonę apie sveikatos priežiūros paslaugas, galima įžvelgti, kad paslaugų kokybė priklauso nuo valstybės finansavimo sveikatos priežiūros sektoriui: kiek lėšų yra skiriama vienam gyventojui. Taip pat, lyginant bendrą rodiklį 10 ES šalių, pastebėta,

19 kad 70 proc. respondentų yra patenkinti ir sveikatos priežiūros paslaugas įvertina teigiamai, tačiau imant Lietuvos mastu – tik 40 proc. Tačiau Lietuvos gyventojai labai gerai vertina stacionarių paslaugų kokybę: 2010 m. – 80 proc., o 2011 m. – 74 proc. Specializuotų ambulatorinių paslaugų kokybę Lietuvos gyventojai, lyginant 10 ES šalių duomenis, yra viena iš trijų prasčiausiai vertinančių (Lietuva – 62 proc., Latvija – 61 proc., Rumunija – 59 proc.). Vertinant šeimos gydytojų paslaugų kokybę ir prieinamumą, geriausiai įvertino Austrija – 93 proc., prasčiausiai – Švedija (68 proc.), o Lietuvos gyventojai šeimos gydytojų paslaugų kokybę ir prieinamumą įvardijo kaip gerą arba labai gerą - 77 proc. Taigi, remiantis pateiktais duomenimis, galima sakyti, kad Lietuvos gyventojai sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą, lyginant su kai kuriomis ES šalimis, vertina vidutiniškai, todėl Lietuvos sveikatos priežiūros institucijos, organizuodamos sveikatos priežiūros paslaugas turi galimybių tobulėti ir stengtis, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų kokybiškesnės ir prieinamesnės.

Apibendrinant galima sakyti, kad siekiant teigiamų poslinkių sveikatos stiprinimo srityje yra būtinas ir privalomas visų bendruomenės narių įsitraukimas. Tačiau tam, kad įsitrauktų į sveikatos priežiūrą, kiekvienam žmogui turi būti suteikiama patikima ir tikslinga informacija, kuri padėtų tinkamai rūpintis savo sveikata. Klientas konsultacijų metu iš gydytojo, turi sulaukti tikslingų rekomendacijų. Būtina, kad gydytojas kliento apsilankymo metu daugiau laiko skirtų klientui, išklausyti, įsigilinti į ligos simptomus. Svarbu, kad klientas suprastų, kad nuo jo elgesio priklauso jo sveikatos būklė: jeigu klientas vengs žalingų įpročių, rūpinsis savo sveikata ir bendradarbiaus su sveikatos priežiūros specialistais, gebės tinkamai atsirinkti patikimą informaciją internete, tuomet jam tinkamai seksis palaikyti sveikatą bei ją stiprinti. Ir svarbiausia, tik nuo valstybės vykdomos sveikatinimo politikos ir skiriamų lėšų sveikatos priežiūros sistemos paslaugoms priklauso paslaugų kokybė ir prieinamumas pacientams.

1.1.3. Sveikatos raštingumo reikšmė ugdant sveikatos kaip vertybės sampratą

Vertybė – tai reiškiniai ir objektai, kurie yra veikiami visuomenės, jie patenkina žmogaus poreikius ir interesus. Kiekvienas žmogus turi ir unikalių vertybių, tačiau dažniausiai jos priklauso nuo šeimos, kurioje augo. Jeigu asmuo augo šeimoje, kurioje sveikata buvo rūpinamasi, imamasi priemonių ir veiksmų jai stiprinti bei tausoti, tuomet ir to asmens įgūdžiai bus tobulinami bei lavinami. Kitaip sakant, jis tam tikras tradicijas arba veiksmus, kaip tinkamai rūpintis sveikata, perteiks ir savo kuriamoje šeimoje bei tuos įgūdžius perduos savo vaikams. Taip sveikatos raštingumas bus lavinamas ir perteikiamas iš kartos į kartą ir sveikata bus laikoma kaip vertybė (27; 28).

