LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
MAISTO SAUGOS IR GYVŪNŲ HIGIENOS KATEDRA
Kornelija Kvederyt÷
Maisto produktuose esančių sunkiųjų metalų ir radionuklidų
analiz÷
Magistro darbas
Darbo vadov÷:
e. doc. p Dalia Sekmokien÷
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
MAISTO SAUGOS IR GYVŪNŲ HIGIENOS KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2006 – 2008 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedroje.
Magistro darbą paruoš÷: Kornelija Kvederyt÷
Magistro darbo vadovas: e. doc. p Dalia Sekmokien÷ ( LVA Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra )
Recenzentas:
3
Turinys
ĮVADAS...4psl 1. LITERATŪROS APŽVALGA...7 psl
1.1Sunkieji metalai...7 psl 1.1.1 Sunkieji metalai ir jų patekimas į organizmą, bei maisto produktus...7 psl.
1.1.2 Sunkieji metalai ir jų poveikis žmogui...8 psl 1.1.3 Sunkiųjų metalų teisinis reglamentavimas LR ir ES... 11 psl 1.1.4 Maisto produktų užterštumas sunkiaisiais metalais Lietuvoje...14 psl 1.2. RADIONUKLIDAI...17 psl 1.2.1 Radionuklidai ir jų patekimas į organizmą... .17psl
1.2.2 Radionuklidai ir jų poveikis žmogaus organizmui, jų matavimo
vienetai...18psl
1.2.3 Radionuklidų teisinis reglamentavimas...23psl 1.2.4 Tirtų Lietuvoje radionuklidų analiz÷ ir rezultatai...23psl
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...27psl
2.1 Nepageidaujamų likučių steb÷senos plano vykdymas...28psl
2.2 Duomenų statistinis apdorojimas ...31psl 2.3 Tyrimų metodai ...31psl
3. TYRIMŲ REZULTATAI...31psl 3.1 Sunkiųjų metalų likučių steb÷senos maisto produktuose 1998-2006 metais analiz÷...31psl
3.1.1 Švino likučių steb÷senos maisto produktuose 1998-2006 metais analiz÷.32psl 3.1.2 Kadmio likučių steb÷senos maisto produktuose 1998-2006 metais
analiz÷...39psl 3.2. Radioaktyviųjų medžiagų steb÷senos maisto produktuose 1998-2004 metais analiz÷... 46psl IŠVADOS...50psl PADöKOS...51psl SANTRAUKA...52psl LITERATŪROS SĄRAŠAS...54psl
Įvadas
D÷l technologin÷s žmogaus veiklos ore, dirvožemyje ir vandenyje sparčiai kaupiasi organin÷s ir neorganin÷s kilm÷s teršalų. Jie su geriamu vandeniu, maistu, įkvepiamu oru bei per odą gali patekti į žmogaus organizmą ir jį žaloti. Tokioms medžiagoms priklauso ir sunkieji metalai bei jų tirpūs junginiai. Toksinius efektus jie sukelia, kai organizme susidaro didesn÷s negu fiziologin÷s jų koncentracijos (Volbekas ir kt.,1990)
Pasaulyje pastaraisiais metais sunkiaisiais metalais itin susidom÷ta, kadangi, padid÷jus jų koncentracijai dirvožemyje, buvo įrodyti gyventojų apsinuodijimo ir net mirties faktai. Atskleista daug apsinuodijimų d÷l aplinkos užteršimo švinu, gyvsidabriu, kadmiu. Pavyzdžiui, Japonijoje ryžių laukai buvo užteršti rūdyno, kuriame buvo kasamos švino, kadmio, cinko rūdos, vandenimis. D÷l to kadmio kiekis gyventojų paros maisto racione padid÷jo 10 kartų.
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Wikipedia:Naudingi_resursai/Sunki%C5%B3j%C5%B3_ metal%C5%B3_poveikis_%C5%BEmogaus_organizmui)
Pagal pavojingumą gyvam organizmui sunkieji metalai yra išsid÷stę taip: Hg, As, Cu, Cd, Zn, Cr, Mn, Fe, Ti, Pb, o kancerogeninis bei mutageninis jų poveikis priklauso nuo koncentracijos ir gali pasireikšti ne iš karto, bet po tam tikro laiko. (Prokopčikas A, 1988)
Sunkieji metalai į aplinką patenka kartu su pramon÷s įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Itin daug atliekų susikaupia galvaninių cechų šlame, kuris paprastai išvežamas į sąvartynus. Tokį šlamą reikia išdžiovinti ir, jei galima, sudeginti. Autotransportas taip pat labai teršia dirvožemį. Itin pavojingi į dirvožemį patenkantys sunkieji metalai. Tam tikrose Žem÷s regionuose jų koncentracija dirvožemyje yra nuo 100 iki 1000 kartų didesn÷ už gamtinį foną. JAV atlikti tyrimai parod÷, kad kadmio, nikelio, švino ir cinko koncentracija dirvožemyje 32 m atstumu nuo automagistralių net 10 – 15 cm gylyje gerokai viršydavo leistiną lygį. Sunkiųjų metalų patekimą į žmogaus organizmą sąlygoja ne tik dirvožemio, oro bei vandens šaltinių užteršimas. Žmon÷s dažnai kontaktuoja su retais metalais tiesiog savo darbo vietoje, nes radiotechnika, puslaidininkių gamyba, laivų statyba, chemijos pramon÷ reikalauja vis naujų metalų lydinių bei medžiagų, atsparių aukštos temperatūros, korozijos,
agresyvių cheminių junginių poveikiui.
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Wikipedia:Naudingi_resursai/Sunki%C5%B3j%C5%B3_metal% C5%B3_poveikis_%C5%BEmogaus_organizmui. Prieiga per internetą 2007m rugs÷jo 23 d) Didžioji dalis SM į žmogaus organizmą patenka su maistu, mažiau - su vandeniu ir per orą. Dalis į organizmą patekusių elementų pasišalina su fekalijomis, šlapimu ir prakaitu, dalis
5 koncentruojasi plaukuose ir odoje, kaupiasi vidaus organuose. Net esant mažesniai už leistinas sanitarines normas metalų koncentracijai kaupimosi pasekm÷s pasireiškia kancerogeniškai, mutageniškai ir embrionotoksiškai. Pavojingiausia tai, jog organizmas į teršalų poveikį reaguoja ne iš karto, o po ilgo laikotarpio, kuriam pra÷jus biologin÷s organizmo reakcijos prasiveržia ūmai ir labai smarkiai (Paškauskien÷ ir kt, 1995)
Radioaktyviųjų medžiagų jonizuojančioji spinduliuot÷ yra amžinai egzistuojantis reiškinys. Žmonija visada buvo ir bus jonizuojančios spinduliuot÷s aplinkoje. Tačiau jonizuojančios spinduliuot÷s lemiamos apšvitos mastas keičiasi. Gaus÷jant technikos ir jai tobul÷jant, žmogus patiria didesnę apšvitą, nuolat atsiranda naujų dirbtinių apšvitos šaltinių: skrydžiai l÷ktuvais dideliuos aukščiuose, rentgenologiniai tyrimai, branduolinių ginklų bandymai, radioaktyviųjų medžiagų naudojimas pramon÷je bei žem÷s ūkyje. (Urbelis ir kt, . 2005)
Patekusios į organizmą radioaktyvios dalel÷s perduoda savo energiją bei kitas sudedamąsias daleles ląstel÷ms atomų jonizacijos metu. Radionuklidai gali pažeisti ląstel÷s DNR, tačiau jei radionuklidų kiekis mažas, ląstel÷ gali sugeb÷ti atstatyti pažeidimus. Kitu atveju ląstel÷ iš karto ar po kelių pasidalijimų žūva. Mažos radioaktyvių medžiagų doz÷s nesukelia didelių organizmo pokyčių, kadangi ląstelių atstatomasis mechanizmas gali kompensuoti žuvusias ląsteles. Tačiau į organizmą dideliais kiekiais ir dažnai patenkant radioaktyvioms medžiagoms, ląstelių žūva vis daugiau, organo funkcijos, o tuo pačiu ir regeneracinis mechanizmas sutrinka. Regeneracinis mechanizmas tampa nepilnas, d÷l ko naujos ląstel÷s galutinai neišsivysto ir gali pradeti formuotis v÷žin÷s ląstel÷s. Šie patologiniai procesai gali užtrukti ilgą laiko tarpą, o ląstelių pakitimai gali būti perduodami kaip genetiniai defektai sekančioms palikuonių kartoms. Radionuklidai pažeidžia organizmo genetinę informaciją, sukelia chromosomų aberacijas, įtakoja paveldimų mutacijų atsiradimą, slopina organizmo imuninę sistemą, skatina v÷žinių ląstelių susidarymą bei navikų augimą.
(http://www.vet.lt/rvc/Grybu_radiacinio_uzterstumo_rizikos_ivertinimas_RVVIC_20 05-11-03.doc. Prieiga per internetą 2007 m. rugs÷jo 23d. )
Radiacija visuomet tik kenkia žmogui, tokia jau jos prigimtis. Mažos radiacijos doz÷s labai skatina v÷žinius susirgimus, didel÷s – suardo ląsteles, pažeidžia organizmo audinius ir iššaukia greitą mirtį. Jeigu didel÷s doz÷s pasireiškia greitai – per keletą valandų ar dienų, tai mažų dozių poveikio rezultatai išryšk÷ja ne anksčiau, kaip per vieną – du dešimtmečius. O genetiniai pakitimai pasireiškia dar v÷liau – tik sekančioje kartoje arba tolimesn÷se kartose. (Šibilskis P. 1995)
Tikslas - išanalizuoti maisto produktuose aptiktus sunkiuosius metalus ir radionuklidų kiekius, bei palyginti šiuos duomenis su Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teis÷s aktais.
Uždaviniai:
Apibendrinti literatūrą, nagrin÷jančią sunkiųjų metalų ir radionuklidų savybes, išanalizuoti sunkiųjų metalų ir radionuklidų įtaką žmogaus fiziologin÷ms funkcijoms.
Atlikti sunkiųjų metalų bei radionuklidų kiekio monitoringo (1998-2006 m.) tyrimų rezultatų statistinę analizę.
Išanalizuoti gautus sunkiųjų metalų tyrimų rezultatus ir juos palyginti su HN- 54: 2003 reglamentuotomis sunkiųjų metalų normomis, bei EB Nr. 1881/2006 reglamentuotomis normomis.
