Kaunas, 2020
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Sveikatos psichologijos katedra
DANUTĖ PADELSKAITĖ
MOTINŲ IR VAIKŲ TARPUSAVIO SĄVEIKŲ YPATUMAI
IR JŲ RYŠYS SU MOTINOS EMOCINE BŪSENA IR JAUSMAIS
VAIKO ATŽVILGIU
Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Leidžiama ginti ______________________ (Rengimo komisijos pirmininkas,
vardas ir pavardė, parašas)
Studentė Danutė Padelskaitė Darbo vadovė doc. dr. Giedrė Širvinskienė
2
PADĖKA
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti tyrimo dalyvėms ir dalyviams už geranoriškumą, pasitikėjimą ir dalyvavimą tyrime. Be Jūsų indėlio šio darbo tikrai nebūtų. Dėkoju savo mokslinio darbo vadovei doc. dr. Giedrei Širvinskienei už naudingus patarimus ir pagalbą planuojant tyrimą, jį atliekant, ruošiant baigiamąjį darbą, už kantrybę ir visapusišką paramą ne tik šio darbo rašymo, bet ir visų studijų metu. Taip pat, jaučiuosi dėkinga LSMU psichologijos katedros dėstytojams, kurie prisidėjo prie akademinių ir praktinių žinių, kritinio mąstymo lavinimo, smalsumo ir meilės mokslui žadinimo. Baigiamojo magistro darbo tyrimas buvo finansuojamas iš Europos socialinio fondo lėšų pagal priemonės Nr. 01.2.2-LMT-K-718 ,,Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“ veiklą ,,Studentų gebėjimų vykdyti MTEP veiklą ugdymas“.
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 PAGRINDINĖS SĄVOKOS ... 7 SANTRUMPOS ... 8 1. ĮVADAS ... 9 1.1. Įžanga ... 91.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 10
1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 13
1.4. Literatūros apžvalga ... 13
1.4.1. Motinos ir vaiko tarpusavio santykiai ... 13
1.4.1.1. Vaiko prieraišumas prie motinos ... 13
1.4.1.2. Motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai ... 17
1.4.1.3. Motinos ir vaiko bendras žaidimas ir jo reikšmė ... 19
1.4.1.4. Motinos-vaiko tarpusavio sąveikų vertinimas ... 20
1.4.2. Motinos jausmai vaiko atžvilgiu ... 20
1.4.3. Motinos psichologinė būsena susilaukus vaiko ... 21
1.4.3.1. Motinos depresiškumas ... 21
1.4.3.2. Motinos patiriamas stresas ... 24
1.4.4. Literatūros analizės apibendrinimas ... 26
2. TYRIMO METODAI ... 28
2.1. Tyrimo eiga ... 28
2.2. Tyrimo imtis ... 28
2.3. Tyrimo instrumentai ... 30
2.3.1. Kokybinis tyrimas (stebėjimas) ... 31
2.3.2. Kiekybinis tyrimas (anketinė apklausa) ... 33
2.4. Duomenų analizės metodai ... 35
3. REZULTATAI ... 36
3.1. Motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai ... 36
3.2. Motinos emocinės būsenos vertinimas ... 41
3.2.1. Motinos depresiškumas ... 41
4
3.3. Motinos patiriami jausmai vaiko atžvilgiu ... 45
3.4. Sąsajos tarp motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumų ir motinos emocinės būsenos bei jausmų vaiko atžvilgiu ... 48
4. APTARIMAS ... 51
4.1. Motinos ir vaiko tarpusavio sąveikos ... 51
4.2. Motinos emocinė būsena ir jos sąsajos su motinos-vaiko tarpusavio santykių ypatumais ... 53
4.3. Motinos jausmai vaiko atžvilgiu ir jų ryšys su motinos-vaiko tarpusavio sąveikomis ... 55
4.4. Tyrimo privalumai, ribotumai ir rekomendacijos ateities tyrimams ... 56
5. IŠVADOS ... 62
5
SANTRAUKA
Padelskaitė, D. (2021). Motinų ir vaikų tarpusavio sąveikų ypatumai ir jų ryšys su motinos
emocine būsena ir jausmais vaiko atžvilgiu (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas).
Mokslinis vadovas: doc. dr. Giedrė Širvinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas – 68 p.
Tyrimo problema. Vaiko gimimas yra permainų laikotarpis, galintis padidinti motinos
pažeidžiamumą, prisidėti prie psichinės sveikatos sutrikimų atsiradimo ar paūmėjimo. Po vaiko gimimo, gali padidėti motinos jaučiamas stresas, depresiškumas, o suprastėjusi motinos emocinė būsena yra susijusi su motinos patiriamais jausmais vaiko atžvilgiu ir motinos-vaiko tarpusavio santykiais.
Tyrimo tikslas – atskleisti motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumus ir jų ryšį su motinos
emocine būsena bei patiriamais jausmais vaikui.
Tyrimo metodai. Lietuvoje gyvenančios motinos kartu su savo 18-24 mėn. amžiaus vaikais
(n=30 motinos-vaiko diadų). Tyrime naudotas mišrus tyrimo dizainas: 1. motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai įvertinti pagal PARCHISY stebėjimo protokolą: tyrimo duomenys surikti su vaizdo kamera nufilmavus bendrą motinos ir vaiko žaidimą pagal iš anksto pateiktas užduotis; 2. motinos emocinė būsena įvertinta naudojant anketinę apklausą: depresiškumas vertintas Edinburgo pogimdyvinės depresijos skale (EPDS), streso lygis Reeder streso klausimynu (RSI), motinos jausmai vaiko atžvilgiu tėvų jausmų vaiko atžvilgiu klausimynu (PFQ). Pateikti papildomi klausimai socialinių-demografinių rodiklių įvertinimui. Tyrimo duomenys analizuoti „IBM SPSS Statistics 26.0 for Windows“ statistine programa. Taikytas Mann-Whitney U kriterijus, Spearman (ρ) ir intraklasinės (ICC) koreliacijos koeficientai.
Tyrimo rezultatai ir juos atitinkančios išvados. 1. Kokybinės tyrimo dalies rezultatai. Motinos
pozityvumas teigiamai susijęs su vaiko tėvo išsilavinimu, motinos negatyvumas – su ilgesniu vaiko laiku praleidžiamu darželyje ir prastesne šeimos finansine padėtimi, vaiko teigiamas įsitraukimas siejosi su didesniu vaikų skaičiumi šeimoje, motinos ir vaiko tarpusavio sąveikas teigiamai veikė vaiko amžius ir motinos laikas praleidžiamas dirbant ar studijuojant, ar užsiimant kita veikla, o neigiamai veikė motinos amžius. 2. Kiekybinės tyrimo dalies rezultatai. 20 proc. motinų nustatytas depresiškumas (EPDS≥12), kuris teigiamai siejosi su laiku, kurį tėvas praleidžia kartu su vaiku ir neigiamai su vaiko amžiumi, nuo kurio jis pradėjo lankyti darželį. Tarp dirbančių motinų depresiškumas buvo išreikštas labiau. 70 proc. motinų būdingas vidutinis streso lygis (RSI M=10,2, SD=2,5), kuris neigiamai siejosi su motinos laiku praleidžiamu kartu su vaiku. Motinos pozityvūs jausmai teigiamai siejosi su vaikų skaičiumi šeimoje ir vaiko tėvo išsilavinimu. Motinos negatyvumas bendro žaidimo su vaiku metu yra susijęs su didesniu motinos streso lygiu, o vaiko teigiamas įsitraukimas ir motinos-vaiko tarpusavio sąveikos, bendro žaidimo metu, buvo teigiamai susiję su motinos negatyviais jausmais vaiko atžvilgiu. Tarp motinos depresiškumo ir motinos-vaiko tarpusavio sąveikų ypatumų, statistiškai reikšmingas ryšys nenustatytas. Didesnis motinos stresas susijęs su intensyvesniais neigiamais jausmais vaiko atžvilgiu ir, didėjant motinos stresui, mažėja motinos pozityvūs jausmai vaiko atžvilgiu.
Raktažodžiai: motinos ir vaiko tarpusavio sąveikos, vaizdo įrašų analizė, motinos
6
SUMMARY
Padelskaitė, D. (2021). The relationship between mother-child interaction, maternal emotional state, and mothers’ feelings toward their child. (Master Thesis of Health psychology). Scientific supervisor: doc. dr. Giedrė Širvinskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 68 p.
Research problem. The birth of a child is a period of change that can increase a mother’s
vulnerability and contribute to the onset or exacerbation of mental health disorders. After the birth of a child, a mother’s stress and depression may increase, and the impaired emotional state of the mother is related to the mother's feelings about the child and the mother-child relationship.
The aim. To analyze the relationship between mother-child interaction, maternal emotional
state, and mothers’ feelings toward their child.
Methods. Participants of this study were mothers living in Lithuania together with their 18-24
month-old children (n=30 mother-child dyads). The study consisted of quantitative and qualitative research methods. 1. In the qualitative research part, the peculiarities of mother-child interactions were assessed using the PARCHISY observation protocol: study data were collected with a video camera after filming a mother-child play according to pre-given tasks. 2. In the quantitative research part, the mother’s emotional state was assessed using a questionnaire: maternal depression was assessed using the Edinburgh Postnatal Depression Scale (EPDS), maternal stress by Reeder Stress Inventory (RSI), and the mother’s feelings toward her child by Parent Feeling Questionnaire (PFQ). In addition, there were questions about sociodemographic indicators. The data were analyzed by “IBM SPSS Statistics 26.0 for Windows”, using the Mann-Whitney U test, Spearman’s rho, and intra-class correlation coefficients.
Results and corresponding conclusions. 1. Results of the qualitative part of the research. The
mother’s positivity was positively related to the child’s father’s education while the mother’s negativity was related to the longer amount of time the child spent in a kindergarten and the family’s poorer financial situation. The child’s positive involvement was associated with a number of children in the family. Mother-child interaction was positively related to child age and mother time spent working/studying and negatively to maternal age. 2. Results of the quantitative part of the research. 20 % of mothers were depressed (EPDS ≥12). Maternal depression was positively related to fathers’ time spent with the child, and negatively related to the child’s age from which he or she has started to attend kindergarten. Maternal depression was more pronounced among working mothers. 70 % of mothers were characterized by a moderate level of stress (RSI M=10.2, SD=2.5) that was negatively related to the mother time spent with the child. The mother’s positive feelings toward her child were positively related to a number of children in the family and a higher child’s father’s education. Maternal negativity during play with the child was associated with higher levels of maternal stress. Child positive involvement and mother-child interaction were positively associated with the mother’s negative feelings toward her child. No statistically significant association was found between maternal depression and peculiarities of mother-child interactions. Higher maternal stress was associated with more intense negative feelings toward the child, and, as maternal stress increases, the mother’s positive feelings toward the child decrease.