Remiantis Mažeikių lopšelio – darželio „Bitutė“ sveikatos stiprinimo programa 2012 - 2016 m. m. (29), galima teigti, kad nors visi darželį lankantys vaikai auga palankioje socialinėje

20 aplinkoje, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į sveikatos stiprinimą jau nuo mažų dienų. Tiek tėvai, kurie augina mažamečius vaikus, tiek lopšelyje - darželyje dirbantis personalas gebėtų tinkamai rūpintis savo ir vaikų sveikata, ir svarbiausia, jau nuo mažų dienų ugdytų vaikus, kaip tinkamai rūpintis sveikata. Tinkamas dėmesys nuo mažų dienų lavins įpročius bei įgūdžius, kaip reikia rūpintis sveikata, ką daryti, kad nesirgtų, kur kreiptis pablogėjus sveikatai.

Mūsų šalies ir vakarų Europos šalių kultūriniu požiūriu, sveikatos raštingumas turėtų būti (kadangi dar ne visose Europos šalyse yra kreipiamas ypatingas dėmesys sveikatai, sveikatos ugdymui bei raštingumui) pradedamas ugdyti jau nuo mažų dienų, visų pirma šeimoje, kurioje augame, po to tose įstaigose, kurias vėliau pradedame lankyti, t. y., ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, mokyklose, aukštosiose mokyklose ir pan. Svarbu, kad augančiam individui tiek šeimoje, tiek švietimo įstaigose, kurias vėliau imama lankyti, būtų vykdomas tinkamas švietimas apie sveikatą, jos palaikymą bei stiprinimą (30). Galima teigti, kad dėmesys sveikatai, jos stiprinimui bei rūpinimuisi turi būti kreipiamas tokiu pačiu lygiu ir svarbumu, kaip ir dėmesys kompiuteriniam raštingumui ar technologiniam/techniniam raštingumui. Kitaip sakant, būtina, kad asmuo būtų įvairiapusiškai raštingas, kad nebūtų išskiriamas nei vienas raštingumo lygmuo labiau nei kitas, būtent dėl to, kad visi raštingumo lygmenys yra tarpusavyje susiję ir norint būti raštingu viename lygmenyje, reikėtų būti raštingam kitame lygmenyje. Pavyzdžiui, norint tinkamai gebėti atsirinkti informaciją apie sveikatos stiprinimą ar vykdomas sveikatos stiprinimo programas, būtina turėti tiek techninį/technologinį, tiek kompiuterinį raštingumą. Taigi, svarbu, kad jau nuo mažų dienų būtų atkreipiamas dėmesys į įvairiapusį raštingumą, neišskiriant vieno ar kito raštingumo lygmens.

Mūsų šalies visuomenė vis dar yra įsprausta į tam tikras normas ar įsitikinimus, todėl svarbu įrodyti sveikatos raštingumo svarbą įgalinant asmenį rūpintis sveikata. V. Šveikauskas (31) teigia, kad būtinas ypatingas dėmesys mūsų mažajai kartai, norint, jog nuo mažų dienų vaikų sveikata būtų gera. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į šiuos veiksnius: ugdymosi aplinką, mitybą, fizinį aktyvumą, aplinką, kurioje vaikai auga ir lankosi. Visi šie veiksniai turi įtakos sveikatos būklei, todėl būtina, jog jau nuo mažų dienų tiek tėvai, tiek ugdymo įstaigų personalas bendradarbiautų tarpusavyje ir su bendruomenės poliklinikos personalu, kad gebėtų tinkamai pasirūpinti vaikų sveikata, jos palaikymu bei stiprinimu. Būtina, kad tuo pačiu ir vaikai nuo mažų dienų būtų šviečiami medicininio personalo apie tinkamą sveikatos palaikymą ir stiprinimą. Svarbu, kad vaikas suprastų, jog geriau yra būti sveikam (jis būtų skatinamas būti sveiku), o ne būti lepinamu tėvų tuomet, kai suserga. Kitaip sakant, svarbu, kad tėvų dėmesio vaikas sulauktų ne tik kai serga, ir kad tėvai nesivadovautų tokia auklėjimo taktika, jog vaikui sergant reikia skanesnio saldumyno ar skanesnių vaistų.