Išanalizuoti radionuklidų kiekio Lietuvoje gaminamuose maisto produktuose tyrimų rezultatus ir palyginti su Tarybos reglamento Nr. 737/90 reikalavimais
7
1.LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sunkieji metalai
1.1.1 Sunkieji metalai ir jų patekimas i organizmą, bei maisto produktus
Kadmis (Cd)
Kadmis patenka į maistą iš dirvožemio bei geriamojo vandens, į kuriuos ši medžiaga patenka iš neišvalytų pramon÷s nuotekų, gaminant galvaninius elementus, plastikus, naudojant mineralines trąšas bei pesticidus. Kadmio oksidas patenka ir per plaučius kartu su tabako dūmais, kadangi cigaret÷se yra palyginti didel÷ jo koncentracija. Kadmį linkę kaupti lapiniai augalai, tai yra salotos, špinatai, burok÷lių lapai.
Ūmūs apsinuodijimai yra reti, daugiausia įvykus pramonin÷ms avarijoms. L÷tiniai apsinuodijimai pasitaiko dažniau, tačiau jie sunkiai diagnozuojami. L÷tiniam apsinuodijimui būdinga inkstų pažeidimo sindromas, pasireiškiantis inkstų nepakankamumu, gali būti kraujodaros sutrikimai, ypač raudonųjų kraujo kūnelių bei patologiniai kaulų lūžiai.
Cinkas (Zn)
Pagrindinis patekimo į organizmą kelias – laikant maistą cinkuotuose induose, ypač tuo atveju jei maistas yra rūgščios reakcijos. Cinką kaupia austr÷s ( iki 1000 mg/kg ), didesni kiekiai randami gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktuose, pavyzdžiui m÷soje bei žuvyje.
Švinas (Pb)
Švinas patenka į maisto produktus iš užterštos aplinkos, dažniausia kaip pramon÷s teršalas. Į dirvožemį švinas patenka iš pramoninių procesų, kuriuose gaminami akumuliatoriai, keramika, dažai, elektros kabeliai, plastikai bei metalai.Taip pat švinas patenka į dirvožemį su autransporto išmetamomis dujomis, jeigu yra naudojamas benzinas su tetraetilšvinu ( šiuo metu Lietuvoje benzinas yra naudojamas be šio cheminio junginio). Dalis šio sunkiojo metalo patenka į dirvožemį rūgščių lietų pavidalu, taip patenka į augalus, per juos į gyvūnų organizmą, po to į m÷są, ar pieną. Švinas taip pat patenka į vandentiekio vandenį, tekant jam vamzdžiais, turinčiais švino lydinių. Chloruotas vanduo yra agresyvesnis, tod÷l į chloruotą vandenį pereina daugiau šio metalo jonų. Taigi švino patekimo kelių į organizmą yra labai daug ir įvairių.
Švinas, patekęs į organizmą, jungiasi su kraujo baltymais ir yra nunešamas į kaulus bei vidaus organus. Pusinis švino pasišalinimo periodas iš kaulų yra 20 metų. Dažniausiai
pasitaiko l÷tiniai apsinuodijimai švinu, kuriems yra būdinga kraujodaros bei nervų sistemos pakenkimai. Pb gali prasiskverbti per placentą ir sukelti vaisiaus sklaidos defektus. (http://www.vsv.lt/mokymas/Sveika_mityba/2126.html Prieiga per internetą 2007m rugs÷jo 23d)
Švinas naudojamas gaminant baterijas, lituojant, ir ginklų gamyboje. Švinas gali būti pakaitalas kalciui ir įeiti į kaulų sud÷tį. Švinas kuris yra kaulų sud÷tyje n÷ra žalingas, bet švinas gali būti išlaisvintas iš kaulų sud÷ties, jei kalcio patekimas yra padid÷jęs. Švinas gali paveikti beveik visus organus ir kūno sistemą. Centrin÷ nervų sistema yra labiausiai jautri, ypač vaikų. Švinas pavojingas inkstams ir reprodukcinei sistemai.
(http://www.nzfsa.govt.nz/imported-food/testing/heavy-metals/index.htm prieiga per interneta 2007 10 04)
Gyvsidabris (Hg)
Gyvsidabris patenka į atmosferą, o v÷liau į dirvožemį kaip teršalas, susidaręs deginant kurą, kaip celiulioz÷s, elektrotechnikos pramon÷s atlieka, sintetinant acetaldehidą. Organinio gyvsidabrio junginiai ( pvz. granozanas) yra naudojami kaip fungicidai, kurie daugiausiai yra naudojami grūdų beicavimui. Gyvi organizmai sugeba kaupti gyvsidabrį. Ypač tuo pasižymi žuvys, kurių organizme susikoncentruoja 3000 kartų daugiau šio elemento, nei aplinkoje. Vandenyje esantys mikroorganizmai metilina gyvsidabrį ir paverčia jį į nuodingą dimetilo gyvsidabrį, kuris lengvai kaupiasi žuvų audiniuose.
Apsinuodijimai gyvsidabriu gali būti ūmūs bei l÷tiniai. Ūmūs apsinuodijimai yra reti, dažniausiai yra apsinuodijama beicuotais grūdais, kurie panaudojami maistui. Žymiai dažnesni yra l÷tiniai apsinuodijimai, jų metu yra pažeidžiamos centrin÷ ir vegetacin÷ nervų sistemos, kepenys bei inkstai. Patenkant gyvsidabriui į organizmą nuolat, mažomis doz÷mis, atsiranda taip vadinamas mikromerkurializmas, kuriam būdinga – apatija, galvos skausmai, padid÷jęs nuovargis, susilpn÷jusi atmintis, dirglumas, neuropatijos.
Kaip profilaktin÷ priemon÷ prieš apsinuodijimą gyvsidabriu gali būti kasdien naudojamas pektinas arba obuolių sultys, kurie padeda šį sunkųjį metalą pašalinti iš organizmo.
(http://www.vsv.lt/mokymas/Sveika_mityba/2126.html Prieiga per internetą 2007m rugs÷jo 23d ).
9 1.1.2. Sunkieji metalai ir jų poveikis žmogui
Sunkieji metalai - potencialiai toksiškos medžiagos, kurios patenka į maisto produktus iš aplinkos, kartu su maistu patenka į žmogaus organizmą lengvai įsijungia į biologinį ciklą. Be tiesioginio toksinio poveikio, daugeliui metalų yra būdingas ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme, kurio v÷lesn÷s pasekm÷s pasireiškia svarbiausiu biologinių organizmo funkcijų sutrikimu.
( http://www.ku.lt/svmf/sveiki/EkokTyr.htm. Prieiga per internetą 2007m rugs÷jo 23d) Svarbiausi sunkiųjų metalų skleidimo į aplinką ( orą, vandenis, dirvožemį ) šaltiniai yra metalų apdirbimo, odos bei kailių pramon÷, transporto priemon÷s, energetiniai objektai, degant akmens angliai, naftos produktams ir durp÷ms. Su sunkiaisiais metalais galima susidurti ir buityje, pavyzdžiui, gyvsidabrio garai, sudužus termometrui, dienos šviesoms lempoms ir t.t
Iš oro sunkieji metalai patenka per plaučius, kartu su dulk÷mis, garais ir aerozoliais. Tam tikras išgaravęs nedideliais įvairių sunkiųjų metalų kiekis yra dirbančių galvaninių vonių aplinkoje.
Vandenyje ir maisto produktuose esantys metalai per skrandį ir žarnyną patenka į kraują. Gamyboje jie gali patekti ir ant odos iš technologinių tirpalų, vartojamų, pavyzdžiui, galvaniniuose cechuose.
Dar vienas šaltinis yra įvairūs nešvarumai ir dirvožemis. Tokių teršalų ypač esama daržov÷se. (Volbekas ir kt., 1990)
Sunkiųjų metalų patekimą į žmogaus organizmą sąlygoja ne tik dirvožemio, oro bei vandens šaltinių užteršimas. Žmon÷s dažnai kontaktuoja su retais metalais tiesiog savo darbo vietoje, nes radiotechnika, puslaidininkių gamyba, laivų statyba, chemijos pramon÷ reikalauja vis naujų metalų lydinių bei medžiagų, atsparių aukštos temperatūros, korozijos, agresyvių cheminių junginių poveikiui. Tam naudojami tokie reti sunkieji metalai, kaip vanadis, cirkonis, tantalas, telūras, titanas, molibdenas, volframas ir kiti. Darbo metų susidaro dulk÷s bei aerozoliai metalų ir jų junginių, kas, be abejo, neigiamai atsiliepia dirbančiųjų sveikatai .
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Wikipedia:Naudingi_resursai/Sunki%C5%B3j%C5%B3_ metal%C5%B3_poveikis_%C5%BEmogaus_organizmui. Prieiga per internetą 2007m rugs÷jo 23 d)
Iš oro sunkieji metalai patenka per plaučius, kartu su dulk÷mis, garais ir aerozoliais. Ypač švinas patenkantis į kv÷pavimo takus kartu au automašinų sudeginto benzino dujin÷mis
atliekomis. Vandenyje ir maisto produktuose esantys metalai per skrandį ir žarnyną patenka į kraują ir žalingą poveikį sukeliantis jų kiekis patenka į tuos organus: plaučiuose – nikelis, arsenas, varis, prostatoje – kadmis, odoje – arsenas. (Volbekas ir kt 1990)
Specifišku l÷tiniu poveikiu pasižymi gyvsidabris, kadmis, berilis, fluoras, manganas, švinas, vanadis, cirkonis, titanas, volframas, molibdenas, telūras ir kiti. Ūmus klinikiniai reiškiniai paprastai atsiranda paveikus dideliam teršalų kiekiui. Esant nedideliai sunkiųjų metalų koncentracijai, pasireiškia l÷tinis nespecifinis veikimas. Žmon÷ms ir gyvūnams pažeidžiama centrin÷ ir periferin÷ nervų sistemos, sutrinka kraujodaros organų bei vidaus sekrecijos liaukų ir kt. veikla . Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris, o kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryšk÷ja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Taigi daugelis metalų kaupiasi organizme ir v÷liau pasireiškia kancerogeniniu, mutageniniu, gonadotropiniu ir embriotoksiniu veikimu.