Keywords: mother-child interaction, video analysis, maternal depression, stress, mother’s
7
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Distresas – kenksmingas, trikdantis veiklą stresas (Tarptautinių žodžių žodynas, 2013) Eksternalizuoti sutrikimai – jiems būdingas į išorę nukreiptas sutrikęs elgesys, toks kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Apima dėmesio ir aktyvumo sutrikimą, elgesio sutrikimus, šie sutrikimai būdingesni berniukams (Lubienė, 2014).
Internalizuoti sutrikimai – būdingi į patį vaiką nukreipti išgyvenimai ir elgesys, pvz., depresija ir kiti nuotaikos sutrikimai, socialinis atsiskyrimas, nerimas. Šie sutrikimai būdingesni mergaitėms (Lubienė, 2014).
Neigiamas emocingumas – intensyvus baimės, pykčio ar liūdesio reiškimas (Leerkes ir kt., 2018).
8
SANTRUMPOS
PARCHISY – tėvų-vaikų tarpusavio sąveikoms vertinti skirta kodavimo sistema, stebėjimo protokolas.
PFQ – tėvų jausmų vaiko atžvilgiu klausimynas RSI – Reeder streso klausimynas
EPDS – Edinburgo pogimdyvinės depresijos skalė ICC – intraklasinės koreliacijos koeficientas ρ (rho) – Spirmeno koreliacijos koeficientas
9
1. ĮVADAS
1.1. Įžanga
Vaiko gimimas yra intensyvių pokyčių, reikalaujančių motinos prisitaikymo, laikotarpis: keičiasi rolės, atsakomybės, santykiai. Šie pokyčiai sukelia pozityvias ir negatyvias emocijas, gali padidinti moters pažeidžiamumą, prisidėti prie psichinės sveikatos sutrikimų vystymosi ar paūmėjimo (Brake ir kt., 2020). Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (PSO), visame pasaulyje, maždaug 10 proc. nėščių moterų ir 13 proc. pagimdžiusių moterų patiria psichikos sveikatos sutrikimus. Besivystančiose šalyse sergamumo procentas dar didesnis, 15,6 proc. moterų patiria psichikos sveikatos sutrikimus prenataliniu laikotarpiu, o 19,8 proc. postnataliniu. Dėl suprastėjusios motinos psichinės sveikatos padidėja savižudybės rizika, kai kurioms motinoms gali būti sunku atlikti kasdieninius, buitinius darbus (WHO, 2019), neigiamai paveikiami motinos-vaiko tarpusavio santykiai (Belsky, 1984).
Vaiko sąveikos su tėvais yra vienas ankstyviausių ir stipriausių faktorių, veikiančių įvairias vaiko funkcionavimo sritis, įskaitant socialinį ir emocinį vystymąsi (Belsky, 1984; WHO, 2019), psichologinę gerovę (Leerkes ir kt., 2018) ir vaiko prieraišumo prie motinos formavimąsi (Wade ir kt., 2015; Clark ir Frick, 2018; Perone ir kt., 2019). Praėjusio amžiaus viduryje J. Bowlby suformavo prieraišumo teoriją, kurioje buvo akcentuojama vaiko prieraišumo prie globėjo svarba pirmaisiais trejais gyvenimo metais tolesniam vaiko emociniam, socialiniam vystymuisi (Bowlby, 1958; Bowlby, 1969). Taigi, galima stebėti sąsają tarp motinos emocinės būsenos, elgesio su vaiku ir vaiko gerovės.
Motinos emocinė būsena paveikia ne tik motinos ir vaiko tarpusavio santykius, motinos jausmus vaiko atžvilgiu, bet ir vaiko elgesį bendros sąveikos su motina metu. Pavyzdžiui, pažymima, jog motina, kuriai pasireiškia pogimdyvinė depresija, ne taip jautriai atliepia į vaiko fizinius ir psichologinius poreikius kūdikystėje: motinoms gali kilti sunkumų tiksliai atpažįstant vaikų poreikius, laiku į juos atliepiant, nuraminant ir patenkinant fizinius, emocinius vaiko poreikius. Dėl tokio motinų elgesio yra paveikiama vaiko reakcija į distresą keliančias situacijas bei adaptyvi emocijų reguliacija (Madigan ir kt., 2015, Leerkes ir kt., 2018; Palmer ir kt., 2018), stipriau išreiškiamas vaiko neigiamas elgesys (Kalinauskienė ir kt., 2009; Kurtz‐Nelson ir kt., 2017; Palmer ir kt., 2018; Bischoff ir kt., 2019). Pavyzdžiui, vaiko negatyvumas bendros sąveikos su tėvais metu, yra siejamas su tėvų elgesiu: nejautrus, griežtas, negatyvus, kontroliuojantis tėvų elgesys gali padidinti vaiko probleminio elgesio atsiradimą, o tėvų jautrumas, šiluma ir palaikymas siejamas su mažiau išreikštu vaiko probleminiu elgesiu (Menashe‐Grinberg ir Atzaba‐Poria, 2017), didesniu abipusiškumu, kai motina ir vaikas įsitraukia į lygiavertiško santykio kūrimą, palaiko pokalbį, bendradarbiauja (Ispa ir kt., 2004; Wade ir kt., 2015).
10
Kadangi laikotarpis po vaiko gimimo gali kelti iššūkių tiek motinai, tiek vaikui, padidinti riziką, jog motina patirs psichikos sveikatos sutrikimų, o moters prastesnė būsena paveiks motinos-vaiko tarpusavio santykius bei motinos-vaiko biopsichosocialinį vystymąsi, svarbu analizuoti veiksnius, susijusius su suprastėjusia motinos emocine būsena ir motinos-vaiko tarpusavio sąveikų ypatumais.
1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas
Pagrindinis tyrimo objektas – tai motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai ir jų ryšys su motinos emocine būsena bei patiriamais jausmais vaiko atžvilgiu. Šiame darbe motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai analizuojami sveikatos psichologijos kontekste, dėmesį skiriant tyrimo dalyvių emocinei sveikatai: depresiškumui ir streso rodikliams. Motinos ir vaiko tarpusavio santykiai įvertinti remiantis bendro motinos ir vaiko žaidimo vaizdo įrašų analize, kai vaikas yra 18-24 mėn. amžiaus, o motinos emocinė būsena ir jausmai vaikui – anketine apklausa.
Pogimdyviniu laikotarpiu motina gali tapti labiau psichologiškai pažeidžiama, padidėja psichikos sveikatos sutrikimų išsivystymo rizika (Daniels ir kt., 2014; Bischoff ir kt., 2019). Po vaiko gimimo, padidėja tikimybė, jog motina patirs daugiau streso, kuris prisideda prie motinos jautrumo vaiko poreikiams sumažėjimui bei suprastėjusios emocinės būsenos (Bischoff ir kt., 2019). Padidėjęs streso lygis gali tapti perdisponuojančiu veiksniu psichikos sveikatos sutrikimų paūmėjimui ar išsivystumui. Vienas iš psichikos sveikatos sutrikimų, pasireiškiančių po vaiko gimimo, yra pogimdyminė depresija (Gibson ir kt., 2009). Pogimdyvinė depresija – tai depresija, atsiradusi pogimdyviniame laikotarpyje. Pogimdyvinė depresija sukelia tokius simptomus kaip nerimą, niūrią nuotaiką, liūdesį, jausmų perpildymą, beviltiškumą, verksmingumą, įkyrias mintis ar baimes apie galimą kūdikio sužalojimą, savęs žalojimą, nesidomėjimą kūdikiu, susietumo su kūdikiu trūkumą, valgymo sutrikimus, miego sutrikimus, dėmesio koncentracijos sunkumus, problemas su atmintimi, kaltės jausmą, sumažėjusį susidomėjimą ir malonumą veiklomis, kurios anksčiau teikė malonumą, socialinę izoliaciją, psichosomatiką (Pagalba sau, 2021). Neretai moterys vengia pasakoti apie patiriamus simptomus kitiems, jaučia kaltę, nesijaučia laimingomis dėl kūdikio gimimo (Johansson ir kt., 2017; Pagalba sau, 2021). Lietuvos nacionalinėje psichikos sveikatos internetinėje svetainėje „Pagalba sau“, teigiama, jog iki 19,2 proc. motinų patiria pogimdyminę depresiją. Šis psichikos sveikatos sutrikimas prasideda per pirmus mėnesius po gimdymo (rečiau – po gimdymo praėjus pusmečiui ar daugiau), tęsiasi keletą mėnesių ar ilgiau (Pagalba sau, 2021). Dažnai moksliniuose tyrimuose, kuriuose nagrinėjama pogimdyvinė depresija, į tyrimo imtį įtraukiamos motinos, auginančios vaikus iki vienerių metų, kadangi pogimdyminės depresijos raiška dažniausiai yra siejama su pirmaisiais metais po vaiko gimimo (Gibson ir kt., 2009). Tačiau Johansson ir kt., (2017) akcentuoja pogimdyvinės depresijos simptomų raišką praėjus ilgesniam, nei vieneri metai po vaiko
11 gimimo, laikotarpiui: 11, 3 proc. moterų praėjus 25 mėn. po vaiko gimimo buvo būdingi klinikinės reikšmės depresijos simptomai (Johansson ir kt., 2017). Vadinasi, pogimdyvinė depresija gali pasireikšti moterims po vaiko gimimo arba ir vėliau, o depresijos simptomų raiška tarp moterų gali būti stebima praėjus ir dvejiems metams po vaiko gimimo.