V. Šveikauskas (31) teigia, kad vaikų švietimas apie sveikatos stiprinimą, sveiką gyvenseną prasideda jau nuo pradinių klasių. Vaikai yra šviečiami, kaip rūpintis sveikata, ką daryti ir kokių

21 veiksmų imtis norint palaikyti gerą sveikatą bei kaip ją stiprinti šaltuoju metų laikotarpiu. Taip pat mokyklos valgyklos valgiaraštis yra sudaromas kartu su mokykloje dirbančiais medicinos atstovais, taip užtikrinant, kad vaikai su maistu gautų visų reikalingiausių medžiagų augančiam organizmui. Tačiau svarbu, kad, norint pasiekti teigiamų rezultatų šviečiant vaiką apie sveikatos stiprinimą, dėl to stengtųsi ne tik mokykla, bet ir artimieji, šeimos nariai ar kiti aplinkiniai, su kuriais bendrauja augantis vaikas, kuriam vyresnieji yra pavyzdys ir autoritetas. Pavyzdžiui, jeigu vaikas matys savo tėvus rūkančius, tai jam atrodys tai normalu ir galbūt ne dabar, bet ateityje ir pačiam atrodys priimtina ir normalu rūkyti.

Sveikatos raštingumo lygis priklauso nuo šalies kultūros, kurioje augame ir gyvename, nuo šalyje priimtinų normų, nuo visuomenės požiūrio ir veiksmų, kurie daro teigiamą arba neigiamą poveikį aplinkiniams. Kitaip sakant, ar šalies visuomenės kultūra yra orientuota į sveikatą, jos stiprinimą. Pavyzdžiui, ar normalu ir priimtina yra rūkyti viešoje vietoje. Tai turi neigiamos įtakos augančiam vaikui, kuris bręsdamas jį supančioje aplinkoje atsirenka tai, kas yra tinkama ir priimtina. Tačiau ne tik šalies, bet ir pasauliniu mastu vyrauja tam tikri kultūriniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų šalių, tarp išsivysčiusių ir menkai išsivysčiusių šalių. Kitaip sakant, jeigu išsivysčiusiose šalyse yra lavinamas ir tobulinamas sveikatos raštingumas, tai trečiojo pasaulio šalyse to nėra (32). Žinoma, tam įtakos ir svarbos turi tiek politiniai, tiek ekonominiai aspektai. Pavyzdžiui, neišsivysčiusiose šalyse žmonės nėra orientuoti į visuomenės gerovę: šių šalių gyventojams yra aktualu ir svarbu, kaip išgyventi, iš kur gauti maisto, o ne kaip stiprinti imunitetą, sveikatą, ar kaip išvengti tam tikrų ligų. Taip yra todėl, kad tinkamam sveikatos palaikymui ir stiprinimui nėra nei sąlygų, nei finansinių galimybių. Patys individai negalvoja apie tolimesnę ateitį: jie galvoja apie šiandieną, apie rytojaus dieną, gal apie kitą savaitę, kaip išgyventi patiems ir kaip išmaitinti šeimą, o ne kaip stiprinti sveikatą, kad neatsirastų sveikatos problemų per artimiausius penkerius ar dešimt metų.

Sveikatos raštingumo reikšmė, vertinant sveikatą kaip vertybę, priklauso ir nuo socialinių vaidmenų, kuriuos atliko mūsų protėviai praeityje, atlieka mūsų seneliai ir tėvai dabartyje bei kokius atliksime mes ateityje ir į ką būsime orientuoti. Remiantis šalies kultūra, sveikatos raštingumas yra labiau aktualus moterims, kurios per visą gyvenimą atlieka mamos, žmonos, senelės socialinius vaidmenis (15). Kultūroje yra nusistovėjęs mąstymas, jog moteriškos lyties atstovės tarsi privalo tinkamai atsirinkti reikiamą informaciją apie sveikatos stiprinimą. Kitaip sakant, jos turi nusimanyti ir gebėti rūpintis tiek savo, tiek kitų šeimos narių sveikata taip, kad nekiltų didesnių sveikatos problemų, dėl ko paskui reikėtų lankytis pas gydytoją. Moters sveikatos raštingumas priklauso nuo įgytų įgūdžių šeimoje, kurioje augo, taip pat, nuo tikslingo domėjimosi sveikatos stiprinimu bei nuo tolimesnio įgūdžių lavinimo. Todėl būtų galima teigti, kad pagrindinis