Sunkiųjų metalų poveikis organizmui priklauso ne tik nuo jų koncentracijos aplinkoje, bet ir nuo tarpusavio santykio, migracin÷s formos ir kiek jų lengvai įsisavinama. Dabar laikomasi nuomon÷s, kad sunkieji metalai yra patvarūs teršalai. Jeigu daugelis organinių teršalų, fotooksidų gamtoje suyra, tai min÷tų metalų natūrali gamtin÷ aplinka suskaldyti ir sunaikinti negali. Jie gali būti arba tik praskiedžiami, arba įjungiami į laikinus santykinai nepavojingus kompleksus. Suirus tokiems kompleksams, sunkieji metalai v÷l pasklinda aplinkoje ir tampa pavojingi gyviems organizmams. Tod÷l svarbu, kad sunkieji metalai į aplinką iš viso nepatektų. Priešingu atveju jie pasklis ir vienokiu ar kitokiu keliu pateks į žmogausorganizmą.
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Wikipedia:Naudingi_resursai/Sunki%C5%B3j%C5%B3_metal% C5%B3_poveikis_%C5%BEmogaus_organizmui. Prieiga per internetą 2007m rugs÷jo 23 d.)
Kenksmingiausios medžiagos ir jų poveikis žmogaus sveikatai: Gyvsidabris. Kenkia fermentų veiklai, pažeidžia CNS.
Švinas. Per didelis kiekis švino stabdo vaikų augimą ir intelektualinį vystymąsi. Kadmis. Smarkiai sul÷tina baltymų apykaitos procesus organizme, kas sukelia galvos skausmus, svaigulį, susierzinimą, nemigą, blogą apetitą, pykinimą bei v÷mimą, uosl÷s jautrumo sutrikimus, nosies kraujagyslių trūkin÷jimus (kraujavimą), sunkų kv÷pavimą, kosulį bei skausmus krūtin÷s srityje.
11 Arsenas. Arsenas sukelia v÷žį, pažeidžia genetiką.
Aliuminis. Per didelis aliuminio kiekis kenkia CNS, iššaukia Alshaimerio ligos simptomus.
Chromas. Chromas sukelia dermatitą, kv÷pavimo takų ligas.
Nikelis. Didel÷ nikelio koncentracija sukelia gr÷smę sirgti prostatos, plaučių v÷žiu, padid÷ja rizika širdies ligoms.
(http://www.epa.lt/index.php?user_sub_id=53&.p. Prieiga per internetą 2007m rugs÷jo 23 d.)
1.1.3 Sunkiųjų metalų teisinis reglamentavimas LR ir ES
Sunkiųjų metalų didžiausi leistini kiekiai yra nustatomi pagal: Lietuvos higienos normą HN- 54 : 2003 „Maisto produktai. didžiausios leidžiamos teršalų ir pesticidų likučių koncentracijos“, bei 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1881/2006, nustatantį didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas.
1.1 lentel÷. Didžiausios leidžiamos švino (Pb) koncentracijos maisto produktuose (pagal HN-54:2003 bei EB reglamentą Nr. 1881/2006)
Produkto pavadinimas DLK (mg/kg dr÷gno
produkto svorio) 1. Karvių pienas (žalias pienas, pienas, skirtas pieno produktų
gamybai, ir termiškai apdorotas pienas) 0,02
2. Mišiniai kūdikiams iki 4–6 m÷n. ir mišiniai kūdikiams,
vyresniems kaip 4–6 m÷n.(1) [3.8] 0,02
3. Galvijiena, aviena, kiauliena, paukštiena, išskyrus subproduktus
0,1 3.1. Galvijų, avių, kiaulių, paukščių valgomieji subproduktai 0,5 4. Žuvų (šviežių, atšaldytų, sušaldytų, džiovintų, sūdytų, rūkytų,
paruoštų ar konservuotų), išskyrus išvardytų šios lentel÷s 4.1 punkte, raumenų m÷sa(2)
0,2
4.1. Šių žuvų raumenų m÷sa(2): Atlanto pelamidžių (Sarda sarda), amerikinių sardinių (Sardinops species), tunų (Thunnus species and Euthynnus species), paprastųjų jūrų liežuv÷lių (Dicologoglossa cuneata),
Produkto pavadinimas DLK (mg/kg dr÷gno produkto svorio)
europinių upinių ungurių (Anguilla anguilla), d÷m÷tųjų vilkešerių (Dicentrarchus punctatus), paprastųjų stauridžių (Trachurus trachurus), storalūpių kefalių (Mugil labrosus labrosus), paprastųjų jūrų karosų (Diplodus vulgaris), rudųjų nernių (Pomadasys benneti), europinių sardinių (Sardina pilchardus)
0,4
5. V÷žiagyviai, išskyrus rudąją krabų m÷są 0,5
6. Dvigeldžiai moliuskai 1,5
7. Galvakojai moliuskai (be vidaus organų) 1,0 8. Grūdai, įskaitant grikius, ankštiniai 0,2 9. Daržov÷s (išvardytos šios higienos normos 14 lentel÷je), išskyrus
kopūstines, lapines, šviežias prieskonines žoles ir visus grybus. Bulv÷ms taikoma nuskustų bulvių DLK
0,1
9.1. Kopūstin÷s, lapin÷s daržov÷s, kultūriniai grybai 0,3 10. Vaisiai (kaip apibūdinama šios higienos normos 14 lentel÷je),
išskyrus uogas ir smulkius vaisius
0,1
10.1. Uogos ir smulkūs vaisiai 0,2
11. Riebalai ir aliejai, įskaitant pieno riebalus 0,1 12. Vaisių sultys, koncentruotos vaisių sultys ir vaisių nektarai 0,05 13. Vynai, įskaitant putojančius vynus, bet išskyrus likerinius
vynus, aromatizuoti vynai, aromatizuoti vyno g÷rimai, aromatizuoti vyno kokteiliai ir sidrai, kriaušių ir vaisių vynai
0,2
(1)
Didžiausios leidžiamos koncentracijos taikomos produktams laikant, kad šie produktai skirti vartoti tais atvejais,kai tiesiogiai arba yra paruošiami pagal gamintojo nurodymus.
(2)
Jei žuvis valgoma visa, didžiausia leidžiama švino koncentracija taikoma visai žuviai.
Iš lentel÷s duomenų matyti, kad didžiausias leistinas švino kiekis atskiruose maisto produktuose varijuoja nuo 0,05 iki 1,5 mg/kg.
1.2 lentel÷. Didžiausios leidžiamos kadmio (Cd) koncentracijos maisto produktuose (pagal HN-54:2003 bei EB reglamentą Nr. 188/2006))
Produkto pavadinimas DLK (mg/kg dr÷gno
produkto svorio) 1. Galvijiena, aviena, kiauliena, paukštiena, išskyrus subproduktus
0,05
13
Produkto pavadinimas DLK (mg/kg dr÷gno
produkto svorio) 3. Galvijų, avių, kiaulių, paukščių kepenys 0,5 4. Galvijų, avių, kiaulių, paukščių inkstai 1,0 5. Žuvų (šviežių, atšaldytų, sušaldytų, džiovintų, sūdytų, rūkytų, ar
konservuotų), išskyrus išvardytų šios lentel÷s 5.1 punkte, raumenų m÷sa(1) 0,05 5.1. Šių žuvų raumenų m÷sa(1):
Atlanto pelamidžių (Sarda sarda), amerikinių sardinių (Sardinops species), tunų (Thunnus species and Euthynnus species), paprastųjų jūrų liežuv÷lių (Dicologoglossa cuneata), europinių upinių ungurių (Anguilla anguila), europinių ančiuvių (Engraulis encrasicolus), luvarių (Luvarus imperialis),
paprastųjų stauridžių (Trachurus trachurus), storalūpių kefalių (Mugil labrosus labrosus), paprastųjų jūrų karosų (Diplodus vulgaris), europinių sardinių (Sardina pilchardus)
0,1
6. V÷žiagyviai, išskyrus rudąją krabų m÷są bei omarų ir panašių
didžiųjų v÷žiagyvių (Nephropidae ir Palinuridae) galvos ir krūtin÷s m÷są 0,5
7. Dvigeldžiai moliuskai 1,0
8. Galvakojai moliuskai ( be vidaus organų) 1,0 9. Grūdai, išskyrus s÷lenas, gemalus, kviečių grūdus ir ryžius 0,1 9.1. S÷lenos, gemalai, kviečių grūdai ir ryžiai 0,2
10. Sojų pupel÷s 0,2
11. Daržov÷s ir vaisiai (išvardyti šios higienos normos 14 lentel÷je), išskyrus lapines daržoves, šviežias prieskonines žoles, visus grybus, stiebines daržoves, šakniavaisius ir bulves
0,05
11.1. Lapin÷s daržov÷s, šviežios prieskonin÷s žol÷s, salierų šaknys,
kultūriniai grybai 0,2
11.2. Stiebin÷s daržov÷s, šakniavaisiai ir bulv÷s, išskyrus salierų
šaknis. Bulv÷ms taikoma nuskustų bulvių DLK 0,1
(1)
Jei žuvis valgoma visa, didžiausia leidžiama švino koncentracija taikoma visai žuviai.
Iš lentel÷s duomenų matyti, kad didžiausias leistinas kadmio keikis atskiruose maisto produktuose varijuoja nuo 0,05 iki 1,0 mg/kg.
(http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=303275&p_query=&p_tr2 Prieiga per internetą 2007m, rugs÷jo 29d)
1.1.4 Maisto produktų užterštumas sunkiaisiais metalais Lietuvoje
Yra atlikta daug sunkiųjų metalų kiekio maisto produktuose tyrimų. Pateikiame 2002-2004m atliktų (duomenys skelbiami LR VMVT tinklapyje) nepageidaujamų likučių maisto produktuose tyrimų analizę.
1. 2004 metais pagal nepageidaujamų medžiagų likučių gyvūnuose ir jų produktuose steb÷senos planą atlikta 15494 tyrimai, iš jų 19 - buvo nepatenkinami (rasta sunkiųjų metalų)..
2. 2004 m. medžiagų likučių gyvūnuose ir jų produktuose tyrimų atlikta daugiau vidutiniškai 1,7 karto nei 2002 m ir 2003 m..
3. Palyginus 2002 m. - 2004 m. visų nepatenkinamų tyrimų duomenis, 2003 m. matomas nepatenkinamų tyrimų rodiklio padid÷jimas 4 kartus (0,38proc.), tačiau 2004 m. stebimas ryškus sumaž÷jimas iki beveik to pačio lygio, kaip 2002 m. (0,12 proc.). Pad÷ties ger÷jimui įtakos tur÷jo griežtesn÷s žaliavinio pieno supirkimo tvarka ir veterinarinių preparatų kontrol÷, didesn÷ gamintojų atsakomyb÷.