Motinos emocinė būsena, jausmai vaiko atžvilgiu, gali paveikti motinos-vaiko tarpusavio santykius, vaiko vystymąsi, turėti ilgalaikių pasekmių tiek motinai, tiek vaikui (Bischoff ir kt., 2019). Kūdikių ir mažų vaikų išgyvenimui yra itin svarbūs tėvai, kadangi kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje vaikai negali patys savimi pasirūpinti, o tėvų priežiūra, vaiko fizinių ir emocinių poreikių patenkinimas, yra svarbūs normaliam vaiko vystymuisi. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, kuriuose dominuoja rūpestis ir pozityvūs jausmai, prisideda prie vaiko emocinės ir kognityvinės raidos ir suteikia vaikams emociškai saugią aplinką, kurioje jie gali tyrinėti pasaulį. Vaikai, kurie pasižymi saugiu prieraišumu, dažniausiai yra geriau prisitaikę, kai, tuo tarpu, vaikai, kuriems yra būdingas nesaugus prieraišumo tipas, dažniau susiduria su vystymosi sutrikimais ir psichopatologija (Sroufe ir kt., (2005), cit. pagal Morris ir kt., 2017). Vaikai, augantys rūpestingoje, nepermainingoje aplinkoje jaučiasi saugūs, kadangi jie žino, ko gali tikėtis, todėl jų elgesys yra labiau nuspėjamas ir mažiau emociškai chaotiškas. Vaikams taip pat reikia jausmo, jog jie gali kontroliuoti savo aplinką. Vaiko įgalinimas gali būti stiprinamas žaidimo metu, pateikiant vaikui pasirinkimo variantus, skatinant autonomiškumą, palaikant rutiną ir ritualus namuose (Morris ir kt., 2017). Vadinasi, motinos emocinė būsena po vaiko gimimo, daro poveikį vaikui ir jo vystymuisi.
Ankstyvoji tėvų ir vaikų tarpusavio sąveika – vienas iš ankstyviausių ir stipriausių faktorių veikiančių vaiko socialinį ir emocinį vystymąsi. Mokslinėje literatūroje pastebima, jog tėvų emocinė būsena, pavyzdžiui, depresiškumas, yra susijęs su mažesniu tėvų jautrumu vaiko poreikiams, o tokia tėvų-vaiko tarpusavio sąveika neigiamai veikia ir pačio vaiko būseną, vystymąsi (Madigan, 2015). Motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumų ryšys su motinos emocine būsena ir patiriamais jausmais vaiko atžvilgiu tyrinėjimas yra aktualus ir galėtų būti naudingas tiek mokslinėje srityje, tiek praktikoje. Platesnė tyrinėjamo objekto mokslinė analizė padėtų atskleisti svarbius motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumus ir su tuo susijusius veiksnius. Gautų rezultatų analizė prisidėtų prie sukauptos informacijos apie motinos ir vaiko tarpusavio santykių ypatumus ir jų ryšį su motinos emocine būsena, prisidėtų prie prielaidų siekiant kryptingai gerinti motinų psichoemocinę būseną, siekiant kokybiškesnių motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ir geresnio vaiko biopsichosocialinio vystymosi (Morris ir kt., 2017).
Motinos depresiškumas postnataliniu periodu, siejasi su motinos psichologine būkle, gebėjimu tiksliai ir laiku atliepti į vaiko poreikius, tačiau vien psichologinės paramos suteikimas ir motinos depresiškumo mažinimas nebūtinai užtikrina motinos-vaiko tarpusavio santykių pagerėjimą. Intervencijos, orientuotos į motinos-vaiko tarpusavio santykius yra reikšminga dalis, padedanti kurti
12 artimesnį ir pozityvesnį tarpusavio ryšį tarp motinos ir vaiko (Morris ir kt., 2017). Atkleidžiama, jog intervencijos, kurios padeda tėvams tiksliau ir laiku atliepti į vaiko poreikius, siekia sumažinti tėvų neigiamą afektą ir elgesį bendros sąveikos su vaiku metu, sumažina nesaugaus prieraišumo susiformavimo riziką ir prisideda prie dažniau vaikų reiškiamo adaptyvaus elgesio stresinės situacijos metu (Bernard ir kt., 2015, cit. pagal Morris ir kt., 2017). Reguliari, kasdieninė, pozityvi tėvų-vaikų tarpusavio sąveika, žaidžiant, skaitant, kalbant, užsiimant bendra veikla su vaiku, teigiamai veikia tėvų-vaikų tarpusavio santykius (Weisberg ir kt., 2013). Panašiai teigia McDonalds ir kt. (2018), kurie pabrėžia, jog žaidimas yra reikšmingas aspektas tėvų-vaikų tarpusavio santykiuose, o tarpusavio sąveikų kokybės gerinimas gali teigiamai paveikti vaiko ir tėvų tarpusavio santykius (McDonalds ir kt., 2018).
Nors užsienio literatūroje motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ir jų ryšio su motinos emocine būsena tema nėra nauja, tačiau Lietuvoje motinos ir kūdikio sąveikas analizuojančių tyrimų beveik nėra – pavyko surasti tris publikuotus mokslinės literatūros straipsnius – tai Kalinauskienės ir kt. (2009) publikuotas straipsnis, apie motinos ir kūdikio sąveikos korekcijas, pagrįstas vaizdo analizės metodu, ir jų poveikį dvimečių elgesio sunkumams, Mankauskienės (2007) empiriniame tyrime analizuojama motinų, auginančių 1-3 m. amžiaus vaikus su raidos sutrikimais, subjektyvi patirtis bei sąveikų su vaiku ypatybės ir Lukauskienės (2011) nagrinėtas motinos jautrumo vaiko siunčiamiems signalams poveikis kūdikio prieraišumo formavimuisi. Visuose Lietuvoje atliktuose tyrimuose didesnis dėmesys buvo skiriamas vaikui, jo psichopatologijai, prieraišumo formavimuisi, tačiau nekalbama apie motinos emocinės būsenos reikšmę motinos-vaiko tarpusavio santykių ypatumams. Tai būtų pirmasis tyrimas Lietuvoje, kuriame taikoma mišrus dizainas, padedantis atskleisti motinos-vaiko tarpusavio sąveikų ypatumus ir jų ryšį su motinos emocine būsena: kiekybinis tyrimas motinos emocinės būsenos ištyrimui ir kokybinis tyrimas, vaizdo įrašų su motinos-vaiko bendru žaidimu analizė, kokybinių duomenų transformacija į kiekybinius, bei surinktų duomenų palyginimas.
13
1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas – atskleisti motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumus ir jų ryšį su motinos
emocine būsena bei patiriamais jausmais vaikui.
Darbo uždaviniai:
1. aprašyti stebėjimo metu matytus motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumus; 2. įvertinti motinos emocinę būseną: depresiškumą ir patiriamą streso lygį;
3. atskleisti motinos patiriamus jausmus vaiko atžvilgiu;
4. nustatyti sąsajas tarp motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumų ir motinos emocinės būsenos bei jausmų vaiko atžvilgiu.
1.4. Literatūros apžvalga
1.4.1. Motinos ir vaiko tarpusavio santykiai
Motinos ir vaiko tarpusavio sąveika apibrėžiama kaip sklandus, abipusis bendravimas ir bendradarbiavimas, keliantis malonumą motinai ir vaikui. Pozityvi motinos ir vaiko tarpusavio sąveika yra vienas iš esminių tėvų ir vaikų santykių komponentų, teigiamai veikiančių motiną bei vaiko vystymąsi (Funamoto ir Rinaldi, 2015). Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai yra laikomi svarbiu veiksniu veikiančiu vaiko raidą, ypatingai pirmaisiais vaiko gyvenimo metais (Ramirez, 2015; Morris ir kt., 2017). Atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, jog skirtingi auklėjimo aspektai, tėvų-vaikų tarpusavio santykiai, turi skirtingą poveikį vaiko vystymuisi (pvz., vaiko motyvavimas, drausminimas, veiklos struktūravimas ir t.t.) (Ramirez, 2015).
1.4.1.1. Vaiko prieraišumas prie motinos
Pozityvi motinos ir vaiko tarpusavio sąveika yra neatsiejama nuo ankstyvųjų motinos ir vaiko patirčių, bandant užmegzti tarpusavio ryšį. Gimus vaikui motinos jautrumas vaiko poreikiams prisideda prie pozityvios motinos ir vaiko tarpusavio sąveikos kūrimo, saugaus vaiko prieraišumo prie motinos formavimosi (De Falco ir kt., 2014). Prieraišumas yra emocinis ryšys, kurį kūdikis suformuoja su konkrečiu globojančiu asmeniu, paprastai pirmiausiai su motina, ir šis ryšys yra ypatingas, pastovus, emociškai reikšmingas (Ainsworth ir kt., 1978, cit. pagal Račelytė, 2004). Vaiko prieraišumas prie tėvo ar globėjo yra reikšmingas veiksnys teigiamai veikiantis tėvų-vaiko tarpusavio santykius ir vaiko elgesį ankstyvoje vaikystėje – vaikai, kuriems būdingas saugus prieraišumas, pasižymi geresne emocijų reguliacija, pozityviau reaguoja į stresines situacijas (Boldt ir kt., 2020). Bowlby (1969) aprašytoje etiologinėje-evoliucinėje prieraišumo teorijoje akcentuojama kūdikio prieraišumo prie motinos figūros svarba. Prieraišumo objektu nebūtinai turi būti biologinė motina,
14
vaiko prieraišumo objektu gali tapti bet kas, kas užima pagrindinę globėjo rolę (Bowlby, 1969). Kiekvienam kūdikiui yra būdingas įgimtas poreikis prisirišti prie vieno pagrindinio globėjo, kuris nuolatos rūpintųsi vaiku bent pirmuosius dvejus gyvenimo metus. Tuo tarpu kūdikis, kurio motinai yra sunkiau suprasti vaiko siunčiamus signalus ir į juos tiksliai atliepti, neturi bazinio įsitikinimo, jog motina gali būti prieinama ir atliepti į jo poreikius, todėl vaikai yra nerimastingi, nesuprantantys, kokio elgesio gali tikėtis iš motinos (Ainsworth, 1979).
Ainsworth (1979) tyrinėdama, kaip vaikas reaguoja į motiną nepažįstamoje aplinkoje, mamai išėjus į kitą kambarį ir po kurio laiko sugrįžus atgal pas vaiką, pagal vaiko reakciją ir elgesį sugrįžus motinai, išskyrė tris prieraišumo tipus:
• saugus prieraišumo tipas – motina yra vaiko saugumo pagrindas, vaikas jaučiasi laisvai prie savo motinos, būdamas kartu su motina nepažįstamoje aplinkoje, ja domisi, tyrinėja, motinai išėjus į kitą kambarį, vaikas sunerimsta ir džiaugiasi, kai ji sugrįžta;
• vengiantis prieraišumo tipas – vaikas, būdamas kartu su motina, ją ignoruoja, vengia, rodo mažesnį susidomėjimą aplinka, lyginant su saugiu prieraišumu pasižyminčiu vaiku. Panašios vaiko rodomos emocijos ar elgesys stebimi ir motinai išėjus į kitą kambarį ir palikus vaiką vieną;
• nerimastingas/ambivalentiškas prieraišumo tipas – motinai esant šalia, vaikas elgiasi nerimastingai ir nesaugiai, motinai išėjus, vaiko nerimo lygis dar labiau padidėja, vaikas reaguoja skausmingai, o motinai grįžus – prieštaringai – nors ir galima stebėti vaiko norą būti kartu su motina, tačiau vaikas vengia kontakto su motina po išsiskyrimo. Pastebėta, jog šį prieraišumo tipą turintys vaikai, apkabinti motinos ir reaguodami į artimą fizinį kūno kontaktą, elgėsi mažiau pozityviai ir labiau negatyviai, kai būdavo paleisti.