22 vaidmuo, ugdant sveikatos raštingumą ir formuojant požiūrį į sveikatą kaip vertybę, šeimoje atitenka moterims.

Moters sveikatos raštingumas yra glaudžiai sietinas su kūdikių mirtingumu. Kitaip sakant, kūdikio vystymasis pirmaisiais gyvenimo metais priklauso nuo mamos, nuo jos žinių ir gebėjimų tinkamai rūpintis sveikata. Jeigu moteris tiek nėštumo metu, tiek gimus vaikui tinkamai rūpinsis savo ir kūdikio sveikata, tuomet ji nesukels sveikatos problemų savo vaikui, kurio imuninė sistema galutinai išsivysto tik iki 5 metų (33). Todėl galima tvirtinti, kad nuo to, kaip mama pirmuosius penkerius metus rūpinsis savo vaiko sveikata ir jos stiprinimu, priklauso vaiko imunitetas. Vėliau būtina, kad mama perteiktų savo žinias ir įgūdžius augančiam vaikui, kad jis suvoktų sveikatos stiprinimo ir buvimo sveiku svarbą ir naudą. Tolimesnėje ateityje augantis vaikas galėtų pats tinkamai pasirūpinti savo sveikata ir savo patirtimi bei įgūdžiais dalintis su aplinkiniais, ir svarbiausia, iš jį supančios aplinkos gebėtų atsirinkti tai, kas yra priimtina ir vengtina norint būti sveiku (pvz., nerūkyti, nevartoti alkoholinių gėrimų, tinkamai rengtis, atsižvelgiant į oro sąlygas ir pan.).

Tačiau kiekvienas asmuo turi skirtingą imunitetą, todėl vieni yra imlesni ligoms, kiti atsparesni. Dėl to vieniems reikia ypatingesnio dėmesio stiprinant sveikatą ir norint būti sveiku, kitiems užtenka minimalių žinių ir pastangų. Vaiko imunitetas pradeda vystytis iškart po gyvybės užsimezgimo, todėl labai svarbu, kad moteris, būdama nėščia, tinkamai rūpintųsi savo sveikata, nesirgtų. Kadangi ligos, kuriomis sirgo moteris, būdama nėščia, daro neigiamą įtaką kūdikio imuninei sistemai, kitaip sakant, tinkamam jos vystymuisi (24; 25). Taip pat Europos Parlamento priimtame nutarime (2008) teigiama, jog kiekvienais metais nėštumo arba gimdymo metu visame pasaulyje miršta apie pusę milijono moterų, o didžiąją dalį jų sudaro moterys iš besivystančių šalių. Taip yra dėl netinkamo moterų rūpinimosi savo sveikata, dėl kultūrinių skirtumų, kai moteris, būdama nėščia, negeba tinkamai pasirūpinti savo sveikata dėl įgūdžių ar tinkamo pavyzdžio nebuvimo (34).

Tobulėjant technologijoms ir didžiąją dalį namų ruošos atliekant naujais technologiniais išradimais, tokiais kaip mikrobangų krosnelės, skalbimo mašinos, drabužių džiovyklės, indų plovimo mašinos ir pan., moterims, kurios buvo įpratusios pačios daryti visus šiuos namų ruošos darbus, atsirado daugiau laisvo laiko. Laisvalaikis dažniausiai leidžiamas prie kompiuterio ar televizoriaus, todėl dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo dar XX a. pabaigoje ėmė plisti tokios ligos, kaip nutukimas, hipertenzija, diabetas. Tačiau, lyginant miesto ir kaimo bei išsivysčiusių ir menkai išsivysčiusių šalių rodiklius, būtų galima teigti, kad išsivysčiusiose šalyse, kurių BVP yra didelis, nutukimas, hipertenzija ir diabetas yra paplitęs tarp tose šalyse kaime gyvenančių ir vargingai gyvenančių asmenų. Neišsivysčiusiose šalyse rodikliai yra priešingi, t. y. nutukimas, hipertenzija ir diabetas yra paplitęs tarp tose šalyse geriau gyvenančių ir būtent miesto gyventojų. Atlikus tyrimą