4. Medžiagų likučių dažniausiai nustatoma žaliame piene (0,8 proc.) ir m÷soje (0,7 proc.).
5. Lyginant 2003 m. ir 2004 m. medžiagų likučių atskiruose maisto produktuose rodiklį, matoma, kad piene antibakterinių medžiagų sumaž÷jo daugiau kaip 5 kartus, tačiau m÷soje nepatenkinamų tyrimų rodiklis nepakito. Nekintantys rezultatai ir d÷l sunkiųjų metalų gyvūniniame maiste.
6. Analizuojant medžiagų likučių atliktus tyrimus 2003-2004 m. atskirose Lietuvos Respublikos teritorijose, daugiausiai atlikta tyrimų Panev÷žio, Vilniaus ir Kauno apskrityse.
Nepatenkinami tyrimų rezultatai pasiskirsto:
sunkiųjų metalų dažniau aptinkama Panev÷žio apskrityje (3 atvejai), Vilnaius apskrityje (3 atvejai), Šiaulių apsk. (2 atvejai) ir Utenos apskrityje (1 atvejis).
Antibakterin÷s medžiagos m÷soje buvo aptiktos Šiaulių apsk.(3 atvejai), Panev÷žio apks.(2 atvejai), Vilniaus apsk (1 atvejis), Marijampol÷s apsk. (1 atvejis) ir Klaip÷dos apsk. (1 atvejis).
15 7. Dažniausiai nustatomi teigiami atvejai pagal neleistinų naudoti medžiagų grupes: A VI (neleistini naudoti preparatai), B I (antibakterin÷s medžiagos (enrofloksacinas), B III (sunkieji metalai).
1.3 grafikas. Nepageidaujamu likučių maisto produktuose palyginimas 2003 m ir 2004 m. 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5 5 2004 metai 2003 metai Pienas Mesa (http://www.vet.lt/editor_uploads/1114347935_2004_m.gyv_monitoringo_analize.doc. Priega per internetą 2007m rugs÷jo 29 d)
Iš grafiko galima matyti, kad nepageidaujamų likučių yra žymiai daugiau 2003 m piene negu 2004 m.
Siekiant įvertinti maisto produktų taršą cheminiais teršalais, 1998 m. buvo atlikti įprastinių ir ekologiškų produktų tyrimai. Tirti šie teršalai: nitratai, sunkieji metalai (švinas, kadmis), pesticidai (DDT, HCH, lindanas, HCB). Tyrimai atlikti naudojant standartinę analitinę įrangą ir įteisintus laboratorinius metodus.
Švinas. Įprastiniuose produktuose, didžiausi švino kiekiai nustatyti kiaulių kepenyse, vištienoje, kiaušiniuose ir miežių kruopose. Tiriant kiaulių kepenis nustatyta, kad 37% visų bandinių yra likutiniai švino kiekiai. Šiame produkte švino koncentracijos vidurkis yra 0,0252 mg/kg, tai vidutiniškai 5% nuo DLK (didžiausia leistina koncentracija). Aukščiausia koncentracija (0,1700mg/kg) rasta bandiniuose, atrinktuose Šalčininkų rajone. Vištienoje švino koncentracijos vidurkis 0,0168 mg/kg, tai yra vidutiniškai 17% nuo DLK.
Švino kiekis daržov÷se yra mažesnis nei m÷soje, pieno produktuose ar grūdų produktuose. Visuose tirtuose maisto produktuose rastas švino kiekis neviršijo didžiausių
leidžiamų koncentracijų. Ekologiškuose produktuose nedideli švino kiekiai rasti tik cukriniuose runkeliuose ir viename miežių bandinyje, visuose kituose bandiniuose švino likučių nerasta. Tai galima btų paaiškinti tuo, kad ekologiniuose ūkiuose yra griežtai vykdoma aplinkos taršos kontrol÷.
Didžiausi kadmio kiekiai rasti kiaulių kepenyse (kadmio likučiai rasti 41 proc. visų bandinių). Vidutin÷ koncentracija 0,0147 mg/kg. (1 proc. nuo DLK). Aukščiausia koncentracija rasta Raseinių rajone 0,1300 mg/kg. Palyginus kadmio kiekius daržov÷se galime teigti, kad kadmio morkose susikaupia daugiau, nei kitose daržov÷se. Vidutinis kadmio kiekis morkose 0,0037 mg/kg (4 proc. DLK), aukščiausia koncentracija 0,0200 mg/kg. Visuose bandiniuose kadmio kiekis neviršija DLK (0,100 mg/kg).
Ekologiškuose produktuose, kaip ir įprastiniuose kadmio kiekis neviršijo leidžiamų koncentracijų. Kaip rodo Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, kadmio kiekis dirvožemyje ir maisto produktuose priklauso daugiausiai nuo dirvožemio granuliometrin÷s sud÷ties. Tod÷l lyginti kadmio kiekius ekologiškuose ir įprastiniuose produktuose yra netikslinga, nes duomenų apie dirvožemio savybes n÷ra, išskyrus dirvožemį, kuriame auginti cukriniai runkeliai. (Ekologiški ir įprastiniai cukriniai runkeliai buvo auginti tame pačiame ūkyje). Kaip žinome, 70 % nitratų į žmogaus organizmą patenka su daržov÷mis, tod÷l šiame darbe nustatyti nitratų kiekiai daugiausia žmonių vartojamose daržov÷se - bulv÷se, morkose, kopūstuose ir burok÷liuose
Palyginus ekologiniuose ūkiuose išaugintą produkciją su įprastinių ūkių produkcija, nustatyta, kad kai kurių teršalų ekologiniuose produktuose yra mažiau, tačiau statistiškai patikimo skirtumo n÷ra. Tikslesnius rezultatus galima būtų gauti tik atlikus daugiau tyrimų.
Sunkiųjų metalų koncentracijos maisto produktuose neviršija DLK. Daugiausia švino kaupiasi kiaulių kepenyse, vištienoje, kiaušiniuose, miežių kruopose. Didžiausi kadmio
kiekiai rasti kiaulių kepenyse ir morkose.
Palyginus ekologiniuose ūkiuose išaugintą produkciją su įprastine, nustatyta, kad ekologiškuose produktuose teršalų yra mažiau, tačiau statistiškai patikimo skirtumo n÷ra.
Tikslesnius rezultatus galima gauti tik atlikus daugiau tyrimų.
Tikslinga yra atlikti kompleksinius palyginamuosius ekologiškų ir įprastinių maisto produktų kokyb÷s tyrimus, vertinant jų maistines, technologines juslines, gyvybingumo, poveikio sveikatai ir kitas savybes.
(http://www.ku.lt/svmf/sveiki/EkokTyr.htm Priega per internetą 2007m rugs÷jo 29d).
1.2. Radionuklidai
1.2.1 Radionuklidai ir jų patekimas i organizmą
S
troncis – žinoma nemažai stroncio izotopų (nuo Sr – 81 iki Sr – 97). Žymiausias iš jų yra Sr – 90, susidarantis per branduolinius sprogdinimus (kaip branduolinio skilimo produktas), tai pat branduoliniuose reaktoriuose (neutronams apšvitinant uraną).Stroncis yra stabilus mikroelementas, randamas žmogaus ir gyvūnų organizme. Žem÷s plutoje jis sudaro apytikriai 0,04 proc. bendro kiekio, o jo druskų randama drauge su karbonatais ir silikatais. Biosferoje stroncis pasiskirstęs netolygiai. Jūros vandenyje ir jūrų gyvūnų organizme jo randama gerokai daugiau nei g÷lo vandens telkiniuose.
Patekęs i organizmo vidų, stroncis palyginti lengvai rezorbuojasi iš virškinamojo trakto. Šis būdas yra pats svarbiausias, kad ir kokiu būdu patekęs, stroncis nus÷da kauluose, kur tolygiai pasiskirsto mineralin÷je kaulo dalyje. D÷l specifinio stroncio kaupimosi susidaro tokios sąlygos, kai apšvitinamas ne visas organizmas tolygiai, o daugiausiai skeletas ir kaulų čiulpai. D÷l šios priežasties jis sukelia labai didelių periferinio kraujo pokyčių: leukopeniją, limfotopeniją, neutropeniją, retikulopeniją.
Tolesni stroncio poveikio padariniai – leukoz÷s ir kaulų augliai, nors piktybinai augliai gal išsivystyti, bet kur kitur.
Cezis – jis turi daug izotopų, bet svarbiausias Cs – 137. Branduolinio ginklo bandymai buvo biosferos teršimo pradžia. Branduolin÷ energetika taip pat teršia aplinką ceziu, nors ši tarša kur kas mažesn÷. Iš atominių povandeninių laivų, ledlaužių radioaktyvusis cezis patenka į vandenį. Cezis naudojamas ir kaip uždarasis šaltinis gama defektoskopijai, išorinei spindulinei terapijai, branchiterapijai, produktų sterilizavimui.
Cezio izotopai lengvai patenka į organizmą tiek per plaučius, tiek per burną. Patekęs į kraują, cezis daugiausiai kaupiasi raumenyse, kur jo esti apie 52 proc. viso kiekio. Jeigu į organizmą patenka nuolatos, cezis gali kauptis iki tam tikro laiko. (Urbelis ir kt., 2005)
Radionuklidai į žmogaus organizmą gali patekti įkv÷pus su oru, su maistu, per žaizdas ar odą. Žmogus vidinę apšvitą gali gauti dirbdamas su atvirais jonizuojančiosios spinduliuot÷s šaltiniais, lankydamasis radionuklidais užterštose vietose, vartodamas radionuklidais užterštą maistą bei vandenį, gydomas ar tiriamas radionuklidais. Be to, visi žmon÷s savo organizme turi radioaktyvaus kalio (K-40),
kuris yra gamtin÷s kilm÷s ir patenka į vidų su maistu.
Neseniai pamin÷tos Černobylio atomin÷s elektrin÷s avarijos 20-osios metin÷s. Avarijos padariniai paliet÷ ir Lietuvos gyventojus. Debesis su radioaktyviaisiais radionuklidais praslinko per Lietuvą Skandinavijos šalių link. Daugelis radionuklidų, slenkant radioaktyviajam debesiui, iš oro nus÷do ant
ganyklų žol÷s, jung÷si į biologines grandis, o po to su gyvulin÷s kilm÷s maisto (daugiausiai pieno) produktais ir atvirame grunte augusiomis lapin÷mis daržov÷mis gal÷jo patekti į žmogaus organizmą. Beveik visi tie radionuklidai lakui b÷gant suskilo, liko tik cezis-137, tad bent jau nedideli cezio kiekiai žmonių organizmuose aptinkami.