Taigi, prieraišumo kokybė yra susijusi su motinos jautrumu (motinos prieinamumu kūdikiui,
gebėjimu tiksliai, greitai pastebėti, suprasti ir atliepti į vaikui kylančius poreikius) vaiko poreikiams (Kalinauskienė ir kt., 2009). Jeigu vaiko prieraišumo objektas yra pasiekiamas, atliepiantis į vaiko poreikius ir tarp vaiko ir jo globėjo susiformuoja saugus prieraišumas (Ainsworth, 1979), vaikas gali tyrinėti aplinką, lavinti savo įgūdžius, žinodamas, kad, atsidūręs grėsmingose, gąsdinančiose situacijose, gali nutolti nuo globėjo, o prireikus, sulauks iš jo pagalbos (Bowlby, 1991).
Toliau bus aptariami vaiko prieraišumą prie motinos sąlygojantys veiksniai. Saugaus prieraišumo tipo formavimuisi įtakos gali turėti tėvų bendras laikas praleidžiamas su vaiku, fizinis kontaktas tarp vaiko ir tėvų. Jeigu globėjas su vaiku praleidžia per mažai laiko, tuomet kyla grėsmė prieraišumo tarp vaiko ir globėjo susiformavimui (Bowlby, 1969). Tuo tarpu, fizinis kontaktas su kitais yra neatsiejamas nuo kūdikio vystymosi. Daugiau nei prieš šešiasdešimt metų, Harlow (1958) atlikto tyrimo metu, su beždžionių jaunikliais ir metalinės bei medžiaga apgaubtos surogatinės motinos, nustatyta, jog prioritetas yra labiau teikiamas fiziniam kontaktui, lyginant su maistu.
15
Tyrimai, atlikti su našlaičiais kūdikiais, užaugusiais deprivuotomis aplinkos sąlygomis, rodo, jog fizinio kontakto trūkumas besirūpinant vaiku, turėjo neigiamas pasekmes kūdikių vystymuisi (Dennis, 1973, Chisholm, 2000), empatijos vystymuisi, saugaus prieraišumo formavimuisi (Wade ir kt., 2015; Clark ir Frick, 2018; Bigelow ir Williams, 2020). Fizinio kontakto kūdikių vystymuisi
svarbą akcentuoja ir ankstyvoji prieraišumo teorija (Bowlby, 1958; Ainsworth, 1967). Tipiškai, naujagimiai siekia kiek galima dažnesnio fizinio kontakto su kitu asmeniu. Laikomas naujagimis rankose yra linkęs prisiglausti prie kito žmogaus, tai kūdikiams padeda nusiraminti, geriau pažinti asmenį, kuris juo rūpinasi – kuriamos prisilietimo, balso, žvilgsnio asociacijos smegenyse su žmogumi, kuris jį laiko (Bigelow ir Williams, 2020).
Fizinis kontaktas tarp kūdikio ir globėjo svarbus ne tik vaikui, jo vystymuisi ir prieraišumo formavimuisi, tačiau paveikia ir tėvus ar globėjus, auginančius vaiką. Fiziologiškai, fizinio kontakto su kūdikiu metu, yra išskiriamas hormonas oksitocinas, kuris yra atsakingas už prieraišumą, rūpinimąsi kitu ir pozityvią nuotaiką (Uvnas-Mobergir kt., 2015). Kai palaikomas dažnas ir artimas kontaktas su kūdikiu, globėjas mokosi geriau pažinti vaiką, suprasti jo siunčiamus signalus: kada kūdikis nori miegoti, kada būdrauja, o kada išalksta. Vadinasi, globėjų gebėjimas pastebėti kūdikio siunčiamus signalus, gerina tėvų tinkamo atreagavimo į kūdikį įgūdžius (Bigelow ir Williams, 2020), prisideda prie saugaus prieraišumo su vaiku kūrimo (Bowlby, 1969; Bigelow ir Williams, 2020), gerina emocinę būseną (Madigan ir kt., 2015; Uvnas-Mobergir kt., 2015 Johansson ir kt., 2020). Artimas kontaktas tarp kūdikio ir globėjo istoriškai yra laikoma norma. Kaip bebūtų, vakarietiškoje kultūroje būdinga, jog globėjas su naujagimiu palaiko artimą fizinį kontaktą maždaug 18 proc. savo laiko, lyginant su ne vakarietiškomis kultūromis, kuriose kartu su vaiku praleidžiama 79-99 proc. dienos laiko. Dėl vakarietiškoje kultūroje būdingo rūpinimusi kūdikiu, kai, pavyzdžiui, kūdikis yra maitinamas mišinėliais, teikiama institucinė medicininė pagalba, kūdikio fizinis kontaktas su globėjais sumažėjo, o tai negatyviai paveikia kūdikio vystymąsi, globėjų elgesį ir kūdikio-globėjų tarpusavio santykius (Hewlett ir kt., 2002, cit. pagal Bigelow ir Williams, 2020). Taigi, literatūroje yra išskiriama fizinio kontakto tarp tėvų ir vaiko reikšmė tėvų-vaiko tarpusavio santykių formavimuisi bei vaiko vystymuisi.
Dar vienas svarbus veiksnys, darantis poveikį motinos-vaiko tarpusavio santykio kūrimui ir vaiko prieraišumo formavimuisi, yra motinos emocinė būsena. Moksliniuose tyrimuose pažymima, jog motina, kurios emocinė būsena yra prastesnė, pavyzdžiui patiria stresą (Deater-Deckard, 2004; Kalinauskaitė ir kt. 2009; Bischoff ir kt., 2019; Johansson ir kt., 2020), jaučiasi prislėgta, depresiška (Madigan ir kt., 2015; Bischoff ir kt., 2019; Johansson ir kt., 2020), pasižymi emociniu labilumu bei žemesniais savireguliacijos įgūdžiais (Brake ir kt., 2020; Johansson ir kt., 2020), ne taip jautriai reaguoja į vaiką bendros sąveikos metu, jai gali būti sunkiau pastebėti ir teisingai suprasti vaiko siunčiamus signalus bei elgesiu aiškiai neišreikštus jo pranešimus ir, remiantis šiuo supratimu,
16
tinkamai ir greitai į juos atsakyti (Ainsworth, 1969, cit. pagal Šarkinaitė ir kt., 2007; Leerkes ir kt. 2018).
Vaiko prieraišumo formavimąsi gali paveikti ir šeimos socialiniai-demografiniai ypatumai. Vienas iš išskiriamų veiksnių, galinčių turėti įtakos vaiko prieraišumo formavimuisi ir vaiko-tėvų tarpusavio santykiams, yra šeimos finansinė padėtis. Šeimos, kurios susiduria su finansiniais sunkumais, patiria daugiau streso, dažniau išgyvena neapibrėžtas situacijas, kuriose gali jausti situacijos kontrolės trūkumą, gali patirti socialinę izoliaciją. Mokslininkų teigimu, palaikančių tarpusavio santykių patyrimas tarp vaiko tėvų ir kitų suaugusiųjų, tarp tėvų ir vaiko, teigiamai veikia abu tėvus ir vaiko fizinę bei psichinę sveikatą (Morris, 2017).
Kokio tipo prieraišumas susiformuos, priklauso ne tik nuo motinos elgesio su vaiku ankstyvojoje vaikystėje, tačiau ir pačios motinos praeities, jai būdingo prieraišumo tipo. Ankstyvoji tėvų patirtis yra vienas iš daugelio veiksnių, susijęs su tėvų gebėjimu suteikti vaikui optimalią priežiūrą, siekiant sveiko vaiko biopsichosocialinio vystymosi (Belsky, 1984). Bowlby (1973) teigė, jog motinos jautrumas vaiko siunčiamiems signalams yra artimai susijęs su pačios motinos prieraišumo reprezentacijomis, kurios susiformavo motinos vaikystėje ir yra artimai susiję su jos ankstyvosios vaikystės santykių patirtimi (Bowlby, 1973). Asmenys, pasižymintys nesaugiu prieraišumo stiliumi, išgyvena nerimą, kylantį dėl artimo santykio kūrimo su kitu, gali būti emociškai atsiriboję, vengti artumo su kitais asmenimis. Bėgant laikui, nesaugus prieraišumas, artimo santykio vengimas, jaučiamas nerimas, tampa predespozicija prastesnei psichologinei gerovei, sunkumu kuriant artimą ryšį su gimusiu kūdikiu. Jeigu motinai yra būdingas nesaugus prieraišumas ir prastesni emocijų reguliacijos įgūdžiai, tai stebima padidėjusi pogimdyvinės depresijos išsivystymo rizika, o tokia motinos emocinė būsena neigiamai veikia motinos ir kūdikio kuriamą prieraišumo stilių. Todėl motinoms, pasižyminčioms nesaugiu prieraišumo stiliumi, gali kilti sunkumų kuriant saugiu prieraišumu grįstą santykį su savo kūdikiu bei sunkiau reguliuoti savo emocijas, pogimdyviniu laikotarpiu (Brake ir kt., 2020).
Pastebima, jog motinos-vaiko tarpusavio santykiai ir vaiko prieraišumo formavimasis yra susijęs ne tik su vaiko motina, socialiniais-demografiniais rodikliais, tačiau ir su pačio vaiko temperamentu ir elgesiu, emocine būsena. Vaikai, kuriems būdingas nesaugus prieraišumas, dažniau pasižymi socialiniu baimingumu, labiau išreikštu pykčiu, mažesniu susidomėjimu ir aktyvumo lygiu, neigiamu emocingumu ir neigiamu elgesiu (Leerkes ir kt., 2018), o vaikai, kuriems būdingas saugus prieraišumas, yra žaismingesni, dažniau šypsosi, juokiasi (Račelytė, 2004). Tačiau, atlikta 109 nepriklausomų imčių (N=11,400) metaanalizė, atskleidė, jog, tarp įvairaus socioekonominio ir etninio statuso tyrimo dalyvių, vaiko temperamentas buvo silpnai susijęs su saugiu ar nesaugiu prieraišumo tipu. Temperamentas nesusijęs su vaiko vengiančiu ar dezorganizuotu prieraišumu. Ankstyvas saugus
17
prieraišumas yra dažniau siejamas su vaiko socialinėmis kompetencijomis, ekternalizuotų sunkumų nebuvimu, nei su internalizuotais sutrikimais ar temperamentu (Groh ir kt., 2017).