23 42 šalyse (Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje) antsvorio ir nutukimo rodiklis tarp moterų augo visose 42-jose šalyse 0,7 proc., o kaimo gyventojų nutukimą arba antsvorį turinčių moterų buvo 19 proc., kai miesto – 37,2 proc. Remiantis šiais duomenimis, būtų galima teigti, kad neišsivysčiusiose šalyse ypatingai mieste gyvenančioms moterims yra aktuali nutukimo ir antsvorio problema, kurią reikia spręsti, šviečiant tų šalių gyventojus apie tinkamą sveikatos palaikymą, šiuo atveju – fizinį aktyvumą, ir sveikatos stiprinimą (35). Taigi, praleidžiant didžiąją dalį laiko prie kompiuterio ar televizoriaus, kyla grėsmė ne tik susirgti ligomis dėl menko fizinio aktyvumo (hipertenzija, nutukimas), tačiau tuo pačiu rodomas neigiamas pavyzdys aplinkiniams, kitiems šeimos nariams, taip neskatinant jų vengti neigiamo gyvenimo būdo ir ignoruojant fizinį aktyvumą.

Neigiamas gyvenimo būdas turi įtakos šalies gyventojų sveikatos raštingumui. Nors kaimo gyventojai dėl didesnės namų ruošos, aplinkos tvarkymo ir ilgesnio laiko praleidimo gryname ore turėtų būti sveikesni nei miesto gyventojai, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia uždarose patalpose (tokiose kaip darbas, butas, prekybos centrai ir pan.), tačiau Lietuvoje didesnė sveikatos raštingumo problema yra vis tik tarp kaimo gyventojų. Kaimo gyventojai dėl netinkamo sveikatos raštingumo nesirūpina savo sveikata bei jos stiprinimu, lyginant su miesto gyventojais. Taip yra dėl to, jog miesto gyventojams sveikatos priežiūros paslaugos yra lengviau prieinamos nei kaimo gyventojams. Miesto gyventojai yra labiau apšviesti ir supažindinti su teikiamomis paslaugomis. Kaimo gyventojams reikia vykti į didesnį miestelį ar miestą, kur yra sveikatos priežiūros specialistų (tam tikros specializacijos), kurie gali suteikti reikiamas paslaugas. Kaimo gyventojai dėl nepatogaus susisiekimo ignoruoja ligos simptomus ir vengia lankytis pas specialistus, taip uždelsdami ligą bei sukeldami ligos komplikacijas (16; 17). Pastebima, jog moterys dar prisiverčia nuvykti į kitą miestelį ar miestą, kad gauti atitinkamas sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau vyrai dėl visuomenėje nusistovėjusių normų (vyrai neverkia ir vyrai stiprūs bei jie nesiskundžia) rečiau arba vėliau, t. y. tik sveikatai pablogėjus kreipiasi į antrines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas.

Šalies kultūroje priimtina, jog sveikatos raštingumas yra labiau aktualus ir svarbus moteriškosios lyties atstovėms, tačiau ne mažesnio dėmesio reikalauja vyrų sveikatos raštingumas. Vyrai rečiau nei moterys lankosi pas šeimos gydytojus (naudojasi pirminės sveikatos priežiūros paslaugomis). Taip yra dėl visuomenėje nusistovėjusių normų ir manymo, jog vyrai yra stiprūs, jie negali skųstis (šiuo atveju skųstis savo sveikata). Todėl vyrauja vyrų didesni mirtingumo rodikliai (nei moterų) dėl neužkrečiamų ir išvengiamų ligų, tokių kaip plaučių vėžys, širdies ir kraujagyslių ligų, kurios kyla dėl prasto fizinio aktyvumo bei mitybos, taip pat dėl alkoholizmo bei rūkymo. Vyrų mirtingumas visoje Europoje yra 210 proc. didesnis nei moterų. Taigi vyrai rečiau, nei

24 moterys kreipiasi į gydytojus pajutę sveikatos sutrikimus. Todėl vyrams dažniau, nei moterims prireikia antrinės arba tretinės sveikatos priežiūros paslaugų (15).

Australijoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad vyrų, gyvenančių kaimuose ar miesteliuose sveikatos raštingumas yra 22 proc. mažesnis lyginant su mieste gyvenančių vyrų (36). Todėl, remiantis atliktais tyrimais, galima teigti, kad yra būtinas dėmesys vyrams, šviečiant juos apie tinkamą sveikatos ugdymą ir švietimą, norint palaikyti stabilią sveikatos būklę bei ją stiprinti. Taip pat kad jie gebėtų paneigti visuomenėje nusistovėjusias normas, jog vyrai neverkia ir nesiskundžia, ir suvoktų bei suprastų, kad pagrindinė motyvacija, dėl ko reikia rūpintis savo sveikata, – tai ilgaamžiškumas ir gera sveikatos būklė, nuo kurios priklauso ir gyvenimo kokybė.

Apibendrinant galima sakyti, jog sveikatos raštingumo tema yra opi problema visame pasaulyje, tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų, taip pat tarp kaimo ir miesto gyventojų. Tam labiausiai įtakos turi šalies išsivystymo lygis ir šalies dėmesys sveikatos stiprinimui. Jeigu šalies politika bus orientuota į sveikatos ugdymą, pirminės sveikatos patikros prieinamumą tiek fiziškai, tiek finansiškai, jeigu šalis skatins gyventojus rūpintis savo sveikata bei skatins tinkamai palaikyti stabilią sveikatos būklę bei ją stiprinti, tuomet bus galima siekti aukštesnio sveikatos raštingumo lygio. Taip pat išlieka opi problema – visuomenėje nusistovėjusios normos: tik nepaisant nusistovėjusių normų, padėti vyrams nebijoti pripažinti, jog turi sveikatos problemų ar jaučia sveikatos sutrikimų; kreipiantis į atitinkamas sveikatos priežiūros įstaigas yra įmanoma pasiekti, kad bus išvengta didesnių sveikatos sutrikimų. Dar labai svarbu, jog norint, kad sveikata taptų kiekvieno žmogaus vertybe, būtinas švietimas ir ugdymas apie sveikatą, apie sveikatos reikšmę ir privalumus jau nuo mažų dienų. Kitaip sakant, asmens požiūris į sveikatą priklauso nuo aplinkos, šeimos kurioje auga, kokie žmogaus poreikiai yra iškeliami ir sureikšminami kaip vertybės ir koks dėmesys yra skiriamas sveikatai stiprinti ir gerinti, t. y., koks dėmesys yra skiriamas šeimoje, sveikatos raštingumui.

1.2. Bendruomenės sveikatos raštingumo ypatumai sveikatą lemiančių veiksnių kontekste

1.2.1. Psichosocialiniai veiksniai

B. Pajarskienė (37) teigia, kad tokiose šalyse, kaip Lietuva, kuri yra pereinamajame laikotarpyje, psichosocialiniai veiksniai turi didelės reikšmės tinkamam ir produktyviam gyventojų mokymuisi, lyginant su gerai ekonomiškai išsivysčiusiomis šalimis. Nagrinėjant bendruomenės sveikatos raštingumo ypatumus, psichosocialiniai veiksniai – tai aplinka, kokioje gyvena bendruomenės nariai, ar jiems suteikiama informacija apie sveikatos stiprinimą, palaikymą, kaip gydytis arba stabilizuoti sveikatos būklę. Kitaip sakant, ar bendruomenės nariai savo gyvenamojoje aplinkoje jaučiasi saugūs tiek materialiai (pvz., ar bendruomenėje yra užtikrintos darbo vietos, ar reikia vykti į gretimą miestelį ir kaimą, kad galėtų užsidirbti ir patenkinti savo poreikius), tiek