(http://sena.sam.lt/sam/naujienos/?idi=3525. Prieiga per internetą 2007m, rugs÷jo 23 d.)
Cezio ir stroncio radionuklidai į žmogaus organizmą patenka su maisto produktais ir sąlygoja vidinę apšvitą. Cezis yra kalio cheminis analogas ir dalyvauja visose mainų reakcijose: augaluose, gyvūnų ir žmonių organizmuose. Kadangi jis biologiškai aktyvus, tod÷l lyginant su kitais radionuklidais greitai pašalinamas iš organizmo. Pvz., pra÷jus 20-30 parų po gyvūno perk÷limo į švarią zoną, jo kūne telieka trečdalis anksčiau patekusio cezio. Skirtingai nei cezį, stroncio radionuklidus augalų ir gyvūnų organizmai gerai įsisavina ir l÷tai pašalina, nes stroncis kaupiasi kauluose.
(http://www.rsc.lt/index.php/pageid/314/articlepage/0/articleid/250. Prieiga per internetą 2007m, rugs÷jo 23 d.)
1.2.2 Radionuklidai ir jų poveikis žmogaus organizmui, jų matavimo vienetai
Radionuklidai skleidžia jonizuojančiąją spinduliuotę ir sukelia biologinius pokyčius. Skirtingų radionuklidų poveikis skiriasi, nes nevienoda jų skleidžiama energija, gyvavimo trukm÷, skirtingas išlikimo ir pašalinimo iš organizmo greitis. Paprastai radionuklidai kaupiasi ten, kur ir stabilieji analogai: radioaktyvusis cezis, patekęs į žmogaus organizmą, kaupiasi raumenyse, lytiniuose organuose, stroncis – kauliniame audinyje (kauluose, dantyse). D÷l jonizuojančiosios spinduliuot÷s apšvitos poveikio padid÷ja tikimyb÷ susirgti onkologin÷mis ir kitomis ligomis.
Ilgaamžiai radionuklidai – biologiškai aktyviausi, tod÷l ir prieš 20 metų patekę į organizmą, jie žmogų vis dar švitina. Ypač svarbūs cezio-137 (pus÷jimo trukm÷ 30 metų) bei stroncio-90 (pus÷jimo trukm÷ 29 metai) radionuklidai.
(http://sena.sam.lt/sam/naujienos/?idi=3525. Prieiga per internetą 2007m, rugs÷jo 23 d.) Radioaktyvios medžiagos spinduliuoja trijų rūšių spindulius:
1.α spinduliai – tai helio atomų srautas; 2. β spinduliia – tai elektronų srautas;
3. γ spinduliai – tai trumpos elektromagnetin÷s bangos, kurių ilgis svyruoja nuo 10 ¯2 iki 10 nm. (Almenas K. 1993)
19 Visuotinai paplitęs ir neišvengiamas radiacijos šaltinis yra radioaktyvūs izotopai, esantys žem÷s plutoje. Iš viso yra žinoma apie 70 izotopų, kurie yra natūraliai radioaktyvūs. Juos galima skirstyti į dvi kategorijas.
1. Pirmapradžiai branduoliai. Tai yra radioaktyvūs branduoliai, atsiradę tuo pat metu, kai susidar÷ ši planeta. Labiausiai paplitę yra šie izotopai: 238 U, 235 U, 232 Th, 40 K, 87 Rb, 210 Pb, 210 Po. Dauguma „pirmapradžių“ izotopų priklauso sunkiųjų metalų grupei. Išimtis yra 40 K, kurio daug biologiniuose audiniuose. Taigi, mes patys esame radioaktyvūs ir galime būti laikomi „radioaktyvumo šaltiniais“. Ši aplinkyb÷ įtikinančiai parodo, kad būtina kiekybiškai įvertinti visus su radiacija susijusius reiškinius.
2. Antroji radioaktyviųjų žem÷s izotopų kategorija susijusi su kosminiais spinduliais. Šios dalel÷s generuoja 25 rūšių radioaktyvius branduolius, kurie nus÷da žem÷s paviršiuje. (Козлов В. Ф.. 1991)
„Natūralūs“ radionuklidai, patekę i dirvą, iš ten per augalus ir „maistinę“grandinę patenka i žmogaus organizmą. Atskiri mikroorganizmai ( taip pat atskiros žmogaus kūno dalys) labai linkę kaupti radionuklidus. Pavyzdžiui, jūros planktone urano koncentracija gali viršyti 300 kartų aplinkos koncentraciją.
Prie gamtin÷s radiacijos žmogus evoliucijos eigoje prisitaik÷, tačiau pavojų šiuo metu kelia radioaktyvūs izotopai, susidarantys eksplotuojant atomines elektrines, bandant branduolinį ginklą, deginant anglį, o ypač branduolinių avarijų metu. Branduoliniai reaktoriai tampa šaltiniais tokių izotopų, kaip 90 Sr, 131 I, 137 Cs, 54 Mn, 55 Fe ir kt. 131 I izotopas kaupiasi skydliauk÷je, 90 Sr įeina i medžiagų apykaitą vietoje kalcio, o 137 Cs vietoje kalio. (Руднев А. В. 1990)
Apšvitinimas gali būti dvejopas: išorinis, kai radiacijos šaltinis į organizmo vidų nepatenka ir radiacija veikia žmogų iš išor÷s; bei vidinis, kai radioaktyviosios medžiagos patenka į žmogaus organizmą su maistu, kv÷puojant arba tiesiog per kūno odą.
Išorinį apšvitinimą galima nutraukti, pavyzdžiui, perk÷lus žmones į kitą vietą, panaudojus apsauginį ekraną, tuo tarpu vidinis apšvitinimas vyksta tol, kol radioaktyviosios medžiagos yra žmogaus organizme.
Jei apšvitinimas išorinis, žmogaus organizmas yra pasyvus, o jei vidinis - aktyvus, nes d÷l medžiagų apykaitos radioaktyviosios medžiagos gali kauptis ir būti šalinamos.
Alfa ir beta dalel÷s, kurios n÷ra labai kenksmingos, jei apšvitinimas išorinis, yra ypač pavojingos jei jis vidinis. Išorinio apšvitinimo metu ypač pavojingi gama ir rentgeno spinduliai.
Jei jonizuojamasis spinduliavimas išorinis, sugertą dozę galima nesunkiai išmatuoti specialiais prietaisais - dozimetrais. Vidinio apšvitinimo doz÷ dažniausiai nustatoma skaičiavimų metodais, tačiau norinti juos taikyti būtina žinoti radioizotopų sklidimo žmogaus organizme
d÷sningumus. Prietaisų, skirtų tiesioginiams vidinio apšvitinimo matavimams atlikti, yra, bet jie labai sud÷tingi ir brangūs.
SNO mokslo komitetas, nagrin÷jantis radiacijos poveikį, nustat÷, kad didžiausią reikšmę žmonių apšvitinimui turi 14 elementų 20 radionuklidų (H-3, C-14, Mg-54, Fe-55, Kr-85, Sr-89, Sr-9O, Zr-95, Ru-1O3, Ru-1O6, J-131, Cs-134, Cs-137, Ce-14O, Ce-144, Pu-238, Pu-239, Pu-241, Am-241). Aštuoni radionuklidai C-14, Cs-137, Zr-94, Ru-106, Sr-9O, Ce-144, H-3, J-131 t.y. anglies, cezio, cirkonio, rutenio, stroncio, cerio, vandenilio ir jodo yra dažniausi.
Iš į organizmą patekusių radionuklidų, kurių aktyvumas vienodas, pavojingesni yra tie:
kurių skilimas yra alfa tipo;
kurių skilimo pusperiodis yra ilgas;
kurie greitai rezorbuojasi;
kuriems būdingas organotropizmas;
kurių ilgas biologinio pašalinimo laikotarpis.
Alfa daleles spinduliuojantiems radionuklidams priklauso dauguma radioizotopų (transuraninių elementų izotopų), kurių skilimo pusperiodis yra ilgas. Beta daleles ir gama fotonus spinduliuojantiems radionuklidams priklauso radioizotopai, kurių skilimo pusperiodis yra trumpas.
Pagal pasiskirstymo organizme būdą radionuklidai sąlyginai skirstomi į 4 grupes.
Osteotropiniai - stroncio, itrio, cirkonio, bario, radžio, urano, plutonio (citratas) radionuklidai. Besikaupiantys mononukleariniuose fagocituose: lantano, cezio, promečio, aktinio, torio, plutonio radionuklidai.
Besikaupiantys tik atskiruose organuose ar audiniuose: 3.1. jodo radionuklidai (skydliauk÷je);
3.2. cinko (kasoje);
3.3. molibdeno (akies rainel÷je); 3.4. geležies (eritrocituose).
Tolygiai pasiskirstantys visame organizme: tričio, kalio, rubidžio, niobio, cezio, rutenio, telūro radionuklidai.
Didžiausią doz÷s dalį sugeria organai ir audiniai, per kuriuos radionuklidai patenka į organizmą, taip pat tie organai ar audiniai, kuriuose jie susikaupia.
D÷l skirtingo radionuklidų organotropiškumo organizmas apšvitinamas netolygiai. Alfa ir beta spinduliavimo metu sugertos doz÷s įvairiuose organuose gali skirtis 2-3 kartus, gama spinduliai organizmą apšvitina tolygiai: sugerta doz÷ organizme pasiskirsto vienodai.
Gyvo audinio molekul÷s bei atomai jonizuojami veikiant ir vidiniam, ir išoriniam apšvitinimui. Radiacijos poveikis žmogui priklauso nuo radioaktyvios medžiagos savybių bei daugelio
21 aplinkybių, bet medicinos praktikoje, vertinant radiacijos sukeltą pažeidimą, svarbiausia yra sugerta doz÷.
(http://www.kmu.lt/radiacija/apzvalga.htm. Prieiga per interneta 2007m, rugsejo 23 d.) Kiti šaltiniai teigia, kad yra du jautriausieji radiacijai žmogaus organai:
1. Audiniai, atkuriantys kraujo kūnelius ( ląsteles ), ypač raudonieji kaulų čiulpai. 2. Virškinamojo trakto epitelis, kuris nuolat atsinaujina.