Svarbu paminėti ir motinos-vaiko tarpusavio santykių, vaiko prieraišumo prie motinos, reikšmę vaiko vystymuisi. Ankstyvoje vaikystėje vaikai išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kai jų elgesys ir savijauta yra glaudžiai susijusi su išorine aplinka (pvz., tėvais, kurie tenkina vaikui kylančius poreikius), o augdamas vaikas vis labiau pradeda gebėti kontroliuoti savo emocinę būseną, elgesį, kognicijas (Blair ir Ursache, 2011). Vaiko savireguliacijos gebėjimas yra glaudžiai susijęs su jo paties socialine ir kognityvine raida (Cabrera ir kt., 2017). Pastebima, jog vaiko socialinį ir kognityvinį vystymąsi prognozuoja vaiko santykis su jo tėvais, prieraišumo tipas. Tėvai, atliepiantys į vaiko poreikius, paskatinantys jų įsitraukimą į įvairias veiklas, pateikiantys paaiškinimus ir atsakymus į vaikams kylančius klausimus, prisideda prie vaiko socialinio-kognityvinio vystymosi: vaikas ilgiau išlaiko dėmesį, pasižymi aukštesniais empatijos rodikliais, sąveikaudamas su kitais rodo mažiau šiurkštumo labiau bendradarbiauja (Wade ir kt., 2015; Clark ir Frick, 2018; Perone ir kt., 2019), o kalbos raida yra spartesnė (Wade ir kt., 2015). O mažesnis motinos jautrumas vaiko siunčiamiems signalas, neigiamai paveikia vaiko socialinį, psichologinį ir kognityvinį vystymąsi, o dėl šių priežasčių padidėja vaiko psichikos sutrikimų ir somatinių ligų atsiradimo rizika (Munhoz, 2017). Pavyzdžiui, Madigan ir kt. (2013) pabrėžia, jog vaikai, kurių tėvai neatreaguoja, ar atreaguoja netinkamai, į jų poreikius, dažniau susiduria su internalizuotais sutrikimais (Madigan ir kt., 2013). Taigi, vaiko savireguliacijos gebėjimas yra glaudžiai susijęs su socialine ir kognityvine raida, kuriai
poveikį daro susiformavęs prieraišumo tipas, o longitudiniai tyrimai rodo, jog aukštesni vaiko savireguliacijos gebėjimai prognozuoja geresnę vaiko adaptaciją ugdymo įstaigoje, aukštesnius akademiniais pasiekimus, sėkmę darbo rinkoje (Cabrera ir kt., 2017).
Vadinasi, vienas iš aspektų, artimai susijęs su motinos ir vaiko tarpusavio sąveikomis, yra susiformavusio vaiko prieraišumo prie motinos tipas. Vaiko prieraišumo formavimasis yra susijęs su vaiko bendru laiku praleidžiamu su tėvais ar globėjais, dažnesniu vaiko ir tėvų fiziniu kontaktu, motinos emocine būsena, šeimos socialiniais-demografiniais rodikliais, motinos ankstyvosios vaikystės patirtimis ir susiformavusiu prieraišumu, kai kuriuose tyrimuose atskleidžiama vaiko temperamento reikšmė skirtingo prieraišumo tipo formavimuisi, tačiau tyrimų rezultatai yra prieštaringi. Saugaus prieraišumo tipo formavimuisi yra svarbi gera moters psichologinė būklė, o saugus prieraišumas yra susijęs su pozityvesnėmis motinos-vaiko tarpusavio sąveikomis, geresniu vaiko biopsichosocialiniu vystymusi.
1.4.1.2. Motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai
Stebima, jog, vertinant kūdikio ir motinos tarpusavio santykius, didesnis dėmesys yra skiriamas vaiko prieraišumo, motinos jautrumo siunčiamiems kūdikio signalams analizei. Tačiau
18 pažymima, jog vaiko prieraišumo tipas yra susijęs ir su motinos-vaiko tarpusavio sąveikomis, t.y., bendradarbiavimu, abipusiško santykio kūrimu, į kurį įsitraukia motina kartu su savo vaiku. Augant ir besivystant vaikui, didėja jo gebėjimas rodyti ne tik savo poreikius, bet ir lavėja socialumas, t.y., gebėjimas įsitraukti į abipusiškesnę tarpusavio sąveiką su kitu asmeniu. Ankstyvoje vaikystėje esančių vaikų tarpusavio santykiai su motina pradedami tyrinėti pateikiant motinai ir vaikui užduotis, kuriose būtų galima stebėti ir vertinti motinos-vaiko abipusiškumą, bendradarbiavimą, kadangi išskiriama, jog vaikai, kurių amžius yra nuo vienų metų su puse, pradeda vystyti gebėjimą reikšti ne tik savo poreikius ir siekti jų patenkinimo, tačiau ir palaikyti lygiavertiškesnį pokalbį su kitu asmeniu, bendradarbiauti. Brownell ir Carriger (1990) atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 12, 18, 24 ir 30 mėn. vaikai. Tyrimo metu, buvo siekiama išsiaiškinti, nuo kokio amžiaus vaikai yra linkę dirbti komandoje ir bendradarbiauti: vienam vaikui buvo duotas žaisliukas, kurį paspaudus paleidžiamas gyvūnėlis, kito vaiko paprašyta paleistą gyvūnėlį sugauti. Atliktas tyrimas atskleidė, jog nei vienas tyrime dalyvavęs 12 mėn. amžiaus vaikas nebuvo linkęs bendradarbiauti, o didžiausias įsitraukimas į užduotį ir jos atlikimas vyravo tarp 18-24 mėn, vaikų. Warneken ir kt. (2006), papildė pastarojo tyrimo rezultatus nustatę, jog 18 mėn. amžiaus vaikai buvo linkę dar kartą iniciuoti veiklą, kurią atliko kartu su suaugusiu, kai ji būdavo nutraukta suaugusio asmens. Taigi, nors kūdikiai savo žvilgsniu ir gestais geba atkreipti kitų dėmesį į save maždaug nuo 9 mėnesių, jų gebėjimas inicijuoti santykį su kitais ir įsitraukti į bendrą socialinę interakciją nėra išsivystęs maždaug iki 15-18 mėnesio (Wade ir kt., 2015). Atliekant mokslinės literatūros analizę, kurioje nagrinėjama motinos ir vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai, galima stebėti, jog motinos elgesys ir emocinė būsena gali veikti motinos-vaiko tarpusavio sąveikas. Pavyzdžiui, motinos jautrumas ir atreagavimas į vaiką prognozuoja labiau išreikštą motinos ir vaiko diados abipusiškumą antrais vaiko gyvenimo metais (Ispa ir kt., 2004). O tėvų ir vaikų tarpusavio sąveikų metu išreikštas abipusiškumas prognozuoja geresnes kognityvines ir socialines, emocines vaiko raidos išeitis (Leclere ir kt., 2014, Perone ir kt., 2018). Motinos-vaiko tarpusavio sąveikų metu pasireiškiantis apibusiškumas gali būti paveikiamas motinos depresijos, dėl kurios sumažėja motinos jautrumas vaiko siunčiamiems signalams, mažėja pozityvių sąveikų leidžiant laiką kartu su vaiku (Wade ir kt., 2015).
Motinos-vaiko tarpusavio sąveikos yra neatsiejamos nuo susiformavusio vaiko prieraišumo tipo prie motinos. Vaikai, kuriems būdingas saugaus prieraišumo tipas, yra labiau bendradarbiaujantys, tarp jų galima stebėti mažesnį pykčio išreikštumą, lyginant su vaikais, kuriems būdingas nerimastingas/ambivalentiškas ir vengiantis prieraišumo tipas (Stayton ir Ainsworth, 1973), o nejautrus, griežtas, negatyvus, kontroliuojantis tėvų elgesys gali padidinti vaiko probleminio elgesio atsiradimą, kai, tuo tarpu, tėvų jautrumas, šiluma ir palaikymas siejamas su mažiau išreikštu vaiko probleminiu elgesiu (Menashe‐Grinberg ir Atzaba‐Poria, 2017).
19
Taigi, motinos ir vaiko tarpusavio sąveikai yra svarbus motinos ir vaiko abipusiškumas, bendradarbiavimas. Motinos ir vaiko tarpusavio sąveikos gali būti neigiamai paveikiamos suprastėjusios motinos emocinės būsenos, dėl kurios sumažėja jautrumas vaiko siunčiamiems signalams, yra sutrikdytas saugaus vaiko prieraišumo prie motinos susiformavimas.
1.4.1.3. Motinos ir vaiko bendras žaidimas ir jo reikšmė
Kaip jau minėta anksčiau, tėvų praleidžiamas laikas kartu su vaiku yra reikšmingas vaiko prieraišumo formavimuisi ir motinos-vaiko tarpusavio sąveikų kokybei. Vienas iš būdų, kaip tėvai leidžia laiką kartu su savo vaiku – tai bendras tėvų ir vaiko žaidimas. Mokslinėje literatūroje išskiriama bendro tėvų-vaiko žaidimo nauda tarpusavio ryšio stiprinimui, vaiko vystymuisi. Tėvų žaismingumas ir bendras žaidimas su vaiku, teigiamai veikia vaiko smegenų vystymąsi, prisideda prie vaiko kognityvinės, fizinės, socialinės, emocinės gerovės ir spartesnės raidos (Fisher, 1992, cit. pagal Menashe-Grinberg ir Atzaba‐Poria, 2017; Ginsburg, 2007; Kolb ir kt., 2018; McDonalds ir kt., 2018), savireguliacijos ir kalbos vystymosi (Weisberg ir kt., 2013; Cabrera ir kt., 2017). Motinos ir vaiko žaidomo fiksavimas ir analizė užsienio tyrėjų darbuose padeda jiems daryti išvadas apie motinos-vaiko tarpusavio sąveikas ir jų ypatumus (Deater-Deckard, 2004).