25 emociškai (pvz., ar išvykęs iš namų ir grįžęs į juos, namus ras tokius, kokius paliko, kad nebus sugadintas jo turtas, ar asmuo naktį eidamas iš vieno kaimo galo į kitą, gali jaustis saugiu, žinodamas, kad jo niekas neužpuls ir nepatirs fizinio arba psichologinio smurto). Tačiau vienas svarbiausių ir reikšmingiausių psichosocialinių veiksnių kaimo bendruomenėje yra pasitikėjimas vienas kitu. Jeigu kaimo bendruomenės nariai bendraus ir bendradarbiaus tarpusavyje, tuomet galima tikėtis, kad pasitikės ir taip ramiau gyvens, žinodamas, kad, pvz., gali palikti neužrakinta malkinę ir kad kol jis miegos, niekas nepasisavins malkinėje esančio turto. Jeigu bendruomenės nariai jausis saugiai savo gyvenamojoje aplinkoje, tuomet jie nepatirs tokių neigiamų emocijų, kaip nerimo jausmas, netikrumas, pyktis, irzlumas, baimė, panika. Kitaip sakant, jeigu asmuo jausis saugiai savo gyvenamojoje aplinkoje, tuomet jis galės tinkamai funkcionuoti kitose srityse, pavyzdžiui, tobulindamas sveikatos raštingumą (10).

Tačiau kaimo bendruomenėse sveikatos raštingumui turi reikšmės ir nuo seniau nusistovėję stereotipai bei nuostatos, kad geriau neišsiskirti iš aplinkinių ir iš daugumos. Šiuo atveju, kad asmuo kaimo bendruomenėje rūpintųsi savo sveikata, domėtųsi, ieškotų informacijos, kaip tinkamai palaikyti sveikatą, turi būti tinkama ir palanki psichosocialinė aplinka. Kitaip sakant, kaimo bendruomenė turi suteikti palankias sąlygas sveikatos raštingumo plėtojimui bendruomenėje, taip pat skatinti atkreipti dėmesį visų kaimo gyventojų. Tokiu būdu asmuo suprastų, kad rūpinimasis sveikata yra visuotinas dalykas ir niekuo neišsiskiriantis iš kitų bendruomenėje organizuojamų veiklų, pvz., kaimo aplinkos tvarkymo, kai organizuojamos visuotinės talkos tvarkyti kaimo šaligatvius, stadioną, parką. Tačiau taip pat, kad asmuo susirūpintų savo sveikata, svarbus yra ir jam artimiausių žmonių požiūris į sveikatą, į sveikatos stiprinimą bei palaikymą. Jeigu asmuo jaus palaikymą ne tik iš bendruomenės, bet ir iš artimųjų, tuomet jis bus labiau suinteresuotas rūpintis sveikata, tinkamai ją palaikyti, tuo pačiu tai skatins ir žinojimas, kad nebūsi išskirtinis ir kad rūpintis sveikata yra normalus ir būtinas dalykas (38).

Svarbu, kad visuomenėje nebūtų nusistovėjusių stereotipų bei normų, jog sveikatos rūpinimasis yra aktualus tik moterims, o vyrai yra laikomi stipriais, niekada nesergančiais ir dėl sveikatos nesiskundžiančiais. Taigi, kad vyrai bendruomenėje jaustųsi suinteresuoti rūpintis sveikata, kad rūpintis sveikata būtų skatinami laikytis visi bendruomenės nariai, t. y. tiek vyrai, tiek moterys, ir kad vyrai suprastų, kad rūpintis sveikata yra normalus ir įprastas dalykas. Kadangi tiek vyrai, tiek moterys dėl iš seniau nusistovėjusių normų baiminasi išsiskirti iš daugumos, todėl būtinas tarpusavio palaikymas, supratingumas, kad rūpintis sveikata, šiuo atveju vyrams, nėra silpnumo ir bejėgiškumo ženklas (36). Tačiau, remiantis statistikos departamento duomenimis ir lyginant vyrų ir moterų tikėtiną gyvenimo trukmę tarp miesto ir kaimo gyventojų 2013 metais, matyti, kad kaime gyvenantys vyrai ir moterys gyvena trumpiau nei mieste (1 lentelė).