Didel÷s, visą kūną veikiančios doz÷s, viršijančios 0,75 Sv, po keletos valandų sukelia pastebimus simptomus, vadinamus ūmiu radiacijos sindromu. Šie simptomai – tai pykinimas, v÷mimas, bendro pobūdžio skausmai, o tai pat baltųjų kraujo kūnelių skaičiaus sumaž÷jimas. Akių apšvitinimas gali sukelti kataraktą. Šie simptomai yra proporcingi dozei: jai did÷jant, simptomai ryšk÷ja. Jei doz÷ viršija 2 Sv, dalis individų ( negydant ) gali mirti. Mirštamumo riba n÷ra griežtai nustatyta. D÷l šios priežasties naudojamas statisitinis rodiklis, vadinamas LD/T doze. Tai yra visą kūną apimanti doz÷, po kurios galima laukti, kad pus÷ apšvitintų asmenų mirs per T dienų. Pavyzdžiui, LD/60. Tokia doz÷ reiškia, kad 50% apšvitintų asmenų mirs per 60 dienų.
Daugumai žinduolių LD/60 doz÷ yra 3,4 Sv. Atrodo, kad apytikriai ji galioja ir žmogui. Tinkamai gydant, LD/60 doz÷ gali būti didesn÷ ir viršyti 5 Sv.
Laukiama reakcija į ūmias visam kūnui tenkančios radiacijos dozes:
100 Sv – mirtis per kelias valands d÷l centrin÷s nervų sistemos pažeidimo; 12 Sv – mirtis po kelių dienų visų pirma d÷l virškinimo trakto pažeidimo; 6 Sv – mirtis po kelių savaičių d÷l kraujodaros organų pažeidimo;
2 Sv iki 6 Sv – v÷mimas 2 val. laikotarpyje kraujo ląstelių kiekio sumaž÷jimas. Padid÷ęs jautrumas infekcijoms. Į šį diapazoną patenka LD doz÷, ir baigtis priklauso nuo gydymo. Esant mažesn÷ms doz÷ms galima pasveikti per 1 m÷n., didesnių dozių atveju per 1 metus.
0,75 Sv iki 2 Sv – pakenkiama laikinai. Dauguma žmonių tur÷tų pasveikti per kelias savaites.( Almenas K. 1993.)
Jonizuojančiųjų spindulių išskirtin÷ savyb÷ yra ta, kad jie jonizuoja medžiagą, t.y. sąveikaudami su medžiagos atomais, išmuša iš jų vieną ar kelis elektronus. Atomas, tapęs jonu, turinčiu elektrinį krūvį, pradeda „elgtis” visiškai kitaip. Tokio „elgesio” rezultatas ir yra tai, kas vadinama jonizuojančiųjų spindulių poveikiu. Visi žmon÷s yra gird÷ję apie spindulinę ligą, jonizuojančiojo spinduliavimo sukeltą piktybinę ligą – v÷žį ar genetinius pokyčius. Tačiau yra tokių jonizuojančiųjų spindulių sukeltų sveikatos sutrikimų, kuriuos gali sukelti ir kiti veiksniai, beje, dažnai ne visiškai žinomi.
Vienas iš tokių susirgimų yra piktybinis navikas. Nagrin÷jant urano kalnakasių, Hirosimos ir Nagasakio bombardavimus patyrusių žmonių, darbininkų, prieš karą dirbusių Amerikos pramon÷je,
naudojusioje radžio dažus, epidemiologinius duomenis, nustatyta, kad jonizuojantieji spinduliai sukelia piktybines ligas. Kartu buvo gauta duomenų, kurie parod÷, kad nedidel÷s apšvitos doz÷s duoda tam tikros naudos, pvz., skatina imunin÷s sistemos veiklą. Apskritai epidemiologiniuose tyrimuose, nagrin÷jančiuose jonizuojančiųjų spindulių poveikį žmogui, yra daug vienas kitam prieštaraujančių rezultatų. Tai susiję ne tik su tam tikrais pasirinktų tyrimo metodų trūkumais, bet ir su veiksniais, darančiais žmogaus organizmui visiškai tokį pat poveikį kaip ir jonizuojantysis spinduliavimas arba visiškai priešinga jam.
(http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/97/10/10radsaug.html. Prieiga per interneta 2007m, rugsejo 23 d.) Visa genetin÷ organizmo informacija sutelkta DNR molekul÷se, kurios yra chromosomose. DNR laikoma pagrindiniu jonizuojančios spinduliuot÷s taikiniu, nes daugelį ūminių reiškinių lemia ląstelių žūtis, kai jos m÷gina, bet nepaj÷gia daugintis. Įvyksta vadinamoji reprodukcin÷ ląstelių žūtis.
DNR pakinta tiek d÷l tiesioginio, tiek d÷l netiesioginio jonizuojančios spinduliuot÷s poveikio. Įvairūs radikalai ir peroksidai keičia DNR cheminę struktūrą: oksidina pirimidino bazes, dezaminina purino bazes, veikia kaip mutagenai. (Urbelis ir kt., 2005)
1.2.3 Radionuklidų teisinis reglamentavimas
Radionuklidų tyrimų programa vykdoma pagal ES Tarybos 1996 m. balandžio 29 d. direktyvą 96/23/EEC „D÷l žinomų medžiagų ir jų kenksmingų likučių gyvuose gyvūnuose ir gyvūniniuose maisto produktuose kontrol÷s“. Šio steb÷senos plano pagrindu Nacionalin÷je veterinarijos laboratorijoje atliekami radiologiniai tyrimai.
Radionuklidų kiekiui įvertinti taikomas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1635/2006, 2006 m. lapkričio 6 d.nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 737/90 d÷l reikalavimų, keliamų trečiųjų šalių kilm÷s žem÷s ūkio produktų importui po Černobylio atomin÷s elektrin÷s avarijos, taikymo taisykles.
1.2.4 Maisto produktų užterštumas radionuklidais Lietuvoje
Černobylio AE ketvirtojo reaktoriaus avarija, l÷m÷ didžiausią užterštumą radionuklidais,tai paveik÷ ne tik žmonių sveikatą, bet ir pasklido visoje aplinkoje. Radioaktyviosios medžiagos nus÷da ant ž÷m÷s nuplaunamas vandenimis ir pereina į augalus. Radionuklidai pereina iš vienos biologin÷s
23 grandies į kitą, kol galiausiai ateina iki maisto produktų. Oro pavyzdyje - filtre, buvo užregistruotas apie dešimties radionuklidų - urano dalijimosi produktų spinduliavimas: teluras-132 pusiausvyroje su jodu-132, jodas-131, rutenis-103, cezis-134, baris-140 su lantanu-140, cezis-137 ir cirkonis-95 su dukteriniu niobiu-95 ir kiti. Apie 90( gama spindulių skleid÷ jodo radioistopai).
Čia pateikiama steb÷jimų duomenys, prieš Černobylio AE avariją ir po jos.
Cezio-137 koncentracija (Bq/kg) žem÷s ūkio produktuose prieš Černobylio AE avariją ir v÷liau
Rajonas Objektas Metai
1985 1987 1988 1989 Vilniaus Pienas 0.2 1.0 0.5 0.4 M÷sa 1.0 19.6 0.6 1.6 Klaip÷dos Pienas 0.2 11.0 1.0 0.5 M÷sa 0.5 19.4 3.0 1.1 Šiaulių Pienas 0.1 0.7 0.5 0.3 M÷sa 0.5 3.8 1.8 1.1 Ignalinos Pienas 0.1 1.4 0.6 0.3
1.4 grafikas Vidutinių cezio-137 koncentracijų kitimas pagrindiniuose maisto produktuose Lietuvoje 1965-1993 m.
Kaip matyti iš 1.4 grafiko duomenų, cezio-137 koncentracija žem÷s ūkio produktuose, kelis kartus padid÷jusi po Černobylio AE avarijos, v÷liau sumaž÷jo, bet 1989 metais daugelyje vietų dar viršijo 1985 metų lygį. Ypač šiuo požiūriu išsiskiria pajūrio (Klaip÷dos) rajonas.
Radionuklidų per÷jimas iš vienos biologin÷s grandies į kitą buvo stebimas jau pirmosiomis dienomis po Černobylio AE avarijos, nagrin÷jant Lietuvoje užterštumo jodu problemas. Jodo-131 per÷jimo iš žol÷s į pieną koeficientas priklauso nuo šio radionuklido koncentracijos pašare ir vidutiniškai buvo (0.19 plius -minus 0.05) kvadratinis metras/l; tai reiškia, kad jei pievoje jodo užterštumo tankis buvo 3000 Bq/kvadratiniame metre, tai piene - 570 Bq/l, ir daugelyje Lietuvos rajonų viršijo leistiną normą.
Cezio-137, kaip ir kitų radionuklidų, per÷jimas iš grunto į augalus vyksta nevienodai sparčiai, ir augalai nevienodai akumuliuoja tuos pačius radionuklidus. 1.5 lentel÷je pateikiami 1992 ir 1993 metais gauti duomenys apie cezio-137 per÷jimo iš grunto į įvairius augalus koeficientai. Per÷jimo koeficientas čia yra bedimensinis dydis ir rodo, kokią dalį cezio-137 įsisavina 1 kg augalų iš kvadratinio metro grunto.
25 1.5 lentel÷ Cezio-137 per÷jimo iš grunto į augalus koeficientai
Iš pateiktųjų duomenų aišku, kad daugiausia radionuklidų akumuliuoja samanos ir grybai.
Po Černobylio avarijos pasklidusi radioaktyvioji tarša pakenk÷ ir pagrindiniams maisto produktams. Cezio-137 koncentracija, ją lyginant su 1985 metais, padid÷jo daržov÷se beveik 500 kartų, m÷soje apie 180 kartų, piene virš 50 kartų. Žuvyse didžiausias cezio-137 koncentracijos padid÷jimas užfiksuotas 1988 metais. Tai sud÷tingų geofizikinių procesų rezultatas: vandens telkiniai teršiami ne tik radioaktyviosiomis iškritomis, bet ir į jų ekvatorijas įtekančiais užterštais vandenimis, sud÷tinga radionuklidų migracija vandenyse, radioaktyviųjų medžiagų kaupimosi žuvyse ypatyb÷s.
(http://www.hvm.silute.lm.lt/negalima/DALYKAI/ekologija.Priega per internetą 2006 lapkričio 11 d. )
2000 metais buvo atlikti tyrimai 137 Cs ir 90 Sr aktyvumui nustatyti, kuriuos organizavo Radiacin÷s saugos centras.