Įvertinus motinos-vaiko tarpusavio sąveiką, elgesį su vaiku ir motinos emocinę būseną pastebima, jog šie veiksniai yra susiję su motinos žaismingumu. Motinoms, pasižyminčioms labiau išreikštu žaismingumu, yra labiau būdingas artimas ir priimantis santykis su vaiku ir rečiau pasireiškiantis pesimisistiškumas, atstūmimas, atsiribojimas, tarpusavio sąveikos metu su vaiku. Labiau išreikštas tėvų žaismingumas, susijęs su žemesniu vaikų negatyvumu: vaiko prieštaraujančiu elgesiu (nepaklusnumu, bendradarbiavimo stoka) ir negatyviu afektu (įvairiomis neigiamomis emocijomis pvz., pykčiu, liūdesiu, baime), o vaiko negatyvumas susijęs su motinos, pasižyminčios mažiau išreikštu žaismingumu, jautrumu, struktūravimu ir didesniu įkyrumu (Menashe-Grinberg ir Atzaba‐Poria, 2017; McDonalds ir kt., 2018).
Vienas iš svarbių tikslų ankstyvosios vaikystės periodu – tai vaiko savireguliacijos lavinimas. Savireguliacija – tai savarankiškas asmens gebėjimas kontroliuoti jam kylančias emocijas, fizinį sujaudinimą ir elgesį. Nors vis dar stinga bendro sutarimo dėl savireguliacijos įgūdžių ir jų identifikacijos, išskiriama, jog savireguliacija yra sudaryta iš dviejų pagrindinių komponentų: emocinio aspekto (emocinė reguliacija) ir kognityvinio atsako (pvz., dėmesio, slopinimo). Emocijų reguliacijos mokomasi bendros tėvų ir vaiko tarpusavio sąveikos metu (Blair ir Raver, 2012, cit. pagal Cabrera ir kt., 2017). Žaismingesnių motinų vaikai pasižymi aukštesniais savireguliacijos įgūdžiais. Manoma, jog žaismingumas (pvz., kūrybiškas, linksmas bendras žaidimas su vaiku) suteikia vaikui galimybę išbandyti naujas socialines roles, kurios keičia vaiko emocinę būseną (Cabrera ir kt., 2017).
20
Nors išskiriama tėvų žaidimo su vaiku nauda, tačiau McDonalds ir kt. (2018) atliktas tyrimas atskleidė, jog trečdalis tėvų, auginančių vaikus iki 2 metų amžiaus, nežaidė su savo vaikais kiekvieną dieną. Vaikai, kurie kiekvieną dieną nežaidė kartu su savo tėvais kūdikystės ir ankstyvos vaikystės periodu, dažniau patyrė socialinės-emocinės raidos sulėtėjimą, sulaukus 2 metų amžiaus, lyginant su vaikų grupe, kurie kiekvieną dieną žaidė kartu su tėvais (McDonalds ir kt., 2018).
Taigi, apibendrinant tėvų ir vaiko bendro žaidimo reikšmę, svarbu paminėti, jog motinos žaismingumas yra susijęs su vaiko kognityvine, fizine ir socialine raida, kalbos vystymusi, pozityvesne motinos-vaiko tarpusavio sąveika, o trumpesnis tėvų praleidžiamas laikas su tėvais žaidžiant neigiamai veikia vaiką ir jo vystymąsi.
1.4.1.4. Motinos-vaiko tarpusavio sąveikų vertinimas
Kalbant apie motinos ir vaiko tarpusavio santykių ypatumų vertinimą, svarbu paminėti, jog tėvų elgesys su vaiku ir tėvų-vaiko tarpusavio santykių kokybė gali būti įvertinama naudojant įvairias metodikas, tačiau stebėjimo metodo taikymas leidžia surinkti objektyvesnę informaciją, lyginant su anketiniu būdu, kai tėvai subjektyviai vertina savo ir vaiko santykius (Zaslow ir kt., 2006; Morris ir kt., 2017). Pažymima, jog stebėjimo metodų taikymas, vertinant tėvų-vaikų tarpusavio santykius, padeda surinkti duomenis, kurie tiksliau atspindi tėvų-vaikų tarpusavio santykių poveikį vaiko raidai (Zaslow ir kt., 2006). Nors stebėjimo metodo taikymas leidžia tiksliau įvertinti motinos-vaiko tarpusavio santykius, tačiau šis metodas yra brangus, kadangi reikalauja žmogiškųjų išteklių ir stebėjimo įvertinimas, analizė atima nemažai laiko, dėl to, kai kuriuose tyrimuose pasirenkama motinos-vaiko tarpusavio santykius vertinti pagal subjektyvią tėvų nuomonę (Morris ir kt., 2017).
1.4.2. Motinos jausmai vaiko atžvilgiu
Jausmai, kurie tėvams kyla dėl savęs, gyvenimo aplinkybių ir jų vaikų, yra labai artimai susiję su tėvų elgesiu auginant savo vaikus. Stresinės gyvenimo aplinkybės ir individualūs skirtumai gali daryti įtaką tėvų gebėjimas mėgautis vaiko auginimu ir būti efektyviems tėvystėje. Dauguma tyrimų nagrinėja, kaip pagrindiniai stresoriai šeimoje, pavyzdžiui, šeimos finansinė padėtis, konfliktai su partneriu yra susiję su prastesniais tėvų jausmais vaiko atžvilgiu (Deater-Deckard, 2004).
Motinos jausmai vaiko atžvilgiu yra artimai susiję su motinos psichologine savijauta. Pastebima, jog, prastėjant motinos emocinei gerovei, jausmai vaiko atžvilgiu taip pat keičiasi. Pesimistiškesnės, labiau prislėgtos motinos, išgyvenančios stresines gyvenimo situacijas, dažniau savo vaikų atžvilgiu jaučia ir parodo negatyvius jausmus: greičiau susierzina, dažniau supyksta, buvimas su vaiku suteikia mažiau teigiamų emocijų. Suprastėjusi tėvų emocinė būsena daro poveikį vaiko internalizuotų ir eksternalizuotų sutrikimų vystumuisi (Kurtz‐Nelson ir kt., 2017).
21 Svarbu paminėti, jog tėvų jausmų vaiko atžvilgiu subjektyvaus ir objektyvaus vertinimo rezulatai gali skirtis. Martin ir kt. (2009) nustatė, jog motinų jausmai vaiko atžvilgiu bendros sąveikos su vaiku metu, kai motinos jausmai stebėjimo metu yra įvertinami tyrėjo, ir motinos subjektyvus jausmų vaiko atžvilgiu vertinimas, motinai užpildant anketinę apklausą, yra tarpusavyje nesusiję. Subjektyvus motinoms kylančių jausmų vaiko atžvilgiu vertinimas buvo pozityvesnis, nei buvo nustatytas stebėjimo metu (Martin ir kt., 2009). Taigi, galima daryti išvadą, jog pačios motinos gali būti linkę jaučiamus jausmus vaikui vertinti pozityviau, nei motinos-vaiko tarpusavio sąveikos metu, kai motinos jausmus vaiko atžvilgiu vertina tyrėjas.
Vadinasi, motinos jausmai vaiko atžvilgiu gali būti neigiamai paveikiami gyvenimo aplinkybių, streso, prastesnės finansinės padėties, konfliktų su partneriu, motinos psichologinės savijautos, o dažniau išreišti motinos negatyvūs jausmai vaiko atžvilgiu padidina riziką vaiko interanalizuotų ir eksternalizuotų sutrikimų išsivystymui.
1.4.3. Motinos psichologinė būsena susilaukus vaiko
Vaiko gimimas į šeimą atneša nemažai permainų – besikeičiantys moters ir vyro vaidmenys, tapimas tėvais, vyro ir moters tarpusavio santykių pasikeitimas (Deater-Deckard, 2004; Johansson ir kt., 2020). Kai kurios moterys pažymi, jog, po vaiko gimimo, pasikeitė jų santykis su partneriu, o emocinio palaikymo ir pagalbos, auginant vaiką, pasiskirstant buities darbais, stoka moterims kėlė gėdą, pyktį, prisidėjo prie šeimos skyrybų (Johansson ir kt., 2020). Johansson ir kt. (2020) atlikto kokybinio tyrimo rezultatai atskleidė, jog vaiko gimimas ne visoms motinoms sukėlė pozityvius jausmus, tyrimo dalyvės išreiškė, jog, po vaiko gimimo, tapo labiau prislėgtos, pradėjo jausti socialinę atskirtį, vienišumą, gėdą, kaltę, ypatingai dėl to, jog yra „blogos mamos“, neišpildo reikalavimų, kuriuos buvo išsikėlusios pačios sau. Motinos prastesnė emocinė būsena laikoma prognozuojančiu veiksniu vaiko auklėjimui ir vaiko internalizuotų sutrikimų atsiradimui (Madigan ir kt., 2015). Vadinasi, vaiko gimimas gali paveikti motinos psichologinę būseną, kuri gali būti susijusi su pokyčiais šeimoje ir santykyje su kitais.
1.4.3.1. Motinos depresiškumas
Moters nėštumas ir pogimdyvinis laikotarpis yra susijęs su padidėjusia psichikos sutrikimų išsivystymo rizika (Deater-Deckard, 2004; Daniels ir kt., 2014; Bischoff ir kt., 2019). Pogimdyvinė depresija yra vienas iš dažniausių psichikos sveikatos sutrikimų, pasireiškiančių moterims pirmaisiais metais po vaiko gimimo (Gibson ir kt., 2009), tačiau kituose tyrimuose pažymima, jog pogimdyvinė depresija gali tęstis ir ilgiau (Johansson ir kt., 2017). Maždaug 10-15 proc. moterų po gimdymo yra diagnozuojama pogimdyvinė depresija. Dauguma tyrimų, kuriuose nagrinėjama motinos
22 pogimdyvinė depresija ir jos paplitimas, įtraukia pogimdyvinės depresijos tyrinėjimus tarp motinų, praėjus vieniems metams po kūdikio gimimo, tačiau Švedijos mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, jog pogimdyvinės depresijos simptomai gali tęstis ilgiau - 11,3 proc. moterų ir 4,9 proc. vyrų praėjus 25 mėn. po vaiko gimimo buvo būdinga klinikinės reikšmės depresijos simptomatika (Johansson ir kt., 2017). Išskiriami šie pogimdyvinės depresijos simptomai: nuotaikos svyravimai, apetito pokyčiai, prislėgta nuotaika, mintys apie mirtį ar savižudybę. Moterų, kurioms pasireiškia pogimdyvinė depresija, gyvenimo kokybė yra suprastėjusi (Ghaedrahmati ir kt., 2018): moterys pasižymi prastesne fizine sveikata, sumažėjusia miego kokybe, dažnesniu psichoaktyvių medžiagų vartojimu, padidėjusiu kortizolio lygiu kraujyje, svorio priaugimu (Osborne ir kt., 2018). Moters psichikos sveikatos svarba tampa itin aktuali gimus vaikui, kadangi, stebimas stiprus moters psichologinės būklės poveikis jai pačiai, jos partneriui (Zelkowiz ir kt., 2014), vaiko kognityvinei raidai ir motinos-vaiko tarpusavio ryšiui, prieraišumo formavimuisi (Zelkowiz ir kt., 2014; Ghaedrahmati ir kt., 2018).