26 1 lentelė. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė

miestas kaimas

Vyrai 70,38 66,99

Moterys 81,08 79,40

Remiantis lentelėje pateiktais (1 lentelė) duomenimis, galima teigti, kad amžiaus skirtumas tarp vyrų ir moterų, gyvenančių kaime ir mieste, yra didesnis kaimo gyventojų, kadangi moterys, gyvenančios kaime, gyvena maždaug 13 metų ilgiau nei kaime gyvenantys vyrai (mieste moterys gyvena 11 metų ilgiau nei vyrai). Taigi remiantis pateiktais duomenimis, galima teigti, kad mieste gyvenantys tiek vyrai, tiek moterys rūpinasi labiau savo sveikata, jiems sukuriamos palankesnės sąlygos ir aplinka rūpintis sveikata. Taip pat kaime moterys ilgiau gyvena nei vyrai dėl to, jog jos labiau linkusios rūpintis savo sveikata, o vyrai vis dar vengia, gėdijasi arba nesirūpina, nes taip yra priimtina kaimo bendruomenėje, t. y. nėra skatinami ypatingai vyrai rūpintis sveikata, nėra sukuriama tinkama aplinka sveikatai stiprinti (39).

Remiantis visuomenės sveikatos stiprinimo vadovu savivaldybėms (42), galima išskirti šias pagrindines sveikatos stiprinimo funkcijas: informacijos apie sveikatą teikimas, konsultavimas, mokymas, sveikos gyvensenos įgūdžių formavimas, sveikatos stiprinimo veiklos organizavimas, lėšų reikalingų sveikatos stiprinimo funkcijoms vykdyti skaičiavimas, visuomenės sveikatos stiprinimo veiklos apimtys bei visuomenės sveikatos stiprinimo veiklos efektyvumas. Taigi, siekiant kaimo bendruomenėse sveikatos stiprinimo ir švietimo, rekomenduojama, kad savivaldybės skirtų tiek lėšų, tiek fizinių pastangų, kad būtų pasiekta kuo maksimalesnių rezultatų. Kitaip sakant, svarbu, kad savivaldybės ir bendruomenių pirmininkai, organizuodami kaimo bendruomenės veiklą, užimtumą bei informuotumą sveikatos atžvilgiu, būtinai į tai žiūrėtų rimtai ir negailėtų nei lėšų, nei pastangų, nes tik organizuotumo ir tinkamo požiūrio į veiklą atveju galima tikėtis geriausių rezultatų. Svarbu, kad bendruomenėse būtų sukurta tokia aplinka, jog kaimo gyventojai noriai lankytųsi užsiėmimuose, gautą informaciją lengvai įsisavintų ir gebėtų pritaikyti praktiškai ir, svarbiausia, kad visi kaimo gyventojai būtų suinteresuoti dalyvauti sveikatos švietimo, įgūdžių lavinimo procese.

Apibendrinant galima teigti, jog norint, kad bendruomenės nariai lavintų, ugdytų savo įgūdžius apie tinkamą sveikatos raštingumą, svarbu, kad tiek visi bendruomenės nariai, tiek už bendruomenės veiklą atsakingi asmenys bendromis pastangomis sukurtų palankią aplinką. Taip pat aktualu, kad kaimo bendruomenė teiktų ypatingą dėmesį vyrų įsitraukimui į sveikatos stiprinimo procesą, kad būtų sukurta tokia aplinka ir visuomenės požiūris, jog ir vyrai gali turėti sveikatos sutrikimų ir jiems gali prireikti profesionalų pagalbos ar patarimo. Svarbu, kad bendruomenės nariai pirmiausia suprastų, kad švietimas ir įgūdžių lavinimas apie tinkamą sveikatos priežiūrą yra