2000 metais gama spektrometrais buvo ištirta 2059 maisto produktų bandiniai. Tiriant daugiau kaip 50 rūšių maisto produktus ir g÷rimus nustatyta, kad 137 Cs aktyvumas yra mažesnis už minimalų detektuojamą lygį.
Bandiniai rinkti 5 apskrityse – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panev÷žio, Klaip÷dos ir Ignalinos atomin÷s elektrin÷s 50 km zonoje. Tyrimų rezultatai rodo, kad radionuklidų aktyvumas neviršijo leidžiamo lygio ir sudar÷ šimtąsias jo dalis. Didesnis 137 Cs aktyvumas pasteb÷tas Klaip÷dos ir Vilniaus apskrityse, tikriausiai d÷l to, kad šie regionai labiau buvo užteršti po Černobylio avarijos.
Atliekant tyrimus pasteb÷ta 90 Sr ir 137 Cs aktyvumo priklausomyb÷s nuo metų laiko net pieno bandiniuose, rinktuose 4 kartus per metus, kai gyvuliai mito skirtingais rūšies pašarais.
90 Sr ir 137 Cs kiekio kaita pagrindiniuose maisto produktuose 1965 – 2000 metais rodo, kad per paskutiniuosius 10 metų šių abiejų antropogenin÷s kilm÷s radionuklidų kiekis yra mažas, tačiau konstatuoti jog maž÷ja, negalima. Šių radionuklidų kiekis turi būti nuolat stebimas.(radiacin÷s saugos
centro veikla 2000 metais. Priega per internetą :
http://209.85.135.104/search?q=cache:69tEIO4EXq8J:www.rsc.lt/download.php/fileid/97+radiacin%C4 %97s+saugos+centro+veikla+2000+metais&hl=lt&ct=clnk&cd=1&gl=lt 2007m rugs÷jo 29d)
Šiose lentel÷se aprašoma Radiacin÷s saugos centro 2004 metų veiklos ataskaita, kurioje pateikiama 137Cs ir 90Srtyrimų duomenys.
1.6 lentel÷. 137Cs tyrimai pagal steb÷senos programą 2004 metais
Produkto pavadinimas Tyrimų
skaičius
Savitasis aktyvumas, Bq/kg Min Max Vidutin÷
reikšm÷
Standartinis nuokrypis
Kiaušiniai (monitoringas) 89 1,93 6,03 3,06 0,80
Laukin÷ fauna (monitoringas) 45 3,40 58,30 8,82 9,84
Medus (monitoringas) 2 3,40 4,60 4,00 0,85
M÷sa (monitoringas) 77 1,52 6,10 3,37 1,06
Paukštiena (monitoringas) 13 2,90 4,30 3,38 0,38
Žal. pienas (monitoringas) 31 1,47 3,89 2,36 0,42
Žuvis (monitoringas) 10 2,50 8,40 4,20 1,65
Viso: 267
1.7 lentel÷. 90Sr tyrimai pagal steb÷senos programą 2004 metais
Produkto pavadinimas Tyrimų
skaičius
Savitasis aktyvumas, Bq/kg Min Max Vidutin÷
reikšm÷
Standartinis nuokrypis
Kiaušiniai (monitoringas) 14 0,13 0,66 0,36 0,14
Laukin÷ fauna (monitoringas) 11 0,46 1,01 0,72 0,22
M÷sa (monitoringas) 21 0,22 0,57 0,38 0,10
Paukštiena (monitoringas) 3 0,25 0,47 0,37 0,11
Žal. pienas (monitoringas) 9 0,10 0,22 0,14 0,04
Žuvis (monitoringas) 6 0,20 0,50 0,38 0,10
(valstybin÷s aplinkos radiologin÷s steb÷senos analiz÷ 2004m. Priega per internetą :
http://www.rsc.lt/index.php/pageid/331 .2007m rugs÷jo 29d)
2005 metais vykdant valstybin÷s aplinkos radiologin÷s steb÷senos programą, atlikti 91 neapdorotų maisto produktų, 12 paruošto maisto, 156 geriamojo vandens ir 295 grybų m÷ginių tyrimai. M÷giniai imti Kauno, Klaip÷dos, Panev÷žio, Šiaulių apskrityse RSC specialistų, Utenos apskrityje – Utenos
27 visuomen÷s sveikatos centro ir jo filialų Ignalinoje, Zarasuose specialistų. Grybų m÷ginius surinko RSC ir Alytaus sveikatos centro Var÷nos filialo, Šiaulių visuomen÷s sveikatos centro Kelm÷s filialo specialistai. Neapdorotuose maisto produktuose nustatyti 90Sr, 137Cs, bendrojo alfa ir bendrojo beta aktyvumai. Maisto ir geriamojo vandens padid÷jusios taršos radionuklidais nenustatyta, juose radionuklidų aktyvumai yra tokie pat, kaip ir ankstesniais metais (valstybin÷s aplinkos radiologin÷s steb÷senos analiz÷ 2005m. Priega per internetą : http://www.rsc.lt/index.php/pageid/331 .2007m rugs÷jo 29d)
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
2.1 Nepageidaujamų likučių steb÷senos plano vykdymas
Atlikdama B grup÷s nepageidaujamų likučių analizę maisto produktuose Lietuvoje, informaciją ir tyrimų medžiagą rinkau Nacionalin÷je veterinarijos laboratorijoje ( NVL).
Medžiagų liekanų tyrimai atliekami Cheminių, Maisto produktų mikrobiologinių ir Radiologinių tyrimų skyriuose.
Darbo metu NVL surinkau ir išanalizavau 1998-2006 metų šių medžiagų likučių steb÷senos įvairiuose maisto produktuose ataskaitas. Nacionalin÷ veterinarijos laboratorija koordinuoja ir vykdo metinio medžiagų likučių steb÷senos plano tyrimus.
Vykdydami steb÷senos planą Nacionalin÷ veterinarijos laboratorija remiasi šiais įsakymais:
Veterinarijos įstatymu (Žin., 1992, Nr.2-15),
Farmacin÷s veiklos įstatymu (Žin., 1991, Nr.6-161),
Vaistų įstatymu (Žin., 1996, Nr.116-2701),
Valstybin÷s veterinarijos tarnybos direktoriaus 1999 m. geguž÷s 31 d. įsakymu Nr. 4-139 „D÷l kai kurių veterinarijos vaistų, premiksų, pašarų priedų uždraudimo“ (Žin., 1999, Nr.51-1663),
1990 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2377/90, nustatančiu veterinarinių vaistų likučių gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktuose didžiausių leistinų kiekių nustatymo tvarką Bendrijoje,
Lietuvos higienos norma HN 54:2003 „Maisto produktai. Didžiausios leidžiamos teršalų ir pesticidų likučių koncentracijos“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-773 (Žin., 2004, Nr.45-1487),
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 584 „D÷l Veterinarinių vaistų gamybos, registravimo ir tiekimo į rinką Lietuvos Respublikoje reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr.41-1554),
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 145 „D÷l Galvijų somatotropino tiekimo į rinką ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 37-1353),
29 Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 510 „D÷l Kenksmingų medžiagų ir jų likučių steb÷senos gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose nurodymų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr.111-4952),
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. B1-356 „D÷l M÷ginių ÷mimo tam tikrų medžiagų ir jų likučių steb÷senai gyvūniniuose produktuose reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr.67-3049),
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. B1-646 „D÷l Medžiagų ir medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr.76-3514),
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. B1-656 „D÷l Kai kurių medžiagų, turinčių hormoninį ar tireostatinį poveikį, bei beta agonistų draudimo naudoti gyvulininkyst÷je nurodymų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr.76-3517; 2004, Nr.155-5680),
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. B1-359 „D÷l kokyb÷s vadovo kontrol÷s programų KT-1-5 ir KT-3-2 patvirtinimo“.
Nacionalin÷ veterinarijos laboratorija koordinuoja ir vykdo tyrimus pagal metinius steb÷senos planus. Lietuvos valstybin÷ veterinarijos preparatų inspekcija sudaro metinį steb÷senos planą ir kartu su Nacionaline veterinarijos laboratorija organizuoja ir vykdo duomenų taikytoms priemon÷ms ir gautiems rezultatams įvertinti rinkimą ir apibendrinimą. Metinio steb÷senos plano vykdymą kontroliuoja Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba.
(http://209.85.129.104/search?q=cache:Sej_vWCwqTYJ:www.vet.lt/editor_uploads/1115287912 _M_LIKUCIAI_2005.doc+del+medziagu+liekanu+stebesenos+plano+meginiu+emimo&hl=lt&ct=clnk &cd=1&gl=lt&client=firefox-a prieiga per internetą 2007 lapkričio 10 d)
Maisto ir geriamojo vandens radiologinio monitoringo tankusis monitoringo tinklas apima visą šalies teritoriją. Radiologiniams tyrimams imami vietin÷s kilm÷s neapdoroti maisto produktai. Pieno ir geriamojo vandens m÷giniai imami kas ketvirtį septyniuose monitoringo taškuose, m÷sos, žuvies m÷giniai imami du kartus per metus (pavasarį ir rudenį), daržovių m÷giniai imami vasaros pabaigoje, grybų – visą jų augimo sezoną. Retąjį tinklą sudaro viena m÷ginių ÷mimo vieta (Vilnius), kur pieno, geriamojo vandens ir paruošto maisto m÷giniai imami kas m÷nesį. Radiologiniai maisto tyrimai atliekami tiriant dažniausiai vartojamus neapdorotus vietin÷s kilm÷s maisto produktus ir paruoštą maistą, kurio sud÷tyje gali būti ir atvežtinių produktų. Tokiu būdu įvertinama vietinių produktų tarša radionuklidais ir stebima šios taršos dinamika. Paruošto maisto tyrimai atspindi viso vartojamo maisto,
tuo pačiu ir įvežtinio, taršą radionuklidais (valstybin÷s aplinkos radiologin÷s steb÷senos analiz÷ 2005m.Priega per internetą : http://www.rsc.lt/index.php/pageid/331 2007m rugs÷jo 29d )
2.1. lentel÷je pateikiamas nepageidaujamų likučių monitoringo planas, jame parodyta, koks m÷ginių skaičius numatomas tirti, tikslu įvertinti sunkiųjų metalų ( švino ir kadmio) ir radionuklidų kiekius.