Įvairiuose tyrimuose nagrinėjama, kokie veiksniai gali būti susiję su pogimdyvinės depresijos atsiradimu. Gauti tyrimų rezultatai yra prieštaringi. Dažnai nagrinėjami psichosocialiniai ir demografiniai faktoriai nėštumo laikotarpiu ir jų reikšmė pogimdyvinei depresijai ir vaiko sveikatai (Ghaedrahmati ir kt., 2018). Pavyzdžiui, Ongeri ir kt. (2018); Ogbo ir kt. (2018) nustatė ryšį tarp pogimdyvinės depresijos ir nesutarimų su partneriu, prastesnės finansinės padėties ir žemesnio išsilavinimo lygio, o kitame tyrime reikšmingas ryšys tarp šių kintamųjų nestebimas (Ghaedrahmati ir kt., 2018). O Wade ir kt. (2015) pogimdyvinę depresiją sieja su žemesniu motinos išsilavinimo lygiu, jaunesniu amžiumi. Taigi, motinos pogimdyvinės depresijos išsivystymo riziką gali padidinti prastesni santykiai su partneriu, prastesnė finansinė padėtis ir žemesnis išsilavinimo lygis ir jaunesnis amžius.
Motinos pogimdyvinės depresijos atsiradimas siejamas su neigiamomis motinos praeities patirtimis. Visų pirma, motinos savijauta po vaiko gimimo yra siejama su moters ankstyvosiomis patirtimis jos vaikystėje. Tėvų asmeninė patirtis jų kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje gali paveikti jiems susiformavusį prieraišumo tipą, o susiformavęs nesaugus ir dezorganizuotas prieraišumo tipas (vengiantis ar nerimastingas) padidina riziką, jog bus patiriami savireguliacijos sunkumai, kurie prognozuoja pogimdyvinės depresijos simptomų sustiprėjimą (Brake ir kt., 2020). Antra, kai kurie autoriai tyrinėja motinų praeityje patirtų psichologinių traumų poveikį ir jo ryšį su motinos emocine būsena, jos pasikeitimais po vaiko gimimo. Riziką, jog po vaiko gimimo išsivystys pogimdyvinė depresija, padidina moters smurto (fizinio, psichologinio, finansinio) patyrimas praeityje (Madigan ir kt., 2015; Ongeri ir kt., 2018), apsunkintas nėštumas, jo komplikacijos praeityje (Ghaedrahmati ir kt., 2018; Johansson ir kt., 2020), po kurių moterims dažniau išsivystė ir kiti psichikos sveikatos sutrikimai, pvz., panikos atakos, socialinė fobija. Šiais sunkumais moterys vengė dalintis su artimaisiais, partneriu, giminaičiais ar medicinos personalu (Johansson ir kt., 2020). Trečia, kai
23 kuriuose moksliniuose tyrimuose teigiama, jog motinos psichikos sveikatos sutrikimai (Ghaedrahmati ir kt., 2018; Johansson ir kt., 2020), stresogeniniai įvykiai (Deater-Deckard, 2004; Johansson ir kt., 2020) praeityje reikšmingai veikia jos psichologinę būseną po vaiko gimimo ir padidina riziką, jog motinai išsivystys pogimdyvinė depresija. Vadinasi, pogimdyvinės depresijos atsiradimas gali būti siejamas su motinos trauminėmis patirtimis praeityje: susiformavusiu prieraišumo tipu vaikystėje, patirtu smurtu, nėštumo ir gimdymo komplikacijomis, ankstesniais psichikos sveikatos sutrikimais.
Pažymima, jog motinos pogimdyvinė depresija veikia gimusį vaiką, jo prieraišumo tipą, motinos-vaiko tarpusavio santykius. Motinos pogimdyvinė depresija prognozuoja prastesnę vaiko psichinę sveikatą ateityje. Didesnė vaikų psichopatologijos rizika stebima šeimose, kuriose tėvai taip pat turi kokį nors psichikos sutrikimą (Forman ir kt., 2007; Dean ir kt., 2010). Lyginant vaikų, kurių tėvams nebūdinga depresija, su vaikais, kuriuos augina bent vienas depresiškas tėvas, rizika, jog suaugęs vaikas patirs didįjį depresijos epizodą, padidėja keturis kartus (Godman ir kt., 2011). Brake ir kt. (2020) pažymi, jog, dėl pogimdyvinės depresijos, motinos susiduria su savireguliacijos sunkumais, tampa mažiau pastabios, rečiau reaguoja į vaiko siunčiamus signalus ir dėl to neatliepia į vaiko poreikius. Taip pat, anot Forman ir kt. (2007), vaikai, kuriuos augina motinos su pogimdyvine depresija, rečiau patiria motinos pozityvų afektą ir dažniau stebimas stipriau išreikštas neigiamas motinos afektas bendros motinos-vaiko sąveikos metu (Forman ir kt., 2007). Toks motinos elgesys siunčia vaikui signalą, jog stresinės situacijos metu, motina neatliepia į vaiko poreikius, dėl to gali pradėti formuotis nesaugus prieraišumas. Ilgą laiką tęsiantis tokiai situacijai, pasekmės gali būti ilgalaikės – formuotis dezorganizuotas kūdikio prieraišumo stilius, formuotis prastesni emocijų reguliacijos įgūdžiai, o vėliau paveikiama ir vaiko socialinė bei emocinė sveikata (Brake ir kt., 2020), kognityvinė raida (Zelkowiz ir kt., 2014; Ghaedrahmati ir kt., 2018). Taigi, dėl motinos pogimdyvinės depresijos, didėja vaiko psichopatologijos rizika ateityje, nukenčia motinos-vaiko kuriamas tarpusavio ryšys.
Motinos suprastėjusi emocinė būsena paveikia ne tik ją, santykį su vaiku, bet ir santykius su partneriu (Zelkowiz ir kt., 2014; Johansson ir kt., 2020). Johansson ir kt. (2020) atliko kokybinį tyrimą, kurio metu siekė išsiaiškinti ir tėčių patirtis motinai susirgus depresija. Vienas iš tyrimo dalyvių dalinosi: „kartais man būdavo jos gaila, bet kartais jos <partnerės> būsena mane erzindavo. Suprantu, kad tai nėra teisinga, bet aš vis vien taip jaučiausi“. Vyrai išreiškė, jog, po vaiko gimimo, santykis su partnere taip pat suprastėjo, intymumo, seksualinio potraukio trūkumas, prisidėjo prie santykių baigties (Johansson ir kt., 2020).
Aukščiau išvardinta motinos psichinės sveikatos svarba ir su ja susiję kintamieji, kelia klausimą, kaip būtų galima pagerinti motinių psichinę sveikatą. Pažymima, jog prie motinos psichinės sveikatos gerinimo gali prisidėti prevencinė veikla, orientuota į motinos distreso sumažinimą ir
24 didesnis atkreipimas į psichikos sveikatos sutrikimus. Atlikta sisteminė literatūros apžvalga, atskleidžia psichoterapijos ir psichosocialinės intervencijos reikšmę pogimdyvinei depresijai ir depresijos simptomų sumažėjimui (Letourneau ir kt., 2017; Bischoff ir kt., 2019). Psichoterapinė intervencija nėštumo laikotarpiu, prisideda prie motinos elgesio, susijusio su sveikata, pasikeitimo, aplinkos pakeitimo ir tai teigiamai veikia gimusio vaiko raidą. Taikoma psichoterapija buvo siekiama pagerinti motinų psichinę sveikatą, lavini motinų palaikantį ir jautrų emocijoms elgesį, tam, kad motina taptų pozityviu pavyzdžiu savo vaikui. Palankesnė aplinka gimus vaikui, prisideda prie ilgalaikių išeičių vaiko gerovei ir mažiau išreikštų vaiko elgesio problemų (Bischoff ir kt., 2019). Kognityvinė elgesio terapija, individuali terapija, intervencija vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu, išskiriami kaip efektyvūs metodai pogimdyvinės depresijos gydymui ir prevencijai (Letourneau ir kt., 2017). Tėvų pagalbos grupės, pogimdyvinės intervencijos programos teigiamai veikia moters psichinę sveikatą ir sumažina jaučiamą stresą ir depresiškumą (Daniels ir kt., 2014; Bischoff ir kt., 2019). Forman ir kt. (2007), nagrinėdami psichologinės pagalbos reikšmę motinos psichinės sveikatos gerinimui po vaiko gimimo, pabrėžia, jog, praėjus 6 mėnesiams po vaiko gimimo, motinoms, kurioms buvo būdinga klinikinės reikšmės depresijos simptomatika, ne taip jautriai atreaguodavo į vaikus ir jų poreikius, patyrė aukštesnį streso lygį, gimusius vaikus vertino negatyviau nei motinos, kurioms depresijos simptomatika būdinga nebuvo. Pastebėta, jog psichoterapinis gydymas padėjo sumažinti jaučiamą motinų stresą, bet tarp šios motinų grupės vis dar buvo stebimi motinos-vaiko tarpusavio santykių sunkumai, labiau išreikštas negatyvumas vaiko atžvilgiu, o vaikams būdingas labiau išreikštos eksternalizuotos elgesio problemos, lyginant su motinoms, kurios pogimdyvinė depresija nustatyta nebuvo. Psichoterapinis pogimdyvinės depresijos gydymas neprognozavo sumažėjusios rizikos vaiko vystymosi sutrikimams. Motinos negatyvus požiūris į vaiką reikšmingai veikė vaiko eksternalizuotas elgesio problemas praėjus pusantrų metų po taikyto psichoterapinio gydymo. Todėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pogimdyvinės depresijos gydymą, bet ir motinos-kūdikio tarpusavio santykius ir jų gerinimą (Forman ir kt., 2007)
Taigi, motinų patiriama pogimdyvinė depresija yra išskiriamas kaip vienas iš dažniausių psichikos sveikatos sutrikimų, pasireiškiančių po vaiko gimimo. Suprastėjusi motinos emocinė būsena, depresiškumas, kelia iššūkius motinai, gali tapti sunku tinkamai pasirūpinti savimi ir vaiku, todėl yra svarbu atkreipti dėmesį į motinos psichinę sveikatą ir laiku suteikti reikiamą pagalbą, orientuotą ne tik į depresinių simptomų mažinimą bet ir į motinos-vaiko tarpusavio sąveikas ir jų korekcijas.
1.4.3.2. Motinos patiriamas stresas
Pastaruoju metu daugėja tyrimų, kuriuose būtų analizuojamas tėvų psichologinės būsenos, pavyzdžiui, tėvų minčių ir jausmų dėl savo auklėjimo, poveikis tėvų-vaikų santykiams. Tėvai, kurie
25 pažymi, jog patiria daugiau streso auklėdami savo vaikus, dažniau būna griežtesni, autoritariški, jaučiasi mažiau įsitraukę į savo vaikų gyvenimus. Mažėja tikimybė, jog, stresą išgyvenantys tėvai, pakankamai stimuliuos savo vaiką tam, kad jo socialinė-emocinė ir kognityvinė raida būtų optimali (Deater-Deckard, 2004).
Tėvų streso lygį gali padidinti įvairūs rizikos faktoriai. Visų pirma, tėvystės stresas apibrėžiamas kaip psichologinis distresas, kurį sukelia aukšti reikalavimai auginant vaiką. Natūralu, jog kartas nuo karto tėvai patiria stresą, susijusį su vaiko auginimu, tačiau kai kuriems tėvams, vaiko auginimas, gali tapti veiksniu, prognozuojančiu didesnį streso lygį, apatiją, negatyvius jausmus jų pačių ir vaiko atžvilgiu, suprastėjusią santuokos kokybę, vaiko auklėjimą ir adaptaciją (Johansson ir kt., 2020). Stresas, kurį sukelia vaiko auginimas, skiriasi nuo streso, kylančio kitose tėvų rolėse, pavyzdžiui, darbo vietoje, nesėkmingiems gyvenimo įvykiams ir patirtims, sunkumams tarpasmeniniuose santykiuose. Manoma, jog tėvystės stresas stipriau paveikia tėvų elgesį, susijusį su vaiko aklėjimu ir vaiko vystymusi, nei stresas, jaučiamas kitose gyvenimo sferose (Deater-Deckard, 2004). Kita vertus, stresogeninių veiksnių, susijusių ne vien su tėvyste ir vaiko auginimu, nagrinėjimas gali taip pat būti reikšmingas tėvų-vaiko tarpusavio santykiams (Bryson ir kt., 2021). Prastesnė šeimos finansinė padėtis, tėvų bedarbystė, psichosocialiniai veiksniai (pvz., prastesnė psichikos sveikata, smurtas) neigiamai paveikia tėvų elgesį su vaiku – t.y., tarp tėvų, kurie patiria aukštesnį streso lygį, galima stebėti labiau išreikštą negatyvumą bendros sąveikos su vaiku metu, rečiau pasireiškiantį pozityvų elgesį ir teigiamas emocijas (Tarullo ir kt., 2017).
Pastebėtas motinos jaučiamo streso poveikis vaiko vystymuisi ir sveikatai ne tik postnataliniu, bet ir prenataliniu laikotarpiu. Motinos jaučiamas stresas prenataliniu laikotarpiu padidina priešlaikinio gimdymo riziką, sumažina vaisiaus augimą, kūdikis gimsta mažesnio svorio, taip pat, padidėjęs streso hormono, kortizolio, lygis ir sumažėjęs oksitocino kiekis kraujyje apsunkina motinos ryšio, prieraišumo formavimąsi užmezgimą su vaiku (Bischoff ir kt., 2019). Po vaiko gimimo, motinos jaučiamas stresas sumažina motinos jautrumą vaiko poreikiams, o tai tiesiogiai veikia motinos-vaiko tarpusavio sąveiką ir prieraišumo formavimąsi (Kalinauskienė ir kt., 2009; Bischoff ir kt., 2019). Tėvams kylantis stresas padidina tėvų fizinį ir psichologinį pažeidžiamumą, o distresas, kylantis dėl kiekvieną dieną patiriamos įtampos auginant vaiką, tampa svarbiu aspektu, darančiu įtaką tėvų funkcionavimui ir psichinei gerovei (Deater-Deckard, 2004).
Svarbu pabrėžti, jog ryšys tarp tėvų streso lygio ir psichinės sveikatos problemų, po vaiko gimimo, nėra determinuotas. Tarp daugumos suaugusiųjų, kurie savo gyvenime susidūrė su stresoriais augindami vaikus, nestebima suprastėjusi sveikata ar atsiradęs disfunkcinis mąstymas, emocijos ir jų reiškimas, elgesys. Taip pat, dauguma tėvų, kurie susidūrė su įvairiais gyvenimo stresoriais, kėlusiais riziką jų psichinei sveikatai, praeityje, pasimoko iš turėtos patirties ir gali džiaugtis tėvyste, sėkmingai įveikti kylančius iššūkius (Deater-Deckard, 2004).
26 Apibendrinant, svarbu paminėti, ne tik tėvystės stresas, susijęs su motinyste ir vaiko auginimu, gali reikšmingai paveikti vaiką ir jo vystymąsi. Stebima, jog, stipriau jaučiamas motinos streso, kuris yra susijęs ir su kitomis gyvenimo sritimis, lygis gali būti susijęs su didesne psichikos sveikatos sutrikimų išsivystymo rizika, sumažėjusiu motinos jautrumu vaiko siunčiamiems signalams, suprastėjusiu motinos ir vaiko tarpusavio ryšiu ir santykių kokybe. Tačiau pažymima, jog vaiko gimimas ir auginimas nebūtinai prisideda prie intensyvesnio streso jutimo ar neigiamo streso poveikio.
1.4.4. Literatūros analizės apibendrinimas
Motinos-vaiko tarpusavio sąveikos yra artimai susiję su motinos emocine būsena bei jausmais vaikui. Pastebima, jog motinos-vaiko tarpusavio santykių ypatumai gali būti reikšmingai veikiami tiek socialinių-demografinių veiksnių, tiek išorinių gyvenimo aplinkybių, tiek motinos ar vaiko asmeninių savybių. Tačiau dažnai motinos-vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai yra tyrinėjami tarp motinų ir vyresnių vaikų, o nagrinėjant jaunesnio amžiaus vaikų ir motinų tarpusavio santykius, dažniau dėmesys yra kreipiamas į vaiko prieraišumo prie motinos formavimąsi ir šį procesą sąlygojančius veiksnius ir mažiau dėmesio skiriama kitiems motinos-vaiko bendravimo ir tarpusavio ryšio ypatumams.
Motinos ir vaiko tarpusavio sąveikos dažnai vertinamos pasitelkus stebėjimo metodą – motinos ir vaiko bendras žaidimas nufilmuojamas ir nufilmuota medžiaga analizuojama. Nors galima stebėti, jog Lietuvoje yra atlikta keletas mokslinių tyrimų, kuriuose taikytas stebėjimo metodas, į tyrimą įtraukiant motiną ir vaiką, tačiau šiuose tyrimuose didesnis dėmesys skiriamas vaikui, jo vystymuisi, psichopatologijai, ir nenagrinėjami motinos-vaiko tarpusavio sąveikų ypatumai ar motinos emocinė būsena.
Analizuojant mokslinę literatūrą, kurioje nagrinėjami motinos-vaiko tarpusavio santykių ypatumai, galima stebėti, jog tyrėjai renkasi įvairesnius vertinimo instrumentus: anketines apklaustas, motinos-vaiko tarpusavio sąveikų stebėjimą laboratorijoje, natūralioje tyrimo dalyviams aplinkoje, namuose, motinos-vaiko tarpusavio sąveikos fiksuojamos stebėjimo protokole tiesiogiai tyrėjui stebint motiną ir vaiką ar motinos-vaiko tarpusavio sąveikos nufilmuojamos ir vėliau analizuojamos tyrėjų. Pažymima, jog stebėjimo metodo taikymas, siekiant atskleisti motinos-vaiko tarpusavio santykių ypatumus, yra tyrimo metodas, leidžiantis surinkti objektyvesnę informaciją, apie motinos ir vaiko tarpusavio bendravimą, lyginant su anketine apklausa, kai motina subjektyviai vertina savo santykius su vaiku. Vadinasi, vertinga tyrinėti motinų-vaikų tarpusavio sąveikų ypatumus taikant stebėjimo metodą, kuris gali padėti atskleisti tikslesnę ir detalesnę informaciją apie motinos ir vaiko tarpusavio santykį.
27 Nors motinos emocinės būsenos suprastėjimas po vaiko gimimo nėra nauja tema, tačiau pastaruoju metu atlikti tyrimai ir statistiniai duomenys parodo, jog motinos suprastėjusi emocinė būsena vis dar yra aktuali problema visuomenėje. Atlikti kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai, kuriuose nagrinėjama motinos emocinė būsena po vaiko gimimo, atskleidžia, jog motinos gali būti pažeidžiamos bei suprastėti jų psichinė sveikata. Nepaisant to, jog Lietuvoje pagalba, orientuota į motinų psichinės sveikatos gerinimą po vaiko gimimo yra vis lengviau prieinama, tačiau dalis motinų vis dar susiduria su sunkumais ir nesulaukia tinkamos pagalbos (Pagalba sau, 2021), o kokybiniai tyrimai atskleidžia, jog, kai kuriuos motinos gali vengti kalbėtis apie patiriamus psichologinius sunkumus ir kreiptis atitinkamos pagalbos (Johansson, 2017). Taip pat, literatūroje pabrėžiama, jog suprastėjusi motinos emocinė būsena bei socialinės rizikos faktoriai paveikia motinos gebėjimą jautriai reaguoti į vaiką ir juo rūpintis, o toks motinos elgesys paveikia 18 mėn. amžiaus vaiko socialinę-kognityvinę raidą (Wade ir kt., 2019), motinos-vaiko tarpusavio sąveikų ypatumus (Deater-Deckard, 2004). Taigi, temos, apie vaiko gimimo ryšį su motinos psichine sveikata, kuri yra susijusi su motinos gerove, vaiko biopsichosocialiniu vystymusi ir motinos-vaiko tarpusavio santykių ypatumais, aktualumas, rodo, jog motinos emocinės būsenos tyrinėjimas ir jos svarba motinos-vaiko tarpusavio santykiams yra reikšmingas tyrinėjimo objektas.