2.1 lentel÷. Nepageidaujamų likučių monitoringo planas 1998-2006 metais
M÷ginių pavadinimas 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. Galvijai 324 76 36 65 186 151 109 83 123 Kiaul÷s 126 46 26 51 103 132 91 51 158 Paukštiena 30 48 28 68 34 63 27 51 Vištų kiaušiniai 22 36 24 38 106 227 181 45 98 Pienas 26 157 38 100 114 120 70 18 136 Žuvys 10 35 Laukiniai žv÷rys 78 153 27 119 235 106 108 100 Medus 10 25 30 2 10 5 2 3 10 Vanduo 34 58 37 27 16 21 23 Iš viso: 626 422 393 388 699 949 607 331 711
Iš lentel÷s duomenų matyti, kad daugiausiai sunkiųjų metalų m÷ginių ištirta 2003 metais, mažiausiai 2005 metais. Daugiausia m÷ginių imama tiriant galvijieną, kiaulieną, pieną ir žv÷rieną, mažiausiai tiriama žuvis ir medus.
2.2. Duomenų statistinis apdorojimas
Steb÷senos tyrimų rezultatų statistin÷ analiz÷ buvo atlikta SPSS statistiniu paketu (SPSS Inc, 1995-2007). Veiksnių, įtakojančių teršalų likučių kiekius, įtakai įvertinti buvo taikomas ANOVA metodas; fiksuotais veiksniais parinkti: tyrimo metai, tirto maisto produkto rūšis bei šių veiksnių sąveika, o kintamaisiais – teršalo tipas (skirtingos B grup÷s farmakologiškai aktyvios medžiagos) ir jų
31 nustatomi kiekiai. Skirtumo tarp grupių patikimumo kriterijui (p) nustatyti buvo naudojami LSD ir Dunnet‘o palyginimo metodai. Skirtumas buvo laikomas statistiškai patikimu, jei p≤0,05.
2.3 Sunkiųjų metalų bei radionuklidų kiekio nustatymo maisto produktuose metodai
Radionuklidai Nacionalin÷je veterinarijos laboratorijoje yra tiriami: • Cezis ir stroncis - gama spektrometrija ir radiochemija
Sunkieji metalai tiriami:
• Švinas ir kadmis - atomin÷s absorbcijos spektrometriniu būdu;
3. Tyrimų rezultatai
3.1. Sunkiųjų metalų likučių steb÷senos maisto produktuose 1998-2006 metais analiz÷ Analizuojant veiksnių ir jų sąveikų įtaką sunkiųjų metalų likučių kiekiams ir pasiskirstymui maisto produktuose buvo parinkti steb÷jimo metų (M, 1998-2005 metų laikotarpis) ir produkto (Pr), kuriame šie teršalai tirti, veiksniai bei jų tarpusavio sąveika (M*Pr). Nustatyta, kad per stebimą laikotarpį analizuoti pavieniai metų ir produkto veiksniai bei jų tarpusavio sąveika tur÷jo statistiškai reikšmingos įtakos vidutin÷ms švino ir kadmio koncentracijoms maisto produktuose (3.2 ir 3.11 lentel÷s). Daugiausiai m÷ginių, užterštų sunkiaisiais metalais, aptikta 1998 steb÷jimo metais. M÷ginių kiekis ir sunkiųjų metalų koncentracijos juose 1998 metais buvo statistiškai patikimai didesn÷s nei 1999 -2004 metais. Tais pačiais (1998) metais maisto produktų su švino likučiais kiekis juose buvo statistiškai patikimai didesni nei kadmio (3.1 lentel÷)
Švino didesn÷ koncentracija, manyčiau, gal÷jo būti d÷l to, kad tuo metu buvo naudojama vidaus degimo variklių deginamas benzinas, kuriame oktaniniam skaičiui didinti naudojamas tetraetilšvinas. Bešvinis bendzinas prad÷tas naudoti kai kuriuose naftą teikiančioms įmon÷se tik nuo 1999 m., gal÷tume teigti kad tai ir tur÷jo didžiausios įtakos 1998 m didesnei švino koncentracijai, o nuo 1999 m jo koncentracija sumaž÷jo .
33 3.1 lentel÷. Sunkiųjų metalų švino ir kadmio aprašomosios statistikos rezultatai
Švinas, Kadmis,
Tirta Viršijo normą Tirta Viršijo normą
Teršalo tyrimų skaičius 1335 87* 1106 51*
Metai 1998 313 87* 313 39* 1999 149 0 148 0 2000 60 0 58 0 2001 80 0 79 0 2002 200 0 200 12 2003 308 0 306 0 2004 225 0 2 0 Produkto rūšis Galvijiena 221 0 164 10 Kiauliena 165 0 115 2 Žveriena 168 39** 168 0** Paukštiena 76 15* 66 15 Žuvys 16 5* 16 0 Pienas 212 13* 182 13 Kiaušiniai 213 10* 134 11 Medus 36 0 36 0 Triušiena 3 0 - 0 Galv kepenys 40 0 40 0 Karv÷s kepenys 5 0 5 0 Galv inkstai 43 0 43 0 Karv÷s inkstai 5 0 5 0 Galv m÷sa 52 0 52 0 Karv÷s m÷sa 17 0 17 0 Kiaulių m÷sa 27 0 27 0 Kiaulių inkstai 18 0 18 0 Kiaulių kepenys 18 0 18 0
* Skirtumai statistiškai patikimi, kai p≤0,05, ** skirtumai statistiškai patikimi, kai p≤0,001.
Analizuojant sunkiųjų metalų aprašomosios statistikos rezultatus nustatyta, kad stebimuoju laikotarpiu (1998-2004 m.) švino normas viršijančių m÷ginių kiekis buvo statistiškai patikimai didesnis (87) nei kadmio (39). Statistiškai patikimai didesni abiejų metalų teigiamų m÷ginių kiekiai nustatyti 1998 metais. Lyginant teigiamų švino m÷ginių kiekį tarp tiriamų žaliavų rūšių nustatyta, kad statistiškai patikimai didesnis švino kiekis nustatytas žv÷rienoje (39), žv÷rienoje normas viršijančių švino m÷ginių kiekis buvo patikimai didesnis (39), nei kadmio (0).
3.1.1. Švino likučių steb÷senos maisto produktuose 1998-2006 metais analiz÷
Buvo atlikta statistin÷ duomenų analiz÷ tyrimų metoduose nurodytu būdu. Jos rezultatus matome lentel÷je 3.2.
Nedideliems švino likučių kiekiams maisto produktuose statistiškai reikšmingos įtakos turi pavieniai metų ir produkto rūšies veiksniai bei šių veiksnių sąveika (3.2 lent.).
3.2 lentel÷. Pavienių veiksnių ir jų sąveikų, įtakojančių švino likučių maisto produktuose kiekius, reikšmingumo lygmenys (veiksniai įtraukiami į modelį kaip reikšmingi, kai p≤0,05, kai p≥0,05 - veiksniai iš modelio pašalinami (N)).
Pavieniai veiksniai ir veiksniai sąveikos Švinas mg/kg Mažiau nei 0,001 0,001-0,01 0,11-0,2 0.21-0.5 0.5-1.0 1,01-2,5 2,51-5 Daugiau nei 5 Metai (M) - 0.0001 0.0001 0.0001 N N - - Produkto rūšis (Pr) - 0.002 0.0001 0.0001 0.0001 N - - M*Pr - 0.0001 0.0001 0.0001 N 0.002 - -
Daugiausia tirta 1998 metais, šiais metais rasta daugiausia teršalo švino. Sekančiais metais švino rasta labai mažai ( 2002 – 2003 metais ) arba išvis jo nerasta.
3.3 lentel÷. Švino likučių steb÷senos maisto produktuose 1998 – 2004 metais rezultatai
METAI TIRTA 0,001 ir mažiau mg/kg 0,001-0,1 mg/kg 0,11-0,2 mg/kg 0,21-0,5 mg/kg 0,51-1 mg/kg 1,01-2,5 mg/kg 2,51-5 mg/k g 5 ir daugiau mg/kg 1998a 313 0 2 14 251 42 4 0 0 1999b 149 0 0 0 a 0 a 0 a 0 a 0 0 2000c 60 0 0 0 a 0 a 0 a 0 0 0 2001d 80 0 0 0 a 0 a 0 a 0 0 0 2002e 200 0 0 1 a 0 a 0 a 0 a 0 0 2003f 308 0 0a 2 a 0 a 0 a 0 a 0 0 2004g 225 0 0 0 a 0 a 0 a 0 a 0 0 Viso 1335 0 2 17 251 42 4 0 0
35 * Skirtumai tarp raidžių a, b, c, d, e, f, g statistiškai patikimi, kai p≤0,05.
3.4 lentel÷. Švino likučių steb÷senos žv÷rienoje 1998-2004 metais rezultatai
Metai TIRTA 0,001 ir mažiau mg/kg 0,001-0,1 mg/kg 0,11-0,2 mg/kg 0,21-0,5 mg/kg 0,51-1 mg/kg 1,01-2,5 mg/kg 2,51-5 mg/kg 5 ir daugiau mg/kg 1998 39 0 0 0 29 6 4 0 0 2000 14 0 0 0 0 0 0 0 0 2001 5 0 0 0 0 0 0 0 0 2002 35 0 0 1 0 0 0 0 0 2003 75 0 0 2 0 0 0 0 0 2004 0 0 0 0 0 0 0 0 0
Iš 3.4 lentel÷s matosi, kad per laikotarpį nuo 1998 iki 2004 metų, tiriant teršalą šviną, buvo tirta 168 m÷ginių. Daugiausia m÷ginių buvo ištirta 2003 metais – 75 m÷giniai, o mažiausia 2001 metais - 5 m÷giniai. Analizuojant metų įtaką per stebimąjį laikotarpį paaišk÷jo, kad švinas leistinus kiekius viršijo 1998 m, 2002 m ir 2003 m (leistina didžiausia norma 0,1 mg/kg). Visą likusį laikotarpį švino neaptikta.
3.5 lentel÷. Švino likučių steb÷senos paukštienoje 1998-2004 metais rezultatai
METAI TIRTA 0,001 ir mažiau mg/kg 0,001-0,1 mg/kg 0,11-0,2 mg/kg 0,21-0,5 mg/kg 0,51-1 mg/kg 1,01-2,5 mg/kg 2,51-5 mg/kg 5 ir daugiau mg/kg 1998 15 0 0 1 14 0 0 0 0 1999 15 0 0 0 0 0 0 0 0 2000 4 0 0 0 0 0 0 0 0 2001 7 0 0 0 0 0 0 0 0 2002 6 0 0 0 0 0 0 0 0
